Skubotas „labanakt” (’11 birželio 7d.)

Pirmuosius dienoraščio ekspedicijoje žodžius norisi pradėti rašyti rusiškai. Turbūt todėl, kad jau įlipus į traukinį po išlydėtuvių pirmąją mintį ir rezgu rusų kalba. Šios nakties kaimynai – močiutė Nina ir jos Anūkas Vania – smagūs maskviečiai. Mane moko rusų kalbos, domisi, kur važiuojame, kodėl ir ką planuojame daryti už Lietuvos ribų, džiūgauja, kad tiek gražaus jaunimo šįvakar laikys jiems kompaniją ir žavisi išsakytomis mūsų misijos idėjomis. Aišku, nepraleidžia progos ir Maskvą mūsų vaizduotėse gražiausiomis spalvomis nupaišyti. Nekantrauju…

Abiejų komandų narius daugmaž pažįstu, tad, be ilgų prisistatymų, kalbos traukinio dundesio fone netyla. Temos įvairiausios ir laiko vienišiems susimąstymams nelieka. Po vakarienės ruošiamės miegoti savo „šachtose” (tamsoje rašau su žibintuvu ant galvos, tad ne tik vaizdas, bet ir pati  situacija primena tikrą šachtą). Tik čia pirmą kartą ir aplanko sąlyginė tyla, užmigti sunku, gal kad į galvą lenda visokiausios mintys, kurias ne taip paprasta sudėlioti į vietas. Noriu, kad visi, likę Lietuvoje ir tie, kuriems rūpi, matytų viską, ką ekspedicijos metu matysiu aš.

„Broliai ir sesės, pratinkitės!” (’11 birželio 8d.)

Rytas traukinyje ankstyvas. Visą naktį prabudinėjau ir kojos netilpo, tačiau stiprus rytinis draugo apkabinimas skatina su šypsena stryktelti iš lovos. Laukiu dienos Maskvoje, kurioje viešėsiu pirmąjį kartą.

„Макдоналдс”, „эскада спорт”, „данкин донатс” – visi šie kirilica išversti vakarietiški pavadinimai nuteikia mielai – Maskva! Dienai pasiruošti nuvažiuojame į Lietuvos ambasados svečių namus (merginos, kai nori, pasirodo, gali būti sparčios). Įprastas lietuviškas maistas ir šilti veidai – tarp komandų skamba atviri juokai, jog galimas atvejis, kad kažkuriems iš mūsų ši civilizacijos oazė yra paskutinė. Sveikas humoras netyla ir kepinant kaitriai saulei, pasivaikščiojimų Maskvoje metu.

–       „Tadžikai”, pratinkitės prie saulės! – skamba šūksniai, kuriuos, turbūt, vertėtų vadinti

teisingais patarimais. O bus juk dar karščiau. Ir, išties, laukiu aukštos temperatūros, laukiu darbo, kuriam jau esu nusiteikusi.

Po smagaus pasivažinėjimo Maskvos metro, pakeliui į oro uostą, visus pasitinka ir rusiškai akinantis lietus! Esame permirkę, tačiau iš lūpų negali skambėti niekas kitas kaip tik: –„Tomskiečiai”, pratinkitės prie lietaus!. Ir, kalbant apie kitą komandą… Jie šaunūs! Per praėjusią parą spėjome taip susigyventi, kad skubotas išsiskyrimas „Vnukovo” oro uoste palieka šiokią tokią tuštumą ir švelnų nerimą. Tikiu, ši problema kitos grupės nekankina – jų dauguma, mūsų tik aštuoni. Spaudžiame dešines, dar po bučkį į skruostą, apkabiname vieni kitus ir kupini smalsumo laukiame savo skrydžio. „Iki greito, draugai, susitiksime paaugę!”

„Ištrintos naktys” (’11 birželio 9d.)

Nuo pat ekspedicijos pradžios dar neturėjome įprasto miego nakties. Pirmoji praleista dundančiame traukinyje, antrąją pasitikome ore.

Oro uosto laukiamajame vyrų gausa, o po drovaus veido kauke savo šypsnį slepia tik viena kita moterėlė. Pirmosios sąsajos su islamo religijos kraštu ir pirmieji mus pasitinkantys kultūriniai skirtumai. Keliaujame ten, kur viskas bus kitaip ir tik palaipsniui pradedame tai suprasti.

Nuo vidurnakčio kelios valandos ore, dar kelios laiko juosta pirmyn ir visi suplukę bei nemiegoję jau esame Dušambė – Tadžikistano sostinėje. Ji svetimšalius pasitinka svetingai, ir nors įtempti vietinių žvilgsniai kiek trikdo, tačiau jų šypsenos viską pataiso. Po ilgų derybų viename prieinamiausių Dušambė viešbučių esame mums neįprastai sutinkami ir prie pusryčių stalo, kur vietiniai net šermenų vaišėmis buvo pasiruošę dalintis. Smagu, kad esame gerbiami, keliame daug džiaugsmo aplinkiniams, o tada ir karščio bei nuovargio kankinama slogi nuotaika kaip mat pasitaiso. Prie pusryčių stalo aptariame visas dienos užduotis. Svarbiausia jų: popiet apsižvalgyti sostinės kapinėse, o prieš tai miesto turguje apsirūpinti vandeniu. Pastarojo čia, kur net ir šeštą valandą ryto termometro stulpelis pakyla ties 33ºC, gyvybiškai reikia nuolat. O turgavietėje pirmąjį kartą atsiveria tikroji Tadžikistano egzotika. Čia akis paglosto idealiai surykiuoti vaisiai ir daržovės, visur sklinda šviežios duonos ir prieskonių kvapai, mėsos tvaikas apsupa mėsininkų kioskus, o auksinės vietinių šypsenos vis dar neduoda mums ramybės. Seilė varva, kaip smarkiai visą dieną svajojame apie gaivų, prinokusį arbūzą.

Apsirūpinę vandeniu patraukiame kapinių link. Vargu, ar galiu jas pavadinti įprastomis mūsų akiai kapinėmis, taiklesnis apibūdinimas būtų „274 ha besidriekiantis šimtametis miškas”. Tarp kapaviečių nėra nė 10 cm atstumo, viskas apaugę dygiais krūmokšniais, tad, panašu, jog lietuvaičių kapų radimas yra „misija neįmanoma”. Visas kapinynas turėtų būti suskirstytas kvartalais pagal tautas ar laidojimo metus, tačiau tokios, greičiausiai, yra tik mūsų spėlionės, nes realiai jokios sistemos milžiniškuose plotuose nematyti. Dabar nuostabiai pasitarnauja įsitikinimas bet kokiu klausimu kreiptis į vietinius. Sutiktas kiek drovokas praeivis mus nukreipia pas visiems žinomą, netolimoje cerkvėje dirbantį ir viską apie kapines išmanantį žmogelį Ramazan (toks jo vardas). Nepažįstamasis (dabar jau draugas) dykai ir labai geranoriškai sutinka vadovauti lietuviškų kapaviečių ieškojimo darbams. Ir iš kur mūsų kelyje tokie geri žmonės? Dar kartelį nusistebėjusi nesuvaidintu tadžikų atvirumu ir paslaugumu laukiu rytdienos.

Dienos juokelis: prie pusryčių stalo, kur daugiau lėkščių, nei patiekalų, apmusijusių įrankių ir uogienės su cukrumi priešaky, skamba padavėjo kainos kilimo pokštas: „šest… dvadsit šest!” – suktas linksmuolis.

„Gera pradžia – pusė darbo, arba vėluojame dvi dešimtis metų” (’11 birželio 10d.)

Šiandienos planas aiškus. Vyrus mūrus ąžuolus (Algį, Eigminą ir Mindaugą) siunčiame žvalgybon į Kurgan Tiubė, likę galandame pjautuvus ir kauptukus – šiaušime į „neaprėpiamą labirintą”. Ramazan susitinkame taip, kaip ir tarėmės: 9:00 val. ryto prie tos pačios cerkvės. Militaristiniu švarku apsirėdęs išminčius, akivaizdu, netikėjo, jog pasirodysime, tačiau nusiteikęs jis draugiškai. Puiku, jog visas kūno vietas dengia rūbai – saulė tiesiog svilina ir karšta it pekloj. O mintis, kiek laiko praleisime milžiniškuose brūzgynuose šiek tiek baugina, nors ir esame vedami begalinio azarto. Darbų pradžia sukelia didžiausią nuostabą, kuomet vedlys nurodo išsiskirstyti po visiškai užžėlusias vietas – jokių keliukų anei praėjimų. Pats, naudodamasis sodininko žirklėmis, skinasi sau kelią ir nuosekliai apžiūrinėja kone kiekvieną kapą. Ištrinta… viskas ištrinta laiko. Nusėdusios ant kryžių ir jų lentelių rūdys slepia bet kokią užuominą apie čia besiilsinčiuosius. Ir tuomet galvoje sukasi tik viena, dabar jau ypatingą reikšmę turinti tiesa: „Nieko pastovesnio už laikinumą”. Rodos, padarytum bet ką, kad grąžintum laiką keliomis dešimtimis metų atgal.

Beribių plotų šukavimą lydi ne kokie rezultatai. Vienas baltų kilmės kryžius, keletas suniokotų spėlionių ir pats procesas, kurio, matyt, nebeverta kada ir kartoti. Lai viskas lieka mūsų širdyse ir mintyse, o ne ant žemės.

Dienos juokelis: „zavtra” gausime taip laukiamą mūsų maisto čekį, kurį vietiniai, tikrąja to žodžio prasme, pasistengs „suveikti”!

„Vilnius – Panevėžys” (’11 birželio 11d.)

Kiekvieną rytą keliamės anksti – laukia daug darbų, o jie – mūsų. Labiausiai knieti pamatyti Vakšos slėnyje esančias kapines. Komanda juokauja, kad šiandien važiuosime iš Vilniaus į Panevėžį (Dušanbė – Kurgan Tiubė) :).

Prieš transporto gaudynes pasidarome maketines raides, kurios bus iškaltos ant memorialinės lentos Kurgan Tiubė kapinėse. Vietiniams paminklininkams – tai nemenka užduotis, „LIETUVIAMS „MISIJA SIBIRAS ’11”, „2011”.             

Autobusiukas aštuonvietis, kaip tik mums. Tokie ten ir viešąjį transportą pakeičia, o ir jų vairuotojai labai malonūs, čia niekad nepasimiršime esą užsieniečiai. Kelios nuotraukos Vakšos slėnio pradžioje (vieta, žyminti tuometinių tremtinių ir politinių kalinių gyvenamąją teritoriją) ir mes jau Kurgan Tiubėje. Maniau, kad sostinės kapinės nėra panašios į kapines, tačiau sunku nupasakoti, ką pamatėme čia. Verčiau aprašyti viską tokiais momentais: štai trys basakojai piemenaičiai, genantys savo karvių virtinę išilgai kapinių, dygi žolė, metalo laužui besimėtantys kryžiai, rusvo vandens apsemtos kapavietės, kurių tik kryželiai kyšo ore, sąvartynas, prasidedantis kapinėse ir besidriekiantis dar keletos metrų spinduliu. Norisi užsimerkti ir visai to nebematyti, arba atsivežti armiją tvirtų vyrukų pagalbon tvarkymo darbams.

Šiandien numatytoje paminklo statybos vietoje suplanavome visus darbus ir apsirūpinome įrankiais bei reikiamomis medžiagomis turguje. Ieškojome kapelių su vieno prie pat gyvenančio piemenėlio pagalba (gerai vaikis rusiškai kalba, o jaunas), kol kas neradome lietuvio Prano kapo, keista ir bandysime ryt.

O be visų dienos darbų dar ir mūsų gyvenimo sąlygas knieti „nupaišyti”. Šiąnakt mūsų laukia smagus tarakonų būrys rožiniame rūke, sustumtos dvi išklerusios lovos gynybai, kelios „dovanėlės” po „matrasu”, išvietė, pasiekiama ranka nuo lovos, ir du šlapi rankšluosčiai – vėduoklės, ką jau kalbėti apie dalį nakties vykstantį tadžikų koncertą (jis, tarp kitko, regis, surengtas mūsų garbei). Tad nė nežinau, gal naktį verčiau leisti kapinėse?

„Saulės nubučiuoti” (’11 birželio 12d.)

–                    Ugne, ačiū už palaikymą naktį!

–                    Jautiesi pasiilsėjusi? Miegojai bent kiek?

–                    Ne… O tu patinusi. Kur visos darbo jėgos?

–                    Gal už sienos, Mindaugo ir Daliaus kambaryje?

–                    …

–                    Žinai, jų kambaryje skelbiamas karantinas. Vyrukų pilvuose uraganas. Nekas… (Vis gi, esame dėkingos pelynui, gelbstinčiam mus jau kelintą dieną, kai kas ryt po šlakelį).

–                    Laukia sunkoka diena – paminklo statyba, kapelių tvarkymas.

–                    Ko nori pietums?

–                    Tik ne mėsos. Arbūzo?..

–                    …

–                    Esu tarsi medvilnės laukuose, bet širdį paglosto trys Kurgan Tiubė kapinėse rasti ir sutvarkyti kapai – amžinąjį jiems atilsį, Prano, Emilijos ir Evos Maktų. Išroviau visas žoles, sudėliojau po akmeninį kryželį.

–                    Kapeliai tiesiog spindi visų kitų brūzgynų apsupty. Dar kart mąstau, viskas taip laikina, o ir ką tik sutvarkyti antkapiai po metų kitų vėl nebus žymūs, bet svarbus pats procesas, ir, dar kartą sakau, visa, kas dedasi galvoje.

–                    Smarkiai šiandien nudegei.

–                    Žinau. Buvo sunku. Kai būna liūdna ir jėgos senka, norisi kažką apsikabinti.

Dienos juokelis: rytiniame „viešbučio” foje, belaukdamos komandos draugų, dvi patinusios damos Ugnė ir Agnė susipažįsta su jas norinčiu „parduoti” Sergėjumi Gregorovičiumi. Kaip vėliau paaiškėja, tai ESBO atstovas tarptautiniams ryšiams su visuomene Tadžikistane.

„Жарко… очень жарко” (’11 birželio 13d.)

Karščiausia diena metuose. Kuomet skaitydavau tremtinių dienoraščius, būdavo taip keista nuolat sutikti pavadinime parašytus žodžius. Dabar suprantu, kiek tas nelemtas karštis turi įtakos visiems veiksmams ir bet kokioms kitoms mintims. Tad dar kartelį, „жарко… очень жарко”.

Kapinėse, paminklo statybose tikrai dar reikia paplušėti, tačiau lėtieji mūsų darbai pamažu pradeda įpusėti. Kaip Algis ir sakė, Lietuvoje tokį statinį per pusdienį sudorotume, tačiau prie tokios temperatūros situacija nedžiugina. Rodos, visi aštuoni žmonės prie šio nediduko paminklo nerastų sau darbo, tačiau tik ne čia. Komanda neskyla, bendra misija – bendra patirtis! Jau nuo pat atvykimo akivaizdžiai pastebėjome ne tik vietinių smalsumą (bene visame miestelyje sklinda gandai apie mus), bet ir nuoširdų paslaugumą. Ir dabar darbuotis mums padeda „mėlynas piemuo”. Fizinė jo galia mums nesuvokiama. O vėliau, kaip įprasta, kviečia pietų pas save, arbatos. Dienai įpusėjus, ir vos ne vos stovėdami ant kojų sulaukiame memorialinės lentos iš Dušambė, kurią atgabenti padeda vietinis lietuvis Vilius (dėkingi mes tamstai). Akmeninė plokštė atrodo nuostabiai ir pati paminklo kompozicija akimirksniu išaiškėja.

Prieš vakarienę jautrius ir nudegusius kūnus gaiviname Vakšos upėje. Akių žydrumo ledinis kalnų vanduo atšaldo nuo plaukų šaknų iki pėdos pirštų galiukų. Apetitas dingo. Emocingas pokalbis panelių kambaryje ir naktį tęsiu lovoje tarsi kepta dešrelė.

„38,8” (’11 birželio 14d.)

Nežinau, ar ką dar reikia bepridurti. Ekspedicijoje man lemtas ir pusdienis apmąstymams… Su komanda ir jos darbais esu visa siela, visomis mintimis, geriausiais norais ir palaikymu, tačiau ir pati palaikymo neatsisakyčiau. Puikiai jį jaučiu, kai mane iš lovos pakelia Eigmino skambutis. Rado savo proprosenelės kapą.

Tvirtai laikykimės už rankų, toks stiprus momentas…

„Sudegusios kapinės” (’11 birželio 15d.)

Pusryčiauti išsiruošiu daug žvalesnė. Geras jausmas pabudus iš mirties patalo.

Dienos planas: kosmetiniai paminklo darbai ir išvyka į Vakšos ir Kolchozabado sritis, žinomų kapų tvarkymas ir naujų ieškojimas ten. Prie paminklo susisukame it bitelės ir nieko nelaukdami patraukiame iš Kurgan Tiube. Prieš atvykstant į Tadžikistaną, tikėjausi tik smėlėtų kalnynų bei dulkėtų uolienų aplink, tačiau mūsų keliai čia žali (ta žaluma, aišku, skurdi, bet vis šis tas), o ir kanalų bei upelių vandenys čia gausūs. Mūsų vyrukai iškart dėmesį atkreipia į medvilnės laukuose įrengtus drėkinimo kanalus. Vėliau prieš akis iš dulkių debesų ryškėja ir kalnynai. Pasirodo, už jų jau Afganistanas.

Vakšos gyvenvietė. Kapinėse jau radome tris lietuvių tremtinių – Bačkių – kapus. Pasak Algio, palaikai perlaidoti į kitą vietą, nes prieš keletą metų jie buvo visai kitur. Kapelius pažymime vėlevėle. Auksinė logika veda link mečetės, kur renkasi religingieji senoliai. Jie, mūsų manymu, tikrai turėtų ką papasakoti apie čia gyvenusius lietuvius. O lydimi to paties lietuviško užsispyrimo bei mažumėlės sėkmės, randame ko ieškoję. Paviešime namuose pas lietuvio tremtinio sūnaus žmoną tadžikę ir du jų vaikučius, pusiau lietuvius Nikitą ir Volodią. Suspaudžia širdelę man… Matau žemiečių nuotraukas, gimimo liudijimą, dar mažą vėlevėlę išsaugoję dėžutėje jie turi ir apie Lietuvą gražiai kalba. Sako, nors lietuviškai vyras mažai namuose kalbėjęs, tačiau gimtąją jo kalbą, girdėjusi, esančią skambią.

Arbūzu pasisotinę Kolchozabade aplankome dar vienas kapines. Visos juodos, žolė išdeginta, čia jau ne karvės, o zuikiai šokuoja aplink. Jos maišytos – musulmoniškos su katalikiškomis. Po valandėlės, kitos, visi antkapiai peržiūrėti, kas dar raidėmis parašyta išliko, perskaityta, tačiau lietuvių kapeliai nerasti. Istorijos tai nekeičia, mūsiškių čia būta.

„Pasėjom daug daug rūtų” (’11 birželio 16d.)

Šiandien mūsų darbo, visų sudėtų jausmų ir minčių, gerų norų ir atminimų bei pagarbos atidarymas. Ceremonija kukli, bet labai nuoširdi. Čia pasikvietėme ir visus, kurie mums padėjo, prisidėjo. Atvyko lietuvaičiai iš Tadžikistano sostinės – Vilius ir Akvilė, bulgaras Sergėjus, maloniai būtume sutikę ir „mėlyną piemenį”, tačiau pabūgo, tiesa, prie kapinių juk stovi du nevietiniai automobiliai. Sudainuojame misijos dainą, uždegame nuo karščio besilydančias žvekeles.

Po šventinių pietų (spėkite, ar tik ne mėsą teko valgyti?), atsisveikinę su pagalbininkais, išvykstame bastytis po kolūkius, tarsi laimės ieškoti. Apsuptos kalnų, gyvenvietės išsidėsčiusios gan dažnai. Pakalbiname senolius „Zariavostok” kolūkyje, kuriam pavadinimą tremtiniai lietuviai ir vokiečiai davė. Tas pats senukas nuveža mus ir į Nachimov kaimelį, kur kapinaitės yra užasfaltuotos. Po to aplankome ir “Udarnik”, ten sako, irgi lietuvių gyventa. Vietiniai atsiliepia, kad tremtiniai čia labai geri žmonės buvo. Kartu su jais dirbdavo, gyvendavo, vieni kitiems padėdavo.

Pusryčiams valgėme tėčio medų, o šiandien jo gimtadienis. Pripildė mus medus jėgų visai dienai (ir dar rytdienai šiek tiek liko).

„Love is… (meilė yra)” (’11 birželio 17d.)

Pasijutau it maža mergaitė, vakar prisipirkusi „Love is…” kramtomosios gumos. Seniai tokios Lietuvoje nesu mačiusi. Ruošiamės į mišias. Bažnyčia arti, o joje sutinkame kunigą iš Argentinos. Čia tik dvejus metus tarnaujantis, iš sostinės savaitgaliais atvažinėjantis Šventasis tėvelis su mielu noru sutinka palaiminti paminklą, esantį kapinėse. Kalba jis rusiškai, bet su labai mielu ispanišku akcentu. Smagus kunigėlis! Mišios taip pat vyksta rusų kalba, tad patalpoje, kur tokia gera akustika, nieko nepajėgiu aiškiai suprasti. Vis vien gera, kai taip suartina žmones.

Dieną baigiame vėlai, tad belieka tik ir vėl važiuoti gaivintis upės vandeniu.

„Poezijos vasara” (’11 birželio 18d.)

Užvakar po kolūkius vežiojęs vairuotojas ir šiandien mus veš atgal į sostinę. Kviečia jis į svečius savo žmonos plovo ragauti ir labai apgailestauja, jog laiko tam nerandame. Tačiau dar prieš atsitraukinėjant iš Tadžikistano pietų, sustojame už Ujaly miestelio esančiose kapinėse ant kalno. Brendame iki jų smėlingomis kalvelėmis, ožkų kompanijos palaikomi. Tačiau viršuje stūkso tik musulmoniškos kapinės. Pasirodo, anąkart katalikiškos buvo užverstos smėlio. Būdami aukščiau visų, turime puikią progą atsiprašyti vėžlių (Eigmino močiutės prašymas). Mat jie tremtinius gelbėjo nuo bado. Simboliška, bet gera paliko. Iš čia viskas matosi.

Tik grįžę į Dušambė iškart planuojame susitikimą su vietine lietuve Genute. Brandaus amžiaus moteriškė čia yra meilės tremtinė. Ištekėjusi ji už garsaus tadžikų aktoriaus ir režisieriaus Marato. Kiek jis parako savy turi! Visą vakarą nesinori daugiau nieko (neskaitant Genutės šaltibarščių) kaip tik klausytis jo. Istorijos apie persų kalbą, po to dar Omaro Chajamo ketureilis iš aktoriaus lūpų. Kodėl taip greitai temsta. Vakarėjant pasirodo ir Genutės sūnus, pusiau lietuvis Anuš (Tomas). Įdomių pažiūrų jaunuolis, tad susitikimas tikrai įsimintinas.

„Susitikome paaugę” (’11 birželio 19d.)

Dar nesinori namo, dar galėčiau priprasti prie tadžikų maisto, dar rasčiau daug kapinių ir lietuvškų kapelių, dar paviešėčiau pas visus vietinius namuose ir pasivaišinčiau jų arbata, dar apipilčiau komandos narius vandeniu, kai karšta ir duočiau „smectos” vyrukams.

O dabar esame pakeliui namo. Iki skrydžio miegojome vos trejetą valandų, bet dabar net ir to, miegui sugaišto laiko, gaila. Man jau nebenuostabu, kodėl pietinė Tadžikistano dalis garsėja savo narkotikų keliais. Oro uoste, per „apsaugas” dar ne tokių dalykėlių galima būtų prasinešti. Metalo detektorių čia neprireikia. Skrendame tuo sunkiuoju lėktuvu, gauname po saldainuką, o aš dar kaip priedą prie viso to gaunu privačią Mindaugo pamokėlę apie ką tik nori (nuo fizikos dėsnių ar valiutos kurso iki religijos).

Maskvoje oras kiek gaivesnis ir įkvėpti jo šviežio gaunasi net nesistengiant. Keliaudama link išėjimo su keliais kilogramais pasunkėjusia kuprine išgirstu plojimus. Mūsų „tomskiečiai” (turime Mindaugo parūpintų arbūzų jiems – lauktuvės :)) Šypsausi. Taip smagu juos apkabinti ir paploti patiems. Barzdočiai neslepia savo nuotykių, mes – savųjų, tad taip ir pliurpiame visos dienos Maskvoje metu, lankant dar porą žymių vietų. Paskutinės emocijos išliejamos Lietuvos ambasados kiemelyje ant žolės, bendra nuotrauka ir metro keliu link geležinkelio stoties. Po visos dienos drauge jaučiuosi pabuvusi ir Tomske.

Dar nemiegočiau visą naktį, dar prakalbėčiau iki ryto, dar važiuočiau atgal, dar milijoną kartų vakarieniaučiau traukinyje ir net prarymočiau savo „šachtoje”.

„Iš lūpų į lūpas” (’11 birželio 20d.)

Tarsi vienu pirštų spragtelėjimu viskas pralėkė ir vėl rytas traukinyje ankstyvas. Šį kartą visi tylesni. Ramu namų link. Esame paskutiniame vagone, tad išėjus į jo galą matau, kaip gražiai paliekame po savęs bėgius vienišus. Geriu savo „2in1” kavą ir, žiūrėdama nuotraukas tarsi renku visus atsiminimus nuo tų bėgių. Vienas „tomskietis” niūniuoja sau pažįstamas melodijas, kitas „tadžikas” vis dar kremta arbūzą, bet esame kartu. Ir aš čia buvau, esu ir būsiu.

Ir bus visi tie, kurie laukė Lietuvoje ir kuriems rūpi…

Pirmoji diena 07 07

„Grynas oras“ – pamąsčiau įlipęs į lovą traukinio vagono antrame aukšte. Šviečianti saulė įkaitino patalpą, todėl viduje karšta. Tačiau langas pravertas, dabar visą laiką pūs gaivus vėjelis. Visi važiuojame viename vagone, ištisą dieną čia vyko įdomūs pokalbiai. Smalsu pasiklausyti kitų, juolab kai dar tikrai nesam gerai pažįstami. Pašnekesiai leidžia sužinoti daug naujo. Viskas šiek tiek linguoja ir sunkoka rašyti. Dabar jau 22 valandos 30 minučių, laikas praėjo taip greitai, kad sunku patikėti. Diena prasidėjo ramiai, atsikėlus tereikėjo pasiimti kuprinę ir išeiti. Atrodo, per daug paprasta, tad truputį jaudinausi, kad kažko nepamirščiau. Po trumpo susirinkimo ir „instruktažo“ LiJOT`e, pradėjus žygiuoti traukinių stoties link, viskas palengvėjo. Psichologiniai barjerai peržengti, liko fizinis įgyvendinimas. Netikėtai pradžiugina atsitiktinių praeivių palinkėjimai. Norėčiau padėkoti visiems mane atėjusiems išlydėti. Buvo itin malonu matyti veidus žmonių, su kuriais teko susipažinti atrankos žygyje, norėtųsi su jais susitikti jau po ekspedicijos. Užgesina šviesas, tad tampa sudėtinga rašyti. Įsijungiu prožektorių  pasišvietimui ir, tikiuosi, elementai neapvils. Čia kai kas bijo iškristi iš lovų antruose aukštuose, prašo tam skirtų tvirtinimo diržų :). Ar kada esate iškritę iš lovos pirmame aukšte? Ne? Tai greičiausiai neiškrisite ir antrame. Dabar jau esame kažkur už Minsko, o ryte jau būsime Maskvoje. Tarp Baltarusijos ir Rusijos bevizė erdvė, tad miegosim ir niekas mūsų nežadins 🙂 .

Labanakt.

Antroji diena 07 08

Sėdim Vnukovo oro uosto laukimo salėje. Vakar užmigau apie 4 valandą, iki tol kartais pažvelgdamas pro langą. Paskutinis įsimintinas vaizdas buvo Oršos stotis. Taigi užmigau dar Baltarusijoje. Bet vis tiek miegodamas pajaučiau pačią pirmą Rusijos stotį: kitoks, sunkiai nusakomas, pranešėjo balso tembras ir galbūt dėl to atrodė, kad tai jau Rusija. Atvykę į Maskvą atsisveikinome su kartu keliavusiais rusais. Pasitiko ambasados darbuotojas, paėmė mūsų bagažą. O patys ten nuvykome metro. Gavome porą kambarių pasidėti daiktams. Aplankėme Senąjį Arbatą, Raudonąją aikštę ir Gulago Istorijos muziejų. Pastarasis paliko visiškai blogą įspūdį, vos kelių patalpų ekspozicija, neremontuotos, apgriuvusios patalpos. Faktas, kad valstybė skiria tam mažai dėmesio… Vakare mums einant iš metro link traukinio, kuris veš į oro uostą, buvo labai didelė žmonių grūstis, pasirodo, lauke stipriai lyja, todėl niekas neišeina ir stovi, laukia prie durų. Na, o mes skubam į lėktuvą, tad tikrai jau nelūkuriuosim. Išeinam į lietų, bet lyja taip stipriai, kad imu ieškoti priedangos, čia praverčia Mindaugo tentas, kurį jis netrukus išskleidžia. Labai naudingas daiktas keliaujant į Tadžikistaną. Mūsų grupė išsiskiria į dvi dalis, tomskiečiai skris iš vietinių skrydžių terminalo, mes – iš tarptautinio… Prasideda laipinimas į lėktuvą. Skrisim Tu-154, nežymus pastebėjimas – tokiu lėktuvu skrido ir velionis Lenkijos prezidentas. Tarp salono ir korpuso ties langu yra nemažas tarpas, tačiau nuramina rastas užrašas „Mūsų lėktuve įmontuota moderni ir patikima aparatūra, kuri garantuoja… “ Sėdim arti variklių – garsas didokas. Supa vien azijietiško gymio žmonės ir skamba atitinkama jiems muzika. Viduje karšta. Iki šiol karšta buvo visur: traukinyje, Maskvoje, lėktuve, gal mes pasmerkti karščiui? Trys valandos ir dvidešimt minučių – lygiai tiek truks skrydis. Kylam. Aplinkui žaibuoja.  Netrukus į žaibus žvelgiame iš viršaus. Baigėsi mano lapas, kurį pasiskolinau, nes dienoraštis nukeliavo kartu su bagažu.

Iki.

Trečioji diena 07 09

Mes jau Dušanbė, vėlus vakaras. Ši diena pirmoji Tadžikistane, tai reali mūsų darbų pradžia. Stovime ilgoje eilėje prie pasų kontrolės, gal ne tiek ilgoje, kiek lėtoje. Prisistato prie manęs pareigūnas, kuris domisi nesusijusiais klausimais: kiek mes uždirbame Lietuvoje ir panašiai, siūlė taksi, dar kažkokias paslaugas. Pasiūlo pravesti be eilės, bet nutariam palaukti. Oro uostas varganas ir visuma primena didelį kaimą. Mieste aptrupėję šaligatviai, viskas chaotiškai išdėstyta. Čia ties didesnėmis sankryžomis stovi policininkas ir prižiūri eismą, neturi jie nieko, nei ginklų, nei automobilių, tik švilpukus. Atvažiavus į „viešbutį“ paaiškėja, kad nėra paprastų kambarių, o esantys yra brangesni nei mūsų Palangoje. Susikraunam daiktus ir laukiam priešais viešbutį, kol kiti nueina iki kito. Bestoviniuojat ateina „administratorė“ ir pasiūlo kambarius pigiau, na va, prasideda šalies ypatumai. Taip pat turėjome tokį įvykį, kai vienas neblaivus policininkas iš mūsų prašė pinigų, mat šiandien jo gimtadienis, o gautą 20 lietuviškų centų monetą bandė įkąsti, gal pamanė, kad auksinė? Dar tik kelios akimirkos kaip atskridom, bet nuveikėm pakankamai daug. Vos įsikūrę išeinam į miesto turgų, perkam įrankius – pjautuvus, kastuvą, kauptuką, dažus, teptukus ir taip toliau. Turgus čia labai spalvingas ir judrus, nukrautas arbūzais bei melionais, virš prekystalių sukabinta mėsa su skraidančiomis musėmis aplinkui, prieskoniai, audiniai ir daug visko. Prekybos centrų nėra, normalių parduotuvių irgi, todėl turgus – vieta, kur geriausias pasirinkimas. Apsipirkę išskubam kapinių link. Dušanbė kapinės  labai didelės, neabejotinai jose turėtų būti lietuvių kapų. Kapinės skiriamos į dvi dalis: krikščionių ir musulmonų. Daug ieškojome, bet pagrinde radome tik kapus su stačiatikių kryžiais, kurie reiškia, kad tai tikrai ne lietuvių kapai. Susipažinom su Ramonu, jis kapinių sargas ir gerai žino visas kapines, rytoj ieškosime kartu su juo.

Ketvirtoji diena 07 10

Jau greitai vienuolikta valanda vakaro. Šiandien pasidalijome į dvi dalis: vieni išvyko į Kurgan Tiubė, kiti liko Dušanbė. Juos vežė čia gyvenantis lietuvis Vilius. O kita grupė, tame tarpe ir aš, likome  Dušanbėje ir ėjome kartu su Ramonu ieškoti lietuvių kapų. Jis gerai žino kapines. Šiandien radome daug katalikiškų kapų, tačiau dauguma jų buvo vokiški, o lietuviškų užrašų aptikti nepavyko. Buvo kryžių su neišlikusiais užrašais, gal tai lietuviški kryžiai? Čia jau lieka tik spėlioti. Randame vieną kryžių su tikrai lietuviškais motyvais, tokį, kokių Lietuvoje daug, jis mus sudomina, bet jokių užrašų, nieko, galinčio tai patvirtinti ar paneigti…

Penktoji diena 07 11

Šios dienos planas buvo sutarti visas paskutines detales dėl paminklinės lentos gamybos ir išvažiuoti į Kurgan Tiubė. Akmens dirbtuvėse, kurias vakar radome prie Dušanbe kapinių, nuperkame juodo granito plokštę. Šioje plokštėje iškals žodžius. Iš pažiūros patikimas meistras darbus žada baigti rytoj ryte. Granito plokštę į Kurgan Tiubė mums atveš Vilius. Viską susitarę dėl plokštės išvažiuojame į Kurgan Tiubė, ten liksime iki pat ekspedicijos pabaigos.  Kurgan Tiubėje yra katalikų bažnyčia ir krikščionių kapinės netoliese. Šiose kapinėse 1991 metais buvo pastatytas aukštas medinis kryžius su įrašu lietuvių ir tadžikų kalbomis: „Lietuvos tremtiniams, nekaltai kentėjusiems ir žuvusiems Tadžikijoje 1945 -1955 metais“. Iki šių dienų kryžius neišliko, greičiausiai buvo nugriautas ir panaudotas kaip kuras vykusio pilietinio karo metu. Kapinės yra apleistos, o pačiame jų centre ir apsemtos. Tai įvyko dėl drėkinimo sistemos netobulumo. Visos aplinkinės pievos drėkinamos, netoli kapinių teka dirbtinis upelis su labai šaltu vandeniu. Tas upelis mus labai gelbsti, jame sušlapinus drabužius ir vėl juos apsirengus galima 15 minučių jaustis visai neblogai. Manau, kad mūsų ekspedicijos dalyviai Tomske bent kiek šalčiau gyvena, šiuo atžvilgiu jiems geriau :). Jau pradėjom tvarkyti kapus. Tvarkyti nėra lengva, nes visų pirma yra karšta, sumedėję augalai duria, sausa kapinių žemė dulka, o gausybės kanalų dėka drėgnas oras didina karštumą. Kapinėse gausu išrautų ir išmėtytų kryžių, mes juos visus surenkame, panaudosime paminklo statyboje. Gyventojai išrautas tvoreles ir kryžius naudoja užtveriant praėjimus tarp atskirų kapų. Taip siekiama sustabdyti gyvulius nuo patekimo į kapines, dėl to, kad vėliau juos iš ten išvesti sudėtinga (paini kapaviečių išdėstymo sistema).. Iš tikrųjų Tadžikistane labai karšta ir mums nėra lengva. Tremtiniams tokiame karštyje prievarta dirbti  buvo sunku, o jie net švaraus vandens atsigerti neturėjo, be to, dar įvairios ligos ir badas…

Šeštoji diena 07 12

Čia dirbantis ESBO atstovas bulgaras vietinę valdžią informavo apie mus. Tad šiandien dirbdami pasikabinom trispalvę, nėra ko bijoti vietinės valdžios dėmesio. Baigėme mūryti sienelę, prie kurios tvirtinsime granito plokštę, taip pat įbetonavome devynis kryžius.  

Aštuntoji diena 07 14

Vakar Vilius atvežė granito plokštę, kurią pritvirtinome prie raudonų plytų sienelės. Buvo 40 laipsnių karščio, iki šiol tai aukščiausia temperatūra mūsų ekspedicijos metu. Šiandien visiškai pabaigėme paminklą, liko atidarymo ceremonija, vyksianti rytoj. Taip pat aplankėme trejas kapines. O svarbiausia, radome Eigmino proprosenelės kapą. Pačias kapines aptikome gana atsitiktinai, tiesiog sustojome paklausti kelio ir mums pasakė, kad kitoje gatvės pusėje už tvoros yra kapinės.  Iki dviejų metrų aukščio sausų žolių pieva, tarp jų nardant atradau pirmąjį kapą, vėliau radom dar kelis.. Sutvarkėme juos, išpjovėme žolę, uždegėme žvakes, kurios netrukus išsilydė nuo saulės kaitros. Šios kapinės dar išliks, nes pati jų vieta saugi, apribota aukštų sienų, tekančio kanalo. Seni gyventojai mena lietuvius ir bendrus jų bei Eigmino senelės pažįstamus. Šiandien Eigmino diena, o jo mintys ir jausmai turėtų būti įdomūs. Būtent šiuo metu, man rašant, jis taip pat rašo savo dienoraštį.

Patraukiam toliau, į kitas kapines, kuriose randam lietuvių kapus. Netgi kai kurių pavardės žinomos, apie juos buvo rašoma Tadžikijos tremtinių laiškuose. Tvarkome kapus, rauname žoles, tenka užsidėti dvejas poras pirštinių, nes kitaip sausi stagarai duria. Sumedėjusią žolę sunku išpjauti, atbunka mūsų turimas pjautuvas. Ateina kapinių sargas, atneša arbatos, tuo pačiu Algis parneša didelį arbūzą, tai mūsų pietūs. Tokie pietūs jau buvo ir dar bus, karštyje daug valgyti nesinori, o ir nelabai yra galimybių. Arbūzų nusipirksi visur ir visada, čia jie yra auginami, todėl skanūs.  Betono paminklai jau trupa, greitai visi ženklai čia išnyks, nieko nebeliks. Tačiau išsisaugos nuotraukos ir mūsų prisiminimai.

Dešimtoji diena 07 16

Šiandien įvyko paminklo atidarymas. Uždegėme žvakes, kurios, kaip jau čia įprasta, tuoj pat išsilydė nuo saulės kaitros. Atvyko Vilius su žmona. Vilius mums daug padėjo, o svarbiausia, į čia iš Dušanbė atvežė granito plokštę. Mūsų paminklas susideda iš kelių dalių, plytų sienelės, virš kurios įbetonuoti devyni metaliniai kryžiai. O prie sienelės pritvirtinta juodo granito plokštė su tekstu „LIETUVIAMS Misija Sibiras `11“.  Akmuo atsparus atmosferos poveikiui, įmūryti metaliniai kryžiai išliks dar ilgai. Likusią dienos dalį toliau ieškojom lietuvių kapų apylinkėse, gaila, kad kapai yra naikinami, kapinių tvorelės ardomos ir parduodamos. Vietiniai pasakoja, kad kai kurios kapinės lyginamos ir su buldozeriais.

Vienuoliktoji diena 07 17

Kunigas į vietinę bažnyčią atvyksta tik sekmadieniais,  tad šiandien puiki proga jį surasti ir paprašyti, kad pašventintų mūsų paminklą. Bažnyčią pastatė Odesos vokiečiai septintajame dešimtmetyje. Nupirko namą ir perstatė jį į bažnyčią, kartu pristatydami neaukštą bokštą. Kunigas iš Argentinos, tai jo pirmoji darbo vieta. Jis dveji metai čia, atvyko nemokėdamas rusų kalbos, dabar jau kalba ir pamokslus rusiškai skaito, tiesa, jausmas, kad jis nesupranta, ką skaito:). Sutinka jis pašventinti mūsų paminklą. Pasiima storą rusišką knygą, suranda tekstą, kurį reikės paskaityti, ir netgi prieš tai pasirepetavo :). Po ceremonijos išvykstame į dar vienas kapines, jos bus jau priešpaskutinės mūsų ekspedicijos metu. Kapinės gražios, beveik neapgriautos, tačiau lietuviškų užrašų jose nerandame. Nuo rytojaus prasideda kelias atgal.

Į ekspediciją Tadžikistano Respublikoje nusivežė močiutės prašymą atsiprašyti vėžlių už tai, kad lietuviai kaliniai neturėdami maisto juos valgė.

Liepos 7 d., ketvirtadienis

Štai mes jau traukiny. Visa ši diena skriste praskrido – ryte svečiavausi „Labas rytas“ laidoje, pietūs – darbe, popietė – LiJOT būstinėje. Paskutiniai Arno susakymai, bendrų daiktų dalybos, perteklinių daiktų atsikratymas, kuprinių pasikilnojimas. Po to patraukėme pėstute į traukinių stotį, kur mūsų laukė žurnalistai, pokalbiai, oficiali dalis su kalbomis ir palinkėjimais. Didelis ačiū visiems atėjusiems išlydėti!

Labai patiko bendra daina prie traukinio – ypač kai dainuojama su užsidegimu. Štai ir prasideda misija-ekspedicija. Tikiuosi labai daug ir, manau, nenusivilsiu.

Traukiny laikas neprailgsta bendraujant – entuziazmo tikrai daug. Laikas bėga greitai, netrukus einame vakarieniauti – einame atskiromis grupėmis, nes visi netilptume (pirma „Tadžikistaniečiai“, po to – „Tomskiečiai“).

Berašant šį dienoraščio lapą grįžo „Tomskiečiai“ iš restorano ir dabar filmuoja ir fotografuoja kaip rašau dienoraštį (aš tą patį neseniai dariau su kitais ekspedicijos dalyviais – kadras tikrai traukiantis akį). Diskusijos jau ramesnės, visi kalba tyliau, lėčiau – baigiu rašyti ir jungiuosi prie jų.

Liepos 8 d., penktadienis

Jau esame Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje. Gavome pora svečių kambarių ir naudojamės proga nusiprausti dušuose – tai po nakties, praleistos traukinyje, yra tikras malonumas. Vėliau laukia pasivaikščiojimas po Maskvą ir pietūs ambasadoje (kurių, beje, mes visi labai laukiame). Merginų tarpe labai populiaru pinti viena kitai kasas (turbūt dėl praktinių sumetimų – kad nemaišytų ir nebūtų karšta).

Štai ir dar viena proga papildyti dienoraštį – sėdžiu traukinyje į oro uostą. Oro uostas – paskutinė stotelė, kai dar būsime kartu su „Tomskiečiais“. Su jais vėl susitiksime Maskvoje tik po ekspedicijų. Gaila išsiskirti, tačiau toks kiekis žmonių yra per didelis, norint efektyviai keliauti ir daug nuveikti.

Pro langus bėga Maskvos priemiesčio vaizdai, po intensyvios dienos jaučiuosi emocionaliai pavargęs. Tačiau dabar laukia sėdėjimas lėktuve, kurio metu apmąstysiu šią dieną, nuraminsiu kūną ir protą, ir pasikrausiu energijos naujai dienai!

Ką tik užkalbino rusas – grupės keliautojų po kalnus narys. Arnoldas papasakojo apie mūsų misijas. Įdomu buvo klausytis, kaip rusas grįžęs saviems perpasakoja, kad mes ekspedicija iš Lietuvos, tvarkysim kapus ir t. t. Minėjo kažkokius gandus apie neramumus Tadžikistane – tikiuosi, kad nieko baisaus ten neįvyko…

Liepos 9 d., šeštadienis

Lėktuvas švelniai paliečia nusileidimo taką – po kelių valandų naktinio skrydžio nusileidžiame tarptautiniame Tadžikistano oro uoste. Ankstyvas rytas – dar tik pradeda brėkšti. Nors ir užtrunkame, tačiau didesnių problemų išeiti iš oro uosto nėra. Gaivus šiltas rytas. Į akis krenta laistoma žolytė ir šviežiai nuplautos gatvės (čia vasarą karšta ir neiškrenta nė lašas kritulių – taigi tokios priemonės, matyt, būtinos).

Pirmasis rimtas darbas – surasti viešbutį ir jame apsistoti, o įdėjus truputį pastangų, kantrybės ir vaikščiojimo pirmyn ir atgal, galiausiai sėkmingai išsprendžiamas – apsistojame viešbutyje pačiame Dušanbė centre.

Pusryčiai –mandagūs ir svetingi tadžikai viešbučio kavinėje pasiūlo prisijungti prie gedulingų pietų – tai supratę mandagiai atsisakome. Tikrieji pusryčiai primena maisto fiestą – žalia ir juoda arbata, vynuogių džemas, „lipiaškos“ (vietinė balta duona – paplotėliai), sūris, dešra, blynai, kepti paleisti kiaušiniai su dešrele. Arbata geriama iš dubenėlių. Kadangi trūksta vieno dubenėlio, Judita paprašo aptarnaujančio personalo atnešti. Kelneris atneša visoms merginoms po puodelį su ąsele ir pasako suprantąs, kad merginoms yra sunku gerti iš dubenėlių, nes pirštai nepratę. Gretimoje patalpoje matėme atskirai nuo vyrų valgančias moteris – visgi požiūris į moteris šitame krašte skiriasi nuo mums įprasto.

Po pusryčių patraukiame į turgų pirkti įrankių, dažų ir kitų priemonių, reikalingų mūsų misijai. Turbūt pirmą kartą keliaudamas matau popierinį pinigą, kurio vertė yra 3 (nors ir buvo prie rusų 3 kapeikos, bet popierinės tokios kupiūros nepamenu) – būtinai parsivešiu tokią kupiūrą prisiminimui!

Grįžęs į savo kambarį randu savo lovoje snaudžiantį Dalių, taigi nesukdamas galvos nueinu numigti į jo lovą kitame kambaryje. Mane pažadina plaunamų indų garsas (taip man atrodė per miegus) – po minutės kitos man besibudinant iš gretimo kambario iššoka tadžikas ir man rusiškai sako, kad jau viską padarė. Suveikia savisaugos instinktas – basas ir pusnuogis jį pasiveju koridoriuje ir paklausiu ką gi jis ten „padarė“. Pasirodo, kad pataisė dušą, dėl kurio pasiskundė tame kambaryje apsistoję kolegos – o aš išvis galvojau, kad jų kambaryje dušo nėra! Šis nesusipratimas man visiškai išblaško miegus, taigi, pradedu žadinti kitus bei ruoštis kokiai nors veiklai.

Liepos 10 d., sekmadienis

Sekmadienį nutarėme sudaryti dvi mobilias grupes – viena grupė liks Dušanbė kapinėse ir ieškos lietuvių kapų. Jiems padės vietinis tadžikas Ramazan, gerai pažįstantis kapines. Užduotis tikrai nelengva, nes kapinių plotas siekia netgi 274 ha – pirmą kartą gyvenime mačiau tokio dydžio kapines. Įdomu ir tai, kad jos yra išsidėsčiusios ant kalno šlaitų – tai tik dar sustiprina jų neaprėpiamumo įspūdį. Antra grupė (Algis, Mindaugas ir aš) trauksime į pietus į Vachšo upės slėnį pasižvalgyti. Tikslas yra užsukti į kelias kapines ir pasižiūrėti kokia ten situacija, surasti nakvynę Kiurgan Tiube mieste (srities centras, turintis apie 85 tūkst. gyventojų) bei apsilankyti vietinėje katalikų bažnyčioje. Prieš išvykdami dar užsukome į Dušanbė katalikų bažnyčią – Algis ten buvo susitaręs susitikti su vietos lietuviais – Genute, Nataša ir Jūrate.

Dušanbė katalikų bažnyčia nedidelė, tačiau malonu buvo matyti mūsų kultūros dalelę tolimoje svečioje žemėje. Atvykome kiek anksčiau, taigi, pamaldos dar nebuvo prasidėjusios – vyko biblijos skaitymai. Gražu buvo matyti įvairiausių tautybių bei gymių žmones vienoje bažnyčioje, išpažįstančių tą patį tikėjimą. Neužilgo sulaukėme ir vietos lietuvių – jau minėtų Genutės, Natašos ir Jūratės. Taip pat atvažiavo ir Vilius, kuris su žmona laikinai gyvena Dušanbė (žmona Akvilė atlieka Tadžikistane diplomatinę misiją). Trumpai pabendravome su lietuviais, apsikeitėme dovanomis – iš Lietuvos atvežėme juodos duonos, medaus (iš Agnės tėvų avilių!). Jūratė mums buvo pagaminusi stiklainiuką troškinio. Bendraujant jaučiau, kad jiems yra labai svarbu, kad mes atvažiavome, kad domimės, kad susitikome. Vienu metu Jūratės akyse net sužvilgo ašaros…

Po apsilankymo Dušanbė bažnyčioje patraukėme į Vachšo slėnį – Vilius draugiškai pasisiūlė mus pavežioti. Kelias vingiavo pro kalnus ir neužilgo atsivėrė Vachšo slėnio peizažas – rudai geltonai žalias slėnis, apsuptas dulkėtų kalvų. Oras buvo pritvinkęs dulkių, nežmoniškai spigino saulė. Peizažas ganėtinai svetimas lietuviui – manau, kad taip turėjo jaustis ir tremtiniai, priverstinai atvežti į Vachšo slėnį.

Kiurgan Tiube papietavome – tadžikai yra buvę klajokliai, taigi maistas yra paprastas – mėsa ir koks nors garnyras (grikiai, ryžiai, makaronai). Populiariausi patiekalai: plovas, šašlykas, guliašas, kotletai. Dar valgo barščius, keletą sriubų, labiau primenančių troškinius, virtinukus su mėsa. Prie patiekalų mėgsta paprastas papjaustytas daržoves: agurkus, pomidorus, pipirus. Šiaip virtuvė niekuo neypatinga, netgi, sakyčiau, nuobodi – po savaitės visi jų maistai jau buvo išbandyti ir pradėjau ilgėtis tiek lietuviškų patiekalų, tiek ir europietiškos virtuvės. Prieš pietus norėjau nusiplauti rankas – paklausus, kur yra tualetas, man buvo parodyta tupamoji vieta už namo kampo be durų, o apie kriauklę ar kokį nors vandens šaltinį galima buvo tik pasvajoti.

Pietaudami išsiaiškinome, kur yra viešbučiai, katalikų kapinės bei bažnyčia. Pirmiausia patraukėme į kapines – truputį paklaidžioję ir paklausinėję vietinių, jas radome. Apėmė slogus jausmas pamačius, kad viduryje kapinių telkšo nemaža bala, per kapinių vidurį varomos karvės, pilna karvašūdžių ir šiaip netvarka. Užtat nuotraukose gražiai atrodo kapų atspindžiai vandenyje – kaip sakė mūsų ekspedicijos vadovas Algis, purvas ir skurdas yra labai fotogeniški. Manau, kad tai taiklus pastebėjimas. Kapinėse išsiskirstėme ir pradėjome ieškoti išlikusių lietuviškų kapų – pavyko rasti tik keletą iš jų. Dauguma katalikiškų kapų (sprendėme pagal kryžius) nebeturėjo jokių įskaitomų užrašų. Tačiau mūsų žiniomis, čia buvo palaidota tikrai daug lietuvių. Čia 1991 Tarasonio, Gediminsko ir kt. ekspedicija pastatė medinį kryžių. Kuris, deja, pilietinio karo metu buvo sudegintas. Algis pasiūlė vietą simboliniam paminklui – kapinių viduryje esančią nedidelę kalvelę su pušele. Idėja visiems labai patiko.

Po kapinių trumpai apsilankėme Kiurgan Tiube katalikų bažnyčioje – mūsų laimei ten kaip tik buvo kunigas (jis būna tik sekmadieniais, kitu laiku darbuojasi Dušanbė mieste). Trumpai pabendravome ir patraukėme toliau.

Važiuodami atgal užsukome į buvusį Puškino kolūkį – dabar tai tiesiog kaimelis. Nesunkiai radome kapus, tačiau jokių užrašų išlikę nebuvo. Mus pasitiko būrys vaikų ir moterų (visi vyrai, matyt, išvykę dirbti į Rusiją ar gretimus miestus). Paklausti, ar čia lietuvių kapai, jie sakė nežiną, tačiau girdėję, kad galbūt vokiečių. Nenuostabu, nes dauguma tremtų lietuvių turėjo vokiškas pavardes  – vėliau išsiaiškinome, kad šitie kapai visgi yra lietuvių. Moterys prisiminė, kad čia prieš trejus metus buvo kažkoks lyg ir vokietis (mes savo ruožtu nusprendėme, kad tai buvo Algis, 2007 metais aplankęs šias vietas ir paruošęs ataskaitą).

Vakarop patraukėme atgal į Dušanbė, kur susitikimo su likusiais ekspedicijos dalyviais metu aptarėme patirtus įspūdžius, pavakarieniavome. Atrodo, kad ekspedicijoje jau praėjo mažiausiai savaitė, nors iš tikro dar tik ketvirta diena. Ir dar tik antra diena Tadžikistane.

Liepos 11 d., pirmadienis

Šįryt įsiplieskė kūrybinės diskusijos dėl užrašo simboliniam paminklui, kurį planuojame statyti Kiurgan Tiube kapinėse. Ar reikia tarpo tarp žodžio Sibiras ir ’11, ar reikia užrašą „Misija Sibiras ’11“ apgaubti lietuviškomis kabutėmis? Vyko karštos diskusijos, kol galiausiai buvo priimtas sprendimas ir dalis komandos išskubėjo užsakinėti granito plokštės su užrašu.

Vakaras – mes jau Kiurgan Tiube. Sėdim kavinėje ir atsipalaiduojam po sunkių dienos darbų. Dainininkė dainuoja be galo garsiai, taigi aptarti dienos įvykius ir planuoti rytojaus darbus mums nesigauna. Puiki proga papildyti dienoraštį bei aprašyti ką mes nuveikėm per dieną.

Kiurgan Tiube įsikūrėme viešbutyje priešais centrinį miesto turgų. Viešbutis pigus, tačiau jame pilna tarakonų, lovos išklibintos, tualete nenusileidžia vanduo (tam reikalui davė kibirus, su kuriais galima būtų užpilti vandens atlikus reikalus), dažnai dinginėjo elektra. Mes šį viešbutį praminame bordeliu – kambariai rausvomis sienomis, dalis durų neturi užraktų (teko pakovoti, kol gavome užrakinamus kambarius).

Tik įsikūrę viešbutyje iškart ėmėmės darbų – kapinėse pradėjome ruoštis atminimo monumento statybai. Lyginome žemę, ieškojome išvartytų ir likimo valiai paliktų katalikiškų kryžių (iš viso radome 11 ir visus panaudojome paminklo statybai), rinkome plytas. Buvo nežmoniškai karšta – dar karščiau negu Dušanbė. Be proto kaitri saulė – pavėsyje+ 40°C, o saulėkaitoje nesunkiai viršijo ir +50°C. Įrankiai bei kibirai palikti ant saulės taip įkaisdavo, kad plikomis rankomis jų paimti nebuvo įmanoma. Gerai bent tiek, kad šalia sruveno nukreiptas drėkinimui bei karvėms girdyti mažytis upeliukas ir mes galėdavome jame susišlapinti kepures bei drabužius.

Jaučiasi, kad mes čia jau ne pirma diena – kažkiek adaptuojamės prie vietinių sąlygų, tačiau tuo pačiu metu jau kaupiasi ir nuovargis.

Liepos 12 d., antradienis

Šiandien buvo turbūt sunkiausia ekspedicijos diena. Kiurgan Tiube bei Vachšo upės slėnyje dar karščiau negu Dušanbė. Danguje nė debesėlio, termometro stulpelis siekia +40°C. Visą dieną be perstojo dirbome prie paminklo darbų. O ir prieš tai diena (ir naktis) jėgas išsekino – dieną dirbome, o naktį vargiai tepailsėjome – viešbutis buvo be kondicionieriaus ar ventiliatoriaus. Naktį prabusdavau ir jausdavau, kaip kūnu sruvena prakaito upeliai. Visi pabudome pavargę – kūnas menkai tepailsi, kai naktį temperatūra siekia +25°C ar dar daugiau. Nors ir geriu labai daug vandens, tačiau į tualetą einu tik kartą per dieną – ir tai tie keli išspausti šlapimo lašai būna tamsiai rudos spalvos – reiškia, kad reikia gerti dar daugiau skysčių.

Pora iš mūsų jau paleistais viduriais, bandome gelbėtis mineraliniu vandeniu, džiūvėsiais bei vaistais – Idomium bei Rehydron (padeda sulaikyti ir neprarasti skysčių bei mineralinių medžiagų organizme). Man su viduriais dar viskas gerai (kaip parodė istorija – kol kas dar gerai), tačiau dienos viduryje jau ir mane pradėjo apleisti jėgos. Pailsėjau šešėlyje bei lengviau dirbau ir jau po valandos kitos atsigavau. Alinantis karštis – ypač kai reikia dirbti. Sunku ir įsivaizduoti, kaip tremtiniai turėjo dirbti tokiam karštyje diena po dienos – dažnai dar ir be vandens ir maisto.

Vakare laiko nedaug – nusiprausti, pavalgyti bei parašyti dienoraščius. Ir svarbiausia – aptarti bei planuoti ekspedicijos eigą. Tai kelia nemažai diskusijų.

Liepos 13 d., trečiadienis

Toliau dirbome prie paminklo – jį jau beveik pabaigėme. Liko tik vienas kitas nedidelis darbelis. Planuojame jį atidengti šeštadienį. Eilinį kartą buvo karšta – šiandien turbūt karščiausia ekspedicijos diena. Kuo mažiau ore dulkių – tuo karščiau. Šiandien akivaizdžiai buvo mažiau dulkių, nes buvo galima gana neblogai matyti aplink esančius kalnus – paprastai matydavome tik jų rusvus kontūrus. Sunku, daugiau mažiau visi yra gerokai įraudę nuo saulės – netgi 50+ vaikiškas kremas nuo saulės yra per silpnas. Ypač, kai gausiai prakaituoji, dalis kremo tiesiog nubėgo nuo kūno. Tenka teptis po kelis kartus. Kai kurie kenčia nuo lengvų perkaitimo simptomų. Šiandien kaip reikiant pavargau ir porą kartų netgi sunkiai sekėsi suvaldyti emocijas – kelis kart buvau netgi truputį susierzinęs. Sunku buvo visiems, o norėjosi kuo greičiau pabaigti darbus ir eiti į viešbutį pailsėti nuo alinančio karščio. Kaip tyčia, teko kalti sienoje skyles, įrankiai buvo prasti, darbas sunkus, pats vidudienis. Galiausiai pavyko pabaigti darbus ir diena baigėsi laimingai – vakare visi išsikalbėjome, atsiprašėme,  apsikabinome.

Ir toliau džiugina tadžikų nuoširdumas ir draugiškumas – dažnai kviečia į svečius arbatos. Gaila, kad neturime tam laiko – būtų tikrai įdomu užsukti, pasisvečiuoti, pasišnekėti. Tačiau paprastai tai gana ilgai užtrunka. Ypač įstrigo, kai kartą paklausus, kiek kainuotų nuvežti mus iki viešbučio po darbų prie paminklo, tadžikas pridėjęs ranką prie širdies atsakė: „tau, broli, nemokamai“. Šis tadžikų gestas man labai patiko.

Vakarienei valgėme labai skanų plovą (tačiau labai jau riebų). Jaučiuosi pasistiprinęs ir tikiuosi, kad rytojus bus sėkmingas visai mūsų komandai.

Liepos 14 d., ketvirtadienis

Šiandien išvažiavome ieškoti mano proprosenelės amžinojo atilsio vietos. Pirmiausia pasukome į Ujaly gyvenvietę – čia atvežė tremtinius 1945 m. liepos mėnesį ir po to paskirstė po kolūkius. Turguje klausinėjome senesnių žmonių, ar jie ką nors prisimena, tačiau visi jie buvo kiek per jauni – 1942 – 1945 gimimo. Taigi, prisiminė tik naujesnius laikus – kai lietuviai iš kolūkių bėgo į aplinkinius miestus (Ujaly, Kuibyševską, Kiurgan Tiube). Tai suaktyvėjo ypač po Stalino mirties 1953 m. Prisiminė ir pavardžių, su kuo kartu dirbo. Nurodė ir kur buvo Ujaly krikščionių kapinės, tačiau jos prieš kelis metus buvo palaidotos po purvo nuošliaužomis – nors vėliau ir bandėme dar jų ieškoti, tačiau jau nieko neberadome.

Toliau patraukėme ieškoti Kirovo gyvenvietės (buvusio Lermontovo kolūkio) – ten gyveno ir dirbo mano prosenelė su savo trimis vaikais. Pagal močiutės pasakojimą, iškart už Kirovo gyvenvietės ant kalvelės turi būti kapinės, kur palaidota mano proprosenelė Adolfina Pėkienė (mirė 1946 – antraisiais tremties metais). Mikroautobuso vairuotojas sustojo prie aukštos mūrinės tvoros su tadžikiškais spalvotais užrašais ir herbu (nežinia, ką jie reiškia – gal kokie nors politiniai lozungai…) paklausti, ar čia Kirovas ir gal kas žino, kur yra kapinės – visų nuostabai atsakymas buvo, kad kapinės yra už mūrinės sienos. Visa teritorija apjuosta mūro siena, tačiau šone buvo siauras praėjimas – o už jo iškart pusmetrio pločio išcementuotas kanalas ir vešlios žmogaus ūgio žolės. Nors ir sudvejojome, tačiau galiausiai pasiryžome brautis – pro tankmę išėjome į atviresnę vietą ir radome porą kapų, aptvertų surūdijusiomis geležinėmis tvorelėmis. Pradėję valyti kapinaites nuo augmenijos, radome dar 3 cementuotus kapus (tačiau jau be tvorelių), bei daug tiesiog iš žemių supiltų kauburėlių. Paaiškėjus, kad čia tikrai kapinės, pasivaikščiojau aplink bandydamas identifikuoti močiutės nurodytus orientyrus. Likę komandos nariai pašnekino porą vyresnio amžiaus žmonių – jie minėjo, kad čia dirbo apie 40-ies lietuvių brigada. Buvo melžėja Marija, Drochnerių šeima, prisiminė ir Albiną Urbonavičienę. Mano močiutė su ja dar ir dabar bendrauja – prieš man išvažiuojant ponia Albina daug padėjo nupasakodama Kirovo gyvenvietę – ji grįžo į Lietuvą vėliau, 1965 m., kai jau Lietuvoje leido registruotis buvusiems tremtiniams, taigi, ir informacija buvo šviežesnė.

Paskambinau močiutei, nupasakojau vietovę, pavardes ir pasidarė aišku, kad štai čia buvo ištremta, dirbo ir gyveno mano proprosenelė, prosenelė ir jos trys vaikai (vienas iš vaikų – mano močiutė). Sunku buvo sulaikyti ašaras, supratus, kad štai čia prabėgo mano močiutės vaikystė bei paauglystė. Kad tai ta pati gatvė, mažytės kapinės, laukai. Kelioms akimirkoms vienas prisėdau ir mano skruostais riedėjo ašaros – neįtikėtinai stiprus jausmas yra atsekti savo šeimos istoriją, suvokti jų patirtį. Džiaugiuosi, kad turėjau galimybę tai patirti – manau, kad tai vienas svarbiausių dalykų, kuriuos pabandysiu perteikti ir savo vaikams. Šio projekto dėka, dar viena karta galės išgirsti istoriją gyvai, kad ir netiesiogiai – mano lūpomis kalbės mano prosenelių patirtis.

Grįžęs po ekspedicijos lankiausi močiutės gimtinėje, Varniuose. Ten susitikau su jos gera žydų kilmės drauge, ponia Zita (slėpdamasi pakeitė vardą iš Feige). Pasirodo, kad mano proprosenelės brolis, Stanislovas Burba ir jo žmona, bei daug kitų gerų žmonių (kunigas Juozas Gasiūnas ir kt.) slėpė ją ir jos brolius bei seseris (viso 14 vaikų) nuo nacių – jų vardai iškalti Izraelyje, teisuolių alėjoje. Tikiu žmonių gerumu ir karma – mano šeimai išgyventi Tadžikistane padėjo daug gerų žmonių (tame tarpe jau anksčiau minėtas šviesuolis Edvardas Levinskas), tuo tarpu Lietuvoje mano proprosenelės brolis padėjo kitiems likimo nuskriaustiesiems. Visa tai tik kruopelė istorijos, bet visi mes turime stengtis gyventi sąmoningai  ir stengtis suprasti vieni kitus, padėti bei neleisti paminti žmogiškumo.

Esu nepaprastai dėkingas ekspedicijos dalyviams už palaikymą ir jautrumą – ką reiškia vien jų apkabinimai ir pasakymai, kad supranta mane ir džiaugiasi su manimi, kad pavyko rasti proprosenelės amžino atilsio vietą. Taip pat labai sujaudino ašaros seno tadžiko musulmono akyse, kai jis sužinojo, kad radau savo proprosenelės kapą – čia, jo gimtojoje žemėje, toli nuo savo namų. Sunku apsakyti šiuos jausmus, bet nepaprastai gera patirti.

Sutvarkėme kapus, palikome užrašą, kad „Čia ilsisi lietuviai tremtiniai“, uždegėme po žvakutę (iš močiutės duotų pašventintų žvakių), įsibėriau į maišelį saujelę žemių (išpilsiu jas ant prosenelės kapo – ji palaidota Varnių kapinėse, kur gyveno grįžusi po tremties). Tylos minute pagerbėme mirusiuosius ir patraukėme toliau.

Aplankėme bei sutvarkėme Kuibyševsko miestelio bei Puškino kolūkio kapines. Puškino kapinės visiškai apleistos, šalia nedidelio kaimelio. Mums atvažiavus susirinko būrys vaikų bei moterų – ta proga padalinome jiems atsivežtų saldainių. Deja, eilinį kartą arbatai ir bendravimui laiko neliko – vakarėjo ir reikėjo traukti atgal į Kiurgan Tiube.

Liepos 15 d., penktadienis

Šiandien visiškai pasileidau (t. y. man paleido vidurius). Iš ryto dar buvo geriau, tačiau vakare pratrūkau – kas pusvalandį teko lakstyti į tualetą. Išgėriau vaistų bei skysčius atstatančių miltelių. Tikiuosi, ryt jau bus geriau.

Šiandien aplankėme viso keturias kapines – dvejas Vachšo miestelyje, bei dvejas Kolchazabade ir jo apylinkėse. Vachšo miestelyje, norėdami išsiaiškinti, ar dar yra ten gyvenančių lietuvių, ėjome į mečetę pasiklausinėti. Merginų neleido net į mečetės prieigas. Vairuotojas netgi sakė, kad jos neliptų iš mašinos, bet merginos nepaklausė – po to skundėsi, kad vairuotojas su jomis nešneka ir ignoruoja. Prie mečetės sužinojome, kad miestelyje gyvena lietuvio sūnus Bačkis, vedęs tadžikę ar tai rusę. Nupasakojo, kad reikia važiuoti iki šviesoforo ir sukti į dešinę – ten rasime Kapitanovą, o šalia jo gyvena Bačkiai. Rasti buvo nesunku, nes mieste yra tik vienas šviesoforas. Prie Kapitanovo namų stovėjo keli „Kamaz“ sunkvežimiai – matyt susiję su jo profesija. Pats žmogus labai maloniai priėmė mus ir paragino prisiskinti abrikosų, kurie buvo labai skanūs, deja, mano skrandis man už tai nepadėkojo.

Paties lietuvio Bačkio namuose nebuvo – mus pasitiko tik žmona su vaiku. Sakė, kad jis yra išvykęs į Rusiją ir kad jo tėvas dažnai prisimindavo Lietuvą.

Liepos 16 d., šeštadienis

Paprastai ir nuoširdžiai atidengėme paminklą. Be mūsų dalyvavo Bulgarijos konsulas Sašo bei pora Lietuvių iš Dušanbė – Vilius ir Akvilė, kurie mums nemažai padėjo. Pasifotografuojame, įteikiame simbolines lauktuves iš Lietuvos. Gražiai atrodo paminklas, užrašas ir kryžių kalnelis po vieniša pušimi.

Antroje dienos pusėje važinėjamės po Kuibyševsko rajoną – bandome aplankyti kelis kolūkius bei paieškoti kapinių. Mūsų žiniomis, daugumoje kolūkių dirbo lietuviai ir, bent jau iš pradžių, mirusiuosius laidodavo šalia kiekvieno iš kolūkių – nebuvo nei lėšų, nei jėgų laidoti aplinkinių miestelių – Kuibyševsko ar Ujaly kapinėse.

Kelionės pradžia neatrodo džiuginanti – važiuojame kažkur per aplinkui – bandome surasti buvusį Zarja Vostok kolūkį. Dažnai stojame ir klausinėjame ar kas dar ką beprisimena. Po truputį artėjame prie buvusio kolūkio, vienas kitas žmogus prisimena, kad buvo lyg kapinės. Galiausiai vyresnio amžiaus vyras užtikrintai rodo į pievą ir sako – čia buvo kapinės. Mums befotografuojant ir vaikštinėjant aplinkui netrunka prisistatyti du senoliai, nuo ėjimo net sukaitę. Vienas per kitą pradeda pasakoti, kad taip, čia tikrai buvo kapinės. Papasakoja istoriją, kad kažkada seniai atvažiavo su traktoriumi ir sulygino didžiąją dalį kapinių su žeme. Tačiau traktorius sugedo, tai taip ir nebaigė – liko kraštuose pora kalvelių. Vienas senolis pasisiūlo mums aprodyti apylinkėse esančius kapus – dar net nespėjus sugalvoti, kaip visi su juo tilpsime į mašiną jis jau įsirangęs sėdi viduje ir šypsosi J Susigrūdame ir mes. Paklausus, kiek jam metų – gauname valiūkišką pasiūlymą spėti  bei linksmą atsakymą, kad 25-eri.

Senolis savo žodį tęsi ir netrukus jau esame Udarnik kolūkio (buvęs Azerbaidžano kolūkis) kapinaitėse. Vaizdas slogus – kapinės visiškai sunykusios – likusios tik kelios kapų tvorelės, o ir tos pačios beviltiškai surūdijusios, sulankstytos. Jokių užrašų nėra – vietiniai tik prisimena, kad daugiausia vokiečių čia palaidota. Padarome keletą nuotraukų, pasižymime GPS koordinates ir traukiame toliau.

Kitos parodytos kapinės – Nachimov kolūkio. Jose be poros musulmonų kapų ir vieno visiškai suklypusio katalikiško kryžiaus daugiau nieko nėra… Tačiau išgirstame įdomią istoriją – kai toje vietoje tadžikai pradėjo laidoti savuosius (musulmonus), neilgai trukus vienas iš giminaičių susapnavo sapną, kuriame jo artimieji skundėsi esą palaidoti ne savo žemėje. Tada tadžikai suprato, kad tai buvusios krikščionių kapinės ir nustojo tenai laidoti.

Parvežėme senolį tadžiką namo ir atsidėkodami padovanojome jam medalį iš Lietuvos – jis buvo dėkingas ir susigraudinęs. Tadžikai labai geri žmonės – linkę padėti, papasakoti, juos jaudina, kad mes ieškome artimųjų kapų, juos tvarkome. Taip pat sutikti tadžikai tik geru žodžiu mini lietuvius – sako, kad buvo darbštūs, sąžiningi.

Liepos 17 d., sekmadienis

Šįryt dalis komandos patraukėme į katalikų bažnyčią Kiurgan Tiube. Sudalyvavome pamaldose, pakalbėjome su parapijiečiais – visi prisiminė lietuvius, tačiau vienbalsiai tvirtino, kad nebeliko nė vieno lietuvio Kiurgan Tiube. Kurie ir buvo, pasitraukė prasidėjus pilietiniam karui. Taip pat pasišnekėjome su labai mielu kunigu iš Argentinos ir paprašėme jo, kad pašventintų pastatytą paminklą – jis mielai sutiko tai padaryti.

Po pietų važiavome į Sarband miestą – apžiūrėti jame esančias kapines. Nors kapinės buvo nemažos ir ganėtinai tvarkingos – tačiau lietuvių kapų tenai neradome.

Šiandien jau visi pajutome, kad ekspedicija eina į pabaigą – ta proga visi vakare susirinkome ir pasišnekėjome, kaip mums sekėsi, kas patiko, ką galima buvo padarytą geriau. Pagyrėme vieni kitus už buvimą gerais bendražygiais. Manau, kad komanda buvo puikiai surinkta – palaikėme vieni kitus sunkiais momentais, papildėme savo skirtingomis asmenybėmis, charakteriais, išsilavinimu. Jau rytoj trauksime į Dušanbė, o poryt anksti ryte išskrisime į Maskvą. Kažkaip netikėtai greitai prabėgo laikas, tačiau aš esu patenkintas tuo, ką nuveikėme čia – pastatėme simbolinį paminklą lietuviams, sutvarkėme rastus lietuvių kapus, apvažiavome nemažai naujų, nežinomų ir nedokumentuotų kapinių. Taipogi, mums pavyko rasti vietą, kur palaidota mano proprosenelė. Galiausiai, dirbdami, važiuodami, bendraudami su tadžikais susidarėme vaizdą, kaip turėjo jaustis tremtiniai, atitremti į jiems svetimą žemę. Susiejome kraštovaizdį bei žinias apie jų skurdžią ir sunkią būtį, darbą medvilnės laukuose alinančiame karštyje.

Liepos 18 d., pirmadienis

Šįryt išvykstame atgal į Dušanbė. Pakeliui sustojame Ujaly ir bandome surasti katalikų kapines – žinome tik tiek, kad jos prieš kelis metus buvo užklotos purvo nuošliaužomis ir jų apytikrę vietą. Deja, pasivaikščiojus aplink nieko konkretesnio surasti nepavyksta. Kalvos viršuje randame musulmonų kapines, pasigrožime nuo kalvos viršaus atsiveriančiais slėnio vaizdais. Taip pat, visi kartu nuo kalvos viršaus šūksniu atsiprašome vėžlių, kuriuos valgė lietuviai, siekdami išvengti bado.

Po Kiurgan Tiube ir jo apylinkių Dušanbė atrodo labai modernus miestas. Nors tik atvykus 600 tūkst. gyventojų turintis miestas atrodė niekuo neypatingas – pora pagrindinių gatvių, mažai gyvumo, kultūros. Palyginimui panašaus dydžio Vilnius atrodo daug gyvesnis, kosmopolitiškesnis – vyksta gyvenimas, darbas, daug kavinių, daug kompanijų iškabų, automobilių, žmonių.

Grįžę į sąlyginę civilizaciją virškinimo problemas bandome spręsti vakarietiškoje greito maisto įstaigoje su daug Coca-Cola. Po sočių pietų užpiltų kola jaučiuosi pavargęs, taigi kol visi eina į turgų pirkti lauktuvių aš pasinaudojęs proga grįžtu į viešbutį pasnausti.

Vakarop traukiame pasisvečiuoti pas lietuvę Genutę – ji ištekėjo už žinomo tadžikų aktoriaus Marat Aripov ir jau daugelį metų gyvena Dušanbė. Susėdame jų namų kiemelyje didžiulio vynuogių medžio paunksmėje, apsupti įvairiausios žalumos – gėlių, krūmų, medžių. Apgaubia maloni vėsuma – turbūt taip ir reikia gyventi Tadžikistane siekiant išvengti alinančio karščio. Mus taip pat pasitinka pora šunų ir katinų. Susėdę prie stalo klausomės istorijų, paragaujame naminio vyno ir visų nuostabai ir džiaugsmui – šaltibarščių. Tai buvo mūsų paskutinė diena Tadžikistane – anksti rytą išskrendame atgal į Maskvą.

Liepos 19 d., antradienis

Paskutinę naktį Tadžikistane pavyko numigti tik pora valandų – gana vėlai grįžome iš svečių pas Genutę ir Maratą. Taip pat dalį miego laiko atėmė įdomi diskusija su Daliumi, o keltis teko anksti – apie pusę keturių.

Šiuo metu jau esame lėktuve ir skrendame Maskvos linkui. Buvo labai įdomu pasekti savo šeimos bei tautos istorijos pėdomis, pajusti bei pamatyti, ką Tadžikistane matė ištremti lietuviai. Būnant Vachšo slėnyje labai gerai suvokiau, kokia gi svetima mums žemė yra Tadžikistanas – tiek geografiškai, tiek ir kultūriškai. Per mūsų ekspediciją nė karto nelijo, svilino nežmoniškas karštis, dusino dulkės. Peizažas – dulkėse paskendę gelsvai rusvi kalnai bei molingos kalvos. Kultūra irgi labai skirtinga nuo mums įprastos – absoliuti dauguma tadžikų – musulmonai, turintys kitokius papročius, gyvenimo būdą. Nacionalinė virtuvė pasirodė skurdi, gyvenimas – pilnas rutinos. Tačiau džiugino gyventojų nuoširdumas, draugiškumas ir paprastumas – negaliu net suskaičiuoti, kiek kartų mes buvom pakviesti arbatos, pakalbinti, gavome patarimų. Dauguma tadžikų mus sutiko palankiai, dažnai atvirai žavėjosi tuo, ką mes darome. Gaila buvo matyti, kad šalism turinti tiek daug gerų žmoniųm skendi purve ir netvarkoje – na bent jau daugiau nekariauja. Policininkai nepaprastai korumpuoti, šalis skendi propagandos liūne, nepotizme. Šiek tiek baugina ir nugirstos nacionalizmo gaidelės – savos nacijos laikymas geresne už kitas dažniausiai baigiasi tragiškai.

Pažvelgęs į dabartį galiu drąsiai sakyti, kad mano prosenelė pasielgė labai išmintingai grįždama į Lietuvą pasitaikius pirmai progai – kad ir neregistravo kelis metus, kad ir negavo darbo, kad ir kaip sunku buvo. Bet dabar aš, mano broliai ir seserys, tėvai, esame laisvos, dinamiškos ir judančios į priekį valstybės piliečiai!

2011 07 07

Dienai dar neįsibėgėjus visi pradeda rinktis LiJOT biure. Nuotaikios puikios, nekantraujantys veidai – didžioji diena.

Susėdame salytėje, išklausome Arno „sibirietiško pradžiamokslio“ ir užsimetę kuprines ant pečių judame link traukinių stoties.

Dėmesio – per akis. Visur aplinkui blyksi fotoaparatai, kameros fiksuoja rankų paspaudimus ir apkabinimus. Skamba oficialios kalbos, artimieji išvykstantiems bando padalinti paskutinius patarimus.

Traukinyje visi atsipalaiduoja, pradeda bendrauti tarpusavyje. Smagu, kad abi ekspedicijos jaučiasi kaip viena komanda.

Greitai pasibaigia ir paskutiniai Lietuvos miškai, sustojame Baltarusijos pasienyje. Visi susikausto, laksto pasieniečiai. Simonas sublyksi fotoaparatu ir štai – problema, atlekia piktas dėdė su uniforma ir liepia ištrinti nuotraukas. Gerai, kad viskas tuo ir pasibaigia.

2011 07 08

Dar tik antroji diena, o įspūdžių kaip per visą savaitę, bet nuo pradžių.

Naktis traukinyje įdomi, tačiau užmigti gulint antrame aukšte nelabai įmanoma, nes nuolat galvoji, kad imsi ir nukrisi ant žemės. Vėliau iš kolegų sužinojau, kad jiems išsimiegoti irgi nepavyko. Visi jau rėpliojo iš savo gultų, kai palydovė atėjo žadinti.

Greit „apsiprausus“ traukinio tualete visi pradėjo žioplinėti pro langą ir laukti, kuomet galėsime išlipti Maskvoje.

Traukinių stotyje mus pasitiko Donatas Aškinis iš Lietuvos Respublikos ambasados Rusijos Federacijoje. Apsidžiaugėme pamatę lietuvišką veidą.

Ambasados autobusiukas mūsų daiktus nuvežė į ambasadą, o mes patys patraukėme link jos su metro.

Jaučiausi kaip filme. Turėjome ir nuotykį – lipant į metro Simonas nespėjo įlipti, o kaip žinia – metro nelaukia. Visa laimė, kad reikėjo pavažiuoti tik vieną stotelę ir mūsų kolega greitai atsirado.

Ambasadoje mums davė du kambarius: berniukams ir mergaitėms, duše kiekvienai buvo skirta 5 min. Mes šaunuolės – apsisukome tikrai vikriai ir galėjome keliauti į miestą, nes iki pietų turėjome dar porą valandų. Beje, Maskva nepadarė didelio įspūdžio: daug pastatų, žmonių, smogas – džiaugiuosi, kad gyvenu ne čia.

Į ambasadą grįžome baisiai išalkę, todėl pamatę šaltibarščius dauguma tiesiog alpėjo iš džiaugsmo. Na, o pilnais pilvais vėl patraukėme į miestą, nes iki lėktuvo buvo dar daug laiko. „Tomskiečiai“ turėjo išskristi 22.30 val., o „Tadžikai“ – 23.30 val.

Aplankėme vieną muziejų ir Raudonąją aikštę, pamatėme kaip keičiasi sargyba – vajė, kokia pompastika.

Iš ambasados išvažiavome 17.30 val. link oro uosto. Čia išsiskyrėme su „Tomskiečiais“ – buvo liūdna juos išlydėti, nes iš didelės komandos likome tik aštuoniese, bet su viltimi, kad greitai tapsime kaip vienas kumštis.

Man viskas buvo nauja, nes dar niekada neskridau normaliu lėktuvu, tik vadinamu žargoniškai „kukurūzniku“. Prie pasų kontrolės eilėje likau paskutinė. Prieinu prie langelio, pareigūnė kažką pradeda piktai vapėti rusiškai, tuomet paskambina į kitą postą, ateina kitas pareigūnas, išsineša mano pasą, o man liepia užleisti eilę kitiems. Širdis per sekundę nusirita į kulnus. Kolegos už praėjimo rodo padrąsinančius ženklus, nes matyt matė mano perbalusią fizionomiją. Pasirodo, mano pasas labai senas, todėl ir prikibo, bet dar paburbėję – praleidžia, galima lengviau atsikvėpti.

Prieš įlipant į lėktuvą visi parduotuvėje išsipurškiame kvepalų pavyzdžiais, todėl nuo mūsų „egzotiški“ kvapai sklido matyt kilometro atstumu.

Sėdime lėktuve. Algis mane drąsina: „Jei sudušime, taigi – kartu!“.  

Pakilimas keistokas, bet smagus, tik pats skridimas – nelabai, nes mane nuolatos pykina, būsiu matyt iš tų nedaugelio žmonių, kuriems skrydžiai lėktuvu – tikras skrandžio išbandymas.

2011 07 09

Dušanbė nusileidžiame anksti ryte dar neprašvitus, tačiau tenka pastebėti, kad švinta čia šviesos greičiu.

Kontrolę praeiname labai greitai, nes vietinis policininkas mus praleidžia be eilės. Miestas nustebina žmonių lipšnumu.

Su viešbučiu kiek pasikankiname, kol randame už padorią kainą. Derybų ypatumai stebina.

Papusryčiavę iškeliaujame į miesto turgelį ieškoti įrankių darbams kapinėse. O koks šurmulys! Visi kaip pamišę laksto, tik žiūrėk, kad koks vietinis su karučiu nepervažiuotų per kojas.

Suradę reikiamus įrankius grįžome į viešbutį nusnūsti, nes buvome normaliai nemiegoję dvi paras, todėl labiau panašėjome į zombius, nei į ekspedicijos dalyvius.

Po dviejų valandų kieto miego patraukėme į miestą, kur susitikome su Viliumi, čia metus gyvenančiu lietuviu, kuris, kiek galėjo, stengėsi mums padėti su įvairia informacija ir transportu.

Jau įsidienojus patraukėme link Dušanbė miesto kapinių, kuriose mūsų žiniomis turėjo būti ir lietuvių kapų.

Kapinės – milžiniškos, apaugusios kibiomis žolėmis ir sunkiai praeinamais takeliais. Net užlipus į aukščiausią vietą negalėjai matyti nei jų pradžios, nei pabaigos. Ir nors iš aukštai viskas atrodė įspūdingai, tačiau širdyje suspurdo neviltis, kad surasti čia lietuvių kapus būtų tikras stebuklas.

Vaikščiojome ilgai, sutikome kapinėse sau laisvai besiganančių karvių, tačiau paieškos buvo bevaisės. Nulipome žemyn ir patraukėme link netoliese esančios cerkvės, kur pasiteiravome ten esančio vietinio, ar jis žinąs ką nors apie lietuvių kapus. Mūsų džiaugsmui jis patvirtino, kad lietuvių kapų čia tikrai yra, tačiau jų reikia ieškoti. Todėl nusprendžiame, kad rytoj su jo pagalba bandysime ieškoti dar kartą. Tam, kad nuveiktume kuo daugiau, tris kolegas paleidome važiuoti į Kurgan Tiubė apsižiūrėti, kokia situacija ten.

2011 07 10

Šiandien su vietiniu šukavome iš naujo Dušanbė kapines. Aiškių kapų, t.y. kapų su lietuviškais užrašais, neradome, nes lentelės arba būdavo surūdijusios, arba nuplėštos metalo vagių. Tačiau jautėmės ramia sąžine, nes Ramazan parodė visas galimas vietas, kur galėjo būti palaidoti lietuviai, todėl bent žinosime, kad ieškoti daugiau nebeverta. Tiesa, buvo viena kapavietė, kurios viduryje buvo pastatytas didžiulis kryžius su baltiškais motyvais. Vėliau kaip sužinosime – į šią vietą ateina krikščionys pasimelsti ir pagiedoti.

Kitai daliai mūsų komandos sekėsi geriau. Jiems pavyko susitikti bažnyčioje su lietuve Genute, Jūrate ir Nataša. Jos labai džiaugėsi kolegų dovanotu medumi iš Agnės tėvelių bityno ir lietuviška duona. Vėliau nukeliavę į Kurgan Tiubė surado gyvenamąją vietą bei apžiūrėjo ten esančias kapines, išrinko vietą būsimam paminklui.

2011 07 11

Papusryčiavę skubame daryti paminklo užrašo maketo. Po ilgų diskusijų savo rankose turime rezultatą ir keliaujame į šalia kapinių esančias paminklų dirbtuves. Tenka palaukti, kol atveža mūsų užsakytą lentą, ant kurios ir bus iškaltas užrašas. Padėlioję raides ir palikę nurodymus meistrams, patys iškeliaujame į jau minėtą Kurgan Tiubė, kur praleisime didžiąją laiko dalį visos ekspedicijos metu.

Nuvykę apsistojame kolegų užsakytame viešbutyje. Nors jis randasi pačiame miestelio centre, tačiau atrodo kaip iš „caro maro“ laikų. Lovos išklerusios, visur laksto tarakonai (beje, saviesiems daviau Mašos ir Pašos vardus), duše bėga tik šaltas vanduo, o nuleisti vandenį tualete reikia kibirėlio ir semtuvėlio pagalbos. Pasidėję kuprines stengėmės jas uždaryti kuo sandariau, kad mūsų naujieji kambario draugai nesugalvotų ten apsigyventi.

Nukeliavę į miestelio kapines nutylame – vaizdas kaip iš depresija sergančio dailininko paveikslo: dalis kapinių užlietos vandeniu, kuris įgavęs rūdžių atspalvį, styro keletas varganų pušaičių, o žolės atkišusios spyglius visai nelaukia čia atklydusių pakeleivių ir godžiai apgobusios kryžius muistosi, kai nori jas palenkti, kad pamatytum benykstantį užrašą.

Apžiūrime Algio išrinktą vietą paminklui. Visi sutinkame, kad tai puiki vieta ir stengiamės padirbėti kol nesutemo. Saulė čia leidžiasi apie 20 val. vakaro – iki to laiko reikia spėti grįžti į viešbutį, nes sutemus bus sunku rasti kelią – gatvės apšvietimai čia neegzistuoja.

Pasiskirstome darbais: kas ieško lietuvių kapelių, kas neša nuo kelio besimėtančias plytas, kurių reikės paminklo pagrindui sumūryti, kas tempia kryžius iš šiukšlynų. Į prakaitu varvančius kūnus žiūri tik karvės, kurios anaiptol neatrodo laimingos, kramsnodamos čia augančią žolę.

Pabaigę darbus keliaujame į viešbutį, į savo rausvų sienų kambarėlius. Miegoti tiesiog neįmanoma, ne tik dėl to, kad vietiniai nusiteikę šėlti visą naktį, kad už sienos, kitame kambaryje kolegos su semtuku bando užmušti bent vieną tarakoną, bet labiausiai dėl to, kad nepakenčiamai karšta ir nėra kuo kvėpuoti.

2011 07 12

Ryte atsikeliame užtinę ir pavargę daug labiau nei vakar, todėl nusprendžiame ieškoti kito viešbučio, kuriame būtų bent kondicionierius, kad naktį galėtume išsimiegoti ir turėtume jėgų dirbti. Su Jauniumi skubame į paieškos darbus, o likusi komanda važiuoja į turgų pirkti cemento ir pjautuvų žolei kirsti, nes rankomis jos rauti neįmanoma dėl spyglių.

Kapinėse darbas vyksta lėtai, nes nežmoniškai karšta, tačiau po pusvalandžio atbėgę keli kolegos netveria džiaugsmu – jie rado upelį, kuris teka visai šalia kapinių. Jo vanduo be galo vėsus ir netrukus visi apsilaistę galvas ir susišlapinę drabužius jau su šypsenomis veiduose daug vikriau puolame į darbus.

Grįžę į naujai surastą viešbutį, visi neslepia džiaugsmo, kad pagaliau galės gerai išsimiegoti ir turės jėgų dirbti, nors jau kai kuriems kolegoms tas jėgas pradeda atiminėti pilvo bėdos. Visgi su higiena čia problematiška.

Po vakarienės kilo dulkių audra, vadinama, kiek supratau, „buranu“. Nieko linksmo – aplinkui nieko nesimato, o į nosį lenda vien dulkės – alergiškam žmogui čia būtų tikra mirtis.

2011 07 13

Šiandien beveik užbaigėme paminklą, liko tik keli štrichai. Nutarėme, kad jo atidarymą darysime šeštadienį.

Vakarop nuvažiuojame atsigaivinti prie Vachšos upės. Vaizdas pasakiškas, o vanduo ledinis, todėl įmerkus kūną akys atsimerkia greitai, o protas prašviesėja. Upės dugnas nulietas akmenimis, todėl kolegos neištveria neišmėginę „varlyčių“.

Grįžus į kambarį Agnė pasijaučia labai blogai, jai pakilo temperatūra. Nerimaujame, kad nebūtų nieko rimto.

2011 07 14

Ryte visi atsibundame su ypatinga nuotaika – šiandien keliausime ieškoti Eigmino proprosenelės palaidojimo vietos. Nuliūdino tik viena, kad turėjome viešbutyje palikti Agnę, jai vis dar blogai, todėl nusprendžiame nerizikuoti jos sveikata. Atsisveikinant matau liūdnas jos akis.

Vietą, kurios ieškojome, radome visai netikėtai – vairuotojas sustojo paklausti, kur kapinės ir mums atsakė, kad jos už tvoros, prie kurios stovime. Užėję už jos pamatėme žolių mišką ir pagalvojome, kad iš mūsų šaiposi. Tačiau paėję tuo žolių mišku atradome varganus kapelius. Tuomet Eigminas paskambino savo močiutei – visos detalės sutapo. Mačiau, kaip Eigminas susijaudino, tai jam buvo be galo svarbu, juk tai jo šeimos istorija. Luktelėjome, kol Eigminas pabus vienas su savo mintimis, tokiomis akimirkomis tikriausiai viską suvokti geriau yra vienumoje. Vėliau apsikabinome ir jį padrąsinome, pasakėme, kad džiaugiamės jog jam pavyko – kad mums visiems pavyko. Tuomet pasiėmę įrankius puolėme tvarkyti aplinką, iš po kampų pradėjo lįsti smalsūs veidai.

Tiesa, šalia tvoros, kitoje gatvės pusėje, pamačiau arklį. Na, atrodo, sakysit, nieko ypatingo, bet jį mačiau čia vienintelį, nes daugiau buvo tik ožkos, asiliukai ir karvės. Man visi čia esantys gyvuliai atrodė labai nelaimingi, gal tas karštis daro savo, o gal dėl to, kad vietiniai su gyvūnais čia elgiasi ne itin pagarbiai – piemenukai į neklausančias jų karves dažnai mesteli kokį akmenį ar muša su pagaliais.

Vėliau skubėjome į Kuibyševsko kapines. Mūsų džiugesiui, ten taip pat radome lietuvių kapų, kuriuos sutvarkėme. Tuomet atėjo eilė ir Puškino kapinėms.

Visos šios kelionės ir darbų metu kaip niekada galvoje sukosi mintys apie čia gyvenusius ir dirbusius lietuvius. Apie tai, kaip diena iš dienos jiems reikėjo dirbti alinančiame karštyje, nejaučiant lietuviško gaivaus oro ir lietaus, kuris čia, pasirodo tik ankstyvą pavasarį ir tai labai trumpam. Mes su kolega, betvarkydami kapą, net atradome naują ligą – „karščio šiltinė“, liaudiškai sakant „kai smegenos pasimaišo“.

Tiesa, grįždami atgal užsukome dar kartą į Kirovą (Eigmino proprosenelės palaidojimo vietą) ir uždegėme žvakutes bei pagerbėme mirusius tylos minute. Beje, žvakes teko ramstyti akmenimis, vaškas čia nestingsta – per karšta. Prieš išvažiuojant ir žvakes nusprendžiame užpūsti – bijome, kad esant tokiam karščiui ir sausai žolei, aplinkui nekiltų gaisras.

2011 07 15

Šiandien važiavome į Vachšą ir Kolchozebadą. Vienose kapinėse radome Bačkio šeimos kapavietę. Algis pastebėjo, kad jie perlaidoti į kitą vietą, nes tuomet, kai jis buvo čia anksčiau, jie buvo kitur. Įdomus dalykas – mažiausias kapelis buvo su nusuktu kryžiumi į kitą pusę, bandėme spėlioti kodėl.

Be to, mums pasisekė rasti ir Bačkio sūnaus šeimą. Jų adresą pasakė senoliai, kuriuos sutikome mečetėje. Žinoma, į ją ėjo tik mūsų vaikinai, nes, kaip žinia, moterims ten eiti draudžiama. Ir tai, kai pabandėme išlipti iš mašinos – vairuotojas baisiausiai supyko ir vėliau su mumis net nekalbėjo. Tai buvo pirmas ir vienintelis kartas, kada vietiniai su mumis elgėsi nedraugiškai. Nes visur kitur jų svetingumas tikrai stebėtinas ir malonus.

2011 07 16

Šeštadienis. Labai svarbi diena mums, nes bus paminklo atidarymas. Skubame į kapines, kryžių kalnelis ir memorialinė lenta su užrašu „Lietuviams“ jau laukia mūsų ir mūsų kviestų svečių: Viliaus su žmona Akvile ir Bulgarijos konsulo Sašos.

Atidengiame Lietuvos vėliava uždengtą paminklą, užklijuojame ant vieno iš kryžių lentelę, uždegame žvakeles ir sudainuojame ekspedicijos tradicinę dainą „Mėnulis tikras tėvas jo“. Tuomet visi kartu nusifotografuojame ir keliaujame bendrų pietų.

Kad ir kaip būtų smagu bendrauti, tačiau skubame į paieškas, į tas vietas, kuriose neturime tikslių duomenų apie ten esančias kapines. Išsitraukiame žemėlapius ir judame.

Pasirodo, kapinės yra naikinamos arba sunaikintos. Tačiau iš vietinių sužinojome daug naudingos informacijos ir įdomią legendą: esą šioje vietoje, kur manoma, kad buvo palaidoti lietuviai, buvo palaidoti ir du tadžikai, tačiau netrukus jų giminaičiai susapnavo sapną, kuriame mirusieji prašė juos perlaidoti, nes esą palaidoti svetimoje žemėje. Nuo to laiko, vietiniai uždraudė čia laidoti musulmonus.

2011 07 17

Nors paminklo atidarymas ir įvyko, tačiau jautėme, kad dar ne viską iki galo padarėme. Todėl nukeliavome į bažnyčią, kur pabuvoję pamaldose susitikome su kunigu. Jo paprašėme palaiminti mūsų pastatytą paminklą. Šis mielai sutiko ir netrukus jau buvome kapinėse. Dabar jau tikrai viskas. Nusišypsojome vieni kitiems. Širdyje tikrai buvo gera.

Tuomet vėl skubėjome į paieškas, tačiau nieko neradome. Ir nors buvo dėl to liūdna, tačiau nusprendėme, kad informacija, surinkta iš senolių, yra be galo vertinga, todėl, kad esame paskutiniai, kurie išgirs gyvą istoriją iš jų lūpų. Iš jų sužinojome, kokie buvo darbštūs ir geri žmonės lietuviai, kur jie buvo palaidoti ir kur gyveno. Kraunamės viską į savo atmintį – to pamiršti nevalia.

Vakare visi bėgame pirkti lauktuvių, tačiau nieko tadžikiško čia nėra. Viskas atkeliauja iš kitų šalių. Todėl nuvažiavus prie Vachšos upės pasiimu akmenį, kaip vienintelį tikrai tadžikišką daiktą.

Grįžę nuo upės susėdame visi kambaryje aptarti mūsų kelionės, nes tai paskutinis vakaras prieš išvažiuojant į Dušanbė. Netyla diskusijos, juokas, o kartais ir rimtos kalbos. Bet visko reikėjo, visko būta ir džiaugiamės, kad galėjome tai patirti kartu. Todėl norėčiau visiems savo bendražygiams padėkoti: Agnei – už jaunatvišką veržlumą ir stiprų patriotizmo jausmą, Ugnei – už vidinę stiprybę, Mindaugui – už fiksuotas akimirkas ir juoką, Eigminui – už kantrybę, protingas mintis ir palaikymą, Daliui – už nepajudinamą ramybę ir išsakytus žodžius, kurie praskaidrindavo nuotaiką visai dienai, Jauniui – už efektyvumą, savo darbą ir puikias rusų kalbos žinias ir Algiui – už išmoktas pamokas, patirtį ir išmintį.

2011 07 18

Šiandien išvykome iš Kurgan Tiubė atgal į sostinę. Pakeliui dar sustojome Ujaly įkopti į kalnų viršūnėje esančias kapines. Jos musulmoniškos, bet vietiniai pasakojo, kad kalnų papėdėje būta ir lietuvių kapų, tačiau jos sunaikintos užgriuvus kalnų nuošliaužoms.

Vaizdas užlipus ant kalnų gniaužia kvapą. Visi sustojame ir garsiai šaukiame: „Vėžliai, atsiprašome, kad lietuviai jus valgė!“. Taip įvykdėme Eigmino močiutės prašymą – atsiprašyti vėžlių, kuriuos lietuviai valgė vaduodamiesi iš bado.

Vakare keliaujame pas Algio pažįstamą lietuvę Genutę ir jos vyrą, garsų aktorių Maratą Aripovą. Visi tiesiog nušvinta iš laimės pamatę ant stalo lietuviškus šaltibarščius. Pasisvečiuojame be galo smagiai – esame dėkingi už tokį šiltą bendravimą.

Pavakaroję grįžtame į viešbutį, iš kurio tenka išvykti 4.30 val. ryto, kad spėtume į oro uostą. Vėl smagusis skrydis… Šį kartą geriau, bet vis tiek pykina.

2011 07 19

Maskvoje mus pasitinka jau spėję atvykti „Tomskiečiai“. Visi džiūgauja, sveikinasi ir dalinasi apkabinimais bei įspūdžiais, o jų tikrai daug – ir iš vienų, ir iš kitų.

Lieka dar laiko paklaidžioti po Maskvos džiungles, tačiau visi tai daro vangiai, nes dar pavargę po kelionės ir labiau svajoja apie dušą ir miegą, nei apie Rusijos gatves ir smogą.

Traukinys namo, į Lietuvą. Niekas dar netiki, kad viskas taip greitai baigėsi.

Naktį miegu jau pirmame aukšte – iškristi nebe baisu.

Vilnius. Iš pradžių net nesusigaudžiau, kad jau atvažiavome, kol pro langus nepamačiau pažįstamų veidų. Buvimas traukinyje tarsi dar mus atskiria nuo realaus pasaulio, tačiau pirmi žingsniai Lietuvos žemėje ir artimųjų šūksniai grąžina visus atgal – čia, namo…

7.7.11 Prasidėjo. Visi  dalyviai susirinko mažame LiJOT biuro kambarėly ir įdėmiai klauso paskutiniųjų patarimų, perspėjimų, buitiškų sustygavimų. Išminties lauknešėlio perdavimas iš misijos į misiją. Išskyrus Tadžikų komandos dalyvius, mažai ką ir vardu pažįstu, nors veidai matyti. Keliaujam į stotį. Stotis pilna technikos, žurnalistų bei žmonių šurmulio – pasijaučiu kaip pritrenktas karkvabalis. Visur pilnos lūkesčių akys. Trumpas interviu šen bei ten, bandai kažką išmintingo pasakyti, bet juk dar net neišvažiavom… Bet svarbiausia – keli širdžiai artimi žmonės, atėję išlydėti. Pradžiugina bei nuramina žinant, kad  kažkam rūpi. Labai apsidžiaugiu pamatęs Eigmino močiutę, jų šeimos istorija duoda šiai misijai daug ryškesnių spalvų. Stengiuos daug filmuoti, nors gan sunku, esu pradedantysis, bet tai mano užsibrėžta asmeninė misija. Traukinys pradeda riedėti ir apima neapsakoma ramybė. Dabar jau rimtai. Svetimkūnių traukinys skuodžia Baltarusijos žeme. Pasigriebiu knygą apie tremtinius ir, kaip visąlaik, viena pastraipa užpuola smegenis „Tauta pamiršus praeitį – be ateities“.

8.7.11 Atkeliaujam į Maskvą. Daug dvipusių nuomonių esu girdėjęs, bet norisi pačiam nuspręsti. Nuotykiai prasideda tik išlipus iš traukinio. Kur, kas, ką paliko ar net pats liko. Metro – kaip milžiniškas labirintas, pilnas Maskvos skruzdėlių. Tik „Misija Sibiras’11“ marškinėlių salelė išsiskiria: šypsosi, juokauja, viskuo domisi ir fiksuoja. Vietiniam įdomiai atrodom. Tikėjausi eiles „žigulių“ pamatyti, bet, matomai, mano požiūris senstelėjęs. Džipas, džipas, džipas, blokinis namas, džipas, džipas, blokinis namas… Na, raudonoji aikštė tai tikrai įspūdį turėtų padaryti – šnipštas, didelės  nusikaltėlių kapinės ir tiek. Nežmoniškai karšta. Užtenka pagalvot, kad prakaituoji ir visas kūnas šlapias. Karts nuo karto susišlapini kudlas kokiam fontane ir eini toliau. Džipas, džipas, blokinis namas… Ambasados svečių namai mus svetingai priima. Nusipraust ir sočiai užkąst, ir visi vėl švyti. Keliaujam į aerouostą ir užklumpa tropinis lietus. Stovim metro skruzdėlyno spūsty, nes niekas net negalvoja nosies kišt laukan. Tik sibiriečiai išlekia ir prasideda chaosas. Kas, kur, kaip, o lietus pliaupia. Išskleidžiu 2x2m mėlyną nepakeičiamą draugą brezentą. Sudūrėm su ledainės saulės skėčiu ir daugiau ar mažiau tilpom. Išsiskirti buvo sunku, nes Tomskiečių grupė dvigubai didesnė, nei mūsų. Daug mielų žmonių neturėsiu šanso pažint. Skrendam. Bandau užmigti, bet… valio! Naktį valgyt duoda!

9.7.11 Leidžiamės į Tadžikistano sostinę – Dušanbė. Dvi valandos miego su nutirpusiom kojom tikrai atgaivina nuotykių dienai. Išėjęs iš aerouosto pasijaučiau lyg į šaltą dušą įšokęs. Supratau, kad teks daug improvizuoti: niekas čia mūsų nepasitiks ar pirštu neparodys, reiks visai grupei imtis iniciatyvos. Tadžikija tiksi pagal kitas taisykles. Kiti kultūriniai aspektai, kvapai, gamta, gyvenimo būdas. Turi pietiečiam būdingo lėto gyvenimo būdo, draugiški, paslaugūs. Nors piniginiu atžvilgiu ir reikia derėtis, bet matos, jog jie dar turistų nesugadinti, nes jų ten ir nėra. Tai mane labai džiugina,vietiniai netampa įkyriai nagli ir nesukčiauja, gal net nemoka. Valio turistų nepaliestiems kampeliams, bet jų ten nėra ne be priežasties. Žemiausias ekonominis išsivystymas sovietiniam bloke, beveik dešimtmetį trukęs pilietinis karas, narkotikų keliai iš Afganistano, radikalių musulmonų grupuotės, sovietmečio paveldas, atšiauri gamta, diktatūrinis rėžimas. Nors, asmeniškai mane, kaip tik ne tai traukia, o žmonių nuoširdumas. Vien tik sveikinimosi maniera – pridėti ranką prie širdies – pasaka. Kai kurios smulkmenos labai neįprastos: perkant kažką ir neturint grąžos gauti kramtomos pakelį arba policininkas prisitrina ir nori pinigų už gido paslaugas į niekur. Gal jam profesiją keist reikėtų, na tokio greito ir lenkto rankos judesio įsidėti pinigam į kepurę nesu matęs. Miesto architektūra gan specifiška: milžiniškos statulos iš aukso neaiškiems istorijos veikėjams bei „prezidento“ portretai visur. Turgus mirga marga visko, bet viskas iš Kinijos atvežta. Na, tik arbūzų furgonai vietiniai. Nukeliavom į pagrindines kapines. Jų didumui trūksta žodžių apibūdinti. Lipant ant vieno kalno po 30min matai tik nesibaigiančius kapų kalnus. Šimtai hektarų. Net žemėlapy atrodo kaip visas miesto rajonas. Kapai įdomiai apaugę įvairiausiais augalais, krūmais bei medžiais – žmonių kūnai ir sielos gera trąša. Vaikščiojom valandas ir daug kilometrų. Žydai, vokiečiai, stačiatikiai…, bet lietuvių nerandam. Pasikvietėm į pagalbą vietinį, kuris jau daugel dešimtmečių pasišventęs šiom kapinėm ir lyg ir žino, kur galėtų būti lietuviai. Projekto anketą rašiau į Tomsko sritį, bet dabar suprantu, kad už nieką nekeisčiau Tadžikijos. Labai džiaugiuos savo grupe, visi nuoširdūs ir šviesūs. Pradedam suaugt. Į vieną.

10.7.11 Šiandien grupė pasidalino į dvi dalis. Vieni ėjo milžiniškų kapinių skanuoti, o aš, Eigminas ir Algis keliavom į žvalgybinę misiją. Prie katalikų bažnyčios susitikom su Lietuvėm, kurios čia ilgai gyvena. Kas meilės tremtinė, kas tremtinių vaikas, gyvenimo vingių daug. Keista girdėti kažkur pasaulio gale  kalbant su tokiu nuostabiu marijampolietišku akcentu lietuviškai. Jų akyse atsipindėjo nostalgija vakarietiškam pasauliui bei Lietuvai. Klausinėjo mūsų, kas ir kaip ten toj Lietuvėlėje darosi. Atvežėm medaus bei duonos iš Lietuvos, moteriškės susigraudino ir su ašara aky prakalbėjo visą laiką, ir man drėkt akys pradėjo. O viena moteris lietuvišką juodą duoną bučiavo, lyg šventa būtų. Po to su ekspedicijos garbės nariu Viliumi keliavom į Kurgan-Tiube. Jis šeimos ir darbo nublokštas į tolimą šalį mum labai daug padėjo, aukojo savo laiką, mašiną bei pinigus. Tai buvo pirmas kartas, kai pamačiau Tadžikistano laukinę gamtą. Pirmą valandą nuo stiklo neatlipau, buvau apšalęs. Atrodo lyg Austrijos ir Afganistano mišinys. Viskas sausa, pilkai ruda, asilai, medvilnės laukai… Susiradom kur nakvosim, transportą, kapines, kur paminklą statysim ir kokių įrankių reikės. Kapinės išvertė iš kojų: tarp niekam nereikalingų pamirštų laukų su pelke vidury, ganosi karvės. Algis jau yra čia buvęs, papasakojo apie viską, kaip čia seniau atrodė ir kokia situacija visoj Tadžikijoje. Radom kelis Lietuvių kapus ir daug galimų, bet lentelės dingusios arba laikas nutrynė vardus. Likę tik akmeny iškalti vardai. Nusprendžiam čia statyti paminklą. Negalima pykt ant Tadžikų jog taip kapinės atrodo, ar mes labai rūpinamės kitataučių kapinėm Lietuvoje? Ir jau daugiau nei pusė šimtmečio praėjo, laikas daro savo. Musulmonų pasaulyje mirtis nieko tragiško, juk nukeliauji pas Alahą, todėl jie nesigilina į kapavietes, savus laidoja sėdinčius ir užkasus įsmeigia pagalį su medžiagos skiautele. Labai džiaugiuosi, kad leidžiam laiką prasmingai ir maksimaliai suplanuotai. Pastebiu, kad mūsų ekspedicija skirsis nuo Tomskiečių. Mes statom paminklą ir dirbam daug detektyvinio darbo.Visas kapines reikia pirma rasti, todėl grupė gan maža ir mobili, telpam į vieną didelę arba dvi mažas mašinas. Atstumai dideli tarp kapinių, o jų – begalės. Žygiuoti būtų neprotingas laiko švaistymas, gal net pavojingas gyvybei. Rastų kapinių iš anksčiau turim gal 7, o neatrastų gal 10, 50 ar 100, sunku pasakyti, daug žmonių buvo laidojami mažomis grupelėmis. Mūsų pareiga padaryti kuo daugiau ir kuo produktyviau, neaišku, kada vėl kas į šitą pasaulio galą atkeliaus, todėl kiekvieną vakarą susėdę tariamės, ką darysim rytoj. Tik toks baisus jausmas apima, kad vėluojam kokius dešimt metų, nes dar prieš tris metus buvo daug vardų įskaitomi ant kapų, o dabar tik gal vienas kitas krikščionių kryžius kyšo. Suprantu, kokia svarbi mano asmeninė misija viską filmuoti ir išsaugoti atmintį, kad Lietuviai ir į tokius tolimus kraštus kaip Tadžikistanas buvo tremiami, neaišku, kada vėl kas čia atkeliaus ir ar išvis keliaus.

11.7.11 Kita grupės dalis suorganizavo memorialinę lentą.Truputėlį apsipykom dėl buitinių dalykų,bet normalu karštis,nuovargis,nuolatinis naujų žmonių buvimas šalia. Iškeliaujam visi į Vakhšos slėnį kur mes jau vakar buvom.Susirandam transportą,kaip visalaik daug derėtis reikia,bet jau priprantam ir matau,kad mano rusų žinios gerėja.Atkeliaujam į Kurgan-Tiubė čia ne tai,kad mažai turistų,bet jų išvis nėra.Užsiperkam keletą įrankių,truputėli juokingi tie įrankiai,su kąstuvu ir kibiru bus sunku pastatyt paminklą.Pradėjom tvarkyti visi motivuoti ir daug dirba,kiek vienas daro ką geriausiai sugeba,nereikia nei aiškinti,labai natūraliai visi pasiskirstė.Nakvynės namai labai kraupūs,jau geriau lauke miegoti:tarakonai,karštis,viskas sulužę,jokio sterilumo.Man tai viskas pakenčiama tik tas karštis,net miegant neleidžia pailsėti,širdis plaka nežmoniškai.

12.7.11 Prabundu ir ant krūtinės bala,visą naktį prakaitavau.Dalius jau vakar atkrito,dėl skrandžio.Atėjo mano eilė,pastarūjų dienų maistas išbėga iš manęs.Gerai bent jau,kad tuolete vanduo nenusileidžia ir nėra šviesos tai su prožektoriuku sedėt reikia,tarakonai sienom laksto jau,net nebįydomus pasidarė.Nusiperkam dar trūkstamų medžiagų ir keliaujam statyti paminklo.Ir iš niekur atsiranda bulgaras iš ESBO,suranda mum transportą ir nuostabią nakvynę.Paminklas,statomas su minimaliom išlaidom ir įrankiais,bet su daug prakaito ir širdies.Vakar krūmuose padėti daiktai dingo,matyt daugiau akių mūsų darbą stebi,nei męs įsivaizduojam.Karštis beprotiškas ir jokio pavėsio.Gerai,kad šalia bėgo laukus laistantis upelis,tai kas 10min ir mirkydavom galvą.Visi stropiai dirbam,kiekvienas turi savo užduotį ir pareigas.Pietum visalaik darom arbūzų pertrauką,tokie sultingi ir skanūs-labai atgaivina.Po tvarkymo ėjom keliese namo kokius 4km ir masčiau,jog mes čia gal tik 10 valandų dirbom ir jau taip pavargom ir žinom jog turėsim kur miegoti ir ką pavalgyti.Kaip turėjo jaustis tremtiniai,kai taip karšta,sunku,dušna,širdis talžosi,norisi gerti,dulkės,alkis,ligos…Nusprendžiu,kad buvo ne tai,kad sunku,bet neįmanoma išgyventi.Numirti čia galima per keliata dienų.Grįžę nusiprausėm ir Dalius pasiūlė eiti bananų į miestą,nors bloga  ir labai nenorėjau,bet žinojau jog Daliuj blogiau ir sutikau.Vaikščiojom ilgai ir apėjom gal 30 parduotuvėlių,bet nė viena neturėjo bananų,visko tik ne bananų.Sunku čia su gendančiais importiniais dalykais.Pakilo dulkių audra ir net mieste sunku ką matyti ir kviepuoti,bet tai suteikė miestui nepsakomą žavėsį.Klaidžiodmas po Kurgan-Tiube priemėstį supranti ir pamatai tikrajį jų gyvenimą.Sovietmečio blokiniai namai,moterys su vaikais ką nors daro gatvėse,važiuodamos mašinos per sankryžą pypina ir tuom baigesi kelio eismo taisyklės,turgeliai ir parduotuvėlės,dulkių pilnos gatvės,žmonių ramumas.Mes tikrai patraukiam dėmesį,matomai čia svetimtaučiai neužklysta.Labai įdomus dalykas pečių ir kelių pridengimas,net jai vyras jų nedengia dėmesį patraukia.Atrodo lyg du pasauliai butų susilieją sovietinio paveldo ir musulmonų tradizijos.Haoso harmonija.Sutemsta per 10min.Audra vis stiprėja atrodo lyg lietus lytų,bet tik iš dulkių. Kaip ir kiekvieną vakarą vis kartu susėdę padiskutuojam,filosofuojam ir keliaujam miegot.

13.7.11 Skrandis vis dar streikuoja,statom paminklą toliau nors ir sunku,be energijos.Vietinis piemenukas mum ateina padėti.Išpradžių buvau skeptikškas,bet jaunuolis tikrai daug padėjo.Matomai jis šitose kapinėse užaugės ir gano savo karves čia.Vilius atveža memorialinę lentą ir grubieji darbai kaip ir baigti,bet daug lieka smulkaus darbo.Nuo karščio,alkio,darbo atsiranda įtampa,bet aš nesiveliu į jokius pokalbius,mano jau prieš misija buvo nusistatymas su niekuom nesipykti,kad ir kas.Darbą baigėm vėlyvą popietę ir musų buvo penki o į mašiną telpa tik keturi.Tai pasisiūlau pareiti.Man to labai reikėjo,net būčiau sumokėjas ,kad mane vieną paliktų.Esam atsitiktinai sumesti žmonės,kurie vienas kito prieš tai nepažinojom ir dabar 24valndas per dieną bunam kartu.Aš pripratęs pabūti su savimi,todėl vieną valandą pabuti vienam buvo geriausia ką galejau padaryti.Bet ne tik man reikėjo pertraukos o ir visai grupei,todėl nukeliavom prie gretimos upės nusimaudyti.Upės vanduo šaltas kaip šaltinio o oras kaip pirtį,todėl atsigaivinimui pats tas.

14.7.11 Vakarų fronte nieko naujo.Skrandis vis dar kiauras.Važiuojam tvarkyti kapų ir ieškoti eigmino močiutės gyvenimo vietos.Klausinėjam daug žmonių,pagrinde seniausių ir su ilgiausia,žiliausia barzda senlius.Visi kažką žino apie Lietuvą ar lietuvius-tremtiniai,tarnavo kartu afganistane ar tarnavo Lietuvoje…Nors ir dažnai maišo su Latvija.Vietiniai labai paslaugūs visalaik kviečiasi ir vaišina.Arbata,kompotas,arbuzas…Sustojam paklausti vieno žilo senelio kur galėtū būti Eigmino proporsenelės kapas.Jis ten sėdėjo lyg būtų visą gyenimą ten tik mūsų laukės,po to juos info punktais vadinom.Taip čia,suskamba žodžiai.Radom nors ir netrodė kaip kapinės,kažkur kiemuose ,apaugė dviejų metrų žolėm.Eigminas paskambina močiutei į Lietuvą:ta pati melžėja,traktoristas,medvilnės laukai nebelieka abejonės.Emozijos,šurmulys,radimas,darbas,karštis visiem užspaudžia širdį,kai Eigminas randa savo proprosenelės kapą.Sutvarkom kapavietę,uždegam žvakutę ir pagerbiam tylos minute.Keliaujam toliau,sutvarkom nemažai kapų.Pagrinde tuos kurie turėjo antkapį,nes kitų identifikuoti nebeįmanoma,nors ir antkapiai byra.Kapai labai sunkiai tvarkosi,nes žolės ten labai atsparios viskam.Vienų kapinių prižiurėtojas atneša karštos arbatos,net netikėjau,kad taip gerai atgaivina karšta arbata.Tai atsigeri karštos arbatos užkandi arbuzo ir dirbi toliau.Vietiniai patvirtina,kad Puškino kapinėse palaidoti lietuviai,tai keliaujam tenai.Į mus pasižiureti ateina visas kaimas.Kaimuose mažai vyrų,nes visi dirba rusijoje.Per šią dieną sutvarkėm labai daug ir patyrėm dar daugiau,jaučiuos jog misijai duodam vaisių.

15.7.11 Pabaigėm paminklo satybą ir keliavom link Afganistano sienos.Aplankėm daug skirtingų kapinių ir bandėm atsekti Bačkių šeimos istoriją.Labai gaila,kad neradom daug lietuvių kapų,bet bent jau žinom,kad ten nebegalima atpažinti kur ir ar išvis ten palaidoti.Sunku,net filmuot po tiek dienų viduriavimo ir darbo.

16.7.11 Atidarėm paminklą.Geras jausmas apimė dainuojant lietuvišką dainą.Net svečiai keli pasirodė.Vilius su žmona ir Bulgaras kuris mėgo šnekėti.Nuėjom visi kartu atsigerti arbatos ir užkąsti.Pasidarė žiaurei bloga(blogiau,nei paprastai).Atsiguliau ant kilimo ir bandžiau išgyventi.Iškeliavom į mažus kolūkius atlikti detektyvinio drabo,nežinojm ko tikėti ar laukti.Nors ir bloga ,bet vistiek keliauju kartu,nenoriu nieko praleisti.Jau geriau kai bulvei šalia pabūti,nei po to griaužtis,kad ką praleidai.Vairuotojas įsijautė į detektyvo rolę ir daug padėjo bedraudams,važiuodamas per vietas kurios atrodė sunkiai pasiekiamos.Randam pirmas kapines,nors jų realiai nebėra,viskas buldozerio užlyginta.Keli senoliai daug papasakoja apie įvairius tremtinius ir jų laidojimo vietas,bet vardų sunkiai bepamena.Vienas iš senukų įsėda ir važinėjo kartu,bet išskyrus bevardžius kryžius nieko neradom.Keliaujant atgal pastebiu ,jog aš netoli apalpimo ribos.Grįžom namo,net nenusirengiau kritau į lovą,išpradžių purtė šaltis,tada karštis ir dar kartais Eigminas,kad vaistu atsigerčiau.Pramiegojau iki ryto.

17.7.11 Mažai ką valgau,vistiek veltui.Energijos kūne minimaliai,pradėjo skaudėti kelius ir dantis.Einam į bažnyčią.Jausmas lyg krikščionų žemės pabaigoje būčiau.Paskutinioji bažnyčia su išdaužytais stiklais.Mūsų grupė padvigubina lankytojų skaičių.Pamaldas veda argentinietis kunigas rusiškai.Nors rusiškai nesuprantu matau,kad kunigas irgi sunkiai gaudosi.Pasikraunu jėgų,nusiraminu po buitiškų barnių,gera būti savo namuose.Suprantu ,kad ekspedizija į Tadžikija buvo sėkminga ir ,kad padarėm ką galėjom.Paprašom kunigo ,kad pašventintų memorialą ir paminklas tobulas.Dar pakeliaujam po keliatą kapinių,bet visur tas pats vaizdas-bevardžiai kryžiai…Paminklo svarba visiem kurie nubluko laiko tėkmėje,pasirodo dar svarbesnė.

18.7.11 Vis dar vakarų fronte nieko naujo.Iškeliaujam iš slėnio,link namų ir pakeliuj užsukam į kapines ant kalno,kur vietiniai pasakojo jog krikščioniškoji dalis nuslinkus.Užlipus atsivėrė pasakiški vaizdai,keli musulmoniški kaip yra,bet krikščioniškų nebelikę.Atsivėrus slėnio platybėm supranti,jog čia išskyrus stogų dangą nelabai kas per puse šimtmečio pasikeitė.Tas pats molis,tas pats skurdas.Nors ir sunku įsivaizduoti ką patyrė tremtiniai ir kaip jie čia išgyveno,bet rimties sekunde galiu pagerbti tuos kurie liko be vardo įkasti į molį.Paliekam tolimiausią ekspedizijos kampelį,slėnį kuriame nėra debesų.Važiuojant į Dušanbė tris kart sustabdo polizija,na lietuviam polizininkam dar toli iki Tadžikijos tvarkdarių išmojų.Tai paims pravažiavimo mokėstį,tai sustabdys už bet ką duos pinigų ir lieps papildyti jam telefono sąskaitą mieste…Turim keliatą valandų nusipirkti siuvenyrų ar lauktuvių,bet išskyrus arbūzus ir akmenis nieko tikrai tadžikiško nėra.Nors turgus ir linksta nuo prekių,bet viskas iš kaimyninės Kinijos.Nuiperku keturis arbūzus,niekas nenori paiimti iš grupės ,tai nusprendžiu surizikuot ir į rankinį bagažą Įsinešti.Vakarėjant patraukėm pėsti per miestą link lietuvės moters Genutės ir jos vyro,kuris sovietmetčiu buvo įžimus aktorius.Sutinka mus labai svetingai su vaišėm,gėrimais,ir rusiškom eilėm.Niekad negalvojau,kad taip pasiilgti ir džiaugtis galima civilizacija,kad ir ta pati cola su rockenrolu,buvo kaip ambrozija ir simfonija kūnui.

19.7.11 Vakarųfornte nieko naujo.Iškeliaujam trečią ryto.Orouoste haoso harmonija ir polizininkų pusbroliai,kurie tikrina įlipančius.Įsinešti speju galima ,bet ką į lėktuvą.Arbūzai prasmuko,tik vienas buvo išsviestas iš skanavimo aparato ir sprogo,na nieko trys liko.Visai pripratau prie Tadžikjos ir jos spezifikos,keistas jausmas apima paliekant.Skrydis.Kalnai.Maskva.Na caro imperijos sostinė vis dar įspudžio jokio nedaro.KGB pastatai,nuomonės ir laisvės priespauda,mokykliniai sąsviniai su propgandiniais užrašais,blokinis namas,džipas,džipas… Susijungus grupėm prasidėjo įspudžių dalinimasis,nors ir labai pavargės,bet klausau ir pasakoju.Einant abiem ekspedizijom kartu,net daug nešneku su savo penkiais ekspedizijos dalyviais,nes vien pažiurėjus į jų veidus žinau,kas buvo,kas yra ir kas bus.Nusišypsai,mirkteli ir viskas išsakyta.Vėl pasidaro iki apalpimo bloga,bet ir šuo kariamas pripranta.Surūkau belymorekanal pergalės zigaretė iš Tomsko trofėjų,ir keliaujam namo traukiniu.Jaunius nusprendžia paimti  interviu,mane pradeda mušti karščio ir šalčio priepoliai ir tai ne,dėl kameros baimės.Vakare susėdam septyniese,prie keturviečio staliuko ir filosofuojam nuo A iki Z.Jaučiu,kad grupė tapo vienas.

20.7.11 Važiuojant traukiniu pro langą viskas,taip žalia,net akis gelia,matomai atprato akys per dvi savaites.Stotį sutinka didelė minia žurnaliugos,politikai,artimieji ir net tremtiniai.Pasislepiu po filmavimo kamera,kad žurnaliūgos nekibintų,per daug visko galvoje reikia laiko,kad susigulėtų.Bet su Tadžikijos tremtinėm nueinu pašnekėti,kokios didelės nuoširdumo ir pasididžiavimo akys apsupa mane.Pasipasakojam kas,kaip,ką.Ekspedizija įgauna tokią pilnatvė,supranti,kad tai ką dariai yra svarbu ir reikalinga.Sunku išsiskirti su ekpedizijos dalyviais,kaip gera knyga kuri baiginėjas ir tu to nenori,nors tai ir parodo jog buvo kažkas tokio……….

2011-07-07

Pirma oficiali mano atostogų diena. Kuprinė jau pūpso paruošta, belieka užsimest ant pečių ir pirmyn – pirmyn į nežinomybę, į išbandymus, į patyrimus, kiti sako „į gyvenimo kelionę“. Išvykstame tik pavakare. Laukiu ramiai, tačiau mąstau apie tai, ką šis išvykimas manyje galėtų pakeisti. Truputį jaudinuosi.

Atvykus į Vilniaus traukinių stotį viskas aplink įgauna nežmonišką pagreitį, akyse mirga atėjusių išlydėti veidai, į ausis lekia įvairiausi atsisveikinimo žodžiai, palinkėjimai, kažkas pakšteli į žandą, kažkas apkabina, kažkas iš šono tempia nusifotografuoti, paimti interviu, oficialių spaudos konferencijos pasisakymų beveik negirdžiu. Kartkartėmis šmėsteli ankstesnių metų dalyviai, trumpai pagalvoju, kaip gražu, kad jie atėjo… Išgirstu komandą judėti į peroną. Staiga prisimename, kad gi dar partizanų dainą ketinome sudainuoti. Greitai susispiečiame aplink didelę krūvą mūsų mantos ir pasigirsta: „Mėnulis tikras tėvas jo…“. Partizanų daina. Matau, kaip mano draugė Ieva jau visa apsiašarojus. Pavieniai balsai iš minios prisideda prie mūsų. Jausmas neapsakomai geras. Žodžiai: „Sesės, jei žinot kapą jo, pasėkit daug daug rūtų…“ man asocijuojasi su mūsų ekspedicijos tikslais. Pagaliau išdalijami bilietai ir mes visi sugužame į vagoną, prisispaudę prie stiklų dar žiopčiojame paskutinius žodžius artimiesiems, mojuojame ir akimirksniu nutolstame. Prasidėjo. Mes jau kelyje. Kurį laiką visi dar sukasi, malasi, ieškodami savo vietų kol galiausiai nusėda. Atsisėdu į savo 48 numeriu pažymėtą vietelę, patogiai įtaisytą prie staliuko palei langą. Jaučiu, kaip tvinksi mano galva. Su Petru aptariame, kad dėmesys stotyje buvo tikrai siautulingas ir labai neįprastas, kažkoks įsukantis, užburiantis, tik dabar po truputį atsikvošime. Traukinio dundėjimas ramina. Su savo komanda patraukiame į traukinio restoraną pirmosios bendros vakarienės. Pasirodo sriubytė ne taip paprastai pasiekiama, reikia prasiirti pro kone dešimtį vagonų, kol išvystame sodriai žaliom ir sunkiom draperijom dekoruotą traukinio restoraną. Išties smagu siurbčioti, kramsnoti ir žvalgytis, kaip pro šalį lekia vaizdai… Sugrįžus pakeleiviai jau konstruoja traukinio lovas ir plevena baltomis paklodėmis. Ir aš jau ruošiuosi. Telefonas rodo kelias iš Lietuvos gautas žinutes: „Tave rodė per visas žinias“.

2011-07-08

Maskva. Žalias Lietuvos ambasados kiemelis. Mingailė pina kaseles. Išeiname pasivaikščioti po milžiniškos šalies milžinę sostinę. Algis rodo garsųjį Arbatos prospektą, keletą architektūrinių įžymybių, paminklų. Arnoldas nardo metro labirintais, nespėju dairytis, jaučiu kaip plaukiu su minia ir galvoju, kaip įdomu, būtų sužinoti, kur kiekvienas iš jų iriasi… metro durys atsidaro. Grūstis tiek išlipt, tiek įlipt. Ištiesęs kaklą dairaisi, kad nepamest savų. Durys užsidaro ir matome, kaip paliekame Simoną vieną stovėti perone. Išgąsčio pilnos akys ir Arnoldo ženklai, kad su sekančiu metro jis pavažiuotų vieną stotelę ir mes ten jo lauksime. Po kelių minučių mes vėl, laimei, visi kartu. Raudonoji aikštė. Na didinga, bet man šio miesto įspūdis vienas – absoliuti maišalynė, visko perpildyta – žmonių, automobilių, statinių, įrenginių, garsų…

Pakeliui į Vnukovo oro uostą pirmasis išbandymas – paniką kelianti liūtis ir chaosas stotyje. Nuo visiško peršlapimo gelbsti Mindaugo dar nuo bandomojo žygio išlikęs mėlynasis brezentas.

Liūdna išsiskirti su į Tomską vykstančia grupe. Per tą neilgą laiką traukinyje ir dieną Maskvoje spėjome susigyventi. Dalius sako: „Atrodo, mes pažįstami jau visą gyvenimą, o keliaujame kartu jau mėnesį“. Staiga liekam aštuoniese. Sakyčiau, kažkiek net nejauku, nesaugu. Mėginame susiimti, atlikti visas reikiamas procedūras prieš skrydį. Iš kuprinių padarome didelius celofaninius gumulus, sako taip saugiau. Išties, visi ten taip daro. Klausinėju beprasmiškai pati savęs, koks bus lėktuvas, ar ramus skrydis, ar karšta, ar šalta… Pakylam. Nėra blogai, bet nelabai patogu. Matyti žaižaruojanti Maskva. Neriam į debesis ir toliau už ovalinio langelio vien tik tamsa. Su blizgančiais rytietiškų formų metaliniais arbatinukais pasirodo stiuardai. Pilsto arbatą. Pro sėdynių tarpą matau, kaip priekyje manęs sėdintis tadžikas pirštais doroja vištieną. Užsnūstu. Jaučiu besismelkiantį šaltį. Pabundu – jau leidžiamės, už akių užkliūva kalnų kontūrai. Nusileidus vėl galybė formalumų. Laimei, sulaukiame visų sveikų kuprinių, šiaip ne taip jas išsigliaudome iš tų celofanų ir mes jau ant Tadžikistano žemės.

Sėdime ant suoliuko prie viešbučio, ant jo kabo didelis elektroninis laikrodis ir termometras: temperatūrą matuojantys skaičiukai neatsilieka nuo minučių.

Turgus. Mūsų tikslas – įrankiai. O koks šurmulys, o koks karštis. Raibuliuoja įvairiaspalviai džiovinti vaisiai, margos moterų suknelės, juodi vientisi antakiai, auksiniai dantys. Vaikiukai siūlo karutį pirkiniams. Kažkur pabyra vyšnios, kažkas vos neįkrinta į visur išsirangiusį kanalą. Mano mintyse tik piniginės apsauga. Retsykiais bandau nuspausti fotoaparato mygtuką.  Įsigyjam dažų, teptukų, pjautuvą, šepečių.

Žygiuojam pagrindine sostinės gatve – Rudaki (jų poetas). Gatvė plati, jos viduryje medžių alėja, teikianti pavėsį. Opera. Universitetas. Kultūros ministerija. Fontanai. Paštas. Prospekto gale – paminklas Karaliui Somoniui. Atrodo, didybę jie mėgsta.

Netrukus susitinkame lietuvį Vilių. Jo žmona Akvilė čia dirba ES delegacijoje, o Vilius mums padės atlikti mūsų darbus, papasakos apie vietinius įpročius.

2011-07-10

Devynios valandos ryto. Spirgina karštis. Mūsų komanda jau apie 270 ha plotą užimančiose Dušanbė kapinėse. Ieškome Ramazano – jis bus mūsų vedlys ieškant lietuvių kapų. Ramazanas pasakoja, kad mokėsi viename internate kartu su lietuviu pavarde Bielinis. Kopiam aukštyn, viskas aplink čirškia, čirpia, badosi, landžiojam tarp brūzgynų, tvorų ir tvorelių, kurios sustatytos tarsi barikados, neįveikiami labirintai. Randame nemažai vokiečių, rusų kapų, itin sutvarkytus žydų kapus. Liūdna, bet daugelis katalikiškų kryžių visiškai surūdiję, išklypę, išvirtę, lentelės, kur turėtų būti pavardės, nukritusios ar pavogtos. Aptinkame nemažą bendrą kapavietę. Joje – didelis, saulės spinduliais dekoruotas kryžius. Tikrai lietuviška, bet užrašo jokio. Ramazanas sako, kad kažkas ateina čia giedoti. Spėliojame…viduje kirba mažas nusivylimas, kad neradome nieko tikslaus, tačiau tuo pačiu džiaugiuos, kad atlikome iki šiol niekieno nedarytą paiešką. Tadžikistane kapinės neturi jokių registrų, jokių archyvų, metrikų, įrašų, planų. Tik gyvi liudytojai.

2011-07-11

Kompiuterinėje darbas verda nuo pat ryto. Diskusija itin karšta. Gaminame užrašo ant būsimo paminklo lietuvių trėmimo aukoms trafaretą. Spausdiname, klijuojame. Jau turime. Stabdome automobilį. Per brangu. Stabdome kitą. Pasiderame ir štai mes jau paminklų dirbtuvėse. Renkame akmenį, tariamės dėl darbų atlikimo kainos ir termino. Atrodo viskas tinka, belieka sulaukti kol atveš mums reikiamo dydžio akmeninę lentą. Laukimas erzina, nežinia, ar galime jais pasitikėti. Galime. Atveža, kaip žadėjo, apžiūrime, suderiname užrašo išdėstymą, informuojame, kad atsiims mūsų draugas Vilius. Smarkiai tikėdamiesi, kad darbai bus atlikti laiku ir be klaidų, atsisveikiname ir išjudame link Kurgan Tiubė – miesto Vachšos upės slėnyje, lietuvių tremties epicentro. Distancija – 87 km, tačiau mūsų automobiliui karšta kaip ir mums, įkalnėse jis rieda ypač lėtai. Važiuojame apie dvi valandas. Vaizdai keičiasi, jaučiame, kaip silpsta ir taip mažas išsivystymo lygis.

Vieta, kurioje turime apsistoti, pribloškia. Žiūrime su Agne viena į kitą ir tylime, šeimininkė man aiškina, kaip nupilti klozetą, Agnė tikrina klibantį iš lentų sukaltą gultą ir murziną patalynę, aikčioja nuo turinio po čiužiniu, Eigminas kažko piktinasi, kad į jo kambarį nėra nei rankenos, nei spynos.

Kurgan Tiubė kapinės šokiruoja ne mažiau nei gyvenamoji vieta. Ribų nėra, tarp kapų įsitaisiusios karvės rupšnoja dygių augalų lapiją, o kartais ir šiukšles, visur pilna išmatų, pakraštyje susiformavęs nemažas sąvartynas. O didžiausia „staigmena“ – viduryje telkšanti milžiniška, nežinia iš kur atsiradusi bala, nesusigerianti ir nedžiūstanti net ir tokiame karštyje, apsėmusi kone dvidešimt kapų. Kraupiai atrodo iš jos kyšančios kryžių viršūnės, antkapių fragmentai. Čia jau randame lietuviškų pavardžių – Maktas, Kubaitis. Imame ruošti vietą būsimam paminklui, tempiame plytas, rastus išgriuvusius kryžius.

Naktis sunkiai pakeliama. Su Agne paklaikusios nuo šmirinėjančių tarakonų susistumiame tuos gultus į kambario vidurį, toliau nuo sienų. Oro nėra, tvoskia karštis ir šaižūs arabiškos muzikos garsai, kūnu srovena prakaito upeliai.

2011-07-12

Miego turėjome tiek mažai ir jaučiamės taip prastai, kad ryte dalis komandos iškeliauja ieškoti naujos gyvenamosios vietos. Likusioji – į turgų statybinių medžiagų.

Šokinėjam iš džiaugsmo radę švarią, erdvią, vėsią vietą apsistoti. Neįtikėtina, kad tame pačiame mieste vos kelių kilometrų skirtumu gali būti toks skirtingas suvokimas apie namus. Nuotaika pakyla ir žinodami, kur grįšime ilsėtis, energingai iškeliaujame darbuotis į kapines. Vieni dirba prie paminklo, kiti – rauna krūmus ir žoles, styrančias iš trijų Makto šeimos kapų. Išlyginame žemę, iš akmenų išdėliojame kryželius, sutvirtiname antkapius. Antroje dienos pusėje judesiai tampa vis lėtesni, galva sunki, organizmas juntamai senka. Dalius anksčiau iškeliauja ilsėtis, kitų veidai stiprybe irgi netrykšta. Mąstau apie lietuvius, atitremtus čia dirbti be pavėsio, be vandens, nuo šviesos iki tamsos medvilnės laukuose, ujant, skriaudžiant. Ar aš būčiau ištvėrusi, iškentusi, grįžusi? Sunku suvokti, iš kur pas juos tada tiek stiprybės, tiek tikėjimo ir vilties buvo. Galvoje taip pat sukasi mintys apie mūsų darbo čia prasmę – atrodo, kas čia kada užklys, kas įvertins, kam svarbu? Ir iš viso, ar išliks… Girdžiu Algį sakant, kad tai bus svarbi medžiaga tremties enciklopedijai. Ir aš sau pasakau – svarbu, kad mes žinosime, kad skleisime. Be to, turistų čia tiek mažai, kad apie mūsų apsilankymą žino visi vietiniai, taigi, darau išvadą, kad net ir tie, kurie nepažinojo lietuvių tremtinių, žinos dar ilgai, kad 2011 m. 8 baltieji iš „Pribaltikos“ lankėsi čia ieškodami savo protėvių, rūpinosi jų atminimu.

Vakaras. Už stiklo dulkių siena. Tai buranas – mums neįprastas reiškinys, smėlio audra, fotoaparatas nieko nefiksuoja, įkvėpt beveik neįmanoma, tad prieš miegą dar pavakarojam kambary visi kartu, juokaujam, visi kiek padegę, pasvilę, perkaitę, kalbos kartais visai neberišlios…gurkšnojam tadžikių ruoštą arbatą iš gausiai dekoruotų arbatinių ir pialų.

2011-07-13

Jau beveik lygiai savaitė, kai prasidėjo mūsų ekspedicija. Laikas kažkaip persipina, tai atrodo, kad mes jau seniai čia, tai, kad liko jau tiek nedaug. Gal čia koks vidurio dėsnis….bet šiandien didžioji mūsų diena – Vilius atvežė akmeninę lentą. Paminklo kompozicija gražiai atrodo, bet pabaigti nepajėgiame, be to, iškilo šiokių tokių nesklandumų su tvirtinimu, o dar ir karščio rekordas. Visi prastai jaučiamės, esam suirzę. Pavakare randam gerą išeitį atsipalaiduoti – nuvykstame prie Vachšos upės maudytis. O ji įspūdinga – plati, ryški ir skaidri, vanduo ledinis, galinga srovė, akmenuota pakrantė, tolumoje padūmavę kalnai. Atgaiva. Jau galvojau, kad čia neįmanoma nejusti karščio, pasirodo įmanoma – išlindus iš vandens lauke gera. Nusiplovė visi dienos skausmai ir vargai, nuovargis, nemalonumai.

2011-07-14

Susirgo mūsų Agnytė. Termometras rodo 38,8… Ji su mumis jau nevažiuos. Turbūt saulės smūgis. Man ir pačiai vakar visa galva tvinksėjo, nuolat skaudeno, bet visgi atsigavau ir esu pasirengusi didžiosioms šios dienos paieškoms. Saulė šiandien atrodo nebe tokia kaitri, lyg ir pro debesis.

Važiuojam link Ujaly, kur buvo tremtinių paskirstymo į kolūkius centras. Miestelio centre ieškome senyvo amžiaus žmonių ir klausinėjame, ką jie atsimena apie tremčių laikotarpį. Daugelis tvirtina, kad pažinoję lietuvių, dirbę kartu, tačiau 1991-1994 m. pilietinio karo metu jie visi pasitraukę iš šalies.

Toliau mūsų kelyje Lermontovas. Sustabdome automobilį, išlipame, dairomės, klausinėjame – ieškome mūsų komandos nario Eigmino proprosenelės palaidojimo vietos. Labai greitai sutikto vietinio pasakojimas ir Eigmino močiutės duotos nuorodos ima sutapti. Dabar jau viskas kaista ne tik lauke, bet ir mūsų viduje. Nejaugi čia, nejaugi pavyks išsiaiškinti. Eigmino skambutis močiutei, dar kelios detalės ir Eigminas taria: „čia“, „radau“, „tikrai čia“. Pasirodo, vieta per kone 50 metų nedaug pasikeitusi, šalimais plyti tas pats medvilnės laukas, molio plytų namukai. Prisimenu Eigmino močiutės prašymą parvežti medvilnės. Gaila kad ji dar tik žydi, derlius bus rugsėjį. Nusiskinu žiedą ir jau susiformavusį burbuliuką. Brendame į vietą, kuri turėtų vadintis kapinėmis. Žolės daugiau nei mano ūgio, tankmė, šiukšlės. Tuoj pat pasirodo vietiniai, stebi, ką mes čia rasim. O mes kertam be atvangos, štai jau praėjimas pravalytas, vieną po kito randame kauburėlius ir netgi keletą antkapių. Šluojame, dažome, paliekame lentelę su užrašu „Čia ilsisi lietuviai tremtiniai“ ir uždegame Eigmino močiutės įduotų žvakių, kurios lydosi ne nuo liepsnos, bet nuo kaitrių saulės spindulių. Patylime. Jaučiu, kad pasiekiau emocijų viršūnę, džiaugiuosi dėl Eigmino, dėl to, kad atkapstėme, tai, kas galbūt atrodė jau prarasta. Sunku patikėti, sunku įsivaizduoti, kad čia, kur aš dabar stoviu, kentėjo mano tautiečiai, jautė skausmą, baimę, nežinomybę, vylėsi ir tikėjo… ir štai atėjo ta diena, kai mes sugrįžome, sugrįžome jau kitaip, sugrįžome suprasti, įsisąmoninti, neužmiršti.

Sekantis kolūkis – Kuybiševskas. Čia randame nemažai lietuviškų kapų su įskaitomomis  pavardėmis, datomis: Urbanavičius, Dervelis, Burkauskas. Labai karšta. Silpna. Bet mes kertam, raunam, dulkės kyla, pamažu atsiveria kapavietės. Antkapiai visiškai sutrupėję. Netikėtai atsiradęs senas barzdotas tadžikas pasiūlo mums arbatos ir netrukus pasirodo nešinas nuostabiu virduliuku ir dviem pialomis. Kaip gardu. Algis dar atneša arbūzą. Gaivinamės ir toliau prie darbų.

Diena jau visai į pabaigą, čia temsta anksti, bet mes užsivedę ir pakeliui dar vienas kolūkis – Puškinas. Kapinaitės visai mažytės, bet jaukios, nors ir apžėlę. Jau visai paskubomis aptvarkome. Klijuojame memorialinę lentelę. Prie tvoros susispiečia, atrodo, visos kaimo moterys ir vaikai. Vaišina mus arbūzu ir pomidorais. Šypsosi savo auksinėmis šypsenomis, mergaitės maskatuoja kasytėmis ir spalvingais sijonais. Prisėdu nusifotografuoti šalia. Pasakoja, kad štai šitam mažyčiame kapelyje palaidoti dvynukai… jau turime atsisveikinti. Ižvažiuojame. Jaučiu didžiulį pasitenkinimą, mano lūkesčiai visiškai išpildyti.

2011-07-15

Mūsų komanda vėl tvirta. Važiuojame į Vachšą ir Kolchozabadą (po dvejas kapinaites). Algis čia buvo 2007 ir 2008 m. – sunku patikėti, bet kai kurių jo tada rastų lietuvių kapų jau nebėra. Nežinia, ar jie specialiai naikinami, ar nyksta dėl kapinių ribų nebuvimo, galvijų ganymo, statybų, metalo surinkėjų darbelių…radome tris Bačkio šeimos kapus. Paskutinysis 2009 m. Vykstame į miestelį ieškoti palikuonių. Penktadienis, 10 val. visi vyrai būriais, kas ant asilų, kas su prabangiais automobiliais, kas pėsti traukia į mečetę, prie kurios mums, merginoms, net neleidžia išlipti iš automobilio, veja ir mūsų Jaunių su kamera rankose. Pavyksta išsiaiškinti, kurioje gatvelėje gyvena Bačkio šeima. Toje gatvelėje stabtelime prie, atrodo, gatvės „šeimininko“ pono Kapitanovo namo. Išrikiuoti trys sunkvežimiai, kara abrikosų šakos. Pavaišina mus ir pamoja link Bačkio vartų. Nupėdiname. Vartai metaliniai, ryškiai mėlyni, puošti auksu. Atsiveria. Kieme loja šuo, virš galvų vyniojasi ir kabo vynuogės. Pasitinka moteris tadžikė ir pakviečia vidun. Pasakoja, kad jos vyras lietuvis Bačkis šiuo metu dirba Rusijoje. Rodo judviejų vaikučius, du berniukai – Volodia ir Nikita Bačkiai. Sako, kad nenori čia gyventi, nori į Lietuvą arba Rusiją.

2011-07-16

Šiandien mūsų pastatyto paminklo atidengimo ceremonija. Nors ir kukli, bet svarbi. Atvyko mūsų pagalbininkas Vilius su savo žmona Akvile, taip pat mums padėjęs ESBO biuro regione vadovas bulgaras Sergėjus. Padainavom, vėliavą išskleidėm, žvakių pridegėm. Lietuviškų suvenyrų padalinom, visi kartu papietavom. Keista, kad jau baigta, kad stovi. Grožimės. Fotografuojamės. Juk tai vienas pagrindinių mūsų ekspedicijos tikslų. Ir štai rezultatą jau turime.

Popiet tęsiam savo ekspediciją – vykstame į Zariavostoko (Rytų Aušra) kolūkį – tai lietuvių duotas pavadinimas. Sutinkame tris mielus barzdotus senukus, tarsi žynius, jie mums pasakoja, kad čia dirbo apie 20 lietuvių, rodo vietą, kur buvo lietuvių ir vokiečių kapai. Deja juos prieš 30 metų pervažiavo traktorius. Liko toks laukas su dideliais kupstais, vietiniai jų nebejudina. Nuvykstame į dar vienas kapines šalimais, visai baigia išnykti, o sako dar visai nesenai buvo didelės. Atpažint nieko nebeina, bet sako, lietuvių tikrai čia būta. Tas pats ir Udarnik, Nachimove. Važiuodami pakelėse matome tupinčius žmones, keistas šis jų įprotis, tupi ir nieko neveikia, tupi, kaip mes net nemokam tupėti. Moterys palei kanalą plauna indus, vaikai dviračius arba net patys nusimaudo…

2011-07-17

Iš pačio ryto vykstame į Kurgan Tiubė katalikišką bažnyčią. Ją, apie 1960 m. nupirkę privatų namą ir jį perstatę, įkūrė vokiečiai. Šiandien bendruomenė labai mažytė. Mus sutinka šiltai. Pasakoja, kad anksčiau jų buvo daugiau, pilietinis karas apmažino gretas. Kunigas jaunas, iš Argentinos. Labai maloniai su mumis bendrauja. Atvyko čia prieš dvejus metus, tai jo pirmas paskyrimas. Nemokėjo net rusų kalbos. Įsivaizduoju, ką jis turėjo pergyventi pirmaisiais mėnesiais… bet jis tik šypsosi, nesiskundžia. Sutariame, kad po mišių važiuosime prie mūsų paminklo ir jis jį palaimins – juk daugeliui tremtinių tik stiprus tikėjimas Dievu teikė jėgų nepasiduoti.

2011-07-18

Susipakuojame daiktus grįžimui į Dušanbė. Pakeliui dar užsukame į legendines lietuvių kapinaites, už Ujaly miestelio, kurias, sako, palaidojo kalnų griūtis ar nuošliaužos potvynio metu. Jokių ženklų nematyti, bet kopiame į viršukalnę, kur matyti musulmonų kapinės ir galima pasigrožėti Vachšos slėnio panorama. Gera kalnuose, daugeliui iš mūsų jie kelia geras emocijas. Sutinkame ožkų bandą, keistai į mus žiūrinčių vietinių. Viršukalnėje įvykdome Eigmino močiutės prašymą – vieningu šūksniu atsiprašome vėžlių, mat juos lietuvių tremtinių vaikai gaudė ir valgė, kad nemirtų iš bado. Nusikabarojame. Kelias į Dušanbė. Kažkokia ypatinga diena – policija stabdo bent 5 kartus. Kol mūsų vairuotojas aiškinasi, mes per langelį perkame pistacijų. Šypsenas sukelia policininko prašymas mūsų vairuotojui papildyti jam mobilaus telefono sąskaitą.

Paskutinės vakarienės vykstame pas lietuvę Genutę ir jos vyrą praeityje garsų aktorių Marat‘ą Aripov‘ą. Iš pažiūros gatvėje neišsiskiriantys vartai atsiveria ir mes visi, Genutės vadinamai „vaikais“, patenkame į jos glėbį. Vidiniame kiemelyje gaivu ir žalia, pavėsį sukuria vynuogių stogas, o sienomis lipa įvairiausi Genutės puoselėjami augalėliai, o kiek jų! Palei kanalą pririkiuota tūkstančiai mažų kaktusiukų. Aplink kojas sukiojasi katės. Genutė visus sodina prie ką tik padengto stalo ir neša lietuviškus valgius. Marat‘as pasakoja mums civilizacijų istoriją, deklamuoja poeziją. Jau visai vėlai pasirodo ir jų sūnus Tomas. Lietuviškai jis jau nekalba, bet užsidegęs pasakoja mums apie Tadžikistano gyvenimo ypatumus. Ypatingas vakaras, graži ekspedicijos pabaiga.

2011-07-19

Ankstyvas skrydis į Maskvą. Į lėktuvą turime sulipti būtinai tam tikra tvarka, kad reikiamai pasiskirstytų svoris ir lėktuvas nepavirstų. Skrydis ilgas, nepavyksta nei užmigt, nei kažką prasmingo nuveikt. Peržiūriu nuotraukas – viena po kitos atsuku atgal jau prabėgusias tokios išsvajotos ir taip lauktos ekspedicijos dienas… Tik nusileidus mus plojimais pasitinka Tomsko komanda. Smagu vėl juos matyti. Dalijamės įspūdžiais, apžiūrime vieni kitus. Visi sveiki gyvi, o iš akių matyti, kad visi iki vieno savy nešamės naują, ypatingai svarbų neišdildomą patyrimą…

Maskvoje turime truputį laiko. Vykstame aplankyti menamo Jono Žemaičio – Vytauto kapo ir pirmojo gulago akmens Lubiankos aikštėje.

Traukinių stotis. Krūva kuprinių. Kelionė namo. Visi sutartinai kartojame, kaip dar nenorime pabaigos, kaip greitai viskas prabėgo…

Traukinys dunda link Lietuvos. Mano komanda klega traukinio restorane ir niekas nesiskirsto miegoti.

2011-07-20

Rytas traukinyje. Prausiamės. Traukiame jau kiek išblukusius „Misija Sibiras ‘11“ marškinėlius. Vaizdai už lango vis labiau pažįstami, vis labiau savi. Kuo labiau artėjame, tuo daugiau virpuliukų bėgioja po kūną. Akies krašteliu jau matau atėjusius mūsų pasitikti, traukinys stoja, dedamės kurpines ir po truputį rangomės iš vagono. Gėlės, apsikabinimai, bučiniai, fotoaparatų blykstės, pusryčiai, didžiulis šurmulys – viduje gera. Tiesiog gera. Truputį poilsio ir prasideda nesibaigiantis mano „Misija Sibiras ‘11“ metraštis…