Justino Biekšos dienoraštis

 

Įžanga:

 

Norint perteikti visus įvykius, patirtus jausmus ir parsivežtus įspūdžius, reiktų parašyti knygą. Deja, knygoje, kaip ir šiame dienoraštyje, gyvas žodis praranda savo stiprumą, tikrumą, todėl tikiu, kad istorija yra gyviausia ir įsimintiniausia perteikiant gyvai, ką mes ir darysime ne tik ateinančius metus, tačiau ir likusį savo gyvenimą.

Visiems linkiu tokios patirties, kurią mes gavome per šias 16 dienų. Niekada anksčiau nebūčiau patikėjęs, kad 20 skirtingų ir nepažįstamų žmonių gali tapti viena didele šeima, veiktų taip vieningai ir su neišblėstančia meile. Mano nuomone, taip gali būti tik tada, kai žmones vienija bendras tikslas, kai jie sugeba suderinti savo asmenines ambicijas ir interesus ir tai, ko siekia ir trokšta visi. Šiandien, kai mes verkiame ir skundžiamės savo likimais, turėtume atsigręžti atgal, į savo tėvų, senelių ar prosenelių istoriją. Kiek jiems teko iškęsti, kaip jie turėjo gyventi. Net kai smurtas, kančios ir mirtis buvo šalia, jie veikė kaip viena jėga, nes jie turėjo bendrą tikslą – tai nepriklausomą nuo vokiečių ir rusų Lietuvą. Net žiauriai kankinami, kęsdami didžiausius fizinius ir dvasinius skausmus, jie savo Tėvynės neišsižadėjo. Tik lankymas ir tvarkymas Jų kapų dar nereiškia jų atminimo pagerbimas. Reikia ne tik prisiminti, bet ir gerbti Jų atliktus didžius ir narsius darbus, juos reikia atsakingai ir švaria sąžine tęsti. Mūsų tautos istorija yra unikali, išlikime unikalūs ir mes. Linkiu kiekvienam iš mūsų jausti atsakomybę prieš tuos, kurie aukojosi, buvo žiauriai kankinami, rizikavo ar prarado savo gyvybę dėl mūsų. Neleiskime savo odai apaugti storu žvynu, širdims pavirsti į akmenis, mylėkime ir gerbkime savo artimą ir mūsų Lietuvą.

 

Liepos 1 :

 

Gyvenime tikiu ženklais ir manau, jog gyvenime niekas neatsitinka be prasmės. Po bandomojo žygio, pakeliui namo, Kaune susipažinau su močiute, kurią sutikau ir šiandien, beskubėdamas į „tranzavimo“ vietą Kaune. Mačiau ją tik šiuos  du kartus gyvenime, o ji sakė melsis už mūsų visą ekspediciją. Buvo jau 12.30, tačiau žinojau, jog viskas bus gerai, Vilniaus centre atsidursiu iki 14-tos valandos, o visa ekspedicija bus sėkminga ir prasminga. Reikia paminėti, jog kuprinę be jokio pasiruošimo susidėjau per pusantros valandos.

Susitikome 19 nepažįstamų žmonių, tačiau jau nuo pat susitikimo LiJOT kiemelyje, visi laisvai bendravome. Spaudos konferencijos metu išsakyti palinkėjimai tik dar labiau padidino atsakomybės jausmą, juk mes važiuojame pagerbti mūsų tėvų, senelių ir prosenelių atminimų. Pamatyti tų vietų, kuriose mūsų artimieji kentė Tėvynės ilgesį. Džiaugiausi atėjusiais mūsų išlydėti, yra žmonių, kuriems rūpi mūsų istorija, juk norint suprasti dabartį, reikia žinoti ir suprasti praeitį.

Traukinys rieda, po truputį tolstame nuo Lietuvos. Vis dar netikiu, kad išvažiuoju į tas vietas, kur toli nuo namų gyveno ir tebegyvena lietuviai.

 

Liepos 2 :

 

Prabundame anksti, atsigeriame arbatos ir su nedideliu jauduliu laukiame Maskvos. Maskva didelė, gyvenimas čia tiesiog verda, mašinos lekia, žmonės ne vaikšto, o bėgioja. Kontrastai rėžia akį, didelės prabangios mašinos ir prašmatnūs kostiumai prieš nykius blokinius namus ir paprastai apsirengusius žmogelius. Taigi, atvykstame į miestą, kuriame ilgą laiką buvo nusprendžiami lietuvių likimai. Čia buvo Stalinas, čia buvo valdžios ir jėgos centras, čia buvo priimami sprendimai, kurie ilgam arba visiems laikams išskirdavo brolius ir seseris, vyrus ir žmonas, tėvus ir vaikus.

Apsistojame Lietuvos ambasadoje, kur esame sutinkami su sočiais pusryčiais ir LR ambasadoriaus A.Vinkaus palaiminimu. Vėliau aplankome menamą partizanų vado Žemaičio kapą. Jis buvo kankinamas, mušamas, tačiau neišdavė Lietuvos. Ar aš pasielgčiau taip pat ? Esu įsitikinęs, kad taip. Partizanų veikla vertinama skirtingai, didžioji dalis žvelgia į juos kaip į didvyrius, nes tik jų dėka Lietuva išliko tokia lietuviška, mažesnė dalis neatmeta didvyrių nuopelnų, tačiau kaltina juos prisidėjusius prie masinių trėmimu po 1945- ųjų. Kad ir kaip bebūtų, šiandien apie tai šnekėti yra lengva, nes visa tai jau praeitis, tada žmonės norėjo gyventi laisvai, dirbti sau ir Tėvynei, o ne plėšriam okupantui.

 

Liepos 3 :

 

Šiandien turime laisvą pusdienį, todėl nusprendžiame aplankyti karo muziejų. Ne iš pagarbos Rusijos kariniams „laimėjimams“, tačiau iš smalsumo pamatyti ir patirti rusų karų istorijos interpretavimą. Taip pat aplankome panoramą, kurioje vaizduojamas 1812-ųjų metų Napoleono ir Kutūzovo vadovaujamų armijų mūšis. 17 val. išriedame traukiniu į Serovo miestą. Ilga kelionė prieš akis, daug laiko apmąstymams, grožėjimuisi gamtos grožiu pro langą bei pokalbiams su bendrakeleiviais.

Aš sėdžiu su Olga, matematikos mokytoja iš Maskvos. Susipažinę šnekamės apie Lietuvos ir Rusijos gyvenimo panašumus ir skirtumus. Keista, tačiau gana gerai sutariame klausimais susijusiais su istorija. Ji taip pat pasisako už atskiras, laisvas tautas, demokratiją.

 

Liepos 4 :

 

Vis dar keliaujame traukiniu, tačiau šiandien jau vaikštau po kitus vagonus, bendrauju su kitais keleiviais. Visiems labai įdomu, kodėl mes taip toli važiuojame. Pasakojame rusams apie mūsų tautos nelaimę, tačiau ir patiems rusams lengva nebuvo. Paprasti žmonės patyrė Stalino rėžimo rūstybę, jie irgi buvo tremiami iš vietos į vietą, neatsižvelgiant nei į jų, nei į jų artimųjų norus.

Rusai su mumis labai artimai bendravo, netgi mums naujus vardus davė. Mano naujas vardas – Jūra. Labai gera traukinyje, bet visi jau laukiame darbų, norime pamatyti tikrąsias lietuvių kapines, taigą. Gauname vadovo Gintauto Aleknos trumpąją žinutę: „ Sveiki…uodai jau paruošti, su meškutėmis dar repetuojame“. Belieka nusiteikti viskam.

 

Liepos 5 :

 

Šiandien atsikėlėme labai anksti, Sverdlovsko srities laikas yra +5 valandos pagal Grinvičą. Nuvažiavome į pirmą miestelį, kuriame mus pasitiko spiečius uodų, netikėjau, kad jų gali būti tiek daug. Nusipirkę reikalingus įrankius, prisiklausę istorijų iš vietinių apie sergančias erkes, patraukėme įsikurti stovyklavietę ir pradėti darbus.

Išvydęs pirmąsias kapines, buvau lengvai sukrėstas. Pirma, kad tai buvo pirmosios lietuvių kapinės Sibire, kurias aš matau, o antras, jos buvo apaugusios medžiais, kapinės miške. Medžiai užkritę ant dar išlikusių tvorelių. Iš karto puolėme dirbti, nors nelabai buvo aišku nuo ko pradėti. Laiku bėgant kiekvienas susiradome savo darbą, padėjome vieni kitiems. Su kiekviena valanda kapinių vaizdas gerėjo, jose šviesėjo, tai skatino dirbti dar greičiau.

Pabaigę pirmos dienos darbus, lepinomės nuostabia vakariene pagaminta ant laužo. Maisto komanda nepakartojama – ačiū Emilijai, Gintarei ir Norbertui. Pasistiprinę, nusprendėme nueiti iki upės esančios už 5 kilometrų. Radome nesunkiai, bet upė buvo nuostabi, krantai pilni įvairiausių akmenėlių, aukščiau nusvirę link upės medžiai. Atgal beeidami suradome senus meškos pėdsakus.

 

Liepos 6 :

 

Pabundu nuo garsaus puodų daužymo ir Gintauto šūksnių: „Atėjo trys meškos“. Iš tikrųjų pasidarė neramu, vakar matyti meškos pėdsakai tik sustiprino šį jausmą. Išlindęs pamatau, kad tai tik eilinis Gintauto pokštas. Pasisveikinu su jau atsikėlusiais, žemai nusilenkiu visą parą mus lydintiems uodams ir lendu atgal į palapinę apsirengti.

Šiandien dirbti buvo dar maloniau. Iš ryto dirbau įvairiausius darbus, o nuo pietų pradėjome tverti ilgą tvorą – 222 metrų. Pradžia nebuvo lengva, tačiau Roberto patirties ir Kęsto naujai atrasto talento dėka, darbas ėjosi labai greitai. Visą grupę apėmė puikus bendrystės jausmas, nuostabi nuotaika tvyrojo ore. Pabaigus tvorą, nusprendžiau ramiai pasivaikščioti po kapines. Tik dabar pamačiau kokioje gražioje jos vietoje, įkurtos ant nedidelio kalniuko šlaito, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas. Pro properšas matosi Uralo kalnai. Čia atgulę lietuviai žvelgė į tolimus kalnus, tas tolis, lyg simbolis atstumui iki jų Tėvynės, o aukšti didingi kalnai tai simbolis tų, kurie atgulė šiose kapinėse. Tokie jie ir išliks mūsų atmintyje.

Šiandien karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Giedojome himną, sveikinome mūsų tarpe esantį Mindaugą ir sakėme vieni kitiems nuostabiausius palinkėjimus.

Vos neužmiršau, šiandien Gintautas aptiko meškos pėdsakus. Jie buvo švieži ir tik už 200 metrų nuo mūsų stovyklavietės. Šiuo metu yra 3 val. nakties, jau (vis dar, nes čia beveik nesutemsta) šviesu ir mes su Tautvydu budime prie laužo.

 

Liepos 7 :

 

Ryte truputį pramigau, nelengva atsikelti kai budi iki ryto. Žygiuojame sutvarkyti antrų kapinių. Čia lietuviai palaidoti didelėse, veikiančiose kapinėse. Jų kapai yra apleisti, tačiau vieta bent panaši į kapines. Išlikę daugiau tvorelių ir kryželių. Šveičiame senus dažus ir rūdis, dažome. Jau prieš pietus pritrūkstame geriamo vandens, todėl mes su Kęstu išeiname į miestą jo parnešti. Vos už 100 metrų užkalbiname Sergėjų, kuris, pasirodo, važiuoja į miestą. Jam papasakojome apie mūsų ekspediciją, tai jam padarė gilų įspūdį. Norėdamas prisidėti prie mūsų ekspedicijos, jis mus nuveža iki miesto ir parveža atgal.

Dažome tvoreles iki vėlyvo vakaro. Rytoj paliekame šią stovyklą, todėl dar kartą nuėjome prie upės. Skalbėmės drabužius, gaivinome pavargusius kūnus šaltu upės vandeniu.

 

Liepos 8 :

 

Paskutinis rytas jau pamėgtoje stovyklavietėje. Susidėję palapines ir kuprines, nešame didelį  kryžių į kapines. Pagerbiame ten atgulusius tėvynainius malda, Norbertas pašventina Roberto ir Tautvydo padarytą kryžių, merginos padainuoja lietuvišką liaudies dainą. Antras kapines taip pat pažymime mažesniu, bet ne ką įspūdingesniu kryžiumi. Ačiū Tautvydui ir Robertui, jie dirbo net naktimis, kai kiti jau meškas sapnavo.

Nužygiavę iki miestelio, laukėme atvykstančių autobusiukų. Visai netyčia susipažįstu su moterimi, kuri pasakoja, kad pažįsta ne vieną lietuvį. Kokie lietuviai kaip žmonės?? Jie geri ir nuoširdūs, vietiniai juos gerbia dėl darbštumo.

Pakeliui į Novają Lialią mus pasitinka ne kas kitas, o stropioji rusų milicija. Ir pasirodo labai esame laukiami, nuo pat ryto. Novaja Lialioje iš pradžių apžiūrime ne miestelio centrą… o milicijos nuovadą, taip tirpsta mūsų brangus laikas. Biurokratiniai reikalai išsprendžiami (bent iki rytojaus) ir mes atvykstame į naująją stovyklavietę. Paprašome vietinius dalgės, šienaujame žolę, kad galėtume geriau pasistatyti palapines. Aš vis stebiuosi mūsų grupe, net nepastebiu, kaip greitai buvo padaryti suoliukai prie laužo, sukaltas tualetas.

Kaip ir kiekvieną vakarą, kiekvienas prie laužo pasisakome apie asmeninius patyrimus.

P.S. budime nuo 3 val. prie laužo. Buvo labai šalta, bet prie laužo susišildėme. Ačiū Tautvydui už lietuviškus lašinius, kuriuos pasikepėme ant laužo. Dabar 5 val. ryto, gieda pirmieji kaimo gaidžiai, o mes grožimės nuostabiu vaizdu – iš už miško lenda ryški raudona saulė, virš upės ir laukų tvyro rūkas.

 

Liepos 9 :

 

Vykstame į miestą atlikti pirmųjų „svarbiausiųjų“ darbų – pildyti dokumentų milicijoje. Mums patariama mieste neužsibūti ilgiau kaip 3 dienas, tad skubame tvarkyti kapinių. Kapinės didelės, čia atgulę lietuviai, rusai, vokiečiai, latviai, estai, vengrai… Vėl kimbame į darbus, šveičiamos tvorelės, tvarkoma aplinka – jau turime patirties, idėjų kaip sutvarkyti ir papuošti kapus. Štai, Kristina, padarė porą nuostabių kryželių iš konkoriežių – paprasta, bet be galo originalu ir gražu. Emilija visą popietę šveitė ir dažė tvoreles… Kiti irgi nesėdėjo rankų sudėję. Pasižiūrėjus į juos, dirbdavosi dar smagiau. Pasikeisdami ieškojome dviejų lietuvių kapų, kurių artimieji prašė juos surasti, tačiau kapinės kokių 3 hektarų dydžio. Ieškojome kur tik įmanydami, labai norėjosi surasti juos, tačiau nepavyko, daug antkapių yra neatpažįstamai sunykę, todėl juos beliko pagerbti mintyse. Betvarkydami kapus, Norbertas ir Arnoldas surado atkastus žmogaus palaikus. Visiems dalyvaujant juos perlaidojome, pažymėdami kapo vietą ir pastatydami naują kryželį.

Vakare atsitiktinai susipažinome su kaimynais iš kaimo. Vietinis Ženia parodė tikros meškos kailį, briedžių ragus ir papasakojo apie vietinės medžioklės ypatumus.

 

Liepos 10 :

 

Laukėme ir sulaukėme tikrojo žygio į taigą, nuo kurio mus net vietiniai bandė atkalbėti. Neva, pavojinga eiti į taigos gilumą, tose vietose ypatingai daug meškų. Leidomės į žygį nežinodami ko tikėtis, žinojome tik vieną, norime surasti lietuvių kapines, kurių tikslios vietos nežinojo net Gintautas. Žygio metu paaiškėjo, kad vandens atsargų turime per mažai, jų užteko pusei distancijos iki vadinamojo 59-jo kvartalo, jau išnykusio vengrų kaimo. Atėję į vietą, tikėjomės rasti šaltinį, tačiau teko tenkintis juodu pelkės vandeniu. Iš pavargusių veidų buvo nesunku išskaityti kilusią paniką, buvome gilioje taigoje be geriamo vandens, karštą dieną nužygiavę ilgą kelią. Savanoriai išėjo į mišką ieškoti kapinių, o kiti liko virinti ir filtruoti pelkės vandens. Visi jautėme, kad galime išlikti tik kaip komanda, todėl likusieji stovyklavietėje ne tik gėrė vandenį patys, bet ruošė jį išėjusiems. Karštis ir troškulys atiminėjo paskutines jėgas, tačiau dar patį vakarą išėjome tvarkyti kapinių. Įstrigo vienas momentas iš to vakaro. Buvome jau beveik sutvarkę kapines, ilsėjomės. Žiūrime su Norbertu vienas į kitą ir jaučiame tą patį, didelį nuovargį ir vis mažėjantį vandens kiekį kūne, tačiau vienas kitą motyvavome dirbti. Dar truputį, dar truputį, juk norisi padaryti kuo daugiau, kuo geriau…

Ir dar vienas įdomus atsitikimas. Palapinėje gyvenau su Tautvydu. Aš nuėjau anksčiau miegoti, o jis dar virino vandenį rytdienos žygiui. Už tai nutariau sutvarkyti jo guolį, kad galėtų iš karto atsigulti. Paklojau kilimėlį, ištiesiau miegmaišį. Ryte paaiškėjo, kad paklojau ne Tautvydo, o Martyno kilimėlį. Martynui teko miegoti ant šaltos žemės. Labiausiai nustebino Martyno reakcija: „Būčiau pykęs, jei kilimėlį būtum pasiklojęs sau, bet kadangi paklojai draugui, viskas gerai“.

 

Liepos 11 :

 

Pirmas toks tylus rytas, visi susikaupę prieš žygį atgal į Soltanovo kaimą. Ačiū Norbertui dar kartą, tai jo idėja buvo pasilikti 5 litrus švaraus geriamo ir pasistiprinti juo prieš sunkų žygį atgal. Taigi, kiekvienas gavome po nepilną puodelį vandens. Nusprendžiau pasistiprinti ne tik vandeniu, bet ir teigiamomis emocijomis. Pasilikau truputį vandens ir daviau kitiems jo atsigerti. Vandens buvo labai mažai, kiekvienam užteko tik lūpas suvilgyti, bet kiekvienas dėkoju žodžiais ir spindinčiomis akimis. Buvau pilnai pasiruošęs žygiui.

Beeidamas daug mąsčiau, ką turėjo jausti ir kaip turėjo išgyventi čia atvežti lietuviai. Mano išvada – tik begalinė meilė vieni kitiems jiems padėjo išgyventi. Toks jausmas apėmė ir mane, visas šis patirtas vargas einant į 59-ąjį kvartalą mus taip suartino. Šalia einantiems sakiau, kad juos myliu ir tai buvo tikras jausmas. Mylėsiu juos ir atsigėręs vandens ir sočiai pavalgęs, nes tai jaunimas, kuris žino gyvenime, ko jie nori ir jaučia atsakomybę čia būdami. Likus penkiems kilometrams iki miško galo, Gintautas pasiūlė sudaryti grupę, kuri eis greičiau ir be sustojimų, kad parūpintų vandens visiškai nusilpusiems. Kaip jau minėjau, dėl šios grupės buvau pasiruošęs padaryti viską. Išėjome į priekį šešiese ir per gerą pusvalandį pasiekėme pievą. Ten sudarėme dar mažesnę grupę ir išėjome kaimo link – dar keturi kilometrai. Nuo čia prasideda filmo scenarijui tinkanti istorija. Išėję ant žvyrkelio, pamatėme žiguliuką. Prisišaukėme iš miškelio vyrą, kuriam papasakojome visą istoriją ir jis be didesnių klausimų sutiko mus nuvežti iki kaimo ir atgal. Kaime greitai nupirkome vandens ir grįžome atgal. Besileidžiant nuo kalniuko pasimatė didelė pieva, per kurią lėtai judėjo vos paeinančių žmonių kolona. Jie negalėjo patikėti matantys žigulį šiame kelyje, o kai Kęstas, iškišęs butelį pro langą, pradėjo mojuoti, dauguma net atsisėdo. Vargas atsipirko…

Pasistiprinę, nuėjome prie kaime esančios upės, ten ilgai vėsinome įkaitusius kūnus. Ilsėtis laiko daug nebuvo, išskubėjome į susitikimą su lietuviais, dviem broliais iš Lietuvos. Jie ilgai pasakojo apie savo išgyvenimus per daug nesiskųsdami, tvirtino, kad galėjo atsitikti ir dar blogiau. Emilija padainavo lietuvių liaudies dainą, kuri sujaudino net tiek daug mačiusius ir išgyvenusius vyrus.

 

Liepos 12 :

 

Palapinėje miegoti patogiau ir maloniau. Tik prabudinus sveikina tave čiulbantys paukščiai, zyziantys uodai, ošiantis miškas. Tik atsimerkęs pamačiau Eugenijų, jis iš karto pasirodė ne toks kaip visada. Užuot mane pasveikinęs šypsena, jis nepajudino nė vieno veido raumens, buvo visas išbalęs. Iš karto supratau, kad kažkas ne taip. Pasirodo, jį pykino ir jis stipriai karščiavo. Išėjęs klausinėti grupės, supratau, kad sergančių yra dar daugiau. Viešbutis po truputį panašėjo į ligoninę, vieni sirgo, kiti sirgo. Bandėme spėlioti, kokia liga tai galėtų būti, tačiau niekaip neradome bendro vardiklio, nes visi sergantieji valgė, gėrė skirtingus dalykus, tačiau ligos simptomai buvo vienodi – karščiavimas, viduriavimas ir pykinimas. Vaizdas kambariuose buvo iš dalies nemalonus, labai gailėjome sergančiųjų, tačiau pati atmosfera buvo labai gera. Sveikieji kaip išmanydami stengėsi palengvinti segančiųjų skausmus, o sergantieji net kęsdami įvairius skausmus šypsenomis atsidėkojo.

Vakare išėjome į koldūninę pavakarieniauti ir buvome šokiruoti joje (n)esančios higienos. Stiklinės neplautos, šakutės ištepliotos, virėja gamindama maistą rūko… Valgėme su mintimi, kad papildysime segančiųjų gretas. Grįžę slaugėme ligonius iki gilios nakties.

 

Liepos 13 :

 

Rytas panašus į praeitą, vakar negalavę šiandien jau buvo sveiki, o susirgę jau kiti žmonės. Paliekame žmonių slaugyti ligonius, o pusė grupės išvažiuojame tvarkyti kapinių į Malaja Lata. Kas privertė nusišypsoti, tai kad, labai greitai apsižiūrėjome, kad beveik neturime vandens. Visi primygtinai prašė sustoti vairuotoją prie pirmo pasitaikiusio šaltinio pasipildyti vandens atsargas. Pamoka išmokta – žmogus be vandens ilgai išgyventi negali. Žiūrėjome pro langą, matėme tuos pačius vaizdus kaip prieš porą dienų, tačiau po truputį darėsi liūdna – važiavome tvarkyti paskutinių kapinių.

Kapinės apleistos, tvorelės apgriuvusios, tačiau per trumpą laiką iškirtome mažus medelius augusius kapavietėse, išravėjome piktžoles ir šviesa prasiskverbė ant dar išlikusių kryželių ir tvorelių. Padirbėję nuskubėjome į susitikimą su dvejomis seserimis lietuvėmis. Susėdę ratu aplink jas klausėmės jų sunkios gyvenimo istorijos. Buvo momentų kai seserys kaip ir mes vos laikėme ašaras. Jos vos nemirė iš bado, ilgą laiką valgė trupinius, jų mama nepraėjus nė metams po ištrėmimo mirė, tėvo likimas Lietuvoje neaiškus. Bepasakodamos savo atsiminimus mus vis ragino vaišintis saldumynais ir be arbatos neišleido mūsų išvažiuoti. Jų veiduose buvo galima įskaityti begalinį džiaugsmą, kurį jos jautė matydamos mus. Niekada nesitikėjo, kad tokioje vietoje jas suras lietuviai. Joms buvo labai įdomu kaip atrodo Kaunas, kaip gyvena žmonės Lietuvoje.

… Daug skubėjimo.. Ir štai, atėjo ta nelaukta diena, ta nelaukta valanda, kai mes jau sėdime ir riedame atgal. Liūdna, taip norėčiau pabūti čia dar bent porą dienų..

 

Liepos 14 :

 

Šį kartą gavome vietas kupė. Gyvename po keturis, mažai šurmulio. Traukinyje laikas tarsi sustoja, daug laiko apmąstymams apie atliktus darbus, patirtas emocijas, pažintus naujus žmones. Vakare pakyla audra. Vėjas siaučia, žaibai apšviečia tamsiai raudoną dangų. Matosi daug su šaknimis išverstų medžių. Daug minčių, daug simbolikos. Trėmimai, patirtas smurtas, pralietas nekaltas kraujas. Žmonės išraunami su šaknimis ir ištremiami toli nuo Tėvynės. Represijos ir trėmimai vis stiprėja, nė vienas nesijaučia saugus, nežinia kur žaibas trenks šį kartą. Mano akyse iškyla ryškūs vaizdai iš skaitytų knygų, girdėtų istorijų. Tai ne mano fantazija, tai reali mūsų senelių ir tėvų praeitis.

Sunku net įsivaizduoti, einu pas bendražygius, galbūt draugų rate pasidarys lengviau..

 

Liepos 15 :

 

Maskvoje nėra kuo kvėpuoti, metro vaizdai nuteikia nemaloniai. Yra miestų į kuriuos tiesiog nesinori grįžti. Vienintelė gera vieta Maskvoje – tai Lietuvos ambasados valgykla. Ten ir vėl esame maloniai sutinkami ir pavaišinami sočiais pusryčiais. Ambasadorius A.Vinkus dėkoja už nuveiktus darbus, paskaito mums eilėraštį. Su vaikinais nusprendėme pažaisti futbolą ambasados pievelėje, tačiau po geros valandos policininkas mandagiai paprašo rungtynes nutraukti.

Vykstame į traukinių stotį, ten mūsų jau laukia traukinys Maskva – Vilnius.

Visą vakarą šnekamės apie greitai prabėgusias dienas, patirtus jausmus, keičiamės kontaktais ir prisiminimais.

 

Liepos 16 :

 

Baltarusijos pasieniečiai gana patikliai mūsų netikrina. Dar dvi valandos iki Vilniaus, tačiau nesimiega. Artėjant link Lietuvos širdis plaka vis stipriau, garsiai svarstome ar išlipę iš traukinio nebrauksime laimės ir džiaugsmo ašaros.

Ačiū visiems pasitikusiems, jie dar labiau sutvirtino pasisekusios „Misijos Sibiras‘10“ jausmą.

Mūsų grupė vis mažėja, bet dar nesinori atsisveikinti, ištarti sudie. Pilies menėje suvalgome šaltibarščių ir cepelinų. Po ilgų ir stiprių apsikabinimų išsiskirstome savais keliais.

 

06-13 Vilnius

Sėdžiu ir galvoju apie neįtikėtiną bandomojo žygio užbaigimą. Po pirmos dienos kojos buvo taip tragiškai nutarkuotos, kad jau ir pats nebetikėjau, kad galėsiu eiti toliau. Kaip sugebėjau įveikti antrosios dienos maršrutą nelabai suprantu ir šiandieną. Po žygio beveik savaitę negalėjau normaliai vaikščioti.

1. Dėkui Šiaulių jaunųjų šaulių vadei Kristinai, kurios paskatos ir suteikta profesionali medicininė pagalba leido ne tik užbaigti žygį, bet ir pakliūti į pačią misiją (džiugu, kad Kristina taip pat pakliuvo į Misiją ir mes kartu atstovavome ne tik savo miestus, bet ir Lietuvos Šaulių Sąjungą).

 

06-15 Utena, Šaulių namai

Pakliuvau į Misiją! Iš pasitenkinimo nuo kėdės šoktelėjau ant kojų, bet greitai iš skausmo vėl atsisėdau. Kojos priminė, kad reikia ne tik džiaugtis, bet ir tinkamai pasiruošti šiai ekspedicijai.

 

06-16 Utena

Įdomu yra tai, kad tarp bandomojo žygio ir pagrindinės ekspedicijos yra keletas datų, kurias apgalvojant ir apmąstant Misija į Sibirą pasidaro daug aiškesnė ir prasmingesnė. Birželio 14-oji – didžiųjų trėmimų pradžios diena, 15-oji okupacijos pradžia, 23-oji sukilimas ir laikinas atokvėpis. Tiek daug įvyko per tą birželį, per vienerių metų laikotarpį.

Iš kažkur sužinojęs apie mano išvykimą į Sibirą manęs padrąsinti ir pasveikinti atėjo Utenos tremtinių sąjungos pirmininkas. Trumpai pakalbėjome apie jo prisiminimus ir išgyvenimus. Pirmininkas pasidalino keliais praktiniais „išgyvenimo“ Sibire patarimais.

 

06-21 Utena, Šaulių namai

Ilgai sprendžiau kaip geriau pasiruošti būsimai Misijai. Ypač neramino batų pasirinkimas. Kol neramino, apsisprendžiau pasiimti savo šauliškus „senukus“, panaudotus Švedijos kariuomenės batus, su kuriais yra tekę patirti daug malonių akimirkų ir tuo pačiu  kojas patarkuoti. Kai jie nesiožiuoja ir kai pasirenki teisingas kojines visai malonu su jais paslampinėti.

 

07-01 Į Rytus, traukinys

Su kuprine žingsniuojant link geležinkelio stoties mane susistabdė pagyvenusi moteriškė, kuri pamačiusi marškinėlius su projekto logotipu pasipasakojo savąją istoriją: kaip per plauką neišvažiavo į savąją „ekspediciją“. Nuoširdžiai džiaugėsi mūsų kelione ir palinkėjo sėkmės. Taip, gana simboliškai, prasidėjo pirmoji misijos diena.

Pajudėjome iš Vilniaus. Įsiklausau. Traukinio ir bėgių bendravimas kažkoks kitoks. Esu pravažiavęs tūkstančius „geležinių“ kilometrų Lietuvoje ir Europoje, bet šį kartą dundesys išskirtinai kitoks. Žinoma, ne dėl jokių techninių kliūčių. Vaizduotė ir mintys dėl ko ir kur  bei su kokia misija važiuoju, padarė savo…

Pamažu susibendraujame. Iš pradžių gana formaliai, vėliau vis nuoširdžiau, o galiausiai ir betarpiškai susidraugaujame.

 

07-02 Maskva

Vizualiai švarus (išskyrus orą) ir didelis miestas. Tiesiog milžiniškas miestas, bet pernelyg pilkas, ne žalias. Į akis krenta stalininė gigantomaniška architektūra. Nepaisant tam tikrų dirbtinių papuošinėjimų – ši architektūra dar labiau papilkina miesto vaizdinį.

Neišdildomą įspūdį paliko apsilankymas kapinėse, kuriose palaidotas (gal geriau sakyti užkastas) prezidentas generolas Jonas Žemaitis – Vytautas. Aplankymas ir pagerbimas „visų žuvusių prezidento“ buvo puiki įžanga į vėlesnių kapų pagerbimo ir tvarkymo darbus.

Po pietų aplankėme kai kuriuos „sąrašinius“ Maskvos objektus, o vakare dar spėjome pažiūrėti futbolą.

 

07-03 Dar toliau į Rytus, traukinys

Traukinio „gavarilka“ informuoja, kad „Jūsų kelionė prasidės Europoje, o baigsis Azijoje“, o traukinio patarnautojas su mumis pasisveikina „Guten Tag“.

Tik išdundėjus iš Maskvos daugelis vagonų pavirsta į mobiliąsias lauko ligonines: visi traukia baltas patalines ir tuoj pat susisuka į jas, vyrai žaidžia kortomis, o likusieji kemša užkandžius. Netrukus siauras vagono praėjimas pasipuošia įvairiomis sėdinčių, gulinčių ir jau miegančiųjų išlindusiomis rankomis ir kojomis. Žinoma, pakvimpa ir „žmogaus kvapu“. Reikia paminėti, kad man šioje situacijoje nusisekė žymiai geriau. Karo ligoninės išvengiau ir vienas iš nedaugelio gavau teisę džiaugtis kupė, o dar ir tas „Guten  Tag“…

 

07-04 Link Uralo, traukinys

Keista, bet kartais elgiamės kaip tipiški užsieniečiai turistai. Pro traukinio langus ir sustojimuose fotografuojame parduotuvių ir jose esančių produktų pavadinimus, fotografuojame vaikštančias karves. Pro fotoobjektyvus nepraslenka ir rusų bobutės pardavinėjančios įvairius produktus. Keista, kad dalykų, kurių pilna ir pas mus, pirmą kartą pamatome tik čia.

 

07-05 Link (prie) Uralo

Lygumas keičia kalvos, o bekraščius laukus, dar mažiau aprėpiami miškai. Gelžbetonines „chruščiovkes“ keičia medinės pirkelės su apgriuvusiais „skladukais“. Važiuojame toliau į Rytus. Nejučia pradeda aplankyti jausmas, kad esu velniškai toli nuo Lietuvos. Kadangi visuomet buvau didelis namisėdybės propaguotojas, pradeda slėgti savotiška svetimo ir tolimo krašto klaustrofobija.

Pagaliau išlipame iš traukinio ir po kelionės autobusu pasiekiame Čeriomuchovą, Lenino gatvę kur gyvena lietuvis Jonas. Radome jį ne namuose, o sutvarkytame ir išpuoselėtame garažėlyje (šalia užgriozdintų ir tradiciškai dilgelėmis apaugusių kaimyninių). Dzūkelis Jonas ruošėsi važiuoti į sodą. „Mane čia atvežė 1947 metais“ – savo pasakojimą pradeda dzūkelis…

Šiandien pirmasis susitikimas su kapinėmis. Atrodo, kad lietuvių, latvių ir rusų kapai šimtą metų nežiūrėti ir nelankyti.

1. Už miestelio (7 km.) įkūrus stovyklą iškarto aplankė vietinė milicija. Kad aplankė lyg ir nekeista – to tikėjomės, bet kaip jie mus surado ir apskritai, kad ieškojo vėlyvą vakarą dėl kažkokių niekniekių – tai kažkas neįtikėtino!

 

07-06 7 km nuo Čeriomuchovo

Kapinėse atsiranda šviesos. Stovyklėlėje gyvenimas irgi prašviesėja. Gerai pasidarbavo „pionierių“ komandą, kuri prigamino neįsivaizduojamų įrenginių: nuo WC užimtumo/ laisvumo parodymo įrenginio iki lentelės svogūnams pjaustyti.

Darbuojuos virtuvės komandoje. Keista, nes namuose nieko beveik negaminu išskyrus visokias stovyklas, žygius, miškus. Emilija ir Gintarė stengėsi kiekvieną gaminamą patiekalą įvairiai pamandrinti, o aš stengiuosi, kad išeitu kuo daugiau ir riebiau. Šių dviejų „priešpriešų“ rezultate gaunasi visai neblogas maistas.

Vidurnaktį vietos laiku sugiedame Tautišką giesmę. Taip prisijungiame prie viso pasaulio lietuvių akcijos.

 

07-07 ten pat

Išvalome kapines. Aplink jas išdygsta apie 300 metrų tvora, Robertas su Tautvydu sumeistrauja kryžių. Vėliau, kai daugelis misijiečių iškeliauja į kitas kapines, mudu su Pauliumi tvarkome kapinėse dar likusi „baobabą“ – sena, apdžiuvusią ir vieno vyro apkabinimo storumo eglę, kuri netrukus grasino užgriūti ant dar išlikusių kapelių. Tūpčiojame aplink jį gerą valandą: pjauname, kapojame, kalame pleištus. Papjauname, pakapojame, pakalame, o per pertrauką filosofuojame. Sakyčiau tobulas darbų pasiskirstymas ir kūnui ir sielai. Baobabui pagaliau nuvirtus džiaugsmingai sukertame delnais.

Vakare sutvarkytose kapinėse uždegame keletą žvakelių. Pajuntu, kad čia darbas jau nudirbtas iki galo. Švieselės su rasa pamažu leidžiasi į pievą, po to su rūku išsiblaško taigoje ir susirenka ant horizonte stūksančio kalno, o nuo ten iki dangaus jau ir ne taip toli.

 

07-08 Soltanovas

Įsikuriame gražiame beržynėlyje prie upės. Nepaisant to, kol su virtuvės komanda tempiame produktus iš parduotuvės, stovyklavietė dėl nepakeliamo uodų antpuolio buvo perkelta į kitą upės pusę. Naujojoje stovykloje uodų gal kiek ir mažiau, bet jų antpuoliai ir toliau varo į neviltį. Gintautas paaiškina, kad pagrindinė jų gausos priežastis yra šalimais nenušienauta pieva. Tuo tarpu vietiniai ūkininkai, kad ją nušienautų laukia mistinės 15-os kalendorinės dienos, nors pieva kažin ar labiau beprisirps..

 

 

07-09 Novaja Lialia

Miestelis tipiškas visiems kitiems matytiems. Gražios, netašytų rastų, o kai kur ornamentais pagražintos vietinės trobos, žinoma, visur  su trejais langais galuose. Aplink pirkias jau ne tokios gražios tvoros: apgriuvusios, aplopytos arba visai užmirštos. Malkinės, sandėliukai ir kitokie ūkiniai pastatai visur vienodai sukrypę, nežinia kaip dar stovintys. Ir žinoma, viskas apaugę aukštomis žolėmis, dilgelėmis ir krūmais. Matyt nevalia pjauti šias „kultūras“ arba kam jas išviso pjauti, nes ataugs vis tiek. Net „modernus“ (trijų aukštų plytinis) policijos pastatas iki pusės pirmo aukšto langų apaugęs „kultūromis“ – nereikia nei užuolaidų, nei žaliuzių. Beje, teko pabuvoti ir pastato viduje. Kol vadovai aiškinosi tam tikrus biurokratinius nesklandumus mes koridoriuje pildėme savo dienoraščius – testamentus, nes sekančią naktį, anot eilinio juoko – gando, vis vien teks praleisti mėlynai išdažytoje kameroje.

Novaja Lialia dar veikiančiose kapinėse (pažymėtina, kad čia reikia pabrėžti žodį veikiančios, nes nuo neveikiančių savo tvarka jos beveik nesiskiria) tvarkome rastus lietuvių kapus. Aplink matyti vengrų, ukrainiečių ir vokiečių kapai. Kadangi liko šiek tiek laiko, nuo menkaverčių medžių išvaduoju ir čia besiilsinčių Pavolgio vokiečių Filipo ir Elisabetos amžino poilsio vietas.

Vakare keliaujam į dar vienas netoliese esančias lietuvių kapinaites.

 

07-10 į Taigą.

Atėjo ir dar didesnių išbandymų metas. 17 km žygis į Taigą, į buvusį Lietuvių kaimelį. Visi buvo pakankamai gerai ir optimistiškai nusiteikę, visus traukė noras surasti kaimą ir šalia veikusias kapines, kurias kažkas iš vietinių matė tik prieš 6 metus.

Ėjome gana sparčiai, sparčiai baiginėjosi ir vandens atsargos. Žygio voroje buvau pačiame ariergarde. Tokia pozicija turėjo savų minusų ir pliusų: nebereikėjo bristi per didžiulę žolę, kuri buvo jau aptrypta, aiškiai matėsi kur reikia dėti kojas, tačiau šlapesnėse vietose tako paviršius buvo taip nugludintas, kad menkiausias slystelėjimas į šoną kainuodavo pargriuvimą. O tai su kiekvienu kilometru vis labiau vargino. Po 5 valandų žygio pasiekėme kelionės tikslą. Puolėme ieškoti žemėlapyje pavaizduoto upelio. Netrukus paaiškėjo, kad šiuo metu ten belikusios kelios balos su rudu vandeniu ir neaiškiais paviršiuje plaukiojančiais graibais. Pasirinkimo nebuvo – teko filtruoti ir virinti šį dumblą.

Po trumpo poilsio su vadovu ir keletu vyrukų išėjome ieškoti kapinių. Laukymėje tarp miškų pamatėme dviejų trobų liekanas, bet kapinių taip lengvai neradome. Šukavome tai vieną, tai kitą taigos pakraštį. Po vieno iš tokių šukavimų tiesiog krisdavome ant pievos ir gulėdavome veidais į dangų kol bent kiek pailsėdavome. 30 laipsnių karštis ir buvimas jau keletą valandų be vandens pradėjo kaip reikiant siurbti jėgas. Taip pravaikščiojome beveik dvi valandas, o kapinių neradome. Tik paskutinę akimirką einant per paskutinį netikrintą Taigos kampelį vienam iš mūsų, tiesiogine žodžio prasme, pavyko užlipti ant kapo. Kitaip kažin ar būtume jas išviso atradę. Nusikamavę grįžome į stovyklą, o čia gavome po puodelį šilto dumblo. Po to vėl į kapines. Tvarkėme iki vėlyvo vakaro.

 

07-11 Iš Taigos

Ryte visi ruošėsi lemiamam žygiui. Be vandens reikėjo grįžti per taigą iki artimiausio kaimo. Apie pusę maršruto nužingsniavome gana užtikrintai. Vėliau pradėjome dažniau ilsėtis. Poilsis būtų visai gal ir nieko, bet jo metu prasidėdavo masiniai uodų antpuoliai, kurie atokvėpį paversdavo kančia. Likus keletui kilometrų ne vienas (tarp jų ir aš) „sugriešijome“ ir šiek tiek atsigėrėme vandens iš paprasčiausios miško balelės. Išlindus iš taigos, ant kelio jau laukė automobilis su vandeniu. Išgėriau gal 2 litrus vandens (nors ir bandžiau susilaikyti), o tada teko gal pusvalandį gulėti šalia kelio, nes visiškai pakirto tiek kojas, tiek rankas.

Po pietų susitikome su vietos lietuviais – dviem broliais. Abu viską pasakoja su gana gera humoro doze (ar tik ne tas jausmas jiems ir padėjo išgyventi). Abu paporino apie darbus, pensiją, patirtą badą, kitus sutiktus lietuvius, o vienas nuolatos kartojo maršruto stotelių į gimtinę pavadinimus: Lietuva-Kaunas-Prienai-Mauručiai.

 

07-12 Serovas

Atokvėpio valandėlė pramoniniame Serove. Nors mieste gyvena ir virš 100 tūkst. gyventojų, jo negalėtumėme palyginti nei su Maskva, nei su kokiu nors panašiu Lietuvos dydžio miestu. Asfaltas, piktžolės, betoniniai namai ir tolumoje rūkstantys kaminai – visa šio miesto „romantika“. Beslampinėjant didžiausią įspūdį paliko matyta nemaža cerkvė, kuri stovėjo apstatyta „moderniais“ blokiniais penkiaaukščiais ir dvylikaaukščiais.

Po pietų užsukome į knygyną. Labiausiai sudomino knygos istorine tematika.  Bene pusė jų yra susijusių su Antrojo pasaulinio karo tematika, kitos skirtos SSRS arba antisovietinių mitų demontavimui. Apskritai pabuvojus Rusijoje išryškėja pergalės prieš fašizmą įtaka ir svarba viso krašto gyvenimui. Pergalės progai jaunavedžiai gali nusifotografuoti prie pergalės memorialo, pergalės atminimui galima sukonstruoti tanko T-34 popierinį modeliuką, o galiausiai pergalės vardan vis dar galima ir gerai pašvęsti. Šioje šalyje pajunti totalios pergalės skonį be pasekmių, nesėkmių ir platesnių svarstymų. Susidaro įspūdis, kad visa šiuolaikinio ruso tapatybė yra formuojama pagrinde tik ant jau minėtos pergalės. Todėl nevalia ir abejoti totalia pergale.

Kita didelė grupė knygų yra skirtos Putino ir Medvedevo asmenybėms: nuo lyderystės bruožų iki storų biografijų.

 

07-13 Ten pat

Didžioji ekspedicijos dalyvių dalis išvyko į dar vienas kapines. Kadangi visi nesutilpo į mikroautobusą daliai teko pasilikti. Likau ir aš. Teko „pasikultūrinti“ mieste. Aplankėme vietinį muziejų, pavaikščiojom Lenino prospektu. Valgėme daug ledų (stebėtina kaip dar nereikia parodyti paso perkant ledus).

Vaikštant po šią ar kitas Rusijos vietoves pastebėtina, kad čia viskas sietina su meškomis. Visur jų pilna. Vienos puikuojasi ant maisto ar alkoholinių prekių. Kitos įsikūrę ant restoranų ir kavinių pavadinimų. Ant didžiausios šios šalies partijos puikuojasi irgi meškutė. Aplink mūsų stovyklas slampinėdavo irgi jos. Net būsimi tremtiniai buvo gąsdinami išvežimu ne pas ką kitą, o pas baltąsias meškas. Net Rusijos prezidentas šiek tiek susijęs su šiuo gyvūnu..

 

07-14 Link Maskvos, traukinys

Nors ir nebuvome tikrame Sibire, įgyta patirtis ir matyti vaizdai konstruoja kažkokius apibendrinimus. Nepaisant tvyrojusio karščio ir sausros Sibiras tikriausiai niekada manyje neįgaus šiltos vietelės statuso. Anaiptol, vieta dvelkia didžiuliu liūdesiu – tai tautų kapinynas. Per kelis šimtmečius ir ypač per paskutinį čia išnyko šimtai vietos tautelių, kurios jėga buvo „civilizuotos“. Sukultūrintos taip, kad liko tik autonominių respublikų pavadinimuose arba XVIII-XIX a. Sibiro tautelių žemėlapiuose. Kapinynas pasipildė ir milijonais tremtinių ir kalinių suvežtų čia iš viso pasaulio. Šiauriau negu šiaurė.

 

07-15 Maskava

Turėdami kelias laisvas valandas su kolegomis skubu pamatyti kuo daugiau Maskvos. Šį kartą aplankėme kosmonautikos muziejų, garsiąją „Most film“ skulptūrą bei tautų pasiekimų parodų teritoriją.

Labiausiai stebina tai, kad visur pilna sovietinės simbolikos. Leninas, pjautuvas ir kūjis ir raudonos žvaigždės gal tiek ir nestebina, bet matyti LTSR herbai šokiruoja. Kas tai, ar tariama paveldosauga, ar nepilnavertiškumo kompleksas? Įdomu kaip tokį „kultūros paveldinimą“ pasaulis suprastų jei Berlyne netoli Reichstago kabotų visų nukariautų teritorijų ženklai?

 

07-16 Lietuva

Ekspedicija baigėsi – prasideda misija. Gaila išsiskirti su draugais, bet netrukus teks bendrauti jau su kitais – kitokias dalyviais. Kalbėti su jais apie prasmę, idealus ir praeitį. Aiškinti, kad svarbiausia šioje misijoje yra nepamiršti ir atsiminti. Visų tremtyje žuvusių ir išgyvenusių labui.

 

 

 

 

 

 

 

 

 

2010-07-01

Pirmoji kelionės diena. Spaudos konferencija, bei išlyėtuvės prabėgo puikiai, vakarykštis nerimas išgaravo ir dabar jau sėdžiu traukinyje tarp naujų draugų.

 

2010-07-02

Pasiekėme Maskva ir beveik visą dieną praleidau vaikščiodamas tarp didelių kremliaus sienų ir įžymių miesto vietų. Likau nustebintas sutikimu lietuvos ambasadoje.

 

2010-07-03

Šiandien vakarop susėdome į traukinius ir patraukemė į Serovą. Mano gultas antrame aukšte pasirodę esąs man per ankštas tikrąją ta žodžio prasme, tad panašu, jog laukia nepatogus miegas.

 

2010-07-04

Dvi dienos, susiliejusios į vieną, dvi dienos traukinyje…

 

2010-07-05

Kaip niekad ilga diena. Kėlėmes labai anksti ryte ir netrukus po kelių valandų jau darbavomės kapinaitėse.

 

2010-07-06

Kapinės atrodė išties apleistos ir beveik sunykusios, tačiau kas kart pažvelgus iš toliau, puikiai matėsi mūsų darbo rezultatai.

 

2010-07-07

Šalta naktis ir karšta rytinė arbata tiesiai iš puodo, kuris kaista lauže. Dar viena diena, šioje nuostabioje vietoje esančiose kapinėse ir rytoj keliaujame kitur.

 

2010-07-08

Visa dieną iš atminties neišnyksta Emilijos ir Gintarės giesmė, kurią jos pagiedojo per kryžiaus pastatymą.

 

2010-07-09

Buvom kapinėse Naujosios Lialios kapinėse. Kaip ir buvo galima tikėtis, vėl giliai susimąsčiau apie savo gyvenimą, savo vertę ir tai, ką paliksiu po savęs bus iš tiesų prasminga.

 

 

2010-07-10

Žygis į “59 kvartalą” pasirodė sunkesnis išbandymas, nei daugelis iš mūsų tikėjomės. Sunkus ėjimas taiga su kuprinėmis, kandant uodams bei ribotomis vandens atsargomis.

 

2010-07-11

Ėjimas atgal pareikalavo dar didesnio susikaupimo bei pastangų nei vakarykštis žygis.

 

2010-07-12

Nakvynė viešbutyje prilygo, šaltam lietui po karštų dienų virtinės… tikra atgaiva ir tikras poilsis atsigulti į minkšta lovą ypač, atsižvelgiant į faktą, jog keletas komandos narių apsinuodijo ir geras poilsis jiems tikrai reikalingas.

 

2010-07-13

Patekau tarp tų, kuriems teko galimybė paskutinį kartą prieš išvykstant namo pabuvoti dar vienose kapinaitėse. Netoli Malaja Lata esančios kapinaitės pasirodė visiškai apleistos ir sunkiai radome kelis kapus, kuriuos minimaliomis priemonėmis pasistengėme sutvarkyti kuo geriau.

 

2010-07-14

Štai galima sakyti mūsų ekspedicija baigėsi, liko tik kelių dienų kelionė traukiniu ir mes namuose.

2010-07-15

Anksti ryte buvome Maskvoje ir buvome pakviesti apsilankyti ambasadoje ir dar kartą asmeniškai susitikti su Antanu Vinkumi. Ambasada ir jos personalas paliko šiltą bei gerą įspūdį.

2010-07-16

Paskutinė kelionės diena. Paskutinė diena traukinyje.

Šios ekspedicijos metu mano “svajonių saraše” buvo pageidavimas atrasti ir pažinti tą santykį ir ryšį, kuris jungia skirtingų įsitikinimų žmones. Pažinti veiksmą, kuomet žmonės nuoširdžiai dirba vienijami bendros idėjos ir nesitiki už tai gauti atlygį. Taip pat norėjau gauti vienokių ar kitokių gyvenimo sukrėtimų, kurie mane nuvestų ar gražintų kur nors kitur, į šviesesnį ar platesnį mąstymą, arba gražintų į pradžią ir priverstų viską pradėti iš naujo. Tikėjausi, kad bus labai sunku ir galėsiu save išmėginti ir padėti kitiems, deja, neįvyko nieko panašaus. Visuotinio vienybės jausmo čia neradau, gyvenimo sukrėtimo nepatyriau ir per sunkumus savęs neišmėginau bei kitiems nepadėjau. Savyje radau daugiau neigiamų savybių, negu teigiamų. Protėvių žaizdos, “atsivėrusios” prieš mane apleistų kapų pavidalu, manęs taipogi nesukrėtė – matyt, aš to tikėjausi ir apie tai mąsčiau pakankamai daug iki ekspedicijos. Bet sutikau ir pamačiau daug jaunų žmonių, šie žmonės (visi iki vieno) yra nuoširdūs, draugiški, su tikromis vertybėmis ir stipriu tikėjimu kitais ir ateitimi. Šalia šių žmonių aš jaučiuosi menkavertis ir ne toks reikšmingas. Jei man bus sunku ir būsiu praradęs tikėjimą  ateitimi, prisiminsiu būtent juos, nes jie yra žmonės, dėl kurių verta eiti pirmyn ir stengtis.

 

Birželio 12-13d. Šeštadienis – Sekmadienis.

Vasara jau baigia įpusėti, o jėgos kuriančios likimo kelius vis stipriau užvaldo mano atostogas. Ir štai aš čia, Misija Sibiras ’10 bandomajame žygyje. Ganėtinai spontaniškai užpildžiau anketą. Svarbiausia tai, kad prieš pildydamas tuščius laukelius kompiuterio ekrane turėjau atsakyti į porą svarbių klausimų sau pačiam. Užpildęs vis pagalvodavau apie Sibirą, tremtį, skausmą ir norą tapti to dalimi. Ne nesantaikos, neapykantos ir pykčio, o užuojautos, bendrumo ir istorijos dalimi. Kas jei ne naujoji karta gali pratęsti istoriją. Nekantriai trypiame kojomis ir norime pradėti. Norime įrodyti, kad esame verti savo senelių vardo, tausojame ir prisimename jų pasiaukojimą. Vėlyvas vakaras ir laužo šviesa visus vėl kviečia susivienyti, dalintis istorijomis ir patarimais. 53 km mus padarė ne komanda ar būriu, tapome mažu mažiausiai draugais. Niekas nekonkuruoja, visi išvien. Sibiras tampa formalumu ir visi iki vieno tampame Jo verti.

Birželio 14d. Pirmadienis.

Sunku patikėti, kad dar vakar žygiavau. Sostinės transportas toliau teršia orą, pirmadienis tampa tokiu pat niūriu kaip ir kas savaitę, “lova” nebekvepia žaluma ir ryto rasa, o rūbai dūmais. Kojų skausmas vis mažėja, pečiai atsileidžia, o širdis spurda vis dažniau. Taip, aš patekau į ekspediciją. Neapsakomas jausmas. Emocijos, vasaros planai, pažadai tėvams ima keistis akimirksniu. Sėdim su Robertu pasų poskyryje ir laukiame savo skaičių. 457 -> 17. Šviesa, objektyvas, nuotrauka, parašas, pirštu atspaudai ir keletas trumpų dialogų su pasų poskyrio darbuotoja. 17 valanda ir gaivus vasaros lietus, kuris išvalo galva. Įdomu, koks pirmadienis Sibire?

Birželio 20d. Sekmadienis.

Stebėjau Misija Sibiras palaikymo koncertą namie. Gana simboliškai grįžęs į gimtinę įsijungiau televizorių, kad galėčiau palaikyti draugus ir bendraminčius bent mintimis ir telefonu rankoje. Privertė susimastyti. Kaip nekeista koncertas net nekvepėjo farsu, netikrumu ir grimu, kurį paprastai taiko televizija… visur. Stebėjau ir visa tai sukūrė tokią emociją, rodos galėtum padaryti viską, kad prisidėtum. Nesuvokdamas žinojau, kad dabar šį šansą turiu ir aš, turiu galimybę savo rankomis, prakaitu, įdirbiu prisidėti prie tautos istorijos. Kodėl taip jaučiuos, sunku net pasakyti, juk lyg ir niekas iš mano giminės nebuvo ištremtas, nei manęs, nei mano tėvų asmeniškai tremtis nepalietė. Pamėginsiu atskleisti tą paslaptį. Išties mano seneliai tiek iš mamos, tiek iš tėčio pusės labiau tikėjo sovietų sąjunga arba tiesiog tekėjo pasroviui. Tikėjo Stalinu, tautos vadu, sąjungos didvyriu. Daugelis mano ir rėžią į akis tiesą pasūdytą nežinios prieskoniu. Komunizmas yra blogai, Stalinas yra blogai, sąjunga yra blogai. Sutinku, bet iš dalies, nes viskas turi dvi puses. Žmonės daug ko nežinojo, daug kas buvo slepiama, žmonės buvo greit užtildomi ir nebeprakalbėdavo niekad. Negalima smerkti sovietinę valdžią palaikiusių žmonių, kaip ir negalima neužjausti ir nesuprasti žmonių netekusių savo tėvų, brolių, namų, gimtinės, laisvės. Myliu savo šalį ir jaučiu pagarbą žmonėms kuriems teko susidurti su geležine sovietų mašina. Ne žmonės buvo kalti, ne viena ar kita stovyklavietė yra teisesnė, o vadai, lyderiai įrodo amoralumą, žiaurumą ir nepagarbą. Sistema nugali moralę, kraujo šauksmą, žmoniškumą. Kariauja ne vadai, tremiamos ne pavardės, sprendimai ar bylos, o šios hierarchijos apačioje esantis paprastas, kasdienis žmogus. Ir nesvarbu kas tu esi, kiekvienam buvo skirtas vaidmuo šiam kruviname spektaklyje. Praėjus  70-čiai metų mes turime progą tapti to dalimi. Pamiršti nesantaiką, nutraukti karą, kuris jau senai baigėsi ir stengtis būti geresne, tvirtesne ir vieningesne tauta.

Liepos 1d.

Saulė, karštis, kuprinė. Rodos viskas savo vietose, liko tik keletas žingsnių ir aš – pakeliui į Sibirą. Palydi keletas pažįstamų veidų ir minia man nematytų, bet vienodai šypsenas ir tik gerus linkėjimus dalinančių žmonių. Viskas kol kas atrodo nauja, nepatirta. Nerangus jaudulys.

Vėlyvas vakaras, gultas, antras aukštas, 7 bendražygiai stoviniuoja aplink ir vis dar kankinami nemigos dalinasi istorijomis, patirtimi. Stengiamės pažinti vieni kitus, bet to skubinti negalima, visa tai gali prarasti žavesį. Viskas kitaip, nauja ir įdomu. Vietinio vagono liaudis demonstratyviai rodo ženklus, kurie reiškia ne ką kitą kaip miego laiką. Klojasi lovas, gulasi ir mėgina miegoti prakaitu kvepiančiame vagone. Juokaujame, kad vagonas primena karo lauko ligoninę, kiti sugeba išspausti iš viso to ir morgą. Pakaktų prikabinti kortelę su užrašu „Data: Liepos 1d. Vieta: Traukinys Vilnius – Maskva. Mirties priežastis: karštis, prakaitas ir šurmuliuojantys kaimynai.“  Laikas miegoti.

Liepos 2 -3d.

Ryte visas pieštas vaizdas labiau primeną tingų skruzdėlyną. Visi juda, kruta. Kiekvienas sau. Kas gaminasi arbatą, kas skuba ir stoja į eilę išsivalyti dantis ir atgaivinti veidą vandeniu, kas svajoja žiūrėdami pro traukinio langą, kai kurie vis dar miega. Manęs ankstyvas rytas kaip nekeista nebaugina ir nemigdo. Stengiuosi išblaškyti neraminančias mintis ir pajausti naują ritmą. Mintyse piešiu šiandienos vaizdinius: Maskvą, Kremlių, Lietuvos ambasadą, termometro stulpelį, kuris rodo 22 laipsnius.

70-ies metų kelionės metamorfozė. Net nenutuokiam ką reiškia būti įgrūstam į sausakimšą vagoną. Net negalime palyginti viso to su istorija, kurią teko patirti mūsų seneliams. Žodžiai lieka tomis juodomis avimis chaotiškai lakstančiomis baltais laiškų ir istorijos vadovėlių lapais. Viso to mums nesuprast, žodžiai lieka žodžiais, kol jie nebūna grįsti patirtimi ir išgyvenimais. Tai tik skaudžios istorijos, kurios kartais primena gerai parašytus romanus. Deja, tai vyko, o personažai buvo tikri.

Šiandiena atrodė kaip 2 dienos suplaktos į vieną. Anksti atvykom į Maskvą. Pasiekėm ambasadą, ten papusryčiavom ir susitikom su Lietuvos ambasadorium Rusijoje Antanu Vinkumi. Buvom supažindinti su Maskvietiška kultūra ir palaiminti paties ambasadoriaus prieš išvykstant. Stebino ambasadoriaus ir jo vadovaujamos grupės dėmesys mums. Kita vertus, gal tik man tai atrodo keista, kai nepažįstami žmonės tavimi rūpinasi svečioje šalyje. Aplankėme menamą Jono Žemaičio kapą.

Maskvoje viskas dvelkė lengvu kiču, šlapimu, smogu ir betono dulkėmis. Pradėjau suprasti ką išties reiškia sąvoka „betono vaikai“. Lietuva žalesnė, Lietuva švaresnė, Lietuva kvepia ir net tie susiraukę, rūškani veidai stotelėse ir stotyse atrodo nepalyginamai laimingesni nei čia – viename iš brangiausių pasaulio miestų. Diferenciacija čia milžiniška, viskas grįsta kraštutinumais. Balta/ juoda, persūdyta/ neišpildyta, auksu dengta cerkvė betoninių daugiaaukščių apsuptyje, įvairiaspalvis kremlius stovintis ant juodomis plytomis dengto grindinio, marmuriniai metro tuneliai, kuriuose nėra kuo kvėpuoti, didybė, kurioje pradedi suprasti ką reiškia tapti varžteliu 15 milijonų „detalių“ (žmonių) mašinoje. Pabuvęs čia tik keletą dienų jau spėji pajausti svetimumo jausmą. Bet kokiu atveju, nuoširdžiai dėkoju LiJOT ir traukinių grafikui už suteiktą galimybę išvysti ir šiek tiek pažinti Maskvą, jos dvasią ir vieną keisčiausių sostinių kokias esu aplankęs. Kad ir kaip šokiruojanti pasirodė Maskva, viskas joje buvo gerai. Kitaip, bet gerai. Buvo jaučiamas ir tas nepažįstamos šalies jausmas ar kaip aš tai vadinu „turisto sindromas“ , bet mintys kitur – Sibire. Laukiu taigos, upės, darbo, ir gal stereotipus laužančios Rusijos.

Liepos 4d.

Rytas traukinyje. Truputi karšta, bet šie nepatogumai labiau psichologiniai. Ne visada jauti kai prakaitas žliaugia visu kūnu, o šis kimba prisilietus prie bet kokio objekto. Bet keisčiausia ne tai. Keisčiausia kaip jau gyvenu penkta para. Šią situaciją būtų galima pavadinti „be laiko nuovokos“. Augau namuose kur kiekviename kambaryje buvo mažiausiai po laikrodį. Net kažkada grįžęs namo suskaičiavau 13 laikrodžių. Taip savaime išsiugdė noras žinoti kokiame dienos tarpsnyje tu esi, punktualumas. Už šias būdo savybes esu dėkingas tėvams. Tačiau čia tai neegzistuoja. Pastarosiomis dienomis žinau kada leidžiasi saulė ir brėkšta aušra. Valandos ir minutės praranda savo reikšmes ir tik pusryčiai, pietūs ir vakarienė tampa naujais atskaitos taškais. Tiesiogine ta žodžio prasme, keliaujame laiku. Jau praradome 3 lietuviškas valandas, kurias susigrąžinsime tik po 2 savaičių.

Bendražygiai išsimėtę per 4 vagonus. Dauguma jų gyvena vadinamuosiuose „plackartuose“. Mūsų vagone esame 6 lietuviai. Turime tik antro aukšto gultus, jei pasitaiko miegą mėgstantis kaimynes gyvenantis po mumis neturime net sėdimos vietos. Todėl visi kaip skruzdės subėgame ant laisvų apatinių lovų ir dalinamės jau patirtais įspūdžiais. Bendrumo jausmas čia bene pats stipriausias. Stengiamės vieni kitus prižiūrėti ir pasirūpinti, kad niekas nesijaustų blogai, visi būtų sotūs ir kartkartėmis išspaustų po šypseną.

Visi 19 susiburiame keturvietėje kupė. Ankšta, karšta, bet linksma ir svarbiausia kartu. Košmariškas jausmas vagono prižiūrėtojam. Bet jie keršija kitais būdais: ryte mėgina aukso kainomis parduoti suvenyrinius magnetukus. Išryškėja pirklių bruožai. Landžiai mėgina įbrukti nereikalingą bagažą. Kolega sėdintis šalia užverbuotas ir buvo priverstas įsigyti magnetą su traukinių muziejaus nuotrauka. Geriausias būdas – nekreipti į pirklius dėmesio.

Vaizdas pro langą jau keičiasi. Daugėja medžių ir nebenaudojamų elektros stulpų, aplink kurių viršūnes kaip garbanos susipynę laidų likučiai, o nuodingieji barščiai karaliauja bėgių pašlaitėse. Beržynai, upės, nematyto dydžio ežerai, nameliai prie jų. Rusiškoji Norvegija, tik vaizdas skurdesnis, žaluma purvinesnė, o nameliai labiau primena lūšneles. Miškai per traukinio langą stebina savo tankumu.

Jau 24val. traukinyje. Per savo 15cm aukščio iliuminatorių stebiu temstantį Uralą. Gamta kuo toliau, tuo labiau laukėja.

21:45. Keltis reiks 2val nakties. Reikia mėginti užmigt, nes Gintautas nelauks, kol mes išsimiegosime. Sibiras prasideda. Liko 4 valandos.

 

 

Liepos 5d.

02.00 Maskvos laiku, 01.00 Lietuvišku, o Serove 5 ryto. Atsikelt nebuvo labai sunku. Su šypsena veide mus pasitinka Gintautas. Verčia mus paskubėti, nes laukia kelionė į pirmąjį kaimelį, kuriame jau šiandieną kaip jis sakė- laukia darbas ir uodai.

Atvykę į kaimelį pajutome, kad laikas čia sustojo. Net mokyklos logotipas – laikrodžio ciferblatas sustojęs ties 8.00. Turėdami laisvo laiko skubame susitikti su vietiniais lietuviais. Ir tik atsitiktinumo dėka susitinkame pirmąjį lietuvį. Jonas puikiai kalba lietuviškai, pasakoja apie jaunystę. Sutinkame jį neįprastoje vietoje – garaže, mat jis buvo pakeliui į sodą. Didelį įspūdį paliko tvarka supanti jo daiktus: garažą, automobilį, įrankius. Tikriausiai tai ryškiausias lietuvių skiriamasis ženklas.

Išrydęs pirmąsias kapinaites nustebau. Net nežinojau ko tikėtis. Tai labiau buvo panašu į mišką su tvorų ir kryžių nesusipratimu, nei į kapines. Didžiuliai sutręšusių medžių kamienai savo svoriu slėgė kai kuriuos kapus, tvoreles, o krūmai ir samanos dengė beveik visą amžinojo poilsio vietą.

Šiandienos tikslas buvo išvalyti medžius, krūmus ir sausuolius, kuriems čia nederėtu būti. Kurie nemaišytų prasiskverbti saulei ir vėjui. 15 jaunuolių pasikausčiusių energija, ryžtu ir tinkleliais nuo uodų kibo į darbus. Niekam nekilo daug klausimų, visi su šypsenomis rovė įsibrovėlius, vertė didžiausią grėsmę keliančius medžius, pjaustė ir nešė kapelius slegiančius kamienus. Darbo diena truko nei daug nei mažai 6 valandas. Prie viso to dar prisidėjo stovyklavietės įrengimas. Šiandieną kapinaites palikome daug šviesesnes ir jau kur ne kur galėjai pamatyti tą didelę pievą už miško ir tolumoje stūksančius Uralo kalnus.

Po darbų ir vakarienės penketukas leidosi ieškoti upės, kuri Gintauto teigimu turėjo būti už 4-5km. Žygiavome apie pusvalandį miško takeliais, kurie kuo toliau darėsi vis labiau ir labiau apžėlę. Upės čiurlenimo garso, o gal labiau nuojautos vedini, pasukome beveik bekele. Paėjus apie 50 metrų aptikome tikrą Sibiro upę. Akmenuotu krantu vingiavo srauni, bet sekli upė, o kompoziciją nuolat lydėdavo debesis siekiantys kalnai ir kas 10minučių besikeičiantis oras.

11 val. vakaro. Šviesu kaip dieną ir net 4 valandos miego manęs nepriverčia užmerkti akių. Vis galvoju apie  rytdienos darbus, šiandienos atradimus, pažintis, meškos pėdsakus ir komandą. Komandą, kurios narys yra unikali asmenybė, turinti savo pareigas, identitetą, išskirtinį intelektą, ryžtą, norą ir tokį pat bendrumo jausmą. Jei galima pavartosiu grupės sukurtą naujadarą – Jėgužė.

Liepos 6 – 7d.

Atsirado laisva valandėlė. Ne bet kada, o būtent tarp 3 ir 4 valandos ryte. Budėjimas. Įvedėme naują prievolę, kadangi vietinių susidomėjimas mūsų stovyklaviete išaugo gan stipriai. Kasdien užklysta vis daugiau žmonių ir kartais tie patys keletą kart per dieną, meškos pėdsakai aptinkami vis arčiau ir arčiau stovyklavietės. Ramybei palaikyti skiriamos 3 budėjimo grupės, po du žmones. Jausmas ne pats maloniausias, kai numigus keletui valandų tave verčia šliaužti iš šilto miegmaišio į stingdantį šaltį. Kaip nekeista, niekas nesitikėjo tokių didelių nakties ir dienos temperatūrų skirtumų. Todėl, kad nesušalt susigalvoju veiklos prie laužo, kuri padėtų nužudyti prievolės valandą. Misija: Arbata. Jums reikės: susirasti puoduką, kuris mėtosi aplink laužavietę, geriausiai būtų didžiausias. Jau iš vakaro buvau nužiūrėjęs Kostios emaliuotą daugiau nei pusės litro geltonąjį gigantą. Prisiruošti malkų ugniai, kurios pakaktų valandai ir arbatos puodeliui užvirinti. Surasti maisto komandos kažkur padėtą arbatą ir brangųjį cukrų, be kurio viskas atrodytu nereikšminga. Atlikus visus žingsnius spėjau sušilti ir išblaškyti miegus. Laukiant virstančių vandens purslų turėjau dar 20 minučių, kurias skyriau dienoraščiui.

Pastarosiomis dienomis laisvo laiko nebuvo per daugiausia, jei ir būdavo stengiausi jį išnaudoti kaip įmanoma pilniau ir naudingiau. Apžiūrėjau apylinkes, pavaikščiojau taiga, radom upę kurioje net išsimaudėme. Galiausiai budėjimas, kuris nors ir neskamba taip maloniai, bet tampa viena įdomiausių dienos darbų dalimi. Tu, kažkur lakstantis ir nuolat kartojantis kaip „žiauriai“ šalta palapinės draugas Marek (Martynas), ugnis ir sulaukėjusi gamta, kuri kiekvieną akimirką tave gali nustebinti, apstulbinti ir padaryti tai, ko tu mažiausiai tikiesi.

Sutvarkėm 2 kapinaites. Išdrožti ir sukonstruoti 2 dideli kryžiai ir nesuskaičiuotas skaičius mažesnių kryželių, aptverta daugiau nei 200 metrų tvoros. Kas dažė kapų tvoreles, kas tvėrė tvoras, kas pjovė ir valė mišką. Mintys ir idėjos dėl kapinių tvarkos kilo kaip grybai po lietaus, viena už kitą gražesnės ir įdomesnės. Didžiosiose kapinaitėse radau akmenimis užverstą kapą. Negalvodamas pradėjau statyti kapo sienas, mėginau akmenimis paženklinti kapelio ribą. Tik apstatęs pamačiau, kad tai buvo ne lietuvių kapas. Emocijos ir jausmai buvo dviprasmiški, bet savo poelgiu džiaugiuosi, nors tikslas rodos buvo kitoks. Nesvarbu kas čia guli, visus daugiau ar mažiau tai palietė. Net nemėginu teisinti nei savo poelgio, nei minčių, tiesiog skubu prie kito darbo.

Kuo toliau šis mūsų atliekamas darbas įgauna prasmę, įgauna istorinį svorį, kuris bus padalintas ne tik man, ekspedicijos dalyviams, mirusiems ar jų artimiesiems. Visas šitas svoris keliaus kaip žinutė ir bus siunčiama tūkstančiams žmonių: mokiniam, studentam, tėvam, draugam. Tiems kuriems niekad neteko palikti savo gimtines per prievartą ir ne sąžinę.

Pradėjau laukti paskutinės dienos šiame miške. Su kiekviena diena po naujieną, o tai man vis dar kaitiną kraują. Nekantrauju pasiekt naujas kapinaites, pradėt naujus darbus.

 

Liepos 6d.

Mindaugo karūnavimo diena. Pirmą kart taip užtraukė dvasią giedant Lietuvos himną. Maža Lietuva dar kartą išdygo vidury šalyje, kurioje biurokratinė mašina vis dar varoma tuo pačiu kuru kaip ir prieš 20 – 30 metų. Petys į petį 21 valandą Lietuvos laiku, susikabinę traukėme himną. Net tas įkyrus uodas visą tą laiką kandęs į kaktą nesugebėjo pajudinti manęs iš vietos. Visi stovėjome kaip siena. Gaila, kad Lietuvoje viskas kitaip. Plytos krenta viena po kitos, dėl įvairiausių priežasčių, o rūgšties pilama vis daugiau ir daugiau. Taip norėtųsi, kad šie simboliai nebūtų realybė, o mūsų darbai ir vienybė atspindėtų visą tautą. Bet mes stengiamės.

Liepos 8d.

Naktis kaip niekad šalta, o rytas karščiausias, koks tik yra buvęs šioje stovyklavietėje. Palikdami stovyklą vyrai basom kojom nešė pirmųjų kapinių kryžių. Simbolika kuri visiem giliai įstrigo, pasirodė nuoširdi. Niekas nenorėjo pompastikos ir svarbiausia, kad tai neatrodytu dirbtina. Pastačius kryžių Amiliutė ir Gintarė uždainavo senovinę lietuvių liaudies dainą. Atrodo kad kažkas užstrigo gerklėj, kažkas kartaus ir sunkiai nuryjamo. Šiurpai lakstė po kūną. Atlikus visus darbus ir pastačius kryžius, įkalėm paskutinę savo darbo vinį šioje vietovėje. Reikėjo palikti kapines, stovyklą, kalnus. Tie banalūs, bet nuoširdūs apsikabinimai fotografuojantis padeda tašką šiame kaime.

Po ilgesnės pertraukos gavome pažygiuot. 7 – 8km. Nėra labai daug, bet pamankštinti raumenis ir prakaito liaukas tikrai pasisekė. Laukdami autobusiukų, kurie mus turėjo gabent į Novąją Lialią sėdėjom ir žiūrėjom į vaikus žaidžiančius futbolą mokyklos stadione ir dar galingiau atrodančius kalnus. Kalbėjom apie akimirkos žavesį. Netaupydami jėgų pasileidom į stadioną ir paprašę gavom kamuolį. Pagauti azarto prie keleto iš mūsų jau buvo atbėgusi pusė ekspedicijos narių. Pradėjom žaist futbolą. Nepraėjus nė 10 minučių laimėjo draugystė. Geltonieji autobusiukai jau laukė mūsų kelionei į Novąją Lialią.

Kelionė karšta ir prakaituota. Buvom sustabdyti vietines milicijos ir eskortuoti iki miestelio komisariato. Milicija žino viską: kas mes tokie, kur mes važiuojam ir kokiu tikslu. Visi atrodome įtartinai, nors sunku paaiškinti kodėl. Viskas tampa aišku kai pradedami aiškinti vizos išdavimo tikslai. Esame įpareigoti ryt atvykti į komisariatą užsiregistruoti.

Diena pilna įspūdžių ir nuotykių. Kryžius, žygis, futbolas, kelionė, milicija, nauja stovyklavietė ir vėl nauja kraugerių uodų minia.

Liepos 9d.

Novaja Lialia kapinės pasirodė baisiai didelės. Net spėjome pamest Gintautą iš akių ir keletą minučių mėginome atsekt kurion pusėn jis galėjo nužingsniuot. Radom gal 7 lietuviškus kapelius. Prastai buvo pasirinkti įrankiai, todėl darbus teko dalintis praėjus valandėlei po didžiųjų darbų. Mėginome surasti daugiau lietuvių kapų, bet niekas nežinojo kurion pusėn jie galėtų būti. Kapinių dydis milžiniškas, o mūsų žinomi kapeliai stūksojo pačiame jų viduryje. Eidami rinkti akmenų kryžiams sutvirtinti išgirdome pardundant traukinį. Nežinau kodėl su Manvydu leidomės bėgti visu greičiu iš kapinių, kažkoks keistas noras, o gal nuobodulys skubino palikti kapines. Išbėgę radome pro šalį riedanti traukinuką. Spėję išspausti vieną kitą prakaito lašą gaudėme karštą orą ir akimis lydėjome traukinį. Šiokia tokia pramoga ir tiek. Po vakarykštės dienos šiandiena atrodė labai tingi ir nerangi. Grįžę atgal i kapines radome draugus atkasinėjančius kažkokius žmogiškos kilmės kaulelius. Robertas ėmėsi iniciatyvos ir pradėjo kasti duobę. Perlaidojome palaikus šalia beržo, pastatėme kryželį ir stebėjomės, kodėl žmonės tokie neatsakingi. Greičiausiai kažkas iškasinėjo savo giminaičių palaikus ir iškasę daugiau nei reikia, likusius tiesiog pametė po beržais. Šie savo ruožtu jau buvo spėję suleisti šaknis į tai kas beliko iš žmogaus.

Liepos 10d.

Stovyklavietę surinkome 9 valandą. Pavalgėme pusryčius. Laukėme automobilio kuris mus nuveš iki taigos pradžios iš kur pradėsime žygį 59 kvartalo link. Skamba mistiškai, bet viliojančiai. Paskutinis ekipažas 8 vaikinai (berods) nepridėjus senovinio „viliuko“ vairuotojo, susitalpino su savo daiktais, gan ankštai riedėjo taigos link. Pasiekus vietą visi jau buvo pasirengę žygiui, todėl mes turėjome paskubėt užsidėt neperšlampamus lietpalčius ir bachilus. Gintautas žygiavo priekyje pasikaustęs GPS‘u, vietinių pasakojimais ir faktais žinomais apie 59 kvartalą: 17 km taigos keliuku, medžiotojų būdelė, laukas kuriame kažkada stovėjo miestelis, tvenkinys. Tai buvo pagrindiniai atskaitos taškai kuriuos turėjom rasti norėdami pasiekti kapines. Sunku pasakyti kiek truko alinanti kelionė, bet su kiekvienu kilometru darydavosi vis sunkiau. Vandens likdavo vis mažiau, kol galiausiai liko tik vienas 5 litrų plastikinis butelis. Šį nusprendėm pasilikti stovyklavietei, jei nerastume geriamo vandens. Taiga buvo pilna drėgmės, uodų, pelkių. Galiausiai radome pirmą iš reikiamų taškų – nedidelį metalinį vagoną, kurį atgabeno vietiniai medžiotojai, mažą stovyklavietę. Atsipūtę ir palikę daiktus septyniese be vandens keliavome ieškot kapinaičių. Radę užtvanką, kaimo griuvėsius, vienintelis klaustukas buvo kapinės. Jas radome pravaikščioję dar 6 km miškais ir sugaišę 2 valandas. Vienas didelis kryžius. Vienui vienas miške. Širdis nudžiugo, bet troškulys nedingo.

Grįžus gavome truputi vandens. Keliese likę stovyklavietėje pradėjome ruošti vandenį gėrimui. Arbatos spalvos vandenį, kurį radome dauboje esančioje netoli stovyklavietės filtravome per keletą sluoksniu binto ir anglies. „Prafiltruotą“ vandenį virindavome apie pusę valandos ir pildavome į puodelius, kad atauštų. Taip spėjome paruošti apie 10 litrų vandens ir kompoto. Apie maistą negalvojau, norėjau vandens ir tik vandens.

Liepos 11d.

Kilome anksti, nes norėjome gauti kuo mažiau saulės taigoje. Įdomiausias ryto ritualas buvo gerojo vandens dalybos. Visi gavome po nepilną vandens puodelį prieš žygį. Atrodo kiekvienas tyro vandens gurkšnis buvo neįkainojamas. Deja tą puodelį išprakaitavau per pirmus 3 kilometrus. Buvo susitarta, kad dumblėtą vandenį kurio turime 5 l pradėsime gert kai būsime nuėję pusę kelio. Visi mintimis bėgo iki 7 kilometro. Visi prakaitavo. Grįžome tuo pačiu keliu, todėl daugmaž žinojom kurioje vietoje esame. Ir fiziškai ir psichologiškai buvo labai sunku. Sunkiausiai veikė vandens stygius. Pasiekę pusiaukelę visi būriavosi aplink dumblo vandenį, godžiai gėrė savo porciją. Kilometrai darėsi vis sunkesni, komandos tempai išsiderino, vieni nori eit greičiau, kiti paprasčiausiai taip eit nebegali. Prasidėjo skilimas. Laiku tai pastebėjęs Gintautas pasiuntė galinčius greičiau eit į priekį, pasirūpinti savimi pačiais ir parūpinti vandens likusiems. Aš buvau likusioje komandos dalyje. Tempas sumažėjo, o kilometrai atrodo netirpo, žingsniai trumpėjo, tačiau daugėjo kalbų. Kiekvienas skirtingai stengėsi pernešti likusią kelionės naštą. Priėję skaidrią pelkę puolėme gaivintis. Pylėme vandenį ant galvų, sprandų, skalavome burnas. Galiausiai pradėjome jį neatsakingai gerti. Nebegalėjau padaryti sau nieko, desperatiškai skalavau burną ir gurkšnelis po gurkšnelio taip išgėriau mažiausiai puodelį vandens. Nesigailiu ir žinau, kad jei ta akimirka pasikartotu, pasielgčiau būtent taip. Kartais kūnas nugali protą. Pagaliau pasiekėme miško galą. Iki kelio dar liko didelė pieva. Nebegalėjau sustot. Žingsnis po žingsnio artėjau žvyrkelio link ir neleidau sau atsikvėpt, nes tai buvo mano tikslas. Nusimetus sunkią kuprinę ir vos spėjus atgauti kvapą nuo kalno pardulkėjo mėlynas žiguliukas su pirmąja komandos grupe. 15 litrų vandens buvo sunaikinta per pusę valandos. Dauguma vėl atgavo šypsenas ir norą baigti distanciją. Dar buvo likę apie 5-7 km iki upės.

Vakare pasiekėme Serovą. Ir punktualiai įsirengėme savo kambariuose. Kodėl punktualiai, o todėl, kad tik baigus ruoštis ir įsijungus televizorių pradėjo transliuoti pasaulio futbolo čempionato finalą. Sunki diena, su geriausiu atpildu.

Liepos 12d.

Išbraukta diena. Temperatūra, pykinimas, vėmimas, viduriavimas. KARANTINAS. Viskas kaip per miglą. Net blogiausiam priešui nelinkiu tokios infekcijos/ viruso ar bala žino ko svetimoje šalyje. Paguoda nors ir egoistinė – sirgau ne vienas.

Liepos 13d.

Nauja diena. Jaučiuosi kaip ką tik gimęs tik alkanesnis ir silpnesnis. Su likusiais ligoniais likau viešbutyje. Išėjau apžiūrėti Serovo. Nors jame gyvena 100 tūkstančių gyventojų, kaip pasakojo vietinis taksistas, miestas atrodo skurdžiai. Miestelio muziejus užima gal 30 kvadratinių metrų plotą, atrakcionų parkas pasidengęs rūdimis, žmonės niekur neskuba, o sutikus pardavėjus, padavėjus jausmas toks, kad mes jiems trukdomedirbt. Keista ta rusiška tinginystė.

Liepos 14d.

Traukinio diena. Visi tingiai migruoja iš vienos kupė į kitą. Pagavau save, kad stebėdamas besikeičiančius peizažus už lango praleidau daugiau nei valandą laiko, svajojau apie mėtų arbatą, namų pievą, Neringą ir jūrą. Svajonių laikas proporcingai pradėjo ilgėti praleistam laikui šioje ekspedicijoje. Viskas persirito į tą pusę, kai kelionė tampa paskutiniu etapu prieš namus. Kai supratau kas vyksta, nutraukiau savo mintis ir skubėjau džiaugtis skirtingomis nuotaikomis draugų „kambariuose“. Nei viena valanda šiandien neprailgo, draugai užmegzdavo naujas diskusijas ar atkurdavo ką nors iš šių dviejų savaičių.

Su kambariokais Jūra, Kostia ir Mišą (Justinas, Kęstas, Mindaugas) stebėjomės kodėl niekas neužsuka į mūsų kupė. Vis išeidavom apsižvalgyt, o grįžę nerasdavom naujų veidų. Siluetai pro mūsų atviras duris praslinkdavo kaip pro veidrodį, pasižiūrėdavo ir nueidavo, kartais net nepakeldavo akių. Nebūčiau to parašęs dienoraštyje jei ne „anomalija“. Prasidėjo lietus, žaibai. Dangus pradėjo maišytis su žeme ir draugai vienas po kito pradėjo okupuoti mūsų kambarį. O mes vis susižvalgydami ir besijuokdami kvietėme juos į vidų. Akimirkos žavesys ir tos šypsenos, kurios įstrigo giliai.

Liepos 15d.

6 valandą ryte pasiekėme Maskvą. Stotyje ir metro ši valanda simbolizuoja nei mažiau nei daugiau – piką. Masės skirtingų žmonių plūsta tvankiais metro koridoriais savais keliais. Nėščios motinos, purvini benamiai, beverčių daiktų prekiautojai, nieko nematantys milicininkai lydimi tūkstančių stiklinių žvilgsnių.

Ambasadoje turime galimybę papusryčiauti ir nuplauti prakaitą, kuris dengė mus keletą dienų. Pasirenku likti ambasados viešbutyje iki vakaro. Diena per karšta kažką veikti Maskvos centre. Pakanka neveikti nieko, o tu jau apibėgęs prakaitu, net iš miego pabundi šlapias.

Vakaras stipriai skyrėsi nuo kitų. Visi kalba apie rytdieną. Visi nekantrauja. Kai kurie laukia, kiti norėtų, kad ši ekspedicija dar tęstųsi. Asmeniškai laukiu, bet nerimauju. Laukiu tos dalies kai galėsiu apkabint savo šeimą, draugus, papasakot kaip sekėsi, pasidalinti įspūdžiais, išgirsti kas nutiko kol manęs nebuvo. Nerimauju, kad teks palikt komandą, naujus draugus, Sibiro šeimą. Nerimauju, kad mamos maistas nebus toks skanus kaip virtuvės komandos. Nerimauju, kad gali trūkt pokalbių prie laužo ir „pliusų minusų“ momento, tos vienodo skonio arbatos, šaltų rytų, kvailų juokelių ir šimtaprocentinio nuoširdumo kuris mane supo pastarąsias dvi savaites. Vis dar stengiuosi gyventi akimirka ir leidžiuosi nuo antro aukšto gulto pas kambariokus, dar turime laiko. Liko 8 valandos iki Lietuvos. Ekspedicija baigta, artėja nuoširdžios džiaugsmo ašaros.

Liepos 16d.

Ką tik kirtome Lietuvos sieną. Visi pabudę. Nerimas ir jaudulys tvyro vagone. Beveik kaip prieš išvykstant, tik šįkart grįžtame pakeitę savo statusą tarpusavyje. Sunku pasakyti kuo mes tapome iš tikrųjų. Kolegomis, komanda, draugais ar šeima? Padrąsinančiai plekšnojame vieni kitiems per petį ir kiekvienas savaip mėginame maskuoti savo jaudulį ir klausimus „o kas toliau?“. Kas mus sies po keleto valandų, kai nešini savo prisiminimų ir potyrių bagažu patrauksime į skirtingas puses? Klausinėjame vieni kitų „a ty budiš plakat?“ ir visi daugiau ar mažiau jau verkia viduje. Aš ne išimtis. Pagaliau supratau ką reiškia žodis bendruomenė. Ir man be galo skaudu, kad reikia ją palikti. Ką reiškia jaustis tautos dalimi. Pamatyti ir tapti to proceso dalimi kai vienas tikslas suvienija skirtingus žmones. Kai kiekviena asmenybė gali įnešti savo indėlį bendram labui ir nesijausti dauguma, pilkąja mase. Tampi liudytoju kaip simboliai ir smulkmenos tampa visko pradžia. Didesnis išbandymas atrodo ne tos 16 dienų kurias praleidome kartu, o grįžimas ir “atvirtimas” savimi, galbūt atsikratymas kai kurių kaukių, būnant pirmiausia nuoširdesniu sau pačiam ir galiausiai kitiems.

Todėl nuoširdžiai noriu padėkoti visiems Sibiro šeimos atstovams už šias neišdildomas akimirkas ir darbus, nuveiktus drauge: Gintarei, Indrei, Kostiai – Kęstui, Jarai – Jaroslavui, Amiliutei – Emilijai, Tautvydui, Autoriui – Robertui, Jūrai – Justinui, Jurgitai, Norbertui, Kristinai, Marekui Martinsonui – Martynui, Ruselei – Raselei, Pavelui – Pauliui, Mišai – Mindaugui, Manvydui, Volodiai – Valdui, broliui žemaičiui – Arnoldui ir geležiniam vadui – Gintautui.

Jūsų Eugenijus Žėnia Gerulskis.

2010 06 14 Lietuva, Vilnius

Sužinojau, jog vykstu į Misija Sibiras’10! Dar negaliu tuo patikėti. Dreba ne tik rankos, bet ir širdis. To labai norėjau aš, to labai norėjo ir mano šeima, seneliai. Ilgai svarsčiau galimybę užpildyti anketą, tačiau pritrūkdavau tikėjimo, jog galiu patekti. Šiais metais tėvų ir senelių paskatinta tai padariau. Pakliuvau į nelengvą, bet didelį įspūdį palikusį bandomąjį žygį. Ir štai, šiandien prieš akis naujas iššūkis, naujas tikslas – Sibiras. Kai dar vaikystėje seneliai pasakodavo apie sunkias dienas ir naktis praleistas tremtyje, bandydavau įsivaizduoti, kaip jie jautėsi ten būdami. Norėjau dar labiau sustiprinti savyje esantį jausmą, jog dabartinis mūsų gyvenimas – tai rojus, palyginus su tuo, ką iškentė seneliai. Tikiuosi, jog kelionėje galėsiu tuo dar giliau patikėti. Tikiuosi, kad galėsiu prisiliesti prie skaudžios patirties, ne tik morališkai, bet ir fiziškai atiduoti duoklę iš ten negrįžusiems. Galėsiu dar kartą įrodyti, jog šių laikų jaunimas yra patriotiškas ir, jog tai galim išreikšti įvairiausiais būdais, niekas mums nėra kliūtis. Mes mylim ir gerbiam savo praeitį, tėvynę, artimą. Ir aš stengsiuosi tai kuo geriau įrodyti.

 

2010 06 21 Lietuva, Vilnius

 

Pagaliau nusipirkau batus. Dabar labiausiai rūpi juos kuo geriau pranešioti, kad kelionėje nenuspaustų kojų.

Vakar buvau koncerte, skirtame paremti „Misija Sibiras‘10“. Dar kartą ir dar stipriau supratau, kokią atsakomybę turiu ant savo pečių. Buvo graudu klausyti patriotiškų dainų, žiūrėti ištraukas iš praėjusių misijų įrašų, girdėti eilėraščių eilutes. Bet tai tik įkvėpė. Tai suteikė drąsos. Drąsos ir žinojimo, kad turime palaikymą, jog ši misija nėra bergždžias reikalas, jog žmonės tuo tiki ir palaiko šią idėją.

 

2010 07 01 Baltarusija (1 diena)

 

Išvykom. Pasienis. Prasidėjo ilga kelionė. Labai jaudinuosi. Išlydėjimas stotyje – įkvepiantis palaikymas. Gera jausti, jog ne tau vienam tai rūpi, jog rūpi ne tik tiems, kurie išvažiuoja, bet ir tiems, kurie lieka čia. Nesijaudinau, kol nepalikau namų. Iškart pradėjau galvoti, ką pamiršau, pradėjau jaudintis dėl daiktų, kurių neturiu, bet kurių gali prireikti. Tačiau traukinyje jau supratau, kad, jeigu kas, visi padės, kuo tik galės.

Labai jaudinuosi, laukiu.

 

2010 07 02 Rusija, Maskva (2 diena)

 

Šiandien atvykome į Maskvą. Lietuvos ambasada mus labai jaukiai sutiko, ambasadoriaus Antano Vinkaus kalba ir jo geraširdiškumas įkvėpė. Jaučiu, jog artėjame prie tikslo. Maskva – didelis miestas. Bažnyčios, muziejai, kapinės – įspūdingi. Tačiau labai alina karštis. Kaip pasakė Robertas „Jau geriau miške kąstų uodai, nei kęsti šį didmiesčio karštį.“

Valgėm rusiškų ledų! Kokie skanūs! Primena vaikystę…

Žinoma, smagu čia sau jaukiai svečių namuose leisti laiką, bet aš kuo greičiau noriu į gamtą. Ne tam buvau nusiteikusi. Noriu gamtos, noriu tvarkyti kapus, kalbėti su Sibire likusiais lietuviais. Dar tik antra mūsų kelionės diena, o mes jau gan neblogai susibičiuliavom. Visi draugiški ir paslaugūs. Dabar žiūri futbolo rungtynes: Olandija 0, Brazilija 1, lekiu ir aš J

 

2010 07 03 Rusija, Maskva (3 diena)

 

Vėl traukinys, vėl ilga kelionė. Šį kartą nevažiuojame visi viename vagone, turim akyliau prižiūrėti savo daiktus, todėl vienu metu visi nesusitinkame, kaip kad buvo traukinyje iš Lietuvos. Daugiau laiko apmąstymams. Kita vertus, turime progą susipažinti su vietiniais. Ne visi gerai kalba rusiškai, bet visi stengiasi, kaip nors pažindinasi. Žmonės stebisi, kaip jaunimas trenkiasi į tokias tolybes tam, kad sutvarkytų ten mirusių tautiečių kapus. Nemokamai. Ir dar konkursus praeiti reikia! Bet visi sveikina. Sako: „Gal vietiniai, pamatę, kad jūs tvarkote kapus, ir patys sutvarkys savus“. Šiandien Maskvoje aplankėme II-ojo Pasaulinio karo muziejų. Tai sukėlė daug diskusijų. Visi dalinosi žiniomis ir nuomonėmis. Įdomu.

Jau pradedu jausti šios kelionės naudą. Ar šiaip susitikę su draugais ištisai kalbėtume apie tremtį, senelių prisiminimus, diskutuotume apie to esmę ir paliktas žymes, pakeistus likimus, nesuvokiamai skaudžiai įamžintą istoriją? Ne, o čia diskusijos verda. Kiekvienas išklausys ir turės ką pasakyti šia tema. Tai mane įkvėpia.

Pastarosios dienos šiek tiek erzino mane. Žinoma, būti Maskvoje ir jos nepamatyti būtų tiesiog kvaila, tačiau dabar aš džiaugiuosi iš ten ištrūkusi. Ne itin patogi kelionė traukiniu, amžinas supimas, pro langą lekiantys vaizdai, žinojimas, jog laukia išbandymai, kažkas ypatingo, sunkaus – tai kelia entuziazmą. Dar niekada taip ilgai nevažiavau traukiniu ir (nors žinau, jog tai neprilygsta nei šimtajai daliai to, ką patyrė seneliai) bandau pajausti tremtinių dvasią.

Noriu eiti toli iki kapinių, noriu nešti sunkią kuprinę, noriu daug dirbti, noriu bent šiek tiek išpirkti juntamą kaltę dėl tiesiogiai nepelnyto gero gyvenimo ir atlyginti seneliams už tai tvarkydama jų likimo brolių kapus.

 

2010 07 04 Rusija, Uralas, Mostavaja kaimas (4 diena)

 

Po ilgos kelionės traukiniu pagaliau – miškas, gamta ir ėjimas su kuprine.

Ryte traukinyje dangus buvo fantastiškas – mėlynuose debesyse šviečia kylanti raudona saulė. Trumpa kelionė autobusu ir išlipome Čeriomūchovo kaime. Kuprines sumetėme pamiškėje prie vandens telkinuko ir iškart visus užpuolė uodai. Tvyrojo lengva panika: visi iš kuprinių ėmė traukti drabužius ilgomis rankovėmis, klešnėmis, pradėjo purkštis visokiais purškalais, dėtis tinklelius (tada dar nežinojome, kad tinklelius dėvėsime beveik visada, o purškalas Ben‘s‘as bus mūsų draugas Nr. 1, nuo kurio, tikriausiai, dar dabar mūsų organizmai neapsivalė, pusiau su krauju jis cirkuliuoja mūsų venomis :))

Anksti, 7 valanda ryto. Parduotuvės dar nedirba, maisto nusipirkti negalime, tad nusprendėme aplankyti keletą lietuvių. Vienerios durys mums atsidarė, tačiau radome tik ten gyvenusios lietuvės anūkę, kuri nešnekėjo lietuviškai. Išėję į gatvę atsitiktinės praeivės paklausėme ar nepažįsta lietuvių. Ji nurodė Joną Pauliukaitį, kurį radome beišvažiuojantį iš garažo su tamsiai mėlynu žiguliuku. Visus maloniai nuteikė jo dzūkiška tartis. Jonas sakėsi esąs iš Lazdijų, bet pats Lietuvos nelabai tepamena, nes gimė 1937 metais, o išvežtas su tėvais į tremtį buvo 1947 metais. Buvo labai malonu girdėti savo kraštiečio senovinę tartį, tai nuteikė darbui. Suteikė dar daugiau entuziazmo.

Kai parduotuvės atsidarė, apsipirkome, užsimetėme kuprines ir toliau uodų kandami patraukėme kapinių link. Vaizdas nykus – kapai apžėlę aukštomis žolėmis, krūmais, apaugę medžiais, samanomis, kryžiai išvirtę, surūdiję, sulankstyti… Iš pradžių apima neviltis. Norisi viską sutvarkyti kaip reikiant, tačiau darbo yra labai daug, o laiko mažai. Pirmosios kapinės – provoslavų, tačiau jose yra apie 20 lietuvių kapų. Jose apsistojame ne ilgam. Lengvai viską aptvarkome, sulaukiame bendražygių ir, su mintimi, jog čia dar grįšime, patraukiame stovyklavietės link.

Antrosios, dabar jau tik lietuvių, kapinės tikrai labai apleistos. Jas apžiūrėję einame įsikurti. Pasistatome palapines, užkandame, įsirengiame laužavietę ir traukiame kapinių link. Pirmieji darbai – pjauti medžius, kurie išaugę tiesiog ant kapo, iš kapinių teritorijos išnešti sausuolius, išrauti kapus slepiančius krūmus, žoles. Atitaisyti nuvirtusius, sulankstytus kryžius, tvoreles, atstatyti antkapius. Niekam nereikia sakyti, kas ką turi daryti – visi dirba, padeda kaip tik gali. Niekas nestovi be darbo.

Beje, mūsų auksarankiai vaikinai paruošė puikią virtuvę ir originalų tualetą. Ačiū jiems 🙂

 

2010 07 05 Rusija, Uralas, Mostavaja kaimas (5 diena)

 

Šiandien viskas jau gražiau, švariau, šviesiau. Prasidėjo metalinių tvorelių ir kryžių šveitimas, dažymas.

Dažymas mane labai ramina. Kai susijungia ramus darbo ritmas su žinojimu, kokioje vietoje ir kam tai darau, apima palaimos jausmas. Norisi dainuoti. Ir dainuoju! Dainuoju liaudiškas dainas. Kitokių net nekyla noras čia dainuoti. Daina visus apgaubė ramybe. Su daina ir darbas geriau bei smagiau einasi. Dainuodama įsivaizduoju, kaip tie, kurie čia ilsisi, klauso. Dainuoju ne tik sau, bet ir jiems. Jaučiu, jog tautiečiai tyliai klauso mūsų tariamus lietuviškus žodžius, kartu niūniuoja dainas.

 

2010 07 06 Rusija, Uralas, Mostavaja kaimas (6 diena)

 

Veikla, žmonės ir dvasia tokia, kad net nėra laiko rašyti dienoraštį – nesinori praleisti nei vienos akimirkos. Šiandien užmiršti kapeliai tapo kapinėmis. Beliko nudažyti porą tvorelių, pastatyti kryžių ir bus baigta.

Kryžius. Po darbo kapinėse, po vakarienės Robertas, padedamas poros vaikinų, pradėjo daryti aukštą kryžių. Dabar sėdim prie laužo, kryžius baigtas.

Turim Mindaugą, tad paminėjome Mindaugines, nupynėm Mindaugui vainiką iš pievos gėlių. Kartu su visa Lietuva giedojome himną. Giesme susijungėme su Lietuva. Po himno vieni kitiems turėjome daug ką pasakyti. Taip prasidėjo mūsų pokalbiai ir pasisakymai prie laužo. Kiekvieną vakarą kiekvienas turėjo kuo pasidalinti, už ką padėkoti, pastebėti ar lengvai papeikti.

Mindaugas šventės proga lašinių išsitraukė! Papjaustėm duonos, svogūnų ir labai skaniai po mažą gabaliuką pasidalinome. Kaip tikra šeima…

 

2010 07 07 Rusija, Uralas, Mostavaja kaimas (7 diena)

 

Šiąnakt budėjome pamainomis prie laužo. Pirmą budėjimą pasilikome ir mes su Gintare. Dienos šiltos, o naktys šaltos. Ne tiek dėl temperatūros, kiek dėl drėgmės. Tokia didelė drėgmė, kad neįmanoma ramiai prie laužo išsėdėti, negalima ilgai miegoti, tiesiog į kaulus smelkiasi.

Šiandien vėl buvome miestelyje apsipirkti maisto. Miestelėnai labai draugiški, paslaugūs. Bet kiekviename žingsnyje jautėmės sekami didelio akių būrio. Čia tiesiog gatvėmis vaikšto karvės, automobiliai jas apvažiuoja, kelio pakraščiuose guli daug nuo karščio išleipusių šunų. Įdomus gyvenimas, visi „atsipūtę“.

Gaminome sriubą. Kol kiti buvo kapinėse, mes su Gintare bepjaustydamos daržoves dainavome. Dainavome visokias liaudiškas dainas. Buvo gera. Gera, kai žinau, kad ne man vienai tai patinka. Dainas išgirdę vaikinai pasiūlė kokią nors padainuoti rytoj pastačius kryžių. Taigi pradėjome mokytis.

 

2010 07 08 Rusija, Soltanovo kaimas (8 diena)

 

Palikome senąją stovyklavietę. Visi susidėjome daiktus, nusinešėme į pievą prie kapinių. Vaikinai grįžo be kuprinių į stovyklavietę. Ant pečių užsimetė kryžių. Brido per šaltinėlį. Basi priėjo kapines. Vaizdas gniaužia kvapą: būrys basų vaikinų per pieva virtusį kaimą basi neša kryžių. Visus gaubia pagarba ir susimąstymas. Kryžius įstatomas į duobę, apkraunamas akmenimis. Norbertas patepa kryžių švęstu vandeniu atsivežtu iš Lietuvos. Paulius paskaito maldelę. Merginos uždega žvakeles, mes su Gintare dainuojame liaudišką raudą. Oras prisipildo Lietuvos. Prisipildo tylios užuojautos čia besiilsintiems. Visi nuoširdūs, visi giliai sujaudinti. Gera. Graudu. Gaila palikti šią vietą. Pripratome prie stovyklavietės, čia gražu. Čia liekantys tautiečiai, kaip sakė Justinas, turi gražų vaizdą poilsio vietoje: didelė kvepianti, marga pieva, Uralo priekalnė, miškai. Sunku išeiti, nes čia įdėta daug darbo, daug minčių palikta šias kapinaites betvarkant. Sunku, nes esi beveik tikras, jog čia nebesugrįši. Sunku, nes, galbūt, joks lietuvis čia nebesugrįš…

Jausmas, kai prieš akis matai iš gūdaus miško į kapines virtusį vaizdą, Roberto pagamintą aukštą kryžių, jo patepimą švęstu vandeniu, kai dainuoji čia palaidotiems – nerealus. Jeigu dabar manęs paklaustų, kas yra patriotiškumas, tik taip galėčiau jį apibūdinti. Jis tvyrojo ore.

Bevažiuojant į naująją stovyklavietę kelyje sustabdė milicija. Ne naujiena. Čia mes kaip po padidinamuoju stiklu. Smagi kelionė buvo, juk toks įvykis daug juokingų ir ironiškų situacijų galvose sukuria. Kai pagaliau pasiekėme stovyklavietę, pamatėme, jog čia uodų dar daugiau… Tačiau vieta labai graži – vienoje pusėje didelė pieva, kitoje – upė. Mūsų auksarankiai vaikinai iškart kibo į darbą: „patobulino“ suolelius aplink laužą ir įrengė „superinį“ tualetą! Įsivaizduok – prieš akis upė, miškai ir paukšteliai čiulba, o tu sėdi ir grožiesi visu tuo! :))

 

2010 07 09 Rusija, Novaja Lialia (9 diena)

 

            Prie milicijos laukiame, kol sutvarkys formalumus. Šviečia saulė, smagu. Tik tie uodai… Na, bent miestelyje jų nėra.

Šioje išvykoje man teko šiek tiek kitokia misija – esu virtuvės komandoje, maitiname visus darbštuolius. Šiandien virėme manų košę. Skanu buvo. Smagu, kad visiems taip patinka mūsų ruošiamas maistas, gera, kai kitiems darai gera – juk neskaniai ir nesočiai pavalgius ir dirbti blogiau sekasi.

Esu laiminga. Čia jaučiuosi kaip kitoje planetoje. Vakar susimąsčiau, kuri savaitės diena. Atsakymo nesugalvojau, todėl paklausiau kitų – niekas nežinojo! Kaip nerealiai fantastiška!! Čia nėra laiko, nėra skubėjimo, kompiuterio, telefono, niekas nekvaršina galvos… Čia nuostabi gamta, sodrus oras, kvapnios pievos, gražiai čiulba paukščiai. Įsikūrėme gražioje pievoje.

Vakar prie laužo daug kas kalbėjo apie mūsų grupės tapimą šeima. Tikrai, mes jau nemažai laiko visi būnam kartu – dieną naktį. Kartu miegam, valgom, prausiamės, dirbam. Visi tikrai labai artimi pasidarėme. Tai jaudina bei gerai nuteikia. Ir, nors kartais sunervina uodai ir būni suirzęs, vis tiek visi tau pasiruošę padėti – laimėje ir nelaimėje, džiaugsme ir varge :)) Bendra nuotaika tikrai labai šauni.

Kaip bandomajame žygyje kas kartą sustojusi pamatydavau vis naujų žmonių (nuo jų gausos), taip čia kasdien giliau pažįstu vis naują žmogų. Visi čia unikalūs, visi turi skirtingų nuostabių talentų. Gera.

 

2010 07 10 Rusija, Taiga, 59-as kvartalas (10 diena)

 

Didžiausias išbandymas – kelionė į 59-ą kvartalą. Išėjome iš kaimo. Ėjome 17 kilometrų per taigą: drėgmė, pelkės, klimpstančios kojos, sunkios kuprinės, spaudžiantys batai. O kas blogiausia – didelis vandens trūkumas… Ten nuėję tikėjomės rasti vandens šaltinį, tad 20-ies žmonių ekspedicijai turėjome tik 15 litrų vandens. Tai alino, nes eiti reikėjo kaitinant saulei, puolant daugybei uodų, brendant per pelkes. Vandens stygius varė į neviltį. Priėję tikslą bandėme rasti geriamo vandens, tačiau aplink buvo tik pelkės. Gerti norėjosi beprotiškai, o juk reikia ne tik įsirengti stovyklavietę, bet dar ir surasti išnykusio kaimo kapinaites ir jas sutvarkyti. Teko semti pelkės vandenį. Virinome jį porą kartų, perfiltravome, bet jis vis tiek buvo rudas bei rūgštus. Nieko nepadarysi, kai trūksta skysčių, atrodo, gali gerti bet ką. Stovyklavietėje buvo būdelė apsistoti medžiotojams, medkirčiams ir tokiems klajokliams, kaip mes (žinoma, joje negyvenome, nedidukė ji, trijų vietų). Daug uodų. Dar daugiau, nei buvo anksčiau. Tačiau trobelėje galima  nuo jų šiek tiek pailsėti. Keliese trumpam nusnūdom… Ačiū, Kęstai, už muziką miego metu! 😉 Atsikėlę šiek tiek atsigėrėme ir po to, kai Gintautas su keliais vaikinais surado kapines, kiti ėjome jų tvarkyti. Tiesą sakant, dabar jų jau nebegalima pavadinti kapinėmis, nes radome tik kelis pavienius kapelius. Viskas apaugę medžiais, krūmais, sutrešę. Čia jau nebuvo geležinių tvorelių ir kryžių, radome tik porą medinių kryžių ir tvorelių liekanų. Sutvarkėme kiek galėjome, kiek turėjome jėgų. Pastatėme bendrą kryžių, patepėme švęstu vandeniu. Taip dar kurį laiką liks atminimas, kad čia būta kapinių. Taigoje, toli nuo gyvenviečių, toli nuo civilizacijos. Tą kryžių, galbūt, aplankys tik meškos, bet ten buvome mes. Paminėjome ir pagerbėme ten palaidotuosius.

 

2010 07 11 Rusija, Serovas (11 diena)

 

            Kelionė atgal iš 59-ojo kvartalo buvo beprotiškai sunki. Tik dabar, jau gavus vandens ir bežiūrint nuotraukas, neatrodo taip baisu, kaip buvo. Išdžiūvusi burna, karštis, drabužių gausa ant perkaitusio kūno, kurių negali nusiimti, nes sukąs uodai ir skaudžiai susidraskysi rankas į šakas, krūmus ar virš galvos išaugusias žoles. Po kiekvieno sustojimo darosi vis sunkiau pakilti, užsidėti kuprinę ir eiti toliau. Bet tolyn veda troškulys. Kuo greičiau nueisime, tuo greičiau gausime vandens. Galiausiai komanda, Gintauto paraginta, iš nevilties pasiskirstė į dvi grupes: vieni eina toliau, kaip ėję, o stipriausieji vaikinai, kurie turi daugiau jėgų, spartina žingsnį ir nestabčioja pailsėti, pasiekia kelią ir kuo greičiau stengiasi gauti vandens. Tokioje situacijoje svarbi kiekviena minutė. Taigi mes likome. Ėjome, stojome, ėjome. Kelyje suradome pusę išsigelbėjimo – gan didelę skaidraus vandens balą. Beprotiškai norėjosi, kaip Norbertas sakė (o, pasirodo, ir padarė ;)), „sugriešyti“, bet laikiausi neatsigėrusi. Apsipylėme gaivinančiu vandeniu. Tai buvo tikra atgaiva. Tai suteikė jėgų.

Vanduo, vanduo, vanduo… Kai pamatėme greitai keliu lekiantį „žiguli“, iškart supratom, jog tai vanduo skuba pas mus. Pro langą Martyno iškištas vandens butelis kai kuriuos net sugraudino! Tiek buvome ištroškę… Žinojome, kad po ilgo laiko negėrus negalima daug gerti, bet taip norisi! Pagaliau. Visi laimingi. Išdribę ilsimės ant žolės. Štai ir supratom vandens svarbą…

Keliolika minučių poilsio ir vėl sena gera frazė: „Na, jūs kaip norit, aš tai einu“. Už kuprinių ir į kelią! Dabar visi kupini jėgų. Eitumėm ir eitumėm tiek atsigėrę!

Dar vienas išganymas – upė. Visi nusiprausėm, pailsėjom. Paragavom laaabai skanios suvalkietiškos dešros (ačiū, Justinai :)). Visi švarūs ir pirmyn toliau. Autobusas, Novaja Lialia, traukinys. Traukinių stotyje susitikome su dviem broliais lietuviais. Deja jau nė vienas lietuviškai nekalba. Tik „labas vakaras“ pamalonino mūsų ausis. Broliai Juozas ir Antanas (beje, vieno jų sūnus mums daug padėjo: saugojo mūsų daiktus, nuvežė su maisto komanda apsipirkti, vežė mus iki vietos, iš kurios pradėjome kelionę į 59-ą kvartalą. Ačiū jam).

Broliai buvo išvežti dar labai jauni, jiems buvo apie 5-10 metų. Didelių sentimentų Lietuvai neturi, juk ir neteko jiems jos kaip reikiant pažinti. Atmintyje išliko tik Kaunas. Broliai anksčiau susirašinėjo su giminėmis, tačiau laikui bėgant ryšiai nutrūko. Čia jų gyvenimas, šeimos, draugai. Čia dabar jų tėvynė. Liūdna, tačiau suprantama. Nors, per interviu vieno akyse pastebėjau susikaupusias ašaras. Atsisveikiname. Bendra nuotrauka. Traukinys.

Vėlai vakare atvykome į Serovą. Apsistojome viešbutyje. Sunegalavo Gintarė. Futbolas, futbolas, futbolas. Niekas nesitikėjo pamatyti finalo :))

 

2010 07 12 Rusija, Serovas (12 diena)

 

            Šiandien vaikštinėjome po miestą. Vedlį, tradiciškai, turėjome tą patį. Gintautas – įdomus žmogus. Geras žmogus. Mielai keistas žmogus. Ačiū, Gintautai, kad padėjot lauktuves išrinkti ;)) Vėl valgiau daug ledų. Kokie čia skanūs ledai… Valgyčiau ir valgyčiau.

Daug kas apsirgo. Nežinom kuo. Pykina, aukšta temperatūra, svaigulys. Padedam vieni kitiems kaip tik galim, bet vis daugiau karių palieka savo pozicijas. Šiandien labai blogai buvo Kęstui – net 39 laipsniai. Slaugom, laukiam kol visi išgis.

 

2010 07 13 Rusija, Serovas (13 diena)

 

Taigi, ačiū Dievui, šiandien jau visi sveiki. Išskyrus mane! Visą naktį pykino. Pakilo temperatūra. Svaigsta galva. Laužo kaulus. Savijauta šlykšti. Bet ačiū visiems! Visi padeda kaip įmanydami. Laikausi. Skauda akis, visada labai norisi miego. Pamiegosiu.

Reikia ką nors suvalgyti. Nieko nesinori, pykina vien tik pagalvojus apie maistą. Bet štai išsigelbėjimas – apelsinas! Nežinau, kuris paliko jį prie mano lovos, bet ačiū. Tai daiktas, nuo kurio nepykina! ;))

Visą dieną pragulėjau lovoje. Kai kas liko, tačiau dauguma spėjo įvykdyti dar vieną misiją: išvažiavo sutvarkyti dar vienų kapinių ir aplankė dvi lietuves seseris. Kadangi ten nebuvau, apie jas skaitykite mano bendražygių dienoraščiuose…

Visi grįžo su gerom nuotaikom, jausmingais išgyvenimais. Susikrovėm daiktus ir į kelią. Pasiekėme traukinį ir pajudėjome Maskvos link.

 

2010 07 14 Rusija, traukinys Serovas-Maskva (14 diena)

 

Jau geriau! Jau normaliai laikausi ant kojų, ir galva ne taip sukasi. Vėl daug šypsenų! Diena traukinyje. Vakare pradėjo žaibuoti. Labai gražių vaizdų matėm. Visiems bežiūrint žaibus kažkodėl mano galvoje iškart suskambo daina, kurią tyliai vėl ir vėl traukėme su Paulium:

„Vėjas, šiltas vėjas per marias neša tavo tylų balsą į mane.

Mano mintys – jūros burės migloje, atminimų laivas grįžta pas tave.

Vėl slepia saulę naktis, mes skubam pas tave, verkia lietūs kelyje, beldžiasi į širdį viltis.

Skamba muzika, kurią sudėjau tau

Iš nakties ir dienos,

Mano jūra, pas tave aš vėl grįžau

Ir dainom dalinuos.“

 

2010 07 15 Rusija, traukinys Maskva-Vilnius (15 diena)

 

Vėl Maskva. Alinantis karštis. Nusiprausėme, skaniai papusryčiavome ambasados valgykloje ir buvome priimti ambasadoriaus. Tai nuoširdus ir šiltas žmogus. Jaučiau nuoširdžią padėką už nuveiktus darbus. Ačiū, kad mus taip jaukiai priėmė.

Vėl į trasą! Kosmonautikos muziejus, kažkokios aikštės ir kažkokios skulptūros 😀 (žr. Arnoldo arba Norberto dienoraštis) Neįsiminiau visko, bet įspūdį paliko. Vienokį ar kitokį.

Kaip nusprendžiau, taip ir padariau: pagaliau atsivalgiau rusiškų ledų, kad Lietuvoj jų nesiilgėčiau.

Ambasadoje išlydėti skubame į stotį. Paskutinis traukinys. Traukinys į Lietuvą. Gera, bet kartu ir liūdna. Liūdna, kad kitą dieną nebereikės keltis anksčiau už visus ir kaisti vandenį pusryčiams, nebepasakysi „labanakt“ ir „labas rytas“ 19-ai draugų…

Traukinyje sentimentalios nuotaikos. Arnoldas ir Norbis paprašė išmokyti ir padainuoti partizanišką dainą. Tai kur gi dėsiesi, negali juk tokiu sentimentaliu metu draugams atsakyti 🙂 Ir mokiausi. Ir išmokau. Ir dainavau. Dainavom kartu su Gintare. Įvairias liaudiškas dainas. Gera, kai tau gera dainuoti, o aplinkiniams gera klausytis.

Reikia eiti miegoti. Taip nesinori, bet jau reikia, beveik visi sugulę. Paskutinė naktis…

 

2010 07 16 Lietuva, Vilnius (16 diena)

 

            Kiek emocijų! Stotis, tėvai, draugai, kameros, gėlės. Kažkoks sumišimas. Nesitikėjau tokio būrio pasitinkančių. Ačiū visiems. Tikrai gera grįžti, kai esi laukiamas.

Dabar dar negaliu atsigauti. Aš dar visa esu ten, su draugais (dabar jau galiu juos taip vadinti). Dieną naktį mes visi buvome kartu, labai glaudžiai susibičiuliavome, tapome, kaip ne kartą daugelis sakė, šeima. Jaučiuosi ypatingai. Didžiuojuosi, kad mano dvasinį pasaulį papildė tokie išskirtiniai žmonės. Tai, kas man svarbu ir brangu – liaudiškos dainos, tremties tema, patriotiškumas – svarbu ir jiems. Gera žinoti, jog nesu viena to puoselėtoja. Visiškai nesigailiu ir pakartočiau kelionę šimtą kartų.

Grįžau dvasiškai papilnėjusi. Netgi per kraštus ta pilnuma bėga. Suradau daug draugų. Įprasminau savo dvasinį jausmą. Sustiprinau pažiūras į religiją, meilę, patriotiškumą. Visada norėjau kaip nors įprasminti savo jausmą tėvynei, tautai, istorijai ir tai buvo puiki to pradžia. Nežinojau, ko griebtis, o ekspedicija nurodė kelią. Dabar viskas prasideda. Kelionės po mokyklas, pasakojimai, pristatymai, diskusijos. Tikiuosi, kad galėsiu bent vienam žmogui, kuris jaučiasi taip, kaip aš, parodyti kelią, kuriuo jis gali eiti, norėdamas įprasminti save tėvynėje.

Dabar viskas dar labai šviežia ir nesusigulėję, daug emocijų, daug apmąstymų. Bet net neabejoju, kad šios misijos nauda dar giliau atsiskleis einant laikui. Iš visos širdies dėkoju visiems bendražygiams.

Liūdniausia akimirka – išsiskyrimas su naujais draugais. Stiprūs apsikabinimai ir pažadai kuo greičiau susisiekti ir susitikti. Belikę keliese, dar turėdami laiko nuėjome valgyti šaltibarščių. Lietuva juk. Paskutiniai persimesti žodžiai ir laikas grįžti į realybę. Nors taip nesinori. Grįžti į pasaulį su laiku, skubėjimu, darbais.

Ačiū tiems, kurie organizuojat šias misijas.

Misija Sibiras’10 – geriausia, kas galėjo nutikti. Ačiū, mieliausieji. Jūs kiekvienas turite didelę vietą mano širdyje.
Ačiū Gintare
Ačiū Arnoldai
Ačiū Pauliau
Ačiū Tautvydai
Ačiū Jurgita
Ačiū Norbertai
Ačiū Kęstai
Ačiū Robertai
Ačiū Rasa
Ačiū Justinai
Ačiū Eugenijau
Ačiū Kristina
Ačiū Jara
Ačiū Mindaugai
Ačiū Manvydai
Ačiū Valdai
Ačiū Indre
Ačiū Martynai
Ačiū Gintautai

 

Su meile, Emilija

Misija Sibiras

 

Ruošimosi darbai

 

Vadovo asistentas Arnoldas, rašydamas laiškus, apie kelionėje laukiančius sunkumus, dažnai minėjo, kad viską prisiminsime kaip smagų nuotykį. Jei batai praleidžia vandenį ir pasitaikys lietingi orai – šlapius batus reiks džiovintis prie laužo. Nieko tokio – tai smagus ritualas. Netvirti batai gali suplyšti. Vienai merginai prieš kelis metus plyšo abi batų poros ir maršrutą ji baigė apsivyniojusi juos lipnia juosta – iki šiol smagūs prisiminimai. Į kelionę būtina pasiimti tinklelius ir kitas priemones nuo uodų. Bet jei pasitaiko tikra „maškara“, tai jau niekas negelbsti. Jei taip nutiks.. taip, prisiminsime, kaip smagų nuotykį! Teisingas požiūris!

 

Po „Misija Sibiras“ paramos koncerto pagalvojau, kad mano dalyvavimas šiame projekte nebėra vien mano reikalas. Anksčiau tai buvo mano noras dalyvauti, mano pildyta anketa, mano asmeniniai samprotavimai apie pilietiškumą, tautiškumą ir patriotizmą, mano įveiktas bandomasis žygis, mano džiaugsmas išgirdus, kad esu kviečiamas keliauti į Sibirą. Be abejo, buvo (ir tebėra) mano asmeninis įsipareigojimas įrodyti darbais, ką šnekėjau. Tinkamai pasirodyti ekspedicijoje ir ypač po jos būsiančiuose susitikimuose su jaunimu. Įrodyti sau ir organizatoriams, kad esu vertas suteikto pasitikėjimo, sėkmingai vykdyti projekto tikslus. Tačiau po koncerto, pamačius paprastų žmonių palaikymą, sužinojus apie jų skirtas lėšas, sulaukus pažįstamų ar net nepažįstamų žmonių teigiamo dėmesio pagalvojau, kad dalyvavimas Misija Sibiras projektas yra ir kitų žmonių reikalas. Mums buvo parodytas pasitikėjimas ir parama, mes savotiška prasme tapome atstovais. Ir atstovaujame ne vien save, bet ir prie šio projekto prisidėjusius žmones. Tai padidina mūsų atsakomybę ir įpareigoja jaustis atsakingas ne vien prieš save, bet ir prieš daugelį kitų.

 

Kelionė

 

Išaušus didžiojo ketvirtadienio rytui viena pirmųjų minčių buvo „pagaliau prasidės“! Baigiasi ruošimaisi, kelionei reikalingų daiktų paieškos ir laukia tikroji kelionė.

 

Išlydėdamas mus projekto koordinatorius Arnas citavo kažkurių metų „Misija Sibiras“ dalyvio žodžius: „viskas bus gerokai paprasčiau nei dabar galvojate, bet ir gerokai svarbiau, nei manote dabar“. Mąstau apie tai.

 

Traukinys

 

Lipant į traukinį pagalvojau, kad dažna keturių su puse valandos kelionė iš Vilniaus į gimtąją Klaipėdą atrodydavo baisingai trumpa. Dabar vien iki Maskvos laukia penkiolika valandų kelio, nuo ten iki Serovo dar pusantros paros. Rašymo metu važiuoju jau dvylika valandų, o kelionė tikrai neprailgo. Smagus potyris ir nakvynė traukinyje. Paskutinį (pirmą ir vienintelį) kartą miegoti traukinyje teko dar vaikystėje. Ilga kelionė – puikus metas apmąstyti laukiančius išbandymus ir geriau susipažinti su žygio draugais.

 

Vienas iš padarytų atradimų – aplinkui skambanti rusų kalba neverčia pasijusti esant užsienyje. Įprotis girdint rusišką kreipimąsi atsakyti lietuviškai ir neblogai susišnekėti, puikiai veikiantis Vilniuje ar Klaipėdoje, būnant Rusijoje kartais pastato į kiek kuriozines situacijas. Kitose šalyse greit pradedu atsiprašinėti „sorry“ ar „excuse me“, bet girdėdamas rusų kalbą nepagalvojęs sakau „atsiprašau“.

 

 

 

 

Maskva

 

Ryte atvykus į Maskvą mūsų jau laukė autobusiukai, nuvežę į šalia Lietuvos ambasados esantį viešbutuką. Ten mus pasitiko konsulė, po pusryčių išklausėme gražią LR ambasadoriaus A.Vinkaus kalbą. Truputi nejauku buvo klausyti apie Misijos svarbą ir pagyrimus mums, kai dar nieko nesame padarę. Visi geri žodžiai, kuriuos girdim, yra tarsi savotiškas avansas. Vis labiau didėja noras pagaliau užsimesti kuprinę ir patraukti į žygį. Kur nors kąs uodai, batai spaus ir reikės gyventi lauko sąlygomis, bet žinosi, kad darai tai, dėl ko ir atvažiavai.

 

Vienas smagiausių dalykų Maskvoje buvo pasivažinėjimas metro. Girdėjau, kad kai kurios Rusijos sostinės metro stotys yra tikri meno kūriniai. Todėl ryte, turėdamas kelias laisvas valandas nusipirkau bilietą ir patraukiau į artimiausią metro stotį.

 

Keliauti vienam kartais yra smagiau, nes gali pilnai įsilieti į praeivių srautą, elgtis kaip kiti, paslėpus fotoaparatą skubėti su skubančiais, kartu su kitais brautis į pilną vagoną, važiuoti iki patikusios stoties arba nusistatyti tikslų maršrutą. Buvo įdomu paslapčia apžiūrėti maskviečius, jų skubėjimą, kaip jie elgiasi važiuodami – skaito knygą, laikraštį ar žaidžia telefonu, įlipę į vagoną skuba link laisvos vietos ar ją užleidžia kitiems. Nemanau, kad iš tų poros valandų galiu daryti kokius apibendrinimus, tačiau sugebėjau bent iš dalies pajusti šio gigantiško miesto dvasią. Kiek nuotaiką pakėlė vienas metro muzikantas. Įlipo į vagoną, išsitraukė klarnetą, puikiai atliko kūrinio fragmentą ir prieš stotelę perėjo per vagoną ir susirinko aukas. Tai turbūt labiau elgetavimas nei menas, bet įspūdį paliko neblogą.

 

Stebino visur esančių policijos pareigūnų gausa. Visi jauni, smulkučiai vaikinai ir merginos su didžiulėmis, kiek juokingai atrodančiomis kepurėmis. Ir kiekvienoje stotyje jų stovi bent po pora. Nemažai mačiau ir važiuojančių traukinyje. Kartą nusprendžiau pasiklausti kelio. Priėjau, pasisveikinau rusiškai ir lėtai angliškai išdėsčiau klausimą. Tačiau jie tik išgirdę anglų kalbą pakartojo kelis kartus „no no“ ir nuskuodė į šalį. Pasivijęs pakartojau klausimą savo laužyta rusų kalba, tai tada net kiek palydėjo, kol reikiamą objektą galėjo parodyti ranka.

 

Traukinys

 

Popiet atsisveikinom su ambasados darbuotojais ir patraukėme į traukinių stotį. Ten jau mūsų laukė daugybės vagonų traukinys Maskva – Permė. Mūsų grupę išmėtė per 4 ar 5 vagonus. O ir tame pačiame vagone visi sėdėjom atskirai, tai visiškai ištirpome vietinių keliautojų gausoje.

 

Vaizdą „plackarto“ vagone turbūt geriausiai apibūdintų palyginimas su karo lauko ligonine. Didžiulis karštis, vietos labai mažai, žmonės guli dviejų aukštų gultuose. Kažkas kosti, kažkas knarkia, visą parą vienur ar kitur vaikšto žmonės, vagono gale verkia vaikas, laikas nuo laiko atsklinda vis naujas, nebūtinai malonus kvapas.

 

Mano vagone visi vietas gavome antro aukšto gultuose, tai buvom visiškai priklausomi nuo pirmo aukšto gyventojų. Žemiau manęs važiavo tokia „babuška“ kuri, kai paklausiau, ar galima patraukti jos daiktus ir prisėsti pareiškė, kad nori miegoti ir pradėjo klotis lovą. Tas dvi dienas regis joje ir pragulėjo(truputį peršokdamas į priekį galiu pasakyti, kad ta „babulytė“ naktį sugebėdavo taip knarkti, kad prikeldavo visus aplinkui miegančius). Taip likau be vietos, nes antro aukšto gulte tiek mažai vietos, kad ten net negali galvoti apie skaitymą ar rašymą, juo labiau sėdėjimą. Ten įmanoma tik šiaip ne taip susirangius nusnūsti.

 

Teko keliaut kitur. Susipažinau su Arnoldo bendrakeleiviais.  Su viena moteriške užsimezgė iš išorės turbūt keistokas pokalbis: aš rusiškai suprantu mažai, kalbu dar prasčiau. Ji angliškai moka tik kelis žodžius. Tačiau įvairiausių gestų, judesių, garsų pagalba sugebėjom visai pakenčiamai šnekučiuotis apie įvairiausius dalykus nuo kelionių po Lietuvą ar Rusiją, iki pastabų apie šių šalių švietimą. Mano bendrakeleivė kelis kartus pakartojo, kad jei važiuotume kiek ilgiau, išmokintų mane visai pakenčiamai susišnekėti rusiškai.

 

Rusiškas svetingumas – tokį epitetą teko girdėti turbūt visiems. Manau su jo gryniausia forma teko susidurti ir mums. Tai puikiausiai apibūdina turbūt tai, kad keli iš kitų vagonų atėję „sibiriečiai“ pasiteiravo mūsų vagone keliaujančių vietinių, iš kur jie pažįstami. O visi jie susipažino traukinyje. Labai lengvai tarp mūsų ir kitų megzdavosi pokalbiai, valgydami būtinai pavaišindavo ir mus. Gaila, kad man trukdė prastos kalbos žinios.

 

Vienas iš ilgai prisimintų kelionės momentų buvo bendrakeleivių mums sugalvotos rusiškos pravardės. Pirmiausia Kęstas tapo Kostia. Jo kitaip ir nebevadindavom. Mindaugas – Miša, Justinas – Jūra, Eugenijus – Ženia, o man, po ilgų svarstymų buvo paskirta Marek pravardė. Skamba truputi lenkiškai, bei jei jau taip nusprendė – tebūnie.

 

Prabėgus dienai sužinojom, kad antra naktis traukinyje bus trumpesnė. Kelsimės 3 valandą Maskvos, arba 5 valandą vietos laiku. Taigi jau dešimtą vakaro buvom raginami keliauti miegot. Tai padaryti buvo sunku ir dėl smagių pokalbių su bendrakeleiviais ir dėl atsiveriančių nuostabių Uralo vaizdų. Naktys tokiu metu šiaurėje labai šviesios, o atvykę į Serovą matysime nebent nutolusias kalnų viršūnes. Tačiau prisiverčiau keliauti į gultą, nors ir ilgiausiai negalėjau užmigti per savo bobutės leidžiamus garsus.

 

Uodai

 

Jau iki kelionės visi, kas tik netingėjo gąsdino mus uodais. Tačiau kai grėsmingas užuominas pradėjo laidyti mus Serove pasitikęs Misijos vadovas Gintautas, pradžioje atrodęs tarsi koks supermenas, pradėjo darytis kiek neramu. Ūpo nekėlė ir kalbos, kad net vietiniai gyventojai sunkiai pakelia tokią šių metų uodų gausą. Autobuse visi pradėjo tepliotis turimais repelentais, tuo tarpu aš galvojau tai padaryti jau vietoj. Tai pasirodo buvo klaida. Tik išlipom iš autobusiuko ir pasidėjom daiktus šalia miškelio, pasijutom esą uodų debesyje. Tokio šių bjaurybių antpuolio neteko pajust. Metęs viską į šalį karštligiškai pradėjau ieškoti drabužių ilgomis rankovėmis, tinklelio ir purškalų nuo uodų. Su šiais dalykais nesiskyriau ir likusią buvimo Sibire dalį. Tiesiog neįtikėtina, kaip viską gali gadinti tie maži zyziantys padarėliai. Nekart pagalvojau ir apie  prievarta čia ištremtus lietuvius, kurie kažin ar turėjo tinkamų drabužių, jau nekalbu apie kitas apsaugos priemones. Kažkas sakė, kad tokiomis sąlygomis nuogas žmogus nesigindamas nuo uodų mirtų per porą valandų. Nežinau kiek teisybės, bet tie uodai tikrai turbūt ne vieną litrą kraujo iš mūsų grupės iščiulpė. Visa laimė – naktimis palapinėse būdavom be uodų. Jei ką domina būdai kaip juos iš ten iškrapštyti – drąsiai kreipkitės, pasidalinsiu patirtimi.

 

Kita visus dominanti tema buvo meškos. Jau traukinyje vietiniai vis pasiteiraudavo, negi meškų nebijom. Ne nebijom! Kažkaip labai tolimos jos atrodė. Savo drąsa nuolatos demonstruojam galvodami vis naujus juokelius apie meškutes. Tačiau kuo miškas arčiau, tuo tos meškos rimčiau atrodo. Gintautas, kaip visada nepraleisdamas progos pagąsdinti pasakoja kiek meškos apylinkėse sudrasko žmonių (jų aišku nėra labai daug, bet kas norėtų kad ir į tų vienetų skaičių papult). Sužinome, kad meškos ir greičiau bėga, ir geriau plaukia, ir sėkmingiau į medį kopia. Kaip nuo jos apsisaugoti? Ogi tada, kai puola, jau per vėlu. Verčiau reikia viltis, kad jos nenorės su tavimi artimiau susipažinti. Meškos nėra linkusios pulti žmones, o taip daro užkluptos iš netyčių, suerzintos, ar gindamos vaikus. Tai būnant miške pasirodo geriausia yra triukšmauti, kad meška galėtu ramiai pasitraukti į tolimesnį kampelį.

 

Vakare laukė kelionė link nuostabios kalnų upės. Jai, po sunkios kelionės ir stovyklavietės įkūrimo ryžomės tik keturiese. Gintautas sakė, kad yra girdėjęs, jog meškas kažkodėl baido šiukšlių maišų čežėjimas. Tai Jura (pravardės surašytos aukščiau) pasiėmė maišą ir visą kelią jį glamžė. Pradžioje kiek pasišaipėme, bet pakeliui ant kelio radę tokią visai šviežią meškos pėdutę pradėjom vertinti šias pastangas. Beje, Justas turėjo parengęs visą planą. Jei meška pasirodo – jis čiužena maišą. Jei meška nesusiprotėja dingti, uždegamas žiebtuvėlis, juo šiukšlių maišas ir meškai belieka išsigandusiai skuosti kuo toliau. Planas didvyriškas, bet jo tikrovėje nė vienas nenorėjom bandyt, Nuėję kiek mažiau, nei žadėtuosius penkis kilometrus, radome upę. Pamatyti puikūs vaizdai puikiai kompensavo visą nuovargį patirtą ten keliaujant. Pavargę, bet patenkinti grįžom prie laužavietės ir prieš miegą dar spėjom pasidalinti įspūdžiais.

 

Kapinės

 

Nuo mūsų stovyklavietės pėstute buvo pasiekiamos dvejos kapinės. Senosios, apleistos, miške esančios ir naujesnės, jau primenančios mums įprastas kapines. Pradėjom nuo senųjų. Einant pro šalį galėjai net nepastebėti, kad čia yra palaidoti žmonės. Nebuvo jokios tvorelės, mediniai kryžiai išvirtę, metaliniai išlinkę, dalis antkapių nuversti (turbūt vežant palaikus į gimtąją šalį). Visa ta vieta nelabai kuo išsiskyrė iš ją supančio miško. Gintauto duomenimis čia palaidota apie penkiasdešimt lietuvių. Visų kapų jau nebuvo išlikę. Ir daugelis rastų net po mūsų tvarkymo laikysis vos kelis metus. Na, nieko nėra amžino, mes esame bejėgiai prieš gamtos jėgas. Ir mūsų darbas buvo ne apgauti laiką, o atiduoti pagarbą savo protėviams.

 

Senosiose kapinėse teko paplušėti porą dienų. Iškirtome ir išvilkome sausuolius bei kapuose augančius medžius, kiek įmanoma sutvarkėme antkapius, kryžius, tvoreles. Metalines dalis nudažėme. Kapines užtvėrėme tvora, kurios ilgis apie 220 metrų. Džiugu, kad atsirado žmonių, neblogai dirbančių su medžiu. Taigi tiek tvora, tiek kryžių atstatymas, tiek kiti darbai ėjosi labai sklandžiai. Pats Gintautas kelis kartus mus tylomis pagyrė.

 

Mindauginės (liepos 6d.)

 

Toliau tęsiam juokelius apie meškas. Tačiau čia jau ne vien juokai. Vakar radom pėdsaką, ryte vadovas rado dar vienos meškutės pėdsakus visai šalia mūsų tvarkomų kapinių ir netoli stovyklavietės. Tai dabar Gintautas apribojo mūsų judėjimo laisvę. Buvom suplanavę dar vieną žygį prie upės. Tačiau teko praustis šalia esančiame,  iš gretimai esančios versmės tekančiame upelyje. Vandens temperatūra kažin ar siekia penkis laipsnius. Ten net puodelį sunkiai eina išsiplaut, nes pirštai iškart stingti pradeda, tai išsimaudyti vos kelius siekiančiame gylyje jau nemažas išbandymas. Arba, kaip sakytų Arnoldas – smagus nuotykis.

 

Vietos mažai, tai pasiskirstėme grupelėmis. Pirma leidom praustis merginoms, o kai jos grįžo sveikos ir gyvos teko keliauti ir mums. Laukiant eilėje teko prisiklausyti iš tos vietos sklindančių siaubingų klyksmų. O kai jau pats įbridau, tai, atvirai sakant, noras maudytis jau visai buvo praėjęs. Tačiau jei jau kiti išsimaudė, tai teko ir man gultis į ledinį vandenį. Nebuvo taip jau ir baisu. O nusiplauti traukinio ir poros dienų darbo kapinėse prakaitą buvo labai gera.

 

Sibire pasitaikė būt per  Mindaugo karūnavimo dieną. Ta proga gavome šventinį saldumynų davinį, istorijos studentas Norbertas papasakojo įvairiausių istorijų apie vienintelį karūnuotą Lietuvos karalių. O dvyliktą valandą nakties vietos laiku kartu su viso pasaulio lietuviais giedojom Lietuvos himną. Smagus jausmas tvirtai susikabinus, šalia plevėsuojant trispalvei užuralėj užtraukt Tautišką giesmę.

 

Naujosios kapinės

 

Darbas naujosiose kapinėse labai skyrėsi nuo darbo senosiose. Labiausiai tvyrojusia atmosfera. Naujesnės kapinės primena kapines – žmones čia iki šiol laidojami, daugiau gėlių, vainikų, specifinis kapinėse augančių augalų kvapas. Antkapiai neblogai išsilaikę, matai vardus, pavardes, gimimo metus. Ant nemažos dalies antkapių matosi ir mirusiųjų veidai. Žiūrėdamas į juos pagalvoji apie ten palaidotųjų gyvenimus, mirtį. Žmogus čia tarsi dulkė, iš dulkės atėjęs ir vėl ja pavirtęs. Memento mori! O senosios kapinės susilieja su gamta. Taip, ten palaidoti žmonės, lietuviai, daug iškentėję tremtiniai, bet jų kapai tarsi suaugę su, kad ir tokia tolima, Sibiro gamta. Žmogus čia yra gamtos dalis. Ir visa nuotaika kapinėse gal kiek giedresnė. Rimtis išlieka, bet nėra dažnai kapines gaubiančio niūrumo.

 

Vaikščiodamas po naująsias kapines ir apžiūrėdamas antkapius pagalvojau, kad ir po mirties žmonės aiškiai skirstomi, rūšiuojami pagal tikėjimus ar būnant gyviems reikštus, o gal net po mirties artimųjų primestus įsitikinimus. Iš mums įprastų kryžių pažinau katalikų kapus. Papildomi skersiniai ant kryžių rodė, kur palaidoti stačiatikiai. Ryškiai raudonos žvaigždutės ant antkapių sakė, kur ilsisi doktrinos, daliai žmonių atstojusios religiją, pasekėjai. Žmonės čia jau ne tik turi vardus, pavardes bei gimimo metus, bet ir skirstomi pagal įsitikinimus. Mirtis gal ir padarė juos lygius vienas prieš kitą, bet net ir po mirties gyvųjų jie skirstomi į kategorijas.

 

 

 

Liepos 8

 

Iki šiol rašydavau minčių nuotrupas, įdomiausias temas, įvykius, nekreipdamas dėmesio į datas. Visos dienos tokios skirtingos, unikalios, kad net neabejoji, kad jas atsiminsi. Tačiau jau aštuntoji kelionės diena. Kad aštuntoji, sužinojau iš kelionės draugų. Laikas čia tarsi neegzistuoja, arba egzistuoja visai kitaip. Mano telefonas išjungtas ir kažkur giliai kuprinėje, dauguma telefonus paliko dar Lietuvoje. Laikrodį turi regis tik Kostia. Tai po kelių dienų tarsi nustojau rūpintis, kelinta valanda. Keliamės kai pradeda garsiai skambėti žadinantys puodai,  pietauti einame kai esam pakviesti. Naktiniuose budėjimuose gaunam vertingąjį Kostios laikrodį ir pasibaigus budėjimo laikui pažadinę kitus budėtojus perduodami laikrodį jiems. Tačiau taip plaukiant dienoms pamaniau, kad vertėtų įvykius tiksliau fiksuoti laike.

 

Vakar keli mūsų baiginėjo paskutinius dažymo darbus senosiose kapinėse, o likę iki nakties plušėjo naujosiose. Dirbome daug ir ilgai, tačiau sugebėjome viską tądien baigti. Ryte beliko surinkti daiktus, išsidžiovinti ir supakuoti palapines ir keliavom statyti Roberto laisvu laiku bei naktimis ręsto kryžiaus. Robertas be abejo paprieštarautų, kad čia visų mūsų kryžius, ir kad visi prisidėjome prie jo ruošimo. Taip, ten daug darbo įdėjo Tautvydas, Arnoldas bei kiti, tačiau jei ne Roberto užsidegimas, jo ryžtas, kažin ar būtume galėję atsisveikinti su daugeliui brangiomis tapusiomis kapinėmis palikdami didelį ir iš toli matomą kryžių. Simbolį, kuris daugeliui tose kapinėse besiilsinčiųjų buvo itin brangus.

 

Pastatę kryžių ir pagerbę kapinėse besiilsinčiųjų  atminimą galėjome keliauti toliau. Buvo truputį gaila palikti stovyklavietę, kurioje praleidome tris įsimintinas naktis. Uodų gausybė, šalia tik ledinio vandens upeliukas, naktimis temperatūra siekia vos kelis laipsnius (negali iš to šalčio užmigti, girdi kad ir šalia gulintis draugas kalena dantimis), aplinkui trainiojasi įkyri meška, tačiau ko verta vien nuostabioji šalia buvusi pieva, ar tolumoje kyšančios Uralo viršūnės.

 

Novaja Lialia ir Milicija

 

Atvykom į Čeriomuchovo miestuką ir laukiam autobusiukų, nuvešiančių mus į kitą vietą.

 

Tiesiog nuostabu sėdėti pavėsyje, kai aplink nėra nė vieno uodo. Tokios akimirkos turbūt visi laukėm pastarąsias keturias dienas.

 

Miestukas skurdus. Namai seni, dauguma mediniai, sutrešę. Ant kelių jų stogų prikabintos palydovinės lėkštės, sudarančios kontrastą su aplink tvyrančiu skurdu. Paėjus aukščiau, atsiveria puikus vaizdas į mišką ir tolumoje esančius kalnus. O šalia ganosi karvės. Pirmąkart matau mieste laisvai vaikščiojančias karves. Žalmargės šalia keturaukščių pastatų sukišusios galvas į konteinerius ieško maisto, tingiai vaikšto gatve, o važiuodamas pro jas vairuotojas turi pora kartų spustelt signalą, kol karvės lėtai pasitraukia į šalį. Karvutės jaučiasi kaip Indijoje, pagalvojau.

 

Mano mąstymus nutraukia atvykę autobusiukai. Sparčiai keliaujame Novaja Lialia (patys praminėm šį miestuką „Naująja Lialia“) link. Tačiau kokia būtų Rusija be susidūrimo su milicija? Pirmąkart šį susitikimą „išmainiau“ į upės paieškas. Tuo metu pasirodė pareigūnai ir liepė vadovui su visų pasais atkeliauti į miliciją. Ten pasiuntinėjo po skirtingus kabinetus, pabambėjo, ko neprisiregistravome tik atvykę į Uralą, davė pildyt kalną popierių ir paleido. Šiandien milicija jau laukė mūsų pakeliui. Ganėtinai akivaizdu, kad tiksliai nežinodami, kada mes keliausime toliau, jiems teko kiek laiko mūsų palaukt. Taigi sustabdę mus, vairuotojams liepė sekti milicijos mašiną  ir su palyda iš priekio ir galo keliavom iki artimiausio milicijos poskyrio. Ten vėl buvo surinkti mūsų pasai, vadovas keliavo vidun, o mes laukėme mašinose. Po kokios valandos tam kartui buvom paleisti ir skubiai keliavom kurti stovyklavietės.

 

Liepos 9

 

Ryte, po pusryčių, nieko nelaukę patraukėme į miliciją. Ėjom visi mokantys rašyti rusiškai – nujautėme, kad galim gauti pildyti kalną dokumentų, tai dirbant drauge greičiau baigsime.

Tada keliavome į šalia miestuko esančias kapines. Jas parodęs Gintautas su Pauliumi keliavo pildyti popierių, o mes tvarkėme kapus. Kapinės didelės, dar iki šiol naudojamos. Tačiau lietuvių kapų vos keletas, tai susitvarkėme ganėtinai greitai. Paulius buvo gavęs prašymą iš Lietuvos rasti kažkieno čia palaidotus artimuosius. Taigi ilgokai pasklidę ieškojom kapų su nurodytais vardais, tačiau jų rasti taip ir nepavyko.

 

Visus sukrėtė viename kupste, tarp primėtytų atliekų rasti žmogaus kaulai. Sprendžiant iš dydžio vaiko ar moters. Teisingiausia pasirodė kaulus surinkti ir palaidoti iškasus mažą kapelį. Amžiną jam ar jai atilsį!

 

Vakare grįžę į stovyklavietę pradėjom ruoštis didžiausiam ir svarbiausiam kelionės momentui – žygiui į 59-tąjį kvartalą.

 

Liepos 10-11.

59-tas kvartalas

 

Šįryt atsikėliau pirmas. Sukūriau laužą, kapojau malkas ir kėliau kitokį triukšmą, tačiau niekas iš palapinių nelindo. Tai turėjau laiko aprašyti turbūt įsimintiniausias kelionės dienas – kelionę į 59-tojo kvartalo buvusio kaimelio kapines.

 

Toks kaimelio pavadinimas kilo nuo taigos kvartalo, kuriame jis buvo numerio. Šis vietovardžių galvojimo būdas nėra kuo išskirtinis, senesnės ekspedicijos lankėsi kaimelyje, kurio pavadinimas – 7 kilometras.

 

59-tojo kvartalo kaimelyje kažkada gyveno apie pora šimtų žmonių. Jie pjovė mišką ir krovė į siauruką. Tačiau vėliau, iškirtus kelis kvartalus, darbai sulėtėjo, siauruką išardė. Kurį laiką medžius vežė sunkvežimiais, tačiau jau maždaug šeštame dešimtmetyje kaimas buvo apleistas. Nuo to laiko ten lankosi tik medžiotojai.

 

Taigi liepos 10- osios rytą sušokom į netoliese gyvenančio lietuvio UAZ džipą, kuris keliais reidais nuvežė mus iki taigos pakraščio, nuo kurio keliauti toliau buvo galima tik pėstute.

 

Tik pradėjus kelionę supratau, kad laukia tikrai nelengvas žygis: šlapios žolės kartais siekdavo man pečius, klampojom po kemsynus, kur koja smigdavo giliai į dumblą, aplink skraidė būriai uodų (na ,tai jau nebebuvo jokia naujiena), pečius spaudė sunki kuprinė. Tačiau visų sunkiausia, be abejo, buvo vandens stygius. Tikėdamiesi rasti šaltinių pakeliui įsidėjome per mažai vandens, jis buvo nešamas ne kiekvieno sau, o kelione dideliuose induose. Nors ir buvome raginami taupyti, tačiau šis vanduo greitai baigėsi, o iki tikslo dar buvo 7-8 km. Matant vandens stygių, vienas indas buvo paliktas kritiniam atvejui. Nešti „bambalį“ vandens, kai taip troškina, o negali iš jo atsigerti – rimtas išbandymas.

 

Nuėję dar kelis kilometrus priėjome medžiotojų būdelę. Sustojome atokvėpiui ir pradėjome vandens paieškas. Teradome tik drumzliną, iš pelkės tekantį upelį, tačiau tokiu metu jis buvo visai nusekęs, telkšojo tik kelios rudos balos. Tačiau neradus kito vandens, teko iš plastikinių butelių, vatos, binto, anglių konstruoti filtrus. Po filtravimo ne vis dar ne ką geriau atrodantį vandenį virindavom ne mažiau pusvalandžio, įmesdavom džiovintų vaisių ir arbatos ir atsargiai ragavome šį gėrimą.

 

Tačiau tik atvykus, dar nė nepradėjus vandens paruošimo darbų Gintautas pasiūlė keliauti apsižvalgyti po vietovę. Pasirodo, keli požymiai rodė, kad ieškomas kaimas galėtų būti ir čia, o kelių kilometrų paklaida galėjo atsirasti, jei atskaitos tašku buvo pasirinkta ne Taigos pradžia, o artimiausias Saltonovo kaimelis.

 

Tačiau tai tik spėjimas, kurį reikėjo pagrįsti arba atmesti. Nelaukę vandens keliauti ryžomės šešiese ir vadovas. Kiek paėję išėjome į didžiulę pievą. Pakeliui dar matėme dilgėlių, kurios galėjo reikšti kažkada čia buvusią gyvenvietę. Keliavome į vietą, kuri buvo žinoma tik iš kelių Gintauto girdėtų pasakojimų. Turėjome tik neaiškius žodinius nurodymus, pirmą kartą ne ėjom į žinomą tikslą, o ieškojom. Ir ieškojom nebūdami tikri dėl laukiančios sėkmės. Todėl kai toli pievoje pamačiau trobos griuvėsius, apėmė vos ne atradėjo džiaugsmas. Tačiau čia tik troba, reikia rasti kapus. Perėjom pievą ir žengėm į mišką. Apėję kelias kapams palankias vietas ir nieko ten neradę, pradėjome šukuoti mišką. Pieva nemaža, todėl ieškojimų plotas didžiulis. Laikas bėgo, saulė negailestingai spigino, troškulys kankino vis stipriau, o kapų nesimatė. Vieno sustojimo metu Gintautas prasitarė abejonę: o gal čia visgi yra netoli turėjęs būti vengrų kapas.. Jėgų vis mažėjo, o į galvą lindo mintys, kad gali ir nepavykti rasti kapų ir tada visa kelionė bus veltui. Tačiau iš miško tankmės pasigirdo džiugus Gintauto šūksnis. Atskubėjęs ten radau Gintautą stovinti šalia rasto kapo (vėliau buvo rastas dar vienas). Tikrai nesunku buvo jo ir nepastebėti.

 

Padarę kelias nuotraukas patraukėme pas kitus. Žinojom, kad jie jau turėjo paragauti vandens, o per valandą, jei vanduo prastas, galėjo pasireikšti ir pirmieji apsinuodijimo ženklai. Tačiau  nors ir atrodė nekaip, tačiau visi buvo daugiau mažiau sveiki. Pagaliau gavau ir aš „dumblo“, kaip vadinom šį vandenį, porciją. Atsargiai išgėriau puodelį karšto vandens. Palengvėjo. Tačiau daugiau stengiausi negerti. Nežinant vandens poveikio buvom raginami jo gerti kuo mažiau. Atsisakėm ir maisto – nebuvo kame virt, o ir valgyt nė vienas nenorėjo. Tingiai praleidę likusį vakarą, nors ir kankinami troškulio keliavome miegot.

 

Ryte, kai visi visgi atsikėlė, greitai susirinkome palapines ir sustojom laukdami rytmetinio davinio – rezervinio vandens. Jaras ištraukė jį iš ten, kur buvo paslėpęs. Butelis pilnas – Jaras išvengia susidorojimo. Buvo nuostabu stebėti, su kokia pagarba paimamas tas pusė puodelio vandens, ir su kokiu susikaupimu jis geriamas, atidžiai stebint aplinkiniams. Gavau vandens ir aš. Atsigėrę patraukėme tolyn. O žinant, kas laukia kelio gale, kelionė atgal jau neatrodė tokia tolima.

 

Tačiau kelias nebuvo lengvas. Nuo karščio pylė prakaitas, jėgų atrodė liko vis mažiau, o gurkšnis vandens atrodė neįkainojama vertybė. Kilometras po kilometro atstumas mažėjo. Likus keliems kilometrams Gintautas leido keliems žmonėms pasiimti tuščią likusį penkialitrinį butelį vandens ir skuosti priekyje visų ieškoti vandens. Atsirado šeši tam pasiryžę. Paėmėm organizatorių duotą vienintelį mobilųjį telefoną (taigoje visą laiką buvome už ryšio zonos), kiek pinigų ir nelaukę skuodėme į priekį. Trise kiek atsiplėšėm į priekį ir po kiek laiko išėjom iš Taigos. Palikom kuprines saugoti iš paskos ėjusiems ir toliau keliavom kaimelio link. Tik priėję kelią pamatėme netoli, šalikelėje, stovinčią mašiną. Kiek pašūkavus pasirodė ir jos šeimininkas. Kostia pasitelkęs visus savo oratorinius sugebėjimus greitai papasakojo už širdies griebiančią istoriją apie be vandens likusią grupę, trokštančias vargšes mergaites ir dar kažką tokio, kad vairuotojui neliko nieko kito, kaip sodint mus į mašiną, didžiuliu greičiu vežti iki artimiausios parduotuvėlės, o iš ten su vandeniu atgal. Galit įsivaizduoti, koks jausmas stovėti parduotuvėje ir žiūrėti į sudėtus ten gėrimus ir laukti to momento, kol galėsi atsigert. Toje mažytėj krautuvėlėj tebuvo keli buteliai gazuoto vandens ir dar keli buteliai limonado, teko nupirkti visus ir kiek apmalšinus troškulį skubėti pas kitus.

 

Atsigėrę ir kiek pailsėję keliavome į miestelį. Dėl ankščiau minėtų Rusijos biurokratinio aparato ypatumų teko palikti šį regioną ir keliauti į Serovą. Vakare sulaukę traukinio pasiekėm šį miestą ir traukėme link vienintelio užsieniečius registruojančio viešbučio nei žinodami, kaip jis atrodo, nei būdami tikri, kad mus ten priims. Pakeliui vadovas kelis kartus įspėjo nesusiklaidinti žodžiu „viešbutis“ – po juo gali slėptis bet kokia landynė. O atvykę pamatėm, kad viešbutis pranoksta mūsų lūkesčius. Kiek ironiška vieną naktį miegoti murzinam, šlapiam nuo prakaito, ištroškusiam ir alkanam, o kitą vakarą atsidurti viešbutyje. O dar tą vakarą ir Pasaulio futbolo čempionato finalą per televizorių rodė. Įdomiai kartais likimas pakreipia reikalus.

 

Kelionė namo

 

Iki kelionės pabaigos buvo likusios dar keturios dienos, tačiau jau jaučiau, kad tuoj pabaiga. Žygis į 59-tąjį kvartalą tarsi buvo visos kelionės kulminacija, po kurios viskas jau buvo paprasčiau. Po sudėtingo gyvenimo gamtoje pradėjome grįžti į civilizaciją. Ir pirmoji to grįžimo diena buvo sudėtinga visiems. Daugiau nei pusė grupės apsinuodijo, ar pasigavo kažkokį virusą, tai su aukšta temperatūra visą dieną pragulėjo lovose. Man pačiam temperatūra siekė veik 38C, keliems siekė net 39, o simptomai kaip stipraus apsinuodijimo, tai smagu nebuvo. Nuolatinis pykinimas, viduriavimas, aukšta temperatūra gyvenant palapinėse net Arnoldui, manau, būtų jau daugiau nei linksmas nuotykis.

 

Kitą dieną viešbutyje palikę prasčiau besijaučiančius sutvarkėme dar vienas kapines. Nors tik dieną praleidom mieste, tačiau jau regis buvom grįžę į įprastinį miestietišką gyvenimą, tai kiek keista buvo grįžti į ne itin svetingą Sibiro gamtą. Tačiau kapinėse buvo vos keli lietuvių kapai, kuriuos sutvarkėme labai greit (įgavom patirties turbūt). Vėliau užsukom pas netoliese gyvenusias tremtines seseris, kurios vaikystėje pateko į Sibirą. Gaila, kad lietuviškai jau mokėjo vos kelis žodžius ir nieko gimtąja kalba nesuprato. Tačiau buvom priimti itin svetingai, išklausėme prisiminimų  apie sunkiausius pirmuosius tremties metus, ir apie gyvenimą vėliau.

 

Vakare sėdome į traukinį ir pradėjome ilgą kelią namo. Vėl sustojome Maskvoje, šįkart tik pusdieniui. Apsilankėme ambasadoje, labai draugiškai pasišnekučiavome su LR ambasadoriumi A.Vinkumi. Regis jį sužavėjo mūsų atlikti darbai ir patirti nuotykiai. Išgirdome tvirtą pažadą padėti šio projekto ekspedicijoms ir ateityje.

 

Įvažiavę į Lietuvą apie „Misijos Sibiras 2010” dalyvius, grįžtančius iš sunkios kelionės, sužinojome iš Lietuvos radijo žinių. Keistas jausmas. Šalia Robertas vis klausinėjo, o gal žurnalistai visgi tokį ankstyvą rytą tingės eiti į stotį. Išgirdęs, kad jų greičiausiai bus, vis rengė planus, kaip tyliai pro juos prasmukti.

 

Likus kelioms minutėms iki kelionės pabaigos, paskutinį kartą subėgome į vieną kupė keliems atsisveikinimo žodžiams. Kelionė tikrai baigėsi. Netrukus išlipę iš vagono ragavome lietuvišką duoną ir vandenį. Pagaliau namie.

 

Kaip pasakė vienas, ankstesnių metų projekto dalyvis: „Ekspedicija baigėsi, o Misija tik prasideda“. Tikiuosi, kad kitoje projekto dalyje – susitikimuose su jaunimu Lietuvoje seksis taip pat gerai, kaip sekėsi darbuojantis ir keliaujant po atšiaurųjį Sibirą.

 

 

Kristinos Medžiaušytės

„Misija Sibiras‘10“ dienoraštis

 

Liepos 1 diena,

Šiauliai – Vilnius – …

 

Pora valandų miego ir žadintuvas jau čirškia. Taip ilgai laukta diena… Šiaulių geležinkelio stotyje mane pasitinka buvęs tremtinys Juozas Steponaitis. Įteikia gėles ir mažą paketėlį – sakė, „kad kelias neprailgtų“. Kol laukiame traukinio „Klaipėda – Vilnius“ kalbame. Nuo graudžių prisiminimų tremtiniui užlūžta balsas, pasirodo akyse ašaros. Stovime mes: buvęs tremtinys, tėtis, draugas ir aš. Šalimais ant sienos kabo lentelė: „1941-1944 metais čia buvo ištremta tūkstančiai kalinių“. Nuotaika liūdna, skubu atsisveikinti, nenoriu pravirkti. Įsėdusi į traukinį, pažvelgiu iš šalies: pagyvenęs, žvalus ir tvarkingas vyriškis, kuriam teko tremtyje išbūti 14 metų, dar gyvena tais skaudžiais prisiminimais… Viduje sunku. Dar keletą minučių ir aš jau dundu Vilniaus link. Jau dabar atsisveikinti sunku, nors žinau, kad grįšiu. Ir greitai… O kaip reikėjo ištverti žmonėms, kurie nežinojo nei ko, nei kur, nei kodėl, nei kada ir kiek ilgai bus ištremti? Nesuvokiama. Atidarau dovanotą paketėlį. Jame – spausdinti knygos lapai apie tremtį, eilėraščiai apie laikinus ir amžinus dalykus (laisvę – tėvynę), tremtinio rašyti pamąstymai ir laiškas mums, visiems ekspedicijos dalyviams. Kiekvienas perskaitytas žodis tik dar labiau suspaudžia širdį. Kiek daug tarp mūsų tokių gyvenimo milžinų: iškentę didžiules kančias, vėl gyvena toliau, taikosi prie aplinkos ir padiktuoto gyvenimo ritmo bei tempo. Valanda po valandos. Vilnius. LiJOT biuras. Arno prižiūrima perkraustau daiktus: mano kuprinė sunkiausia. Atsikratau dar gero maišelio daiktų. Po pokalbių, instruktažų, einame „apšildomąjį žygį“ į geležinkelio stotį. 16 val. spaudos konferencija. 17 val. išvykstame. Pirmasis išbandymas – anketų pildymas rusų kalba. Nepasitikiu savo jėgomis, prašau Jaros. Jis mielai užpildo. Baltarusijos pasienis, Minskas. Keliaujame vis tolyn. Tačiau dėl nuostabios draugijos – kelias neprailgsta. Sukirtę visi Mamytės keptą pyragą – sugulame. Ryt ryte jau būsime Maskvoje.

P.S. Būti jauniausiai yra privalumas – visi tavimi rūpinasi, saugo ir džiaugiasi.

 

Liepos 2 diena,

Maskva

 

Po 16 valandų kelionės – Maskva. Mus pasitinka ir nugabena į Lietuvos ambasadą Rusijoje. Papusryčiavę susitinkame ir su pačiu ambasadoriumi A.Vinkumi. Pasidžiaugęs mūsų kelionės tikslu, palinkėjęs sėkmės ir pasiūlęs keletą lankytinų objektų Maskvoje – atsisveikina. Šiandien bus kultūrinė diena. Pirmiausia aplankome kapines: pirmosiose yra menamas prezidento gen. J. Žemaičio – Vytauto kapas, antrosiose – įžymių Rusijos žmonių kapai. Aplankome Ceratelio muziejų. Po jo – pėsčiomis Raudonąją aikštę, Kremlių, Senąjį ir Naująjį Arbatą. Tada su grupe išsiskiriame – 12 grįžta į ambasadą, o mes septyniese tęsiame ekskursijas po Maskvą. Metro keliaujame iki universiteto, kopiame į milžinišką kalną, vaikštome po parką… Galiausiai nusiplūkę grįžtame. Ambasados svečių namų kiemely pavakarieniaujame ir ropščiamės į kambarius. Išsiaiškinę rytojaus dienos programą einame miegoti. Keista, visi ekspedicijos dalyviai jau dabar atrodo kaip seni, gerai pažįstami draugai.

 

Liepos 3 diena,

Maskva – Uralas – …

 

Pabudę, papusryčiavę išsiskirstome kas kur. Turime 4 valandas. Didžioji grupės dalis vykstame į Karo, Borodino mūšio muziejus. 16.50 val. jau sėdime traukinyje pakeliui į Serovą. Visi grupės dalyviai esame išskaidyti po skirtingus vagonus. Nesmagu… Pro garsiakalbius praneša: „Sveiki, Jūsų kelionė truks 30 valandų. Kelionę pradėję Europoje – baigsite Azijoje. Malonaus vykimo“. Vyksime ilgai! Mums keturiems – Norbertui, Gintarei, Jurgitai ir man – pasisekė. Gavome kupė. Kelionės eigoje joje tilpo visi 19 ekspedicijos dalyvių. Nebent kinai sugebėtų viršyti šį rekordą. J Bijodami, kad neužklystų į mūsų kupė kelionės palydovas, išsiskirstome ir einame miegoti. Emocijų temperatūra – aukščiausio laipsnio. Esame laimingi ir linksmi.

 

Liepos 4 diena,

Traukinys

 

Rytas traukinyje. Žinodami, kad dar diena nusimato kelionės – jaukiai vartomės gultuose. Taip diena ir praslinko: kalbėjomės, žaidėme, dainavome, net šokome meškučių šokį. Ir galiausiai ruošėmės kėlimuisi 3 val. nakties. Nekantravome kada išlipsime ir pamatysime savo ekspedicijos vadovą, kada prasidės mūsų tikrieji darbai. Ilgai laukti nereikėjo. Mūsų misija prasideda.

 

Liepos 5 diena,

Serovas – Čeremichovas

 

Tik išlipus Jurgitą ir mane užkalbina milicija. Aiškiname, kad esame turistų grupė. Gerai, kad greitai prieina Gintautas Alekna ir atsako į visus milicininkams iškilusius klausimus. Tai buvo pirmasis ir tikrai nepaskutinis susitikimas su milicija – užtikrina kažkuris iš dalyvių. Šypteliu ir patraukiame link dviejų mažų mikroautobusiukų, kuriais turime nuvykti link Čeremichovo (apie 90 km). Tas 2 kelionės valandas pabuvau ryšininkė: Gintautas ir Arnoldas sėdėjo priekyje ir kalbėjosi tarpusavy, aiškinosi padėtį, maršrutą. Aš sėdėjusi arčiausiai jų, kartas nuo karto įsikišdavau, ko paklausdavau, o ką išgirsdavau svarbesnio ar mums visiems įdomesnio pranešdavau visam autobusiukui. O visi tik ir laukė kokio įdomesnio fakto, žinių… Juk keliavome ir nežinojome nieko. Išaiškėjo, kad artimiausias dienas dirbsime pačiose didžiausiose kapinėse iš visų suplanuotų. Atvykę į miestelį pajutome kas yra tie visų vadinami „kamary“ ir „maškara“ – kitaip tariant, uodai. Jų daug. Tikrai daug. Taip pat vietiniai pasakė, jog 80% erkių užsikrėtusios erkiniu encefalitu. Visiems geriau tikrai nepasidarė… Apsimuturiavę kiek kas gali ir išsipurškę kas ką turi, dauguma pasiliko saugoti daiktų, o mes keliese su ekspedicijos vadovu nuėjome iki administracijos, pasisakyti ko atvykome bei tuo pačiu paieškoti čia gyvenančių ištremtų lietuvių. Ir radome. Joną.

Trumpai: Jonas, 1937m. gimimo, dzūkas iš Lazdijų. Ištremtas dešimties metų kartu su tėvais. Mama sunkiai sirgo, greitai mirė, o tėvas dirbo šachtose, kuriose  ir jis sulaukė  mirties. Jonas, žinodamas savo gimimo datą, paprašė vieno pažįstamo ruso, kad padarytų pasą ir jį gavęs stojo tarnauti į kariuomenę. Po jos daugiau nei 20 metų pradirbo šachtose.

Pabendravę su tremtiniu, kuris mano nuostabai taip puikiai kalba lietuviškai atsisveikiname. Galiausiai nusipirkę reikalingiausių daiktų bei maisto 3 dienoms pajudėjome link suplanuotos stovyklavietės apie 7-8 kilometrus. Laukiame, kada pamatysime tą pievą, kuri, anot Gintauto, kvepia neapsakomai stipriai, šalia kurios ir kursime stovyklavietę. Pamatėme: ir pievą, ir kalnus, ir kapines… Ilgai nesidžiaugėme. Supratę, kad darbo turime tikrai daug, nes kapinių teritorija akimis neaprėpiama, greitai užkandę išėjome dirbti į kapines. Iš pradžių visų akys sakyte sakė: „Nuo ko gi mums pradėti?“, bet gan greitai įsivažiavę pradėjome valymo darbus. Kirtome puvėsius, nudžiuvusius medžius, kai kuriuos genėjome, rovėme krūmus, aukštas žoles, tempėme rąstus ir taip ligi vakaro, kol baigėsi darbo diena. Neskirstau darbų nei vyriškų, nei moteriškų, todėl dirbau kaip visi: pjoviau, kirtau, verčiau ir roviau. O lengvas nuovargis tik džiugino. Išsimaudžiusi šaltinyje, kurio didžiausias gylis iki kelių, o šaltis stingdantis, nuėjau miegoti. Diena buvo ilga ir  gana sunki.

 

Liepos 6 diena,

Čeremichovo kapinės

 

Papusryčiaujame ir kimbame nuo ryto į darbus. Tęsiame vakar pradėtą „valymą“. Dirbame iš visos širdies, prakaitas srūva upeliais. Po truputėlį kapinių teritorija tampa aprėpiama akimis. Sunkieji darbai baigiasi, imam šveisti kryžius, tvoras, po to dažyti, tverti tvorą aplink kapines. Kai prasidėjo ramesnis darbas, atsirado daugiau laiko apmąstymams. Saulė šviečia, vaizdas fantastiškas – tolumoje kalnai, o tu dirbi prie seno, apleisto, visų užmiršto kapo. Netyčia pradedu niūniuoti lietuvių liaudies dainą „Eisva mudu abudu“… Širdyje gera. Kapelyje stovi mano pagamintas ir įkaltas naujas medinis kryželis, o aš dažau aplinkinę metalinę tvorelę. Kapų aplink daugybė. Visi susimąstę dirba. Ir akivaizdu, jog visiems gera. Tvyro tokia neapčiuopiama, paslaptinga, šilta atmosfera. Tokioje aplinkoje galima ištarti žodį – patriotiškumas.

Pabaigę dienos darbus grįžtame atgal į stovyklavietę. Šiandien karaliaus Mindaugo karūnavimo diena. Visam pasaulyje 21 val. bus giedamas Lietuvos himnas. Tai darysime ir mes, tačiau kai Lietuvoje 21 val., čia, pas mus – 00.00 val. Tad kol laukėme vidurnakčio, mūsų istorikas Norbertas papasakojo trumpą istorinę paskaitėlę apie Mindaugą, o Robertas pradėjo daryti milžinišką kryžių.  Atėjus vidurnakčiui sustoję aplink laužą pradėjome giedoti himną – taip vieningai ir gražiai. Ta proga sakėme linkėjimus. Tampame ne tik gera darbo komanda, bet ir artimi draugai. Po linkėjimų visi dar sėdome prie laužo, kalbėjome. Aš perskaičiau tremtinio laišką ir po 1 val. ėjome miegoti. Čia visiškai netemsta. Naktys – šaltos.

 

Liepos 7 diena,

Ten pat

 

Pusryčių nesinori. Džiugu, kad mes trys merginos (Rasa, Jurgita ir aš) bei Jara su Mindaugu pasilikome prižiūrėti stovyklavietės, kol grįš maisto komanda iš miesto su dažais. Didžioji komandos dalis išėjo į kapines prie pat Čeremichovo, o mes turėjome likti ir nudažiusios paskutinius kapus prisijungti prie komandos. Išsimaudžiusios ir vėl darbingai nusiteikusios mergaitės išėjome dažyti kapinių. Po poros valandų jau keliavome mišku 7 kilometrus į kitas kapines. Dažėme, dažėme, dažėme. Juodi dažai ėmė veikti. Pradėjo pykinti. Svaigo galva, traukė skrandį. Šiandien ir vaikinai prisidėjo prie dažymo ir šveitimo, tad Eugenijus ir sako: „Eikit sau, vakar merginos net žodžiu neužsiminė kaip joms sunku dirbti!“. Šiandien pajuto visi. Naujose kapinėse valymo darbų beveik nebuvo, vien šveitimas ir dažymas. Galiausiai su Rasa jau leipom nuo tų rusiškų dažų kvapo, bet, ačiū Dievui, jau baigėme nudažyti visus kapus. Vėl tie 7-8 km. atgal į stovyklavietę. Maisto komanda buvo paruošusi skanią sriubą. Po jos maudynės ir miegas. Baisingai pavargau.

 

Liepos 8 diena,

Čeremichovas – Novaja Lialia – Soltanavas

 

Prabudau 2 val. nakties. Norbertas grįžo į palapinę. Pasirodo, dauguma tik dabar sugulė – aš lūžau anksčiau. Ryte visi galėjome miegoti ilgiau – iki pusę 10 ar 10 val. Pasijutau pailsėjusi jau prieš 9 val. ir kėliausi. Šiandien paliekame stovyklą. Tad pusryčiaujame, pakuojame palapines, paliekame švarią teritoriją. Nusinešę daiktus prie pirmųjų kapinių, vaikinai grįžta paimti kryžiaus. Iškilmingas nešimas, pastatymas. Norbertas turėdamas švęsto vandens iš Lietuvos pašventino, Gintarė su Emilija sudainavo lietuvių liaudies dainą, Jurgita uždegė žvakutę. Įsiamžinę kalnų ir kapinių fone, patraukiame link kitų kapinių – ten vėl pastatome kryžių, šį kartą jau aš uždegu žvakutę… Po to pajudėjome link miesto, kur turėjo mūsų laukti tie patys du autobusiukai ir nuvežti į kitą stovyklavietę. Kelio apie 160 kilometrų. Besėdėdami dauguma pradėjo snausti. Buvo taip nepatogu, kuprinės milžiniškos, vietos mažai. Tad aš sugalvojau lipti ant kuprinių kalno palei lubas ir puikiai įsitaisiusi užmigti. Šalia galveles suglaudę užmigo ir Valdas su Rasa. Taip bekeliaujant mus sustabdo milicija. Per pusę sekundės atsiduriu senojoje vietoje ant sėdynės. Visi spėlioja kas čia vyksta, užsimiegoję… Galiausiai vėl pradedame judėti, bet jau šį sykį su milicijos palyda. Jaučiamės lyg įžymybės – nusikaltėliai. Tarsi scena iš filmo. Milicijos patrulis palydi iki pat Novaja Lialia nuovados. Ten sustoja. Iš mašinų išlipa nuo galvos iki kojų ginkluoti, ant peties užsimetę „kalašnikovus“ (AK-74M) milicininkai. Surenka pasus. Pasirodo, 2 milicijos patruliai tykojo mūsų greitkelyje nuo ankstaus ryto, o mus „sučiupo“ tik apie 18 val. Vargšeliai, teko laukti ilgai. O toks karštis! Po geros valandos pasus grąžinę milicininkai įspėja, kad per 3 dienas turime palikti miestą. Toliau vykome į Soltanavo kaimą, kur rengėme stovyklavietę. Pastatėme palapines, įsikūrėme. Viskas būtų idealu, jei ne uodai. Spiečiai agresyvių ir skaudžiai kandančių uodų. Nieko, juk išgyvensime, ar ne? Dabar sėdžiu prie laužo ir geriu arbatą. Matosi upė. Vieta tikrai graži.

 

Liepos 9 diena,

Novaja Lialia

 

Pabudome ir keliamės. Pusryčiai ir žygis į miestą. Turime prisistatyti į milicijos nuovadą, kažkokiems rašto darbams. Ech, ta biurokratija. Po geros valandos einame link kapinių… Jos milžiniškos! Vos randame lietuviškus kapus. Pradedame dirbti. Po kokių 5 valandų baigiame, einame atgal į miestelį. Susitarę su vienu autobuso vairuotoju, mus paveža arčiau stovyklavietės. Pastarasis vairuotojas – tikras ekstremalas. „Taškėmės“ į visas puses su kiekvienu posūkiu. Buvo labai linksma. Net geriau nei amerikietiški kalneliai. Grįžę keliese pasiėmėme darbo įrankius ir išėjome į šalimais esančias kapinaites, sutvarkyti lietuvių kapo. 1,5 val. ir sutvarkėme. Grįžome, ėjome vakarieniauti, kas dar neišsimaudę – maudytis. Paskui vietinių gyventojų paprašiau iki rytojaus ryto pakrauti fotoaparato bateriją. Mielai sutiko. Atvyko vieno lietuvio sūnus. Jis pasiūlė paimti nereikalingus daiktus prieš žygį į „59 kvartalą“. Bent dalele pasilengvinome kuprines. Po dienos aptarimo vakare ėjome miegoti.

 

Liepos 10 diena,

59 kvartalas

 

Ryte susikrovę daiktus su lietuvio sūnaus džipu trim reisais vykstame į lauką, nuo kurio prasidės žygis į tolimiausią taigoje buvusią lietuvių tremtinių gyvenvietę, taip vietinių apeinamą, neigiamai atsilieptą „59 kvartalą“. Apsimuturiuojame kaip įmanoma stipriau ir judame vienas paskui kitą. Planuotas atstumas – 20 kilometrų. Su kiekvienu kilometru pajuntame alinantį karštį bei drėgmę. Jei dar pradžioje saugojomės nuo erkių ir uodų, tai po kokių 10 kilometrų metėm kuo daugiau rūbų nuo savęs. Vandens jau beveik nebeturėjome. Galiausiai, lyg miražas, taigos glūdumoje pasirodo stovyklavietė su vagonėliu. Gintautas sako, jog čia ilsėsimės bent 2 val. Todėl išėjome ieškoti vandens. Grįžimui turėjome vos 5 litrus rezervuoto vandens, o daugiau – nei lašo. Kamavo troškulys. Vaikinai atrado kažkokią juodą pelkę ir pasisėmę to vandens pradėjome jį švarinti, filtruoti, virinti. Kita grupės dalelė išėjo ieškoti buvusios gyvenvietės ir kapinių. Nuo sustojimo vietos turėjome eiti apie 4 km., bet galiausiai išaiškėjo, kad mes jau atėjome. Tad grįžę nusikalę vyrai ėjo ilsėtis, o mes, kita grupės dalis išėjome ieškoti kapinių. Vėl pasiklydę, išsekę, be energijos, tačiau suradę kapus dirbome. Vien mintis mus palaikė, kad tikriausiai čia daugiau niekada niekas neįkels kojos, neatras šių kapų, nerizikuos pasiklysti. Atkasinėjome apaugusius kryžius, išguldytas tvoras, rinkome šakas… Robertas su Tautvydu pastatė didžiulį kryžių. Padirbėję grįžome į stovyklavietę. Nusilpę, ištroškę, tvankiame ore… Ilgai nelaukus ėjau miegoti. Atsigulusi pradėjau save kaltinti, kodėl ryte, taip kaip visada, neatsigėriau stiklinės vandens?

 

Liepos 11 diena,

59 kvartalas – Soltanavas – Novaja Lialia – Serovas

 

Rytas. Vandens nėra, maisto – beveik taip pat. Susikraunam daiktus ir prieš išeidami visi išsidalindami išgeriame savo 5 litrus rezervinio vandens. Gavome kiekvienas keletą mililitrų ir pajudam. Energijos kol kas yra. Tempas didelis. Pusei grupės tinka (nes beprotiškai nori pasiekti civilizaciją ir gauti vandens), o kitai pusei – ne (juk eikvojame tiek daug jėgų). Buvo nuspręsta, kad pasiimsime 5 litrus pelkės vandens ir jį išsidalinsime po 7 kilometrų. Kiekvieną žygio minutę pervertinau tai, kas yra įprasta, ko turiu visada ir pasirodo, be ko negalėčiau gyventi. Vienas iš tokių dalykų – vanduo. Stojame vis dažniau, maždaug kas 2,5 – 3 km. Einame labai sunkiai. Galiausiai kai liko +/- 5 km iki grįžimo – stipriausieji vyrai atsiskyrė ir kone bėgo iki išėjimo iš taigos, to lauko, kur pradėjome, ieškoti ryšio ir vandens. O mes likę po truputį stūmėmės per taigą. Geografijos pamokose ją įsivaizdavau visai kitokią… Berželiai, gražios pievos… Savijauta siaubinga. Akyse juoda. Silpna ir duria širdį. Griūnam, slystam, šlampam. Tiek jėgų prireikia pakilti. Atrandam balą. Gintautas mane gaivina: pila puodelius vandens ant galvos… Geriau. Stebuklingai veikia. Griežtai pasakė negerti pelkės vandens, bet aš gėriau… Vanduo toks skanus. Suteikia jėgų. Toliau kapstomės. Ir taip netikėjai – ilgai lauktas išėjimas iš taigos. Laukas… Tas laukas. Jį pamatę kone verkėme iš džiaugsmo. Tik jei tikrai būtume pravirkę, kaži ar būtų nuriedėjusi nors viena ašara –  skysčių kūne nebelikę nei lašo. Kojos kliūdamos už žolės, grumstų, yrėsi link kelio. Kėblinau vos bepasivilkdama, kaip ir visi. Pakelėje kritome. Tik išgirdę mašinos gaudesį pakėlėme galvas. Mėlynas žiguliukas artėja, artėja… Ir matome staiga pro langą iškištą Kęstučio ranką su mineralinio buteliu. Iš paskutinių šaukiame iš laimės. Nežinau kas tokią akimirką gali suteikti daugiau laimės nei mėlynas žiguliukas pilnas vandens… Pasakytų, kad laimėjau milijoną – pažiūrėčiau kreivai ir nusukčiau galvą. O pasakytų, kad gaunu butelį vandens… Tik šokinėk ir klyk iš laimės. Griežtai pasakė daug negerti, kad skrandžiai neplyštų… Bet pajutus vandens skonį taip sunku sustoti. Geriame lyg išprotėję. Kol laukiame lietuvio sūnaus beveik užmiegame. Nuveža mus iki upės. Ten prasideda dar vieni vandens malonumai – maudynės. Šampūnas, muilas, dar atrasti švarūs rūbai. Jau panašesni į žmones einame į stotelę, vykti į Novają Lialią. Nuo ten traukiniu į Serovą. Lialioje  prisipirkome valgyti. Akys norėjo daug, skrandis neleido. Tada žygiavome link geležinkelio stoties, kur laukė Gintautas su dviem lietuviais Juozu ir Antanu. Šnekame, bendraujame. Klausinėjame lietuvių. Pastarieji nebekalba lietuviškai. Matome ateina milicija. O ji kaip visada – visur žino kur esame. Šiandien turime palikti jų apylinkes. Atvyksta traukinys… Keletą valandų dundame iki Serovo. Atvykus ieškome viešbutuko, kur mus priimtų. Ir mūsų dideliam džiaugsmui – randame. Mudvi su Rasa gauname dvivietį kambarį. Turime valandą maudynėms, nes 1h nakties prasideda futbolo čempionato finalas. Susirinkę pas vaikinus septynviečiame kambaryje žiūrime futbolą. Tik Gintarei aukšta temperatūra, vemia, labai prastai jaučiasi… Pratęsimo neištempiau… Ėjau miegoti. Lova! Mmmm…

 

Liepos 12 diena,

Serovas

 

Rytas lovoje. Ar gali būti maloniau? Kambario draugei Rasai tikrai prastai. Visą naktį pravėmė. Ryte pyktelėjusi pasakiau: „Tai ko nepažadinai? Juk taip prastai atrodai“, o ji šyptelėjusi atsakė: „Ai, nenumiriau“. Aš taip pat gulinėju. Galva tarytum švino prikimšta, iš nosies kraujas pasipylė, bet pamačius ir palyginus savo sveikatos būklę su kitų – aš sveikut sveikutėlė. Pusryčiai ir vėl lova. Per naktį ir dienos eigoje iškrito neįtikėtinai daug – Valdas, Jara, Kęstutis, Martynas, Eugenijus, Arnoldas, Paulius, Rasa ir kiti… Vemia, nevalgo, aukšta temperatūra.

Vakare Gintarei pagerėja. Einame mudvi pasivaikščioti. Grįžusi skalbiuosi, deduosi daiktus. Aplankau kitus. Kęstučiui labai prastai – nuo aukštos temperatūros net nebesiorientuoja kur yra. Net pačiai nesmagu, kad jaučiuosi gerai, o kiti taip serga… Atrodo, norisi kad visiems skaudėtų po lygiai. Su Rasa einame pas Valdą ir Jarą. Kalbame iki 4h nakties. Reikia grįžti į kambarį. Miegas… Rasytei dar prastai.

 

Liepos 13 diena

Serovas – …

 

Dar viena naktis viešbutuke. Mane pažadina saulė bei traukinio dundėjimas. Prisiverčiu atsikelti ir ropščiuosi į vonią. Rasa pramerkusi vieną akį sako: „Tau ką, gal nesimiega?“, aš nusijuokusi patariu miegoti toliau. Kiek valandų tai nenutuokiu. Ir nenutuokiu jau trylikta diena. Jei paklaustumėte kelintadienis šiandien – pasakyčiau tą patį kaip ir apie laiką – nežinau.  Sakoma, laimingi žmonės laiko neskaičiuoja. Vadinasi – aš laiminga. Pusryčiai. 13 žmonių vyksim į kitas kapines, pas dvi lietuves bei aptvarkyti dar vienų kapinių. Šiandien atkrito ir Emilija. Sunkiausios būklės žmogučiai pasiliko viešbutyje, o mes riedame bent 2,5 val. iki kapinių. Jas sutvarkę dar apie valandą iki lietuvių Ninos ir Adelės. Pro autobusiuko langus matome mirusias gyvenvietes ir kaimus. Atrodo, apie tokius dalykus tu tik skaitai ar matai filmuose. O dabar matai pats. Prasideda kalnai, vaizdai neapsakomi. Pagaliau atvykstame. Svetingai pasitinka Nina. Linksmai pyktelėjusi, kad nepranešę atvykome, ji čiupo iš spintos suknelę ir po keletos minučių grįžo patenkinta. Kalbame, ji pasakoja, prisijungia jos sesuo Adelė. Paliekame lietuviškų suvenyrų, raštų, laišką iš Lietuvos. Mus pavaišina saldumynais ir arbata. Pasisvečiavę keliaujame atgal į Serovą. O nuo ten jau čiupę daiktus einame gerą kelio atkarpą iki traukinių stoties. Laukia kelionė atgal į Maskvą, tada jau į Lietuvą. Sunku patikėti, kad jau namo. Rodos, tik ką tik prasidėjo ekspedicija.

Šį kartą 30 valandų kelionė atgal bus patogesnė – visi gavome kupė. Mūsų neišskiriama ketveriukė – Rasa, Valdas, Jara ir aš būsime kartu. Esame paskendę į pokalbius. Atrodo, turėjome tiek laiko išsišnekėti ir dešimtis kartų atsibosti vieni kitiems, bet anaiptol. Mūsų balsai vis netyli. Norisi pažinti vieni kitus vis labiau ir labiau. Sutemsta. Susirangę ant apatinių gultų ir draugiškai susisupę į pledus klausome Jaros šiurpių istorijų. Visi kartu ir užmiegame. Taip gera su šiais nuostabiais žmonėmis.

 

Liepos 14 diena,

Traukiniu link Maskvos

 

Rytas traukinyje. Visi klega, dar bando atsidžiaugti vieni kitais. Šiąnakt atkrito Jurgita. Temperatūra, pykina… Likom vos keletas, kurie dar stipriai laikomės. Tikiuosi ir išsilaikysime. Slenka diena traukinyje. Kalbos, miegas, žaidimai. Bloknotų pildymai vieni kitiems. O man vis atrodo, kad traukinys važiuoja ne į tą pusę…

 

Liepos 15 diena,

Maskva – …

 

06:07 val. atvykstame į Maskvą. Pasitinka tas pats ambasados autobusiukas. Tik pabudusi, pajutau kad labai skauda plaučius. Vos galiu įkvėpti oro. Lyg kas plėšytų ir draskytų iš vidaus. Gintarė pasiskundė tais pačiais skausmais. Sutapimas. Negi traukinyje perpūtė? Siaubas… Nuostabu! Pirmiausia, siaubas, nes skauda, o antra, nuostabu, nes ambasadoje gauname 2 kambarius! Mergaitėms ir berniukams. J Maudomės, gražinamės, pusryčiaujame. Tada susitikimas su ambasadoriumi A.Vinkumi. O jau po to – kas kur. Aš, Rasa ir Gintarė einame į Senąjį Arbatą. Dar ką nors nusipirkti ir atgal į ambasadą. Man plaučių neatleidžia, o ir šiaip nei vienai nėra sveikatos vaikščioti per tokį karštį. Grįžusi guliu lovoje. Užsidedu šlapią rankšluostį ant nugaros. Galiausiai Rasa ištepa nugara vaistais… Ir aš užmiegu. Taip karšta. 17:10 val. visi su daiktais stovime ambasados svečių namų kiemelyje. Susitalpinome su daiktais į viena mikro autobusiuką. Dar vienas mūsų mažas rekordas. Geležinkelio stotis, Lietuvos geležinkelių traukinys „Vilnius – Maskva“. Iš paskutiniųjų rublių nusiperkame su Rasa po ledų porciją ir pradedame dundėti traukiniu savo šalies link. Mūsų ketveriukė vėl viename kupė. Pokalbiai, skambantys vis liūdnesne gaidele. Galiausiai užmiegame.

 

Liepos 16 diena,

Vilnius

 

Sunku patikėti, kad esame jau taip arti namų. Mažas nerimas vykstant per pasienio punktus ir jau matyti Lietuvos žaliuojantys miškai, gražios gyvenvietės, mielas dangus ir saulė. Likus 5 minutėms iki atvykimo, dar visi susirenkame į vieną kupė. Arnoldas pasako tokią gražią kalbą, vos laikausi nesusigraudinusi. Ir galiausiai traukinys stoja. Matome daugybę žmonių su gėlėmis, fotoaparatais, kameromis. Net prieš kelionę buvę artimiausi žmonės, dabar atrodo svetimi. Mes, 20 žmonių grupė, virtome šeima. Mums reikia vieniems kitų. Nedrąsiai išlipame iš traukinio. Mus pasitinka vanduo, druska, duona ir daugybė šypsenų. Vis dėlto gera būti namie. Po spaudos konferencijos einame į LiJOT biurą. Ten, kur pradėjome savo kelionę. Ilgai netrukę atsisveikiname. Bet aš tikrai tikiu, neilgam. Po šios ekspedicijos anksčiau ar vėliau mes dar daug daug kartų susitiksime. Pažinti žmonės ir patirti įspūdžiai – įsirėžė giliai viduje visam gyvenimui.

Maskva 07.02

 

Milijonais pulsuojančioje Maskvoje patekau į lietuvišką oazę. Prieš leidžiantis į tolimąjį Sibirą mus priglobė svečių namai prie LR ambasados Rusijos federacijoje įsikūrę pačiame Maskvos centre.

Maskvoje mus priėmę lietuviai gausiai ir šiltai dėkojo „Misija Sibiras’10” dalyviams, gyrė mūsų ryžtą ir narsą. O mes juk dar nieko nepadarėme… Para su trupučiu praleista mieste verčia imti jaustis tarsi nesavam kailyje. Šįkart miestas nežavi, miestas kalina, miestas blaško. Jaučiu, kad atvykau į Rusiją visiškai ne to. Kas valandą darosi vis nekantriau laukti to momento, kai apsiavęs kojas žygio batais įžengsiu į Sibirą. Lyg kokį mėnulį.

 

Traukinys 07.04 Uralo priekalnės 20:20

 

Artėjant laikui, kai teks užsiropšti į savo gultą poilsiui prieš ankstyvą atvykimą į Serovą, net darosi gaila, kad kelionė traukiniu jau visai besibaigia. O pradžioje ji atrodė tokia grėsmingai ilga. Visgi kelionė užliūliuoja. Veiklos nebuvimą ir laiko marias užpildo išsigalvota rutina, žaidimai ir blevyzgos. Prisiminti, ko mes važiuojame padeda pirmieji filmuojami interviu. Besiliejant žodžiams atsivėrė aiškumas, kad mes tikrai nesame eilinė šaunių draugelių kompanija, keliaujanti į Sibirą ieškoti nuotykių. Mačiau, kaip mano pašnekovų akyse spindi tikėjimas tais žodžiais, kuriais jie išsako savo troškimą dirbti Sibiro kankinių labui. Ir jaučiau, kaip tai kelia rezonansą mano širdyje.

Aš ieškau tinkamiausio savo, kaip organizatorių atstovo, vadovaujamojo vaidmens įgyvendinimo. Noriu tarnauti grupei, žadinti jų savimonę, ugdyti savitarpio pasitikėjimą ir asmeninę atsakomybę. Traukinyje vis geriau pažįstame vieni kitus. Kelionės metu žmonės keičiasi lyg kraštovaizdis už lango: lyg ir visąlaik tas pats, bet kartas nuo karto blyksteli kažkas, keliantis nuostabą, žavesį ar tiesiog susidomėjimą.

Iš tiesų net jau išvykęs į Misijos Sibiras ekspediciją dar nesuvokiu iki galo, kur keliauju ir kaip tai pakeis mane ar kuo galėsiu ten pasitarnauti, tačiau tikiu, kad darau geriausia, ką galiu veikti šiuo metu.

Nuostabus saulėlydis už lango žada įdomų rytą.

 

Išsilaipinimas Sibire 07.05

 

Visos kelionės metu kankinau savo vaizduotę mėgindamas įsivaizduoti mūsų išsilaipinimą Sibire. Sibiras nėra tokia apibrėžta vieta, kaip pavyzdžiui Mėnulis, todėl nežinia, ar tas išsilaipinimo momentas bus traukiniui sustojus Serovo mieste, ar mums įžengus į taigą, o gal dar kažkada. Tačiau žinojau, kad pirmieji žingsniai Sibire bus ypatingi ir aš tiesiog pajausiu tą momentą, kur prasideda Sibiras.

Iš Serovo du mikroautobusiukai vežė mus nuo traukinių stoties dar gerą valandą plačiu tuščiu keliu per nesibaigiantį mišką. Sėdėjome susigrūdę kartu su savo kuprinėmis. Vieni dairėmės pro langus, kiti snaudė. Jaučiau, kad išsilaipinimas Sibire jau čia pat. Galiausiai autobusiukai pasukę į žvyrkelį sustojo prie krūmais apaugusio upelio. Atsivėrė durys ir Gintauto raginami vienas po kito čiupome savo kuprines ir nėrėme laukan. Iššokau ir aš. Nespėjus nei apsidairyti pajutau kelis uodus vienu metu geliančius į ranką. Nuvijau juos, tačiau tuo metu kiti jau spėjo įgelti į veidą ir kojas. Supratau, kad apsiginti nepavyks, nes uodų spiečius aplink mane vis tirštėjo, o įkandimų daugėjo. Nėriau į savo kuprinę ir puoliau rengtis visą kūną dengiančiais drabužiais, net apsimoviau darbines pirštines. Visi aplinkui darė tą patį. Vyko didelis sujudimas, kiekvienas gelbėjosi kaip išmanydamas, tik Gintautas vaikštinėjo ramus ir ragino paskubėti. Jam ant kaktos pūpsojo trys kraujo prisisiurbę uodai. Netrukus visi apsišarvavome nuo galvos iki kojų ir atrėmėme pirmąją uodų ataką, pasveikinusią mus įžengusius į Sibirą. Pasirodo traukinyje išgirsti vietinių gąsdinimai apie Sibiro uodų žiaurumą nebuvo iš piršto laužti.

Prisiminiau pirmąją sceną iš filmo „Gelbstint eilinį Rajaną“, kurioje rodoma, kaip karių desantas išsilaipina pajūryje, kuriame juos vos nusileidus laivų trapams pasitinka kulkosvaidžių kruša. Ji pliekia be atvangos ir kelio atgal nebėra. Nors nuo uodo įgėlimo negresia žūtis, bet lipdamas iš mikroautobuso jaučiausi panašiai, kaip tame kare. „Misija Sibiras’10“ desantas išsilaipino.

 

Liepos 5 d. Tarp 9 ir 10 val. vakaro pagal Arnoldo ir Roberto sumeistrautą saulės laikrodį

 

Maždaug pusė mūsiškių išėjo maudytis į už kelių kilometrų esančią upę. Tuo tarpu pas mus, likusius stovyklavietėje, per kalnelį atvažiavo mėlynas autobusiukas UAZ. Vietiniai milicijos patruliai. Mes juos pamatėme anksčiau, nei jie mus. Stebime juos besidairančius po laukymę ir suprantame, kad greičiausiai ieško mūsų. Bet kodėl gi? Mes niekuo nenusikaltome, nepadarėme nieko blogo. Visgi apima nerimas, sėdime tyliai ir laukiame atomazgos. Gintautas išeina į žvalgybą. Mus pastebėjo. UAZ užsiveda ir pajuda link mūsų. Girdžiu artėjantį variklio burzgimą, girdžiu kaip visureigio ratai taško visai čia pat esančio upelio vandenį. Pareigūnams artėjant rašiau šį dienoraščio puslapį ir jaučiausi kaip E. Bučelytė paskutinėje TV bokšto transliacijoje sausio 13-ąją. Išlipo du pareigūnai, vienas uniformuotas, kitas su odine striuke. Iš karto pasidomėjo, kas yra mūsų grupės vadovas. Toliau kalbėjosi su Gintautu. Pareigūnai pasirodė gana mandagūs. Visgi išliko bauginanti nežinomybė. Paaiškėjo, kad priežastis, atginusi juos šį vėlyvą vakarą į atokią mūsų stovyklavietę, yra perduoti reikalavimą grupės vadovams prisistatyti su visų dalyvių pasais į rajono centrą Severouralską, idant užsiregistruotume migracijos poskyryje. Tai padaryti turime iki rytojaus 10 val. ryto.

 

Liepos 6 d. Biurokratinis turizmas

 

Ankstų rytą pažadinau visus reikalaudamas pasų. Su Gintautu išsiruošėme keliauti į Severouralską nešini visų pasais ir aiškintis, kodėl dar neužsiregistravome. Pėsčiomis išėjome iš taigos, tada sėdome į vietinį autobusą, konduktorė atvyniojo mums talonėlių nuo rulono – bilietus. Atvykę į nurodytą įstaigą prisistatėme, mandagiai pasikalbėjome, dar mandagiau palaukėme ir pamokyti, kad atvykę į kitą rajoną turime nedelsdami užsiregistruoti, buvome paleisti. Per tą laiką, kol mus priėmusi pareigūnė klausinėjo mūsų apie mūsų misiją, uodus taigoje, gyvenimą Lietuvoje ir kitus daugiau ar mažiau reikšmingus dalykus.

Grįžęs į mišką ir pamatęs uoliai besidarbuojančius bičiulius bei stebinantį jų darbo rezultatą, pats pasijutau kaip koks administratorius, „įgalinantis“, „suderinantis“, „aprūpinantis“… Norėjau ir aš čiupti pjūklą, eiti ir dirbti. Dirbti tikrą darbą, o ne bastytis institucijų koridoriais su dokumentais. Taip ir dariau, bet padirbėjęs supratau, kad komanda puikiai tvarkosi ir be manęs. Visi jau buvo susidirbę tarpusavyje, kiekvienas žinojo savo užduotį ir ją vykdė. Teko ir man pripažinti sau savo asmeninę misiją mūsų visų misijoje – daryti tai, ką geriausiai moku ir galiu. Ir svarbiausia, tuo džiaugtis.

 

Karaliaus Mindaugo karūnavimo diena 07.06

 

Su jauduliu laukiau liepos 6-tosios, trokšdamas ypatingai paminėti Lietuvos valstybės dieną šiame tolimame krašte su patriotiškais jaunuoliais. Puikiai žinojau, kad tėvynė mums visiems labai brangi, tačiau nuogąstavau, kad besigėdydami kits kito neišdrįsime atverti savo širdžių ir išlieti meilės tėvynei, apsiribosime kokiu nors menku simboliu ar net pristigę fantazijos kaip švęsti pasigesime alkoholio.

Visgi mano abejonės buvo nepagrįstos ir šventė buvo puiki. Merginos dainuodamos nupynė Mindaugui vainiką, visi smaližiaudami iš miesto atvežtomis bandelėmis ir gurkšnodami arbatą laukėme vidurnakčio, kad drauge su visa Lietuva ir pasaulio lietuviais vienu metu sugiedotume Tautišką giesmę. Atėjus šviesiai nakčiai ir jos beribį dangų suvirpinus „Lietuva tėvyne mūsų…“ užgiedojusiems balsams pajutau, kaip brangu yra turėti laisvą valstybę. Tada drąsu ir smagu net būnant labai toli nuo jos. Prisiminiau, kaip šįryt ant administracijos stalo dėjau mūsų pasus su Vyčiu ant viršelio ir raštą iš Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministerijos, kurio kampą puošė ženklelis „Tikime laisve“. Mūsų seneliai to neturėjo. Tačiau vis tiek išliko drąsūs ir neprarado tikėjimo laisve.

 

Naktinė malda 07.07

 

Vakaro laužas jau išblėso. Pokalbiai prie jo ir šurmulys stovyklavietėje taip pat. Bet mintys ir jausmai dar žvalūs. Susižvalgome ir išeiname iš stovyklavietės…

Šviesios nakties tyloje keturi vyrai stovi prie kapo. Nuo tos dienos, kai čia buvo palaidotas paskutinis žmogus, retai kas belankė čia besiilsinčius. Seniai jau ašaros laistė šią žemę. Per tuos dešimtmečius tyla įsismelkė į pušis ir antkapius. Stovime šioje tyloje, vienoje linijoje išrikiavę dienos darbų užgrūdintus pečius, jaučiu, kaip mintys ropinėja draugų galvose, girdžiu lengvą jų alsavimą. Mus supa įvairiai pakrypę kryžių siluetai. Įsižiebia degtukas, paliečia žvakės dagtį, pasidalindamas su juo liepsna. Padedame žvakelę po priešais mus esančiu kryžiumi, šviesa ištraukia jį iš tamsos glėbio. Žiūrime, kaip virpančios liepsnos šokdinamas prieš mūsų akis juda atgijęs kryžius. Persižegnojame. „Mūsų Tautos Kankiniai, išmelskite stiprybės, sumanumo ir vienybės mūsų Tautos darbuotojams, išmelskite tikrai šviesų amžinąjį poilsį galvą paguldžiusiems už savo žemę. Amen“ kreipiuosi į Viešpatį tremtinės ateitininkės Adelės Dirsytės Sibire užrašyta malda. Dar kelias minutes pastovėję einame prie kito kapo. Prie to, prie kurio veda širdis. Prie to, kuris, rodosi, šaukiasi mūsų maldos. Paskui žengiame prie kito. Taip pamažu tamsios kapinės užsipildo mažais šviesos daigeliais. Paskutinę žvakę uždegame prie mūsų tautiečių likimo brolių latvių kapo.

 

Kryžius 07.08

 

Jau kelinta diena šalia mūsų ir su mumis gyvena kryžius. Jį išdrožė Robertas, žemėn nuleidęs didelę pušį. Greta laužavietės Roberto vis padailinamas kryžius tapo neatsiejama mūsų stovyklavietės ir mūsų grupės dalimi. Kryžius mus žavi, įkvepia ir saugo, o mes juo rūpinamės. Kalbame apie jį, svarstome, kaip su derama pagarba jį pastatyti. Iš vakaro prieš paliekant šią stovyklavietę iškasėme kapinėse duobę, apdeginome kryžiaus kotą (turėtų ilgiau išlikti atsparus puvimui). Tautvydas atsivežė iš Lietuvos jam tremtinio įduotą mažą kryželį, kurio kitoje pusėje išraižyta „LIETUVIAMS“. Jį pritvirtinome mūkelės vietoje.

Ryte visi vaikinai užsikėlėme kryžių ant pečių ir juo nešini patraukėme per gėlių pilną pievą į kalvelę link kapinių. Ėjome basi, nes pakeliui turėjome perbristi upelį. Ėjome tylėdami, nes tokiu momentu bet kokie žodžiai būtų triukšmas. Kryžiaus našta slėgė pečius. Mintyse kalbėjau „Sveika Marija“ ir žingsnis po žingsnio artėjome prie kapinių.

Mūsų sutvarkytose kapinėse keliamo kryžiaus vaizdas buvo įspūdingas. Visi sustoję prieš jį pagerbėme kryžių ir čia palaidotų mūsų tautos kankinių sielas malda, patepėme kryžių Norberto iš Lietuvos atsivežtu šventintu vandeniu ir uždegėme kelias žvakeles.

 

Šeima 07.09

 

Vakaro aptarimo metu ratu dalijomės savo dienos įspūdžiais, kilusiomis mintimis ar jausmais. Tą vakarą visi itin šiltai kalbėjo apie mūsų grupę. Ne vienas net pavadino mus didele šeima. Buvo iš tiesų malonu tai girdėti, o tuo labiau jausti tą artumą, rūpestį ir gėrį, sklindantį iš kiekvieno. Jaučiausi, tarsi būčiau įsimylėjęs savo ekspedicijos draugus. Kiekvieną atskirai ir visus kaip visumą. O juk mūsų ekspedicija dar vos įpusėjusi. Stebėjausi, kaip greitai susidraugavome ir pasiekėme tokį bendrystės lygį, kai tiesiog mėgaujamės buvimu drauge. Mąsčiau, kad tai panašu į įsimylėjimo euforiją. Atsirado MES, kuris nustelbė kiekvieno iš mūsų AŠ. Buvimas MES dalimi tikrai kėlė palaimingą euforiją, kuri, atrodė, niekada nesibaigs. Visgi nuojauta, patirtis ir žinios kuždėjo, kad šios įsimylėjimo euforijos spinduliuose negalėsime šildytis amžinai, jeigu neįdėsime pastangų. Kad įsimylėjimas peraugtų į meilę, reikės nuveikti daug meilės darbų. Meilė nebėra vien jausmas, tai yra santykis tarp asmenų. Taigi turime sąmoningai stengtis, kad mūsų meilės laužas negestų. Taip pat turime išlaikyti savo asmenybės savitumą ir grožį, kad jis neištirptų MES visumoje. Turime išugdyti stiprius asmeninius tarpusavio ryšius ir tokiu būdu sukurti patvarų tinklą, kuris nesutrūkinės net ir kai išsiskirstysime po savo namus, o MES nebeliks. Noriu, kad mes iš tiesų gyventume meilėje kaip broliai ir seserys.

 

 

Maži stebuklai 07.10

 

Iš vaikystėje žiūrėto filmo „Geltonų plytų kelias“ atmintyje išliko, kad stebuklus reikia mokėti įžvelgti paprastuose dalykuose. Šioje ekspedicijoje mums gerai sekasi, mes nieko nestokojame, visi gerai jaučiamės. Toks pilnutinis laimės jausmas susideda iš gausybės mažų elementų, kurių ne vieną galima būtų pavadinti stebuklu, jeigu tik pamėgintume jį įžvelgti. Štai kad ir pirmosiose kapinėse surastas metalinis laužtuvas. Rinkdamiesi, kokius įrankius vežtis į ekspediciją neįvertinome, kad Sibiro žemė bus kieta ir pilna akmenų. Galiausiai traukiniais vežtis 2 m ilgio ir maždaug 5 kg svorio metalinį strypą būtų buvę gana sudėtinga. Tačiau vos pakapstę žemę supratome, kad paprastais kastuvais menkai ką nuveiksime, atsidusome… Ir štai kaip tik tada pastebėjome gulintį laužtuvą. Matyt, jį paliko žmonės, SSRS griuvimo suirutės metu atvykę išsikasti ir parsivežti į Tėvynės žemę savo artimųjų palaikų. Šis netikėtas radinys, tarsi burtų lazdelė, įgalino mus apjuosti kapines tvora, pastatyti kryžių ir nuveikti daug kitų reikalingų darbų tiek šiose, tiek ir kitose mūsų lankytose kapinėse.

Patirti stebuklingo atsitiktinumo keliamą nuostabą teko dar ne sykį sprendžiant organizacinius mūsų grupės reikalus, ieškant pamirštų kapinių ar bendraujant su draugais. Tą pastebi ir kiti. Su Eugenijum kalbėjomės apie tikėjimo galią, kuri įveikia fizikos, logikos ir kitus pasaulį varžančius dėsnius. Abu esame patyrę tai, kad kaip tikėsi, taip ir bus.

 

Utėlėta panika 07.06

 

Leisdamasis į Sibirą puikiai žinojau, kad teks pakoreguoti savo higienos įpročius. Išvykdamas iš Maskvos paskutinįsyk nusiprausiau duše ir supakavau muilą į kuprinės gilumą, nes žinojau, kad greitai nebus sąlygų juo pasinaudoti. Prisiminęs liaudies išmintį: „Prausiasi tik tinginiai… kurie kasytis tingi“ nusiraminau, kad tai tik laiko klausimas, kol apsiprasiu gyventi be dušo. Galiausiai, juk ne į sanatoriją važiuoju, darbas ir išgyvenimas gamtoje yra svarbiau už kvėpuojančias odos poras, todėl diskomfortą galima pakentėti.

Po pusantros paros traukinyje apsiprausiau akis keliomis saujomis vandens. Jaučiausi puikiai. Tiek po pirmosios nakties palapinėje, tiek ir antrąjį rytą apsiribojau keliais šlakais vandens akims nuskaidrinti. Net stebėjausi, kad poreikis kasytis nevargina.

Tačiau po pietų prigulęs palapinėje pastebėjau ant rankos mažą vabaliuką. Tiesiau pirštą jį numesti, bet nespėjus jo paliesti, šis vikriai stryktelėjo į kitą vietą. Apžiūrėjau jį atidžiau. Baltai pilkšvas, kelių milimetrų dydžio, grūdo formos. Pamėginus jį paliesti vėl nušoko šalin. Ten pastebėjau ir dar vieną tokį pat padarą. Prisiminiau kažkokį pasakojimą apie baltas utėles tremtinių vaikų galvose. Sunerimau. Nors ir įdomu gyvai patirti tremtinio dalią, tačiau šio jos elemento visgi norėčiau išvengti. Akimirksniu panižo galvą. Tarsi kas būtų įkandęs. Visiškai susirūpinau. Pirštai taršė plaukus, o galvoje, tarsi bėgdamos nuo jų, zujo mintys: „Kaip baisu… še tau, narsuoli, metęs iššūkį švarai… bet tai iš kur gi jos… gal iš traukinio… gal čia ne utėlė, ar jos šokinėja?.. kas dabar bus, kai rytoj jau kasysimės visi… grįšime namo nuskustomis galvomis… kokia gėda… o gal čia ne aš ja užnešiau, gal aš tik auka… reikia patikrinti palapinės sugyventinius… ką dabar daryti?!“. Fantazija veikė greitėjančiais apsisukimais. Tuo metu pastebėjau dar vieną balkšvą šoklį. Sutraiškęs jį išsikasiau iš kuprinės muilą bei šampūną ir nieko nelaukęs nudūmiau prie upelio. Jo ledinis vanduo anksčiau versdavo pašiurpti vien nuo minties apie maudynes jame, o dar spiečius uodų, tik ir telaukiantis, kol apnuoginsiu bent lopinėlį odos. Tačiau tąsyk tai buvo nė motais. Turškiausi it ančiukas. Vėliau tyliai sėdėjau prie laužo ir laukiau, kas bus. Galvos beveik neniežtėjo, aplinkiniai irgi kasėsi saikingai. Uff.. nusiraminau, matyt, utėlės visgi nešokinėja.

Šie vabalėliai ir jų menama grėsmė išgąsdino mane daug labiau, nei meškos, kurios iš tiesų slampinėjo aplinkui.

 

 

 

2010-06-13 Dienoraštis – ne dienoraštis/ apmąstymai po Misija Sibiras’10 bandomojo žygio

 

Skubu rašyti, kol dar nepraėjo skaudėti trūkusios pėdų pūslės, kol iš plaukų dar neišbyrėjo visi spygliai ir šapai, kol dar neiškrauta kuprinė. Projekto „Misija Sibiras’10“ bandomasis žygis įvyko ir tikiu, šiek tiek pakeitė mus visus. Vieni suprato, kiek daug jie gali, kiti – ką daryti, kad galėtų daugiau. Per dvi dienas nepažįstamų žmonių minioj gimė toks tarpusavio supratimas, kai vien iš naujo draugo žvilgsnio suprasdavai, jam skauda kojas ar pečius, jis nori atsigerti ar užkąsti. Nešėm vienas kito kuprines, stūmėm vienas kitą į kalną, prilaikėm leidžiantis nuo juo. Atrodo būtume ir tuos kritusius pavilkę, jei tik jie patys būtų leidęsi, nes žiūrėti atgalios į už nugaros likusį bendražygį buvo turbūt net sunkiau, nei jiems žiūrėti į tolstančius į priekį.

Apie 33 kilometrus pirmą dieną ir šiek tiek daugiau nei pusė tiek, antrą. Varydamas į priekį beveik be sustojimų Formulės 1 bolido greičiu, mūsų vedlys atrodė esąs terminatorius ir ne kitaip. Neslėpsiu, buvo velniškai sunku. Ypač pradėti judėti po trumpo sustojimo. Atrodo eini eini, tik ir tesvajoji apie poilsį, tačiau prisėdus pakilti buvo kur kas sunkiau, nei prasiėjus varyti pirmyn. Tai ypatingai galiojo antrąją dieną. Tačiau pasiduoti labai nesinorėjo. Galvoje vis sukosi mintis, jog mūsų žmones vežė į Sibirą ir toj, už tūkstančio mylių nuo bet kur, vietoj jie buvo pasmerkti likti amžiams. Va čia tragedija! Nutrintos mano kojos – juokas prieš tai! Turbūt kažkas panašaus vedė ir kitus. Taip suaugom į kumštį ir tikslą pasiekėm. Išvien.

 

2010-06-14 Sekanti diena po bandomojo žygio

 

Pabudau ir gerai buvo, kad šalia turėjau žmogų, galintį atnešti pusryčius į lovą. Ir išvesti šunį. Pačiai dar nesinorėjo kilti. Varčiausi lovoje, bandžiau pabaiginėti kursinį darbą, kurį sekančią dieną turėjau pristatyti, bet vis nevalingai patikrindavau Misija Sibiras internetinį puslapį – Arnas buvo sakęs, jog atrinktieji bus paskelbti labai greitu metu. Ir ką jūs sau manot kokį 54 kartą jį atsidariusi randu užrašą: SKELBIAME ATRINKTUOSIUS „MISIJA SIBIRAS’10“ PROJEKTO DALYVIUS !!! Eikit sau, kaip net šilta pasidarė… Su virpuliuku spaudžiu ant užrašo ir žiūriu kas bus toliau. Išmeta dvidešimties žmonių sąrašiuką, kuriame manęs nėra. Imu telefoną – rašysiu draugui, kad nepatekau. Kažkaip labai ir nenustebau. Bet prieš tai galvoju, reikėtų pasižiūrėti, kas tokie pateko. Skaitau, skaitau ir negaliu patikėti, kai keturioliktą randu save. Skambinu mamai. Nesuprantu, ji džiaugiasi, pergyvena ar negali patikėti. Aš tai tikrai negaliu. Esu šoke ir nežinau, kaip bus su tuo kursiniu…

 

 

2010-06-26

 

Žinia kaip iš giedro dangaus – mirė Algirdas Mykolas Brazauskas, vienas Misija Sibiras globėjų. Neina tuo patikėti. Šitokie stiprūs žmonės atrodo amžini. Jie ir yra amžini.

 

2010-06-29

 

Esu Klaipėdoj pas mamą. Už valandos judėsiu į Vilnių. Atvežiau palikti šunį. Baisiai sunku išvažiuoti be jo. Kaip vaikas. (: Ir dar beprotiškai sunku susitaikyti su tuo, kad nematysiu svarbiausių futbolo varžybų. Ech… Vis tik kampe jau stovi nauja kuprinė, batai, kažkur guli miegmaišis ir visos kitos „šmutkės“ – turbūt reikėtų sakyti, bus to futbolo, mes važiuojam gerus darbus daryti!

 

2010-07-01

 

Viskas. Kelio atgal nėra. Užrakinau namus ir judu link LiJOT biuro. Antakalnio gatvė uždaryta dėl A.M. Brazausko laidotuvių, tad tikslą tenka pasiekti pėstute – visai neblogas apšilimas.

Po bendro kas ir kaip aptarimo žygiuojame į Vilniaus geležinkelio stotį, kur vyksta mūsų išlydėtuvių spaudos konferencija. Mus kalbina, fotografuoja, didžiuojasi mumis ir su šypsenomis išlydi. Jaučiu didelį palaikymą iš bandomojo žygio kolegų. Tamsta dėstytojas (Juozas) atnešė bandelę ir liepė į Sibirą vežtis, bet taip labai norėjau valgyti, kad sušlamščiau iškart. Skautas (Vytis) visiem padovanojo po apyrankę su draugystės mazgu. Po kūną laksto nerimo šiurpuliukai ir su visais apsikabinę ir atsibučiavę sėdam į traukinį Vilnius-Maskva. Kelionė tada atrodė bus ilga, visgi apie 15val. Tačiau kelias anaiptol neprailgo. Laikas praskriejo akimirksniu. Iki tol buvom tik pažįstami – tuo metu pajaučiau, kaip pamažu tampam draugais.

 

2010-07-02

 

Anksti ryte pasiekėme Maskvą. Mus pasitiko Lietuvos Respublikos ambasados Rusijoje autobusiukai, kurie nuvežė į ambasados svečių namus. Ten palindę po dušu ir papusryčiavę susitikome su ambasadoriumi A. Vinkum. Buvo gera jausti, kad jis mumis didžiuojasi ir nori padaryti viską, kas yra jo valioje, kad tik mes jaustumėmės ir atliktume savo misiją čia kuo geriau.

Per pietus aplankėme dvejas Maskvos kapines, vienose kurių yra menamas generolo Jono Žemaičio, labai svarbaus Lietuvai žmogaus, kapas. Parymojom prie jo, mintyse pagerbėm ir bene pirmą kartą stojom akistaton su tikslu, dėl kurio čia ir atvažiavom. Nors Sibiras atrodė dar taip toli, aš vis labiau ir labiau ėmiau tikėti savimi ir savo bendražygiais.

 

2010-07-03

 

Antra diena Maskvoje. Pusryčiaujam ir nors aš paprastai varškės nevalgau, čia kiekvienas kąsnis atrodo pats skaniausias. Po pusryčių keliese išeinam aplankyti karo muziejaus ir Borodino mūšio paveikslo. Visur jaučiama savotiška didybė, dažnai gerokai perdėta. Ir nors labai nemėgstu žiūrėti į karą, negaliu meluoti, įspūdį vaizdai paliko.

Po pietų vėl traukinys. Maskva-Serovas (trisdešimt kelios valandos dundėjimo bėgiais). Pradžiai, kad per daug neatsipalaiduotume po Maskvos galybės, šioks toks šokas: visi sėdėsim ne viename kumštyje, o išsibarstę po įvairius vagonus ir ne šalia vienas kito, o išilgai jų, antrame gulimame aukšte. Žinia nuteikė nelabai maloniai, bet kad ir kokie nepatenkinti buvom, taip išėjo gal net daug geriau. Tie keturi, kurie gavo kupė, turėjo daug mažiau šansų susidurti su vietiniais, kas, norint pažinti šalį iš vidaus, yra itin svarbu. O mes, ką mes, pabendravę su Katiom, Vladimirais ir taip toliau, susigalvojom būdų, kaip pabūti kartu: tai traukinio restorane sėdėdavom, tai visi devyniolika į tą vieną keturvietį kupė sulįsdavom. Ir nebuvo ko liūdėti – net futbolo rezultatai mus vis dar pasiekdavo!

 

2010-07-04

 

Antra diena traukinyje Maskva – Serovas. Ryte maloniai pažadina Paulius ir Arnoldas nešini bandelėmis su bulvių košės įdaru. Ir nors jums gal tai skamba nelabai „apetitnai“, neaišku ar dėl vietos ir laiko, ar dėl kitų priežasčių, šioj kelionėj man viskas perdėm skanu.

Važiuoti liko dar apie 15 val. ir nors už lango kraštovaizdis ne ką pasikeitęs nuo to laiko kai palikom Vilnių, traukinyje verda visiškai atskiras gyvenimas. Aš guliu savo antro aukšto lovoje ir lyg sustojusi laike stebiu, kas vyksta aplinkui: kažkas žaidžia kortomis, kažkas šnekasi, kažkas stovi eilėje prie tualeto, kažkas kažką valgo, kažkas vemia, kažkas juokiasi, kažkas verkia, kažkas parduoda, kažkas perka. Tuo tarpu kažkas guli galvas padėję Sibiro platybėse ir net nenutuokia, kad Uralo kalnais pas juos jau važiuoja jaunimas, kuriam ne tas pats.

Su vis rimtesnėmis mintimis atsiranda ir pirmieji rimtesni negalavimai. Man, kaip atsakingai už grupės sveikatą, tai itin aktualu. Kol kas peršalimą gydom ūkiškai –  tikim, kad užkeikimai veikia, bet porai vyrukų reikia ir po piliulę kažkaip meiliai įsiūlyti.

 

2010-07-05

 

02:10 pažadina traukinio palydovė – reikia keltis, nes jau tuoj Serovas, kuriame mūsų laukia ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna. Važiuodami prisiklausėm tiek gandų gandelių apie jį, kad kažkaip net nejauku stoti akistaton su šia gyva legenda. Pirmas įspūdis nevienareikšmiškas.

Autobusiukais važiuojame į tolimesnį Uralo miestelį (pavadinimo nerašysiu, nes labai bijau sumeluoti), nuo kurio ir prasideda tikroji mūsų ekspedicija. Užsiperkame maisto kelioms ateinančioms dienoms, būtiniausius įrankius, dar spėjam susitikti su vietiniu lietuviu tremtiniu Jonu, kuris iš visų ekspedicijos metu sutiktų lietuvių vis dar kalbėjo lietuviškai. Labai švariai ir taisyklingai, su tikra dzūkiška tarme.

Apsistojame neapsakomo grožio vietoje, prie milžiniškos pievos, kurioje žydi visos gėlės, kokios tik begali ir už kurios pūpso mistinę energiją spinduliuojantis kalnas. Su keliais vaikinais nusprendžiame eiti prie už maždaug valandos kelio esančios upės. Tesigaili tie kurie nėjo – upė pasakiška! Dar didesnį įspūdį palieka tai, jog čia neateina naktis. Nėra ribos tarp temsta ir švinta. Negaliu paaiškinti, bet visa šita pirmosios mūsų stovyklavietės ir darbo vieta man atrodo apgaubta kažkokia ypatinga aura. Čia viskas truputį kitaip.

 

2010-07-06

 

Neįtikėtinai produktyvi diena: vaikinai iškirto medžius, aptvėrė tvorą aplink kapines, merginos nušveitė ir nudažė kapų tvoreles, išnešė šiukšles. Širdį virpino Gintarės ir Emilijos lietuvių liaudies dainos. Dirbom kaip skruzdėliukai petys petin ir atrodo kito gyvenimo net neturim. Šitaip viskas buvo prieš tai ir bus po to. Kaip kokiam muilo burbule.

Pailsėti susėdame priešais kalną ir man niekaip iš galvos neišeina Justo mintis, kad žmonės šitose kapinėse guli atsisukę būtent į jį. Kalno didybė ir žmonės didingi. Ir ta pieva. Mano galvoje vis skamba Kernagio daina: „užmigę žaliuose žiogų namuos, saulės sapną milžinai sapnuos“…

00:00 mūsų laiku viso pasaulio lietuviai gieda himną. Mes taip pat. Nepamirštam simboliškai karūnuoti ir mūsų grupėje esančio Mindaugo. Labai smagu lietuviškas tradicijas vežiotis visur kartu su savimi.

 

2010-07-07

 

Šiandiena buvo mažo chaoso diena. Kas liko saugoti stovyklavietės, kas išėjo į miestą, kas liko dirbti vienose kapinėse, kas tvarkė kitas. Nepaisant to, baigėme tvarkyti abejas kapinaites. Todėl vakare visi buvom su apsisukusiom galvom, nes pagrindinis darbas buvo dažymas. Gerokai prisijuostėm tos juodos makaliūzės.

Naktį, kurią nesutemsta, keli vyrukai kapinėse uždegė žvakeles. Šitai jau nepalyginamai tvarkingesnėse kapinėse sukūrė ypatingą atmosferą.

Pasidarėm labai lietuviškus naktipiečius – lašinukai su duona. Labai nesinori eiti miegoti, nes nors dienomis ir būna velniškai karšta, naktimis čia neapsakomai šalta. Bent jau man.

 

2010-07-08

 

Atsikėlėm, susipakavom ir įvyko vienas gražiausių momentų visos ekspedicijos laikotarpiu: vaikinai nusiavė batus, ant pečių užsikėlė kryžių ir per šaltąjį šaltinėlį ir plačiąją kvepiančią pievą užnešė jį ant kalniuko priešais tikruosius kalnus esančias kapinaites. Pastatėm jį, pašventinom, sukalbėjom maldą, patylėjom, merginos padainavo ir nors panašią ceremoniją kartojom ir kitose kapinėse, tokio stipraus emocinio sukrėtimo jau nebebuvo. Aš jums sakau, šita vieta yra ypatinga.

Tokiom nuotaikom palikom pirmąją stovyklavietę ir įsikūrėm antrojoje, kuri strategiškai gal ir patogesnė – šalia turėjom plačią upę, parduotuvė netoli, net tualetą vyrai sėdimą sumeistravo! Visgi iki įsikūrimo dar reikėjo eilinį kartą pabendrauti su milicija, kuri visos ekspedicijos metu rodė mums itin didelį dėmesį. Man šitokia atrakcija net atrodė savotiškai smagi, tik bėda, kad dėl jų teko šiek tiek koreguoti planus.

 

2010-07-09

 

Šiandien tvarkėme trečiąsias kapines. Viskas vyko ne taip gerai, kaip galėjo, nes dėl nežinomų priežasčių pasiėmėme per mažai įrankių. Nepaisant to, kol dalis dirbo, kiti galėjo ieškoti dviejų kapų, kuriuos kažkas iš Lietuvos buvo paprašęs surasti – deja. Bet vieną atradimą, tiesa, padarėm. Šiukšlių, sąnašų krūvoj radome žmogaus kaulus. Taip taip, tikrus kaulus su kaukole ir visa kita. Neeilinis momentas, privertęs visus susimąstyti ir pasinerti giliai į savo vidų. Vis svarstėm ar šitą radinį į paviršių iškėlė medžių šaknys, ar tai žmogaus darbas, ar dar kas. Iškasėm naują duobę, palaidojom, supylėm kapelį, pastatėm kryželį, pagerbėm tylos minute ir apmąstymuose palikom šias kapines. Sutapimas ar kažkas daugiau, iki tol buvęs giedras ir šviesus dangus prakiuro.

Iki stovyklavietės grįžinėjom vietiniu autobusu, kurio vairuotojas, matyt, norėjo aplenkti laiką. Juokavom, kad važiuoja 1000 km/h greičiu.

Vakare irgi neapleido keistoka, užsidarymo savyje nuotaika. Atrodė, kiekvienas turėjo savų priežasčių pabūti pats su savimi.

 

2010-07-10

 

Atsikėlėm ir nors žinojom, kas mūsų tądien laukia, negalėjom numanyti, kaip viskas bus iš tiesų. O viskas buvo kaip kokiam filme. Susikrovėm mantą, uždengėm visas įmanomas kūno vietas nuo drėgmės ir vabzdžių, ir lietuviukui (lietuvių tremtinio sūnui) su „viliuku“ mus pametėjus 4 km, pradėjom savo kelionę tikrų tikriausia taiga, kur net patys vietiniai, išskyrus porą medžiotojų, nekelia kojos. Apie 17 km ėjom prieš pusę amžiaus šioj vietoj buvusiu taku, kur nemeluosiu, žolės užaugo aukštesnės už mane. Labai karšta ir drėgna. Jaučiau kaip mano neperšlampamuose, o tuo pačiu ir neleidžiančiuose kūnui kvėpuoti, rūbuose kaupiasi prakaitas, kuris pamažu upeliais teka pro rankovės skylę. Nešamės 15 l vandens, iš kurių juodai valandai išsaugom tik 5. Negalėjom gi žinoti, kad tokia valanda iš tikrųjų išmuš. O viskas toliau klostėsi kaip pagal filmo scenarijų. Šiek tiek pasimetėme, nebežinojome, kur esame. Kol dalis grupės vaikščiojo ratais, bandydami išsiaiškinti mūsų buvimo vietą ir rasti kapines, kurias aptikti, kaip sakė grupės vadovas, galima tik ant jų užmynus. Likę įsikūrė prie rastos medžiotojų būdelės ir filtravo iš balos pasemtą rudą rudą vandenį. Po to dar du kartus jį virinom ir tada jau bandėm gerti. Grįžus pirmajai ekspedicijos daliai, paaiškėjo, kad mes ir esame 59 kvartale, kurio ieškojom, ir kad kapinaitės, kuriose išlikę du su puse kapo, buvo rastos. Pirma mintis buvo, kad dėl šitiek nebuvo verta šitaip kankintis. Tačiau antroji man labiau patiko: supratau, kad jaučiuosi ypatingai, lankydama tokioj atokioj vietoj atgulusius mūsų tautiečius. Metų metus čia niekas kojos nekėlė, o aš esu ta, kuri atėjo pas juos. Labai geras jausmas.

Panašus geras jausmas apėmė, matyt, ir visą likusią ekspedicijos komandą. Dingo beprasidedanti trintis ir įtampa. Vėl pajaučiau, kad esame didelė ir graži šeima. Šitoj situacijoj beveik be išeities, kai labai minimaliai valgėm ir dar mažiau gėrėm aš vis pastebėdavau ką nors gražaus. Pririnkau berniukam žemuogių, Robertas Arnoldo sūnui išdrožė meškiuką, iš balos vandens, įbėrę džiovintų vaisių, padarėm kompotą ir nors visi buvom suprakaitavę, nesiprausę ir purvini, vienas kitam atrodėm gražūs. Gražūs vidumi.

 

2010-07-11

 

Vis dar stebina naktys kuriomis netemsta.

Prabudom, pasidalinom likusius 5 l gerojo vandens ir patraukėm atgal. Nusispjoviau ant visų vabalų ir atgal ėjau apsirengusi kur kas vėsiau. Ir dėl to, ir dėl žinojimo, jog einame vandens link, kelias atgal man buvo lengvesnis nei į priekį. Nedideliam kelio gabalui likus, keletas vyrukų įsiveržė į priekį, kad pirmi pasiektų tikslą ir suorganizuotų vandens sau ir likusiems. Mes tuo pačiu žingsniu ėjom į priekį ir visai jau galu vaduodamiesi sugriešijom, ir beveik visi išgėrėm po kelis gurkšnius ką tik iš balos pasemto, nei filtruoto, nei virinto vandens. Dabar jums tai turbūt skamba galbūt net ir juokingai, bet tik atsidūręs tokioje situacijoje, supranti, kas yra tikrasis troškulys ir kiek svarbus žmogui yra vanduo. Nepamenu, kada paskutinį kartą taip apsidžiaugiau, kaip išėjusi iš Sibiro taigos ir pamačiusi parlekiantį mėlyną žiguliuką su pro langą aukštai iškišta ranka, laikančia vandens butelį. Tada sekė visa amžinybė kai ekspedicijos „Misija Sibiras‘10“ dalyviai gėrė. Ir gėrė. Ir gėrė. Ir dar kartelį gėrė. Po to grįžom prie upės, išsimaudėm, visi švarūs užkandom, dar atsigėrėm, susitikom su broliais lietuviais, sėdom į traukinį Naujoji Lialia – Serovas, apsistojom viešbuty ir supratom, kad dievai mums palankūs – pataikėm kaip tik ant futbolo čempionato finalo. Visi tąnakt miegoti nuėjom itin patenkinti. Neilgam. Jau už poros valandų pabudau nuo stipraus pykinimo.

 

2010-07-12

 

Naktį vėmiau kokį milijoną kartų. Atsikėlusi pamačiau, kad pusei grupės tas pats. Negana to, visiem ir temperatūra kyla. Daugiau apie šią dieną nelabai ką ir pasakyti turiu. Nebent tai, kad man labai smagu su visais šitais žmonėmis: mes kartu miegam, kartu juokiamės, kartu valgom ir negaluojam kartu.

 

2010-07-13

 

Šiandien jau visiem daug geriau, tad važiuojame aptvarkyti dar vienų kapinaičių ir susitikti su lietuvėmis tremtinėmis. Šios dvi seserys mus priėmė itin šiltai ir maloniai. Pavaišino arbata, sausainiais, saldainiais. Išpasakojo visą savo gyvenimo istoriją, nuotraukų parodė. Superinės bobulytės! Bendraujant su jomis ir prisijuokėm iki soties ir po ašarą spėjom nubraukti.

Vakare sėdom į traukinį Serovas – Maskva. Šį kartą bendravimo su vietiniais buvo kur kas mažiau, nes visi po keturis gavom atskiras kupė. Pastarosiom dienom kažkaip per daug komforto – jaučiasi, kad jau judam link namų.

Apsistojau vienoje kupė su Kristina, Valdu ir Jara. Vis dar norisi prailginti kelionės laiką, tad eiti miegoti, kad ir kaip norėtume, negalim savęs priversti. Ta proga sugulam, užsitraukiam užuolaidas ir pasipasakojam siaubo istorijas. (:

 

2010-07-14

 

Visa diena traukinyje. Atrodo buvome taip toli nusidanginę, kad dabar kaip tam A. Marčėno eilėraštyje, aštuoniasdešimt tūkstančių pasaulių praeiti reikia grįžtantiems namo. Bet kelionė neprailgsta. Praleidžiame ją žaisdami žaidimus. Tūkstantį, mafiją, šachmatus. Mafija, smagus bendravimo žaidimas, man apskritai tapo vienu iš ekspedicijos simbolių. Tam tikrus jos etapus atkartodavom net nežaisdami.

Kitą dienos dalį praleidžiame tiesiog kalbėdamiesi. Apie mūsų nuveiktus darbus, praeitį, ateitį, nuotaikas po visko. Prieiname vieningą išvadą – didžiuojamės, kad esame lietuviai. Lietuviai, kurie nors ir ne per vieną naktį didelį užaugo, tačiau kurie tikrai yra galingi.

 

2010-07-15

 

Ryte atvykstame į Maskvą. Mus vėl svetingai priima Lietuvos ambasada. Pavalgome, nusiprausiame ir susitinkame su ambasadoriumi. Šis neslepia, kaip labai mumis didžiuojasi. Aš neslepiu, kad jaučiuosi gerai, kai yra kažkas, kas manimi didžiuojasi. Toks abipusis šiltas ryšys.

Dieną, kol keli bendražygiai vaikšto po muziejus, mes, likę, tiesiog miegam kas kur pakritę: ant lovos, sofos, fotelio, grindų. Visus slegia nepakeliamas Maskvos karštis. O galvoje vis dar jaučiu traukinio bėgių dundėjimą. Dudun… dudun…

 

2010-07-16

 

Ankstus rytas. Pro traukinio langus matome Vilniaus apylinkes. Greitai susibėgam vienai paskutinių bendrų krūvelių, apsikeičiam vienais paskutinių žodžių ir iš lėto, labai nedrąsiai lipam iš traukinio Maskva-Vilnius į fotoaparatų blyksčių, diktofonų, kamerų objektyvų ir gausybės žmonių jūrą. Ar jie visi čia dėl mūsų? Jaučiuosi labai nejaukiai. Galva sprogsta nuo minčių, tačiau ne dabar ir ne čia noriu jomis pasidalinti. Atrodo, lyg ir norėtųsi tyliai ramiai pro viską praeiti, tačiau žmogus supranti, kad šitaip, kai išlipus iš traukinio tavęs išskėstom rankom laukia savi, yra daug daug kartų geriau, nei iš gyvulinio vagono išlipti į nieko niekada nelaukiančią taigą.

O tuo tarpu už nugaros „bėgiais nudunda tolyn traukinys. Jerunda! Viskas, kas būna, praeina.“

2010 m. birželio 12 d., šeštadienis

Rytas. Pramerkiu akis anksčiau, nei suskamba žadintuvas. Miego truputėlį trūksta, tačiau padariusi mankštą gaunu geros nuotaikos užtaisą. Permetu akimis savo daiktų sąrašiuką ir bėgu pusryčiauti (nors dėl nerimo visiškai nėra apetito).

Akimirka, kuomet reikia išeiti iš namų, artėja nenumaldomai greit. Labai laukiu.

Pirmi žingsniai su apytiksliai 20 kg sveriančia kuprine (pasiėmiau tik būtiniausius kelionės atributus: kilimėlį, miegmaišį, palapinę, kastuvėlį, lietpaltį, šiltesnį megztinį, bet kuprinė pilnut pilnutėlė) – lyg ir viskas patogu, tik labai karšta. Įdomu, kaip bus toliau.

Artėju prie LiJOT biuro. Šiek tiek išgąsdina iššokę vaikinai, kažką nerišliai skanduojantys iš šalia esančios kavinukės, tačiau vos po akimirkos – įėjus į vidinį kiemelį nurimstu. Pirmas įspūdis – žmonių minia. Peržvelgusi juos greituoju žvilgsniu, galiu daryti išvadas, kad jie susiskirstę į tris grupes: pirmieji – nepažįstamieji, kurie sėdi / stovi ir nedrąsiu žvilgsniu tyrinėja juos supančią aplinką. Antrieji – pirmą kartą matomi žmonės, kurie susitikus žvilgsniams apdovanoja šypsena. Tretieji – lyg savi. Su jais mes jau buvome susitikę trečiadienį prie Baltojo tilto. Tikrai įdomūs žmonės, išsiskiria iš pilkos minios: repuojantis kraštietis meteorologas, pradedančioji verslininkė, dvi bendravardės teisininkės, būsima medikė, vadybininkai ir daugelis kitų. Visi esame labai skirtingi, tačiau turime vieną bendrą bruožą – meilę Tėvynei, norą didžiuotis savo valstybe: jos istorija, gamta, kultūriniu paveldu.

Einu pasiimti maisto davinio. Jo man turi užtekti dviem dienom. Pirma mintis, atėjusi į galvą, kai perskaičiau organizatorių laiškutį, kad tai bus košė, dešrelės ir duona. Tačiau ryškaus maišelio turinys įvairesnis. Gavome netgi obuolių ir sausainių! Tik kur visa tai sutalpinti…

Tuomet žodį taria projekto koordinatorius, buvę dalyviai, pažaidžiame susipažinimo žaidimą, viena iš LiJOT  atstovių išdalina kiekvienam po akmenuką (vėliau ją maloniai vadiname “akmenukų fėja”).  Neilgai trukus, pajudame autobuso link. Kelionė į Dzūkijos nacionalinį parką prasideda.

Autobuse toliau maloniai bendraujame, pasakojame apie save, savo veiklą, pomėgius, požiūrius į tam tikrus dalykus. Pasirodo, daugelį vienija ne tik tautinis aspektas, bet ir panašūs interesai, vertybės.

Zervynų kaimas – pradinė mūsų žygiavimo maršruto stotelė. Visi ryžtingai išlipame iš autobuso, padedame vienas kitam užsidėti kuprines ir žygio vadovui davus startą, pradedame žygiuoti. Pirmi įspūdžiai: nuostabi gamta, grynas oras, žmonių klegesys, juokas; tempas – labai geras, o mišku eiti patogiau nei asfaltu.

Pirmoji nuotaikų kaita – po kelių valandų žygiavimo. Jau turėjome kelis trumpus sustojimus, per kuriuos spėjome užkąsti bei numalšinti troškulį. Dehidratuojant organizmui silpsta ištvermingumas, todėl norėdami optimizuoti savo energijos atsargas, jo geriame daug ir dažnai. Tie 2 litrai, kuriuos gavome ryte (ir, žinoma, pagalvojome:„O kam tiek daug?“), dabar jau atrodo juokingai mažas kiekis, kurį žūtbūt kažkur reiks papildyti.

Pirmoji pritrinta pūslė. Mintyse pradedu samprotauti, kodėl taip galėjo nutikti. Pasiskolinti batai – odiniai, su storesniu, bet minkštu padeliu, skirti žygiui, bet tikriausiai apsimoviau per mažai kojinių ir jie man vis dar yra šiek tiek laisvoki. Skausmo nebijau, tačiau jis greit atsibosta.

Vis rečiau veiduose galima pastebėti šypsenas, prasideda labiau mechaninis ėjimas – įbedame akis tiesiai prieš save, suspaudžiame kuprinės petnešas ir žygiuojam. Kartais net nebespėju pasigrožėti bekraščiais pušynais, miškų glūdumoje pasislėpusiais vienkiemiais, upeliukais, tyvuliuojančiais ežerais. Dzūkijos nacionalinio parko biologinė įvairovė tikrai daro jį nuostabų! Mintyse pasižadu artimiausiu metu čia sugrįžti.

Po 33 nueitų kilometrų, prieiname kelią, vaikinai išlekia patikrinti stovyklavietės (kuri, mūsų laimei, yra gal už 0,5 km). O merginos paliekamos saugoti daiktų ir galvoti, kokią staigmeną galima paruošti vaikinams už surastas malkas. Nutariame kiekvienam padaryti masažą ir pabučiuoti į žanduką.

Įsikuriame stovyklavietėje. Pasistatome palapines, geriau susipažįstame su „kambariokais“. Šiaip ne taip nusimovusi batus ir pamačiusi savo kojas buvau šokiruota: keletas didžiulių, atvirų žaizdų ir daugybė pūslelių. Neįsivaizduoju, kaip man reiks rytoj jas įkišti į batus. Kadangi labai nerimauju dėl infekcijos, tai nieko nelaukdama einu pas mūsų jaunąsias medikes, kad jos man padėtų dezinfekuoti sunkiai pasiekiamas žaizdas.

Medicinos punkte jau sutikau vieną panelę. Jos situacija kritiškesnė nei mano: ją kankina ne tik pūslės, bet ir sutrenktų nagų skausmas. Pažiūrime viena į kitą palaikančiu žvilgsniu, o kai jai ant žaizdų užpila vandenilio peroksido, tik paklausiu: „Ar labai labai skauda?“. Ji linkteli. Tas pats potyris laukia ir manęs. Per visą dieną susikaupęs skausmas pasiekė kritinį tašką ir šią akimirką ištryško pirmosios ašaros.

Nuostabus vakaras prie laužo. Vieni geria žolelių arbatą, kiti kepa dešreles, treti šiaip sėdi, ilsina kojas ir ilgesingai stebi laužo liepsną. Dar truputį pabūnu, pabendrauju su bendražygiais ir keliauju link savo palapinės.

Kažkur teko matyti antraštę – „Patriotizmas – gėlė, kurią reikia laistyti”. Su šia mintimi ir guliu palapinėje klausydamasi vasariško lietaus ir užsilikusių kolegų klegesio prie laužo.

2010 m. birželio 13 d., sekmadienis

Miegojau labai neramiai, dažnai prabudinėjau. Galbūt dėl to kalta nepatogi padėtis – kojos sulenktos, nugara šlapia, nes lyjant miegmaišio šonas permirko.

Galutinai pramerkiu akis 6 valandą ryto. Stovyklavietėje jau girdisi šurmulys: kai kas rezga planus, kaip vykti namo; kai kas aptarinėja įspūdžius; kai kas tariasi kaip gydyti pūsles ar rišti žaizdas. Nutariau dar pagulėti ir pabandyti ištiesti kojas, kurių skausmas jau pradėjo temdyti protą. Nežinau ar užteks valios pastangų jį įveikti. Persirišu žaizdas, apsirengiu ir einu pusryčiauti. Apetito vėl gi nėra, bet jėgų žygiui reikia – tad sočiai pavalgau.

Šiandien diskusijų ir paprastų plepėjimų jau mažiau. Girdėti daugiau liūdesio gaidelių… Nemėgstu klausytis nuolatinių skundų ir aimanuojančių balsų, todėl stengiuosi ir pati kuo mažiau rūpesčių užkrauti kitiems žmonėms ant pečių. Tačiau šiandien kelis kartus pastebėjau, jog ir mano balse atsiranda vis daugiau pesimizmo. O tai yra blogas ženklas. Supratau, kad reikia perimti savo minčių ir emocijų kontrolę iš skausmo, kuris jau baigia mane užvaldyti. Stengiuosi šypsotis. Žinoma, pradžioje tai kelioms merginoms sukelia juoką, nes nemoku meluoti kitiems, o tuo labiau pati sau. Jei man sunku, tai išduos akys, žvilgsnis, mimikos, o mechaninis dantų rodymas tikrai nebus panašus į nuoširdžią šypseną. Tačiau nenuleidžiu rankų.

Pasitraukia dar keletas dalyvių. Liūdna, nes su jais jau buvome spėję pakankamai gerai susibendrauti, pasidalinti mintimis. Mano nuomone, jie pasitraukė iš žygio kaip nugalėtojai – įrodę sau ir mums, kad yra tikri patriotai, o ne sportinio azarto vedami žaidėjai, dalyvaujantys tik tam, kad nugalėti, neturint jokios pamatinės vertybės.

Pradedame žygiuoti. Po truputį laimės endorfinai pradeda išsiskirti ir mane užplūsta viltis. Nesakau, kad skausmo nebejaučiu. Žengiant kiekvieną žingsnį, sugniaužiu kumščius arba stipriai atsidūstu. Tačiau dabar aš turiu daugiau ryžto ir noro judėti pirmyn.

Vienas iš kertinių dalykų, paskatinusių mane dalyvauti šiame projekte, yra tai, kad aš degiau ir degu noru atlikti savo pilietinę pareigą, susipažinti su nedemoralizuotais žmonėmis, su kuriais galėtume žengti žingsnį vieningos visuomenės link. Aš tikrai žinau, kad tokius žmones čia jau sutikau, tačiau noras artimiau pažvelgti į giminaičių ir kitų politinių tremtinių išgyvenimus, pagerbti nebegrįžusius tremtinius, išgirsti istorijas apie šaltas Sibiro platybes, tremtį iš tų, kurie ją išgyveno ir negrįžo savo noru, vis dar išliko. Netgi sustiprėjo. Tikriausiai tai ir skatina mane  pasiekti paskutinę žygio stotelę – Liškiavos gyvenvietę, iš kurios ir patraukiame į Vilnių.

2010 m. birželio 14 d., pirmadienis

Sunkus rytas… Naktį labai skaudėjo gyjančias žaizdas. Gulėjau lovoje ir galvojau: keltis ir eiti mokytis, ar tiesiog gulėti ir pasistengti negalvoti apie jas. Pasirinkau antrąjį variantą ir šitaip pragulėjau iki 6 valandos ryto, guosdama save, kad žaizdos greit užgis, o atsiminimai, kaip ėjome, kalbėjome, juokėmės pro ašaras, palaikėme vienas kitą, išliks visam gyvenimui.

Rytoj manęs laukia ekonometrijos egzaminas, paskutinis šios sesijos metu. Kiekviena minutė šiandien yra svarbi ir vertinga, turiu išmokti daug naujos informacijos, pakartoti anksčiau išnagrinėtą, tačiau sukoncentruoti dėmesį į mokslus labai sunku. Negaliu atsiriboti nuo įspūdžių, emocijų, kurias patyriau šį savaitgalį. Norisi juos visus apgalvoti, aptarti, pasidalinti su artimaisiais, draugais.

Labai džiugu, kad po visų savaitgalį patirtų išbandymų, sekmadienį visų bendražygių veidus vis dar puošė šypsenos, o akyse degė ta pati liepsnelė, kupina meilės Tėvynei, kaip ir žygio pradžioje. Savaime aišku, kad su visais 70 neteko pabendrauti, bet tie, su kuriais teko – tikrai nuostabūs, iniciatyvūs žmonės. Šie žmonės tikrai daugiau ar mažiau neabejingi, turi savo patriotiškumo viziją, savo suvokimą, koks turi būti tas tikrasis Lietuvos pilietis, domisi ir palaiko šią pilietišką iniciatyvą.

14 valanda. Skambutis į telefoną ir keista nuojauta. Atsiliepiu – krikšto mama, pribėgu prie kompiuterio, įeinu į tinklalapį – paskelbtas atrinktųjų sąrašas. Neramiai spusteliu ir laukiu, kol atsidarys. Krauna lėtai. Tačiau… Aš viena iš tų laimingųjų!!! Išsišiepiu iki ausų ir drebančia širdimi savo džiaugsmą perteikiu tetai. Vis dar nesuvokiu, kad išsipildė mano svajonė.

2010 m. birželio 15 d., antradienis

Šiąnakt miegojau ramiau, tikriausiai ši naktis organizmui buvo tarsi kompensacija už miego trūkumą, patirtą praėjusiomis naktimis. Padovanoju sau plačią šypseną ir tikiu, kad šiandienos egzamino metu viskas bus gerai.

Po egzamino nuvykstu pas gydytoją. Ši apžiūrėjusi mano sužalotas kojas, duoda patarimų, kaip greičiau jas išsigydyti, kokius tepaliukus naudoti. Apsiperku vaistinėje ir keliauju pasidaryti fotonuotraukas Rusijos vizai, bei nuvežti jas ir pasą į LiJOT biurą.

Važiuodama su broliu diskutavau, kodėl tiek daug žmonių, jaunų žmonių, supranta pokyčių svarbą, bet nieko nedaro. Man tikrai liūdna, kai susiduriu su žmonėmis, kurie vadovaujasi tik egoistinėmis paskatomis. Vienas žmogus žygio metu yra man pasakęs – anokia čia tavo motyvacija, kad nori kažką padaryti dėl savo šalies, visi dalyvaujantys to nori. Tačiau drįsčiau su tuo nesutikti. Yra ryškus skirtumas tarp to, kuris tik NORI, ir to, kuris kažką DARO, kad pakeistų situaciją, išreikštų meilę Tėvynei realiais darbais. Juk norint pakeisti situaciją, būtina pradėti ją keisti nuo savęs, nuo paprastų dalykų: kritiškai įvertinti nūdieną, netoleruoti negerovių, susikurti rimtą vieningos tautos ateities viziją ir ją žingsnis po žingsnio įgyvendinti.

Keistas jausmas, kai šiandien realiai pradėjau suvokti tą galimybę, kurią suteiks dalyvavimas šiame projekte. Pamenu, kai birželio 1 dieną sužinojau, jog esu viena iš bandomojo žygio dalyvių ir paskambinau savo mamai, ši papasakojo man, kaip mano močiutė, buvusi tremtinė, kuriai dabar 79 metai, išgirdusi kokiame projekte aš noriu dalyvauti, liepė mamai manęs ten neleisti. „Ten baisu“ – tarė ji. Galiu tik pabandyti įsivaizduoti, koks siaubas, baimė, skausmas tą akimirką buvo jos akyse.

Dar vaikystėje teko girdėti močiutės istoriją apie tremties ir kalinimo siaubą patirtą toli nuo namų. Tiesiog tuomet skaudi praeitis man nebuvo tokia aktuali. Šiandien, – aš su žymiai didesniu užsidegimu klausausi jos pasakojimų. Mano močiutė buvo ištremta į Permės sritį, Jusvinsko rajoną. Kartu su kitais tautiečiais viename iš perpildytų ešelonų buvo išvežta ten, iš kur didžioji dauguma taip ir nebesugrįžo… Dirbti jai teko Tukačiovsko miškų ūkyje: tampyti ir ritinti rąstus, stovint šaltyje ir drėgmėje, juos krauti. Siaubas sukausto kūną pagalvojus, kaip ji kartu su savo tėvais, mano proseneliais Juozu ir Ona, bei trimis broliais: Juozu, Vladu, Jonu glaudėsi barako kambaryje su kita šeima ir kentė skurdą, badą, blakes, kitokius gyvius. Močiutė pasakojo, kaip laidoti numirėlius žmonės kartais nebeturėdavo jėgų. Šie gulėdavo, pūdavo, kol atvaryti nauji tremtiniai ar šiaip sargybiniai suversdavo juos į duobes ir net gerai neužkapstydavo.

Labai džiaugiuosi, kad savo močiutės, kitų perskaitytų dienoraščių autorių prisiminimų ciklą galėsiu papildyti naujais liudijimais. Liudijimais apie tremtinių kančią, auką ir neapleidžiantį tikėjimą.

2010 m. birželio 16 d., trečiadienis

Šiandien skausmas stipresnis nei vakar, tačiau jaučiuosi pailsėjusi. Pradėjau ieškoti tinkamos avalynės. Draugai, giminaičiai, kurių klausiau patarimų, – rekomendavo nusipirkti žygio batus iš „Armijai ir civiliams“, tačiau apsilankiusi parduotuvėje neradau patogių ir tinkamo dydžio batų. Antrą kartą eiti su tais pačiais man atrodo pernelyg rizikinga. Taip pat pradėjau ieškoti kitos kuprinės – talpesnės, nes toji, su kuria ėjau per bandomąjį žygį, patogi, tačiau netalpi.

Besiruošiant miegoti pradėjo tinti koja. Truputį išsigandau, bet tikriausiai kaltas nuovargis. Ryt grįšiu į savo gimtinę. Seniai ten nebuvau, tad visų labai pasiilgau. Norėčiau suspėti aplankyti abejas močiutes, skirti laiko pabūti su šeima, susitikti su draugėmis, tik gaila, kad dėl savo kojų negerėjančios būklės negaliu niekur eiti. Teks priimti lankytojus namuose. Tokiomis akimirkomis dar kartelį įsitikinu, kaip reikia branginti savo sveikatą.

2010 m. birželio 18 d., penktadienis

Atsikeliu anksti. Turiu susiplanavusi daug darbų, o laiko ištekliai itin riboti.

Visų pirma, kaip gera jausti, kai tavimi kažkas rūpinasi. Tuo labiau, kai tas žmogutis yra Tavo Mama. Neveltui sakoma, kad mama geriausiai žino, kas tinka jos vaikui, kaip jį pagydyti. Po vakarykščių procedūrų tikrai jaučiasi pagerėjimas, labai džiaugiuosi.

Žygio metu girdėjau vaikinukus kalbant apie Liongino Baliukevičiaus „Partizano Dzūko dienoraštį“.  Apie šią  knygą esu girdėjusi kontraversiškų atsiliepimų. Vieni teigia, kad jis persmelktas slogios, žmogaus, patekusio į beviltišką situaciją, nuotaikos. Kiti, kad jo negalima skaityti iš pagarbos žuvusiojo paskutiniam pageidavimui – Dzūkas prašo jį radusiam asmeniui ne skaityti, o sunaikinti. Vaikinai kalbėjo apie jame atspindimas Dainavos apygardos partizanų problemas bei rūpesčius, taip pat nagrinėjamus tautos išlikimo klausimus. Taigi, išgirdusi jų kalbas, nutariau šiandien užsukti į biblioteką ir pasiimti ją paskaityti.

Muzika. Mano gyvenime ji užima svarbią vietą, tačiau nesu jai išranki. Ją renkuosi pagal tam tikrą situaciją, vyraujančią nuotaiką: atsipalaidavimui, fonui bedirbant / besimokant, šokiams, kelionėms automobiliu ir panašiai. Tačiau jau seniai klausiausi lietuvių liaudies dainų. Iš naujo jas atradau vieno bandomojo žygio dalyvio paskatinta.

Kai žygiavome per Dzūkijos miškus, viena akimirka buvo tokia didinga, kad norėjau jog ji truktų kuo ilgiau. Vaikinai (nepamenu, ar buvo ir dainuojančių merginų, nes sukoncentravau dėmesį būtent į tuos žemus, stiprius vyriškus balsus) uždainavo dainą pagal Maironio eilėraštį „Milžinų kapai“:

Kur lygūs laukai, Snaudžia tamsūs miškai, Lietuviai barzdočiai dūmoja;Galanda kirvius,Kalavijus aštriusIr juodbėrį žirgą balnoja.

Tai buvo kažkas nerealaus… Tokių dainų klausymasis, dainavimas priverčia išgyventi ypatingus jausmus, susimąstyti, atsigręžti į tikrąsias vertybes. Tad, didžiulei mano brolio nuostabai, pas mane jau antrą dieną grojaraštyje vyrauja „Kur lygūs laukai“ (atliekama Veronikos Povilionienės), „Laisvė“, „Palaimink, Dieve mus“ ir kitos dainos. Miela, gražu ir taip pozityviai nuteikia.

2010 m. birželio 19 d., šeštadienis

Šiandien aš skrajoju padebesiais… Ta visa pasiruošimo žygiui nuotaika, tie žmonės, su kuriais susipažinau bandomojo žygio metu, jie tokie teisingi ir geri. Visi turi susiformavusią nuomonę apie pilietiškumą, patriotiškumą, mūsų valstybę, jos praeities įvykius ir trokšta bendros gerovės. Tai priverčia susikaupti ir dar atsakingiau pažvelgti į artėjančią ekspediciją.

2010 m. birželio 20 d., sekmadienis

Šiandien didi diena – 21 val. įvyks projekto „Misija Sibiras‘10“ palaikymo akcija – paramos koncertas. Kadangi šie metai sunkūs ne tik paprastiems Lietuvos piliečiams, bet ir valstybei, verslui, tad reikia tikėtis, kad šiandien pavyks surinkti lėšų iš geranoriškų žiūrovų, kuriems rūpi jaunimo vertybių puoselėjimas.

Į renginį su broliu atvykome 19.40 val., tad turėjome valandėlę luktelėti. Tačiau ši valanda prabėgo nepastebimai greit. Turėjau galimybę pabendrauti su bičiuliais, su kuriais susipažinome bandomojo žygio metu. Sunku juos atpažinti, kai pamačiau susitvarkiusius, gražiai apsirengusius, paneles pasidažiusias. Pasidalinome įspūdžiais, pasakojimais, ką teko patirti, kol išsigydėme žaizdas. Džiugu, kad nejuntamas joks nusivylimas, visi nuoširdžiai džiaugiasi, sveikina tuos, kurie buvo atrinkti į ekspediciją.

Belaukiant koncerto stebėjau šalia esančius asmenis, tai daugiausia – ankstesnių metų dalyviai. Buvo taip žavu, kai jie vieni su kitais apsikabindavo, pasibučiuodavo. Tikriausiai, tos dvi savaitės praleistos vieni su kitais tikrai labai suartina žmones. Tuo labiau, kad šių žmonių širdyse yra tos pačios vertybės.

Koncertą vedė šmaikštuoliai Martynas Starkus ir Neringa Skrudupaitė. Ji pati pernai keliavo į Kazachstaną, kur buvo tremiami politiniai kaliniai. Koncerto metu su ašaromis akyse klausiausi patriotiškų, tyrų dainų, kurias atliko visiems žinomi atlikėjai: E. Sipavičius, V. Genytė, V. Povilionienė, V. Juozapatis, A. Pilvelytė ir daug kitų.

Išgirdome ir ankstesnių metų dalyvių pasisakymus, jų skaitomas dienoraščio eilutes, pasakojamas istorijas. Jos tokios įdomios, unikalios, prisodrintos įkvepiančių ir svaiginančių patriotiškų jausmų. Žaviuosi jais ir jų nuveiktais darbais, kurie nors ir maži, bet labai prasmingi.

2010 m. birželio 25 d., penktadienis

Ta nenumaldoma laiko tėkmė sparčiai neša mane ekspedicijos link. Džiaugiuosi, kad jai pasiruošti padeda šeima – didžiulė vertybė, glaudžiai susijusi su Tėvyne. Tėvai mane labai palaiko, skatina ir padeda žygio amunicijos paieškose. Šiandien vienoje iš ginklų parduotuvių atradau pakankamai aukštos kokybės batus už priimtiną kainą – lengvi, patogūs, su atsparia vandeniui membrana, auliuku. Juos rekomendavo pardavėjas, kuris pats laisvalaikiu medžioja ir turi tokius nusipirkęs. Gauname nemažą nuolaidą, tad labai džiaugiuosi. Gaila, kad pritrūksiu laiko juos gerai pranešioti.

2010 m. birželio 28 d., pirmadienis

Po dviejų dienų praleistų Kelmės apylinkėse, galvelėje knibžda daugybė įvairiausių minčių. Tiek apie patį projektą, tiek apie pastaruoju metu vienomis iš opiausių tapusias problemas – gamtos naikinimą, visuotinį atšilimą, ekologines katastrofas. Iš pirmo žvilgsnio jos neatrodo tokios baisios kaip sovietinis tautos genocidas, bet jų pasekmės gali būti netgi žiauresnės…

Mes patys keliame klimato pokyčius, nuodijame ne tik save, bet ir gamtą, gyvūnijos ir augalijos pasaulį. Džiugu, kad šios ekspedicijos metu bent trumpam atitrūksiu nuo civilizacijos teikiamų malonumų ir turėsiu galimybę pabūti laukinėje gamtoje.

Šiandien, po ilgų paieškų, nusipirkau bachilus ir tinklelį. Svarstau, ką daryti dėl miegmaišio. Visi, kuriuos turiu pati: arba pernelyg sunkūs, arba pernelyg dideli, tad reikia bandyti rasti aukso viduriuką.

 

Rašydama šį dienoraštį aš visa širdimi stengiausi atspindėti autentišką būtį. Tačiau tai ne visada pavykdavo, nes būnant “čia ir dabar” egzistenciniame lygmenyje dažnai tiesiog neužtekdavo valios pastangų atsiriboti nuo aplinkinių, vykstančių įvykių, vyraujančių emocijų, kurios labai greitai nusitempdavo į savo sūkurį…

2010 m. liepos 1 d., ketvirtadienis

Štai ir išaušo lemtingas rytas, kuris daugeliui ilgam įstrigs atmintyje. Atsikeliu labai anksti, žadintuvas turėjo skambėti šeštą ryto, o akis pramerkiu pusę penkių, tad galiu neskubėdama pasimėgauti rytiniais malonumais: lengva mankštele, dušu, sočiais pusryčiais. Galvoje knibždėti knibžda įvairiausios mintys nė sekundėlei nepalikdamos ramybėje. Ar tikrai viską pasiėmiau? Ar nieko neužmiršau? Ar neįsidėjau nereikalingų daiktų?

Beveik septyniasdešimt metų atgal – 1941 m. birželio 14 diena. Sovietų Sąjungos pradėtų vykdyti masinių represijų pradžia. Tūkstančiai lietuvių, tarp kurių buvo ir nemažai mano giminaičių, buvo tremiami į Sibirą už tai, kad neįtiko naujųjų okupantų ideologijai, mokė vaikus gimtąja kalba, propagavo katalikybę, veikė Lietuvos valstybės atkūrimo labui. Skaudu pagalvoti, kad žmonės tindavo iš bado, šaldavo, žūdavo kažkur šiaurėje, toli nuo gimtųjų namų, tik todėl, kad jie yra Lietuvos piliečiai.

O šiandien… Šiandien aš kartu su 18 kitų jaunų, iniciatyvių, sąmoningų žmonių, nepamirštančių mūsų tautos genocido, išvykstu į kelionę, kurios metu turėsiu galimybę įdėti bent dalelę savo pačios pastangų į šios rūsčios istorinės tematikos išsaugojimą. Jaučiuosi labai laiminga prisiimdama atsakomybę prieš visus artimuosius, draugus, pažįstamus ir kitus žmones, kurie palaiko šią gražią ir kilnią idėją. Būtent ši misija ir yra vienas būdų atkreipti dėmesį į dažnai pamirštamą praeitį, įkvėpti aiškumo ir optimizmo. Net neabejoju, kad dalyvaudama joje galėsiu pažvelgti į savo giminaičių, kitų tremtinių išgyvenimus per glaudesnę prizmę, pajusti bent dalelę to, ką tiek daug metų jautė jie.

Pirmi žingsniai su kuprine – sunku, tačiau manau, kad tai tik vienas juokas, palyginus su tuo, kas mūsų laukia ten, toli nuo gimtųjų namų. Tokia jau ta tiesa, kad tremties istorija dažniausiai nėra tokia reikalinga visa savo esybe ja pamenančiai ir sugrįžt suspėjusiai močiutei, tačiau ji yra kančios ir stiprybės šaltinis vaikaičiams. Dėl šios priežasties šiandien ir išvyksime pažinti tai, kas jiems ir mums taip baisu, apipinta skausmu, ašaromis. Tai tikra tautinė katastrofa.

Ateinu į LiJOT. Matyti veidai iš karto nuteikia optimistiškai. Su jais jau brovėmės per Dzūkijos miškus šnekučiuodamiesi apie tautinio patriotiškumo prasmę. Tai tikrai nedemoralizuoti žmonės, širdyje turintys kilnų jausmą ir tik dar labiau kurstantys norą didžiuotis savo valstybe, jos piliečiais. Draugiškai išsidaliname dovanas Sverdlovsko srityje gyvenantiems lietuviams, išklausome projekto koordinatoriaus Arno paskutinius patarimus ir pajudame link traukinių stoties. Saulėta diena, šilti praeivių žvilgsniai, mašinų pyptelėjimai papuošia veidą šypsena.

16 val. Spaudos konferencija. Dairausi pažįstamų veidų: štai ten – kairėje pamatau stovinčią ir mojuojančią šeimą, brangias drauges – Jeleną ir Dianą; bičiulius, su kuriais susipažinome bandomojo žygio metu. Jų palaikymas ir parama yra labai svarbūs. Konferencijos metu padrąsinančių kalbų, komplimentų ir palinkėjimų negailėjo LiJOT prezidentas Šarūnas Frolenko, EP narė Radvilė Morkūnaitė, LR Seimo Pasipriešinimo okupaciniams režimams dalyviųvir nuo okupacijų nukentėjusių asmenų teisių ir reikalų komisijos pirmininkas Arimantas Dumčius, LR URM kancleris Kęstutis Jankauskas, bei daugelis kitų svečių. Jų beklausant akyse kaupiasi ašaros ir dar labiau didėja prisiimama atsakomybė. Labai gaila, kad mūsų išlydėti ir palaikyti šiemet nebegalėjo atvykti Prezidentas Algirdas Brazauskas, kuris nuo pat pradžių prisidėjo prie projekto įgyvendinimo, o šiandien atgulė amžinajam poilsiui.

Įlipame į traukinį. Paskutiniai pamojavimai, ašaros, oro bučiniai draugams, artimiesiems ir mes jau pakeliui į Maskvą. Mano nuomonė apie bendražygius su jais pabendravus tik dar labiau pagerėjo: tai šaunūs, protingi žmonės, kuriems svarbi lietuvių tautos išvarymo iš Tėvynės ir sugrįžimo istorija. Esame labai skirtingi, tačiau mus vienija bendras tikslas – žengti dar vieną žingsnį pilietiškai atsakingos visuomenės link..

Prieš akis laukia ilga ir varginanti kelionė, tačiau šis vakaras praeina nepastebimai greitai ir įdomiai. Sėdime visi grupelėmis plackarte ir kalbame įvairiausiomis temomis: pradedant studijomis, istorija ir užbaigiant patirtais nuotykiais ar perskaitytomis knygomis. Į pokalbius dažnai įsitraukia ir kiti traukinio keleiviai, kurių dauguma rusai. Tai puiki galimybė pažinti Rusiją, jos kultūrą iš arti. Dažnas keleivis išdrįsta mūsų pasiteirauti, ko mes ten važiuojame, ką ten veiksim ir, kai mes viską jiems papasakojame, – nustemba ir  palaiko kilnią idėją. Tačiau stengiamės nelįsti į smulkmeniškumus ir nesivelti į diskusijas, kurios yra glaudžiai susijusios su tam tikrais Lietuvos ir Rusijos santykių periodais.

2010 m. liepos 2 d., penktadienis

Rytas. Penkta valanda. Miegojau labai neramiai, jeigu apskritai tai, ką šiąnakt patyriau, galima vadinti miegu. Labai sušalau, nes gulėjau antrame aukšte ir nuolat per atidarytą langą pūtė vėjas, o dar tas griausmingas ūžesys, kurį sukelia prasilenkiantys traukiniai! Guodžiu save, kad ramiai gulint organizmas taip pat ilsisi, ir tikiuosi, kad miego trūkumas neturės ryškaus neigiamo poveikio mano darbingumui.

Ir apskritai, kokią teisę aš turiu skųstis… Intensyvaus žmonių gabenimo į atšiaurias Sibiro platybes metu žmonės būdavo grūste sugrūdami į gyvuliams vežti skirtus vagonus (kiek teko girdėti, kartais į vagoną sugrūsdavo net po 100!). Sąlygos juose buvo katastrofiškos: žmonės miegojo sėdėdami ant grindų arba vienas ant kito, visi stengėsi prasibrauti prie plyšelio ar langelio pro kurį būdavo įmanoma įkvėpti šalto oro gurkšnį, vyravo siaubinga smarvė. Lyginant su jais mano poilsis pasakiškas.

Tokių apmąstymų fone nukeliauju praustis. Su džiaugsmu atsimenu vakarykštį vakarą. Tą nerealų jausmą, kuris užplūdo širdį, kai pamačiau minią veidų: pažįstamų ir nelabai, atkreipusių dėmesį į šį, neturintį sureikšminimo ar pompastikos projektą. Tai įkvepia viltį. Viltį, kad Lietuvos laukia šviesi ateitis.

Maskva – didžiausias Europos miestas ne tik plotu ar gyventojų skaičiumi (kartu su aplinkiniais rajonais siekia 17 mln.), bet ir didžiais prieštaravimais. Toks, koks yra dabar, miestas tapo po daugybės gaisrų, atstatymų ir perstatymų. Pirmas įspūdis išlipus – kontrastinga žmonių masė, didelis ir netvarkingas judėjimas, gausybė įvairių formų ir pobūdžio pastatų. Mus pasitinka LR ambasados vairuotojas, kuris mus nuveža į LR ambasadą. Sėdžiu sau autobusiuke ir vis dar netikiu savo akimis. Važiuoju rytine Maskva, prieš akis plaukia vaizdai, kuriuos iki šiol esu mačiusi tik atvirutėse, žurnaluose ar reklaminiuose bukletuose. Pradžioje kyla didžiulis noras viską įamžinti fotoaparatu, tačiau nepametu blaivaus proto, nes kelionės tikslas ne turistinis ir laisvos vietos atminties kortelėje man gali prireikti žymiai vertingesniems dalykams įamžinti.

LR ambasadoje mus maloniai sutiko, pavaišino pusryčiais ir turėjome galimybę pabendrauti su LR ambasadoriumi Rusijos Federacijoje – Antanu Vinkumi. Tai labai protingas, nuoširdus, komunikabilus, spinduliuojantis šiluma žmogus. Nesistebiu, kad jis 3 metus buvo Lietuvos sveikatos ministru, Lietuvos ambasadoriumi Latvijoje, Estijoje, Rusijoje. Jo pasakytoje kalboje išgirdome daug gėrio, teisingumo, padrąsinančių žodžių, kurie tik sustiprino mūsų pasiryžimą, bei įpareigojo dar rimčiau žiūrėti į darbus, kurių atlikti čia ir važiavome.

Ambasadoriaus paskatinti nuvažiavome ir aplankėme dvejas kapinaites, kurių antrosios – Donskoje kapinės garsios tuo, kad jose palaidotos politinių represijų aukos, tarp kurių ir laisvės kovotojas generolas Jonas Žemaitis – Vytautas. Norbertas papasakojo įdomių faktų apie jį. Buvo įdomu išgirsti, kad J. Žemaitis partizanus laikė Lietuvos kariuomenės ir valstybingumo tąsa. Tylos minute pagerbėme jo atminimą. Dėmesį kapinaitėse patraukė gausybė urnų ir kapų puošybos įvairovė. Pavyzdžiui, visą vieno futbolo trenerio kapą sirgaliai apklojo klubo atributika ir dirbtinėmis gėlėmis.

Buvome nuvežti į vieno žymaus menininko muziejų, kuris paliko įspūdį dirbinių ekspozicijos įvairove ir gausa. Jų tiek daug, kad bebaigiant jas apžiūrėti pasidarė sunku susikoncentruoti į gidės pasakojimą, o smegenys net pulsavo nuo naujos informacijos kiekio. Tada patraukėme aplankyti vietas, kurios pirmiausiai šauna į galvą, pagalvojus apie Maskvą:

– Raudonąją aikštę, iš kurios pagrindinės gatvės net ir keliai išeina spinduliais.
– Mauzoliejų, kuriame saugomi V.I.Lenino palaikai.
– Maskvos Kremlių, kuriame įsikūrusi Rusijos vyriausybė ir prezidento rezidencija.
Prie „Nepažįstamo kareivio kapo“ amžinosios ugnies atėjome būtent tuomet, kai keitėsi garbės sargyba, tad buvo įdomu pažiūrėti griežtą militaristinę tvarką, vyravo įspūdinga rimtis, susikaupimas. Dar ilgai mintyse įstrigo jų aukšti kojų mostai ir šaltakraujiška veido išraiška svilinant didžiuliam karščiui ir blyksint fotografų blykstėms.
Aplankėme ir Senąjį Arbatą, kuris labai primena Pilies gatvę Vilniuje. Visko čia labai daug: tiek įvairiausio plauko žmonių, tiek parduotuvių, kavinių ir linksmintojų. Kadangi, daugiau nei pusė ekspedicijos dalyvių rimti futbolo sirgaliai – jie patraukė atgal į Ambasadą žiūrėti futbolo, o mes vakarą praleidome šalia Maskvos valstybinio universiteto esančiame parkelyje, į kurį bevažiuodami turėjome puikią galimybę susipažinti su garsiuoju Maskvos metropolitenu, kurį 1930 metais, norėdamas įrodyti socializmo pranašumą, įsakė pastatyti Stalinas. Tikriausiai niekam, apsilankius Maskvos požemiuose, nekilo abejonių, kad ir šis jo noras buvo įgyvendintas nepriekaištingai.

Nusileidusi žemyn laiptais ir pakėlusi galvą dažnai pasijusdavau tarsi patekusi į dar vieną akmens dailės muziejaus ekspozicijų salę. Kai kurios salės yra įsikūrusios net 100 metrų gylyje po žeme ir išpuoštos skulptūromis, vitražais, paveikslais.

Metro Maskvoje laikomas pačia patikimiausia transporto priemone. Juo važiuodamas gali net neabejoti, kad reikiamą tašką pasieksi laiku, ko ne pasakysi apie automobilius, autobusus ar troleibusus. Vienas iš LR ambasados Rusijoje autobusiukų vairuotojų pasakojo, kad dažnai pasitaiko net tokių kuriozinių situacijų, kad vairuotojams, bevažiuojantiems į darbą ir patekusiems į vieną iš milžiniškų transporto spūsčių, dažnai trūksta kantrybė ir jie tiesiog įjungia avarinį signalą ir išlipę iš transporto priemonės, vyksta į darbą kitu būdu.

Bevažiuojant traukiniu man nutiko nelaimė – formatavau atminties kortelę ir amžiams pranyko visos iki to laiko kruopščiai darytos nuotraukos: traukinių stotyje, pačiame traukinyje, Raudonojoje aikštėje, prie Kremliaus, Jėzaus išganytojo cerkvės. Gaila. Tačiau svarbiausi kadrai laukia manęs netolimoje ateityje.

Grįždami namo užsukome į parduotuvę apsipirkti ir didžiulei visų mūsų nuostabai sutikome lietuvaites iš Vilniaus universiteto. Jos atvyko į chorų koncertą. Štai tau ir atsitiktinumas! Persimetame šiltais žodžiais, palinkėjimais ir grįžtame pas išalkusius bendražygius.

Prieš užmiegant nuotaiką pakelia miegmaišyje rastas tarakonas, o dėl miego stygiaus ir aktyvios fizinės veiklos, net ir tvankiame kambaryje užmiegu kaip kūdikėlis.

2010 m. liepos 3 d., šeštadienis

Prabundu nuo suskambėjusio Indrės žadintuvo. Kadangi vakare visos draugiškai susiskirstėme, kokia eilės tvarka eisime į vonią praustis, dar mėgaujuosi paskutinėmis poilsio akimirkomis.

Šiandien vakare išvyksime iš Maskvos, tad iki to laiko nutariame aplankyti dar pora muziejų. Pirmasis – II pasaulinio karo muziejus. Iš išorės jis atrodo didingai, puikiai įsilieja į bendrą Maskvos vaizdą. Užeiname į vidų ir nežinome nuo ko pradėti, nes 14 143 kvadratinių metrų plote demonstruojamos ekspozicijos, apimančios tiek  II pasaulinio karo paveikslus, plakatus, nuotraukas, tiek uniformas, amuniciją, ginklus ir maketus.

Apžiūrėję tris karo muziejaus aukštus, dar norime suspėti į Borodino mūšio muziejų. Skubame kiek galime, tik šiandieninis oras labai vargina – dėl eismo taršos ir reakcijos  su saulės šviesa susiformavo smogas, beprotiškai karšta, nepučia joks vėjas.

Borodino muziejus tikrai įspūdingas, darant jo maketą ištobulinta kiekviena detalė. Milžiniškame paveiksle atradome Napoleoną bei jauniausią karvedį, kuriam tuo metu tebuvo 11 metų, ir patraukiame link Ambasados.

Nors Maskva laikoma Rusijos širdimi, o patys rusai net juokauja, kad ji jau tapo atskira respublika, aš asmeniškai joje gyventi nenorėčiau; betvarkė, purvas, kamščiai, žmonių grūstys, oro užterštumas nustelbia megapolio svarstykles trūkumų naudai. Tad labai džiaugiuosi, kad šiandien pagaliau išvyksime.

Grįžus papietaujame ir nuvažiuojame į geležinkelio stotį, kurioje tiesiog sugriuvę ant žemės valgome ledus, ir laukiame traukinio. Jam atvažiavus Pauliaus ir Arnoldo buvome paskirstyti į vagonus ir pradėjome savo kelionę į Serovą. Labai jaudinausi, nes laukia pusantros paros trunkanti kelionė, o traukinio publika visiškai neaiški. Tačiau įlipus nurimstu: žmonės tvarkingi, daugiausiai šeimos su mažais vaikais. Aš su Kristina, Gintare ir Norbertu gaunu progą pagyventi kupė. O kiti grupės nariai yra apgyvendinami atskirai nuo mūsų – plackarte. Pradžioje nepatogiai pasijutome ir liūdėjome, kad tarsi atimama galimybė mums visiems vienas kitą labiau pažinti, tarpusavyje pabendrauti, tačiau vakarą praleidžiame susirinkę keturviečiame kupė visi devyniolika. Daug plepėjome ir juokėmės, buvo labai karšta, tvanku, bet neapsakomai smagu. Dar tik antra diena, o tarpusavio santykiai labai šaunūs. Džiaugiuosi.

2010 m. liepos 4 d., sekmadienis

Ši diena prabėgo itin greit: turėjau puikią galimybę pamąstyti apie savo gyvenimą, pasigrožėti pro langą lekiančiais vaizdais, pasmaguriauti skaniaisiais rusiškais ledais ir pabendrauti su bendražygiais. Įdomu juos vis geriau pažinti. Kiekvienas yra toks savitas ir įdomus, turi susiformavusią nuomonę vienais ar kitais klausimais.

Nueiname miegoti anksti, t.y. apie 22 valandą. Nepaisant to, kad kirtome dar vieną laiko juostą ir turėjome keltis trečią valandą, o vietos laiku – penktą, tačiau naktis buvo labai ilga. Visų pirma, niekaip negalėjau atsipalaiduoti. Pravažiavome Uralo kalnus ir tie sulėtinimai – pagreitėjimai, stabdymai, bei pasikartojantys monotoniški garsai, neleido man užmigti. O antra, į galvelę lindo įvairiausios mintys. Sunku suvokti, kad jau po kelių valandų išlipsiu tolimajame krašte, kuriame tvarkysiu protėvių kapinaites, susitiksiu su tebegyvenančiais tautiečiais. Tai puiki proga įprasminti savo vertybes.

2010 m. liepos 5 d., pirmadienis

Pramerkiu akis – Norbertas jau prabudęs. Tikriausiai paryčiais buvau užsnūdusi ir aš. Greitai susidedu daiktus, nubėgu nusiprausti ir paskubomis suvalgyti pusryčių. Atvykstame į Serovą. Ekspedicijos vadovas mūsų jau laukia. Iš pirmo žvilgsnio tai rimtas, nekalbus žmogus.  Jis mus nuo pirmų minučių ragina paskubėti, nes laukia labai daug darbo.

Įsėdame į mikroautobusiukus, kurie mus turi nuvežti iki Čeremchovo gyvenvietės. Sėdime ir šnekučiuodamiesi dairomės pro langus. Pirmas vaizdas – gamta nėra kontrastinga, labai panaši į mūsų šalelės, tik labiau linkusi į savivalę. Kaimeliai dideli, trobos senos, tik kartas nuo karto galima išvysti naujai atrestauruotus medinius namukus, kurie visiškai nepritampa prie bendro konteksto. Buvo įdomu pažvelgti į šachtas, apie kurias esame girdėję tiek daug pasakojimų. Taip pat nustebina tvarkinga kelių infrastruktūra. Niekad nebūčiau pagalvojus, kad kažkur ten, tolimoje Rusijoje, yra tokie tvarkingi keliai.

Po valandėlės atvykstame į kelionės tikslą – Čeremchovo miestelį. Ankstyvas metas, tad miestelis vis dar ištuštėjęs, tarsi apmiręs. Sudedame kuprines pamiškėje ir iš karto buvome sutikti neatskiriamų taigos palydovų –  vietinių uodų. Pradedame ruoštis apsisaugojimo priemones: rengtis drabužius ilgomis rankovėmis, ant galvos dėtis kepures, tinklelius, ant rankų mautis pirštines, purkštis Lietuvoje efektyviausia priemone vadinamu purškalu – Ben‘s .

Tuomet pasiskirstome į tris grupes: pirmieji pasilieka saugoti daiktų, antrieji išeina pirkti puodų ir kitų būtiniausių namų apyvokos reikmenų, o maisto komanda iškeliauja pirkti maisto. Kadangi  buvo labai ankstyvas rytas, tai nutariame aplankyti vietinius lietuvius tremtinius. Pirmi dveji bandymai nebuvo sėkmingi: sužinojome, kad viena moteris jau mirusi, o apsilankius pas kitą – niekas taip ir neatvėrė mums durų.

Tačiau vos tik išėjome iš laiptinės ir pradėjome keliauti pas trečiąjį, vadovo Gintauto prieš kelerius metus aplankytą tremtinį, sutikome geranoriškai nusiteikusią močiutę, kuri nurodė mums, kur galėtume rasti lietuvį tremtinį – Joną Pauliukaitį. Su kokiu užsidegimu mes beveik bėgte lėkėme pas jį. Mintyse sukosi tiek daug klausimų, vyravo toks keistas žingeidumo jausmas. Tačiau jį sutikus šalia savo garažo buvome tikrai maloniai nustebinti.

Jonas – be galo paprastas, geraširdis senukas. Su ašaromis akyse klausėmės jo dzūkišku akcentu tariamų žodžių ir tuo žavėjomės – į Sibirą jis buvo ištremtas sulaukęs vos 10 metukų, o dabar jam jau 73-eji. Įsirėžė į atmintį jo atsakymas į klausimą: „Kodėl jūs negrįžote / negrįžtate į Lietuvą?“. Jis tepasakė: „O man ir čia labai gerai. Gyvenu turtingai, turiu visko, ko man reikia, niekas manęs čia nejudina“. Tikriausiai baugu šiam Lazdijų gyventojui atsiminti įvykius, kai jis buvo atskirtas nuo savo gimtinės, artimųjų, draugų.

Didelį įspūdį paliko šio lietuvio pedantiškumas. Tiek tamsiai mėlynas žiguliukas, tiek garaže esantys daiktai sudėti į savo vietas labai tvarkingai. Jonas prasitaria, kad jį čia galima labai dažnai surasti, o šiandien planuoja važiuoti į sodą. Susitariame, kad kitą dieną užsuksime jį aplankyti, o šiandien keliaujame toliau.

Kadangi pramoninių prekių krautuvėlė darbą pradeda tik 10 valandą, visi likusieji pradedam tvarkyti kapinaites, esančias netoli Čeremchovo gyvenvietės. Tai provoslavų kapinės, kuriose yra palaidota apie 20 lietuvių. Darbo tikrai nemažai: antkapiai, kryžiukai išvartyti, kai kurie kapai iškasti, užžėlę krūmais, aukštomis piktžolėmis, kai kur išaugę aukšti medžiai. Tačiau akimirka, kai mes į jas įžengėme – nepaprasta. Niekam nereikėjo skirstyti, ką kam reikia daryti, visi puolė daryti tai, kas jiems atrodo svarbiausia ir yra jų jėgoms: merginos nešti smulkius medelius, šakas, rinkti šiukšles; vaikinai – kirsti, pjaustyti, taisyti, nešti didžiulius medžius. Šiek tiek padirbėję, sulaukę bendražygių ir nusiteikę čia sugrįžti po dviejų dienų, pajudame link stovyklavietės. Iki jos nuo Čeremchovo apytiksliai 7 kilometrai kelio.

Stovyklavietę įkuriame labai gražioje vietovėje – šalia gražios, vasariškų laukinių gėlių pievos, kurios horizonte matyti Uralo kalnai, o šalia teka gėlo vandens šaltinėlis. Pasistatę palapines, įrengę laužavietę ir truputėlį užkandę – keliaujame link antrųjų kapinaičių. Šiose kapinaitėse palaidoti tremtiniai lietuviai, anksčiau gyvenę Mostavaja kaimelyje.

Pirmą kartą jas išvydusi susimąsčiau – ar čia tikrai yra kapinės? Laukinė gamta sutvarkė viską pagal savo taisykles: išvartė medžius, išgriovė kryžius, antkapius ar liūdnai atrodančias plastikines gėles, išaugo ir nauji medžiai, kapinaitės užžėlė krūmais, samanomis ir piktžolėmis. Skaudu žiūrėti ir į tuščias duobes, kurias paliko lietuviai, atvykę išgabenti savo giminaičių palaikų. Jos paliktos netvarkingai, kartais netgi padaryta žala šalia esantiems kapeliams.

Šiandieninis mūsų tikslas – jas iškuopti: išnešti išgriuvusius medžius, tebeaugančius praretinti, pašalinti krūmynus, surinkti smulkias šakas ir šiukšles, t.y. varinę vielą ar estetinės išvaizdos nebeturinčias plastikines gėles. Visi nieko nelaukdami puolame darbuotis. Nešdami šiukšles ir prasilenkdami vieni su kitais, negailėdavome palaikančių šypsenų. Kadangi keturias dienas neturėjome aktyvios fizinės veiklos, – visi turime sukaupę pakankamai energijos, jėgų ir ryžto dirbti tol, kol kapinaitės atrodys gražiau.

Berinkdama ir nešdama išmesti šakas daug mąsčiau: tiek apie patį gyvenimą, tiek apie tremtį, tiek apie žuvusius žmones. Koks nenuspėjamas yra gyvenimas! Vieną akimirką jis verte verda, o kitą – gyvenvietės nyksta, tik kur ne kur iškyla apie jas bylojantys ženklai, žmonių nebėra, o amžino poilsio vietą likviduoja miškas. Dirbdama jaučiausi susivienijusi tiek su gamta, tiek su kartu dirbančiais žmonėmis. Kiekviena išnešta šakelė, išrauta piktžolė privertė širdį šypsotis. Palikome kapinaites kur kas švaresnes ir šviesesnes.

Vakaras praėjo labai greit. Penki žmonės leidosi žygiuoti iki už penkių kilometrų esančios upės, o mes paplepėjome ir kartu su Indre nukeliavome iki palapinės miegoti. Užmiegu labai sunkiai, nes galvoje sukasi daugybė įvairiausių minčių. Apie tai, ką šiandien pamatėme, ką nuveikėme, ką reiks nuveikti ryt; apie tai, kokie mes visi esame skirtingi, bet kartu ir panašūs.

2010 m. liepos 6 d., antradienis

Esu skaičiusi nemažai dienoraščių, rašytų Sibire. Ir nori – nenori kelionės metu nuolat kyla įvairiausių asociacijų arba lyginimų. Pavyzdžiui, iš vietinių išgirdome istoriją, kad žiemą šioje vietovėje būna siaubingai šalta ir labai daug jaunuolių, išvažiavusių į mišką, jau nebesugrįžta. O mūsų tautiečiai juk būdavo nuolat verčiami eiti kirsti mišką, miegoti kuo trumpiau, nes miegant nebejauti šalčio ir padidėja tikimybė numirti. O šioje vietovėje net vasarą naktį miegoti šalta. Temperatūra nukrenta iki 4-8 laipsnių.

Nuo pat ryto nuotaika labai darbinga. Mes, merginos, puolėm šveisti ir dažyti tvoreles, kryžiukus. Vaikinai statyti kapelius juosiančią tvorą. Kelias valandas nepakėlusi galvos nuo darbo, vieną akimirką apsidairiau – kapinaičių aplinka tapo tokia stebuklingai kerinti: pritemęs dangus, pro tarpus besiveržiantys saulės spinduliai, skraidantys paukščiai, šviežiai nudažyti, blizgantys paminklai, praretinti ir nugenėti medeliai, išrankiotos šakos ir šiukšlelės. Kelias minutes tiesiog stovėjau ir gėrėjausi.

Ir štai – vieną akimirką išgirstu Emiliją dainuojant lietuvių liaudies dainą. Prie jos prisijungia ir Gintarė.  Merginų balsai skambėjo taip darniai, gražiai, garsiai ir privertė išgyventi ypatingus jausmus: tai, kas taip puoselėta, branginta, kas turi išskirtinę reikšmę lietuviams. Visi ramiai dirbome ir klausėmės dainų, skirtų mūsų tautiečių garbei, jų atminimui.

Kilo mintis – ar dar kada čia sugrįšiu? Manau, kad ne. Ne todėl, kad nenoriu, bet todėl, kad kažin ar kada bepasitaikys galimybė. O būtų įdomu čia sugrįžti ir pažiūrėti, kas gi liko iš mūsų įdėtomis pastangomis atliktų darbų.

Artėjant vakarui, baigiame darbus ir einame vakarieniauti. Šiandien Mindaugo karūnavimo diena. Merginos, likusios stovyklavietėje nupynė Mindaugui vainiką iš laukinės pievos gėlių. Paklausę įdomių Norberto pasakojimų apie karalių Mindaugą, jo šeimą, pasveikiname ir savąjį: uždedame vainiką, merginos pabučiuojame į žanduką.

Tačiau didžiausią įspūdį šiandien paliko tautiškos giesmės giedojimas. Visi kartu skaičiavome minutes iki 24 val (vietos laiku) vien tam, kad susivienytume kartu su kitais pasaulio lietuviais ir atiduotume pagarbą Tėvynei. Atėjus tai akimirkai, apsikabinome ir vieningai giedojome himną. Visas miškas aidėjo nuo mūsų balsų, buvo taip didinga ir žavu. Jaučiausi, tarsi čia, toli nuo gimtųjų namų, būtų maža, bet labai vieninga Lietuva.

Po to visi kartu sustoję kalbėjome apie savo įspūdžius, mintis, išgyvenimus. Įsitikinau, kad kalbant apie Tėvynę, meilę jai, kartais nereikia vadovautis vien protu ir logiškomis diskusijomis. Akimirka buvo labai nuoširdi, kiekvieno pasakyti žodžiai šilti ir prasmingi, keliaujantys iš širdies į širdį. Tikiu, kad išliksime draugais ir pasibaigus šiai ekspedicijai.

2010 m. liepos 7 d., trečiadienis

Naktis buvo ypatinga. Ne tik todėl, kad vakarą visi praleidome pasisakydami prie laužo, bet ir todėl, kad mūsų buvimas čia atkreipia vis daugiau tiek vietinių gyventojų – rusų, tiek meškų dėmesį. Pėdsakai rasti visai netoli stovyklavietės. Naktį buvo paskirstyti budėjimai: 3 budėjimo grupės po du žmones. Viskas vyko labai tvarkingai ir organizuotai, budėtojai turėjo „prisiregistruoti“ užrašų knygelėje.

Diena nuo pat ryto buvo intensyviai suplanuota. Vaikinai kartu su Indre iškeliavo užbaigti tvarkyti kapinaites prie pat Čeremchovo gyvenvietės, mes su Kristina ir Rasa užbaigėme dažyti paminklus ir kryžiukus Mostavaja kapinaitėse, o maisto komanda buvo nužygiavusi iki miestelio nupirkti maisto.

Džiugu, kad bedirbant, bešnekant su bendražygiais atsiranda laiko pabūti vienai su savimi, pamąstyti, paanalizuoti jau nutikusius ar dar tik nutiksiančius dalykus. Kapinių tvarkymas – tėra tik mažas simbolis, daug gilesnę prasmę turės žodžiai, kuriuos išgirsime iš Sibire tebegyvenančių tautiečių; žodžiai, kuriuos ištarsime jauniems žmonėms, sugrįžus į Lietuvą.

Užbaigę tvarkyti šias kapinaites, įsiklausome į miško garsų visumą, pasigrožime sutvarkytais kapeliais, kurie jau dabar yra panašūs į kapinaites, ir iškeliaujame link antrųjų. Teko išgirsti, kad vaikinams ten pradedant dirbti, įsivyravo lengvas chaosas, tačiau tą akimirką, kai mes ten atvykome, viskas vyko labai sklandžiai. Dirbome sparčiai: visi drauge šveitėme, dažėme paminklus, o monotonijos prablaškymui daug juokėmės ir šnekėjome apie viską. Prieš išeinant pastatėme kuklų, bet prasmingą kryžių, kurį pašventinę ir pagerbę išžygiavome atgal į stovyklavietę.

Susirenkame prie laužo, skanaujame išsaugotą lietuvišką rūkytą dešrą. Šiandien įspūdžių tikrai daug. Užbaigėme tvarkyti netgi dvejas kapinaites. Vaizdelis prieš ir po tikrai kontrastingas. Atrodo, radome jas suniokotas, paliestas negailestingos gamtos rankos, tačiau po dviejų įtemptų darbo dienų jos atrodo labai gražiai. Tokios paslaptingos, ramios, kukliai gražios. Jose kiekvienas palikome po dalelę savęs, savo idėjų.

Nueinu miegoti rami, laiminga ir labai laukiu rytdienos. Robertui vakar vakare gimė idėja, kad kapinaitėms reikalingas didelis kryžius. Realizuoti šią mintį jam padėjo Tautvydas ir kiti vaikinai. Nepaprasta žiūrėti kaip jie vėlai vakare (tiksliau naktį, nors buvo šviesu) su kirvukais ir pjūklais jį nudirbo. Galutinio rezultato tąkart taip ir nebesulaukiau, tačiau šiandien ryte jis nudžiugino – kryžius toks šviesus, gražus, aukštas ir keistai artimas. Ant jo prikaltas mažesnis kryžiukas su nukryžiuotu Jėzumi.

2010 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Šiandien paliksime pirmąją mūsų stovyklavietę. Nuo pat pirmų rytmetinių akimirkų visur jaučiamas šurmulys, skubėjimas, tačiau ir noras judėti tolyn, siekti kitų ekspedicijos tikslų.

Buvau pakerėta, kai kalnų ir gėlėtos pievos fone, pamačiau atžygiuojančius basus vaikinus, nešančius taip kruopščiai jų padarytą kryžių. Tai buvo viena iš tų akimirkų, kai norisi surikti: “Sustok, akimirka žavinga!“ ir priminė man ištrauką iš filmo, tik nešančiųjų veidai buvo perkreipti ne skausmo ar liūdesio, bet rimties ir susikaupimo. Labai bijojome, kad ji nebūtų prisotinta pompastikos ar atrodytų dirbtinai, tačiau viskas buvo natūraliai nuoširdu ir artima. O dar kai pamačiau, kad Kęstas, kurį vos prieš dešimt minučių pagyrėme dėl itin baltos vyriškos palaidinės, neša paėmęs pačią purviniausią kryžiaus vietą, jokių abejonių neliko. Tai bent ryžtas ir noras prisidėti prie kryžiaus įleidimo į žemę proceso, jo užkasimo, apkrovimo akmenimis.

Paulius paskaitė maldelę, uždegėme žvakutes, Norbertas patepė kryžių švęstu vandeniu, atsivežtu iš Lietuvos. Emilija su Gintare pradėjo dainuoti senovinę lietuvių liaudies raudą, kuri skambėjo taip gražiai, graudžiai  ir palietė kiekvieno iš mūsų širdį. Net šiurpuliukai lakstė po visą kūną!

Gaila palikti šią vietovę. Ji tapo tokia artima, savita erdvė. Kiekvienas čia radome, kur įprasminti save, įdėjome daug pastangų, nuoširdaus darbo, apipinto įvairiausiomis mintimis. Galime guosti save, kad padarėme viską, kas buvo mūsų rankose, kad ši vietovė kuo ilgiau nenukeliautų užmarštin ir išliktų autentiška. Palikome tvoreles, kryžių lenteles, kuriose nors ir labai blankiai, bet buvo įmanoma perskaityti žuvusio tautiečio tapatybę.

Po kelių dienų pertraukos, svilinant saulei, vėl turėjome galimybę pažygiuoti su kuprinėmis ant pečių. Jau buvome to pasiilgę. Atėję į Čeremchovą, turėjome laisvo laiko, tad stebėjome Uralo kalnų fone žaidžiančius futbolą vaikus. Ir štai, vieną akimirką vaikinai pasileido bėgti į stadioną, paprašė kamuolio ir pradėjo jį spardyti. Prie jų prisijungė ir kelios merginos, o mes, likusieji, – su pasigėrėjimu juos stebėjome.

Atvažiavus geltoniesiems autobusiukams, mes į juos įsėdome ir pradėjome karštąją kelionę į Novają Lialią. Viskas vyko sklandžiai iki to momento, kai horizonte pastebėjome milicijos automobilį, kuris liepė sekti paskui jį. Visi pradėjome kelti hipotezes, kokiu tikslu mes turime su jais važiuoti. Nuvažiavus iki komisariato paaiškėjo, kad atvykstant į naują gyvenvietę, turime užsiregistruoti administracijoje bei išbūti tame rajone ne ilgiau kaip tris paras.

Visą dieną beveik nieko nevalgėme (išskyrus porciją ledų ir pora obuolių), tad vakare buvome išbadėję ir pavargę nuo prisodrintos įvairiapusių įspūdžių kelionės. Stovyklavietę įkūrėme labai gražioje vietoje, ant šlaito, prie pat upės esančioje pievoje, kurioje skraido įvairiausi drugeliai. Važiuodami čia tikėjomės, kad bus mažiau uodų, tačiau vos išlipus iš mikroautobusų teko skaudžiai nusivilti – jų čia dar daugiau ir puola kaip pasiutę: kanda tiek į akis, ausis ir net lūpas!

Netoli buvo ir maudykla. Žinoma, mūsų atvykimas sulaukė didžiulio vietinių gyventojų dėmesio. Kol mes maudėmės – vietiniai mus stebėjo, tarsi žiūrėdami gerą filmą. Buvo keista, jaučiausi labai nesmagiai.

Pozityviai nuteikė pokalbis prie laužo. Beveik visi pasisakė, padėkojo už tai, kad esame kaip didelė ir vieninga šeima. Šeima, kurioje kiekvienas turime tam tikras pareigas, esame savaip svarbūs. Nuostabu, kad veidų niekad neapleidžia šypsenos ir sugebame rasti laimę mažuose dalykuose (pvz: nerealią panoramą turintis tualetas). Nuostabu gyventi čia ir dabar!

2010 m. liepos 9 d., penktadienis

Ši naktis pirmoji, kai šitaip gerai ir šiltai išsimiegojau. Rytas – pirmasis, kada susimąsčiau apie namus: ar aš čia esu laiminga? Ar pasiilgau namų, artimųjų ir apskritai civilizacijos? Ar aš įgyvendinu tuos tikslus, kuriuos išsikėliau sau prieš čia išvažiuodama?

Manau, kad esu labai laiminga būdama čia, o įspūdžių tiek daug, kad norisi juos visus į save susemti ir sudėti į jiems skirtas lentynėles savo atmintyje. Taip gera gyventi ir nesukti galvos dėl nesibaigiančių darbų, reikalų, dėl laiko stokos, noro visur suspėti… Gera tiesiog mėgautis gyvenimu ir niekur neskubėti. Tačiau pasiilgau ir meilės, šilumos, kuri mane supa ten, gimtinėje.

Pradžioje nužygiavome iki komisariato. Kol sutvarkomi dokumentai, spėjome susipažinti ir su rusiškuoju biurokratijos aparatu: mus siuntinėjo iš vienos vietos į kitą. Tuomet įsėdome į vietinį autobusą, kuris mus nuvežė iki Novaja Lialia kapinių. Jos prie pat geležinkelio. Vieta atrodo gan baugiai: kapinės milžiniškos, baisiai užžėlusios, medžiai užvirtę ant kapų, aptvarkytas vos kas antras ar net trečias kapas. Prie viso to prisideda ir tai, kad ir čia pilna uodų! Šie gyviai nepalieka mūsų ramybėje nuo pirmųjų rytinių akimirkų iki pat vėlyvos nakties. O dar mano kraujas jų tarpe itin paklausus ne tik Lietuvoje, bet ir čia – Sibire.

Kadangi kapinaitės labai didelės, tai keli bendražygiai, kurie ėjo gale, spėjo ir pasimesti. Lietuviškų kapų čia tėra 7 ar 8. Šalia jų stovi didžiulis medinis katalikiškas kryžius. Nieko nedelsdami puolame darbuotis. Didelį įspūdį paliko tai, kad vos ne ant kiekvieno paminklo yra pakabinta mirusiojo nuotrauka, kapai pakankamai tvarkingi. Aptvarkius šiuos kapelius, didžioji dauguma grupės narių išeiname ieškoti dar dviejų lietuvių kapų, tačiau, deja, jų niekur neradome. Užtat turėjau puikią galimybę pabūti su savo mintimis. Ėjau, dairiausi po tas didžiules kapines, skaičiau užrašus ant kryžių, paminklų ir svarsčiau, kokie čia žmonės palaidoti, kaip susiklostė jų gyvenimai. Bene labiausiai sukrėsdavo maži kapeliai, kuriuose palaidoti žmogučiai, turintys vos šešerius ar aštuonerius metus. Dauguma žuvę karo metais. Skaudu, tačiau to neįmanoma pakeisti.

Prieš mums paliekant kapinaites, Norbertas šiukšlių krūvoje šalia lietuvių kapelių rado siaubingai sukrečiantį radinį – smulkaus žmogaus kaukolę ir šonkaulius, kurie buvo išdarkyti medžio šakų. Ore tvyrojo įvairios emocijos: vieni pasipiktino, kiti – nuliūdo, o galų gale visi pradėjo kelti hipotezes, kodėl jie atsirado būtent ten – šiukšlių krūvoje, vos ne paviršiuje?  Galbūt juos ten kažkas užkasė specialiai? O galbūt jie čia atsirado, kai giminaičiai, atvažiavę išsivežti savųjų palaikų ir radę duobėje „svetimkūnį“, jį paprasčiausiai išmetė? Nesuvokiu, kaip įmanoma šitaip niekšiškai pasielgti.

Vaikinai iškasė duobutę, sumetė visus kaulelius, užkasė. Robertas greitai sumeistravo kryžiuką ir mintyse sukalbėję maldelę pajudame link geležinkelio. Šis įvykis tikrai stipriai mus sukrėtė. Ėjome, tylėjome ir mintyse sukosi daugybė įvairiausių klausimų: Kas? Kaip? Kodėl? Koks šaltakraujis turėjo būti žmogus, kuris šitaip galėjo pasielgti?

Išėjus ant kelio, susėdame ir laukiame pravažiuojančio autobuso. Žiūrim – atvažiuoja autobusas Nr. 1. Pradedame stabdyti – nestoja! Nutariame pajudėti link miestelio. Paklausiame vietinių patarimo – šie patarė įsėsti į autobusą Nr. 2 ir paprašyti, kad jis nuvežęs mus 3 km už papildomą mokestį, nuvežtų ir likusius 4 km. Taip ir nutariame pasielgti. Kelionė buvo tikrai įsimintina ir paliko neišdildomą įspūdį. Važiavome itin greit, o aplinkui mus net skraidė daiktai.

Grįžus į stovyklavietę truputėlį užkandame ir išskubame tvarkyti kitų kapinaičių. Kadangi jose tėra keli lietuviški kapai, tai einame tik pusė grupės. Buvome pasiėmę labai nedaug įrankių, tad kol mes su Kristina baigėme dažyti tvorelę ir kryžių, likusieji buvo priversti laukti. Tačiau nors ir buvau labai pavargusi, bet darbas ėjosi lengvai, jautėsi komandos palaikymas. Tautvydas vis prieidavo ir pasisiūlydavo padėti. Ačiū jam už tai.

2010 m. liepos 10 d., šeštadienis

Buvau prikelta puodų daužymo garsų. Pakėliau akis ir pažiūrėjau į mažytį veidroduką – alergija ir toliau plinta, o, kaip tyčia, neturiu pasiėmusi vaistų. Nieko nedelsdama pradedu krautis daiktus. Šiandien laukia didžiausias ekspedicijos išbandymas – žygiavimas į neįžengiamas miškų tankumas.

9 valanda. Susirenkame prie laužavietės ir dėl laiko trūkumo tik suvalgome po porą meduolių. Nespėjau net atsigerti arbatos, kai atvažiavo senovinis kareiviškas džipukas, turėjęs mus nuvežti iki taigos pradžios. Glaudžiai susėdome aštuoniese ir pradėjome smagiai kratančią kelionę tiek per kelius, tiek per ražienas.

Atvažiavus prie taigos, Gintautas perspėjo, kad pasiruoštume visas atsargumo priemones – bus labai šlapia ir sunkiai praeinama. Užsidedu kapišoną, kepurę, tinklelį, išsitraukiu palapinsiaustę, bachilus, užsimaunu pirštines. Sukaustė nežinia dėl to, kas mūsų laukia ten, tačiau virte virė ir noras eiti, kur net vietiniai šiuo laiku nesiryžta.

Pradedame žygiuoti. Gintautas – vienintelis žmogus, kuris žino tos gyvenvietės koordinates, yra išklausęs tremtinių pasakojimus apie tą vietovę, tad eina mūsų priekyje. Nuo pat pirmų žingsnių supratau, kas mūsų laukia: žolė, kurios aukštis siekia apie du metrus; pelkynai, kuriuose nematai, ar dedi koją ant kupsto ar į vandenį; milijonai uodų ir muselių. Gintauto žodžiais tariant, mes patyrėme patį blogiausią variantą. Daugiau jų būti čia nebegali.

Einu ir mano galvelėje plaukia įvairiausios mintys: tiek apie šeimą, tiek apie draugus, tiek apie patį gyvenimą. Tokia fizinė iškrova tikrai skatina galvoti ir analizuoti įvykius. Gintauto tempas man patinka: einama nei per greitai, nei per lėtai. Kartais per savo žioplumą kyštelėdavau koją į vandenį ar įmerkdavau į dumblą. Bet tai buvo nesvarbu. Didžiausias problemas kėlė trys dalykai: tvankus oras ir karštis, susidaręs dėl po palapinsiauste susidariusio šiltnamio efekto; uodai ir muselės, kurios siaubingai kartino gyvenimą: patekdavo ir geldavo į veidą net per tinklelį; ir vandens trūkumas. Kadangi, tikėjomės taigoje rasti gėlo vandens šaltinį, dvidešimčiai žmonių mes teturėjom 15 litrų geriamo vandens.

Atrodė, kad kelionė trunka visą amžinybę. Turėjome tris sustojimus (po 3,5 km, 7,5 km ir 12,5 km), o vandens atsargos ryškiai mažėjo. Visi tapome jautresni, irzlesni ir piktesni. Buvo sunku paskaičiuoti, kiek reikia kiekvienam žmogui, kad jis atsigertų, bet aš gėriau labai mažai. Daugiausia skalavau burną. Paskutinį 5 litrų butelį pasilikome rezervui – jei kartais ir miškų gilumoje nerastume geriamo vandens.

Ėjimas per taigą – tai ne pasivaikščiojimas po Dzūkijos nacionalinį parką. Su kiekvienu žingsniu darėsi vis sunkiau, nuo šūkaliojimų pradėjo plyšti galva. Tarpusavio bendravimo praktiškai nebuvo, išskyrus keletą banalių juokų, kurie mus lydėjo visos kelionės metu: „Kas norit namo? Jei norit, tai jau pats laikas eiti.“, „Kas norit limonado, o gal vandens?“ ir panašiai. Galų gale pradėjom šnekėti apie filmą „59 kvartalas“ ir kokie aktoriai mus turėtų vaidinti. Vandens stygius varė į neviltį.

Ir štai, tarp medžių išnyra laužavietė, malkos ir metalinis vagonas. Gintautas pasiūlo čia įsikurti, o septyniems stipriausiems vaikinams – keliauti ieškoti vandens šaltinio ir kapelių. Vaizdą, kuris įsivyravo stovyklavietėje sunku nupasakoti: vieni puolė kurti laužą ir tiesiog numetę daiktus atsigulė ant žemės, kiti, besislėpdami nuo išbadėjusių uodų atakų, užsidarė namuke ir sugriuvo ant įtartinai atrodančios lovos (Ačiū Valdui už meditacinį seansą apie krioklį J )

Po poros valandų sugrįžę vaikinai pasakojo radę užtvanką, namelio griuvėsius, o po ilgų paieškų ir kapelių liekanas: vieną didelį kryžių, kitą mažesnį. Gėlo vandens šaltinio nėra, tad vienintelis vandens telkinys – už namuko esanti pelkė. Ji panaši į upelį, tik vanduo joje neteka ir yra tamsiai rudas. Nutariame gelbėtis nuo troškulio: likę stovyklavietėje komandos nariai du kartus jį virina ir filtruoja per binto, vatos ir anglies filtrą. O mes patraukiame tvarkyti kapelių. Aplinka čia labai graži: didžiulis gražiomis laukinėmis gėlėmis ir aukštomis žolėmis užžėlęs laukas, kurio viduryje stovi namelio griuvėsiai. Tačiau įėjus į mišką – lengva pasiklysti. Neveltui yra pasakojama, kad jei iš taigoje įrengto lagerio koks tremtinys ir bėgdavo, tai jo jau niekas nebeieškodavo. Pernelyg klaidu ir pavojinga čia.

Dvidešimties kilometrų spinduliu, išskyrus laukinius žvėris: meškas, šernus, vilkus, Gintauto mėgstamus herojus – burundukus, nėra nė gyvos dvasios, o mes čia sau vaikštome, ieškome kapelių ir grožimės gamta. Juos radus užgniaužė kvapą. Taigos gelmėse vos pastebimos kryžiuko liekanos, supiltas kūpstelis, o paėjus toliau ir metalinis kryželis su tvorele. Niekad negalvojau, kad atėjusi čia jausiuos taip keistai. Nužygiavome ten, kur jau daugybę metų niekas nebuvo (tikriausiai ir nebus), tvarkome kapelius, kurie per beveik penkiasdešimt metų spėjo taip suirti, kad keliant lenteles nuo žemės, jos trupa (nutariame geriau jų nejudinti, o tiesiog padaryti tai, kas mūsų rankose – apravėti, išrauti krūmelius, nuimti storą samanų sluoksnį), vien tam, kad šitaip pagerbtume čia palaidotus protėvius ir šių kapinaičių atminimas išliktų kuo ilgiau.

Robertas su Tautvydu nukala dar vieną kryžių. Šis kukliausias, žemiausias, bet ne mažiau svarbus. Patepame jį švęstu vandeniu, pagerbiame tylos minute. Atidavėme paskutines jėgas ir siaubingai ištroškę grįžome į stovyklavietę.

Grįžus radome pastatytas palapines bei visą butelį „cecho darbininkų“ išfiltruoto vandens. Vanduo net ir po virinimų, filtravimo ir virimo kartu su džiovintais vaisiais (kuriuose radau ne vieną kirmėlę), vis dar rudas, kartus, stringantis gerklėje, bet kai jaučiamas šitoks vandens stygius – jį gerti įmanoma. Valgyti noro visiškai nėra.

Vakaras praėjo labai ramiai. Vieni gulėjo ant žemės stovyklavietės viduryje, kiti – sėdėjo prie laužo. Treti – ėjo ilsėtis į palapines. Aplinkui tvyrojo nuovargis, jėgų trūkumas ir išsekimas. Mūsų palapinę vaikinai pastatė pačią paskutinę, tad truputį išsigandau. Juk aplink mūsų stovyklavietę verda laukinės gamtos gyvenimas, pilna žvėrių, o jei naktį atklystų kokia meška? Juk visai netoli Gintautas rado jų guolių.

Atsigulu į miegmaišį. Net ir atsigėrusi „kompoto“ jaučiu troškulį. Po manimi – trys didžiulės duobės, o pati palapinė pastatyta įkalnėje. Su Indre pasijuokiame, kad miegosime tarsi čiuožykloje ir abi nurimstame. Rašydama dienoraštį įsiklausau į mišką: iš stovyklavietės vidurio girdisi lengvas šurmulys, pavieniai paukščių čiulbėjimai ir tūkstančių uodų dūzgimas! Tačiau visa tai sudaro savotišką harmoniją. Guliu, klausausi ir mąstau. Tikriausiai tai pirma ir paskutinė galimybė pabuvoti ten, kur jau penkiasdešimt metų nebeegzistuoja joks žmonių gyvenimas, kur karaliauja tik laukiniai žvėrys ir augmenija, o mūsų protėvių kūnai ilsisi ramybėje, apsupti laukinių pievų, neįžengiamų pelkių ir miškų. Įdomu, ką jiems teko čia patirti; kaip jie gindavosi nuo uodų, bimbalų ir muselių; kaip spręsdavo vandens trūkumo problemą. O gal tokios tuo metu net ir nebuvo…

2010 m. liepos 11 d., sekmadienis

Naktį miegojau labai neramiai. Viskas susidėjo į vieną krūvą: tiek karštis, tiek baimė, tiek uodų įkandimų sukeliamas niežulys ar net duobių sukeliamas skausmas. Rytą pradedame kariuomenės ritmu: anksti atsikeliame, greitai susidedame daiktus, sulankstome palapines ir susirinkę prie laužo gauname po nepilną rezervinio vandens puodelį. Tie gurkšniai buvo tokie neapsakomai skanūs, tikriausiai niekada vanduo neturėjo didesnės vertės nei tąkart. Tie, kas norėjo – galėjo užkąsti batono su kondensuotu pienu, tačiau dauguma neturėjo apetito.

Paliekame mūsų laikinąją stovyklavietę. Žygiavimas iš taigos buvo labai sunkus: su kiekvienu žingsniu mažėjo šypsenų, tapome vis irzlesni, svilino karštis, nuolat tykojo ir puldinėjo uodai, kabinosi įvairiausios dygliuotos žolės ar krūmai. Turėjome pasiėmę 5 litrus pelkės vandens, bet nutarėme jį pasilikti akimirkai, kai jis bus labiausiai reikalingas – pusiaukelei.

Buvo sunku tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Gintautas sustojimus darė dažnai, po kiekvieno iš jų buvo vis sunkiau pakilti ir eiti toliau, tačiau visi savaip bandėm nepasiduoti ir judėti į priekį. Vieni rėkavo jau spėjusius pabosti šūksnius, kiti dairėsi aplink ir stengėsi įsiminti kuo daugiau šios laukinės gamtos savitumo, treti – paskendo savuose apmąstymuose. Intensyvi protinė veikla tikrai atitraukia dėmesį nuo troškulio ir pilvo skausmo.

Įpusėjus kelionei, grupė, Gintauto paskatinta, skilo į dvi dalis: šeši vaikinai iškeliavo greitesniu tempu, kad nuvyktų nupirkti vandens, kiti – pasiliko su vadovu ir toliau lėtai žygiavo. Priėjus pakankamai skaidrią pelkę ir troškuliui pasiekus kritinę ribą, nusiprausiame, o keletas mūsų išdrįsta net atsigerti. Pagunda buvo tokia stipri, kad vos ne vos susilaikiau.

Prieiname lauko pradžią. Iki kelio tenka gerokai paėjėti per ražienas, bet kojos nešė mus automatiškai, taip norėjosi greičiau nusimesti sunkią kuprinę, atsisėsti ir atsigerti vandens. Ir koks neapsakomas žodžiais džiugesys aplankė mus, kai išvydome žiguliuką su iš jo per langus kyšančiais vandens buteliais! Pradėjome ploti ir rėkti iš laimės. Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio troškulio, žinojau, kad negalima daug gerti, bet taip sunku suvaldyti tą norą išgerti dar ir dar…

Bendražygių veidus vėl papuošė šypsenos, išgriuvome ant žolės ir ilsėjomės. Viduje atsirado daugybė jėgų ir ryžto užbaigti tuos 5 kilometrus, likusius iki upės, tad pakilus Gintautui, pakylame ir mes. Einame sau klegėdami greitu tempu, nes norime greičiau prieiti upę ir nusiprausti, numesti sunkią naštą nuo savo pečių. Pasiekę Lialios upę puolame maudytis. Jaučiausi fiziškai pavargusi, bet labai laiminga.

Po kurio laiko iškeliaujame link miestelio, kur įsėdę į autobusą, nuvykstame iki parduotuvės. Kaip išbadėjusi vilkų gauja, nieko nelaukdami ten ir pavalgome. Po dviejų dienų praleistų pusbadžiu, sunku susilaikyti ir nuo persivalgymo. O mūsų „ceremoniją“ iš už poros žingsnių stebi milicija. Negana to, susirgo Gintarė. Pradėjo pykinti, sukilo temperatūra. Labai dėl jos nerimaujame ir stengiamės kuo tik galėdami padėti.

Beeinant į traukinių stotį, į galvą topteli mintis – o kur mano žygio batai? Aš juos po maudynių buvau įsidėjusi į atskirą maišiuką ir per išsiblaškymą, skubėjimą palikau autobuse. Pasiguodžiau vaikinams, šie prižadėjo pabandyti juos surasti. Gaila ne pinigų, išleistų juos nusiperkant, bet  sentimentalių atsiminimų, kurie yra patirti juos apsiavus.

Ateiname prie stoties. Čia mus pasitinka Gintautas su dviem lietuviais – Juozu ir Antanu. Broliai buvo ištremti, kai šiems tebuvo 7 ir 10 metų. Juozas vis dar moka lietuviškai pasisveikinti, tačiau susišnekėti pavyksta tik rusiškai. Abu teigia kartais pasižiūrintys naujienas, susijusias su Lietuva, per žinias. Nors jiems Lietuva su savo kalba, papročiais, vertybėmis jau ganėtinai tolimas dalykas, per mažai joje praleido laiko. Vienas didžiąją savo gyvenimo dalį pradirbo baldžiumi, kitas – popieriaus fabrike. Nors ir broliai, tačiau, mano akimis žvelgiant, labai skirtingi. Antanas – santūresnis, kalba lakoniškai ir kartkartėmis net sudrausmina įsismarkavusį brolį. O Juozas – atlapaširdis plepys. Kalba daug, tačiau apie tremtį mažai ką atsimena. Seniau jie palaikė ryšius su Lietuva, susirašinėjo su giminėmis iš Kauno, tačiau dabar jokio tiesioginio kontakto nebepalaiko. Paklausus, ar norėtų sugrįžti į Lietuvą, Antanas atsakė, kad žemė visur ta pati, tad čia gyventi irgi gerai. Atmintyje jiems išliko Kaunas. Truputį gaila, bet žmogiškai suprantama, juk jie buvo per maži patys išsiugdyti norą išlaikyti lietuvybę.

Mums bešnekant, žvilgsnis nukrypo į už nugaros esančius vagonus. Juozas paminėjo, kad būtent tokiais ir buvo gabenami tremtiniai. Su ašaromis stebėjome, kaip nevalingai virpa Juozo veido raumenys. Nors ir labai daug metų praėjo, bet tremties tematika jam vis dar skaudi. Atsisveikindamas jis pabučiuoja ranką ir išlydi mus į traukinį.

Vaikinai buvo prašę Antano sūnaus, kad šis pagelbėtų surasti mano batus, bet jis sugrįžo su liūdnomis naujienomis. Padėkojau, o šis, guosdamas mane, rusiškai atsakė, kad mano batai jau vaikščioja po Novają Lialią. Tebūnie tai, kaip mūsų lauktuvės vietiniams.

Įsėdus į traukinį vyrauja dviprasmiškos nuotaikos: labai gaila Gintarės ir baisu, kad tik rimtai nesusirgtų. O mintyse sukasi patirtų išgyvenimų nuotrupos: 59 kvartalas, apleisti kapeliai, pelkės vanduo, uodų atakos ir kiti.

Vėlai vakare atvykstame į Serovą. Labai džiaugiuosi, kad šiąnakt turėsiu galimybę palįsti po dušu ir išsiskalbti bent dalį rūbų. Kol susitvarkau, ateina 2 valanda nakties, tad nebeprisijungiu prie draugų, žiūrinčių futbolo finalą.

2010 m. liepos 12 d., pirmadienis

Vos pramerkusi akis negaliu patikėti tuo, ką matau: mane supa balta patalynė, nėra girdimas joks uodų dūzgimas, savo kūnu nejaučiu jokių duobių ar žemės iškilimų. Laikas bėga greit, todėl ir negaliu labai daug rašyti, norisi mėgautis akimirkų plazdėjimu.

Po dviejų dienų praleistų pusbadžiu – papusryčiaujame sočiai ir skaniai. Liūdna, kad susirgo beveik pusė grupės. O atrodo dar vakar visi buvom sveiki. Kyla daugybė įvairiausių hipotezių, kas galėjo sukelti šią organizmų reakciją: galbūt pelkės vanduo, gal maistas, o gal legioneliozės virusas, plintantis viešbučių dušuose ir tualetuose.

Vėliau išėjome pasivaikščioti. Vaikščiojom po Serovą kartu su Gintautu. Visos ekspedicijos metu jis mums buvo pagrindinis vedlys, tik jo sukauptos patirties vedami nukeliavome taip toli į taigą – 59 kvartalą. Jis mums šiandien aprodė ir Serovą, papasakojo apie savo nuveiktus darbus. Likau jais sužavėta. Tai tikras Lietuvos patriotas.

Buvo įdomu išgirsti pasakojimus apie Jakutiją – kraštą, kuris aprašytas gausybėje tremtinių dienoraščių; apie joje patirtus sunkumus ir Tit-Ary salą prie Lenos žiočių.

Įstrigo atmintyje parodytos nuotraukos, ypatingai Hamar – Dabane ir prie Laptevų jūros. Karsteliai išplauti, kyšo kaukolės ir kitos galūnės. Tai sukrečia ir įpareigoja sugrįžus į Lietuvą atsakingai atlikti savo tikrąją misiją. Kol ši tema bus liečiama, tol pagarba ir tų žmonių atminimas bus gyvas.

2010 m. liepos 13 d., antradienis

Šįryt prastai jaučiasi Norbertas ir Emilija. Gaila jų, o mintyse sukasi klausimas – kas kitas?

Papusryčiaujame, susikrauname daiktus ir ruošiamės kelionei į Malają Latą. Ten reiks sutvarkyti, Gintauto žodžiais tariant, vienas iš baisiausių kapinaičių. O taip nesinori traukti tų purvinų kamufliažinių kelnių ir tinklelio nuo vabzdžių!

Į kelionę mus vežė geltonasis autobusiukas, lydintis mus nuo pirmosios atvykimo į Serovą dienos. Kelionė trunka apie dvi valandas, tad spėjame ir nusnausti, ir pasigrožėti aplinkinių vietovių vaizdais.

Atvykus į kapinaites ištiko šokas – jos tikrai atrodo baisiai. Tai tiesiog miškas, kurio brūzgynuose gali atrasti kyšančias lenteles. Greitai visi puolėme tvarkyti: išpjovėme medelius, išrovėme krūmus, išnešėme šakas. Aptvarkėme minimaliai, bet širdis vis tiek džiaugėsi.

Tuomet patraukėme į Gintauto suorganizuotą susitikimą su dviem lietuvaitėmis. Didžiulį įspūdį mums visiems palieka vietovė,  kurioje įsikūręs šis tvarkingas miestelis: bekraščiai miškai, laukai ir horizonte – Uralo kalnai. Vienos iš lietuvaičių namukas paprastas, buitis skurdi, tačiau visur vyrauja tvarka. Visas kiemelis išklotas lentomis, bėgioja pririšti šunys. Lietuvaitė mus svetingai ir šiltai pakviečia užeiti į vidų ir tuoj pat išbėga persirengti gražesnės suknelės.

Žiūrėdama į šią močiutę negalėjau atsistebėti: jai jau beveik 80 metų, o ji tokia energinga, pasipuošusi auskariukais, grandinėlėmis. Neužilgo Tautvydas atsivedė ir jaunesniąją jos sesę, kuri labai skiriasi: žemutė, tyli ir rami.

Močiutės geranoriškai pasakojo savo gyvenimo istorijas: jos, kaip ir Juozas su Antanu, buvo ištremtos, sulaukusios vos 7 ir 10 metų. Mama greitai mirė, o giminaičiai mergaites apgavo: už paliktas auksines monetas vietoj 10000 rublių tedavė 10 rublių. Mergaitės dvejus metus kentė baisų badą, nuo jo net pradėjo tinti. Išgelbėjo jas viena geraširdė moteriškė, kuri supjausčiusi duoną, trupinius supildavo ir atiduodavo mergaitėms. Tuomet jos buvo atiduotos į skirtingus vaikų globos namus, kur svetimų žmonių apsuptyje ir sulaukė šešiolikos. Tuomet pradėjo dirbti valgykloje. Po kurio laiko išsilaikius kursus – perėjo į restoraną. Likusį gyvenimą vyresnioji pradirbo vaikų darželyje, susirado vyrą, su kuriuo santuokoje praleido 53 metus. Praėjusiais metais jis mirė.

Abi senutės lietuviškai jau nebešneka, nors vis dar moka žodžius: karvė ir arklys. Turi savų vaikų, anūkų ir proanūkių. Buvo ir trečioji sesuo, kuri žuvo būdama jauno amžiaus.

Paklausta, ar niekada nenorėjo grįžti į Lietuvą; jei norėjo – tai kodėl negrįžo, vyresnioji močiutė susigraudino ir pasakė, kad joms atvykus, jų niekas nesurašinėjo, tad jos bet kada būtų galėjusios išvykti, tačiau širdis neleido palikti mamos kapavietės vienos. Beklausant šių močiučių ne vienam iš mūsų ištryško ašara. Ašara, simbolizuojanti gailestį, skausmą ir siaubą. Tokie pasakojimai apie tremtį, išgirsti iš pirmųjų lūpų, priverčia pažiūrėti į gyvenimą kiek kitaip. Uždega noru keistis, tapti dar geresniais.

Nuoširdžiai su jomis atsisveikinę, grįžtame į Serovą. Pasijuntu nekaip, tad vos įlipus į traukinį, nueinu miegoti.

2010 m. liepos 14 d., trečiadienis

Naktis buvo labai nerami. Pykino ir skaudėjo galvą. Ryte turėjau temperatūros, tad stengiuos pirmą pusdienį ramiai pagulėti. Kai tik pajaučiau pagerėjimą, pradėjau savo kelionę per bendražygių kupė. Kelionė neprailgsta, nes turime apie ką vieni su kitais pašnekėti. Tas vienybės ir bendrumo jausmas, gimęs kelionės pradžioje ir įtvirtintas kelionėje į 59 kvartalą, nenublėsta ir keliaujant atgal, į gimtinę.

2010 m. liepos 15 d., ketvirtadienis

Ankstyvas rytas. 4.30 val. Palydovė žadina visus keleivius, nes artėjame link Maskvos – paskutinės maršruto stotelės. Nuotaika labai permaininga – išaušo paskutinis rytas Rusijoje, paskutinės akimirkos kartu su šiais nuostabiais žmonėmis. Mus vėl svetingai priima ambasadoje, nusiprausiame, papusryčiaujame ir susitinkame su ambasadoriumi Antanu Vinkumi. Bendravimas su juo mus praturtina. Šis žmogus spinduliuoja gėriu, nuoširdžiai džiaugiasi ir dėkoja mums už kilnius darbus. Dėkojame jam ir mes.

Pusė grupės narių pasiliko ilsėtis viešbutyje, o mes keliaujame į Kosmonautikos muziejų. Pabuvę ten ir apžiūrėję daugybę įdomių eksponatų, patraukiame link VDNX parko. Tai parodų aikštė, sukurta 1939 metais tam, kad būtų kur rodyti žemės ūkio parodas. Joje visko labai daug: didžiulių statinių, fontanų, skulptūrų, paviljonų, kurių kiekvienas turi savo pavadinimą. Pvz: № 6 “Литовская ССР” — “Химия”. Pavaikščiojus ir iki soties prisisotinus stalinistinės architektūros, patraukiame link ambasados.

Šiandien Maskvoje labai karšta, vyrauja ganėtinai stiprus smogas. Einu ir nesuvokiu, kuo žmonės čia kvėpuoja. Po trumpo pasivaikščiojimo iš karto pradeda skaudėti galva. Tai tik dar kartą patvirtino žurnale perskaitytą faktą – Maskvos užterštumo lygis 8 kartus viršija leistiną normą. O ir gyvenimo ritmas čia išskirtinis. Visi žmonės skuba, lekia, bėga, vyrauja didžiulis šurmulys. Norisi greičiau sėsti į traukinį ir grįžti į ramią gimtinę.

Ir štai – toji akimirka atėjo. Stotyje prieiname prie traukinio, kuris mus tarsi traukte traukia lietuvišku užrašu: „Lietuvos geležinkeliai“. Savijauta labai keista. Vienas po kito pradedame balsiai šnekėti apie namus, ten likusius žmones, rūpesčius ir sukauptus darbus. Nuotaikos vyrauja sentimentalios. Sėdime sau kupė užsigesinę šviesą, Emilija ir Gintarė dainuoja įvairias liaudiškas dainas, jei moku žodžius – stengiuosi prisidėti ir aš. Reikia eiti ilsėtis, bet taip nesinori. Nesinori pabusti iš sapno, kuriame gyvenau dvi savaites. Liūdna, bet ši akimirka turėjo anksčiau ar vėliau ateiti.

2010 m. liepos 16 d., penktadienis

Kelionė į Rusiją sukėlė kontraversiškus jausmus. Žmonės čia mažiau tvarkingi, tingiai dirba, atrodo, tarsi be stiprios rankos paraginimo, nesugeba net savų mažų darželių prižiūrėti. Namai seni, neprižiūrėti, apžėlę piktžolėmis. Tad, prabudus ryte ir pažiūrėjus pro langą į gimtinės kraštovaizdį labai nudžiugau: viskas pasirodė taip artima, tvarkinga, gražu ir miela širdžiai.

Morališkai ruošiamės sutikimui stotyje. Kankina keistas jaudulys, nerimas, bandome jį numalšinti dainuodamos smagias lietuviškas daineles. Paskutiniai Arnoldo žodžiai visiems susirinkus kupė – jie įkvepia viltį, apgaubia šiluma. Taip nesinori išsiskirti su žmonėmis, kurie per tas šešiolika dienų tapo tokie savi ir artimi: su jais mes ryžomės nedideliems, tačiau prasmingiems darbams; su jais patyrėme ir šilto, ir šalto; su jais rasdavom laimę mažuose dalykuose. Esu labai laiminga ir dėkinga jiems už tai, kad nė vieną akimirką nesijutau vieniša, niekada neabejojau tuo, ką mes ten darėme.

Žmonių minia, džiaugsmo šūksniai, plojimai, gėlės, blyksčių mirksėjimas bei Arnas, nešinas duona ir druska,  grąžina į realybę. Tačiau tai dar toli gražu ne ekspedicijos pabaiga – tai didelio darbo pradžia. Privalome to nepamiršti.

MISIJA SIBIRAS

DIENA #1

Susidėjau visus daiktus ir išėjau į kiemą. Ten jau seniai laukė brolis, su kuriuo pakeliui į išvykos vietą, dar turėjome sustoti keliose vietose, tam, kad pasipildyčiau savo mantos racioną. Jausmas visiškai kitas negu paprastą dieną, panašus į tą jausmą, kuris ateina prieš egzaminą, kai žinai, kad būtinai reikia eiti, bet visiškai esi nepasiruošęs. Na gal panašiai.

13.38 val. atėjau į LiJOT biurą, ten jau seniai laukė dalis ekspedicijos dalyvių, su kuriais vyksime Uralo link. Po trumpo pokalbio su visais, pajudėjome link traukinių stoties. Ten laukė labai mažas būrys žurnalistų ir fotografų, manau visiems tai buvo tik į naudą, nes nepriminė didelių išleistuvių, kurios visada būna pernelyg sureikšminamos. Viskas kas yra svarbiausia, visada vyksta širdyje, ne išorėje.

Traukinys pajuda, „Misija Sibiras‘10“ prasideda.

 

Sekmadienis

11.48 val. kelionė link Maskvos buvo daugiau pažintinė ir praleistas laikas buvo daugiau skirtas laikinam ir asmeniniam atsisveikinimui su tuo, ką palikau išvažiuodamas. Neturėjimas technologijų visus padarė vienodais, visi turėjome vieną tikslą. Visi žinome kur ir ko važiuojame. Žmonės aplinkui, beveik visi rusai. Galbūt mums pasisekė, bent mūsų vagono pakeleiviai labai nuostabūs žmonės, visi mūsų klausinėja kur ir ko mes važiuojame, kai paaiškinu, prisipildau kažkokiu truputį dar nežinomu patriotiško pasididžiavimo jausmu. Nors dar nežinau kas laukia, didžiuojuosi būdamas dalis šios ekspedicijos.

15.48 val. su vagono kaimynais kalbamės be kablelių ir taškų. Apkalbėjom viską, rusiškus filmus, visus aktorius, kuriuos tik žinau, ir aišku pakalbėjome apie gyvenimo filosofiją. Kiekvienas turėjo ką pasakyti. Kiekvienas turi savo istoriją ir tiesą, kuri jam atrodo vienintelė. Gal ir gerai.

18.33 val. labai keistas jausmas, aplinkui mane visai kitas pasaulis. Visiškai nepanašus į tą, kuris būna skrendant lėktuvu atostogauti į šiltus kraštus. Kad ir kaip bandau įsilieti į rusišką kultūrą ir mentalitetą, tą padaryti labai sunku. Pradedu įsivaizduoti, galbūt pirmą kartą, kaip jautėsi žmonės tremiami į nežinomybę. Jie nežinojo kas bus, kaip bus ir ar apskritai bus gyvenimas po to. Neteisinga sakyti, kad aš juos suprantu, nes manęs laukia grįžtančio, ir žinau beveik tikslią valandą kada vėl grįšiu į namus. Žinau, kad viskas yra laikina, jie to nežinojo. Čia visi žmonės atrodo kaip seni pažystami, kalba apie politiką, sportą ir kaip mes visi esame vienodi. Sėdi žmonės, kurie nedalyvauja diskusijoje, o tik šypsosi ir kartas nuo karto (ne)pritarančiu žvilgsniu pasižiūri.

Su kiekvienu kilometru tolstu nuo civilizacijos. Ant stalo guli žurnalas, kurį nusipirkau Maskvoje, jis atrodo toks pat tolimas, kaip ta kelionė. Norisi pabėgti nuo visko kas mane supo, ir paprasčiausiai būti. Mėgautis kiekvienu momentu. Ką dabar matau aplinkui, galiu drąsiai pavadinti gyvenimu. Paprastu ir nuoširdžiu. Vaizdas nesikeičia. Miškas, miškas, miškas.

19.15 val. pagal protokolą jau reikia eiti miegoti. Bet čia tuo visai nekvepia. Diskusijos verda, ir net nežada nurimti. Geresnės kompanijos kelionei negali būti. Keičiasi laikai, bet atrodo paprastas dalykas kaip žmogiškumas ir tolerantiškumas, yra būtent tai, kas mus daro draugais. Manau tie ekspedicijos nariai, kurie mūsų vagone dar nėra apsilankę, praranda labai daug. Ką tik kirtom Europos – Azijos sieną. Laikas pasislenka 2 valandom į priekį. Pradeda temti, aplinkui ramu.

 

Pirmadienis

4.55 val. atvykstame į Serovą. Prasidėjo lietus. Pasitinka ekspedicijos vadovas ir uodai. Prasideda ir misija.

20.23 val. guliu vienas palapinėje, lauke girdisi žmonių balsai, kurie vis dar (gal) apsimeta, kad nenori miego. Ši diena buvo kitokia. Viskas ką mačiau keliaujant iki vietos, visi miestai ir miesteliai atrodė kaip po sprogimo, bjauri architektūra, viskas atsiduoda represija ir priespauda. Nors tarybinius laikus pamenu kaip sapną, pamatau savo akimis, nuo ko Lietuva visą laiką bėgo. Laisvės link. Dar bebūnant parduotuvėje, vienas rusas manęs paklausė, iš kur mes atvažiavome, tada pamenu užpylė didelis patriotiškumo jausmas, geras jausmas. Ar norėčiau ir galėčiau taip gyventi? Ne.

Betvarkant kapines, sau turiu daugiau klausimų nei atsakymų. Kas yra svarbiau? Būti savo šalies patriotu, ar tiesiog geru žmogumi? Ar mūsų patriotiškumas „užkrečia“ kitus būti geresniais žmonėmis?

 

Antradienis

22.20 val. mūsų stovykloje įsivyravo balansas. Atrodo visi žino ir daro kas kam patinka ir ką reikia daryti. Visi rado savo vietą ir erdvę. Kas daro valgyti rytojui, kas daro kryžių, kas spokso į tolį prieš kelias minutes prisižadėjęs, kad budės pusė nakties. Kitas kapoja malkas. Merginos kalbasi ir valosi veidus.

23.01 val. prasidėjo lietus. Už valandos, kartu su visais lietuviais pasaulyje giedosime Lietuvos himną.

23.30 val. beveik visi sėdi prie laužo ir dalinasi savo mintimis ir patyrimais. Šiandien buvo pirmoji diena, kai visi pradėjome jausti mūsų būrio dvasią. Jeigu reiktų patriotizmo apibrėžimo, jį būtų galima rasti čia.

 

Trečiadienis

18.54 val. darbas kapinėse ir jų tvarkymas įgavo kiek kitą prasmę, visi pradėjo dirbti kartu, žinodami kas už ką atsakingas. Manau tai truputį „nupūtė orą“ nuo susidariusios įtampos, kai daug kas dirbo nežinodami kas yra svarbiausia, kartais daryti tą patį darbą 3 kartus išvesdavo iš kantrybės. Bet viskas gerai.

23.54 val. ką tik grįžome iš maudynių upėje su vaikinais. Džiaugsmas paprastuose dalykuose.

 

Ketvirtadienis/ Penktadienis

Šiandien buvo kitokia diena. Ne todėl, kad atsigėriau kavos, ar todėl, kad persikėlėme į kitą stovyklavietę. Šiandien mūsų trijų dienų darbą vainikavo kryžiaus pakėlimas, ir matymas, kad mūsų darbas nenuėjo veltui. Būnant čia supranti momento svarbą, nes gyveni šia diena, ir šia akimirka. Viskas kas mane supa, yra viskas taip kaip iš tikrųjų yra. Laikas kai visi „išvirę“ sėdėjo prie tvoros pavėsyje belaukiant autobuso, ir momentas, kai visi pašoko ir lėkė į stadioną žaisti futbolo buvo kažkas tokio. Pasijuto, kad mūsų ekspedicija pasidarė kaip šeima, nuoširdžios šypsenos ir laikas kartu, kurio tuo momentu nenorėtum už nieką iškeisti. Keičiasi mūsų misijos vieta, žmonės lieka tokie pat.

 

Liepos 10 d. 59 kvartalas

8.00 val. Aplinkui įtartina tyla. Visi kraunasi palapines, ir jau trečią kartą keisime savo stovyklos vietą. Apie šiandienos kelionę žinome nelabai daug ir darome kas mums yra sakoma. Mes su vyrais likome paskutinis ekipažas, laukiame kol atvažiuos NIVA ir paims mus link žygio per taigą. Lyg ir prasidės lietus.

18.30 val. Šiandien tikriausiai buvo viena iš labiausiai sekinančių ir sunkiausių dienų šioje ekspedicijoje. Ėjimas per taigą be vandens. Reti sustojimai. Karšta saulė. Daug uodų. Greitas tempas. Šiandien dar kartą supratau, kad tai kas mus supa, įtakoja mus daugiau nei mes patys manome. Jei būčiau vienas, jeigu nebūtų to kas mane supa, nebūčiau ištvėręs, ir tikriausiai būčiau išsitiesęs palapinę greičiau, ar būčiau ėjęs ieškoti vandens, neskaitant fakto, kad jo beveik niekur nematėme. Kaip ten bebūtų, viskas keičiasi, džiaugsmas įgauna kitas spalvas, kurių galbūt dabar dar nesuprantu.

 

Liepos 11d.

14.11 val. – vanduoooooooooooooooooooo! Jau atrodė, kad kelionė atgal iš 59 kvartalo niekada nesibaigs, ypač tada, kai dalis mūsų atsiskyrė nuo visos grupės, ir išėjo spartesniu tempu link išėjimo iš taigos, vardan vandens paieškos. Atrodė, kad viskas plyš. Norėjosi tiesiog sustoti ir žiūrėti į dangų. Atrodo, kad jau viskas, jau buvo viskas.

Sėdžiu nukritęs ir ištiesęs kojas link dulkino vieškelio, žiauriai karšta, bet viduje ramu. Viskas ką praėjome vakar ir šiandien jau atrodo seniai pasibaigę kaip koks sapnas. Dar kartą suprantu, kad didžiausias džiaugsmas turėtų būti paprastuose dalykuose, ypač tų, kurių kasdien net nepastebi. Bet gyvenimas čia, su ar be mūsų, teka savo vaga. Mes čia tesame lyg ateiviai, bet neabejoju, kad tiems žmonėms, kuriuos čia sutikome, mes palikome jiems kažkokį įspūdį. Tikiu, kad jis geras.

Iš tikro būnant 59 kvartale pagalvojau apie ten kažkada gyvenusius žmones. Jiems lygiai taip pat kaip ir mums reikėjo vandens, lygiai taip pat jie klausė savęs „kodėl aš čia“ ir „noriu namo“. Manau taip elgtis ir jaustis yra natūralu, svarbiausia yra išlikti žmogumi ir nepamiršti siekti užsibrėžto tikslo ir juo tikėti. Jeigu aplinkui nebūtų žmonių, kurie padrąsino ir palaikančiu žvilgsniu žiūrėjo, būtų tūkstantį kartų sunkiau.

 

Liepos 13 d.

9.25 val. Atsibudau. Vakar vakaras ir naktis buvo kaip sapnas. Viskas buvo blogai. Kaip ir visa mūsų grupė, nebuvau paliktas nežinomo viruso. Nuo to laiko kai atsigėrėm vandens, nebuvau prisėdęs rašyti dienoraščio, bet įvyko tikrai daug visko. Bet viskas dabar atrodo kaip neatsiejamos detalės viso išgyvenimo. Be sunkumų, nebūtų taip smagu kaip yra dabar. Vaikštant po Serovo miestą, viskas atrodo keista. Žmonės gatvėse atrodo kitokie, niekas nesišypsojo, niekas nesisveikino. Atrodo, jog gyvenimas čia yra priverstinis. Išlikę pastatai ir gatvės byloja apie „didingą“ sovietų sąjungą. Atrodo, kad gyvenimas čia sustojo.

 

Liepos 14d.

14.35 val. Serovas – Maskva (traukinys). Visa mūsų „Misija Sibiras‘10“ ekspedicija sėdi tame pačiame vagone. Atrodo, kad viskas eina ratu, kažkuo išgyvenimas dabar ir tada, kai visi sulipome į traukinį Vilniuje, kelionei prasidėjus yra labai panašus, bet tuo pačiu visiškai nesulyginama. Manau dabar mus visus jungia nematomas siūlas, gal tai yra todėl, kad visi gyvenome ir išgyvenome tuos pačius dalykus būdami ten. Nežinau kaip kitiem, bet man ši ekspedicija yra svarbi ir tuo, kas bus po jos. Dar nežinau ar aš pats pasikeičiau, ir ar visi dalykai ir rutina grįžus bus lygiai tokia pat kaip ir išvykus. Manau daug kas pasikeitė, tik kas, dar nežinau.

Pasikeitė ir mano požiūris į patriotiškumą. Jis yra žymiai daugiau kasdieniškas ir tikriausiai žodžiais nepaaiškinamas, visa tai reikia patirti ir išgyventi kiekvienam.

Ar aš tapau didesnis Lietuvos patriotas? Manau visada toks ir buvau. Bet šis potyris išplėtė šią sąvoką kiek plačiau. Mūsų sutikti žmonės, kurie buvo ištremti iš Lietuvos čia pasakė „koks skirtumas, koks tavo pasas?“ Iš tikro, kad ir kaip tai keistai skambėtų, visiškai su jais sutinku. Mano lietuviškas pasas mane apibūdina (define), bet jokiu būdu manęs nesuvaržo ar įstato į kokius nors rėmus.

 

Liepos 15d.

22.40 val. Maskva – Vilnius (traukinys). Kelionės pabaiga artėja, bet niekas to nenori pripažinti. Niekas negali sustabdyti laiko, niekas negali atsukti laiko atgal. Beveik visi sėdi savo vietose, kas rašo, kas valgo, kas tiesiog guli, kalbasi ir atrodo kvėpuoja kiekviena minute, prisimindami ir suvokdami kas įvyko ir vyks. Liko kelios valandos, kai kirsime Lietuvos sieną. Kaip galėčiau susumuoti šią ekspediciją? Manau tai yra aukščiausio lygio patriotiškumo išreiškimas, viskas kas įvyko per šias kelias savaites mus subūrė į bendruomenę, tokią bendruomenę, iš kurios nesinori išeiti.

 

Liepos 16d.

7.00 val. Kertam Lietuvos sieną. Kita stotelė – Vilnius. Sunku ką nors parašyti ar net galvoti. Tyla kuri mus supa vagone pasako viską. Niekas nenori, kad šios savaitės išgyvenimo kartu pasibaigtų. Norisi kažką susumavus parašyti, bet atrodo, kad niekas neprasideda ir niekas nesibaigia, keičiasi tik požiūris ir žmonės. Žinau tik vieną, kad „Misija Sibiras‘10“ paliko gilią žymę mano gyvenime, kurią norėčiau perduoti kiekvienam.

 

Birželio 14 diena.

 

Po bandomojo žygio rytas nėra pats žvaliausias gyvenime.

Pirma mintis, kad noriu nueiti į birželio 14 dienos minėjimą.

Galbūt simboliška, bet žinia apie tai, kad esu įtrauktas į Misija Sibiras‘10 sąrašą, pasiekia minėjime.

Šiandien dar nespėsiu deramai suprasti, kokia didelė tai atsakomybė…

Atsikvėpti nėra kada, nes prasideda neišvengiami techninių klausimų derinimai. Neturiu paso.

Lietuva maža šalis, migracijos departamente tarp šimtų kitų žmonių sutinku…Eugenijų.

Abu paskutinėmis minutėmis spėjame priduoti dokumentus naujų pasų LABAI skubiai gamybai.

 

Birželio 15 diena.

 

Problema yra ta, kad esu ir VDA studentas, o kaip tik misijos metu numatytos galutinės semestro darbų peržiūros. Su profesūra aptariame, kokiu būdu, galėčiau iš anksto eksponuoti semestro darbą, kad vienu metu būčiau ir Vilniuje ir Sverdlovsko srityje. Lieku dėkingas už parodytą supratingumą.

Pavyksta susitvarkyti reikalingus dokumentus Rusijos vizų gavimui ir įteikti Arnui.

Ar nesapnuoju? Pasitikrinu dar kartą, ar tikrai esu pakviestas…

Atrodo po truputį pradedu suvokti savanoriškai prisiimtą atsakomybę prieš visą Lietuvą.

 

Birželio 16 diena.

 

Dar geriau susivokti, kur dabar patekau, padeda Arnas, kuris paskambina ir paprašo rytojaus dieną duoti interviu televizijai.

Vakare, kai jau beveik susiruošiu ilsėtis, sulaukiu skambučio iš projekto „Misija Sibiras‘10“ organizatorių, Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos (LiJOT), papildomų asmeninių duomenų vizai gauti klausimais. Pagalvoju, kaip šie žmonės pasiaukoję darbui, kad net darbo valandų nebeskaičiuoja.

 

Birželio 17 diena.

 

Kartu su Emilija duodame interviu LTV…Esame klausiami apie tai, ar nebijome sunkumų. Tuo metu pagalvoju, kad sunkiausia yra kalbėti prieš kameras, dar nieko nenuveikus ir nenusipelnius Lietuvai. Emilija su užduotimi susidoroja puikiai. Mano pasisakymą tikriausiai teks laidos kūrybinei grupei gerokai apkarpyti, nes pirmi televiziniai blynai yra linkę prisvilti. Dar sutinkame Valdą. Visada malonu matyti bendražygius.

 

Birželio 18 diena.

Intelektualinis ruošimasis ekspedicijai. Informacijos rinkimas, bendravimas su bendražygiais. Aiškinimas visiems sveikinantiems, kad tai ne loterijos laimėjimas, o atsakomybė, darbas, pareiga Lietuvai, pasiryžimas ištisus metus atsisakyti planų ir kitų malonumų. Atrodo iš šalies žmonėms sunkoka tai suprasti.

 

Birželio 19 diena.

Ryte truputi pabėgioju, mat reikia palaikyti ir fizinę formą. Bėgioju beveik kiekvieną dieną, dažniausiai rytais. Vakare, kadangi pabūgau lietaus ir į „kultūros nakties” renginius sumaniau važiuoti, o ne eiti…dar kieme esu nubaudžiamas LR policijos solidžia bauda. Pasirodo pamiršau apdrausti transporto priemonę… Tikriausiai pastaruoju metu visko labai daug įvyko ir visų anksčiau planuotų darbų padaryti buvo tiesiog neįmanoma. Papildome LR biudžetą. „Kultūros naktis”, ir keli renginiai galintys padėti ruoštis ekspedicijai lieka neaplankyti.

 

 

Birželio 20 diena.

„Misija Sibiras‘10“ Palaikymo akcija. Dauguma bandomojo žygio dalyvių, pasikvietę draugus ir pažįstamus, atvyksta į LTV studiją. Labai džiugu, kad toks koncertas yra rodomas geriausiu TV laiku, labai džiugu, kad atsirado tūkstančiai neabejingų Sibiro problemai žmonių. Visi šio renginio organizatoriai nusipelno pačių geriausių žodžių.

 

Birželio 21 diena.

Pagalvoju, ar neteks įsigyti didesnę kuprinę.:), Konsultuojuosi. Dar lankausi pas stomatologą, nes pamanau, kad su tokiais dantimis galima ne tik Sibire prapulti, bet ir LietuvojeJ

 

Birželio 22 diena.

Įskaitant ir šią dieną, dar nebuvo nei vienos, kad negalvočiau apie būsimą misiją. Pasirodo ir būsimieji bendražygiai nekantrauja. Šiandien patobulinu vakarinio – rytinio bėgiojimo maršrutą, pasuku per kuo aukštesnes dilgėles, krūmus, šlaitą.

 

Birželio 23 diena.

Važiuodamas pro šalį apsilankau mūsų bandomojo žygio stovyklavietėje prie Merkinės. Nemalonu pastebėti, kad antroji laužavietė, kurią kolegos aptvarkė, vėl prikiaulinta. Lietuviai arba labai puikūs ir kultūringi, arba šiek tiek kitokio supratimo apie tai, kas yra tvarkinga  teisinga ir gražu.

 

Birželio 24 diena.

Lietus visoje Lietuvoje. Jau beveik morališkai pasiruošiau daugiadieniam lietui Sibire, belieka tik pasiruošti fiziškai.

 

Birželio 25 diena.

Susidarau galutinį sąrašą daiktų, kuriuos dar reikia įsigyti prieš išdundant į Sibirą. Vien tik morališko pasiruošimo technikos amžiuje deja neužtenka.

 

Birželio 26 diena.

Trūkstamų daiktų įsigijimas. Deja, dirba ne visos parduotuvės, teks lankytis dar kartą. Ilgaisiais savaitgaliais Vilnius ištuštėja. Vakare sužinome, kad Lietuva neteko A. Brazausko, kuris buvo ir projekto „Misija Sibiras“ globėjas.

 

Birželio 27 diena.

Kaip ir kiekvieną dieną truputį pasportuoju su žygio batais, neleidžiu jiems pamiršti, kas jų laukia jau labai greit.

 

Birželio 28 diena.

Skambina Arnas, pasako tikslią išvykimo datą. Galima pradėti atgalinę laiko atskaitą.

 

Birželio 29 diena.

Atgalinė laiko atskaita pradėta, o tas laikas bėga greičiau negu paprastai. Nors paprastai šiais laikais laikrodžiai ir taip greičiau tiksi. Kai kurie dalyviai jau susikrovė kuprines, tuo parodydami gerą pavyzdį tokiems kaip aš, kurie ketina krautis dar tik rytoj. LiJOT atsiunčia projekto dalyvio sutartį susipažinimui. Sutartis griežta, bet teisinga. Tiems, kas vis dar galvoja, kad „Misija Sibiras“ yra ekskursija, galiu pasakyti, kad dalyvio įsipareigojimų yra labai daug, o už jų nevykdymą numatytos baudos ir atsakomybė.  Atsakomybė – tai žodis, kuris pirmiausiai man atėjo į galvą, kai sužinojau, kad esu kviečiamas dalyvauti. O kiek ją pavyks nešti, tai jau pasiruošimo, aplinkybių ir apvaizdos dalykai.

 

Birželio 30 diena.

Kuprinės krovimo diena. Paskutinioji dienoraščio rašymo Lietuvoje diena. Kuprinę susikrauti pavyksta, nors ji šiek tiek mažoka, tik 65 litrai, bet vadovai primygtinai patarė didesnės neieškoti, jeigu bent tokias turime. Tikiuosi, kad šį kartą neužmiršau nieko. Tradiciškai taip jau kraunantis kuprinę į keliones anksčiau nutikdavo, kad kokia nors reikšminga smulkmena likdavo neįdėta. Jeigu taip atsitiks, tai taps jumoristiniu sakiniu ateinančių savaičių dienoraštyje. Išvykimas artėja, tikriausiai bus bemiegė naktis.

 

 

 

 

 

Šis dienoraštis nepretenduoja būti nei grožiniu tekstu, nei tiksliu MS‘10 įvykių aprašymu. Tai tiesiog aprašymas, kaip ekspedicija atrodė iš mano asmeninių pozicijų. Kai kurių faktų galbūt net nepaminėsiu, nes grupė buvo daugmaž pasidalijusi veiklos sferomis ir kiekvieno dalyvio  asmeninė patirtis bei išgyvenimai gali šiek tiek skirtis, nes dažnai vienu metu būdavome skirtingose vietose, atlikdavome skirtingas užduotis.

 

7. 01

 

Ilgai laukta išvažiavimo diena. Mus išlydi ne pikti automatais ginkluoti besikeikiantys prievaizdai, o besišypsantys, viso ko geriausio linkintys artimieji bei mandagi žiniasklaida. Skirsis mūsų kelionė nuo senelių ir prosenelių dardėjimo gyvuliniais vagonais. Mes žinome, kur ir kodėl važiuojame, kada grįšime – jie net nežinojo, ar apskritai sugrįš. Mūsų kartai įsivaizduoti ir bent dalinai suvokti senolių pergyventas represijas yra be galo sudėtinga. O kaip visa tai supras jaunesni už mus? Jeigu istoriją pamirštume, ar nekiltų pavojus, kad ji pasikartos? Visą dieną galvoju apie tremties vietas, apie kapines, kurias tvarkysime. Lietuva liko toli už nugaros. Toli už nugaros liko ir Baltarusijos muitininkai su rimtais rimtų popierėlių pildymais. Neįpratusiam dardėti traukiniais žmogui naktis vagone, žinoma, yra visiškai bemiegė. Tiek dėl paties geležų dardėjimo, tiek ir dėl minčių srauto. O mintys sukasi apie tą patį. Štai Smolenskas – miestas, prie kurio įvyko Katynės tragedija. Tai tiesiogiai susiję su mūsų  protėvių tremtimis ir žūtimis. Tikiu, kad ši misija bent tūkstantąja dalimi prisidės prie to, kad kada nors pasaulyje ateitų toks laikas, kai žmonijai bus svetimas svetimo gero, karo, žudynių, okupacijų troškimas ir net mintys apie tai. O šiandien XXI a. pradžioje gyvename pasaulyje, kuris vis dar bet kurią minutę mūsų pačių, šios žemės gyventojų, dėka gali suliepsnoti. Dar turime rusenančius žarijomis neapykantų židinius, telkšančias kraujo balas tai šen, tai ten visame šiame žemės rutulyje…

 

07.02

 

Nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ačiū bemiegei nakčiai – pamatau saulėtekį virš ūkanotų plačiosios Rusijos miškų. Didingas vaizdas. Tikriausiai nekorektiška būtų svarstyti, ar tremtiniai galėjo tokiais vaizdais mėgautis pro gyvulinio geležimis dardančio vagono lentų tarpus…Kadangi taip jau suplanuota, kad traukinys iš Maskvos į Serovą išvyks tik rytoj, Maskvoje LR ambasadoriaus A. Vinkaus dėka aplankome Donskoje kapines, kuriose ilsisi stalininių represijų aukos, tarp jų ir Butyrkų kalėjime nužudyto, aukščiausio partizanų vado J.Žemaičio-Vytauto palaikai. Kapinės milžiniškos, kaip ir XX a vidurio represijos. Tokio pobūdžio didybė slegia. Skirtingos tautos savo tautiečių atminimui yra pastačiusios paminklus, ten niekada nevysta gėlės. Aplankome Novodevičjės  kapines, kuriose tarp kitų Rusijos įžymybių palaidotas ir prezidentas B. Jelcinas. Aplankome dailės galeriją su didelėmis skulptūromis – kai kurios iš jų primena istoriją, pvz. caro šeima prieš sušaudymą ir to namo, kuriame jie buvo sunaikinti, originali vinis. Pasivaikščiojimas po įkaitusią Maskvą, kurioje beveik nėra pavėsio, mažai težavi. Architektūros grandioziškumas, gatvių plotis, eismo intensyvumas, ant pastatų besipuikuojanti sovietinė simbolika sukuria įtampą. Visi laukiame, kada greičiau atvyksime ten, kur ir turime atvykti. Bet naktį teks praleisti čia. Maskvoje mane labiausiai sukrėtė vaizdas, kaip kepinant didesniam nei 30 laipsnių karščiui ant betono prie Kremliaus garbės sargyboje stovi kareiviai, ir negali net pajudėti. Kokios mintys jų galvose? Vakarinė Maskva – tai metas, kai gatvės „pasipuošia“ prašmatniais automobiliais tamsintais stiklais. Jie visur. Nakvosime ambasados svečių namuose ant grindų.

 

07 03

 

Laisvas laikas prabėga greitai ir ambasados autobusiukais jau lekiame į stotį. Stotyje paaiškėja, kad tame mėlyname, atrodo be pradžios ir galo, traukinyje būsime išskirstyti per visą ilgį po kelis viename vagone. Kelionėje teks grūstis, naudoti daug diplomatijos, tuo pačiu ugdant rusų kalbos įgūdžius. Keli iš mūsų gauna vietas kupė – „kajutėje” (linksmoji dalis buvo vakare, kai į tą kajutę sutilpo visa mūsų grupė. Atrodo, kad ir dar kokius penkis būtume galėję priimti). Grupė jau spėjo labai gerai susibendrauti, visi itin kultūringi žmonės. Patirti grūdimąsi traukinyje verta – taip nors kiek galime įsivaizduoti anuos laikus. Skirtumas esminis. Mes grūdamės savo noru, o protėviai buvo sugrūsti.

Žvelgiu į Rusijos platybes. Pirmasis vaizdas, kuris krenta į akis, tai rusiškos kapinės šalia geležinkelio bėgių. Jos baisiai apžėlę ir apleistos. Su kolegomis bandome įsivaizduoti, kaip galėtų atrodyti tos lietuviškos, kurias pamatysime… Rusija yra kontrastų šalis. Jeigu Maskva spindi aukso stogais, tai jau už 3 val. kelio traukiniu siaubingai aplūžę ir apleisti kaimai, lūšnos, pavargę miesteliai – tokių Lietuvoje jau nerastume. Gerų žodžių nusipelno Arnoldas su Pauliumi – jie sugeba sužiūrėti tame be pradžios ir pabaigos traukinyje visus  ir net suorganizuoti vakarienei sriubos traukinio bufete.

 

07 04

Rytas po mažai miegotos nakties. Kelioms minutėms išlipame įkvėpti gryno oro. Krūvos prekeivių siūlo maistą. Net žaislus. Meškiukais apsikarsčiusios žaislų siūlytojos mums kelia šypsenas. Viename iš pravažiuotų miestelių ant pakylos garbingai pastatytas karo laikų lokomotyvas – ar tik nebus vienas iš tų XX a. technikos stebuklų, kurie tempė žmonių prifarširuotus vagonus per Uralą?

Misijos organizatoriai teigia, kad rusų kalbos mokėjimas nėra būtinas, tačiau plackarto vagone rusų kalba tampa labai reikalinga (būsimų ekspedicijų dalyviams patariu ją pasimokyti). Nemokant arba mokant prastai susiduriama su elementariomis problemomis, nes vietos trūkumas traukinyje yra akivaizdus. Mūsų bilietai skirti gultams viršuje, ir tik rusų kalbos mokėjimas bei diplomatija leidžia rasti bent laikiną vietą atsisėsti. Apačioje važiuojantis keleivis turi daugiau teisių – jis turi 2 suoliukus ir staliuką, turi teisę juos paversti gultu kada tinkamas, o viršutinysis, jeigu dar nenori miegoti, gali eiti ieškoti kur atsisėsti per visą traukinį. Rusai, matydami žmones nemokančius rusų kalbos, elgiasi atžagariai, tačiau pakalbėjus atlyžta. Kai vagone visi suminga, vaizdas iš galo primena jei ne prozektoriumą, tai bent karo lauko ligoninę. Pravažiuojame Permę. Jau parą trunkantis ritmiškas riedmenų dunksėjimas netyla; artėja Uralas, per kurį važiuosime naktį. Radęs vietą atsisėsti, bandau pakalbėti rusiškai su rusų šeima. Pro langą matydamas pastatų griuvėsius, panašius į buvusius kolūkius, o gal net kalėjimą, nedrįstu klausti, kas tai. Žinau, kad netyčia kalbai pasisukus į politikos pusę, situacija gali tapti nevaldoma. Paklaustas, kodėl važiuojame, negaliu sakyti visos teisybės, paminiu tik, kad vykstame aplankyti ten gyvenančių lietuvių. Šeimos galva pritaria, kad Stalinas ten buvo privežęs estų ir latvių ir kad ten tikrai gali būti lietuvių. Bando klausti konkrečiau, į kurį kaimą važiuojame; apsimetu, kad mažai težinau, nes jaučiu, kad tas egzaminavimas gali geruoju nesibaigti. Rusijoje reikia kalbėti ir elgtis apdairiai. Laikas paskutinei nakčiai vagone. Ji bus trumpa. Rytoj jau dirbsime.

 

07 05

 

Kol dirbame, dienoraščio rašymas nutrūksta, prasideda tik vakarinis faktų žymėjimas, iš kurio vėliau atkursiu įvykių eigą. Dienoraščio rašymui visiškai nebelieka laiko, nes dienotvarkė ir darbotvarkė – kaip kariuomenėje.

Išlipę iš traukinio sutinkame legendinį vadovą Gintautą Alekną, kuris nurodo nedelsiant krautis kuprines į užsakytus autobusiukus. Išlekiame. Gintautas pasakoja apie būsimas kapines, neva ten tuntai uodų, kapinės panašios į šiukšlyną. Degu noru visa tai išvysti savo akimis. Išlipame Čeremuchove. Pirmas Gintauto sakinys – „Čia jūs sužinosite, kas yra uodai“ – kupinas jam būdingo humoro. Pirmoji diena įtempta. Žygiuojame susipažinti su pirmosiomis Čeremuchovo kapinėmis, kur apleistų lietuvių kapų yra kelios eilės. Jas šiek tiek patvarkome, kol prisivys grupė pirkusi miestelyje maistą. Toliau žygiuojame susipažinti su Mostavaja kapinėmis, įkurti stovyklą ir grįžus dar spėti jas šiek tiek aptvarkyti. Šios kapinės apie 100 metrų pločio ir apie 150 ilgio.

Stovykla įkurta. Dabar galime detaliau apžiūrėti ir kapines. Tvorelės išvartytos, užverstos storais medžiais, viskas apžėlę žolėmis. Išsikastų kapų vaizdas klaikiausias. Atrodo, kad ne savo prosenelius, o karo nusikaltėlius tie žmonės kasė. Antkapiai suskaldyti, numesti, apversti, kryžiai numesti ir apdaužyti, kapo vietoje įsmukusios duobės (nuotraukose visa tai matoma). Galima drąsiai teigti, kad tai – barbarizmo aktas, nepagarba istorijai, o ne palaikų perlaidojimas. Tenka pripažinti, kad savo kapines, labiausiai sudarkome mes – lietuviai. Parvežti palaikus yra viena, bet  reikia suvokti, kad šios kapinės irgi yra atminties vieta, primenanti, kad čia gyveno ir mirė lietuviai. Matydami, kad savo kapų negerbia patys lietuviai, negerbs jų ir vietiniai. Neturėsime teisės kaltinti, kai vienas ar antras per kapus traktoriumi pervažiuos, o šiose kapinėse iki to trūksta labai nedaug, net kapinių riba neaiški.

Vakare pajuntame milicijos dėmesį. Surūgę pareigūnai nepatingėjo miškais atvažiuoti 7 km, pervažiuoti per upelį, kad mus surastų ir išsakytų, jog turime registracijos problemų. Galvojome, kad ekspedicija gali baigtis. Tariamasi, kas iš grupės rytoj su Gintautu vyks į migracijos skyrių aiškintis reikalų.

 

07 06

 

Kėlimasis nuo šiol kasdien vyksta 8 val. ryto be raivymosi. Greitas pusryčių pavalgymas ir darbas. Tenka geru žodžiu paminėti visą komandą, kuri sprendė maisto klausimą. Turėdavome ir pusryčius, ir pietus, ir vakarienę. Labai skaniai pagamintus. Jeigu maisto klausimas būtų nebuvęs taip profesionaliai spręstas, būtume padarę žymiai mažiau darbo ir bendras grupės tonusas būtų nukritęs. Drįsčiau teigti, kad ir būsimasis žygis į 59 kvartalą būtų buvęs komplikuotas. Tokius pusryčius ir vakarienę kaip čia būtų galima gauti nebent pas gerą anūkėlius mylinčią močiutę (ir tai ne pas kiekvieną). Be to, maisto gaminimo komanda rytais pažadindavo reikiamu laiku. Emilija, Gintarė ir Norbertas buvo šio skyriaus branduolys.

Pirmoji rimta darbo diena kapinėse. Kiekvienas kaip išmanydamas stengiasi dirbti. O šios dienos darbai yra miško valymas, suvirtusių medžių supjaustymas ir išnešimas, tvoros, kuri bent kelis metus žymės kapinių teritoriją, tvėrimas. Tvoros teks tverti apie 250 metrų. Medžiai, kurie buvo suvirtę, turėjo teisę juoktis iš mūsų elementarių pjūkliukų, tačiau komandos kantrybės ir užsispyrimo dėka jie buvo supjaustyti ir išnešti. Norint supjaustyti tokius medžius, būtų buvę ką veikti ir su grandininiu pjūklu. Vidury dienos kapinėse pasigirsta lietuvių liaudies daina – tai merginos dirbdamos dainuoja. Vėl Gintarė su Emilija. Ši daina neduos užmiršti, kad ne šiaip sau mišką tvarkome, o esame lietuvių istorinėje atminties vietoje. Filmuotojai nurūko filmuoti šio momento, prigrasė šiukštu bent kelias minutes nekapoti kirviais ir nepjauti pjūklais, kol šį iškilmingą momentą nufilmuosiantys. Dienos rezultatai akivaizdūs. Tvora užtverta, kapinės išvalytos, dauguma tvorelių ir kryžių nudažyti. Turiu pasakyti, kad dirbti tokį darbą yra išskirtinė patirtis. Stebuklingu būdu, nors ir visiškai neišsimiegojęs, beveik nejaučiau nuovargio. Kirsdamas paprastą mišką ar tverdamas tvorą pavargstu kokius tris kartus greičiau. Stebuklas? Kadangi Mindaugo karūnavimo diena, šiandien dar giedosime himną. Kadangi rytoj nenusimato laisvo laiko, kryžių darysime šiąnakt. Bendromis pastangomis, pagal galimybes ir turimą laiką kryžių padarome iki maždaug 3 val. nakties. Kalto dunksėjimas ir kūrenamas laužas atbaidys mešką- lepešką, kuri sprendžiant pagal Gintauto aptiktas pėdas ir kitus rimtus požymius, jau sukinėjasi aplink mūsų stovyklą.

 

07 07

 

Vietoj žadintuvo šalia esančiu keliuku prabirbia motociklas su brakonieriais, nuo upės pusės parsivežančiais neaišku kokį grobį. Netrukus pasklido rimtas gandas, kad tai bebras, bet panašu, kad kažkas iš mūsų tokiu būdu pajuokavo. Buvau vienas iš tų kurie jumoristiniu gandu beveik patikėjo. Humoro jausmas lietuviams nesvetimas ir Urale . Žygiuojame atgal į Čeriomuchovo kapines. Ten daug dažysime, atlankstysime tvoreles, kirsime medelius, atstatinėsime ir tiesinsime kryžius. Darbo visai dienai. Su Tautvydu padarome dar vieną kryžiuką. Laiko nėra, turime dirbti kitus darbus. Kryžiui negalime skirti net dviejų valandų, padarome maždaug per valandą, pertraukėlių sąskaita. Šios kapinės skiriasi nuo buvusiųjų tuo, kad yra arčiau miestelio ir apsuptos rusiškų kapų. Jų problema yra ne tai, kad greitu laiku per jas pradės važinėti miškovežiai, o tai, kad sunykus lietuviškam kapui, jo vietą užima rusiškas, tokiu būdu lietuviškos memorialinės vietos nyksta. Šiose kapinėse Gintautas parodė kelis pavyzdžius, kaip vietoj lietuviško jau atsiradęs provoslaviškas palaidojimas. Kai kurie komandos nariai turėjo pastabų, kad darbas šiek tiek padrikas, bet galiausiai rezultatai vis tiek yra pasiekiami ir be darbo niekas nesėdi. Kristina iš mano rankų dažų dėžutę vos ne plėšte išplėšė, kai akimirką neturėjo ką veikti. Tinginių mūsų komandoje nemačiau. Kai yra noras dirbti, problemų nėra. Kaip visada vandens šiek tiek trūko, todėl dalis veiklių ir mokančių bendrauti žmonių iškeliavo į miestelį jo ieškoti. Grįžo automobiliais su rusais, kurie pasak jų, buvo labai malonūs ir nusiteikę padėti. Sugrįžę į stovyklą vakarą leidžiame prie laužo, aptariame dienos darbus ir apmąstome, ką ir kaip galima daryti geriau. Kažkam palietus darbo kokybės klausimą, Gintautas taria auksinę frazę: „Jei blogai – sakau, jei gerai – tyliu“.

 

07 08.

Šiandien teks atsisveikinti su prašmatniąja stovykla. Pastatome  abu kryžiukus. Šiek tiek nurimsta sąžinė. Nors ir žinome, kad tie kryžiukai amžinai nestovės, kapinės užžels ir vėl, bet kažkodėl visi išeidami jaučiame palengvėjimą. Jaučiamės dvasiškai turtingesni.

Eidamas šešis ar septynis kilometrus nuo miestelio pora kartų sugebėjau pamesti tinkliuką nuo uodų. Ar  dėl neišsimiegojimo, ar dėl pernelyg gilaus susimąstymo. Ačiū jį suradusiems draugams. Gerai, kad batų arba kuprinės nepamečiau, nes 59 kvartale jų prireiks.

Išvažiuojame į Novaja Lialia ir Soltonovo kaimus.

Pasirodo, milicija žinojo, kad ten vyksime ir mūsų jau laukė. Sustabdo. Liepia važiuoti iš paskos. Sustojame prie milicijos nuovados. Beveik pora valandų trunkantis neaiškumas. Gintautas tikriausiai bando jiems aiškinti, ko mes čia važinėjame. Saulė jau tuoj leisis, nauja stovykla neįkurta, nieko nežinome. Pasai paimti, milicijoje. Galop susėdame ir kažkur pajudame. Viskas gerai baigėsi. Kursime stovyklą prie Soltonovo. Randame vietą. Saulei jau visai leidžiantis, stovyklą pavyksta įkurti. Pavyksta žmoniškai nusiprausti šiltoje upėje. Pusę dienos sugaišome dėl biurokratinių kliūčių, būtume, gal net spėję aptvarkyti vienas ar kitas kapinaites. Belieka džiaugtis, kad nei vienas neuždarytas, kad su milicija išsiaiškinta draugiškai, kad oras geras, kad uodai ne patys pikčiausi ir po Pauliaus organizuoto dienos rezultatų aptarimo skirstomės kas budėti, kas miegoti. Budėjimas, net kai stovykla yra šalia kaimo, gėdos nedaro ir yra beveik būtinas dalykas.

 

07 09

Šiandien žygis į Novaja Lialia. Nuėjus beveik iki miestelio pavyksta susistabdyti autobusą, kuris paveža šiek tiek toliau. Iš pradžių, žinoma, einame į policiją registruotis. Po to, einame per miestelį ir šalia geležinkelio bėgių randame ir pačias kapines. Kapinių situacija tokia pati, kaip ir Čeremuchovo, lietuviški kapai tarp rusiškų, tačiau kapinės didesnės. Išlikęs bendras kryžius, kapai apleisti. Ką galime, tą padarome, šiek tiek patiesiname ir patvirtiname kryžius, pagrindinio kryžiaus  ir kitų kapų tvoreles. Išrauname žoles, merginos nušveičia ir padažo metalinius paviršius. Lietuviškų kapų čia nedaug, tad darbus netrukus baigiame. Tikimės dar spėti į autobusą. Staiga pasklinda gandas, kad kažkuris iš mūsų aptiko žmogaus kaukolę. Iš tikrųjų, šiukšlių krūvoje, lietuviškų palaidojimų zonos pakraštyje, prie medžio užversta ne tik kaukolė, bet ir visas mažas žmogaus skeletas. Tikėtina, kad vaiko. Kaulai prie medžio gulėję ilgai, apraizgyti peraugusių augalų. Panašu, kad ant jų buvo pradėtos versti šiukšlės, kad nesimatytų. Vaizdas šokiruoja, nuotaika keičiasi radikaliai. Ką galima tokiais atvejais pagalvoti? Ar galima pakomentuoti? Čia pat per kelias minutes iškasame duobę, padarome kryžiuką, palaidojame kaulus ir suformuojame kapelį. Galima tik spėlioti, bet didžiausia tikimybė yra ta, kad skeletas yra iškastas ir išmestas lauk, kasant kitą kapą. Kadangi kraupus radinys yra lietuviškų kapų zonoje, pilnai tikėtina, kad skeletas yra lietuvių vaiko. Visi nutyla ir pasineria į apmastymus. Dar ir lauktas autobusas nesustoja, dangus apsiniaukia. Sustoja tik kitas autobusas, kuris į Soltonovą nevažiuoja. Bet Arnoldo įtaiga paveikia vairuotoją ir jis mus nuveš, kur reikia, tiesa, vairuotojas pasitaikė ralistas, autobuse skraidė ne tik šepečiai, kirvis bei kastuvas, bet ir patys keleiviai. Mat vairuotojas turėjo kažkur suspėti pagal grafiką. Rusiško vairavimo ypatumai.

Šiandien laukia dar vienos mažos kapinaitės. Tai kapinaitės šalia Soltonovo. Nužygiuojame ir atliekame, ką priklauso atlikti. Sutvarkyta, nudažyta. Dar lieka laiko ir išsimaudyti. Maudymosi loteriją pralošia Valdas, tad jam teko įlipti į upės dugne esantį kažkokį bjaurų marmalą, kuris prilimpa ir jo nuplauti neįmanoma. Pasak vietinių, tai kažkokios gamyklos atliekos, kurių anksčiau būdavo dar daugiau. Vietiniai joms apibūdinti vartoja atitinkamą rusiško leksikono žodį. Diena buvo turininga, taigi vakare prie laužo vėl turime ką aptarti.

 

07 10

Tai diena, kai ir antroji stovykla sukraunama į kuprines. Šiandien ilgai lauktasis žygis į buvusį lietuvių kaimą, kuris vadinasi 59 kvartalas. Tai miško kirtėjų kaimas, nutolęs nuo Soltonovo apie 17 kilometrų. Miške, tarp pelkių ir raistų. Iš kaimo jo egzistavimo laikais vedė siaurasis geležinkelis, jo pylimu, jau apaugusiu metrinėmis žolėmis, kai kuriose vietose paskendusiu pelkėje ir einame. Gintautas pajuokauja, kad kas nors gyvas iš mūsų tikrai iš čia nepareis. Tai vieta, kurioje net jis pats nėra buvęs, turi tik informacijos iš vietinių, kaip tai turėtų atrodyti. Ryte teko bristi per šlapias metro ilgio žoles. Laukymėse, buvusiame vengrų kaime, kaitino saulė, pelkėse už jo atsirado nemažai uodų. Tiek, kad jau būtų galima juos įvardinti kaip problemą. Pasak Gintauto, DAUG uodų yra tada, kai užverčiant sąsiuvinį ir specialiai negaudant sutraiškomi 5 uodai. Pagal tokią vertinimo sistemą, kai kuriose šių pelkių vietose manau galėjo būti ir 3 ar 4. Ėjome geležinkelio pylimu, kuriuo prieš maždaug 60 metų dardėdavo lietuviai. Keistas jausmas. Dumble matėme meškų pėdas. Čia jos yra viršininkai. Ne policija, ne migracijos skyriaus viršininkė o meška – lepeška vadovauja šiai savivaldybei. Kad meška – lepeška neprisiartintų dera rėkauti, barškinti kastuvais ir kitaip kelti triukšmą – taip ir darėme. Vakarop pasiekiame medžiotojų būdelę. Dalis komandos kartu su Gintautu išeina įsitikinti, ar tai lietuvių kaimas ir ieškoti kapų, o kiti liekame virti ir sukonstravus filtrą filtruoti įtartino rudvandenio, kurio balutes pavyksta rasti netoliese. Nei mineralinio, nei giros, nei coca-colos šiandien nebus. Išverdame, geriame. Gers visi. O kur dėsis? Beje, su džiovintais vaisiais šis kompotas visai skanus, tik kad ilgokai ruošiamas. Mat virti reikia mažiausiai pusę valandos ir perfiltravus virti dar kartą.

Gintauto komanda randa kapines – tai keli išlikę kapai, nutolę per 100 m. vienas nuo kito. Einame tvarkyti. Per žolynus ir šviežius meškinų guolius. Apie valandą nerandame. Vandens neturime, oras karštas, bet noras kažką nuveikti yra didesnis. Saulė jau tuoj leisis, iki tamsos neturime daug laiko. Su Tautvydu kertame medį kryžiui, kiti kasa jam duobę, dar kiti tvarko kapelius. Užsiimti menine kūryba nebuvo kada, šiam kryžiui padaryti nebuvo sugaišta nei valanda. Kitokių galimybių nebuvo. Pasilikti nakčiai ir žaisti su meškomis loteriją niekam nebuvo noro. Galop darbas pagal galimybes atliktas. Kažkas iš stovyklos, kuri yra už 2 km, atnešė po trečdalį stiklinaitės skanaus rudvandenio. Lietuvių kaimo pastatai dar matosi, dar ne visi suvirtę. Einant atgal turime unikalią galimybę pajusti tą aplinką ir pakvėpuoti tuo oru, kuriuo kvėpavo seneliai ir proseneliai – po 59 kvartalo geriau įsivaizduosime, kaip jie gyveno.

 

07 11

 

Kelionė atgal per tas pačias balas ir uodus. Skirtumas nuo vakar tik tas, kad jutome dar didesnį vandens trūkumą. Kai kurie žygio gale neatsispyrė pagundai pagerti jo nevirinto iš pelkinės balos. Pabaigoje dalis nusiyrė greičiau, kad išrūpintų vandens iš miestelio likusiems. Tiek vakarykštis, tiek ir šios dienos žygis nebuvo lengvas pasivaikščiojimas. Tokiais atvejais paaiškėja, ko žmogui iš tikrųjų iki pilnos laimės reikia. O reikia visai nedaug – litro vandens. Tik civilizacijoje mes norime labai daug ir dar kitų žmonių sąskaita. Žmogus – greit išpuikstantis padaras.

Išsigavę iš miško, prieš kelionę traukiniu į Serovą, dar sutinkame du brolius lietuvius. Nors vaikystėje ištremti, Lietuvos prisimena tik nuotrupas, Kauną, Prienus, ir užmiršę kalbą, tačiau galima konstatuoti, kad nėra visiškai nutautėję. Vienas iš brolių net susigraudina ir vis kartoja „mano žemiečiai atvažiavo“. Labai džiaugiasi lietuviškomis dovanomis, knygomis. Spontaniškai sugalvoju, kad padovanosiu Lietuvių – rusų pasikalbėjimų knygelę, kurią turėjau. Gal atsivers, gal jos dėka perskaitys, prisimins kelis lietuviškus žodžius? Vakare atvykstame į Serovo nakvynės namus. Čia prasidės paslaptinga liga.

 

07 12

 

Tai diena, kai susirgo tikriausiai daugiau negu pusė grupės. Ligos simptomai – karščiavimas, virškinimo problemos, kaulų laužymas. Mes neišsamprotavome, kokia ligos priežastis. Čia tik medikai galėtų tarti žodį. Rudvandenio daugiausiai gėrusieji nesirgo. Guodžiantis faktas, kad tai liga, trunkanti tik apie parą. Kadangi paskutinės kapinės ir lietuvių lankymas numatytas tik rytoj, šiandien turime galimybę pamatyti tikrą „socialistinio darbo rojų“, Serovo miestą. Labiausiai akis patraukia kūjai ir pjautuvai, kurie taip niekada ir nebuvo nukabinti. Šiandien Vladimiras Iljičius taip pat oriai stovi savo prospekte, kaip ir prieš 20 metų. Stovės ir dar 20. Tai miestas, kur praėjusių laikų besiilgintieji galėtų sau rasti palaimą ir dvasios ramybę.

 

 

07 13

 

Nuo Serovo link Pavda kaimo, kur sutiksime lietuves, keliasdešimt kilometrų. Pakeliui neišlikęs lietuvių kaimas Malaja Lata ir jo kapinės. Šios kapinės vertos kruopštesnio tvarkymo ir didelio kryžiaus, tačiau biurokratinių suvaržymų ir sugaišinto laiko (o jo iš viso buvo sugaišinta apie 2 dienos) dėka mes teturime laiko tik apkirsti medelius, išrauti krūmus ir žoles nuo lietuviškų kapų, kad tai, kas išlikę nepūtų, kad galėtų išsivėdinti.

Pavda kaimas  šalia Uralo kalnų – tai vieta, kur gyvena lietuvės seserys. Simboliška, kad aplankę du brolius, aplankome ir dvi seseris. Esame sutinkami labai šiltai, namai labai tvarkingi. Į visus klausimus atsakoma išsamiai. Lietuvės pasakojo, kaip anksti mirė jų mama, kaip teko gyventi pusbadžiu, bet galop ir išsimokslino, ir ištekėjo. Šios močiutės labai  praskaidrino nuotaiką. Ne tik visiems arbatos išvirė, bet dar ir išlydėjo su šypsena. Šiandien ir išvažiuojame. Mūsų ekspedicijos pirmoji dalis baigta. Metas pradėti ruoštis antrajai, ilgiau truksiančiai ir ne mažiau atsakingai.

 

07 14

Bildame traukiniu. Laikas eina labai greitai, nes atgal važiuojant nebereikia vesti derybų su rusais dėl galimybės atsisėsti. Važiuojame normaliame vagone, nebe „prozektoriume“. Paulius primena, kad labai mums padėjusiam ambasadoriui Rusijos Federacijoje A.Vinkui derėtų padovanoti atminimo dovanėlę. Su Tautvydu traukinio kupė pjauname lentelę ir darome kryžiuką. Neįsivaizduoju, kaip iš šalies ta operacija turėjo atrodyti, ypač lentos pjovimas bijant, kad neateitų prižiūrėtoja ir nepaklaustų, „što zdies proischodit?“. Bijau, kad nebūtų buvę, ką atsakyti. Galop viskas laimingai baigiasi, tik po kryžiuko padarymo  netrukus užeina žaibai ir traukinys miške sustoja. Gal tai kaip nors susiję? Labai užburiantys vaizdai ir nepakartojama nuotaika. Visi tylėdami žiūri pro langus. Girdžiu dalies komandos kalbas kažkurioje iš „kajučių“ apie tikėjimą, apie religiją.

Greit grįžtame į realų gyvenimą, nes tulžinga rusė, bėgdama per visą kupė, ima šaukti, kaip mes triukšmaujame, ir apskritai kaip visokeriopai netikę nevidonai esame,  kiekvieną vakarą, girdi, tas pats ir tas pats su tokiais.  Suprantu, kad esame netoli Sostinės.

 

07 15

 

Ryte jau esame Maskvoje. Nepakartojami Maskvos stoties vaizdai su benamiais, metro ir mes jau ambasadoje. Čia esame be galo šiltai priimami. Keista ir nepatogu girdėti tokias pagyras po vakarykštės vakarinės bobutės šou. Gal mes ir nesame tokie blogi? Bent jau tikiuosi. Man sunkiausios dienos ir valandos yra tada, kai reikia laukti traukinio nieko neveikiant. Maskvoje tenka praleisti beveik visą dieną. Ta proga aplankome kelis muziejus, apžiūrime architektūrą. Ir tik vakare pagaliau pamatome traukinį, ant kurio puikuojasi  užrašas „Lietuvos geležinkeliai“. Šis vaizdas sukelia kažkokį keistą pasididžiavimą. Mus namo parveš Lietuviškas traukinys.

 

07 16

 

Kelionė neprailgsta, muitinė. Lietuva.

Net labiausiai apaugę krūmais ir žolėmis geležinkelio pašonės pašaliai Lietuvoje atrodo kaip nupjauta veja palyginus su Uralo šabakštynais. Gera grįžti Lietuvon. Pasigirsta žinios, kad mūsų jau kažkas laukia. Grįžtančiųjų iš tremties dažnai ne tik kad nelaukdavo, bet dar ir grūsdavo atgal. Gyvenimas per tuos beveik 70 metų pagerėjo. Traukinys sustoja. Šurmulys. Labai malonu, kad mūsų laukia, bet tas šurmulys, ir žmonių šimtai, ne kiekvienam. Galiu tvirtinti, kad išvažiavimas ir grįžimas man buvo patys sunkiausi šios ekspedicijos momentai. Išvažiuojant buvome giriami dar nieko nepadarę. Buvo labai nepatogu. O grįžę esame giriami už tai, kad darėme tai, ką daro kiekvienas eilinis pilietiškas žmogus. Lietuvoje yra tūkstančiai žmonių, kurie šimtą kartų vertesni tokio sutikimo ir dėmesio. Dar nežinau, kokia bus būsimoji odisėja po mokyklas, kuri ir yra svarbiausias šios misijos tikslas. Kaip seksis perpasakoti kitiems tai, ką patyriau ir supratau? Mokykloje vaikams aiškinti apie patriotiškumą – tai ne kryžių drožti ir uodus baidyti, tai šimtus kartų sudėtingiau ir dešimtis kartų atsakingiau. Nuo to, ar po mūsų ateinanti karta supras istoriją, priklauso ir visos Lietuvos ateitis. Truputį liūdna, kad ekspedicija jau baigėsi, liūdna išsiskirti su draugais. Tokios patriotiškai nusiteikusių intelektualų draugijos nesimėto. Viliuosi, kad neišsilakstysime kas sau ir dar Lietuvos labui šį bei tą kartu nuveiksime.

 

 

Valdo Samkaus dienoraštis

 

Gerbiamas skaitytojau, draugiškai įspėju, jog šis dienoraštis yra perrašytas ir redaguotas jau Lietuvoje. Įspūdžiai ir patirtis įgyta ekspedicijoje, kuriuos čia atskleidžiu, jau apvirškinti minčių sultyse sugrįžus, tačiau dar be galo švieži bei nuolat permąstomi ir menami . Šie atminimai surašyti ne dienomis, bet atskirais skyreliais, kurių yra tiek pat, kiek buvo misijos dienų, bet daugelis jų yra kelių parų  minčių rezultatas. Visą tai, ką pasakoju čia, yra su menka savicenzūra bei politiškai korektiškame ir etiškame teksto formate. Perrašytuose puslapiuose nerasite pritėkštų uodų ir neužuosite „purškalo“ nuo uodų kvapo, tačiau juose sudedu tai, ką norėčiau padalinti visiems, bent kiek norintiems sužinoti, kas vyko 8-osios misijos į tremties žemes metu.

 

I skyrius

 

Ilgas moralinis ir dvasinis rengimasis iki išvykimo taško tirpo pernelyg greit. Galbūt fiziškai buvome pasirengę labiau nei savuoju vidiniu nusiteikimu. „Nepažįstu šių žmonių, kuriais teks pasitikėti“ -prieš išvykimą primindavau sau, tačiau nė neįsivaizdavau, jog jie gali tapti mano šeima ir išskirtinai artimų žmonių ratu. Manau, panašius išgyvenimus sutiko ir tie, kurie buvo tremiami anuomet. Greičiausiai bendrystė ir tarpusavio pagalba buvo ne tik neišvengiama, bet ir būtina išlikimo sąlyga.

Net nesupratau, kaip greit išaušo savanoriškos tremties valanda. Nepasiieškojęs knygelės savosioms dienoms aprašyti, išvykau ieškoti nepažintos atminties. Palikdamas Lietuvoje draugus ir mylimąją, šeimą, artimuosius ir kelis nebaigtus gyvenimo paveikslus pasileidau į rytus – mįslingas Rusijos glūdumas. Atsisakiau įprasto ir čia Lietuvoje neatsiejamo nuo kasdienio darbų  komunikavimo  – mobiliojo ryšio, interneto, laikrodžio ir pan. Tik taip suvokiau visišką atotrūkį ir įsijautimą į ekspediciją.

Tuomet maniau ir tai, jog išleidęs paskučiausiuosius pinigus ir galutinai išsikėlęs iš buto, kuriame gyvenau pastaruosius metus, užbaigiau dar vieną gyvenimo etapą, tad buvo metas prikrauti save nauju turiniu. Stūmiau save ten, žinodamas, jog laikas save pažinti kitoje perspektyvoje.

Iki šiol TREMTIS buvo žodis, kuris reiškė ne mano patirties tragiškumą. Iki šiol Sibiras ir Taiga buvo „žiema“, „meškos“, neįžengiami miškai, degtinės kriokliai ir samagono upės bei, žinoma, tūkstantinės mirtys, kurios buvo mano nepažintos dalies fragmentas. Dabar – sunku kalbėti apie tai nesusimąstant, neprikeliant prieš akis tai, ką regėjome ten būdami.

 

Jei atvirai, ne daug tekalbėjau su seneliais apie mūsų giminių tremtį – pakako žinojimo, jog tokių būta. Pamenu, jog dar prieš išvykimą į ekspediciją pasiteiravau močiutės, tačiau mano patyrimas tada būtas per menkas, o suvokimo tvora per aukšta, jog suvokčiau bent šlakelį tikrosios tremties tiesos.

 

II skyrius

 

Išleistuvės priminė pompastiško įvykio minėjimą, o išlydinčių žmonių veiduose mačiau, jog esame palydimi į nuotykių paieškas. Šypsenos, juokai, sveikinimai, plojimai, paskutiniai patarimai ir bučiai bei gyvybės pilni žvilgsniai susodino mus į traukinį Vilnius- Maskva. Tuomet dar pagalvojau, Dievaži, juk tremties prigimtis yra visiškai priešinga šioms nuotaikoms. Tuometinė tremtis kupina skausmo, ašarų ir netekties. Su kokiomis mintimis išvyko žygio dalyviai??

 

Jau traukinyje pasijutau esąs svetimas. Nereikėjo mūsų ekspedicijai pasiekti net Maskvos ir tenykščių gyventoju, kad sutiktume iš nuostabos aikčiojančius Rusijos piliečius ir kitus traukinio keleivius. Tad grupėje nuspręsta labai daug detalių neatskleisti bei vengti mūsų tautas siejančių opių temų. Pasiskelbėme turistų grupe.

 

Kaip įspėjo draugai, traukinyje sutikome ir tokių žmonių, kurie mėgsta kompaniją prie stalo ir savotiškas svaiginimosi varžybas. „Kitas mentalitetas, būk atsargus nes ne aišku, kaip reikalai gali pasisukti“, atmintinėje buvo paryškinta trimis įspėjančiomis juostomis. Būti mandagiam ar atsargiam? O gal tai viena ir tas pats.

Išėjo taip, kaip išėjo, teko susėsti su gerokai priragavusia kompanija.

Geroji šio susidūrimo dalis – įgijau teorinių žinių, kaip pasigauti bei, žinoma, paruošti laukinę voverę ir kitus Sibiro gyvius (kiek supratau, svarbiausia majonezas/grietinė ir svogūnai). Blogoji, jų monologas tapo įkyrus ir vyrai nuolat duodavo suprast, jog esi kažkaip skolingas už jų suteiktą dėmesį ar pan. Ačiū Dievui, traukinio bufetas užsidarė ir su komanda grįžome į guolius. Mūsų nuostabai, vyrai keliaujantys atskirose kupė, ryte mus vėl aplankė. Tarsi netyčia, tarsi pasiklydę, tarsi tarp kitko. Istorija su jais baigėsi tik Maskvoje, tačiau visumoje – susidūrimo turinys išliko ganėtinai pikantiškas ir pamokantis.

 

III skyrius

 

Naktis su naujaisiais draugais buvo nuoširdi, pradėjo rodytis grupės kontūrai ir malonus bendrystės jausmas. Visi buvome lygiais, taip pat- savotiškai išskirtiniais. Lyderio emblemos, žėrėjo ant daugumos bendražygių asmenybių. Keliavimas bendrame vagone priminė karo lauko ligoninės palatą. Dviguliai gultai, tvankumas, aitrus žmonių kvapas, nuolat užimtas tualetas ir kyšančios miegančiųjų pėdos tiesiai tau prieš akis. Vos du langai buvo praverti bendrajame vagone, oro ir vandens resursai ėjo į pabaigą, bet nuotaikos šilo.

Maskvoje buvome sutikti pagarbiai. Išties, buvo jaučiamas didžiulis dėmesys ir susirūpinimas mūsų misija. Ambasadoriaus žodžiai netik padrąsino, bet ir įpareigojo. Kiekvieno mintyse atsirado daugiau supratimo, kur mes esame ir kur link einame.

Jokio bendro nusistatymo prieš rusus niekad ir neturėjau, tačiau žinojau – Maskva nėra Rusija. Tokia ryški distinkcija tarp skurdo ir prabangos, toks keistas ir svetimas išskirtinumo pompastikos pagrindu dar nebuvo man regėtas.

Vėliau aplankėme meno muziejų, kuris buvo rekomenduotas paties ambasadoriaus. Turinys man patiko, tačiau fabriko dvasia ir kepyklos principu kepami „meno kūriniai“ sielos neturėjo ir vargu ar kada turės. Maskva nuvylė savo architektūriniu išsibarstymu ir nevientisumu. Didžios valstybės sostinė, buvo tarsi pabirusi mozaika prabangos ir žėrinčio metalo šešėlyje. Tai ne Europa, manau, Maskva reprezentuoja kitą pasaulį, kuriame daugiau atstumiančio materialumo .

Gyvenome Lietuvos ambasados svečių namuose. Kolegos žodžiais, stengėmės nepriprasti prie prabangos. Išskirtuose viešnagės kambariuose gyvenome po šešis. Dalis miegojo ant grindų savo miegmaišiuose, kitiems pavyko įsitaisyti į lovas.  Naktis Maskvoje „džiugino“ tvankumu, o kūnas lipo prie įvairių daiktų (pvz. drabužių, krėslų), kaip irisas prie gomurio. Tačiau atvirumo srityje, kėlėm vis naujesnes karteles. Be to, bandėme po truputį priprasti, kad privatumo tarp grupės ribos blunka.

Čia prisimenu aptartą manifestinį užrašą ant sienos, kuris reiškia sugebėjimą visame kame atrasti optimizmo šaltinį. Keista mase ant sienos tepamas juokas „Cha cha cha“.

 

IV skyrius.

 

Būdami Maskvoje aplankėme kapus. Vienuose palaidotas Lietuvos prezidentas Žemaitis, kituose  Rusijos. Nagrinėdami Rusijos širdį, visuomet jautėm stebintį žvilgsnį, prie kurio teko pratintis visos ekspedicijos metu.

 

Traukiniu pajudėjome toliau. Buvome šokiruoti, jog daugiau nei 30 val. kelionę, teks praleisti atskirai nuo kitų grupės narių. Situacija buvo tokia, jog grupelės po penkis šešis gavome labai išbarstytas vietas. Maža to, tai buvo viršutiniai guoliai virš nuolat miegančių močiučių ir diedukų. Entuziazmas neblėso – buvo rasta išeitis. Devyniolikos žmonių grupė susėdo į vieną kupė.

 

Šiandieną sunkiai prisiverčiu porcijai ledų, o dar sunkiau bet kokiai dešrai paragauti. Šioje ilgoje kelionėje teko apsinuodyti maistu ir nepasakyčiau, jog norėčiau tai pakartot dar syk. Šlykštus jausmas užmigti su nuolatiniu noru bėgti į tualetą, kuris dažnai buvo rakinamas arba tiesiog užimtas. “Kam tie patogumai?”, nuolat raminome vienas kitą. Tarp kitko, juodas humoras ar pošlykščiai įprastoje aplinkoje neminimi juokeliai buvo kasdienės rutinos prieskonis.

 

Traukinys iš Maskvos į Serovą. Šią dieną aprašau jau būdamas jame. Įspūdžiai, mintys ir nuotaikos keitėsi tarsi ankščiau minėto Ceriteli paveiksluose.

 

Po mažu ryškėja Roberto (vėliau praminto autoriumi) asmenybė. Jau Maskvoje, jis galando kirvius ir ruošėsi tikslingiau nei bet kuris mūsų. Kaip vėliau išaiškėja Robertas ir dažnai neminimas Tautvydas – mūsų grupės auksarankiai.

 

V skyrius

 

Atvykome į Serovą. Beveik nebeliko laiko ar noro dienoraščio pildymams, mat jis nuo patirto nuovargio tampa skurdus ir beprasmis. Uodai lesa, kaip pasiutę – o mintyse sukasi svajonės, kaip atrasti ramybės oazę.

Čia susitinkame su grupės vedliu – pastarasis iš pirmo žvilgsnio pasirodė esąs uždaras ir griežtas . Vėliau šio žmogaus poza grupėje vertinama nevienareikšmiškai.

Geras emocijas stengiuosi įrašyti į diktofoną.

 

Pėsčiomis keliaujame į pirmąją stovyklavietę. Jau išlipę iš mikroautobuso suprantame – čia karaliauja uodai. Dar Maskvoje svarstėme – šiltų drabužių neprireiks… cha, taigos gamta spjauna mums į veidus, vakare pasirodo mažųjų musyčių batalionai. Nuo šių piranijų nepasislėpsi net po tinklu ar anti-parazitinių purškalų. Vadas nuolat primena burundukų ir vietinių meškų grėsmę.

Maisto komandos dėka valgome, kaip Sibiro karaliai.

 

Apžvelgę pirmąsias kapines, suprantame, jog čia laidojimo ir kapų priežiūros kultūra nė iš tolo neprimena mūsų pažįstamo vaizdo. Suradę lietuvių kapus džiaugiamės…vėliau liūdime – dauguma jų virtę kupstais, apaugę samanomis, šiukšlių ir šakų krūvomis, arba tiesiog grioviais. Kapų gėlės čia- iš padangų iš plastikinių maišelių ar tiesiog iš varinio drato išlankstyti vainikai. Kryžiai ir tvorelės menantys lietuvių tapatybę  išblukę, aprūdiję, nykstantys, bet visuomet iškalbingi.

 

VI skyrius

 

Dvi dienas trunkantis pirmųjų kapinių tvarkymas atneša puikius rezultatus. Dabar kapus pasiekia saulė, metalinės tvorelės ir kryžiai ištiesinti ir pasirengę atlaikyti dar dešimtis metų. Dar dešimtys metų su lietuvių dvasia ir milžinų atminimu.

Kapinių vieta ypatinga. Ten kur jos baigiasi, esti pievos, kurią vietiniai gyventojai šienauja ir aplanko. Turbūt tik nedaugelis žinojo šių kapinių ribas, mat iš miško pusės vyksta medžio kirtimo darbai, kurie bet kuriuo metu grasino kapų sunaikinimu.

 

Grupės merginos kruopščiai šveičia ir dažo prikeltas tvoras ir atlenktus kryžius, o dvi vaikinų komandos, atsižvelgiant į aplinkybes, profesionaliai stato visas kapinių ribas juosiančią tvorą.

Darbams einant į pabaigą apeinama visa tvora – dabar ji turi veidą, išskirtinai lietuvišką veidą. Juk tik šios kapinės, šiame regione, kurioms jau kelios dešimtys metų yra sutvarkytos, o tai pasak vietinių – lietuvių braižas, kurį jie atsivežė tremties metu.

Net jų kaimuose stokojama kruopštumo. Namai apaugę žolėmis. Rodos tai, kas buvo pastatyta prieš pusamžį nebuvo liesta žmogaus rankomis nė kart. O gamta, kaip vėliau suprantame, žmogaus namus lipdė tiek šaltais tiek karštais pirštais. Atmosferoje ir miestelių dvasioje vyrauja pasyvumas, o gal tiesiog kitų vertybių konstruota pasaulėžiūra.

Šis regionas – pramonės regionas. Čia žemdirbystės pėdsakų mažai. Metalurgija, naudingųjų iškasenų gavyba ir pan. Pagrindinis čiabuvių (čia būnančių) indelis paSibirės regione – fabrikai, šaltas žiemas atlaikančios trobos, šachtos ir pan.

 

Vakare Robertas (toliau autorius) sugalvoja, jog reikalingas kryžius. Pastarąjį padirbti padeda keli grupės vaikinai ir ypač ramusis Tautvydas. Visą naktį girdėti autoriaus kirvio ir medžio akistata, ryte regimas rezultatas džiugina. Išties, tuo metu maniau, jog kryžius nėra pagrindinis akcentas, tačiau šiandieną didžiuojuosi, jog galėjau sudalyvauti jo įleidime į žemę ir pašventinimo procese.

Ant kryžiaus prikalamas mažesnis kryželis su Jėzumi, šis autoriaus darbas pašlakstomas švęstu vandeniu ir merginų dainuojama lietuvių liaudies daina.

Per kūną nuvilnija pasigerėjimo drebulys. Greičiausiai ne daugeliui, kuriems tai bus perpasakojama pavyks tai suprasti.

 

VII skyrius

 

Antrose kapinėse dirbame sparčiau, tačiau trūksta organizuotumo. Tai nėra bėda, nes po mūsų apsilankymo kapinės įgauna naują veidą. Kadangi lietuvių kapai įsiterpę provoslaviškų kapinių ribose tenka pasakyti – “šie kapai ne mūsų” ir palikti juos gamtos valiai. Galų gale, nežinome ar kitatikių (t.y. mūsų) patvarkymas būtų sutiktas palankiai. Žinoma, vietiniai mus pagiria, jog nepamirštame savų, tačiau bendroji čiabuvių nuostata išlieka neaiški.

 

Išvengdamas veiksmų aprašymo, norėčiau tiesiog pastebėti, jog grupėje nestinga juoko ir šypsenų. Tai ir buvo mūsų stiprybė, kuri atsirado mūsų sukurtos bendrystės rėmuose. Vis dažniau vakarais pasisakoma, jog tampame artimesni. Vis dažniau norima pasisakyti, kas gerai ir kas tobulinta. Rodosi, jog atviraujama iki begalybės, tačiau išlieka tam tikri grupės susiskaldymo momentai Vedlys visuomet atšiaurus ir griežtas, vadas (Arnoldas) atsargus ir pabarsiantis, Pavlikas (Paulius, LiJOT atstovas) kintantis ir nenuspėjamas.

Ilgainiui atsiranda šeimos kontūrai. Mažoji sesuo, kuria norisi rūpintis. Brolis, kuriuo gali pasitikėti ir ieškoti stiprybės. Vyresnioji pusseserė, kuri turi mamos, tetos ir sesės bruožų. Taip išlikti ir siekti tikslų tampa lengviau.

 

Ir čia pastatomas kryžius, mažesnis, bet ne mažiau iškalbingas ir garbingas. Jį įbedame buvusio kryžiaus, kuris per dešimtis metų sunyko, vietoje.

Vietovė paliekama su keistu prisirišimu, tačiau viltingu žingsniu misijos tikslų link.

 

VIII skyrius

 

Persikėlimas į kitą vietą trunka ištisą amžinybę. Susidūrimas su vietine teisėsauga vėliau dar ilgai aptariamas. Ilga ir varginanti kelionė su mikroautobusais išsiurbia jėgas, kurių prireikia įsikūrimui. Tačiau tualetas tampa pasigerėtinai įspūdinga vieta. Ant šlaito iškasame duobę, o autorius ir Tautvydas nukaldina sėdėjimui rėmus. Maži dalykai įgauna vis didesnę vertę. Tai imame suprasti netik maisto, bet ir paprastų poreikių atžvilgiu.

Koldūnai sutinkami su ovacijomis ir smerkimu. Jau antrą naktį tenka budėti su Jara (grupės operatoriumi). Vakaras neprailgsta, tačiau dienoraščio pildyti nepavyksta.

 

Kostia ir Jūra (Kęstas ir Justas) tampa smalsiausieji. Jiems pavyksta susipažinti, o galbūt tiesiog pažinti vietinių svetingumą.

Įkurtoje stovyklavietėje susiduriame su begaliniais uodų antpuoliais, tad nuo šiol į WC einu tik labai reikalui prispyrus.

 

IX skyrius

 

Trečiųjų  kapinių tvarkymas tampa dramatišku, kai po šiukšlių krūva randame mažus paauglio, o galbūt net vaiko kaulus. Pastarieji persiviję šaknimis bei kelia įvairias pasipiktinimo emocijas. Kaip taip galima pasielgti? Nuovargis daro savo – laikas praleistas kapinėse irgi ne dovana.

 

Pasivažinėjimas vietiniu transportu ilgai išliks, kaip ekstremalių pojūčių epizodas.

Pradeda ryškėti šilumos ir meilės trūkumas, tad prisimenami mylimi žmonės Lietuvoje. Keisčiausia, jog namo, kaip į materialų tašką netrokštu, grupė pasisako panašiai. Galbūt tiesa, jog namai yra ten kur mylimi žmonės, pastarųjų esti ir mūsų ekspedicijos tarpe, tad ilgesį pavyksta šiaip taip pažaboti.

 

X skyrius

 

Dešimtą dieną aplanko apšvieta, jog dienoraštį reiktų pildyti ne aprašymais ką veikiau ir kada, o emocijų ir išgyvenimų aprašymu. Galų gale, nusprendžiu, jog jį pildysiu jau namie arba kai atrasiu stiprybės bei, žinoma laiko. Mat einamuoju laiku rašančių žmonių mintys nutolsta nuo grupės ir atsiranda, kažkoks nejaukus tylos vakuumas, kuris vagia iš grupės laiką.

 

Nuovargis ir visos dienos įvykiai vedė link visiško išnykimo. Vakare veide nebeliko gyvybės ženklų, o ankščiau prarėžta paaky žaizda, trukdė pasimėgauti paprasto užsimerkimo malonumu. Sūrus prakaitas ir anti uodų purškalas griaužė ir priminė kiekvieną atsivėrusią žaizdelę, o jų buvo ne viena ir ne dešimt. Upėje įlipau į mazuto košę, atsinaujino kojos skausmai. Kiekviena nesėkmė krovėsi ant savijautos pečių iki tol, kol išsiurbė visą gerą emociją. Keiktis ir pasiųsti troškau visus – tai turbūt ir buvo mano emocinio nuovargio pikas. Vėliau viskas ėmė tvarkytis ir sukrito į savo vietas. Vėl galėjau neskoningai pokštauti ir rodyti gelstelėjusius ir apnašomis padengtus dantis.

 

 

XI skyrius

 

59 kvartalas, po šiai dienai asocijuojasi su didžiausiu ten išgyventu siaubo filmu. Gamtos ir fizinio išsekimo groteskas leido iš naujo įvertinti turimą arba tai, kas buvo neįvertinta iki tol. Net vietiniai iš mūsų juokėsi ir įspėjo apie 59 kvartalo ypatumus. Tokiu metų laiku ten karaliauja miško žvėrys – šernai, vilkai, burundukai (pasirodo, jie aršesni nei maniau), bei žinoma meškos. Kokio velnio nepaėmėme vandens ir kaip išdegę akis pasileidome į taigos gelmes.

Šaukdami ir šūkaliaudami pasileidome į senąsias miškakirčių gyvenvietes. Gerklėje strigo troškulio jausmas, o kojos smego į pelkių ir samanų grindis. Ėjome vorele, tad bendravimas su grupe vyko gana retai. Didžiąją dalį ėjimo regėjau tik priekyje einančių pėdas ir stengiausi jas atkartoti.

Tvankus oras, parazitų tuntai ir troškulys ėmė kirsti per mąstymą. Greitai tapome irzlūs ir jautrūs bet kokioms smulkmės. Vieni gėrė per daug, kiti per lėtai…poilsio pertraukos buvo daromos vis rečiau ir po didesnio nueito atstumo. Vienintelis linksmas ir motyvuojantis eiti žygio atributas buvo ganėtinai banalus humoras.

„Kas nori namo? Kas pas mamą? Gal limonado? Gal vandens…nori?-reiškia tau metas namo? Gintautai gal namo?“ Šiais žodžiais spyrėmės į priekį ir nors po nosim murmėjom, kaip velniškai įkyrėjo sužvėrėję uodai  bei bliovėm esą ištroškę, per šlapias ir aukštas žoles brovėmės pirmyn.

Mintyse skambėjo vietinių sarkazmas – „Nors praminsite kelią“, o mūsų gretose jau svarstėme, kokie įžymūs aktoriai vaidins mus būsimame filme „59 kvartalas”.

Šiaip ne taip priėjome tuo metu tik nuspėjamą stotelę. Vedlys abejojo, tad dalis vargšelių pasileido eiti toliau. Aš – tuomet maniau, jog nebegaliu, ieškojau bet kokios dingsties pasilikti ir pailsinti subrinkusias kojas. Liko dar keli bendražygiai – mintyse virė svajonė gurkšnio šalto vandens.

 

XII skyrius

 

Tai ką gėrėme švelniai vadinom „kompotu“. Keisto poskonio rudos spalvos balos vanduo, tapo mįslingu gėrimo šaltiniu. Pagardintas džiovintais vaisiais ir pervirtas tris – keturis kartus, perfiltruotas karštas vanduo vilgė mūsų gerkles, tačiau troškulys rodės nemažėjo. Juokinga prisiminti abejones dėl šio gėrimo, mat vėliau iš čiabuvių sužinome – visas vanduo iš balų link 59 kvartalo geriamas.

Sutvarkome kapines taigos gelmėse, autorius ir Tautvydas išskaptuoja ir nudrožia dar vieną kryžių. Šis labiau žemaitiškas (neaukštas, kresnas). Pamenu dėl kryžiaus gamybos šįkart kilo trumpa grupės suirutė. Esame nuvargę bei ištroškę, norime atgal, norime pailsėti, o dar labiau neprakaituoti ir svarbiausia – atsigerti.

Vėliau, jau Lietuvoje girdėjom, jog mūsų „ekspedicija patyrė sunkumų, neturėjo gryno vandens“. Šie žodžiai savaime nebylūs, tačiau man jie reiškia grupės ištvermę ir primena tą vertės suvokimą, kuris lydėjo mus tomis dienomis. Pirmieji gurkšniai buvo auksiniai. Nesu gėręs skanesnio vandens, nesu tiek svajojęs apie akimirką Ignalinos ar bet kurio kito Lietuvos ežero  vėsoje.

Ištrūkti iš to purvo ir uodų bei karščio fronto buvo išties dramatiškas mano gyvenimo epizodas. Vos ne su ašaromis (galbūt nebuvo iš ko jų išspausti) sutikome grįžtančius su vandeniu Kostia, Jūrą ir Martin Martinson (Kęstas,Justas, Martynas).

Vėliau, manydami, jog mūsų kapinių tvarkymas jau baigtas, atsikratėme daug daiktų.

 

XIII skyrius

 

Dėl vietinės biurokratijos grįžome į Serovą. Čia pradėjo darytis keisti dalykai. Dar Naujojoje Lialioje apsirgo Gintarė, vėliau sergančiųjų buvo bene pusė grupės. Rodės, jog apsinuodyta vandeniu ar maistu, kurį valgėme išėję iš 59 kvartalo. Atpyliau viską, ką valgiau, viską ką gėriau – linksma nebuvo visą parą. Kostia pasinėrė į 39 C „malonumus“ – šalo, daug prakaitavo, laužė kaulus, svaigo ir trumpam nesisusivokė bei buvo išnykęs. Panašūs požymiai pasireiškė bene pusei grupės.

Sirgti Rusijos gelmėje, be suvokimo, kas vyksta su tavo organizmu…jei ne Emilija ir grupės palaikymas bei rūpestis, manau, būtų liūdniau.

 

XIV skyrius

 

Prieš baigdami planuotus misijos darbus, grupė sutvarkė dar vienas kapines. Nors šios buvo mažesnės, darbo buvo daugiau nei pakankamai. Išpjovėm, išrovėm, išnešėm galybę medžių nuo vieno kapo, kitų tvarkymu užsiėmė kiti, tad nemačiau kokie darbai buvo atliekami ten. Nuovargis ir dar pilnai neatsigavęs organizmas, trukdė bet kokiam gerų emocijų ieškojimui, tačiau apsilankymas pas tremtines seseris buvo dienos zenitas. Šiltas ir draugiškas priėmimas. Močiutės rodė nuotraukas, pasakojo savo gyvenimo istorijas – tai buvo jautrios, tačiau svarbios ekspedicijos akimirkos.

 

XV skyrius

Vėl ilgai trunkančios kelionės traukiniu. Tačiau jos neprailgsta, mat su grupe tapome savotiška šeima. Dainuodami „kalinka“ maukiame iš prabangaus starbucks puodelio raudoną gaivą ir dalinamės įspūdžiais. Štai dabar, kai viskas rimsta ir grįžtame namo, širdyje ėmė kažkas plazdėti stipriau, galvoje ėmė rastis minčių verpetai. Tiek daug išgyventa ir patirta. Kartais tokių potyrių ieškai ištisus mėnesius, kartais žmogus neranda jų visą  gyvenimą…man jie visi nauji, man jie visi brangūs ir be galo svarbūs.

 

XVI skyrius

Kas manyje persimainė? Šią akimirką (bet tik šią) galiu prisipažinti, jog nuo vertybių ir jausmų spintos buvo nubrauktas sluoksnis dulkių. Dažnai apmąstau, ką turėjo jausti priverstinai ištremti ir atskirti nuo artimųjų. Tuo metu jų vagonuose nebuvo žaidžiama „Mafija“, „tūkstantis“ ar kiti žaidimai… tuo metu gyvenimas iš jų buvo išplėšiamas ir kiekvienas jų tempė su savim sunkesnius ryšulius nei mes- skausmą, baimę, nežinią, neviltį ir , žinoma, pyktį.

Namų nepasiilgstu, bet matyt dėl to, jog tokių neturiu. Tačiau grįžti trokštu- sutikti draugus, apkabinti mylimąją , sudalyvauti Kritinėje masėje, išgerti bokalą šaunioje kompanijoje (kad ir vandens).

Žvelgdamas per traukinio langus į horizontą, kuriame svetimų miškų ir miestų linija susitinka su dangaus skliautu – jaučiuosi maža mūsų šalies dulkelė, bet kartu jaučiu, jog esu kažko didelio ir prasmingo dalis.

Tik nepažįstamų , bet artimų žmonių , kurie tapo šeima akyse atrandu prieglobstį ir ramybės oazę svečioj šaly. Tik lietuviškais žodžiais kalbu tikrai nuoširdžiai ir tik jų skambesy esu namie į kuriuos ilgisi grįžti.

 

Kad ir kaip trokščiau atrasti patriotizmo formulę, susiduriu tik su vulgaria matematine lygtim. Manoji atrodo taip : „Patriotizmas – tai nuoširdus įsitraukimas į lietuvių bendruomenę, kuri veikia šalies bendrystės , tautos gerovės  ir gimtinės labui.“ Tačiau šie žodžiai tarsi tuščias burbulas subliūkšta prieš nosis tų, kurie nenori suprasti, kurie ieško klaidų, ieško „kabliukų” ir verčiau spjauna į šulinį nei iš jo geria.

Žvelgdamas į sąlygas, kuriomis gyveno ir stengėsi išgyventi priverstinai ištremti, aš permąstau daugelį savųjų tiesų apie šį skaudų mūsų šalies epizodą.

„Darbas išlaisvina“ frazės žodžiai slepia ne tik svetimų tautų tragiškumo šešėlį, bet ir musikės išlikimo užkulisius. Žmonės sugebėję užjausti ir atjausti artimą ir svetimą, pajėgė išlikti. Šitai nėra praeities siūlomas moralas, verčiau po šiai dienai taikomas išlikimo receptas.

 

 

Indrės Vainalavičiūtės dienoraštis

 

Liepos 1 d., ketvirtadienis

 

Liepos pirmoji man buvo išties neeilinė diena. Nubudusi ryte ilgai žiūrėjau į milžinišką kuprinę, kuri pūpsojo atremta į sieną ir vis bandžiau save įtikinti, kad pagaliau vystu į Sibirą. Projektą „Misija Sibiras“ atidžiai sekiau jau ketvirtus metus ir skaitydama kitų dalyvių dienoraščius rodės jau esu kaip reikiant pasižvalgiusi po šį kraštą, tačiau nuo minties, kad savomis kojomis tipensiu per taigą, linko keliai.

 

Ne vienas žmogus per tuos metus manęs paklausė, kuo mane taip traukia vieta, kur mūsų tautiečiai keliavo ne savo valia ir kodėl man taip rūpi belstis ne į kokią „civilizuotą“ šalį, o į pačią Rusijos gilumą. Atsakydavau, jog kartais istoriją labai svarbu pamatyti savomis akimis, kad suvoktum, koks svarbus ir nepakeičiamas yra buvimas „čia ir dabar“. Bet nujaučiu, kad į pačius svarbiausius klausimus atsakysiu sau sugrįžusi.

 

Prieš išvykstant visi susirinkome LiJOT biure, kur išklausėme rimtą instruktažą apie būsimus kelionės ypatumus, organizatoriai nepamiršo kilstelti mūsų kuprinių ir pasiūlė dar kartą pagalvoti, ar visi jose esantys daiktai tikrai reikalingi.

 

Vilniaus geležinkelio stotyje šurmuliavo žmonės, šį kartą jų buvo kur kas daugiau nei įprastą dieną. Išlydėti misijos dalyvių atėjo tėvai, draugai, mane ypač nustebino nemažas būrys bandomojo žygio dalyvių, kurie atėjo palinkėti sėkmės kelionėje. Truputį ironiška, bet nepamenu nė vienos iš išlydėtuvių spaudos konferencijos dalyvio sveikinimo kalbos, bet visiems giedant Lietuvos himną paslapčia nužvelgiau būsimų bendražygių veidus – rimti, susikaupę ir to tarsi pakanka, kad dar kartą įsitikinčiau, kad mus tikrai vienija bendras tikslas.

 

Jau įlipus į traukinį ir atsimojavus išlydintiems dar kartą pagalvojau, kad tai bus mano pirma tokia ilga kelionė, kai svarbūs ne tik įveikti kilometrai ar nufotografuotų vietos įžymybių skaičius…

 

Liepos 2 d., penktadienis

 

Į Maskvą atvykome ryte ir vos išlipus iš traukinio pasitiko tvankumas ir dulkės. Prie traukinių stoties jau laukė du Lietuvos ambasados mikroautobusai, turėję nugabenti mus į laikinus namus. Maskva nustebino savo judriomis gatvėmis, kuriose vairuotojai tarsi sąmoningai ignoruoja eismo taisykles ir gigantiška architektūra. Į akis krito tai, jog gatvėse, ant pastatų ar kitose matomose vietose likę labai daug sovietinės simbolikos.

 

Iš pirmo žvilgsnio Maskva – tai didmiestis, pasimetęs tarp rytų ir vakarų, mat kaip ir dera tokios milžiniškos šalies sostinei, joje gausu modernių stiklinių dangoraižių, muziejuose iš tolimiausių pasaulio šalių atklydusiems turistams siūloma moderniausiomis priemonėmis susipažinti su šalies mokslo ir kultūros pažanga, tačiau visai čia pat miesto centro verda ir kitoks gyvenimas – rūškanais veidais pirmyn ir atgal skuba žmonės su sunkiais nešuliais, purvini vaikai prie stočių pardavinėja laikraščius ar mamos su kūdikiais ant rankų prašo išmaldos požeminėse perėjose. Šių žmonių tikslas – išgyventi gigantiškame, 14 mln. gyventojų turinčiame mieste. Atrodytų, lyg miesto didybę simbolizuojantys auksiniai cerkvių kupolai stengiasi nukreipti atvykėlio žvilgsnį nuo pilkos ir skurdžios kasdienybės.

 

Lietuvos ambasadoje buvome šiltai sutikti, su mumis pasimatyti atvyko ambasadorius Antanas Vinkus.

 

 

 

Liepos 3 d., šeštadienis

 

Traukiniu į Serovą iš Maskvos išvykome pavakare. Mūsų grupė važiavo išsibarsčiusi per keturis vagonus, tad buvo priverstinė proga pažindintis su kitais keleiviais. Kadangi mano miegamoji vieta buvo „antrame aukšte“,  teko dalintis kelionės įspūdžiais su 22 metų ruse Vera, kuri iš Maskvos vyko namo. Mergina nustebusi klausė, kur mes išsiruošėme su tokiomis didelėmis kuprinėmis, o išgirdusi kur ir ko vykstame, tik gūžtelėjo pečiais: „Pas mus net turistai nevažiuoja, o jūs iš taip toli išsiruošėte maitinti uodų“.

 

 

Liepos 4 d. sekmadienis

 

Visa diena traukinyje. Kol traukinys stovėjo Permėje trumpam išlipome pasivaikščioti.

 

Traukiniui sustojus ilgesniam laikui pažioplinėti išlipančius keleivius greitai apspinta „mobilūs“ pardavėjai. Dar stovint ant vagono laiptelių galima nusipirkti net tik maisto produktų, bet laikraščių, suvenyrų ir dar bala žino ko.

 

Nustebau, kiek žmonių Rusijoje keliauja traukiniais: ilgų kelionių nesibaimina nei senyvo amžiaus žmonės, nei šeimos su mažais vaikais. Iš Maskvos iki Serovo važiavome dvi naktis ir dieną, o mūsų bendrakeleiviai beveik nepasikeitė ir laisvų vietų vagone neatsirado, o  kai kuriems jų net ir Serovas nebuvo galutinis kelionės tikslas.

 

Vakarop pro traukinio langą jau buvo galima išvysti neaukštas kalvas – artėjome prie Uralo. Pro šalį slenkantys gyvenviečių vaizdai pasakojo apie visai kitokį Rusijos veidą, nei tas, kurį pamatėme Maskvoje: nedideli prie geležinkelio įsikūrę kaimai su nedažytomis, sukrypusiomis trobomis, prie didesnių gyvenviečių kaip vaiduokliai glaudėsi pusiau apleisti pramonės rajonai. Atrodė, tarsi šioje vietoje laikas stovi, o žmonės net neįsivaizduoja, kad vos už tūkstančio kilometrų Maskvoje verda kitoks gyvenimas.

 

Liepos 5 d., pirmadienis

 

Pašokau iš miego vos tik traukinio palydovė priėjo norėdama pažadinti. Žvilgtelėjau į laikrodį – Maskvos laiku antra valanda nakties, vietos laiku buvo beveik penkios. Išlipusios Serovo stotyje pasitiko trumpas lietus, bet tai buvo pirmasis mūsų budrumo patikrinimas, kaip vikriai sugebame apdangstyti visą mantą. Perone jau laukė Gintautas. Dar traukinyje ilgai tarpusavyje spėliojome, kokia bus ta pirmoji pažintis, juk jis Rusijoje jaučiais kaip namuose, o mums tai pirma tokia kelionė.

 

Prie stoties esančioje stovėjimo aikštelėje mūsų laukė du geltoni mikroautobusai. Sukrovėme į juos kuprines ir susėdome patys ir išvažiavome už daugiau nei šimto kilometrų esančią Čeremchovo gyvenvietę. Gal dėl to, kad kelionėje kirtome net tris laiko juostas ir ilgas važiavimas traukiniu daug ką išvargino, o gal dėl to, kad visi suvokėme, jog kelionės tikslas netrukus bus pasiektas, važiavome beveik tylėdami.

 

Pro šalį lėkė apgriuvusių kaimų vaizdai, o tolumoje stūksojo išdidūs Uralo kalnai. Stebint tokį peizažą apėmė keistas jausmas – tarsi savotiška kelionė laiku, kaip turėjo jaustis prieš daugybė metų čia ištremti lietuviai, kai patys savo akimis pamatė šį peizažą, kuris, labai tikėtina, per tiek metų nedaug kuo pasikeitė.

 

Išsilaipinome miestelio pakraštyje. Gintautas pasiūlė būreliui eiti su juo į miestelį, kur būtina pranešti apie atvykimą miestelio administracijai ir nusipirkti maisto produktų, o kitiems – likti saugoti kuprines.

 

Vos išlipę iš mikroautobuso mes susipažinome su vietiniais žvėrimis – uodais. Buvo tikros varžybos – kas greičiau išsitrauks tinklelį ir kuo greičiau paslėps visas šiems neišrankiems vabzdžiams įkandamas vietas. Tai, kad iš Lietuvos atsivežtos priemonės nuo vabzdžių negelbsti įsitikinome jau per pirmąjį pusvalandį. Matyt uodai tik iš mandagumo, kol priemonė purškiama ant veido ir drabužių, prisilaiko minimalaus atstumo, o paskui su pasigardžiavimu siurbiasi.

 

Kol dalis žmonių buvo išėję į miestelį, vaikinai, kurie buvo likę saugoti kuprinių, greitai surado būdą apsiginti nuo ryto vėsos ir kraugerių uodų – futbolas. Juk visas pasaulis sulaikęs kvapą sekė Pasaulio vyrų futbolo čempionatą, tad trumpų  varžybų, įvykusių tiesiog prie pakelėje surautų daiktų, visų nuotaika buvo gera.

 

Pirmosios kapinės, kurias pamatėme buvo bendros miestelio kapinės. Jose sutiktas senyvas vyras iš karto prisiminė seniau čia gyvenusius lietuvius, mostelėjo ranką į tą pusę, kurioje buvo senesni kapai ir patarė ieškoti lietuviškų kapų pagal tai, kaip šalia kapo pastatytas paminklas, mat pasak jo, kapinėse laidojant svetimšalius paminklas būdavo atsukamas į ta kryptimi, kur turėtų būti velionio gimtinė. Kažin, ar tai buvo tiesa, bet dėl kažkokių priežasčių lietuviškų kapų paminklai buvo nusukti į kitą pusę, nei dauguma šalia palaidotų rusų paminklų.

 

Į klausimą, ar pažinojo lietuvių, vyras sakė, kad jų gyvenvietėje buvo nemažai, dabar likę vos pora. Apie mūsų tautiečius sutiktasis rusas atsiliepė kaip apie darbščius, geros širdies žmones. „Gerai, kad savų nepamirštate“ – tarstelėjo nueidamas senukas.

 

Trumpai apsižvalgę kapinėse patraukėme toliau, į buvusios gyvenvietės – Mastavaja vietą, kur planavome įkurti stovyklą. Pakeliui pamatėme ir dar vienas kapines, kurios buvo itin apleistos: sunku buvo atskirti, kur iš tiesų yra kapai, mat ne visi paminklai ar kryžiai išliko, o ir vešli augmenija beveik pasiglemžė šią vietą. Kai kur tik tankiomis samanomis apžėlę kauburėliai išdavė, jog čia paskutinio poilsio atgulė žmonės. Lietuviai. Matydama tokį vaizdą pirmą kartą pajutau, kokia laiko atkarpa skiria mus nuo žmonių, kurie čia palaidoti. Stovėti prie beveik išnykusio kapo – tai tarsi tapti paskutiniu liudininku svetimoje žemėje įamžinto skaudaus likimo.

 

Stovyklą įkūrėme aikštelėje netoli upelio. Vaikinai puikiai pasirūpino įrengti ne tik puikią laužavietę, bet ir nemažiau išradingai buvo išspręstas tualeto klausimas. Pirmąjį vakarą ilgai vakarojom prie laužo. Sumani maisto komanda visus pamaitino ant laužo virta grikių koše. Pirmą kartą gyvenime praradau realaus laiko pojūtį, mat nusileidus saulei tokiu metų laiku Uralo priekalnėse beveik netemsta.

 

Liepos 6 d., antradienis

 

Ryte pažadino kirvio dunksėjimas, kažkas skaldo malkas – maisto komanda jau rūpinosi rytine arbata. Papusryčiavę patraukėme tvarkyti kapinių. Visi supratome, kad šios kapinės niekuomet netaps tokios, kurias esame įpratę matyti Lietuvoje, tačiau žinojome, jog privalome padaryti viską, kad ši vieta išliktų kuo ilgiau.

 

Vaikinai pjovė medžius ir kapinių teritorijos tampė medžius, merginos nešiojo šakas, rovė krūmokšnius. Iš pradžių atrodė, kad net mėnesį darbuojantis iš peties, rezultatai bus sunkiai pastebimi, bet jau po pusdienio kapinių teritorijoje tapo šviesiau.

 

Darbo buvo daug, bet plušėdama kapinėse retkarčiais pakėlusi galvą pažiūrėdavau į tolumoje stūksančias kalnų viršūnes. Keistas jausmas vaikščioti tarp daugybės nepažįstamų žmonių kapų. Nei datų nei vardų beveik nėra, o kai kur vietoje kapo – duobė, mat artimieji prieš daug metų išsivežė palaikus. Mes niekad nesužinosime, kas buvo tie  žmonės, kurių kapus tvarkome, o jie, vargu, ar tikėjosi, kad amžinojo poilsio vietoje juos po tiek metų lankys lietuviai. Raunant kadagius ir renkant sausas šakas kapinių teritorijoje pagalvojau, kad ši kelionė tai duoklė mano šeimos praeičiai:  nepažinojau senelių, kurie buvo ištremti, bet mano buvimas ir darbas čia tegul būna duoklė tiems, su kuriais prasilenkiau laike. Kiekviena istorijos epocha tikriausiai yra savaip neteisinga: čia palaidoti žmonės negalėjo pasirinkti likimo, mes negalime nieko pakeisti, bet „sugrąžinti neįmanoma, pamiršti nevalia“ – skelbė užrašas ant vieno iš paminklų.

 

Keletas mūsų pakaitomis likdavo saugoti stovyklos, po pietų buvo mano eilė likti. Pareigos parastos: kurstyti laužą ir laukti meškos. Retkarčiais pajuokaudavome apie vietines lepečkojes įžymybes, bet vakarop Gintauto atradimas mus gerokai nustebino. Einant  į kapines ar už maždaug septynių kilometrų esantį miestelį reikėjo per eiti pievą, būtent joje ir buvo tikrų tikriausi įrodymai, jog meškos gyvena kur kas arčiau nei mums norėtųsi. Į vaikinų klausimą, kokiu būdu reiktų gintis, Gintautas paguodžiančio atsakymo nepateikė. Jis patarė su savimi visuomet turėti plaktuką ir vinių, o sutikus mešką slėptis už medžio ir tuomet, kai rudoji siekdama grobio medį apkabins, reikia kuo greičiau prikalti jos letenas prie kamieno ir sprukti šalin. Aišku, toks patarimas sukėlė juoko bangą, bet Gintauto įspėjimas, jog išdraskytas skruzdėlynas reiškia, jog meška tikriausiai seniai sočiai nevakarieniavo nebuvo toks linksmas. Vaikinams teko sudaryti grafiką ir prie laužo budėti naktimis. Suaugusiam žmogui beveik neįmanoma apsiginti nuo puolančios meškos, nes ji greičiau bėga, puikiai plaukia ir vikriai laipioja po medžius.

 

Netoli stovyklos tekėjo tyras upelis ir man kilo mintis, kad būtų visai ne pro šalį jame išsitrinkti galvą. Vos įsibridus turėjau šokti krantan, nes per porą sekundžių kojų pirštai ėmė mėlti nuo šalčio ir procedūrą teko pratęsti nuo kranto, mat išstovėti kelias minutes tokiame šaltame vandenyje būtų iššūkis.

 

Vakare prie laužo giedojome himną ir sveikinome Mindaugą su vardinėmis.

 

Liepos 7 d., trečiadienis

 

Ryte nubudau anksti, nes buvo labai šalta. Negelbėjo niekas, niekas: nei šiltas miegmaišis, nei šiltesni drabužiai. Po pusryčių patraukėme į kapines, kuriose visą dieną šveitėme dažėme tvoreles, vaikinai tiesino kryžius, pjovė medžius. Grįžtant atgal į stovyklą padariau keletą nuotraukų, kuriose matyti kalnai. Ryt išvykstame į kitą vietą, tad daugiau šios vietos  nepamatysiu.

 

Vakare prie laužo aptarėme dienos įspūdžius. Netikėtai pora išminties perlų pažėrė Paulius, kalbėdamas apie mūsų nuveiktus darbus ir bendrą grupės atmosferą sakė: „jaučiuosi taip, kaip jaučiasi įsimylėję žmonės, bet reikia stengtis, kad šis įsimylėjimas virstų tikra meile, o į meilę, kaip ir į šikano statybą (paminėjo ypač plačiai diskutuotą temą) reikia investuoti“.

 

Liepos 8 d., ketvirtadienis

 

Ryte vėl pažadino šaltis. Po pusryčių krovėmės mantą, pakavome palapines. Prieš išvykdami kapinėse pastatėme kryžių, kurį per dienas padirbo Robertas, kuriam padėjo kiti vaikinai. Kadangi kryžių reikėjo atnešti iš stovyklavietės į kapines, o kelias vedė per upelį, tad visą keli iki kapinių kryžių nešė basomis. Pastačius kryžių kapinėse, jis buvo pašlakstytas švęstu vandeniu, Emilija ir Gintarė sudainavo liaudies dainą. Dar vienas kryžius buvo pastatytas bendrose gyvenvietės kapinėse prie lietuvių kapų.

 

Iš gyvenvietės išvykome dviem mikroautobusais, prieš jiems atvykstant mūsų pasiimti, vaikinai spėjo pažaisti futbolo vietinės mokyklos stadione, vietiniai pasirodė labai draugiški žmonės.

 

Iki Novaja Lialia rajono buvo apie 160 kilometrų. Važiuojant pagalvojau, kad Rusija labai savotiška šalis – čia vis dar galima pamatyti tai, ko kitose jau nė su žiburiu nerasi. Važiavome pro šachtas, kuriose kasamos naudingosios iškasenos,  dėmesį patraukė jų aukšti plytų bokštai su ryškiais užrašais, nedidelius kaimus, kurių sukrypusios trobelės nėra mačiusios dažų. Prie įvažiavimo į Novaja Lialia rajoną autobusiukus sustabdė milicijos pareigūnai ir nieko išsamiau nepaaiškindami liepė sekti paskui juos į milicijos nuovadą. Sakyčiau trumpam tapome vietinėmis įžymybėmis, nes kol Gintautas aiškinosi situaciją, mes sėdėjome autobusiukuose, o vietiniai policijos pareigūnai, nelėpdami susidomėjimo sekė kiekvieną krustelėjimą.

 

Po ilgo ilgo mūsų dokumentų patikrinimo pajudėjome link Soltanovo kaimo, kurio pakraštyje vakare ir įsirengėme stovyklą. Vieta buvo labai graži ant Lialios upė kranto.

 

Liepos 9 d., penktadienis

 

Labai tvankus rytas žadėjo karštą dieną. Po pusryčių visi išvyko tvarkyti lietuviškų kapų Naujosios Lialios miesto kapinėse. Man teko likti stovykloje. Nors diena buvo labai karšta, uodai buvo labai alkani ir niekur nuo jų nebuvo galima pasislėpti. Vietiniai, labai domėjosi, kas mes ir ko čia atvykome.

 

Po pietų į stovyklavietę atėjo pora vietinių vaikinų, prisėdo prie laužo, šiek tiek papasakojo apie gyvenimą kaime, savo planus išvykti studijuoti į artimiausią miestą Serovą, ypač domėjosi, kaip gyvename Lietuvoje ir ką žinome apie Rusiją. Vienas jų net šyptelėjo, kad ironiškoje parodijų laidoje „Naša Raša“ labai taikliai nupasakojamas net tik šalies, bet tipinio jos gyventojo portretas.

 

Dar traukinyje man labai patiko metaliniai įdėklai stiklinėms, kad jas laikyti būtų patogu, vietiniai šią relikviją vadina „padsatkanais“, bet pasiklausus kur tokių galima įsigyti, tik gūžteli pečiais, nes mūsų akimis egzotiškas daiktas, jiems atrodo paprasčiausia atgyvena. Kur galima įsigyti tokį suvenyrą pasiklausiau ir šių dviejų vietinių vaikinų, jie tik šyptelėjo ir sakė, kad net neįsivaizduoja, kur tokių dalykų galėtų būti. Atsisveikinome, palinkėjome vieni kitiems sėkmės. Po pusvalandžio pamačiau, kad svečiai į grįžta į stovyklą, o vienas jų kažką nešasi rankose. „ Čia tau suradau, nes jie niekur nenusipirksi, tai turėsi prisiminimui bent tokį“, – sakė vaikinas tiesdamas storo stiklo stiklinę, kuri buvo įdėta į sidabro spalvos briedžio galvą papuoštą „padstakaną“. Labai sutrikau pamačiusi tokią dovaną ir net sudvejojau, ar galiu ją priimti, bet vaikinas šypsodamasis sakė, jog privalau paimti ir visuomet prisiminsiu, jog čia buvau. Taip aš „įsigijau“ patį tikriausią suvenyrą iš Rusijos.

 

Vakare trumpam nuėjome į Soltanovo kaimo kapinaitės, kur sutvarkėme vieną išlikusį Lietuvišką kapą.

 

Po vakarienės pradėjo lyti. Anksti nuėjau į palapinę bet vis nesisekė užmigti. Lietaus lašai dunksėjo į brezentą, girdėjosi sėdinčių prie laužo juokas, linksmi pokalbiai apie dienos įspūdžius. Mūsų stovykla buvo įkurta pievoje, o vandens tekdavo eiti į tokią būdelę, kur buvo kaimo šulinys, tad pažintis su vietiniai buvo neišvengiama. Šalia gyvenusio medžiotojo šeima ne tik pasiūlė sausų malkų ir pieno, bet parodė fotografijas iš šeimos gyvenimo ir, žinoma, medžioklės trofėjais.

 

Liepos 10 d., šeštadienis

 

Šiandien mūsų laukia didysis išbandymas – žygis į 59 kvartalą. Taip keistai vadinasi kaimas (tiksliau vieta, kur kažkada buvo kaimas). Ryte „greituoju būdu“ susikrovėme daiktus, susipakavome palapines ir mus po kelis vieno lietuvio sūnus senu „viliuku“ suvežiojo į už maždaug keturių kilometrų esančią laukymę šalia miško, iš čia turėjome pajudėti.

 

Prasidėjo tikra karinė parengtis, mat kiekvienas stengėsi apsirengti taip, kad kuo mažiau nuo šlapios žolės sušlaptų drabužiai, o ir kuprines norėjosi apsaugoti. Vos įėjus į mišką pasirodė visas debesys uodų, o kai kuriose vietose žolės siekė smakrą. Buvo akivaizdu, kad šiuo keliu, kurio net nebuvo galima pavadinti keliu, seniai niekas nevaikščioja. Pora pirmų kilometrų ėjome apžėlusia taiga, o paskui parsidėjo pelkės. Matėme daug laukinių gyvūnų pėdsakų, o eidami privalėjome nuolat kelti įvairų triukšmą, kad netektų iš arčiau susipažinti su šių valdų šeimininkais.

 

Mūsų „maršrutas“ driekėsi senu siauruku geležinkeliu, bet nei pylimo, nei pabėgių jau seniai nelikę ir tik protarpiais švysčiojanti medžių proskyna išdavė, jog kažkada čia buvo šioks toks kelias.

 

Mano batai tikriausiai supyko dėl tokių darbo sąlygų ir protestuodami sušlapo. Diena buvo labai karšta ir prakaitas žliaugė upeliais, o nužygiavę maždaug pusę kelio supratome, kad dvidešimčiai žmonių turime labai mažai vandens. Ėjome kelias valandas, retkarčiais sustodami trumpam pailsėti, bet ir poilsis nebuvo labai komfortiškas, mat vos stabtelėjus uodai imdavo dar aršiau gelti ir atsisėdus reikdavo nuolat maskatuoti rankomis ar kitaip juos vaikyti.

 

Po pietų priėjome medžiotojų trobelę prie kurios ir įkūrėme stovyklavietę, o Gintautas ir dar keli vaikinai išėjo pasižvalgyti, kaip atrodo kaimo vieta ir kur galėtų būti kapinės. Buvo svarbu kuo greičiau išspręsti geriamo vandens problemą, nes tokiomis varginančiomis sąlygos per karštį apie septyniolika kilometrų nuėję žmonės norėjo gerti. Pasirodo netoliese, kaip ir buvo sakęs Gintautas, tikrai tekėjo upelis, tiksliau kavos spalvos vanduo vos sunkėsi iš samanų. Buvo aišku, jog tokio vandens taip paprastai gerti negalima, tad greitai stovyklavietėje buvo įkurtas filtravimo cechas. Iš plastikinio butelio ir to, ką pavyko rasti vaistinėlėse ir gamtoje, buvo pagamintas filtras, o pats vanduo du kartus verdamas prieš duodant jo atsigerti. Deja, net ir tokios mūsų pastangos nepadėjo – vandens spalva tebebuvo tokia kaip stiprios arbatos. Su savimi nešėmės maisto dviem dienoms, o tarp produktų buvo ir nemažas maišelis džiovintų vaisių, kurie ypač pravertė, nes įmetus saują į tokį „skaidrų vandenėlį“ jis tapdavo šiek tiek rūgštesnis. Toks „kompotas“ ne tik geriau malšino troškulį, bet labai padėjo smegenims patikėti, kad net ir atsigėrę šio vandens iš taigos rytoj išeisime gyvi.

 

Po poros valandų grįžo ir Gintautas su vaikinais, kurie pasakojo, kad tik per stebuklą pavyko aptikti kapines, o iki jų padaryti dar kelių kilometrų lankstą. Buvo nutarta vakarop eiti tvarkyti rastų kapų.

 

Arnoldas pasakojo, kad eidami matė ne vieną meškos išgulėtą vietą, o netoliese esančiame tvenkinyje (kurio vanduo buvo tokios pat spalvos kaip ir mūsų „kompotas“) šie gyvūnai tikriausiai ateina atsigerti.

 

Vakarop išsiruošėme į kapines, nors kartu ėjo vos prieš pora valandų jose buvę žmonės, suradome jas ne iš karto. Pakeliui teko praeiti buvusį kaimą – tiksliau tik didelę pievą, kurioje dar stūksojo vieno pastato griuvėsiai. Brendi per aukšta žolę ir labai sunku patikėti, kad kažkada čia virė gyvenimas. Gal šiek tiek simboliška tai, kad visa didelė laukymė užžėlusi ryškiaspalvėmis gėlėmis, lyg paskutinis priminimas, kad čia gyveno… ir mirė žmonės.

 

Kapines suradome miške. Buvo išlikę tik pora kapų, bet atidžiau apsidairę radome dar keletą kauburėlių ir kelių medinių kryžių liekanas. Šioms kapinėms Robertas greitai padirbo kryžių, kuris buvo pastatytas ant nedidelio kalnelio miške. Tikriausiai šis kryžius ir liks įamžintas tik mūsų atmintyje ir nuotraukose, nes mažai tikėtina, kad kas nors jį ten suras. O jei vis tik koks nors žmogus ir užklys, tai iš tiesų nustebs tokioje vietoje radęs simbolį čia besiilsintiems atminti, bet vargu ar pagalvos, kad jį čia paliko tūkstančius kilometrų vien dėl to atvykę žmonės.

 

Stebėdama kaip vaikinai stato kryžių, o tai tikrai nelengvas darbas (nes vien iškasti duobę tokioje kietoje žemėje neturint gerų įrankių, jau yra nemažas iššūkis), pagalvojau, kad ne tiek jau daug gyvenime tokių akimirkų, kai gali sau pasakyti, kad jos tikrai nepasikartos. Nemanau, kad pati dar kada nors būsiu toje atokioje vietoje, kur buvo pastatytas kryžius. Kažin, ar savarankiškai galėčiau ją surasti ir neaišku, kiek ilgai tie keli kapai ir pastatytas medinis kryžius ten išliks, bet mano atmintyje ta vieta visuomet liks tokia kaip tą lemtingą vakarą.

 

Pavargę ėjome per laukymę, kur kažkada buvo kaimas, stovyklos link. Trumpam stabtelėjau, kad padaryčiau kelias nuotraukas, bet paskui pati sau ironiškai šyptelėjau, kad teks ilgai aiškinti, jog jose tikrai užfiksuota buvusi gyvenvietė. Prisiminiau kažkur skaitytus žodžius, jog kiekvieno iš mūsų gyvenimas kada nors nugrims į nežinią ir bus paslėptas istorijos dulkių, tačiau nenuilstantis prisiminimų vėjas neleis išpustys tikėjimo smilčių, kol bus kam jas saugoti.

 

Vakare manęs, Jurgitos ir Rasos laukė staigmena: kol buvome kapinėse, stovykloje likę vaikinai pastatė palapines ir mūsiškė stovėjo pačiame krašte, tad jei naktį į svečius užsuks meška, ar koks kitas laukinis žvėris, įdomu ką ji aplankys pirmiausiai?

 

 

Liepos 11d., sekmadienis

 

Ryte susipakuojame daiktus ir pajudame link civilizacijos. Eiti sunku – nuovargis, vandens trūkumas ir uodai, o pagal Gintauto stebimą ėjimo laiką tipename kur kas lėčiau nei vakar. Kelias, kurį išmynėme vakar, vietomis jau spėjo dar labiau pažliugti. Nuovargis veikia nuotaiką ir jau beveik nebesigirdi pokštų. Likus keletui kilometrų iki laukymės iš kurios pajudėjome, keli vaikinai atsiplėšia nuo grupės ir spartesniu žingsniu eina į priekį, kad kuo greičiau išeitų ir galėtų parūpinti visiems vandens.

 

Pakeliui radome gana didelę balą, kurioje nusiprausėme veidus, taip per kaitrą eiti tapo truputį lengviau. Iš miško išėjau nenusakoma veido išraiška, kitų veidai taip pat išdavė nuovargį, tačiau visi buvome laimingi, kad viskas gerai baigėsi. Vandens ilgai laukti nereikėjo, mat vaikinai sutiktą vietinį priklabino pavežti kelis kilometrus iki miestelio ir parūpinti šio nenusakomai brangaus skysčio. Atsigėrę suvirtome pailsėti čia pat dulkėtoje pakelėje.

 

Po atokvėpio dar ryžomės pėsčiomis įveikti keletą kilometrų iki Lialios upės Saltanovo kaime, kurioje kaip reikiant nuplovėme žygio dulkes ir milžinišką purškalų nuo vabzdžių kiekį (tokiais kiekais šias priemones naudojant Lietuvoje artyn tikriausiai neskristų ne tik uodai, bet ir paukščiai, o čia jos garantuoja vos pora minučių moralinio saugumo žinant, kad „purškeisi“).

 

Prieš išvykstant iš Novaja Liaja miesto stotyje susitikome su broliais lietuviais – Antanu ir Juozu. Jie į Uralą buvo ištremti dar būdami vaikai, tad lietuviškai nebekalba. Garbaus amžiaus žmonės pasakojo apie savo gyvenimą, o į klausimą, kodėl niekad nesugrįžo į Lietuvą, atsakė „žemė visur ta pati“. Apie Lietuvą broliai žinojo nedaug, prisiminė, jog kažkada laiškais palaikė ryšius su giminaičiais, bet dabar laiškų jau neberašo.

 

Vakare elektriniu traukiniu išvažiavome  į Serovą.

 

 

 

Liepos 12 d., pirmadienis

 

Serove apsistojome viešbutyje. Keletas žmonių pasijuto blogai. Visą dieną skyrėme poilsiui, susiorganizavome trumpą ekskursiją į miesto centrą. Prie pat pagrindinės gatvės stovėjo išdidi V. Lenino skulptūra, o kaip pastebėjome vėliau, mieste esame ir kitų žymių „tautos tėvų“ atminimo ženklų.

 

Liepos 13 d., antradienis

 

Šiandien dar kartą grįžome į Naujosios Lialios rajoną ir aplankėme prie buvusios gyvenvietės Malaja Lata esančias kapines. Nors kapinaitės buvo prie pat kelio, kapai labai apleisti, teritorija užžėlusi medžiais. Teko šiek tiek pasidarbuoti, kol buvo iškirsti medžiai, aplink kaupus nurauta žolė, maži krūmokšniai.

 

Padirbėję važiuojame į Pavda gyvenvietę, iš kurios atsiveria nuostabi kalnų panorama. Nedideliame kaimelyje susitinkame su lietuve Nina. Moteris labai nuoširdžiai mus priima savo namuose ir iš karto siūlosi vaišinti. Paprašyta papasakoti, kaip atsidūrė Šiaurės Urale, moteris sunkiai rinkdama žodžius išdėsto savo gyvenimo istoriją. Nina turi dvi seseris. Į Sibirą šeimą atitrėmė, kai visos trys sesutės dar buvo mažos, po poros žiemų mama mirė ir trys mergaitės liko našlaitėmis. Ypač įstigo moters papasakotas epizodas apie tai, jog mamos paliktus auksinius rublius vietiniai lietuviai sesutėms iškeitė pagal nominalą (davę tiek paprastų rublių už auksinę monetą, koks buvo jos nominalas) pasmerkdami sesutes badui. Kai mergaitės jau buvo ėmusios tinti nuo bado, sesutes pastebėjo pardavėja, kuri kasdien parduotuvėje raikė duona. Pagailėjo moteris alkanų vaikų ir pasiūlė kasdien po darbo ateiti ir pasiimti nuo raikymo likusius trupinius. Vėliau mergaitės pateko į vaikų namus, kur buvo išskirtos ir taip pamažu pamiršo lietuvių kalbą. Į klausimą, kodėl moteris vėliau nesugrįžo į Lietuvą, ši su ašaromis akyse atsakė: „Mama palaidota čia, Urale, kaip galėjome ją palikti?“ Nina žino tik tai, kad jos mama palaidota Naujosios Lialios miesto kapinėse, tačiau aplankyti motinos kapo moteris niekada negalėjo, nes nėra žinoma tiksli palaidojimo vieta. Nina su pasididžiavimu parodė vaikų ir anūkų nuotraukas. Per visą savo gyvenimą moteris nė karto nebuvo sugrįžusi į Lietuvą, bet, klausydama verčiamo LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro Donato Jankausko Sibire gyventiems lietuviams perduoto laiško, graudinosi.

 

Vėlai vakare iš Serovo išvykstame link Maskvos.

 

Liepos 14, trečiadienis

 

Kelionė traukiniu. Traukinyje susipažinau su pagyvenusiu gruzinu man šypseną sukėlusiu vardu Suliko. Visuomet labai norėjau aplankyti Gruziją, o tai, kaip šis žmogus pasakojo apie savo šalį, mano norą  ten nukeliauti sustiprino dar labiau. „Jūs ir mes esame panašūs, tad turime sugyventi broliškai“, – šypsodamasis kalbėjo vyras ir netrukus jau rašė savo kontaktus mano sąsiuvinyje. Iš pradžių tik šyptelėjau dėkodama už gražų gestą, bet supratęs, kad jo kvietimą palaikiau tik formaliu, bendrakeleivis kaip mat pradėjo derinti būsimo atvykimo į Gruziją datą, pradėjo pasakoti, kaip iš Tibilisio atvykti į Batumį, kur jis gyvena su žmona ir ką jis galėtų parodyti pirmą kartą Gruzijoje viešintiems lietuviams. Tik išgavęs pažadą, kad keliaudama į Gruziją su juo būtinai susieksiu, vyras pradėjo klausinėti apie Lietuvą. Suliko buvo girdėjęs apie prezidento Algirdo Brazausko mirtį, domėjosi Lietuvos santykiais su Rusija. Atsisveikinant Suliko sakė, jog būtinai privalau pamatyti gruziniškas vestuves ir merkdamas akį žadėjo, kad Gruzijoje nesunkiai rastų jaunikį bet kuri lietuvaitė.

 

Liepos 15 ketvirtadienis

 

Šeštą valandą ryto atvykome į Maskvą. Lietuvos ambasadoje dar kartą susitikome su Lietuvos Ambasadoriumi Rusijos Federacijoje Antanu Vinkumi. Ambasadorius paliko labai šilto ir nuoširdaus žmogaus įspūdį. Traukinys į Vilnių išvyksta tik vakare, tad turėjome dar šiek tiek laiko, kurį vieni išnaudojo poilsiui, o su grupele karščio nebijotojų – entuziastų aplankėme kosmonautikos muziejų.

 

Liepos 16 penktadienis

 

Ryte traukinyje  pažadina pasieniečiai. Jau Kenoje išgirstame draugišką pasieniečio klausimą lietuviškai „Kaip patiko Sibire?“. Kažin ar šią kelionę kada nors bus galima įvertinti skalėje „patiko – nepatiko“, nes kiekvienas iš mūsų parsivežėme skirtingus prisiminimus iš šio krašto. Sunku keletu žodžių apibūdinti Rusiją.

 

Traukiniui įvažiuojant į Vilniaus geležinkelio stotį dar kartą susirenkame visi į vieną kupė, paskutinės akimirkos, kai dar esame visi kartu. Trumpai šnektelime ir tuo pat metu per radiją traukinyje žinių laidos metu pranešama apie mūsų sugrįžimą. Tai savotiškas ženklas, kad dvi savaites trukusi kelionė baigėsi.

 

Prieš išpildama iš traukinio dar kartą pagalvoju, kas man nuo šiol bus Sibiras. Atmintyje iškyla pasakiškai žydras dangus, tolumoje stūksantys kalnai, o neįžengiamoje taigoje tarp nykstančių kapų stovintis lietuviškas kryžius…