Besiknaisiojant po savo rūpesčius prieš ekspediciją visiškai nepastebėjau, kad už mano nugaros stovi daugybė žmonių. Artėjant išvykimui, vis daugiau ir daugiau vilčių, lūkesčių ir tikėjimo. Tiek manimi, tiek mano karta, tiek ekspedicija.

Išvykstu į misiją, ir tai suprantu tik dabar, pažadintas minios fotografų, operatorių, žurnalistų, gatvėje mojuojančių žmonių. Žinau, kad tai reikšminga ir man ir jiems, beveik visai tautai, tačiau užkalbintas ir klausiamas, kodėl, nesugebu išlementi nieko reikšmingo. Kol kas tik jaučiu. Važiuoju sužinoti.

Maskva mane sutiko pasipūtusi. O aš tuo žavėjausi. Iš pagarbos. Miestas orus, grandioziškas, besididžiuojantis. Ir didžiuojasi jis pergalėmis. Fizinėmis. Karais.

Kad ir kiek jų bebūtų buvę, didžioji Rusija mindė visus pasipainiojusius po kojomis, ir tai šaukia didžioji dalis Maskvos. Toks jausmas, kad kiekvieno bent kiek reikšmės turinčio statinio koncepcija turi tokias esmines dedamąsias: dydį ir karinių motyvų.

Paradoksalu, bet mes, kaip, beje, ir dauguma čia užklydusių, pagarbiai žvelgiam į milžiniškų gabaritų betonus. Ryjam karčią seilę ir nusilenkę didybei keliaujam toliau.

Anksti ryte , besileidžiant Tomske, pažiūrėjau pro lėktuvo langą. Šiurpoka, nes per 10-20 minučių skrydžio mačiau tik mišką.

Po poros valandų, jau Tomske, sujudino dar vienas vaizdelis – pusės ar net viso kilometro pločio upė. Toks jausmas, kad masteliai čia visai kiti. Vėliau  ekspedicijos vadovas paaiškina, jog Tomė, Jenisėjus, kitos Sibiro upės vietomis gali būti kelių ir keliolikos kilometrų pločio.

Pats Tomskas galėtų būti pavadintas didmiesčiu miško viduryje. Iš visų pusių apsuptas taigos, miestas apgyvendinęs maždaug tiek žmonių, kiek Vilnius. Beje, dauguma mano matytų – daugiau europietiškai atrodantys, kas leidžia spėti, jog didelė dalis žmonių atvyko čia iš kitur, savo arba valdžios noru. Su vienu tokiu susitinkame pokalbiui – Lietuvių tremtinių anūkė. Simboliškai, pokalbis davė pradžią mintims apie Sibirą, nors atsakymų apie tremtį neatnešė, kaip prieš tai tikėjausi. Priešingai – pažadino daugiau klausimų.

„Astarožna, tam miedviedia jest,“ – susirūpinęs taria autobusiuko vairuotojas, paleisdamas 86-ajame kvartale, maždaug už 40 kilometrų nuo Tomsko, miško kirtėjų kaimelyje. Pirmieji tremties pėdsakai prieš akis – pustuštis kaimas, dalinai apgyvendintas, dalinai, galbūt, apleistas  tremtinių. Už poros kilometrų – buvęs lietuviškas kaimelis, o galiausiai – kapinės ir pirmoji lietuviška salelė Taigoje. Grupė nuščiūva, prasideda darbas.

Keisčiausia tai, jog viską, ką padarom mes, yra tik kapinių aptvėrimas, tarsi gintumėme jas  nuo žmogaus, nors taip jas suniokojo būtent gamta. Ir to niokojimo mes nenorim sustabdyti. Tokia Mūsų medinių kryžių kultūra – mediniai simboliai supūva maždaug per 50-70 metų, galbūt tiek reikia, kad išeitų paskutiniai mums artimi žmonės. Toks gyvas kryžių senėjimas taigos viduryje, mano galva, daug sakralesnis nei poliruoto marmuro mados, mūsuose šiandien suprantamos kaip deramas žmogaus atminimo gestas.

Mano susipažinimas su Taiga tęsiasi – apsinuodijau pelkės vandeniu, todėl jau antra diena išvemiu viską, ką išgeriu. Dar viena taigos būtybė, šįkart –  mikrobūtybė, pasirodė esanti nedraugiška.

Pirmąją apsinuodijimo dieną jaučiausi visiškai išsekęs, todėl negalėjau padėti ekspedicijos komandai dirbti. Negana to, pliaupiant lietui, keliaujant iki vietos, iš kurios mus turėjo paimti autobusas, tapau komandos našta. Tarpais teko kaupti visas jėgas, kad išstovėti ant kojų, todėl neliko jokių „bajerių“, galvoje sukosi tik viena mintis – „žmogau, su šita vieta juokauti nereikia“.

Laimei, dabar viskas jau geriau. Antroji apsinuodijimo diena neatrodo tokia baisi, atgavau šiek tiek jėgų, todėl, nors vis dar pabalęs, prisijungiu prie grupės į Tomsko kapines.

Lankant Tomsko senąsias kapines, kuriose, beje, nuo maždaug aštuoniasdešimtųjų nebelaidojama, į mintis ateina kategoriška išvada – vietiniai neturi sunkumų pamirštant savo artimuosius. Vaizdas baugus, tarsi vaikščiotumėm po vaiduoklių miestą. Kažkoks mintyse baisiai nederantis vaizdas – pompastiški besididžiuojančių vietinių kapai su blizgiomis penkiakampėmis, menančiomis pergales  didžiajame tėvynės kare, nors kapai pelkėti, užvešėję piktžolėmis ir krūmais, kur ne kur ant šalia kapų įrengtų staliukų mėtosi tušti degtinės buteliai.

Šiek tiek paieškoję randam ir lietuviškus kryžius, o pamačius užrašą, pasidaro geriau – „Išvyko į Lietuvą“.

Nemanau, kad reikėtų  kritikuoti vietinę kultūrą, ar aukštinti mūsų, tačiau akivaizdu, kad mūsų Pagarbos supratimas man ir tikriausiai kiekvienam lietuviui atrodo teisingiausias.

Po vėlyvos kelionės traukiniu ir nakties taigos kaimelyje Belij Jar, aplankėm dar dvi kapines, šį kartą abi prieš kelis metus lankytos LiJOT.  Mūsų indėlis nebuvo didelis – keli išrauti krūmai, nukirstos šakos, nudažyti metaliniai kryžiai. Tačiau tai, jog mes čia, iš už 3000 km atvykstam nebe pirmi, įpučia optimizmo.  Galbūt ankstesnės ekspedicijos taipogi nepadarė daug, tačiau palikti, kad ir nedideli pėdsakai, atgaivina kapavietės ryšį su gyvųjų pasauliu. Jei atvirai, manau, kad būtent tas ryšys su gyvuoju pasauliu , ne patys kryžiai ar šventi užrašai ar šventųjų atvaizdai, paverčia kapavietes šventomis, ir tas šventumas matomas net ir 7 metai po ankstesnės ekspedicijos.  

Užsukame ir į buvusį tremtinių kaimelį, keli šimtai metrų nuo kapaviečių .Čia jos tik pėdsakai – supuvę namai, besimėtantys surūdiję daiktai, apaugę keliukai. Vaikščiojant sunkiai susivokiau, kur esu. Toks jausmas, kad vaikščioju po praeitį. Vaizdas, kurio niekada nebuvau matęs, kurio Lietuvoje ar bet kur kitur Europoje nepamatysi.

Visada maniau, jog laikas žmogų pririša prie vietos, kad ir kur ji bebūtų. Kaimelyje matėsi, jog tremtinių namai buvo pastatyti tvirtai, ilgam, kad darbo buvo įdėta daug, turėjo, spėjant iš pastatų , ir mokyklą, kitus viešus pastatus, vyko gyvenimas ir ne vienus metus, tačiau grįžo visi, neliko nė vieno. Ir tai jau šį tą sako.

Pasivaikščiojimas padovanoja dar vieną patirtį – išaiškėja, jog mūsų vairuotojas – lietuvio tremtinio sūnus. Įninkam į pokalbį, kuris vėliau virsta viešnage jo namuose.

Maždaug 6 val. ryto, po kelių valandų miego traukinyje, persėdam į 2 mikroautobusus ir pajudam taigos link. Ekspedicijos vadovas prašo vairuotojų vežti tol, kol bus galima važiuoti. Vairuotojai taip ir padarė – paleido ant pelkėto keliuko, maždaug 30 kilometrų nuo mūsų  galutinio taško, ir patikino po 2 dienų grįšią.

Jau buvome tikroje pelkėtoje taigoje, knibždančioje ne tik voverių ir burundukų, bet ir gyvačių, elnių, lūšių, meškų – burundukai lakstė mums bevaikščiojant, juodas gyvates apeidinėjom, o pėdsakai prie stovyklavietės leido mums žinoti, jog meškos ir lūšys naktį apsiuostinėjo neprašytuosius.

Dvi dienos ėjimo, nuėjimas ir grįžimas, bei diena kelionėj nuo stovyklavietės iki kapinių ir atgal bei kapinių tvėrimas buvo pakankamai pajausti, jog būta šiek tiek fizinio krūvio.

Aš pats ir, kiek mačiau, mano kompanionai, pertraukose nuo darbo traukė rakštis, o nuo ėjimo vėrė siūlus į pėdų pūsles. Infekcija, kurią buvau pagavęs, užpuolė ir daugiau komandos narių.  Keista, tačiau mūsų tai nė kiek netrikdė, netgi priešingai – norėjom dar.

Keista, tačiau man sunkumas buvo malonus. Net neabejoju, kad ir kiekvienam komandos nariui. Visi iš ekspedicijos norėjome sunkaus darbo, sunkaus to kažko siekimo. Galbūt skambės kiek nihilistiškai, tačiau norėjau šiek tiek kančios, ne beprasmiškos aišku – tokios, kad suvokčiau ekspediciją ne tik kaip žodžių junginį, bet ir kūnu: raumenimis, nuovargiu.

Paskutines dienas leidžiame jau praėjusių ekspedicijos dienų rekolekcijomis, asmeniniais pokalbiais, artimesniais susipažinimais.

Pridėsiu, jog be galo svarbi misijos dovana man – 16 asmenybių, su kuriomis daugiau mažiau man teko susipažinti. Pokalbiai, diskusijos, kurie  ypač įsigalėjo ekspedicijai besibaigiant, leido man dar labiau įsigyventi į misijos klausimus.

Jei atvirai, daugiau klausimų liko neatsakyta. Vis dar aiškiai neatsakiau sau, kas yra tremtis ir kodėl aš taip norėjau čia dalyvauti. Neatsakiau, ir kas man yra Sibiras, kuris liko dar abstraktus, bet brangus apibrėžimas. Neradau aš ir ryšio su savo artimaisiais, kurį tikėjausi vienokiu ar kitokiu būdu užčiuopti.  Į ką atsakiau ir ką radau, yra dar daugiau Lietuvos, orios ir pagarbios kultūros.

Pabaigai

Istoriją mes suvokiame skirtingai. Vis dar nesame radę ir vieningo tremties apibrėžimo. Nei Lietuvoje, nei , tiesą sakant, tarp ekspedicijos dalyvių. Sutinku su istorijos advokatais, kad tai svarbu, tačiau nemanau, kad tai yra svarbiausia. Svarbiausia, mano galva, kad vieningai suprastume pagarbą, tiek asmeniniu, bendruomeniniu, tiek tautos lygiu, kuri, tikiu, yra esminė šiandieninės kultūros dedamoji. Orios kultūros, pridėsiu.

 

Liepos 7 diena

Pagaliau išvykome į Sibirą. Dieną pradėjome nuo susitikimo LiJOT biure, kur mūsų kuprines pasunkino bendri daiktai, o galvas – daugybė patarimų ir palinkėjimų. Nuo pat pradžių aplink šmirinėjo galybė žurnalistų su kameromis ir diktofonais. Klausinėjo, kaip jautėmės, ar pasiruošę ir t.t. Sunkūs klausimai, juk tiek minčių pynėsi galvoje. Mačiau, kaip jų kamantinėjami dalyviai stengėsi į klausimus žiūrėti lengvai, su humoru. Gal ir gerai, tada nebuvo prasmės gilintis į asmeninius išgyvenimus.

Užsikėlę mantą ant kupros kulniavome pėsčiomis į traukinių stotį. Pakilūs, geros nuotaikos, pasiryžę labai daug atlikti per artimiausias dvi savaites, ėjome Didžiąja gatve. Aplink būriavosi daug smalsių ir fotoaparatais apsiginklavusių turistų, į mus galvas suko šurmulį išgirdę vilniečiai.

Akimirką pagalvojau, kiek daug jau gavau patekęs į „Misija Sibiras‘11”. Nors dar nenuvykau į Sibirą, jau bendravau su daugybę tremtinių, politinių kalinių, sveikinausi su Prezidente, Premjeru, Seimo pirmininke ir kitais politikais. Kaip tai atsitiko? Kuo labiau įsitraukiau į projektą, tuo aiškiau mačiau šio projekto įtaką, turtą, kurį sukrovė šešerių metų ekspedicijos. Savotiškai pasidžiaugiau atsakomybe būti vienu iš sibiriakų – atsirado dar vienas iššūkis, kuris atnešė ir atneš daug džiaugsmo gyvenimu.

Stotyje patekome į didelį žmonių būrį. Buvo gera, kad manęs išlydėti atvyko tėvai, brolis, draugai. Smagu, kad pasirodė ir Seimo narių, buvusių ekspedicijų dalyvių. Spaudos konferencijoje skambėjo daug padrąsinimo kalbų, projekto prasmės aiškinimų. Visa išlydėtuvių atmosfera, žmonių dėmesys mums tik dar labiau padidino ryžtą kuo daugiau atiduoti ir pasiimti iš ekspedicijos, kad jaustumėmės atidavę viską, ką tik galime ir net daugiau. Tiesiog troškau kuo greičiau sėsti į traukinį.

Netrukus išėjome į peroną, kur padainavome lietuvių liaudies dainą „Mėnulis tikras tėvas jo“. Su ja pradėjome savo dviejų savaičių dainų maratoną, kuriam vieta ir laikas nėra svarbūs J. Tada atsisveikinau su visais artimiausiais ir pasukau link traukinio. Po trumpų pasimojavimų traukinys pajudėjo. Pagaliau… Pagaliau galėsiu atitrūkti nuo kasdienių rūpesčių, šokinėjimo nuo vieno darbo prie kito ir susitelkti vienam tikslui. Ateinančias dvi savaites nebus jokių kompiuterių, interneto, televizoriaus ir beveik mobiliojo telefono (juk turėsiu palaikyti ryšį su namais J). Labai laukiau naujos patirties, naujų įspūdžių.

Traukinyje toliau pažinomės vieni su kitais. Kelių dalyvių nemačiau iki pat ekspedicijos, todėl važiuodami link Maskvos turėjome daug laiko „apsitrinti“. Beje prieš naktį dar pramankštinome kojas Minsko traukinių stotyje. Miestas nustebino savo didumu ir modernumu – po Lietuvoje plačiai nušviestos krizės galvojau pamatysiąs vien lūšnynus ten. O vakarą baigėme diskusijomis su prof. Algiu Vyšniūnu ir žurnalistu Jauniumi Matoniu.

Liepos 8 diena

Nors pabudau jau Rusijoje, pažvelgęs pro langą mačiau tuos pačius medžius, elektros stulpus ir kelius, kaip ir Lietuvoje ar Baltarusijoje… Tik artėjant link Maskvos vis daugėjo didmiesčio detalių: dangoraižių, žmonių, neaprėpiamų gyvenamų rajonų. Ankstų rytą vyrai, įsitvėrę savo „čemodanus“, skubėjo į darbą, moterys vedė vaikus į mokyklas ir darželius. O mes jau ruošėmės lipti iš traukinio.

Lietuvos ambasados svečių namuose nusimetę kuprines, nusiprausėme, papietavome ir išėjome pasižvalgyti po vasaros kaitros svilinamą miestą. Per porą valandų aplankėme Arbato gatvę, Raudonąją aikštę, Nežinomo kareivio kapą, GULAG‘o istorijos muziejų. Pastarasis nuvylė savo paviršutinišku požiūriu į skaudų laikotarpį: „Kaliniai grožėjosi gražia neaprėpiama Sibiro taiga“.

Apskritai, pirmuoju įspūdžiu galvojau, kad Maskva yra visai artima Lietuvai savo žmonėmis ir kultūra. Tačiau vėliau pamačiau, kokia ji yra didelė ir chaotiška. Važiuodami metro jautėmės lyg skruzdėlės ankštame skruzdėlyne – kamščiai prie kasų, kamščiai prie eskalatorių, kamščiai metro vagone. O šioje minioje kiekvienas surūgęs veidas siekė atsiriboti nuo kito: skaitydavo knygą, klausydavosi ausinuko, maigydavo mobilųjį telefoną ar tiesiog spoksodavo pro vagono langą. Beje, metro stotys vadinamos gražiausiomis pasaulyje: gal sutikčiau su tuo, jei kas nors nuvalytų storą purvo sluoksnį nuo lubų ir skulptūrų. Taip pat mieste daug šiukšlių, keistų, niekaip nederančių pastatų, prabangių automobilių ir šalia jų besitrinančių elgetų. Pilna kontrastų, nors tuo Maskva nesiskyrė nuo kitų didmiesčių (Paryžiaus ir Seulo), kuriuose gyvenau: dar vienas pasaulio centras su didelėmis savo problemomis. Negalėčiau ilgai gyventi ten, greitai užsimanyčiau atgal į mažą, jaukų ir žalią Vilnių.

Pabuvę kelias valandas svečių namuose atsisveikinome su svetingai mus priėmusiais darbuotojais ir išvykome į oro uostą. Pakeliui išsimaudėme Maskvos duše – bekeisdami stotis netikėtai papuolėme į stiprią liūtį. Šlapiais rūbais, bet vis dar geros nuotaikos sėdome į oro uosto ekspresą J.

Vos išlipę Tadžikistano ir Sibiro ekspedicijos turėjo atsisveikinti. Jautėmės gerai vienas kitą pažinę, todėl gaila išsiskirti. Po gausybės apsikabinimų išsiskyrėme ir pasukome į savo terminalus. Jau netrukus sėdėjome lėktuve, kuris per 3 laiko juostas ir beveik 4 valandas nuskraidino mus į centrinį Sibiro miestą.

Liepos 9 diena

Skrydžio metu miegojau labai neramiai: nuolat pabusdavau nuo visokių krestelėjimų, stiuardesių pasiūlymų atsigerti ar netgi pavalgyti (pirmą valandą nakties). Net nepajutau, kaip greitai atėjo laikas leistis. Nėrę pro debesis išvydome miškų apsuptą Tomsko oro uostą. Negana to, lijo ir buvo šalta. Spėliojome, ar šiandien mūsų laukia taigos išbandymai. Susigūžę iš lėktuvo nuskubėjome link pastato. Ten mus pasitiko mažai kieno pažintas ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna.

Sulipę į išnuomotą autobusiuką, pajudėjome link viešbučio Tomsko akademiniame miestelyje. Tądien neplanavome jokių žygių į taigą, nes reikėjo poilsio po dviejų mažai miegotų naktų, taip pat turėjome nusipirkti darbo įrankių bei maisto. Apsistojome netikėtai patogiame viešbutyje „Rubin“, kurį po kelių dienų netgi ir apdainuodavome. Po trumpo poilsio ten pakilome pavalgyti į šalia esančią kavinę. Dešimtą valandą ryto sukirtome riebios salenkos sriubos ir plovo: jaučiausi sotus visai dienai. Tada pasiskirstėme komandomis, ir aš su keliais vaikinais išvykome pirkti įrankių į miestą.

Oras vis dar buvo apniukęs, nuolat lijo. Neišvaizdžiam Tomskui jis nepridėjo grožio. Miestas man priminė vaikystę Vilniaus Naujamiesčio rajone tarp apleistų pastatų, gamyklų ir metalinių garažų. Daugiabučių sienos apipelijusios, gatvės duobėtos, o jose važinėja seni „Žiguli“, „Niva“ ir „GAZ“ automobiliai. Visa tai buvo slepiama netvarkomos miesto gamtos: aukštų žolių, išsikerojusių medžių.

Užsukome į buitinių prekių turgų: mums reikėjo kirvių, pjūklų, vinių ir puodų maistui ant laužo virti. Nors daiktai paprasti, užtrukome kelias valandas parduotuvėse, kol juos atradome ir supirkome. Grįždami į viešbutį sutikome ir maistu nešinas merginas – laukia avižinių kruopų savaitės.

Vakare susirinkome ruoštis rytojaus darbui: galandome kirvius, tepėme sumuštinius. Jautėmės jaukiai leisdami laiką drauge: dainavome, pasakojome anekdotus ir linksmas istorijas.

Liepos 10 diena

Šiandien tvarkėme 109 kvartalo kapines. Po dar vienų labai sočių pusryčių sėdome į autobusą ir nudardėjome link miškų. Bene 30 kilometrų lingavome smėlėtu miško keliuku, kuris tampa tikru liūnu, vos tik stipriau palyja. Važiuodami link kapinių laukėme artėjančių nuotykių: spėliojome, kiek uodų miške, ar daug žygiuosim. Tik mūsų vadovas jautėsi žinąs, kur mes lendame: prieš porą dienų jis apžiūrėjo apylinkes ir žadėjo daug darbo.

Išlipome netoli senos, bet vis dar tebedirbančios lentpjūvės. Jos darbininkai pasitaikė draugiški ir leido pagaląsti ką tik nupirktus kirvius. Žygiuoti link kapinaičių reikėjo apie 5 kilometrus. Eidami keliu nuolat sutikdavome pravažiuojančius miškovežius, šiaip kažkur nuklydusius žmones. Žygiavome lengvai: net ir visų žadėti uodai nepuolė spiečiais. Bet tik iš pradžių…

Netrukus pasiekėme ir lietuvių kapines. Ant neaukštos kalvelės matėsi keli patręšę kryžiai, tik ant vieno vos galėjome įžiūrėti užrašą. Nieko nedelsę kibome dirbti: kapinaites reikėjo aptverti daugiau nei 50 metrų tvora. Iš pradžių šiek tiek pasitrynę, jau po kelių minučių visi plušėjome: pjovėme medžius, genėjome, žievinome ir smailinome kuolus, juos apdeginome ir kalėme į minkštą šilelio žemę. Saulė kaitino vis stipriau, o nuolatiniais draugais tapo uodai. Šie nesirinko vietos ir kąsdavo netgi per kojines ar pirštines. Teko griebtis tinklelio, stipraus purškiklio, kad darbas nesustotų. Bet tvoros pamatai sparčiai dygo ir kėlė kapinaites naujam gyvenimui.

Netrukus dalis komandos su vadovu išėjo įkurti naują stovyklavietę. Mes, šeši vyriokai, likome toliau tverti tvoros: ant sustatytų kuolų tvirtinome po du skersinius. Po kelių valandų darbas buvo baigtas. Šviesaus medžio tvora apjuosė kapinaites, prašvitusias mums. Džiaugdamiesi savo triūsu susiruošėme link stovyklavietės.

Šiek tiek paklaidžioję suradome tarp krūmų įsikūrusius mūsiškius. Vakarienė buvo ruošiama, palapinės statomos. Keliomis laisvomis valandomis naudojosi Juozas, statęs kryžių rytojaus kapinėms. Prieš ekspediciją kai kurie dalyviai mokėsi kryždirbystės iš meistrų, todėl dabar stengėsi panaudoti žinias, vos tik pasitaikė proga.

Po ilgo darbo jautėmės labai suplukę. Norėjome atsigaivinti ir nusiprausti, bet vienintelis švaraus vandens šaltinis tebuvo geriamo vandens bokštas miestelyje netoliese. Svarstėme kitus kelius ir galiausiai mūsų akys užkliuvo už čia pat telkšančios pelkėtos balos. Vanduo tamsios spalvos, šaltas, apsuptas nendrynų, bet labai nesmirdi. Užmetėme kelis rąstus ant vandens, kad padarytume savotišką lieptą prieiti arčiau. Atrodė visai patikimai, todėl Algirdas avantiūriškai nė nedvejodamas pirmas išbandė vandenį. Pasimurkdęs išlipo patenkintas. Nenuostabu, kad greitai juo pasekė ir dauguma kitų, įskaitant ir mane. Vanduo tikrai šaltas, o dugne užkliudžiau kažkokią skardą, nors kam tai gali rūpėti?! Po maudynių prie laužo skaniai sukirtome skanų plovą. Vieniems nuėjus miegoti, su kitais likome kalbėtis iki pat vėlumos. Diskutuodamas su kitais stebėjausi, kiek daug bendrų minčių turime, nors iš pirmo žvilgsnio esame labai skirtingi.

Liepos 11 diena

Mane prikėlė įsakmus vadovo paliepimas skubėti. Iki popietės, kada grįžtume į Tomską, reikėjo aptverti dar vienas kapinaites 86 kvartale, taip pat ten pastatyti kryžių ir susitvarkyti stovyklavietę. Deja, vienas iš mūsų, balos bandytojas Algis, sunegalavo ir liko gulėti palapinėje. Visgi ir be jo, kapinėse nesuvargome: per porą valandų aptvėrėme kelis ten esančius lietuvių kapus, nupjovėme krūmus ir virstančius medžius. Galiausiai paruošėme duobę kryžiui.

Kryžiaus nešimas, statymas kapinėse ir pašventinimas išėjo didinga abiejų dienų kulminacija. Prie jo statymo prisidėjo visa komanda, todėl norėjosi įsimintinai jį pastatyti. Kelis kilometrus nešę nuo stovyklavietės iki kapinių, įtvirtinome kryžių į duobę, apdėjome akmenimis ir plytomis. Taip pat Juozas įkasė vienos lietuvės tremtinės perduotą partizano kulką ir pašventino kryžių. Galiausiai merginos padėjo gėlių. Tarp mūsų tvyrojo pakili nuotaika, pasididžiavimo jausmas – būtent tokių išgyvenimų ir laukiau ekspedicijoje.

Grįžę į stovyklavietę, sutvarkėme ją ir pasiruošėme išvykimui. Kaip tyčia vis labiau krapnojo lietus, todėl skubėjome iki susitikimo su autobusu vietos. Netrukus pasipylė liūtis. Smėlėtas miško kelias bematant pažliugo, o mūsų autobuso nesimatė. Susispietėme po medžiais ir laukėme jo. Po valandėlės vadovas liepė daugeliui eiti link kaimo ir ieškoti pastogės. Aš likau su juo laukti autobuso. Jo nesulaukę, nusprendėme ir mes eiti link kaimo.

Be nuotaikos žingsniavome pažliugusiu keliu, kai staiga už nugaros išgirdau variklio gausmą. Dar viena nepamirštama akimirka: slysdamas nuo vieno kelio krašto į kitą iš už kalniuko iš pradžių pasirodė baltas stogas, o paskui ir visas mūsų „GAZ“ autobusas. Džiaugėmės it pamišę. Šokome vidun ir vienas kitam rėkavome nelaikydami emocijų. Dar prieš minutę nerimavome, kas galėtų priimti 16 žmonių grupę, o nakvoti palapinėje per liūtį būtų nemaža kančia. O dabar jau šokinėjome autobuse į Tomską. Netrukus pasivijome ir likusius žmones.

Važiuodami atgal džiaugėmės gražia pabaiga. Tik Algirdui niekas nerūpėjo: autobuse visąlaik miegojo ir atrodė nekaip. Beje grįždami irgi neapsiėjome be nuotykių. Mūsų autobusas automobilių kamštyje prasilenkdamas su kitu automobiliu nulaužė pastarojo veidrodėlį. Pamatę tą, tikėjome, kad Sibire taikiai nesibaigs tai, juolab kad mūsų vairuotojas nė nepristabdęs nurūko pirmyn. Nukentėjęs automobilis sekė mus iki pat viešbučio. Tačiau pabaiga buvo visai netikėta: mūsų vairuotojas atvežęs mus ramiai išlipo iš autobuso, pakalbėjo su nukentėjusiu ir, davęs kelis šimtus rublių, atsisveikino. Gero elgesio ir paprastumo pavyzdys kiekvienam!

Liepos 12 diena

Ech kaip negera buvo pabusti – nujaučiau peršalimą. Nosis užgulusi, balsas prikimęs. Nepaisant to, visi kėlėmės ir papusryčiavę išjudėjome į miestą. Reikėjo nusipirkti traukinio bilietus į Bielyj Jarą, esantį už kelių šimtų kilometrų nuo Tomsko. Kol vieni liko traukinių stotyje, mes nukulniavome į netoliese įsikūrusias jau uždarytas Tomsko II kapines.

Tokių apaugusių, džiunglėmis pavirtusių kapinių dar nebuvau matęs. Visgi gana greitai suradome kelis lietuvių kapelius, kuriuos iškart dalis iš mūsų ėmėsi tvarkyti. Aš nusprendžiau paieškoti dar daugiau tautiečių pėdsakų tankmėse. Didžiuliame plote buvo sunku atskirti vienus kapus nuo kitų: medžiai ir krūmynai skandino kiekvieną paminklą. Buvo keista, kodėl žmonėms nerūpėjo vos prieš keliasdešimt metų juos palikusių atminimai. Vėliau iš kitų sužinojau, kad šios kapinės – ne išimtis ir jų menką priežiūrą galima paaiškinti kultūros skirtumais. Visgi kiekvienas kapas buvo patogiai įrengtas: šalia paminklo, apkabinto dirbtinėmis gėlėmis, paprastai stovėdavo stalas, suolas, ant kurio kartais netgi palikti ir keli buteliai. Visa tai aptverta pusmetrio aukščio metaline tvora, saugojusią vietą nuo laukinių gyvūnų. Bet visa tai jau buvo seniai nenaudojama, lyg būtų pastatyta išnykusiame mieste.

Vakare važiuodami link Belyj Jaro savo kupė sutikome ir pakalbinome kelis vietinius. Iš pradžių keliavo trys kelininkai, gana nekalbūs, bet paprasti. Jiems išlipus prie mūsų prisijungė dvi rusaitės studentės. Keista, bet jos irgi buvo nekalbios: daugiausia šnekėjome mes, o jos tik atsakinėdavo. Susidariau tokį įspūdį, kad merginos pernelyg nesidomėjo tuo, kas vyksta už Tomsko srities. Todėl nekalbėjome ir apie Lietuvą, kuri joms greičiausiai atrodė lyg kitas pasaulis. Bet pagalvojęs supratau, kad Lietuvoje atrasčiau ne vieną kaimo žmogų, kuriam jokios prancūzijos, vokietijos, anglijos ar net Vilnius nerūpėtų. Skirtingiems žmonėms skirtingai mato pasaulį ir jo ribas.

Į Belyj Jarą atvykome jau vėlų vakarą. Mūsų užkimštas vietinis autobusiukas nuvežė prie vienintelio 8000 gyventojų miestelyje viešbučio… Jeigu jį būtų galima pavadinti viešbučiu. Tačiau džiaugėmės gavę bent minkštą lovą ir šiek tiek vandens, o dušu planavome pasirūpinti kitą dieną. Tiesa, viešbučio administratorė ne kalbėjo, o rėkė ant mūsų. Netyčia sutikau ją eidamas į tualetą: lyg iš pasakų nužengusi Freken Bok iššoko iš patalpos taršydamasi oro gaivikliu. Pakliuvęs ant jos kelio išgirdau tiradą jos įsakmių ir piktų aiškinimų. Pasakiau „xorosho“ ir palinkėjęs geros nakties dingau jai iš akių.

Beje sublogavo dar viena mūsiškė Lina – kaip ir jau spėjusį atsigauti Algirdą, ją stipriai pykino ir kankino karštis. Šįkart kaltininku pasirinkome pietų maistą ir pasimokėme, kad žuvį ir grybus rizikinga čia valgyti. O man vis labiau ryškėjo peršalimas, jaučiau artėjantį karštį – išgėręs šilto vandens ir vaistų kritau miegoti.

Liepos 13 diena

Geriau tądien nebūčiau kėlęsis. Ar dėl kaitinančių viešbučio radiatorių, ar pačiam kūnui iškėlus temperatūrą miegojau lyg pirtyje, slogavau. Vis dėlto nenorėjau praleisti darbų, todėl tęsiau su visais. Po pusryčių susiradome vairuotoją ir išjudėjome link Rybinsko kapinių.

Pamiškėje įsikūrusiose kapinaitėse atradome bene dešimt lietuvių kapų. Vienų palaikai tradiciškai jau iškasti ir giminaičių pargabenti į Lietuvą, kiti – už dūlančių tvorų ir pūvančių kryžių. Nupjovėme senus medžius, sutvirtinome tvoreles, nudažėme aprūdijusius kryžius. Nors nebuvo tiek jėgų dabar kaip ekspedicijos pradžioje, sukomės sparčiai ir uodų ilgai nemaitinę netrukus pajudėjome link kitų kapinių.

Ištremtų lietuvių ūkininkų gyvenvietė Karelinas jau seniai išnykusi, tačiau kapines radome bene tvarkingiausias iš visų. Nemažai dėl jų pasistengė 2006 metų ekspedicija, todėl mes tik simboliškai nukirtome kelis senus medžius. Taip pat apvaikščiojome po kažkada 33 šeimas glaudusį kaimą. Belandžiodamas po likusius pamatus stebėjausi, kaip žmonės įsikurdavo tokiomis sąlygomis ir įsteigdavo parduotuves, pirtį, paštą, mokyklą… Dabar ši vieta atrodė lyg pasaulio pakraštys, į kurį užklysta tik meškos ir burundukai.

Po paskutinių tos dienos kapinių sulaukę kažkur paklydusio vairuotojo, sugrįžome į Belyj Jarą. Sėdėdami krovininio automobilio tvankioje bagažinėje, kaip įprasta, dainavome lietuvių liaudies dainas ir juokavome. Prieš viešbutį miesto centre, šalia ežero, vadovas Alekna dar surengė mums ekskursiją. Jos pabaigoje parodė vietą, kur prieš aštuonerius metus meška sudraskė merginą. Pasigriebė ją prie namų ir nuvilkusi iki ežero sudraskė. Vėliau iškilus meškų pavojui prisimindavau šią istoriją. Galiausiai grįžęs į viešbutį aš jau rimtai karščiavau ir greitai kritau lovoje. Kambaryje šalia prigulė ir negaluojanti Lina.

Gaila, kelių valandų poilsis viešbutyje atėmė daug gerų įspūdžių iš mudviejų. Iš pradžių mūsiškiai maudėsi vietiniuose dušuose, kuriuose šiltas vanduo buvo tiekiamas iš žemės glūdumoje tyvuliuojančių versmių. O vėliau apsilankė pas mūsų vairuotoją. Pasirodo, kad jo tėvas buvo lietuvis, kuris anksti išvykęs į gimtinę sūnaus taip ir nepamatė. Dabar kartu su žmona metisas, kaip save pristatė, svetingai priėmė mūsų ekspediciją. Vis dėlto man ir Linai kelios poilsio valandos sugrąžino daug jėgų.

Vėlai vakare mūsų laukė traukinys į Asiną. Padedami geros palydovės jame atsidūrėme keliomis valandomis anksčiau, nei turėjome. Išgėręs puodelį arbatos kelionės laiką išnaudojau brangiam miegui.

Liepos 14 diena

Asiną pasiekėme apie penktą valandą ryto. Po daugybės valandų miego jaučiausi lyg naujai gimęs, sveikata sugrįžo. Sulipę į du nuomotus mikroautobusus miegančio miesto gatvėmis pajudėjome link kitų kapinių. Šiandien mūsų tikslas – Tonguskij Bor – buvęs kaimas.

Kelias valandas siūbavome siauru Sibiro greitkeliu, kurį vėliau pakeitė tiesus miško kelias. Galiausiai mus sustabdė didelės balos: iš vadovo sužinojome, kad toliau beveik 30 kilometrų pėdinsim patys. Bet juk mes tokių išbandymų jau seniai norėjome! Užsikrovėme kuprines ant kuprų ir pajudėjome smėlėtu keliu.

Žygiavome permainingai. Visų pirma saugojomės meškų, kurios vėjuotu oru galėjo neužuosti mūsų ir netikėtai pasirodyti kelyje. Tada trijų metrų padaras bėgantis, lipantis į medį ir plaukiantis greičiau nei žmogus būtų neprognozuojamas, ypatingai su meškiukais. Todėl iš šono atrodėme lyg nesuderintas keistų instrumentų orkestras: kad atbaidytų svečius, skambėjo balsai, kirviai, puodai ir kastuvai. Dar užtraukdavome ir vieną kitą jau pradainuotą lietuvių liaudies dainą. Po maždaug penkių kilometrų praėjome netoli kelių miško kirtėjų: šie išgirdę, kur einame, paklausė, ar mes neišprotėjome. Bet mes nestojome ir išnaudodami mažas pertraukas judėjome link tikslo. Be to, oras atrodė idealus: nei saulė kepino, nei liūtys maudė, tik uodai puolė. Visgi po keliasdešimties kilometrų netyčia nuklydome į šoną, todėl teko apsisukti. Galų gale stipriai nuvargę pasiekėme kaimą. Beje, eidami link jo pastebėjome išraustus skruzdėlynus, išlaužytus avietynus ir sunerimusį vadovą. Sužinojome, kad tai alkanų meškų darbas, atliktas prieš porą dienų. Bet neturėjome didelio pasirinkimo: stovyklos vieta buvo geriausia, ką galėjome rasti beribiame tankiame miške. Netrukus įsikūrėme.

Taip pat mūsų vandens atsargos išseko. Teturėjome kelis butelius geriamo vandens. Nors šalia tyvuliavusios pelkės vanduo atrodė įtartinas, vadovas Alekna tuoj pat pademonstravo jo kokybę išgėręs kelis gurkšnius. Ieškojome šaltinių, rinkome lietaus vandenį, bet vis tiek galiausiai teko pasikliauti pelke. Skysčio spalva panaši it arbatos, o skonis šiek tiek rūgštokas. Tačiau pavirinę ir kartais prafiltravę galėjome gerti. Po vakarienės savijauta buvo gera, karščiavimo lyg nebuvę. Tačiau krito Milda ir Mingailė – abidvi stipriai supykino. Spėjome, kad greičiausiai kalta ilga ir sekinanti diena. Visi gėrėme pelkės vandenį, todėl netikėjome, kad jis būtų kaltas čia. Galiausiai pasiskirstėme naktine pamaina ir sukūrėme papildomą laužą atbaidyti meškoms.

Liepos 15 diena

Ryte sužinojome, kad stovyklavietėje liksim dar vienai nakčiai. Kelios merginos vis dar jautėsi nekaip, o mūsų laukė ne lengvesnis žygis atgal. Taip pat šiandien turėjome sutvarkyti 41 kvartalo kapinaites. Gaila, šįkart atėjo mano nedėkinga eilė likti stovyklavietėje: nešiau, pjoviau malkas, tvarkiau aplinką.

Apie vidurdienį grįžę mūsiškiai prisijungė: vieni ruošė pietus, kiti miegojo. Papietavę nusimaudėme pelkėje: šaltas vanduo atgaivino karštą dieną. Tuo metu pradėjome statyti dar vieną medinį paminklą, šįkart kaimui atminti. Taip pat ilsėjomės, bendravome, ruošėme medieną nakties laužams.

Jau vėlų vakarą susirinkome prie laužo pasikalbėti. Nors žinau, kad ankstesnės ekspedicijos dažnai tą darydavo, mes darėme tą pirmąkart. Pirmiausia, pasidalinę savo įspūdžiais ir nuotaikomis, po to žaidėme Karolio pasiūlytą žaidimą: iš patarlių knygos ištraukę sakinį jį turėjome iliustruoti šių dienų pavyzdžiu. Nors iš pradžių buvo keista, vėliau jis įsisuko ir parodė mūsų mintis. Dar labiau pažinau įdomius savo bendražygius. Taip pat džiaugiausi vis dar stipriu mūsų noru judėti pirmyn.

Liepos 16 diena

Kai pramerkiau akis, aplink mano palapinę bruzdėjo žmonės. Laukė 30 kilometrų dienos žygis, todėl skubėjome išsiruošti. Greitai sukirtau jau grikių košės dubenėlį, sumečiau daiktus į kuprinę ir kartu su kitais palikau stovyklavietę. Prieš tai dar stabtelėjome pasidžiaugti mūsiškių pastatytu mediniu paminklu Tonguskij Bor prieigose.

Žingsniuoti per tankų pelkėtą mišką kainavo nemažai jėgų. Iš pradžių keliavome buvusio siauruko pylimu. Kelias buvo toks tiesus, kad pažvelgę tolyn matėme, kas mūsų laukia už 5 ir daugiau kilometrų. Žingsniavome greitai, o pristabdyti nesinorėjo, nes kiekviename sustojime mus kaip mat apspisdavo šimtai uodų. Įsiminė, kai kažkas pabandė užmušti vieną nenaudėlį ant mano nugaros – rankos trinktelėjimu patiesė jų apie 15. Vėliau išgirdau paaiškinimą, kodėl esu taip mėgstamas jų: mano kraujo grupė yra pirma J. Purškikliai, atbaidantys uodus, tapo geriausiais mūsų draugais. Judėjome tolyn nemažindami spartos, tačiau netikėtai pristabdėme dėl vienos nuvargusios mūsiškės. Pasiskirstėme merginos neštais daiktais ir palengva pajudėjome pirmyn.

Patekę į spygliuočių mišką atsikratėme uodų spiečių. Tačiau atsirado kitų bėdų – saulė vis labiau kaitino, o smėliuotas kelias priminė klampojimą pajūrio paplūdimiu. Žygį apėmė slegianti monotonija, kurią kartais sklaidydavo mūsų dainos ar trumpi pokalbiai. Beje artėdami link kaimo sutikome vis daugiau vietinių. Iš pradžių motociklininkas su žmona pralėkė „liulka“, vėliau keliskart praskuodė ir žiguliukai. Aplink pradėjo rodytis metalo rinkėjai su ieškikliais. Šiose apylinkėse šis užsiėmimas yra vienas iš populiaresnių, mat buvusio siauruko bėgiai, jų dalys,  išnykę kaimai slepia daug turto. Kiek girdėjau, viena tona metalo kainuoja iki 600 litų. Bet bendrauti su vietiniais nebuvo kada – žingsniavome pirmyn.

Viena iš maloniausių dienos akimirkų aplankė mus, kai priėjome tiltelį per pelkę. Vidurdienį prakaitas žliaugė nesustodamas, todėl nedvejoję visi šokome išsimaudyti į drumzliną vandenį. Akimirką pagalvojau, kad tai jau trečias kartas šioje ekspedicijoje ir apskritai mano gyvenime, kai lendu į pelkę maudytis. Anksčiau Lietuvoje niekas manęs nepriverstų maudytis pelkėje, o dabar tryškau džiaugsmu maudydamasis. Po maudynių visi jautėmės it naujai gimę ir patenkinti tęsėme žygį.

Po truputį artėjome link Baturino. Nuovargio slopinamos dainos skambėjo vis rečiau, žingsnis tapo lėtesnis, o pertraukos – ilgesnės. Būtent tuo metu pirmąkart per visą ekspediciją pajutau rimtą nuovargį, ypač vargino vandens trūkumas. Dabar buvo belikęs tik degėsių kvapo ir skonio lietaus vanduo – kaip bjauru jį gerti! Bet šalia ėję draugai padėjo susitelkti ir nesustoti. Galiausiai pasiekėme Baturino prieigas – šilelį, kuriame matėsi pelkė. Pusė iš mūsų liko ten įkurti stovyklos, o aš su kita puse pėdinome į kaimą ieškoti vandens.

Pirmasis kaimo pastatas, kurį pamatėme, buvo kepykla, kuri atrodė lyg didelė lentpjūvė.. Užsukę pasiprašėme vandens ten buvusių dviejų seniokų. Bepildamas smėlio spalvos skystį stebėjausi mus priėmusiais. Du neišskirtiniai rusų diedukai, sėdėję šalia didelės krosnies, žiūrėjo „Kas laimės milijoną?“, gliaudė saulėgrąžas ir kartkartėmis žvilgtelėdavo į mus. Neatrodė, kad būtume juos labai sudominę, rodos, net nepaklausė, iš kur mes atklydome. Duonkepiai greičiausiai gyveno šiame pastate, ką kita jie veiktų čia sekmadienio vakarą. Netrukus parnešėme vandenį draugams, o patys grįžome į miestelį.

Turbūt visą gyvenimą prisiminsiu vaizdą, kurį išvydome įžengę į pagrindinę Baturino gatvę. Jos prieigose, tarp suverstų smėlio kalnų ir rastų, žaidė vaikai. Mes apsirengę armuotomis kelnėmis, užsimaukšlinę tinklelius, apsiavę nematytais batais atrodėme jiems kaip ateiviai ar išvaduotojai. Greičiausiai vienintelius juos ir sudominome savo vizitu: miestelio gatvės tuščios, o vienas kitas praėjęs žmogus rūpinosi savo rūpesčiais. Kelių tūkstančių gyventojų kaimelyje palei vieną gatvę susiglaudę mediniai pastatai, visai tvarkingi, apkalti gražiomis, raižytomis dailylentėmis. Praėję kelis namus užsukome į parduotuvę, dirbančią visą parą! Pirmiausia nusipirkome ledų – atgaivino lyg pelkės vanduo. Bevalgant mums juos lauke, muselės ir uodai skraidžiojo aplink, bet jie visiškai nerūpėjo mums. Laukėme Karolio, kuris tuo metu ieškojo autobusiuko rytojaus išvykai į kapines: gavo vietinės greitosios pagalbos GAZ‘ą. Kai grįžo, supirkome maisto produktus ir grįžome į stovyklavietę.

Paskutinis vakaras taigoje praėjo puikiai. Baigę kurtis stovyklavietėje, pavalgėme skanaus Karolio paruošto risotto ir linksmai šnekučiavomės prie laužo. Išsižioję klausėmės vadovo Aleknos pasakojimo apie jo nuotykius vienoje Sibiro saloje, prisiminėme ir vertinome visą ekspediciją. Nors pabaigos dar nejautėme, supratome, kad svarbiausią ekspedicijos dalį jau atlikome. Rytoj laukė paskutinis kapinių tvarkymas.

Liepos 17 diena

Pasiilgau darbo! Iš tiesų paskutinį kartą kapines tvarkiau prieš tris dienas, bet atrodė, lyg savaites nieko neveikiau. Ryte pavalgę pusryčius, susirinkome įrankius ir išsiūbavome greitosios pagalbos automobiliu link buvusio Centralnoje kaimo kapinių. Jose buvo palaidota bene daugiausia lietuvių Tomsko srityje – apie 30. Tiesa, nemažai palaikų jau parvežti į Lietuvą, o prieš dešimtmetį praėjęs miško gaisras sudegino daugybę statytų kryžių. Beje šiose spygliuočių apylinkėse gaisrai nuolat siautėja: pravažiavome šalia supleškėjusio miško. Vaizdas sukrečiantis: gamta atrodė negyva, padengta geltonu, rudu ir juodu anglių sluoksniu.

Atvykę kapinėse iškart kibome tverti tvoros – neturėjome daug laiko, reikėjo skubėti. Pjoviau pušeles ir ruošiau kuolus tvorai. Karštis tvoskė, uodai kapojo net ir per tinklelį. Nuolat stabtelėdavau atvėsti ir apsipurkšti uodus baidančiu skysčiu. Tačiau mūsų darbas davė vaisių: tvora dygo sparčiai. Beje, kokios mintys darbo metu sukdavosi galvoje? O gi paprastos – kaip nupjauti tinkamo ilgio skersinį, ką daryti su netyčia sužeistu pirštu ir panašiai… Reikėjo suktis greitai, kad suspėtume visur, todėl gilesni mąstymai, susitapatinimai su tremtiniais liko laisvesniam, kelionių iš A į B laikui. Galiausiai Miglės smūgiai į paskutinę tvoros vinį ir baigta. Geras jausmas! Sukalbame maldą prie didžiausio kryžiaus ir sėdame į autobusą.

Važiuodami atgal link stovyklavietės svajojome, kaip visi kristume į atgaivinančią pelkę išsimaudyti. Nereikėjo jokio lieptelio, svarbu, kad būtų bent kiek padoresnis vanduo. Netikėtai prieš akis išvydome ežerą. Patį tikriausią švarų, gražų, skaidrios spalvos ežerą! Šalia jo buvę kauštelėję vietiniai akis išpūtė, kai mes išsirengę iki apatinių praskuodėme gražiu paplūdimiu tiesiai į vandenį. Mums netrukdė ir prasidėjęs lietus, turškėmės kaip vaikai. Kiek džiaugsmo gali suteikti tokie paprasti dalykai!

Tęsdami kelionę toliau sulaukėme kompanijos. Tie patys įkaušę rusai labai norėjo su mumis padraugauti, todėl visą kelią sekė savo prabangiu visureigiu. Nusprendėme laikytis santūriai ir atvykę netoli stovyklavietės nekreipėme dėmesio į jų pasiūlymus. Laimei, greitai supratę, kad nieko nebus, nuo mūsų atstojo.

Vos grįžę, pavalgėme, susikrovėme daiktus, palapines ir vėl iškeliavome. Vykome į Tomską, į savo numylėtą viešbutį „Rubin“.

Liepos 18 diena

Kadangi skrydis į Maskvą laukė mūsų tik kitos dienos ankstyvą rytą, todėl visą pirmadienį apžiūrinėjome miestą. Nors šią dieną nedirba muziejai daugelyje pasaulio šalių, labiausiai norėtas aplankyti KGB muziejus buvo atviras. Beje, nuoširdžiai tikėjomės ten pamatysią sovietų režimo veiksmus teisinančią ekskursiją, bet buvo priešingai. Mus lydėjusi darbuotoja papasakojo apie kalinimus, vykdytus nusikaltimus panašiu požiūriu, kokį pateikia mūsų istorikai. Daugeliu atveju ji netgi piktinosi dabartinės Rusijos politika, kuri iškreipia faktus mokyklų programose, kad išaukštintų šalį ir jos istoriją. Moteris niūriai atsiliepė apie valstybės ateitį, bet daug tikisi iš religinių bendruomenių, kurios nuolat skatino demokratizaciją šalyje.

Po muziejaus papietavome, keliese pavaikščiojome po vietines parduotuves, turgų ir galiausiai grįžome į viešbutį. Pavakarės miegas rodėsi visai naudingas prieš bemiegę naktį. O vakare vadovas Alekna pakvietė mus pažiūrėti filmo apie 2004 metais vykusią ekspediciją į tą pačią Tomsko sritį. Jei žiūrėčiau jį prieš ekspediciją, turbūt susidaryčiau kur kas didingesnį ir simboliškesnį vietovių įspūdį nei dabar. Žiūrėdamas mačiau vietas, po kurias vaikščiojome, kurias lietėme ir tvarkėme, jokių gilių simbolinių poteksčių. Įdomu, kaip man jos atrodys prisiminus jas po kurio laiko.

Liepos 19 diena

Belaukdamas išvykimo į oro uostą naktį nusnūdau ant viešbučio sofos. Ketvirtą valandą ryto susikrovę mantą į autobusą atsisveikinome su mūsų vadovu, kuris dar savaitei liko Sibire, ir išvykome į Tomsko oro uostą. Miestas vis dar giliai miegojo: gatvėse matėsi vos keli automobiliai ir žmonės. Be didesnių problemų įsėdome į lėktuvą, kur atradome laiko papildomam miegui. Vis dėlto ankstyvi pusryčiai ir pašnekesiai su kitais neleido daug ilsėtis.

Išlipę Maskvoje laukėme ekspedicijos į Tadžikiją dalyvių. Po beveik valandos greitai praėję pro muitinę (ačiū Maskvos oro uosto darbuotojams!) jie pasirodė: kiek įdegę, pablyškę, bet laimingi. Traukinyje nuo oro uosto iki miesto nesustodami dalijomės įspūdžiais, stebėjomės vieni kitų nuotykiais: tomskiečiai – tadžikų karščiais, tadžikai – tomskiečių pelkėmis. Maskvoje vėl apsistojome ambasados svečių namuose. Nusiprausę keliavome į menamą Pietų Lietuvos srities partizanų vado Adolfo Ramanausko – Vanago palaidojimo vietą. Tiesa, niekas iki šiol negali visiškai patvirtinti, kad ten jis yra palaidotas. Kadangi dauguma KGB tardytų žmonių čia buvo laidojami, tai tėra spėjama jo amžino poilsio vieta. Po to vykome į Liubiankos aikštę, prie paminklo, skirto pagerbti Gulago aukas. Deja, aikštė buvo pilna policininkų, kurie ją buvo užtvėrę rekonstrukcijai, įdomu, ar tikrai. Tiesa, jie leido Linai padėti gėlių prie Solovkų akmens.

Po pietų pailsėję svečių namuose išsiruošėme kelionei, šįkart pagaliau į Lietuvą. Susėdę į traukinį toliau dalinomės įspūdžiais iš ekspedicijų, apžiūrinėjome nuotraukas ir laukėme grįžimo į Lietuvą. Taip pat daug laiko praleidome kalbėdamiesi apie ekspediciją, draugus, lietuvius, apskritai gyvenimą. Kalbėjomės nuoširdžiai, nesirinkdami žodžių, bet ne tuščiai. Galiausiai supratau, kaip man pasisekė pažinti tiek daug skirtingų, bet tuo pačiu protingų, savo tikslams ir principams atsidavusių jaunų žmonių.

Liepos 20 diena

Pagaliau Lietuva! Nors praėjo tik dvi savaitės, spėjau pasiilgti jos. Artėdami link stoties pro langus išvydome gausybę žmonių, žurnalistus. Išlipęs iš traukinio pirmiausia pasisveikinau su manęs sutikti atėjusia šeima. Taip pat apsidžiaugiau čia pat buvusiais draugais. Vėliau keli žurnalistai užkalbino: kaip ir išvykstant, galvoje sukosi pilna minčių, bet kažko konkretaus, tvirto ir reikšmingo nebuvo. Matyt, reikėjo laiko apmąstyti, kas nutiko, prisiminti akimirkas ir padaryti išvadas.

Po gražaus sutikimo visi dalyviai sutarė kartu papusryčiauti. Šįkart Didžiąja gatve ėjome pavargę, ne tokie pasitempę, bet laimingi ir atlikę svarbų darbą. Simboliška, pakeliui atsitiktinai pagelbėjome į kliniką ieškojusiai kelio ir vos prareginčiai senolei. Totorių tautybės moteris papasakojo mums apie savo gyvenimą, vargus, išaugintą sūnų, apgailestavimą, kad neišmoko savo tautos kalbos. Kataraktos operacijai išsiruošusią moterį palydėjome iki klinikos ir atidavėme tiesiai į medikų rankas. Gražus tęsinys Sibire pradėtiems geriems darbams!

 

Andrius Romaška. Dienoraštis*.

07 07

Dunda liepos septintosios traukinys. Naktis rami. Jaudulys, aplankantis prieš didžiąsias išvykas, matyt, geria vyną pievose. Galbūt todėl, jog nekeliauju į nežinią. Tebūsiu įmestas į karuselę. Žinoma, su atitinkamom atsakomybėmis ir pareigomis. Visgi, galiausiai vis tiek turėčiau likti gyvas. Pernelyg stipri komanda manajam užnugary.

Visame dienoraštyje vengsiu fizinių ir buitinių dalykų. Atsiras, kas tikrai jais pasidalins. Pavargau jais dalintis savo bastymosi po pasaulį aprašymuos. Tik mintelės ir paliečiantys įvykiai.

O šiandieną labiausiai paveikė visai ne griausmingas išlydėjimas. Ne visos fanfaros. Ne televizijos kameros. Šie dalykai niekada nevirpino manęs. Jausmukas didžiausias buvo vėlai vakare pastačius koją Minske. Tada pabudau iš sapno. Kelionės laukimo sapno. Abstraktaus kalbėjimo apie ją sapno. Pirmasis suvokimas, jog kažkur kažko keliauji čia ir dabar. Kažkas laukia.

07 08

Rytas. Kadangi Sibiras dar toliuos, o ir visai su juo susijusiai tematikai dar tikrai bus laiko ir vietos mano dienoraštyje, pasidalinsiu keletu mintelių iš asmeninės perspektyvos.

Apsisukam dviese ir pasileidžiam tolyn nuo visų Maskvos gatvėmis. Bėgam basi nesustodami. Galiausiai merkiam kojas į fontaną ir kvėpuojam miestu. Gali aplankyti šimtus muziejų, nusifotografuoti prie keliasdešimties monumentų, bet niekada nepasisemsi tikrojo miesto kvapo. Nesusiliesi su juo. Tą valandą jautėm Maskvą.

Maskva. Berods negirdėjau nė iš vieno dalyvio, jog šis miestas būtų jiems patikęs. Beprotiškas dydis, milžiniški kamščiai, rūsti milicija.. Būtent dėl to Rusijos sostinė mane ir sužavėjo. Savo atšiaurumu. Bet ne tokiu netikusiu ir netikru kaip kokiame Londone. Maskva, nors ir atgrasi, bet natūraliai. Jos tokios būta per amžius dėl unikalių socialinių ir kultūrinių veiksnių. Žmonėms, ieškantiems šilumos, perdėto grožio, čia tikrai nevertėtų keliauti, bet aš Maskvon norėčiau sugrįžti ilgesniam laikui. O kur dar visi Tolstojai su Anomis Kareninomis ir kiti knygų veikėjai, kvėpavę paralelinėje, knygų vaizduojamoje Maskvoje ir kurios vaizdą jau buvau susidaręs. Einu ir nejučia lyginu prieš tai regėtą Maskvą knygose ir šią, esančią prieš akis. Žavu.

07 09

Alekna. Užteko vieno rankos paspaudimo, kelių minučių žvilgsnio, kad patikėčiau jo autoritetu. Kiek vėliau, ekspedicijos eigoje aplankys suvokimas – kvaili tie, kurie šio žmogaus juodąjį humorą, ironiją ir griežtumą suvokia kaip pagrindines jo savybes, toliau jų tematydami tuštumą. Detalės tai. Smulkios. Visa, kas slypi už jų – žavingiau. Pajutusių, kas slypi anapus uždangos, žygio metu neapleido garbės jausmas, suvokiant, koks žmogus veda komandą į priekį.

Kontaktas. Retas turbūt pastebėjo, bet tai buvo pirmoji diena, kai asmeninės kiekvieno bendravimo zonos suartėjo. Aiškiau tariant, atsirado pirmieji prisilietimai, galvos priglaudimai. Atsirado fizinis kontaktas. Pirmasis žingsnis link dvasinio, protinio ryšio, iki kurio dar buvo likę kelio.

Pirmasis prisilietimas prie lietuvių. Tremtinių dukra, gimusi Rusijoje, begyvenanti Sibiro vidury, nekalbanti lietuviškai. Pirmasis jos susikurtas įspūdis taip pat keistas  – sau po nosim tyliai žodžius berianti žema moteriškė. Taip taip, man kaip ir daugumai žmonių, gyvenime koją kiša išankstinis nusistatymas. Ir gali tūkstančius kartų per gyvenimą savo kailiu patirti nusistatymo kvailumą, pas Adą, vis tiek atėjau su išankstiniu nusistatymu.

Man vėl buvo suduotas smūgis. Fantastiška moteris. Kažkas apsigynęs disertaciją apie italų kiną kažkur Sibiro vidury? Koks vis dar siauras mano suvokimas apie šį pasaulį. 32 įtemptos ausys klausė josios gyvenimo istorijos. Pirmąkart šioje kelionėje kažkas mane, mus palietė.

Tiesą sakant, abstrakčios kalbos apie tremtį, su ja susijusius žiaurumus suteikdavo man informacijos. Bet tik tiek. Informacija juk nevirpina. Šis sąlytis su Ada, su istorija, paliko kažką daugiau nei faktus šitoje jaunoje galvoje.

07 13

Kvaila lyginti skirtingas akimirkas, patirtas skirtinguose laikuose, tarp skirtingų žmonių, skirtingose erdvėse, bet man būtų gėda nepaminėti, jog tai buvo stipriausia, emocionaliausia (bent jau man) kelionės para.

Viskas prasidėjo gana nekaltai. Belyj Jar`e ieškojome transporto, nuvešiančio mus į už miestą esančias kapines. Atradus tokį, paaiškėjo, jog pastarojo vairuotojo tėtis buvo tremtinys iš Lietuvos, tad lietuviškų šaknų turintis vyras pasikvietė mus vakare atvykti į jo namus. Žygiuodami lietui pliaupiant nuo savojo viešbutuko iki vairuotojo namų, ypatingų išgyvenimų nesitikėjome. Tačiau.

Nors Belyj Jaras – vienas tų Sibiro miestelių, kuriuose tarsi sustojęs laikas, kuriuose vidury kelio ganosi karvės ir kuriuos norint apibūdinti teateitų žodis – skurdu, tačiau mūsų vairuotojas su žmona mus priėmė labai gražiame name su valgiais nukrautu stalu. Juokavom, kad šeimininkas išleido daugiau pinigų ant vaišių, negu mes jam tądien sumokėjom už darbo dieną ir benziną. Visgi, svarbiausia tuo metu ten buvo tikrai ne pinigai ir net ne paliečiančios vairuotojo gyvenimo istorijos faktai.

Svarbiausia buvo jausmukas. Jausmas jų ir mūsų akyse, kai būdami už 4000 kilometrų nuo Lietuvos, dainavome šeimai lietuvišką dainą. Sudrėkusios visų akys, kai vairuotojas su žmona teigė esantys kartu jau 30 metų ir kaip atsaką už mūsų dainą, užtraukė savąją duetu. Palikom namus saulei leidžiantis ir mėnuliui kylant, pajutę kas yra „Ruskaja duša”.

Tokio jausmo būtų užtekę mėnesiui į priekį, tačiau, kaip paaiškės ateinančią naktį, tai tebuvo graži įžanga.

Vidurnaktį traukiniu išvykom į Jašiną, kurį turėjom pasiekti 5 valandą ryto. Normalūs žmonės suvokdami, jog ryt laukia daug jėgų pareikalausiantis žygis, krito į patalus. Nenormalių atsirado keturi.

Sėdėjome toje žavingai apšviestoje kupė ir kalbėjomės. Kalboms daug peno davė šiandieninis ir kiti tiesioginiai susidūrimai su tremtiniais susijusiomis istorijomis. Trys iš trijų tremtinių, kurių palikuonių istorijas girdėjome, sukūrė šeimas Sibire, bet visi trys jas palikę pabėgo. Dvi glaudžiai susijusios dilemos – kas svarbiau – šeima ar tėvynė? Ar išties turėtume taip gerbti šeimas paliekančius tremtinius? Visus svarstymus nutraukė traukinio konduktorė.

Ar gali tikėtis Sibiro užkampy išgirsti Jesenino eiles naktį deklamuojančią konduktorę? Ketvirta valanda ryto. Juozukas su konduktore dainuoja vienas kitam dainas, deklamuoja Jeseniną. Už lango brėkšta rytas. Mes visi sėdime, šypsomės ir kaifuojame. Telieka pusvalandis miegui. Žavinga ir labai stipru.

07 14

Po pusvalandį trukusio miego šiaip ne taip išsiridenęs iš traukinio, mūsų „nakties ir eilių” kvartetas nusifotografuoja. Išvydę nuotrauką išsigąstame. Mūsų veidai po šios nemigos nakties visiškai susitapatino su vietos gyventojų, todėl Simui, Karoliui ir man prilimpa pravardė „zėkai”. Tuomet trise nutariame kelias dienas žaisti žaidimą, savotišką lagerio imitaciją, įsivaizduodami, jog mes – “zėkai”, esame lageryje ir turime išgyventi.

Sakysite – kvaila? Juk kelionės tikslas šiek tiek kitoks? Tačiau buvo pernelyg daug priežasčių ir motyvų pradėti šį žaidimą. Visų pirma, gali skaityti dievų miškus, gulagus archipelagus, tačiau gyvenimo skaudžiosios pusės nepatyręs jaunas protas niekuomet nesupras žiauraus elgesio priežasčių. Antra, laukė pernelyg ilgas žygiavimo etapas, kad savo mintis ir protą laikytume šioje varginančioje realybėje. Trečia, aplinkybės buvo pernelyg palankios žaidimui, o mūsų aplinka ir gyvenimo sąlygos taip pat buvo panašios į lagerio išbandymus: griežtas, juodojo humoro pokštus propaguojantis vadovas – viskas, ko reikia lagerio prižiūrėtojui, po truputį vis didesnė grupės dalis apninkama ligų ir negalavimų – kaip tikram lagery, varginantį žygiavimą taip pat galėtume susieti su lagerio darbu.

Pradėjome žaisti. Ėmėm daryti viską, kad išgyventume – tai yra nesusirgtume, pradėjom be paliovos laidyti juodojo humoro pokštus, ėmėm subtiliai siekti lemiamo žodžio komandoje, siekėme „aukštesnių pozicijų” lageryje, suteikiančių teisę į lengvesnį gyvenimą – pavyzdžiui, maisto gaminimo. Po kelių dienų visiškai apstulbome dėl šio žaidimo rezultatų – buvome visiškai įnykę į savo susigalvotą vaidmenį, nemąstydami daugiau apie nieką. Tapom akli.  

Tada šio socialinio bandymo išvados pas mane atėjo kaip ant lėkštutės. Nežmoniškai sunku atsiriboti nuo to vaidmens, kurį tau primeta visuomenė. Tuomet ir suvokiau galiausiai, kaip lageriuose žmonės galėjo būti tokie nehumaniški, kaip netgi mes, gyvavę tuo laikotarpiu, būtume neatsispyrę savo socialiniam vaidmeniui – jei būtume prižiūrėtojais – negailestingumas būtų neatsiejama mūsų savybė, jei tremtiniai – darytume net ir tai, kas sunkiai siejasi su humaniškumu, kad tik išgyventume.

„Misija Sibiras`11“ ir buvo man asmeniškai naudinga tuo, kuo ir tikėjaus – ekspedicija suteikė galimybę pačiupinėti visą iki tol išgirstą teoriją. Teorija be praktikos juk bevertė.

PAPILDYTA:

07 10

Naktinė pamaina.

Mano nuomone projekte turėtų būti labiau akcentuojamas dabarties klausimas – tai yra turėtume demonstruoti, jog mums rūpi ne tik Lietuvos praeitis, bet ir dabartis bei ateitis. Taip, sutinku, jog prieš dėdami Lietuvos valstybės pamatus, turėtume pažvelgti į praeitį ir ją gerbti, tačiau jokiu būdu neužsilikti, neužsiliūliuoti joje.

Iki liepos dešimtosios nakties baiminausi, jog ekspedicijos dalyviai pernelyg aukština ir garbina tremtinius bei visą Lietuvos praeitį ir yra fanatiškai joje užsiciklinę. O kaip sakydavo mano istorijos mokytoja – bet koks fanatizmas niekur neveda. Vis gi, pokalbis prie laužo su keturiais dar tąnakt miego nepaveiktais vyrukais, mane itin nuramino.

Tai buvo bene pirmas mano nuoširdus atsivėrimas ekspedicijoje. Džiugu buvo girdėti įvairiausių motyvų, kodėl vyrukai atsidūrė čia. Dar džiugiau, jog jie nebuvo minėtieji fanatai.

Miegot nuėjau ramia širdimi.

07 16

Po 30 kilometrų žygio viena grupės dalis pasuko į mišką kurti stovyklavietės, kita – nužygiavo dar kelis kilometrus ir pasiekė mažą, kelių tūkstančių gyventojų miestelį – Baturiną.

Pasidarė šiek tiek gaila, jog tokių vietovių, kur išties atsispindi visa Rusija, aplankėme vos keletą. Tiksliai Baturiną apibūdino kitas žygio dalyvis – norisi įžengus į miestelį sakyti: „jūs visi laisvi, galite eiti iš šio pasaulio užkampio”, tik klausimas, kur jie benueitų. Juk tie žmonės net nesuvokia, jog už tų, visą aprėpiančių miškų, egzistuoja dar kažkoks pasaulis. Šiek tiek įvairesnis ir spalvingesnis, nei jų.

Žygiuojant iš Baturino mūsų stovyklavietės link, jau visai mūsų ekspedicijai artėjant į pabaigą, mane bene pirmąkart aplankė visiškas komandinis jausmas. Susigyvenimas ne tik su keliais bendraminčiais, bet apskritai su visa grupe. Šį ryšį tik patvirtino epizodas vakare, kuomet Gintautas Alekna, ekspedicijos metu bendravęs su mumis tik paviršutiniškai, pirmą kartą atsivėrė ir papasakojo savo gyvenimo istoriją. Žiūrėjau į jį tą akimirką, kuomet jis paliko savo tvirtumą bei griežtumą ir nevalinga kūno kalba dalinosi savaisiais išgyvenimais. Dar kartelį suvokiau, kad žygis yra bene geriausia priemonė nusimesti savo visuomeninius vaidmenis, savo „rūbus” ir įsitikinimus bei susilieti su gamta ir lygiai tokiomis pačiomis visuomenėje daug kaukių nešiojančiomis būtybėmis, o žygyje ateinančiomis pas tave visiškai plikomis.

07 17

Rubinas.

Pažįstu 16 žmonių, kuriems nuo šiol žodis „rubinas” asocijuosis ne su brangakmeniu, o su viešbučio Tomske pavadinimu. Ir nors šiame viešbutyje praleidome vos 3 naktis, atrodo, jog visą amžinybę. Net nežinau iš ko kyla šis jausmas, gal neveltui pavadinom šį viešbutį legendiniu ir mistiniu.

Tačiau tikrai nepasakosiu visų nuotykių ir naktinėjimų, susijusių su „Rubinu”. Juk pažadėjau tesidalinti mintelėmis. O viena mintelė, verta pasidalinimo, kilo po pokalbio su rusu, atėjusiu parukyti į minėtojo biešbučio vestibiulį naktį.

Pokalbis tetruko vos 5 minutes ir nors manosios rusų kalbos žinios yra minimalios, tačiau nuoširdumui ir emocijoms pasidalinti tai nesutrukdė. Rusui nuėjus miegoti, suvokiau, kad mūsų tauta nors ir bando pabėgti nuo rusų kultūros ir visų asociacijų su šia šalimi, nors ir bando lygiuotis į vakarus, tačiau visgi savo charakteriu ir kultūra esame artimesni rusams.

Pamenu kaip kadaise taip pat nekenčiau rusų kalbos bei šios šalies ir kaip draugė man sakydavo, jog aš kvailas ir turėčiau pasiklausyti rusų bardų. Pamenu, kuomet dvyliktoje klasėje atradau Boriso Grebenščikovo muziką ir kuomet mano suvokimas apie rusų kultūrą vertėsi aukštyn kojom. Nuo to laiko pamažu artėjau prie Rusijos, kol galiausiai po ekspedicijos išties atradau daugybę įkvepiančių dalykų šioje šalyje ir jos kultūroje.

Dar vienas išankstinio nusistatymo kvailumo pavyzdys.

07 19

Stipri kelionė, stipri ir pabaiga. Sėdėjom šeši vyrukai ir viena mergina traukiny, riedančiame link Vilniaus ir dalinomės savo gyvenimo istorijomis, sakėme palinkėjimus ir tostus vieni kitiems. Tai buvo be abejonės žaviausia palinkėjimų, tostų fiesta mano gyvenime. Tokių gilių, ilgų, nuoširdžių ir žavių pasidalinimų tenka išgirsti po vieną per kelis mėnesius, o vien per tą naktį jų buvo galima išgirsti keliasdešimt. Išsidalinę mintimis, atsistojom ir dainuodami „Kaip sirpsta vyšnios suvalkijoj”, šokome valsą naktiniame traukinyje. Nuostabu. Tokiam intravertui, kaip aš, kuris dažniausiai keliauja vienas, groja vienas ir šnekasi vienas, pasijausti jaukiai kažkokioje grupėje žmonių yra didis stebuklas.

Mano nuomone, būtent tuos žmones, su kuriais man teko garbė keliauti, reikia vertinti, gerbti ir džiaugtis jų egzistencija. Džiugu, jog prisimenam savo istoriją, tačiau pamiršti tokius fantastiškus žmones, kol jie dar gyvi, būtų žymiai didesnė nuodėmė, nei pamiršti savo praeitį.

 

2011-05-28

Atsikeliau su kelionine nuotaika. Po gerų dešimties minučių pamačiau kad lauke lyja, ir lyja neblogai.. pagalvojau – fantastika (arba juokas per ašaras)!:) apsivyniojau kuprinę dideliu šiukšlių maišu, pasiėmiau skėtį ir iškeliavau link Didžiosios g. Tiek šįryt tiek kelias paskutines dienas galvojau koks bus tas šių metų žygis (nes buvau tokiame žygyje pernai), ar lengvesnis ar sunkesnis? Kiek nueisime, ar daugiau ar mažiau? Ar nutrins kojas ar ne?

Susirinkus visiems dalyviams trumpai susipažinome ir gavome po akmenuką. Buvo įdomu stebėti žmones spėliojančius ką galėtų reikšti tas akmenukas, bet žinojau kad žygio pabaigoje visiems bus pasakyta jo reikšme. Man patinka simbolika:)

Pilnu autobusu išvažiavome į Anykščius ir jau po pusantros valandos pradėjome žygiuoti. Nebelijo, saulė po truputį džiovino mums takus. Pirmieji kilometrai atrodė kaip lengvas pasivaikščiojimas, bet žinojau kad čia dar tik pradžia.

Kuo labiau į vakarą tuo labiau pradėjo jaustis pūslės ant pėdos pagalvėlių. Supratau kad bus pūslių:) Viskas buvo gan smagu ir nelabai sudėtinga iki frazės „nusimaunam batus ir einam“. Su pūslėm ant kojų ir kuprine ant pečių bristi per upę nėra taip malonu kaip bristi be pūslių ir be kuprinės. Viltis, kad mūsų stovyklavietė nebetoli jau kurį laiką buvo šalia (nes jau temo). Po upės buvo smagu.. su Vilija likom paskutinės ir visiems gerokai pajudėjus į priekį mes su savo pūslėm lėtai pradėjom visus vytis.. nieko, išskyrus mūsų dar laukiančios Ilonos, priekyje nesimatė. Buvo labai gražu, jau temo, o mes dviese šlūbčiojom plačiu per kalnus ir pakalnes besidriekiančiu vieškeliu:)

Atėjus, nors, kur ten atėjus… nučiuožus nuo skardžio į stovyklavietę apėmė džiaugsmas – apsimoviau sausas kojines, kroksus ir atsisėdau prie laužo, valio, šios dienos misija baigta:)

2011-05-29

        Pabudome ir kelkimės! Jau po 9 pajudėjom iš stovyklavietės. Praėjus vos valandai pradėjo lyti:) ir taip lijo, lijo, lijo visą likusią dieną. Su savo fantastiškais kedais čiuožiau molingais keliukais žemyn ir buksavau į kalną. Norint išvengti slydimo kartais reikdavo rinktis šlapią, vietomis kokių 70 cm žolę. Permirko batai. Pūslės vis labiau priminė apie save, bet stengiausi galvot ką nors kita, džiaugtis po lietum stovinčiom karvėm ar tiesiog gamta. O mes ėjom ir ėjom vieškeliais… 🙂 buvo smagu matyti mane lenkiančius ir dar besišypsančius žygeivius.

        Sustojome užkąsti. Galvojau kad einu beveik pačiame gale, bet… toli gražu, man sustojus iš galo vis dar ateidavo ir ateidavo žmonės. Paskutiniai atėjo tik po kokių 15 min ! kaikuriems buvo tikrai labai sunku eiti (gal ne eiti, o susitaikyti su minamų pūslių skausmu). Kadangi ir pati nenorėjau perspausti pūslių nutariau eiti gale. Ėjom tryse. Su paskutinių laukimu nieks nepersistengė… priekyje nieko nesimatė, tik ėjom su viltim už kalnelio ką nors pamatyti, ir štai, už vieno kalnelio pamatėm mūsų belaukiančius žygeivius. Čia buvo nubrėžta linija, kuri informavo, kad jau nuėjome 50 km. Tas reiškė, kad liko nebedaug, ir iš tikro, gan greit pasiekėme finišą. Šlapi ir baigę žygiuoti po truputį pradėjom šalti. Apsirengiau.

        Baigiamasis sustojimas ant Alantos dvaro laiptų. Arnas pasakė ką reiškia tie mūsų akmenukai, paplojom žygio vadovams, pasiklausėm iš Alantos dvaro išėjusios ponios dainų (iš ties neblogų) ir keliavom į autobusą.   

2011-05-31

        Padidėjo FB draugų skaičius. Aptariame žygius, pūsles ir kitas detales:)

2011-06-01

        Paskelbti į ekspedicijas vyksiančių dalyvių sąrašai. Gerų emocijų pliūpsnis. Po truputį ateina jausmas – reikia rimtai pasiruošti.

2011-06-11

        Aplankiau bobutės pusseserę, kuri buvo pasakojusi apie trėmimus. Praleidom apie keturias valandas. Labai įdomu buvo išgirsti šalia esančio ir daug mačiusio žmogaus atsiminimus. Kaikurie iš jų įstrigo ilgam. Visgi širdyje labai džiaugiausi kad mūsų požiūriai apie žmogų ir jo stiprybę sutapo. Ji neverkšleno, kad buvo sunku ir baisu, ji tuometinę situaciją priėmė kaip duotybę ir visada stengėsi įžiūrėti gerąją pusę. Ne situacijos gerąją pusę, o žmonių, tų, kurie buvo šalia ir kuriuos sutikdavai pakeliui.

2011-06-14

        Birželio 14-osios sukilimo minėjimas. Ketetas MS 2011 dalyvių atvyko į LR Seimą. Čia tarp keletos pranešėjų išgirdome ir Paulių iš MS 2010 ekspedicijos. Bravo, graži kalba.

2011-06-22

        Tremtinių namai. Niekada anksčiau nežinojau kad tokie apskritai yra. Matyt dar daug gero yra ant mūsų svieto, tik negali žmogus visko žinoti. Valakampių miškuose įsikūręs pastatas dvelkia ramybe. Užėjome į vidų, ten mus pasitiko susitikimo organizatorė ir pakvietė užeiti į susitikimų salę. Prie didelio salės stalo susėdome mes – dar tik keliausiantys į Tomską ir Tadžikistaną ir Jie – jau buvę ten ir kupini atsiminimų.

        Tremtinių namų atstovė trumpai pristatė kiekvieną susitikimo dalyvę (kuri vėliau papasakos savo istoriją). Ir štai… jau pirmajame pristatymo sakinyje išgirstu žodžius „iš Zarasų rajono“, va pagalvojau – šitas žmogus man jau savotiškai kažkuo svarbesnis už kitus. Juk aš irgi iš Zarasų, mano proseneliai iš Zarasų. Nenuleidau nuo minėtos močiutės – Onos akių ir labai laukiau jos pasakojimo. Prasidėjo trumpi 10-20 min. pasakojimai apie trėmimus, gyvenimą ten. Sulaukusi Onos pasakojimo norėjau užduoti tiek klausimų… tačiau turėjom tik 10-20 min visam pokalbiui, o Ona nelabai girdi, todėl daug klausimų negalėjome paklausti. Per pertraukėlę nuėjau prie Onos ir pasakiau kad ir aš iš Zarasų! Abi apsidžiaugėm. Pasakiau, kad norėčiau su ja susitikti ilgiau nei 10-20 min. Sutarėme, kad atvyksiu ateinančią savaitę.

        Vienas iš labiausia įstrigusių pasakojimų buvo apie vėžlius, kuriuos Tadžikistano tremtiniai slapta gaudydavo ir valgydavo.

        Po vizito tremtinių namuose vykau į kino teatrą „Pasaką“. Čia vyko filmo „Pavergtųjų sukilimas“ premjera. Geras filmas, labai. Manau visi turėtume žemai nulenkti galvas prieš žmones kurie inicijavo šio filmo atsiradimą. Tai ne tik kažkokia jau seniai praėjusi Lietuvos istorija, tai mūsų tautiečiai, kurie kovojo ir iškovojo tai, ką turime dabar (aišku tą turtą po truputį patys ir naikiname…). Manau tą filmą turėtų pamatyti kiekvienas Lietuvos gyventojas.

2011-06-28

        Tremtinių namai. Su dideliu noru išgirsti ir suprasti nuvykau pas Oną. Tiek ji apsidžiaugė pamačiusi mane, tiek aš apsidžiaugiau kai mačiau kaip ji manęs laukė. Gražiai suruoštas stalas, arbata ir t.t. Beklausant Onos istorijos baigėsi ir arbatos puodelis, ir rabarbarų kompotas. Nesinorėjo išeiti, tik klausti ir klausytis.

        Pokalbio pabaigoje ji paprašė vienos paslaugos. Tai turėsiu padaryti per kelionę. Parašysiu kiek vėliau. Prašymas išties buvo netikėtas ir jaudinantis.

2011-06-29

        Rimtai pradedu galvoti apie daiktus, kuriuos reikia turėti lygiai po savaitės! Kuprinė, miegmaišis, kilimėlis, batai, tinklelis nuo uodų ir dar daugybė smulkių, tačiau ne ką mažiau svarbesnių detalių.

2011-07-07

        Besileidžiant saulei išėjau rašyti dienoraščio. Kol perėjau visą traukinį – nusileido saulė. Važiuojam pirmam vagone, o kavinė, kur galima ramiai prisėsti – paskutiniame.

        Pirmieji kilometrai traukiniu jau įveikti, o pirma dar šiltų įspūdžių pilna diena – jau į pabaigą. Galutinis pasiruošimas ekspedicijai buvo gana tradicinis – viskas paskutinę minutę (pirkiniai, darbai, daiktų krovimas).

        Keli šiandien labiausia įstrigę įvykiai:

• Visai šalia traukinių stoties, atžygiavus nuo LiJOT‘o du vaikinukai paklausė, kur mes keliaujam? Pasakėm, kad į Rusiją (Tomską) pagerbti, sutvarkyti tremtinių kapų. Tuomet jie paklausė, tai gal ir iš Rusijos atvyksta delegacija į Lietuvą su tokia pat misija? Nusišypsojau.
• Traukinių stotyje per spaudos konferenciją užsienio reikalų ministerijos viceministrė pasakė kalbą, kalbą, kuri kažkuo palietė. Taip, kaip mus paliečia jausmas „Lietuva, Lietuva“, kai žiūrime krepšinį ir sergame už Lietuvą. Ji pasakė, kad visa Lietuva bus kartu su mumis (visai taip, kaip visi būname „Lietuva“, kai mūsų krepšininkams gerai sekasi. Kai blogai sekasi turbūt net sakyti nereikia, ką galvojam ir apie Lietuvą, ir apie krepšinį).
• Žadintuvai. Sprendėm klausimą, kaip reiks laiku atsikelti, jei beveik nieks neturi laikrodžių ir žadintuvų. Dabar tai dar atrodo taip svarbu..

        Manau ši ekspedicija mus visus pakeis, kad bent išsivalysim nuo informacijos srautų ir kasdienybės – garantuoju.

        Kad ir kokie svetimi dar prie traukinio atrodė ekspedicijos kolegos, traukinyje viskas kitaip. Po truputį įsivažiuojam į komandą. Įdomu, kas bus, kai prasidės darbai.

        Stovim Minske. Dangus raudonas. Traukinių stoty nemažai ramiai slampinėjančių žmonių. Šiltas vasaros vakaras.

• Šiek tiek neramina rusiški/baltarusiški užrašai – nesuprantu.
• Tomske mes būsim jau po pusantros dienos. Važiuodama galvojau, ką išgyveno tie, kurie į Tomską keliavo mėnesį. Kažkas nesuvokiamo.
• Vanduo. Kur buvus, kur nebuvus, vis tiek kažką pamiršau. Ogi – vandenį! Jau belipant į traukinį supratau šitą „pamirštą stebuklą“. Traukinyje kolegos mikliai pasiūlė saldainių. Paėmiau, bet dar nevalgiau. Juk nuo saldainių norisi gerti! Šiek tiek vandens nusipirkom po vakarienės traukinio kavinėje.

        Apie 22 val. Bandysiu eit gult, nes šalimais važiuojantys vagono keleiviai jau gulasi. Truputį numigti ir bevažiuojant spėjau.

        Labanakt šiandien. Viskas dar prieš akis. Einant į savo vagoną patikslinu – Minsko traukinių stoty žmonių visgi DAUG!

2011-07-08

        Uch! Pirmą kart miegojau traukiny. Vakar Minske vienas prašalaitis bandė įsmukt į mūsų vagoną ir važiuot į Maskvą be bilieto (atėjo ir atsigulė į antrą aukštą, ten, kur buvo tuščia vieta). Kontrolierė jį vos išvarė, nes jis buvo girtas ir labai norėjo važiuoti.

        Atvykus į Maskvos traukinių stotį mus pasitiko Lietuvos ambasados Maskvoje atstovas – Donatas. Sumetėm kuprines į ambasados autobusiuką ir nukeliavom link metro. Ohoho koks gražus metro Maskvoj (nepalyginsi su mano matytais Kijeve ir Londone). Nuvykę į ambasadą visi nusiprausėm duše ir iki pietų iškeliavom į miestą. Vaikščiojom po „stary arbat“ ir „novy arbat“, gražu. Kažkur dvelkia senove. Grįžom papietaut į ambasadą, popiet vėl patraukėm į miestą. Aplankėm vieną muziejų ir raudonąją aikštę. Visą dieną buvo gana karšta. Dauguma pavargo nuo vaikščiojimo per karštį. Dabar oro uoste laukiam lėktuvo į Tomską. Lėktuvas 22.20, skrisim 4 val., ten laiko skirtumas dar 4 val., tai … kiek numigsim lėktuve ir tiek. Vos atvykę į Tomską pirksim kapų tvarkymui reikalingus įrankius, maistą ir keliausim į Gintauto (mūsų ekspedicijos vadovo, kuris mus pasitiks Tomsko oro uoste) stovyklavietei numatytą vietą. Įtariu, ryt vakare krisim kaip lapai.

•    Vienas mūsų kolega (spėjam kuris) šiandien visgi paliko Vilnius – Maskva traukiny savo žygio batus. Apie tai atsiminė tik per pietus (nors atvažiavom 9 ryto). Vėliau su Mingaile (kuri moka rusų kalbą) nuvyko į traukinių stotį ir laimingai atgavo batus.

        Visai neseniai išsiskyrėm su Tadžikistano delegacija, atsisveikinom ir vieni kitiem sėkmės palinkėjom. Manau, susitikus turėsim vieni kitiem daug ką papasakoti.

        Keista šiandien buvo vaikščioti po miestą, kai visur (na, beveik visur) rusiški užrašai. Aš nemoku rusų. Nors kai būna parašyta „KOCKBA“ tai galiu suprast kuri raidė ką reiškia.

        Daina „Mėnulis – tėvas jo“ baigia atsibosti. Jau per dažnai ją kas nors niūniuoja arba dainuoja.

2011-07-09

        2 valandą Lietuvos laiku atskridom į Tomską (+4 valandos, taigi Tomske jau 6 ryto). Gintautas mus pasitiko. Sulipome į autobusą ir pajudėjom link viešbučio, kur apsistosim šiąnakt ir iš pirmadienio į antradienį. Lėktuvui leidžiantis jau matėm, kad oras Tomske ne koks. Lyja.  Iki dabar lyja (9.50 val.). Nuo 8 ryto gavom laiko nusnūsti. Kadangi dauguma neturi telefonų-žadintuvų, iš anksto ėjau visus žadinti (išskyrus Arnoldą ir Gintautą) susitikimui 10 val. Vos suskambus žadintuvui nutrūko mano paskutinis sapnas – o gaila (sapnavau savo draugą). Tik iššokus iš lovos puoliau prie daiktų, beveik minutę neradau piniginės. Išsigandau. Piniginė buvo šalia to krepšio, kur nešioju visus daiktus. Kadangi esu ekspedicijos „buhalterė“ – pamesti piniginę būtų liūdna. 10 val. eisim valgyti, po to važiuosim apsipirkinėti maisto, įrankių ir jei nelis – važiuosim į Tomsko kapines (tvarkyti lietuvių kapų).

        10 val. pavalgėm ir išvažiavom į miestą. Dalis – pirkt įrankių, kita dalis – maisto. Maisto parduotuvėj, didelėj, tokia kaip mūsų JYSK ar MAXIMA (XXX) iš pradžių mūsų nenorėjo įleisti, nes mes „ne jų klientai“ ir neturim kliento kortelės. Gintautas visgi suderino, kad mus įleistų apsipirkt. Tiek maisto, tiek įrankių grupės į viešbutį grįžo tuo pačiu metu! Po pusvalandžio visi patraukėm į centrą. Čia susitikom su tremtinių anūke Ada (ji taip pat yra buvusio Tomsko lietuvių bendruomenės pirmininko dukra). Tomsko miesto muziejuje jos studentas mums detaliai pasakojo apie visus muziejaus eksponatus. Gintautas detaliai viską vertė iš rusų kalbos. Visi buvo ganėtinai mieguisti, nes pastarąsias naktis labai nedaug ir nekokybiškai miegojom (+ laiko skirtumas). Vienu metu muziejuj pajutau, kad miegas pakirto kojas. Keistas jausmas, dar nėra taip buvę. Būną kad „nulūžti“ kai būni atsisėdęs, o čia – atsistojus!

2011-07-11

        Vakar nebeparašiau, taigi bandysiu prisiminti ne tik šiandieną bet ir vakar dieną.

Iš pat ryto 7.20 val. nuskambėjus žadintuvui apsirengiau ir nukeliavau pas Gintautą sužinoti dienos plano – ar ateinančią naktį nakvosim miške, ar ne (oras buvo geras, todėl jau buvo galima numanyti, kad miegosim miške). Perėjau per visus kambarius ir informavau, kad keltųsi ir vestibiulyje susitinkam 8.30 val. Dar iki 8.30 ir net 8.35 turėjom mini chaosą dėl daiktų (kaip einam pusryčiaut? Su kuprinėm ar ne, jei su, tai kur dedam daiktus kurių nereiks ateinančiai nakčiai?). 9.00 val. pavalgėm ir išėjom pasiimti kuprinių. 9.35 val. atvažiavo autobusas ir apie 1,5val. mus vežė į 86 kvartalą. Išlipome prie didelės lentpjūvės. Ten įsiprašę vaikinai pagalando mūsų turimus kirvius. Paėję apie 4-6 km. priėjome buvusio 109 kvartalo kapinaites. Čia jau kabojo LiJOT 2006 m. ekspedicijos lentelė lietuvių tremtiniams atminti. Džiugu. Ėmėmės darbo. Iš pradžių pjoviau medžius, tuomet užkūriau laužą, pabandžiau žievinti rastus. Pirmi bandymai žievinti su kirviu buvo ne kokie. Pasiėmiau peilį. Fantastika! Kaip bulvių skutimas. Tiek tą dieną, tiek šiandien visus rąstus žievinau peiliuku. Žymiai patogiau ir greičiau.

        Apie 16-17 val. visos merginos, Juozas ir Gintautas patraukėm link 86 kvartalo, čia dar yra šioks toks kaimas, keletas gyventojų, gyvulių, parduotuvė. (A, tiesa, apie kvartalus. Visa taiga yra suskirstyta į lopinius-kvartalus. Kas kažkelintam kvartale buvo apgyvendinami tremtiniai).

        Netoliese 86 kvartalo ir šalia pelkės įsikūrėme stovyklavietę. Nepraėjus nė valandai jau buvom prinešę šakų laužui, pastatę kelias palapines, o aš savo ruožtu įmerkus visą koją į pelkę (pelkėj aptikau vandens telkinuką, o po kelių minučių tą telkinuką aptiko visi kiti. Ėmiausi darbo pastatyti lieptelį per žoles, nors iki vandens ~5-6m. Prinešiau rąstgalių ir visko, kas būtų pagrindu… stengiausi atsargiau, bet vis vien paslydau ir koją įkišau į vandenį!

        Vakare visi džiaugėmės aptvarkytomis 109 kvartalo kapinaitėmis, valgėm vakarienę.

        Per naktį buvom pasiskirstę budėjimais (palapinė po 1,5 val.). Mes (aš, Eglė, Andrius D.) budėjom nuo 00 iki 1.30, taigi, vėliau iki ryto galėjom ramiai miegoti.

        Vakare prie laužo Simas, Karolis, Petras, Algirdas, Mingailė ir kiti pasakojo tremtinių atsiminimus, kalbėjom apie trėmimą, gyvenimą čia, partizanus, jų įvaizdį Lietuvoje ir kt.           Taigi, taigi, labas rytas. Turėjome pusryčiauti ir 8.00 val. išeiti į šalia esančias 109 kvartalo kapinaites. Paskutiniai budintys nepažadino maisto gamintojų ir iki 8.00 val. nepapusryčiavom. Išėjom dirbti. 109 kvartalo kapinaitės nemažos. Turbūt ir pačiam kvartale gyveno gerokai daugiau žmonių. Niekada nebuvau mačius tokių tipinių rusų kapų! Beveik visos tvoros, kryžiai – mėlyni, beveik kiekvienam tvorele aptvertam kape yra stalas ir suoliukai (stalai net su klijonkėm). Vienoj pusėj kapinių, ant paminklų buvo padėtos čierkos! Niekad nebuvau to mačius!

       

2011-07-12

        Šiandien kėliausi 7.50 val., rengiausi ir ėjau žadinti visų. 9 val. rinkomės ir ėjom pusryčiauti. Važiuojam traukiniu Tomskas – Bely Jar (bilietus traukiniui pirkom 2 valandas… stovėjom eilėj). Atsigėriau pieno su bandelėm ir nuėjau ieškoti kur numigt (radau laisvą vietą antram aukšte pas Simą, Andrių, Andriuką ir Karolį). Numigau.

        Prieš kelias minutes nubudau ir visame gražume pamačiau Tomę (upę). Pirmą syk miegojau antram aukšte (traukiny). Iš antro aukšto Tomė atrodė įspūdingai – didžiulė ir plati. Pravažiavus Tomę buvo labai graži pieva, vėliau dar keli vandens telkiniai (lyg ežeriukai su salomis) – labai, labai gražu. Vykstam į Bely Jar ir, tikėtina, kad iki ekspedicijos galo negrįšim į Tomską. Visus likusius ekspedicijos taškus pasieksim nuo Bely Jar.

        Daugumai grupės atsibodo Rubinas (viešbutis Tomske), kur jau nakvojom dvi naktis. Kol kas tik vieną dieną miegojom miške (šalia 86 kvartalo).

2011-07-13

        Naktį atvykom į Bely Jar. Vietiniu maršrutiniu autobusu atvykom į viešbutį. Čia nelabai norėjo mus priimti. Mūsų daug, mes užsieniečiai, reikia registruoti – žodžiu – daug darbo vidury nakties. Visgi priėmė, susimokėjom. Sumokėjom praktiškai tiek pat, kiek Rubine. Čia apgyvendinimo sąlygos daug blogesnės nei Rubine (nėra dušų, bendri tualetai visam viešbučiui).

        Pamiegoję pavalgėm ir Ginto suderintu mikriuku važiavom į Rybinsko kapinaites, o vėliau į Karelino kapinaites. Apžiūrėjom išnykusio Karelino kaimo liekanas. Įspūdinga, beveik išgriuvusiuose namuose matosi darbščių lietuvių rankų darbas. Storos rastinės sienos apšildytos moliu ir medžio pliauskomis (kurios dar nenubyrėję!).

        Tiesa, mus vežęs mikriukas (jei jį taip galima pavadinti) turėjo 6 keleivines vietas salone + būdą be langų, kur važiavo dar 10 mūsų. Toj būdoj buvo patiesti čiužiniai ir jautėsi lengvas benzino kvapas.

        Mums bevaikštant po Karelino kaimo „likučius“ ir atėjus į vietą, kur turėjo atvykti vairuotojas – jo nebuvo. Belaukiant ir beieškant vairuotojo, kokie 8 bedrakeleiviai žaidė „žemių“ (tą žaidimą, kur reikia mest peilį į žemę, kad atimtum iš kaimyno žemės dalį).

        Grįžę į Belyj Jar su Arnoldu dar 45 min. pirkom traukinio bilietus į Asiną, vėliau tranzavom ir laukėm autobuso į viešbutį (nes traukinių stotis nuo pačio Bely Jar miestelio nutolusi apie 7 km). Betranzuojant ir belaukiant autobuso per traukinio bėgius link miesto savarankiškai ėjo daug karvių! Sutranzavom sėkmingai.

2011-07-14

        Anksti ryte ~ 5-6 val. ryto iš Belyj Jar traukiniu atvažiavom į Asiną. Čia dviem Gintauto greit suderintais mikriukais važiavom link 41 kvartalo (Tunguskyj Bor). Viso kelio atkarpa nuo Asino iki Tunguskyj Bor yra apie 130 km. Mikriukai mus nuvežė apie 100 km. Toliau ėjom. Visą kelią rėkavom, tarškinom turimais įrankiais (nuo meškų). Čia nebebuvo jokio mobilaus ryšio. Vakarop atėjom iki Tunguskyj Bor. Pavargom.

2011-07-15

        Guliu lauke miegmaišy. Petras pjauna malkas. Andrius galanda kirvį. Kūrenasi laužas. Šalia guli dvi „mirtininkės“, tiksliau – truputį negaluojančios Mingailė ir Milda (atėjus į Tunguskyj Bor abi negalavo, gal nuo nuovargio?). Esam Tunguskyj Bor kaime, tiksliau, toje vietoje, kur buvo kaimas. Vakar iki čia pėsčiom atėjom 32 km. Pavargom. Be to, praeitą naktį miegojom traukinyje (Belyj Jar – Asin) nuo 2 iki 5 val…. ne per daug. Traukiny buvom atsidarę langą, smagu, pučia gaivus oras, bet tas gaivus oras per 3 valandas miego man pakirto gerklę. Nebesmagu. Vakar atvykus čia, į stovyklavietę, dar kokias 3-4 val. numigau prieš budėjimą. Matyt tos numigtos valandos buvo ne į naudą, peršalau ir pradėjau sloguoti, bet nieko, čia smagu. Esam prie pelkės – upelio. Planavom, kad gersim ar bent maistui naudosim tą upelio vandenį. Vandens spalva čia kaip juodos arbatos, skonis gan įdomus. Nevirto negėriau, nors Gintautas vakar pora gurkšnių išgėrė – ir nieko.

        Taiga graži. Berželiai, pušelės, ryškiai žalios pelkės, beveik nepravažiuojamas kelias. Aplink stovyklavietę išdraskyti skruzdėlynai – vadinasi, yra alkanų meškų (Gintautas mus paprotino). Vakar einant čia buvo šiek tiek baugoka, bet šiandien jau nieko.

Visą dieną miegojau, nes labai skaudėjo galvą. Juokas juokais, bet kai skauda, visai nesmagu. Vakare susėdom ratu prie laužo ir dalinomės mintimis, įspūdžiais. Manau tai buvo viena iš tinkamiausių progų visiems padovanoti po ženkliuką su Lietuvos vėliava. Tai simboliniai atminimai besilankantiems Tomske. Įteikiau juos Onos (iš tremtinių namų) prašymu.

2011-07-16

        8 val. kėlėmes ir 9 val. pajudėjom iš Tunguskyj Bor link Baturino (planuojama nueiti apie 30 km). Saulėta diena, truputį puola uodai ir karšta. Nuėjus kokius 5-7 km, nusiaviau žygio batus, nes pradėjo trinti. Kroksai – fantastiškas dalykas! Nuėjus apie 7 km stojom, nes Mildą pradėjo pykinti. Kolektyvas greit pasidalino jos daiktus ir toliau Milda ėjo be daiktų. Įveikus apie 8-9 km. pro mus pravažiavo motociklas su kaliaska. Po kokios valandos jis vėl važiavo pro mus ir pirmyn pavežė Mildą ir Mingailę. Geri žmonės. 12 – 15 km pro mus pravažiavo žiguliukas, kuris taip pat pora mūsų merginų (Eglę ir Mildą) pavežė keletą km į priekį.

        Apie 18-19 val. priartėjom prie Baturino, dalis liko įkurti stovyklavietės – kiti išėjom į patį Baturiną – vandens ir maisto. Vandens gavom į butelius prisipilti vietinėj kepykloj. Didžiulės krosnys, eilė metalinių kubilų duonai maišyti ir du kepyklos darbininkai – sargai. Papildytas vandens atsargas vaikinai parnešė į stovyklavietę, likę pusiaukelėj palaukėm, kol jie grįš ir toliau keliavom į Baturiną. Čia turbūt viena ar dvi gatvės klotos asfaltu – kitur smėlis ir žvyras. Vietiniai gyvena labai skurdžiai, o gal tik taip atrodo? Namų išorė apkalta taip, kaip mes Lietuvoje apsikalam namų vidų. Kiemai su daug nereikalingų rakandų, didžiule žole, apgriuvusiais mediniais statiniais (malkinėm ir pan.)

        Vietinėj Baturino krautuvėj apsipirkom. Vakare Karolis išvirė skanią vakarienę, po jos smagiai sėdėjom prie laužo (iki kokių 2.30 val.) Daug dainų sudainavom. Su Petru grįžom į palapinę pas miegančią Eglę. Petras prie laužo negavo sudainuot „šalia kelio karčiama“, todėl grįžus į palapinę tą dainą norėjo sudainuot Eglei. Eglė, aišku, pažadinta iš miegų nieko nenorėjo girdėti. Buvo juokingas dialogas :).

2011-07-17

        9 val. su Baturino greitosios mašina važiavom į Centralnaj kapines (apie 20 km). Čia palaidoti 33 lietuviai. Gerai matosi samanų iškelti kauburėliai, keli nudegę kryžiai (prieš keletą metų čia siautė gaisras). Padirbėję kapinėse (aptvėrę nemažą tvorą) pajudėjom link stovyklavietės. Grįžtant sustojom prie ežero (ačiū vairuotojui ir Gintautui). Mmm! Didelis ir skaidrus ežeras greit privertė visus nusimesti drabužius ir bėgt į jį. Pasimaudėm, sušokom į „mašiniuką“ ir grįžom į stovyklavietę. Lijo, lijo, lijo. Apie 16 val. su dviem mikriukais (atvykusiais iš Asino) išvažiavom link Asino. Oras buvo ne koks, nebelijo. Asine nusprendėm važiuoti į Tomską ir daugiau nebenakvoti miške, nes visur šlapia, o mes beveik nebeturim švarių ir sausų rūbų. Džiaugiamės grįžę į Rubiną.

2011-07-19

        4 val. ryto suskambo žadintuvas. Atsikėliau 223 Rubino kambary. Su Lina lovoj. Čia pat miega Simas, Karolis, Andriukas, Milda. Pradėjom su Lina ieškoti visų po viešbutį. Kas kur užmigęs. Pažadinom. Vaikinai supakavo kuprines į polietileną. 5 val. paskutinį kart nusifotografavom su Gintautu, sėdom į autobusą ir pajudėjom į oro uostą. Oro uoste (30 km nuo viešbučio) Simas apsižiūrėjo, kad kelnių kišenėj turi 223 kambario raktą … juokas per ašaras. Panašiai kaip su pamirštais traukiny batais.

TRUMPAI

–        Kaimai, namai, žmonės. Taip atrodančių kaimų ir žmonių Lietuvoj nelabai pamatysi. Nors… kai kurie pavieniai Lietuvos kaimų namai galėtų konkuruoti su čia esančiais namais ir kiemais. Žmonės mieste (Maskva, Tomskas) – įvairiaspalviai ir atrodo gan smagiai nusiteikę. Kaime kiek sudėtingiau – tiek vaizdu, tiek nusiteikimu.

–        Kapinaitės. Esančios miške dvelkia ramybe, esančios bendrose kapinėse atrodo liūdniau. Miško paklotė ir akimi matomas „nykimas“ suteikia šarmo. Tarsi pelnytas žmonių poilsis – ramus ir gražus. Bendrose kapinėse esantys kapai atrodo liūdniau. Gal dėl to, kad jie neišskirti iš kitų? Sumaišyti su kitais? Ilsisi kartu su visais, be bendros tautinės vienybės, praeities?

–        Grupė ir personalijos. Ligos. Ekspedicijos grupė, jei ją galima vadinti „grupe“, stipri. Stipri ne dėl to, kad grupė, o stipri kiekvienu jos nariu. Kiekvienas dalyvis savaip įdomus ir stiprus. Viena iš gražiausių ir turbūt geriausių matytų savybių buvo Mildos. Įvardinčiau ją kaip mokėjimą pasijuokti iš savęs. Net tada kai šlubuoja sveikata (ir tikrai situacijos būna iš serijos „juokas per ašaras“), Milda šypsosi ir daug daug teigiamai kalba (iš serijos „apsivėmė mano keliai“). Mus užpuolusios ligos, jei jas taip galima vadinti – nepalaužė nei vieno. Visi daugiau mažiau greit sveiko ir nepanikavo dėl laikinų negalavimų. Šaunuoliai.

–        Grupės vadovas. Kiekvienai ekspedicijai palinkėčiau tokio vadovo. Sunku nupasakoti. Jei reiktų pavadinti vienu žodžiu, pavadinčiau Chuck, jei dviem – Chuck Norris.

–        Ekspedicijos maršrutas, planas. Maršrutas ir vienas-du papildomi jo scenarijai buvo Gintauto (vadovo) galvoje. Nereikėjo daug laiko, kad grupė pajustų pasitikėjimą vadovu ir neabejotų dėl pasirenkamų maršrutų ar dienos plano.

–        Istorija, dabartis ir ateitis. Geno fondas. Sakoma, kad reikia gyventi čia ir dabar. Taigi, nenutolstant nuo to, vertinant praeitį, galvojant apie dabartį ir planuojant (kartais svajojant) apie ateitį… Nepabėgsim nuo fakto, kad iš Lietuvos išvežto genofondo jau šiandien pradedame pasigesti ir, turbūt, tas „pasigedimas“ su metais vis stiprės.

–        Sutikti žmonės (Ada Tomske, Viktor BelyJ Jar‘e). Tai žmonės savotiškai mylintys Lietuvą, tačiau… nelabai laukiami čia. Lygiai taip pat, kaip mūsų niekas nelaukia svečiose šalyse. Matomai Lietuva neturi didelio intereso rūpintis žmonėmis (integracija, darbas, būstas), kurie savo šaknimis yra lietuviai.

ĮVYKIAI

–        Priėmimas į Bely Jar viešbutį.

–        Karvės gatvėse, jų grįžimas į namus (Bely Jar). Grįžom iš Rybinsko ir Karelio kapinaičių. Su Arnoldu likom traukinių stoty pirkti bilietų. Kiti – išvyko link viešbučio. Nupirkę bilieto laukėm vietinio autobuso (link viešbučio). Autobusas turėjo atvykti po kokių 30 min. Iki viešbučio apie 7 km. Lyja. Karts nuo karto bandau tranzuoti pravažiuojančias mašinas. Stebim kaip per geležinkelio bėgius pamažu ateina būrys karvių. Viena paskui kitą, karts nuo karto pamūkdamos eina namo. Neaišku kur jos gyvena, bet… vakaras ir aišku kad jos eina namo.  O kodėl pas mus kaimuose nepaleidžia karvių? Negrįžtų?

–        Meškos ir apsauga nuo jų. Apie meškas kalbėta nemažai – ką daryti, ko nedaryti jei sutiksi mešką ir pan. Mintyse gali įsivaizduoti susitikimą su meška. Bendraujant su vietiniais gavom perspėjimų, kad ko ko, bet meškų čia yra. Pradėjus kelionę link Tunguskij Bor gavom nurodymą triukšmauti (nuo meškų), taigi, triukšmavom. Atėjus į Tunguskij Bor Gintautas paskubomis parodė išdrąskytus skruzdėlynus. Maždaug kas pora metrų gali pamatyti šviežiai išdrąskytus skruzdėlynus. Ką reiškia šviežiai? Tai reiškia, kad jie dar nėra nulyti lietaus (kuris čia maždaug kas antrą dien nulyja) ar susigulėję.

–        Maudynės (pelkė, Bely Jar dušai, ežeras šalia Baburino). Keliaujant turėjau tris įsimintinas maudynes. Pirmoji buvo pelkėje, prie 86 kvartalo. Oras nebuvo šaltas, bet… pelkės vanduo – ledinis. Iš pat pradžių įmerkiau tik kojų galus. Per kokias 2-3 min jos spėjo labai smarkiai sušalti. Galvojau, kaip čia reiks visai įlįst į tą vandenį. Įlindau, šaukiau iš šalčio, išlindau. Antrosios maudynės buvo Bely Jar dušai. Vakarop, atskirai nuo visos grupės (nes nespėjom kartu) su Mingaile atvykom į viešus dušus. Nerealu. Didelė ir stipri gan karšto vandens srovė – atsuki ir bėga (kol neužsuksi). Keistokas vandens kvapas, bet nieko. Gera, labai gera stovėti po karštoku tekančiu vandeniu.

–        Simo batai ir Rubino 223 raktas. Trečiosios maudynės buvo ežere (važiuojant link Baturino iš Centralnaj kapinių). Per visą kelionę nebuvom matę tokio skaidraus ir didelio vandens telkinio. Per pastarąsias dienas buvom pasiilgę vandens. Visi greit nusimetė rūbus ir bėgte į ežerą. Mm, gera 🙂

FRAZĖS

–        „Kas nevalgo tas negyvena“, Labai smagu buvo girdėti šią ir panašias (pvz. „Z-kas Z-kui Z-kas“) frazes. Kartais jos gali atrodyt žiaurios, bet… toks žaidimas, tokios taisyklės.

–        Čia pas mus nieko už dyką negausit (kai prašėm maišelių parduotuvėj prie Rubino). Vieną syk beperkant maistą pamiršom paimti maišelių, kad galėtume visiem išdozuoti maistą, taigi, nutarėm maišiukų paprašyti iš šalia Rubino esančios maisto parduotuvės. Užėjom, paprašėm ir iš parduotuvėje esančio vyro sulaukėm komentaro „u nas Rasij ničio daram nidaju“ (kažkaip panašiai). Beeet, kadangi pardavėja mus jau žinojo iš ankstesnių pirkimų – maišiukų davė:)

–        „Politika kaip bala. Kuo daugiau šokinėji, taškaisi tuo smagiau“ kažkaip panašiai vieno vakaro metu buvo išsireikšta (berods Karolio). Vienas iš geresnių palyginimų kokius esu girdėjus.

–        Ar galit tyliau? – ačiū ne. – nu jus man gausit. Traukinys (Tomskas – Bely Jar). Kadangi mūsų daug, iš kalbėjimosi ir juoko gaunasi triukšmas. Traukinio palydovė vis praeidama pasako „tyliau“ (rusiškai). Vienu metu mums gerokai įsisiautėjus su garsu ji užeina ir lengvai piktu tonu sako „ar galit tyliau?“. Algirdas (nemokantis rusiškai) nutaria pabendrauti ir mandagiai atsakyti. Kadangi jis net nesuprato ko ji klausia atsakė „niet spasiba“ (kelis kartus prieš tai palydovė buvo užėjusi su pasiūlymu nusipirkti sausainių ar vaflių, taigi Algirdas pagalvojo kad ir šį dyk kažką siūlo). Palydovė išgirdusi nelauktą ataskymą gan piktai pasakė „nu jūs man gausit“ ir nuėjo..

 

Liepos 7 d. (išvykimas)

Šiandien išvažiuojame. Pradėjau net bijoti, nors anksčiau šio jausmo nebuvo. Paskutiniai štrichai ir kelionė tuoj prasidės. Jaučiuosi nelabai pamiegojusi, nes pusę nakties jaudinausi. Atvažiuoja išlydėti tėvai, draugai, kai kurie draugai skambina ir su įtartinai „įdomia“ gaidele svarsto, kaip mums ten, Sibire, seksis. Kartais jaučiu, kad aplinkiniai galvoja, jog kažin, ar aš ištversiu. Aš ir pati taip kartais pagalvoju, bet svarbiausia, kad kompanija būtų šauni ir žmonės nesipyktų tarpusavyje. Tai būtų užvis blogiausia. Bet tikiuosi, kad viskas klostysis normaliai, racionaliai ir paprastai.

Stoty sujudimas: spaudos konferencijos, aišku, nesigirdi, bet tai tiek tos bėdos. Kol atėjau su kuprine nuo Didžiosios gatvės iki Geležinkelio stoties visa suplukau, nugara šlapia. Vėl pagalvojau, ar aš tikrai ištempsiu. Vis tiek pirmas toks žygis, o ir niekad nestovyklaudavau tiek ilgai. Bet paskui pasiduodu bendram šurmuliui – mojuoju vėliava. Visai smagu. Visi išlydi, mojuoja, toks jausmas, kad tikrai misiją vykdome.

Traukinyje palydovės irgi malonios, pasieniečiai linki sėkmės. Paprastoje kelionėje taip nebūtų. Tik bėda, kad „Misija Sibiras’11” marškinėlius apsiliejau kava, dabar jie atrodo įdomiai nusėti rėžiais. Vėliau ėjome pietų, bet kažkaip dar vis šurmuliavome, kol galiausiai apsiraminom, ėmėme kalbėti jau be patoso, normaliai, galiausiai įsitaisome miegoti. Žinoma, užmigti užmiega ne visi, nes visas traukinys bilda, oro vagone nėra, bet aš užmiegu – turiu savybę užmigti visur ir visada.

Liepos 8 d. (Maskva)

Ryte atvykome į Maskvą. Čia gana karšta, dėl to esame labai dėkingi, kad mūsų kuprines su mikroautobusu paima Lietuvos ambasada Maskvoje. Patys važiuojame metro, čia irgi karšta, visi žmonės nežmoniškai skuba. Jeigu leidžiasi eskalatoriumi, tai neskubantieji sustoja dešinėje pusėje, kad kairėje kalėtų bėgti visi tie, kurie mano nuskriesiantys savomis kojomis. Iš pradžių atvykstame į ambasadą, čia visu įmanomu greičiu maudomės – kiekvienam tenka po apytiksliai 5 minutes dušo. Jau imame juokauti, kad pasieksime maudymosi rekordą. Vėliau bėgame lankyti žinomesnių Maskvos vietų, o laiko turime nelabai daug.

Aplankėme Raudonąją aikštę, keletą paminklų. Bet kadangi labai užkaito oras, tai vilkomės nelabai greitai. Vis sustojame tai kavos, tai ledų.

Pietų grįžome į ambasadą, čia paaiškėjo, kad vienas mūsų grupės vaikinas traukinyje paliko žygio batus. Bet kažkaip nelabai visi susinervina, visų reakcijos sulėtėjusios. Su batais viskas baigiasi tvarkingai ir visi su milžiniškom kuprinėm per liūtį važiuojame į oro uostą. Skrendame į Tomską, kur ir lauks tikrieji išbandymai. Visą naktį nemiegame, nes lėktuvas išskrenda labai vėlai (žinoma, dar ir vėluoja), be to, prisideda skrydžio trukmė bei laiko juostų skirtumas, tad į Tomską atskrendame ryte. Visi užsimiegoję, bet tikimės iškart eiti į miškus. Bet atvykus paaiškėja, kad važiuosime į viešbutį „Rubin“. Valio!!! Dušas!

P.S. Beje, aplankėme GULAG’o muziejų – nieko ypatingo. Tik sužinau, koks yra skirtumas tarp istorinio ir memorialinio muziejaus.

Liepos 9 d. (Tomskas)

Kaip minėjau, dėl skrydžio ir laiko skirtumų buvome visai nemiegoję, tad misijos vadovas Gintautas Alekna, pasitikęs mus oro uoste, leidžia mums nusnūsti dvi valandas, vėliau visus tempia pusryčių, nors biologinis laikrodis tarsi klausia – kas čia, po velnių, vyksta? Organizmas tikriausiai nelabai supranta, kaip galima pavalgyti naktį pusiau snaudžiant lėktuve ir dar valgyti ryte.

Vėliau G. Alekna mus išveda pasiganyti į Tomsko miestą. O jis, pasirodo, didelis ir gana gražus. Tik kad lyja. Tomske susitinkame su lietuvių tremtinio dukra Ada Bernatonyte. Jos seneliai buvo ištremti į Krasnojarską, tėvas lietuvis, mama žydė. Ada papasakoja mums apie save ir miestą, nuveda į Tomsko muziejų, kur jos studentas Olegas papasakoja apie kiekvieną muziejaus eksponatą. Tikrai – kiekvieną. O mums norisi miego, visi svyruoja beklausydami. Galiausiai nukrutėjome pietų ir išgėrėme su Ada ir Olegu kavos. Gėda prisipažinti, bet toje kavinėje aš užsnūdau. Gerai, kad pasikalbinau Adą dar prieš tai, tai bent interviu galėsiu parašyti. Bet vis tiek atrodo kvaila snausti kavinėje – lyg lovų nebūtų pasaulyje.

Liepos 10 d. (einame į žygį)

Einame į žygį tvarkyti kapinių. Tos kapinaitės yra maždaug 50 kilometrų nuo Tomsko: atvažiuojame autobusu, tačiau dar apie 5 kilometrus reikia paeiti su kuprinėmis ir kita amunicija pėstute. Diena jau buvo šiltoka. Šiaip asmeniškai tai aš vilkausi šnopuodama – tikrai nesu pratusi žygiuoti su sunkia kuprine ant pečių. Pagalvojau, kad iš savęs tikiuosi gal per daug? Pasidarė žiauriai karšta, prakaitas sruvena upeliais, o ėjome kankinamai sparčiai, kol priėjome kapinaites. Jos įkurdintos tiesiog miške, ant kalniuko, šalimais mėlynuoja rusiški antkapiai, kapų tvorelės. Lietuviški kryželiai mediniai, taip neišsiskiria iš aplinkos kaip rusiški antkapiai. Didžioji dalis kryžių nuvirtę, papuvę, visur priaugę krūmų ir medžių.

Pagrindinis mūsų uždavinys buvo tas kapinaites aptverti. Kirtome medžius, rinkome šakas, išpjautus kuolus nužievinome, jų galus apdeginome ir tada jau konstravome paprastą tvorą. Mūsų grupėje, beje, labai stiprios merginos – mojuoja kirviais, pjūklais, kaltais, net stebėtina.

Atlikus didžiąją dalį darbų, panos, G. Alekna ir dar vienas vaikinas išėjome ieškoti vietos stovyklavietei už maždaug 5 kilometrų, netoli kitų tvarkysimų kapinių. Stovyklą įkūrėme prie tokio pusiau gyvo, pusiau mirusio kaimelio, kuriam buvo kelios trobos, kai kurios be langų, bet gyvenamos, nes pririšti šunys, jie pamaitinti.

Įsikūrėme kiek atokiau miške, susikūrėme laužą, virėme valgyti, pastatėme palapines. Vakarop atradome, kad esame prie kažkokios kūdros, visi puolė maudytis. Man kažkaip ta kūdra ne tokia patraukli pasirodė, be to, nemoku plaukti.

Galų galiausiai G. Alekna pasakė, kad naktį reikės budėti, nors kodėl to reikia, dorai nepaaiškino. Ai, pabudėjom, truputį net pašūkavom. Dar prie laužo padiskutavom, bet atrodo, kad partizanų tema net ir jaunajai kartai dar yra gana skaudi – kvestionuoti partizanų veiksmų pasirodė negalima.

Liepos 11 d. (žygyje)

Atsikėlėme gana anksti, tačiau paaiškėjo, kad paskutiniai budėjusieji nepažadino maisto komandos, tad iš pat ryto pusryčių natūraliai nebuvo. Tačiau numojom ranka ir patraukėm į kapinaites, kurios buvo prie pat stovyklavietės. Ten esama ne tik lietuvių kapų, bet ir rusų, kapinaitės gana didelės, tačiau baisiai netvarkingos. Rusų kapai labai įdomūs – visur staliukas ir suoliukai, staliukai apdengti sovietinėmis „klijonkėmis“, o šalimais mėtosi maisto pakuočių likučiai, stovi stikliukai.

Ir taip masiškai. Žinojau, jog stačiatikiai turi tradiciją valgyti ir gerti prie kapų, bet kad po to liktų toks šiukšlynas, tai atrodo keistai. Lietuvių kapai labai sunykę, kryžiai išgriuvę ir supuvę. Mūsų indėlis buvo toks, kad aptvėrėme lietuviškų kapų teritoriją, paramstėme nuvirtusius kryželius ir pastatėme naują didelį medinį kryžių. Kryžius tikrai gražus ir didingas.

Per tvarkymo vidurį ėjome valgyti avižinės košės, tuomet misijos vadovas G. Alekna pasiūlė keliems žmonėms eiti su juo iki pirmųjų kapinių, pažiūrėti, kaip vakar vaikinai baigė kalti tvorą. Ėjome penkiese. Pirmyn kelias buvo labai patogus, diena nekaršta, tačiau einant atgalios nutrynė kojas ir taip nemenkai. Pagalvojau, kad va, dabar bus šakės, nes tikrai nenoriu visai grupei būti našta. Į stovyklą parėjau jau persikreipusiu veidu.

Kiek vėliau susipakavome visus daiktus, tačiau belaukiant autobuso, kuris turėjo nuvežti mus iki Tomsko, pradėjo pliaupti. Beveik visi permirkome iki siūlo galo, peršlampami pasirodė net neva neperšlampami drabužiai. Vairuotojas vėlavo daugiau nei valandą, tačiau mes nežinojome, kad jis vėluoja – manėme, kad iš viso neatvažiuos, nes pradėjus lyti, pažliugo neasfaltuoti keliai. Jau net buvom netekę vilties, išėjome ieškoti kokios nors pastogės į kaimą, bet – ačiū Dievui – pasirodė autobusas. Vairuotojas aiškino, jog užtruko dėl asmeninių priežasčių…

Liepos 12 d. (Tomskas)

Kol kas atrodo žlunga mūsų planai surengti didįjį žygį, nes dangus ūkanotas ir lietus gali prapliupti bet kada. Todėl šiandien važiavome pirkti traukinio bilietų į Bielyj Jar miestelį, kuris yra įsikūręs apytiksliai už 400 kilometrų nuo Tomsko. Tuomet dar aplankėme senąsias Tomsko kapines, nudažėme ten palaidotų lietuvių antkapinius metalo kryžius. Nusidažiau rankas juodai, tačiau juokingiausia, kad dažus metalui puikiausiai nuvalo makiažo servetėlės.

Vakarop jau judėjome į Bielyj Jarą. Mus aptarnavo nuolat mus tildžiusi palydovė, pamušta akimi. Ji piktinosi, kad dainuojame, kad per garsiai kalbame, kad mūsų apskritai per daug. Fantastiškiausias dialogas buvo, kai ji atėjo mūsų tildyti – esą per garsiai kalbame. Tačiau vienas mūsų misijos dalyvis rusiškai moka gal 10 žodžių, tačiau vis tiek neretai bando juos pritaikyti pokalbiui.

Traukinio palydovė:

– Gal galite tyliau kalbėti? Kiek kartų reikia sakyti?

Algirdas:

– Ne, ačiū.

Traukinio palydovė:

– Na, jūs man gausit!

Liepos 13 d. (Bielyj jaras)

Į Bielyj Jarą atvykome naktį. Vienai mūsų grupės merginai buvo bloga, dar ją užsūpavo autobusas. Nuvykome į sovietiškiausią viešbutį pasaulyje „Sibir“. Tačiau iš pradžių mūsų net nenorėjo priimti, nes neva mes nesame registravęsi, tačiau registruotis naktį nėra kur. Galiausiai, vargais negalais leido pasilikti.

Viešbučio kambariai buvo triviečiai arba keturviečiai, be tualeto ar dušo, kai kuriuose kambariuose buvo tik kriauklės, bet pabrėžiu – kai kuriuose. Nesvarbu, gulame ir tiek.

Ryte važiavome į dvejas kapinaites. Pasisamdėme vairuotoją su nedideliu mikroautobusu, o jis, pasirodo, esąs pusiau lietuvis Viktoras Panovas. Jo pavardė nelietuviška, nes perimta iš mamos, kuri buvo rusė. Lietuvis yra jo tėvas, kuris išvyko į savo tėvynę vaikui dar negimus.

Į kapinaites važiavome krovininiu Viktoro autobusiuku, kurio gale nėra nei sėdynių, nei langų. Važiuojant kiek apsvaigsta galva, bet nieko – išlipę visi sveiki kaip ridikai. Pirmiausia aplankėme Rybino kapinaites, jas aptvarkėme simboliškai, nes tverti tvoros nereikėjo, tad tik išvalėme, nupjovėme nereikalingus medžius, krūmokšnius.

Karelino kapinaitės irgi nebuvo nusiaubtos ar prišiukšlintos, jose tik pastatėme vieną apipuvusį kryžių, jį paramstėme. Vėliau apžiūrėjome išnykusį Karelino kaimą – prie kelio didžiuliai rąstiniai namai, be langų, durų, suklypę, apaugę visokiais augalais.

Apžiūrėję kaimą kokią valandą pralaukėme sankryžoje vairuotojo – jis nesuprato, kur tiksliai reikia mūsų laukti. Bet nieko, suradome autobusą, grįžome į viešbutį ir išsiruošėme į sieros vandens dušus. Tai viešieji dušai, tačiau juose trykšta vanduo su siera. Vidus atrodo kraupokai – cementinės grindys, medinės apipuvusios pertvaros, bet pats vanduo puikus. Išsiturškėme normaliai ir ėjome į svečius pas vairuotoją V. Panovą su žmona. Jie ištaisė mums nerealias vaišes, kabinome naminę varškę, aviečių uogienę. Buvo žiauriai skanu! Išeinant mums dar įdavė didžiulį stiklainį šios uogienės, kurį tempėmės žygiuodami taiga.

Liepos 14 d. (žygis)

Iš Bielyj Jaro naktį traukiniu važiavome į Asiną, kas norėjo, galėjo numigti kelias valandas, kiti su palydove dainavo rusiškas dainas. Palydovė šįkart pasirodė labai draugiška, padovanojome jos dukrai lietuvišką ženkliuką ir lietuviškų monetų, nes ji juos renka. Iš traukinio paryčiais iškart iškeliavome į taigą. Tą dieną nuėjome 32 kilometrus.

Pavargau kaip jautis, toks jausmas, kad atsisako dirbti visas kūnas. Per pertraukėles tiesiog krenti ant kuprinės ir guli be kvapo. Buvo vėjuota diena, tai bent jau visus uodus nupūtė. Paskutinius kilometrus ėjome visi nuleipę, o G. Alekna ėmė šaukti ant atsiliekančiųjų, nes pastebėjo išdraskytus skruzdėlynus – anot jo, tai rodo, kad šioje vietoje yra lokių ir kad jie neva alkani. Šiaip meškų nematėme, bet eidami turėjome šūkauti ir kitaip triukšmauti – tai esą atbaido meškas.

Atėję iki buvusio Tunguskij bor kaimelio liekanų prie pelkės įsikūrėme stovyklavietę. Kadangi vandenį jau buvome pabaigę, teko jį semti iš pelkės ir rinkti lietaus vandenį. Lietaus vanduo tai toks šlykštokas, bet pelkės – visai normalus, tik spalva ruda. Bet jeigu pasidarai arbatą, tai iškart morališkai lengviau – spalva tinka, skonis irgi geras.

Sublogavo dar dvi merginos, tačiau neaišku nuo ko – viena nevalgė iš pelkių vandens išvirto maisto, kita valdė, bet abi jaučiasi nekaip. Maža to, dėl lokių pavojaus (tikro ar tariamo) naktį turėjome budėti. Kadangi vakare buvau nusnūdus, tai man teko tamsiausias budėjimo periodas. Su mumis budėjo ir G. Alekna – gal tos meškos iš tiesų čia vaikštinėja?

Liepos 15 d. (kapinaičių tvarkymas)

Šiandien ėjome tvarkyti Tunguskij bor kapinaičių, kurios, beje, įsikūrusios apie 5 kilometrus nuo paties buvusio kaimelio. Pasidalijome į grupes – vieni liko stovykloje, nes ją reikia pasaugoti, kiti ėjo į kapines. Šios kapinaitės man buvo pačios gražiausios. Jos įkurdintos tokiam gražiam šile, daug samanų, aplinkui auga mėlynės. Sakyčiau, vaizdas toks kamerinis… Trūko tik styginių kvarteto.

Kapinaites, kaip ir kaskart, aptvėrėme netaisyklingos formos medine tvorele ir patraukėme atgalios į stovyklą. Šiandien daug miegojau – po visų žygių labai trūko miego ir kadangi buvo laisvo laiko, tai juo ir pasinaudojau. Naktį vėl budėjome kartu su kitu misijos dalyviu Petru. Kadangi budėjome tamsiausiu periodu, tai kažkaip buvo nelabai jauku – kas nors knarkteli ar sušnara, iškart einame tikrinti, toks jausmas, kad visur lokiai ir lūšys vaikšto.

Beje, eidami į kapinaites ant kelio matėme lūšies pėdsakus – tokie nedideli ir katiniški.

Liepos 16 d. (pajudame iš Tunguskij bor)

Tunguskij bor – kaime, kurio beveik neliko nė kvapo, pastatėme atminimo stulpą su lentele. Bent taip kurį laiką išliks žymė, kad čia buvo gyvenama lietuvių. Paskui pajudėjome Baturino link, kurio kaimynystėje kadaise buvo ir lietuviškas kaimas Centralnyj, yra išlikusios šio kaimo kapinės. Į Centralnyj ėjome miško keliu, buvo karšta, siautė uodai, prakaitas žliaugė čiurkšlėmis, uodai dar labiau kibo, skaudėjo pėdas, pečius.

Beeinant keliu pravažiavo vietinių gyventojų porelė motociklu su lopšeliu. Abu tokiais kiek pragertais veidukais, sudiržusiom rankom, gal moteris atrodė kiek šviesesnė. Tie žmonės veikiausiai uogautojai, nes bent jau moters rankos buvo mėlynos nuo mėlynių. Moteris pasakojo, kad gimė Angos kaime, kuris buvo netoliese mūsų buvimo vietos. Paklausėme, ar kiek vėliau nevažiuos atgal, o jei važiuos – ar negalėtų paimti mūsų merginą, kuriai buvo bloga. Jie mielai sutiko, tačiau dabar vis tiek turėjome eiti pirmyn.

Po kurio laiko porelė išties važiavo atgalios ir paėmė dvi mūsų merginas, nors pavežė nelabai toli. Dar vėliau pravažiavo „žiguliukas“, kuris irgi sutiko paimti dvi merginas su kuprinėmis, tarp jų ir mane. Su „žiguliuku“ pavažiavom kokius 5 kilometrus, paskui mus paleido sankryžoje.

Tie žmonės buvo iš Baturino – tokie visiški vietiniai: mėgstantys kiek išgerti, linksmi, vaikinas galvą apsirišęs kažkokia skarele vos ne su mergaitiškais motyvais. Jo mama sėdėjo šalia manęs ir stebėjosi, kad mes keliaujam taiga – jos teigimu, nesuprantama, kaip žmonės gali norėti šerti uodus, klaidžioti miškais ir miegoti palapinėse. Pasak jo, Baturine visi verčiasi rinkdami grybus, uogas ir metalą, nes dirbti nėra kur. Dar pasakojo, kad sykį uogaudama sutiko vilką, nors kaip jis pabėgo taip iki galo ir nesupratau.

Mus paleidus įsikūrėm laužą ir laukėm likusios grupės. Aplink vaikščiojo tokie keisti metalo rinkėjai, tai dėl viso pikto pasiėmiau peilį. Bet jie tik paklausė, ar mes nepablūdom vienos klaidžiodamos po taigą, bet mes juos nuraminom, kad laukiam grupės. Atėjus visai grupei patraukėme tiesiu taikymu į Baturiną – prie šio kaimelio įsikūrėme stovyklavietę, ėjome į vietinę duonos kepyklą vandens, kuris buvo toks geltonas, bet vis tiek gerai.

O ir pati duonos kepykla tokia apleista, kad keista, jog ta duona dar neužkrėsta… Beje, Baturinas išskirtinis tuo, kad jo namai ornamentuoti gėlėtais motyvais. Nors aplink sąvartynas, ūkiniai pastatai praktiškai virsta ant šono, o beveik kiekviename kieme, vietoje gėlių, piktžolės, bet namukai stūkso sau gražūs ir traukia akį.

Liepos 17 d.

Šiandien didžioji grupės dalis išėjo tvarkyti Centralnyj kapinių, o aš su dar keturiais žmonėmis likau stovykloje. Kartu su kita mergina pelkėje išsiplovėme galvą – ji pylė ant savęs pelkės vandenį, o aš parklupau ir įkišau pačią galvą į pelkę. Ai, pagalvojau, tie dumbliai nepakenks.

Vėliau grįžo kapinių tvarkytojai, tai gaminomės pietus ir su mikroautobusais jau važiavome į Tomską žiauriai blogais keliais. Atkratė visas smegenis, užmigti beveik neįmanoma. Vėl sugrįžom į „Rubiną“.

Liepos 18 d.

Ši diena jau gali vadintis poilsio diena, nes buvome Tomske, ėjome pirkti lauktuvių, aplankėme KGB muziejų, kuris yra išlaikomas beveik vien privačių rėmėjų lėšomis – iš biudžeto mokamas tik atlyginimas darbuotojams. Įdomiausia, kad tame pastate, pasirodo, buvo kalinamas ir Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius – jo stendas kabo ant sienos.

Liepos 19 d.

Skrendame į Maskvą. Kambarius viešbutyje turėjome atlaisvinti iki 22 val., tad nakčiai turėjome susispiesti į vieną kambariuką – miegoti buvo nelabai įmanoma. Nuėjau pasnausti su miegmaišiu į kitą aukštą, ant minkštasuolio. Jau įsitaisau miegoti, šast, ateina kažkokie balvonai parūkyti. Pakeliu galvą, o tie kad atšoko – atseit nemanė, kad čia žmogus gulėjo. Ir prasidėjo – gal jums arbatos, gal kavos, gal degtinės arba alaus, o kodėl miegate čia, pabendraukime ir panašiai. Taip nusibodo – atrodo, neaišku, kad noriu miego, o ne pokalbių. Šiaip ne taip atsikračiau įkyrių „draugų“ ir pasnaudžiau bent kelias valandas iki skrydžio.

Maskvoje sulaukėme kitos grupės iš Dušanbė ir kartu patraukėme į Lietuvos ambasadą Rusijoje. Ten truputuką atsipūtėme ir išėjome aplankyti Jono Žemaičio kapo. Šiaip nėra aišku, ar tame kape yra jo palaikai, tiesiog kapas skirtas politiniams kaliniams, tarp kurių yra ir Jonas Žemaitis.

Paskui nuvažiavome į Liubiankos aikštę, kur stovi Solovki akmuo, menantis Baltosios jūros salose buvusį politinių kalinių kalėjimą. Pasak Aleksandro Solženycino, tai buvo GULAG’o motina, tačiau tas kalėjimas buvo uždarytas dar iki II Pasaulinio karo.

Ir jau reikia bėgti į traukinį, važiuojame į Vilnių – mūsų misija baigta. Vėliau laukia naujos misijos, nauji iššūkiai, nauji darbai.

 

Liepos 7 d.

Tai dienoraštis, kurio niekad nerašiau, sutarkime, ir nerašysiu… Sibire taip pat dar niekad nebuvau, o gal sugrįšiu… Ar tai dienoraštis? Dienoraštis tau, man, mums, jums…. Gal tai viešas monologas, arba, vieša prakalba Sibirui. Tebūna tai tiesiog trisdešimt trys begalinės, amžinos mintys… Mintys apie juos ir mus, apie laiką ir erdvę, apie žemę ir dangų, apie praeitį ir ateitį, apie žmones miškuose ir miškus žmonėse, apie dainas kelyje ir kelią dainose, apie viltį ir tikėjimą, apie tai, ko nebuvo ir kas bus…

Pagaliau esu traukinyje, kuris veža į Maskvą. Visada vaikystėje žavėjo traukiniai, nuolatos skaičiuodavau pravažiuojančio traukinio vagonus. Skaičiavimu stengiausi bent akimirkai sustabdyti traukinį, kad spėčiau įšokti nors ir į paskutinį vagoną, tačiau, esu įsitikinęs, apžvelgęs traukinyje esančius daiktus ir žmones, tuoj pat būčiau iššokęs, kad tik pasilikčiau namie…

Tik ne šį kartą, tik ne šį vakarą. Šį vakarą aš degu noru keliauti ir paliesti Sibiro žemę, žemę, ant kurios vaikščiojo mano tautiečiai: man tolimi ir svetimi, bet tuo jie man tik artimesni žmonės.

Išsiropščiau iš laivo denio tam, kad pasilikčiau,

Kad iškeliaučiau – pasileidau bėgt.

Tereikia vieno tam, kad savimi išlikčiau,

Išlaisvint sielą – savimi kalbėt…

Vaikščiojantys rožiniais krantais vorai,

Laukimu sutinka ir išlydi nakties šviesą…

Ar bent jauti, kokie artėjančių dienų orai?

O, taip… jau išlaisvėjęs aš ištarsiu šventą tiesą…

Liepos 8 d.

Maskva, kuri ašaromis netiki. Matyt todėl netoli prokuratūros ir kitų valstybės institucijų įsikūręs muziejus primena tik Gulago imitaciją, ir nieko daugiau. Verčiau perskaityti Aleksandro Solženycino parašytą „Gulago archipelagą“. Kaip tik grįžęs po misijos žadu šią knygą iš pagrindų dar kartą perskaityti.

Maskva tėra tarpinė stotelė tarp Vilniaus ir Tomsko. Į Maskvą vykčiau ieškoti Teatro, nieko daugiau. Vakare laukia skrydis lėktuvu į Tomską. Sibiras jau netoliese.

Liepos 9 d.

Tomske mus pasitinka ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna, kuris po šios misijos manyje pasirodė esantis tikrąja to žodžio prasme misionierius. Tiek metų atiduodamas Sibire atgulusių tautiečių kapaviečių identifikavimui, dar daugiau, kai išgirsti, kad jau atrasta apie 70 proc. lietuvių kapaviečių, jis kaip visad šaltu ir ramiu veidu sako, jog bus ramus, kai liks neatrastų kapų apie kokius 5 proc. Tuomet pažvelgi į mus supančius miškus ir pašnibždom siunti klausimą į Lietuvą, o gal ir toliau: „Po velniais, tai kas gi yra patriotizmas…“

Vyksta intensyvus įrankių ieškojimas, pirkimas, galandinimas. Ruošiamės pirmam žygiui į pirmąsias kapinaites. Ryt autobusiuku judame į taigą 50 km, vėliau keliausime pėsčiomis. Oras pasikeitė, nes atvykus į Tomską lijo ir nebuvo šilta. Dabar 22 val. Tomsko laiku, nelyja. Ryt pirmas išbandymas, taip pat greitai mūsų laukia susitikimas su lietuvio tremtinio dukra Ada. Kinas, gyvenimas ir pasirinkimas, ir tai tėra vieno žmogaus istorija. Kadangi dienoraštį baiginėju jau grįžęs į Lietuvą, tai iškart keli žodžiai apie Adą. Mane Jos išprusimas, nusimanymas kino ir kitose sferose išties sužavėjo. Sužavėjo ir būdas bei charakteris. Žmogus, su kuriuo dar susitiksiu. Esu tuo tikras.

Liepos 10 d.

Pagaliau autobusiukais vežami į taigą. Miškas. Tvarkomos pirmosios kapinės, aptveriame kapines ilga ilga tvora, tvora iš tų pačių pušų, taigos dukrų, taigos, kuri baigia pasiglemžti čia atgulusių lietuvių kaulų ir sielų namus. Tačiau čia šeimininkauja taiga, kurią kirto tremtiniai be jokio atlygio, ir kuri dabar taip pat be jokio atlygio ruošiasi praryti betkokio dydžio kapines… Sibiras siejasi tik su medžiais, laukine gamta, ir bet kokie miestai, miesteliai čia pastatyti per prievartą, per klaidą ar dėl „bendros ateities“, nuolat kovojo ir kovos su gamtos visagalybe trumpos vasaros mėnesiais. Kapinės taigoje jau neatlaiko, pasiduoda: pūva kryžiai, medžių gausa kapinėse paskandina viltį, jog jos išliks čia amžiams. To ir nereikia. To ir būti negali. Mes pūvančių ir nukritusių kryžių beveik nepalietėm, mes juos išsivežėme savyje, su savimi. Jų neliks artimiausiu metu, bet jie išliks manyje, tavyje visam visam laikui. Kapinės šviesios, tarp besistumdančių pušų kapinėse kai kur keli berželiai stiebiasi aukštyn. Matau tame prisikėlimą, regiu jų padėką, girdžiu dainas. Mąstau apie patriotiškumą. Regiu poetą, atvežtą gilion taigon, kuris vietoj pieštuko rankoje priverčiamas laikyti kirvį arba pjūklą. Ir jis kerta, kerta, o pertraukėlėm toliau rašo, rašo medžiams, saviškiams, sau… Nesvarbu. Jis būna savimi. Ir iš bado krentantis nuo kelmo, jis neiškeičia pieštuko į supuvusią žuvies galvą, slapčiomis gauna kur duonos trupinį, ir rašo toliau. Tai jo nepalaužia… Šiandien… Ryt… Vėliau nežinia. Patriotiškumas tame išlikime betkokiomis sąlygomis nenusižengiant savo sąžinės principams…. Išlikimas kad ir kas benutiktų. Tokį visad įsivaizdavau lietuvį, tikrą lietuvį.

Grįžtu pas mus. Vakare stovyklavietę suruošiame kitur, jau prie kitų kapinių: palieku draugus pabaigti aptverti tvoros, ir su vadovu ir merginomis patraukiame ieškoti vietos stovyklavietei netoli jau kitų kapinaičių, kuriose, pasak Gintauto, reikėtų pastatyti kryžių. Suradus jaukią vietą, kuri būtų nematoma keliu važiuojantiems vietiniams, ir būtų šalia kokio vandens telkinio – pelkės, kurios spalva panaši į rytinę juodą arbatą, tuoj pat palikę kelis bendražygius stovyklavietėje, einame apžvelgti kapinaičių. Jos labai jaukiai, kompaktiškai įsitaisiusios tarp rusiškų kapų. Darbo bus pakankamai rytojaus rytui, pernakt reikia nukalti kryžių, kurio šios kapinaitės prašosi, kadangi išlikę kryžiai jau visai suirę, o ir lentelės su pavardėmis likusios jau neįskaitomos. Tuoj pat partempus vakaro laužui malkų, imuosi ieškoti tiesios pušies mūsų būsimam kryžiui. Supratau dar viena, jog nereikia labai daug kryžių pastatyti, pilnai pakanka vieno visoms mūsų sutvarkytoms kapinėms. Svarbiausia, ką išsivežame iš tų šviesių sakralinių vietų, ką perduosime ateinančioms kartoms. Visa kas, mano pamatyta, paliesta kapinaitėse taigoje, bus perduota kitiems… Tie patys pūvantys kryžiai išliks tokie, kokius aš pamačiau, išliks ne tik manyje, bet pas šimtus kitų tautiečių. Tame yra jų ilgaamžiškumas, tęstinumas, ir čia jau jokia visagalė taiga nieko negali padaryti. Neabejoju, mano lūpomis perduota žinia, perduoti kryžių ir kapinaičių vaizdai, gyvuos tiek, kiek gyvuosime mes patys.

Liepos 11 d.

Pastatėme kryžių. Pirmiausia sutvarkėme kapinaites, ir tuomet jau nešėme visi kryžių, kurį pernakt užbaigėme. Keistas būties lengvumas įsiskverbia į mane statant kryžių. Ir Sibire kaimuose nesuvokiamas bendruomeniškumo jausmas, kurį, be abejonių, atsivežė lietuviai tuomet, ir dabar statant kryžių jautėsi tas pats lietuviškas bruožas, kurio nesugriautų jokios gulago sąlygos.

Liepos 12 d.

Šiandieną einame tvarkyti miesto kapinių. Tomsko kapinės atrodytų turėtų būti labai prižiūrėtos, kadangi čia pat miestas, kuriame gyvena apie pusė milijono gyventojų. Tačiau viskas pasirodo priešingai. Kapinaitės taigose atrodo daug kartų tvarkingesnės bei jaukesnės, nei šios džiunglės. Kapinės visai nėra tvarkomos. Kai kur randi paliktus degtinės stikliukus prie rusiškų kapų, aplink didžiausia netvarka.Vaikštau po lietuvių kapus, tarsi kažko ieškodamas. Po kelių minučių pamačiau gulintį nedidelį kryžių, apverčiau jį ir pastebėjau dar įskaitomas raides ANTANAS NAJULIS.  Kapas lietuvio Antano Najulio. Amžinąjį Jam atilsį..

Vakare mūsų jau laukia traukinys į gyvenvietę pavadinimu Belij Jar. Būnam ten tik naktį. Viešbutyje budėjusi moteris, švelniai tariant, nebuvo labai mandagi, bet nakvynę gavome, taigi tai ir yra svarbiausia.

Liepos 13 d.

Autobusiuku važiuojame į kapinaites. Vairuotojo veido bruožai, tiesą sakant, man iškart davė mintį, kad Jis turi ne tik rusiško kraujo. Reikia pasakyti, kad ir Jis iš pradžių manė, jog esame estai (taip jam jo draugas buvo sakęs). Tačiau Jo svetingumas su į kapinaites atvežtais šviežiai raugintais agurkais, kedro riešutais nebuvo be reikalo. Pasirodo, Jis yra lietuvio tremtinio sūnus. Tuoj pat, jau mums tvarkant antrąsias kapines, Jis skubiai nuvyko atvežti dokumentų su nuotraukomis apie savo tėvą. Taip aptvarkę dvejas kapinaites vakarop buvome pakviesti pas Viktorą ir Jo žmoną į svečius. Neeilinė asmenybė, jaučiasi, kad savo būste Jis su žmona susikūręs kitą valstybę, kitą kaimą, kuris nepanašus į barakais apstatytą Gulago šalies pakraščio vietovę. Jautės ir Jo veide tam tikras nerimas, o mums sudainavus prie svetingo stalo keletą lietuviškų dainų, pastebėjau iš susijaudinimo nematomai krintančias ašaras. Tačiau to beveik niekas nematė. Žmogus, kuris nematęs savo tėvo, bet savyje jaučiantis kažkokį dvilypumą. Nesigilinsiu į šeimos apsisprendimo ir tam apsisprendimui įtakos padariusių sąlygų nagrinėjimą. Neturiu teisės į tai, nes beveik nieko nežinau. Mačiau Viktorą, kuklų, nuoširdų ir darbštų žmogų, mačiau jame lietuvį. Tebūna jie laimingi su žmona. Pasikeitėme kontaktais su jais, ir jei tik sulauksime skambučio su pagalbos prašymu norint surasti kokių nors giminaičių, be jokių abejonių padėsime. Skubame į traukinį vakare, laukia kelionė naktį į Asiną.

Liepos 14 d.

Naktis traukinyje buvo nepakartojama. Nemiegojome keliese iki pat ryto, nes sutikom žmogų, kuris, manau, to net nesuvokdamas yra didžiausias Rusijos turtas, kalbanti Rusijos siela. Traukinio palydovė, moteris turinti dukrą visą vakarą su pertraukėlėmis, kurias ji skyrė keleiviams įlaipinti ir išlaipinti, praleido su mumis skaitant Jesenino ir kitų poetų eiles, dainuojant visas žinomiausių Rusijos filmų dainas… Joje aš mačiau Rusiją, ir prisiminsiu tik tokią Rusiją, kokią mums parodė tasai nuoširdus ir geranoriškas žmogus. Žmonėse matau šalį, gyvenvietę, o ne žmones gyvenvietėje ar mieste. Ji pati, to nežinodama, yra pati didžiausia savo šalies ambasadorė. Jos begalinis tikėjimas savo dukros ateitimi Sibiro mieste, kuris mums akimirkoms pasirodė toks naivus, bet išties tikras. Ji nematė kito pasaulio, išskyrus tą Sibire. Ir ji tuo nesiskundžia, anaiptol, ji pilna džiaugsmo. Va tokia Rusija ir liks manyje, kurią parodė atviri ir nuoširdūs atsitiktiniai Rusijos žmonės. Politikai čia vietos nebėra ir nebus. Tai per daug tikras santykis, ryšys. Tik neišmokau gyvenime vieno… To turbūt ir neišmoksiu. Gal ir nereikia. Nemoku atsisveikinti, ir man taip nesuprantamas reiškinys, kai sutinki žmogų, po kelių dienų, valandų ar minučių tu iškeliauji, ir tikriausiai jūs jau nebesusitiksit. Tai taip natūralu. Keista daug kam būtų girdėti, kad apie tai kalbu. Bet man vis vien. Man tai nesuprantama. Norisi visus juos laikyti, būti kartu, klausyti, susiklausyti. O dabar, pasisveikini ir čia pat tari „Sudie“. Prabanga man apie tai kalbėti, kokia prabanga toji laisvė. Apie tai mąstyti nebuvo kada mano tautiečiams prieš 70 metų, juos išskirdavo, palikdavo, atimdavo vieną iš kito – tai buvo kasdienybė kaip rašė A. Solženycinas…

Istorijos nepamirškime, kad niekada nepasikartotų tatai.

Išmiegota visa valanda. Pasitinka Asino stotyje du autobusiukai (5,30 val.), kurie mus veža tolyn į taigą. Pasirodo, ką tik prasidėjo 30 km žygis. Ėjom ilgai, labai ilgai, bet sunkumų nebepamenu, pamenu bendražygių veidus, kurie ilgai dar manyje išliks. O kai kurie iš jų, neabejoju, liks mano gyvenimo draugais. Kaip pasakė Simonas „Su nepažįstamais išvykom, o grįžę liksime turbūt gyvenimo draugais“.

Galiausiai stovyklavietė, kur vien avietynai – meškų rojus – be to, pastebime, jog daugelis skruzdelynų meškų išvartyti. Nejuokais imame stūgaut, šaukti, kirviais, samčiais daužyti, kad tik sukelti kuo didesnį triukšmą meškoms nubaidyti. Aplink stovyklavietę užkuriame kelis laužus, budime pernakt po kelis žmones. Ramu ir gera tarp savų šitoje taigoje.

Liepos 15 d.

Šiandien palikę stovyklavietėje keletą žmonių judame į kapines. Šios kapinės apie 5 km nuo mūsų stovyklavietės ir pagarba bei padėka Gintautui Aleknai, kad Jis metro tikslumu atranda jas giliai miške. Šios kapinaitės mūsų aptveriamos vėlgi tvora. Jos kitokios nei prieš tai lankytos. Čia vėl, keli susikabinę rankomis berželiai viduryje kapinių, ir aplinkui 4-5 metrų atstumu nei vieno medžio, o toliau pušynai ir samanos. Tie berželiai man sukelia didelius jausmus. Be to, šiose kapinėse be medinių senųjų kryžių stovi ir jau po nepriklausomybės atgavimo pastatytas geležinis kryžius, ant kurio aiškiai parašyti čia palaidotų vardai ir pavardės. Dar labiau paveikia parašytos mirusiųjų gimimo ir mirimo datos (1951-1951; 1951-1952; 1951-1951…).

Po maldos visi einame tylomis link stovyklavietės, šiąnakt liksime toje pačioje vietoje. Kursime laužus, maudysimės pelkėje ir budėsime pernakt pasikeisdami, ryt ilgas kelias į paskutiniąsias kapines.

Šios pušys nebegyvos,

Numirusių blakstienos laisvame ore…

Danguj figūros plaukioja masyvios,

Prisiminimai it nebylūs paukščiai tavyje.

Tylos balsai užgožia kunigo žodžius ir atleidimus,

Aš mintimis per samanas žengiu…

Vardan kieno vien kryžiai pakeitė miškus, arimus

Savo dvasia šią žemę aš trumpam dengiu…

Liepos 16 d.

Ryte renkamės daiktus mat laukia ilgas žygis per taigą. Kelias naktis praleidome toje pačioje vietoje, kitoje pelkės pusėje kadaise buvo lietuvių kaimas. Dar iš vakaro pradedame darbus su medžiu, norėdami pastatyti atminimo lentą buvusiam kaimui. Atminimo lenta lietuvių kaimui Tunguskyj Bor jau ryte mūsų pernešta per pelkę nusidriekusį netvirtą tiltelį iš rąstų ir pastatyta visiems čia gyvenusiems atminti.

Einam toliau – 32 km žygis. Jis buvo nelengvas mums išbandymas. Pagaliau pasiektos Baturino gyvenvietės prieigos. Čia vieni sunkiai bandome įrengti stovyklavietę miške, kiti skuba geriamo vandens į gyvenvietę, nes mes jo jau senokai nebuvom turėję burnoje, na, nebent pelkės vandenį. Vakare visi pavargę, bet laimingi sėdime ilgai prie laužo. Atgaiva sielai. Nemažai jau nuveikta šioje misijoje, belieka dar vienos kapinės. Laukiu ryto.

Liepos 17 d.

Senuoju greitosios pagalbos automobiliu riedame per sunkokai pravažiuojamus kelius link kapinaičių. Tai Centralnaja kapinės. Kapinės, kuriose kaip reikiant pasidarbavome išvalydami jose mišką, aptverdami kapines ilga tvora. Iš tiesų, koks geras jausmas palikti tokias šviesias kapines, atskirtas nuo aplink jas eančio miško. Keistas jausmas aplankė sutvarkius šias paskutines mūsų lankomas kapines Sibire… Dabar aš laisvas, toks visai visai laisvas. Jausmas – visiška pilnatvė, ir didis prisiminimų bei atminimo bagažas manyje. Artėja dėstytojavimo metas, rugsėjo mėnesį susitiksiu su keliais šimtais naujų mano studentų, jie pirmieji apie tai išgirs, sužinos.. Bet ir ne paskutiniai.

Vakare riedame atgal į Tomską tais pačiais autobusiukais. Ir tai jau pabaiga mūsų kelionės. Dar daug reikės laiko, kad suvokčiau, kur aš buvau, kur tie žmonės gyveno, kurių kapus lankėme bei tvarkėme. Tam reikia laiko, daug laiko.

Liepos 18 d.

Mes Tomske. Aplankome Tomske esantį KGB muziejų. Muziejaus darbuotoja visiškai sutiko su mano pastebėjimu, kad Rusija – tai pasimetusi laike šalis. Viena vertus, gatvėje stūkso sovietiniai paminklai, gatvių pavadinimai galvažudžių ar jiems prijautusių, kita vertus, žmonės, jaunimas gerokai pralenkęs tą laiką, ir siekantys gyventi kitą gyvenimą. Šalis, kurioje nėra, o gal ir nebus, harmonijos tarp praeities, dabarties ir ateities.

Liepos 19 d.

Mes Maskvoje. Pakeliui namo. Keliaudamas bandai suvokti, permąstyti visa tai, kas įvyko, bet dar negali. Didi šios misijos prasmė, ir aš didžiuojuos galėdamas prie jos prisidėti.

Tik traukiniais daugiau nebeieškosim naujo miesto,

Kas gyva – teišlieka mumyse…

Namai, kur rasiu ranką atvirai ištiestą,

O visa kita lai gyvena mintyse.

Liepos 20 d.

Dar dabar manyje kapinės, kuriose trisdešimt trijų mūsų tautiečių palaikai… Trisdešimt trys….

Lietuva. Man regis, mano misija tik prasideda… Dar daug turim nuveikti. Reikia pasakyti, kad daug minčių pasiliko manyje, o ne dienoraštyje. Jos bus perduotos po truputį įgyvendinat misiją Lietuvoje. Tepadeda mums Dievas.

 

Birželio 9

Tas įsipareigojimas rašyti dienoraštį nėra lengvas. Apie savo patekimą į ekspediciją sužinau  Arnui iš LiJOT irgi paminėjus dienoraštį. Jis paskambina ir sako: „Turėsi rašyti ir toliau, iki pat liepos galo“. Ką nori pasakyti – suprantu ne iš karto.

Dienoraštis man nėra išklotinė, dažniausiai tik esamos nuotaikos ar patyrimo eskizas keliais žodžiais. Mintys yra padrikas dalykas, suguldžius ant popieriaus dažnai neatrodo nė trupučio panašios į originalią savo nerašytinę formą. Turiu porą minčių knygelių, bet tai ne dienoraštis, net ir mintys ten dažniausiai ne mano: dainų žodžiai, su mano kelionėmis susijusių dalykų kainos, traukinių ir lėktuvų laikai, ištraukos iš filmų, reklamų ar draugų minčių, nuorašai iš sentencijų ant aplankytų miestų sienų. Žmogaus mintys yra kalba, neturinti rašto. Jos gyvos ir spontaniškos, kaip tos pirmykštės pasaulio kalbos, kurios taip ir išnyko neužrašytos. Jomis kalbėjusiems žmonėms magėjo daug pasakyti, rašyti nebuvo laiko. Vieni žodžiai užklojo kitus ir anų neliko. Esu turėjęs dienoraštį gal penktoj klasėj, ten bandžiau aprašyt, ką veikiau per dieną ir dar pažymėt tos dienos orus. Neilgai tvėriau, bet ne todėl, kad nuobodžios dienos buvo. Kažkada buvau dabar tokį suradęs, ten ties sekmadieniu buvo parašyta, kad žiūrėjau „A komandą“ ir tuo pat metu pietums valgiau vištą. Turėjo būt didelis malonumas tas tandemas, tik penktoko ranka sunku jį pateikt kaip įspūdį, tad užrašiau tik faktą. Dabar gal kiek pralavinau ranką ir akį, važiuoju su kamera. Tad faktų stengsiuos nedėlioti, gal kamera padės kalbėti ne faktų raportais, o patyrimais ir tai, kas iš to gimsta galvoje ir vaizduotėje. O kol kas visi perkame  batus, ieškome pigesnių kojinių, klausinėjame apie žygiui naudingas smulkmenas. Ruošiamės keliauti. Tada žmones išvežė gyventi viso likusio gyvenimo, dalį mirti. Jie nesiruošė. Niekur nekeliavo, juos tiesiog vežė. Mes gi keliausim, žygis tai.

 

Birželio 24   

 

Savaitė kaip esu Gruzijoje. Matau, kad Vilniuje kiti intensyviai ruošiasi kelionei, mokosi kryždirbystės ir dainų, bet aš čia irgi savotiškai ruošiuosi, valausi galvą, kažkiek ir kūną, tik mano pasiruošimas intravertiškas. Kol kas apskritai gana sunku ką nors pasakyti apie būsimą ekspediciją. Vadinam ją misija, bet nesijaučiu misionieriumi, kol kas esu tik suinteresuotas stebėtojas, dar nieko nenuveikiau ir niekuo nenusipelniau. Lengviau pasakyti ne dėl ko važiuoju, bet ne dėl ko važiuoju. Ne dėl egzotikos, nes tas žodis labiau siejasi su spalvom ir jūra. Šeimoje neturiu nieko, kas apie tremtį papasakotų savo lūpomis, nes niekas, kas jomis dar kalba, ištremtas nebuvo. Ne itin trokštu ir to „grožio skurde“ ar „kažko, kas ir pas mus buvo“ liekanų, būdingų visai buvusiai SSRS. Jų pakankamai ir čia, Gruzijoj, laikas tiesiog sustojęs, pajūrys panašus į Kubą ar Palangą 1987-aisiais. Tai džiugina akį pirmas kelias dienas, paskui darosi slogu, jautiesi kaip atostogaut atvažiavęs Sniečkus, visur viską atidaro specialiai tau, kitų, kurie galėtų mokėti ar norėtų pamatyti, nėra. Boržomy padavėja sako – jūsų pietūs kaip mano mėnesio atlyginimas, o iš tiesų – rusų kalbos mokytoja mokykloje. Pietaujam trise, esam vieninteliai toj baltoj terasoj priešais stalininės prabangos traukinių stotį. Ten kabo senas grafikas, traukiniai išvyksta į Minską, Kuibiševą, Kišiniovą, Svetlogorską. Į Tomską irgi. Turiu nuojautą, kad jei ten rasime likusių apleistų gyvenviečių, jos turėtų būti panašios į Batumio botanikos sodą ir didžiąją dalį Gruzijos dabar, vasarą – gamta čia tokia greita ir agresyvi, jog pasiglemžia bet ką, nors kiek apleistą žmogaus rankų. Visa Gruzija yra vienas didelis G.G. Marquez‘o „Patriarcho ruduo“. O Tomskas man dabar atrodo kaip traukinio stotelė vidury stepės. „Traukiniai tuose kraštuose vis taip pat ėjo iš vakarų į rytus ir iš rytų į vakarus. O į šalis nuo geležinkelio tuose kraštuose plytėjo didžiuliai tyrlaukių plotai. Čingizas Aitmatovas.“ Nors tai veikiausiai labiau tinka ekspedicijai į Tadžikistaną, pas mus – miškas.

p.s. Svanetijos kalnuose žmogus, pas kurį gyvenam, paprašo perduoti linkėjimus savo armijos draugui, gyvenančiam Tomske. Su juo tarnavo Vladivostoke. Vakare jam paskambina ir sako „atvažiuos mano draugas“. Mano galvoje „Sibiras“ – istoriškas, praeityje. Pamirštu, kad jis gyvas ir kažkam tiesiog yra namai, žmonės ten normaliai gyvena, be kančios.

Liepos 6

Man įdomūs žmonės, kuriuos sutiksim, norėčiau bandyt kuo įmanoma daugiau su jais bendrauti. Savieji žygeiviai taip pat. Iš pradžių nuolat matydami kamerą rankose jie elgsis kiek nenatūraliai, paskui nebeskirs jos nuo manęs ir pripras. Čia Sergejaus Dvorcevojaus metodas, savo dokumentinius filmuoti visada pradeda nuo to, kad porą savaičių tiesiog lankosi pas žmogų, kurį pasirenka filmo veikėju. Kamerą turi su savimi, kad žmogus matytų, bet nelaiko jos įjungtos. Paskui vieną dieną įjungia. Taip išsaugo natūralumą. Pagal tokią logiką natūralūs prieš kamerą tapsim kažkur taigos vidury. Rytoj išvažiuojam, turiu daug smulkių rūpesčių, ketvirtą dieną lyja, iš ūkinio maišo reikia pasidaryti apdangalą kamerai.

Liepos 7

 

Kai važiuojam per Baltarusiją, vis labiau leidžiasi saulė ir spalvina tą mano vaizduotėj pelkių ir beržynų šalies dangų. Tai jei po kojom pelkė, nieko kito, kaip į dangų žiūrėt ir nebelieka. Neseniai mačiau „Osvobozhdenye“, ten raudonoji armija tiesiog metrą po metro lupa kiekvieną baltarusių miestą iš vermachto, leidžia į pelkes nukirstus kamienus ir jais eina peržengdami savo pačių kūnus. Per pelkes šlapiais autais juda link mūsų. Adutišky, kur gimė senelė, jau iš tolo jautėsi tų autų tvaikas. Pirma kaime pasklinda tvaikas, tada pasirodo milinės. Dabar pelkės rodos absoliučiai sterilios, bekvapės, padengtos migla. Nesimiega, tai žiūriu kaip bėga pro langą. Primena zoną iš „Stalkerio“. Tik čia tokia pereinamoji zona, iš lietuviško peizažo į Vidurinės Azijos stepę. Gilyn už tos stepės važiuoja Tadžikistano misija. A. Vyšniūnas pasisako, kad vaikystėj Karagandoj su A.Maschadovu ir R.Kadyrovo tėvu vienoj smėlio dėžėj žaidė Karagandos stepėj. Stepių vilkas. Dar papasakoja, kad Almatoj labai pigūs Paradžanovo ir Abuladzės filmai. Naktį pafilmuoju, kaip Andrius slabnai knarkia. Ryte jis sako, kad knarkiau aš, stipriai.

Liepos 8   

Maskvoj knygyne Paradžanovo kompaktas – beveik 40 Lt. Agromna agromno miesto kaina. Toj didybėj jaučiuosi mažu žmogumi iš provincijos. Tik dydis iš viso nelabai ką reiškia. Žmogus – tai skamba išdidžiai, didelis ar mažas žmogus – jokio skirtumo. Anaiptol, būdamas iš mažos šalies esi retesnė rūšis, dėl to gal savaime šiek tiek didesnės vertės. Šitam milžiniškame mieste yra mažytis GULAG‘O muziejus, koks ketvirtadalis vilnietiško Genocido aukų muziejaus. Ten užeinam pakeliui į Kremlių. Nuoširdi juodaplaukė pagyvenusi moteris su mažais ūseliais sako „Dar kai Jūs buvot sava nerūpestinga valstybė, visa šita šalis jau buvo padengta lageriais“. Ant sienos Belomor kanalo statybų nuotraukos. Jį, kaip amžiaus statybas ir puikią perauklėjamą veiklą liaupsino M. Gorkis. „Talentas – tai meilė darbui, darbo procesui“, – postringauja Gorkis. Pagal Gorkį, 250 000 kasdami Belomor kanalą mirė, nes buvo netalentingi. Šalia Kremliaus vartų giros pardavėja irgi skaito Gorkį. Gorkis ją atitraukia nuo darbo proceso, pila girą nepakeldama akių nuo knygos… Ties Lenino mauzoliejumi labai prastas apšvietimas, saulė visiškai neleidžia šalia jo nusifotografuoti, tai visi fotografuojasi priešais cerkvę. Matyt taip ir turi šiandien būt turint galvoj mūsų misiją.

Liepos 9

Tomsko laiku pirmom dienos minutėm sėdim Vnukove, laukdami lėktuvo. Maskvos laiku pirmom dienos minutėm jau skrendam virš Uralo. Skrendant duoda raugintų kopūstų su spanguolėm – pirmas ženklas, kad artėjam Sibiro link. Smagu įsivaizduot, kad tuos kopūstus stambi moteriškė semia iš didelės bačkos, sunka varva jai per rankas – bandeles, tada deda į tas vienkartines lėktuvines lėkšteles ir dar įsodina pirštais po kelias spanguoles, kur kita, kūdesnė moteris, skabė taigoj. Taiga matosi per iliuminatorių, nespėju suvokt, kada prašvito. Nesibaigianti augmenija, bandanti atžaliuot per trumpą Sibiro vasarą už ilgą Sibiro žiemą. Tas pats įspūdis ir nusileidus Tomske. Važiuojam su PAZ‘iku be amortizatorių per miestą, rodos, kad taiga braunas per jo tvoras į vidų, o chruščiovkės neleidžia. Kaip „Šimte metų vienatvės“, kur grybai ir lijanos ėmė veržtis į svetainę, vos tik žmonės aptingo ir išmirė.

Lupasi visas gruziniškas įdegis, nuteka kartu su lietum. Pusryčiam užkertam saliankos su grietine ir plovu, 8 ryto autobusų parko kavinėj. Tada važiuojam į „Stroysia“ turguj, perkam kirvių ir pjūklų rytdieninei kovai su pušimis, dar pusdienį praieškom puodų, pakalbam su vyno pardavėja, sakom, brangus vynas, brangesnis negu pas mus, ir puodai brangūs, iš kur žmonės tiek pinigų turi. Nieko nesako, šypsosi. Matom, kad be dantų.

Kinas nepalieka. Jis visur privogęs žmonių į savo gniaužtus. Prie Tomsko dramteatrio sutinkam Adą Bernatonytę, lietuvio ir žydės dukrą. Baigus filologiją ir VGIK‘ą  Maskvoj, rusiškos dūšios moteris, viena iš tų rusų mokslininkų, įtikėjusių savo dalyku kaip religija, fanatiškai į jį pasinėrusių. Turi gerą vaizdinį mąstymą, gerų kadrų išlavintą regą. Kai noriu padaryt interviu, mane pati „užveda“ ant kadro, kuriame nori nusifilmuot. Net nesugebu tinkamai sukomponuot. Ilgai pasakoja, kalba iš širdies gelmių, taip, kad norėdamas negalėtum netikėt tuo, ką sako. Disertacija iš Italų neorealizmo. Sako, nenoriu, kad mano sūnus tarnautų šitos šalies armijoj. Jis gi klauso Sinatros kambary užsidaręs. Žmonės prie cerkvės tuokiasi, atsidarę BMW duris irgi klausosi, bet ne Sinatros, prie šnabės netinka jis.

 

Liepos 10

 

Aptveriam kapines, žingsniais išmatuojam, kad maždaug šimto metrų pačių padarytos tvoros. Tada pėdinam iki stovyklos kelis kilometrus. Lipnūs nuo drėgmės ir prakaito. Norisi išsimaudyt. Stovykla prie pelkės, pelkėj akivaras. Akivaran keliese nuleidžia pušų, idant būtų galima prieit iki vandens. Galvojam bent priklaupus apsipraust. Algis pralaužia ledus ir įšoka drąsiai, kaip undinas nardo. Sako, geras dugnas, kietas toks, tarsi skarda kokia būtų. Vėliau vienas po kito išsimaudo visi. Dugną vengiam liest. Po maudynių vandens paviršiun iškyla spalvoti ratilai, kaip būna mašinų stovėjimo aikštelių balose. Gal nuo muilo, o gal ir nuo saliarkos, velniai žino, kokie kordonai technikos toj pelkėj paskandinti. Ryte Algiui negera, nebedalyvauja maisto gaminimo komandos, kuriai priskirtas, veikloj. Po naktinio budėjimo trūksta kelių šokolado plytelių. Visi mąsto, kad Algio darbas. Mąsto garsiai. Algis nesigina, neturi jėgų kalbėt. Kordono technikai gal pramušė kardaną, neberiedėjo, todėl ir nuskandino. Algis irgi sunkiai rieda, bet jį imam su savim.

Liepos 11

 

Galima apie tremtį paklausti dvejopai. Kodėl trėmė ir už ką trėmė. Galiu atsakyti į klausimą kodėl. Galiu atsakyti politiškai, galiu istoriškai, galiu iš leninizmo – stalinizmo ideologinių pozicijų, galiu bandyt suvokt NKVD‘isto minties gelmę ir paviršių, sodinant žmones į traukinius. Giluminė mintis: komunizmas bus šviesus be šitų buožių. Paviršinė mintis: lipk į vagoną, fašiste. Maždaug žinau visus tuos atsakymus. Bet negaliu atsakyti į klausimą „už ką?“. Simonas sako: nėra žiauresnės frazės, kurią gali išgirsti iš draugo, nei „Ar aš tau nesakiau?“. Parodo, kad nepaklausei, nors nutuokei, kad bus prastai. Bet tada įsivaizduoju, kaip išveža mano dėdę Katiną, kurį kaimynas perspėjo, kad gali tremt. Kaimynas prie ešelono turėtų sakyt „Ar aš tau nesakiau?“. Tada dėdė katinas sako: „Sakei. Bet už ką?“. Kaimynas nebežino, ką atsakyt. Lipa į vagoną.

Liepos 12

 

Žmonės pilkais zekų veidais. Rodos, jog visi yra blatnų ir prižiūrėtojų arba kriminalinių vaikai ir anūkai. Politinių vaikų ir anūkų mažai, tie sunkiausiai išgyvendavo, nes zekas zekui zekas. Stiuardas lėktuve, oro uosto bagažo skyriaus darbuotoja, ūkinių prekių pardavėjas, padavėja valgykloj. Bet čia tik iš pirmo žvilgsnio. Jei per daug nesišypsai, irgi prašai, ko nori, tuo pačiu „nieks gerai nebus“ veidu, tada jau kalba be priešiškumo, supranta, kad pagavai jo pagrindinę mintį. Čia gyveni be prošvaisčių, niekas nebegali nustebinti, niekas nesikeičia iš esmės, tik kosmetiškai kažkas papudruojama. Pagrindinė Tomsko gatvė – Frunzės, o joje – „Traveller‘s coffee“ su frappe už 10 litų ir beprotiškai ilgu pavadinimu, kažkas panašaus į „Braziliškas bananinis sapnas žemuogių pievelėje, kur amžinai saulėta“. Puodelio tūris neproporcingai smulkesnis, vietinių piniginė išvis geometrine progresija atsilieka, tad „Traveller‘s coffee“ tuščia, nors Frunzės gatvė pilna. Pilnas ir žmogaus kibiras autobuse, aviečių pilnas. Įlipa kartu su mumis Tomsko kapinių stotelėj, gal ten ir aviečiauja, nes kapinės – vienas didelis krūmas, vos randam savus kapus. Jie lieka tvarkingi ir minimalistiniai, kai išeinam. Orūs tame staliukų šnapsui ir raudonų žvaigždžių vietoj kryžių kontekste.

Liepos 13

 

Vakar vakare važiavom į Bielyj Jar. Palydovė klausė, ko taip prastai rusiškai kalbam. Sunkiai buvo rast vietų kupė, tai įsiprašėm keliese pas tris geležinkelininkus, jie gėrė obuolinį limonadą, dyzelio spalvos. Klausia, kur važiuojat. Baikalo-Amūro magistralės statyt, sakom. Radom univere skelbimą, kad dar reikia darbininkų, kad nori pratęst. Sako, geriau Tomsk – Bielyj Jar pastatytumėt, irgi kelio nėr, va, reik traukiniu važinėt. Žiūrim į jų laužtuvus, kiekvienas turi po vieną, galvoj sukas mintis, kad labai gerai sueitų kuolus kalant tvoroms į žemę. Bet išlipdami kiekvienas savo atkarpoj saviškį laužtuvą pasiima, nepamiršta.

Bielyj Jar‘e furija viešbučio „Sibir“ (su miachkyj znak) valdytoja nenori mūsų įleist, nes užsieniečiai. Liepia kirilica pildyt registracijos formas. Tie, kas moka, pildo už tuos, kas nemoka. Aš rašytinių nemoku, tai pildau spausdintinėm. Greit pataisom. Visas viešbutis – medinis barakas, už rūkymą kambary – 1000 rublių bauda, arabiško stiliaus „tūpėdamas“ tūlikai, dušų nėra. Užtat mieste yra kitas medinis barakas su didelėm žaliom raidėm „Duš‘ ant sienos. Šalia stovi chruščiovkė, jos kieme laksto balta kumelė ir juodas kumeliukas, kieme pelkė, vaikai smaginasi ant parūdijusių supynių. Dušas geras, rimtai prigaruoja, moterų ir vyrų atskirai, tai panos permeta muilą per pertvaros viršų. Prižiūrėtoja juokias iš krykštavimo, žiūri televizorių savo būdkėj, rodo Maskvietiškas grožybes per jį.

Po dušo Algis iš mergaičių perka laukinius česnakus prie parduotuvės, jos sako, kad biznis eina gerai, yra stropios ir sąžiningos pardavėjos, ilgai laksto ieškodamos rublio grąžos. Šalia jų prekyvietės – plakatas su užrašu „Ačiū už taiką, seneli“, kur pardavėjų amžiaus mergaitė bučiuoja į skruostą Antro pasaulinio veteraną su gvazdiku rankoj. Ta pati sentencija ir ant namo pakeliui į viešbutį. Veterano namas, raudona žvaigždė ant sienos, naujai nudažyta. Miestely tų naujų raudonų dažų nedaug, gal dar ant naikintuvo, iškelto ant postamento centrinėj alėjoj. Šalia jo nauja medinė cerkvė auksiniu kupolu ir mediniais drožiniais. Už ją didesnis tik milicijos pastatas. Tas suprantama, į lagerius skirstyt reikėjo didelės administracijos, tremtinių srautai dideli ėjo.     

Mūsų srautas mažas, į kapines nuvažiuot telpam puskrovininės Gazel‘ės būdoj ir kabinoj. Važiuot būdoj patogu, vairuotojas padeda pagalvių, tik eina vidun smalkių smaradas, tai važiuojam spakaini ir ramūs, mieguisti. Petras užmiega su mūkele rankoj, kurią ruošias prikalt prie kurio nors stipresnio likusio kryžiaus.

Liepos 14

 

Bastilijos paėmimo niekas nešvenčia, nors, regis, tas ir pagimdė jų revoliuciją. Per naktį važiuojam į Asiną. Jaučiu cukraus perviršį kraujyje, iš vakaro išsriobiau porą bliūdelių grynos aviečių uogienės tremtinio sūnaus Viktoro užstalėje. Užstalė buvo pailginta, kad visi mūsų 16 tilptų. „Sveiki atvykę į metiso namus“, sako Viktoras mums atėjus, ir iš to vieno žodžio, kuriuo apibūdina savo tapatybę, suvoki, kad žmogus kalba mažai, bet kapsto giliai. Už jį keturgubai kalba žmona. Vienas su kitu sukibę kaip Jing ir Jang, už stalo dainuoja savo jaunystės romansą. Dainuoja dviem balsais, vienas į kitą žiūrėdami. Tarsi pamiršta, kad mes ten išvis esam. Gražūs žmonės, smarkiai sujaudina Simoną, išeidamas jis nori pasakyt, kad suprato, kas yra Ruskaya duša, mokosi atmintinai tą sakinį, abiem rankom spaudžia Viktoro petį, susipainioja, bet metisas ir be žodžių supranta. Išeinam pakylėti, Andriukas pakylėtas aukščiausiai, sėdi ant Simono pečių.

Tada nakčia Belyj Jar stoty palydovė įleidžia mus į traukinį trim valandom anksčiau išvykimo, idant turėtume galimybę pamiegot. Po kiek laiko užeina į mūsų kupė, deklamuoja Jeseniną, traukinys lekia per taigą, kalasi Karlsono propeleris – dėl uogienės fiziškai, dėl Jasenino – morališkai. Dabar keturios ryto, turiu valandą pamiegot ir keliasdešimt kilometrų nueit, bet kas man jaunam. Carpe 100% diem.

  .  

Liepos 15

 

Tunguskij Bor yra pats atokiausias mūsų čia pasiektas taškas, visiška Taigos giluma, (veikiausiai) nė vieno žmogaus 30 km spinduliu. Atveždavo siauruku, kurio dabar belikęs pylimas su paskiromis vinimis išpuvusiuose pabėgiuose. Paleisdavo, sakydavo „Va čia kirsit mišką“. Kad dar reiks šiaip susikurt gyvenimą iš nieko, nesakydavo, patys suprasdavo. Kapinėse didžioji dauguma – vaikai, neištvėrę pirmųjų žiemų. Gal dėl tų vaikų rodos pačios šviesiausios iš čia aplankytų, dirbam tylom daugiausiai.

Kaimo liekanos primena lietuvišką gatvinį, sakytum Dzūkijos pušynai. Miegam mažai, naktį budim dėl galimo meškų apsilankymo. Galvoj 300 žodžių, retorika suprimityvėjus, bet atvira ir betarpiška. Cukraus konsistencija kraujy auga, avižos su uogiene jau kelintą dieną sudaro pusrytinio davinio pagrindą santykiu 1:1.

Vienas iš svarbiausių dalykų einant giliai į taigą – įsidėt į kuprinę kokį beprasmį, bet svorį sudarantį daiktą. Jis čia sužimba naujom spalvom. Aš turiu patarlių žodyną 9 kalbom ir keturias skardines kolos. Ji yra tokios pat spalvos kaip vanduo, kurį geriam iš ežeringos pelkės šalia pat, bet naktį budint laužo šviesoj žiba visom Time‘s Skvero spalvom, primena, kad Kalifornijoj merginos, saldus ir lengvas vynas ir išvis, kad Amerika Liuks, kaip sakė vaikai Gruzijoj. Vilniuj man ta skardinė reiškia lygiai nieko.

Galvoju, išvengsiu nerašyt apie meškas ir uodus, nes, broli, patikėk, ne tame čia esmė. Gal dabar ir nesimąsto aukštesnėm materijom, bet klausimai apie uodus dabartinėje emocinėje būsenoje yra analogiška klausimui „Ar nespaudžia batai?“ einant prie altoriaus ir laikant Jos ranką. Vakar taip pagalvojau, kai mačiau dainuojant Viktorą su žmona.

Daryk viską iš meilės – pirmas laiškas Korintiečiams.

 

Liepos 16

Vakare, vėl po 30 km ėjimo, prieinam Baturino kaimą. Čia yra žmonių, geriamo vandens ir parduotuvė, tai jau daug. Keli pasilieka papelky kurt stovyklos, likę einam į kaimą maisto, vandens ir transporto rytoj važiuoti į Centralnoje kapines, dar už 20 km į taigą nuo čia.

Į kaimą įeiname vakare, ir į nugaras šviečia saulė, uodų tinkleliai šešėliuose atrodo kaip skafandrai. Vaikai žiūri sustingę.  Iš tikrųjų, jautiesi lyg nusileidęs iš kitos planetos. Man norisi nusiimt skafandrą ir sakyt „Jūs laisvi, galite eiti.“ Bet jiems nėra kur eiti. Mes turim brangius batus, galim eiti ilgai, kai nutrina kulnus, klijuojam pleistru po 10 Lt už juostelę. Šitie žmonės matyt panašiai gauna už centnerį metalo. Vaikšto aplink kaimą ir išrinkinėja vinis iš pabėgių, viedrus iš krūmų ir visą kitą Gulag‘o laikais taigoj pasodintą metalą. Rodos, ruošiasi iš čia pasišalinti, ir susirinkinėja paskutines smulkmenas, kurias buvo plačiai per taigą išmėtę. Kažkas kažkada pastatė tai, ką reikės būtinai sugriauti, kaip repavo SEL‘as per Paramos koncertą, tad dabar ir griauna. Bet jie niekur neišeis. Ir pas juos gal daugiau niekas nebeateis be mūsų. Vietinis rodo į Gorbačiovo laikais pradėtą statyt ir užmestą kultūrnamį, ir sako, kad ir Perestroika čia taip niekad ir neatėjo. Jų niekas nestebina. Už miestelio, arčiau stovyklos pusės, užeinam į kepyklą. Medinis barakas, tikrai gulaginis, ta pati duonos forma ir receptūra. Prie stalo pečiaus salėj sėdi du seniai, žiūri „Kas laimės milijoną?“. Užeinam dviese, klausiam, ar galima nusipirkt duonos. „Ne“. O rytoj bus galima?. „Nežinia“. Tiek kalbų. Man tikrai tris kart įdomesnė tų senių praeitis nei jiems maniškė.   

 

Liepos 17

Ivo Andričius, jugoslavų nobelistas, rašė apie Prakeiktą kiemą – kalėjimą Stambule, kur viena didžiausių kančių pakliuvusiems buvo tai, jog būdami savo gimtajame mieste, jie negalėjo matyti ir girdėti nieko, kas jį primintų. Protu kaliniai suvokdavo esantys ten, kur gimė ir užaugo, bet per kalėjimo sienas tesimatė beribis dangus, nesibaigiantis ir žydras, kokį gali matyti bet kuriame pasaulio kampe. Jūra, gigantiški kiparisai, minaretų bokštai ir visa kita, kas įkalintiems miestelėnams būtų leidę suvokti, jog jie čia, jog dar priklauso miestui, kurį taip myli, buvo nematomi. Panašiai kaliniai jausdavosi Alcatraz‘e, kuomet Naujųjų metų išvakarėse girdėdavo vos už mylios esančio San Francisko klegesį ir fejerverkus, tačiau jokiu būdu negalėjo jo pasiekti. Taip pat jautiesi prie mirusio žmogaus – jis čia, o jo nebėra. Tai taip arti, o jau nebepasiekiama. Šitie Sibiro kaimų gyventojai turėtų justi panašų santykį su savo valstybe. Jos ceremonijas ir miestus jie mato per televiziją, žino, kad ten, Maskvoje, verda visą Rusiją apsprendžiantis gyvenimas. Tačiau per taigą nemato nieko, išskyrus dangų. Viskas, ką medija taip priartina, jiems nepasiekiamai toli. O serbas Momo Kapor kažkada sakė: bėkite iš tų vietų, kur vietiniai žmonės giriasi švariu vandeniu, tyru oru ir gražiu dangumi. Jie nieko kito neturi. Traukinyje kalbame su vietine mergina: „Graži Jūsų Rusija. Maskva tokia … monumentali, va.“. „Norėčiau ir aš kada ją pamatyti“, sako ji. Gal Maskvą, o gal Rusiją, nežinau.

Liepos 18

 

  Kažkada seniai, kai winamp‘as buvo ką tik atsiradęs, o apie youtub‘ą galima buvo tik svajot prieš užmiegant, klausydavau tokią Visockio dainą apie žmogų, kuris, paguldytas į ligoninę po operacijos netikėjo, kaip palatos kaimynai sakė, kad jam nupjovė pirštus. O paskui pamatė, kad tai, kas jam atrodė baisi tiesa, tebuvo švelninantis melas – nebuvo visos kojos. Važiuojam Tomske pavakarį tramvajum, jo vairuotojas už savo sėdynės stiklo įsitaisęs didžiulį Visockio su gitara plakatą. Iš Dzeržinskio turgaus vežam plėvelės kuprinėm apvyniot prieš skrydį į Maskvą. Sibiras yra kaip ta Visockio daina. Viskas, kas pradžioj atrodo strošna ar slogu, purvina ar žiauru, tėra netinkamo objekto, su kuriuo lygini pasirinkimas. Perjunk kitą matavimo skalę. Tai dažnai padeda sunkiose sąlygose, esu supratęs tai keliaudamas. Jei negali užmigt autobuso sėdynėj, nes netelpa kojos ir negali atsilenkt, suriesk kojas dar labiau ir susiriesk pats, pavažiuok 10 minučių toj pozicijoj ir ankstesnė nepatogi taps ryškiu pagerėjimu, užmiegi spakainas. Tas požiūrio metodas pritaikomas absoliučiai visoms gyvenimo situacijoms. Tai padeda atsikratyti savigailos, savigraužos ar nevilties. Padeda susiimti. Padeda įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Man labai malonu važiuoti Tomsko tramvajumi su plėvele iš Dzeržinskio turgaus. Ieškojom jos ilgai. Gera buvo rasti. Tas džiaugsmo mažuose darbuose jausmas nepaleidžia visos ekspedicijos metu. Visockis – teisingas žmogus, teisingas ir tramvajaus vairuotojas, jį čia pasikabinęs.

Liepos 19    

 

Man apie Sibirą pirmi papasakojo ne ištremti giminės, papasakojo „Manu Chao“. Buvo tokia jų daina „Sibérie m’était contéee“, „Sibiras man buvo papasakotas“.

Ties Kenos punktu ant kamino stovi gandras, raudonom kojom, tokios spalvos, kaip dailininko Wožniako ant to Manu Chao albumo nupiešti sibiriakai.

„Sibérie <…> sur la place rouge de nos <….> coeurs“, dainuoja Manu Chao, taip niekad ir nebuvęs Sibire.

Man irgi kaip jiems. Sibiras mano širdies Raudonojoje aikštėje.

 

2011 07 07

Diena, kai išvažiuojam. Keista diena. Daiktų dėliojimas į kuprinę nesuteikia jokio malonumo ir menkina būsimos ekspedicijos azartą. Kai nešulys jau ant pečių, nebesinori stoties renginių: kamerų, interviu, pokalbių. Greičiau į traukinį.

Važiuoju į nežinomybę – jau kuris laikas manęs neapleidžia šis jausmas. Nežinia, kas mūsų laukia, nežinia, ir ko tikėtis. Būdama traukiny suabejoju, ar esu užaugusi tokiai ekspedicijai. Pradedu kelti sau daug klausimų. Ar sugebėsiu pateisinti ekspedicijos lūkesčius? Neabejoju, kad pati kažką tikrai gausiu, bet ar sugebėsiu tai perduoti kitiems? Turbūt tai ir yra mano misija šioje misijoje – parvežti kažką kitiems. Ir mokėti duoti.

2011 07 08

Rytas Maskvoje saulėtas ir šiltas. Iki lėktuvo į Tomską gauname trumpą prieglobstį Lietuvos ambasadoje. Kadangi laiko turime nemažai, vadai mus išsiveda pavėplinėt po miestą. Visi įvairių lygių rusų kalbos žiniomis bandome skaityti reklaminius užrašus kirilica. Greitai pagauname azartą: „O, žiūrėkit, „McDonalds“ parašyta kirilica! O čia „Second Hand“ kirilica!“. Užrašų kita kalba rasti beveik neįmanoma ne tik mieste, bet ir metro ar oro uoste.

Vakarop judėdami į oro uostą paragaujame pirmo lietaus Rusijoje. Užteko kelių žingsnių perbėgti iš vienos vietos į kitą ir visi likom kiaurai šlapi. Tomskiečiai supranta, kad jiems turbūt tai ne vienintelis lietaus išbandymas. Vėliau dažnai pajuokaudavom, kad mes šlampam Sibire, o jie (Tadžikijos komanda) turbūt vaikšto išsižioję, iškišę liežuvius ir svajoja bent apie vieną gaivų lašą iš dangaus (nepykit, kolegos).

2011 07 09

Pasiklydau dienose. Laiko juostos pasikeitė; biologinis laikrodis dirba pagal seną tvarką, o protas bando skaičiuoti naujas dienas ir valandas. Iš Lietuvos „Misija Sibiras‘11“ persikėlė 4 valandomis į ateitį. Po visko grįšime atgal į praeitį lyg nieko nebuvę ir tik mes žinosime, ką ten veikėme. Kažin, ar mūsų pėdsakus kas nors pastebės.

Šios nakties skrydis iš Maskvos į Tomską buvo gana sunkus. Buvome perspėti, kad nusileidę turbūt judėsime tiesiai į mišką, tačiau lėktuve pamiegoti nepavyksta. Išlipame sunkūs. Be Aleknos, mus pasitinka ir lietus, tad nuotaika žygiuoti menksta. Tačiau sužinome, kad šią dieną dėl oro ir nuovargio dar niekur neisim. Gauname viešbučio kambarius, pusryčius, dušą ir kelias valandas miego.

Popietę vaikštinėdami po Tomsko centrą netikėtai sutinkame lietuvę Adą, kurios seneliai buvo ištremti į Sibirą. Čia gimė jos tėvai, o vėliau ir ji pati. Nors Ada nedrįsta savęs vadinti lietuve, nes gimė ir užaugo Rusijoje, tačiau ruse taip pat nesijaučia esanti. Būdama visai maža kalbėjo lietuviškai, bet dabar supranta ir gali pasakyti vos kelias frazes.

Vakare pasidaliję pareigomis stengiamės anksčiau užmigti, nes rytoj pirmųjų kapinių tvarkymas taigoje. Dar nelabai rimtas, kaip sako vadas.

2011 07 10

Kažkas sakė, kad naktį nėra uodų… Su šia viltimi išsikrapštome iš palapinės budėti prie laužo. Kažkas suklydo – jų tikrai yra. Nors vadas sako, kad šios dienos uodai tik trupinėlis lyginant su ankstesnėmis ekspedicijomis. Na tikrai, kol kas uodų kaip Lietuvoj tinkamu metu ir tinkamoj vietoj.

04:00. Pirmas budėjimas po pirmos dienos kapinaitėse. 86 kvartalas. Esame netoli kaimelio, todėl nelabai tikėtina sulaukti meškų, bet dėl viso pikto pamainomis budime. Kapinaitės buvo mažučiukės – keli kapai. Šalia dar keli slaviški kapai. Pagrindinis darbas buvo jas aptverti, tad imamės darbo. Be jokio susitarimo pasiskirstome veikla ir greitai pasirodo pirmosios tvoros dalys. Įpusėjus dienai pusė grupės atsiskiria ir su vadu patraukia ieškoti stovyklavietės. Einame iki kitų kapinių, kurios yra už kelių kilometrų. Tolėliau nuo jų statomės namus. Vieną stovyklavietės kraštą juosia pelkė, o kitą avietynas. Tik apmaudu, kad avietės dar nesunokusios. Pelkėje netgi įsirengiame maudyklėlę, kurioje beveik visi su smagumu pasipliuškenam.

Sulaukę aušros, kitai budėtojų grupei perleidžiame raudoną ryto dangų.

2011 07 11

Kol kas oras nelepina. Rytas jau apniukęs, kartais pasirodo keli lietaus lašai.

Iš pat ryto einame tvarkyti kitų kapinaičių, t. y. kelių lietuvių kapų rusų kapinėse. Ir vėlgi – svarbiausia juos aptverti. Įdienojus pradeda lyti. Nestipriai, bet vis tiek nesmagu. Beje, vakar vakare stovykloje buvo pradėtas dirbti kryžius – baigę darbus su tvorele grįžtame į stovyklą jo paimti.

Pirmo kryžiaus pastatymas. Sunku pasakyti, kokios mintys tą akimirką. Liūdesio tikrai nebuvo. Didelio džiaugsmo taip pat. Tiesiog ramu.

Bebaigiant pietauti mus pričiumpa lietus. Gerai, kad spėjome susipakuoti dar sausus daiktus. Išeiname į kelią laukti pažadėto autobuso. Lietus ir ištižęs kelias primena antrą bandomojo žygio dieną, bet jausmas šįkart kur kas geresnis. Nežinau, ar taip ir reikėjo tikėtis, bet sutartu laiku autobuso nesulaukiam. Autobusas senas, kelias klampus, mūsų daug… Pradedam spėlioti, kad vairuotojas nusprendė nerizikuoti. Būtų ne taip jau ir baisu, jeigu ne šlampantis ir šąlantis ligonis. Galiausiai didžioji grupė patraukiam į kaimelį ieškoti nakvynės, o kiti lieka laukti išganingojo transporto. Besibraudami į pirmą pasitaikiusią trobą pamatome atvažiuojančius mūsiškius. Šlapi, bet laimingi sušokame į vidų ir riedame į „Rubin‘ą“. Truputį gėda sakyti, bet kaip gera, kad gali pasidžiauti šlapius drabužius, purvinus išsiskalbti ir netgi pats nusiprausti.

2011 07 12

Pagaliau išvažiuojam iš viešbučio „Rubin“ į, kaip tikimės, taigą. Kelias naktis miegojome viešbutyje ir tik vieną miške, tad norisi kuo mažiau civilizacijos.

Dabar važiuojam traukiniu iš Tomsko į Bielyj Jar. Kelionė ilga ir nusigausime ten tik vidurnaktį, o planuose vėl viešbutis.

Vienoje kupė sėdime aštuoniese ir troškinamės savose sultyse. Stotelėse garsiai rėkiančios moteriškės pardavinėja pyragaičius, o keleiviai dar net nesustojus traukiniui jau stovi eilėje prie durų su pinigais saujose. Mes savose kupė taip pat gana garsūs, tad keliam kitiems problemų. Mat susirinko daininga kompanija. Sudainavus vieną dainą prie mūsų prieina palydovė su pamušta akimi ir pavadinusi mus artistais paprašo nutilti, nes miega jos kolegė. Ką darysi. Kol kas dar nespėjome pavargti, todėl mūsų energija trikdo kitus. Įdomu, koks bus rytojus. Vadas kalba apie 4 paras miške – mes to ir tikimės. Kad tik lietus pakentėtų.

Galiausiai iš traukinio nuvažiuojam į viešbutį pavadinimu „Sibir“. Sibiras Sibire. Bet, paradoksas, niekas nenori tokių svečių. Svečių užsieniečių. Vis dėlto kažkaip pavyksta susitarti ir mes gauname kambarius. Viešbutis kaimiškai jaukus: mediniame name, be šilto vandens ir dušo.

Atsigulusi į lovą prisimenu, kad  traukiny užkalbintos kelios merginos papasakojo, jog prieš kelerius metus šiame kaimelyje meška sudraskė mergaitę. Žiemą. Nes medžiotojas ją pažadino, bet nenušovė, tai toji neturėjo ko ėsti. O laukiant priėmimo į viešbutį vietiniai pasakė, kad Krasnojarske dabar gaisrai, todėl visos meškos traukiasi link Bielyj Jar. Kaipgi Sibiras be meškų ir istorijų apie jas? Eisim rytoj jų pasitikti. Turbūt bus alkanos.

2011 07 13

Didžiausias dienos įvykis – netikėtas susitikimas su lietuvio tremtinio sūnumi Viktoru. Radom vairuotoją, kuris pažadėjo mus nuvežti į Rybino ir Karelino kapinaites, ir paaiškėjo, kad jo tėvas lietuvis. Tačiau Viktoras nėra jo matęs, nes šis išvyko į Lietuvą sūnui dar negimus, o motina rusė nepanoro važiuoti kartu. Viktoras pasakojo, kad susituokęs žadėjo su žmona vykti į Lietuvą aplankyti tėvo, tačiau besiruošdami kelionei gavo jo mirties liudijimą. Taip kelionė ir nutrūko.

Sutikti lietuvį kažkur kaime Sibiro gilumoje tikrai netikėta ir gera. Jo veidas atrodo geresnis, mielesnis nei vietinių gyventojų. Žinot, kaip kartais būna, kai vaikštai po svetimą didelį miestą ir sutikęs matytą veidą iš savo kaimo skubi pasisveikinti, nors šiaip savame kaime su tuo žmogumi niekada nebendravote.

Viktoras pasikvietė mus į svečius. Buvo iš tiesų labai gražus vakaras. Jo žmona Lida turbūt netgi labiau dega Lietuva negu jis pats.

Dabar vėl esame traukinių stoty. Dvi valandas reikės laukti traukinio į Asiną. Iš jo ieškoti transporto važiuoti kitur. Įdomu, ką pasiūlys rytojus.

2011 07 14

Ankstyvą ir šaltą rytą išlipame iš traukinio ir pagavę kelis mikriukus kratomės link Tunguskij Bor – buvusio tremtinių kaimelio. Duobėtas kelias iškrato iš bet kokios sėdėjimo pozicijos, todėl visą kelionės laiką praleidžiu besistengdama įsitaisyti taip, kad bent jau nebumbsėčiau galva į automobilio stogą ar langą. Bumbsėti, šokinėti ir kratytis nustojame iki Tunguskij Bor likus apie 30 km, kuriuos reikės nužygiuoti patiems. Vadas prisako eiti kuo garsiau, kad meškos sužinotų apie mūsų buvimą čia. Tačiau vėjas toks stiprus, kad sunku jį perrėkti: vos paleistą garsą išblaško tą pačią akimirką. O daugelis iš mūsų turbūt net nesugebame tinkamai įvertinti situacijos: „Ai, nėra čia tų meškų…“. Bet priartėję prie stovyklavietės aptinkame meškų pėdsakų, kurie verčia sunerimti. Tačiau esame per daug pavargę, kad bandytume ieškoti kitos vietos palapinėms, todėl liekame nakvoti čia, iš trijų pusių apsupti vandens, kurį įsidrąsiname naudoti maistui. Žinoma, tame pačiame vandenyje plauname indus ir prausiamės patys.

2011 07 15

Nuo stovyklos iki kapinių apie 5 km. Ten taip pat buvo kaimelis (41 kvartalas). Ten yra ir kapinaitės, kuriose buvo laidojami Tunguskij Bor ir 41 kvartalo gyventojai. Kapinių vieta samanotame pušyne – dzūkiškai sava ir gražu. Keista, bet būdama gamtoje jausdavausi tarsi būčiau Lietuvoje, atrodo, viskas taip sava ir pažįstama.

Šiose kapinaitėse randu ir kelias pažįstamas pavardes. Tai truputį sukrečia, nes pasijunti lyg būtum prie artimo žmogaus kapo. Sukrečia ir tai, kad čia daugiausia vaikų kapai: vienų, dvejų, šešerių metų.

2011 07 16

Ryte susipakuojam daiktus ir užleidžiam stovyklavietę meškoms. Iš Tunguskij Bor einame į už 25 km esantį Baturiną. Einame buvusiu siauruku, kurio liekanos pasirodo tik kartais. Dabar tai jau tiesiog miško keliukas, važinėjamas motociklų ir žigulių. Arčiau kaimo esančia siauruko dalimi vis dar naudojasi vietiniai gyventojai: ardo rinkdami metalą, kurį galėtų parduoti ir gauti kelis rublius.

Stovyklavietę įsikuriame pušyne netoli Baturino. Šalia yra pelkutė, kurioje galima nusiprausti ar pasidaryti purvo vonią, bet jos vandens gerti nedrįstame. Tuo labiau, kad šalia yra kaimas, kuriame galime gauti geriamo vandens.

Vis pagalvoju, kad važiuodama čia taigą įsivaizdavau kažkaip kitaip. Turbūt natūraliai pasąmonėje taigą sieju su tremtimi ir tai yra tarsi kažką baisaus įvardijantis žodis. Gal prieš 60-70 m. ji buvo kur kas atšiauresnė ir nepalankesnė gyventi, bet dabar atrodo gana draugiška. Na, minusas tik toks, kad pelkės dažnai užkerta trumpesnius kelius, todėl tenka žingsniuoti 10 km daugiau.

Vakare dar prisiverčiame nueiti ir į patį Baturino kaimelį. Įspūdį palieka mediniai nameliai ir jų raštai.

2011 07 17

Šiandien su keliais kitais liekame stovyklavietėje. Visai gera pailsėti prie laužo. Tarsi gera proga parašyti dienoraštį, bet nėra minčių. O kai minčių yra, dažniausiai nebūna jėgų. Taip ir kankinuosi. Kadangi rašydama negaliu liautis galvojusi apie skaitytojus, vis bandau nuspėti, ką jūs tikitės rasti mūsų raštuose. Man iš buvusių dalyvių dienoraščių buvo įdomu sužinoti, kas vykdavo kokią dieną, bet pačiai apie tai rašyti malonumo nėra. Buvo įdomu ir kaip jie jautėsi, kaip keitėsi jų nuotaikos ir emocijos, bet pačiai tai patiekti jums, atrodo, neįmanoma. Ir kažkodėl išeina taip, kad turbūt dažniau pasirenku tą neįdomiojo rašymo būdą ir bandau papasakoti, ką mes veikiame. Apie šią dieną neturiu ką parašyti – skaitykite dienoraščius tų, kurie išvažiavo tvarkyti kapinių ir grįždami pametė kelią dėl takelio į ežerą.

Jiems grįžus turime palikti stovyklavietę. Vakar vadas patikino, kad sekmadienio naktį tikrai praleisime ne viešbutyje, todėl nekantriai laukiame sužinoti, kur vyksime. Tačiau jo planai pasikeitė ir… atgal į Tomską.

2011 07 18

Paskutinis pasispardymas Tomske: aplankome turgų, kuris savo turiniu ir stiliumi nelabai skiriasi nuo mūsiškių Gariūnų, nuvažiuojame į memorialinį NKVD muziejų, pavaikštome po medinių namų kvartalą. Paskutinę dieną stengiamės kuo daugiau užgriebti miesto, priglaudusio nemažai lietuvių.

Grįžę į viešbutį ilgai blaškomės po kambarius, rankiojame daiktus, žiūrime šviežias nuotraukas ir dar nenorime iš čia išvažiuoti.

Vakare išsikraustom iš kambarių ir laukiam rytinės kelionės į oro uostą. Į Maskvą. Iki to laiko stengiamės kas kur numigti. Užimame visų vestibiulių foteliukus ir sofkutes per visus 8 aukštus.

2011 07 19

Sunku patikėti, kad mes jau pakeliui namo. Vos spėjau susivokti, kur esu ir ką darau, o jau vėl reikia grįžti atgalios. Kaip tyčia nuo viešbučio iki oro uosto važiuojam per labai gražų rytą, skęstantį rūke ir šviečiantį raudona saule. Šią akimirką, tikiu, niekas nenori palikti Sibiro. To paties Sibiro, kuris kažkam buvo ir tebėra siaubą kelianti vieta. Bet mes jį palietėm kitaip, kitu metu ir matome jį kitokį. [Manydama, kad ir kiti jaučiasi panašiai, leidžiu sau kalbėti ne tik savo vardu.] Nežinau, ar kas nors iš mūsų liūdėjo, ar graudinosi, kai ėjome lietuvių išbūtomis vietomis, kai nuo kapų tempėme supuvusius medžius ir tvėrėme, kad ir menką, tvorą. Mes tiesiog darėme tai, ką turėjome ir norėjome padaryti. Ir darėme tai ne dėl savęs.

2011 07 20

Mes jau Vilniuje, būriuojasi pasitikti atėję žmonės, bet man iš traukinio išlipti visai nesinori. Nors gera sutikti artimuosius, dar kažkiek laiko jaučiasi apmaudas palikus tuos lietuviškai savus miškus. O ir išsiskirstyti visiškai nesinori, tad dar visi kartu nueiname papusryčiauti.

Dienoraštis šis, žinoma, nėra visiškai tikras. Kažkada rašiau dienoraštį, bet galiausiai jį sudeginau. Pasirodė, kad išgyvenimus reikia laikyti atmintyje, o ne popieriuje. Ši rašliava yra nedidelis kąsnis kitiems to, ką mums teko ragauti. Be to, jau šiek tiek apdorotas. Tikiuosi, kad šis kąsnis jums nebus sprangus.

 

 

07.07.

Širdis džiaugiasi – protas nerimauja. Kaip bebūtų, važiuojame ten, kur niekada nebuvome, kur nežinome, ko laukti, ko tikėtis. Stotyje vyravo pasimetimas, sumišęs su džiugesiu. Vieni sveikino, kiti mojavo, kitų lūpose padėkos žodžiai.. Keista, juk mes dar nieko nepadarėme, tik įsėdome į traukinį Vilnius – Maskva.

07.08.

Maskva

Tvanku. Pilka. Sukrauname kuprines į Lietuvos ambasados autobusiuką, o patys į ją keliaujame metro, kuris nustebina savo architektūriniu išpildymu – freskos, puošnūs frizai, revoliucionierių skulptūros – nepaisant ideologinės simbolikos, detalių, įspūdis išlieka.

Ambasada.

Gavom raktą nuo aukso vertės kambario. Kodėl? Ogi taip žemiška – ten yra dušas! Matyt, paskutinis civilizuotas prausimosi agregatas per ateinančias dvi savaites, o juo džiaugtis  kiekvienas tegalėjome ne ilgiau kelių minučių.

Maskva. Po pietų.

Dar pilkiau ir tvankiau. Kur pažvelgsi – gigantiški sovietiniai monolitai ir prabangios mašinos. Kažkas pasigenda žiguliukų. Vienintelė atgaiva – gurkšniai šaltos giros ir ledai, kurių skonis mena vaikystę. Aplankome muziejų ir Raudonąją aikštę, tačiau mintys sukasi apie tai, kaip greičiau atsidurti miške.

Oro uostas.

Atėjo laikas išsiskirti su grupe, vykstančia į Tadžikistaną. Keista, jau spėjau priprasti prie mūsų didelio būrio, tad atsisveikinu su liūdesio gaidom. Kitą kartą susitiksime po dviejų savaičių čia pat – oro uoste, tačiau ar mes būsime tokie patys?

07.09.

Tomskas pasitiko mus dargana ir +12 laipsnių temperatūra. Petro petys buvo labai patogus snūstelėjimui lėktuve. Tačiau nepaisant to – žvalumu šį rytą netryškau. Mintys sukosi apie tai, kaip šiandien reikės nepasiduoti nuovargiui, miego trūkumui bei melancholiškoms lietaus nuotaikoms.

Susipažinimas su ekspedicijos vadovu Gintautu šiuos pamąstymus išsklaido akimirksniu. Jis taria, kad ši diena bus skirta poilsiui ir daiktų susipirkimui, nes iš mūsų paliegusių jokios naudos miške nebus. Ačiū jam už tai, už ,,Rubiną“ (viešbutį, priglaudusį mus šiądien) ir karštos ,,Saliankos“ lėkštę.

Po trumpo pogulio bei pusryčių/pietų grupė išsiskyrė – vieni patraukė pirkti įrankių, reikalingų kapinaičių tvarkymui, kiti – į maisto prekių parduotuvę. Šių produktų pirkimas, valgiaraščio apmąstymas panašėjo į uraganą – viskas vyko gana chaotiškai. Neįsivaizdavau, nei kokius produktus geriau pirkti, o ką jau kalbėti apie tai, kokio kiekio reikia 16 burnų pamaitinti… Gyva velniava. Bet tikiu, kad po poros dienų bus lengviau ir pamąstymai ,,kiek pakelių ryžių reikia vakarienei“ panikos nebekels.

Šios dienos pagrindiniu akcentu tapo  susitikimas su Tomske gyvenančia lietuvio tremtinio dukra – Ada Bernotaityte. Lietuviškai nekalba, teprisimena keletą žodžių, tačiau savo šiltumu bei nuoširdumu paperka mus visus.  Papasakoja apie savo gyvenimą šiame Sibiro mieste, šeimą, likimą, ryšius su Lietuva – poryt skrenda aplankyti ten gyvenančius jai brangius žmones. Be viso šito pasirūpina ir mūsų kultūriniu išprusimu – pavedžioja po miestą, nuveda į Tomsko istoriją menantį muziejų. Vėliau, geriant kavą, ilgai kalbame. Atsisveikinant pasako: „turbūt jau į Tomską nebegrįšite, bet jei vis tik – tai visi esate laukiami mano namuose“.

07.10

Kadangi vakar lijo, atsikėlėme vis dar nežinodami, ar pavyks išvažiuoti tvarkyti kapinaičių. Todėl Aurelijos ištarti žodžiai žadinant: „Labas rytas, nemiegosim“ nudžiugino, nes reiškė, kad jau šiandien prasidės gyvos istorijos pamokos.

Pirmosios kapinaitės 109 kvartale.

Pirmą kartą per šias  keletą dienų užplūsta jausmas, kad esu toli nuo Lietuvos. Gal tai padarinys mintyse vis skambančių tremtinių pasakojimų apie ilgą ir varginančią kelionę traukiniu į nežinią. O dabar, šitame neaprėpiamais miškais apsuptame ,,niekur“ esu ir aš.  Tačiau, kaip bebūtų keista – nesijaučiu svetimoje vietoje. Matyt, tokius jausmus kelia apnykę, tačiau vis dar išlikę, didingi žemaitiški kryžiai, kurie vieninteliai šitame ,,niekur“ mena čia gyvenusių lietuvių likimą.

Pagrindinis šios dienos tikslas – aptverti kapinaites tvora, kuri žymėtų jų ribą. Niekad to neteko daryti, todėl klausiamai žiūriu į mūsų vaikinus – kuo galėčiau jiems padėti. Po keletos akimirkų jau leidžiam medžius, tašom bei apdeginam kuolus, kalam juos į žemę, jungiam skersinius. Rankų, norinčių dirbti, daugiau nei turimų įrankių, todėl su keliomis merginomis nusprendžiame imtis darbų, kuriems jų nereikia – išvalome kapinių teritoriją nuo prikritusių šakų, nudžiūvusių medžių, nuvalome samanas nuo kryžių, sukalbame maldelę…

Kadangi su dar keliais žmonėmis esame atsakingi už gurgiančius komandos draugų pilvus, šias kapines tenka palikti dar nepamačius galutinio rezultato. Apmaudu. Išeiname ieškoti vietos, kurioje galėtume įkurti stovyklavietę. Pastarąją randame už maždaug penkių kilometrų – šalia avietynų ir pelkės. Po dienos Taigoje mane vis dar stebina, jog nėra ,,maškaros“. Na, galbūt nėra jos tiek daug, kiek buvo tikimasi – tinklelis nuo uodų šiandien liko nepanaudotas.

Stovyklavietė.

Vakaras stovyklavietėje prabėga ramiai – kiekvienas, lyg susitarę, pasidalinę darbais: kas drožia kryžių, kas jį dailina (rytoj planuojame pastatyti kitose kapinaitėse), kas daro valgyt (atrodo, pirmas blynas – plovas vakarienei, išėjo neprisvilęs ir tiek aš, tiek visi kiti liko patenkinti), kas ruošia teritoriją nakčiai.

Nors iš pradžių ir žiūrėję skeptiškai į galimybę išsimaudyti pelkės akivare, po visų darbų pasiduodame šiai pagundai. Nedrąsiai, vienas paskui kitą, atsargiai, stengdamiesi neliesti dugno- juk negali žinoti, kas ten tyko –  visi sušokome į šį liūną. Laumiška!

Po maudynių, laimingi bei ramūs dėl šiandien sutvarkytų kapinaičių, švarūs bei sotūs dar ilgai visi kartu sėdime prie laužo, kalbamės, dainuojame, mąstome – atrodo taip visą naktį galėtume būti kartu, bet reikia eiti ilsėtis – juk rytoj laukia dar vienos kapinės…

07.11.

Rytas prasideda su nuotykiais – paskutiniai budėtojai pamiršta mus pažadinti ir grupė link kapinaičių pajuda nevalgiusi. Gerai, kad jos netoli – greitai paruošime pusryčius ir juos pakviesime.

Po pusryčių, prieš išeinant tęsti 86 kvartalo kapinaičių tvarkymo darbų, vadovas Gintautas paklausia: ,,Ar nebūtų norinčių nueiti iki vakar jau sutvarkytų?”. Net nesudvejojus keliu ranką ir sakau ,,aš”, ,,aš”, ,,aš”. Labai nudžiugau gavusi tokią galimybę, nes galvojau, kad jau nebeteks jų pamatyti. Vieta atrodė pasikeitusi. Atrodo, padarėmė ne tiek ir daug: teritoriją aptvėrėme tašytų rąstų tvorele, iškirtom medžius, krūmokšnius, išvalėm nuo prikritusių šakų, pakėlėme nuo žemės nykstančius kryžius… Tačiau po šių darbų kryžių kalvelė vėl atrodė kaip kapinaitės. Šie vaizdai visam laikui įstrigs į atmintį. Taip pat, beeinant link šių kapinaičių, aplankėme buvusio tremtinių kaimo vietą. Kad čia kažkada buvo kaimas galima spėti iš laukymių, kurios  dėl ne taip seniai stovėjusių namų dar neapaugusios medžiais, bei vos keleto pamatų liekanų.

Ši diena išsiskiria iš ekspedicijos gyvenimo tuo, kad antras kapinaites ne tik aptvėrėme tvora, sutvarkėme teritoriją, bet ir pastatėme mūsų darytą keletos metrų medinį kryžių. Jis kartu su netašytų rastų tvorele tarp mėlynai dažytų bei ryškiomis plastmasinėmis gėlėmis puoštų rusų kapų savo paprastumu it nuoširdumu išsiskyrė kaip lietuviška salelė.

Kaip diena prasidėjo su nuotykiais, taip ir baigėsi. Stovėjome permirkę lietuje. Algirdui blogai – stovėjo parimęs prie medžio, nežinau, ar ką begalvojo, ar jautė tą lietų… Mes jį perrengėme, kad būtų sausiau, kad nesušaltų. Nors pati buvau taip beviltiškai permirkusi, kad net nekilo minčių ieškoti sausų rūbų, kurie gulėjo giliai kuprinėje. Masčiau – vis tiek ankščiau ar vėliau permirksiu. Autobusiukas, turėjęs mus paimti, vėlavo.. Tad mes jau gerą valandą mirkome lietuje, mirkome ir dainavome: ,,Kur tu buvai dieduk mano, kur tu buvai dūšia mano…”. Dainavome, kol viltingą laukimą pertraukė Gintauto žodžiai, kad reikėtų eiti į kaimą ieškoti prieglobsčio, nes matomai dėl pažliugusių kelių autobusiukas negali atvažiuoti. Išėjome, klimpome, slydome, ėjome, nebedainavome… Kaimas nebuvo toli, tačiau pirmieji bandymai rasti pastogę sėkmingi nebuvo – namai apleisti, durys užrakintos, žmonių nė kvapo, lietus nė kiek nerimo. Prieš einant giliau į kaimą inkstinktyviai atsisukome miško link ir pamatėme atplaukiantį autobusą. Pliūpsnis nesuvaidinto džiaugsmo ir ovacijos.  Labiausiai džiaugiausi dėl Algirdo – nebereikės šalti ir šlapti – gyvens.

07.12.

Naktį praleidome jau iki skausmo pažįstamame ,,Rubino” viešbutyje.  Kaip tyčia, šiąnakt gyvatukai nešilo, tad visa mūsų manta taip ir liko šlapia. Su Mingaile miegojome vienviečiame kambaryje. Keista, prireikė keliolikos minučių, kol suradome kompromisą, kuri miegos ant žemės. Atrodė jog abiems iš mūsų lova kelia siaubą ir nė viena nė už ką joje nemiegos. Guolį ant žemės įsirengėme puikų – miegmaišiai, kilimėliai, šalia besimėtantis puodas – juokavome, kad betrūksta išskleisti palapinsiaustę virš ir atrodys lyg miegotumėme taigoje.

Šiandien sutvarkėme Tomsko miesto kapines. Pirmas jausmas į jas nuėjus – džiunglės. Tiek daug medžių, krūmų, pažliugęs takas ir nė trupučio saulės šviesos. Visur mėlynuojantys rusiški kapai. Neisivaizdavau, kaip šioje neaprėpiamybėje galima rasti mūsų tautiečių kapus. Gerai, kad Gintautas žinojo, todėl po keletos minučių jau stovėjome prie jų. Kapelių nedaug – vos keli, bet tie patys labai užžėlę. Tad pirmiausia ėmėmės juos vaduoti iš krūmų raizgalynės, dilgėlių, rovėmė žoles ir rinkome sunykusių žvakių indelių likučius. Pasidarė šviesiau, o širdyje lengviau – bent kurį laiką saulės spinduliai šildys šią vietą.

Vienas kapelis buvo nusėtas pakalnučių kilimu, stengiaus ravint nepaliesti nei vienos. Juk jos čia kažkada buvo pasodintos tam, kad kiekvieną pavasarį skaudi juoda žemė būtų nusėta baltomis gėlytėmis, simbolizuojančiomis ištikimybę, simboliškai primenant, kad niekas neužmirštas, niekas – nepamirštas.

Po kapų sutvarkymo visi grįžome į viešbutį pasiimti daiktų – laukė netrumpa kelionė traukiniu į Belyj Jarą.

07.13

Belyj Jar stotyje laukiam traukinio į Aseną. Asmeniškai man ši diena – iškritusi iš šios ekspedicijos gyvenimo. Kad ir kaip būčiau norėjusi ir sakiusi, kad jaučiuosi puikiai, deja, tai tebuvo savęs apgaudinėjimas. Po bemiegės nakties (apsinuodijimas civilizuotu Tomsko maistu), išlipti iš lovos ir keliauti tvarkyti kapinaičių buvo be proto sunku. Tačiau sukaupusi visas jėgas išsiruošiau su  grupe į Rybak ir Kareniną. Kelionė link šių kapinaičių buvo pramiegota. Pirmos Rybak kapinaitės yra mišrios – galima rasti ne tik lietuvių, bet ir ukrainiečių, baltarusių, rusų tautybės žmonių kapavietes. Mūsų, lietuvių kapai, ganėtinai slogūs, tvorelės – sukrypusios, kryžiai akivaizdžiai paliesti laiko – nyksta. Iškirtome medžius bei krūmus, sutvirtinome tvoreles, perdažėme kryžių – bent kuriam laikui išliks.. Kažkodėl mintyse skamba Maironio eilėraščio eilutės ,,Išnyksiu kaip dumas, neblaškomas vėjo..”. Laikas dideliais žingsniais naikina šį materialųjį atminties paveldą, tačiau čia palaidoti žmonės, šio laikotarpio istorija visuomet išliks mūsų atmintyje.

Antrosios kapinaitės buvo Karelino. Deja, jėgų užteko tik nueiti ir apžiūrėti išlikusius kapus. Jausmas – lyg bučiau senosiose Nidos kapinėse – pušynas, sausa žemė, spygliai ant jos didingi kryžiai ir medine tvorele aptvertos kapavietės. Ramu…

Deja, tą akimirką mano organizmas pralaimėjo kovą prieš apsinuodijimą ir nesugebėjau nieko kito, kaip tik grįžti į autobusiuką. Pramiegojau daug – buvusių tremtinių kaimą, Taigos vaizdus, ėjimą į požeminių vandenų dušus, susitikimą su lietuvių tremtinio sūnumi. Apmaudu… Tačiau jėgų dar reikės – juk laukia kelių dienų kelionė į Taigą, kur ieškosime bei tvarkysime ten besislepiančius lietuvių tremtinių kapus.

O kad nebūtų taip apmaudu, sugrįžę draugai perdavė tremtinio sūnaus žodžius – „jau nuo 1989 m. planuoju  aplankyti Lietuvą, bet vis kokios aplinkybės sutrukdo, o dabar štai dalis Lietuvos sėdi pas mane namuose Belyj Jare”, bei lauktuvėms atnešė didelį stiklainį aviečių uogienės, kurį valgysime rytoj – tikiuosi, ir aš su visais kartu.

07.14

Į Aseną atvykome 5val. ryto. Neįtikėtinai greitai pavyko surasti transportą, kuris mus pavežė iki tos vietos, nuo kurios jau reikėjo keliauti savo kojomis. Kelias laukė nelengvas – turėjome įveikti apie 30 km iki 41 kvartalo. Šis kelias man įstrigo tuo, kad atrodė, jog eini takeliu, kuris veda prie savosios Baltijos jūros – pušys, vietomis balto smėlio takas, ošimas. Atrodė tuoj tuoj – tereikia pereiti tą kalvelę ir tavęs laukia galimybė įkišti pavargusias kojas į banguojančią jūrą, išsitiesti ant šilto smėlio. Tačiau tokius, ganėtinai žemiškus pamąstymus pertraukdavo ir į tikrąją erdvę sugrąžindavo dangčių daužymas į puodus, įrankių žvangėjimas, garsios dainos ar tiesiog šūksniai, kurie primindavo, kad esi giliai taigoje ir privalai saugotis čia esančių laukinių žvėrių. Taip ir keliavom tuo mišku taip ilgai, kad išsivalė mintys, dingo visi šalutiniai pamąstymai, pradėjo egzistuoti tik tu, kelias ir ėjimas.

Artėjant prie tos vietos, kur planavome įrengti stovyklavietę, įsivaizduojamą kelią prie jūros keitė menamas kelias pas močiutę: baltą smėlį – ramunėlėmis nuklotas takas bei žinojimas, kad bent kurį laiką ten bus tavo namai. Tačiau šie namai iš pirmo žvilgsnio nepasirodė tokie svetingi kaip visi tikėjomės. Pastebėti šviežūs meškų pėdsakai įpareigojo ne ilsėtis, o kiek įmanoma geriau pasiruošti įsikūrimui: pririnkti užtektinai malkų, kurių pakaktų keletos laužų kūrenimui per visą naktį. Geriamo vandens paruošimas – vieninintelė galimybė jo turėti – surinkti lietaus vandenį ar pasisemti iš šalia stovyklavietės esančios pelkės. Pastarosios vandens skonis dar pakankamai normalus, tačiau peržengti tą psichologinį barjerą prieš nuryjant pirmą gurkšnį buvo ganėtinai sunku, nes vandens spalva buvo pats pats tamsiausias rudos spalvos atspalvis.

07.15

Tanguskyj Bor kapinaitės.

Rašau dienoraštį atsirėmusi į vieną iš tų pušų, kurių medis tapo vienu svarbiausių įrankių, padėsiančių bent kuriam laikui apsaugoti lietuvių kapus. Kapinaitės labai jaukios, gražios, savos. Viduryje stovi kryžius su saulės simbolika, kurią čia prieš 20 m. pastatė negrįžusių palaikų parsivežti atvykę lietuviai. Įdomi paralelė – sena sunykusi tvorelė simbolizuoja mūsų praeitį, naujai tveriama – mūsų dabartį. O kapinaičių viduryje augantys 2 beržai, kurių viršūnės susilieja, tarytum sujungia šias dvi materijas ir simbolizuoja jų nenutrūkstamumą, neužmirštamumą.

Vakaras stovyklavietėje toks pats gražus ir jaukus kaip ir diena kapinaitėse. Plazdanti trispalvė, drožiamas atminimo stulpas šiose vietose gyvenusių lietuvių atminimui, iš džiovintų lietuviškų obuoliukų verdamas kompotas. Obuoliai buvo pasiimti ne veltui.  Dar prieš ekspediciją, renginyje Rumšiškėse, vienas tremtinys pasakojo, kad prieš mirtį jo tremties draugo paskutinis klausimas buvo: ,,Koks šiemet Lietuvoje užderėjo obuolių derlius?“. Taigi šie žodžiai mums taip giliai įsiminė, kad mes nors simboliškai norėjome į Sibiro žemę nusivežti lietuviškų obuolių, kurių taip trūko mūsų tremtiniams.

                     

07.16

Kelionė Taiga Tanguskyj Bor – Baturinas. Paskutiniai kilometrai be normalaus vandens buvo ganėtinai sunkūs. Užklydus ant buvusio siauruko, mintis apie troškulį nukreipiau į išlikusių pabėgių skaičiavimą – 1,2..10…59…183 išlikę šioje atkarpoje… kažkada buvo pastatytas visas geležinkelis jungęs šias vietoves.. įdomu kiek tremtinių jį statė? Matyt daug, nesuskaičiuočiau.. o kiek jų išliko? Matyt nedaug… vienetai.. Susikoncentravimą į šiuos pamąstymus išblaškė nešamame butelyje teliuškuojantys paskutiniai pelkės vandens lašai. Neatsispyriau – atsigėriau.. Grįžau prie pabėgių skaičiavimo ir ėjimo.

Pradėjo lyti. Su savo medinėmis kojomis nesinori pajudėti nuo laužo. Bet gal ir nereikia – ilgai nelis, o taip gera jausti gaivius lietaus lašus ant savo kūno, mėgautis kiekvienu lašu, nes dar prieš keletą valandų man jo taip trūko. Atrodo šiandien Sibiras ,,išvalė“ ne tik mintis, bet ir kūną.

07.17

Paskutinis rytas, pusryčiai Taigoje. Taip pat ir paskutinės šiais metais sutvarkytos kapinaitės – Centralnaj. Jos nedidukės, tačiau saugančios 33 lietuvių palaikus. Vos keletas išlikusių autentiškų kryžių, bet ir šiuose matyti vykusio gaisro pėdsakai. Taip pat stovi jau vėlesniais laikais – 90-ųjų pradžioje statytas lietuvių kryžius. Viskas taip sava ir artima – tos pačios pušys, smėlis, menantis Lietuvos pajūrį, mediniai kryžiai – samanoti bei pavargę. Jaučiamės kaip ir ankstesnėse kapinėse, kad mums nederėtų drumsti jų ramybės. Todėl ir vėl ten nusprendžiame sutvarkyti ir aptverti teritoriją tvorele, kuri neleis miškovežiams sudrumsti orios šių kryžių ,,senatvės“. Laiko pėdsakai akivaizdūs – dar porą metų ir jie atguls į tą pačią kalvelę, ant kurios daugiau nei pusę amžiaus žymėjo, jog ten ilsisi lietuviai… Amžinąjį atilsį duok mirusiems Viešpatie..

Po kapinaičių tvarkymo sulipome į sovietinius laikus menančią ,,greitukę“. Kelionė į stovyklavietę lyjant lietui, žliungant keliams ir skambant dainoms. Buvę tremtiniai dar būnant Lietuvoje mūsų prašė nevažiuoti čia liūdėti ir verkti, nes ašarų jau gana. Neverkiau, tačiau ne kartą graudinausi tvarkydama kapus ir suvokdama, kokie stiprūs žmonės buvo ištremti.  Tačiau tvirtai tikiu, kad visi matyti didingi mediniai kryžiai, kaimo pastatų liekanos liudija, kad šie žmonės nepaisant skausmo ir kančių čia stengėsi ne tik išgyventi, bet ir gyventi, tikėti, mylėti ir džiaugtis..

Kaip džiaugėmės ir mes, mašinai sustojus prie ežero, kuris po šitiek matytų pelkių ir jų tamsiai rudo vandens, buvo skaidrus ir žydras. Visi puolėme iš mašinos maudytis – ,,turškėmės“ lyg pirmą kartą – su krykštavimais ir žaidimais. Taip simboliškai nusiplaudami Sibiro praeitį ir išsaugodami švarią atmintį amžiams.

07.18

Paskutinė naktis Sibire – kuprinės sustatytos eilute prie dviviečio kambario durų, kuris šiąnakt glaudžia mus visus šešiolika. Mūsų visų gyvenimai susikirto, neprabėgo kaip prasilenkiantys traukiniai ir šie išgyvenimai Sibire, nuveikti darbai ilgai mus sies net ir išsiskyrus. Anksti ryte važiuosime namo – laukia pusantros paros kelionė, laukia namai, laukia Lietuva… Vienas po kito užmingame – kas po kelis esančiose 2-ose lovose, kas ant žemės, o ką priglaudžia viešbučio koridoriuje esančios sofutės.

07.20

Atrodo, tiek daug padaryta, pamatyta, apmąstyta, kad turėtų būti pabaiga. Tačiau tai tik pabaigos pradžia! Pradžia mūsų tikrosios misijos – pasakojimo apie tremtį ir ekspediciją mokyklose, universitetuose, kitose įstaigose. Pradžia bendravimo su naujais žmonėmis, kurie dvi savaites buvo tavo ramstis, šeima. Pradžia, naujų jausmų, patyrimo ir susivokimo savyje.

 

07.07

       Susitinkame Lietuvos jaunimo organizacijų tarybos biure. Bendrų daiktų išsidalinimas. Paskutiniai priminimai. Jaučiamas atviras jaudulys: greičiau į traukinį, greičiau pasiekti taigą… Visi nekantraujame. Nors tą jausmą užgožia nežinomybė: Kas bus? Kur vyksime? Ką veiksime? Ir tik kelionės eigoje atėjo supratimas, jog čia visagalis yra netikėtumas… Ir gerai, jei žinai, kas bus artimiausias pora valandų, nes dažniausiai nežinodavome ir kur miegosime, kur eisime, lis ar nelis, rasime vinių ar ne, pagaląsime kirvius ar ne…

      Ir pagaliau. Susėdame į traukinį. Į traukinį, iš kurio po dviejų savaičių jau išlipsime kaip vieninga komanda, kartu daug ištvėrusi, patyrusi. Pajudame. Prasideda. Pirmieji pokalbiai, susipažinimas. Tarsi kino filme – pro šalį lekiantys vaizdai, žmonės su nešuliais, susirūpinę veidai. Viskas atrodo netikra. Negi tikrai MES? Negi tikrai Į SIBIRĄ?.. To dar iki galo nesuprasiu ir lipdama iš traukinio po dviejų savaičių. Tačiau praeis dar viena savaitė ir pajusiu – tai buvo iš tikrųjų… tai buvo įspūdinga.  

07.08

 Maskva pasitinka milžiniškais dangoraižiais, didžiuliu žmonių srautu ir kvapu, talpinančiu savyje viską: nuo kebabų iki prabangių mašinų išmetamų dujų. Sudėję daiktus į autobusiuką, vykstame į Lietuvos ambasadą, kur gauname po kelias minutes pasimėgauti dušu.

     Žygis į Gulago muziejų, Raudonąją aikštę ir po truputį pamatome, KOKIA ta Maskva… nors suprasti jos turbūt neįmanoma.

       Nostalgija pakvimpa pamačius Vachtangovo teatrą ir kirilica parašytą R. Tumino vardą. Mes važiuojame pagerbti ištremtųjų, o dabar žmonės savo (ar ne visai savo) noru vis dar plūsta iš Lietuvos.

     Maskva bando mumis kuo greičiau atsikratyti: pila lietus, trankosi žaibai… Jai pavyksta, ir mes šlapi sukrentame į traukinį, vykstantį į oro uostą. Pro šalį plaukia turistai su dar didesnėmis kuprinėmis ir saulės nugairintais veidais. Įdomu, kur traukia jie. Nors kur kas įdomiau, kas laukia mūsų. Dar kelios valandos, skrydis ir mes jau būsime labai arti tikslo…

07.09

        Diena ir naktis susimaišė. Po skrydžio turėjome porą valandų miego viešbutyje, po kurio laukė pažintis su tikrai savo šarmą turinčiu miestu – Tomsku, ir įrankių bei maisto pirkimas rytdienos kelionei į taigą.

         Dar lėktuve nematyto žalumo miškai padarė įspūdį. Tačiau ant žemės viskas vėl kitaip. Tai keistas miestas, kurio tam tikrose vietose matyti didmiesčiams nebūdingas platus horizontas. Daug jaunavedžių, balandžių. Sena miesto istorija. Ir Tomė – upė su bespalviais krantais ir vis tiek labai pagyvinanti miestą.

         Susitinkam su lietuve Ada. Patyrusi kino kritikė, dėstytoja, labai nuoširdi ir linksma, vos tramdo ašaras kalbėdama apie savo šeimos istoriją, meilę tėvynei…

         Lietus vėl bando plauti mūsų rūpesčius dėl darbo įrankių, maisto, laukiančios kelionės. Po gražaus komandinio darbo viskas išspręsta. Išsiskirstome į kambarius laukti kitos dienos ir jos išbandymų mums, mūsų kūnams, protams, emocijoms…

07.10

             Taiga. Apie 40 km autobusu nuo Tomsko. Patinka man tas mūsų autobusiukas. Gal kiek „kvepia naftalinu“, bet dėl to dar labiau žavi. Atrodo, kad Sibiro keliai ir tas autobusiukas nudrėbti iš to paties molio. Ne atrodo, o taip ir yra. Iš pradžių kyla klausimas, ko tokia įvairovė mašinų (nuo naujų prabangių džipų iki senų žiguliukų) traukia į vidurį miškų. Pasirodo, tai uogautojai. Taip… čia Sibiras… nereikia stebėtis net gaisrinės mašina basivažinėjančiais kaimiečiais…

           Uodai? Realybė viršijo lūkesčius. Pasirodo, kad jų dabar yra gerokai mažiau nei įprasta. Tačiau ir tų pakako, kad rankos, veidas, sprandas ar šiaip vieta, kur labiau prisiglaudę drabužiai, būtų visiškai sukandžiota. Nors gal ir gerai nuleisti šiek tiek kraujo…

           Gal grybai ar uogos, gal šiaip kas, bet miškas, kuriame esame, labai primena lietuviškąjį. Netoli nakvynės vietos – stebuklinga akis – mažas šaltiniuotas ežerėlis pelkėje. Iš tiesios pušies pavyksta padaryti ir gražiai suleisti pirmąjį kryžių. Beje, čia naktis ne juoda. Ir galima gana gerai matyti visą parą.

07.11

        Pirmas (deja vienintelis) kryžius pastatytas. Partizano kulka. Šventintas vanduo. Lentelė „Čia ilsisi lietuvių tremtiniai“. Malda. Tyli, sklindanti iš vidaus. Čia nebetinka klausimas: „Kaip jautiesi?“. Čia išnyksta tas menkas „tu“. Ištirpsta gilesnės ir aukštesnės prasmės vertikalėje. Mes – Sibire. Einame pro buvusią gyvenvietę, kurios dabar matyti tik medinių pamatų liekanos. Smėlėtas, klampus kelias, kur kažkada buvo geležinkelio bėgiai. Bandau kaip filme atkurti vaizdus, kaip iš varganų barakų žmonės čia eidavo kirsti miško… vyrai, moterys ar net vaikai…

       Mums besiruošiant iš stovyklavietės prapliumpa lietus. Neilgai trukus permirkstame. Nors užsidėjau neperšlampamą striukę, smarkus lietus pradeda sunktis pro tarpelį tarp kapišono ir striukės. Autobusas neatvažiuoja. Pradedame kurti  priežasčių variantus ir tolimesnius planus. Nors drėgmė ir šaltis spaudžia smegenis. Kelias – viena didelė purvynė. Nusprendžiame eiti į kaimą: gal kas priims po stogu, gal kas paveš… Ir netikėtai beveik skrisdamas keliu prilekia autobusas. Žavintis vairuotojo meistriškumas, greitis, purvas ir gali pamanyti, kad važiuojam ne senu prikrautu autobusu, o visureigių lenktynėse.

       Viešbuty išgirstame apie Volgoje nuskendusį laivą, kažkur Rusijoje nukritusį lėktuvą. Ir mes čia. Vakare vėl lietus, žaibai, kambary nutiestos virvės ir šlapi drabužiai ir daiktai. Nuotaika? Dar neatrasti tinkami žodžiai… Juk mes – Sibire.

07.12

      Nelabai ankstyvas rytas, kelionė į traukinių stotį, Tomsko kapinių tvarkymas, kelionė atgal į viešbutį susidėti daiktų  ir šiek tiek stresinis išvažiavimas vėl į stotį.

      Tomsko kapinės buvo kažkas neįtikėtinai stebinančio. Visi esame matę miesto kapinių, tačiau tokių niekad nė įsivaizduoti negalėjau. Apibūdinti sunku. Galima būtų įsivaizduoti kaip mišką mieste, dar gerokai tankesnį nei Kauno ąžuolynas, pilną pilną kapų. Tiesiog kapai ir medžiai. Ir didžiulis didžiulis plotas. Dar šiukšlynai kur ne kur. Tiesa, šios kapinės jau nebeveikiančios. Matyt, tai ir yra priežastis, kodėl jos taip atrodo. Išraunam krūmus, iškapojam medžius šalia antkapių ir perdažom metalinius kryžius.

     Vakare traukinys. Miškai. Laukinės upės. Laukimas.

07.13

      Naktį atvykus į Beli Jarą pavyksta įsiprašyti į nediduką vietinį (vienintelį) viešbutuką. Nors iš pradžių administratorė buvo nusiteikuti labai kategoriškai, vėliau atsileido… Užlipę mediniais senais laiptais į antrą aukštą surandame savo kambarius. Viduje trys senoviškos kušetės, kriauklė su šaltu vandeniu ir langai: rėmai su šešiais vinukais, prilaikančiais stiklą. Ryte pro langus pasimatę mediniai kaimelio pastatai daug kam priminė Palangą.

      Stovėdami prie viešbutuko spėliojam, kokiu transportu važiuosim į Rybin miestelio kapines. Vaizdas aplink? Siaura gatvelė. Vaikšto karvės. Rieda įvairūs mašiniukai. Vaikšto tamsaus veido vietiniai. Lipdyti, prilipdyti, dažyti ir nedažyti mediniai dviaukščiai daugiabučiai. Gatvėje stovi mėlynas žiguliukas ir garsiai plešia rusišką popsą.  

     Kai kurių atsitiktinumų negali pavadinti tiesiog atsitiktinumais. Pavyzdžiui, to, kad vairuotojas Viktoras, mus vežęs į kapines, pasirodė turįs lietuviškų šaknų. Vakare buvome pakviesti pas jį. Viktoro istorija liūdna. Turbūt tai neišvengiama tokio likimo žmonėms. Kai jo lietuvis tėvas buvo ištremtas, čia sutiko mamą. Kai atsirado galimybė, tėvas grįžo į Lietuvą. Mama su Viktoru liko Rusijoje. Viktoro senelis iš mamos pusės dirbo gulago prižiūrėtoju. Keista, kad toje pačioje šeimoje susitinka dvi pusės: kaliniai ir prižiūrėtojai. Kartais gyvenimas žaidžia. Viktoras su žmona mus priima nepaprastai šiltai. Pasakoja apie gyvenimą Sibire, apie savo šeimą, rodo dokumentus, vartome nuotraukų albumus. Vaišina tikra rusiška juoda arbata, varške su trintomis avietėmis, kurių didelį stiklainį dar įdeda į kelionę.

07.14

          5.30 val. Asino stoty pasitinka du didžiuliai ereliai. Sėdame į autobusiukus ir trenkiamės į taigos gilumą. Vėl prisimenu taiklųjį posakį, kurį pirmą kartą išgirdau lankydamasi Sankt Peterburge: „Kur baigiasi keliai, prasideda Rusija“. Tik čia gali pamatyti kilometrų stulpelius ten, kur kelio net keliu pavadinti negali. Ir greičio iki 40 km/h ribojimo ženklą ten, kur praktiškas ir teoriškas didžiausias greitis 30 km/h. Unikalu. Ir ką čia bepridurti. Išlipti ir pradėti žygiuoti savomis kojomis buvo labai gera. Nors lietutis, saulė, vėjas ir ištisinis triukšmo kėlimas padėjo gerokai nuvargti, 30 kilometrų ištirpo gana greit. Pokštai apie meškas baigėsi pamačius persimainiusį vado veidą ir išdraskytus skruzdėlynus (skruzdes meškos valgo tik iš bado). Apsistojame medžiotojų stovyklavietėje, iš trijų pusių apsuptoje vandens. Prieš miegą dar tenka nemažai pavargti tempiant medžius, skaldant malkas – juk kūrenti visą naktį turėsime du laužus.

07.15

        Sunki budėjimo naktis. Trūksta miego. Vakarykštis nuovargis niekur nedingo. Dalį bendražygių palikę saugoti stovyklavietę išeiname tvarkyti kapų. Kapinaitės labai jaukios. Jose tarsi atsigauname. Ten vien lietuvių kapai. Praretiname krūmelius, aptveriame tvorą. Grįžtant pastebime link mūsų stovyklavietės einančias šviežias mašinos vėžias. Vyrukai apsiginklavę kulkomis sakė, kad renka metalą. Ak, tas rusiškas mentalitetas… kartais tikrai stebina.

07.16

       Anksti pastatę paminklą Tunguskyj Bor gyvenusiems lietuviams atminti išžygiuojame toliau. Sunku aprėpti ir suvokti tokią didelę gamtos kaitą: pelkynai, smėlynai, spygliuočiai, lapuočiai… Kartais einant smėliu, pušimis apaugusiu taku, apimdavo jausmas, kad tuoj tuoj už kalnelio išnirs jūra. Bet tai kaip miražas – tik iliuzija. Ir maškara bei karštis veikia kitokia linkme, nei svajonės apie jūrą.

       Pirmieji kelyje sutikti žmonės – vyras ir moteris sename motocikle su priekaba. Uogautojai, labai netikėtai atriedėję taigos taku. Kai kas turbūt nusimena, kad sutinkame juos vykstančius į priešingą pusę. Tačiau grįždami atgal jie paima dvi labiausiai pavargusias merginas ir šiek tiek paveža.

        Artėdami prie miestelio sutinkame vis daugiau ir daugiau mašinų. Jei ne šeštadienis, greičiausiai būtume vienui vieni. Kai kurie žmonės sustodavo persimesti žodžiu ar net šiek tiek pavežėdavo vieną kitą. O kai kurios mašinos tik lėkdavo pro šalį aptaškydamos mus purvu.

       Maudynės pakelės pelkėje trumpam nušviečia pavargusius veidus ir po beveik 30 km pasiekiame Baturino miesto prieigas.

       Dvi dienos tamsiai rudo pelkės vandens gėrimo įrėžia ištisinį troškulį paprasto vandens. Taigi pirmas darbas nusimetus kuprines stovyklavietėje – parsinešti vandens. Vietiniai žmonės užsimena apie netoliese esančią kepyklą, kurioje turėtume rasti vandens. Kiek paėjus nuo kelio pasimato didelis tamsus pastatas. Šalia guli krūvos lentų. Nė gyvos dvasios. Praeiname pro šalį tolyn, link pastatų, primenančių garažus. Aplink mėtosi įvairus metalo laužas. Mašinos. Foteliukai… tolėliau važinėja didžiulis kranas, gana keistai atrodantis tokiame užkampyje. Du sutikti vyrai liepia eiti į kepyklą. Gįžę prie iš pažiūros visai apleistos kepyklos einame į vidų. Siauroje ilgoje patalpoje pamatome didžiules krosnis. Jausmas tarsi didelėje pirtyje. Kitame kambaryje du tradicinės rusų kaimiečio išvaizdos vyrai žiūri televizoriuką. Jei ne jis, galėtum spėti, kad nusikėlei į tokius laikus, kada net elektros nebuvo. Prie metalinės kriauklės iš juodos guminės žarnelės prisipilame vandens. Nors troškulys didelis, sunkiai prisiverčiu paragauti to vandens – sodriai geltonos spalvos. Tačiau kartais  troškulys yra viskas, taigi geriu.

07.17

    Senovine greitosios mašina iš pažiūros tik džipams pravažiuojamu keliu dardame į kapinaites. Paskutines mūsų misijoje. Čia daug išdegusių kryžių, nes  prieš keletą metų buvo gaisras. Dirbu taip nuoširdžiai, kad galiausiai negaliu pakelti nei rankų, nei kojų. Įsliuogiu į mašiną. Suliję ir pavargę mėgaujamės safariu, kol netikėtai mus atveža nusiplauti nuovargį prie tobulos apskritimo formos, lygiai visur apaugusio medžiais ežeriuko, skaidriai žalsvu vandeniu ir smėlėtu dugnu. Nežiūrint lietaus ir „turistų“ prie jo, mes nusimetame šalin rūbus ir kaip vaikai besidžiaugdami sukrentame į ežerą.

     Popiet sėdame į du mus iki taigos atvežusius atobusiukus ir lekiame ( lekiame tik mintyse, nes realiai vos vos judame) į Tomską. Visi greitai suminga. Aš sėdžiu prieky, todėl negaliu sau leisti nematyti vaizdų, plaukiančių pro šalį. Nuovargis nemažas, bet laikau plačiai pramerktas akis ir bandau įsidėmėti viską, kad tradiciška ir netradiciška tokiam atokiam pasaulio kamputy…

      Važiuojant pro kaimelius akį traukia medinių namukų architektūra ir… filosofija. Kam? Kam vidury taigos, kaimely su keliais šimtais gyventojų, kur iš viso turbūt labai labai retai kada užsuka svetimi žmonės, statyti spalvotus namus su drožinėtom langinėm, iš medžio iškaltais ornamentais? Nieko įspūdingesnio, kartu ir paprastesnio, ir unikalesnio iš medžio nesu mačiusi… gal ir nepamatysiu… Gal ir nebeįmanoma?

      Stebina ir iš dulkių debesies vidury miškų išniręs naujutėlaitis „leksus‘as“, kaip ką tik iš salono…

07.18

     Grįžtam į Tomską. KGB muziejus, vienas iš dviejų visoje Rusijoje, įkurtų buvusiame saugumo kalėjime. Koridoriuje nuotraukos vienų iš paskutiniųjų tardytų, kalintų žmonių. Tarp jų ir Lietuvos Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius. Viename straipsnyje perskaitau Jo žodžius apie šią patirtį: „Lageriai ir tremtis buvo tarsi universitetas. Sunkiose sąlygose žmogus taip pat auga ir grūdinasi. Dėl šios priežasties nelaisvės metus aš laikau ypatinga Dievo malone. Manau, kad tie metai davė net daugiau, nei gali suteikti kunigų seminarija ar noviciatas vienuolyne. Ten reikia ne žodžiais, bet gyvenimu aiškiai apsispręsti, kokios yra tavo vertybės ir ką esi pasiruošęs dėl jų paaukoti.“  Stipraus žmogaus stiprūs žodžiai. Po ekskursijos klausinėjame visko gidės. Protinga moteris, paklausta apie dabartinį istorijos mokymą rusų mokyklose, tik nelinksmai šypteli ir tartsteli, jog vadovėliai vis dar rašomi pagal nurodymus iš aukščiau…

07.19

      Ankstyva kelionė lėktuvu į Maskvą. Padedame gėlių prie menamo J. Žemaičio – Vytauto kapo ir Liubenkos aikštėje prie paminklo lagerių aukoms. Liubenkos aikštėje tai padaryti buvo kur kas sunkiau, mat po kažkokio mitingo ten viskas aptverta ir saugoma milicijos. Lyg ir rekonstrukcija.. ir vėl tas rusiškas mentalitetas. Po neilgų derybų pavyksta išprašyti, kad leistų vienam žmogui padėti gėles. Ta garbė teko man.

     Grįžtam į Ambasadą, iš kur važiuojam į traukinių stotį. Prieš akis 12 valandų kelionės – paskutinės akimirkos su žmonėmis, su kuriais dar tikrai norėčiau pabendrauti ilgiau ir kurių greitu laiku pasiilgsiu.

07.20

7.55 val. Lietuva. Nelengva. Fizinis ir emocinis nuovargis. Tuoj reiks išlipti. Laukia daug fotoaparatų, kamerų, šypsenų, klausimų, šnekų… Daug žmonių aplinkui. O norėtųsi gal tik vieno tylinčio žmogaus su arbata rankose ir šiltu apklotu. Minkštas petys būtų privalumas… Lietuva graži ankstyvą liepos vidurio dieną. Bet tai nelengvina minčių ir emocinio krūvio. Ir kaip dar nesinori grįžti… MISIJA PRASIDEDA.

Ką supratau.

Kapai. Seni mediniai kryžiai ir naujos mūsų tvorelės netruks supūti ir grįžti atgal į žemę. Bet žmonių atmintis pereis į kitą lygmenį. Nebematerealų. Tos tvorelės, kryželiai kapinėse reikalingi mums, gyviesiems. Nuo atmintį ir pagarbą praeičiai naikinančių miškovežių ir gaisrų. Mes turime prisitaikyti prie gamtos ciklo ir įsileisti jį į save. Kaip po gaisro miškas atauga, taip po sukrėtimų pakyla sutvirtėjusi tauta. Tuo jau galėjome įsitikinti. Kaip ir tuo, kad Sibiro taigoje vis dar yra kryžių, saugojančių mūsų atmintį. Ir kad Sibire vis dar yra gyva didelė dalis mūsų istorijos.

Žmonės. Nuoširdumui nesvarbu, ar tu lietuvis, ar rusas. Bendraujant iš širdies į širdį išsitrina kalbos barjerai ir tautiniai skirtumai. Lieka  tarpusavio supratimas. Ir supratimas, kad žmonės yra žmonės, nesvarbu, kokioje barikadų pusėje stovi.

Taiga. Sibiru tikrai galima susirgti. Kaip kalnais. Kas čia tokio žavinčo? Ne adrenalinas, žinant, kad aplink yra meškų… Ne uodų simfonijos… Tai įspūdingos įvairovės gamta… Netikėtumai.. Ir, žinoma, žmonės. Sibiriečiai. Kurie ir yra tikrasis Sibiro veidas.

Misija. Visos misijos yra įmanomos. Kas svarbu? Kas galvoje, kas širdyje ir kas šalia… Ir… KODĖL… Jei tai prasminga, tai turės įvykti. Norime to ar ne. Užsimerkiu prieš visus skeptikus ir sakau, kad šis projektas duoda daug. Kiekvienam iš mūsų atskirai ir visiems kartu, Lietuvai.  

 

2011 07 07 Kelyje Vilnius – Maskva

Siūbuoja traukinys, antro aukšto baisingai siaura lovelė, vėsta oras, rimsta emocijos. Nuo pat išėjimo iš LiJOT’o žmonės spragsėjo, čiauškėjo niekelius, prisistatinėjo pasakodami juokus iš gyvenimo nuotykių. Šurmulys. Bet naktis ateina ir žmonės suminga.

Geležinkelio stoty rymojau mamai ant peties. Žinojau, kad manęs laukia. Dar neišvykau, o jau laukia.

Iš kelionės tikiuosi patirties, kuri augintų. Jei noriu kalbėti kitiems, turiu tapti patikimu žmogumi. Turiu tikėti tuo, ką darau ir dėl ko tai. Brandžiu žmogumi, kokiais grįžo tremtiniai. Ir įsijungia misijos variklis: „Jis leidžia mums kovoti, kad taptume nugalėtojais”. Tas pats Tomas Kempietis, viduramžių vienuolis.

       

*****

        Baltarusija. Visų atsiliepimai panašūs: „Visai kaip Lietuvoj”, „va, kaip mano močiutės namas”. Bet ne Lietuva. O kodėl? Paprastai – čia ne mano, nieko čia nepalikau.

2011 07 08 Maskva

        Bėgimas. Marios laiko, o mes bėgam. Lenktynės – kas greičiau praskuos Maskvos centrą. Lenktynių esmė – kuo daugiau žymesnių tašką. Atsižymėti, suprask, pakelti galvos, nebūtina.

Nemėgstu turizmo. Juk cerkves statė ne fotografavimui. Dievo namuose žmonės meldžiasi ar tiesiog sudreba nuo jųjų grožio. Bet tam reikia sustoti ir parymoti, nes bėgant drebulys nekrečia, nebent koks drugys. Natūraliai kyla maištas prieš bėgimo rėžimą, prieš bet kokį rėžimą.

*****

Gulago muziejus. 1930 m. Leninas Rusijoje pradėjo valymą. Bijodamas pasipriešinimo išsivalė nuo geriausių karo vadų. Kare turėjo bandą. Mūsuose vis dar aidi juokeliai apie sovietų kariuomenę.

Muziejaus skulptūra „Liaudies tragedija”. Eilė nuvargusių kūnų griūva vieni ant kitų – kaip domino kaladėlės. Lavonai prilaiko gyvuosius, bet ir gyvieji tuoj bus lavonų vietoj, nes eilė nepabaigta – atvira mirčiai.

Visi mirsim, tad atrodytų nesvarbu kaip. O vis tik norisi mirti ramybėje. Kankiniai eina tiesiai pas Dievą, nes jie labiausiai mylėjo. Bet meilė gali subręsti ne tik pragare.

*****

Ramybės valandėlė: pasakų kanalas, rusiška gira, kojos fontane, smegenys atmirksta. Dingsta Maskvos slogutis.

2011 07 09 Tomskas

        „Rubinas”. Minkšta lova. Nemiegotos dvi paros. Kūnas maloniai tirpsta, tik valia judina mąstymo centrus. Atvykom ryte, persikėlę laiko juosta 4 val. Miegojau gal porą atodūsių. Pasitiko Gintautas Alekna, su transportu. Paskui jį susivilkom į autobusiuką.

        Vėl lakstom po miestą. Šis ramesnis. Lyja. Pilka kaip Kaune, tik Tomė beprotiškai plati.

        Sutikom lietuvę, jos senelius atitrėmė į Sibirą. Pati norėjo sugrįžti į Lietuvą, bet nuvykus pargrįžo atgal, nes mūsuose jos niekas nelaukia. Širdies moteris, nubučiavo mus išlydėdama.

        Oazė – Tomsko istorijos muziejus. Beklausant apie skrynią, atvežtą nuo Maskvos, pradėjo atsijunginėti kojų raumenys – jos pirmos užmigo. Bemiegančias nunešiau iki lauko suolelio ir miegojom visos drauge – rankos, akys, bet labiausiai mintys. Pro sapnus aidėjo bažnyčios varpai. Gera Tomske. Miestas prisijaukino bemiegant. Viskam savas laikas. Laikas gėrėtis ir miegoti.

2011 07 10 Avietynas prie 86 kvartalo

Rytas. Gal 3 valanda. Budėjimo pamaina. Eglė, Miglė ir aš. Dieną tvarkėm pirmas kapines. Merginos suaudrintos kaip bitės, nes dieną prieš Gintautas leido suprasti, kad būsim virėjos. Tad prie kapų įvyko sprogimas: sušoko prie įrankių ir kad tašo, žievina, kerta. Beveik rungtynės dėl darbo. Bet viskas aprimsta. Kūrenasi laužas, dega rastai, vaikinai tveria tvorą. Kapeliai neliesti. Nužiūrėjom, įsiminėm ir palikom. Tvora bus tol, kol kapeliai. Daugiau liesti nedrįsom. Reikia leisti ramiai išeiti.

        Barboros kapas, padirbo vaikai. Linki lengvos Sibiro žemelės. Tik dabar susimąsčiau, kam linkėti lengvos žemelės. Linki lengvos amžinybės, šiapusybė buvo nepakeliama, o amžinybėje ramu, lengva.

*****

        Einant į naują stovyklavietę merginos kuria žaidimus: surask dainą bet kokiam žodžiui. „Sąnariai” –  „Aš sakau, uauau, sąnariai, aš sakau, sakyk, sakyk.”

*****

        Juozas, Miglė ir Simas padirbo kryžių. Įvyko maudynės kažkokioj pekloj. Pirmieji klausimai –  kiek išliks mūsų darbas? Skamba kiek dirbtinokai. Dar per anksti. Neskaičiuokim. Ateis laikas.

Sėdim prie laužo, aidi juokeliai apie meškas ir vietinius. Pastarieji neklausia iš kur atvykom, jiems tik rūpi, kas mus čia nešė. O nešė ne velnias. Atvykau aplankyti artimųjų. Nepažįstu, bet žinau, kad artimi, todėl norisi susipažinti. Kaip su Barbora. „Sveika, kaip tu? Vaikai tavęs ilgisi, bet juk ir pati tą žinai. Tikiuosi, kad tau palengvėjo.” Taip ir mezgam ryšį.

        Pelkėje kyla rūkai. Aušta rytas.

2011 07 11 Tomskas

„Rubinas”. Kojos mirksta karštoj vonioj. Kas būtų pagalvojęs, kad „Misija Sibiras’11” ekspedicija po kiekvieno ekstremumo užsibaigs „Rubine”.

        Diena buvo puiki. Pradėjom naktiniu budėjimu, kuris baigėsi rytu be pusryčių, nes kažkam patiko rymoti prie laužo dvi pamainas ir virėjai liko nepakelti. Bet esmė buvo kryžius 86 kvartalo kapinėse. Prieš tai buvo daug puvėsių tarp skausmingai žydrų metalo kryžių ir tvorelių. Dabar lietuvių kapuose stovi kryžius – šviečia visose kapinėse. Jį šlakstėm šventintu vandeniu, meldėmės ir palikom. Kryžius žvelgia į Rytus. „Čia ilsisi lietuviai tremtiniai”.

        Kryžiaus statymas kitoks, nei tvoros tvėrimas. Abudu svarbūs, bet norisi prisiliesti prie amžinybės ženklo.

O po to liūtis. Prakiuro dangus, o mes stovim po liaunais medeliais. Algirdas laiko parėmęs pušelę, Simas kasa apkasus, Mingailė, Eglė ir Miglė užvedinėja dainas. Žvėriškai šalta, o dingti nėra kur. Turim laukti vairuotojo. Žarstom juokelius, kikenam ir laikas pagreitėja. Atriedėjęs vėluojantis autobusiukas buvo kaip išganymas – veidai sušvito nekaltom šypsenom. Kai sumirksti iki paskutinio siūlo reikia visai nedaug – „Rubino”.

        Ši misija pernelyg viešbutinė, bet apie tai galvojam tik būdami „Rubine”. Būnant miške sukasi mintys apie karštą „Rubino” vonią ir sausą guolį.

*****

Eglė ir Miglė vonioj skalbia kojines. „Lioj tūta, lioj tūta, lioj tūta …”. Moterys nepasikeitė per amžius – skalbia upėj ar vonioj, vis tiek dainuoja. Išdribus sėdžiu jų vonios tarpdury. Nieko nereikia. Pamažu jungiuosi pati: „Turėjo liepa lioj sudijo. Sudija, sudijo, sudijula tatato…”.

2011 07 12 Tomskas – Bielyj Jar

        Tomsko kapinės. Taiga ir sąvartynas drauge. Miške randi kelis kryželius, rymančius ant kalvelės. Čia lendi pro raizgynus ir tik juos iškirtus pasimato nuvirtęs kryželis. Bet po mūsų darbo lietuvių kapai gavo mažumėlę saulės.

        Tvarkiau Karolinos kapą. Kryžius metalinis, o ant kapo guli žydras ortodoksų kryželis. Greičiausiai nuo greta besiilsinčių. Pakalbėjom su jąja ir išėjau. Šviečia žydras kryželis.

*****

        Traukinys. Judam į Bielyj Jar. Pasitinka palydovė pamušta akim. Mes džiugūs, dainuojam, o ji vis atslenka mūsų tildyti. Nutylam, bet nejučia vėl užsidainuojam. Kai galiausiai dauguma suminga, pasigirsta palydovės atodūsis. Taip ir matau, kaip jos galvoje nurimsta audros. Kai pats liūdi, kitų džiugesys erzina, be jokios priežasties – erzina ir tiek.

2011 07 13  Bielyj Jar

       

Pirmas Sibiro kvapas. Aunuos batus Lidijos sode, nosį kutena saldžios gėlės. Gerų žmonių namuose kvepia. Lankėmės pas lietuvių palikuonį. Viktoras gyvena su žmona Lidija. Santūrus vyras. O žmona žavinga. Negalėjau atplėšti nuo jos akių.

Priėmė kaip artimuosius į savo namus, pasakojo šeimos istoriją, vaišino kaip savo vaikus, duetu sudainavo meilės dainą. Abu santūrūs kalbose apie savo santykius, bet akys švyti paprasta meile, kuria dalinosi su mumis.    

Viktoro mama rusė, o tėtis lietuvis. Pačiam dar negimus tėtis sugrįžo Lietuvon. Užaugęs sūnus norėjo aplankyti tėvą, bet su žmona išsiruošę kelionėn gavo žinią apie jojo mirtį. Kelionė neįvyko. Mus palietė Viktoro trumpa šnekta – „mums nepavyko nuvykti į Lietuvą, tai pati Lietuva atvyko pas mane į namus.” Sėdim jo virtuvėje nereikšmingi žmogeliai, paprasti lietuviai ir graudinam Viktoro širdį. Ir tada misija tampa paprastesnė – ne žinią mes čia nešam, niekam Sibire nerūpi, ką čia veikiam, o ir Lietuvoj ne visi klausys mūsų patirčių, kapeliai vis tiek kada nors sunyks. Svarbiausia žmogus. Turim užaugti tokie, kaip Viktoras su Lidija: mokėti prisiimti atsakomybę, sukurti geras šeimas, auginti laimingus vaikus, būti dovana sutiktiems ir branginti laiką ir žemę, kurioje gyvename. Būti paprastais žmonėmis, su kuriais norisi būti, tapti patikimais ir kitus mokyti pasitikėti. Nes žmogų paliečia tikrovė, o ji pasirodo kartu su kasdienybe.

*****

Bielyj Jar žavingas savo gatvinėmis karvėmis. Prisitaikiusios, kaip asfalto sudedamoji dalis. Gamtos žoliapjovės, kuriomis niekas nesipiktina. Vidury kelio karvė – apvažiuojam. O tada dar miestelio dušas – žydros raidės ant seno medinio namo душ. Šalia sovietinis daugiabutis, griūvanti vaikų žaidimo aikštelė, vakarėja, laksto žirgeliai, o mes einam į dušą. Atrodom kaip vietiniai, tik gal batai per geri. O šiaip murzini ir su kelių dienų kvapu. Gal todėl ir sieros kvapas nosies neerzina, juk patys ne geresnį atsinešėm.

Ramu. Čia gyvenant nėra kur skubėti, juk vis tiek teks sustoti praleisti karves. Tad natūralu pabėgus nuo šurmulio rymoti verandoje su vietiniu katinu, penkiolikos žodžių rusų kalba šnekučiuotis apie gyvenimą su vietiniais pijokėliais, klausytis istorijų apie taigą ir meškas ar kvietimų atvykti prie Baikalo. Krauju pritvinsta saulė – Sibiro gražuolė ruošiasi miegoti.

2011 07 14  Asinas – taiga

Bemiegė naktis traukiny, nemigos sužalotų veidų foto sesija ir ilgas ėjimas taiga. Kelionė puiki, bet žodžiais neišsakoma, todėl šiandien eteryje* juokų skyrelis.

Ką daryti, kai taigoje sutinki mešką?

Nr.1. Paglostyti.

Nr.2. Maitinti, kol pasisotins. Gal tuomet nenorės tavęs.

Nr.3. Sužeisti draugą, o pačiam purtyt padus.

Nr.4. Parodyt savo tikrąjį veidą ir meška išsigąs.

Nr.5. Neglostyti, ypač jei tai jauniklis. Kur netoliese mama tikrai pavyduliauja.

Nr.6. Gąsdinti traškančiu maišeliu.

Nr.7. Pasimelsti, nes galbūt tai paskutinis kartas.

Nr.8. Daryti viską, kad meškos nesutiktum, nes nuo jos nepabėgsi – ji greita ir moka laipioti medžiais.

Nuo Nr. 4  prasideda realybė.

Benigna, šis skyrelis skirtas tau. Tikiuosi dar neužmigai. Odeta perdavė, jog skaitai dienoraštį. Todėl stengiuosi, dėl tavęs.

* Eteris – tarpininkas, perduodantis elektromagnetines bangas. Medžiagą postulavo XIX a. fizikai, dabar jos egzistavimas paneigtas.

2011 07 15 Tunguskij Bor

       

        Stovyklavietė pelkyno pusiasalyje. Kartais užklysta kvailos mintys: jei dirbi tokiame grožyje, darbas netūrėtų būti nepakeliamas. Bet taip susimąsto tik dirbant lengvus darbelius saulėlydžio nutviekstam pelkyne, kai aplink šlaistosi vakarinės sriubos kvapai, o šalia bruzda guvūs bendražygiai. Švitrinam lentukę (ją kalsim ant atminimo paminklo), džiaugiamės savo darbu ir žinom, kad šiandien jis pasibaigs.

2011 07 16

Taiga į Batūriną

        Juokas, irzulys, mirtis kyla iš pelkės ir eina priekyje. Vietinis transportas – žiguliai ir motociklas su liulka. Artėjant link miestelio pasipila vietinės pramonės atstovai – metalo rinkėjai. Neutralizuojamas tremtinių statytas siaurukas. Dar keli metai ir siauruko nė ženklo. Galbūt tik pastabesnė akis susimąstys, kaip vidury pelkių atsirado tiesus kopų smėlio kelias. Kažkas jį suvežė. Bet taiga viską ryja ir apie žmonių darbą liudija tik vietinių pražiopsotos geležinkelio vinys – tremtinių kaltos vinys. Per prievartą kaltos, todėl dabar be emocijų renkamos. Nevieta joms taigoje. Taiga priklauso sau ir įsibrovėliai greitai išnyksta, kaip ir jų pėdsakai.

        Baturinas. Duobė. Stovyklavietė šalia miestelio. Žmonės baisiau nei žvėrys – pastaruosius reikia baidyti, o nuo savųjų slėptis. Bet naktis ilga ir dainos netyla. Atrodo, žmogus racionalus, tad jam norėtųsi mąstyti. Tačiau naktis skirta jausmams – nerišlioms kalboms, anekdotams, dainoms, skausmingam masažui, nevaldomam juokui.

Bet dar prieš naktį Alekna pasakoja sibirinius nuotykius. Vaizdas kaip senobinėj mokykloj: kalvelė, jos apačioje tamsta mokytojas Gintautas Alekna, o priešais keliais aukštais sukritę klausytojai. Kelionė Lena. Prasideda apsilankymu rusų valdininkuose, juokeliais apie slaptas kameras. Bet įtampa auga ir klausytojai nuščiūva. Nuaidi keli aiktelėjimai ir pritarimo pilni atodūsiai. Gyva istorija, tiksliau gyva patirtis.

2011 07 17 Iš Baturino į Asiną

Paskutinės kapinės. Ramybė taigoje. Tyloje auganti tvora – paprasta, kaip kaimo ganykloj, bet mums atšipusiems miesčionims didelis darbas. Paskutinis „amžiną atilsį”.

Atgal į greitosios autobusiuką, stovykloje mūsų laukia. Bet prieš tai – ežeras. Pirmas ežeras, ne pelkė, o ežeras! Juokas pilasi iš krūtinių, arkliškas kvatojimas. Pamanyk tiktai, ežerą pamatė. Subėgo kaip troškę 10 dienų ir kad duodasi vandeny. Miesto prabanga atšipina…

Gyvenimas ir mirtis. Iš ryto nuleidinėjam pušis kapinaitėse, po pietų turškiamės ežere. Staigiai nurimstam ir dar greičiau pralinksmėjam. Jei nepasimiršta nei viena, nei kita, gyvenimas nenustoja savo žavumo.

*****

        Asinas. Кладбище. Ant kapinių kabo ženklai, jog tai kapinės. Pravažiuoji kaip pro apleistus garažus. Jei ne žydros tvorelės, nesuprastum, kur patekai. Kapinės. Niekas jų nelanko.

        Perdėjau mažumėle. Bet mirusieji lankomi retai. Kartą metuose. Tam ir stovi stalai su suoleliais, kiekvienam kape po tokį. Susirenka, išgeria ir išvažiuoja. Iki kitų metų. Apsilankymą liudija tik palikti buteliai, žolės su metais didėja. O tada išauga medelis ir kapo nebematyt. Kiekviena tauta savaip prisimena mirtį. Tiks mums kiek suskausta širdį, nes norim savaip – norim, kad mūsų artimųjų kapai neišnyktų. Bet vis tiek išnyks, todėl ir esam čia. Kad prisimintume.

2011 07 18 Tomskas

Represijų muziejus. Tyro veido moteris rusiškai kieta anglų kalba pasakoja apie sovietines represijas. Ji stačiatikė, muziejus įkurtas bendruomenės rūpesčiu. Muziejus mažytis, rūsyje, ekspozicija – tai keli kambariai. Viename iš jų uždaro mūsų šešiolika. Stovi trys gultai ir kibiras. Čia sutilpdavo ir dvidešimt. Tas kelias minutes belangiam rūsy atsidavėm vaizduotei: sėdim čia dvi savaites, išorinis pasaulis – dviejų centimetrų dydžio akutė, pro kurią žiūri tik prižiūrėtojas, išvietė prie lovos, mūsų šešiolika, būdraujam nežinia kiek laiko, kas nors susipyksta, nėra kur dėtis, savaitės dienos, valandos nebe matas. Alkis. Atsidaro durys. Mielos moters akys. Bet tos akys tik mums.

Vienoje vitrinoje nuotrauka – Sigitas Tamkevičius. Jis buvo nutremtas į Tomską. Nežinojom. Mano draugė su juo kartu gėrė kavą, vaišinosi sausainiais, bet irgi nežinojo. Jis daug kalba apie Katalikų Bažnyčios kroniką, apie tremtį labiau nutyli.

Vitrinose daug veidų. Kai kuriuose atpažįstam save, su ironija, bet joje slypi tiesa – mes tie patys žmonės iš mažytės Lietuvos. O istorijos klausomės tam, kad su viltimi pasitiktume sunkumus. Viltis paprasta – lagery šalia guli gyvulys ir šventasis. Išlieka viltis, jog kančioje netapsim gyvuliais.

2011 07 19 Maskva

Atokvėpis. Pasakų kanalas. Cerkvė, skani kaip raganos namelis. Iš niekur ataidintis piktas balsas, raita policija, minios slogutis, baladės požemio perėjoj, marmuru išmuštas metro. Rusija – blizganti išore, o viduje – milžinas molinėm kojom. Bet apleistam parke ant suolelio sutinkama „ruskaja duša”, šiltas pokalbis su nepažįstamu žmogum, dažniausiai vyresniu. Dūšiai užaugti reikia laiko.

*****

Baltarusija. Rytas. Gandras rūke. Žvilgsniai rymo laukuose. Namai artėja.

       

2011 07 20

        Mažytis Vilnius. Aušros vartai su keliom suklupusiom močiutėm. Gera pailsėti nuo didumo. Viskas sava.

Sutiktuvės baigėsi. Buvo daug triukšmo, šypsenų, gėlių, klausimų, o kalbėti visiškai nesinorėjo. Ir tada atsakymai buvo bereikšmiai – ką nuveikėt? Na, pastatėm kryžių, paminklą, sutvarkėm kapines, bet iš tikrųjų tai čia ne esmė. Ir tada pasakoju apie bendražygius, kurie paneša kuprinę, masažuoja sprandą, glosto karštą galvą. Bet žurnalistiškam žvilgsniui tai nerūpi. Ką padarėt? Ką matomo?

Keliauju namo. Kaitrus vidurdienis. Geležinkelio stoty vis prieina žmonės – mūsų marškinėliai traukia – paspaudžia ranką, papasakoja apie savo vaikyste Irkutske ar Krasnojarske. Šie susitikimai mieli širdžiai – be fotoaparatų, gėlių, paprasti pokalbiai belaukiant traukinio.

Mačernis:

Kur veržies? – Tuštumon.

Ką surasi ten? – Nieko.

EKSPEDICIJOS DIENORAŠTIS

          Mielas skaitytojau, tai pirmas kartas, kai rašau dienoraštį ne tik sau, bet ir visai Lietuvai. Tikiuosi suprasite, jeigu būsiu ką nors ne taip parašęs. Stengiausi į kuo mažesnį popieriaus lapo gabalėlį sutalpinti visus vietovardžius, įdomiausius įvykius bei savo pamąstymus. Manau rasite, kas jus sudomins.

          Įspėju, kad skaitydamas dienoraštį iki galo nesuprasite to, ką mes jautėme ekspedicijoje. Vienintelis būdas tai padaryti – pačiam tai patirti. To Jums ir linkiu.

2011-07-07 IŠVYKIMAS

Rytas. Naktį miegojau prastai, mat kankino jaudulys. Ir dabar kaip nesavas – blaškausi, nerasdamas sau vietos. Vis dar negaliu patikėti, kad jau išaušo ta lemtinga diena. Juk taip visuomet būna – ko nors labai lauki, o kai pagaliau ateina, negali patikėti.

LiJOT biure pamačius žygio draugus įtampa atslūgo, o prasmingi Arno ir Šarūno žodžiai suteikė drąsos. Niekada nepamiršiu Šarūno palinkėjimo išvykstant: „Pajuskite tai“. Ir iš tikrųjų mes, tie 24 laimingieji, esame tarsi laimėję auksinį bilietą ir jeigu dar kada gyvenime pasitaikys galimybė aplankyti Sibirą – būsiu laimės kūdikis. Labai gerai, kad pagaliau supratau, jog tai gali būti vienintelė tokia kelionė gyvenime, todėl turiu ją patirti, privalau patirti iš visos širdies. Ir žinote ką? Taip ir padarysiu! Stengsiuosi išnaudoti kiekvieną galimybę ir padarysiu viską ką galiu, kad ši kelionė būtų kuo prasmingesnė!

Dabar sėdžiu traukinyje Vilnius – Maskva (iš įpročio norisi rašyti Vilnius – Kaunas J). Ką tik buvau apsiprausti kriauklėje. Labai įdomiai: pro čiaupą bėga maža srovelė, o pro vamzdžius laša kur papuola. Galvoju, Dieve, juk tame traukinyje ir taip vandens ne marios, o jie dar vamzdžių nesutvarko, juk čia tas pats, kas pilti vandenį į kiaurą kibirą. J

2011-07-08 KELIONĖ Į TOMSKĄ

Miegas traukinyje buvo neramus, išsimiegojau prastai, tačiau ir per pusiau pramerktas akis sugebėjau pastebėti Maskvos didybę. Pastatų išplanavimas, dekoracijos čia labai primena Vilniaus senamiestį, tačiau jų dydis yra stulbinantis. Pasijauti toks mažas, menkas ir bejėgis, kad net baisu darosi. Aš vis galvoju, o kaip Sibire? Juk jis yra tokio dydžio, kad net sunku įsivaizduoti! Įdomu, kokia savijauta bus ten?

Donatas (Lietuvos ambasadoriaus reikalų patikėtinis Maskvoje) buvo labai malonus ir draugiškas. Šaunuolis! Gavome pavalgyti, nusiprausti ir patenkintais pilvais išlėkėme į Maskvą.

Pakeliui į oro uostą netikėtai užklupo lietus. Jis irgi čia visiškai kitoks nei Lietuvoje. Atrodo, kad kažkas nuleido karoliukų užuolaidas, mat lietus toks tankus, kad beveik nieko aplink nesimato. O stiprumas! Atrodo, kad ant tavęs pila kibirą vandens. Iš karto palieki šlapias.

Dabar sėdžiu lėktuve pasiruošęs skrydžiui į Tomską. Nesijaudinu, kankina smalsumas. Įdomu, kokie nuotykiai mane pasitiks ten?

2011-07-09 PIRMOJI DIENA TOMSKE

Jau neduok Dieve, jeigu reikia miegoti lėktuve. Turbūt nepatogesnės vietos nė su žiburiu nerasi. Tačiau labai džiaugiuosi, kad Gintautas, kuris mus pasitiko oro uoste, suprato sunkią dalią ir leido porą valandų nusnausti minkštose Tomsko lovose. J

Tomskas yra keistas miestas. Naujos statybos pastatai susimaišę su senosios, centro neįmanoma atskirti nuo miegamųjų rajonų, o pats miestas užima labaaaiii didelę teritoriją (nuo pakraščio iki centro automobiliu ~1h kelio). Čia supratau, kokia Lietuva iš tikrųjų artima Rusijai. Jeigu iš Tomsko išvežtume visus vietinius gyventojus, o čia atkeldintume tautiečius – Tomską galima būtų maišyti su Lietuva. Tai tik dar labiau patvirtina mano anksčiau iškeltą hipotezę – Rusija su Sibiro platybėmis, norime to ar ne, tapo Lietuvos dalimi, todėl turime ją patirti, pamatyti, pajusti (koks gi tu lietuvis, jeigu nepažįsti dalelės savo valstybės? J).Todėl aš labai džiaugiuosi, kad esu čia!

Šiandien susitikome su Ada (Tomsko universiteto profesore). Pasirodo, jos seneliai buvo lietuviai. Paklausta, ar norėjo grįžti į Lietuvą, ši atsakė jau turinti butą Vilniuje, tačiau bijo, kad Lietuvoje neras darbo bei niekaip negauna vizos. Keista, kad mano valstybė nesuteikia vizos žmogui, kuris tiek daug susijęs su ja, o ypač nori čia pasilikti!

Dabar yra apie 23h vietiniu laiku (biologinis laikrodis išderintas, nebesiorientuoju laike). Visi aplink miega, o man mintys liejasi kaip midus iš statinės, tačiau ryt jau žengsime į taigą, todėl privalau pailsėti. Palieku Jus su pamąstymais.

2011-07-10 PAGALIAU TVARKOME KAPINAITES

109 kvartalas.

Rusai visuomet išliks rusais. Vos tik išlipus iš autobuso taigoje prie mūsų iš karto prisistatė „Niva“, o išlindęs pro langą tovarishc labai mandagiai paklausė: „Sto vy jobany zdelaete zdes?“.  Tai visiškai manęs nenuteikė priešiškai, mat šiame krašte tiesiog žmonės taip bendrauja, todėl paprasčiausiai reikia prie to priprasti.

Aplink lietuvaičių kapelius puikavosi didesnės ir labai spalvingos rusų. Kažkaip labai gaila pasidarė, kai iš lietuvaičių kapelių buvo likę tik keletas kryželių, tvorelių ar antkapėlių, o daugiau – vien samanos, kurios vietomis iškilusios byloja apie čia ramybėje besiilsintį lietuvį.

Darbas ėjosi tiesiog puikiai! Visi su tokiu entuziazmu ir užsispyrimu dirbo, kad per gerą pusdienį darbą baigėme. Keisčiausia buvo tai, kad pirmą kartą gyvenime teko tvarkyti ne atskirą kapelį, o visas kapinaites. Tai nepakartojamas jausmas. Darbas vyksta su tokia pagarba, o savo rentiniais tenka džiaugtis viduje, juk nerėksi vidury kapinių: „Jėėė… Baigėm tvorą!”.  Tačiau vidinis džiaugsmas yra daug asmeniškesnis ir išlieka ilgam. Gal taip ir geriau…

Naktis taigoje. Prasideda pirmieji budėjimai. Turiu pripažinti, kad ši naktis buvo viena iš įsimintiniausių mano gyvenime. Jau seniai esu taip iš širdies diskutavęs apie ateitį, apie tai, ką mes čia veikiame, apie patriotiškumą. Supratau, kad čia susirinko neeiliniai žmonės, kurie yra patyrę gyvenime daugybę sunkumų, turintys tvirtą nuomonę ir spalvingą asmenybę. Tačiau vis labiau suprantu, kokie mes esame panašūs. Mus kartu subūrė bendras tikslas, kuris yra pagrindinė varomoji jėga, galingesnė už visokiausius ginčus ir interesų konfliktus. Dabar pradedu suprasti, kaip lietuviai sugebėjo išsikovoti laisvę. Juos (mus) vedė bendras tikslas, kuris tiesiog užgožė visas tarpusavio problemas. Dabar galiu drąsiai prieštarauti abejojančiam, ar mes dar kartą sugebėtume išsikovoti nepriklausomybę.

2011-07-11 PIRMASIS KRYŽIUS

86 kvartalas – pirmasis, kuriame pastatėme LIETUVŠIKĄ kryžių. Šauniausia yra tai, kad kiekvienas prisidėjo prie jo statymo, nesvarbu, kad dirbti teko iki pat vėlyvo vakaro.

Tai pirmasis mano statytas kryžius gyvenime, paskutinysis turbūt bus ant mano kapo. Labai keistas jausmas statyti kryžių. Nežinai, ar čia juoktis, ar verkti, kai darbas baigtas, tačiau jaučiu, kad atlikome ypatingą darbą, todėl širdyje labai gera.

Niekada negalvojau, kad pirmasis pacientas į mane kreipsis Sibire. J Algirdas gurkštelėjo pelkės vandens ir pasigavo žarnyno infekciją. Tik dabar supratau, kokia didžiulė atsakomybė man teko. Labai rūpinausi, kad būčiau nustatęs teisingą diagnozę ir Algirdui viskas būtų gerai.

Auksinė taisyklė – kai kas nors suserga, kiekvienas tampa gydytoju. Susidaro toks įspūdis, kad jeigu nori sulaukti dėmesio ir gauti gerų patarimų, tereikia susirgti. J Tai tik dar labiau viską sumaišo ir užkrauna daugiau atsakomybės.

Ačiū Dievui Algirdui viskas baigėsi gerai. Nustačiau teisingą diagnozę ir jis dabar sveikas snaudžia šalia. Iš tikrųjų tai verčia susimąstyti, kad daktaro darbas yra ne tik su pačiu ligoniu, tačiau ir su aplinkiniais, mat tenka atlaikyti didžiulį spaudimą, patarimų laviną, atsirinkti teisingus, o svarbiausia veikti greitai ir tiksliai bei išgydyti ligonį.

Nesitikėjau, kad čia įgysiu profesinės patirties, tačiau dabar suprantu, kad patekau ne tik į ekspediciją, o kartu ir į gyvenimo pamoką!

2011-07-12 KELIONĖ Į BIELYJ JAR

Šiandien paliekame Tomską, tačiau prieš tai nusprendėme aplankyti Tomsko kapines.

Tai buvo vienos slogiausių (kaip mes pavadinome) kapinių. Viskas apleista, apaugę žolėmis. O tai keista, mat čia daugiausia juk rusų kapelių. Atmosfera čia tokia niūri, kad visos mūsų geros nuotaikos kaip mat išgaravo.

Dabar sėdžiu traukinyje į Bielyj Jar. Pro langą pučia gaivus vėjukas, vietiniai įdėmiai stebi, viena moteriškė atsisukusi rodo man į kojas ir sako: „Kriadno, kriadno“, nežinau, ką tai reiškia, todėl nekreipiu dėmesio. O traukinys rieda lėtai lėtai. Laukia ilgas kelias.

2011-07-13 BIELYJ JAR

Vat čia pagaliau tikras rusiškas kaimas! Karvės ir arkliai čia vaikšto kur panorėję, dušų vanduo trykšta iš pat žemės gelmių ir yra karštas karštas (šalto nėra! J), o vietiniai iš tikrųjų labai draugiški. Įsivaizduokite, Lietuvoje prie jūsų prieina pakeleivis su trimis juostelėmis, išsišiepia iki ausų ir papasakoja visą savo gyvenimo istoriją. Keista? O čia visi tokie!

KAPINAITĖS. Šiandien tvarkėme buvusių Rybino ir Karelino gyvenviečių kapelius. Nustebino tai, kad po 2006-ųjų metų ekspedicijos čia nedaug kas pasikeitė, todėl darbo buvo nedaug. Karelino gyvenvietė buvo viena iš didesnių. Trobų griuvėsiai byloja apie puikiai suręstus namus – langai didžiuliai (iki pat žemės), rąstai puikiai nutašyti, o vidus nutinkuotas moliu. Tai įrodo, kad iš tikrųjų lietuvių čia būta darbščių. Labai didžiuojuosi tuo!

Šiandien įvyko didžiulis sutapimas! Pasirodo, mūsų vairuotojo tėtis buvo lietuvis, kuris dar jam negimus paliko žmoną ir grįžo į Anykščius. Čia susimąstau, kokia turėjo būti didelė meilė Tėvynei, jog dėl to galima palikti vaikučio besilaukiančią žmoną. Ir kas iš tikrųjų svarbiau, ar Lietuva su Anykščių šileliu, ar šeima? Nežinau, ką daryčiau, jei tektų taip rinktis. Minėto vairuotojo tėtis pasirinko Tėvynę, tačiau jo niekas ten jau nebelaukė, Anykščių šilelis buvo nebemielas ir pasimirė žmogus senelių namuose. Gerbiu jį už tai, kad sugebėjo pasiryžti tokiam sunkiam sprendimui, tačiau kartu ir nepritariu tam, kad paliko šeimą.

Dabar vėl sėdžiu traukinio kupė, Andrius su Egle (Vaisėtų) šalia miega, traukinys jau ilgai nejuda. Laukia kelionė į Asiną, o po to ilgas kelias po taigos platybes. Einu ir aš numigti – ir galva bus šviesesnė, ir padarysiu daugiau.

2011-07-14 TAIGA. PIRMOJI DIENA

5h ryto. Išlipame iš traukinio ir iš karto vietinis mus nuveža į taigą. Tačiau kelias prastas – niekaip nepavyks nusigauti iki Tunguskyj Bor (buvusios tremtinių gyvenvietės). Kas belieka… Išsiropščiame ir einame… Einame…

Kalbų mažiau, mat esame nemiegoję beveik 2 naktis, be to, dar prisideda nuovargis. Girdisi stiprūs vėjo gūsiai bei nuolatinis taukšėjimas – apsauga nuo meškų, mat jų čia pilna, o ypač Sibire šiuo metu siaučiant gaisrams, visos meškos bėga čia. Baisu. Neramūs žvilgsniai dairosi į šonus ir stebi. Bet palaukite, juk reikia žiūrėti ir aukštyn, nes lūšys irgi nesnaudžia. Prieiname 2 medkirčius, pasisveikiname, o šie: „Gal jūs išprotėjote?“ . Žygiuojame toliau ir pagaliau po 32 sunkių kilometrų pėsčiomis pasiekiame Tunguskyj Bor.

Čia kadaise gyvenusius lietuvius mena tik pastatų liekanos bei išvešėję didžiuliai avietynai. Čia pilna meškų pėdsakų bei išraustų skruzdėlynų. Labai pavojinga, bet artėja lietus, todėl vis dėlto įsikuriame čia.

Tunguskyj Bor yra 41-ame kvartale. Tai viena gražiausių mano matytų taigos vietų. O naktys čia nuostabios. Žiūriu į apvalų mėnulį, pakibusį virš pušų viršūnių ir galvoju, ką mąstė žiūrėdami į jį čia anksčiau gyvenę žmonės. Ar liūdėjo? Ar džiaugėsi? O gal mėnulis jiems priminė Tėvynę? Kad ir kaip ten bebūtų, tikiu, jog jie jautė kažką ypatingo, ne kasdien tokį vaizdą pamatysi.

2011-07-15 TAIGA. ANTROJI DIENA

Praleidome vieną dieną Tunguskyj Bor.  Nieko ypatingo neįvyko, mat teko saugoti stovyklą, kol kiti tvarkė kapelius. Iš tikrųjų saugant stovyklavietę ar budint naktį vis kankina jausmas, kad kažkas tave stebi. Aišku tai nenuostabu, nes čia juk taiga, čia pilna gyvybės. Tačiau keisčiausia tai, kad naktį yra tylu tylu, nesigirdi jokio šlamėjimo, paukščių balsų. Jautiesi lyg būtum visiškai vienas šioj Sibiro platybėj, nors tai tėra apgaulė.

2011-07-16 TAIGA. TREČIOJI DIENA

Ankstyvas rytas, o mes jau pakuojamės ir ruošiamės lėkti į Baturino miestelį. Laukia ~30km žygis, o diena karšta – sunkus kelias bus.

Išeiname palikdami simbolinį monumentą, kuris primena, kas šis žemės lopinėlis (Tunguskyj Bor) yra ir Lietuvos dalis.

Einame ir einame atrodo visą amžinybę, o aplink vien negailestinga taiga, kuri niekad nesibaigia. Mildai pasidarė bloga, vėl sunerimau, nejaugi viruso dar neįveikėme?! Trūksta geriamo vandens, tad tenka, kaip Eglė sakė, vaišintis įtartinu pelkės. Tačiau tai geriau negu nieko. Mildai ypač jo trūksta, todėl atidaviau paskutinį savo vandenį iš Lietuvos, laikytą sunkioms akimirkoms. Dabar kaip tik tokia. Labai džiaugiuosi, kad padėjo.

Pagaliau prieš akis iškyla didžiulis metalinis kranas. Net kojos linko iš džiaugsmo! Pirmu taikymu lekiam į šalia esančią duoninę vandens. Pagaliau vėl skrandyje pajutau malonų teliuškavimą.

Baturinas – kontrastų miestelis su tikrai sibirietiška dvasia. Priemiestis primena šiukšlyną, o namai – senovinės trobos, išdailintos neapsakomai gražiais ornamentais. Tačiau kiemai apleisti, netvarkyti, su žole iki pažastų. Vietinis pasakojo, kad čia tremtiniai pastatė šiuos namelius, tačiau atsikėlus vietiniams čia niekas ir nepasikeitė. Gal Gintautas buvo teisus, aštriai juokaudamas, kad Baturinas – prasigėrusių miestas.

Dabar guliu palapinėje, girdžiu, kad jau prie laužo skamba dainos. Einu ir aš padainuosiu, kažkaip norisi išlieti džiaugsmą įveikus tiek kelio.

2011-07-17 TAIGA. KETVIRTOJI DIENA

Vėl ryte ant kojų. Laukia kapelių tvarkymas. Juokingiausia, kad mūsų paimti atvažiavo autobusiukas, kuris anksčiau buvo greitosios medicinos pagalbos mašina. Leisiu sau pasikartoti, mielas skaitytojau, nesitikėjau, kad Sibire įgysiu tiek daug profesinės patirties, o čia žiūrėk net su greitąją teko pasivažinėti!

Sutvarkėme paskutiniuosius ekspedicijos kapelius, tačiau nieko ypatingo nepajutau. Gal tai kaltas nuovargis, gal tiesiog per daug įspūdžių galvoje susikaupė. Tačiau gal taip ir geriau. Nemanau, kad šią ekspediciją reikia hiperbolizuoti. Nuoširdumas bet kokiu atveju yra svarbiausia. Aš žinau, kad čia esu ne tik dėl savęs, žinau, kad už manęs stovi visa Lietuva. Ir jeigu prie vienų kapelių nieko ypatingo nepajutau, tikiu, kad Tėvynėje atsiras tokių, kurie tikrai kažką pajus už mane. Žinokite, kad darau tai dėl Jūsų.

Grįžtame atgal į stovyklą. Jau 3-ią dieną nesiprausus kirba mintis įšokti į vandens telkinį. Šokčiau ir į pelkę, jau nebesvarbu. Staiga autobusiukas pasuka į šoną ir mums prieš akis atsiveria ežeras su skaidriu skaidriu vandeniu. Iš džiaugsmo nebežinojome ką daryti. Greitai su visais apatiniais šokome į vandenį. Ir tada buvo gera (daugiau ir nesakysiu, tiesiog buvo labai gera)… Dėl tokių potyrių ir verta gyventi.

Dabar sėdžiu Tomsko viešbutyje „Rubin“. Algis šalia parpia. Ryt prasideda kelionė į Lietuvą. Negaliu patikėti, kad ekspedicija taip greitai eina į pabaigą.

2011-07-18 TOMSKAS. VĖL

Pagaliau bent vieną naktį per ekspediciją gavome pamiegoti patogiai bei ilgai! Ryte jaučiausi visiškai šviežias. Diena buvo paskirta Tomsko aplankymui.

Nežinau, gal čia oras kaltas, tačiau dabar Tomskas atrodo daug patrauklesnis nei anksčiau. Tvarka, fontanai, jaukumas tiesiog užbūrė, o ir turistams jis turi ką pasiūlyti.

Aplankėme KGB muziejų. Teko įsitikinti, kad kai sekasi, tai sekasi. Mums papuolė išsilavinusi, angliškai kalbanti gidė, kuri išsamiai pravedė ekskursiją. Buvo labai įdomu. Čia įvyko labai įdomus sutapimas! Muziejuje buvo iškaba, bylojanti apie mūsų gerbiamą arkivyskupą Sigitą Tamkevičių! Ne veltui Juozas muziejaus komentarų knygoje parašė: „O, Sibiro žeme, kiek dar lietuvių savyje slepi“.

Ir iš tikrųjų, kai vos ne kiekvieną dieną čia sutinki lietuviškumo užuominų susimąstai, kaip stipriai Lietuvos istorija persipina su Sibiro (Rusijos). Kartais net baisu darosi… Gal iš tikrųjų mano hipotezė, iškelta ekspedicijos pradžioje yra teisinga? Gal Sibiras iš tikrųjų yra Lietuvos dalis? Tačiau nesitikėjau, kad ši dalis tokia didelė…

Dabar sėdžiu viešbučio „Rubin“ prieangyje. Šalia sėdi 2 rusai, rūko. Nuo dūmų svaigsta galva, mintys pradeda lietis, einu pailsėti.

2011-07-19 KELIONĖ NAMO

1h ryto, lėktuvas pakyla 7h. 5-ą valandą išvykstame iš viešbučio. Jau nebejaučiu, ar dabar diena, ar naktis. Miego ritmas visiškai sutrikdytas, todėl nusprendžiau geriau visai nemiegoti. Visi 15 esame viename kambaryje, nemiegame tik aš ir Algis. Puikiai pakalbėjome, pasijuokėme, tačiau niekaip nepavyko susitvardyti ir užsnūdau.

Atmerkiu akis, aplink didžiulis sąmyšis. Visi laksto kas kur – tuoj išvažiuojame. Greitai susidedu daiktus ir į autobusą. Lėktuve vėl nusnūstu, o atmerkus akis  pro langą jau matau Maskvos bokštus. Dieną aplankėme Jono Žemaičio-Vytauto kapą, o vakare vėl į traukinį ir dabar jau tikrai namo.

Matant gražiąsias traukinio palydoves lietuvaites, lietuvių pasieniečius, išgirdus lietuviškus žodžius, mamos balsą per telefoną pasidarė taip gera ir lengva širdy. Turbūt daugelis po tokių kelionių supranta kaip iš tikrųjų yra gera Lietuvoje. Neverta ieškoti aukso svetur, kai čia jo dar tiek daug neišsemta. Iš visos širdies dėkoju, kad man buvo suteikta galimybė tai suprasti.

Su kiekviena savo išvyka svetur vis labiau suvokiu, kad kelionės žavesį apsprendžia ne kraštas į kurį vyksti, ne prabanga, ne žymūs objektai, o žmonės su kuriais keliauji. Tai yra variklis, kuris veda visą kelionę į priekį, o atmintyje ją išsaugo ilgam. „Misija Sibiras`11“ ekspedicijos dalyviai – tai žmonės, kurių kasdien nesutiksi. Šią kelionę atsiminsiu visą gyvenimą ir manau didžiausi to kaltininkai ir yra jie. Šie žmonės man padėjo suprasti daug dalykų, suteikė motyvacijos tobulėti toliau, naujų žinių, išminties. Jie drąsino, guodė, juokavo, dirbo, sirgo, dainavo – viską išgyveno kartu. Manau taip ir atsiranda draugai.

Nepyk, mielas skaitytojau, bet pačius įsimintiniausius išgyvenimus pasiliksiu sau. Noriu, kad ši kelionė užimtų ypatingą vietą atmintyje, o tam reikia asmeniškumo. Tikiuosi tai suprasite. Kad geriau suvoktumėte, ką mums reiškia ši kelionė, norėčiau pasakyti, kad kiekvieno Lietuvos jaunuolio gyvenime įvyksta 2 pagrindiniai lūžiai – tai mokyklos baigimas bei įstojimas į universitetą. Tai įvykiai, kurie pakeičia gyvenimo tėkmę. Mano gyvenime jau įvyko 3 lūžiai – pirmuosius 2 jau paminėjau, 3-iasis buvo kelionė į Indoneziją. Dabar galiu drąsiai atlapa krūtine tarti, kad „Misija Sibiras`11“ buvo 4-asis lūžis gyvenime, kuris pakeitė mano mąstymą bei požiūrį į gyvenimą. Ačiū. Deržy. J

 

07-07

Gerbiamas skaitytojau, gyvenime nesu rašęs nieko rimto,o juo labiau dienoraščio. Šis dienoraštis man tapo ne ką mažesniu išbandymu, nei pati ekspedicija. Pasistengsiu neherojizuodamas mūsų darbų ir įspūdžių perteikti bent dalelę to, kas ten įvyko. Taigi, kaip sako virėjai . Skanaus…

Pagaliau….

Traukinys, kaip ir tūkstančiai kitų, sutrūkčioja ir pajuda į priekį. Ankštas vagonas pilnas bendrakeleivių daiktų ir dienos įspūdžių, pajuda kartu su mumis į priekį. Vagonas bendras, be jokių pertvarų ar užsklandų. Gal taip ir geriau – puiki proga susipažinti su žygio draugais ir paprastais žmonėmis. Juk pertvaros ir yra tam, kad atskirti, o to čia mažiausiai reikia. Visi jau miega, ganėtinai tvanku, tad nusprendžiu pereiti į paskutinį vagoną ramiai visko apmąstyti ir pailsėti. Viskas labiau primena seną gerą Remarko romaną, nei realybę. Rusiška muzika, dirbtinės gėlės, raminantis traukinio gaudesys ir ten miegantis padavėjas. Diena buvo ilga ir pilna įspūdžių, kurie tik dabar gula į savo lentynėles. Spaudos konferencija, mane išlydėjusių žmonių šūksniai ir patarimai. Visa tai labai glumina. Juk aš dar nieko nepadariau. Kodėl man visi ploja? Juk mano vietoje galėjo būti bet kas iš to tūkstančio trijų šimtų bandžiusių. Toks dėmesys man neįprastas ir varginantis. Dabar suprantu, kokia tai atsakomybė. Dabar jaučiu, kad su manimi į tremties vietas keliauja ne tik žygio draugai, bet ir visa Lietuva. Vos tik kirtus Lietuvos-Baltarusijos pasienį mus pasitinka jau kiti veidai. Šalti ir, toli gražu, mumis nelabai susižavėję pasieniečių veidai. Mintyse pagalvoju „sveiki atvykę“ ir nusuku akis nuo rūškano pasieniečio. Prisipažinsiu, nėra pats maloniausias jausmas, kai susitinka mūsų akys. Juk jis čia karalius, o aš – niekas. Įspūdžių daug, tačiau dar daugiau minčių apie senelį. Kvaila būtų lyginti mūsų keliones ir išgyvenimus, tačiau jaučiu, kad ši kelionė yra vienintelis šansas pagerbti žmogaus atminimą, kurio taip ir nespėjau pažinti.

Labanakt Lietuva (Traukinys Vilnius-Maskva)

07-08

Maskva

Užsimetu kuprinę ir bandau brautis iš traukinio. Pripažinsiu, sekasi ne kaip, kuprinė didelė, labiau tinkanti eiti miškais, o ne vaikščioti po siaurą traukinį. Jaučiuosi didelis ir nerangus, nuolat užkliudau praeivius. Čia neišvengiamai tenka naudotis skurdžiomis savo rusų kalbos žiniomis ir kartoti žodį „prastytie“. Miestas begalinis, šešių juostų gatvės ir milžiniški pastatai. Toks jausmas, kad čia jau senokai sergama didybės manija. Paradoksalu matyti seną mažą cerkvę ir šalia jos stovintį monolitinį dangoraižį. Diena pasitaikė karštoka, tad didelė atgaiva nusimesti kuprinę ir greitai palįsti po dušu Lietuvos ambasadoje. Skubėti reikia, nes dušas tik vienas, o mūsų daugiau nei dešimt. Taupat laiką sėdime kambaryje nusimetę rūbus ir laukiame savo eilės. Laiko turime vos kelias valandas tad prabėgomis bandome pamatyti bent keletą žymiausių šio miesto paminklų. Keista, tačiau Maskva kelia ne pasigėrėjimą, o keistą baimę. Galbūt dėl to, kad tave nuolat supa milžiniški pastatai, o šalia jų jautiesi it maža muselė. Po keletos valandų mes jau metro, bandome brautis pro spūstį žmonių ir pasiekti išėjimą. Aplinkinių žmonių akyse pastebiu baimę. Nieko nuostabaus, juk tokia spūstis puiki proga teroristams. Spūsties priežastis aiški – lauke pila kaip iš kibiro. Vos per kelias minutes permirkstame kiaurai. Tačiau tai nei kiek nenumalšina mūsų užsidegimo kuo greičiau išvykti iš Maskvos. Širdis plaka iš susijaudinimo ir nežinojimo, kas bus toliau, kai lektuvą atsiplėšia nuo žemės ir prasideda mūsų penkių valandų kelionė į Tomską. Pamiegoti nesigauna, nes gretima sėdintis kūdykėlis bando parodyti visas savo balso galimybes. Visa laimė, kad turime Juozą, kuris savo šypsena nuramina jaunajį pakeleivį. Kaip sakoma, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Draugiška pakeleivio mama mielai pasakoja apie Tomską ir būdus, kaip apsiginti nuo ten laukiančių uodų. Tomskas mus pasitinka 12 laipsnių temperatūra ir merkiančiu lietumi. Mus pasitikęs Gintautas Alekna (Vadovas), vos pažvelgęs į mūsų veidus, supranta, kad per artimiausias dvi paras miegojome ne daugiau kaip keturias valandas, nutaria leisti mums pasiilsėti keletą valandų ir tada pradėti ruoštis ekspedicijai.

Labanakt Lietuva (Tomskas)

07-09

Kur dingo vinys tarp Sibiro monolitų?

Keistas miestas tas Tomskas. Toli gražu ne tai, ką tikėjausi rasti Sibiro platybėse. Labai nustembu išgirdęs, kad čia gyvena daugiau nei 500 000 gyventojų ir netgi yra universitetas. Čia jau kitaip nei Maskvoje ir tai išduoda rūškani žmonių veidai bei pilki monolitai. Nieko nuostabaus, kad retas kuris čia šypsosi. Nelengva gyventi ten, kur žiema trunka devynis mėnesius, o temperatūra nukrinta žemiau – 40 C. Laiko negaištame veltui – pasiskirstome į dvi komandas. Pirmoji komanda keliauja maisto, o mes, vyriškoji pusė, patraukiame į įrankių medžioklę. Lieku šokiruotas tuo, kad prireikia gero pusdienio, kol pavyksta rasti keletą padoresnių kirvių bei pjūklų, ką jau ir kalbėti apie vinis. Rodos, Sibiras, o vinių nei su žiburiu nerasi. Dėl saujos vinių teko apeiti gerą dešimtį parduotuvėlių ir turgų. Sugriauname pirmąjį mitą, kad Sibire pigiau. Vos pamačius, kad Coca cola kainuoja 6 lt suprantu, kad čia mano smulkiom išlaidom skirti pinigai yra beverčiai. Susikrovę visą savo laimikį į bulvinį maišą, patraukiame pietauti. Vadovas puikiai parinko matinimo įstaigą. Vos tik įžengus į autobusų stoties valgyklą mane pasitinka viską užgožiantis čeburekų kvapas. Taip ir norisi kokį paragauti, tačiau išvydęs mano ketinimus, Vadovas sustabdo ramiai paaiškindamas, kad pažintinė kelionė skrandžiui nėra pats teisingiausias sprendimas. Vietinių patarimu sukertame po lekštę sriubos ir didelę porciją plovo. Pasinaudojame antruoju Vadovo patarimu ir suvalgome viską iki paskutinio kąsnio. Pirmoji taisyklė „kas nevalgo – negyvena“, viskas paprasta ir aišku, energijos prireiks daug – žygiuose ir darbuose. Po pietų susitinkame su Ada – lietuvio tremtinio dukra. Kino kritikė pasveikina mus laužyta lietuvių kalba ir pažada trumpai papasakoti apie Tomską ir save. Nutariame kalbėti rusiškai – taip paprasčiau. Nors ir gimusi čia, Ada labai trokšta grįžti į Lietuvą, tačiau dėl buriokratinių pinklių tai nėra taip lengva padaryti. Apsurdiška, kai žmogus trokšta grįžti į tėvų žemę, o dėl keleto popierėlių negali to padaryti. Išgirdus jos ir jos šeimos gyvenimo istoriją supranti, kad gyvenimas Ados tikrai nelepino, tačiau tai, ką ji patyrė, ją tik sustiprino, o ne palaužė. Kalbantis su ja užplūsta susižavėjimas žmogaus stiprybe ir optimizmu, ko taip dažnai pasigendu Lietuvoje. Draugiškai atsisveikinę pažadame susitikti Lietuvoje.

Labanakt Lietuva (Tomskas)

07-10

Senas pazikas slydinėdamas braunasi į taigą. Sunku įsivaizduoti, kaip galima važiuoti tokiais keliais, tačiau čia tai kasdienybė. Pazikas sustoja. „Toliau jūsų vežti nebegaliu“, pareiškia vairuotojas. Išlipame prie seno sugriuvusio pastato, iš rąstų krūvos suprantu – tai lentpjūvė. Keista matyti taip apleistą pastatą, kuriame vis dar dirba keletas vietinių rusų. Nors ir siugriuvusi, bet ši lentpjūvė mums didelis išsigelbėjimas. Galime pasigaląsti kirvius. Šiek tiek pasimetu, kai man parodomas kambariukas su šmirgeliu ir lieku vienas. Turbūt tai ženklas. Galąsk pats. Nieko nelaukdamas imuosi darbo. Keista, bet vos tik pradėjus pasijuntu lyg tai būčiau daręs tūkstančius kartų, nors apie kirvių galandinimą neturėjau jokio supratimo. Galbūt tai glūdėjo kažkur giliai mano pasąmonėje, tačiau pats to nesuvokiau. Po valandos ėjimo pasiekiame pirmąsias kapinės, keista, kad mes pagaliau čia. Nusimetu daiktus ir ramiai vaikštau po jas, ieškau išlikusių vardų ir pavardžių. Nieko čia jau nėra, nieko, vos tik keletas supuvusių kryžių. Jaunų pušų ošimas čia jau neatmena tremties laikų tik visagalė taiga pasiima atmintį į savo glėbį ir gydo istorijos žaizdas. Kryžiaus čia pastatyti negalim, o gaila. Nieko nelaukdami imamės darbo, rodos, jokių įrankių ir nereikėjo, užsidegimas toks, kad  medžius gali kirsti plikomis rankomis. Iš čia pat augančių medžių imame statyti tvorą. Tą tvorą, kuri dar bent dešimt metų apsaugos šias kapines nuo išnykimo. Pukiai suprantu tuos, kurie sako, kad ši tvora be galo laikina, tačiau jie nežino, kokią tvorą tveriu savo širdyje. Juk atmintis gyva tol, kol yra ją menančių žmonių…

Pavargę ir sukąsti uodų pasiekiame stovyklą. Džiugu matyti Juozą jau pradėjus dirbti prie mūsų pirmojo kryžiaus. Pasiimu kirvuką ir sėdu prie jo padėti. Stovykloje tvyro rimtis, tačiau visų veiduose matau pakylėjimą pagaliau padarius tai, ko taip ilgai laukėme.

Be galo noriu nusiprausti, tačiau vienintelę atgaivą galiu rasti pelkėje. Priėjimo nėra, tad tenka griebtis pjūklo – nuleidžiu pušelę į liūną ir susirenčiu improvizuotą lieptelį. Abejoju, ar kada drįsčiau maudytis tokioje vietoje, bet čia viskas kitaip, pasirinkimo neturi, nors vanduo nustebina savo vėsa ir gaivumu. Naktis, sėdime prie laužo, dalinamės dienos įspūdžiais. Tik dabar suprantu, kokie išskirtiniai žmonės supa mane. Kartu dailinu kryžių ir klausausi. Galvoje skamba žodžiai išgirsti iš vieno tremtinio lūpų. Mes aplinkybių ir laiko nesirinkom. Net neabejoju, kad kai kurie iš jūsų būtų riedėję pirmuose vagonuose…

Labanakt Lietuva ( 108 kvartalas)

07-11

Diena prasidėjo lietumi. Rodos, jis ir uodai – neatskiriami mūsų ekspedicijos palydovai. Pusryčius iškeičiame į darbą ir paskubomis patraukiame į antrąsias kapines. Darbas labai panašus: reikia išvalyti kapines ir aptverti tvorą. Visi puikia žinome, ką reikia daryti, tad be didelių aptarimų kimbame į darbus. Džiugu, kad sukalėme kryžių, nes iš kapinaičių nieko nelikę, tik sumestų šiukšlių krūvos. Nieko nuostabaus – juk aplinkui vietinių rusų kapai. Vargu ar gali pykti ant jų, juk kapinaičių vietą žymi vos keletas į žemę susmegusių ir samanomis apaugusių kryžių. Baigę tvorą atsinešame ir pastatome mūsų pačių rankomis pagamintą kryžių. Neapsakoma ramybė užplūsta, kai pamatai baigtą darbą. Keletas rusų užsuka pasižiūrėti, ką mes čia darome ir išgirdę atsakymą su didele nuostaba pasveikina mus. Tokiomis akimirkomis supranti, kad ši vieta įstrigs ne tik tavo atmintyje, bet ir jų. Laiko nedaug, tad grįžtame į stovyklą, susipakuojame daiktus ir patraukiame į sutartą vietą laukti paziko. Rodos, kad lietus nežada greitai nurimti. Kiaurai peršlapę stovime po medžiais ir laukiame. Dar ryte stovykloje palikome  Algį. Rodos, jis rimtai apsinuodijo. Jo rūbai kiaurai permirkę, tad atiduodu savo atsarginius rūbus ir striukę. Nors taip galiu jam padėti. Sutartu laiku vairuotojas nepasirodo. Anot vadovo, taip būna ir nieko čia nepadarysi. Keletas vaikinukų pasiliekame laukti toliau, o grupę išsiunčiame į artimiausią kaimelį ieškoti pastogės. Po valandos pajudame ir mes. Staiga horizonte išvystu mūsų paziką. Imu šaukti ir mosuoti rankomis. Dar niekad taip nesidžiaugiau jokia transporto priemone. Surenkame pakelėje išsibrasčiusius ir sušalusius draugus ir patraukiame atgal į Tomską. Galvoje tuščia – jokių minčių, galbūt tai nuovargis daro savo, tačiau širdyje jaučiu begalinę pilnatvę.

Labanakt Lietuva (Tomskas)

07-12

Mirusiųjų miestas…

Dar ryte nusiperkame traukinio bilietus į Bielij Jar ir patraukiame tvarkyti Tomske esančių kapinių. Nepatiklūs praeivių žvilgsniai lydi mus miesto gatvėse. Nieko keista, o kaip kitaip reaguoti į grupelę žmonių, apsiginklavusią kirviais ir pjūklais, darnia vora traukiančius link kapinių. Vos įžengus į kapines pasijuntu labai nejaukiai. Viskas apžėlę medžiais ir krūmais, net sunku patikėti, kaip mieste esančios kapinės gali būti taip apleistos. Vadovas paaiškina, kad čia nėra tradicijos tvarkyti mirusiųjų kapus. Galbūt būtent dėl to visi antkapiai yra vienodos formos, nudažyti mėlyna spalva. Tik kur ne kur juos puošia raudonos žvaigždės, reiškiančios, kad čia palaidotas fronte buvęs kareivis. Po kiek užtrukusių paieškų randame lietuvių kapus. Sunku rasti antkapius tokio dydžio kapinėse, kai viskas apžėlę tankiais krūmais. Iškertame aplink lietuvių kapus užėlusius krūmus ir nudažome dar išlikusius antkapius. Baigus darbus, kaip ir visada, sukalbame maldą už mirusiuosius ir paliekame kapines.

Tomskas – Bielyj Jar traukinyje mus pasveikina palydovė, primenanti rusiškus filmus. Na ir kas, kad burnoje trūksta keletos dantų, o kairiąją akį puošia mėlynė, ji čia išdidi ir gerbiama. Ji šio traukinio vadovė. Laisvų kupe nerandame, tad spaudžiamės kiek įmanydami. Pripažinsiu, tai nėra lengva, nes su mumis keliauja nuolatinės mūsų palydovės kuprinės. Man ir keletai draugų pasiseka – pastebiu kupe, kurioje sėdi keletas senų geležinkeliečių. Trumpam susipažinimui papasakoju rusišką anekdotą, kuris visus prajuokina ir išsklaido nejaukią tylą. Išsiaiškiname, kad jie už poros valandų turi išlipti ir mes trys galėsime patogiai įsitaisyti ir praleisti naktį. Antrą valandą nakties pasiekiame Bielyj Jar. Vietiniame penkių žvaigždučių viešbutyje mus sutinka gan svetingai: „Ekit iš čia jums vietos nėra“. Po valandą trukusių derybų mums pavyksta įsiprašyti į gulago laikus menančius apartamentus. Neprabėga nė pusvalandis ir mes jau miegame.

Labanakt Lietuva (Bielyj Jar)

07-13

Sveiki atvykę į metiso namus…

Kaip ir minėjau Bielyj Jar mus pasitiko svetingai. Dar svetingiau viskas atrodo ryte. Seni, gulago laikus menantys pastatai, su kur ne kur kyšančiomis satelitinėmis antenomis. Keista, bet palydovinė industrija pasiekė ir šį Dievo pamirštą kraštą. Gatvėje ganosi karvės. Jas pamačius miestelis labiau ima panašėti į Indiją nei į Sibiro taigą. Tačiau tikrasis Bielyj Jar veidas yra ne pastatai, o žmonės. Iš jų veidų gali skaityti visą gulago laikų istoriją. Juk čia pat liko gyventi kalinių, tremtinių ir jų prižiūrėtojų vaikai bei anūkai. Ilgai tyrinėti miestelio netenka, nes pasirodo mūsų autobusiukas. Sėdimų vietų tik penkios, o mūsų šešiolika, tad didžioji dauguma susigrūda į kroviniams skirtą autobusiuko galą. Po gero pusvalandžio kvėpuojant dulkes ir išmetamąsias dujas, apsvaigę pasiekiame kapines. Ten, kaip įprastai, griebiamės savo darbų: kertame krūmus ir tvarkome dar išlikusius kryžius. Baigus darbus patraukiame į senai apleistą lietuvių tremtinių gyvenvietę. Vaikštant po šį mirusį kaimą neišvengiamai susimąstai ir apie jame gyvenusius žmones. Didelių rąstinių namų grūvėsiai mena apie kadaise čia virusį gyvenimą. Protu sunku suvokti tą beprasmybę, prievartinį darbą ir ten ištremtų žmonių likimus, kuriuos taip negailestingai pasiglemžė laikas. Įeinu į buvusios mokyklos griuvėsius. Viduryje didelio kambario auga medžiai, viskas apaugę minkštu samanų paklotu. Tai nepaprastas kambarys. Tai kambarys, kuris man primena, kokios stiprios valios žmonės gyveno čia. Net ir nežmoniškomis sąlygomis stengęsi puoselėti kultūrą ir mokslą. Pavargę ir susimąstę grįžtame į gyvenvietę.

Tik pačioje dienos pabaigoje sužinome, kad mus vežęs vairuotojas yra lietuvio tremtinio sūnus. Vadovas praneša, kad esame pakviesti į svečius tad greitai susikrauname daiktus ir patraukiame į Viktoro namus. Vos tik sugužėjus į erdvų kambarį, mus pasveikina šeimininkas. Sveiki atvykę į metiso namus. Kiek nedaug kartais reikia ištarti žmogui, kad tiek daug atskleistų apie save. Iš nuostabos susižvalgome su Karoliu ir laukiame, kas bus toliau. Viktoras nekalbus, papasakoti apie savo šeimos likimą leidžia žmonai. Iš jos sužinome, kad Viktoro tėvas likus vos keliems mėnesiams iki jo gimimo paliko jį ir išvyko į Lietuvą. Sunku teisinti ar smerkti tokį tėvo poeilgį, tačiau kalbant metisui pykčio ar pagiežos jo akyse nematau. „Praėjo daug laiko ir tėvą pažįstu tik iš keletos senų fotografijų“, prisipažįsta Viktoras. „Ilgai svarsčiau vykti į Lietuvą aplakyti tėvo, tačiau nespėjau. Džiugu, kad šiandien Lietuva atvyko į mano namus“. Tokiems žodžiams abejingų nelieka. Apstulbinti ir giliai sujaudinti paliekame metiso namus. Vos po keletos valandų pajudame naktiniu traukiniu Bielyj Jar – Asinas. Čia netikėtai susipažįstame su traukinio palydove, kuri mus ne ką mažiau nustebina, nei Viktoras. Užsimezga pokalbis apie kiną ir poeziją, kuris trunka iki pat paryčių. Bendrauti taip lengva, rodos, lyg šią moterį būčiau pažinojęs visą savo gyvenimą. Ilgai netrukus mes jau vartome jos dukros nuotraukas ir kalbamės apie gyvenimą Sibire. Pirmą kartą suprantu, ką reiškia posakis „Rūskaja Duša“.

Labanakt Lietuva (Traukinys Bielyj Jar – Asin)

07-14

Meškų pėdsakai, pusvalandis miego ir 32 kilometrai

Iš traukinio išlipu pamiegojęs vos pusvalandį. Kiek neramu, nes žinau, kad šiandien reikės pėsčiomis keliauti ne vieną kilometrą, bet pažvelgęs į draugus suprantu, kad aš toks ne vienas. Asine mūsų jau laukia du autobusiukai, pasiruošę kelionei į taigą. Po valandos purtymosi duobėtais taigos keliais pasiekiame vietą, kur automobiliai jau neįstengia pravažiuoti. Vos užsimetęs kuprinę ant pečių suprantu, kad ten daugiau nei dvidešimt kilogramų. Žygiuojame greitai, nepaisant didelio svorio. Stabtelime trumpoms poilsio pertraukėlėms, kurios trunka ne ilgiau kaip 15 minučių. Po dienos žygiavimo artėjame prie mūsų tikslo – Tunguskyj Bor gyvenvietės. Likus vos porai šimtų metrų iki kaimelio, Vadovas visus paragina kelti kuo didesnį triukšmą. Trumpai paaiškina, kad pakelėje daug šviežiai išdraskytų skrusdėlynų, kurie reiškia, kad aplinkui vaikšto daug išalkusių meškų. Paskubomis įkuriame stovyklavietę. Jaučiuosi nusivaręs nuo kojų, tačiau bandau prikirsti kuo daugiau malkų laužams, kurie turėtų atbaidyti meškas. Dar nepasiekus stovyklavietės pasibaigia gėlas vanduo, tad netikėtai užklupęs lietus – puikus būdas apsirūpinti juo. Stovime per lietų ištiesę didelį plėvelės gabalą ir gaudome vandenį. Pasiseka gan neblogai  – prirenkame beveik penkis litrus vandens. Vadovo siūlymu aš, Karolis, Juozas ir Andrius einame pamiegoti. Mūsų budėjimas prasideda trečią valandą nakties.

Labanakt Lietuva (Tunguskyj Bor)

07-15

Kažkas draugiškai pažadina mane ir Karolį. „Vyručiai, jūsų eilė budėti“. Sunku išvaikyti miegus, bet apsiblausę išlendame iš palapinės. Nustojo lyti ir tai mums pataiso nuotaiką. Primetame į laužą malkų, išsiverdame kavos ir sėdime. Tik po gero pusvalandžio pabundu ir pradedu dairytis aplink. Budime iki pat ryto, žadinti kitų nesinori – lai pamiega. Vakarykštė diena pasitaikė sunki, sunegalavo trys žygio draugai. Per miegus girdėjau, kad Vadovas nusprendė grįžti. „Negerai ,daug meškų ir dar trys ligoniai“. Šie žodžiai varo į neviltį – sukorėme tiek kelio, o grįžti tikrai nesinori. Pasikalbėję su Karoliu nusprendžiame likti, kad ir koks būtų Vadovo sprendimas. Vandens nėra, tad pusryčiams ruošti pasemiame vandens iš pelkės. Tikimės, kad gerai jį užvirinus nieko neatsitiks. Pirmasis, kaip ir visada, pabunda Vadovas. Sėdime trise prie laužo, valgome košę ir kalbamės. Šiaip ne taip prikalbiname Vadovą pasilikti su sąlyga, kad pusė grupės liks stovykloje, o mažiausiai pavargę keliaus į kapinaites. Toks sprendimas pradžiugina visus. Tad aštuoniese patraukiam ieškoti kapinaičių. Švaraus vandens nebeturime, tad iš pelkės vandens išsiverdame arbatos. Apsimetame, kad tai paprasta arbata ir godžiai geriame rudą skystį. Po valandą trukusio ėjimo Gintautas atranda kapinaites. Kartais atrodo, kad savyje jis turi vidinį GPS, kuris milimetro tikslumu, net gūdžiausiame miške, galėtų rasti lietuviškus kapelius. Kapinės visiškai kitokios nei anksčiau. Vos priėjęs pagrindinį kryžių pamatau metus: 1951-1951, 1949-1951…..

Vaikai. Kapinaitėse palaidoti vien vaikai. Viena negailestinga Sibiro žiema pasiglemžė beveik visus Tunguskyj Bor vaikus. Dirbame tylėdami, čia žodžių nereikia. Visi intuityviai imasi darbų. Bijau, o gal net nesistengiu įžengti į kapines. Nusprendžiame, kad čia viskas turi likti, kaip buvę. Negalime pajudinti nė samanėlės. Lai lieka taip. Lai taiga saugo šių vaikų atminimą. Aptveriame kapines ir tylėdami grįžtame į stovyklą. Į draugų klausimus neturiu atsakymų, sunku paaiškinti kas ten yra. Dar sunkiau tai pasakoti jums. Išeinu pasivaikščioti po kaimą. Bet tai tik dar labiau sukrečia. Sibiro Pripetė. Nieko nelikę, tik tuščios sienos. Rodos tai, kas buvo statyta per prievartą, su tokia pat neapykanta ir buvo sugriauta. Prireikė vos penkiasdešimt metų, kad čia nieko neliktų. Ir kodėl? Kam to reikėjo? Kuo tie žmonės nusikalto?

Pasiimu kirvį ir imu skaptuoti artimiausiai pasitaikiusį rastą, dar nežinau ką darau, tačiau žinau, kad to reikia. Negaliu ramiai miegoti, tad dailinu rastą, kuris bus šio kaimelio atminimas. Ant lentos išraižau Tunguskyj Bor Lietuviams atminti

Labanakt Lietuva (Mintys iš mirusio kaimo)

07-16

Paliekame Tunguskyj Bor…

Senai išardyto traukinio pylimas kerta begalinio ilgio pelkę. Einu ir renku vinis. Vinis, kurias kadaise čia kalė toki žmonės, kaip mano senelis. Žengiu per pylimą, tokį, kaip ir tūkstančiai kitų. Per pylimą, kurį statė milijonai savo kūnais ir kurio šiandien jau niekam nebereikia. Istorijos klaida, pasakysit. Nemanau, greičiau žmogiškumo stoka. Kaip teigia senas lotyniškas posakis Homo homini lupus est, ir kaip arti jis buvo tada. Norisi atsiskirti nuo grupės ir ramiai eiti tyloje. Nuolatinis šūkavimas baidant meškas erzina. Aš, Karolis, Milda ir Andrius nusprendžiame nestoviniuoti ir eiti pirmi. Pasiimame litrą vandens ir einame. Einame tylėdami, karts nuo karto persimesdami keletu žodžių. Tik tyloje gali pajusti Sibirą. Vakare pasiekiame Baturiną. Su nedidele grupele mūsiškių iškeliauju į kaimą. Nuperkame maisto ir vandens. Trubūt tai buvo pats skaniausias maistas ir vanduo, kokį tik esu ragavęs. Ilgai sėdime prie laužo ir kalbamės. Minčių daug ir jas visas norisi išlieti. Išlieti žmonėms, kurie tapo toki artimi ir su kuriais taip nesinori skirtis nė akimirkai.

Labanakt Lietuva ( Batūrinas)

07-17

Paskutinės kapinės, tačiau pasilieku stovykloje. Lydžiu Karolį į Baturiną – seną tremties kaimą. Pakelėje matau žmones, renkančius metalą. Pagrindinis jų pragyvenimo šaltinis – senojo geležinkelio ardymas. Jie renka paskutinius likučius, menančius tremtį. Dar metai kiti, o kas toliau? Kruopščiai statyti kaimelio namai jau susmego. Pranyks ir jie, juk ne čia gyvenančių rankos juos statė. Rodos, kad prievarta nieko nelaimėjo ir viskas grįžta į pradinį stovį. Viskas grįžta į taigą. Jaučiu aplinkinių žvilgsnius. Nežinau, kaip jautėsi  žmogus, pirmą kartą atvykęs į naująją žemę, bet spėju, kad jausmas turėtų būti panašus. Atėjus vakarui atvyksta mūsų transportas. Grįžatme į Tomską.

Labanakt Lietuva ( Tomskas)

07-18

Turime nemažai laiko Tomske. Nesu didelis turistas, tad pasivaikščiojimai po miestą manęs nedomina. Gaila, kad misija jau baigiasi. Apsilankome Gulago muziejuje. Ten išgirstos istorijos tikros ir sukrečiančios. Viskas priešingai, nei muziejuje Maskvoje ir turbūt patys suprantate, kodėl. Tik keista girdėti tiesą, kurią čia vis dar taip slepia.

Brėkštant rytui išvykstame į Maskvą. Dabar drąsiai galiu paskyti:

Dalelė manęs liko ten. Tomską palieku be pykčio…

07-19

Maskvoje aplankome Jono Žemaičio Vytauto kapą. Jo atminimą pagerbiame tylos minute. Juk tai žmogus, kuris visą save atidavė mums ir to nevalia pamiršti. Vakariniu traukiniu pajudame į Lietuvą. Jausmas toks, kad čia pabuvau vos keletą dienų. Tačiau jaučiu begalinę pilnatvę. Ekspedicija davė kur kas daugiau, nei kada būčiau galėjęs pagalvoti.

07-20

Nesitikėjau, kad kažkas pasitiks, bet atėjo sesuo – randu ją minioje žurnalistų ir kitų žmonių. Tą veidą pažinčiau betkur. Gera grįžti ten, kur kažkas tavęs laukia. Su keletu artimiausių draugų pasitraukiame į šalį nuo viso šurmulio ir ramiai atsisveikiname. Tik jie gali suprasti tai, kaip aš dabar jaučiuosi. Tik jie žino, kaip dar ilgai sirgsiu Sibiro liga.

Arnas buvo teisus – mūsų Misija tik prasideda…

Paprastas didelis ačiū jums visiems, prisidėjusiems prie šios ekspedicijos.

Lietuva (Namai)

 

Liepos 7 d.

Prisėdau tambūre pasiklausyti, kaip dunda bėgiai. Dunda kaip patrakę. Traukinys siūbuoja it audros blaškomas laivas, nesėdėti būtų gana sunku. Rusijos geležinkeliai negarsėja tvarkingumu. Kadaise geležinkelio stotis Rusijoje buvo europietiškos kultūros salelė – švariose, šviesiose stotyse, net ir labiausiai nutolusiose Azijos stepėse ar Sibiro taigoje keliautojus pasitikdavo pasitempusios padavėjos baltutėlėmis iškrakmolytomis apykaklėmis, įpildavo puodelį gardžios kavos. Naujos, Spalio revoliucijos atneštos, tvarkos vaisiai pirmiausia pasijuto stotyse – jos apsišnerkštė. Mažučiai kasdienybės gabalėliai – puikūs platesnių visuomenės virsmų ir procesų indikatoriai, kažkodėl dažnai prasprūstantys pro tyrinėtojų akis. Pavyzdžiui, šitos stotys. Arba jų tualetai. Sunku įsivaizduoti intymesnę vietą už išvietę – paslėpta nuo pašalinių akių, tai yra pamatinės žmogaus būviui tvarkos vieta. Tačiau čia smengama į smarvės ir purvo balaganą, akivaizdi higienos sąlygų stoka „higienos kambaryje“ neužveriama durimis, kartais nėra nei pertvarų, tik kolektyvinė netvarka ir teršimas. Ne šiaip sau Vakarų stebėtojams sovietinės iškreiptos tikrovės simbolis, šiurpiausias faktas, pasakojamas su siaubo žanro pasiskonėjimu, visad buvo tualetinio popieriaus stygius. Arba šunys – man visad buvo įdomu, kodėl sociologai nesidomi šunimis. Traukiniui sustojus Oršos ir Viazmos stotyse palydovės, maisto likučių maišeliais nešinos, skuba pro duris į peroną, kur jas pasitinka dideli ir draugiški šunys. „Jie visada čia ateina“ – pasakoja, – „anksčiau ir kitose stotyse ateidavo, bet šie“, – moja ranka į neapibrėžtą tolumą, – „juos iššaudė“. Gailiuosi, kad negaliu pasiimti šuns per sieną. Praeitą vasarą žygio žemaitukais prie Juodosios jūros dalyviai parsigabeno šunį. Iš tiesų jis pats atkeliavo – prisijungė prie grupės Alšėnuose, paragavęs lietuviškų lašinių, ir bindzeno iki pat Juodosios jūros. Gavo Alšio vardą. Anksčiau ir pas mus lakstydavo būriai benamių šunų. Pamenu, Justiniškėse kiekvienas kiemas turėjo po „savo“. Kokius tris esu savo rankomis į naujus namus įtaisius. Dabar Vilniuje benamis šuo – retenybė. Vargu bau todėl, kad šungaudžių tarnybos pradėjo dirbti geriau. Pažįstamas rumunas pasakojo, kad Bukarešte pilna benamių šunų. Žmogaus elgesys su šunimi – labai iškalbingas. Tai  bendras, tik viešai matomas, elgesys su silpnesniu: ar tai būtų šuo, ar arklys, ar karvė – rūpestis, nesirūpinimas, meilė, tausojimas, mušimas. Nematyti juk, kaip žmogus elgiasi namuose – su žmona, vaikais. Pro šalį praėjo milicininkai ir keturkojis spruko šonan – šiaip, dėl viso pikto.

Tikiuosi, galėsiu suskaityti dabar skrebenamą kardiogramą – kabliai ir bangelės. Tambūro grindys nemaloniai šaldo pasturgalį, siūbavimas veda į neviltį. Tašką ant „i“ įmanoma padėti tik tyčia taikant į ne tą puslapį. Už lango tvyro tamsa. Ne, ne tvyro – ritasi juodais tumulais, garma, atrodo, net girdžiu ją pratisai švokščiant atsimušus į plieninį vagono šoną. Mėginu peržvelgti tamsos bedugnę. Bandau įsivaizduoti, kad nežinau kur ir ko mane veža. Vaizduotė – didi galia. Maniškės nė kurstyti nereikia – apgyvendina visus kampus gerais ir ne tokiais gerais padarais. Rumšiškėse sutikti tremtiniai, be galo guvūs seneliokai berniūkštiškai išdykusiom akim, sakė: „tik nevažiuokite ten liūdnai“. Turbūt mano užsiėmimas šitam tambūre ne tik nereikalingas, bet ir beviltiškas – nejau pavyktų suprasti aną baimę ir siaubą? Vis mėginu atsakyti sau į klausimą: ko mes ten važiuojame? Nes kas nutiko artimui mano, ne ką mažiau svarbu, nei kad man, – ateina vienintelis atsakymas. Tokiu atveju verta paklausti – ar aš įsikibčiau savo nevilties dienų?

Manęs niekas neišlydėjo, tačiau visą kelią iki Minsko vijosi žinutės. Viena ypač sušildė – linkinti parsivežti namo misijos dvasią. Ką tai reiškia, kol kas gal tik miglotai nutuokiu. Tremtiniai taip karštai veržėsi namo. Manau, mūsų kelionė iš tikrųjų apie tai, ką tai reiškia – jų ir mūsų, ir mano namai.

Liepos 8 d.

Ką tik pavalgėme laivyno valgykloje – Lietuvos ambasados Maskvoje kavinėje. Išties, tos virtuvės moterys tokios malonios, kad kyla klausimas – ar jos prisitaikė prie Maskvos, ar jas pagal charakterį Maskvai paskyrė? Mūsų gražiai paprašė nedainuoti – neniūniuoti po nosimi pusbalsiu, nes maisto į lėkštę dėjėjoms reikia susikaupti, o mes jas blaškome. Nutilome ir paklusniais įsistebeilijome į bliūdelius su mišraine. Taip tylint staiga nudundėjo – „ko čia lauki?!“ – „Šaltibarščių“ – prisipažinome. – „Taigi įpils!” – aiškiai ir garsiai patikino, beliko susimąstyti, kaip čia ne taip įžūliai laukti. Taukšt! – ir tikrai per daug neužsilaukus įpylė, dubenėlis krestelėjo, sriuba siūbtelėjo, gavėjas net šoktelėjo. Tačiau buvo labai skanu – ačiū laivyno moterims!

Simonas traukiny paliko batus. Nežinau, ar man jo labiau gaila dėl fakto, ar dėl gresiančio panašiai malonaus pasiaiškinimo skambinant į stotį ir dėstant savo reikalą.

Maskvos dar nepatyriau. Šitas miestas man dar neturi veido. Kol kas tai tik sankaupa pilkų namų ir anonimiškų žmonių, miesto gyventojų statistų.

***

Atsirado Simono batai! Simas pasakė Aurelijai, Aurelija paskambino į LiJOT‘ą Arnui, Arnas – Lietuvos geležinkeliams, tie susisiekė su traukiniu ir taip, išvengus tiesioginės akistatos su Maskvos traukinių stoties administracija, gniaužant rankoje kepurę (kažkaip nykiai lengvai) bėda išsisprendė. Švytruodami kojomis iki dangaus, ištiestam delne laikydami šautuvus, žygiuoja Maskvos amžinosios ugnies sargai – pakeisti dabar sustingusių nejudrių statulų. „Aš su tavim nuvažiuosiu“, – patikinau Simoną, kita akimi stebėdama besiartinančius karius, norisi pamatyti iki galo. „Tuoj galėsime važiuoti, tikrai suspėsime“, – tikinu. Sargybai pasikeitus bėgte išbėgom. Simonas neskaito, nekalba rusiškai, todėl Maskva jam atrodo klaidi ir pavojinga, o mūsų sumanymas – smarkiai abejotinas. Lapsim palei Kremlių. „Simonai, nebėgsiu“, – pareiškiu. „Suspėsim?“ – nerimsta kolega. Bet ir man sunku skaityti kirilica. Niekada nesimokiau rusų kalbos. Kalbėti išmokau žiūrėdama animaciją – aš žiūrėdavau, tėvas versdavo, kažkaip savaime ta kalba suėjo į galvą. Skaityti išmokau laukdama trečiosios Žiedų valdovo dalies. Leidykla niekaip jos neišleido, mama Kalvarijų turguje nusipirko rusišką vertimą, aš su pavydu stebėjau, kaip ji skaito, galiausiai susiradau dvitomį 1956 m. rusų–lietuvių kalbų žodyną ir, šiltnamyje laistydama pomidorus, skaičiau tas tris knygas, iki derliaus užderėjimo ir įveikiau. Tačiau skaitymo greitis liko apgailėtinas. Blusinėjantis ties metro schema už nugaros stovėjęs rusas nusprendė man padėti – dėkui Dievui, nes mano „nėra ko jaudintis“ pavojingai artėjo prie melo ribos. Nuvažiavome greitai ir tiksliai, persėdome sklandžiai. Baltarusijos vardo stotis – mažiausia Maskvoje, tik keturi peronai. Permečiau akimis stoties iškabas – skaitymo greitis auga kaip ant mielių, regiu – „Viršininkas“. Aš – pas viršininką. Jaunas vaikinas sėdi už didžiulio stalo, išdėsčiau jam reikalą. Rūsčiai rimtu veidu jaunuolis peržvelgė kažkokius ant stalo besivoliojančius popierėlius ir sako: trečias kelias. Aš – kaip, tebestovi? Tebestovi, judėjimas Baltarusijos stoty ne per intensyviausias. Ir dėkui Dievui. „Dėkui“, – sakau išsišiepus iki ausų. Jaunuolis rūsčiu veidu linktelėjo popieriams nepakeldamas akių ir lyg mūšiui besirengiantis generolas oriai ėmė dėlioti kažkokią šūsnį lapelių. Supratau, kad mano vargana persona smarkiai vargina ir apsunkina nelengvą trijų peronų geležinkelio stoties viršininko darbą. Kur, po galais, mano kepurė, kurią galėčiau delne sugniaužti?

Liepos 9 d.

Man nebuvo skirta išsimiegoti. Matyt, nebuvo – draugai miegojo susmukę į šniūrus, kai kurių net pietūs neišbudino, o mano miegas klaidžiojo kažkur toli nuo manęs, taip pas mane ir neužsukdamas. „Nu bet tu ir muistaisi“, – pareiškė Lina saldžiai pasirąžydama lėktuvui tupiant. Niūriai pavydžiai gūžtelėjau užstingusiais pečiais – mat kaip! Apačioje jau matėsi žemė – miškai, miškai ir miškai. Su pelkių intarpais. Ir jokio žmogaus įrodymo manojoj lėktuvo pusėj. „Nuostabu“ – kažkaip garsiai išsprūdo. Išgirdau Krikštatėvio garso takelį. „Gera pradžia!“, – kažkas sujuko. Prasideda!

Gintautas Alekna – savotiška legenda. Teko girdėti, kad jis šypsojosi tris kartus gyvenime. Kad gali nesustodamas pereiti visą Sibirą. Kad jį pamatęs lokys pabėga iš kelio. Kad jis nemėgsta grupėje merginų. Kad mano Jelcino Rusiją buvus klaida. Kad aršiai pasisako prieš Lietuvos laisvės kovas. Aš Aleknos bijojau, bijojau labiau už viską, kas mus gali šioj ekspedicijoj ištikti, žengiau į laukiamąją salę lyg vaikas pirmą kartą į mokyklą. Ir štai pagaliau išvydau – tvirtas, pagyvenęs šviesiaplaukis vyras, valingo smakro, pilkom kaip plienas akimis ir kibirkščiuojančiom ugnelėmis jų dugne. „Šiandien važiuosime į viešbutį, ten ir nakvosime, jūs vis tiek dabar labai pavargę“, – tarė rūsti burna. Buvau gatava pulti, apkabinti ir pabučiuoti mūsų vado kojas: nors aš miško kaukas, veržiausi į taigą svajodama, kad per tas dešimt dienų iš miško išlįsim nebent duonos nusipirkti, tačiau dviejų parų kelionė be miego pavertė mane išgręžta mazgote, ir išsvajotas miškas regėjosi kaip kruvinas valios triumfas, kuriame galėsim autentiškai prisiminti mūsų kančių kelius.

Suvirtom į autobusiuką – tokį dviejų mikruškių dydžio, pasidalijom jo erdvę šiuo būdu: priekis mums, galas kuprinėms. Kažką kalbėjome, bet dievaži nepamenu, ką. Kažkokiu būdu viskas susidėliojo taip, kad iš pradžių nusnūdom, o tik paskui ėjom valgyti. Dievas yra! Pusryčiams (ar pietums?) salianka, tokia šiupininė sriuba. Tikrai skani. Vieta, kurioje valgėme, maitina vairuotojus. Ir maitina labai gerai: mėsa čia tikrai mėsa, ir jos daug, nepagailėta ir daržovių, pyragėliai – fantastiški, kalbant ir apie tešlą, ir apie įdarą. Kažkuo šita vieta primena Aziją ir mano regėtą Indiją. Tie maži sukiužę autobusiukai – tokie kursuoja po visą Tomską, vienintelis viešojo transporto tipas. Jų langai uždengti rauktomis užuolaidėlėmis, liukai apkantuoti kutais. Kad ir šita valgykla: čia puikiai galioja Rytų taisyklė „valgyk, kur valgo vietiniai, neik, kur maitina turistus“. Nes turistas negrįš, jam nebūtina tobulai įtikti. O štai pravažiuodami vairuotojai kitą kartą čia nebesustos.

Ir pats Tomskas – Rytų ar Vakarų miestas? Ne, vis dėlto čia ne Rytai, tačiau kažkokia Rytų–Vakarų kryžkelė, kurioje abu persikloja. Tačiau kas tikrai nėra Tomskas, tai tas mano vaizduotės Sibiro miestas – nykus taigos suspaustas gamyklų kvartalas. Et, mąstymas stereotipais!

Tomskas – vienas seniausių Sibiro miestų (2004 m. šventęs 400 metų jubiliejų), senas Sibiro kultūros židinys. Kai išlipome iš mažutėlaičio užuolaidėto autobusiuko Lenino prospekto viduryje ir patraukėme susitikti žmogaus, aprodysiančio miestą, lėtai slinkome gatve į priekį, o mums pro šalį slinko XIX a. pradžios namai, secesiniai suoleliai ir žibintai, fantastiška medinė architektūra, puošta sudėtingais medžio raižiniais, tolumoj kyšojo bažnyčių kupolai, man kažkaip galutinai prasimerkė užmiegotos akys ir plūstelėjo nuostaba. Ar aš nesakiau, kad veikiausiai viskas bus kitaip, nei įsivaizdavau? Ir vėl netikėtai – pačiame miesto centre priėjome Tomės, pagrindinės Tomsko upės krantinę, o už jos – laukai ir bakūžės. Sunku suprasti, kur čia prasideda miestas, o kur baigiasi. Pasuki iš mūrinių namų gatvės ir patenki į kaimą, eini toliau ir už posūkio randi Fabijoniškes, pervažiuoji upę, o ten – miškai, tačiau už miškų vėl verda miesto gyvenimas. Lyg šitas miestas nepaklustų jokiems erdvės planavimo dėsniams, netilptų į protu aprėpiamą planą. Bet kam jam paklusti – jau ko čia yra, tai erdvės, nebus kur nė dėti sutaupius.

Mūsų per Couch Surfingą sutiktas gidas po Tomską pasirodė besanti lietuvė! Ada Bernatonytė, kino kritikė, nepaprastai linksmas, šiltas, inteligentiškas ir išsilavinęs žmogus. Sutarėm, kad ji pasitiks mus grįžtančius geležinkelio stoty – Vilniaus geležinkelio stoty! Nes kaip tik tuo metu su sūnumi keliaus po Lietuvą. Kažkaip nuostabu.

Ryt paliekame Rubiną, mūsų viešbutį Tomske, ir išvažiuojame į mišką. Tiesa, poryt grįšime dar vienai nakvynei ir jau tada – į taigą. Todėl prieš akis nelengva užduotis – susipakuoti maistą. Išties nelengva – kaip žinot, kiek ko šešiolika žmonių suvalgo? Blogiau per mažai paimti, ar per daug ant pečių tampyti? Kiek avižų iš ryto virti? Kiek sviesto sumuštiniams tepti? Paklaustas Arnoldas paaiškino lakoniškai – kiekviena ekspedicija praeina savo bandymų ir klaidų kelią. Ačiū, Arnoldai. Keliolika žmonių taip iš peties ėmėsi užduoties, kad mūsų maisto komanda neišmanė, džiaugtis ir verkti. Na, bent jau tingumo, iniciatyvos ir gerų norų stokos jai neprikiši, o gerais norais grįstas chaosas, tvirtai tikiu, bėgant laikui virs organizacija. Jau rytoj išvažiuojam į mišką.

Liepos 10 d.

Žinote ką valgėme pusryčiams? Salianką ir guliašą! Pusryčiams! Ir puikiai lindo J Tačiau net mūsų vaikinai iki vakaro jau nebevalgė nieko.

Liepos 11 d.

Vakar priėjome pirmąsias lietuvių kapinaites. Tiesa, pakeliui (dardant mažu užuolaidėtu autobusiuku) Alekna staiga paprašė sustoti, iššoko lauk ir nubėgo kažkur į mišką. Užmatė kapinaites, tačiau lietuvių kapų nerado. Mūsų autobusiukas riedėjo buvusiu siauruoju geležinkeliu, tiksliau – jo vietoje einančiu miško keliu. Kadaise jis buvo nutiestas miško kirtimo darbams, o palei jį įkurdintos tremtinių gyvenvietės. Žmonės ten gyveno, kirto mišką, mirė ir atgulė žemėn. Toli gražu ne vien lietuviai. Tame ruože lietuvių kapinės rastos tik dviejuose miško kvartaluose – 86-ame ir 109-ame, bet kapinių ten daug.

Tiesą sakant, aš kirviu esu mojavusi ne per daugiausiai. Esu miesto gėlė, nors ir labai myliu mišką. Tądien mostelėjau daugiau kartų nei per visą savo ligtolinį gyvenimą. Atradau naujų dalykų – pavyzdžiui, kad pirštinės ne vien rankų baltumui išsaugoti. Nemėgstu dirbti su pirštinėm, tačiau mano miestietės delnas netruko „mazolį“ užsiauginti. Taip pat – kad nereikia tuo kirviu per daug mosuoti: jis pats krenta, kur reikia, tik nepatingėk aukščiau iškelt. Ši išmintis aplankė ties kokiu dešimtuoju kuolu, tad likę dvidešimt ėjosi kur kas lengviau. Tądien nebepamačiau rezultato, ką ten rezultato – nieko nemačiau, nei dorai apžiūrėjau lietuvių kapus, nei pastebėjau tolėliau esant dvigubai didesnes anuo pat metu atgulusių rusų kapines, mačiau tik savo trinką ir naujai nešamus kuolus. Tačiau Alekna nepatingėjo su mumis, nemačiusiomis, grįžti kitą dieną. Įspūdis pribloškė – palikome padrikai sustatytus kryžius miške, o radome kapines, sakralią erdvę, ramybės zoną, jaukią ir neliečiamą. Puiku – aplink bilda miškovežiai, ūžia kaimo lentpjūvė. Kryžiai sudūlės, vėl virs mišku, tačiau iki tol jų nepervažiuos apsisapnavęs buldozeris ar miško pjovėjas nenuvers ant kapo pušies.

Įkūrėme stovyklavietę ne per arti kaimo, giliai nuo tako (kaimo žmonės neateis pažindintis), tačiau ir ne per toli – nepadusime tempdami vandenį nuo vandens bokšto. Įsikūrėme greta senos sodybos. Iš jos tik tvoros stulpai tebarkšojo, na ir dar avietynas ir serbentai bylojo anksčiau čia gyvenus žmones. Gaila tik, kad Sibire vasara ateina vėliau – ir vieni, ir kiti geri bus po kokios savaitės. Iš tvoros pasigaminom suolelius – nereikia avietynui tos tvoros. Išsivirėm fantastišką – neperdedu – fantastišką plovą! Ne per daug ir ne per mažai, kone sprogau iš pasididžiavimo. O kitoje stovyklos pusėjo – ką ten kitoje, iš likusių trijų pusių stovyklą supo pelkė. Tokia žolėmis lyg žalia pieva apaugusi, graži ir romantiška. Ir štai jos pakraštyje tyvuliavo akivaras. Visai nemažas, kaip nedidelis tvenkinukas, tik prie krašto prieiti neįmanoma. Tai vienas, tai kitas, žiūriu, vis link to akivaro slenka ,– „kad taip išsimaudžius“, – vis kur galėjai nugirsti niurnesį, – „iš to krašto galima labiau prieiti,“ – dalijasi atradimu vienas, – „reikia kokį rastą artyn pametėti“, – atitaria kitas. Ir štai nė nepastebėjau, kaip link akivaro nusitiesė visas tiltas ir klegantis būrys žmonių lyg pagal komandą nugužėjo muilų ir rankšluosčių ir taip pat darniai vienas po kito sušoko į akivarą. „Geriau stačia galva nenerti?“, – užklausiau mindžikuodama ant rąsto galo, man už nugaros jau tipeno kažkas kitas. „Ne, tikrai ne,“ – atitarė besimuiluojantys ant kranto, tad neaukštai pašokau, apkabinau kelius ir kritau bomba. Išnirau iš juodo vandens ir užgriuvo garsai: „Taip negalima! Išprotėjai, šiukštu taip nešokinėk!“ Ir dar geriau, – „ten kažkas nuskendę, jaučiau su koja“, – „Ką jautei?“ – „Gal koks metalas“. Še tau, bene nuskendęs Vėrmachto tankas! Na ir kas, kad Vėrmachto čia niekada nebuvo – yra bala, turi būti ir tankas! Nežinau, skendo ten kažkas ar neskendo, aš nieko nei kojomis, nei ne kojomis neieškojau, apskritai nemėgstu ieškoti dugno. Nesimato – man nereikia. Mėgstu matyti, ką čiupinėju, net kai prie laužo valgau, sulendu kone į laužą – taip, pati viriau, viską žinau, o vis tiek noriu matyti, ką į burną dedu. Bet maudyklei – dešimt balų. Nors išlipus apspinta uodai (beje, išsimuilinus kažkodėl nebelenda), taip gera nuovargį ir purvą vandeny palikti, kad gerkit, bjaurybės, mano gaivų kraują, nepritrūksiu! Vėliau virš pelkės pakilo laumių drobės, patekėjo mėnulis, sėdėjau prie pelkės ir žiūrėjau į rūke braidančius berželius ir nieko nieko negalvojau, ir buvo gera gera. Lįsdama į palapinę iš greta pastatyto krokso iškračiau varlę, o naktį eidama į tualetą iškračiau antrą.

Rytą pažadino žmonių balsai. Su Lina ir Algiu – visa maisto komanda – turėjome budėti paskutiniai, kartu ir pusryčių košę išvirti. „Gal jau reikia keltis“, – išgirdau Liną. „Ne, – patikinau – mus pažadins“. Balsų daugėjo, kai klegesys ėmė priminti karo lauko stovyklą iškišom laukan snapą. Stovykloje šlepinėjo VISI žmonės kartu su mūsų žadintojais. „Ė, kodėl nepažadinot?“ – užpuolėm. „Ai, nežinau“, – gavom stulbinantį atsakymą. Taigi, baigėsi taip, kad tvarkytojai išėjo be pusryčių palikę virėjams vieną raciją prie stalo pašaukti. Šnopštė ji kas keletą minučių, kartkartėm ilgesingai paklausdama „ar jau?“. Tik išnykus paskutinėms nugaroms Algis pratarė „kažko man negera“, čiupo rulonėlį tualetinio popieriaus ir nukurnėjo miškan. Pasekiau jį nustebusiu žvilgsniu, ir staiga viską supratusi apsisukau ant kulnų 180 laipsnių ir korektiškai įsistebeilijau į beržus kitapus pelkės. Algio nebuvo visą dieną – paguldėm palapinėje ir netrukdėm iki išvykimo. „Matyt, pelkės vanduo“, – nustatėm, – „bus jam nardyti“, – grūmojom, – „aiškiai gurkštelėjo kai nuo rąsto nuslydo“, – lingavom galvom. „Panašu į roto virusą“, – šmėkštelėjo galvoj, bet nuvijau šitą baisią mintį šalin.

86 kvartalo kapinaites gelbėjom ne nuo miško kirtėjų, bet nuo užlaidojimų ant viršaus. Kapinaitės – tai veikiančių kapinių kampas, kuriame kryžiai stovi atsigręžę kiton pusėn nei stačiatikių kapų. Rusų kapai – mėlyni kaip dangus. Kaip namų langinės. Kaip jų staktos ir durys. Kaip pati gražiausia slavų pasaulio spalva. Kaži, šis spalvinis polinkis įgimtas ar išugdomas? Indijoj spalvų spalva – magentos ružavumas. Nė už ką nepasakyčiau lietuviškos. Pastatėme kryžių – visi statėme, ar, veikiau, visi kažkiek padėjome Juozui, atvilkusiam ir suleidusiam pušį.

Eidama viena į stovyklavietę (sakė, sakė mums po vieną nevaikščioti, bet negi eisi vieno kirvio dviese) už miško takiuko posūkio staiga pamačiau vilką! Labai trumpą akimirką šmėkštelėjo, kad matau vilką. Tada atėjo sveika mintis, kad vilkas nesileis pamatomas vidury baltos dienos tokio žioplio kaip aš, ir pamačiau šunį. Bet nemažą, stačiom pilkom ausim. Sustingau ir įsistebeilijau. Jis irgi stovėjo sustingęs, matomai ne mažiau nusigandęs už mane pačią. Žengiau žingsnį į šoną. Jis irgi. Aš dar į šoną. Jis irgi. Pradėjau lėtai eiti savo keliu per petį stebeilydamasi į šunį. Jis irgi nurisnojo, vogčiom šnairuodamas į mane.

Sutvarkėme visus savo reikalus čia – aptvėrėme kapinaites, pastatėme ir pašventinome kryžių, sukalbėjom maldą, palikome lentelę „Čia ilsisi lietuviai tremtiniai“ – ir pakilome važiuoti. Kaip tik spėjom pavalgyti, susipakuoti ir prapliupo lietus – kaip iš kibiro! Smagu, kad ir autobusiukas jau jau turi atvažiuoti. Sulindome palaukti po medžiais prie kelio. Palaukėme dešimt minučių. Dvidešimt. Pusvalandį. Truputį sunerimom. O laikas vis slinko. Ėmėm dainuoti. Ėmėm šalti. Neliko sausos vietos. Su Andriuku perėjom kelią palenktyniauti – kažkaip neverksi gi sušalęs. Pralaimėjau bėgime Snickersą. Grįžus kažkas prisiminė Algį – jis stypsojo tolėliau po medžiu baltutėliu veidu ir degančia kakta. Čiupom, perrengėm jį kažkieno sausais rūbais ir pastatėm atgal po medžiu. Kažkaip visuotinai ėmė atrodyti, kad nieko nebus iš to stovėjimo po medžiais, čia ir Alekna nusprendė eiti į kaimą – gal nakvynę rasim, gal transportą. Prisiminiau tuos žigulių kėbulus prie kiekvienos trobos po penkis – paskutinį kartą transportas tame kaime veikiausiai buvo prieš kokį trisdešimt metų. Na, bet patraukėm – kojos klimpsta giliai į smėlį, skersai kelio teka upeliai, tik praėjus lietus nuplauna pėdas, Simonas dėkoja man už batus, Arnoldas ieško gyvenamos trobos, o lyja kaip lijo – kaip iš kibiro. Ir čia – o šventas džiaugsme – atvažiavo autobusas! Nukurnėjau tarp namų pakviest Arnoldo, parlėkėm, įšokom į autobusą rasotais langais, nušviestą šypsenų plačiausių. Jaučiau, kad mano pačios lūpos gyvena savarankišką linksmą gyvenimą ir rimtai išraiškai nepasiduoda. Niekas neklausė, kas buvo nutikę vairuotojui – koks skirtumas, nepravažiavo, užgėrė, laiką supainiojo. Atvažiavo – šaunu.

Liepos 12 d.

Jei mūsų Algis būtų mūza, būtų pokalbio mūza. Tai – pati įsikūnijusi komunikacija. Žmogus nekalba rusiškai, tačiau nepraeina nepakalbinęs nei vienos sutiktos merginos. Pakalbintų ir vaikinus, ir pakalbina, bet mūsų Alekna rūsčiai grūmoja iš paskos, o po jo ir mes pripuolam išmintį lieti, kad ne visus Rusijos žmones mums verta į draugus priimti.

Mūsų vagono palydovė pasirodė reto britkumo moteris. Maža, pamušta akim, trumpų rankų galuose suspaudusi kvadratinius kumščius, ji tris kartus sustojo mūsų kupė tarpduryje įvesti kupė tvarkos, antai „nu, artistai, jūs man iki Asino dainuosit?“ arba „baigiat juoktis, triukšmo nekeliat!“, arba „nekalbėkit taip garsiai!“. O kaip tyčia į mūsų kupė lyg velnias po truputį sutraukė kone visus žmones. Ir vėl, jau siusdama, išdygo duryse palydovė ir sugergždėjo – „baigsit jūs vieną kartą, ar ne?!“

Algis nežino daug rusiškų žodžių ir nelabai daug klausimų supranta. Tačiau jis stengiasi. O kadangi iki šiol į visus klausimus atsakydavo „da“, dabar nusprendė paįvairinti, atsisukęs su plačiausia šypsena pratarė: „niet, spasibo.“ Palydovė akimirkai sustingo, vyptelėjo kvadratiniu žandikauliu, sugriežė dantimis, virptelėjo skruostais, mostelėjo dideliu kumščiu „nu vy ot menia polučite!” ir nudundėjo į vagono pradžią. Mes įsistebeilijom į Algį su baiminga pagarba, o jis ramiai paklausė: „Ką ji sakė?“. Lyg to būtų negana, pajutau mane baksnojantį Petrą, mūsų mediką, atlapaširdį ir labai gerą vaikinuką, kuris kuo rimčiausiai paprašė: „Ar negalėtum jai pasakyti, kad aš turiu gerų vaistų akiai, kurie jai tikrai padės?“.

Liepos 13 d.

Paskui Algį nuėjo Lina. Sako, bus blogą desertą Tomske suvalgiusi. Nabagė, tikrai smarkiai ją surietė, tačiau ji laikosi šauniai. Bijau tik, kad ji ir mirdama nesiskųstų. Mūsų niekaip nenorėjo registruoti viešbutyje – ką ten viešbutyje, priimti pernakvoti į dviaukštį medinį namą, turintį tik kambarius ir tualetą pirmame aukšte. Išgirdau kažką niūniuojant Krikštatėvio garso takelį. Tačiau Aleknai atkakliai derantis, galiausiai mus apgyvendino, suvarė kaip paršelius į gardus ir rėkte išrėkė, ko mums negalima daryti: eiti į lauką, vaikštinėti po koridorių, negalima degti šviesos… Galima atsigulti ir užmigti – tinka puikiai. „O tualetas pirmame aukšte?“ – perklausė Lina, pamačiau siaubą jos akyse ir pati nustėrau. „Sakykite“, – prilipau prie nueinančios administratorės, – „o tualetas čia kur?“ . „Taigi pirmame aukšte, jau sakiau!” – burbtelėjo administratorė spūdindama šalin. „O, sakykite, gal pas jus atsirastų koks kibiras ar bliūdas?“, – kicenau iš paskos, bandydama neatsilikti, – „čia mūsų vienai merginai labai bloga“ – bandžiau paaiškinti. „O tai ko jai bloga?“ – nešvelnindama tono, toliau spruko nuo manęs administratorė. „Apsinuodijo“, – paaiškinau. „Tai ką suvalgė? Nereikia valgyti bet ko, dar keliaujant!“ – kaip kirviu nukirto. „Išties, taip apsinuodijo, vargšė, nuo deserto Tomske“, – nepasidaviau, bet nesuminkštinau, tad trūkt už vadžių grįžau į pradžią: „Jei koks kibiras atsirastų, ar koks indas prie lovos…“, „O tai kam jai kibiras? Tegu eina į tualetą!” – tvirta uola laikėsi administratorė. „Bet vaikščiot visą naktį aukštyn žemyn, dar kai taip bloga“, – atkakliai graudenau. „Tai tegu būna čia!“ – bakstelėjo pirštu tualeto pusėn nepalaužiamoji administratorė.“ „Taip, bet visą naktį čia sėdėti, tai taip baisu!“ – nepasidaviau ir aš, ­– „iš tiesų jei koks kibiras atsirastų…“. „Na, pažiūrėkime,“ – subraškėjo ledai, matyt, išsigandus, kad dar per visą naktį prie durų zysiu. „Čia gal kas nors bus“, – tarė atidarydama sandėliuko duris, o ten – stirtos kibirų, visokių! „Nežinau, kokį čia galima imti“, – pratarė kilnodama kibirus iš kampo į kampą. „Rytoj valytoja ateis, negaliu jos kibiro paimti“. „Oi, bet kokį, visiškai nesvarbu“, – suulbėjau negalėdama atitraukti akių nuo kibirų bokšto, niekaip nesusivokdama, kad jau būtų laikas ir kyšį sumokėti. „Na koks čia galėtų būti“, – lėtai judino kibirus administratorė. „Gal šitas”, – tarė pagaliau, vėl rūsčiai, aiškiai manimi labai nepatenkinta, iš pačios apačios ištraukdama patį baisiausią sandėlio kibirą, pajuodusį, apmusijusį, aliejiniais dažais nutaškytą. „Dėkui!“, – entuziastingai tariau, suniurusiai administratorei padovanodama plačiausią iš savo šypsenų, kurios, žinia, ant duonos neužtepsi, nukurnėjau viršun spausdama glėbyje neidentifikuojamos spalvos kibirą, kurį atlėkusi išdidžiai pastačiau ant grindų – štai koks grobis, koks grobis!

***

Įdomus šitas miškas. Įmirkęs lyg kempinė, tikros Sibiro Obės įsčios. Kažkuo primena Olandiją – atrodo, dursi kastuvu ir pasieksi vandenį. Įdomu, kaip jie pelkėje aukštos įtampos liniją nutiesė?

Mes važiavome kokius 10 km, nelyg per Čepkelių rezervatą, keliu tarytum pylimu, iš abiejų pusių žlagsojo pelkė, juodi upeliai, akivarai, nudžiuvę beržai, juodi kamienų stagarai apsupti žalių samanų kupstų ir švendrų. Beveik visą laiką lijo. Jaučiuosi, lyg kartu vežiotumėmės lietaus dievą. Vandens Sibire tikrai apsčiai. Visko čia apstu. Pro šalį dunda vagonai rąstų, miškovežiai, mėlynės kaip žirniai, baravykai kaip lėkštės. Žmonės kalba, jog kai Sibiras sunokina uogas ir riešutus, visi puola lyg į daržą ir prisiskina neblogą uždarbį. Keistas šis platumas – net Tomske nieks netaupo vietos. Susigrūdę Europos miestai išpuoselėja net visai miniatiūrinius žemės lopinėlius. Čia viskas išdrikę. Čia nepuoselėja nieko. Tarsi nebūtų meilės žemei. Kieno ši žemė? Žemėlapyje aiškiai nuspalvinta – rusų. Tikrų rusų čia nedaug. Daug tremtinių palikuonių (vienas vyras Tomske pasakojo, kad jo draugų rate dominuoja estai). Ir kriminalinių nusikaltėlių palikuonių. Ir politinių kalinių palikuonių. Ir jų prižiūrėtojų palikuonių. Tiesa, miestuose yra žmonių, atvykusių pagal paskyrimą. Visi jie kartu – keista, bešaknė Sibiro tauta, paliekanti įspūdį, nelyg vis tiek prie jų atsiradimo čia bus neganda prisidėjusi.

Norėčiau nuvykti į tokią vietą, kur dar būtų likę senųjų Sibiro gyventojų. Ne rusų. Ne prievartinių kolonistų. Kurie garbino didžiąsias Sibiro upes, bijojo perkūnijos griausmo, mylėjo mišką, o jo žvėris vadino mažaisiais broliais. Kaži, jų dar yra kur nors?

Sėdžiu medinėj mūsų viešbučio verandoj. Ne visai sėdžiu – beveik guliu. Priešais beveik guli Aurelija ir sapalioja kažkokias nelabai reikšmingas istorijas. „Kartą aš irgi buvau gimtadienyje“, – sapalioju ir aš kažką nereikšmingo atgal. Dviese ištiriam kolos buteliuką – pradžioje mums pasirodo, kad galiojimas pasibaigęs, dėl ko ilgai ir gardžiai kvatojame. Sibiro krautuvėj kola nustojo galioti! Kitoje gatvės pusėje į medinį antro aukšto balkoną išeina seniukas su akordeonu ir pradeda dainuoti savo senikei. Dėl žemo žiūros kampo atrodo, kad šilumos trasa (šiaip jau pakelta nuo žemės) eina viršum jų namo. Po kaire gatve bidzena karvės. Liejasi akordeono garsai iš rusiškų romansų. Ko ne idilė?

Liepos 14 d.

Vakar buvo labai ilga ir įdomi diena. Netyčia nutiko taip, kad mūsų autobuso vairuotojas Bielyj Jare paaiškėjo esąs lietuvis. Įsišnekėjus jis pakvietė mus į svečius – visus šešiolika. Sočiai pavalgę (šešiolika netikėtų alkanų burnų vis dėl to yra Dievo rykštė šeimininkui) išskubėjome į svečius. Pakeliui (ar ne keista?) pradėjo lyti, tad kelią užbaigėme smagia ristele – vis dėlto vadas mūsų nepopina.

Ne per daug tvarkingas kaimas Bielyj Jaras, nors dilgėlės iki langų ir neželia. Lentiniais šaligatviais čia vaikšto karvių bandos ir vėl primindamos, kad Europa čia žengia greta Azijos. Mašinoms iš kelio jos nesitraukia, mašina – ne traukinys, apvažiuoja. Įdomu, kaip elgiasi traukinys? O įžengus į šeimininkų namo vidų, mus apsupo tvarka kaip bažnyčioje – negražu sakyti, kaip tai buvo netikėta, tačiau negalėjau atsižiūrėti į visus pašalius. „Visą gyvenimą statėme šitą namą“, – vėliau pasakojo moteris.

Mus ypač norėjo pasikviesti šeimininko žmona. Ji ir buvo pagrindinis kalbėtojas, vyras aiškiai buvo drovesnis. „Sveiki atvykę į metiso namus“, – pasisveikino šeimininkas. Sutrikau – visi sutrikome. Tą trumpą akimirką supratau apie tremtinių vaikų gyvenimą Bielyj Jare gerokai daugiau, nei per visus ligtolinius pasakojimus. Ir dar trumpa žmonos replika vėliau pokalbyje – tais laikais pavojinga buvo tekėti už lietuvio. Trumpas sakinys, maža detalė didelio socialinio paveikslo.

Viktoro – toks buvo mūsų šeimininko vardas – tėvas buvo ištremtas iš Lietuvos. Jo reabilitacijos pažymoje įrašytas nusikaltimas: „buožė-lietuvis“. 1956 m. jis panorėjo grįžti į Lietuvą. Žmona rusė nesutiko. Nežinau, kaip tiksliai toliau viskas buvo, gal jie gražiuoju susitarė, o gal viskas vyko piktai ir niekšingai, tačiau šiaip ar taip vyras išvyko namo, palikęs besilaukiančią žmoną. Besilaukiančią Viktoro, tad tėvo mūsų šeimininkas nebepamatė. Jis žinojo, kad tėvas tėvynėje sukūrė kitą šeimą, abu su žmona jau vėliau, beveik pačioje sovietmečio pabaigoje, buvo susirengę jo aplankyti, popierius susitvarkę, tik prieš pat išvykstant atėjo tėvo mirties liudijimas. Ir paskutinis siūlas su šaknimis nutrūko. Matyt, vyrui liko gili žaizda, tuštuma sieloje ir žmona ją matė. Mano tėvas nematė savo tėvo, ir nors yra suaugęs vyras, seniai jau pats tėvas, tačiau, palietus tą temą, skausmas išlenda į paviršių lyg visąlaik čia buvęs, aštrus ir gyvas, sunkiai paslepiamas, lyg vaiko. Viktoro žmona, kalbėdama su mumis, pastebimai jaudinosi. Prie stalo šeimininkas ištarė tostą – sakė, tai visiškas atsitiktinumas ir netikėtumas, kad mes čia sėdime. Jam nepavyko nuvykti į Lietuvą, bet šiandien į jo namus atvyko pati Lietuva. O žmona pridūrė nemananti, kad būna atsitiktinių dalykų, ir laikanti šią dieną lemtim. Aš netikiu likimu. Tikiu žmogaus laisva valia, tikiu savo laimės kalvyste, tikiu, kad ir giliausioj duobėj gali gimti šviesiausia mintis ir nevilties valandoje savo viduje galima atrasti stiprybės šaltinį. Tačiau lemtingų valandų būna ir jei Dievo ranka atvedė mus į vienintelio apylinkės lietuvio namus (anksčiau, mums pasakojo, visoj šioj gatvėj gyveno lietuviai, dabar jų liko bene tik vienas mūsų šeimininkas), dėkoju Jam už tai.

Atskirai verta paminėti stalą – stalas buvo puikus! Prisikirtau kaip žąsis (primenu – tai buvo mūsų antra vakarienė). Puikiausias dalykas pasirodė esantis naminė varškė ir trintos žalios avietės. Ir gausu, lyg pasakoje – iššlerpi dubenėlį (taip, taip negražiai kažkaip mes dviese ir padarėme) ir jis tuoj pat prisipildo. Įsivalgius sudainavom kelias lietuviškas dainas. Šeimininkai neliko skolingi – moteris papasakojo istoriją apie septintokę (save pačią), kuri ėjo pirkti duonos ir pamatė jai priešpriešiais ateinantį vaikinuką. Kelias akimirkas svarstė – pasukti į šalį ar nepasukti. Nepasuko, bet ir duonos pirkti nebenuėjo, o nuėjo pasivaikščioti prie upės. Štai taip viskas prasidėjo, o galiausiai ji už jo ištekėjo. Ir padainavo meilės dainą – pradėjo ji viena, bet vis paraginamas prisijungė ir vyras.

Jau einant link traukinių pamačiau, kad lauktuvėms gavome trilitriaką trintų aviečių.

(liepos 25 d., suvedinėjant dienoraštį. Mūsų šeimininko žmona prasitarė, kad labai norėtų nuvežti vyrą prie tėvo kapo. Keista – mes ieškojome savo kapų Bielyj Jare, o šie žmonės ketina ieškoti kauburėlio Anykščių kapinėse. Vis galvoju apie šitos ekspedicijos prasmę, taip pat visus, kurie patys čia nėjo. Lietuvoje. Ir ten. Beje, savaitgalį  važiuojame į Anykščius, ta proga pamėginsim surasti tuos senelių namus, kuriuose dirbo ir mirė Viktoro tėvas. Ir kapo kapinėse paieškosim. Keistai apvirto mūsų misija, tačiau nuo pat pradžių derėjo suvokti, kad ji keliauja ne geografinėmis vietomis).

Važiuojame traukiniu į Asiną. Kiek anoji palydovė buvo nemiela, tiek šios kelionės – maloni. Būtent tiek atvirkščiai proporcingai. Manau, sutikusi ją Vilniuje tuoj pat pasikviesčiau į svečius ir pati prie jūros, ir atgal nuvežčiau. Įsišnekėjus prie tambūro ji man paprastai pasakė: „Aš tai savo keleivius myliu! Ir visad sakau – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi“.

Liepos 15 d.

Čia gražu. Įsikūrėme pelkės apsuptame siaurame pusiasalyje. Atėjome čia per avietyną, garsiai barškindami visais rakandais, nes Alekna pakeliui pastebėjo išraustus skruzdėlynus. „Greičiau, gi sakiau jums, ką, nematote, kas darosi!“ – riktelėjo jis baimės perkreiptu veidu ir paprastai ne tokie drausmingi žmonės patys pajuto, kad situacija truputį kitokia, greitai darniai susispietė į romėnų karė ir nuoširdžiai užbarškino visais puodais ir puodeliais. Vakar nužygiavome virš 30 km – nepaprastai greitai traukinių stoty iš ryto susiradom transportą, kuris mus pavežė dar kokį 100 km (kol pravažiuoti galėjo), o toliau – ėjom.

Tįsau kryžium palapinės paunksmėj ir bandau rašyti. Virš mano galvos vėjyje plaikstosi Lietuvos vėliava. Ačiū, Dieve, už vėją! Jokių uodų, jokios maškaros, viską nupučia kažkur tolyn, vos prisitaikiusį gelti. Galim miegoti ne palapinėse. Turbūt visą likusį gyvenimą nepaprastai mėgsiu vėją.

Pusiasalį supanti pelkė dalijasi lyg dviem tvenkiniais, jo gale kadaise buvo tiltas, dabar liko tik keli stori rąstai, kuriais galima pereiti į kitą pusę. Tvenkiniai pilni kažkokių keistų, beprotiškai geltonų gėlių, už jų – beržynai. Šita nuolat kažkur tekanti pelkė dešiniajame pusiasalio krašte virsta srauniu upeliu – naktį jis čiurlena taip garsiai, atrodo, čia pat, pašonėj. Ten semiam juodą kaip juoda arbata vandenį maistui ir arbatai. Vakare abiejuose pusiasalio galuose kūrenome laužus – kad meškos neprieitų.

Iki artimiausio kaimo į bet kurią pusę – virš 30 km. Paprastai aš negaliu pakęsti sirgimo toli nuo namų. Kelis kartus yra taip pasitaikę. Kelis kartus ypatingai bjauriai – kartą Anglijos provincijos miestelyje užpuolė ūminė angina, tris dienas laikėsi temperatūra virš 40 laipsnių, o atsargieji vietos daktarai niekaip neišrašė antibiotikų. Buvau išsigandus, kad galiu ir numirti. Kitą kartą pavyko apsinuodyti Rytų Azijoj – tada šalimais nebuvo jokio gydytojo. Ir jokio draugo, nes visi draugai iškrito kartu. Jėgų buvo lygiai apsiversti ant kito šono, o ir tai buvo gan nemalonu. Ir tas bjaurus jausmas, kad tau niekas nepadės ir nieks nesusisielos, jei numirsi. Tačiau šįkart nieko panašaus. Matyt, pasąmonė jaučia, kad su šiais bendrakeleiviais nepražūsiu. Guliu tarsi savo lovos neaprėpiamoj taigos platybėj, virš galvos plazdant Lietuvos vėliavai – kad tik atsigaučiau greičiau. Apmaudu, kad nepamatysiu kapinių į ir neiškelsiu kryžiaus, tačiau labiausiai, daug labiau už bet kokį fizinį nemalonų potyrį, nemalonus pats bejėgiškumo faktas. Labai bijau tapti būrio našta. Šįryt, atslinkusi prie laužo, aiškiai supratau, kad nenueisiu – net jei labai stengsiuos ir norėsiu – 30 km. Fiziškai nenueisiu – su sunkia kuprine, neturiu jėgų ir neturėsiu, net jei ką ir suvalgysiu – tuoj pat išvemsiu. Ir toks ledinis siaubas sukaustė – kad kaip nenorėčiau pripažinti ir kitiems prisipažinti, bet privalau pasakyti: šįkart negaliu. Bet mes niekur nėjome ir nieko neaiškinome, Alekna nusprendė pasilikti dar vienai nakčiai. Ir taip natūraliai ir diskretiškai, kad antrą kartą per šią kelionę panorau pulti ir apkabinti vado kojas. Šita bejėgystė – labai sunkus jausmas. Manau, jam įveikti prireiks daug daugiau pastangų ir savitvardos nei visiems kitiems iššūkiams, kuriuos iki šiol patyriau.

Alekna pasakojo, jog kapinaitės, į kurias jie dabar išėjo – vaikų kapinaitės. Į kaimą įsisuko dizenterija, pačiupo jaunus ir senus, priveikė jaunus. Tai išgyvenusi dabar jau senučiukė pasakojo, kad kai mirė jos mažasis broliukas, kelias dienas jis tiesiog gulėjo ant stalo, nes nebuvo sveikų žmonių, kurie pajėgtų jį palaidoti. Ligai praėjus iš visų namų pasipylė vaikų karstai.

***

Paršlamėjo kompanija – kišu iš po palapinsiaustės užtinusią galvą ir matau: Karolis tiesia dėžutę mėlynių mums su Milda! Mano iškamuotas skrandis dėkingai urzgia, suurzgiu ir aš kažkokį neaiškų garsą, kuris turėtų reikšti „ačiū“ ir negrabiais, užstingusiais pirštais čiupinėju gana didelę dėžutę. Mėginu keltis ir žiūrėsiu, ar visa diena miego padėjo į žmogų atvirsti.

Liepos 16 d.

Trečiasis sustojimas šiandien. Gulim vidury taigos ilsindami kojas užkėlę ant kuprinių ir valgom paukščių pieną – pasirodo, mūsų Bielyj Jaro šeimininkai ne tik uogienės įdėjo!

***

Įsikūrėm stovykloje prie Baturino kaimo. Trumpai drūtai apie šiandieną: dėkui Dievui, pasveikau. O Milda nelabai. Išsidalijom jos kuprinės daiktus, kažkas paėmė ir pačią kuprinę, ir ėjom. Tik mažai kas manim tiki – mėginu sakyti, kad turiu proto ir prisipažinčiau, jei blogai būtų, tačiau atgal gaunu tokius įtarius žvilgsnius, kad suprantu, jog apie savo sveikatą geriau išvis nieko nesakyti, neturiu aš čia sąjungininkų.

Tie patys nesąjungininkai įsodino mudvi į mus pavijusio mėlyno (kaip dangus, kaip langų staktos ir langinės, kaip miško kapinių antkapiai) motociklo liulką – nespėjau nė ką pasakyti ir atsidūriau viduje, tačiau nė kiek neprieštaravau tokiam rūpesčiui ir savo ligonio statusui. Tas lėkimas mėlynoj liulkoj apglėbus glėbį kuprinių smėlėtu buvusio geležinkelio pylimu – viena smagiausių akimirkų Sibire. Motociklas šokinėjo, mano keliai šokinėjo, kuprinės šokinėjo, deja, kitu ritmu nei mano keliai ir kažkur pusiaukelėje abu nuolat susidauždavo, bet važiavimas vis tiek buvo nuostabus. Gaila, už 1,5 km pasibaigė. Tačiau kai vėliau Arnoldas kišo mudvi į miško keliuku pravažiuojantį žiguliuką, prieštaravau kaip turi būti. Tačiau nespėjau nė ką pasakyti ir atsidūriau mašinoje. Ale prisiminiau, kad mūsų Eglei batai kojas dar pirmame žygyje nutrynė – paprašiau vairuotojo prie jos sustoti ir mudvi susikeitėm, abi jausdamosi smarkiai išlošusios.

Apskritai, šiandien buvo pirma tikra diena Sibire. Taip įsivaizdavau visas dienas čia. Palikdami stovyklą pastatėm medinį paminklą su lentele Tanguskyj Bor kaimo lietuviams atminti. Nužygiavome 24 km. Stebėjome, kaip pelkė keičia pelkę (kaži, kiek vietiniai gyventojai turi žodžių pelkei pavadinti? Eskimai turi trisdešimt žodžių sniegui. Deja, mano miesčioniškas žodynas neleidžia pasakyti, kada pelkė tampa raistu ar šis tampa liūnu, ar liūnas – kažkokiu kitu pelkiniu dariniu, kuriam nusakyti man prireiktų jau labai daug žodžių). Pakeliui išsimaudėme pelkėje (nepaprastai smagiai mes tose pelkėse maudydavomės) – šįkart lyg upėje, kuri tekėjo po labai žemu tilteliu per kelią, praktiškai po keliu. Pakeliui prisiskynėm puokštes mėlynių krūmų, nuo kurių eidami skabėm uogas (kaip patogu, kai peilis visad kabo prie diržo). Gėrėme vakar pelkės vandeny virtą džiovintų vaisių kompotą, šaltą saldžią arbatą su citrinos rūgštim – kaip galėjom, taip pasiruošėm žygiui, išspaudėm iš to pelkių vandens viską, ką buvo įmanoma. Labai didžiavausi mumis. Pavargom kaip šunys. Nusprendėm parvežti mus pasitiksiantiems žurnalistams į spaudos konferenciją pelkių vandens. Deja, neapsižiūrėję visą išgėrėme. Kaip ir visą prieš kelias dienas surinktą lietaus vandenį – tas tai buvo tikrai bjaurus. Tad sustojus stovyklos vietoje pirmiausia patraukėm parnešti vandens. Vandens gavom kepykloj – didžiuliame rąstiniame name šalia kelio (vėliau sužinojome, kad kaime yra visos dvi kepyklos, tad šviežios duonos jis nestokoja). Pačioje kepykloje radom dideles dideles, mėlynas kaip dangus krosnis, tarsi iš kokio Dickenso romano, ir du kepėjus prie beveik išgerto butelio skaidraus skysčio, lyg iš šiurpių Čechovo apsakymų. Salės kampe radom kriauklę su šlanga – taigi prisipylėm geltono kaip sisiukas vandens, ale šalto ir gardaus lyg tyriausias šaltinis, tad dar ką tik gėrę stiprios juodos arbatos spalvos vandenį net pečiais netrūktelėję ramiai padėkojom ir patraukėm į stovyklą.

Paskui nuėjom į Baturino kaimą. Keistas kaimas – gražus ir baisus viename. Net Tomsko medinei drožybai (o ten dirbo profesionalūs dailininkai, amžiaus pradžioje netgi sukūrę savitą įdomią art nouveau mokyklą, itin plėtojusią medinę architektūrą) būtų su kuo pasilyginti. Ir kartu apšniaukštas kaip joks kitas. Ir prasigėręs nuo vaiko iki senolio. Vienas vietinis gyventojas, sutikęs mums transporto paieškoti, paaiškino šitą kontrastą – tai buvęs Gulago kaimas. Statė jį nagingi kaliniai, o gyveno jų prižiūrėtojai. O dabar gyvena jų palikuonys.

Tačiau prie kaimo parduotuvės durų patyriau vieną laimingiausių akimirkų (neperdedant) gal net ligšioliniame savo gyvenime. Nusipirkom ledų ir tiesiog sėdėjom prie parduotuvės ant asfalto, atsirėmę į medinę tvorą, aptvėrusią kažkokį kerplėšyną, turėjusį pavaduoti darželį po langais, ir tiesiog lėtai valgėm ledus.

Ryt valgysim paskutinius pietus – avižas! Pamenu kažkurio tremtinio atsiminimuose buvo minimos avižos – kaip mirtinai įsipykęs maistas. Na, būsim autentikos patyrę. Kol rašau šį dienoraštį, Karolis gamina plovą – labai malonu gulėti prie laužo ir laukti vakarienės. Po šios visos dienos ramiai gulėti prie laužo ir NIEKO nedaryti yra ypač malonu. Šnekučiuotis. Stebėti temstantį mišką. Įsikūrėme mes, kaip visada, papelky.

Jei pasiliktume vienoje vietoje bent trims dienoms, manau, Arnoldas pastatytų namą. Kur buvęs, kur nebuvęs laksto jis aplink ir vis tyliai kažką meistrauja. Laužo kuolai, skersinis ir šaukštas tai, žinoma, savo ruožtu iš pat pradžių atsiranda. Tačiau eini prie vandens, žiū – ten jau tiltelis suręstas, grįžti prie laužo – jau riogso suoliukas, neši sviestą vandenin – tiltelis jau turi turėklą, plesteli po vakarienės ant suolelio – atsiremi į atramą.

Liepos 17 d.

Sutvarkėme Centralnyj kaimo kapines – dideles, kaip ir visur Tomsko srity, kur nebuvo metalo pramonės, tik nenutrūkstami miško kirtimo darbai – su masyviais mediniais kryžiais, dideliais, apdegusiais. Taigą ne kartą siaubė gaisras, kryžiai degė, bet liko stovėti. Tačiau pavojingesnis priešas juos doroja, kuris tikrai ir jau greit laimės – laikas. Lėtai, ramiai, nedrastiškai. Ne baisiai. Ne liūdnai. Kažkaip natūraliai. Ir teisingai – iš dulkės kilęs į dulkę pavirsi. Ir iš medžio drožtas kryžius vėl taps medžiu šiame begaliniame, amžiname miške.

Važiuodami atgal (kaip ir pirmyn) vos neišbarstėm dantų, autobusiukas taip beprotiškai kratė ir siūbavo, važiuodamas per gilias lyg kapas duobes. Suplukę godžiai dairėmės į pakelės pelkes – kad taip sustojus ir įšokus į kokią balą! Tačiau nesustojom, nutiko kai kas kito: mus atvežė prie tikro, didelio, pilno tyro, skaidraus vandens ežero! Kaip mes klykėm, lėkėm ir turškėmės! Iš tos laimės amžiams palikau Sibiro miškuose akinius.

Beje, avižos pavyko puikiai – pamaišius su ryžiais ir obuoliais pavyko apgauti, kad tai – naujas patiekalas J

Liepos 19 d.

Sėdžiu Maskvos traukinių stoty, perone, ant krokso, atsirėmusi į stulpą. Traukiny taip karšta, kad beveik bijau ištirpti. Palydovė pažadėjo pakviesti, kai jau važiuosim, tad sėdžiu ramiai. Keista yra važiuoti Lietuvos geležinkelių traukiniu iš Rusijos – taip važiuoju jau antrą kartą, o jausmas ir vėl toks pat. Lyg viena koja stovėtum namie, lyg nepaisant šimtų kilometrų, kuriuos dar reiks nuvažiuoti, įliptum į Lietuvą. Kažkaip net daug tikriau, nei žengiant į Lietuvos ambasadą. Net šitas peronas, buvęs toks svetimas prieš keliolika dienų, čia išlipus tapo kažkoks truputį daugiau lietuviškas – lyg čia iš tikrųjų būtų atsiradę truputį Lietuvos.

Sėdžiu ir galvoju, kokie mes iš tikrųjų esame nesvarbūs. Kiek mažai mes padarėme – beveik nieko. Kelios tvoros. Keli kryžiai. Kelios dešimtys kilometrų. Kelios naivios įžvalgos. Kelios mintys apie tremtinius, apie mus, apie Rusiją, apie žmones čia ir ten, apie gyvenimą, kur jis bevyktų. Koks jis turėtų būti?

Ir apie tai, kokie mes svarbūs seniems tremtiniams. Kaip jie mums dėkoja – nieko nepadariusiems. Nepaprastai keista man ši padėka, kaskart išmuša iš vėžių. Kiek daug žmonės turėjo pakelti, kaip apvogti, apgauti, nužmoginti turėjo būti, kaip giliai turėjo paveikti Tarybų Lietuvoj propaguotos tylos apie visus ano laiko įvykius – tremtį, represijas, partizanų karą, kad žmogus beveik su ašarom sakytų „ačiū“ tik už tai, kad tau įdomu, kas nutiko tavo tautai. Mano tautai. Kaip aš galėčiau nesidomėti?

Tomske yra muziejus – KGB muziejus. Įdomu tai, kad jis įsikūręs buvusiame NKVD–KGB pastate – tokių memorialinių muziejų Rusijoje vos du, šis ir Permės. Muziejus veikia laikomas ir varomas jo direktoriaus valios, valstybinės paramos negauna, tik privačių asmenų ir įvairių fondų lėšas. Kažkokiu būdu prie muziejaus veiklos prisideda viena stačiatikių brolija – renka medžiagą apie represijas ir dvasinį Stačiatikių Bažnyčios bei Rusijos žmonių pasipriešinimą. Ekspozicija puiki, medžiagos daug. Nuotraukose, skirtose iškiliems Tomske kalintiems žmonėms atminti, radome arkivyskupą Sigitą Tamkevičių. Iš kažkur jie net ištraukė propagandinį ikikarinį bolševikų filmą, raginantį griauti cerkves ir užfiksavusį griaunamus soborus. Vėliau, kuomet Sovietų Sąjungoje oficialiai „nebuvo draudžiama“ tikėti, filmas, žinoma, buvo draustas ir nukištas į archyvus po grifu „slaptai“. Mūsų gidė po muziejų, minėtos brolijos narė, truputį papasakojo apie žmonių nuostatas Rusijoje, apie jų požiūrį į šitą muziejų. Jo būna įvairaus. Ko ji negalėjo papasakoti, tai kuo gyvena vietinis jaunimas. „Baisiausias dalykas, kurį padarė sovietų režimas, yra žmonių izoliacija. Kartų izoliacija“, – sakė ji. Todėl mūsų tremtiniai, tai matę ir patyrę, taip mums dėkoja. Todėl šitas „Misijos Sibiras“ užmanymas toks svarbus. Todėl ir mes patys esame šiek tiek svarbūs – dabar, pajudėjus namo, prasidės tai, ką galbūt būtų galima pavadinti mūsų misija. Prasidės pasakojant mūsų menkus žygius ir ano laiko pasakojimus: mokiniams, studentams, žurnalistams, – visiems, kurie norės klausyti. Ir patys toliau pasakoti. Pasakojimą tų, kurie patys labai plačiai pasakoti negalėjo. Perduodant vienos kartos pasakojimą kitai. Kam to reikia? Kad visi kartu galėtume gyventi šiandien. Neliūdint, kaip mus išleisdami sakė sutikti tremtiniai.