Mintys iki kelionės

Skambutis su patvirtinimu dėl patekimo į „Misija Sibiras’12“ labai nudžiugino. Tiesą sakant, jis buvo lengvai ne laiku, nes po tokios puikios žinios nebegalėjau tęsti tuo metu daryto darbelio. Aišku, pasidžiaugti reikia, taigi kuris laikas buvau iki ausų išsišiepęs (aplinkiniai galėjo netgi pagalvoti ką negero). Bet, mažiausiai reikia galvoti, ką apie tave mano aplinkiniai. Jie juk nežino, kas tuo metu tavo galvoje! Manoje tuo metu buvo puiki žinia, kurios įgyvendinimą ir kviečiu jus paskaityti.

Noriu pridurti, vis tekdavo (ir toliau tenka) išgirsti klausimą apie motyvaciją dalyvauti projekte. Iš artimiausių giminių tremtis mano šeimos nepalietė. Kiek tolimesni giminės buvo nukentėję nuo šios negandos, tačiau tai sužinojau jau patekęs į misiją. Taigi, mano didžioji motyvacija buvo prisiliesti prie dar esančios gyvosios istorijos, prisidėti prie jos irimo stabdymo. Taip pat norėjosi kitokios, nei įprasta, kasdienybės (turiu pasakyti, šis lūkestis Sibire buvo pateisintas su kaupu), naujų minčių galvoje, šviežių idėjų. Po ekspedicijos norėjau tais išgyvenimais, mintimis pasidalinti su Jumis. Taigi, nevyniojant žodžių į vatą, skaitykite mano  „Misija Sibiras‘12“ dienoraštį.

Vilnius – Maskva – Krasnojarskas – Abakanas (Chakasijos Respublikos sostinė). Per dvi dienas tai, atstumas, kurį tremiami žmonės keliavo savaitėmis.

Chakasija – ganėtinai tolimas kraštas, Sibiro vidurys, nors kelionė iki šios vietos užtruko vos dvi dienas. Traukinys iki Maskvos, lėktuvas iki Krasnojarsko ir autobusas iki Abakano. Prieš kelionę jaučiau tą, gerąjį jaudulį – kai ateityje laukia kažkas naujo, dar nepatirto. Jaudiniesi, bet viskas gerai – jaudulys malonus. O galvoje knibžda įdomios mintys – kaip iš tiesų atrodo ekspedicija? Kaip seksis tvarkant kapus, keliaujant nuo vieno kaimelio į kitą. Tokios mintys lindo galvon žygiuojant iš buto Rinktinės gatvėje į LiJOT‘o atstovybę. Lijo, bet lietus tik suteikė prieskonį maloniam prasiėjimui. Susitikę LiJOT‘e baigėme formuoti savas kuprines ir jų turinį, ir išėjome geležinkelio stotin. Po trumpų išlydėtuvių – kelionė traukiniu į Maskvą. Maskvoje pusdienis, tada lėktuvas į Krasnojarską. Laiko skirtumas – 5 valandos.

Ilga kelionė autobusu iki Abakano, ten susitinkame su ekspedicijos vadu Gintautu Alekna.

Keletas minčių. Gintautas – „patyręs vilkas“ ekspedicijose po Sibirą. Dešimtys ekspedicijų, mėnesiai praleisti ieškant ir tvarkant tremtinių kapus. Pavydėtina patirtis, o jos naudą teko ir patiems pajusti. Pirmiausia, griežtoje kasdienėje rutinoje. Dar daugiau – žinojime, kur kokios kapinės yra, kiek žmonių ten turėtų būti palaidota. Galiausiai – klausantis įdomių istorijų ir pastebėjimų sėdint prie laužo ar tvarkantis kapinėse.

Dar pridursiu vieną mintį, kuri knibždėjo galvoje keliaujant Sibiran. Lietuvių trėmimai, kaip ir ko gero kitų Pabaltijo tautų, truko ne dienas, kaip mūsiškė ekspedicijos kelionė, bet savaites. Be abejo, nesulyginami dalykai, nes aplinkybės nė kiek nepanašios, tačiau kontrastą galėtume įsivaizduoti. Žmonės, gyvuliniuose vagonuose, be jokių gultų ar menkiausių patogumų, per dienas laikomi vagonuose. Taigi, jei ilga kelionė kada Jums pasirodys varginanti, kontrastui galite prisiminti trėmimus, ir pasijusite geriau.

Taštypas. Pirmasis prisilietimas prie kapinių – Antrasis Imekas. Stovyklavietės kasdienybė.

Prieš atvykstant į Taštypą, Abakane apsipirkome įrankių – tris kastuvus, plaktuką, tris kirvius, tris pjūklus, vinių ir dar keletą įrankių kapų tvarkymui. Taip pat du puodus maistui ir arbatai, samtį. Buvome pilnai pasiruošę stovyklos kūrimui ir kapų tvarkymui! Taigi patraukėme į kapinių paiešką. Keliavome autobusu, tuo pačiu, kaip ir iš Krasnojarsko į Abakaną. Taigi, vairuotojas jau buvo pažįstamas, autobusas išbandytas. Kol atvažiavome į stovyklavietę, apžiūrėjome dvi kapinaičių vietas, kuriose galimai galėjo būti Lietuvos tremtinių kapų. Deja, tose vietose nebuvo likę ką tvarkyti, patraukėme į vietą, kur vėliau įsikūrėme pirmąją stovyklavietę. Ši vietovė – Taštypas.

Iki nusigaunant iki jo, ilga kelionė ieškant daugiau kapinių neprailgo. Važiavome pro mažus kaimelius, didelę dalį kelio žvyrkeliais. galėjai pamatyti tikrąjį Sibiro veidą. Įdomu, kaip šis vaizdas, kurį mes matome Sibire dabar, skyrėsi nuo to vaizdo, kurį kasdien matė ten ištremti Lietuviai?

Ir šiuo metu Sibiras stebimo ganėtinai skurdžiais kaimeliais, nedidukėmis trobomis. Stebino galvijai, laisvai vaikštinėjantys po juos ir šalia esančias pievas. Tuo pačiu akį rėžė ir likę buvusių didelių, tačiau šiuo metu sugriuvusių pastatų, reliktai. Kaip teko girdėti iš vietinių, Sibiras išgyvena ne pačius geriausius laikus. Tiek ekonomine, tiek demografine prasme. Esą šiuo metu nebėra likę stiprios miško pramonės, kolūkių, fabrikų. Kaimeliuose lieka gyventi vis senesni žmonės, nes jauniems žmonėms mažai ką yra juose veikti.

Įstrigo Kazimiro atpasakotas pokalbis, kuriame su vietiniais kalbėtasi apie Lietuvių išvykimą atgal į Lietuvą. Anot Chakasijos gyventojų, lietuviai gerai darbavosi, buvo kone paspirtis vietos pramonei. Taigi jie norėtų, jog jie nebūtų išvykę. Apie lietuvių, kaip darbščių žmonių, įvaizdį dar teko girdėti keletą kartų. Tai glosto širdį. Be abejo, žmonės nelabai galėjo kaip kitaip ir gyventi, kai esi ištremtas ir žengti žingsnio atgal tiesiog nebėra erdvės. Tuo pačiu, kad esame darbšti tauta ir idėjų nestokojame, galime įsitikinti ir šiandieninėje Lietuvoje.

Bet grįžtu prie įvykių šią dieną. Pirmoji stovykla iškilo labai greitai. Netruko užsiliepsnoti laužas, atsirasti rąstukai, kurie buvo naudojami atsisėsti. Palapinės sukilo kaip ant mielių. Žodžiu, stovykla buvo įkurta stebėtinai greitai. Vakarienę, kurią visos ekspedicijos metu ruošė Kęstutis ir Stasė, buvo taip pat greitai paruošta. Liko tik pavalgyti, ir eiti miegoti. Tiesa, tai vargiai įvykdavo, nes kalbos prie laužo netildavo iki vėlumos. Nors ir suburti prieš tai ne per daugiausiai vieni kitus spėję pažinti žmonės, bet bendrų kalbų turėjome. O tarp tų kalbų smagiai padainuodavome. Smagu.

Rytą pabudę, papusryčiavę, susipakavę palapines ir sutvarkę stovyklavietę einame į Taštypo kapines. Kelias nėra tolimas, tačiau reikia eiti kalniukais. Prieiname kapines, Gintautas jau žino, kur jose stovi Lietuviški kryžiai. Imamės darbo, palikę Matą prižiūrėti kuprines (kartais netekdavo pasidarbuoti kapinėse, kadangi buvo ir kitų pareigybių, pavyzdys – daiktų prižiūrėjimas), o mes galėjome nesijaudindami darbuotis.

Kaip ir visose kapinėse, kuriose pavyko rasti vietą, kurioje buvo palaidoti mūsų tautiečiai, randame didelį lietuvių kryžių, tiesa, gerokai pakrypusį. Šalia jo keletas išvirtusių mažų. Imamės darbo, pirmiausiai iškeldami didįjį kryžių. Gerokai papuvusi apačia patrumpinama, iškasama nauja duobė. Po perstatymo kryžius, nors ir trumpesnis, bet užtat tiesiai pastatytas ir tvirtas. Pastatome ir mažuosius kryželius. Sutvarkome aplinką.

Stebėtinai sklandžiai vyksta darbas, visi užimti. Kaip skruzdėlynas. Ir, nepastebimai pamatai, jog darbas padarytas – kryžių gyvavimo laikas pailgintas, kapinės be šiukšlių ar nereikalingų žolių ir krūmokšnių. Gražu žiūrėti.

Baigiant tvarkyti Taštypo kapines, atvažiuoja trys sutartos mašinos. Keliaujame į Taštypo miestelį, kuriame mus gražiai sutinka vietinio muziejaus kolektyvas, trumpai pristato regioną.

Atvažiavus autobusui važiuojame ieškoti Maturo kapinių.

Maturas. Didieji lietuviški kryžiai. Pastatome iš Lietuvos atvežtą ąžuolinį kryžių.

Kelionei į Matūrą artėjant į pabaigą, jau kuris laikas važiuojame žvyrkeliu. Prasilenkiame vos su viena  – dviem mašinomis. Jaučiasi, jog vieta, kurioje įsikursime naują stovyklavietę, bus gana nuošali.

Taip ir yra. Atvažiavus išsikrauname daiktus, tarp kurių – cementas atsivežto kryžiaus įbetonavimui, porą maišelių maisto, darbo įrankiai. Pamojuojame išvykstančiam autobusui ir laukiame, kol stovyklavietei vietos išėjęs ieškoti Gintautas praneš, kur kurdintis. Ilgai laukti nereikia, įsikuriame labai šaunioje vietoje – ne per seniausiai nušienautoje pievoje. Už kelių šimtų metrų teka upelis, kurio vanduo – geriamas. Už puskilometrio didesnis upelis, kuriame vandens jau virš kelių. Ten prausimės.

Kaip ir aną kartą, stovykla netrunka būti įkurta. Laužą taip pat staigiai užkuriame. Žodžiu, kaip visada sklandžiai. Jau galime laukti, kol bus galima pavakarieniauti ir išgerti tradicinės vakarinės arbatos su sausainiu ar meduoliu. Pavakarojame prie laužo, ir einame miegoti. Rytoj – svarbi diena, kadangi eisime tvarkyti didžiųjų kapinių. Kaip ekspedicijos pradžioje aptarinėjome kelionę, šios kapinės bus daugiausiai mūsų darbo pareikalausiančios kapinės. Todėl, kad jos gana nemažos, palyginant su kitomis, kur yra vos keletas kapų ir likusių kryžių. Be to, patys kryžiai bus dideli,  jų daugiau kaip 10.

Kadangi pirmą dienos pusę praleidau prižiūrėdamas stovyklavietę, turėjau laiko kiek pabūti su savimi ir pagalvoti apie ekspediciją. Prieš pietus turėjau būti pakeistas, taigi mėgavausi galimybe pagalvoti. Įdomi mintis, aplankiusi mane, buvo tai, jog paprastas prisėdimas, kai žinai, jog geras porą valandų gali tiesiog sėdėti niekieno netrukdomas, ir vienintelė pareiga – apžvelgti stovyklavietę, ar viskas tvarkoje, buvo ganėtinai malonus. Nes, būdamas stovykloje ar darbuodamasis kapinėse, esi nuolat tarp tuzino žmonių. Nuolat kalbiesi, dirbi, renki malkas – žodžiu esi užimtas. Tai smagu, tačiau kontrastas to – ramus prisėdimas su savo paties mintimis – irgi smagu. Ir situacija, kai gali kažką palyginti, kad ir kasdienybę su kelione ar nauju užsiėmimu, padeda labiau vertinti abu lyginamuosius veiksmus.

Prisiminiau gerai šią situaciją iliustruojantį nutikimą. Mokykloje buvau mėgėjas skaityti knygas. Viena tokių buvo būtent apie tremtį. Pavadinimo, deja, neprisiminsiu, tačiau buvo rašoma apie tremtinės iš Lietuvos gyvenimą Sibire. Kaip ir čia – dienoraščio forma. Skaitymas mane visada įtraukdavo, tačiau šioje situacijoje – ypač. Knygą perskaičiau vos per dvi dienas, per dieną skaitant po ~ 6, gal daugiau, valandas. Taigi, skaitoma knyga puikiai atsispindėjo vaizduotės kuriamuose tremties vaizdiniuose – maža trobelė, džiaugsmą teikia ant pečiaus kepamos pavogtos bulvių lupenos. Nors pečius ir dega, šalta vis tiek. Nuolat jaučiamas alkis. Ir, baigiu skyrių, ir nueinu virtuvėn. Nuostaba – ant stalo ir šaldytuve pakankamai maisto, namuose šilta. Tada nustebau, kad paties šeima taip puikiai gyvename! Taigi kartais kontrastai padeda patiems vertinti tai, ką turime, bet priimame kai savaime suprantamą.

Apie 12 valandą stovykloje likusius pakeičia grįžtantieji iš kapinių. Su smalsumu, kaipgi atrodo tos didžiosios kapinės, kulniuoju ant kalvos, kur jos ir yra (lietuvių kapinaitės, jau įkurtos atskirai nuo vietinių, dažniausiai būna ant kalnelio, gražioje vietoje, o kryžiai visada atsisukę į vakarus – Lietuvos pusę). Randame keletą dar stovinčių didžiulių kryžių, dar triskart tiek ant žemės, tačiau jau iškapstyti iš samanų. Tiems kryžiams, kuriuos dar galima pastatyti, kasame duobes, į jas statome didelius kryžius. Vienas po kito jie pakeliami, taip per kelias valandas šalia vos kelių likusių stovėti kryžių, stoja dar 8, ir jau turime 10. Vieta, kaip radome pradžioje, ir kaip po dienos darbo, nepalyginama – iškirsti mažesni medeliai, daugiau saulės, pakelti kryžiai bus sausesni. Šią dieną belieka pastatyti iš Lietuvos atsivežtą ąžuolinį kryžių.

Atsivežtojo kryžiaus statymas buvo įdomus tuo, jog jį reikėjo įbetonuoti. Pradžioje su Matu, Tadu ir Pauliumi ėjome žvyro nuo kelio. Įdomiai atrodė procesas – ant kelio tos dangos ne tiek ir daug, ir ją, kad galėtumei semti kastuvu, reikia sustumti į vieną vietą. Ir, kadangi pats stūmimas vyko taip pat kastuvu, o jis daužėsi į akmenukus, sakė stovyklavietėje buvę misijiečiai, jog mes puikiai girdėjomės. Ausyse tas girdėjimasis irgi puikiai jautėsi. Pirmo užėjimo neužteko, taigi žingsniavome ir antrą kartą. Šį kartą trūko žvyro ne tiek ir daug, taigi ėjome tik su Tadu. Tiesa, tiek sėmimas, tiek jo nešimas (kapinės buvo ant paties viršaus kalnelio), kiek išvargino – su maišeliu žvyro ant pečių ir į kalną.

Tačiau nuovargis buvo nė motais po to, kai į paruoštą cementą įstatėme kryžiaus armatūras. Taigi, po pilnos dienos, per kurią žemėje ir samanose buvo surasti nugriuvę kryžiai, jie buvo pakelti, bei galiausiai buvo pastatytas atsivežtasis, vakare, nors ir pavargę, bet patenkinti, sėdome prie laužo vakarieniauti. Puikios tokios dienos, kai jautiesi kažką padaręs. Ši diena turėjo aiškų rezultatą – sutvarkytas dideles ir gražias lietuvių kapines.

Žygis iki miestelio. Kelionė sunkiai įveikiamu keliu UAZ‘iku, kapinių paieškos. Dar vienos gražios kapinaitės.

Kadangi didžiosios kapinės buvo sutvarkytos, kitą dieną palikome šauniąją stovyklavietę (man ji patiko labiausiai iš visų, gal dėl malonios savijautos atlikus didelį darbą?). Iki artimiausio miestelio žygiavome ~7 kilometrus, ten sustojome dėl dviejų dalykų – pirmiausia dalis komandos, tarp kurios ir aš, važiavome sutvarkyti toliau taigoje esančių kapinaičių. Kita komandos dalis viešuoju transportu turėjo nusigauti iki Taštypo.

Iki kapinių buvo apie 12 kilometrų, tačiau kelias, kuriuo mes važiavome, buvo mažai naudojamas. Negana to, miškovežiai ten išmušę didelias duobes, pilnas vandens, taigi kelias visai sudėtingas – toks, kokį ir įsivaizduotumei esantį Sibire. Važiavome UAZ‘iku, o tai tokiems keliams kaip tik tinkanti mašina. Taigi, buvome kiek užstrigę vos vieną kartą.

Nors važiuojant smarkiai kratė, kelione visai mėgavausi. Visai nesunkiai buvo galima susimušti galvą į UAZ‘iko sieną. Gerai, kad to pavyko išvengti.

Nuvažiavę lipome į ganėtinai aukštą kalną, ant jo viršaus turėjo būti kapinaitės. Kaip kiek vėliau paaiškėjo, kalnas su kapinaitėmis buvo greta, taigi sugaišome kiek laiko. Bet, galiausiai suradę ieškotą vietą, radome mažas (čia kažkada buvo apie 9 kapai) kapinaites. Kryžiai keli vis dar stovėjo. Vienas jų ~ 4 m. aukščio, gal net kiek didesnis, tačiau gerokai pakrypęs. Ant žemės taip pat gulėjo gražus, saulės formos apvadais pagražintas kryžius. Sutvarkėme kapines, ir tuo pačiu, smagiai ir stipriai duobėtu keliu, važiavome atgal į miestelį.

Įdomu, kad kaip ir šitas, daugelis kažkada tremtinių gyventų kaimelių yra išnykę. Tai atsitiko dėl didelio skaičiaus Lietuvių tremtinių grįžimo į Lietuvą. Taip pat dėl susiklosčiusios situacijos Sibire. Nors, vairuotojas, vairavęs tvirtąjį UAZ‘iką, kai su juo kalbėjausi, sakė, kad gyventi galima ir čia. Jis dirbo su miško darbais susijusioje įmonėje. Sakė, jog darbo yra. Pragyventi išeina.

Kai grįžom į miestelį, dalis komandos jau buvo išvažiavę viešuoju transportu, laukė mūsų Kęstutis ir Mantas. Suradus transportą, kuris mus nuvežtų į Taštypą, ganėtinai greitai nuvažiavome ten. Taštype apsigyvenome mokykloje, kurioje galėjome kiek apsiskalbti, išsimiegoti lovoje.

Susitikimas su Eduardu Zagolskiu. Kelionė pasiutusiu žiguliuku.

Be sutvarkytų kapų Mažuosiuose Arbatuose (Malyie Arbaty) šią dieną susitikome su lietuviu Zagolskiu. Labai malonu tai, jog jis puikiai kalbėjo lietuviškai, sakė, jog ir jo sūnus kalbėti moka, tačiau jo tuo metu nebuvo namuose. Taigi, Mažųjų Arbatų gyventojas papasakojo savo gyvenimo istoriją, kad atsidūręs Sibire, nes jo tėtis čia buvo ištremtas. Tačiau Eduardas nesiskundė gyvenimu Sibire. Anot jo, duonos, o ir kuo apsirengti, niekada čia netrūko. Pats negėrė, nuoširdžiai dirbo, taip ir prasigyveno.

Paklaustas, kodėl negrįžo, ir ar nesvarstė grįžti Lietuvon, Eduardas sakė, jog giminės, likę Lietuvoje, labai skurdžiai gyveno, dalis jų dėl skurdo ir bado mirė.  Jo dalia geresnė: ko valgyti buvo, ir darbas sekėsi. Dėl to į Lietuvą grįžti gyventi nenorėtų.

Eduardo Zagolskio istorija įdomi tuo, jog jis nebuvo atitremtas kartu su kitais tremtiniais. Jis buvo nubaustas už keršijimą karvę nusavinusiam tarnautojui. Po kalėjimo lageriuose, jis pats nuvažiavo pas Mažuosiuose Arbatuose gyvenusį tėvą. Kadangi čia gyvenimas buvo gana sėkmingas, į Lietuvą jis ir negrįžo. Tiesa, žmoną radęs lietuvę, sesės užrodytą.

Po mažųjų Arbatų grįžome į miestelį, iš čia trimis mašinomis važiavome į Abakaną. Kartu su Pauliumi, Mantu ir Kazimiru pasiprašėme į žiguliuko ekipažą, kurio vairuotojas, kaip paaiškėjo, buvo ganėtinai pasiutęs. T.y. lėkė kaip pašėlęs. Vienu metu, net ir prie trankios rusiškos muzikos, pavyko užsnūsti, tačiau pabudau nuo ratų cypimo – prie žiedinės sankryžos stipriau stabdė. Dar, jau įvažiavus į Abakaną, jis buvo sustabdytas policijos ir nubaustas už greičio viršijimą.

Šis grįžimas sutapo su kelionės įpusėjimu.

Tanzibėjus. Dvi naktys prie ežero, vienos kapinaitės.

Po apsiskalbimo, lengvo pailsėjimo, kelionės aptarimo Abakane, jau įpusėjusią kelionę pratęsė viešnagė Tanzibėjuje. Tanzibėjus – gyvenvietė su dideliu ežeru, kuriame buvo galima smagiai paplaukioti. Po ilgos kelionės kaip tik to ir norėjosi.

Be to, tai buvo pirma stovykla prie didesnio vandens telkinio. Kadangi manęs būta didelio maudaliaus, džiaugiausi tokia išrinkta vieta. Tiesa, geriamo vandens reikėjo eiti į gyvenvietę, koks kilometras. Turėjome iš vietinės moters (autobuso vairuotojo tetos) didelį aliuminį bidoną, taigi per kartą buvo galima daug jo parsinešt.  

O gyvenimas šioje stovykloje buvo ganėtinai ramus. Važiavome į vienas kapinaitės, kuriose buvo visai nemažai lietuviškų kapų. Kai nuvažiavome į pastarąsias kapines, nustebino kryžių stilius. Įsivaizduokite kryžiaus formą, kaip iš kamieno augančios šakos, kurios pabaiga – kryžius. Tokie kryžiai buvo du, abu geležiniai.  

Be kirtimo šakų, medelių, su Kazimiru užsiėmėme vieno medinio paminklėlio atstatymu. Pastarojo apačia buvo sutręšusi, ir nors sutvirtinimas ir atėmė kiek laiko (kita komandos dalis jau buvo baigusi daugumą darbų, ir pabaigoje mūsų gavo laukti), prailginome šio paminklėlio gyvavimo laiką.

Ekspedicijos metu daugmaž kas antrą dieną darydavome komandos susirinkimą, kuriame aptardavome, kaip kiekvienas jaučiamės, tiek fiziškai, tiek dvasiškai. Aptarimai buvo išties naudingi. Tiek išgirsti apie kitų apmąstymus, nuotaikas, tiek pačiam pagalvoti, kaip jaučiuosi. Kaip įsigyvendina arba ne mano ekspedicijos lūkesčiai.

Iš pastarųjų dienų pasisakymų įstrigo Stasės pasisakymas apie maisto gaminimą. Kadangi ji su Kęstučiu buvo ekspedicijos šefai (labai atsakinga pareigybė – neabejotinai), kasdien būtent jiems tekdavo gaminti (dažniausiai mano pareiga – laužas). Taigi Stasė šių aptarimų metu pasakė gražią mintį. Esą ji mėgsta gaminti, tačiau Lietuvoje tam paprasčiausiai nelieka laiko. O čia, būdama viduryje Sibiro, ji jautėsi smagiai galėdama šį savo pomėgį realizuoti. Mažas dalykėlis, bet malonus. Ekspedicijoje buvo ir daugiau malonių smulkmenų, tokių kaip pavalgius košės gaunamas koks skanėstas – meduolis ar sausainis. Taip pat porą kartų panaktinėjimas žiūrint į žvaigždes – porą valandų iškrisdavo iš miego, bet tokio tamsaus dangaus, tokių ryškių žvaigždžių Lietuvoje nieku gyvu nerastum. Smulkmenos, bet smagios smulkmenos.

Ginčas dėl tolimesnio maršruto. Vairuotojo planų kaita. Sarala. Paskutinė stovyklavietė.

Po dviejų naktų Tanzibėjuje, ten sutvarkytų kapinių, rytinių karvių atakų, palikome Tanzibėjaus stovyklą, dar kartą grįžome į Abakaną. Čia kilo nedidelis ginčas dėl tolimesnio ekspedicijos maršruto. Problema glūdėjo vairuotojo atsisakyme už sutartą kainą važiuoti į Saralą, kur turėjome sutvarkyti dvi tremtinių kapinaitės. Dėl finansinių apribojimų mokėti ganėtinai brangiai už kelionę negalėjome, visi su Mantu, atsakingu už finansus, svarstėme kaip daryti toliau. Pavyzdžiui, nors kelionė ir būtų kainavusi ganėtinai brangiai, Kazimiras rodė didelę iniciatyvą ir norą važiuoti Saralon. Esą taip buvome planavę, o dabar, kiek pasikeitus situacijai, keičiame planus, ir paliekame kapines neaplankytas. Priešinga nuomonė buvo iš Gintauto Aleknos pusės, kuris sakė, jog nežinia, ką rastume Saraloje. Be to, yra galimybė aplankyti ir paieškoti tremtinių kapų Ust Abakane, kitame gretimame miestelyje.

Finale susiklostė situacija, jog Mantas susisiekė su šauniuoju vairuotoju (tuo, kuris mus vežė iš Krasnojarsko į Abakaną, ir planuojamai veš atgal ten). Buvo susitarta, jog jo firmos vairuotojas mus, už patrauklią kainą, nuveš į Saralą. Negana to, prieš tai dar aplankėme Ust Abakano kapines. Tiesa, nors ir radome krikščioniškų kryžių, nebuvome tikri, ar jie lietuvių – jokių įrašų nebuvo. Ir, kadangi Ust Abakano kapinės – gana tvarkingos, rasti kryžiai taip pat buvo geros būklės.

Po ilgos kelionės, nusigavę į Saralą, jau sutemus įsikūrėme stovyklavietę. Pavakarieniavus dar kuris laikas likome vakaroti, kadangi tai – vienos paskutinių dienų Sibire. Norėjosi pasikalbėti, pasidalinti mintimis.

Kitą dieną, papusryčiavus ir pasiruošus, dalis grupės (išskyrus pasiliekančius stovyklavietės prižiūrėti misijiečius) patraukė į jau sunykusį kaimelį, kuriame būta gana nemažai lietuvių kapų. Šis žygis buvo toks, kokį ir įsivaizduojate daugelis – ilgas, ganėtinai drėgnu mišku, lengvai pažliugusiu ir mažai naudojamu keliu žygis. Prieskonio šiam žygiui dar pridėjo tai, jog griaudėjo griaustinis, lengvai lynojo, o ant keliuko kartas nuo karto pasimatydavo šviežių meškos pėdsakų.

Kad ta meška, vedina smalsumo ar alkio, nesumanytų su mumis susipažinti, Gintautas nuolatos šūktelėdavo. Po kiek laiko ir mes prie jo prisijungėme, taigi meškos susitikti neteko (gal būtų smagu pamatyti, antra vertus būtų visai nesmagu likti sudraskytam Sibiro miškų tankmėje). Taip pat, einant batai aplipo purvu, reikdavo nuolat nusikratyti jį, nes imdavo gerokai sverti.

Po poros valandų žygio, priėjome miško proskyną. Joje prieš daugelį metų stovėjo lentpjūvė, buvo nemažai namų. Prieš dvi dešimtis metų čia buvusi ekspedicija dar rado tremtinių kapus, jų ieškojome ir mes. Deja, po ilgai užtrukusių braidžiojimų, nieko negalėjome rasti. Kapinės buvo sunykusios, o kryžių tokioje, žmogaus ūgį siekiančioje žolėje, galėjai rasti tik atsitiktinai ant jo užlipęs. Be to, tikėtina, jog jo neatpažintum, nes nuolat tekdavo lipti per sutręšusius, ant žemės gulinčius medžius.

Neradę kapinių, grįžome į stovyklą. Kiek nusiminę dėl nerastų kapinių, po daugiau kaip 7 valandas trukusios kelionės, grįžome į stovyklą.

Šių kapinių neradimas įnešė manon galvon kiek apmąstymų. Juk visos kapinės anksčiau ar vėliau sunyks. Medis nėra amžinas. Mūsų, taip pat visos būsimos ir buvusios ekspedicijos tik atideda jų sunykimo laiką. Taigi, po keliolikos ar keliasdešimties metų Sibire neliks ką tvarkyti. Nebebus galima savomis rankomis prisiliesti prie gyvosios istorijos. Gaila, tačiau tokia realybė. Nors, galima džiaugtis, kad mūsų pasakojimai draugams, ateityje saviems vaikams ir anūkams tikriausiai truks ilgiau, nei tolimajame Sibire bus stovinčių lietuviškų, kaip vietiniai sako „didžiųjų lietuviškų kryžių“.

Kitą dieną atsisveikinome su Gintautu. Taip pat atlikome simbolinį ekspedicijos uždarymą – finalinį aptarimą. Daug minčių tuo metu sukosi galvoje, kai prieš savąjį pasisakymą galvojau, ką pasakyti. Mintims reikia kiek laiko atsisijoti, išsikristalizuoti.

Vėlai vakare, „išardę“ stovyklą, laukėme sutarto autobuso. Mūsų patikimasis vairuotojas atvažiavo būtent tuo laiku, kaip ir tarėmės. Važiavome visą naktį, su retais sustojimais pramankštinti sąnarius. Kalnai minčių sukosi galvoje. Apie tai, ką nuveikėme per ekspediciją. Apie susitiktus lietuvius, pokalbius su jais. Apie tai, kad esi kažkur 5000 kilometrų nuo Lietuvos. Apie ekspedicijos draugus (taip, draugus).

Skrydis Krasnojarskas – Maskva. Pusdienis joje. Traukinys Maskva – Vilnius.

Kadangi skristi labai mėgstu, mėgavausi lėktuvo pakilimu, pačiu skrydžiu ir nusileidimu. Buvau kiek pavargęs, taigi išskyrus pakilimą ir nusileidimą, daugelį laiko prasnūduriavau. Smagus ir ramus skrydis.

Atskridus į Maskvą, buvome pasitikti ambasados autobusiukų. Ambasadoje papusryčiavę, turėjome laiko palysti po dušu (retas malonumas, kai kuris laikas prausiesi upelio ar ežero vandeniu), išeiti į miestą. Maskvoje aplankėme paminklą represijų aukoms Rusijoje, palikome gėlių.

Vytautas, visą ekspedicijos laiką filmavęs, pasiūlė pasakyti kokią mintį, man įstrigusią per dvi savaites. Pagalvojęs nusprendžiau pasisakyti apie dainavimą. Dar prieš važiuojant ekspedicijon, Eglė pasiūlė išmokti keletą dainų, kad po to būtų smagiau žygiuoti, taip pat prie laužo Sibire padainuoti. Jos pasiūlymas susilaukė atsako, buvome išmokę vieną dainą tiesiog puikiai, dar porą silpniau, bet jai vedant galėjome dainuoti. Ir dainavome. Pasirodo, Kamilė, Kazimiras, Monika taip pat puikiai dainavo. Taigi, daugiausiai jų vedami, dainavome kone kiekvieną dieną. Ir, kai pats trauki lietuvišką dainą, kurių turime labai daug, pats tari jos žodžius, išties dainos prasmė giliau širdin eina. Neveltui, kai lietuvius trėmė, jie dainavo – taip daug lengviau. Manau padainuosiu balsu nuo šiol daug dažniau.

Grįžtant traukiniu į Lietuvą, teko malonumas pasikalbėti apie „Misiją Sibirą“ su dviem žmonėmis. Pirmiausia, vakarieniaudami traukinyje, kadangi stalelių laisvų nebuvo, vienas vyriškis pakvietė prisėsti prie jo. Aš, Kazimiras ir Kęstutis apturėjome įdomų pokalbį su iš Maskvos grįžtančiu vyruku. Malonus buvo jo susidomėjimas mūsų motyvacijomis dalyvauti, mūsų nuotykiais ir nuotaikomis po misijos.

Taip pat traukinyje moteriškė pasiteiravo, kas čia per projektas. Nors rusiškai kalbu ganėtinai vidutiniškai, papasakojau jai apie projekto esmę, kur mes buvome, kokiu tikslu vykome į Sibirą. Malonu, jog žmonėms įdomu, jog jie domisi ir klausia įdomių klausimų. Esu įsitikinęs, jog Lietuvoje teks apie tai papasakoti ne vienai dešimčiai žmonių.

Grįžimas į Vilnių. Savaitgalis namie.

Grįžti į Vilnių buvo ypač smagu. Pirmiausia dėl dėmesio vos grįžus. Dar važiuodami traukiniu, ir lietuviškam radijui esant įjungtam, išgirdome per žinias, jog „šiandien iš dvi savaites trukusios ekspedicijos grįžta „Misijos Sibiras“ dalyviai“. Stotyje mus pasitiko ne tik artimieji, net ir žiniasklaidos atstovų. Mane – sesė ir kambariokas Egidijus. Išties malonu. Smagu, kai kas pasitinka!

O savaitgalis buvo visai smagus ir labai ramus. Grįžimas iš kažkur suteikia kontrastą kasdienybei. Dėl to Vilnius buvo kaip niekada gražus (pamenu, kai po pusmečio studijų Vengrijoje, taip mėgavausi klausydamasis lietuviškų pokalbių autobuse, mat buvau kiek pasiilgęs savos kalbos).

Per savaitgalį buvo laiko trumpai apmąstyti ekspediciją. Štai svarbiausi momentai, kuriuos dar kartą norėčiau pabrėžti:

•       Jau taip susiklostė, jog Lietuvos istorija paženklinta negandų, kurių viena iš skaudžiausių – trėmimai. Šie trėmimai, deja, kainavo tautai trečdalį žmonių. O tremtieji žmonės buvo atrenkami pagal aiškų kriterijų – aktyvumą visuomeniniame, politiniame gyvenime. Dėl to gaila ne tik trečdalio Lietuvos, bet ir to, kad aktyviausias visuomenės sluoksnis stipriai nukraujavo, tiesiogine to žodžio prasme. Tačiau atsitiesėme, net po trėmimų, ilgametės okupacijos – jau eina trečias dešimtmetis, kaip Lietuva nepriklausoma;
•       Ekspedicija davė stimulą apmąstymams. Apie istorinius įvykius. Apie kitokį, nei mūsų, gyvenimą. Apie tą pačią mūsų kasdienybę. Gyvename gerais, kupinais galimybių laikais. Reikia tai išnaudoti;
•       Net ir smulkūs dalykai, tokie kaip rytinė kava su meduoliu, miegas pavargus, sudainuota daina teikia didžiulį malonumą. Tereikia pasistengti jį įžiūrėti, ir nepriimti to kaip „savaime suprantamu įvykiu“;
•       Ir, nors ekspedicija ir baigėsi, misija – ne. Lietuvoje papasakosime apie projektą mokyklose, universitetuose. Džiugu, jog tai darydamas, galbūt kažkam pasėsiu motyvacijos užsiimti kažkuo daugiau, gal netgi sudalyvauti misijoje. O jei ne – tiesiog pasidalinsiu mintimis, išgyvenimais ekspedicijoje Sibire per savo prizmę.

Sėkmės!

Benediktas, MS’12

 

Birželio 1d.

Štai, išlaikiau lietuvių egzaminą. O jau ir su mintimi, kad vyksiu 5400km gilyn į Rusiją, į Chakasiją, apsipratau. Ir ta nuostabos pilna būsena po truputį pereina į džiaugsmą ir nekantravimą greičiau, artimiau susipažinti su komanda, pasimatyti su tremtiniais, grįžusiais iš Chakasijos, ir, žinoma, kuo greičiau leistis į ekspediciją.

Dabar dvi savaites nieko nerašysiu. Jų metu gyvensiu pas Austėją, su kuria birželio 13 d. laikysime istorijos egzaminą. Jis mums abiems pats svarbiausias, tad norisi tikrai gerai pasiruošti. O kartu verčiant knygas, ir atsakymus lengviau randam, ir paskui bediskutuodamos istorinėm temom labiau jas įsisaviname bei suprantame.

Tad kad ir kaip noriu kuo greičiau pradėti susitikimus su komandos nariais ir buvusiais tremtiniais, tai teks atidėti po egzamino…

Birželio 13 d.

Na štai. Atėjo ir praėjo tas egzaminas. Susinervinau, nes nebuvo visų esminių temų. O egzaminas buvo panašus į smulkmenų virtinę ir ekonominę-statistinę analizę. Jau spėjau ir paisterikuoti, ir paverkti, kad niekur neįstosiu, bet jau aprimau – mano sibiriečių dėka.

17 val. kino teatre „Pasaka“ vyko dokumentinio filmo apie ekspediciją į Tadžikistaną („Misija Sibiras’11“) premjera. Filmas paliko didelį įspūdį. Įvairūs vaizdai: paskendusios kapinės ir po jas lakstančios karvės, miesteliai, kurių gyvenimas sustojęs maždaug prieš 40 metų… Ir lietuvė senutė, šiltai priimanti atvykusį Lietuvos jaunimą.

Įspūdžiais dalijomės ir bendravome po filmo. Vakarą praleidome labai jaukiai: kas klausėsi praėjusių ekspedicijų dalyvių pasakojimų, kas pažindinosi, … Buvo smagu.

Birželio 14 d.

Skubu į Tremties dienos minėjimą LR Seime. Kiek pasivėlinau – tėtis buvo praganęs mašinos raktelius. Atlėkiau prieš pat minėjimą. Per apsaugą praėjom sėkmingai ir buvom pasodinti į Vyriausybės/opozicijos ložes. Pamačiau taip pat atėjusį mūsų ekspedicijos vadovą – Gintautą Alekną. Susipažinau su šalia atsisėdusiu praėjusių metų ekspedicijos į Tomsko sritį dalyviu Juozu. Jis pasirodė labai malonus žmogus. Per minėjimą be įprastų pasisakymų taip pat buvo pakviestas pasisakyti Jėzuitų vidurinės mokyklos istorijos mokytojas, kuris mane sužavėjo ypatingu pasirįžimu išugdyti patriotišką ir pilietišką kartą. Po minėjimo Juozas trumpai tremtiniams ir kitiems svečiams pristatė „Misija Sibiras’11“ ir pasidalino savo išgyvenimais. Žavėjausi. Ir su nekantrumu laukiau, kada ir aš galėsiu tai patirti. Nors širdy pajutau, kad mano patyrimai gali būti visai kitokie – vis tik visai kitokia gamta, kitokia komandos sudėtis…

Po šio pristatymo išvažiavome kartu su juo į Raseinių rajone esantį Butkiškės kaimą, kur susirinkę tremtiniai laukė Juozo pristatymo. Kaune prie mūsų prisijungė dar viena mano būsima bendražygė Chakasijoje. Atvykę į kaimą buvome labai šiltai sutikti ir pakviesti į kultūros namus, kuriuose mūsų su nekantrumu laukė didelis būrys žilų galvų, nors pastebėjau ir jaunimo, ir vidutinio amžiaus žmonių, tik kur kas mažiau. Negaliu apsakyti žodžiais, su kokiu užsidegimu kalbėjo dar tik šiandien sutiktas Juozas! Emocija pynėsi su kelio ir aplinkos apibūdinimais, o pokalbių su vietiniais Sibiro gyventojais nuotrupos buvo puikiai įpinamos į šiandieninės Lietuvos problemų sprendimo pasiūlymus. Na, to neįmanoma papasakoti – reikia išgirsti. Po pristatymo jis pristatė mudvi su Monika, o auditorija mūsų klausinėjo, kodėl mes, mergaitės, norime tokių fizinių sunkumų, ar nebijome meškų ir panašiai.

Po to buvome visi pakviesti prie itin vaišingai nusiteikusių šeimininkų stalo. Mums nusišypsojo laimė pabendrauti su seniausiu kaimo vyru, kuriam net 96 metai! Deja, paklaustas apie tremtį labai susigraudino, o mes supratome, kad šios temos geriau neliesti. Šalia sėdinti močiutė mums šnipštelėjo, kad jis net tris kartus tremtas. Pažadėjome grįžti dar kada nors vasarą aplankyti tą senuką. O energijos pas jį – iki šiol vienas pats malkas kapojasi, namie apskritai vienas viską daro, o dar mūsų visų nuostabai ir valsą pašoko su kaimyne, akordeonams užgrojus.

Vakare, grįžusi į Vilnių, pajutau būtinybę nuvažiuoti prie prosenelio kapo. Sutvarkyti ir pasisemti dvasiai stiprybės. Tėčio senelis buvo Juozapas Česnakavičius. Jis 1948 m. gruodį buvo ištremtas su visa šeima į Asiną (išskyrus močiutę, kuri per atsitiktinumą pasiliko Lietuvoje). Vargęs ten metų metus, 1954 m. išleidęs dukrą Nijolę grįžti namo, toliau kas vakarą po darbų svajodavo apie grįžimą Lietuvon. Deja tos dienos jis taip ir nesulaukė – mirė likus visai nedaug iki leidimo grįžti. 1989 m. jo palaikai buvo atvežti į Lietuvą, į jo mylimą žemę. Nors nesu jo mačiusi gyvo, vien močiutės ir jos sesers pasakojimai padarė man jį autoritetu. Darbštus (talentingas ūkininkas, kalvis, architektas), atsakingas, patriotiškas, sąžiningas, ir didžiausia vertybe laikęs šeimą ir Lietuvą. Net prieš metus nuvykusi į tą smulkų kaimelį, kur tais pat trėmimo metais visi ūkiniai prosenelio pastatai buvo nušluoti nuo žemės paviršiaus, dar radau žmonių, prisiminusių jį ir tik geru žodžiu pavadinę. Vieninteliai jo buvimo ten ženklai  – apsamanojęs kryžius prie kelio, obelys prie namo pamatų – vis dar apsipylę vaisiais, ir gėlių kupstas toje vietoje, kur gonkų būta.

…namo grįžau vėl pasisėmusi stiprybės. Su pačiomis šviesiausiomis mintimis užmigau.

Liepos 19

Paskutinė diena prieš ekspediciją

Iki šios dienos buvo įvairių įsimintinų dienų, kurių dėl nuolatinių kelionių ir išvykų neturėjau laiko aprašyti. Aš ir kiti ekspedicijos dalyviai buvome susitikime su Rozalija tremtinių namuose (ji buvo ištremta būtent į tą Sibiro regioną, kur šįmet ir yra organizuojama ekspedicija). Susitikimas buvo labai malonus: močiutė noriai pasakojo mums apie džiaugsmą ir vargą, patirtą Sibire, apie darbus miške, apie laidotuves, tačiau daugiausiai kalbėjo apie žavią Chakasijos gamtą – apie didelę kalnų upę, nuostabius kalnus. Su viltim akyse Rozalija prašė atvežti taip gausiai taigoje augančių kedrų riešutų.

Taip pat buvome nuvykę pas Vidmantą Zakarką, Manto tėvą, gyvenantį Panemunėlyje, kuris yra mūsų Sibiran gabenamo kryžiaus autorius. Jis mums aprodė kaimo bažnyčią, savo drožinius, bei kartu su žmona paruošė vaišių. Visą vakarą netrūko kalbų. Vidmantas mums parodė, kaip surinkti 4 dalių kryžių, kaip prikalti visus papuošimus, pasakojo, kaip taisyklingai sudėti armatūras, kaip paruošti cementą ir kaip statyti kryžių. Labai jaudinomės, kad viską įsimintume ir Chakasijoje tai atliktume teisingai. Išsivežėme tą kryžių, kurio dalims mano močiutė vėliau pasiuvo maišus su rankenomis gabenti iki Chakasijos ir patogiai nešti žygyje.

—-

Visą savaitę iki šiandien buvo daug apmąstymų dėl daiktų, kuriuos reiktų imti į ekspediciją. Ne tik apmąstymų. Nuolat laksčiau tai į rūsį, tai krausčiau namuose esančias spintas ieškodama įvairių daiktų: neperšlampamų rūbų, kilimėlių, negalėjau apsispręsti, kokį miegmaišį – ar lengvesnį, bet ne tokį šiltą, ar sunkesnį, bet pritaikytą šalčiams imti. Skaičiau, jog Chakasijoje dieną temperatūra 30-40 laipsnių, naktį – 0-12. Neįsivaizdavau, kur teks nakvoti – ar kaimelyje, ar priekalnėse, ar žemesnėse vietose, ar taigoje. Visa tai mano galvoje kėlė sumaištį. Buvome gavę privalomų daiktų sąrašą, bet kadangi daug keliauju po kalnus ir Lietuvą, kaip ir mano šeima, turistinis inventorius mūsų namuose itin gausus.

Nuo pat ryto ėmiau tvarkytis kambarį, kad būtų vietos reikiamiems daiktams dėliotis. Juk jau RYTOJ išvykstu į Sibirą. Vakar susipirkau (kaip tada maniau) paskutinius reikiamus daiktus. Na, o šiandien mamai dar teko sąrašą vaistų ir keleto dalykų sąrašą (žibintuvėlis, užspaudžiami sandarūs maišeliai ir pan.), į kurį įėjo ir mano „vegetaro gelbėjimosi maišelis“: kadangi visą gyvenimą nevalgau mėsos, o žygiuose paprastai valgomos dešrelės arba košės su „tušonke“, pamaniau, kad bus pravartu turėti verdančiu vandeniu užpilamų makaronų, bulvių košių ir t.t.

Paskambino Vytautas – vaikinas, kuris filmuos mūsų ekspediciją. Sakė, kad jei spės, atvažiuos nufilmuoti, kaip kraunu daiktus į kuprinę filmo pradžiai. Tai privertė mane iš pagrindų susitvarkyti kambarį. Šis procesas užtruko gana ilgai. Pabaigusi tvarkymąsi, ilgai stovėjau prie daiktų, išdėliotų ant grindų, o mano galvoje sukosi įvairūs įsivaizduojami laukiantys sunkumai  ir situacijos. Bandžiau numanyti, ko man tikrai reiks, o kas gali pragulėti kuprinėje nepaliesta iki pat grįžimo į Vilnių ir tik apsunkinti kuprinę. Vis atitraukiu keletą daiktų į šalį, bet netrukus vėl grąžinu prie visų. Žinoma, tiek daug nesvarstyčiau, jei apsistotume viešbutyje ir vaikščiotume į pajūrį, tačiau dabar 2 savaites niekur negalėsime palikti savo kuprinių – visi daiktai nuolat bus ant pečių. Galutinai apsisprendusi dėl kuprinės turinio, ėmiau grupuoti smulkesnius daiktelius į krūvas pagal naudojimo aplinkybes, pvz., žygiui – purškalas nuo uodų, kepurė su tinkleliu, saulės kremas, pleistrai nuospaudoms, pudra nuo drėgmės kojoms..

Liepos 20

Paliekame Lietuvą

Filmavimas taip ir neįvyko, nes Vytautas užtruko pas Stasę, kitą ekspedicijos dalyvę. Na, džiaugiuos, kad bent kambarį susitvarkiau! Kiek įmanoma talpiau ėmiau krauti daiktus į kuprinę. Mano sesė Saulė vis pasiūlydavo duoti dvigubai mažesnę muilinę, pasisiūlydavo sulankstyti rūbus ir pan.

Į kuprinę sutilpo viskas: miegmaišis, pripučiamas kilimėlis, vaistinėlė, visi rūbai, higienos reikmenys, mano „pagalbos vegetarui maišelis“, apsaugos nuo uodų, lietaus, dienoraštis, indai. Į kuprinės šoninę kišenę įtvirtinau Lietuvos vėliavą, o tokių pat spalvų juostelėmis prisirišau prie kuprinės batus.

P.S. dabar važiuojame automobiliu per Chakasiją, kuris labai krato, dėl prasto kelio, todėl rašyti labai sunku.

Mama man padarė labai skanius pietus: bulvių su salotomis ir šviežiomis voveraitėmis. Vos spėdama juos suvalgiau ir išvažiavau su mama į stotį. Kuprinė nebuvo labai sunki, bet ir ne tokia lengva, kokios tikėjausi, tiek laiko skyrusi daiktų atmetinėjimui. Daugiau nieko negalėjau palikti.

LiJOT‘e susirinkome visi ekspedicijos dalyviai, kur mus draugiškai pasitiko Ignas, Arnas ir kiti LiJOT‘o darbuotojai (tarp jų ir Mantas, vyksiantis šįmet su mumis). Išgeriam arbatą plepėdami, kas ką naudingo nusipirko ar besidalindami patarimais, ką daryti, kad batai nenutrintų. Arnas, pakilnojęs keletą kuprinių, patarė pasilikti po vieną megztinį, 2 trumpom rankovėm marškinėlius, 2 poras sportinių kojinių, 1 kelnes, kad Maskvos oro uoste nekiltų bėdų ir netektų daug ko palikti ten. Kuprinės svoris negali viršyti 20 kg. Išsiėmiau megztinį ir šiltas vilnones kojines.

13.30 val. LiJOT‘e vyko bendrų daiktų dalijimasis – puodai, suvenyrai Sibire gyvenantiems lietuviams, kryžiaus dalys…

16.00 val. Vilniaus traukinių stotyje prasidėjo iškilmingas mūsų ekspedicijos išlydėjimas. Laukimo salėje vyko konferencija, kurioje dalyvavo europarlamentarai, tarp jų ir V.Landsbergis. Ten susirinko mūsų artimieji, draugai, pažįstami, žurnalistai, fotografai. Kiekvienas mūsų gavome po lietuviškos duonos kepalėlį, nuo V.Landsbergio – po 2 knygas. Kažkodėl visos ceremonijos metu labai ėmė graudulys. Po oficialiosios dalies atsisveikinome su brangiais žmonėmis, kurie mums mojavo ir šūkčiojo lipant į traukinį.

17.00 val. pajudėjo mūsų traukinys Vilnius-Maskva. Nieko nelaukdami iš artimųjų suneštų vaišių ir lauknešėlių sudėjome bendrą stalą, prie kurio smagiai šnekučiavomės ir užkandžiavome. Mums buvo išdalintos migracijos kortelės, kurias turėjome užpildyti.  Kadangi viskas buvo nurodyta rusiškai ir nelabai išsamiai, daugumai teko pildyti keletą kartų, kol baigėsi traukinyje turimi blankai. Labai greitai privažiavome Baltarusijos sieną, prie kurios traukinys stovėjo beveik valandą, nes pasieniečiai labai griežtai tikrino. Kraustė kuprines, domėjosi mūsų maišais, kuriuose gulėjo kryžiaus dalys ir t.t. Galiausiai pajudėjome.

Apie 23.00 val. pasiekėme Minską, kur traukinys stovėjo 20 min., tad galėjome išeiti į lauką pakvėpuoti grynu oru.

Liepos 21

Maskva – Krasnojarskas

9.00 val. atvykome į Maskvą. Nustebino didelis aukso spalvos SSRS herbas, besipuikuojantis tik įėjus į stotį bei iš jos išėjus – kita SSRS simbolika net ant tvoros statybų aikštelėje. Nuo stoties mus pasitiko 2 Lietuvos ambasados Rusijoje autobusiukai, kurie mus nuvežė į ambasadą. Čia mus pasitiko įgaliotasis ministras Jonas Grinevičius. Buvome labai maloniai priimti. Mums buvo paruošti gausūs pusryčiai, o po to duota keletas kambarių su voniomis nusiprausti ir pailsėti.

Po to leidomės į Maskvos centrą. Apžiūrėjome Raudonąją aikštę, naująjį soborą ir kitas Maskvos įžymybes. Stulbino net ant valstybinių pastatų (teismo, Užsienio reikalų ministerijos) išlikusi sovietinė simbolika. Ką jau kalbėti apie bibliotekų fasadus ar pavadinimus…

Grįžome į ambasadą, kur dar užkandome ir pasidalinę kuprinėse esančius daiktus, kad išlygintume jų svorį, išvykome į oro uostą. Atvykę ten, užsiėmėme kryžiaus dalių pakavimu. Kiekvieną dalį, esančią maiše, sudėjome į vieną bloką, kurį suvyniojome savo turistiniais kilimėliais. Tuo tarpu smulkias, trapias puošmenas bei mukelę pasiėmėme į rankinį bagažą, kad joms nieko nenutiktų. Mano kuprinė svėrė 19,8 kg – vos per plauką įtilpo į rėmus.

Lėktuvo teko ilgai laukti – spėjau net nusnūsti. Sulipę į lėktuvą netrukus gavome vakarienę. Pro langą buvo matyti saulėlydis. Skridome beveik 4000 km, tad laikas skrendant pasikeitė nuo Maskvos net 4 valandom.

Liepos 22

Krasnojarskas – Abakanas

Šiek tiek pamiegojus ant Kęstučio kelių ir pabudus jau mačiau aušrą kitoje lėktuvo pusėje. Leidomės gana skausmingai – lėktuvas tūpė labai staigiai žemėdamas. Nusileidome Krasnojarske. Ankštoje salėje teko sumaištyje laukti beveik valandą: jokio personalo, visos durys arba užrakintos, arba užklijuotos įspėjančiomis neiti juostomis. Galiausiai durys buvo atrakintos ir mes sėkmingai atgavome savo bagažą.

Čia mūsų laukė iš anksto užsakytas autobusiukas, nuvešiantis mus į Chakasijos sostinę – Abakaną. Visą kelią dauguma mūsų snūduriavo, nes lėktuve miegoti nebuvo labai patogu. Iš pradžių man ant kelių miegojo Eugenijus, o paskui aš įsitaisiau ant sumestų kuprinių ir buvo labai patogu. Kai miegai išsilakstė, mėginau rašyti dienoraštį, tačiau tai buvo gana keblu – kelias vingiavo, o mašina gan stipriai kratėsi. Privažiavome Chakasijos Respublikos ženklą, prie kurio sustojome pramankštinti kojas. Kitoje kelio pusėjo stovėjo ženklas „Sveiki atvykę į Krasnojarsko kraštą“.

Iš miškų pervažiavome į stepių kraštą – abiejose kelio pusėse puikavosi platūs kalvoti slėniai, o jų tolumoje matėsi kalnai. Vietinis vairuotojas mums parodė stepėse stovinčius uolų ratus, kuriais būdavo apdėlioti kunigaikščių kapai.

Atvykome į Abakaną, kur pirmiausia buvo užregistruota mūsų buvimo Rusijoje vieta. Pasirodo, tai privaloma procedūra. Atvykę prie viešbučio, kuriame turėjome pernakvoti, sutikome jau mūsų belaukiantį Gintautą – ekspedicijos vadovą.

Įsikūrėme tame sovietinio stiliaus viešbuty, kuriame labai keistai atrodė naujai įtaisyti liftai. Po ilgos kelionės norėjosi nusiprausti. Įėjusi į tualetą, esantį mūsų kambariuke, neradau dušo. Šūktelėjau gretimiems kambariams – gal pas juos yra. Pas nieką nebuvo. Staiga, iš netoliese esančio kambario pasigirdo balsas „Gi mes visi turime dušus, patikrinkite prie kriauklės“. Ir iš tikrųjų – atidžiau pažiūrėjusi, pamačiau, jog prie čiaupo yra pritvirtinta šlangelė su dušo galvute, tačiau nei užuolaidų, nei vonios – nieko nebuvo. Šalia kriauklės vos ne prilipintas stovėjo tualetas. Pamačiusi tarp plytelių esančią skylę vandeniui subėgti, supratau, kaip čia viskas padaryta. Taigi ploviausi galvą sėdėdama ant tualeto dangčio krašto ir palenkusi galvą. Visai nusipraust buvo sunku – apsitaškė visos patalpos sienos, šiukšliadėžė, o neužsidarančios durys dar kėlė daugiau nepatogumų. Tačiau visa tai buvo savotiškai įdomi patirtis – tėvai juk nuolat taip gyveno.

Kadangi dauguma ilsėjosi ar bandė atsiimti miego už trumpąją skrydžio naktį, aš su Matu nusprendėme pasivaikščioti po Abakano centrą. Centras atrodė maždaug taip: apsilupinėjusia tvora su sovietinėm žvaigždutėm aptvertas parkas, kuriame buvo saulės nualinta žolė ir išdžiūvę nuo karščio krūmai. Ir patys bėgome upeliais. Parke buvo net du fontanai, o šalia vieno iš jų – dviejų kunigaikščių skulptūra bei metaliniai ąžuoliukai, ant kurių poros kabina spyneles. Čia pat už parko tvoros stovėjo cerkvė, kurios kupolo auksas taip blizgėjo, kad akys net ašarojo. Ta prabanga cerkvės viršuje kontrastavo su apsilupinėjusiu sovietinių daugiabučių palikimu bei šalia vaikščiojančiais skurdžiai apsirengusiais žmonėmis. Į cerkvę įeidamos moterys ar merginos užsiriša galvas skarelėmis. Kažkaip nusprendžiau neiti vidun, nes skarelės neturėjau, tad galbūt tai galėtų būti nepriimtina. Užėjome į parduotuvę ir grįžome atgal į „Družbą“.

Pavakarieniavę valgykloje ir grįžę į savo viešbutuką, susirinkome fojė, kur turėjome aptarti artimiausių dienų planų. Atvyko memorialinio paveldo direkcijos atstovas, su kuriuo mes pasikeitėme Lietuvos ir Chakasijos vėliavomis bei pabendravome.

Pabaigę spręsti problemas, susirinkome 823 kambariuke pasėdėti, pasivaišinti ir pasidalinti savo lūkesčiais, viltimis ir maloniai praleisti vakarą. Kažkodėl mane graužė sąžinė, kad atkeliavome taip toli, o, atrodo, neskubam daryti to, ko čia ir atvykome – sėdime pusę dienos viešbutyje ir nieko nedarome. Tai mane nervino, bet tikėjaus, kad tuojau tai pasikeis. Esame taip toli nuo Lietuvos, sukartas toks tolimas kelias, į mus sudėta tiek daug vilčių. Nenoriu sėdėti nė minutės rankų sudėjus.

Liepos 23

Abakanas – II Imekas (pirmosios kapinės)

9.00 val. ryto visi renkamės fojė, kur pasiskirstome komandomis, kurie eis ieškoti pirkti įrankių (kirvių, kastuvų ir t.t.), o kurie – maisto. Mane priskyrė į virtuvę. Išėję į lauką buvome sutikti Chakasijos nacionalinės televizijos žurnalistų su kameromis, kur Gintas ir keletas dalyvių davė interviu.

Parduotuvė, nors ir didžiausia sostinėje, buvo mažutė, kurioje tvyrojo ne patys maloniausi kvapai. Į vežimėlį prikrovėme konservų, kruopų, makaronų. Priėjome duonos skyrių. Ne tik iš kvapo bet ir iš galiojimo datų buvo aišku, kad pačios šviežiausios duonos galiojimas pasibaigęs jau prieš 5 dienas. Tada patikrinome net konservų galiojimo datas. Teko kai ką pakeisti.

Sutalpinę visą savo mantą į autobusiuką, išvykome į pietų Chakasijos regioną. Autobusiukui vingiuojant po stepių ir priekalnių kelius, mokiau komandą partizaninių ir tremtinių dainų, kurias iš didelės krūvos jie buvo išsirinkę. Kadangi Azkiz gyvenvietė buvo pakeliui, ten stabtelėjome ir sutvarkėme 2 lietuvių kapus: vyrai iškėlė kryžių supuvusia apačia, nupjovė tą susenusią dalį ir tada visi kartu iš naujo jį įkasėme. Kryžius pažemėjo, bet ilgiau stovės. Šiose kapinėse aptikome ir vieną kapą, ant kurio paminklo buvo matomi rusiški vardas ir tėvavardis, bet latviška pavardė – užsiėmiau jo sutvarkymu.

Toliau važiuojant už lango matomi kunigaikščių kapai, šamanų gyvenvietė, taip pat pro akis prabėgo keletas medžių ir stulpų, apraišiotų spalvotais raišteliais – tai prašymai Žemės, Oro, Vandens ir Ugnies jėgoms – kiekviena spalva simbolizuoja vis kitą gamtos jėgą.

Privažiavome dar vienas kapines, esančias tiesiog plačioje stepėje, pilnoje duriančios ir dilginančios žolės. Tik kapinių teritorijoje augo medžių – beržų ir krūmokšnių, kurių nesu mačiusi Lietuvoje. Čia aptikome irgi 2 palaidojimus. Pirmajame iš karto į akis krito išlankstyta augančio medžio vidury kapo ir išgriuvusi tvora. Padėdamos vyrams ištraukėme ją laikydami už kampų ir daug pastangų ir jėgų sudėję į jos ištiesinimą, ją vėl įkasėme. Medžio, augusio kapo viduje, nekirtome – jis buvo augantis čia, matyt, tiek pat laiko, kaip ir žmogus palaidotas. Todėl tik apkapojome jo sausas šakas. Su Ieva nuvalėme po žemėmis pasislėpusį betoninį antkapį šalia to pirmojo aptvertojo kapo. Čia jau buvo galima rasti ir užrašą – D.P. bei mirties metus – 1956 m. Mūsų darbą filmavo vėl čia atskubėję žurnalistai.

Teko skubėti į autobusiuką, nes pakeliui laukė dar vienos kapinės, apie kurias iš vienintelės ir paskutinės čia buvusios ekspedicijos (1990 m.) nebuvo jokių žinių. Iki jų buvo netoli – tai Pirmas Imekas (dabar jau nebegyvenamas – jame išlikę tik keletas senų kolūkių). Kapinaitės buvo ant kalvelės. Ten nuskubėjo ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna patikrinti, ar yra lietuviškų kapų. Netrukus jis grįžo pareiškęs, kad arba jie neišliko, arba jų čia ir nebuvo.

Važiuojame toliau. Po truputį imu jausti širdyje, kad jau pradedame daryti tai, ko čia ir atvažiavome. Degiau troškuliu atrasti, pamatyti ir atstatyti. Įvažiavome į II Imeką, kuriame kol kas labiausiai iš visų iki šiol pamatytų kaimelių virė gyvenimas. Pirmas dalykas, kuris nustebino, tai buvo ramiai po kelią bevaikštančios ar besivoliojančios karvės. Stotelėse, kurių architektūra pranoko visas naujausias Vilniaus stoteles, buvo aiškiai jaučiama sovietinė dvasia ir apsilupęs sovietmečio kvapas, nuo saulės slėpėsi arkliai. Taip susigrūdę, kad iš stotelės kyšojo tik užpakaliai ir keletas galvų. Pravažiuojame šalia kelio tekantį upokšnį, kuriame primesta skudurų ar rūbų (buvo sunku suprasti). Tame pačiame upelyje turškėsi bei šalia esančiame purvyne voliojosi kiaulės. Žmonių nė ženklo. Apie jų buvimą liudijo tik gyvuliai, slankiojantys be vietos po gatveles ir ieškodami pavėsio. Namukai labai skurdūs, tvoros apsilupusiais dažais, mašinų mažai, o dauguma jų – seni žiguliai ar lados. Staiga dešinėje kelio pusėje pasimatė aikštė, kurios viduryje puikavosi vis dar stovinti Lenino skulptūra. Leninas išdidžiai rodė ranka į vakarus – ten, kur turi plisti revoliucija.

Mus išleido kilometras už Antrojo Imeko pakelėj. Ant pečių užsikėlę sunkias kuprines, į rankas pasiėmę pjūklus, kirvius, kastuvus, armatūras, puodus, ir kiekvienas po 2 penkialitrius butelius vandens, patraukėme per stepes ieškoti vietos stovyklavietei.

Stovyklai vietą išrinkome apjuostą krūmų linija, skiriančia mus nuo laisvai besiganančių arklių ir jaučių.  Iš kitos pusės nuo plataus krūmyno mus skyrė upelis. Ėmėme statyti palapines. Jos visos buvo parūpintos LiJOT‘o. Jas statyti buvo sudėtinga – lyg koks galvosūkis. Pirmąkart mačiau palapinę, kurios „meškerės“, turinčios susikryžiuoti viršuje centre, būtų toje vietoje sujungtos. Per tai kilo daug keblumų bandant jas prakišti į tam skirtas vietas. Galiausiai su Pauliaus pagalba palapinė įgavo reikiamą formą ir į ją sutilpo visa mano, Monikos ir Stasės manta. Kadangi žemė labai nelygi, duobėta, į duobes prikroviau prirautos žolės. Greitai ant karties šalia stovyklos iškilo Lietuvos vėliava, o nosis jau maloniai kuteno verdamų makaronų ir laužo kvapas.

Pavalgėme ir gerdami arbatą dainavome bei šnekučiavomės. Kaip šventa giesmė nuskambėjo mūsų visų pastangomis po eilutę prisiminta daina „Tie raudoni vakarai“.

Dangus pilnas žvaigžių, šviečia jaunatis. Atsisėdusi drauge su Matu prie upelio dainavome ir stebėjomės nakties ramybe.

Liepos 24

II Imekas – Taštip – Balachtašas

Nors buvau prašiusi, manęs anksčiau nepažadino, „nes aš taip mielai ir ramiai miegojau“. O norėjau parašyti dienoraštį – tam laiko labai trūksta. Pavalgėme anksčiau atsikėlusių Stasės ir Kęstučio išvirtų ryžių su razinomis ir išgėrėme po puodelį arbatos. Viską susipakavę persinešėme daiktus į už 1km esančias kapines, kuriose aptikome tris kapus, kurių du buvo labai verti dėmesio.

Pirmąjį kapą žymėjo storas sunkus kryžius, gulintis ant kapo. Centre matėsi vieta dabar jau išpuvusiai arba išplėštai mukelei. Šalia antrojo stovėjo kitas medinis kryžius. O trečiajame buvo išlikęs kauburėlis, prilaikomas medinio rėmo ir pažymėtas paprastu ir kukliu kryželiu. Pastarojo tvarkymo ėmiausi aš. Kai kartu su Mantu iškapojome krūmus nuo to kauburėlio, ėmiausi smulkesnių darbų – nušveičiau samanas nuo kryžiaus ir medinių sutvirtinimų. Vėliau padėjau merginoms nešioti vyrų iškirstus krūmus ir medelius – lietuvių palaidojimų teritorija tapo iš karto šviesesnė ir ėmė panašėti į kapines. Nustebino tai, kad šalia kapų mėtėsi daugybė šiukšlių – degtinės butelių, saldainių popieriukų, vienkartinių plastmasinių indų. O čia gi rusų papročio per Velykas pavalgyti drauge su mirusiais apraiškos. Nors tradicija labai graži, niekaip nesuprantu, kodėl jie viską palieka. Bekasdami duobę nuvirtusiam kryžiui, visai negiliai, vos po lapų sluoksniu, vyrai rado kojos protezą. Vyrai iškasė duobę ir sutvirtinę kryžių jį įkasė. Viduje šmėkštelėjo kažkoks geras jausmas ir azartas sutvarkyti kuo daugiau kapų.

Mūsų atvažiavo paimti telefonais surasti vietiniai, kurie sutiko padėti trimis mašinomis. Vienoje eilėje sėdėjome visos merginos – net 6. Galiausiai atvykome į miestelį Taštip. Mums menininkas, vairavęs vieną iš mašinų, ir gidė Lena aprodė chakasų istorijos muziejų. Tada turėjome susitikimą su Taštipo miestelio meru, pro kurio langą matėsi išdidžiai vėlgi į vakarus rodantis Leninas. Aikštės tvora gerokai apsilupusi, tačiau žvaigždutės vis dar skaisčiai raudonos. Nustebino ir tai, jog nors paminklas ir senas, trinkelės aplink jį pakeistos visai neseniai. Lenino paminklas čia dar puoselėjamas ir gerbiamas. Meras buvo labai malonus, su juo mes apsikeitėme simbolinėm dovanom, mus visus nufotografavo miestelio žurnalistas-laikraščio redaktorius ir pranešė, kad būsime penktadienio laikraštyje.

Pavyko sužinoti, jog keliolika kilometrų nuo šios vietos gyvena lietuvių. Deja, transportas nuvykti iki jų buvo itin skurdus. Todėl vyko 4 žmonės, gerai kalbantys rusiškai. Aš ir kiti pasilikę žmonės užsiėmėme dienoraščių rašymais, ilsėjomės ir slėpėmės nuo spiginančios saulės pavėsyje, kuriame termometras rodė 38.

Kai tie laimingieji grįžo, išvykome mokykliniu autobusiuku, kurio visas interjeras ir išorė atrodė kaip iš sovietmečio, tačiau išlipdami sužinojome, kad jis 2003 m. gamybos. Ilgai negalėjome tuo patikėti. Mus išleido prie didelės pievos, kur išlipusius mus pasitiko svilinantis karštis. Vieni statė palapines, kiti kirto praėjimą prie šaltinėlio, treti kūrė laužą. Vakare nuėjome išsimaudyti prie upelio. Jo dugnas labai molingas, vanduo ledinis. Tačiau jame atsispindėjo daug daug žvaigždžių.

Liepos 25

Balachtašo kapinių tvarkymas. Gražiausios kapinės.

Nuo pat ankstaus ryto išsiruošėme tvarkyti Balachtašo kapinių. Buvome įsikūrę ganyklose, kurias nuo taigos pradžios skyrė upelis. Per jį perėję ir pakilę į kalną bei paėjėję miško keliuku ėmėme nerimauti – kur gi tos kapinės – visur vieni medžiai, o ir iš krūmų gausos buvo galima spėti, kad čia jau labai ilgai nebuvo žengusi žmogaus koja. Alekna riktelėjo mums sustoti ir toliau neiti. Jis užuodė, kad čia jau prasideda kapinės… Kapinės po žeme ir po krūmynais, žolynais. Nematomos kapinės. Laukinės. Geriau įsižiūrėję pastebėjome į medžius pasirėmusius, virsti pradėjusius 3 aukštus lietuviškus kryžius.

Greitai gavome instruktažą: pirmas darbas – nurauti žoles ir nukirsti krūmus. Eiti labai atsargiai, nes visi kryžiai jau nuvirtę, užaugę samanom, gali būti sutrešę. Juos lengva sumaišyti su žole apaugusiais nuvirtusiais beržais.

Ėmėmės šio darbo labai nekantraudami. Nurovus žoles ėmė matytis po samanomis besiilsinčių kryžių kontūrai. Su didžiausiu smalsumu atsargiai nuiminėjome samanas ir parodydavome kryžių saulei, į kurią anksčiau rodė jis pats.

Taip vienas po kito buvo atidengti 13 kryžių. Kai kurie iš jų buvo taip paveikti drėgmės, kad net labai norėdamas jo nepakelsi. Per rasto vidurį jau suleistos storos šaknys, skersinis visai sutrešęs (taip, kad jei keltum vertikaliąją dalį, horizontalioji liks žemėje). Ant kai kurių kryžių pastebėjome papuošimų likučių, kuriuos kiek įmanoma kruopščiau stengėmės grąžinti į vietas ir vėl pritvirtinti. Ant keleto kryžių buvo matyti užrašai su vardais, pavardėm ir gyvenimo metais.

Per rytą atidengę visus kryžius ir pakėlę juos ant rąstukų, kelioms valandoms palikome juos išdžiūti, nes jie buvo kaip reikiant prisigėrę drėgmės!

Kol dauguma buvo išėję į stovyklą ilsėtis, pasilikau aš ir dar keletas vaikinų, kurie užsiėmė tų 3 nenuvirtusių kryžių atstatymų. Procedūra buvo ta pati – kryžių iškeldavo iš duobės, nupjaudavo sutrešusią dalį, ir vėl įkasdavo tvirtai žemę sutrypdami kojomis.

Aš, o vėliau ir Monika, užsiemėme šalia esančių rusiškų kapų sutvarkymu. Jų kryželiai buvo gerokai mažesni nei lietuviškų – matyt todėl ir neišvirtę, dar stovintys. Nulupdavome kryžių baigiančias pasiglemžti samanas, iškapodavom krūmus, augančius kapo vidury, ir surinkdavome nuo nežina kelintų metų Velykų pasilikusius butelius. Slaviškuosius kapus puošė dirbtinės gėlės, dabar jau išsibarsčiusios, išblukę. Jas irgi surinkome išmetimui, o gražesnes tvarkingiau įsmeigėme.

Antroje dienos pusėje merginoms visai nebeliko darbo. Prieš tai užsiėmę užrašų ryškinimu, samanų lupinėjimu nuo kryžių, papuošimų rankiojimu, dabar tegalėjome stebėti, kaip 5 ar dar daugiau vyrų bando atkelti kryžių, jam kasa duobę, tada įkėlinėja kryžių ton duobėn ir pan. Todėl merginos grįžo į stovyklavietę. Man ši vieta taip patiko, jautėsi kažkoks sakralumas, kad nusprendžiau pasilikti. Keliolika minučių stebėjusi vyrų darbą ir supratusi, kad tik maišausi jiems po kojom, susigalvojau darbo ir sau. Pasiėmusi kirvį sumąsčiau, jog reikia prašviesint šią teritoriją ir pirmiausia ėmiausi kapoti smulkius krūmokšnius. Kai jų nebeliko, perėjau prie eglių ir pušų šakų genėjimo. Kapojau visas, kiek tik pasiekiau. Mane taip pagavo įkvėpimas, kad buvo sunku sustoti. Karštis, žinoma, darė savo. Visa nugara bėgo jau nebe upeliais, o prakaitas tiesiog buvo visiškai permerkęs marškinius. Kai iškapojau visas šakas, nusprendžiau iškirsti ir nudžiūvusius medžius, kad jie po kiek laiko virsdami nenugriautų tų senų, nebe tokių tvirtų kaip anuomet, kryžių. Darbavausi iki pat vakaro.

Vakare, saulei leidžiantis, teritorija atrodė visiškai neatpažįstamai. Iš tankios krūmais, žolėm, vijokliais apaugusios taigos dabar jau šviesoje išdidžiai stovėjo lietuviški kryžiai.

Vaikinai ėmė nešti žvyrą, cementą ir kol keletas jų maišė duobėje cementą, Kazimiras su keleto žmonių pagalba ėmėsi surinkinėti kryžių, atgabentą čia, į šią užmirštą vietą. Padėjau jam pritaikydama papuošimus ir atitaikydama reikiamų dydžių vinutes. Netrukus kryžius buvo surinktas, armatūros sudėtos ir jis iki reikiamo gylio buvo nugramzdintas į cementą. Parėmę jį lazdomis, grįžome į stovyklavietę.

Tik tada supratau, kad nuo pat ryto nieko nevalgiau, bet dirbant toje šventoje vietoje, matyt, dvasinė palaima buvo užgožusi mintis apie alkį. Su džiaugsmu sušveičiau vakarienę. Jaučiausi neapsakomai gerai. Šiandien mes padarėme didelį ir svarbų darbą.

Liepos 26

Maturas – Miziugolas – Maturas – Taštypas

Papusryčiavę aplankėme kapinaites, kuriose vakar visą dieną plušėjome ir dar kartą nusistebėjome, kaip nuostabiai atrodė kryžiai, apšviesti kylančios saulės spindulių. Netikėjome, kaip greitai pasikeitė vaizdas.

Šiandien teks paėjėti 5 km iki Maturo kaimelio, iš kurio ieškosimės transporto keliauti toliau. Čia, Chakasijoje, pagrindinės lietuvių gyvenvietės išsidėsčiusios labai toli viena nuo kitos – po 100, 200, net 300 kilometrų. Todėl tenka ieškotis transporto, ką daryti čia labai sudėtinga. Daugiausiai tuo užsiema Gintas, Mantas ir Kazimiras.

Tik priėjus Maturą mus pasitiko jau tapęs mums įprastu miestelio vaizdas: karvė, įsibridus į purvyną, kiaulės, besikasančios į elektros stulpus, 2 girtos merginos, maldaujančios cigaretės.

Sustojome mokyklos kieme po dideliais medžiais, kur nusimetėme nuo pečių kuprines ir užkandome. Alekna surado transportą į kapinaites, esančias šalia Miziugolo gyvenvietės. Paaiškėjo, kad su juo gali važiuoti dar 8 žmonės. Įspūdingiausiu iki šiol matytu autobusiuku Išvažiavome keturi vaikinai ir keturios merginos. Jis priminė sovietinį miškovežį-visureigį. Salonas buvo įspūdingas – jokių sėdynių (kaip bagažinė). Netikėtai, patraukus virvutę, palei sienas atsilenkė lentos – suoliukai, ant kurių sėdint nuo lubų galvas skyrė ištiestas delnas. Kelias buvo toks, kuriuo važiuoti nepasirašytų nei vienas mano pažįstamas. Duobės siekdavo net metro gylį. Ta pačia mašinute, kurioje šokčiojome trankydami galvas į lubas ir griuvinėdami nuo suolelio, mes pervažiavome du upelius, nors per apačią ir buvo pradėjęs srūvti vanduo. Langai atsidarė kaip namuose – į išorę. Rankenėlės irgi tokios pat. Atvykę buvome vėl nustebinti mašinos pagaminimo metais – nors ji jau nenusakomos spalvos ir sunkiai nustatomo pajėgumo, pasirodo, 1993m. gamybos.

Bridome per pievas, pilnas aukštesnių už mus dilgėlių. Tada kilome taiga stačiai aukštyn. Karštis labai alino mus, nors ėjome be kuprinių – nešėmės tik darbo įrankius. Gintas sustojo ir pasakė, kad dar toliau kapinių negali būti. Mums, merginoms, liepė pasilikti pušų pavėsyje, o išsiskirstę vaikinai ieškojo kapinių. Ievai, o po kelių minučių ir man pradėjo kraujuoti nosys. Labai karšta, o vandens daug neėmėme – nesitikėjome, kad taip ilgai reikės jų ieškoti. Galiausiai išgirdome šaukiant mus. Kai atėjome, Gintas jau buvo nusprendęs, kad čia kapinių nėra ir aiškiai sunerimęs bei nervindamasis dėl to paskubino mus keliauti atgal į autobusiuką. Buvo sunku patikėti, kad Gintas pasidavė.

Kai tik jį pasiekėme (o ėjome su didžiausiu nusivylimu), vietinis vairuotojas pamojo ranka dešiniau, nei kad mes ėjome ir pasakė, lyg tais ten yra kažkokios kapinaitės. Jis iki jų nuėjo kartu su mumis, vėl brendant per milžiniškus dilgėlynus ir klupinėjant dėl itin nelygios žemės. Ir iš tiesų – ten buvo mažutės, tikros lietuviškos kapinaitės. Pirmiausia pamatėme tarp sausų eglių, beržų ir smulkių krūmokšnių stovinčius du labai aukštus kryžius. Vienas jų buvo 7-9 metrų aukščio ir smarkiai pasviręs. Apvalėme teritoriją. Kadangi didysis kryžius buvo tiesiog milžiniškas ir sunkus, savo pajėgomis negalėjome jo išimti ir panaikinus išpuvusią apačią vėl pastatyti, todėl tik šiek tiek jį apkasėme. Tada jį pastūmėme, kad stovėtų tiesiau, ir vieniems laikant, antriems įkalant po pliauską, kad tvirčiau stovėtų, o tretiems užkasinėjant žemėmis, įtvirtinome vėl.

Keletas kryžių gulėjo ant žemės. Ant jų iš plonos skardos buvo išpjaustytos ir prikaltos raidės – tai 1990m. ekspedicijos darbas. Tačiau dabar jos jau buvo nutrupėję ar susiraitę, nubyrėję. Nusprendžiau pataisyti išskirtinį kryžių, kurio skersinius jungė įstrižos jungtys, primenančios tankias kopetėles. Jos buvo labai ne kokios būklės. Viskas išbyrėję, laikosi vos vienas galas ant baigiančios iškristi vinies. Pasiemusi vinučių maišelį ir plaktuką kiekvieną tų „kopetėlių“ skersinį kruopščiai sukaliau į vietas ir sutvirtinau kryžiaus skersinius, nes ties jungtimis jau klibėjo. Šiek tiek patrumpinę jo apačią (vėlgi dėl puvėsių), vyrai jį pastatė iš naujo. Buvo gera matyti jį vėl besipuikuojantį ir rodantį į dangų. Šiose kapinėse palikome stovėti 4 didelius kryžius ir dar porą mažiukų, tikriausiai skirtų vaikams.

Sugrįžome į Matur. Visi, išskyrus Mantą ir Kęstutį, jau buvo išvykę į Taštip. Dabar laukėme transporto ir mes. Kai sugrįžome į Taštip, buvo jau vakaras. Lena surado mums nakvynę miestelio mokyklos internate, kurio interjeras, pavyzdžiui vietomis matomos metai po metų penkiomis spalvomis dažytos sienos) taip pat privertė pasijusti grįžus bent 30 metų atgal.

Lena mus palydėjo prie upės, kur patogu maudytis. Vietomis ji buvo akmenuota ir smagiai šniokštė besirisdama per uolas, o šitoje vietoje ji buvo ramesnė, nors ir su akmenim, kuriuos buvo apgaubęs vanduo. Visi laimingi sušokome į vandenį nusiprausti po keleto dienų darbavimosi karštyje. Buvo taip gera. Kai jau visi buvome vandeny, ant kranto sėdėjusios vietinės moteriškės ėmė kažko klausinėti Lenos, kuri Chakasijoje mums buvo kaip mama. Netrukus pasigirdo piktas tonas. Moterys ėmė ginčytis, o moteriškė, pradėjusi konfliktą, jau griebėsi plytos ir bandė smūgiuoti Lenai. Staiga jos rankoje atsirado pustuštis degtinės butelis – aiškiai įkaušusi. Prie jų pribėgo Kazimiras ir Tadas ir bandė išskirti ir gražiuoju pasikalbėti. Piktoji moteriškė spjovė į Leną ir mus šūksniais vadino fašistais, piktinosi, kurių galų mes čia atkeliavome, ko mums reikia jos kaime, šūkčiojo, kad nešdintumėmės ten, iš kur atėję ir besisvaidydama įvairiais keiksmais nudardėjo savo senu dviračiu. Baisu, kaip iki šiol galvose išsaugota ta pati propaganda, kaip tai turėtų veikti net ir jaunąją kartą! Mums teko raminti verkiančią Leną ir tikinti ją, kad mūsų ji neįskaudino, kad buvome tam pasiruošę ir pan. Tai buvo vienintelis nemalonus incidentas per visą ekspediciją.

Visi gaivūs ir jau beveik pamiršę patirtą įvykį paupy buvome priimti į vieną iš muziejaus kambarių pavakarieniauti. Nors jau buvome apsipirkę maisto Taštipo krautuvėje, muziejaus darbuotojai jau buvo mums paruošę vaišes, nuo kurių mums net akys sužibo, o jie dar atsiprašinėjo, kad taip kukliai. Labai džiaugiausi lėkštėje matydama tiek daug žalumynų (svogūnų, krapų, petražolių) – po keleto dienų vien košių, tai buvo tikra palaima.

Šį vakarą įpusėjome savo ekspedicija. Ta proga susirinkome vienoje iš mokyklos klasių aptarti savo džiaugsmus, vis dar neišsipildžiusius lūkesčius ir viltis. Labai svajojau sutikti lietuvių ir su jais pabendrauti, o šiaip buvau patenkinta mūsų darbu – ypač tomis neįsivaizduojamo grožio Balachtašo kapines, prie kurių tvarkymo teko ne vieną litrą prakaito išlieti.

 

Liepos 27

Tradicinė muzika Taštype. Mažieji Arbatai: gyvieji ir mirusieji.

Papusryčiavę internate, skubėdami susirinkome į muziejų, kur viena moteris buvo pasisiūliusi surengti mums tradicinės muzikos koncertą. Ji buvo apsirengusi stilizuotais tradiciniais chakasų rūbais ir atliko mums po keletą dainų pritardama įvairiais instrumentais: dambreliu, būgnu, į kankles ir į liutnią panašiais instrumentais. Man tų dainų melodijos ir instrumentų skambesiai labai patiko ir po koncerto ilgai su ja kalbėjausi, pasakojau, jog pati vadovauju folkloro grupei. Ji prašė, kad padainuočiau keletą lietuviškų dainų ir man jas atlikus, buvo labai sužavėta ir atrodė susidomėjusi.

Po koncerto kiekvienas gavome po laikraštį – tik tada ir susivokėme, kad jau penktadienis. Mūsų nuotrauka ir straipsnis apie ekspediciją puikavosi pirmajame laikraščio puslapyje.

Palikę sunkias kuprines muziejuje, leidomės autobusiuku į Mažuosius Arbatus. Maršrutas vėl buvo labai vaizdingas – kalnus keitė stepės, jas – kalnai, nuolat čiurlendavo kalnų upės.  

Mažuosiuose Arbatuose kapinės buvo įkurtos ant kalnelio miške. Kol visi išlipome ir dalinomės įrankius, Gintas jau buvo dingęs kažkur kapinių gelmėj. Pradėjome ieškoti ne tik lietuviškų palaidojimų bet ir jo. Ir tik priėję krūmyną, kur jau manėme, jog tai – kapinių pabaiga, iš tų krūmų išlindo Gintas kalbėdamas – čia bus, ką nuveikti. Taigi teko iškirsti galybę visai neplonų šermukšnių, lazdynų, uosių… Po truputį ėmė aiškėti lietuviškų kapų kontūrai. Dauguma jų buvo aptverti ir kai kur vis dar išlikę kryžių. Iškirtus visus krūmus, supratome, jog dvi lietuviškų kapų eilės yra paskutinės, t.y. arčiausiai kapinių krašto, o taip pat ir arčiausiai kalno krašto. Nuo čia matėsi nuostabus vaizdas žemyn, o kažkur tolumoj jau matėsi Sajanų priekalnės.

Dar vienas darbas, kurį čia teko atlikti, buvo didžiausio šiukšlyno sutvarkymas. Vidury lietuviškų kapų eilės buvo ‚užsiveisus‘ didelė krūva senų dirbtinių gėlių, kaspinų, šiukšlių nuo maisto pakuočių, butelių ir t.t.  Po šito ėmėmės kapų vidaus tvarkymo. Žinoma, čia daugiau rankos turėjo pridėti vyrai – tiesinti sulankstytus metalinius kryžius ar atstatyti pakrypusią tvorą ne taip ir lengva.

Paprakaitavę, nuvykome ir į Didžiuosius Arbatus patikrinti, ar ten yra lietuviškų kapų, tačiau, nors ir čia lietuvių gyventa, kapų neradome nei vieno. [paskui paaiškėjo, kad lietuviai laidoti tik Mažuosiuose Arbatuose]

Mūsų žiniomis, Mažuosiuose Arbatuose vis dar gyvena vienas lietuvis, kurį visi nekantravome sutikti, todėl grįžome porą kilometrų atgal. Išsiskirstę klausinėjome parduotuvėje ir gatvelėse sutiktų žmonių, gal jie žino, kur galima rasti tą lietuvį. Parduotuvėje patys to nežinodami nusipirkome bandelių, keptų jo dukters. Sužinoję, kad kita grupė ieškojusių jau pas jį, nuskubėjome ten. Pravėrus vartus mus pasitiko lojantis šunelis ir iš tvarto išėjusi jo dukra su savo sūneliu.  Ji kalbėjo rusiškai. „Eikite vidun, ten jau prisirinko lietuvių“,- pasakė ji.

Sugužėję į palyginus su kitais kaimo namais tvarkingą trobą, iš karto pamatėme prie stalo sėdintį senuką, kuris vis dar kartojo „Eduardas Zagolskis“. Jam šypsena siekė net ausis – jis labai džiaugėsi, kad po 20 metų vėl atsirado proga pakalbėti lietuviškai. Išgirdome visą jo gyvenimo istoriją – kaip gyveno Kapčiamiestyje, už ką buvo ištremtas į Chakasiją, o prieš tai kalėjęs, kokius darbus jam tekę čia dirbti… Pasirodo, jis net buvo grįžęs į Lietuvą, ir iš Druskininkų ATGAL Į CHAKASIJĄ parsivežė žmoną, su kuria ten susilaukė vaikų. Ir apie juos pasakojo…

Atsisveikindami jam į atlapą įsegėme Lietuvos trispalvės ženklelį – tą akimirką susigraudinau, bet valdžiaus. Senelis pravirko ir ėmė prašyti mūsų dar neiti, tačiau mes turėjome grįžti į Taštipą ir tada susiradus transportą, į Abakaną… Jis savo sunkiai einančiomis kojomis lydėjo iki pat vartelių, o mus jau skubino į autobusiuką, pro kurio langą į jį žiūrėjau ir negalėjau atitraukti akių. Užvedus autobusiuką jis mus šūkčiojo „Laimingai! Laimingai, vyrai”. Staiga ašaros pradėjo riedėti man per skruostus, kai pagalvojau, jog tai greičiausiai paskutiniai jo lietuviškai ištrarti žodžiai… Iki pat Taštipo kažkokios geros ašaros biro ir biro… net negalėjau paaiškinti draugams, kas man darosi.

Sugrįžę į Taštip susirinkome savo kuprines iš muziejaus ir širdingai atsisveikinę su visais darbuotojais ėmėme pakuoti daiktus. Šįkart pamaniau, jog kadangi visad pavyzdingai savo kuprinę įkeldavau į bagažinę viena iš pirmųjų ir kelionės metu nieko nepasiekdavau, šįkart dėsiu paskutinė. Taip palaukus pamačiau, jog vietos jai nebėra. Teko ją užkrauti ant kitų daiktų žigulio bagažinėje ir važiuoti ją pritvirtinus juostomis, kad kuprinė neiškristų.

Grįžome į Abakaną. Šįkart sostinė mums atrodė tikras civilizacijos lopšys. Buvo sunku suvokti, kaip mums čia atvykus iš Lietuvos, iš Maskvos viskas atrodė sena, tarybiška. Sovietinė simbolika jau mūsų nebestebino, nors jos buvo pilna visur: ant daugiabučių sienų, šalia miesto pavadinimo ženklų, ant tvorų, ant tiltų… Vakare, kadangi valgykla jau buvo uždaryta, pavalgėme kavinėje „Roma pica“. Visoj toj aplinkoj ši picerija žiūrėjosi keistai. Tačiau pavalgėm labai skaniai ir su didžiausiu džiaugsmu.

Vėl nakvojome „Družboje“.

 

Liepos 28

Atsisveikinimas su Abakanu. Ust-Abakanas – Semenikova

Sukilę ir papusryčiavę gavome laisvo laiko iki popietės, kuomet pagal galimybes bus nuspręsta, kur toliau keliauti. Man ši pusės dienos iššvaistymo mintis nelabai patiko, bet nusprendžiau ją praleisti kiek galima prasmingiau. Apžiūrėjau muziejų, nupirkau atvirukų su Chakasijos tradicijas atspindinčiais vaizdais ir kartu su Monika, suradę paštą, juos išsiuntėme šeimoms ir draugams.

Atvykome į Semenikovą – kaimą prie didelio ežero. Įsikūrėme kitoje ežero pusėje tarp gražių beržų. Aš ir dar keletas nuėjome išsimaudyti. Buvo labai malonu pasinerti į gaivų vandenį… Vakaras buvo ramus ir neįtikėtinai šiltas. Kai grįžome, pavakarieniavome, padainavome prie laužo ir kaip visada visi sugulė, o manęs dar nė kiek neėmė miegas, todėl sėdėjau ant ežero kranto paskendusi savo mintyse ir besisukančiomis melodijomis.

Dar panaktinėjus nusprendžiau, kad jau metas miegoti ir išsinešusi savo kilimėlį bei miegmaišį prie laužo ir jį pakursčiusi, užmigau.

 

Liepos 29

Tanzibėjaus kapinių tvarkymas ir poilsis prie ežero

Šiandien pusryčiai buvo 10val, tad visi išsimiegojome. Tik viena smulkmenėlė – apie 8h mus prikėlė per stovyklą pasileidusi bėgti didžiulė karvių banda (40-50 karvių). Iš vakaro prisiklausę Ginto pasakojimų apie susitikimus su meškomis, miegoję palapinėje net bijojo prasegti įėjimus, kad tik nepamatytų kokio baisaus žvėries. Kai jos prarisnojo, mes pamatėme blynais išpuoštą stovyklavietę ir vieną kitą palapinės kampą.

Papusryčiavome ir visi išskyrus 5 žmones, pasilikusius saugoti stovyklos, išvykome į Tanzibėjaus kapines, esančias už 60km nuo čia. Jos buvo įspūdingos savo išskirtiniais kryžiais ir paminklėliais. Konstrukcijas sudarė mediniai pagrindai ir metalinis kryželis, betoninis paminklas ir iš jo kyšantis kryžius, keletas vienodų metalinių juodai dažytų kryžių, kurie buvo taip padaryti, lyg atrodytų kaip medžio šaka. Visi šie įrodymai, jog čia kadais būta lietuvių buvo pasislėpę už tankių ir šviesos neleidžiančių eglių, kurias vyrams  teko kirsti. Mes, merginos, jas nešiojome už kapinių. Benas ir Kazimiras ėmėsi taisyti tą medinį paminklėlį su geležiniu kryžium ant viršaus. Jiems šauniai sekėsi – netrukus jis atrodė kaip naujas.

Tada, kai vyrai jau buvo iškirtę eglaites kapuose, t.y. viduje medinių ar metalinių aptvarėlių, šokau į vidų sutvarkyti ir palikti estetiško vaizdo. Surinkdavau sukritusias nuo medžių šakas, išraudavau eglaičių ūglius – nežinia, ar dar kada nors čia atvažiuos lietuvių, o jei ir atvažiuos – jiems tektų kirsti storas egles. Sugrėbstydavau storą pūvančių lapų sluoksnį. Betvarkydama jau ketvirtą kapą netikėtai gal 2cm gylyje mano grėbliukas brūkštelėjo į akmenį ar kažką kieto. Nuvaliusi lapus supratau, jog tai kaukolė. Bet ne visa, o tik pusė jos. Gintas buvo ja susidomėjęs ir ilgai filmavo. Kitų kaulų tokiame menkame gylyje nebuvo, todėl sunkiai suvokėme, iš kur čia ta kaukolės dalis atsirado… Kitame kape nuo betoninio antkapio nukrapščiusi samanas, pamačiau užrašą 1931.

Pabaigę tvarkyti ir šias kapinaites, jau galėjome ramia širdim keliauti atgal prie ežero. Kaip gera po savęs palikti kapines, o ne krūmynus su viduje jų gulinčiais kryžiais ir lietuvių palaikais.

Vakare ilsėjomės – kas miegojo, kas maudėsi, o kas uogavo. Matėme vėl atgal namo varomas karves. Ir vėl kiaurai pro mūsų stovyklą.

Saulei leidžiantis drauge su Vytautu išėjome į kaimelį paprašyti vietinių, kad leistų įkrauti kamerų baterijas. Besigrožėdami žaižaruojančiu saulėlydžiu ežere ir ratus sukančiais paukščiais plėšrūnais parėjome į stovyklą. Kitą rytą išvažiuojame į Abakaną.

 

Liepos 30

Nusivylimas Ust Abakane ir kelionė į Saralą

Papusryčiavę ir nusimaudę leidomės į kelionę.  

Atvykus į Abakaną, kai jau buvo popietė,  kilo ilgi debatai dėl vykimo: konkuravo atstumai ir prasmingumas, kapų skaičius.

Pirmiausia aplankėme Ust Abakano kapines, kurios buvo didžiausios iš iki šiolei matytų, tačiau kad ir kaip nuodugniai ieškojome, radome katalikiškų kryžių, tačiau ant jų buvo išlikę ukrainietiškų, o ne lietuviškų pavardžių likučiai. Kapinių prižiūrėtojas mums užsiminė, kad gali būt, jog kapai užlaidoti antrąkart.

Išvykome autobusu Saralos kryptim, planuodami sustoti pusiaukelėje dviem naktim, nes ir ten turėtų būti darbo. Kelyje snūstelėjau, nes iki šiolei nesugebėjau „persijungti“ į Chakasijos laiką. Kiekvieną naktį guldavausi 4 ryto Chakasijos laiku – Lietuvoje tuo metu būdavo 23val. O kadangi keldavomės 8,30, man nuolat trūkdavo miego.

Atvykome į Saralos kaimą jau sutemus, tad išsirinkę pirmą lygesnę vietą pakalnėje greitai pasistatėme palapines ir griuvome miegoti.

 

Liepos 31

Susitikimas su Juozu Saraloje ir žygis į Cibulą

Sukilome ir papusryčiavome. Keletas žmonių išėjo ieškoti lietuvio, gyvenančio Saraloje. Tai šiek tiek užtruko, bet po kiek laiko jie grįžo kartu su Juozu motociklu. Keletu reisų susirinko visi – tiek mūsų bendražygiai, tiek Juozas su anūku. Deja, senukas jau nebeprisiminė lietuvių kalbos, nes nuo 4 metukų gyveno čia, o po keleto metų buvo paliktas vienas. Džiaugėmės, kai gavęs dovanų nuo mūsų, prisiminė žodžius „ačiū“ ir „labas rytas“.

Visi, kas norėjo, galėjo eiti drauge su Gintu iki Cibulos kaimo ieškoti kapinių ir jas sutvarkyti. Apie tą kaimą buvo žinoma tik tiek, kad jame gyventa nemažai lietuvių. Pamaniau, kad bent per paskutinę dieną surengti žygį – puiki mintis. Greitai leidomės į kelią. Galų gale teko paėjėti per tikrą taigą. Tankmė buvo tokia, kad 10 metrų nuo tako jau nieko nebeįžiūrėsi. Netrukus mūsų pasirinktą keliuką ėmė marginti meškų pėdsakai. Gintas kas minutę vis šūkčiojo grėsmingu balsu, kad nubaidyti netoliese esančias meškas, kurių, savaime suprantama, nematėme per tankumynus. Nieko nelaukdami, prie jo prisijungėme ir mes. Praėjome keletą šaltinių, iš kurių pasisėmėme tyro vandens. Teko pamatyti ir tikrų sibirinių maumedžių. Nuėję 12 km, priėjome didelį šlaitą, apaugusį pieva. G.Alekna konstatavo, jog čia turėtų būti kaimelis. Ieškojome jo labai labai ilgai. Kaimo nė žymės. Kapinių irgi. Ten mes praleidome beveik tris valandas vaikščiodami ir grupėm, ir po vieną, tačiau jokių gyvenvietės ženklų neaptikome. Visi nusivylę užkandome ir grįžome atgal iš viso sukorę apie 40km.

Visiems magėjo sužinoti, ar tikrai ten  nuėjome. Todėl paklausėme Juozo. Pasirodo, mes tikrai nuėjome ten, kur reikia. Kiekviena detalė atitiko. Niekaip negalėjau patikėti, kaip greitai laikas keičia kraštovaizdį. Kaip laikas ištrina mūsų istoriją, nė žymelės nepalieka.

Nusprendžiau nueiti į parduotuvę. Iki šiol gailiuos, kad nuturėjau pasiėmusi fotoaparato. Praleidau tikrai įspūdingą kadrą. Purvyne palaimingai voliojasi ir taškosi kiaulės. Visai netrukus į tą patį purvą įčiuožia penki vaikai ir kartu su kiaulaitėmis, vieni ant kitų šokinėdami, ima žaisti, pilstytis purvu iš tuščių skardinių aštriais kraštais… Įdomus ir nepakartojamas vaizdas. O keisčiausia, kad visiems žaidimo dalyviams buvo velniškai smagu (bent jau man taip atrodė).

Vakare mus aplankė Juozas ir pavaišino raugintais agurkais bei atnešė keletą pernykščių sudygusių bulvių. Jo vaišingumas, ypač turint galvoj skurdą, kokiame gyveno, labai stebino. Buvo sunku iš jo priimti net tas bulves.

 

Rugpjūčio 1

Saralos kapinės. Kelionė į Krasnojarską – paskutinė diena Chakasijoje

Pirmoje dienos pusėje tvarkėme vakar jau likusių stovykloje pradėtas tvarkyti Saralos kapines. Buvo belikę tik apdailinti teritoriją. Roviau žoles nuo kapų ir nulupinėjau samanas nuo betoninių antkapių. Ant jų neretai būdavo išlikusios datos ar inicialai. Nešiojome vakar iškirstas šakas, kol ir šią vietą jau drąsiai galėjome pavadinti kapinėmis. Tai buvo paskutinės mūsų sutvarkytos kapinės. Širdis jau buvo nurimus – atlikai, ko ir atvykai.

Po kapinių sutvarkymo išėjome ieškoti lietuvės Valerijos. Atėjome iki jos namo su lauktuvėmis, tačiau ji nepanoro mūsų įsileisti. Kaip vėliau sužinojome, jos vyras buvo tądien paguldytas į ligoninę – matyt ne nuotaikoje buvo…

Vakarą praleidome sėdėdami ant kalno. Vos nepamiršome, jog vieno bandomojo žygio dalyvio močiutė mums įdavė žemės, kurią norėjo, kad išbarstytume čia, Saraloje. Čia ji buvo ištremta. Visi drauge palypėjome aukščiau ir paėmę po žiūbsnelį tos žemės išbarstėme ją žemyn. Vėl per kūną perbėgo malonus jausmas – vėl padarėme kažką gera.

Laukdami autobuso, vešiančio mus į Krasnojarsko oro uostą, kūrenome laužą, į kurį suskrido nebenešiojamos būklės rūbai ir batai. Pasidalinome mintimis apie ekspediciją – kuo likome patenkinti, o ką būtų galima pataisyti. Buvo malonu girdėti, kad visi rado daugiau ką pasakyti iš teigiamos pusės negu iš neigiamos.

Atvyko autobusėlis ir, sukrovę į jį savo mantą, o įrankius palikę Juozui, išvykome. Visą naktį važiavome ir aš, pasikeisdama su Vytautu, miegojome viens kitam ant kelių.

 

Rugpjūčio 2

Skrydis į Maskvą ir traukinys į Vilnių

Kavos puodelis oro uoste ir štai, 8,30 išskrendame į Maskvą, atsisveikindami su Sibiru. Ir vėl visąlaik miegu – vis tik nuovargis padarė savo.

Ir vėl mus nusileidusiuosius pasitiko ambasados autobusiukas ir parvežė mus ten pat. Vėl buvome svetingai sutikti, mums paruošti šaunūs pusryčiai. Mane džiugino didelė salotų ir mišrainių įvairovė.

Jonas mums surengė mini ekskursiją. Aprodė Tarpukario Lietuvos ambasadą, esančią netoliese dabartinės. Taip pat mes nuvykome aplankyti šalia KGB centrinių rūmų esančioje aikštėje stovinčio paminklo stalinizmo aukoms. Ten palikome baltų chrizantemų puokštę, perrištą Lietuvos vėliava.

Pailsėję ir nusiprausę, kad artimieji mus pažintų rytojaus rytą Vilniaus stotyje, išvykome į Maskvos traukinių stotį, iš kur pradėjome kelionę namo.

Visą vakarą netrūko įspūdžių ir pokalbių, dainų… Tik miego gal kiek pritrūko.

Prieš užmigdama labai jaudinausi. Kažkoks keistas Tėvynės ilgesys jau gniaužė širdį. Pagalvojau apie namiškius, giminaičius, draugus, laukiančius Lietuvoje. Staiga šmėkštelėjo močiutės pasakojimai, kaip ji buvo pagaliau išleista keliauti iš Troicko į Vilnių… Ritmingai bedardantis traukinys ir šis nerišlus filmas iš įvairiausių pasakojimų ir mano jausmų nuotrupų mane užmigdė.

 

Rugpjūčio 3

Į Vilnių

Buvau pažadinta jau Baltarusijos pasienyje, kur turėjome atiduoti migracijos korteles ir vėl buvome patikrinti. Visi su nekantrumu laukėme Vilniaus. Besišukuodama net ir po plovimo susivėlusius plaukus, mąsčiau ką pasakysiu, ką pirmiausia papasakosiu artimiausiems žmonėms. To neįmanoma sutalpinti į jokius sakinius. Tai reikia patirti.

Kol viso to nepamatai savo akimis, nepajunti savo širdimi, nesuvoksi protu. Vis dėlto trokštu žmonėms perduoti nors dalelę to, ką čia patyriau. Tai yra daugiau nei prisiminimas. Tai neįkainojama patirtis ir kažkas tokio, ką norisi papasakoti kuo didesniam būriui žmonių.

Ši ekspedicija man visam gyvenimui išliks kaip šviesulėlis, kuris primins, kokia didi tauta mes buvome, esame ir būsime.

Chakasijoje suradome ir iš samanų kalno pakėlėme keliasdešimt lietuviškų kryžių. Suprantu, jog jie TEN nestovės per amžius, tačiau MANO ŠIRDYJE visą gyvenimą plevens jų palikta ramybė ir šiluma.

Netikėtai traukinys sustojo. „VILNIUS. Paskutinė stotis“,- pranešė balsas. Staiga prie traukinio ėmė grūstis eilė žurnalistų, o kažkur toliau už jų – mūsų draugai ir artimieji. Visi sudėję rankas ir sušukę „MES UŽ LIETUVĄ“ , vienas po kito pradėjome išlipinėti iš traukinio.

Mūsų laukė simbolinis lietuviškų vaišių stalas su medumi ir duona.

Mane pasitiko visi mylimiausi žmonės, tik tėvai, deja, tuo metu buvo Prancūzijos kalnuose. Buvo didžiausias džiaugsmas vėl juos matyti – jautėmės, lyg būtume vėl grįžę laiko mašina ten, kur mums skirta gyventi. Žurnalistai vienas po kito kalbino ir uždavinėjo tuos pačius klausimus. Buvo labai sunku atsakyti trumpai ir tvirtai į klausimą, kaip pvz. „kas paliko didžiausią įspūdį?“. Net ir dabar sunku pasakyti.

Vis dėlto, greičiausiai įspūdingiausia yra tai, ką dabar parašysiu. Sutiktas Chakasijos kaime žmogus paklausdavo iš kur atvykome. Mes atsakydavome, kad iš Lietuvos. Jis iš karto imdavo pasakoti, kokius lietuvius pažinojęs ir eiles gerų dalykų apie mūsų tautiečius. Paklausti apie kapines, vietiniai pabrėždavo, kad būtent tie DIDIEJI kryžiai yra lietuvių. Visa tai mane privertė dar labiau didžiuotis savo tauta.

 

 

06.02 Avalynės žygiui paieškos

Po ilgos pertraukos grįžau į gimtąjį Panevėžį. Mylių šitą miestą, nes jis toks mažas, kompaktiškas ir dažniausiai kelia vien gražius prisiminimus apie daugelį gyvenimo pirmų kartų (taip, aš kalbu apie pirmą klasę, pirmą treniruotę,pirmą įsitraukimą į savanorišką veiklą ir t.t.). Taip pat Panevėžys man asocijuojasi su atsipalaidavimu, susitikimais su senai matytais draugais, tradiciniu J. Miltinio dramos teatro aplankymu.

Bet šį savaitgalį buvau suplanavęs ieškoti batų žygiui. Žygiuoti pačiam teko nemažai, bet vis rinkdavausi vienos dienos maršrutus, žinoma, išsiruošdavau tik geru oru, todėl visada pakakdavo paprastų sportbačių, juk net bandomajame žygyje ėjau su krepšinio kedais. Bet supratau, kad dvi dienos – tai maksimalus laikas, kiek įmanoma keliauti be tam skirtos avalynės. Išklausinėjau visus daugiau žygiuojančius draugus, perskaičiau kiek pajėgiau daugiau straipsnių šia tema, apėjau turbūt visas parduotuves, kur būtų tokių batų (beje suvokiau, kad parduotuvėje „Žygio batai“ nėra batų žygiui). Ilgai kelionei, kurioje nei oro, nei kelio sąlygos nėra žinomos, reikia batų aukštu, tvirtu aulu, saugančiu nuo kojos kryptelėjimo, storu padu (kaip supratau, didžioji dalis profesionalių žygio batų gamintojų naudoja tuos pačius „Vibram“ padus, tad mažiau išmanančiam apie avalynę toks užrašas ant pado turėtų būti užuomina apie neblogą batų kokybę), žinoma, medžiaga turėtų būti neperšlampanti, tačiau leidžianti pėdai kvėpuoti. Kad ir kokie geri batai bebūtų, juos reiktų panešioti dar prieš didesnes keliones (kai kuriuose forumuose rašė net apie juokingai skambantį „500 km batų pravaikščiojimą“), todėl ir norėjau juos įsigyti kuo anksčiau.

Tą patį vakarą susitikome su broliu, kuriam per paskutinį susitikimą dar tik pasakojau, kad žadu pildyti anketą projektui „Misija Sibiras“, ir kaip stipriai noriu patekti bent į bandomąjį žygį. O šįkart, jau paaiškėjus rezultatams, kalbantis paaiškėjo, kad brolis pernykštei kelionei po Džordanijos kalnus įsigijo dydžiu per didelius batus, o jo koja būtent dydžiu yra mažesnė nei mano. Tad brolio dėka, netikėtai paprastai ir greitai, vienas iš savaitgalio tikslų pasiektas – batus jau turiu, praktiškai jau pasiruošęs ekspedicijai (gal kiek ir per drąsiai čia).

Vakarą skyriau geriausiam šių metų lietuviškam filmui „Miegančių drugelių tvirtovė“. Visa laimė, kad Panevėžyje dar turime senutėlį kino centrą „Garsas“, kuriame rodo senus, kituose kino teatruose neberodomus, tačiau kažkuo išskirtinius filmus. Priešingu atveju šį kūrinį būčiau pražiopsojęs. Nors neskaičiau Jurgos Ivanauskaitės knygos, pagal kurią pastatytas šis filmas, nors kelių detalių filme nesupratau, bet tiek filmo istorija, tiek gražūs Lietuvos vaizdai labai sudomino ir tikrai privertė apie daug ką susimąstyti. Rekomenduoju pasimėgauti šiuo lietuvišku kūriniu.

07.18 Kaip sutalpinti visą kambarį į vieną kurpinę…

Pirmą kartą kelionei daiktus deduosi ne paskutinę naktį, juk šįkart, jeigu kažką pamiršiu, nenubėgsiu į artimiausią parduotuvę už kampo, arba sunegalavus, greitosios išsikviesti negalėsiu. Tvarkingai, žiūrėdamas į būtinų daiktų sąrašą, išsidėliojau visus reikalingus daiktus kambaryje ant grindų, iš karto pamatęs, ko galima atsisakyti, tuos daiktus išnešu iš kambario, tačiau net atmetus nebūtinus rūbus, vis tiek kambaryje beveik nebuvo laisvos vietos. Viską lankstantis neatrodė, kad bus įmanoma supakuoti į 65 litrų kuprinę, tačiau rūbus lankstant su lygintuvu, vis tik daiktai sutilpo, kuprinė užsisegė. Neramino tik tai, kad buvome perspėti, kad pasiliktume kuprinėse vietos palapinėms, vaistinėlei, kryžiaus dalims. Dar laiko liko, tad palieku atsegtą kuprinę ir dvi dienas galvosiu, ko dar galėčiau neimti.

07.19. Nerimo diena

Nors esu ramus žmogus, retai panikuoju, tačiau ekspedicijos išvakarėse ir visą dieną jaučiuosi tikrai keistai. Draugė atkreipė dėmesį, kad esu susimąstęs ir labai tylus. Pats turbūt daugiau mąsčiau ne apie fizinius ar oro sąlygų sukeliamus sunkumus, laukiančius ekspedicijoje, bet apie pareigas ir atsakomybę. Juk keliausime su Lietuvos vėliava, vietiniams kiekvienas mūsų veiksmas reprezentuos Lietuvą, o ne mūsų indvidualų elgesį. Žinau, kad daug žmonių projektu domisi, seka kiekvieną mūsų žingsnį. Tad mintis koncentruoju į artimiausių dienų prasmę ne man, o tiems, kuriems patirtį teks perduoti. Juk viskas, ką ten pamatysiu ir patirsiu, turės likti ne mano atmintyje, o taip pat gyvai perpasakota visiems Lietuvoje sutiktiems žmonėms.

Kuprinė jau beveik pilnai sukrauta, tad belieka tikėtis, kad užmigsiu lengvai. Beprotiškai laukiu ekspedicijos pradžios.

07.20 Kelionės pradžia

Kėliausi anksti. Juk aš dar Panevėžyje, o reikia spėti pasilepinti paskutiniu šiltu dušu, gerai pasimaitinti, nusipirkti paskutinius užmirštus daiktus, simbolinių lauktuvių Rusijoje gyvenantiems lietuviams. Viską spėju. Į Vilnių, kaip ir sutarta, atvykstame 13.30 val. į LiJOT būstinę. Čia pirmiausiai pamatome, kad visi prisidėjome krūvas nereikalingų daiktų, tad po nemažą maišą iškrauname ir visa tai pakeičiame bendromis palapinėmis, kryžiaus dalimis, vaistinėle. Išklausę paskutinius sudrausminimus, moralus, pradrąsinimus ir instrukcijas, pajudėjome link traukinių stoties. Išgirdome labai idomią ankstesnės ekspedicijos dalyvio Svaro mintį: „Tai lengviau, nei galvoji, bet svarbiau, nei tikiesi“. Tikriausiai frazės taiklumą suprasime tik po ekspedicijos, nes vien laikant sunkią kuprinę ant pečių, tai jau atrodo nelengva. Lietus pliaupė taip, kad permirkome tik išėję į lauką. Įdėmiais žvilgsniais palydėjo praeiviai būrį „Misija Sibiras‘12“ marškinėliais apsirengusių, permirkusių jaunuolių, su didžiulėmis kuprinėmis. Priėję stotį visi akimirkai stabtelėjome, lyg susitarę atsikvėpėme ir žengėme į daugeliui nepažįstamą aplinką. Permirkusius, kiek pasimetusius, bet labai laimingus mus fotografavo iš visų pusių, turbūt kiekvienam teko duoti bent po vieną interviu. Vėliau supratome, kad gavome bene dažniausią, bet ir sunkiausiai atsakomą klausimą „kodėl čia dalyvauji, ką tau tai reiškia?“. Po to visi juokavome, kad atsakinėjant į tokį klausimą keliais sakiniais nenusišnekėti neįmanoma, deja… ir jautėmės skambiomis frazėmis nepasakę nieko.

Dar paskutinį kartą apsikabinome artimus išlydinčiuosius. Ypač maloniai nuteikė buvusių ekspedicijų ir bandomojo žygio dalyvių linkėjimai. Po spaudos konferencijos liko laiko tik bendrai nuotraukai ir jau skubėdami lipome į traukinį. O būtent dabar atrodo tiek daug norėjosi pasakyti artimiesiems.

Kuriozai prasidėjo pirmąją kelionės sekundę. Nespėję atsimojuoti pro langą, suvokėme, kad mūsų vietos dubliuojasi su jau sėdinčių keleivių. Tik po kiek laiko šurmulio supratome, kad mūsų rankose atgaliniai bilietai. Netrukus nusiraminome, susėdome, atsikvėpėme.

Labai taikliai paklausė Kamilė: „Ar supranti, kad jau kelio atgal nebėra, jau įlipome?“. Tiesa… Traukinyje laukė ilgos pokalbių, žaidimų valandos, skani traukinio vakarienė, sumestiniai naktipiečiai. Miegoti ėjome tik suvokę, kad suksime laikrodžius ir naktis valanda sutrumpės.

07.21 Maskva – oro uostas

Ryte, išlipus iš traukinio, mus pasitiko Lietuvos ambasados Maskvoje mikroautobusai. Aš su Kamile į didesnįjį netilpome, todėl dar apie 20 min palaukę prie stoties, pajudėjome mažesniuoju mikroautobusu. Teko prisiminti mokykloje išmoktus rusų kalbos pagrindus, atsakinėjant į vairuotojo klausimus. Jau kelionė iki ambasados pasirodė ekstremali – Maskvos gatvėmis lėkėme graičiau nei 100 km/h, bet vis tiek nebuvome kelyje greičiausi. Kiek spėjome, pro langą pasigėrėjome Maskvos pastatų didybe. Atvykę į ambasadą, radome visus jau pusryčiaujančius. Pasimaitinę, nulėkėme į dušą – galbūt tai paskutinis dušas per dvi savaites. Vėl susirinkę, įgaliotajam ambasadoriui greitai sumontavę parodėme kryžių, šiltai pabendravome, nusifotografavome. Turėjome kelias valandas pasižvalgyti po Maskvą, tad tik nubėgome iki Raudonosios aikštės, ir greitai turėjome grįžti. Iš ambasados pajudėjome į oro uostą, dar kartą pamatėme, kokie didingi Rusijos gyvenamųjų rajonų pastatai. Kol oro uoste laukėme antro ekipažo, sprendėme, kaip transportuoti kryžių.

Laimei, darbuotojai leido registruoti visą bagažą kaip suminį svorį grupei, tad nebereikės bandyti išsidalinti palapinių ir kryžiaus dalių per kuprines taip, kad kiekviena būtų lengvesnė nei 20 kg. Siekiant apsaugoti kryžių nuo apdaužymo, aš ir Mantas paaukojome savo kilimėlius kryžiaus įpakavimui, vėliau viską apdengėme celofanu. Juokavome, kad vienaip ar kitaip tie pigiausi kilimėliai kažin ar būtų atlikę savo funkciją.

Dėl mūsų oro uoste darbo turėjo du darbuotojai: nenustygdami šokinėjo apie mus, galiausiai, kad nesupykdytume kitų eilėje laukusių keleivių, buvome nuvesti ir įregistruoti atskirame punkte. Įdomu, ką apie mus galvojo visi žmonės, matydami, kad į lėktuvą nešamės tik po kilimėlį (gal jogų grupelė?).

Iš Maskvos į Krasnojarską išskridome apie 21 val., skridome į Rytus, tad saulė nusileido akimirksniu, tačiau ir pakilo labai greitai. Naktis sutrumpėjo dar 4 val., tad paskutinės dvi paros mums sutrumpėjo 5 valandomis. Lėktuve užsižaidėme stalo žaidimus, tad nei akimirkai neužsnūdome, nes kol supa įdomūs žmonės tol ir apie miegą galvoti norisi mažiausiai.

07.22 Kelionė iš Krasnojarsko į Abakaną ir pažintis su Gintautu Alekna

Pavargusiomis nuo kelionės akimis, jau matome pro lėktuvo langą Krasnojarsko oro uostą. Mūsų nuostabai, oro uosto nusileidimo takas sulopytas lyg Kauno gatvės, bet sklandžiam nusileidimui tai nesutrukdo. Visų žvilgsnius sutraukia oro uosto darbuotojas ant dviračio, kuris lydi lėktuvą iki jo sustojimo vietos. Bagažas iš lėktuvo sukraunamas į traktoriaus priekabą. Labiausiai bijojome dėl kryžiaus būklės po skrydžio, tačiau laimei sulaukiame nepažeisto įpakavimo. Išeinant iš oro uosto pirmą kartą gyvenime patikrino, ar pasiimtas bagažas yra tikrai savas. Prie oro uosto mus pasitiko vairuotojas, visas kuprines sukrovėme į autobuso galą ir pajudėjome į 400 km kelionę link Abakano. Nors beveik visą kelią miegojau, prasimerkęs apžiūrėdavau vaizdus pro langą – augmenija panaši, kaip Lietuvoje, tačiau peizažą stipriai keičia iš visų pusių supantys kalnai. Nors visi tikėjomės, kad Sibiro glūdumoje kainos bus mažesnės nei Lietuvoje, tačiau teko nustebti sustojus pavalgyti – lietinių blynelių porcija beveik 10 litų. Pasiekėme Abakaną – miestas primena tėvų pasakojimus – dideli, pilki, netankiai pastatyti namai, gatvėse dažniausia mašina – žiguliukas. Mus pasitiko ekspeditorius Gintautas Alekna ir netrukus supažindino su artimiausia dienotvarke. Pavakarieniavę ilgai bendravome su Gintautu, sužinojome tiek tai, kodėl jis pradėjo tyrinėti lietuvių kapines Sibire, tiek, ko galime tikėtis šioje ekspedicijoje. Man pačiam (jaučiau, kad ir daugeliui kitų dalyvių) ši pažintis buvo labai įdomi, susipažinome su tikrai išskirtine asmenybe. Vėliau susitikome su nevyriausybinės organizacijos „Memorial” atstovu, jis pasidžiaugė mūsų atvykimu, papasakojo šiek tiek apie Chakasiją ir Abakaną, apie savo pažintį su Lietuvą (drąsiai vardino Vilniaus gatvių pavadinimus). Gana anksti keliavome ilsėtis – rytoj laukia pirmoji darbų diena – vien keliavimas jau baigėsi. Visi jautėme, kad tikroji ekspedicija presidės jau rytoj, buvome nekantrūs, susimąstę.

07.23 Tikroji ekspedicija prasideda

Ryte komanda pasiskirstė į dvi grupeles. Vieni keliavo pirkti maisto ir vandens, kiti – ieškoti įrankių ir indų (patikėkite, tai nėra taip paprasta kaip eiliniame Lietuvos mieste). Įrankių parduotuvės čia tuštokos, neturėjo net vinių, ką jau kalbėti apie armatūrą arba cementą. Nuo grupelės atsiskyriau kartu su Kazimiru – visi keliavo ieškoti indų maisto gaminimui, o mes – kur galima rasti armatūros. Apėję daugelį parduotuvių kelių kilometrų spinduliu armatūros negavome. Kiek vėliau vienas vyras pasiūlė nuvažiuoti (žinoma, mašinos neturėjome) į už miesto esančias metalurgijos bazes. Tik nusijuokėme išgirdę šį pasiūlymą ir toliau ieškojome miesto parduotuvėse, tačiau vėliau dar keliems darbuotojams patikinus, kad mieste ieškomos prekės nerasime, pasiryžome bėgti už miesto. Dar vakar kalbėjome, kad reiktų burti „Misija Sibiras” komandą Vilniaus maratonui, o jau šiandien tenka drauge pabėgioti. Tik šį kartą bėgame apsirengę turistiniais, o ne bėgimo, rūbais, o lauke 40 laipsnių karštis. Vienose bazėse sužinome, kad prekiauja tik tonomis, kitose bazėse armatūros nebeturi, ir tik paklausus dar kartą, surado mums likučių. Galiausiai nubėgę apie 3-4 km, jau turime keturis 1 metro ilgio armatūros strypus. Už kelių minučių visi pradės pietauti, ir jau ruošis lipti į autobusą, kadangi mes neturime telefono, esame priversti skubėti vien todėl, kad likusi komanda nepradėtų dėl mūsų išrgyventi. Sugrįžti reikia gal 6 km, bėgdami juokavome, kad su strypais rankose turbūt atrodome kaip greitoji statybininkų komanda. Nors bėgdami pavargome, bet geresnės ekskursijos po Abakaną net nesitikėjau – prabėgome net didžiulę Lenino skulptūrą, stovinčią prieš miesto savivaldybės pastatą. Nors ir pavėluotai – bet spėjome ir pavalgyti, ir nusiprausti, ir jau ruošėmės lipti į autobusą. Komandą pasitiko 2 žurnalistų komandos, jau vakar sutiktas „Memorial” atstovas. Susidomėjimas projektu buvo jaučiamas ir čia. Vieni žurnalistai net pasiryžo keliauti kelis šimtus kilometrų paskui mus, kad galėtų nufilmuoti mus, tvarkančius kapines. Pajudėjome link pirmųjų kapinių. Nors kelionėje pamatėme tikrai netikėtų vaizdų: čia paplitusio šamanų kulto apraiškų, ežerą, kuris dar prieš 6 metus buvo sūrus, bet prasiskyrus tektoninėms plokštėms iš gelmių kylantis vanduo padarė ežerą gėlu. Vis tik labiausiai nustebino vaizdai, apie kuriuos buvome daug girdėję, kaip stereotipinio Sibiro vaizdai, tačiau kol pats jų nebuvau matęs, netikėjau, kad taip gali būti iš tiesų. Miestelių gatvėse vaikšto būriai karvių, tarp kurių vairuotojams tenka lėtai pravažiuoti, arba kitos, jau išmokusios kelių eismo taisykles ir pamačiusios atvažiuojantį automobilį, „persirikiuoja“ į kitą juostą. Karvės taip pat guli šalia daugiabučių, prie kiemuose žaidžiančių vaikų, vandens telkiniuose jos maudosi kartu su žmonėmis, autobusų stotelėse stovi kompanijos arklių, upėse šalia skalbiamų drabužių maudosi kiaulės. O kiekvienoje gyvenvietėje, net jei joje tėra keli namai, stovi viena už kitą ispūdingesnės Lenino skulptūros. Netikėtai privažiavome pakeliui buvusias kapinaites. Nustebino, kad prie daugelio provoslaviškų kapų guli arba išgertas degtinės butelys, arba lėkštutė su degtinės taurele ir cigarete. Vienose buvo išlikę 2 iš 5 aprašytų lietuvių kapai, kitose radome 3. Sutvarkėme tris kryžius, vieną atstatėme. Darbas dar vyko labai chaotiškai, kadangi tai buvo pirmieji mūsų darbai drauge, nebuvo tvarkingo darbų pasiskirstymo, vieną kryžių vienu metu tvarkyti bandė 6 žmonės, juk niekas nenorėjo likti be darbo. Dar pats nepasitikėjau savimi, dėl kiekvienos detalės, prieš ką nors darydamas, norėjau Gintauto pritarimo, vis dairiausi, ar niekas to paties darbo nemoka padaryti geriau, bet nors ir nedrąsiai, tačiau darbus užbaigėme greitai. Dar prie vienų kapinių sustojome labai trumpam, Gintautas tik konstatavo, kad lietuvių kapų čia nėra išlikę. Tokie 3 greiti sustojimai mums sutaupė vieną ekspedicijos dieną, priešingu atveju nemažai kilometrų būtų tekę iki vienų iš jų eiti iš stovyklavietės pėstute. Galiausiai išlipome iš autobuso ir pirmieji nubėgo ieškoti geresnės vietos stovyklavietei, o gale likę vyrai sunkiai ir lėtai nešėme cemento maišą ir dar supakuotą kryžių. Sunkiausia buvo ne dėl svorio, o dėl nepatogaus šių sunkių krovinių suėmimo ir priverstinio ėjimo sinchroniškai. Paėję kelis kilometrus, įsikūrėme plotelyje, apsuptame krūmų, iš kur kątik išvaikėme laukinius arklius, mus supo stepiniai kalnai. Miegui mums reikėjo kilimėlių, tad išpakavę kryžių pasiėmėme iki popieriaus lapo storumo suspaustus kilimėlius – gal savo funkcijos jie ir neatliks, tačiau bent savo istoriją turės.

Po pirmos, nors ir nelabai sunkios, darbo dienos kartu aptvarkę kelias kapines, sinchronizavę savo lėtus žingsnius kartu nešant cementą ir kryžių, jaučiu, kad tapome artimesni, labiau pasitikėjome vieni kitais, ir sėdėjimas prie laužo, kol po truputį visi nuėjome miegoti, tapo daug jaukesnis. Žengtas nemažas žingsnis geros komandos link.

07.24 Susitikimų diena, laikinas komandos narys papildė gretas

Ryte lyg susitarę mus vienu metu pažadino saulės spinduliai ir Gintautas, drebindamas palapines. Pusryčiams valgėme ryžius su kondensuotu pienu. Pajudėjome į netoli stovyklavietės, ant kalno esančias  Imek’o kapines. Darbo nebuvo daug, sutvarkėme kelis kryžius, juos atstatėme. Įdomu, kad šalia kapaviečių radome kojų protezų ir vaikiškų čiulptukų. Nustebino grupės merginų darbingumas – medžius kirtome tikrai intensyviai, o kur iškirtus jie dingdavo, nespėjome net sureaguoti. Vienas atstatytas kryžius buvo gana nemažas ir ne mane vieną apėmė tikrai geras jausmas jį atstatant – pagaliau jautėme, kad dirbame prasmingai, taip pagerbdami čia žuvusiuosius. Vaizdas prieš ir po skyrėsi kaip diena ir naktis. Baigus darbą mus iš kapinaičių pasiimti atvyko trys automobiliai, kurie nuvežė į Taštib miestą, tokio pat pavadinimo rajono centrą. Čia iš karto turėjome progą aplankyti Chakasijos ir Taštibsko rajono istorijos muziejų ir apžiūrėti vieno geriausių Rusijos medžio drožėjų darbų parodą. Iš karto po to mus priėmė rajono administracijos pirmininkas, kuris domėjosi, ką mes veikiame jų krašte ir pats papasakojo apie Chakasiją, susitikime taip pat dalyvavo miesto laikraščio vyr. redaktorius.

Tiesiog paminėsiu, kad šią akimirką rašau dienoraštį slėpdamasis po Lenino skulptūros šešėliu, lauke šiuo metu 38 laipsniai karščio.

Po šių susitikimų vieni keliavo vėl pirkti maisto komandai, o aš, Vytautas, Monika ir Gintautas, gavę sąrašą su čia galinčiais gyventi lietuviais, iškeliavome jų ieškoti. Pirmąjį aplankėme vyrą, kuris kadaise turėjo merginą iš Lietuvos, senas, sveikatos problemų kamuojamas vyras nedaug mums sugebėjo papasakoti. Tačiau jums reikėjo pamatyti Gintauto ekspresiją, kai senolis paminėjo, kad netoliese esančiose kapinėse yra palaidota apie 50-100 lietuvių. Nors vadovas greitai suprato, kad pasakotojas klysta, tačiau pirma reakcija buvo nepakartojama. Vėliau nuvykome pas 80-ies m. lietuvį, kuris 16-kos metų buvo išvežtas į Sibirą šiauriau nuo Chakasijos, o į dabartinę vietą persikraustė 1990 m. Nors su ramentais vaikštantis vyras nebekalba lietuviškai, tačiau išgirdęs mus kalbant lietuviškai, kiek susigraudino, po to nudžiugęs labai minkštai tarsi su anglišku akcentu mums atsakė „liaba diena“. Išgirdę jo gyvenimo istoriją, padovanojome jam gintaro, atvežto iš Lietuvos.

Grįžę pas mūsų jau laukiančią komandą, išvydome autobusą MAZ, kuris daugelio nuomone buvo geriausiu atveju 1980 m. gamybos, o vėliau paaiškėjo, kad tokie, neatnaujinto modelio jie gaminami ir dabar, o šis yra 2003 m. Pajudėjome link Balachtašo kapinių. Visus nustebino vairuotojas, kuris, užuot rinkęsis asfaltuotus kelius, nusprendė sutaupyti gal vieną kitą kilometrą, o gal norėjo pademonstruoti autobuso pravažumą ir rinkosi neasfaltuotus, labai duobėtus kelius, kuriais lėkė ne mažiau kaip 100 km/h greičiu. Įdomu, kad čia vairuotojai dažnai patingi išjungti mašinose šildymo sistemą, todėl lauke kepinant 40 lapsnių karščiui, dar didesnis karštis kaitino iš po sėdynių, todėl neapsikentę susėdome ant sėdynių atlošų. Dabar kelionė kalnų takeliais, remiantis rankomis į autobuso stogą, nuo pasivažinėjimo atrakcionais skyrėsi tik tuo, kad neturėjome tų modernių apsaugų. Išlipus iš autobuso, dar porą kilometrų teko paeiti iki stovyklavietės vietos. Karštis buvo toks didelis, kad Tado marškinėlių užrašas išsilydė, varvėjo ir tepė viską, kuo buvo paliestas. Įsikūrę stovyklavietę turėjome progą po 2 parų pagaliau išsimaudyti, tiesa, tai daryti teko vos kelius tesiekiančio kalnų upelio lediniame vandenyje. Kad galėtume pasisemti geriamo vandens, Matas su Tadu radę mažutį šaltinėlį, iškasė jame duobę, tad jau galime gerti vandenį netaupydami.

Beja, šį kartą prie mūsų prisijungė ir jau aplankyto muziejaus gidė-archeologė, kuriai tai tikriausiai bus unikali patirtis – surasti, atstatyti katalikiškus kryžius. O mums teko užduotis susispausti palapinėse ir rasti jai vietos nakčiai.

07.25 Didžiųjų Balachtašo kapinių tvarkymo diena

Lyg jausdami, kokia diena mūsų laukia, pirmą kartą visi atsikėlėme ir papusryčiavome nei kiek nevėluodami. Kadangi kapinių ieškoti eisime ant kalno, kur matosi labai tankus miškas, atsakingai pasiruošėme gynybai prieš vabzdžius – pasiėmėme purškalų, tinklelių ant galvos ir ant viso kūno. Palikę kelis žmones saugoti stovyklavietę, išėjome į paieškas. Užlipę ant kalno, pamatėme, kad miškas tankesnis nei tikėjomės, o žolės iki liemens. Labai netikėtai Gintautas liepė visiems sustoti, neva pagal mūsų koordinates jau priėjome kapines. Vaizdas nesiskyrė nuo miško, kuriuo ėjome visą kelią. Tik geriau įsižiūrėję pamatėme tris pasvirusius pilkus kryžius, ant kurių skersinių buvo užkritusi medžio šaka, tačiau bėgti link jų negalėjome, nes bet kur po kojomis galėjo būti kiti neaiškios būklės kryžiai. Archyvų duomenimis čia galėjo būti palaidota virš 30 lietuvių. Panelės pradėjo pjauti žoles, kol pasimatydavo gulintys kryžiai, vėliau nuo jų valė samanas – tai svarbu stabdant puvimo procesą. Vaikinai iš kapinių teritorijos išnešė išvirtusius medžius ir šakas. Kartais tarp žolių ir samanų reikėdavo ilgai ieškoti briaunų ar išlikusių užrašų, kad įsitikintume, ar tai kryžius, ar išvirtęs medis. Per gerą valandą iš žolėmis apaugusio miško ploto pasimatė maždaug 15-os kritusių kryžių kapinės. Jausmas buvo dviprasmiškas – iš pradžių lyg ir dirbome paprastus miško darbus, o dabar jau stovime šventoje vietoje. Gerai matėsi, kad kryžių virtimą lėmė ne tik gamta, prie to prisidėjo ir kažkada palaikų parsivežti atvažiavę lietuviai, kurie čia paliko neužkastas duobes ir neatsatytus kryžius. Išvertėme ir tuos tris dar kreivai stovėjusius kryžius, nes jų apačios jau buvo papuvusios. Kruopščiai nuvalėme visus kryžius, kur buvo įmanoma, perskaitėme ir išryškinome likusius užrašus, sutvirtinome skersinius, pritvirtinome išlikusius apdailinimus, nupjovėme supuvusias kryžių apačias. Dar iškasus gilesnę duobę dauguma kryžių neteks maždaug pusės metro aukščio. Iki pietų atstatėme 5 kryžius, popiet planavome pastatyti dar 4, bet galiausiai atstatėme iš viso 11 kryžių. Likusius 4 palikome gulėti, tik tam, kad atitolintume jų supūvimą, voleliais atkėlėme juos nuo žemės. Visi kryžiai buvo orginalūs, kitur tokių nebuvome matę. Baigę darbus nepamiršome ir trijų mažučių provoslaviškų kryželų, juos nuvalėme ir įkasėme į žemę. Taip jau sutapo, kad mus pafilmuoti atvykę rusų žurnalistai, ant kalno užlipo būtent tuo metu kai tvarkėme šiuos mažuosius kryžius. Jie buvo maloniai nustebinti, turbūt todėl ir visiems kalbintiems ekspedicijos dalyviams uždavė tą patį klausimą „kodėl tvarkote ir mūsų kryžius?“.

Kadangi dienos eigoje stovyklavietę saugantys žmonės vis keitėsi, o aš visą laiką darbavausi kapinėse, todėl, kai atėjo laikas statyti iš Lietuvos atvežtą kryžių, turėjau eiti budėti stovyklavietėje. Dėl to šiek tiek buvo liūdna, tačiau tą liūdesį su kaupu atpirko prisidėjimas prie 11 vienas po kito iškilusių kryžių. Pagaliau pasijutau tikrai prisidėjęs prie lietuvių kultūros išsaugojimo, darbu atidaviau pagarbą čia dirbusiems ir mirusiems žmonėms. Apie šitą savijautą buvau girdėjęs iš buvusių ekspedicijų dalyvių. Net jeigu ekspedicija baigtųsi šiandien, jausčiausi padaręs jau pakankamai ir įspūdžių turintis tiek, kad jau galėčiau dalintis emocijomis ir patirtimi su mokyklomis.

Ir neberūpėjo, kad fiziškai išsikrovėme pilnai, debesys vabzdžių nuolat lindo į akis, burną ar ant viso kūno, nuo jų ginantis ilgais drabužiais ir tinkleliais karštis tapo dar sunkesnis, bet moralinis pasitenkinimas atpirko viską. Tokiomis mintimis ėjome miegoti.

07.26 Žygis, netikėtas susitikimas ir gražiausios kapinės, kurių nemačiau

Keltis buvo nelengva, jaučiau, kad vakar dirbau tikrai nemažai, bet vėl laukia keliavimas į kitą vietą, tai įkvepia jėgų. Visa komanda nuėję į kapines išvydome mūsų rankomis atkurtą 12 kryžių kalną. Ištraukėme kryžiaus ramsčius, patikrinome cemento būklę. Viskas tvarkoje. Belieka įsiamžinti prie darbo rezultato ir ruoštis tolimesniems darbams. Džiugi atmosfera išdavė, kad visi suprantame, jog vienas pagrindinių ekspedicijos tikslų pasiektas. Lietuviško ąžuolo, Lietuvos tautodailininko gamintas, mūsų atvežtas kryžius, kurį dovanojome Taštibo rajonui, administracijai leidus statyti, galiausiai stovi čia. Nors tai labai mažai tikėtina, bet po 10 ar 20 metų tikrai norėčiau atvykti čia, pamatyti ne tik tą patį kryžių, bet ir visus atstatytus kryžius, suvokti, kiek ilgaamžiškas buvo mūsų darbas, be abejonės, ir vėl, kiek tai bus įmanoma, atstatyti kapines. Nuo kalno leisdamasis suvokiu, kad visi kryžius supantys medžiai yra maždaug 50-ties metų amžiaus, tad, kai čia gyveno lietuviai, kalnas buvo be miško, o kaimas buvo ten, kur kątik buvo mūsų stovyklavietė. Vaizdas turėjo būti įspūdingas ir neabejotinai keliantis pagarbą ne tik dėl mirusiųjų, bet ir dėl čia dar gyvenančių darbščių žmonių. Vėl užsidėję kuprines ant pečių, jau be cemento maišo ir be kryžiaus dalių rankose iškeliaujame į už 5 km esančią Matur gyvenvietę, iš kurios ieškosime transporto iki per šimtą kilometrų nutolusio, jau aplankyto Taštib miesto. Nors kelioms mašinoms mus pralenkus pakyla dusinantys dulkių debesys, tačiau netrukus vėl pajuntame rusų draugiškumą – didesnė mašina sustoja ir pasiūlo pavežėti dalį keliautojų ir, kiek pavyko sutalpinti, mūsų kuprines. Tad atstumą įveikiame be slegiančio svorio ir aplenkę kelis purvinus paršus pasiekiame miestelį, kuriame jau mūsų laukia atvežtos panelės ir visos kuprinės. Gintautui pasiūlius patikrinti netoliese esančias kapines, pusė komandos sėda į atvažiavusį PAZ autobusiuką ir išvažiuoja į paieškas. Likusieji likome saugoti daiktus, turbūt labiausiai jas saugoti reikėjo nuo čia lakstančių šunų ir karvių. Suskaičiavę, kad iš mūsų tik maksimum du dar tilps į jau ir  taip pilną autobusiuką, penkiese einame į autobusų stotelę ir lauksime viešojo transporto. O autobusų stotelėje įvyko tai, ko turbūt mažiausiai galėjome tikėtis. Viena moteris, turbūt pamačius ant Pauliaus kuprinės Lietuvos trispalvę, rusiškai prisistatė, kad yra Kazlauskaitė. Iki įlipant į autobusą nespėjome daug pabendrauti, bet papasakojome tiek ką mes darome Sibire, tiek išgirdome jos atsiradimo čia istoriją, lietuvių ji nebuvo mačiusi nuo tada, kai jai buvo vieneri. Tad moteris susigraudino gavusi galimybę pirmą, o galbūt ir vienintelį kartą gyvenime pabendrauti su savo tautiečiais. Vėliau mums pristatė savo anūklėlę. Atrodo nieko ypatingo – moteris lietuviška pavarde, bet suvokiant, kaip toli esame nuo Lietuvos ir kokia yra jos istorija, apima tikrai dar nepatirtos emocijos, suvokimas, kad ekspedicijoje kapinių tvarkymas yra tik viena dalis. Net liūdna buvo išvažiuoti. Vėl pasiekę Taštib miestą, kol laukėme iš kapinių atvykstančių likusiųjų, ėjome pirkti maisto artimiausioms dienoms. Pagaliau visiems susirinkus, išsimaudėme prie miesto esančioje upėje, susipažinome su vietine gyventoja, iš karto supratusia, kad mes atyvkome iš vakarų, vėliau turėjome galimybę pavakarieniauti miesto muziejuje, kurio gidė mums paruošė ir nacionalinių patiekalų. Rytoj laukia pažintis su Chakasijos kultūra.

07.27 Įsimintinas susitikimas su Eduardu

Jau 9-tą valandą ryte, Taštib miesto muziejuje mūsų laukė chakasiškais drabužiais pasipuošusi moteris, išgirdome ne vieną jų liaudies instrumentą, neoficialų Chakasijos himną, vėliau kita moteris mus mokė chakasų kalbos. Vėliau vos sutilpę į du mažus mikroautobusiukus iškeliavome ieškoti dviejų kapinių Mažuosiuose ir Didžiuosiuose Arbatuose. Šaltiniuose buvo neaiškiai aprašyta, ar lietuviai buvo laidojami abiejose kapinėse, ar tik vienose. Aplankę abi kapines įsitikinome, kad lietuvių kapų buvo tik Mažuosiuose arbatuose, ten ir sutvarkėme kapus. Kryžių ir tvorelių būklė buvo gana gera, tiesiog dideli medžiai ir aukštos žolės buvo tiek išvešėjusios, kad vietiniams turbūt atrodė, kad šie medžiai jau yra už kapinių teritorijos. Vėliau leidomės į Mažųjų Arbatų kaimelį ieškoti čia gyvenančio lietuvio. Kaime paklausus, kur gyvena lietuviai, žmonės iš karto rodydavo į tą pačią gatvę. Juokėmės – nejaugi tai bus tas namas, kuris visiems įsiminė dar važiuojant į kapines, dėl ant lango esančio didžiulio tigro piešinio, o Kęstutis fotografavęs tigrą dar džiaugėsi, kad į kadrą pateko mielas senolis. Ir netrukus paaiškėjo, kad tai ir buvo mūsų ieškomas lietuvis Eduardas Zagolskis. Iš pradžių dar į lietuvišką pasisveikinimą atsakęs rusiškai, vėliau, supratęs, iš kur mes, prakalbo gražiu dzūkišku akcentu. Jau nekalbant apie džiaugsmą senolio akyse, jam pasakojant savo gyvenimo istoriją, dar įdomiau buvo stebėti visą komandą. Atrodė lyg kosmoso tyrėjai būtų atradę gyvybę už žemės ribų. Supratome, kad dar vienas svarbus ekspedicijos tikslas pasiektas. Atrodė, kad nei karto nematytą žmogų galėtume kalbinti ne vieną dieną, bet turėjome keliauti toliau. Man įsimintiniausi išgirsti Eduardo žodžiai buvo „Pagaliau atvykote pas mane“. Pasijutome taip, lyg mūsų būtų laukę. Įsimintinas buvo ir pusės komandos apsilankymas to paties miestelio kepykloje, kur paprašius bandelių sužinojo, kad jas kepa Ramutė – Eduardo dukra, tad pasisekė paragauti lietuviškų bandelių. Kita mūsų stotelė bus labai toli, todėl iškeliavome pirmiausia į Abakaną, o kelionę tęsime tik kitą dieną.

07.28 Didelė komanda mažame autobuse

Jau atsikėlę žinojome, kad laukia bene mažiausiai įdomi diena. Planai šiek tiek pasikeitė – gavome tik transportą, kuris nuveš į Krasnojarsko kraštą. Savotiškai apsidžiaugiau, nes būtent ten buvo ištremta mano šeima. Mes jau žinojome, kad 16-kai žmonių reikės sutilpti į 15 vietų autobusą, tačiau vairuotojas turbūt to iš anksto nesitikėjo. Prie autobuso atėjau pirmas, ir vairuotojas, pamatęs mano kuprinę, išpūtęs akis paklausė, ar visi tokias pat turės. Nenudžiugino jo teigiamas atsakymas. Talpinimasis į autobusą visiems priminė vaikystėje taip mėgtą TETRIS žaidimą – kuprinė po kojomis, kuprinė tarp kojų, kuprinė ant kelių, įrankiai po sėdynėmis ir t.t. Taip vos uždarę duris pajudėjome iš jau savu tapusio Abakano į Krasnojarsko kraštą. Kad ir kaip man prieš ekspediciją nepatiko mokintis Eglės pasiūlytų partizanų dainų žodžius, tačiau ilgoje ir nepatogioje kelionėje ne tik jų žodžiai tapo prasmingesni, bet ir mūsų kuriamos aranžuotės orginalumu lenkė viena kitą.

Pervažiavę Janisėjaus upę žinojome, kad jau palikome Chakasijos respubliką. Netrukus atvykome iki kelionės tikslo, tačiau šįkart tai nepriminė tos nuo civilizacijos nutolusios gamtos. Teko važiuoti ilgai ratu apie ežerą ieškant plotelio, kuriame nepiknikauja žmonės. Netoli buvo kaimelis, todėl visi žmonės su šeimomis buvo susirinkę čia. Net ten, kur įsikūrėme, galėjome netoliese girdėti skambančią rusišką muziką. Visi atkreipėme dėmesį, kad čia beržai kitokie nei Lietuvoje, visiškai balti. Šį vakarą daugiau nieko ypatingo ir nebeįvyko – nusimaudėme žydinčiame ežere, pavalgėme ir truputį pasėdėję prie laužo, ėjome miegoti. Mūsų vairuotojas naktį praleis netoliese pas tetą, gyvenančią kitoje ežero pusėje, kurios nematė pusę metų, tad anksti galėsime važiuoti į kapines, negaištant laiko dar vieno vairuotojo paieškoms.

07.29 Žadintuvas, kurio ignoruoti neįmanoma, ir visiškas fizinis išsekimas

Staiga miegus išvaiko apie palapines girdimas triukšmas ir šūvius primenantys garsai. Pirma man kilusi mintis – meškų medžioklė. Su Mantu greitai susižvalgėme, atsegėme palapinę ir prieš ją, tarp visų kitų palapinių ir prie laužo pamatėme bėgiojančias karves, jų buvo apie 30, o žiūrint iš apačios jos atrodė tokios didelės. Pažiūrėjęs Mantui į akis supratau, kad abu bijome, ar neužlips viena jų ant mūsų palapinės, ir staiga tiesiai virš mūsų išgirstame griaudintį MŪŪŪ. Šūvių garsus pasirodo kėlė piemuo su didžiuliu botagu, kuris greitakalbe primena mums visus galimus rusiškus keiksmažodžius ir nujoja toliau. Greitai ta banda ir chaosas dingo, dauguma vėl ėjo miegoti, nes buvo tik 7 val. ryto, o aš, Kazimiras, Benediktas ir Tadas, kaip jau buvome suplanavę, išėjome į kaimelį parnešti vandens. Grįžę dar turėjome laiko, tad nusprendėme maloniai nudžiuginti visą komandą ir pririnkome kibirą aviečių. Buvo ir gera staigmena, ir tai tikrai paskanino ryte valgytą košę. Pusei komandos likus saugoti stovyklavietę, kita pusė iškeliavome į už 50 km esančias Tanzibėjaus kapines. Atvykę pamatėme tvarkingas ir turbūt dažnai lankomas kapines, matėme ne vieną vietinį atvykusį prie artimojo kapo, tačiau apie 10 čia buvusių lietuvių kapų buvo vos įžiūrimi per apaugusius tankius krūmus ir jau nemažus medžius. Visi greitai kibome į darbą. Aš ir Matas iš priešingų pusių pradėjome kirviais kirsti viską ką įmanoma. Taip įsijautęs į vieną darbą senai bebuvau. Galva tarytum išsivalė, tiesiog mosavau kirviu, o visos problemos, kurios kartais ateina į galvą, buvo dingusios. Momentais net nustebdavau, kokio storumo medžius iškirsdavau ir nesunkiai iškeldavome per kapo tvorelę. Taip net nepajutau, kaip greitai nebebuvo ką kirsti, o tankiais krūmais apaugęs plotas tapo tvarkingomis kapinaitėmis. Netrukus Eglė pašaukė visus prie vieno kapo, kur matėsi į paviršių iškilusi žmogaus kaukolė. Pasirodo, kad ne itin gerai išmokau prieš kelis metus teismo medicinoje nagrinėtus amžiaus ar lyties požymius skelete, bet tikriausiai tai buvo jaunos mergaitės kaukolė. Įsitikinę, kad aplink nėra kitų kaulų, ją pagarbiai užkasiau giliai tame pačiame kape. Po to, kol kiti dar tvirtino kryžius, aš jau nebegalėjau pajudinti galūnių – medžių kirtimas iškrovė visiškai. Atsigulęs tik ilsėjausi, o kompaniją palaikė iš kažkur atklydęs jaunas kačiukas. Su mergaitėmis juokavome, kad tai būtų geriausia lauktuvė namiškiams – gyvūnas iš Sibiro miškų. Baigus darbus, ir išvykstant, kapinėse palikus kačiuką, viena mergina net išspaudė ašarą – turbūt didelis nuovargis paaštrino ir emocijas. Grįžę išsimaudėme ir ilsėjomės, tuo metu sprendžiant, kur ir kaip keliauti rytoj. Nebuvome užtikrinti, ar gausime transportą, vežantį iki nutolusių Saralos kapinių, o arti nebuvo kitų kapinių, kur palaidoti lietuviai. Gerai supratau šiandien stovyklavietę saugojusios komandos pusės irzlumą – jau antra diena, kaip netvarkė kapinių ar neieškojo gyvenančių lietuvių, o noras tai daryti iš visų tiesiog tryško. Vienas variantas buvo likusias kelias naktis praleisti gražiuose Sajanų kalnuose, tačiau visa komanda vieningai norėjo kuo daugiau prasmingų akimirkų. Taip, net nežinodami rytojaus planų, ir ėjome miegoti.

07.30 Psichologiškai sunkiausia diena, pasibaigusi pagal geriausią įmanomą scenarijų

Ryte su Kazimiru kėlėmės anksčiau, vėl ėjome parnešti vandens. Visame kaimelyje vanduo buvo dingęs, tad ėjome iki toliau esančio vandens bokšto, kuris pasirodo buvo prakiuręs, čia vandens gavome. Grįžę radome ištroškusią komandą, valgančią sausą košę ir nekantriai laukiančią vandens. Greitai pavalgėme ir jau lipome į anksti mūsų pasiimti atvažiavusį autobusą. Vairuotojas nepakankamai pasitikėjo autobusiuko būkle, kad galėtų mus nuvežti į Saralą, tad tik sutiko mus parvežti atgal į Abakaną. Trečią kartą grįžę į jau lankytą sostinę, norėjome kuo greičiau iš jos išvykti. Perskambinus keliems kontaktams, per valandą sulaukėme naujo autobuso. Situacija buvo tokia, kad vairuotojas galėtų mus nuvežti iki per 300 km nutolusios Saralos, bet iš ten parvežtų gana anksti kitą dieną, tad parą praleistume vien važiuodami, o Saraloje spėtume aplankyti tik vienas iš trijų ten esančių kapinių. Dviems naktims vežti vairotojas nesutiko, todėl Gintautas greitai pasiūlė kitą planą vykti į netoliese esančias Ust-Abakano kapines, kur gal būtų įmanoma rasti lietuvių kapų. Nors planas neatrodė pats geriausias, tačiau tai geriau nei nieko nedaryti. Ust-Abakano kapinėse, kepinant per 40 laipsnių karščiui, nesant jokio šešėlio, apie valandą išsiskirstę ieškojome lietuviškų kapų. Nieko neradę grįžę prie autobuso, sužinojome, kad vairuotojas toliau mus vežti atsisako. Bent jau sutiko paleisti mus ten, iš kur pasiėmė – vėl į Abakaną… Grįžus komanoje tvyrojo tikrai niūri nuotaika, taip norėjome kažką nuveikti, o galimybės, atrodo, tiesiog užsiveria paskutinėmis ekspedicijos dienomis. O iki šios situacijos visą laiką net stebėjomės, kaip neįtikėtinai sklandžiai viskas vyksta. Dabar jau net buvo tikimybė, kad paskutines dvi naktis praleisime viešbutyje. Mantas su Gintautu darė viską, kad gautume dar kokį nors autobusą. Jau buvo kuriami planai, ką daryti „iš bėdos“. Tačiau po kelių valandų niūraus laukimo sužinome, kad dar šį vakarą atsidursime Saraloje, o po dviejų parų mus iš ten pasiims ir nuveš tiesiai į oro uostą. Sunku nupasakoti kaip staiga nušvito visa komanda, nuotaika gerėjo sekundėmis. Praėjus kelioms akimirkoms mes jau keliaujame link Saralos. Judant į šiaurę, pastebime, kaip keičiasi kalnų vaizdas, čia ir kaimeliuose namai atrodo tvarkingesni, spalvotesni. Iš autobuso išlipome jau temstant, iš visų pusių griaudėjo ir žaibavo, tad nenorėdami sušlapti, paskubomis suradome lygesnę, aukščiau esančią vietą, kad neužsemtų, ir geitai įsikūrėme. Daugelį darbų darėme jau tamsoje, tad pavalgę greitai ėjome miegoti.

07.31 Per 30 km pėstute, dairantis, ar nepuls lokys

Kol ryte dalis komandos ruošėmės ilgam žygiui į Cibulos kapines, keli mūsiškiai išėjo į Saralą nusipirkti maisto, pasikrauti kameras, o Gintautas norėjo su vietiniais pasitikslinti, kaip surasti jau išnykusį Cibulos kaimelį ir kapines. Viską nuveikė su kaupu – dar pavyko sutikti du lietuvius. Valerija, kuri kalba gražiai lietuviškai, net paklausė, kodėl mūsų tiek mažai, per televiziją buvo išgirdusi, kad komandą sudaro 16 žmonių, tad buvo sutarta susitikti kitą dieną, kai ateisime visi. Kitas lietuvis – Juozas, kuris lietuviškai moka tik pasisveikinti ir padėkoti, taip nudžiugo pamatęs lietuvius, kad greitai nubėgo namo, pasiėmė motociklą, kelis mūsiškius su pirkiniais parvežė į stovyklavietę. Mes, kol sulaukėme visų grįžtančių, bandėme maudytis šaltame kalnų upelyje, kuris vos sėmė pėdas. Grįžusieji iš miestelio juokavo, kad vietiniai labiausiai nustebo, kodėl mes įsikūrėme jų miesto sąvartyne – štai, kodėl esant galimybei, visada reiktų stovyklavietes įkūrinėti šviesiu paros metu. Net kurioziškai skambėjo klausimas, kur mums mesti šiukšles. Mums atsakė, kad net jei atnešime maišus į miestelį, juos vėliau išmestų sąvartyne, kuriame įsikūrėme. Galiausiai 9-iese pajudėjome link Cibulos, tikėjomės nueiti apie 12 km į vieną pusę, tačiau žygis vėliau tapo kur kas sunkesnis. Pirmieji 6 km buvo nesunkūs, nes ėjome mašinų pravažinėtais sausais takais, tačiau perbridus upelį įžengėme į tankų taigos mišką. Ėjome dumblais, daug metų nepravažiuotomis, žolėmis apaugusiomis vėžiomis, visų batai apsivėlė dumblu, eiti darėsi sunku ir dėl to, kad pėdos prasikasinėjo, bet ir batai darėsi labai sunkūs. Pamatę pirmus lokio pėdsakus, dar stojome juos fotografuoti, tai atrodė egzotiška, tačiau einant toliau, tų pėdsakų vis daugėjo, suvokėme, kad jie visai švieži. Atitinkamai keitėsi ir mūsų nuotaika, žavėjimasis nuostabia gamta ir egzotiškais pėdsakais virto nuovargiu ir šiokia tokia baime, kad gali bet kada prieš akis pasirodyti lokys. Galiausiai pasiėkėme proskyną, kurioje matėsi buvusio kaimelio liekanos – tvorų atkarpos. Ieškodami kapinių toje teritorijoje nuėjome virš 10 km, ėjome mišku įvairiomis kryptimis tarp žolių, aukštesnių už žmogų. Deja, jokių kapų užuominų neradome, dar Matas kryptelėjo koją. Šiek tiek pavargę, keliems mūsų pradėjo trinti pėdas, tačiau po truputį pajudėjome stovyklavietės link. Dar tikintis rasti kapines, iš kelio išsukome ir paėjome kelis kilometrus meškų pramintais takais. Nieko neradę, stojome greitai papietauti, valgant pradėjo lynoti, tačiau visi lyg susitarę ignoravome lietų, net neišgirdau nei vieno konstatuojant faktą, kad lyja. Pavalgę, šiek tiek pailsėję, judėjome link stovyklavietės. Likus gal 6 km, mus pasitiko Juozas, motociklu parvežė labiausiai pavargusius. Dar po kelių kilometrų, jau kai pajutome vandens stoką, mus pavežti atvyko vietinis su visureigiu, daugelio vadinamu Viliuku. Vos sutilpome ir greitai atsidūrėme stovyklavietėje. Ir nespėję atskivėpti keturiese pajudėjome link Juzikų kapinių. Gintautas buvo perspėtas, kad šių kapinių turbūt bus neįmanoma rasti, tačiau pasisekė, kad vairuotojas tiksliai žinojo, kur jos yra. Važiuodami įveikėme medinį tiltą per Saralos upę, pravažiavome lokių spąstus, kuriuose dar prieš kelias dienas buvo pagautas lokys, vėliau vos neužklimpome permirkusiose miško vėžiuose, tačiau Viliuko pravažumo dėka greitai pasiekėme tikslą. Rastų kapinių vaizdą žodžiais apibūdinti labai sudėtinga. Ore tvyrojo didžiulė drėgmė, o tik įžengus į tankiai žolėmis ir krūmais apaugusias kapines rūbai permirko akimirksniu. Uodai skraidė taip tankiai, kad kvėpuojant per burną kaip mat bent vieną įkvėpdavau, o ant rankos vienu metu visuomet buvo bent 20 uodų, kuriuos nuvaikius per sekundę juos pakeisdavo kiti, o į akis lindo taip įkyriai, kad nuo dirginimo pradėjo riedėti ašaros. Nenuostabu, kad buvo manoma, jog kapinių neberasime, nes medžiai ir kryžiai buvo taip sudrėkę ir supuvę, kad užmynus ant pusės metro skersmens nukritusio medžio, jis tiesiog persimindavo kiaurai, o keliant kryžių, tiesiog gabalas medžio išsigriebdavo sauja. Tarp gausybės provoslaviškų kryžių buvo tik keli katalikiški, tačiau ir ant daugumos jų buvo ukrainietiškos pavardės, tad neradę lietuviškų kapų, grįžome į stovyklavietę. Šioje trumpoje kelionėje dar kartą supratau, kad gamta žmogaus egzistavimo pėdsakus gali sunaikinti labai greitai, todėl mums nereiktų jaustis tokiais galingais prieš gamtą.

Grįžusius mus pasitiko jau paruoštas maistas ir gerai nusiteikusi komanda. Jie šiandien buvo Saralos kapinėse, kurios yra dažnai lankomos vietinių, sąlyginai tvarkingos. Ten mūsiškiai sutvarkė lietuviškus kapus, rytoj dar liko atstatyti kelis kryžius ir darbas bus baigtas. Vakarieniavome kartu su lietuviu Juozu, jo proanūkiu ir žentu. Juozas į stovyklavietę važiavo kas kelias valandas, jam labai rūpėjo, kaip mums sekasi, ar nieko netrūksta. Kadangi tai buvo paskutinis vakaras su Gintautu, ilgai sėdėjome prie laužo, išklausdami visko, ko dar nespėjome per dvi savaites. Džiugu buvo girdėti, kad ekspedicijos vadovui komanda paliko gerą įspūdį. Ėjome miegoti, suvokdami, kad tai paskutinė naktis palapinėse, o jos jau buvo tapusios mūsų jaukiais namais.

08.01  Paskutinė diena Sibire, faktas liūdnesnis, nei buvo galima tikėtis

Šiandien stengėmės atsikelti anksčiau nei Gintautas,  prisikirtome baltų beržų ir ant prieš stovyklavietę esančio kalno sudėliojome žodį „Ačiū“. Taip norėjome simboliškai padėkoti Gintautui, o mums išvykus tai bus priminimas čia gyvenantiems lietuviams ir vietiniams, kad jie buvo mums draugiški ir už tai mes esame jiems dėkingi. Netrukus ėjome į prie pat esančias kapines, sutvarkyti vakar nebaigtas tvarkyti, darbo buvo likę nebedaug. Tiesinome tvorelę, kai atsisveikinti priėjo Gintautas, vėliau iškeliavo į autobuso stotelę – jo laukia dar viena ekspedicija Altajuje. Sutvarkę kapines, dar ėjome aplankyti lietuvę Valeriją, tačiau jos neradome namuose, tad prie namų palikome simboliškų suvenyrų. Grįžę nuo kalno išbėrėme iš Lietuvos atvežtos žemės – taip įvykdėme vienam bandomojo žygio dalyviui duotą pažadą. Jo senelio, kuris buvo ištremtas į Saralą, vėliau grįžo į Lietuvą, prašymas buvo išberti gimtosios Dzūkijos žemes Saraloje, taip simboliškai parodant ryšį tarp dviejų žmogaus gyvenime svarbiausių vietų. Visi ekspedicijos tikslai jau buvo įvykdyti, tad turėjome laiko tiesiog pabūti, paskutinį kartą nusifotografuoti nuostabių kalnų apsuptyje. Susėdę dar bandėme apibendrinti ir prisiminti akimirksniu pralėkusias dvi savaites, nors viską gerai suprasime tik grįžę. Jau pakuojantis daiktus ir palapines sulaukėme svečių – su mumis atsisveikinti atvyko Juozo žentas, kuris su mumis buvo iki pat atvykstant autobusui. Į autobusą įlipome 11-tą valandą vakare, ir pajudėjome į už 5 valandų kelio esantį Krasnojarsko oro uostą. Šiek tiek liūdnai akimis palydėjome besileidžiančią saulę. Šią naktį miegosime autobuse.

08.02 Ilga kelionė namo, o pakeliui aplankyta Maskva jau nebeatrodo tokia įdomi

Apie 6 val. ryte atvykdome į oro uostą, iš kurio pajudėjome į Maskvą. Keliaudami į vakarus laikrodį atgal pasukome 4 valandomis, tad daugelio svajonė paroje turėti daugiau valandų mums šiandien tapo realybe. Oro uoste mus vėl pasitiko raudonais numeriais ženklinti ambasados mikroautobusai. Viskas vyko panašiu scenarijumi, kaip ir atvykus į Maskvą ekspedicijos pradžioje, tačiau šįkart beveik nesidairiau pro langus, nesigrožėjau Maskvos vaizdais, dabar man idomiausi buvo aplink sėdintys žmonės, žinojau, kad tai paskutinė para su jais. Vėl buvome pasitikti ambasadoje, pavalgėme, pagaliau nuėjome į dušą. Turėjome neeilinę galimybę ambasadoje pasižiūrėti olimpinių žaidynių varžybas tarp Lietuvos ir Prancūzijos krepšinio komandų. Santūrūs iki šiol atrodę diplomatai pasirodo yra tikrai aistringi sirgaliai. Likus kelioms valandoms iki traukinio ambasados administracija mums suorganizavo mažą ekskursiją po Maskvą – aplankėme tarpukario Lietuvos ambasadą ir padėjome gėlių puokštę prie paminklo lageriuose kalėjusiems žmonėms atminti, kuris stovėjo priešais buvusį KGB pastatą. Atsisveikinant su ambasados darbuotojais kelis kartus juokelius keitė susimąstymo akimirka, vis dažniau pagalvojau – dabar jau tikrai ekspedicija baigiasi.

Toliau sekė emociškai sunkiausia kelionės dalis – traukiniu vis artėjome prie Lietuvos. Nors buvau labai pavargęs, žinojau, kad stotyje mus pasitiks daug žmonių, tačiau eiti ilsėtis ar miegoti nenorėjau, beveik visą naktį praleidome bendraudami traukinio kavinėje. Nesitikėjome, kad savo potyriais su kitais žmonėmis pradėsime dalintis jau traukinyje, tačiau visiems atėjusiems pavalgyti buvo idomi mūsų istorija. Bendraujant dažnai nutildavome, susimąstydavome. Atrodo, nėra ko jaudintis, išvykę buvome tik dvi savaites, daugeliui yra tekę išvykti iš namų kur kas ilgesniam laikui, bet kažkodėl savijauta labai keista. Miegoti ėjome jau švintant, liks tik 1 valanda miego. Iki užmiegant galvojau, kas ateis pasitikti manęs į stotį, kaip atsakyti trumpai į pirmus klausimus apie savijautą, nes tikrai neįsivaizdavau pats, kaip jaučiuosi.

08.03 Lietuva

Beveik nemiegojusį pažadina per radiją girdimas lietuviškas balsas, pranešantis, kad šiandien 8-tą valandą grįžta projekto „Misija Sibiras’12“ komanda. Netrukus pro traukinio langą jau matome pažįstamus Vilniaus pastatus, o dar už akimirkos jau atsiduriame stotyje. Nors dar vakar kankino keista dviprasmė nuotaika, bet jau sustojus traukiniui jausmas buvo vienareikšmiškai geras, vien teigiamos emocijos. Net malonūs šiurpuliukai perbėgo kūną, kai prie pat lango pamačiau mojuojančias draugę ir mamą. Dar kartą sudėję rankas visi sušukome „Mes už Lietuvą“, pasakėme vieni kitiems, kad ekspedicija baigiasi, o misija tik prasideda, ir, užsidėję kuprines ant pečių, lipome iš traukinio. Tik išlipęs pamačiau tolumoje tuos, kuriuos labiausiai norėjau apsikabinti, bet pakeliui teko du kartus sustoti, atsakyti į kelis klausimus. Netrukus jau buvau su artimaisiais, patikinau, kad jaučiuosi nepavargęs, o vėliau tik džiaugiausi tylėdamas ir šypsojausi, šypsojosi ir visi aplinkui – tiek visa komanda, tiek jų artimieji. Dar keli interviu, trumpas apsilankymas LiJOT būstinėje, simboliški pietūs Vilniaus senamiestyje ir aš jau kelyje į Panevėžį. Pietaudami visi vienbalsiai sakėme, kad dažnai grįžus iš kelionių apima niūri nuotaika, tačiau šiandien Vilnius buvo gražesnis ir jaukesnis nei bet kada anksčiau. Per valandos kelionę nesustodamas pasakojau apie ekspediciją, tačiau per tą laiką nesugebėjau papasakoti nei mažos dalelės įspūdžių. Nors dar neseniai tvirtinau, kad nesu pavargęs, tačiau grįžęs net nesugebėjau pažiūrėti viso S. Krupeckaitės važiavimo, užmigau akimirksniu.

08.08 Nebegaliu be komandos

Iš ekspedicijos grįžome prieš 5 dienas, o jau šiandien vėl susitinkame su visa komanda. Kiekvieną dieną susitikdavau bent kelis žmones, jiems pasakodavau viską, ką patyriau, ir vis pasakodavau naujus dalykus, nes įspūdžių tikrai daugiau, nei įmanoma papasakoti viename susitikime. Net neramu darosi laukiant susitikimų mokyklose, juk ten turėsime tik nepilną valandą. Pilnai fiziškai atsigavau tik per 3-4 dienas, iki tol dienomis jaučiausi labai meiguistas, o sutikti žmonės stebėjosi mano nuolatiniu ramumu ir susimąstymu. Net nežinau ką mąstydavau, gal, tiksliau, nežinau apie ką nemąstydavau, bet pirmomis dienomis po ekspedicijos šiek tiek kitaip pradėjau vertinti kiekvieną veiksmą. Kiekvieną dieną susirašydavome su komanda, kalbėjome, kaip keista atsikėlus nepamatyti vieniems kitų, ar dvi iš eilės naktis miegoti toje pačioje vietoje. Susitikę džiaugėmės vieni kitais, lyg būtume nesimatę metus. Neabejoju, kad su šitais žmonėmis dar susitiksiu ir šį mėnesį, neabejoju, kad norėsiu susitikti ir po 5, ir po 10 metų.

 

•       liepos 20. Lauktoji diena atėjo!

Ø  Susidėjus daiktus sėdžiu kambaryje ant kėdės ir kaupiuosi kelionei. Visiškai nesigauna! Tiek minčių galvoj, nerimo kirminukas graužia pilvą. Mąstau, ar tikrai esu subrendusi ekspedicijai. Daug vasarų stebėdavau Misija Sibiras dalyvius, išvykstančius į lietuvių tremties vietas, bet vis nesiryždavau pildyti anketos. „Dar ne šiais metais, dar reikia palaukti..“,- mąsčiau, kol galiausiai pasiryžau užpildyti ir išsiųsti savo anketą. Ar pateisinsiu visų lūkesčius? Ar sugebėsiu perteikti tai, ką iš ten parsivešiu?  Ramu tik dėl daiktų, suruoštų į ekspediciją. Gal 5 kartus iš naujo persidėjau kuprinę – nieko nepamiršau.

….

Ø  Visuomet traukinių stotis man atrodė labai įdomi vieta. Žmonių srautai, vieni laukia, kiti – išvyksta. Pamenu, važiuojant į bandomąjį žygį bandžiau įsivaizduoti, kaip turėtų atrodyti ekspedicijos pradžia čia, Vilniaus traukinių stotyje.  Tolstantys artimųjų veidai, šurmulys, mojančios rankos, žurnalistai, džiugiai nerimąstingi veidai, Lietuvos vėliava , palinkėjimai ir ašaros mamos akyse,- taip atrodė mūsų išlydėtuves.

•    liepos 21. Mus pasitinka Maskva.

Atvykę į Lietuvos ambasadą Maskvoje buvome šiltai sutikti, gavome pusryčius bei galimybę pasinaudoti dušu. Tikriausiai jis labiau pravers po savaitės praleistos Chakasijoje nei dabar, bet vis tiek gerai.

Perpiet pasidarėme smagią ekskursiją po Maskvą, keliavome į Raudonąją Aikštę, buvome Kazanės sobore. Gaila, jog nesuprantu rusiškai. Daug įdomių paveikslų, skulptūrų mačiau, bet negi prašinėsi visų, kad išverstų..

Dideli modernūs ir seni pastatai, daug keistų žmonių, prabangios mašinos ir eismas miesto gatvėmis  paliko didžiausią įspūdį. Į vieną eismo karuselių patekome važiuojant į aerouostą. 100km/val. važiuojantys automobiliai miesto gatvėmis  – kasdienybė.

Vis žvilgčiojau į laikrodį, norėjosi kuo greičiau skristi į Krasnojarską. Laukė pirmasis mano skrydis.

•    liepos 22.Chakasijos Respublika.

Po kelionės laiku (kitaip ir nepavadinčiau mūsų skrydžio iš Maskvos 21 val. vakare, kai 6 val. ryte atsidūrėme Krasnojarsko oro uoste), pagaliau pradėjome savo kelionę į Chakasijos Respubliką, pirmąją stotelę – sostinę Abakaną.

Leidžiantis lėktuvui ir pirmiesiems aušros spinduliams apšvietus horizontą, atsivėrė Sibiro platybės : neįtikėtinai dideli plotai miškų, kartas nuo karto pasirodančios švieselės – maži miesteliai. Kai pagalvoji, kiek daug čia mūsų buvo atvežta, bet kokie maži turėjome jaustis tokiose platybėse.

Krasnojarsko oro uoste  pasitiko dviratininkas, nurodęs sustojimo kryptį lėktuvui. Svarbiausia, atgavome  kryžių (apsaugojimui jis buvo suvyniotas į Manto ir Eugenijaus kilimėlius) bei kuprines.

8 valandų kelionė iki Abakano neprailgo : kas snaudė ar miegojo (visgi iš mūsų buvo „atimta“ naktis), kas dainavo partizaniškas dainas, o kas tiesiog grožėjosi vaizdais pro langą. Iš pradžių gerą šimtą kilometrų nesutikome nei vienos gyvenvietės, vien miškai, kuriuos keitė kalvotas reljefas, pievos. Tikrai gražu.

Sostinėje mus pasitiko 30 laipsnių karštis bei ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna. Pats miestas atrodo  kaip iš senoviškų nuotraukų, stovėjo Eifelio bokšto imitacija..

Ne tik mane, bet ir visą komandą yra aplankęs didelis noras kuo greičiau pradėti tikrąją ekspediciją : važiuoti surasti kapines ir ten esančius lietuvių kapus, susitikti su ten tebegyvenančiais lietuviais.. Nes tas keliavimas prailgo.

Gavome kambarius „Družbos“ viešbutyje ir vakare buvo aptarti visi kelionės planai. Palengvėjo. Visą kelionę spėliojome, kaip viskas vyks.

•    liepos 23.

Iš civilizacijos į gamtą! Pagaliau ekspedicija įgauna kitokį pavidalą : tapsime ne po Abakaną lakstantys keistuoliai su kirviais, pjūklais, armatūra ir kastuvais, bet ir žygeiviai/stovyklautojai, įvykdę ne tik daug kasdieninių tikslų, bet išpildę savo iššūkius ir pradėję vykdyti misiją. Po vakarykščių planų aptarimų ypač laukiau šios dienos. Kai pagalvoji, 20 metų čia niekas nelankė kapinių. Džiugu, kad mes atvykom iš tiek sąlyginai nedaug gyventojų turinčios šalies už daugiau nei 5 tūkst.kilometrų ir praėjus tiek metų jaučiame stiprų ryšį, norą padaryti taip, jog prisiminimas būtų gyvas.

Labai krato autobuse ir sudėtinga rašyti, taip pat sužinojome, jog yra 3 kapinės, kurias aplankysime pakeliui.

•    liepos 24. Kapinės. Taštypo miestelis. Pirtis ant ratų. Balachtašas.

Dainomis ir pokalbiais užbaigėme vakarą prie laužo.  Ryte mus pakėlė rasa, kuri buvo padengusi palapinės sienas ir lašėjo ant galvų. Naktį miegojome gerai,  nepaisant to, jog laukuose klykavo kažkokie du paukščiai ir girdėjosi žemę virpinantys miego atgarsiai iš gretimų palapinių (iš pradžių dar maniau, jog motociklais kažkas atvyksta į mūsų stovyklavietę).

Paminėsiu, jog čia žvaigždės danguje šviečia daug kartų ryškiau! Vakar su Kamile ilgai užvertusios galvas stebėjome dangų, tačiau šaltis ir drėgmė greit suvarė į palapinę.

Valgio ruošimo komanda užtaisė sočius pusryčius (tikra skalsuva) ir, susirinkę visus daiktus, palikome stovyklavietę. Nors lauke didelis karštis, tačiau visi nusiteikę darbingai. Užlipome ant kalno, kur šalia Imeko arba II fermos,  kapinaitėse radome 12 lietuvių kapų. Tai pirmosios didesnės kapinės, kurios jau seniai laukė mūsų atėjimo. Pakėlėme kelis didelius nuvirtusius kryžius, iškirtome nemažai medžių, augusių ant kapų, sutvarkėme aplinką. Buvo rastas labai įdomus daiktas – kojos protezas. Vaizdas po mūsų apsilankymo privertė nusišypsoti  – šiandieninė mūsų misija įvykdyta!

…

Taštypo miesto centre šįkart nepamatėme autobusų stotelėje nuo saulės besislepiančių arklių, tačiau ne kartą autobusui teko sustoti ir praleisti gatve einančias karves. Miestelyje mus pasitinka vietinės valdžios atstovai, aplankome muziejų, kuriame iškabinti garsaus rusų menininko darbai – iš medžio išdrožinėti paveikslai. Po susitikimo pasijutau nekaip – gavau šiluminį smūgį. Čia labai keistas karštis, atrodo, visai netroškina, tačiau saulė ištraukia iš tavęs drėgmę. Labiausiai bijojau, kad tas galvos svaigimas nepraeis ir būsiu našta visai komandai. Monika vis nešė šaltus kompresus, o Eugenijus nuolat klausinėjo, ar gerai jaučiuos. Kaip nepasveiksi, kai visi ekspedicijos nariai tokie rūpestingi.

Sulipę į mokyklinį autobusą, išvykstame į Balachtašą (didžiausios lietuvių kapinės Chakasijoje) ir statysimės kitą stovyklavietę.  Pakeliui pamatome dujų pildymo namelį, kuris nudažytas mūsų vėliavos spalvomis! Neįtikėtinas atradimas, visi lekiame pasidaryti nuotraukų, tačiau degalinės apsaugininkas sudrausmina ir liepia mums greitai grįžti į autobusą. Geriau problemų neturėti.  Jiems čia toks dalykas atrodo nesuprantamas. Autobusui bekylant į kalną variklis labai užkaito, po sėdynėmis esantis ventiliatorius per 38 laipsnių karštį pūtė dar karštesnį orą. Buvo tikra pirtis ant ratų.

…

Šįkart aplink mūsų naująją stovyklavietę nesigano arkliai. Nuo kalvelės, ant kurios stovi palapinės, atsiveria puikus kalnų vaizdas, miškai, purpurinė pieva įkalnėje, o virš jos, ant pačios kalno viršūnės, pasak ekspedicijos vadovo, yra bene gražiausios lietuvių kapinės. Nekantraudama laukiu rytojaus. Turbūt ten ir statysime savo vežamą kryžių. Laukia ypatinga diena.                  

•    liepos 25. ..ir vėl jie stovėjo, ir nebyliai kalbėjo apie čia besiilsinčių lietuvių praeitį.

Užlipus ant kalno, kuris tiesiai priešais mūsų stovyklavietę, atsivėrė didingas vaizdas : į tolį besidriekiančių kalnų grandinės, apaugusios tankiu miško kilimu. Įvairiausi žalios spalvos atspalviai. Žiūri į šitas platumas, miškus ir galvoji,  kad čia ankščiau ir namai stovėjo, ir gyvenimas virė, ir lietuviai miškus kirto.

Miškas kalno viršūnėje buvo tankus, reikėjo gerokai prasiskinti kelią, kol gilumoje suradome kapines. Ne tas žodis „suradome“, o atėjus Gintautas mus sustabdė ir mostelėjęs ranka tarė – štai čia. Jei nežinotum, nė nepasakytum, jog čia  – kapinės. Tačiau pakėlus akis pamatai didelius, kelių metrų aukščio kryžius, atsirėmusius į medžius. Svarbiausia – vaikščioti atsargiai, nes daug jų nuvirtę. Gintautas informavo, jog šiose kapinėse yra apie 30 lietuvių kapų bei keli provoslavų. Visą dieną praleidome čia ir nuolatos mane lydėjo atradimo džiaugsmas. Bekertant medžius, beraunant žoles ir samanas vis pasigirsdavo koks šūksnis – „Radau kryžių! Pažiūrėkit, čia dar vienas kryžius!”.

Dažnai samanos būdavo net šaknis suleidusios į medieną. Reikėjo nemažai skutinėti, kol pasirodydavo lietuviškos pavardės, inicialai, datos.. Atrodo, kryžius vientisas, bet nuvalius jį pamatai, kad yra išdrožinėtų pagražinimų, turi savo spalvą, formą, stogelį virš Jėzaus skulptūrėlės. Bedirbant mąstai, kaip lietuviai čia tokius didelius kryžius pastatė, į kalną medieną nešė.  Laikas viską sunaikina, tačiau mes esame gyvoji istorijos tąsa. Padariau nemažai nuotraukų.

Uodai turėjo sočią puotą visą dieną. Segė negailėdami.

Vakarėjant jau stovėjo apie  10 kryžių. Visi atsukti į Vakarus. Ruošėme vietą savo atvežto kryžiaus pastatymui. Prasidėjus darbams, aš nusileidau į stovyklavietę, nes reikėjo pasikeisti su kitais, kurie pirmą dienos pusę saugojo daiktus.

Kai atsirėmiau į šieno kupetą, kūną apėmė toks malonus nuovargis. Nuovargis nuo darbo, kurį visą dieną su malonumu dirbau. Jautiesi kažką prasmingo padaręs. Prieš 20 metų čia lankėsi pirmoji ekspedicija. Įdomu, kaip ši vieta atrodys dar po 20-ies metų? Norėčiau sukalbėti maldą. Rytoj, ant kalno.

Su Kamile nubėgome į upelį išsimaudyti. Įlipi į vandenį, pajunti geliantį skausmą ir jau laikas lipti. Svarbiausia, kad spėji apsiprausti dar neprasidėjus skausmui. Kai grįžome į stovyklavietę, kryžiaus statymo darbai jau buvo prasidėję. Juokinga pasidaro, kai, pasistatę stovyklavietę, susigriebėm, jog palikom kryžiaus dalis ant žolės, prie takelio. „O jeigu vakare bus rasa!? Tai jis sušlaps, reikia jį kur į palapinę padėti..“,- ir tada suėmė juokas. Gi jis dar ne tokias audras ar vėjus ten, ant kalno, atlaikys! Va taip mes jį saugojom.

Kai sumąsčiau nueiti prisidėti prie statymo, tik užlipus į kalną pamačiau, kad Gintautas jau leidžiasi žemyn. Viskas, jau pabaigė. Ir nespėjau nė dalelės prijungti, ar prikalti.. Visą vakarą dėl to labai pergyvenau.. Bet, kai pagalvoji, juk visą kelionę kiekvienas bent kartą nešėme po dalį šio kryžiaus, saugojome. Taigi, kiekvienas prisidėjome savaip. Užtat rytoj pamatysime jį visu gražumu.

…

Naktį, po pasisėdėjimo prie laužo, užvertėme galvas ir supratome, kad būtina suskaičiuoti Sibiro danguje krentančias žvaigždes. Aš, Monika, Kazimiras ir Benediktas pasiėmę miegmaišius ir kilimėlius atsigulėm vidury pievos. Vėliau prisijungė ir Kamilė bei Eugenijus. Iš pradžių buvo baisu, nes prie pievos esančiame miške galėjo būti lokių. Gulim vidury pievos, kažkur.. Nėr nei vieno uodo. Tobula. Iš tiesų, tobula, sutarėm visi. Čia, Chakasijoje, gyvenam „čia ir dabar“. O ir po dienos darbų apima tokia pilnatvė, kai įvykdai mažas, savo pasaulyje suplanuotas misijas. Tą naktį krito gal 16 žvaigždžių. Nuėjome miegoti kokią 3 val. nakties. Dar gerą pusvalandį palapinėj visi kvatojom.

 

• liepos 26. Neįvykęs susitikimas su lokiu. Rusiški keliai.9 m aukščio kryžius.
  
  Ryte visi nusifotografavome prie mūsų pastatyto kryžiaus. Jis čia, prie visų kitų, labai tiko.  Apsidairius supranti, kad kapinės atgimė iš naujo. Vaizdas prieš ir po mūsų apsilankymo skyrėsi kaip diena ir naktis. Eglė buvo iškirtus nemažai medžių šakų aplink, todėl dabar kryžius pasiekė daug saulės. Toks jausmas, kad ekspedicija pasiekė kulminaciją. Dabar ramiau. Pastatėme kryžių.
  ….
  Palikom savo gerąją stovyklavietę ir grįžtam į Taštyp‘ą. Einant vieškeliu ir besišnekučiuojant su Kęstučiu apie tai, jog tokiame užkampyje per 20 min pravažiavo jau trys mašinos, sustojo autobusiukas ir pasisiūlė pavežėti. Žygiuoti būtų buvę labai paprasta, jei ne tas alinantis karštis. Saulė degino odą. Atvažiavę turėjom laiko apsidairyti: paprastos trobelės, itin aukšta tvora, pavėsy sėdi moterys, vaikai. Patvory griovys, o jame maudosi kiaulės. Taip dairantis aplink pamatėme, jog mūsų operatorius Vytas ir Kazimiras atvažiuoja motociklu, kurį vairuoja vietinis vaikinas. Taip ir nudūmė per visą kaimą.
  Atvykus visiem, sugulėm po medžiu mokyklos kieme. Tik dalis mūsų turėjo galimybę važiuoti ieškoti kitų kapinių Miziugole, nes visi būtų nesutilpę. Atvažiavo toks autobusiukas, kokį dar man vaikui būnant diedukas iš kažkur garaže turėjo, tokia senoviška dėžutė. Tik šis, pasak vairuotojo, buvo apynaujis. Vėliau supratom, kodėl jis atrodė kaip kokių 30-ies metų senumo. Aš, Monikos, Eglė, Kazimiras, Tadas, Benas ir Matas susėdome ant suolų, prikaltų prie sienos. Sėdynėmis nepavadinsi. Išsipildė mano svajonė – važiavome tikrais „rusiškais keliais“. Gerai, kad nei vienas neturėjom kažko panašaus į jūros ligą.  Duobės buvo tokios didžiulės, kad atrodė, jog tuoj virsim ant šono, o kartais važiuojant per jas pašokdavai nuo suolo į orą. O kas aukštesnis – ir lubas galva siekdavo. Iš pradžių visi klegėjo, paskiau išdalinau visą gumos pakelį, jeigu kartais supykintų.
  Kelias ėjo palei kalnus ir už kokio pusvalandžio tokio siūbavimo (pravažiavome su juo dar ir upę), atvykome. Tądien buvo labai karšta. Įkopėme į aukštą kalną ir jame esančiame miške pradėjome ieškoti kapinių. Gintautas liepė mums neišsiskirstyti, o mes, merginos, ne taip supratusios užduotį, likome laukti. Vaikinai irgi išsiskirstė. Man ir Eglei pradėjo bėgti kraujas iš nosies. Nemažai jėgų kainavo lipti į tą kalną, o kur dar karštis.. Bijojau, kad bus sunku tvarkyti kapines.
  Gintautas pasakojo, jog jam beieškant kapinių, rado lokio išgulėtą vietą bei pėdsakus. Jis pašaukė mus, bet niekas neatsiliepė, kadangi visi buvo ne taip supratę užduotį ir išsiskirstę. Buvo nemažai strioko, tačiau neužilgo susitikome ir jau leidomės kitu kalno šlaitu nieko nepešę. Vairuotojas, pamatęs, jog  nieko nerandame, parodė mums tikslią vietą. Vietiniai žinojo, kur yra lietuvių kapų.
  Nuo tos vietos, kur radome kapinaites, atsivėrė labai gražus vaizdas. Buvo gal 8 dideli kryžiai ir nemažai nedidelių, bet beveik visi nuvirtę.. Vienas lietuvių kryžius buvo net 9 m aukščio. Kitas iš didesnių buvo labai įdomus tuo, jog  šonuose sukalti pagražinimai iš lentelių, kryželis per vidury, virš jo – stogelis, ir tas – nudažytas mėlynai, su pagražinimais. Lietuviai statė tokius kryžius, kurie dar daugelį dešimtmečių ženklintų amžino atilsio vietas.
  Darbo buvo pusei dienos, nors ir pavargę nuo karščio bei paieškų, bet kažkaip susidorojom.
  ….
  Vakare, Taštyp miestelyje, gavome nakvynę mokyklos bendrabutyje. Taip pat nuėjome išsimaudyti upėje, prie kurios buvo įrengta maudykla. Vietiniai smalsiai mus apžiūrinėjo. Vanduo buvo šiltas, upės dugnas akmenuotas. Plaukiant nusimušiau kelius. Švarūs ir atsigaivinę turėjome labai skanią ir sočią vakarienę miestelio muziejuje. Tą vakarą supratau, kad sumuštinis iš duonos, majonezo ir dešros ar sūrio – pats skaniausias. Vietoj majonezo galima panaudoti ir grietinę.
  
  
  
  
  
  
  
  • liepos 27. Diena kelyje ir susitikimas su lietuviu Eduardu.
  
  Visą dieną kelyje. Tačiau kelios kelionės stotelės turėjo didelę vertę.
  Rytas, prasidėjęs nekaip (sugadinau Stasės kavą, išpyliau savo kavą, iki pūslių nusidilginau kojas) šiaip ne taip įsivažiavo. Susėdę į du autobusiukus, išvykome į Arbatus ir mažuosiuos Arbatus.
  Kaip ir dauguma kapinių, jos buvo ant kalno šlaito, nuo kurio atsivėrė įspūdingi vaizdai. Lietuvių kapai buvo išsidėstę palei šlaito kraštą keliomis eilėmis. Darbas, kaip visada, vyko našiai ir po geros valandėlės, mišką priminusi vieta buvo panaši į kapines. Šalia buvę vietinių kapai, kaip ir visur, daugiau ar mažiau apleisti. Čia itin įstrigo spalvotos tvorelės ir ypač daug dirbtinių įvairiaspalvių gėlių bei saldainių popierėlių prie kapo. Labiausiai mane piktina tai, jog lietuvių kapai užlaidojami. Patiko vieta, pamatė, kad kapas apaugęs ir viskas. Bent gerai, kad čia kiekvienas kapas aptvertas atskirai. Patiko vienas kryžius, medinė apačia, o viršus iš metalo. Pritvirtinom su vielute prie tvoros. Jei medinis sutrūnija, tai ta kryžiaus dalis iš metalo lieka.
  ….
  Mažuosiuose Arbatuose sustojome paklausti kelio ir sutikome pardavėją lietuvę Ramutę, kuri čia kepa bandeles. Ji papasakojo apie savo tėvą, Eduardą, kuris gyveno netoliese.
  Sutojome prie trobos, lauke šunelis už būdos nuo saulės slepias. Lietuviški namo langai. Tik įėjus į vidų, mus pasitinka skambus „Laba diena!”. Kiti dalyviai atvyko ankščiau, jau buvo pradėję pokalbį. Troba tvarkinga. Laksto anūkėlis, kuris išbėgęs į lauką pro langą viena akim viską stebėjo.
  Švari lietuviška kalba, mėlynos akys ir didelis noras bendrauti.  Tokioj Sibiro glūdumoj! Papasakojo savo gyvenimo istoriją. Eduardas susijausmino, kad tiek metų laukė, kol vėl galės prašnekt lietuviškai. Prisimena prieš 20 metų buvusią ekspediciją. Visą gyvenimą dirbęs, negėręs, miestelio fotografu buvęs. Žmona irgi lietuvė, tačiau neseniai atgulė amžino poilsio.
  Tokie žmonės – didelė netektis Lietuvai. Bet svetima aplinka prisijaukina, tampa sava. Labiausiai gaila, jog vaikai (užgyveno 2 sūnus ir dukrą) nemoka lietuviškai.  Taip ir nutrūksta tąsa..
  
  Atsisveikinant į lauką išėjo Kazimiras su Matu, jam padėjo. Sunkiai vaikšto žmogus. Graudinosi, jog paskutinį kartą lietuviškai kalba.
  Išvykome į Abakaną.
  
  • Liepos 28. Iš naujo atrastas Abakanas ir stovyklavietė beržynėlyje.
  
  Pirmą kartą, kai atvykome į Abakaną, visi ekspedicijos atradimai ir nuotykiai laukė ateityje. Šis miestas buvo lyg slenkstis, kurį reikėjo perlipti į tikrąją ekspedicijos pradžią. Norėjome kuo greičiau jį peržengti. Antrąjį kartą čia atvykus, jau turėjome savaitę įspūdžių ir darbų bagažo. Šiandien jis man atrodo kaip atskaitos taškas. Per tą savaitę kryžių pastatėm, sutvarkėme kapinaites, atsatėme kryžius, pažinome Chakasijos miestelių gyvenimo ypatumus, pasivažinėjome „rusiškais kalneliais“..Savaitė gyvenimo „čia ir dabar“, įdomūs žmonės, pokalbiai, dainos. Nepasakyčiau, kad bendraujant sužinojau daug apie kitų pomėgius, laisvalaikį, talentus (būnant kokioj stovykloj tai per savaitę visas smulkmenas žinočiau). Visi mes čia, toks jausmas, gyvename šia akimirka. Grįžę į Lietuvą, į kasdienybę, turėsime savo bendrą patirtį, kuri per šį laiką mus ypač suartino.
  Taigi, visą dieną pravaikščiojome po Abakaną, išsiuntėm atvirlaiškius į Lietuvą ir ėjome pietauti, kur, pasak Gintauto, skaniausia „salianka“. Tikrai.
  Vakare, pasinaudoję savo patirtimi žaidžiant Teterį, sutilpome į mikroautobusiuką, kuriame buvo vos 14 vietų, o mes dar su kuprinėm. Kelionės eigoje jos tapo puikiomis pagalvėmis.
  Įsikūrėme beržynėlyje, kur netolies buvo bendra maudykla. Toks jausmas, kad esi Lietuvos užmiestyje prie ežerėlio. Radę pirmą progą bėgome išsimaudyti. Vanduo neviliojo savo spalva ir švarumu, bet  tai neatbaidė nė vieno. Neįtikėtinai šiltas vakaras. Ir jokių uodų.
  Mus pasitiko kinologų paleisti išdresuoti vokiečių aviganiai, su vienu teko žaisti visą vakarą.
  
  
  
  
  
  
  
  • Liepos 29. Jeigu ne Monika…
  
  Jeigu ne Monika, aš viena pižama būčiau išbėgus iš palapinės..
  Šūvių garsai, rusiški keiksmažodžiai, riksmai ir dundanti žemė – su tokia gaidele kėlėmės ryte. Atsimerkus pamačiau palapinės kampe Moniką, laikančią Kamilę ir kartojančią „Viskas bus gerai.“ Kas gerai?! Kas po galais čia dedasi? Pirma mintis šovusi į galvą – vietinis jaunimėlis atėjo. Suklusome. Išgirdau už nugaros kažką šnopuojant . Girdėjau, kad Gintautas kažką visiem sako per šią sumaištį. Puoliau bėgt iš palapinės, bet Monika sulaikė. Palaukėm kol viskas nurims ir iškišę galvas pamatėme kelias likusias karves besivejančias ką tik prabėgusią visą bandą. Gerai, kad jos ant palapinių nelipa. Ir gerai, kad Eglė prie laužo miegojo, o ne kažkur pievoj..
  …
  Šią dieną likau su Monika, Kęstučiu, Tadu bei Mantu stovyklavietėje. Kiti, išvykę į kapines, grįžo ankščiau nei tikėjomės.
  Jaučiasi, jog ekspedicija eina į pabaigą. Dar dvi dienos gamtoj ir keliausime į Abakaną. Čia, Chakasijoje, laikas tiesiog skrieja. Džiugu, jog jau pavyko įgyvendinti daug tikslų, daugiau nei tikėjomės, bet per tas likusias dvi dienas norėtųsi netinginiauti.
  …
  Vakare karvės grįžo. Užklupo tvenkinyje besimaudantį Mantą su Kęstučiu. Buvo daug juoko. Daugiau aš į tą tvenkinį nelipau.
  Išbandėme dangaus stebėjimą ir čia, bet žvaigždės beveik nekrito.

 

• liepos 30. Paskutinė stotelė – Sarala.
  Sugrįžtame  į Abakaną ir išvykstame į Ust Abakaną. Ten esančiose kapinėse, dar Lietuvoj būdami žinojome, jog turi būti lietuvių kapų. Atvykę išsiskirstėme ir pradėjome paieškas, nes kapinės buvo didžiulės, o karštis lauke buvo toks, kaip kad pirtyje.
  Niekaip negaliu priprasti prie karščio, o ypač čia, tokioj dykumoj, kai tiesioginė saulė tiesiog degina odą ir jokios drėgmės ore, todėl, apėjus kelias eiles kapų, atsisėdau po medžiu. Po gero pusvalandžio grįžo ir kiti.
  Autobusiuko vairuotojas pateikė staigmeną – jis dvigubina kelionės kainą. Deja, grįžtame į Abakaną, kur gerą valandą sprendžiame, kur vykti toliau ir ieškome transporto.
  Su Monika nuėjom nusipirkti ledų ir giros, dar beeinant gatve visur dairiausi ir fotografavau akimis – turbūt čia gyvenime daugiau niekad nesugrįšiu.
  Apsisprendėme – vykstame 300 km į Saralą. Keturios valandos kelyje, naktį statysimės stovyklavietę, o jeigu dar nieko nerasim? Man iššūkiai patinka.
  
   
  ….
  Atvykus į stovyklavietę, kuri, pasirodo, buvo ne pati geriausia (ten buvo šiukšlynas), mus pasitiko spiečiai uodų. Susikūrėme laužą, prie kurio dirbant meistrui Kazimirui ir pameistrėms Kamilei su manim, sukalėme suoliukus. Ėjau dar padėt Tadui tualetą padaryti, tačiau nevykusiai – miškas labai tankus, daug spyglių, o ir maišiukus suraišiojau ne visai tiksliai. Džiaugiuos, kad mes čia, o ne  Abakane.
  Rytoj išeisime į žygį, todėl šiandien būtų neprošal pailsėti.
  
  
  
  
  
  
  
  
  
  • liepos 31. Cibula. Bevaisės paieškos ir kelionė taiga.
  Pasak Gintauto, meška, sužinojusi apie žmogų, seka jį per  100-200m. Gerai, kad šiuos žodžius jis pasakė tik po to, kai žygiavome stovyklavietės link.
  Nuo pat ankstaus ryto išsiruošėme į taigą. Tikras džiaugsmas, kad saulė šildė tik pro debesis, o tolumoj girdėjos apie save griaustiniu pranešanti besiartinanti audra.  Po tokių karščių labai norėjau gauti lietaus.
  Šiandienos planas  – 30 km iki kapinių. Pamatėme tikrą taigą: tankumynai, miškai, krūmai. Einant nemažai upelių, kur galėjai atsigert  vandens arba drabužius susišlapinti, kad būtų vėsiau. Tik įėjus į miškus, aptikome lokio buvimo ženklų – įspausta letenėlė. Save raminau, kad čia tik viena tokia, gal jau seniai įspausta. Tačiau einant radome dar vieną  – tokią šviežią, atrodo, jei ne šiandien, tai vakar čia jo būta.
  Išsirinkau vaikiną, kuris nešė kirvius, ir visad ėjau už jo. Jeigu ką..
  Atėjome į vietą, kur kažkada  virė tikras gyvenimas – nemažai lietuvių šeimų čia gyvenimo , statės namus, pirtis, net parduotuvė buvo. O dabar tik pieva ir kalnai, apaugę beržais bei pušimis. Per paieškas vaikinai išsiskirstė po pievą ir įkalnes, o man, Eglei ir Monikai liepė laukti prie keliuko. Iš pradžių buvo baisu, o kas jeigu ateis meška? Turėjom tik vieną kirvį. Paprašiau, kad Eglė padainuotų. Ji turi velniškai gražų balsą. Taip besėdint tilo vaikinų susišūkavimai ir pasidarė neramu. Netrukus atėjo Gintautas ir mes išėjome ant kito kalno. Deja, niekur nebuvo jokio ženklo, nei menkiausio, rodančio apie kažkokį buvusį gyvenimą ar kapines. Kazimiras buvo net ant pačios kalno viršūnės užlipęs, bet ir ten nieko nerado. Tuo metu jis vienintelis buvo dingęs ir visi mes šaukėme jį, kiek kas galėjo, bet jokio atsako nesulaukėme. Jis, ant kalno radęs meškos išgulėta, greitai grįžo. Patraukėme namo prieš tai pasukę dar į vieną keliuką, kur ėjome ką tik praėjusios meškos pėdomis.
  Grįžtant sutikome lietuvį Juozą, kuris, nesulaukęs mūsų stovyklavietėj, atvyko ieškoti. Koks žmogus!  Į stovyklavietę atnešė ir agurkų, bulvių, žirnių. Bet svarbiausia, kaip jis norėjo su mumis bendrauti ! Gaila, nesuprantu rusiškai, tačiau iš jo jautėsi kažkoks ryšys, lietuviškas ryšys.
  Jis su motociklu parvežė Tadą su Benu, o mes netrukus gavome mašiną, kuri likusius 2 km pavežėjo mus iki stovyklavietės.
             Liūdniausia buvo ne tai, kad nesusitikome lokio (kažkodėl manėme, kad būtų buvęs visai neblogas nuotykis jį pamatyti), o             tai, jog lietuvių kapinės jau buvo sunykusios.
  Laikui bėgant tokių vietų vis daugės ir nebeliks jokių ženklų, kalbančių apie čia, Sibire, gyvenusių ir mirusių lietuvių praeitį. Todėl svarbiausia – gyvoji istorija, istorija, kurią mes, kiekvienas,  galime perduoti ir neleisti jai išnykti.
  ….
  
      Vakaras prie laužo buvo itin smagus. Kokia kompanija! Visi džiugūs, pakilia nuotaika ir svarbiausia – jokio nuovargio po žygio. Atvyko ir Juozas su anūku.  Rytoj dar vienos kapinės ir išvykstame namo. Gaila, bet prisiminus namus pasidaro ilgu. O jau ir kiti, pamatai, vis dažniau rankose telefoną laiko..
  Ir naktį laukia planas chuliganas. Vaikinai kapos beržus ir temps juos į įkalnę. Padėka Gintautui – užrašas „Ačiū“.
  
  
  
  
  
  • rugpjūčio 1 diena.
  Saralos kapinėse apie 27 lietuvių kapai. Bene panašiausios kapinės į tas, kurios yra Lietuvoje. Ir ganėtinai tvarkingos. Atsisveikinome su Gintautu, kuris išvyko į kitą ekspediciją. Jam žygiuojant kaimelio keliuku, man pasidarė labai liūdna. Suvokiau, jog šiandien tikrai baigiasi mūsų ekspedicija..
  Visos dienos įvykiai kalbėjo už save, jog šiandien tikrai išvykstame. Gaila, jog nepavyko susitikti su Veronika. Smagiai pasifotografavome ant kalno.
  Vakare, leidžiantis saulei, užkopėme į kalno viršūnę. Nuo čia atsivėrė stovyklavietė – kelios dar nesupakuotos palapinės, laužas.
  Išbėrėme vieno mūsų draugo žemes, atvežtas iš Lietuvos, nuo giminaičių kapo. Palikome dalelę Lietuvos.
  
  Naktį – kelionė į Krasnojarską. Pokalbis su Benu, daug senų dainų per vairuotojo radiją (kaip aš buvau pasiilgus muzikos! Su Kamile vieną dainą užtraukėme). Supratau, kaip visų pasiilgsiu! Tokių, kokie čia esame ekspedicijoj. Šviesos ir tolstantys miestelių vaizdai, išvažiuojame į plentą.
  Jaučiu, kad čia palikau dalelę savęs, tačiau parsivežu didžiulę patirtį..
  
  
  
  • rugpjūčio 2 d. Ekspedicijos pabaiga, misijos pradžia.
  
  Skrydis lėktuvu.
  Maskva, ambasada. Lietuviškai šnekantys žmonės! O kokie skanūs blynai su braškių uogiene. Visi kaip naujai gimę po dušo.
  Varžybos Lietuva – Prancūzija pralaimėtos.
  Lauktuvių pirkimas.
  Traukinys. Visą kelionę apėmęs didelis džiaugsmas: ekspedicija pavyko, žmonės, su kuriais esu tik 2 savaites, tapo artimesni, vežuosi su savimi neįkainuojamą patirtį ir tiesiog netveriu savyje. Kartas nuo karto peržiūriu nuotraukas fotoaparate. Pasiilgsiu visko.
  Pokalbiai tęsiasi iki 3 val. ryto, Paulius mojuoja naktį sutiktiems žmonės stotelėje, Kęstučio patarimas išgelbsti mano vakarą, šypsenos visų veiduose ir laukimas. Mes pakeliui namo..
  Ryte nervinuos. Nors niekada nešokau su parašiutu, bet jausmas išlipant iš traukinio toks, lyg stovėčiau pro atdaras lėktuvo duris ir teliktų žengt žingsnį.
  Minioje surandu artimųjų veidus. Visų labai pasiilgau.
  Išbėgame į minią.
  Ačiū Dievui, viskas labai gerai praėjo. Ir prasidės.
  

 

2012 07 20

Šiandien pajudėjome iš Lietuvos. Važiuoju traukiniu, bet vis dar nejaučiu, kad jau prasidėjo ekspedicija. Su nerimu laukiau, nes visuomet tai, kas neaišku ir nežinoma, šiek tiek baugina. Traukinyje turime daug laiko, per kurį nieko naudingo negalime nuveikti. Tik mąstyti. Nenorom. Tiesiog taip gaunasi.

Smagu, jog sulaukiame daug visuomenės dėmesio. Tai dar kartą mums primena, jog „nešame” didelę atsakomybę.

Buvom išlipę trumpam Minske. Viskas kitaip nei Lietuvoje. Jaučiasi, kad išvykome. Tik kvailas jausmas, kai nesupranti užrašų mieste. Negaliu jų net perskaityti, nes niekada nesimokiau rusų kalbos. Kartais jaučiuosi kaip nebylė, nes traukinyje važiuojantiems keleiviams nieko negaliu pasakyti, nes jie rusakalbiai.

Mąstau, dvi savaitės daug ar pralėks nepastebėtos? Žinau, jog dar nereikėtų mastyti apie grįžimą, bet jau įsivaizduoju grįžimą po dviejų savaičių tuo pačiu traukiniu. Visi dalyviai turėtų tapti artimesni. Ir tikriauisiai lydėtų tas puikus jausmas kai suvoki, jog nuveikei kažką naudingo. O galbūt bus visai kitaip? Dabar galiu tik spėlioti…

Traukinyje nuliūdino tai, kad tiek daug žmonių, kurie pasidėję šalia lietuvišką pasą, kalba rusiškai. Matyt, grįžta iš atostogų Lietuvoje. Vis tiek matyt kažkas traukia bent trumpam aplankyt. Su mumis tai „persimeta” lietuviškais žodžiais, bet tarpusavyje – tik rusiškai. Tiesa, viena važiavusi šeima (moteris, vyras ir sūnus) tarpusavyje taip pat nedarė išimčių – kalbėjo rusiškai, bet apsidžiaugiau, kai padavusi vaiko žaidimo detalę kiek patylėjęs, berniukas pasakė man „ačiū”. Reiškia, kažkiek vis tiek moko vaikus ir lietuviškai. Nusišypsojau.

2012 07 21

Šiandien buvo pakankamai lengva diena. Naktis traukinyje praėjo ramiai, o tik iš jo išlipus, mus pasitiko žmogus iš ambasados ir nuvežė į ją. Mes buvome labai laukiami. Svetingai pasitiko. Malonūs žmonės.

Maskvoje buvau pirmą kartą, todėl bandžiau „semti” akimis vaizdus. Tiesa, pats miestas man pasirodė itin šaltas. Visą dieną vis prisimindavome, jog šiąnakt nakties neturėsime. Labai įdomiai gausis dėl laiko skirtumo. Iš Maskvos išvykstame vakare, o Krasnojarskas mus pasitiks jau su ryto saule.

Oro uoste pradėjome sverti kuprines ir mąstyti, ką daryti su kryžiumi, kaip talpinti. Visos didžiausios jo dalys kartu sudėjus jau viršija vieno žmogaus bagažo svorio limitą. Bet vis dėlto viskas gerai, mes pasiruošę.

Manau, jog mūsų kompanija jau tikrai susidraugavusi. Kaip nebuvo nerimo dėl mūsų komandos anksčiau, taip ir dabar.

2012 07 22

Visa diena – kelionė. 400 km per 8 valandas. Lėktuve nė kiek nemiegojau, todėl bandžiau tai padaryti autobusiuke, bet sekėsi ne itin gerai. Labai jau kratė mus.

Šią dieną mes pagaliau susitikome su ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna. Tai tikriausiai buvo pats geriauisias dalykas tą dieną. Ilgai visi kalbėjom, daug ką papasakojo. Pasidarė daug aiškiau, kaip viskas bus toliau.

Visi nesitveria vietoje kaip nori pagaliau išeiti į mišką, į kapinaites. Atrodo, bus įdomu. Tikriausiai pokalbis su Gintautu visa tai įkvėpė.

Kadangi netekome nakties, esame labai pavargę ir jau nieko nebeplanuojame. Žinom, kad turime pailsėti, nes mūsų jau ryt laukia kapinės. O gal daugiau mes jų laukiam…

2012 07 23

Išvykome ieškoti vietos mūsų stovyklavietei. Pakeliui sustojome dviejose kapinėse, todėl mūsų apsistojimas vienoje stovyklavietėje sutrumpėja.

Labiau pajaučiau, ko mes čia atvykome. Tvarkant pirmas kapinaites pajutau, kuo svarbu šie tvarkymai. Buvome kapinėse, kur lietuvių kapų buvo vos keli, o aplink daug kitų. Toks jausmas, kad kiti kapai spaudžia iš visų pusių mūsiškius.  Dar kiek laiko ir mediniai kryžiai būtų išvirtę, supuvę ir kiti, nauji kapai būtų užėmę senąją vietą.

Bandau įsivaizduoti, ką mąstys kiti, atvykę sutvarkyti kitų kapų, esančių šalia lietuvių kapų. Turėtų tikrai nustebti. Kryžiai tik puvo, tapdavo vis labiau apleisti, o dabar jie atstatyti.

Susiradome vietą stovyklavietei. Šalia mažytis upelis, kuris tinka nebent kojų atgaivinimui, nes labai seklus ir purvinas. Mat, šioje vietoje, aplink, laisvai ganosi arkliai ir karvės. Naktį galime tikėtis svečių.

2012 07 24

Sutvarkėme dar vienas kapinaites. Taip pat išsikraustėme iš savo stovyklavietės, kurioje tikriausiai vėl įsikūrė arkliai (prieš mums įsikuriant ten jie ganėsi). Atvykome į miestą ir ten susitikome su Taštipski rajono meru.

Gavome žinių iš Lietuvos, kad jaunučių krepšinio komanda laimėjo auksą Europoje. Smagu. Dabar bet kokios žinios iš Lietuvos nemenkai džiugina. O kai tos žinios štai tokios – super!

Labai keista, kad mes taip toli. Apskritai čia atrodo toks pasaulio užkampis, kuriame laikas sustojęs, jie nežino jokių pasaulio naujienų, technikos naujovių, sunku kur nors išvažiuoti iš šalies, nes susisiekimas labai prastas. Bet čia gražu. Primena Lietuvą, tik, kad aplink ne lygus horizontas, o kalnai. Saulė taip pat mus nemenkai lepina.

Iš Taštip miesto į stovyklavietę mus vežė labai savotiškas autobusiukas. Galvojom, kad jis labai senas, bet pasirodo, tik 7 metų senumo. Vairuotojas pašėlusiai vežė. Bildėjom į visas puses ir dar karštą orą pro vienas groteles pūtė. Privažiavę stovyklavietės vietą vėl įsirengiame. Žvaigždėtai gražios naktys čia.

Ekspedicijos vadovas pasakojo, kaip su viena ekspedicija, Tomsko srityje, matė mešką su meškiukais. Pas mus meškų taip pat yra. Labai norėčiau pamatyti. Suprantu, kad yra rizika, bet labai smalsu.

Gyvename visiškoje gamtoje, šalia riogso kažkieno dvi šieno kupetos, aplink džiaunamės rūbus, išsiskalbę šalia esančioje upėje. Gyvenam beveik taip, kaip seniai, toje pačioje vietoje, gyveno lietuviai. Gerai, gal visgi per drąsu taip manyti, bet nesakykit, panašumo juk yra.

2012 07 25

Didžiųjų kapinių diena.

Atstatėm 11 didelių medinių kryžių ir pagaliau pastatėm mūsų vežtą.

Ši diena kol kas, bent jau iki šiol, buvo kulminacinė. Emociškai labai gili diena. Tik atsikėlę ir papusryčiavę visi išėjo ieškoti kapinių. Tiesa, keli žmonės liko budėti stovyklavietėje. Tarp jų ir aš. Kai po kelių valandų pasikeitėm budėjimą ir pirmą kartą įžengiau į kapines ant kalno, vaizdas buvo tikrai įspūdingas. Nesitikėjau tiek daug ir tokių didelių kryžių. Visi jie gulėjo ant žemės. Gaila, kad nėjau iš karto su dauguma į kapinių vietą, nes visi pasakojo, kaip ta vieta atrodė jiems tik įžengus. Puikiai pasidarbavus vieta gerokai prašviesėjo, jau atrodė kaip atskira erdvė. Aplink miškas, apaugęs aukštomis žolėmis, krūmais.

Ryškinau užrašus ant kryžių, valiau valiau samanas ir kerpes nuo jų. Vaikinai darbavosi tikrai daug sunkiau: kasė duobes ir statė jau aptvarkytus kryžius. Gražu buvo žiūrėt, su kokiu užsidegimu jie tai darė. Matėsi, kaip jiems rūpi. Ir man pačiai atėjo didžiulis noras padaryti taip, kad kapinės matomos išliktų kuo ilgiau. Taip dirbant net pamiršti, jog reikia ir pavalgyt, kol kas nors neprimena.

Kai buvo surinkinėjamas ir statomas mūsų atvežtas kryžius, taip pat budėjau stovyklavietėje.  Būdama čia vis mąsčiau, ką šiuo metu dirbantys galėtų daryti. Kartais mačiau toli nuo kalno žygiuojančius po kelis vaikinus, kurie nešiojo žvyrą cementui. Po statymų visi grįžo nuvargę, bet matėsi, labai laimingi. O aš pamatysiu kryžių tik ryt, visi kartu nueisim paskutį kartą į didžiąsias kapinaites, nuimsim naujojo kryžiaus atramas.

2012 07 26

Dieną pradėjom kaip įprasta ir iškart lėkėm vėl į kapinaites. Gaila buvo išeit iš ten. Mintyse klausimai, ar tikrai mes niekada daugiau nebeaplankysim šitų kryžių? Paskutį kartą praeinant pro kapinaites, bandau jas įsidėti į atmintį kaip paveikslėlius. Širdžiai artima vieta liko. Išties, be galo jauki, apsupta daug medžių, ant kalniuko. Nežinant, kad kažur ten yra kapinaitės, gali jų ir nerasti taip lengvai, nes miškas tankus ir atstatyti kryžiai toli gražu nešviečia iš toli.

Nuo kalnelio grįžom atgal į stovyklavietę galbūt tais pačiais takais, kuriais ir lietuviai tremtiniai grįždavo į jiems „primestus“ namus. Daiktai jau sukrauti, nešti jau daug lengviau, nes nebereikia su savimi imti kryžiaus, armatūros ir cemento. Keliavome toliau.

Keistas vaizdas, kai laisvėje neapriboti laksto paršiukai, karvės, arkliai. Taštip mietselyje karvės ganosi visur. Ant gatvės, šalia daugiabučio ar ant kokios pievelės, kuri pasirodė karvutėm patogi.

Transporo priemonės įvairios. Gali pamatyti net pačių vietinių pasigamintų.

Laukiant mikroautobusiuko į Taštip miestelį, stotelėje prie mūsų netikėtai priėjo moteris ir paklausė ar mes lietuviai. Maloni staigmena. Moteris taip pat buvo lietuvė, tačiau gimusi jau čia, Chakasijoje. Priėjo, nes tikriausiai pamatė ant Pauliaus kuprinės prikabintą Lietuvos trispalvę. Moteris trumpai bandė papasakoti apie save, savo tėvus, parodė ranka į savo anūką. Kalbėdama kiek jaudinosi. Nenuostabu. Akyse matėsi besikaupiančios ašaros. Labai gera sutikti lietuvių čia, o ypač netikėtai. Turėtų ir lietuvei būti taip pat malonu sutikti mus.

Praėjo pusė laiko kaip mes ekspedicijoje.

2012 07 27

Diena, pilna visko.

Taštip miestelis mums surengė mini programėlę apie Chakasiją. Iš pat ryto nuėjome į muziejų ir ten mums pagrojo su chakasiškais muzikos instrumentais, padainavo. Taip pat parodė Taštipski rajono laikraštį, kurio pirmame puslapyje straipsnis apie mūsų ekspediciją. Visi laibai domisi, seka ką darom. Smagu, kad ir Sibire mus labai palaiko ir džiaugiasi, jog atvykom.

Aplankėm dar vienas kapinaites. Taip pat labai apaugusios, sunkiai pastebimi kapai iš po krūmų ir žolių. Nusprendėme pabandyti surasti aplink gyvenančių lietuvių, nes ekspedicijos vadovas Gintautas žino, kad turėtų būti. Užsukę į parduotuvę, nusipirkome bandelių, kurias ir kepė lietuvė. Ji pasakė, kur gyvena jos tėtis. Nuvažiavę pas jį buvom maloniai nustebinti, nes vyras puikiausiai kalbėjo lietuviškai. Taip buvo gera išgirsti lietuvišką kalbą nuvykus tiek toli už Lietuvos. Malonu buvo ne tik mums, bet ir jam. Pasakojo savo gyvenimo istoriją, o mums paliekant susigraudino, išlydėjo prie pat vartelių vos paeidamas. Mus apėmė tikrai neeilinis jausmas.

Nuovargio visiškai nebejautėme, visi šypsojomės. Susitikimas labai praskaidrino dieną. Dėl tokių susitikimų ir supranti, kodėl važiavai čia ir kuo tai svarbu čia likusiems žmonėms. Tikrai jaučiausi padarius kažką gero. Džiūgavau nuostabia diena. Geresnė jau ir būti nebegali!

Važiavome atgal į Taštip ir tada tiesiai į Abakaną. Nuo čia dumsim jau šiauriau. Naktį apsistojome viešbutyje. Tikimės pailsėti.

2012 07 28

Abakanas šį kartą pasirodė lyg kitas miestas. Pamačius labai skurdžių kaimelių ir daugiau pagyvenus gamtoje, Abakanas rodės kaip didelis ir jau išvystytas miestas. Žinoma, tai tebuvo tas pats ekspedicijos pradžioje aplankytas miestas, tik jį mačiau jau kitomis akimis. Nuo paskutinio lankymosi čia akys buvo pripratusios matyti kiaules laisvai paleistas kaimelyje ir skurdžias trobeles, kurios buvo apleististos ar šiek tiek sutręšusios, bet vis tiek su beveik „šviežiai“ nudažytom langinėm mėlyna spalva. Šią sritį, kur keliauja mūsų grupė, tikrai galiu pavadinti sritimi su mėlynom langinėm. Mėlyna spalva čia daug kur akcentuojama. Tai jų, chakasų spalva.

Abakane ieškojom pirkti atvirlaiškių. Norėjosi išsiųsti į Lietuvą namiškiams. Nors ir labiau tikėtina, jog mūsų ekspedicija pirmiau pasieks Lietuvą, nei mūsų rašytiniai linkėjimai, bet noras nedingo. Suradom, išsiuntėm.

2012 07 29

Vakar įsikūrėm naujoj stovyklavietėj prie ežero. Šiandien prabudom nuo karvių mūkimo ir botago pliauškesio. Nežinojau kaip elgtis geriau: kuo greičiau išlįsti iš palapinės ar galima ten pasilikti. Nesutryps? Kai tik prabundi nuo tokio garso ir nežinai kas čia vyksta, darosi nejauku ir net kiek baisoka. Apie 30 karvių su savo varovu ant arklio praėjo visai pro mūsų stovyklavietę. Stovyklavietėje karvės landžiojo tarp palapinių, ieškojo maisto. Iš pat ryto neeilinis įvykis. Bet tokie įvykiai tik praskaidrina ir praturtina ekspediciją.

Aplankėme dar vienas kapinaites. Darbo buvo visai daug. Daug pjaunamų medžių. Nustebome atradę viename kape žmogaus kaukolę. Bandėm elgtis su ja atsargiai, iškasėm duobę ir užkasėm ją.  Kapelis kažkokio vaiko. Ant paminklo jokių užrašų nebesimato. Įdomi savijauta, ramuma atėjo, nors prieš tai ir labai linksmai dainuodama tempiau medžius.

Taip pat kapinėse atklydo kačiukas. Pagirdėm, pavalgydinom. Jei nebūtų sudėtinga parsiskraidinti lėktuvu gyvūno, tikriausiai būčiau priglaudusi ir parsivežusi. Ekspedicija visai baiginėjasi, todėl nebūtų sunku likusį laiką jį prižiūrėti. O gal tik man taip atrodė, nes to kačiuko tikrai labai pagailo ir tad viskas jau atrodė įmanoma. Vėliau sužinojom, jog kapinėse tokie kačiukai yra keturi. Labai tikiuosi, kad kokie žmonės lankydamiesi kapinėse, juos priglaus ar bent jau pamaitins.

Gera pažvelgti į sutvarkytas kapinaites paskutinį kartą prieš išeinant ir prisiminti kaip buvo anksčiau. Kiekvienose kapinėse tas pats paskutinis ritualas. Tai padarius, ir šį kartą išvykome.

Jau jaučiu išvykimo nuotaiką. Atrodo, dar tik sekmadienis, o Lietuvoje būsime tik penktadienį, tad dar tikrai daug laiko, bet daug laiko atima kelionė. Galbūt šiandien buvome paskutinėse kapinėse, nes atstumai čia labai dideli ir nukeliauti juos trunka taip pat ilgai. Bus gaila išvažiuoti. Mėgaujuosi, jog esu čia. Nepaprasta.

2012 07 30

Pilna diskusijų diena.

Skaičiuojam dienas iki išvažiavimo ir suprantame, kad liko nedaug. Svarbiausi punktai jau aplankyti, tad dabar renkamės, ką galime padaryti per likusias dienas. Norisi, jog būtų kuo naudingiau išnaudotas laikas. Diskutuojame ir diskutuojame… Daug žmonių, tai daug ir nuomonių. Didžiausias minusas – ilgi maršrurai. O dar ir transportą surasti nėra taip lengva. Nuvykome į Ustabakano kapinaites, nes Gintautas sakė, jog rašoma, kad ten turi būti lietuvių kapų, bet jis pats niekada ten nebuvo, tad vaikščiojom pasiskirstę po kapines ir ieškojom lietuvių kapų. Kapinės tikrai nemažos, o oras tikrai labai negelbsti. Jaučiausi kaip dykumoje. Karšta ir tvanku. Labai. Deja, nieko neradome. Piršosi išvada, kad arba mes jau pavėlavome ir kapai jau užlaidoti, arba ant lietuvių kapų nebeįmatomi užrašai, nes senų kapų be užrašų matėme. Toliau važiavom vėl į Abakaną, nes vairuotojui nelabai patiko mus vežti ir po to laukti prie kapinių. Ir vėl diskusijos. Išsidiskutavę pagaliau nuvažiavome 300 km į Saralą. Čia šalia turėsim dvi kapinaites ir galime sutikti lietuvių. Į stovyklavietę atvykome vėlai, jau sutemus. Tai paskutinė mūsų stovyklavietė. Sekantis maršrutas Sarala – Krasnojarsko oro uostas. Bėgte prabėgo dienos.

2012 07 31

Stovyklavietė mūsų praktiškai šiukšlyne, bet sutemus geresnės jau nebūtumėm radę. Keli ekspedicijos dalyviai buvo nuėję į miestą ir ten sutiko du lietuvius: vyrą ir moterį. Vyras su savo motocikliuku atvežė pas mus į stovyklavietę raugintų agurkų. Gėėėris. Gaila, jis nekalba lietuviškai.

Liuks. Aplink visur griaudi, lyja, o mūsų stovyklavietė – duobėj. Saulė tik šildo, debesys aplenkia. Super jausmas.

Šiandien mus vis lanko lietuvis. Vis atvažiuoja. Matosi, kad rūpi.

Dalis mūsų buvo išėję ieškoti dar vienų kapinių, tai mūsų sutiktas lietuvis vis jaudinosi, norėjo kažkuo padėti. Važiavo iki jų, kad paimtų jų daiktus, kad lengviau būtų, bet deja, sakė negali pravažiuoti vienoj vietoj. Tikriausiai labai džiaugiasi sutikęs lietuvius. Vis tiek liko kažkas artimo nors tarpusavy jau ir nekalbam su juo lietuviškai.

Tikrai užpavydėjau, kai mūsiškiai grįžo iš kapinių paieškų. Rodė nuotraukas su meškos pėda, pasakojo, jog matė tikrą taigą. Liūdna tik buvo, kad kapinių taip ir nerado. Gintautas lyg ir sakė, kad jos sudegusios tikriausiai. Ką darysi, reikia visko. Tai puikiai parodo, kaip yra sunku Gintautui surasti kiekvieną kartą ne tik Lietuvių kapus kapinėse, bet ir pačias kapines.

Paskutinis vakaras visiems kartu prie laužo.

2012 08 01

Diena vėl išaušo labai karšta. Kol tvarkėm kapinaites visai šalia, dar nieko, bet sutvarkę išėjom į miestelį pas čia gyvenančią lietuvę ir tada jau buvo tikrai ne vėsu. Nuėję prie lietuvės namo, beldėmės į vartelius, visi šaukėm ją vardu, bet taip ir neišėjo su ja susitikti. Tik gerai, jog tada, kai dar laukėm prie vartelių, grįžo jos dukra, tai mes perdavėm mažas lauktuves lietuvei. Gaila, kad nepavyko pasimatyti.

Tiesa, tvarkant kapines Gintautas, ekspedicijos vadovas, atsisveikino su mumis ir išvyko. Paprastai, greitai, gan dalykiškai. Patinka man tokie atsisveikinimai. Tikrai. Erzina tokie atsisveikinimai, kurie darosi ilgesni negu pati laukianti kelionė. Daug lengviau greit pamot ranka ir baigta. Iš ilgesnių atsisveikinimų, tiesą sakant, nematau jokios naudos. Tik erzinimasis.

Šiandien vakare jau išvykstam ir mes. Dar ramiai pabuvom ir po to truputį mintimis jau keliavau namo.

Dar išpylėm žemes iš Lietuvos, kurias perdavė vienas bandomojo žygio dalyvis.

Sulipom į autobusiuką, kuris nuveš mus į oro uostą. Negalėjau atitraukti akių nuo vaizdo, kurį mačiau pro langą. Bandžiau pasiimti kuo daugiau, kiek tik galima. Nenoriu užmiršti. Noriu atmintyje turėti vietelę, kur Chakasijos vaizdai, išgyvenimai, nuotaikos išliktų visada ir kada tik panorėjus galėčiau grįžti TEN mintimis. Nuostabus ir prasmingas laikas.

2012 08 02

Rytas prasidėjo autobusiuke link Krasnojarsko oro uosto. Bandžiau miegoti autobusiuke, bet sekėsi nekaip. Nežinau ar dėl pastovaus kratymo, nepatogumo, ar tiesiog nuo minčių. Tokiais momentais tu supranti ką turėjai, kur buvai… Būtent tada, kai suvoki visko laikinumą, kai laikas atsisveikinti.

Tą pačią dieną nuvykome į Lietuvos ambasadą Maskvoje. Vėlgi nuostabiai priėmė. Net virpėjau viduje, kai einant į valgomąjį girdėjosi visų plojimai pelnius taškus Lietuvos krepšinio  rinktinės komandai. Mat vyko krepšinio varžybos. Nuotaikos jau grįžimu į Lietuvą, ambasada, kapai sutvarkyti ir dar Maskvoje rodomos krepšinio vaybos. Visa tai susideda ir jausmas neeilinis, o „sergam“ už Lietuvą kartu su ambasados darbuotojais.

Važiavimas traukiniu šį kartą kitoks, nei tada, kai važiavom lygiai prieš dvi savaites. Visi atsipalaidavę, linksmi. Visgi grįžtam namo. Jaučiuosi ne veltui važiavus ir tai įkvepia dar daugiau jėgų.

Dvi savaitės visai nedaug, jei matuoji vien minutėmis.  Šios dvi savaitės buvo kitokios. Šis laiks įgavo prasmę, o kai taip nutinka, negali jo vertinti tik kaip laiko. Koks gi skirtumas, kaip ilgai vyko ekspedicija. Ne tai svarbu. Savaitė savaitei nelygi. Sibire tos 7 dienos daug svaresnės. Matuokim emocijom, darbais. Kiek gi laiko buvom? Daug. Tiek dienų, per kiek įmanoma tapti tikrais draugais, per kiek apglostomas ir paliečiamas kiekvienas Chakasijos tremtinio kryžius, per kiek yra suteikiamas džiaugsmas toli išvykusiam, belaukiančiam ir budinčiam žmogui, ne vienam.

Gyvenimo kelionė. Tikra tiesa. Kuo toliau, tuo labiau tai suprantu. Norit tikėkit, norit ne.

2012 08 03

…

Lietuva, Lietuva Tu mums šventa,

Lietuva, Lietuva mūs Motina.

Lietuva, Lietuva kol rankoj ranka,

Lietuva, Lietuva gyvuos Lietuva…

K.T.

Liepos 20 d.

Prasideda. Beveik du mėnesius lauktas momentas artėja. Anksčiau atrodė, kad susitaikiau su ta mintimi, kad važiuoju į Sibirą, bet dabar tik suprantu, kad tikrasis suvokimas, kad važiuoju ten, apemė tik šį rytą. Jaudina ta mintis, kad nepraeis nei para, o mes dėsim kojas ant Sibiro žemės. Niekada nesu keliavęs toliau, o dar su tokiu tikslu!…

Renkamės visi po truputį LiJOT biure. Su visais šiais veidais, matytais vos kelis kartus, teks praleisti ateinančias dvi savaites. Norėtūsi, kad grįžus į Vilnių mus sietų stiprus ryšys, paremtas bendra patirtimi.

Tradiciškai, kiekviena šio projekto ekpedicija savo kelią pradeda eidama į traukinių stotį per Aušros Vartus. Mes ne išimtis. Tikima, kad lietus – tai Šventosios dvasios palaiminimas. Kelią iki geležinkelio stoties mus gerai „laimino“ apsiniaukęs dangus – stotį pasiekėm sumirkę. Tai sudėjus tikiuosi, kad ir visą ekspediciją mus lydės Aukščiausiasis.

Stotyje mus pasitinka gražus būrys žmonių. Viskas paruošta spaudos konferencijai, prieš akis išnyra sudėta viena septyniolikto ekspedicijos nario dalis. Tai kryžius. Įdomu kaip mes su juo susistvarkysim visos ekspedicijos metu – ar tai taps kančia, našta ar visus mus vienijančiu veiksniu?

Užsitęsus spaudos konferencijai vos spėjame į traukinį. Gal ir gerai, nes nereikėjo su visais ilgai atsisveikinėti. Pasiskirstom vietas traukinyje. Atsisėdu su vienu iš paslaptingiausių ekspedicijos dalyvių – Kęstučiu. Neteko prieš ekspediciją su juo bendrauti. Pralaužti ledus mums padėjo šalia mūsų sedėjusi maskvietė su anūke, kuri netikėtai pradėjo su mumis bendrauti lietuviškai. Ji, pasirodo, yra ištekėjusi už ruso ir jau 40 metų gyvena Maskvoje. Beveik visą kelią turėjom labai įdomų pokalbį. Ji pasakojo, kad kiekvienais metais grįžtanti į Lietuvą paatostogauti ir vežanti su savimi savo anūkę, parodyti, kaip gražu Lietuvoje, koks čia geras maistas. Visą laiką aplanko jos vaikystės vietas Vilniuje. Žinau, kad Sibire teks bendrauti su vietiniais lietuviais, o šis pokalbis tarsi tapo gera treniruote.

Daug įspūdžių ir pamąstymų pirmai dienai.

Liepos 21 d.

Pasitinka visu savo grožiu Maskva. Važiuojame link Lietuvos ambasados. Visus mus svetingai pasitinka įgaliotasis ministras Jonas Grinevičius. Labai šiltas žmogus, padėjęs mums pasijusti labai laukiamais ambasadoje. Parodome atsivežtą kryžių, sugiedame kartu kelias dainas. Geras jausmas pabūti lietuviškoje salelėje tokiame milžiniškame mieste. Turime šiek tiek laiko iki skrydžio.

Lankome Maskvą. Maskva didelis ir įspūdingas, pilnas kontrastų miestas. Daug įvairaus laikemčio statinių – mažytes cerkveles gaubia sovietinės statybos monolitai, o už jų kyla naujai statomi dangoraižiai. Aplankome Kremlių ir kitus aplinkinius objektus, tokius, kaip Raudonąją aikštę, Lenino mauzoliejų ir pan. Labai skirtingi visų vertinimai. Vieniems Maskva palieka pasigėrėjimo, kitiems – tuštybės pilno miesto įspūdį. Man tai miestas su įvairialype praeitim ir dabartim, kuri atsispindi architektūroje, žmonėse.

Oro uoste atliekame visus formalumus, susijusius su skrydžiu. Suvyniojam kryžiaus dalis į miegojimo kilimėlius. Šiek tiek neramu, nes bijom, kad dedant į bagažo skyrių jo nesulaužytų ar kitaip neapgadintų. Išryškėja stiprūs komandinio darbo bruožai – visi, suprasdami šio kryžiaus svarbą, aukoja savo kilimėlius, stropiai sudeda dalis, organizuoja jo apvyniojimą polietileno juostele.

Pakilus po 5 val. laukia nusileidimas krašte, kuriame praleisime ateinančias beveik dvi savaites, krašte, kuriame laukia darbas išlaikant gyvą atmintį.

Liepos 22 d.

Borisas – toks mūsų vairuotojo vardas. Labai nuoširdus ir paslaugus žmogus. Visą kelią iki Abakano (Chakasijos sostinės, nes nusileidome Krasnojarske, apie 400 km. nuo Abakano) turėjau labai įdomų pokalbį su juo. Palietėm labai daug įdomių temų, susijusių su politika, ekonomika, istorija. Kaip iš pokalbio sužinojau, jis, sužinojęs apie mūsų ekspediciją, pats nusprendė vairuoti autobusą pirmyn ir atgal. Viskas gal ir būtų tvarkoje, bet turint omeny, kad jis yra įmonės, kuri turi 38 autobusus, direktorius, tai pamalonino. Tikiuosi, tokių atviraširdžių žmonių dar sutiksime.

Gamta, tiksliau miškai, važiuojant iš Krasnojarsko, labai panašūs kaip Lietuvoje, tik vietovė šiek tiek labiau kalnuota. Prieš kertant Chakasijos ribą prasideda stepės ir tęsiasi iki pat Abakano. Nedidelių kalnelių, apaugusių žole ir mažomis beržų giraitėmis, vaizdas lydi visą kelią. Šie vaizdai pakeitė mano įsivaizdavimą apie Chakasiją. Tyrinėdamas senas nespalvotas nuotraukas galvojau, kad susidursime su daugiau į mėnulį panašiu kraštovaizdžiu – daug akmenų, kalnelių, mažiau žolės. Pakeičiau savo nuomonę ir pakeliui grožiuosi peizažu.

Abakane apsistojame viešbutyje DRUŽBA, kur prasideda mūsų draugystė su ekspedicijos kelrodžiu Gintautu Alekna. Nedrąsiai spausdami ranką susipažįstame. Visi atrodo stengiasi išlaikyti atstumą, nes daug kas yra apie jo būdą girdėję įvairiausių atsiliepimų, bet, atrodo, pirmas įspūdis geras.

Taigi esu lietuvis Sibire, bet tuo Sibiro nenustebinsi. Sibiras, tiksliau Chakasija, matė ne vieną atitremtą lietuvį, kuris paliko čia savo pėdą.

Liepos 23 d.

Šiandien buvo labai ilga diena. Pirkome įvairius įrankius ir priemones kapų tvarkymui, bei kryžiaus statymui. Neradome reikiamos armatūros strypų kryžiaus sutvirtinimui ir įbetonavimui. Nusprendėme su Eugenijumi ją žūtbūt surasti ir pradėjome orientacinį žygį po Abakaną. Kur tik nueinam, į kokią ūkinių prekių parduotuvę, mus siunčia vis kitur ir kitur, kol galiausiai pasiekiame Abakano pakraštį – metalo konstrukcijų pardavimo vietą. Bet ir ten nėra! Ir vėl mus siunčia dar toliau, kur galų gale randam, bet ir tai beveik išmetimui skirtas atraižas. Sukorėme keliolika kilometrų, bet radome!

Pagaliau pamatėme pirmąsias kapines Askize. Puolame jas tvarkyti ir akimirksiu tie keli kapeliai, kuriuos sutvarkėme, pasirodo visu gražumu – kryžius laikosi tvirtai, nėra bjaurojusių vaizdą piktžolių. Malonu matyti tas pirmąsias kapines, nes tai tarsi riboženklis, žymintis mūsų realių darbų pradžią. Dar teko aplankyti vienas kapinaites nuo Imeko gyvenvietės. Po to ten ir apsistojome.

Pamatėme tikrą chakasišką kaimą – palaidos kiaulės bėgioja kaimo gatvėmis, kelius tveria laisvai bindzinėjančios karvės, arkliai autobusų stotelėse poilsiauja, matyti tik vienas kitas žmogus. Kaimelyje pasitinka ranką sveikinamai iškėlęs Leninas ir žmonių akys, kurių tu nematai, bet jauti, kad esi visą laiką stebimas. Apima jausmas, kad laikas čia sustojęs.

Nuvaikę kelis arklius įsikuriam pirmąją stovyklavietę. Po šios dienos, nors ir buvo ji ilga, nesijaučiu pavargęs. Tai yra dėl to, kad daug pamačiau ir patyriau. Pradedu suprasti, kodėl tremtiniai atvežti į Chakasiją pamėgo šį kraštą. Nes čia buvo gražu ir gera.

Liepos 24 d.

Šalia Imeko gyvenvietės, kur buvome apsistoję yra du dailūs išsišokę kalniukai, primenantys moteriškus apvalumus (kaip po to paaiškėjo, Imekas chakasiškai tai ir reiškia). Nuo tų kalniukų gražiai atsiveria visos gyvenvietės vaizdas. Aš, Stasė, Monika ir Benas sužavėti kraštovaizdžio nusprendėme pasitikti ant vieno iš tų kalniukų saulę. Taip ir padarėme. Ryte vos ne vos atsikėlę, dar nuo miego traiškanotomis akimis, užsiropštėm į pačią viršūnę. Be galo gražų Chakasijos peizažą nudažė rytiniai saulės spinduliai. Už 20-30 kilometrų nuo tos kalvos, šiaurės vakarų kryptimi, yra gyvenvietė Kizlasas. Į ją buvo ištremta prieš man išvykstant į ekspediciją mano kalbinta kaimynė. Gal net matosi tos vietovės kalvų viršūnės? Būtų be galo malonu ją pradžiuginti dabartinėmis tos vietos nuotraukomis, bet gaila, tai neįtraukta į mūsų kelionės maršrutą.

Mūsų manta kuo toliau, tuo labiau sunkėja. Abakane be to, kad nusipirkome įrankius, dar vežamės ir maišą cemento. Iš šono greičiausiai atrodome, kaip keliaujantys statybininkai, taip sukeldami vietiniams gyventojams dar daugiau klausimų.

Imeko kapinaitėse turime nemažai darbo. Kapinaitėse yra keli įspūdingo dydžio kryžiai, kuriuos sutvarkome ir pastatome. Išpjauname taip pat krūmokšnius, kurie ten labai suvešėję. Jaučiuosi tarsi prikėlinėdamas atmintį. Atrodo, jau seniai apleistus ir nelankomus kapus išlaisvinę iš augmenijos gniaužtų, mes parodome, kad ir čia gyventa lietuvių, žmonių, kuriems šis kraštas ne savo noru tapo antraisiais namais.

Nuvykę į Taštipą susitinkame su vietine administracija, kur mus labai pagarbiai priima ir pristato šį Chakasijos regioną. Turime labai šiltą ir malonų pokalbį. Kažkas įdomumo dėlei paklausė, ar Taštipas turi televiziją. Mus lydėjęs asmuo pasakė, kad planuojama, kad bus penktadienį… Tik neaišku kurį.

Tenka pakalbėti su vietine pardavėja. Pasakome, kad esame lietuviai. Ji: „Lietuviai? A! Geri žmonės… Lietuviški kryžiai Imeke (kur dar šiandien buvome). Buvo dar gyvų, bet jau atrodo nebėra.“ Neslėpsiu, toks jos atsiliepimas apie lietuvius paglosto ausį. Supranti, kad gali didžiuotis ne tik tuo, kad atitremti lietuviai paliko iki šiol atmenamas įspūdingas kapinių puošimo tradicijas, bet taip pat su vietiniais elgėsi pagarbiai ir apie juos išliko graži atmintis.

Pasiekėme Balachtašą. Mus atvežė tartantis autobusiukas su nuolat įjungtu tokiu stipriu šildymu, kad net sėdėjome visi ant kėdžių atlošų, nes žemiau buvo neįmanoma tverti karščio. Apsistojame pievoje. Aplinkui kalnai, apaugę miškais. Pievos pakraštyje, ant kalno šlaito, šalia upelio matosi mediniai aptvarai. Tai kažkada buvusio ir lietuviais apgyvendinto kaimo vienintelės liekanos. Vadovas įspėja, kad laukia tikrai nemažas darbas, nes laukia didelės kapinės. Nekantrauju.

Užlipu ant šlaito pasigrožėti vaizdais. Užgniaužia kvapą. Tolumoje matyti kalnai, kuriuos supa mažesni kalneliai, pasipuošę girių vainikais, tolumoje rausta dangus. Aplink esanti gamta labai primena lietuvišką. Pradedu žiūrėti į Sibirą šiek tiek kitoniškai. Anksčiau man Sibiras buvo kančios ir nepritekliaus vieta, įskaudinusi visą lietuvių tautą. Dabar, matydamas šitą grožį, galutinai suprantu, kad Sibiras čia nekaltas, o už viską atsakinga barbariška tuometinė santvarka. Sibiras, manau, atvirkščiai, buvo vieta, kuri priglaudė lietuvius nuo to pasaulio, kuris su jais taip neteisingai pasielgė.

Dienos pabaiga. Ją užbaigiu gulėdamas su Benu, Ieva, Monikute ir skaičiuodamas krentančias žvaigždes.

Liepos 25 d.

Šiandien buvo didinga diena. Buvo padarytas didelis darbas, kurio metu sutvarkėme Balachtašo kaimo kapinaites. Įėję į jas pirmiausia pamatėme taigą, kurioje matėsi vienas kitas pasviręs kryžius. Netrukus, kai ėmėmės darbo, atidengėme nuvirtusiuosius. Kiekvienas kryžius buvo tarsi atradimas. Kaskart nuimdamas samanas laukdavai, ar pamatysi kokį užrašą, kokia atsivers kryžiaus apdaila, kiek jis tvirtas. Iki pietų spėjome atlikti paruošiamuosius darbus kryžių pakėlimui.

Iškilo neatidėliotinų administracinių klausimų, kuriuos reikėjo sutvarkyti telefonu ir rusų kalba. Buvome tolokai nuo gyvenviečių, todėl reikėjo kulniuoti apie 5 kilometrus tam, kad surastume mobilų ryšį. Mantas paprašė manęs padėti. Taip per dieną atlikome du reisus – iš viso apie 20 km. Šiek tiek gailėjausi, kad tai sutrukdė man sudalyvauti svarbioje kapinių tvarkymo dalyje pakeliant kryžius. Iš kitos pusės gal ir gerai, kad manęs nebuvo, nes galėjau palyginti aplinką, kokia jinai buvo ir kokia tapo, ir kiek darbo įdėta. Įžengus ir pamačius visus 12 aukštų ir išlakių kryžių, šiurpuliai bėgioja po kūną, nes supranti, kokia sakrali tai vieta. Saulės gaisai, besiskverbiantys pro medžius, sustiprino tą įspūdį.

Apsiėmiau sukalti mūsų atsivežtą kryžių. Buvo iškasta duobė, sumaišytas betonas joje. Pagarba vyrams, kurie nepaisydami dienos nuovargio, tempė iš pakalnės į kalną akmenis tam, kad būtų tvirtesnis betonas. Visų bendru darbu tas kryžius atsistojo. Žiūrint į jį supranti šios vietos šventumą. Supranti, kad egiptiečiai turi savo piramides, romėnai katakombas, o mes turim savo šį kalnelį, ant kurio visą laiką išliks skaudžios tautos istorijos atmintis. Supranti, kad gal ir nedidelis šis kryželis, bet po juo glūdi menininko siela, visos grupės triūsas ir visos tautos viltys, kad tai daugiau nepasikartotų ir kentėję būtų prisimenami.

Pasimeldžiu.

Liepos 26 d.

Pirmas mūsų rimtas žygis pėsčiomis. Nuo Balachtašo iki Maturo. Nors galvojom, kad teks nemažai paėjėti, bet pakeliui sugebėjome susistabdyti UAZ‘iką, sumesti kuprines, daiktus bei merginas, o patys pasišokinėdami 40 laipsnių karštyje pasiekėme Maturo miestelį.

Iš visos ekspedicijos buvo renkama grupė, važiuosianti į Miziugolo kaimo, kurio jau nėra, kapinaites. Vakar neturėjau galimybės tvarkyti kapinių Balachtaše, todėl turėjau prioritetą važiuoti. Važiavome vėl su UAZ‘iku. Stebėjausi šios pagyvenusios, bet vis dar judančios mašinos pravažumu – kirtome upes, purvynus, miškovežių išvažinėtus kelius. Užtrukome klaidžiodami ir ieškodami tų kapinaičių, bet šiaip ne taip kanapių laukų apsuptyje, ant šlaito, jas suradome. Keli kryžiai stovėjo, keli gulėjo. Vienas iš kryžių paliko didelį įspūdį, nes buvo beveik 9 metrų aukščio.

Grįžom į Maturą ir važiavom į Taštipą. Sėdėjau, kartu su ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna, su kuriuo visą kelią turėjau įdomų pokalbį apie jo veiklos tikslus, perspektyvas ir sunkumus. Jį daro neeiline asmenybe vien tai, kad jis jau yra dalyvavęs 36-ose atskirose ekspedicijose, ir turi neįkainojamą informacijos apie tremtinių kapus duomenų bazę. Be jo mūsų ekspedicija būtų tik klaidžiojimas po taigą.

Atvykus į Taštipą buvom apgyvendinti mokykloje, vakarieniavome šalia esančiame muziejuje. Stasė ir Kęstutis kaip visada aukščiausiame lygyje paserviravo stalą ir turėjome tikrai gražų pasisėdėjimą savo būryje, kuriame taip pat buvo ir istorikė iš muziejaus. Smagu matyti besiformuojančią komandą, kuri supranta gerai mūsų ekspedicijos tikslus. Dėl to nekyla bereikalingų įtampų grupėje.

Kritau į lovą su drabužiais ir užmigau saldžiu miegu.

Liepos 27 d.

Šiandien buvo viena iš geriausių ekspedicijos patirčių. Sutvarkę Arbatų kaimelio kapinaites ir turėdami žinių, kad kažkur yra gyvų gyvenančių lietuvių, patraukėm į kaimą jų ieškoti. Pirkdami bandeles, paklausėm pardavėjos, ar ji žino kur gyvenantį kokį lietuvį. Ji prisiminė, kad gyvena toks Zagolskas ir apytiksliai nurodė, kurioje vietoje. Įdomus faktas tas, kad bandelės, kurias pirkome, buvo kepamos kaimo kepykloje, kuriai vadovavo jo dukra Ramutė.

Susitikome 84 metų senuką Eduardą Zagolskį. Tai lietuvis, kilęs iš Lazdijų rajono, Kapčiamiesčio kaimo. Nors ir seniai jis Sibire, nors ir niekas su juo nebekalba lietuviškai, bet jis į mus prabilo gryna lietuvių kalba. Dzūkuodamas jis pasidžiaugė tuo, kad kažkas atvyko jo aplankyti iš Lietuvos ir sakė, kad laukė mūsų. Kalbėjom apie visą jo gyvenimą, kaip keitėsi jo buitis. Dar kartą iš jo pasakojimo įsitikinau, kad vietiniai vertindavo atitremtus lietuvius už jų darbštumą, išradingumą, pareigingumą. Jį matyti ir girdėti buvo tikra dovana.

Jo pasakojimas buvo kažkuo kitoks, nei mums įprasta iš tremtinių girdėti. Jis, pasakodamas apie savo gyvenimą, vis akcentuodavo, kad jam gyvenant Chakasijoje nieko netrūko – duonos, valgyt turėjo, buvo vertinamas kaip „šoferis“ ir net gaudavo kuo apsirengti. Ką jis ten toj Lietuvoj būtų veikęs grįžęs, kai visi artimieji žuvę arba išmirę? Pradžioje tai buvo keista girdėti ir gal net savotiškai liūdna. Bet po to, toliau beklausant jo, lyg ir pasirodė, kad visa jo kalba yra tarsi pasiteisinimas, kodėl jis negrįžo. Jis šnekėjo tarsi dabartiniai emigrantai, bet jo kalba taip pat ir labai skyrėsi – jis nesakė, kad Lietuva kažkuo bloga, kad ten „bananų“ ar „stebuklų“ kraštas. Ne. Jis tiesiog sakė, kad atrado savo laimę čia. Jis nekaltino Lietuvos dėl savo bėdų, sunkumų ar nepriteklių.

Išeinant aš jam įsegiau ženkliuką su Lietuvos vėliava. Mačiau ašaras. Kažkas pasakė, kad negraudinčiau senelio. Tose ašarose buvo viskas, ko jis nepasakė, tose ašarose buvo ilgesys. Pajudėjus jis dar mojavo ir šūktelėjo „Sudiev, vyrai“. Supranti, kad tai greičiausiai paskutiniai jo žodžiai gyvenime, ištarti lietuviams lietuviškai.

Iš Arbatų nuvažiavome atgal į Taštipą ir iš ten į Abakaną. Važiavome su žiguliuku. Kad įsivaizduoti mūsų kelionę iki Abakano, reiktų įsėsti į dežę, įsijungti visu, kiek įmanoma, garsu muziką ir tą dėžę paleisti lėkti 130 km/h greičiu, dažnai išlekiant į priešingą juostą. Ir visą tą dėžutę valdo vos kelis žodžius per kelionę pratariantis „dušmanas“. Taip lėkėme beveik 150 km. Abakane laukė Družba ir vakarienė iš lėkščių, bei įdomus visos komandos vakarinis pasisėdėjimas.

Liepos 28 d.

Šiandien šiek tiek laiko turėjome sau. Nusipirkome vieną kitą suvenyrą, išsiuntinėjome atvirutes artimiesiems, aplankėme miestą ir muziejų, išgėrėme giros iš statinės ir limonado iš automato. Kalbant apie patį miestą, tai jis atrodo gyvas, žmonių yra. Silpnoji miesto pusė man pasirodė komunalinės paslaugos, nes miestas buvo gan netvarkingas, vejos nesutvarkytos ir pan. Architektūra – sovietinės, įvairių laikotarpių, dėžutės.

Išvažiavome už Chakasijos ribų. Visą kelią apie 150 km., važiavome susispaudę kaip šprotai skardinėje, pasidėję ant kelių kuprines. Jau ne pirmas kartas, kai važiuojame taip susispaudę. Išlipi iš autobuso, o kojos visiškai neklauso, nes nutirpsta. Bet dažnai verta pakentėti, nes tokiais atvejais vairuotojai nuveža už piimtinesnes kainas. Šį kartą beveik buvo tas pats, tik prisidėjo dar tai, kad vairuotojas jau nuo naujų metų nebuvo matęs savo tetos, kurią labai norėjo aplankyti. Ta teta mums labai padėjo. Visą laiką netrūko mums vandens, nes nuolatos vairuotojas atveždavo iš savo tetos po bidoną.

Apsistojome prie tvenkinio, kuris buvo netoli gyvenvietės. Vietos aplinkui labai gražios, nemažai stovyklaujančių ir be mūsų.

Šiandien turėjau daugiau laiko dienoraščio rašymui. Taip ir padariau. Bet rašyti kartu dar prisijungė trys kiti ekspedicijos nariai. Mėnesienoje, ant kažkokio keliuko šlaito, su prožektoriais ant galvos susėdo keturi rašytojai. Manau tikrai sukėlėme nemažai klausimų miško takeliu pravažiuojančiai vienai kitai mašinai.

Susimąsčiau, kad ši diena jau yra antroji ekspedicijos pusė. Pats laikas įvertinti, kas buvo padaryta ir kas dar liko. Pirma pusė man labai patiko. Norisi, kad ir pabaiga būtų tokia pati turininga, priverčianti susimąstyti ir paliekanti daug neišdildomų įspūdžių. Buvo pasiūlymų gal likusias dienas praleisti kur nors ramiai, rašant dienoraščius, nes ir taip nemažai jau padarėme ir nuvažiavome. Būtų smagu gal taip padaryti, bet nesinori. Norisi likusias dienas praleisti dar turiningiau. Norisi parsivežti kuo daugiau įspūdžių, pamąstymų, kurie išliks ilgam ir galėsiu jais pasidalinti su likusiais Lietuvoje.

Liepos 29 d.

Atsikelti žadintuvo nereikėjo. Iš miegų pažadino šūviai! Kas kelias sekundes po vieną šūvį. Vieną akimirką spėliojau, gal medžiotojai? O gal prisigėrę vietiniai ateina susidoroti? Tai, ką pamačiau, nustebino – aplinkui stovyklavietę ir jos viduje mūkė dešimtys karvių. Keista, kaip jos mūsų nesutrypė. O šūviai, pasirodo, buvo visai ne šūviai, o botagų kirčiai. Botagais švaistėsi ir ant karvių nesavais balsais staugė du piemenys. Mes, pasirodo, stovyklavietę įkūrėme ant tako, kuriuo kiekvieną rytą karvės varomos į ganyklas. Apie tokius kerdžius tik vaikysteje V. Krėvės apsakymuose buvau skaitęs, o čia teko gyvai susitikti.

Šiandien mūsų taikiklyje Mingos gyvenvietės kapinaitės. Suformuojama apie 10 žmonių grupė ir važiuojame keliasdešimt kilometrų. Šios kapinaitės matosi neapleistos, dar naudojamos. Bet lietuviškoji jų dalis apaugusi tankiais krūmokšniais. Imamės darbo ir po truputį atsiveria tikrasis jų vaizdas. Su Benu ėmėmės darbo su vienu vos gyvu mediniu paminklu. Jį apipjaustėme, sutvirtinome ir taip prikėlėme naujam gyvenimui. Taip pat įdomu, kad Eglė šiandien betvarkydama vieną kapą aptiko žmogaus kaukolės dalį. Gintauto manymu, ji galėjusi likti nuo tų laikų, kai buvo leista parsivežti mirusiųjų artimųjų palaikus. Gal iškasinėjant buvo netyčia užkabintas kitas kapas ir su žemėm išmesta. Perlaidojom tam pačiam kape iškasę šiek tiek gilesnę duobę.

Mus iš kapinių išlydėjo trys palikti kniaukiantys kačiukai. Matyt kažkas pamatė, kad mes kapinėse ir tikėjosi, kad juos pasiimsime kartu. Gaila, bet neturėjome kur jų dėti. Kai kurios merginos net ašaras išspaudė.

Kaimai, kuriuose mes buvome, turi nemažai panašumų. Nameliai dažniausiai juodos, rudos medžio spalvos. Išryškinami ir gražiai nudažomi du, trys namo langai, priderinami ornamentuoti raižiniai. Dažniausiai vieno aukšto. Kiemas aptveriamas didele aukšta tvora. Tai greičiausiai dėl to, kad nelįstų gyvuliai iš gatvės, o gal ir, kad kaimynas nežvilgčiotų. Už kiemo dažniausiai yra daržas, kur auginamos įvairios daržovės, tarp jų ir bulvės.

Kalbėjau šiandien su kaimo vaikais apie jų svajones ir jų gyvenimą. Vienas vaikinukas labai gyrėsi, kad mokykloje jis net yra užsirūkęs ir ne kartą, net keiksmažodžiu pasiuntęs mokytoją. Kiti stovėdami kikeno. Toliau porino, kad „normaliems“ užtenka ir devynių klasių – be abejonės, jis tiek ir baigsiąs – o mokslai universitete, ar kur aukščiau, yra nesąmonė. Jam bent jau tėvai taip sakė. Stengiausi paaiškinti, kad jei nesimokysi tai bus kaip tam, kur prie parduotuvės (turėjom apsižodžiavimą su vienu neblaiviu, visą laiką besikeikiančiu vietiniu, kuris buvo pusiau nuogas ir jo kūną puošė daugybė tatuiruočių). Jis pagalvojo ir nuvažiavo su kitais vaikais. Nežinau, ar pasiekiau jo mintis, bet manau, kad kada nors jis apie tai pagalvos.

Rytoj grįžtam į Chakasiją. Paskutinis etapas – Sarala.

Liepos 30 d.

Visos ekspedicijos metu planai keisdavosi kas valandą. Vieną valandą planuojam važiuoti į vieną tašką. Po to vairuotojas iš niekur nieko užsikelia pasakiškas kainas, arba prisigeria. Suradę kitą, kuris gali nuvežti kitur, keičiam planus.

Ši diena greičiausiai buvo planų keitimosi viršūnė. Grįžtant į Abakaną buvo planas važiuoti į Saralą, nes ten nusimatė nemažas darbas, taip pat pažadėjome vienam žmogui išbarstyti Dzūkijos žemę Saraloje – vietoje, kur susitiko jo senelis ir močiutė. To prašė jo senelis. Po to planai dėl įvairių priežasčių pasikeitė ir jau turėjome važinėti tik aplink Abakaną ir turėti daugiau lengvo pobūdžio kapų paieškas su nemažai laisvo laiko. Nežinau kodėl, bet tai mane stipriai išmušė iš vėžių. Jaučiau, kad Saraloje mes reikalingi ir tai bus vienas iš didžiausių atliktų darbų visos ekspedicijos metu. Dar per anksti ilsėtis.

Pradėjus važiuoti naujai suplanuotu maršrutu ir vos aplankius pirmąsias kapines, mus vežęs vairuotojas netikėtai pakėlė kainą. Tai greičiausiai pats geriausias blogas įvykis visos ekspedicijos metu, nes po to viskas sugrįžo į tinkamas vėžes. Grįžome į Abakaną ir sugalvojome paskambinti šauniajam Borisui. Šiaip ne taip prisiskambinome. Nors jis ir nebuvo tuo metu Abakane, bet pažadėjo padėt. Po kelių akimirkų jis jau buvo mums suradęs vairuotoją, kuris pasiūlė priimtiną kainą ir ne bet kur, o į Saralą! Nors laukė dar 400 km. iki Saralos, nors ten nuvažiuosime tik sutemus ir nežinome, net kur ir kaip apsistosime, bet aš jaučiausi laimingas. Dabar galėsiu didžiuotis, kad padarėme viską negailėdami jėgų, kad lietuvių atminimas būtų įamžintas ir parsivežtume turtingus įspūdžius, kuriais galėsime dalintis susitikimų su visuomene metu.

Sužinojau, kad Borisas greičiausiai mus ir nuveš į Krasnojarsko aerouostą ir nereiks daryti lanko per Abakaną. Šventasis…

Liepos 31 d.

Vakar atvažiavus į Saralą, mus pasitiko tamsa. Per daug nesvarstę ir įkūrėme stovyklavietę tarp upelio ir kapinių. Ryte atsikėlę lengvai nustebome, nes, nors ir strategiškai patogi vieta, bet mes įsikūrėme kaimelio šiukšlyne.

Prieš akis – didžiausias ekspedicijos žygis link buvusios Cibulos gyvenvietės. Kaip po to paaiškėjo, nuėjome apie 30-40 km. Ėjome neseniai išmintomis meškų pėdomis per taigą. Turėjome visi eidami ūbauti, tam, kad netyčia nesusitiktume pakeliui kokios rudosios. Pasiekę Cibulos gyvenvietės vietą neradome nieko. Išnaršėme visas apylinkes, bet ten nieko nebuvo. Kaip po to paaiškėjo, tose vietose jau seniai niekas negyvena, o kapines greičiausiai pasiglemžė gaisras, o kas ir liko, tai buvo sulyginta su miško technika. Šiuo atveju jaučiausi šiek tiek nusivylęs, bet kai pagalvoji dabar, bent jau tikrai aišku, kad jų nėra ir galima bus pereiti prie kitų išlikusių paieškos ir priežiūros. Mus, grįžtančius, jaudindamasis pasitiko Juozas su savo motociklu. Sakė labai jaudinosi. Jis pats pagal kilmę lietuvis, bet jau nebešnekantis lietuviškai. Gyvena Saraloje. Pas jį buvome užsukę ryte. Visą laiką būnant Saraloje jis mumis labai rūpinosi.

Cibulos paieškos buvo pagrindinis dienos uždavinys. Tai, kad atsirado galimybė dar nuvažiuoti į Juzikų gyvenvietę, buvo malonus netikėtumas. Atsirado žmogus, kuris tiksliai žinojo Juzikų kapinių vietą ir nedidelę mūsų grupę nuvežė ten. Bet, kaip ir Cibuloje, taip ir Juzikuose, mūsų laukė nusivylimas. Kapinaitės buvo labai drėgnoje vietoje ir didelė dalis kryžių jau buvo pasiglemžta, o tie, kurie likę, nelabai panašūs į lietuviškus, daugumoje su ukrainietiškais užrašais. Buvo keista išgirsti, kad ta vieta, kur buvome, dar visai neseniai buvo gyvenama ir tas vos pravažiuojamas miško keliukas buvo pagrindinė kaimo gatvė.

Šiandien diena tarsi turėjo būti kupina nusivylimo – neradome lietuvių kapų nei Cibuloje, nei Juzikuose. Bet jaučiuosi labai gerai. Turim tikslias tų vietų koordinates. Be abejonės, gaila, kad neradome iš tolo matomų besistiebiančių lietuviškų kryžių, bet taip jau gyvenime kartais nutinka. Žinau, kad kaip komanda mes padarėme viską.

Šiandien paskutinis vakaras su Gintautu. Sugalvojom, kaip su juo atsisveikinti. Sudėliojom per naktį didelį užrašą „AČIŪ“ ant kalno šlaito priešais jo palapinę. Ryte pabandysime padėkoti jam, Chakasijai ir visiem kitiem, kas padėjo.

Rugpjūčio 1 d.

Šiandien atsisveikinome su Gintautu. Padėkojom visi ratu už jo įdėtą darbą, įteikėm mūsų skautės Kamilės numegztą draugystės virvutę. Jo rankos paspaudimas ir palinkėjimas „Iki susitikimo“ buvo labai nuoširdus ir paprastas. Mums didžiausias įvertinimas buvo tai, kad jis įvertino visą komandą – „5 balai!“. Tai didžiausia padėka visiems ir jų triūso įvertinimas.

Sutvarkėm paskutines Saralos lietuvių kapines. Ekspedicijoje daugiau neturėtų būti pakeliui jokių kapinių.

Skaudus buvo vienas susitikimas su lietuve tremtine. Vakar ryte buvom užsukę pas ją. Girdėjom gandus, kad lyg ir ji turinti problemų su sveikata. Sutikus ją, ji maloniai pasisveikino, trumpai papasakojo apie savo gyvenimą Sibire. Žvalgybos grupėje buvome tik trise – aš, Mantas ir Gintautas. Susitarėme, kad užsuksime rytoj su visa likusia ekspedicija, kad galėtų visi išgirsti jos patirtį. Šiandien atėjus mus pasitiko tik lojimas. Šuo neleido prieiti arčiau namo. Nuolatos šaukėme per tvorą ir jos ieškojome, buvom nuėję iki parduotuvės, kur mums pasakė, kad ji turėtų būt namie. Vėl grįžome. Kaimynai sakė, kad turėtų būti namie. Perlipau tvorą, pabeldžiau į langą. Kažkas lyg ir išėjo. Išgirdau tik balsą, kad eitume iš čia, kad ji nieko nenorinti. Buvo nemalonu tai girdėti. Taip pat skaudu, kad niekas iš grupės su ja taip ir neturėjo galimybės pabendrauti. Kaip tyčia atvažiavo jos dukra, kalbanti jau tiktai rusiškai. Padavėme jai suvenyrus iš Lietuvos, palinkėjome gerų dienų ir išėjome. Gaila, kad būtent šiandien liga paėmė viršų.

Buvo belikusi viena užduotis – išbarstyti Dzūkijos žemės grumstelį Saraloje. Užsiropštėme ant to kalno, kur buvom sudėlioję „AČIŪ“. Atsivėrė vaizdas į kapines. Visi sustojome į eilę ir su skaičiumi „trys“ išbėrėme visas žemes, nuo šlaito kapinių kryptimi. Dabar jau viskas. Belieka laukt Boriso.

Borisas kaip visada tiksliai atvažiavo, kaip ir žadėjo – 23.00. Be šito žmogaus atsidavimo ir rūpesčio nebūtume sugebėję padaryti tiek daug ir taip tiksliai Susėdom į autobusą.

Rugpjūčio 2 d.

Naktis buvo ilga. Paryčiais turėjome pasiekti Krasnojarsko aerouostą, todėl turėjome važiuoti visą naktį. Borisas visą parą nemiegojęs, važiavo išnaudodamas paskutinius valios likučius. Sėdėdamas priekyje stebėjau, kaip jam merkiasi akys, kaip jis kovoja iš visų jėgų su miegu. Gėrė kavą, visą laiką save masažavo, tam, kad snaudulys nepaimtų viršaus. Visą laiką stebėjausi, kaip šis žmogus atiduoda visą save, tam, kad ištesėtų savo žodį ir nuvežtų mus laiku iki pakylant lėktuvui. Krasnojarske jo paklausiau, ką dabar veiks mus nuvežęs, atsakė, kad dabar galės ramiai prigulti. Be tokių žmonių atsidavimo ir pagalbos nebūtume padarę to, ką padarėme.

Keista buvo skristi link Maskvos – išskridome 8, atskridome 9 val. Viso skridome 5 val. Dėl laiko juostų skirtumo turėsime daugiau laiko Maskvoje.

Pagaliau esame lietuviškoje salelėje Maskvoje. Maloniai nudžiugina lietuvių kalba ir galimybė nusiprausti. Sniego baltumo rankšluosčiai greitai įgauna rudą spalvą.

Įgaliotas ministras Rusijoje (t. y. Ambasadorius) mus svetingai priima ir aprodo kelias įdomias Maskvos vietas. Tarp jų ir istorinę Lietuvos ambasadą, esančią šalia dabartinės. Atsivėrusios tarpukario istoriją menančios sienos taip ir prašosi būti išnaudojamos. Kaip? Ateitis parodys, bet tai labai tinkamos patalpos tiek lietuvių bendruomenės Maskvoje stiprinimui ar įvairiems reprezentaciniams priėmimams. Taip pat jautėmės pagerbti, kai pats ambasadorius nepasididžiavo ir mus palydėjo iki parduotuvės ir parodė, ką verta parvežti namiškiams lauktuvių. Nors ir Lietuva pralošė Prancūzijai, ambasados parodytas dėmesys mums paliko gerus įspūdžius.

Sėdime kupe. Su Stase sėdime prie lango ir mojuojame ir šypsomės perone pasiliekantiems. Taip išbandome teoriją, kad pasidalinęs šypsena su kitais, ją gausi atgal. Įsitikiname, kad tai ne teorija, o faktas. Šypsomės ir dėl to, kad judame link namų, visos mintys apie artimuosius. Trumpam grįžtu į Sibirą. Mąstau apie, tai ką padarėme, ką patyrėme. Prisimenu Balachtašą, Eduardą Zagolskį, kryžių, gamtą, Gintautą ir t.t. Atmintyje bandau viską susidėlioti tarsi į mažą stalčiuką, kuriame viskas būtų išsaugota. Tai bus mano vienas atminties deimantų, kuriuo pasidalinsiu su Lietuvoje esančiais. Nesinori nieko pamiršti.

Ekspedicija, manau, buvo tobula – fantastiška komanda, daug įspūdžių ir minčių, tarsi Dievo atsiųstas geras oras, turiningai susiklostęs maršrutas ir pan. Prie viso to prisidėjo ir vakaro pokalbis su vienu iš traukinio keleivių, kaip vėliau paaiškėjo, Lietuvos žydu. Jis mus iš tolo stebėjo ir vėliau užkalbino. Savo įžvalgomis ir patirtimi padėjo reziumuoti visą ekspediciją ir pateikė įdomių pastebėjimų. Jo požiūriu (jis baigęs VU istoriją, bet dabar užsiima verslu), mūsų ekspedicija turi didelę prasmę ir jis mums linkėjo kuo geriau tai suprasti. Atkreipė dėmesį, kad mūsų komanda pasirodė labai vieninga. Nedažnai jis tokią matąs. Pats papasakojo savo istoriją, apie tai, kad jis, nors ir turėjo galimybę, bet nevažiavo į Izraelį. Vis dėl to jis jaučia labai stiprią trauką Lietuvai ir nusprendė čia pasilikti. Patarė skirti daug laiko grįžus savo artimiesiems, nes jie gal net labiau negu mes jų, mūsų pasiilgę. Apibendrinant visą pokalbį liko įspūdis, kad visi kelionės potyriai tarsi pradėjo deliotis į reikiamas lentynėles.

Rugpjūčio 3 d.

„Ekspedicija pasibaigia, misija ne!“ – „Mes – už Lietuvą!!!“

Lipam iš traukinio. Dėmesio daugiau, negu galėjau įsivaizduoti – pilna žurnalistų. Akimis ieškau artimųjų. Pamatau. Nusišypsau. Smagu, kai esi laukiamas. Aš irgi jų laukiau.

Jaučiu, kad tai, ką patyriau, svarbu ne man vienam. Jaučiuosi tarsi parvežęs nematerialių naudingųjų iškasenų iš Sibiro.

Pirmas dalykas, ką padariau grįžęs namo, nuvykau pas tremtinę, kuri buvo ištremta į Chakasiją ir kurios pasakojimas mane išlydėjo į ekspediciją. Nuvežiau didelę padėką ir kedro riešutų. Dabar jos istoriją girdžiu visai kitaip, giliau priimu ir lengviau įsivaizduoju ten buvusias sąlygas. Jaučiu atsiradusį ryšį.

Kažkas yra pasakęs, kad žmogus, nežinantis savo istorijos, visada liks vaiku. Tikiuosi, kad bent šiek tiek paaugau.

Ačiū suteikusiems galimybę tai pamatyti. Tikiuosi ateinančiais metais sugebėsiu savo patirtį kuo geriau perteikti.

Tu neieškok akmenyje

Nei vardo, nei žymės, –

Nors liktų aidas širdyje

Neužbaigtos giesmės…

Nors liktų tvarsčiai kruvini

Nuo sužeistos širdies, –

Nors liktų pėdsakai seni

Šiaurioj šaly tremties…

Nors liktų žodžiai, atversti

Penkioliktam tome, –

Jaunystės posmai užkasti

Po svetima žeme…

                                  Česys Cemnolonskis

Pradžia

„Ar tiki, kad jau rytoj būsi Sibire?“ – klausimas, kurį girdėjau dažniausiai likus 24 val. iki penktadienio, kai 17 val. Lietuvos laiku atsidūriau traukinyje Vilnius – Maskva. „Ar dabar jau tiki?“, –  traukinyje paklausė vienas iš misijos dalyvių. „Patikėsiu, kai sugrįšiu“, – atsakiau. Galbūt.

Žodis Sibiras mano gyvenime atsirado gana anksti. Dar tuomet, kai penkerių metų vaikui tėtis papasakojo tuos išgyvenimus, kuriuos jam teko patirti Archangelsko ir Komijos lageriuose. Tuomet Sibirą supratau, kaip kažkokią baisią vietą, kurioje gyvi išlieka tik laimės kūdikiai, o sugrįžusieji gali sakyti sau pabaigę gyvenimo universitetą.

Vėliau Sibirą pradėjau suvokti ne tik kaip nakties košmarų kaltininką. Ši milžiniška teritorija žymėjo pabuvusius ten žmones, kurie kartu išlieka visiems laikams.

Dabar Sibirą suprantu dar kitaip. Ne tik kaip laukine gamta išsiskiriančią teritoriją, sustojusiame laike įstrigusius jos gyventojus, nykstančius lietuviškų kapinių kryžius, miškuose besiganančius naminius gyvūlius ar danguje skraidančius plėšriuosius paukščius.

Dabar turiu savąjį Sibiro paveikslą, kuris su kiekviena diena ten keitėsi, kartu keisdamas prieš tai girdėtus stereotipus ar tiesiog pasakojimus. Todėl mano dienoraštis žymimas ne dienomis kalendoriaus lapeliuose, o pastebėjimais, kurie įprasmino ekspedicijos dienas.

Nuotaika ir komanda

Pirma diena Rytų Sibiro pietuose įsikūrusios Chakasijos Respublikos sostinėje Abakane. Prieš tai – dvi paros kelionės traukiniu, lėktuvu ir autobusu. Pirmieji pokalbiai rusų kalba traukinyje. Nuostabūs žmonės Lietuvos ambasadoje. Įspūdžiai Maskvos Raudonojoje aikštėje. Dviračiu lėktuvą pasitinkantis Krasnojarsko oro uosto darbuotojas. Pusiaukelėje – keistai skanūs blyneliai su mėsa. Ir pagaliau – sovietinius laikus menantis viešbutis „Družba“, siūlantis „trys viename“: tualetas, prausykla ir dušas.

„Ar viskas gerai?“, – stovyklos psichologo tonu klausia už ekspedicijos sėkmę ir visų mūsų nuotaiką atsakingas Mantas. – „Viskas“, – atsakau, skubėdamas į išsvajotąjį „trys viename“, tačiau jis neatlyžta: „Ar tikrai. O kitiems kaip? Gal kam jau negerai?“, – pažeria virtinę klausimų ekspedicijos nuotaikų specialistas, taip dar kelioms minutėms nutolindamas mano akistatą su dušu.

„Palauk, Mantai, penktą dieną, kai būsime iš tikrųjų nelabai nusiprausę, nelabai pavalgę ir labai neišsimiegoję, tada galėsi neklausti. Pamatysi pats“, – atsakau ir patenkintas savo pranašystės realiomis perspektyvomis nukulniuoju praustis.

Klydau. Kai tos pačios dienos vakare susėdome atlikti stovyklų ritualo – išsakyti, kas kaip jaučiasi – visi kalbėjo, kad jaučiasi gerai ir kuo greičiau trokšta pradėti misiją. Gerai visi jautėsi ir po penkių dienų. Gerai ir po dešimties… Nepadėjo nei kitų dalyvių bandymas juokaujant išlaisvinti nuvargusį susipriešinimą, nei vadovo Gintauto genialus humoras, nei operatoriaus Vytauto (sorry, Ycliau, už operatorių – tave ten taip vadino) svajonė padaryti gerų pavargusios komandos kadrų.

Tiesiog visi jautėsi gerai ir, kai paskutinėmis dienomis turėjome pasirinkimą likti viešbutyje, ar keliauti dar kelis šimtus kilometrų, ieškant galbūt jau žole apžėlusių lietuvių kapų, visi buvo laimingi, kai nusprendėme vykti.

Sakau visi, nesigilindamas, ką kiekvienas jautėme. Garsiai išsakytos mintys rodė didelį norą padėti komandai, nepaisant to, jog kažkam neliko pietums sumuštinio, atiteko prastesnė vieta autobuse, kuriame ir taip nėra vietos.

Kai važiuojant atgal traukinyje sutiktas verslininkas pasakojo apie savo draugus, kurie gamtoje vieningai neša malkas ir  neraginami kepa jautienos šašlykus, supratau, kad ir mes turime kuo didžiuotis. Nežinau, ar ten taip pat visi draugiškai šaltame upelio vandenyje skubėtų šveisti ryžiais priskretusio puodo ar dėl komandos sulakstyti porą kilometrų šen bei ten, ieškant geriamojo vandens.

Gintautas Alekna

Vardas ir Pavardė. Tiek žinojau apie Gintautą. Ir dar tiek pat mitų, kiek apie patį Sibirą. Griežtas. Reiklus. Vienintelis toks Europoje. Nuo jo humoro verkia merginos. Atsiskyręs. Mėgsta vienatvę. Geriau laikytis nuo jo per pagarbų atstumą… Žmogus legenda, kurio vardas bus įrašytas istorijos vadovėliuose.

Dėl pastarojo teiginio – nesiginčysiu, tačiau visa kita „tiesa“ apie Gintautą Alekną buvo kiek kitokia. Būtent dėl to susitikimas su juo žymi dar vieną dieną mano dienoraštyje.

Gintauto autoritetas buvo jaučiamas dar misijai neprasidėjus ir tai sukėlė pagrįstų įtarimų. Visada nemėgau, kai žmogus giriamas dėl to, ko dar nepadarė. „Nepakeičiamųjų pilnos kapinės“, – sarkastiškai viename paskutinių interviu yra pasakęs Laimonas Tapinas.

Ir vėl džiaugiuosi klydęs. Gintautas Alekna yra nepakeičiamas. Ir ne dėl to, kad žino Sibirą geriau nei vietiniai gyventojai. Ne dėl to, kad gali išrinkti puikiausią stovyklavietę jos dar nematęs. Ne dėl subtiliai teisingo humoro jausmo ar gebėjimo vadovauti komandai jai to nepastebint.

Manau, labiausiai dėl to, jog savo gyvenimo išmintį jis sugeba perduoti taip, lyg mes patys to būtume išmokę.

Uodai, meškos ir kiti gyvūnai

Kai supratau, jog jau nespėsiu pasiskiepyti nuo erkinio encefalito (kaip nemaloniai skamba žodis encefalitas), guodžiau save, kad Sibiras, turbūt, mažiausiai ligų paliesta vieta. „Net jei erkių ten ir daug, greičiausiai, jos visos labai sveikos“, – guodžiau save.

Tačiau Taštype sutikta archeologė Lena, lydėjusi mus į taigą, papasakojo, jog Chakasijos žolėse yra labai daug erkių. Daugiau nei 70 proc. iš jų yra užkrėstos. Žinia nepaguodė, todėl nusprendžiau daugiau neuždavinėti klausimų, kurių atsakymai manęs nedžiugina ir nejučia užsimaukšlinau savo margas kojines ant kelnių. Taip jos ten ir liko iki Maskvos oro uosto.

Vis dėlto labiau baiminausi dėl uodų. Dėl jų bene daugiausiai klausimų gavau sugrįžęs. „Kaip ten Sibiras? Ar nesuėdė uodai?“, – toks klausimas, matyt, buvo paskelbtas viešojo informavimo priemonėse, nes jį uždavinėjo kas antras sutiktas pažįstamas.

Tačiau uodų tuo metu buvo mažiau nei tikėjausi. Kepinantis karštis gynė juos į taigos kemsynus, o ir ten įsidienojus galima buvo gyventi. Vienintelė proga pajusti tikrą sibirietišką uodų antpuolį – maudantis. Vakarop prie kalnų upelių jie laukdavo mūsų ir galėdavo atsigriebti už prarastą dieną.

Laimei, jų sukandimo pasekmės praeidavo po kelių minučių. Taigi, jei Lietuvos senbūviams vėžiams gresia išnykimas dėl invazinių vėžių įsigalėjimo, gal reiktų parsivežti sibirietiškų uodų, kurie išnaikintų lietuviškuosius ir kąstų ne taip skaudžiai?

Su uodais galėtume atsigabenti ir kokią vieną kitą mešką, kurios dabar tik retsykiais užklysta iš Baltarusijos. Dydžiu Lietuvos plotui prilygstančioje Chakasijos Respublikoje meškų – šimtai. „Niekas jų neskaičiavo ir dar ilgai neskaičiuos, tačiau aišku viena – vien šiame miške lepečkoja kelios dešimtys rudųjų“, – pasakojo istorikė Lena.

Ketvirtą dieną Sibire, neskaičiuojant naminių gyvūnų, buvau matęs tik aibę plėšriųjų paukščių danguje, susliką, išsiraususį urvą vidury žvyruoto kelio ir milžinišką slieką, išlindusį iš lietuviško kryžiaus. Pasakojimais apie meškas netikėjau.

Netikėjau ir tuomet, kai sužinojau, jog netoliese mūsų stovyklavietės prieš kelis metus miške buvo rasti meškų sudraskyti keturių medkirčių kūnai. Nelabai tikėjau ir tuomet, kai kapinėse Gintautas parodė meškos išmatas. „Tai meškos jauniklio“, – konstatavo tuomet ekspedicijos vadovas, primindamas, kad meškos su jaunikliais – itin pavojingos. Patikėjau, kai iš žygio, ieškant lietuviškų kapinių, grįžę ekspedicijos dalyviai parodė šviežutėles juos sekusios rudosios pėdsakus. Ir, prisipažinsiu, slapta labai tikėjausi ją pamatyti.

Darbas ir muzika

Du dalykai, kurie suvienijo komandą, nors, dėl skirtingo požiūrio į juos, turėjo išardyti.

„Ekspedicija bus Sibire, misija prasidės Lietuvoje“ – tiesa, su kuria visi išvykome pasisemti patirties, kiekvienas turėdamas skirtingos formos ir dydžio samčius. Jau antrą vakarą supratau, kad mūsų kompanijos požiūris į darbą gerokai skiriasi.

Vieni labiau norėjo įspūdžių, kiti bendravimo, dar kiti – sunkaus ir alinančio fizinio darbo. Dėl vieno sutarė visi: „norime atrasti ir sutvarkyti kuo daugiau lietuvių kapų“. Padarėme tai, ko norėjome. Sukorėme vietos keliais daugiau nei 2 tūkst. kilometrų ir taip įgyvendinome daugiau nei buvo neplanuojant suplanuota. Kai kuriems teko susitaikyti, jog nevaikščiosime kiekvieną dieną po  30 kilometrų, tačiau daugiau jėgų galėsime skirti pačių kapinių tvarkymui.

Visiems užteko visko. Norintys žygių netrukus suprato, jog sėdėti ankštame autobuse yra ne mažiau alinantis reikalas nei kulniuoti pėsčiomis. Vienintelis tokių kelionių privalumas – muzika. Nežinau kodėl, tačiau mūsų dainavimas autobuse nedžiugino Aleknos, todėl daugiausiai dainavome vakare prie laužo. Tiesa, ir ten – tyliai. Mat nenorėjome išgąsdinti vietinių meškų ar kitų raguotų gyventojų.

Čia su lietuviškomis sutartinėmis susipynė partizanų dainos (ačiū Eglei ir Monikai), šalia stovyklos skautiškų, širdį virpinančių dainų (ačiū Kamiliukui) puikiai derėjo nepriklausomybės vienybe alsuojančios patriotinės (Kazimierai, šaukiu aš tautą!..) ir jau nebenusakomo stiliaus legenda: „Svarbu, kad būtų faina“ (Mantai, aš sapnuoju ją naktimis).

„Grįši – visas patriotines dainas mokėsi mintinai“, – žadėjo man prieš kelerius metus buvę dalyviai. Išmokau… ir tokių, kurių originalios versijos nenorėčiau klausyti.

Lietuviai, rusai, chakasai ir visi kiti geri žmonės

Prieš kelerius metus pirmą kartą pamačiau vieną iš „Misija Sibiras“ filmų. Ten rodė jaunus žmones, kurie virpančiais balsais pasakojo sutikę Sibire lietuvių. Kai kurių akyse suspindo ašaros ir akys pasidarydavo didelės. Tada dar rodė ištraukas ir susitikimų su jais. Maniau sau, ko čia raudoti?

Čikagoje, sutikęs lietuvį džiaugiesi ir draugiškai amerikietiškai apsikabini, tapšnoji per petį ir šypsaisi visais dantimis, kiek tik jų turi burnoje. Paryžiuje mandagiai linkteli ir atsargiai pradedi pokalbį, stebėdamas, ar pašnekovas norėtų jį tęsti. Briuselyje tiesiog nusišypsai, išgirdęs kalbant lietuviškai, o Rygoje sakai sau – ir vėl tie lietuviai… Kodėl Sibire turėtų būti kitaip?

Tačiau ten buvo kitaip. Kai Mažųjų Arbatų  miestelyje sutiktas lietuvis tremtinys Eduardas ištarė „sudie, vyrai“, o mes supratome, kad tai – paskutiniai senolio ištarti lietuviams lietuviškai, nesigraudinti nebemokėjome. Užteko ir daugiau tokių akimirkų. Kai įteikėme jau lietuviškai nekalbančiam tremtiniui Juozui Lietuvos vėliavą, šis laikė ją iškėlęs, rodos, nebenorėdamas nuleisti niekada, o jo žentas Saša ištarė: „Didžiuokis. Čia tavo tikroji vėliava“.

Jei ne Gintauto vietoje ir taikliai pasakyti „negraudink senolio“, matyt, ir mes būtume susentimentalėję. Juolab, kad gerų žmonių sutikome daug. Ir ne tik lietuvių.

Prisipažinsiu, iš pradžių vietinių žmonių svetingumas atrodė ne visiškai tikras. Jie sakydavo mandagius žodžius, linkėjo visokeriopos sėkmės, tačiau prireikus nelabai kuo vertingu galėjo pagelbėti. Tik vėliau supratau, kad žodis ten – svarbiau nei visa kita.

Išliko ne tik gražūs palinkėjimai ir pasakojimai. Išliko dalis kultūros, perduotos žodžiu ir pavyzdžiu. Dalis to, ko mums čia Lietuvoje truputį trūksta: kartais, sustojusio laiko ir mokėjimo nesijaudinti dėl neesminių dalykų.

Kaimuose,  keliuose ir net mieste lakstančios karvės – vienas iš pavyzdžių. „Kodėl jūs jų nepririšate?“, – klausiu Taštypo mieste sutikto gyventojo. „O kam rišti“, – klausiamai atsako šis. Bandau paaiškinti, kad tuomet pririštos karvės nebėgios, kur papuola, o jis stebisi: „Bet jei pririši, karvės nuės žolę, kas tada?“. „Tuomet ateisit ir perkelsit karvę į kitą vietą“ – siūlau. „Tai, kam ją rišti, jei reiks vaikščioti perkelti?“, – nužudo mano logiką klausimu ir tęsia: „Atsivedė kiaulė paršelių, išėjo pavasarį į mišką, o rudenį sugrįš jau visa kiaulių banda. Nei šerti, nei rūpintis. Telieka juos suvalgyti“, – giriasi vietinis, tačiau pripažįsta, kad atvykę čia lietuviai ir juos daug ko išmokė.

Visiems jiems galiu ištarti nuoširdų chakasišką alhystypčiam.

Maistas ir kiti „tik Rusijoje” dalykai

Posakį „умом Россию не понять“ labiausiai išgarsino vieno gėrimo viena reklama, tačiau jis buvo žinomas gerokai anksčiau nei atsirado televizija. Atrodo, kad kai kuriais keistais dalykais rusai didžiuojasi specialiai, o kai kurių mes tiesiog nuoširdžiai nesuprantame.

Būtų klaida nepripažinti, kad viena iš „Misijos Sibiras“ dalių – jaunimo pažintis su tikrąja Rusija. Tokia, kokią atrado čia atvežti tremtiniai. Tiesa, dabar ji gerokai pasikeitusi: net kaimuose veikia elektra,  kelios parduotuvės, o senovines, malkomis šildomas mokyklas keičia naujos mūrinės… Tačiau požiūris į kai kuriuos dalykus nesikeis dar šimtmečiais. Klaidinga manyti, kad jis turėtų keistis. Galime stebėtis, juoktis, mokytis, pavydėti, gerbti ar pykti, tačiau, turbūt, tik Rusijoje:

– oro uoste jus pasitiks darbuotojas, minantis dviratį;

– pusryčiams kavinėje turėsite rinktis tarp kiaulienos kotletų ar vištos ketvirčių;

– paprašę kavos kavinėje, gausite ją užplikytą tiesiog puodelyje su dviem didžiuliais šaukštais cukraus;

– iš lėktuvo bagažą atveš traktorius;

– autobusų stotelėje rasite jaukiai įsikūrusią arklių kaimenę;

– suprasite, kad autobuso langai atsidaro į vidų;

– kaimuose apšvietimas degs visą parą;

– įsitikinsite, kad visos mašinos – visureigiai, o žiguliai gali lėkti 140 km/h greičiu kelias dešimtis kilometrų;

– į lėktuvo rankinį bagažą gražiai paprašę galėsite įsinešti palapinę su visomis metalinėmis konstrukcijomis ir t.t.

Galų gale, tik Rusijoje aš iš tikrųjų pajutau, kad nesu iš Rusijos. Ten nereikėjo pasakoti, kad Lietuva – ne Rusijos dalis, kad lietuviai kalba lietuviškai, o ne rusiškai ir kad mes jau daugiau nei 20 metų – laisvi ir nepriklausomi. „Ten klausė – kaip jūs ten gyvenate be televizijos bokšto?“, – ir aš nuoširdžiai sakydavau: „Labai gerai. Net nežinojau, kaip mes čia, Lietuvoje, taip gerai gyvename“.

Liepos 20 d.

Keltis lengviau nei galvojau. Išsiropštęs iš lovos ir apsiprausęs pradėjau dėtis daiktus į naująją kuprinę. Tai atlikau greitai, nes praktika, įgyta studijuojant Karo akademijoje, padėjo atsirinkti reikalingiausius daiktus kelionei, bei žygiui. Štai ir atėjo ta akimirka: aš močiutės glėbyje, o per jos raukšlėmis nusėtą veidą rieda ašaros. Širdis suvirpa, akimirką pasijuntu tarsi būčiau išlydimas į karą.

Su šeima važiuojame į Vilnių, o automobilyje kur kas tyliau nei tikėjausi. Pasiekęs kelionės tikslą netrukus susitikau su misijos dalyviais. Visų jų veiduose aiškiai įskaitomas nerimas, nekantrus ir vaikiškas laukimas. Aptarę kelionės detales, su kuprinėmis, simboliškai, per Aušros vartus patraukėme link geležinkelio stoties. Metaforiškai su mumis atsisveikino ir sunkiai iš savo glėbio paleido Lietuva – užklupo smarkus lietus.

Įžengiu į stotį, akys apraibsta nuo fotoaparatų blyksčių. Visuomenės dėmesys didesnis nei maniau, o tai pradžiugino, nes jeigu žmonėms rūpi tai ką darome, dar ne viskas prarasta, dar yra dėl ko stengtis ir kovoti. Tokioje aplinkoje mane glostė iš pasididžiavimo spindinčios artimų žmonių akys, tuo pačiu primindamos svarbą ir reikšmę to, ką darau. Kalbėjo daug garbingų svečių, mus sveikino šypsenomis ir dovanomis. Labiausiai džiugino tai, kad ekspedicijos išlydėjimą gaubė nuoširdumas. Bėgant paskutinėms minutėms emocijos perone liejosi per kraštus. Ašarų nesulaikė ir mane atlydėję. Likimas lėmė, kad Kristus nuo į Sibirą vežamo kryžiaus Lietuvą paliko mano rankose. Tai – asmeninis misijos pradžios simbolis. Sulipę į praeities įvykius menančią transporto priemonę pradėjome šiltai ir prasmingai bendrauti. Pokalbių temos plačios ir aktualios. Tikiu, kad taip bus ir ateityje, o dabar sėdžiu traukinyje, pro kurio langus bėga nepažįstamų tolių vaizdai, ausyse skamba bardų muzika… Ar gali būti geriau?

Rieda vagonas traukinio bėgiais,

Tais švariais, kančios nuplautais.

Mažas berniukas saulei pamojęs

Laukia kol pievos pasrūva žiedais.

Srūva jos kaip kraujas iš delno,

Taip kaip upelis po tyro lietaus.

Baudžiauninkas verkia parimęs ant kelmo

Nejautęs pasaulio šio skonio plataus.

Liepos 21 d.

Pabusti privertė šurmulys, kilęs traukiniui priartėjus prie paskutinės stotelės – Maskvos. Užsimečiau kuprinę ant pečių ir kartu su misijos dalyviais išlipau Rusijos sostinėje. Pirmieji vaizdai mane nuliūdino: daug elgetaujančių, greitas gyvenimo tempas, žmonės įkalinti stereotipuose, finansinę gerovę vertinančiuose labiau už dvasinę pilnatvę. Labai nustebino kontrastai, atspindintys gyventojų socialinių padėčių skirtumus. Tomis pačiomis gatvėmis važinėja ir naujausi, ką tik iš salono išriedėję automobiliai ir seni rusiški kledarai, kurie važiuodami paskui save ant kelio pakloja storą rūdžių sluoksnį. Tokia pati situacija ir su nekilnojamuoju turtu. Pasigedau to, ką būtų galima pavadinti vidurine socialine grupe. Maskvos aktualija – tu arba maudaisi sėkmėje ir šlovėje arba kenti skurdą ir nepriteklių.

Iškart nuvykome į Lietuvos ambasadą, kur mus labai šiltai sutiko, pavaišino pusryčiais. Sudainavę liaudišką dainą, nusifotografavę bendrai nuotraukai ir gavę kelis vertingus patarimus apie tai, ką vertėtų aplankyti, kurį laiką vaikščiojome centrinėmis Maskvos gatvėmis. Pagrindinis viešnagės tikslas – Raudonoji aikštė. Kaip ir maniau, apsilankymas joje manęs nesužavėjo. Savo akimis matytos ilgos žmonių eilės prie Lenino mauzoliejaus buvo preliudija apmąstymams apie skirtingą istorinės praeities vertinimą. Vieni sovietinės Rusijos lyderius laiko autoritetais, kiti juos smerkia už žalą, padarytą žmonijai. Nepaisant visuomenės susiskaldymo šiuo atžvilgiu, Raudonojoje aikštėje knibžda pilna turistų ir vietinių gyventojų, besidairančių pasididžiavimu nutviekstais veidais. Visgi kas svarbiau: santvarkos galybė ar santykis su joje gyvenančiais piliečiais?

Po trumpos pažinties su Maskva grįžau į ambasadą, o iš ten buvome nuvežti į oro uostą. Turbūt daugiausia laiko atėmęs dalykas – bagažo registracija ir paruošimas transportavimui. Ypač įsiminė mūsų visų rūpestis gabenamu kryžiumi. Tai simbolis, kurio patogumas ir saugumas tapo svarbesnis už mūsų pačių. Toks rūpestingumas atspindėjo siekius ir pasiryžimą. Galiausiai, sulaukę vakaro, oro uosto darbuotojai pradėjo keleivių laipinimą į lėktuvą. Netrukus pakilome, o dalyvių, pirmą kartą skridusių lėktuvu, nepagrįstos baimės ir nerimas man pakėlė nuotaiką, išblaškė apmąstymų atmosferą. Pavakarieniavęs užsnūdau. Tai buvo saldus, tačiau trumpas miegas…

Liepos 22 d.

Aušra, apšvietusi debesis, bei vis artėjantys Krasnojarsko vaizdai išdavė, kad leidžiamės. Dar kelios, nerimo kupinos minutės ir mes jau ant Sibiro žemės. Šis oro uostas buvo visiškai priešingas Maskvos. Situaciją puikiai iliustruoja paskui riedantį lėktuvą nusileidimo taku dviračiu važiuojantis oro uosto darbuotojas. „Techninė pagalba atvyko“, – nusišypsojau mintyse. Tikriausiai taip pasitinkami visi Krasnojarske nutūpę lėktuvai.

Sėdame į autobusiuką, 400 kilometrų mus vešiantį į Chakasijos sostinę – Abakaną. Tai dar viena proga nusnūsti. Apmaudu tik dėl miego metu praleistų Chakasijos gamtos vaizdų, tačiau nuovargis daro savo. Užmiegu… Pabundu jau Abakane. Jis nepanašus į tokias sostines, kurias mes esame pratę matyti. Netrukus sustojame prie viešbučio, kuriame praleisime pirmąją naktį. Mus pasitinka ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna. Buvo įdomu pabendrauti su žmogumi, apie kurį tiek daug girdėjome. Įsitikinau, kad tai išties charizmatiška asmenybė, kurią perprasti reikia laiko.

Viešbučio numeriai labai minimalistiniai. Dušas netradicinis: čiaupas ir prie tualeto esanti skylė grindyse skirta vandeniui nubėgti. Nusiprausęs išėjau pasivaikščioti. Miestas dar slogesnis nei pasirodė iš pat pradžių. Vis dar stovi daug sovietinių paminklų, ne vienas metalinis Leninas pakėlęs ranką mena apie praeities įvykius. Jaučiuosi lyg laiku nukeliavęs keliasdešimt metų atgal. Žmonių mieste nedaug, o ir tie patys vaikšto susimąstę, paskendę savo pasaulėliuose. Visiška aplinkos stagnacija! Tylą sudrumsčia gatve vis riedantys „žiguliukai“ ir „moskvičiai“. Šių automobilių čia ypač daug. Pagrindinė miesto puošmena – cerkvė su auksiniais kupolais, stebinanti išoriniu grožiu, bet nuvilianti interjero skurdumu. Grįžus į viešbutį įvyko dalyvių susirinkimas, kurio tikslas – iš Gintauto sužinoti ekspedicijos aplinkybes, lankytinas kapines ir pan. Gan ilgai kalbėjęsi ir dalinęsi pasiūlymais bei nuomonėmis, išsiskirstėme susidarę aiškų misijos vaizdą ir eigą. Įvykdę mums duotas Gintauto užduotis ir prasidėjus laisvai dienos daliai, nusprendėme visi susirinkti viename viešbučio kambaryje ir susipažinti artimiau. Vakaras buvo linksmas ir įdomus. Šalia rimtų temų atsirado vietos ir anekdotams. Atšventę misijos pradžią ir atslinkus vidurnakčiui išsiskirstėme, nes rytoj laukia turininga ir pilna įspūdžių diena.

Liepos 23 d.

Prabudau suskambus žadintuvui. Keltis buvo labai sunku turbūt dėl to, kad organizmas dar nespėjo prisitaikyti prie vietos laiko. Jis nuo mums įprasto skiriasi net šešiomis valandomis, o toks skirtumas nesunkiai išderina biologinį laikrodį. Netrukus visi susirinkome viešbučio svetainėje. Susiskirstėme į dvi grupes: pirmoji ėjo pirkti maisto, o antroji – įrankių ir statybinių medžiagų. Aš panorau būti pastarojoje.

Statybinių prekių parduotuvę pasiekėme per garažų ir apšiurusių daugiaaukščių apstatytą rajoną. Pasirodo, kad praeitį galima jausti ir tokiose vietose kaip ši. Prekių deficitas. Įrankiai labai prastos kokybės, o cemento, atrodytų, tokios paklausios prekės, ieškojome ne vienoje vietoje net kelias valandas. Ten pirktus vinis vadinome aliuminiais, nes dažnai sulinkdavo po pirmo smūgio plaktuku. Labai keista, kai iš Lietuvos atsiduri tokioje aplinkoje ir pamatai, kaip radikaliai skiriasi mūsų ir vietinių buitis. Ši kelionė ilgam iš mano gyvenimo išstums anksčiau kartais pasireiškusį pesimizmą, įsitikinimą, kad Lietuvos piliečių gyvenimas išties sunkus. Dabar žinau, kad gali būti kur kas blogiau ir tokioje aplinkoje praleisiu dar pusantros savaitės.

Šiaip ne taip suradę ko mums reikia, grįžome į viešbutį. Ten sutikome pirmąją grupę, kurios maisto paieškos man pasirodė įdomesnės. Apsipirkimas Sibire reiškia viena: tai nėra rinkimasis iš daugelio produktų kaip mes įpratę, tai rinkimasis iš to, kas dar tinkama vartoti, nes daugelio prekių galiojimo laikas pasibaigęs. Tokių, vartojimui tinkamų produktų, surasti buvo nelengva. Dabar suprantu, kad čia žmonės pasirinkimo neturi, o mes – išsikovojome, tereikia jį vertinti ir išsaugoti. Pasidalinę įspūdžiais ir papietavę, susikrovėme visus daiktus į autobusiuką ir išvažiavome į pirmąją stovyklavietę. Pakeliui sustojome Askize ir sutvarkėme pirmąjį kapą. Būtent šioje vietoje pirmasis medinis kryžius pakilo antram gyvenimui. Čia pajutau tą stiprų ir malonų jausmą, kai aptemusi tautos atmintis atgyja tavo rankose. Merginoms pabaigus savo darbus važiavome toliau. Kita stotelė – Charojaus kapinės. Čia išvydau realią tremtinių kapų būklę. Tai nepanašu į kapus, tai – tankūs brūzgynai, apaugę ne tik žolėmis, bet ir per daugiau nei 20 metų spėjusiais užaugti medžiais. Iškirtę krūmynus aptvarkėme kapą ir ištiesinome metalinę tvorą su kryžiumi. Manyje kovėsi dvilypiai jausmai: buvo liūdna, kad lietuvių kapai taip giliai panėrę į užmarštį, kita vertus, mūsų lankomiems kapams pasisekė, nes jie dar kelis metus bus panašūs į amžinojo poilsio vietą. Atsisveikinęs su kapinaitėmis keliavau toliau.

Vakarėjant, pasiekėm stovyklavietę. Pasistatėme palapines aplink dūzgiant galybei uodų it kitokių kandančių gyvių. Pirmą kartą susidūriau su tokia nesvetinga gamta. Susėdome prie laužo, pavakarieniavome ir ėmėme bendrauti. Diena buvo išties įdomi, todėl kalbos užsitęsė. Vakaras kur kas vėsesnis nei diena. Nusprendžiau, jog miegmaišyje bus jaukiau. Ši diena baigėsi pirmąkart akis užmerkus ilgesnei akimirkai.

Liepos 24 d.

Rytas kaip niekad gražus. Saulė nesavanaudiškai dalina šilumą visiems po lygiai. Kitų dalyvių nuotaika pakylėta kaip ir mano. Galbūt dėl to, kad vakar sutvarkėme pirmąsias kapines, ekspedicija suteikė emocinį pakylėjimą.

Sujudimas prasidėjo kaip visada – po pusryčių. Pagrindinis šiandienos tikslas – sutvarkyti netoliese esančias tremtinių kapines. Buvau tam nusiteikęs, tačiau susiklostė šiek tiek kitaip, nei tikėjausi. Ekspedicijos dalyvis Vytautas, atliekantis operatoriaus funkcijas, paprašė manęs jam palaikyti kompaniją, kol jis filmuos vietos kaimelio gyventojų buitį. Sutikau.

Kaimelio lankytojus pasveikina dar viena Lenino skulptūra. Kol Vytautas filmuoja, rašau šias eilutes, saugau pavėsyje sudėtą aparatūrą. Jam grįžus, išėjome į stovyklavietę. Buvo gera girdėti, kad Vytautui pavyko nufilmuoti puikių kadrų. Susitikę su ką tik iš kapinių grįžusiais dalyviais, sužinojome, kad kapinės buvo labai apleistos, komanda dirbo išsijuosusi, atstatė vieną kryžių. Apmaudu, nes neprisidėjau prie šio sunkaus darbo, todėl sau pažadėjau, kad tai pirmas ir paskutinis kartas, kada praleidžiu reikšmingus šios ekspedicijos momentus.

Sutvarkę stovyklavietę, Gintauto suorganizuotais automobiliais išvažiavome į Taštypą. Čia mus labai svetingai sutiko, aplankėme muziejų. Nustebino tai, kad Chakasijos kultūra ir istorija kur kas turtingesnė nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Netrukus administracijos darbuotojas mus pakvietė į apylinkės mero kabinetą. Vietinė valdymo ir informacijos kontrolės sistema privertė nusišypsoti. Kad ir tai, kad vyriausiojo vietos leidinio redaktoriaus kabinetas šalia mero, o tai reiškia, kad leidinys negali pasigirti nepriklausomumu. Pabendravę su meru, sužinoję įdomios statistinės informacijos apie Chakasiją ir padarę bendrą nuotrauką, grįžome į muziejų. Čia laukėme ilgai, nes iškilo bėdų su transportu. Gintautui sunkiai sekėsi surasti vairuotoją, kuris mus nuvežtų į Balachtašą. Belaukiant buvo gautas pasiūlymas aplankyti lietuvį, gyvenantį netoliese, tačiau jis kalba rusiškai, todėl reikia šią kalbą suprantančių žmonių. Nesisiūliau, nes mano rusų kalbos žinios prastos, tačiau buvo apmaudu, nes važiuoti išties norėjau. Už valandos grįžę kolegos papasakojo, kad vyras senas ir jį neseniai ištikęs insultas. Bendrauti buvo sunku ir nieko naudingo sužinoti nepavyko. Tai sušvelnino mano apmaudą. Pagaliau sulaukėme transporto. Šiaip ne taip sutilpę, pasiekėme Balachtašą. Čia įsikūrėme stovyklavietę, kurioje praleisim daug laiko, sutvarkysime reikšmingiausias ekspedicijos kapines. Pavalgę, kiekvienas užsiėmėme savais darbais. Suprasdamas miego naudą, netrukus atsiguliau.

Liepos 25 d.

Akis pramerkiau veidą glostant Chakasijos saulei, kuri misijos metu nuo mūsų dar nebuvo pasislėpusi. Papusryčiavę iš stovyklavietės patraukėme kapinių link. Jaučiau, kad ši diena bus ypatinga, o tolesnis pasakojimas įrodys, kad nuojauta manęs neapgavo.

Kelionė truko tik 15 minučių ir tai nestebina, nes stovyklavietę specialiai įsirengėme netoli kapinaičių. Gintauto nurodymu sustojome. Pradėjau spėlioti, kada pasieksime tikslą iki lemtingų ekspedicijos vadovo žodžių: „Būkite atsargūs. Jūs stovite kapinių viduryje.“ Pamaniau, kad jis juokauja, nes stovėjome niekuo neišsiskiriančiame miške, tačiau akimis pradėjęs tyrinėti aplinką, pamačiau tai, ko neužmiršiu niekada. Daug didžiulių nuvirtusių kryžių gulėjo susilieję su gamta. Iš pradžių to nepastebėjau, nes kryžius dengė storas samanų sluoksnis, bei tankus krūmynas. Už medžio pamačiau du pakrypusius kryžius, kuriuos nuo išnykimo miško tankmėje apsaugojo tik atsitiktinumas – jie buvo parimę į nudžiūvusią pušaitę. Net nežinojau nuo ko pradėti, nes nebuvo nieko, tik įsitikinimas, kad nuėmus samanas bus atidengtas istorijos puslapiuose ir žmonių atmintyje išblukęs vaizdas. Neklydau. Darbavomės visą dieną, samanotas miškas po truputį įgavo tremtinių poilsio vietos kontūrus. Antram gyvenimui prikėlėme 11 senovinių, tremtinių rankomis sukurtų kryžių, taip pat nemažai kuklesnių, provoslaviškų antkapių. Lietuviškos pavardės, rastos ant kryžių, tapo sąsaja tarp dabarties ir praeities, tarp Lietuvos ir Sibiro, tarp manęs ir to, ką palikau beveik už 6000 kilometrų. Apniko apmąstymai apie viską gaubiantį laikinumą, apie tai, kad lekiantis laikas be gailesčio nusineša mūsų metus su savimi ir kartais tai daro žiauriausiais būdais. Vienas iš jų – tremtis…

Susidarius bendram kapinaičių vaizdui, išryškėjo ir jų kontrastingumas. Šalia kauburių glaudėsi lyg granatų išmuštos duobės. Paklausęs vadovo kas tai, gavau netikėtą atsakymą: „– Kai kuriuos palaikus artimieji parsivežė i Lietuvą, su savimi pasiimdami net antkapius.“ Taip buvo negrįžtamai suniokotas kapinaičių veidas, o atgulusių amžinajam poilsiui ramybė sudrumsta. Manau, kad ir kokia bebūtų žmogaus lemtis, mes neturime teisės jo išplėšti iš vietos, kurioje žmogus paskutinį kartą lietė žemę. Palaikų perkėlimas – gyvųjų užgaida, kurią patenkinus, bent trumpam jaučiama vidinė ramybė.

Taip apmąstymuose paskendęs dirbau. Dirbau iki vakaro ir tą dariau ne protu, o širdimi. Atsisukau atgal ir pažvelgiau į tai, ką mes padarėme. Gera, labai gera. Nors vakaras, tarp stovinčių kryžių šviesu. Šios dienos užduotis įvykdyta, o man ramu. Retai kada taip būna… Liko paskutinis, bet ne mažiausiai reikšmingas darbas – iš Lietuvos atvežto kryžiaus pastatymas. To, kuriuo rūpinomės kaip brangiausiu žmogumi, to, kurį puoselėjom kaip didžiausią vertybę. Akyse lentų krūva virto kūriniu persmelktu simboliškumu. Suvokiau, kad medinis Kristus, gimęs kruopštaus meistro rankose Lietuvoje, tęs savo kančią Sibiro kapinėse, kurios yra kelio pabaiga taip pat kentėjusiems tremtiniams. Toks suvokimas religinį simbolį pavertė ne tik kryžiumi. Tai tautos atmintis, išreikšta didžiausios kančios forma.

Ramūs ir maloniai pavargę grįžome į stovyklavietę. Išsimaudžiau lediniame Sibiro upelyje, nuo kūno nusiploviau dienos darbo ženklus. Purvo nebėra, tačiau įspūdžių nenuplaus net tyriausias vanduo. Grįžtu, prisėdu prie bendro laužo. Esu tylus ir susimąstęs. Žvelgdamas į žarijose žaidžiančią liepsną negalvoju apie nieką, o tai – prabanga. Ją šį kartą man suteikė Sibiras.

Liepos 26 d.

Į priekį žengiame tvirtai. Einame į vakar tvarkytas kapines. Nekantrauju, kada prieisime, nes žinau, kad vaizdas visus nustebins, o ypač tuos, kurie nesitvarkė, nes turėjo likti stovyklavietėje, rūpintis maistu. Reakcija dar griausmingesnė nei maniau. Kai kurie net aikčiojo iš nuostabos. Prieš akis išdygo iš Lietuvos atvežtas kryžius, o už jo nebe miškas, tačiau kuo tikriausios senovinės kapinės. Gaila, kad pritrūko laiko ir kapinių nespėjome aptverti. Nusifotografavome šioje, labiausiai įsiminusioje vietoje ir ilgesingu žvilgsniu nužvelgėme lietuvišką kryžių kalną Sibiro tankmėje. Tai puiki dienos pradžia!

Išardę stovyklavietę, su kuprinėmis ant pečių, penkis kilometrus ėjome į Matūrą. Pirmas vaizdas įžengus į kaimelį: dvi jaunos, alkoholio sunaikintos asmenybės, kurios apart pasisveikinusios, prikimusiais balsais visų praeinančių klausinėja, kas turi parūkyt. Liūdna, tačiau tai Sibiro kasdienybė. Sustojome prie vietinės mokyklos. Didžioji dalis žmonių viešuoju transportu turėjo nuvykti į Taštypą. Likę sulaukėme seno rusiško visureigio ir išvykome į Miziugolą ieškoti kapinių, kuriose net pats Gintautas nėra buvęs. Kelionė nepamirštama, nes važiavome tragiškos būklės keliais. Keliskart pamaniau, jog apvirsime. Upės taip pat nebuvo kliūtis – važiavome per jas kiaurai. Judant per vieną iš jų, mažai trūko, kad vanduo pradėtų tekėti į saloną. Išlipome kalno papėdėje. Pradėjome į jį kopti. Karštis, nešuliai rankose ir šlaito statumas išties vargino. Išsisklaidėme ir ėmėme šukuoti sunkiai praeinamus krūmynus. Nieko nepešėme, kapinaičių nė kvapo. Pabandę keliskart, pradėjome leistis į apačią. Maniau, kad Gintautas nuleido rankas, o tuo buvo sunku patikėti, tačiau pasirodo, vairuotojas kapines aptiko kitame šlaite. Jų būklė kaip ir prieš tai buvusių – tragiška. Beveik visi kryžiai nuvirtę. Kadangi buvo tik pusė ekspedicijos dalyvių, o laikas ribotas, praradome viltis, kad spėsime viską sutvarkyti. Simboliškai pastatėme tris kryžius. Iškirtome medžius ir krūmynus. Radome užrašą liudijantį, kad paskutinė ekspedicija šiose kapinaitėse lankėsi 1990-aisiais metais. Tai suvirpino širdį, vėl prisiminiau kaip laikas sugeba nuplauti praeitį taip nusinešdamas ir reikšmingas tautų istorijos detales. Šiose kapinaitėse stovėjo aukščiausias Sibire matytas kryžius – apie 6 metrų aukščio. Tokia galybė ir tremtinių auka tam kuo tikėjo, šiam momentui suteikė sakralumo.

Gintautui paraginus, susėdome į automobilį ir tokiu pat ekstremaliu būdu grįžome prie mokyklos. Čia mūsų laukė ir daiktus saugojo du likę dalyviai. Kitu transportu išvažiavome į Taštypą. Įsikūrėme labai skurdžiame mokyklos bendrabutyje, kuriame vaikai gyvena ištisus mokslo metus, nes tėvai neišgali vežioti jų kiekvieną dieną. Toks vaizdas – dar viena proga mintyse padėkoti už tai, kad gimiau ir augau ne kur kitur, o Lietuvoje, kuri suteikė kur kas geresnes sąlygas džiaugtis gyvenimu. Įsikūrę, lydimi vietinės archeologės, išsimaudėme upėje, atsigavome ir pražvalėjome. Po to buvome pakviesti į muziejų. Įėję pamatėme maistu nukrautą stalą. Toks svetingumas labai nustebino ir pradžiugino. Valgydami ir bendraudami dalinomės įspūdžiais, aptarėme rytojaus planus. Padėkoję už vaišes parėjome į bendrabutį. Čia įvyko trumpas ekspedicijos aptarimas. Buvo skirtas laikas skundams ir pasiūlymams. Grįžęs į kambarį ir atsigulęs ant senos girgždančios lovos, stebėjau lubas tol, kol aplankė pirmasis sapnas.

O kai šviesa tamsoj man krenta į akis,

Kai liūdna daros, plėšosi širdis,

Kai šnibžda, guodžiasi vienatviška naktis,

Į galvą šauna ta vienintelė, beprasmiška mintis.

O jei nebūčiau aš atėjęs čia,

Kur gaudžia vėjai, orą drumsčia žmonija…

Paimk mane greičiau kai saulė kyla tyliai

Prašau tavęs to garsiai ir dažnai nebyliai…

Liepos 27 d.

Ryte Mantas prasitarė, kad mūsų laukia staigmena muziejuje, todėl turime paskubėti susirinkti daiktus. Taip ir padarėme. Ten stovėjo tradiciniais chakasų rūbais apsirengusi moteris. Susėdę ant gražiai išlygiuotų kėdžių supratome, kad mums koncertuos. Vieną po kito moteris pradėjo traukti nematytus muzikos instrumentus. Jų skambesys labai primityvus, tačiau tenka pripažinti, kad jis užhipnotizavo. Buvo taip malonu klausytis, kad net pašiurpau. Jai baigus groti pasirodė antroji moteris, kuri pareiškė mokanti senąją chakasų kalbą. Ėmėme klausinėti. Aš sužinojau, kad chakasiškai karas – ča. Moteriai bekalbant buvo išdalinti vietos laikraščiai, bendra mūsų su meru nuotrauka puikavosi viršelyje. Keista matyti savo nuotrauką laikraštyje. Renginiui pasibaigus, pasiėmę įrankius, išvažiavome į Arbatus. Čia vėl virė kirtimo, antkapių ir tvorelių atstatymo darbai. Šiose kapinėse metalinių kryžių buvo daugiau nei medinių, todėl ir tvarkymas skyrėsi, reikalavo daugiau išradingumo. Baigę darbus išvykome ieškoti lietuvio, kuris gyvena kažkur netoliese. Sustojome krautuvėje paklausti, kur galėtume jį rasti ir nusprendėme nusipirkti bandelių. Pardavėja kaip niekur nieko prasitarė, kad šios bandelės lietuviškos. Mes susižvalgėme ir paprašėme patikslinti. Pasirodo, jas kepa dukra lietuvio, kurio ieškome. Visa tai išgirdęs stovėjau ir galvojau: „- Pasaulis išties toks mažas ar tik likimas šįkart palankus?“. Sibiro platybėse sustojame mažoje krautuvėlėje ir nusiperkame lietuviškų bandelių! Kartais tokie sutapimai netgi baugina…

Nuvykę nurodytu adresu ir įėję į medinį namuką išgirdome aiškią ir rišlią lietuvių kalbą. Kalbėjo senas ir suvargęs vyras – Eduardas Zagolskis. Tautiečių labai išsiilgęs, nes, pasak jo, paskutinius lietuvius matė prieš daugiau nei dvidešimt metų. Mes įdėmiai klausėme, o jis pasakojo apie savo skaudžią praeitį. Neįžvelgęs to Tėvynės ilgesio, kurio tikėjausi, progai pasitaikius paklausiau, ar apsilankytų Lietuvoje jeigu jam būtų suteikta proga. Atsakymas nuliūdino: „Ką aš ten veikčiau?“. Kita vertus, tą akimirką supratau, kad žmonėms, tiek laiko atskirtiems nuo savo šalies, žodis Tėvynė nebesuprantamas. Ji jiems – aplinka, kurioje žmogus galėdamas susikurti pakenčiamą buitį, yra laimingas. Saitas tarp žmogaus ir jo žemės nutrūkęs. Ir dėl to jis nekaltas. Eduardas, kaip ir daugelis kitų, tapo tuometinės politikos žaislu, nenaudinga figūra šachmatų lentoje. Atėjo laikas atsisveikinti. Senukas laikydamasis už mano rankos išėjo į lauką. Kuo labiau davėme suprasti, kad mums laikas eiti, tuo labiau jis man spaudė ranką. Buvo sunku jį palikti, turint omeny, kad mes turbūt paskutiniai lietuviai kuriuos jis matys. Buvome palydėti ašaromis akyse ir bejėgiškais atsisveikinimo mostais. Grįžome į Taštypo muziejų ir pasiėmę paliktus daiktus, 150 kilometrų keliavome į Abakaną. Kelionė prabėgo labai greitai, nes buvau susimąstęs. Prieš akis matydamas Eduardo veidą, svarsčiau, koks vis dėlto trapus tas ryšys tarp asmenybės ir Tėvynės.

Vėl apsistojome viešbutyje „Družba“. Išėjome pavakarieniauti. Kadangi ėjome gana ilgai, buvo proga stebėti vakarinį Abakaną. Šį vakarą miestas kur kas judresnis. Galbūt dėl to, kad savaitgalis. Pasisotinę patraukėme kas sau. Nepaleidžiamas atsiminimų ir svarstymų, grįžau į savo kambarį. Klausiau bardų muzikos, nes ji mane migdo. Suveikė.

Pakėlė mus ne nemiga,

O spyris į duris.

Pro ašaras mačiau kaip sninga,

Klausiau kaip plaka tau širdis.

Aš jaunas dar buvau tada

Kai tėvus ištempė iš gryčios,

Nuo stalo bėgo arbata

Ir meilę vejančios patyčios.

Liepos 28 d.

Rytinis Abakanas visai kitoks, nei vakar. Lyg lietaus nuplautas. Daugelis žmonių tikriausiai miega po audringos linksmybių nakties. Mes žengiame į tą pačią kavinę. Papusryčiauju ir bandau pabusti, nes akys merkiasi lyg bučiau nemiegojęs. Pavalgę turime laisvo laiko iki vakaro. Tai puiki proga nupirkti lauktuvių, dar artimiau susipažinti su miestu, kurio, manau, daugelis gyvenime nebeaplankys. Įsigijęs kelis niekučius grįžtu į viešbutį. Susidedu daiktus ir kartu su visais liftu leidžiamės į apačią. Tuoj turi pasirodyti autobusas. Jis ir pasirodo, tačiau kitoks nei tikėjausi. Tai paprastas mikroautobusas, kuriame šešiolikai žmonių su savo kelioninėmis kuprinėmis įsitekti pasirodo beviltiška. Sunkiai, tačiau susėdome, o ant viršaus apsikrovėme kuprinėmis. Gintautas paskelbia, kad tikslą pasieksime po dviejų valandų. Kelionė išties prailgo, o daiktai nuspaudė kojas. Kirtome Jenisėjaus upę ir išvažiavome iš Chakasijos.

Stovyklavietė prie ežero, prie kurio dienomis knibžda daug vietos gyventojų, vandenyje žaidžia ir krykštauja vaikai. Pasisekė, nes, pasirodo, vairuotojo teta gyvena netoliese. Ji mums paskolina talpą ir ją pripildo geriamo vandens. Atsivežę vandens imame ruošti malkas laužui, statyti palapines. Dieną, kaip ir daugelį kitų, vainikavo atpalaiduojantis bendravimas prie laužo. Šią dieną praleidau vaikščiodamas Abakano gatvėmis ir stebėdamas gražius gamtos vaizdus pro automobilio langą, todėl gilių svarstymų ir vidinių konfliktų šįkart išvengiau. Galbūt trumpam pavyko nuo jų atsiriboti.

Kaip liūdna man šiandien kalbėti naktyj

Nei vėjas nei laužas nešildo.

Ir vėl sėdžiu tyliai paskendęs savy

Tik ryto preliudija medžiuose bilda.

Saulei kylant pirmoji šviesa

Krinta ant veido, išnyksta rasa,

Apsunkusios mintys neleidžia pakilt,

Į tekantį kraują gyvybės įpilt.

Ir taip aš sėdėjau prieš kylančią saulę

Kol laikas išbarstė žvaigždes danguje.

Pažvelgęs į tuščią ir šaltą sau saują

Sakyk gi, širdie, ką darai manyje…

Tu plėšai mane nepaliaujamai skaudžiai

Ir tai vis stiprėja kol priešinuos tam.

Ne kūną o sielą be perstojo maudžia

Kaip žmogui pasaulyje esant mažam…

Liepos 29 d.

Šįryt mane pakėlė karvių mūkimas, keiksmažodžių lavina ir šūvių garsas sklindantis iš lauko. Išlipęs iš palapinės pamačiau neįprastą vaizdą. Per mūsų stovyklavietę ėjo banda karvių, o jas gynė ant arklio sėdintis ir garsiai besikeikiantis žmogus. Įdomiausia tai, kad minėti šūviai, pasirodo, buvo botago pliaukšėjimas. Niekada nemaniau, kad botagas gali skleisti tokį garsą. Karvėms praėjus, visi dar ilgai dalinosi įspūdžiais, o man, nors ir buvo likusios dvi valandos iki kėlimosi, užmigti nebepavyko.

Dešimtą valandą jau sėdėjome prie laužo ir gėrėme arbatą, bei valgėme ryžių košę su kondensuotu pienu. Atvykus autobusui, vienuolika žmonių išvažiavome tvarkyti už 60 kilometrų esančių kapinaičių. Važiuodamas miegojau. Atvykę į vietą pamatėme įprastą vaizdą: aukštą ir vešlų krūmyną, kuris ir buvo lietuvių tremtinių kapai. Dirbome užsidegę ir po kelių valandų kapai nenusileido šalia esantiems, sutvarkytiems pravoslavų kapams. Atstatėme kelis antkapius, apravėjome kapus, iškirtome krūmų ir medžių tankmę. Pagaliau tremtinių amžinojo poilsio vietą pasiekė saulės spinduliai. Šios kapinės įsiminė dėl to, jog tvarkydami vieną iš kapų aptikome žmogaus kaukolę. Spėliojome, kodėl palaikai taip arti žemės paviršiaus. Viena iš hipotezių: palaikai buvo iškasti ir išvežti, o ši dalis taip ir liko Sibiro žemėje, jos tikriausiai kasėjai nepastebėjo. Atlikę pagrindinius tvarkymo darbus ir išnaudoję visą tam skirtą laiką, sėdome į autobusą ir grįžome į stovyklavietę. Iš to, ką pamatėme, supratome, kad likę žmonės laiko veltui neleido: laužas kūrenosi, stovėjo ką tik suneštų malkų krūva, kvepėjo ruošiama vakarienė. Persirengus ir nusiprausus šalia esančiame ežere, atėjo laikas poilsiui. Kai kurie bendravo tarpusavyje, kiti rašė dienoraščius, treti tiesiog sėdėjo ir apie kažką mąstė. Taip ramiai leisdami laiką, susėdome prie laužo. Buvo jaučiamos optimistiškos, artėjančio grįžimo į namus nuotaikos. Iš Lietuvos gauta žinutė šias nuotaikas tik sustiprino.

Liepos 30 d.

Diena prasidėjo kelione į Abakaną, o tai reiškia, kad turime progą pratęsti miegą autobuse. Atsikėliau sustojus prie „Družbos“. Iš administratorės pasiėmę daiktus, kuriuos buvome palikę pasaugoti, viešbučio kiemelyje svarstėme, ką daryti toliau. Rinkomės iš trijų variantų: važiuoti į Saralą, į Ust Abakaną, arba pasilikti viešbutyje iki ekspedicijos pabaigos. Paskutinį variantą atmečiau iškart, nes jaučiau atsakomybę prieš kitus ir prieš save. Puikiai supratau, kad į Sibirą atvykau ne kiurksoti viešbutyje, o atiduoti visas jėgas tautos atminties gaivinimui ir tos atminties detalių išsaugojimui. Nutarėme keliauti į Ust Abakaną, nes Gintauto nuomone, ten esantiems kapams reikėjo daugiausia pagalbos. Buvo labai sunku surasti vairuotoją, kuris mus vežtų tokį atstumą už prieinamą kainą. Kol Mantas su Gintautu tuo užsiėmė, dalyviams buvo leista nueiti į Abakano muziejų ir nusipirkti suvenyrų, nes tikriausiai į šį miestą jau nebegrįšime. Likau prie viešbučio. Visiems sugrįžus atvažiavo ir autobusas. Palikome Abakaną. Pakeliui sustojome didelėse kapinėse. Šios buvo išskirtinės tuo, kad stovėjo slėnyje, kur rasti didesnį pavėsį neįmanoma. Kaip tyčia diena buvo ypač karšta, virš 40 laipsnių. Gintautas tiksliai nežinojo kurioje vietoje lietuvių kapai, todėl išsiskirstėme ir ėmėme naršyti visas kapines kiaurai išilgai. Paieškos tokiame karštyje sekino, o tai, kad neradome nei vieno lietuvių kapo, nemotyvavo. Susėdę atgal į autobusą išgirdome vairuotojo nepasitenkinimą. Kažkam išvertus jo žodžius išaiškėjo, kad kaina, už kurią jis mus sutiko nuvežti – per maža. Naujai paprašyta suma buvo ženkliai didesnė. Nesutikę tiek mokėti, buvome nuvežti atgal į viešbutį. Mane nemaloniai nustebino toks vietinių žmonių nepatikimumas ir žodžio nesilaikymas. Vėl teko viską pradėti iš naujo. Užvirė dar karštesnės diskusijos kurią kelionės kryptį pasirinkti. Dabar atsirado dalyvių, kurie siūlė poilsį viešbutyje. Savo nuomonės neišsakiau. Tiesiog ramiai gulėjau pavėsyje galvą užsidengęs kepure ir snūduriavau. Esu įsitikinęs, kad jokio skirtumo, kur važiuoti, nes mūsų reikia visur. Kapai baigia išnykti… Būčiau priešinęsis tik likimui „Družboje“, tačiau to neprireikė. Nusprendėme vykti i Saralą. Sulaukę kito autobusiuko išvykome. Buvo vėloka, o kelionė truko apie tris valandas. Į vietą atvykome jau sutemus. Įsikūrėme netoli kapinių. Kaip visada, kiekvienas žinojome ką daryti, darbų pasiskirstymas buvo įprastas reiškinys. Padėjęs pastatyti palapines ir pavalgęs pasiteiravau, kas mūsų laukia rytoj. Atsakymas davė suprasti, kad net patys ekspedicijos vadovai to nenutuokia. Ruošdamasis blogiausiam, miegoti nuėjau anksti.

Liepos 31 d.

Vaizdas, kurį pamačiau ryte išsiropštęs iš palapinės, mane prajuokino. Palapines pasistatėme vietiniame šiukšlyne! Aprinkome šiukšles, o Gintautas patikino, kad tai vienintelė strategiškai stovyklavietei tinkama vieta, nes kita – už trijų kilometrų. Po to jis išėjo į miestelį išsiaiškinti, kaip nuvykti į Cibulą, buvusį kaimelį taigoje, į kurį 15 kilometrų šiandien eisime pėsčiomis. Teko sutikti kelis vietos gyventojus, kurie su šypsena veiduose klausė, kodėl įsikūrėme šiukšlyne. Komiška situacija. Šiek tiek vėliau sužinojome, kad netoli gyvena du lietuviai. Gintautas ilgai beldė į vienos moters vartus ir ši atidarė. Papasakojo, kad ji puikiai kalba lietuviškai ir kad susitarė, jog ryt pas ją ateisime visi. Antrasis lietuvis pasirodė kur kas nuoširdesnis ir labai paslaugus. Ne kartą su penkerių metų anūku pas mus atvažiavo motociklu ir atvežė daržovių.

Gintautui grįžus, dešimties žmonių grupė išėjome į Cibulą. Šis žygis buvo vienas įsimintiniausių momentų ekspedicijoje. Nuėję daugiau nei 15 kilometrų atsidūrėme labai aukštomis žolėmis apaugusioje laukymėje, kurioje turėjome surasti kapinių liekanas. Praleidome nemažai laiko klaidžiodami po nepažįstamus brūzgynus, tačiau nieko neradome. Gintautas nusprendė, kad kapinės gali būti sudegusios. Paieškų metu smarkiai pasitempiau koją, todėl kelią atgal paršlubavau, o tai šiek tiek vargino. Šis žygis mums atskleidė tikrąjį Gintauto darbą, susipažinome su kapinių ieškojimo procesu, o tai žymiai sunkiau, nei maniau. Likus kilometrui iki stovyklavietės pamatėme tą patį lietuvį. Sužinojome, kad jis labai dėl mūsų jaudinosi, kai negrįžome laiku. Stovyklavietėje likę pasakojo, kad jis mūsų ieškojo su motociklu, o privažiavęs upę, kurios įveikti negalėjo, grižo atgal, paliko motociklą ir išėjo mūsų ieškoti pėsčiomis. Tokie poelgiai atskleidžia, kokie mes jam svarbūs. Užsiminus apie Lietuvą, vyro akyse susikaupdavo ašaros.

Grįžę į stovyklavietę susėdome ir trumpai pailsėjome. Buvau įsitikinęs, kad šiandienos darbai jau baigti, tačiau klydau. Atvažiavo vyras su „viliuku“ ir pasakė, kad žino dar vienas kapines taigos glūdumoje. Į automobilį telpa penki žmonės. Buvau pavargęs, skaudėjo patemptą koją, tačiau prisiminęs sau duotą pažadą – pasisiūliau. Buvo žmonių, kurie į tai reagavo šiek tiek keistai. Pasiūlė man nebevaidinti didvyrio. Keista, kad taip reaguojama į natūralų žmogaus norą iš šios kelionės pasisemti kuo daugiau. Važiavome apie 20 minučių ypač blogos būklės keliukais. Stebėjausi tokiu geru automobilio pravažumu. Šios kapinės man asmeniškai buvo pačios įspūdingiausios. Gaila, kad jas pamatė tik penki žmonės. Uodų čia kur kas daugiau nei kitur. Labai drėgna. Miškas toks tankus, jog atrodo, kad prieš akis tamsos siena. Viskas, ką matėme, padengta storu samanų sluoksniu. Radome labai daug kryžių, bet nei vieno lietuviško, nes skiriamuosius ženklus buvo nuplovęs laikas ir begalinė drėgmė. Grįžome ir viską papasakojome likusiems. Jaučiau, kad daugeliui buvo apmaudu, nes negalėjo to pamatyti. Netrukus pavakarieniavome.

Buvo ypatingas vakaras, nes tai paskutinė naktis Sibire. Anksčiau ilgai prie laužo nevakarojęs, Gintautas šiąnakt padarė išimtį. Ilgai klausėme juokingų jo istorijų žinodami, kad rytoj teks su juo atsisveikinti. Jis išvyksta į kitą ekspediciją Altajuje. Jaučiau, kaip mano akys merkiasi, o nuovargis traukia į palapinę. Nesipriešinau tam.

Rugpjūčio 1 d.

Stovyklavietė stovėjo aukštos kalvos papėdėje. Pusryčiaudamas pakėliau akis į viršų ir pamačiau ant vieno kalvos šono iš beržinių rąstų sudėtą žodį AČIŪ. Man pasakė, kad keli dalyviai sumąstė tai kaip padėką Gintautui už jo pagalbą ekspedicijoje. Visi jau sėdėjome prie laužavietės kai Gintautas išėjo iš savo palapinės. Pastebėjęs užrašą nusišypsojo. Visi jam padėkojome ir įteikėme vienos merginos rankų darbo virvutę, kuri, galbūt, pagelbės jam kitoje kelionėje. Jausminga akimirka baigėsi mums išėjus į Saralos kapines. Kadangi didelė dalis darbų buvo atlikta vakar, žmonių, likusių stovykloje, kol mes buvome išėję į Cibulą, lietuvių kapai atrodė gan gerai, teliko smulkmenos. Įpusėjus darbus, atėjo Gintautas ir su kiekvienu atsisveikino. Tai dar kartą priminė, kad ekspedicija beveik baigėsi. Su džiaugsmu, kad greit pamatysiu namiškius ir su kartėliu, kad šis svarbus mano gyvenimo įvykis baigiasi, pastačiau paskutinį kryžių.

Pakilia nuotaika grįžome į stovyklą. Visi supratome, kad tai paskutinės mūsų Sibire tvarkytos kapinės. Liko dar vienas dalykas, kurį turėjome padaryti – apsilankyti pas lietuvę Valeriją, kuriai vakar tai padaryti pažadėjome. Praeivių paklausę artimesnio kelio, netrukus stovėjome prie Valerijos kiemo vartų. Gintautas perspėjo, kad belsti teks ilgai, nes moteris sena, todėl kol išgirs, praeis daug laiko. Beldėme daugiau nei 20 minučių, tačiau moteriškės nematyti. Keli dalyviai įsigudrino įeiti į kiemą ir pabelsti į langą. Po kelių minučių jie pas mus grižo nusiminę ir šiek tiek sutrikę. Prasitarė, kad su Valerija bendravo, bet ji pasakė, jog nenori mūsų matyti ir liepė išeiti. Nusprendėme, kad dėl tokio nuotaikų permainingumo gali būti kalta liga. Mums apsisukus prie vartų sustojo automobilis ir išlipo moteris su vyru. Tai buvo Valerijos dukra. Jai perdavėme lauktuvių iš Lietuvos ryšulėlį, kurį ji pažadėjo paduoti mamai. Nusivylę grįžome į stovyklą. Pavalgėme ir surengėme atvirą ir nuoširdų ekspedicijos aptarimą. Visi dalyviai išreiškė savo nuomonę, kad ir kokia ji bebūtų. Po to su saujele žemės užkilome į kalvą, turėdami tikslą ją ten išbarstyti. Ši žemė buvo ypatinga. Ją mums perdavė bandomojo žygio dalyvis Irmantas. Tai jo senelio žemė, kurią turėjome palikti Saraloje, nes čia jis buvo ištremtas. Gerai, kad likimas mums nusišypsojo ir galėjome žemes išpilti būtent ten, kur mūsų prašė. Taip neoficialiai buvo užbaigta mūsų tikroji ekspedicija.

Grįžę į stovyklą neskubėdami tvarkėmės, nes laiko turėjome iki 23 valandos. Tą valandą su visais daiktais jau laukėme prie kapinių. Mus atvažiavo pasiimti vairuotojas Borisas su savo autobusu. Tas pats, kuris mus vežė pačią pirmą dieną. Esu jam dėkingas už draugiškumą, įdomius pasakojimus ir paslaugumą. Mūsų laukė šešių valandų kelias iki Krasnojarsko oro uosto. Nors sunkiai, bet įsitaisiau nepatogioje sėdynėje ir užmigau.

Rugpjūčio 2 d.

Mes jau oro uoste. Išsikraunam daiktus ir padėkoję vairuotojui su juo atsisveikiname. Žmonių oro uoste daug, tačiau viską susitvarkome greitai. Žymiai lengviau dėl to, kad nebeturime su savimi kryžiaus. Dar valandėlė ir mes jau lėktuve. Keturių valandų skrydis į Maskvą. Beveik visą laiką pramiegu.

Su kuprinėmis laukiame prie Maskvos oro uosto įėjimo. Greitai privažiuoja du autobusiukai su diplomatiniais numeriais iš Lietuvos ambasados. Jaučiamės pagerbti, o kartu stovėję žmonės palydi mus akimis. Ambasadoje ir vėl esame sutinkami labai svetingai. Pavalgome ir išsimaudome. Būtent tuo metu per televizorių rodė krepšinio varžybas tarp Lietuvos ir Prancūzijos. Nors nesu krepšinio mėgėjas, prisijungiau prie visų ir palaikiau savą komandą. Varžyboms pasibaigus gavome pasiūlymą aplankyti tarpukario Lietuvos ambasadą. Ji paliko man įspūdį. Daug lietuviškos simbolikos, jaučiama tų laikų dvasia. Net kvapas kaip muziejuje. Padarėme kelias nuotraukas. Po to mus nuvežė prie paminklo, skirto sovietų teroro aukoms atminti. Esu už šią galimybę dėkingas, nes turint omeny mūsų buvimo Rusijoje aplinkybes, šį paminklą mes privalėjome aplankyti. Jis įdomus ir tuo, kad stovi priešais buvusį KGB pastatą. Tokia priešprieša galėjo įvykti tik pertvarkos laikotarpiu. Tai puikus istorinio akibrokšto pavyzdys, kuris atrodytų, tokioje valstybėje kaip Rusija, negalėtų egzistuoti.

Jono, įgaliotojo ministro, kuris mus visą laiką lydėjo, paklausėme, kurioje parduotuvėje galėtume rasti tradicinių gėrimų lauktuvėms į namus. Jam nurodžius, apsipirkome. Grįžus į ambasadą atėjo laikas važiuoti į traukinių stotį. Už viską padėkoję Jonui ir įteikę dovanėlę iš Chakasijos, sėdome į autobusus. Ir štai mes jau traukinyje, rankose spaudžiame bilietą į Lietuvą. Visų nuotaika puiki. Norėdamas išvengti apsnūdimo, kuris man rytoj gali trukdyti, atsigulu vos sutemus.

Rugpjūčio 3 d.

Atsikėliau šeštą valandą. Liko tik dvi valandos iki Vilniaus. Sėdžiu ant savo gulto jau žvalus ir pasiruošęs išlipti. Jaučiu, kaip širdis ima plakti vis smarkiau ir smarkiau. Visos ilgesio formos susiliejo į vieną ir tai mano kūną veikia pastebimai. Delnai prakaituoja iš jaudulio. Kitiems dalyviams lengviau arba jie moka gerai tai slėpti. Atsipalaiduoti padeda lietuviškos patriotinės dainos, kurias su visais dalyviais plėšiu iš širdies. Su mumis važiavę žmonės ima šypsotis. Kai kurie net pritaria. Galbūt jiems perdavėme dalį tos nuotaikos.

Traukinys ima stabdyti, pro langus pasimato pirmieji stotyje stovintys žmonės.  Netrukus į akis pradeda blyksėti fotoaparatai. Durys prasiveria. Išlipame su plačiomis šypsenomis, į kurias atsako visi žmonės, esantys aplink. Akimis ieškau savo artimųjų ir pamatau juos stovinčius netoliese. Geras jausmas. Kitiems ne taip pasiseka, nes juos dar nespėjusius apsikabinti su giminėmis, pagriebia žurnalistai ir ima kalbinti. Jaučiu pareigą atsiskaityti su dalyviais iš kurių kelionės metu pasiskolinau pinigų. Greit apibėgu ir išdalinu skolas. Dabar jaučiuosi atsikratęs vienintelės naštos.

Pasivaišinęs sutiktuvių duona, sėdu į automobilį ir išvažiuoju, nes dar turiu užsukti į Karo akademiją. Štai ir pabaiga. Pabaiga to, ko nepamiršiu visą gyvenimą. Tikiu, kad kiekviena pabaiga – kažko kito pradžia. Jau greit prasidės kelionių ir pristatymų maratonas po Lietuvą. To laukiu ne mažiau nei pačios ekspedicijos.

2012 07 20

Nuo penktos valandos važiuojame traukiniu Vilnius-Maskva.

Išlydėtuvės buvo tokios greitos, stotyje tiek visko, kad net sunku apsakyti. Fotografų ir žurnalistų buvo tikriausiai daugiau, nei mūsų dalyvių ir išlydėti atvykusių artimųjų. Nespėjome nei eilutės sudainuoti iš pasiruoštos dainos. Lietuvos laiku dabar pusė 9 val. vakaro. Ir tik dabar, praėjus kelioms valandoms nuo kelionės pradžios, susivokiau, nusiraminau. Tai jau nebe iliuzija ar svajonė. Visa tai, kas tikriausiai taps didžiausiu arba vienu iš didžiausių mano gyvenimo iššūkių, jau prasidėjo, su didele inercija įtraukė ir mane.

Skani vakarienė, o svarbiausia, lietuviška barščių sriuba, kurios skonio nepamiršiu visą ekspediciją ir su nostalgija ir ilgesiu prisiminsiu.

Nors sustojame Minske, nieko be traukinio, kuriuo atvažiavome ir stoties, nematėme, o gaila.

Kelionė traukiniu tiesiog sprogo, pradžioje nuo įspūdžių ir sumaišties geležinkelio stotyje, vėliau nuo buvimo kartu su dalyviais. Susibūrėme vieno iš vagonų gale, kalbėjomės, vaišinomės įsidėtu maistu iš Lietuvos ir vis dar negalėjome patikėti, kad ekspedicija jau prasidėjo. Nuolat nesėkmingai bandydami tai sau įkalti į galvą.

Labai norėjosi daugiau pasikalbėti ir dar pabūti kartu, bet supratę, kad ryt dėl valandų skirtumų prarasime naktį su poilsiu, išsiskirstėme į savo gultus su balta patalyne. Nors galvoje sukosi daugybė minčių, jas visas užmarštyje paliko miegą atsinešęs nuovargis.

2012 07 21

Dienas dar nesunku atsiskaičiuoti, bet su valandomis sunkiau. Naktis, skrendame lėktuvu Maskva- Krasnojarskas, ech, nežinau kiek valandų reikės pasukti laikrodį į priekį 3- 4 ar visas 5 valandas, gal net daugiau. Jaučiuosi pasimetus ir ta nežinomybė, kas lauks nusileidus, slegia. Tarsi skrendi į niekur, o tai nelengva pakelt. Nuovargio bagažas vis kraunasi. Lėktuve nepamiegosi, nepatogu ir per daug minčių galvoje sukasi. Su laikrodžio rodyklės pasukimu, keliomis valandomis į priekį, pranyks ir šios paros miego norma (p. s. išskridome 21 valandą Maskvos laiku).

Dieną praleidome puikiai. Linksma kompanija, šiltas vasariškas oras, ekskursija , ko gali norėti daugiau, kai turi kelias valandas pažinti išpuoselėtą, prabanga tviskančią Rusijos sostinę.

Pirmi įspūdžiai svečiame mieste šilti, nes būtent toks buvo Lietuvos ambasados Maskvoje sutikimas. Pamaitino lietuviškais pusryčiais, sudarė sąlygas nusiprausti ir pan. Pasijutome kaip namie. Tik ta mintis, kad ten, Chakasijoje, viskas kitaip, neramina ir neleidžia atsipalaiduoti. Vis kirba klausimas, kas toliau, kaip.

Tiesa, teko pasukti galvą dėl gan netradicinio bagažo – kryžiaus. Bet svarbiausia, jis keliauja su mumis, o tai džiugu.

2012 07 22

Krasnojarske rytas, keista. Išskridome kai saulė leidosi, praskriejome naktį ir čia, jau ankstyvas rytas. Pro lėktuvo langą, per vieną skrydį teko pamatyti ir saulėlydį ir saulėtekį.

Išlipus iš lėktuvo laukė ilgas, 400 kilometrų kelias iki Chakasijos sostinės – Abakano. Kelias ilgas ir tiesus, pamiegi šiek tiek, prabundi ir vis kiti vaizdai pro langą. Vos įlipus, vaizdai pro autobusiuko langą nestebino, greičiau rodėsi įprasti, pušynai, krūmynai ir tiek. Vėliau vaizdai tapo vis labiau egzotiški. Pirmiausia neapsakomo grožio kalnai, man, mažai keliavusiai, jie paliko tokį neišdildomą įspūdį, kad pirmiausia kalbėdama apie vietovės ypatumus, juos paminiu. Su kiekvienu nuvažiuotu šimtu kilometrų išryškėdavo vis didesnis gamtos išskirtinumas. Neįprastas ne tik reljefas, bet ir augalija. Vietinis vairuotojas pasakojo, kad dideli akmenys pievoje, tai vietinių chakasų išlikę paminklai nuo XVII- XVIII amžiaus. Pasirodo, jie nerašydavo vardų ar inicialų, o tik nupiešdavo kažkokį gyvūną, simbolizuojantį anapilin išėjusį žmogų.

Pasiekę Chakasiją, pirmą kartą pamatėme ekspedicijos vadovą Gintautą, apsistojome viešbutyje „Drūžba“. Nors pati aplinka, tiesą sakant, nepriminė viešbučio. Kelionė nuo Lietuvos iki Abakano truko apie 40 valandų ir baigėsi, tačiau tikroji ekspedicija dar neprasidėjo. Nežinomybė niekur nedingo, ji nuo pat pradžių nepaleido mūsų. Neramu, bet tikimės, visada laukiame geriausio.

 

2012 07 23

Pažadino Ievos kvietimas keltis, o keltis nesinorėjo. Kelionė iki Chakasijos sudrumstė visą biologinį laikrodį. Šiandien nebebuvome tokie apduję. Nes kad ir kaip stengėmės neparodyti jog pavargome, neišsimiegojome, tai puikiai matėsi iš šono. Sulėtėję judesiai ir koordinacija viską išdavė. Reikėjo pasiruošti kapinaičių tvarkymui, nusipirkti maisto atsargų, įrankių darbams atlikti. Priklausiau tai grupelei, kuri rūpinosi įrankiais, visgi juos supirkti pasirodė sunkesnė užduotis nei galvojome. O armatūros rasti kryžiui tapo beveik neįveikiama užduotis, net ir esant pačioje sostinėje.

Supirkę didžiąją dalį įrankių patraukėme link viešbučio. Tikriausiai keistai atrodėme, ne tik, kad svetimšaliai, bet ir su kastuvais, kirviais, pjūklais, pėsčiomis ėjome per pusę miesto. Keli vaikinukai tęsė paieškas, nes trūko armatūros. Gerbiu juos už atsidavimą, nes su tokiais komandos nariais gali ir kalnus nuversti. Tų, rodos, nereikšmingų geležies strypų jie ieškojo dar keletą valandų. Neramu bei nesmagu buvo valgyti pietus, kai žinai, jog tavo komandos dalis kažkur vargsta, ieško, o tu sau ramiausiai kemši maistą. Visgi ir jie suspėjo pietums, visi šlapi nuo lakstymo, alinančio karščio grįžo. Iškart pasidarė ramiau. Šaunuoliai mūsų, Kazimiras ir Eugenijus.

Vėliau išvykome tvarkyti kapinių, o po jų, į stovyklavietę. Nors iki vietos, kur šiąnakt nakvosime, reikėjo eiti nedaug, tačiau nešėme sunkiai. 50 kg cemento, armatūra, beveik 30 kg sveriantis kryžius, palapinės, įrankiai, maisto bei vandens atsargos, o kur dar mūsų asmeniniai daiktai. Nešėme tiek, kiek tik galėjome paimti. Nuvaikę arklius pradėjome įrenginėti stovyklavietę, Stasė ir Kęstutis paruošė pirmąją vakarienę. Pokalbiai, dainos prie laužo ir poilsio naktis palapinėse.

2012 07 24

Pabudino alinantis karštis. Nors rytas, bet silpna nuo šilumos. Nežinau, kiek laipsnių dabar, tačiau gan atviroje vietovėje taip svilina, nėra kur pasislėpti nuo saulės. Papusryčiavę ant laužo virta koše patraukėme į šalia esantį kalną, kurio papėdėje dar vienos kapinės.

Daug daiktų, karštis, todėl lipti į kalną nelengva,  o dar vietinės dilgėlės. Nudilgina kūną net per drabužius.

Pastatėme kritusį kryžių, iškirtome daugybę krūmų. Bent keliems metams atitolinome tai, kas neišvengiama. Visus sukrėtė radinys – kojos įtvaras. Tokiais momentais nenorom susimąstai dar kartą, nors vietos, kurias tvarkome iš pradžių nė neprimena kapinių, dažnai beveik neįmanoma pamatyti didžiulių kryžių, ten ilsisi žmonės, prievartos būdu išvežti iš namų, neturėję net galimybės bent atgulti amžinojo poilsio gimtojoje žemėje. Tai sukrečia.

Mūsų pasiimti atvažiavo žymus menininkas. Nukeliaujam į tremtinės Rozalijos, su kuria teko pakalbėti prieš išvažiuojant, tremties vietą Taštype. Istorikė Lena aprodo tame miestelyje įsikūrusį muziejų, supažindina su chakasų apdarais, įrankiais, kitais buities daiktais.

Keista pasirodė, kai sužinojome, jog su mumis nori susitikti vietinės valdžios atstovas, tokio susidomėjimo, iš aukštų pareigūnų bei žurnalistų, nesitikėjome.

Vėl pasiskirstę darbais ruošiamės išvykti į kitų kapinių paieškas. Kartu važiuoja ir istorikė, kuri be galo susidomėjusi projektu ir panoro vykti drauge, pamatyti mūsų rutiną. Švieslentėje prieš išvykstant rodė +38 laipsnius karščio, o važiuojame autobuse, kuriame įjungtas šildymas. Vadovas paaiškino, kad vietiniai nesivargina pakelti kapotą ir jį išjungti, per daug vargo, tad pečiukai kaista net ir vasaros metu. Iš pradžių dėl didelio karščio net neatkreipėme dėmesio, tačiau pavažiavus kelias dešimtis kilometrų pradėjome lipti ant kėdžių.

2012 07 25

Sočiai papusryčiavę išsiruošiame iš pat ryto tvarkyti Balachtašo kapinių. Užlipę ant kalno patraukėme į miško gilumą, krūmai, stori medžiai, ėjome vaikydami zirziančius uodus ir net nepastebėjome didžiulių, kai kurių ir stovinčių, 3-4 metrų aukščio kryžių miško glūdumoj iki tol, kol ekspedicijos vadovas nepasakė, jog tai ta vieta. Šioje žemėje atgulė daugiau nei 30 lietuvių. Čia ypač reikėjo mūsų rankų prisilietimo. Įdomiausia, kai valai apsamanojusį, didžiulį kryžių ir bandai įskaityti, kas ant jo parašyta. Nors dažniausiai, bandai spėliot iš kelių raidžių. Sunku apsakyti jausmą, kuris užplūdo pamačius prašviesėjusią erdvę po beveik visą dieną lieto prakaito dirbant. Matant tą vietą, suspurda širdis. Dabar ir vėl vieta primins kapus.

Vėlai vakare, pagaliau suderinus, pavyko įgyvendinti vieną iš didžiausių tikslų – pastatyti atsivežtą kryžių. Kulminacija.

Po dienos darbų jautėsi nemažas nuovargis, tačiau nuotaikos buvo pakilios kaip niekad. Nesinorėjo išsiskirstyti dar po palapines.

Nepamenu, kiek tiksliai valandų tada buvo, gal antra valanda nakties, kai keliese nuėjome į šalia esančią pievą ir atsigulėme. Giedras dangus. Grožėjomės juo ir skaičiavome krintančias žvaigždes. Tą akimirką toks neapsakomai geras jausmas sklaidėsi ore, kad nepaisant nuovargio, nesinorėjo net pajudėti iš vietos. Tas jausmas traukte traukė pasilikti. Visgi, pareigos šauksmas buvo stipresnis, mūsų jėgų labai reikės rytoj.

2012 07 26

Kaip ir kiekvieną rytą – sunku atsikelti. Sunku pasakyti, kodėl tiksliai, dėl karščio ar nuovargio. Kiekvieną dieną iki pietų vaikštau kaip apdujus, svaigsta galva. Atrodo, kad nepakeliamas darbas palapinę ar daiktus susitvarkyti, tik dienai įpusėjus pasidaro lengviau. Šiandien oficiali kryžiaus pastatymo, atidengimo diena, įsiamžinimas. Ir tolima svajonė sugrįžti į tą vietą, po kokių  20 metų. Naivu.

Būnant ant to kalnelio užplūsta tokie gilūs, stiprūs jausmai, kad nepastebi, kaip nugrimsti į istoriją, į save. To jausmo, kai praeini pro 12 stovinčių kryžių, aš niekada nepamiršiu. Tai suvirpino širdį, pagaliau radau tai, ko ieškojau. Pakylėtai, kažkokia neapsakoma prasme.

Paliekame gražiąją stovyklavietę, netoliese, ant kalnelio stūgsiančius kryžius ir patraukiame link miestelio. 5 kilometrų žygis, kai pagalvoji, vieni juokai tokį atstumą nueiti. Bet ne atstumas tada buvo svarbiausia. Visą laiką lydintis karštis nepaliko mūsų ir einant. Kad ir kaip stengėmės paeiti į šešėlį, tai tik trumpam, dažniausiai žingsniuodavome saulėje. Kelio dulkės, iš troškulio džiūstanti burna, kuria suvilgydavo upelio vanduo ir daug daug įvairiausių daiktų, kuriuos nešėmės kartu.

Bendraujant susimąstai, iš kur šiuose žmonėse tiek stiprybės, noro ir užsispyrimo, nepaliaujamai eiti pirmyn, dirbti, negaolint savęs. Neįmanoma paaiškinti to noro palikti kuo daugiau lietuviškumo, kuo gilesnę žymę čia, Sibire, kur prieš daugelį metų išplėšta Lietuvos širdis, šiandien apsamanojus ir pamiršta nyksta taigose. Ta stiprybė, atsivežta iš Lietuvos, mus ir vedė į priekį, skatino nesustoti.

2012 07 27

Iš šios dienos labiausiai įstrigo lietuvio Eduardo paieškos. Važiavome nuo vieno prie kito namo, kol galiausiai radome. Seniukui išėjus į kiemą ir pasakius „Laba diena“, taip suspaudė širdį, kad vos tą akimirką buvusios dvi panelės neapsiverkėm kaip maži vaikai. Per tas dienas nemažai įsiliejome į tą chakasišką gyvenimą, gyvenimą už tūkstančių kilometrų nuo visko, kas artima, sava. Ir tik tą akimirką, stovint prieš senolį, supranti, koks džiaugsmas jį apėmė mus pamačius. Juk praėjus daugiau nei pusei amžiaus, toli nuo savo šaknų, Tėvynės, tautiečių, kai nebesitiki nieko savo pamatyti, vieną eilinę dieną vis dėlto sutikti kažką savo – neįtikėtina, it stebuklas. Tada jis pradėjo kalbėti, tarmiška lietuvių kalba, toks jausmas, kad jis visus tuos metus laukė, kada galės pašnekėti gimtąja kalba. Žinoma, tikriausiai daugelis Eduardą pradės smerkti ir teisti, nes jis negrįžo į Lietuvą. Bet aplinkybės labai žmogiškos. Kaip jis sakė, čia bent pakankamai duonos gauna, vaikai darbus turi, o Tėvynėje iš artimųjų nieko neliko, nebėra pas ką grįžti. Gaila, kad dėl laiko stokos nepavyko pamatyti sūnaus, kuris taip pat kalba lietuviškai. Visgi tikiu, kad šio vizito šeima ilgai nepamirš.

2012 07 28

(Rytas Abakane)

Gera pabusti lovoje. Papusryčiavome netoliese esančioje kavinukėje ir gavome porą valandų laisvo laiko. Nemiegojau daugiau, nors poilsio gan trūksta. Nepasinaudoti galimybe geriau pažinti miestą neleidžia mintis, jog daugiau šių vietovių nepamatysiu.

Man buvo ramu, bet Gintautas ir Mantas neturėjo kada poilsiauti, ieškojo bet kokio transporto nusigauti iki kitų kapinių, kad likęs ekspedicijos laikas nenueitų veltui. Ir visai nesvarbu, kad planuotus darbus jau įvykdėme. Vėl noras kažką padaryti naudingo nugalėjo nuovargį ir visas kitas žmogiškas priežastis pasilikti.

Vėliau, tik gerokai įpusėjus dienai, pavyko susirasti mikroautobusiuką, kuriuo išvykome į Krasnojarsko kraštą. Kaip atrodė pati kelionė, galima maždaug įsivaizduoti, nes geltoni mikriukai važinėja ir Lietuvoje. Taigi, geltonas mikroautobusiukas, 17 žmonių su vairuotoju, na ir, žinoma, mūsų didžiulės kuprinės, kurias lengvai galima skaičiuoti kaip žmones.

Stovyklavietę įkūrėme prie ežero kranto, baltutėlių beržų apsuptyje. Šioje vietoje pasijautė klimato skirtumai lyginant su Chakasija. Saulei nusileidus, nėra taip vėsu, nereikia iš karto ieškoti šiltų rūbų, taip pat rasa didesnė ir bent jau atrodo šiek tiek vėsiau. O gal jau pripratom prie +40?

2012 07 29

Klimato pokyčiai pasijautė ir naktį. Lyginant su praeitomis naktimis, miegoti – šilčiau. Tačiau tokio rytinio žadintuvo nei vienas nesitikėjome. Riaumojimai, poškėjimai. Vietinių gyventojų genama karvių banda praėjo pro mūsų palapines. Jausmas ne pats smagiausias, veikiausiai nėra geresnio miego išvaikymo būdo, kaip iš baimės virpanti širdis.

Aptvarkėme dar vienas kapines, kurias beveik visiškai buvo užgožusios eglių šakos. Beveik visose aplankytose rusų kapinėse labai apleista, nėra nei ką lygint su mūsų išpuoselėtais darželiais Lietuvoje. Dirbtinės gėlės įvairiausių spalvų, taurelė su degtine ant paties kapo atrodo neįprastai. Vaikinai kirto, o mes, merginos, vilkom šakas. Tikrai nemažą krūvą sudėjom, juokavom, kiek eglučių Kalėdoms galėtų būti. Smagu, kad atvažiavę giminaičiai 1990 metais išsikasti artimųjų palaikų, toje vietoje paliko bent lentelę, nors dažniausiai, tik apaugusios žolėmis duobės byloja apie anksčiau buvusį kapą. Kartais net negali žinot, ar tai kapelis, ar tik žemės nelygumas.

2012 07 30

Palikome gražiąją stovyklavietę ir išvykome atgal į Abakaną. Šiandien atėjo išbandymas mūsų komandai, reikėjo apsitarti ir nuspręsti, ką darysime toliau. Stebiuosi ir tuo pačiu džiaugiuosi, kad pavyko visiems vieningai priimti sprendimą. Tai dar kartą įrodė, kad nepaisant nuovargio, karščio ar kitų sunkumų, išliekame viena komanda, vienas kumštis. Ech, su jais visais kad ir į pasaulio kraštą keliaučiau. Kartu liedami prakaitą ir darbuodamiesi vienam tikslui, be galo suartėjome. Kažką darai, pavargsti, ar tiesiog liūdna pasidaro pagalvojus apie namus, ir jau žiūrėk, eis kas nors iš dalyvių – nusišypsos, pralinksmins, paguos, gerą žodį pasakys. Tada vėl atsiranda vidinių jėgų eiti toliau. Visada žinai, kad bet kada atsiras ištiesta pagalbos ranka.

Taigi, lakstymai, pasitarimai, o galiausiai – kelionė į Saralą.  Chakasijos sostinę paliekam temstant. Kad galėtume nukeliauti šiauriau, reikėjo nemažai pavargti. Bet mums pavyko. Pakeliui sustojome Ust Abakane, ten ieškojome lietuviškų kapų. Tą akimirką pasijaučiau kaip dykumoje. Skurdi bei išdžiūvusi gamta, jokio vėjo, kapinėse nėra pavėsio ir tik svilinanti saulė. Tuomet net ramiai eiti darosi nepakeliamai sunku, karšta, velniškai karšta iki silpnumo.

2012 07 31

Rytas keistas, gal dėl to, kad aštuntą valandą nėra svaiginančiai karšta ir netvieskia saulė į palapinę. Pagaliau, po beveik dviejų savaičių, apsiniaukę. Šiandien, mano ir dar keletos, darbas buvo saugoti stovyklavietę nuo laisvai lakstančių gyvulių bandų, nuolat pildyti vandens atsargas netoliese esančiame lediniame upelyje.

Teko daugiau pabendrauti su šiame kaimelyje gyvenančiu lietuviu Juozu, išgirsti jo tremties ir gyvenimo istoriją. Retkarčiais pasakodamas jis net susigraudindavo, reikėjo pamatyti jo nušvitusį veidą, kai išgirdo lietuviškai mums tariant „Laba diena“, o ką jau kalbėti apie džiaugsmą sužinojus, kad tūstančius kilometrų sukorėme tam, kad jį aplankytume. Tiesa, ištrėmė jį kai dar buvo visai vaikas, tad lietuviškai beveik nekalba.

Kita komandos dalis, visą dieną vaikščioję po taigą, grįžo nieko neradę. Matė tik šviežius meškos pėdsakus ir išgulėtas žoles.

Šis vakaras buvo paskutinis su ekspedicijos vadovu Gintautu. Žaviuosi juo ir lenkiu žemai galvą prieš tai, ką jis daro. Jis, kaip vaikščiojanti Sibiro enciklopedija, kurią turtino daugiau nei 20 metų įvairiose ekspedicijose. Įdomus žmogus, labai su juo susigyvenome.

2012 08 01

Vaikinai paryčiais iš prikirstų beržų kalno papėdėje sudėliojo užrašą vadovui „Ačiū MS’12“. Nors Gintautas, kaip visada, buvo santūrus. Manau, kas jis širdyje džiaugėsi, tik to mums neparodė. Vos papusryčiavę išėjome tvarkyti netoliese esančių Saralos kapinių. Nors jos, lyginant su anksčiau matytomis, atrodė gan neblogai. Tačiau mūsų rankų prisilietimo dėka, jos dar labiau išgražėjo. Pasisėmiau žiupsnelį žemės, tai taps lyg Sibiro relikvija tremtinėms tetoms. Širdis vėl suspurdėjo. Kai ką nors gero padarai, padirbėji, vėliau viduje tampa taip gera, jautiesi pakylėtai.

Nusiminėme, kai šiandien nepavyko pakalbėti su tremtine Valerija. Liga ar kitos sveikatos problemos aptemdė protą. Nors vakar, taisyklingai kalbėdama lietuviškai, užsukusius vaikinukus kvietė ryt ateiti kartu su visa komanda. Apmaudu, nes įsivaizduoju, kaip kitą dieną ji gailėsis mūsų neišvydusi.

Bet be galo džiaugėmės šiame kaimelyje sutikę Juozą. Jis taip nuoširdžiai džiaugėsi ir kiek galėdamas padėjo, jog supranti, kad važiavimas iki šios vietos nenuėjo veltui.

Gerokai sutemus išvažiuojame į Krasnojarską. Slėgė mintis lipant į autobusiuką, kad tikroji misija čia, jau pasibaigė. Liko tik tūkstančiai kilometrų kelio iki namų, Lietuvos.

 

Taigoje Vakarų beieškant, arba „Misija Sibiras 2012”

2012 07 20

Atsikėlusi negalėjau patikėti, kad pagaliau atėjo „the big day“ – šiandien išvykstame. Tarsi per rūką plaukiau senamiesčio gatvelėmis paskutiniųjų pirkinių – „atominio“ purškiklio nuo uodų, kepuraitės nuo saulės. Džiaugiausi pranešiotų batų patogumu, nerimavau, kad nesuplyštų mano itin gležnas tinklelis nuo uodų. Ruošdamasi ekspedicijai laikiausi principo – svarbiausia funkcionalumas, o ne grožis. Taigi, su keliais dydžiais per didelėmis kelnėmis pati sau ne itin patikau, bet įsivaizdavau, kad oro tarpas tarp mano odos ir storos medžiagos – puiki priemonė, padedanti išvengti vabzdžių įkandimų. Laikas šiandien bėgo žaibiškai – paskutinės instrukcijos LiJOT‘e, ėjimas pėstute link stoties lietui pliaupiant, drąsinantys artimųjų, žurnalistų ir politikų žvilgsniai bei šypsniai, chaosas stotyje ir nesudainuota prieš tai ilgai repetuota daina apie Lietuvą. Ir štai – aš jau traukinyje, drauge su kitais keliolika sutrikusių jaunuolių dardanti į nežinomybę (tiksliau, Maskvą). Nežinau, kas manęs laukia, neturiu jokių minčių ir iliuzijų. Tiesiog laukiu susidūrimo su Kitu – nepažįstamu, nepatirtu, ir neparagautu, bet labai mane masinančiu beveidžiu Sibiru.

2012 07 21

Dieną praleidžiame Maskvoje. Didžiulis miestas gal ir žavi savo imperine didybe, bet didelio įspūdžio nepalieka. Maskva – dar tik prakusti bandanti mergelė, kol kas stokojanti tūkstantmečio Romos aristokratiškumo ar Paryžiaus „glamūro“. Vis tik, įspūdį palieka stalinistiniai pastatai, ypač – universitetas. Pasijunti tarsi įžengęs į G. Orwello aprašytus 1984-uosius. Įdomu stebėti, kas liko iš beveik šimtmečio senumo ambicijų sukurti „brand new world“. O šiaip Maskva – tarsi rytietiškasis Londonas, lyg magnetas traukianti ateivius iš tolimiausių Rusijos kampelių. Mintyse padarau išvadą, kad visi didmiesčiai, vis tik, turi kažką bendro. Tad nesileidžiu suvedžiojama išorinio Maskvos įprastumo. Laukiu nyrio gilyn.

2012 07 22

Paniręs į debesis, lėktuvas į Krasnojarską įvykdo net Rasos šventės metu neregėtą stebuklą. Vos sutemus, vėl ima švisti, para sutrumpėja keturiomis valandomis. Pro lėktuvo langą stebiu iš ūkų nyrantį Krasnojarsko kraštą – pelkės, laukymės ir miškai. Gražu. Pagaliau baigiasi laukimas ankštame oro uosto laukiamajame, pasiėmę bagažą sėdame į autobusiuką ir aštuonias valandas dardame iki Abakano – Chakasijos sostinės. Iš pirmo žvilgsnio Lietuvai artimą gamtą – miškus, klonius, beržynus – ima keisti vis kalnuotesnis reljefas ir stepėms būdingas kraštovaizdis. Žavi senieji chakasų palaidojimai, pažymėti ornamentais išraižytais akmeniniais antkapiais. Pamažu supranti, jog patekai į visai kitą laiką ir erdvę – nors ir paliestą globalizacijos viruso. Chakasijoje, žinoma, nepamatysi tradiciniais rūbais apsirengusių karvių bandas genančių „autochtonų“. Tačiau neapleidžia nuojauta, kad po išoriniu civilizacijos (tiesa, šiek tiek vėluojančios – čia daug kas kaip pas mus prieš gerus keletą dešimtmečių) rūbu slepiasi kažkas savito ir išskirtinio. Tad nustoju nervintis ir visa apimančią bei unifikuojančią globalizaciją priimu kaip visuotinį žmonijos civilizacijos dėsnį. Gaila nykstančių papročių ir tradicijų, bet aš (duodu ranką nukirsti – ir vietiniai) vis tik džiaugiasi dušu, kriaukle ir tualetu – kad ir įrengtais mažoje patalpėlėje pagal principą „trys viename“. O šiaip – „baisiai“ gražu tie vietinių tamsūs bruožai, egzotiški veidai. Azija.

2012 07 23

Trynimąsi užpakaliais baisiame sovietmečiu alsuojančiame „Družbos“ (kaip „originalu“!) viešbutyje pakeičia malonus riedėjimas Chakasijos keliais link išsvajoto tikslo – kapinių. Pirmosios mus pasitinka alinančiame karštyje ir kalnų fone, šalia aptriušusios gyvenvietės – Askizo. Į akį krenta kapinėse tvyranti betvarkė, neskoningos plastikinės gėlės, dusinančios dulkės. Bet vietinius pateisinti galima – tradicinės europietiškos kapinės, apskritai atsiradusios tik XVIII amžiaus pabaigoje ir išsivysčiusios krikščioniškojoje kultūroje, dar nespėjo tapti jų, pratusių savo protėvius laidoti kalnuose, savasties dalimi. Stačiatikybe ir sentikybe atsunktoje aplinkoje dar gyvi vietiniai šamanistiniai kultai liudija visai kitokį vietinių santykį su mirtimi ir pomirtiniu gyvenimu.

        Kapinėse lietuvišką palaidojimą išduoda ne tik katalikiškas kryžius, bet ir kapo orientacija į Vakarus. Pastarieji, regis, tremtiniams tapo savotišku Lietuvos, troškimo grįžti NAMO, simboliu. Vakarai liudija ir dar vieną dalyką – kad, vis tik, Rytų ir Vakarų kryžkelėje ilgus šimtmečius buvusiai Lietuvai pavyko nušokti tą profesoriaus Gudavičiaus dar pirmame kurse mums, kultūros istorikams, į galvą įkaltą „civilizacinį šuolį“ – ir tapti, nors ir periferine, bet Vakarų pasaulio dalimi. Vakarietišką temą pratęsia vietiniai – čia lietuviai dažnai laikomi vokiečiais.

        Saulei ritantis link horizonto, dar aptvarkome kapinaites Imeke, spėjame ne kartą nusistebėti laisvai plentuose, gyvenvietėse klajojančiomis ir stotelėse vietoj žmonių stovinčiomis galvijų bandomis. O vakare įsikuriame stovyklavietę slėnyje šalia sraunaus, bet dvokiančio upelio. Naktį jau stipriai pajuntu uodų atakas ir sibirietišką beveik 40-ties laipsnių dieną keičiančią šaltą ir drėgną (nuo rasos palapines galima gręžti) naktį.

2012 07 24 -25

Rytas prasideda nuostabiai – atsikėlę švintant, su Stase, Benediktu ir Kazimiru nuo aukšto kalno  stebime saulėtekį. Kalnai saulei kylant ir slėnius dengiant ūkams tokie gražūs… Stulbina šio krašto ramybė – vargiai išgirsi praskrendantį lėktuvą, retai pamatysi automobilį – net jei esi įsikūręs šalia plento! Tvarkome kapines. Vakare, įsirengę stovyklavietę, nakvojame buvusiame lietuvių kaime. Keista, kad ten, kur prieš keliasdešimt metų virė gyvenimas, šiandieną – nei žymės.

        Čia – mūsų ekspedicijos kulminacinis taškas – statysime savo atsivežtąjį kryžių. Mane kankina egzistencinės abejonės. Visiškai pamečiau kapinių tvarkymo prasmę. Nesuprantu, kam lietuviams reikia pratęsti šių vargšų kryžių agoniją, ir tuo labiau – kokiu būdu tai skatina patriotizmą. Tačiau pasyviai priimu žaidimo taisykles ir įsijaučiu į vaidmenį.

        Gamta ir Sibiras – suvienija ir niveliuoja. Čia nebelieka socialinių kaukių – tokių padėtį visuomenėje atspindinčių atributų kaip vardinis rūbelis, profesinis statusas ar tuščias savo išprusimo demonstravimas. Žmogus tarsi persijungia į pirmykštę būseną, pasiduoda nuogam galios demonstravimui bei instinktų valdžiai. Gyvename kaip gentinėje santvarkoje – bandoj, krūvoj, kiekvienas su savo nerealizuotais poreikiais: maitinimosi, tuštinimosi, seksualiniais. Ar galima sakyti, kad be kaukių? Grupėje greitai susikuria naujos taisyklės, jomis besivadovaudami individai žaidžia naujus socialinius žaidimus. Man tos taisyklės nepriimtinos – tačiau, tai moko tolerancijos. Bet pro laukiniškumo kiautą kartais „prasimuša“ ir kažkas netikėto. Miegančias ar įsivaizduojamų malonumų troškimo apakintas sąžines pabudina taigoje atstatomas kryžius, nostalgiškos lietuviškos dainos garsai ir iki tol gryna abstrakcija daugeliui buvusi sąvoka „tėvynė“.

        Išaušta kulminacinis momentas – iš Lietuvos atsivežto kryžiaus statymas. Stulbina taigoje esančių kapinių būklė – žolių gausybėje gulinčių kryžių net nesimato! Mes visą dieną rauname nuo jų aukštas žoles. Kryžius nuvalome nuo samanų ir kerpių, jei įmanoma – pastatome. Tvarkome ir stačiatikių kapus – dėl to mus itin palankiai įvertina kapinių tvarkymo filmuoti atvykusi vietinė žiniasklaida. Didžiuojuosi savo tautiečiais – vis tik, šimtmečius trukęs multikonfesinis ir multietninis gyvenimas LDK juos išmokė pagarbos kitai kultūrai ir pažiūroms.

        Kyla mintis, kad galbūt kapinių tvarkymas reikalingas ne vien tik kaip pačių lietuvių tremties atminties įamžinimas. Jis yra ženklas vietinei bendruomenei. Kitos kultūros, etninės grupės egzistavimas šalia visuomet praturtina etniškai ir konfesiškai vienalytę aplinką. Be to – lietuvių tremtinių kapų buvimas tarsi liudija vietiniams ir pasauliui, kad šiose Sibiro platybėse tikrai įvyko kažkas nepaprasto.

        Kapinės kelia klausimą. Jos provokuoja pažinimą. Kadaise tuščias kapas tapo krikščionybės, ir drauge, mūsų – Vakarų krikščioniškosios civilizacijos – pradžia. O Sibire lietuvio, vokiečio ar kito vakariečio kapas liudija – kadaise ten, anapus Uralo, vyko žiaurus konfliktas. Nubloškęs žmones tūkstančius kilometrų į Rytus, žalojęs likimus. Tad kapas, visų pirma – liudininkas. Gali ištrinti praeitį ar perrašyt istoriją, bet kol matysi jį – klausimas liks ir provokuos toliau. Nuo klausimo prasideda visokeriopas žmogiškasis pažinimas.

2012 07 26 – 27

Pastatę didįjį kryžių, keletą kilometrų nuėję žvyrkeliu, aplankome dar vienas kapines – šalia išnykusios gyvenvietės kalnuose. Kepina karštis. Su Monika kurį laiką kaip kokios kalnų ožkos nesėkmingai ieškome upelio – vandens atsargos tokiame karštyje nenumaldomai nyksta. Pagaliau radę, skubiai nešame kapinėse triūsiantiems draugams. Ievai ir Eglei nuo karščio pasidaro bloga, svaigsta galva. Tačiau visus nemalonumus atperka beprotiška kelionė aštuntąjį dešimtmetį primenančiu automobiliu per didžiules balas, kalnus ir upes. Turbūt nėra pasauly vietos, kur ši „amfibija“ nepravažiuotų. Užsimezgusi pažintis su vairuotoju taip pat atskleidžia įdomių detalių – apie žiemą čia spaudžiantį daugiau nei 40-ties laipsnių šaltį, vietinių žmonių amatus ir užsiėmimus. Jis klausinėja apie Lietuvą, mes – atsakinėdami tobuliname savuosius rusų kalbos įgūdžius. Šiaip jau Sibiro žmonės neretai nustebina mus klausimais: „Ar pas jus yra neasfaltuotų kelių?“, „Ar Lietuva turi televiziją?“, „Kuriem galam čia atvažiavote?“

        Nakvojame nedideliame miestelyje su Lenino paminklu centre ir kitais sovietiniais atributais – Taštype. Išaušus rytui, judame į kitą gyvenvietę – Mažuosius Arbatus. Čia ne tik tvarkome kapines, bet ir susitinkame su vietiniu lietuviu – 82 metų Eduardu Zagorsku. Jis vis dar kalba lietuviškai! Sujaudinta susitikimo, suvokiu – pagaliau atėjo ir asmeninė kulminacija, buvimo Sibire prasmės pajauta – aplankė ir mane. Ir iš tiesų – kai Eduardas prisipažįsta dvidešimt metų laukęs, kol kas nors ir Lietuvos jį aplankys ir pakalbės gimtąja kalba, matant ašaras šio žmogaus akyse, apima egzistencinis tikrumas – kad vien dėl šios akimirkos vertėjo atvykti į šitą Dievo užmirštą kraštą, esantį „in the middle of nowhere“.

        Paskui, mano didžiam nusivylimui, judame į sostinę. Absoliučiai netraukia į niūrų pilką, dulkėse ir smoge skęstantį Abakaną – be senamiesčio, su standartinėmis „chruščiovkėmis“ reprezentacinėse miesto vietose. Taip gera būt gamtoj – išmokau skalbti rūbus net ir lediniame upelio vandeny, kūnas priprato prie šalčiausio pasaulyje „dušo“ – iš plastikinio butelio ant nugaros, pečių, galvos ir pilvo pilamo vandens. Tad tas grįžimas į civilizaciją per greitas. Skaniai pavalgome ekspedicijos vadovo Gintauto pamėgtoje kavinėje. Vakarą užbaigia smagus pasibuvimas viešbutyje.

2012 07 28 – 29

Šiandien – puiki diena. Vėl vykstame į gamtą. Kirtę didingąjį Jenisiejų, atsiduriame Krasnojarsko krašte. Stebiu gamtos pasikeitimą – stepes maino miškai ir lygumos, pelkės ir beržynėliai. Viename kaimelyje, šalia suklypusių trobesių, pamatau ir įspūdingo grožio medinę cerkvytę. Įsikuriame prie beveidžio ir bevardžio murzino ežero. Naktį čia, prie vandens, šilta ir gera – Eglė nesibodi miegoti lauke. O ir meškų pavojus, regis, negresia – kaimas šalia, prie ežerėlio stovyklauja ir keletas vietinių grupelių. Tačiau yra kita „grėsmė“ – rytais mus žadina tiesiai pro stovyklavietę genamos karvės. Dienomis skanaujame laukines avietes.

2012 07 30

Iš Krasnojarsko vykstame atgal į Abakaną. Po keleto nesėkmingų bandymų rasti tinkamą vairuotoją, pagaliau sutinkame galintį mus už „padorią” kainą nuvežti į kitą lietuvių gyventą kaimą – Saralą. Tiesa, dėl šių nesklandumų susivėliname. Važiuodama dar kelis šimtus kilometrų, grožiuosi kalnais. Visas dienas spiginusią saulę šiandien pakeitė gaivinantis lietus. Slenkantys debesys, apniukęs dangus kardinaliai keičia kraštovaizdį. Kalnai lietaus fone atrodo keisti ir mistiški – tarsi iš „Žiedų valdovo“. Jauseną, kad patekai į kažkokį fantastinį kraštą, dar labiau stiprina po kalnus išsibarstę jau minėtieji chakasų akmenys – kapai. Atvystame į Saralą. Kadangi jau beveik tamsu – stovyklavietei vietos ilgai neieškome, kuriamės pirmoje pasitaikiusioje. Išaušus ir išlindus iš palapinių, daugelį apima isteriškas juokas – pasirodo įsikūrėme… kaimelio sąvartyne!!!

2012 07 31

Diena iš tiesų įspūdinga – žygiuojame keliasdešimt kilometrų per taigą ieškodami buvusios lietuvių gyvenvietės – Cibulos – kapinaičių. Miške atsilikti nuo kitų net per keletą metrų nejauku – matome pažliugusiame purve įspraustus šviežius meškų ir kitų laukinių žvėrių pėdsakus. Taigoje jautiesi lyg kitame pasaulyje. Čia nėra vietas jokiai civilizacijos formai, karaliauja pirmapradžiai gamtos dėsniai. Šiurpoka, kai negali kontroliuoti situacijos, lieki vienas su savo baimėmis. Vaizduotėje vis piešiu scenarijus – kas būtų, jei pultų meška. Kapinių, iššukavę taigą skersai ir išilgai, nerandame. Grįžtant sutiktas Saralos lietuvis Juozas Rutkauskas atskleidžia karčią tiesą – atrodo, sudegė…

2012 08 01 – 02

Paskutinė diena Saraloje ir Sibire… Aplankome kaimelį, o mus aplanko Juozas. Nuoširdžiai susidraugavome su šiuo lietuviškai nemokančiu tautiečiu. Jis mus sušelpia daržovėmis – net ir žirneliais! Paliekam Juozui savo panaudotus įrankius – kirvius, pjūklus, plaktuką, kastuvus. Naktį keliaujame į Krasnojarsko oro uostą. Siaubingai maudžia abi vabzdžių sugeltas akis. Per miegus girdžiu GPS’o moterišku balsu tariamus pravažiuojamų miestelių gatvių pavadinimus – „Dzeržinskaja“…

        Ryte, pamačiusi save oro uosto tualetuose esančiame veidrodyje, išsigąstu. Akys siaubingai užtinę, atrodau lyg sudaužytas obuolys, jaučiuosi tarsi bokso kriaušė. Tokios baisios savęs dar nemačiau…

        Skrisdama ant akių ištisai dedu šalto vandens kompresus, patinimas kiek atslūgsta. Kitą dieną praleidžiame Maskvoje. Vakare traukinu keliaujame į Lietuvą.

Reziume

Buvimas Chakasijoje labai skyrėsi nuo galvoje turėto Sibiro vaizdinio. Tikėjausi menkai civilizacijos ir globalizacijos paliestos, represijas menančios žemės. Radau – pakankamai harmoningai su aplinka gyvenančias, nors iš pažiūros skurdžias, bendruomenes, kur kiekviename kaime galima nusipirkti „Coca colos“, o net labiausiai suklypusias bakūžėles puošia palydovinės lėkštės. Buvo gaila nykstančios chakasų kalbos ir tradicijų, bet akivaizdu, kad Rusijos imperija – carinė ar sovietinė – Rytuose iš tiesų tapo ta niveliuojančia, bet ir globalizuojančia jėga.

        Chakasijoje neslegia niūri kitur Sibire aplankanti „mirties ir represijų žemės“ nuojauta. Net atvirkščiai – galėčiau pavadinti ją Vilties Žeme. Viltį, susitaikymą su lemtimi ir sugebėjimą būti laimingu čia ir dabar liudija ir vietinių Lietuvos tremtinių likimai. Nors ir kamuojami tėvynės ilgesio ir tikrai sunkiai dirbdami miškuose kur, nesant tinkamos darbų saugos, dažnai rizikuodavo gyvybe, jie kūrė čia šeimas, džiaugėsi menkutėmis materialinėmis gėrybėmis (vis tik Chakasija, esanti Sibiro pietuose, stokojo kaustančio atšiaurumo nulemtų menkų išgyvenimo galimybių) ir stengėsi būti laimingi. Užtat Sibire supranti, kokia  vis tik mažytė ir ankštutė yra Europa, o tu – gyvenantis taip netoli nuo ten, kur vis dar lemiama istorija. Ir vis tiktai, pašonėje alsuojančios Kinijos tvaikas čia lemia keistą suvokimą – kad žmonijos civilizacijos kelyje Vakarų dominavimas tėra tik trumpas žvaigždės blykstelėjimas begalinėje Visatoje, o Lietuva, ko gero – tik mažytė kometa. Bet kažkodėl – tokia brangi, svarbi ir reikalinga.

 

—————————-20 – 22d—————————-

Išvykimas.

Atsibudus ryte, kambario kampe jau laukia beveik pilnai sukrauta kuprinė, tik kai kurie smulkesni daiktai dar mėtosi  netoliese paruošti kelionei. Vis neapleidžia jausmas, kad būdamas nepatyręs ilgesnių kelionių dalyvis, būsiu pamiršęs įsidėti kokių nors labai žygyje praverčiančių daiktų. Širdyje – šioks toks nerimas prieš kelionę. Kol paskubomis užkandu ir sudėlioju paskutinius daiktus kuprinėn, pastebiu, kad tik su taksi spėsiu laiku pasiekti LiJOT būstinę Vilniaus centre. Pusvalandis važiuojant neprailgsta – su taksistu visą kelią prakalbame apie tai, kur ir kaip ruošiuosi važiuoti, ką taip toli planuoju veikti. Labiausiai įstrigo vairuotojo, kalbančio stipriai rusišku akcentu, komentaras apie galimybę susitikti ten, tolimame krašte, dar gyvenančių lietuvių – „Oj, jeigu sutiksit, tai tik gerai gyvenančių. Lietuviai – žmonės labai darbštūs ir bus ten prasigyvenę, neblogus darbus susiradę.”

Po paskutinių apsitarimų, bendrų daiktų, palapinių pasidalinimo į savo kuprines LiJOT būstinėje, visiškai dingo mintys apie tai, kad kažką galėjau pamiršti įsidėti. Arnas tiek kartų ragino pasinaudoti galimybe savęs bereikalingai neapkrauti ir pasilikti kuprinėje tik išgyvenimui reikalingus daiktus, kad įtikino – turiu tai, kas būtiniausia, vadinasi, viskas bus gerai.

Išvykimo dieną Lietuvos dangus mus išlydėjo tradiciškai: kol nuėjome iš centro į traukinių stotį, gavome pirmą ekspedicijos krikštą – kiaurai permirkome lietuje.

Išlydėjimas Vilniaus stotyje. Atsisveikinimo kalbų, dovanų gavimo, artimųjų apkabinimo valanda prabėgo labai greitai. Atrodo, tik atėjom čia, o jau lipu į traukinį, laikydamas rankoje medinę kryžiaus, kurį vežame ten, detalę. Net neatsimenu apie ką tą valandą iš tikrųjų galvojau, bet jaučiu, jog išlydėjimas dar nepadėjo iki galo suvokti, kad „Misija Sibiras“ jau tikrai prasidėjo.

Pirmasis nuotykis spėja nutikti labai greit. Įlipę sudarome traukinyje didelį kamštį ir stovime nežinioje, kol paaiškėja, kad išsidalinome atgalinės kelionės traukinių bilietus. Nesu tikras, ar per šitą sąmyšį spėjau pamojuoti išlydintiems. Atrodo, kai pažiūrėjau pro langą, pamačiau jau tik paskutinius Vilniaus stoties pastatus. Vis dėlto – smagu.

Pradėjus kelionę, kurį laiką traukinyje grojo Lietuvos Radijas. V. Kernagio daina, valandos žinios, kurios praneša apie mūsų išlydėjimą – atrodo paprasčiausi dalykai, bet buvo labai gera juos išgirsti išvažiuojant. Galbūt šiuo metu per daug sureikšminu tam tikrus daug prasmės neturinčius dalykus, bet kitaip juk neišeina, kai įsijauti į tai, ką nuoširdžiai darai..

Užmigti traukinyje nėra man labai svetimas dalykas. Tiesa, aš pratęs įveikinėti tik 4 valandų trukmės maršrutą tarp Vilniaus ir Plungės. Šį kartą per pirmas keturias kelionės valandas mes beveik net nevažiavome, nes sienų kirtimo formalumai užtrunka ilgiau, nei aš tikėjausi. Visos mums skirtos lovos yra antrame aukšte, kai kurios apribotos sienomis iš priekio ir galo. Tenka draugiškai keistis vietomis, kad visi galėtume bent ištiesti kojas – juk jų dar laukia intensyvios dvi savaitės keliavimo. Negaliu pasakyti, kad išsimiegojau, bet, artėjant prie Maskvos ir  traukinyje užsidegus šviesoms, jaučiuosi visai žvalus.

Maskvos priemiesčiuose išsidėsčiusios traukinių stotelės primena mūsų autobusų stoteles. Gamta per nuvažiuotus 500 km beveik nepasikeitusi. Atvažiuojame į stotį pavadinimu „Белорусский вокзал”, visai netoli miesto centro.

Mus pasitinka linksmai nusiteikę Lietuvos ambasados vairuotojai. Dviem autobusiukais važiuojame į ambasadą, kuri nuo seno įsikūrusi pačiame Maskvos centre. Čia mums suteikiama galimybė pavalgyti ir išsimaudyti. Išklausome nuoširdžius linkėjimus ir padrąsinančius įgaliotojo ministro Jono Grinevičiaus žodžius. Už svetingą priėmimą atsidėkojame sudainuodami Lietuvos partizanų dainą.

Turime šiek tiek laisvo laiko prieš skrydį. Esame Maskvos centre, taigi pėsčiomis, su žemėlapio pagalba, visi dalyviai patraukiame pamatyti Raudonosios aikštės, Soboro. Maskva man palieka didingo ir itin prašmatnaus miesto įspūdį.

Skrydis. Lėktuve sėdint miegoti visai patogu, gal net patogiau nei traukinyje atsigulus, bet laiko miegui buvo visai mažai (miegą maloniai pertraukia vandens, kavos, karšto maisto pertraukėlės). Vilnių ir Maskvą skiria viena laiko juosta, Maskvą ir Krasnojarską – dar keturios. Taigi išskridę vakare, Kransnojarske nusileidžiame jau prašvitus. Mus ilgokai laiko uždarytus nedideliame oro uosto laukiamajame, darosi karšta kaip pirtyje. Vis dažniau pokalbiai sukasi apie tai, kad jau atsibodo laukimas stotyse ir oro uostuose. Kada gi pagaliau pasieksime Sibiro gamtą?

Ištrūkę į gaivų orą greitai susitinkame ekspedicijos vadovo Ginto užsakytą vairuotoją, atvykusį čia iš Abakano, Chakasijos Respublikos sostinės. Vis dėlto mūsų laukia dar viena aštuonių valandų trukmės kelionė, tik šį kartą nauja transporto priemone – mikroautobusu. Kalvos kalvelės už lango padeda pagaliau suvokti, kad tikroji ekspedicijos dalis jau prasideda. Trumpam sustojame prie didžiulio ženklo, žyminčio įvažiavimą į Chakasijos Respubliką – taip, mes atvykome čia, į šį tolimąjį kraštą, esantį už 5000 kilometrų nuo Lietuvos.

—————————-23d. —————————-

Šį kartą, keista, bet atsibundame lovose. Esame viešbutyje „Дружба” Abakane, Chakasijos sostinėje. Kaip supratome iš Ginto pasakojimo apie ekspedicijos planus, čia esame ne paskutinį kartą. Kapinės, kurias tikimės aplankyti, yra išsidėsčiusios gan dideliu  atstumu viena nuo kitos, todėl reikės įveikti daug kilometrų tarp stovyklaviečių. Tarpiniai tikslai išsidėstę ne visada pakeliui, taigi kartais gali tekti ir grįžti į jau aplankytas vietas.

Pro langą matosi prancūzišką Eifelį labai primenantis bokštas. Vėliau mieste pastebėjome ir daugiau tokių – didesnių ir mažesnių. Įdomu, kodėl čia taip populiaru juos statyti? O kažkur tolumoje teka Jenisiejus. Tiesa, jį užstoja medžiai ir pastatai, bet matyti, kad iškart už upės keičiasi kraštovaizdis ir prasideda plynos kalvos.

Šį vakarą jau turėtume pasiekti pirmosios stovyklavietės vietą ir pagaliau atsidurti tikroje Sibiro gamtoje. Bet prieš tai einame į miestą ieškoti darbo įrankių ir cemento vežamo kryžiaus statymui. O mieste baisiai karšta. Danguje nė debesėlio ir pradeda atrodyti, kad dalį daiktų, skirtų apsisaugoti nuo lietaus, tempiame be reikalo. O gal Sibiro dangus apgaulingas ir liūtis gali užklupti netikėtai?

Pasirodo, kad statybinių prekių parduotuvėje gali nusipirkti kirvių ir kastuvų, bet čia neparduodamos vinys ir cementas. Šiems reikmenims rasti reikėjo paskirti daugiau laiko ir pastangų.

Vakar ir šiandien pietaujame mažoje užkandinėje netoli nuo viešbučio. Maistas pasirodė visai skanus, o didžiausią įspūdį padarė arbatos saldumas. Šis gėrimas labiau priminė sirupą, nei arbatą.

Prieš išvažiuojant iš viešbučio mus aplanko gan didelės vietinių žurnalistų pajėgos. Mes jiems įdomūs!

Šios dienos kelionės tikslas – Imekas. Tiesa, pakeliui lyg ir neplanuotai aplankome Askizo kapinaites ir tenai, atradę kelis lietuvių kapus, pradedame pirmuosius tvarkymo darbus. Entuziazmo turime be galo daug, tad didžiausios žolės išraunamos akimirksniu, greitai įtvirtinamas į žemę didelis kryžius, kurį radome jau pasvirusį. Neužsibūname, nes mūsų laukia vairuotojas.

Prie pirmųjų netoli Imeko esančių kapinaičių mus pasiveja ir dalis žurnalistų iš Abakano. Čia jie ruošiasi nufilmuoti antrąją savo reportažo dalį. Apsidairius man kyla tik viena mintis – pasirinko gerą vietą filmavimui. Kokiame nuostabiame gamtos kampelyje mes esame?.. Aplink mus nenusakomo grožio žalios kalvos ir tik kur ne kur matomi maži ploteliai, apaugę beržais. Iš susižavėjimo aplinka pabudina TV žurnalistės pastaba, kad šita žolė aplink mus pilna erkių ir dauguma jų nešioja užkrečiamas ligas. Skamba nelabai įtikinamai, tad susirenkame įrankius ir patraukiame per pievą link kapinaičių.

O žurnalistai nepabūgsta ir seka mums iš paskos…

Privažiavus Imeką mus ištinka lengvas kultūrinis šokas. Aplink mus skurdus, bet tikras mažo Sibiro kaimelio gyvenimas. Kelią užstoja karvės, o arkliai nuo kepinančios saulės slepiasi autobuso stotelėje. Stovyklavietę įsikuriame gan tolokai nuo kaimo, bet arti upelio ir besiganančios arklių kaimenės. Tarp palapinių plaikstosi mūsų trispalvė. Pagaliau mes gamtoje, prie laužo. Pagaliau mes pradedame daryti tai, dėl ko čia ir atvykome – lankyti vietas, į kurias buvo atvežti mūsų seneliai, ir pagerbti jų atminimą.

—————————-24d. —————————-

Pajudame iš pirmosios stovyklavietės link netoliese esančių kapinaičių. Likę keli vaikinai apžiūrime ar nepaliekame jokių daiktų ar šiukšlių (palikti kiekvieną stovyklavietę gražesnę nei radome – viena iš kasmetinių ekspedicijos tradicijų) ir imame su savimi nuolat gabenamą cemento maišą. Nešti tokį svorį kaitinant saulei – vienas iš pirmųjų fizinių išbandymų. Pusiaukelėje, priešais pat nemažą kalną, mus išgelbsti vietinis gyventojas, kaži kur lauko keliuku važiavęs žiguliais. Iš pradžių labai įtariai su mumis bendravęs, vis dėlto sutinka pavežėti mūsų maišelį iki kapinių. Mes, tuo tarpu likę dviese su Kęstu ir dviem mūsų kuprinėmis, su palengvėjimu ir pokalbiu apie LDK ir mongolų imperiją žygiuojame toliau pasivyti draugų.

Kai pasiekiame kapines, randame saviškius jau besidarbuojančius. Prisidedame prie gan didelio medinio kryžiaus atstatymo. Pavyksta, manau, gan neblogai, nes aplink randame nemažai akmenų, kurių pagalba kryžius įtvirtinamas nepajudinamai. Dar bent kelis ar keliolika metų jis turėtų priminti kiekvienam, užsukusiam į šį pasaulio kampelį – čia likimo nublokštų lietuvių atminimas saugomas ir nepamirštas.

Prie kapinaičių mūsų jau laukia transportas, kurį surado ir netgi pats atvyko deputatas iš Taštypo miestelio. Nusifotografavę su juo gražiame kalvų fone, susitalpinę į dvi mašinas, lengvąją ir autobusiuką, važiuojame toliau.

Taštype, kuris yra rajono centras, išlipame prie administracijos. Netoliese – muziejus, kuriame mus itin svetingai priėmė istorikė Lena, ir, žinoma, kaipgi miestelio centras be Lenino statulos. Paklausiame Lenos apie vietinių gyventojų požiūrį į tokį sovietmečio palikimą. Atsakymas paprastas: žmonės į tai žiūri kaip į savo šalies istoriją ir to ypatingai nesureikšmina. Apskritai – tokio tolimo Rusijos kampelio žmonėms nelabai rūpi šalies politikos peripetijos, svarbiausia tai, kad maisto ant stalo netrūktų. Netrukus, nespėjus net apžiūrėti muziejaus, mus priėmimui pakviečia pas administracijos vadovą. Jame mūsų laukia oficialus pokalbis ir bendros fotografijos vietos laikraščiui. Beje, labai patogu, kai rajono mero ir rajoninio laikraščio redaktoriaus kabinetai yra šalia vienas kito.

Link sekančio, Ginto žodžiais tariant, turbūt, pagrindinio šių metų ekspedicijos tikslo, buvusio Balachtašo kaimo teritorijos, pajudame mums rajono administracijos paskolintu mokyklos autobusu. Ši kelionės dalis įsimenanti tuo, kad net vasaros metu neišjungiamas šildymas privertė mus sušokti į autobuso palubes. Turbūt tuo metu ant autobuso šono būtų labiau tikęs ne užrašas „дети”, o skelbimas “сауна”.

—————————-25d. —————————-

Jeigu visi mano dienoraščio įrašai turėtų pavadinimus, ši diena vadintųsi „kryžių statymo diena”. Tai tikrai buvo Didžiųjų Kryžių statymo diena. Taip šitą dieną pavadintų J.J.R. Tolkienas, kuris, suteikdamas paprastiems žodžiams didelę reikšmę, juos rašydavo iš didžiųjų raidžių ir taip kurdavo naujus vietovardžius ir asmenvardžius. Taip šią vietą vis dar vadina seniausieji Maturo apylinkių gyventojai – kalnas ant kurio stovi didieji lietuvių kryžiai.

Čia, ant mišku apaugusio kalno, praleidome visą dieną.

Kai ryte atėjome, radome vos du, tris dar nenuvirtusius lietuviškus kryžius. Likusieji gulėjo giliai paskendę aukštoje žolėje, tarp krūmų ir nuvirtusių medžių. Dar keletas, keliolika metų ir šį paskutinį atminimą Sibiro gamta būtų nunešusi į užmarštį. Taip, kaip nusinešė visą kalno papėdėje buvusį didžiulį tremtinių kaimą – Balachtašą.

Kai vakare saulei leidžiantis ir gausioms uodų pajėgoms puolant rinkomės savo daiktus, vaizdas buvo visai kitoks. Su pakylėjimu širdyse fotografavomės didingai stovinčių keliolikos kryžių fone, kurių vienas – naujai mūsų iš Lietuvos atgabentas lietuviško ąžuolo kryžius.

Dabar, sėdėdamas prie laužo, mąstau, kad jau galiu pasakyti: labai daug patyriau ir pamačiau šitoje ekspedicijoje. O ji dar tik įpusėja. Šiąnakt galima skaičiuoti krentančias žvaigždės, tūkstančiai jų šviečia danguje. Sako, kažką reiškia, kai pamatai krentančią žvaigždę. Man visai patinka simbolika. Kryžius – prasmingas ir nesenstantis, mano nuomone, netgi mistinis simbolis. Nebelieka kaimo, nebelieka žmogaus, bet lieka stovėti medinis kryžius. Prisimenu, kad už dešimties metrų kuprinėje guli su manim keliaujanti, nors žygyje visiškai nepraktiška, mažutė maldaknygė. Man, dar vaikui, ją padovanojo a.a. prosenelė, kuriai gyvai pavyko grįžti iš tremties Sibire, Komijoje, Žešarte. Jos vyras, mano prosenelis, kuris buvo didelis optimistas, visus nuolat ragindavo nenusiminti ir tikėtis grįžti ir gyventi, dirbti ir vėl susitikti Lietuvoje. Deja, kaip rašo amžininkai atsiminimuose, „taip žiauriai, neteisingai žuvo mūsų guodėjas Auškalnis”. Mano maldaknygės pirmajame puslapyje – ranka parašyti žodžiai „Nepamiršk Dievo ir mirusiųjų / Pauliui / proanūkiui nuo močiutės”. Tikiuosi ši kelionė, šie didžiuliai kryžiai ant kalno netoliese padės ne tik man nepamiršti..

—————————-26 -27 d. —————————-

Šį rytą paliekame jau visai pamėgtą stovyklavietę. Iškeliaujame žvyrkeliu link artimiausio kaimo Матур. Įveikti kelis kilometrus pėsčiomis su pilnomis kuprinėmis čia daug sunkiau, nei maniau iš anksto. Viso to kaltininkė – kaip kaitrinė lempa danguje pakabinta – saulė. Vis dar nemačiau, kaip atrodo sibirietiškas lietaus debesis. Pasiekę tikslą, sustojame pailsėti mokyklos kieme. Turime progą iš arčiau apžiūrėti kaimą. Iš šito, ir apskritai iš visų Sibire aplankytų kaimelių, labiausiai atmintyje įstrigęs vaizdas: aukšta tvora, už tvoros – dar aukštesnė žolė, iš žolės kyšo pusė didžiulės satelitinės lėkštės, šalia – pakrypęs medinis, bespalvis namelis su ryškiai mėlynomis langinėmis. Kartais, pamatęs vis dar naudojamą šulinį su svirtimi, pagalvoji, kad jei ne apvalus satelitas kiekviename kieme, galėtum lengvai įsivaizduoti grįžęs kokius penkiasdešimt metų atgal į praeitį.

Pirmą kartą mūsų grupelei tenka išsiskirstyti. Gintas su keletu bendražygių viena mašina išskuba aplankyti Miziukholo kapinių. Pora žmonių lieka saugoti daiktų Matūre prie mokyklos, o mes penkiese patraukiam link stotelės. Bandysime grįžti į Taštypą maršrutiniu mikroautobusiuku. Lūkuriuojame stotelėje kartu su vietiniais gyventojais, taip pat laukiančiais autobuso. „А вы  литовцы?” – išgirstame. „Да”. „А я Kazlauskaite” – šypsosi. Suklūstame supratę, kad tai mus atpažino iš prie kuprinės prikabintos Lietuvos vėliavėlės. Autobusiukas atvažiuoja netrukus, spėjame tik visai trumpai pasikalbėti. Apie tėtį, kuris grįžo į Kauną ir su kuriuo visi ryšiai nutrūkę, apie jau nebe lietuviškų bruožų, bet mielą anūkėlį, čia pat linksmai lakstantį aplink..

Naktį Taštype miegame šalia mokyklos įsikūrusiame vaikų bendrabutyje. Vasara, tad jis visiškai tuščias. Čia net nesimato įprastos satelitinės antenos. Būdami šito pastato viduje mes grįžome bent dvidešimt metų atgal į praeitį. Tiksliau, būtume grįžę, jei nebūtume išsidavę naudodamiesi reta proga pakrauti visus įmanomus elektronikos įtaisus, kuriuos su savimi turime.

O vaikai, kurie čia gyvena besimokydami, turbūt žiemą džiaugiasi mus kaitinusio autobuso „сауна” šiluma.

Per pirmą išaušusios naujos dienos pusę spėjame nuveikti daug įvairių ir įdomių dalykų: pasiklausome gyvai tradiciniais chakasų instrumentais atliekamų muzikos kūrinių, išgirstame dainos – neoficialaus Chakasijos himno įrašą, pamatome save pirmame vietinio laikraštuko puslapyje. Bet svarbiausi įvykiai mūsų laukia vakarop.

Atvykę į Mažųjų Arbatų kapinaites aptvarkome ten rastus lietuvių kapus. Išlaisviname kryžius iš krūmų ir medžių nelaisvės, paliekame šią atminimo vietą daug šviesesnę nei radome… Ir pagaliau tai, ko labiausiai nekantraudami laukiame – aplankome čia gyvenantį lietuvį Eduardą. Į pirmąsias pokalbio dalyvių gretas nesiveržiu, bet susidomėjęs klausausi pasakojimo stebinančiai taisyklinga lietuvių kalba. Kiekvieną paperkanti šio senolio charizma ir tiesmukiškas būdas kartais priverčia mane nejučiomis nusišypsoti. Matau, kaip Eduardas tiesiog dega noru papasakoti mums savo gyvenimo istoriją, neprašydamas užuojautos dėl patirtų sunkumų, visai nenorėdamas pasiguosti, kad gyvena taip toli nuo gimtinės. Dega noru tiesiog papasakoti savo istoriją. Lietuvis, lietuviams, lietuviškai. Ne kažkur kitur, o būtent čia, kur jis gyvena, Sibire, Малые Арбаты kaimelyje.

—————————-28d—————————-

Stovyklavietė prie ežero. Netoli gyvenvietės labai keistu pavadinimu. Porą kartų pravažiuojant bandžiau perskaityti, bet neįveikiau to ilgo ir sudėtingo vietovardžio. Trumpam išvažiavome iš Chakasijos teritorijos ir esame Krasnojarsko krašte. Dienoraštį rašau gan neįprastoje vietoje, bet apie tai šiek tiek vėliau.

Šią dieną pradėjome Abakane. Taip, mes ten grįžome, kaip ir žadėjome. Šiandien, pasirodo, šeštadienis ir blaivaus bei galinčio mus su visa manta pavežti vairuotojo paieškos neplanuotai užtrunka. Šį laiką išnaudojame pasivaikščiojimui po negailestingai saulės kaitinamą Abakaną. Džiaugiuosi galimybe savo akimis pamatyti, kaip šiais laikais atrodo tikras tipinis Rusijos gilumoje esantis miestas. Į akiratį vienas po kito patenka privalomi tokio miesto atributai: geltona šaltos giros cisterna, gazuoto vandens aparatas spalvotame karuselių parke, vaikai, besimaudantys fontane, stereotipiniai gatvių ir prospektų pavadinimai ir didžiausia kada nors matyta Lenino statula. Kaip bebūtų, dabar Abakanas jau tapo miestu, kuris man labiausiai savas visoje Rusijoje. Ir jau daugmaž pažįstamas, ir jau truputį įgrisęs, ypač žinant, kad bent trumpam čia teks grįžti ir trečią kartą.

Išsiunčiu pašte artimiausiems žmonėms atvirlaiškius su Chakasijos vaizdais priekinėje ir savo linkėjimais antroje pusėje. Įdomu, kada jie pasieks Lietuvą?

Po truputį pradeda aiškėti dienos planas ir po kurio laiko mūsų šešioliktukas jau važiuoja mažyte 15 vietų „Gazele”, tris ar keturias vietas užkrovę kuprinių kalnais. Pasirodo, kad  miego ir poilsio trūkumui kamuojant įmanoma saldžiai nusnausti net ir tokiomis keliavimo sąlygomis.

Taigi, grįžtu prie mūsų stovyklavietės temos. Su manim ir Eglute kartu maudytis savarankiškai eina ir didelis bei protingas netoliese įsikūrusių kinologų šuo. Kartais taip lengva susirasti draugų.

Išsimaudžius mus užkalbina aplink ežerą vaikštinėjantis vyras. Tai sibirietis, gimęs baltarusio ir ukrainietės šeimoje, pasak jo, kaip ir visi provincijos gyventojai, tiesiog negalintis pakęsti maskviečių, – “Плохие люди, проста плохие”. Įdomus požiūris.

O dienoraštį šįvakar rašau kiek tolėliau nuo stovyklos ir ežero, ant kalniuko, tolumoje spindint pilnačiai. Atėjome čia su Benu, Kazimiru ir Tadu trumpam šiek tiek atitrūkti nuo bendro pasisėdėjimo prie laužo. Su sąsiuvinukais ir žibintuvėliais po žvaigždėtu dangum, iš šono turėtumėm atrodyti kaip keturi lietuviški jonvabaliai kaži ko atklydę į Sibiro platybes. Šiek tiek rimta, šiek tiek komiška, bet tikrai labai geras jausmas.

—————————-29 – 30d. —————————-

Šį rytą pusryčiai vėlyvesni nei įprasta, neturime net teorinės galimybės kur nors nuskubėti. Bet kokie pusryčiai! Anksčiau nepatingėję atsikelti draugai pririnko lauko aviečių ir skalsioji ryžių košė pavirto tikrai gardžiu desertu. Ačiū jiems.

Šiandienos tikslas – Танзыбей kapinių aplankymas ir sutvarkymas. Atrandame nemažai lietuvių kapų ir imamės darbo, kurio čia tikrai yra. Kertam, pjaustom, nešam medžius ir šiek tiek nuošaliau iš jų sukrauname didžiulį kalną. Rimtai paplušėję galime įvertinti savo pastangas – dar kurį laiką nė vienas vietinis gyventojas nepraeis pro šalį nepastebėjęs isiskiriančių, tvarkingesnių nei aplinkiniai, katalikiškų lietuvių kapų. Tuo labiau, kad čia stovi bent pora įdomių geležinių, išraitytų lyg tai būtų iš žemės išaugę medeliai, kryžių. Tokius net Gintautas pripažįsta matąs Sibire bene pirmą kartą, bet pasiūlo aplankyti bet kurias senesnes kapinaites Lietuvoje ir garantuoja – tokių kryžių rastume ne vieną.

Kita – daugybės įveiktų kilometrų ir tarpusavio diskusijų dėl tolimesnių kelionės planų diena. Ko tik nebuvo: rimti ir šmaikštūs pasitarimai, vairuotojas, vidury kelio apsigalvojantis, kad vis dėl to mūsų nebeveš ir numetantis mus atgal į Abakaną. Galų gale, viskas gerai, kas gerai baigiasi. Atsisakę dušo, viešbučio kambariukų, poilsio prie ežero arba kalnų papėdėje, važiuojame ten, kur iš tikrųjų visi norime važiuoti – į tolimąją Saralą, apie kurią retkarčiais nugirsdavome kalbant Gintautą nuo pat atvykimo į Chakasiją.

Kalnų apsuptą slėnį ir jame įsikūrusį kaimą pasiekiame jau pradėjus temti. Turbūt stovyklos įsikūrimas prieblandoje būtų buvęs problematiškas ekspedicijos pradžioje, bet dabar tai nesukelia mums jokių sunkumų. Džiaugiamės suradę tikrai patogią pievutę palapinėms – šalia kaimelio ir kapinių, netoli upelio ir miško.

—————————-31d—————————-

„Auksas! Auksas! Auksas! Plaukimo Meilutytės 🙂 visi labai laimingi:))” – perskaitau ryte trumpam įjungtame savo telefone. Netikėtos naujienos iš Lietuvos nesvietiškai pradžiugina.

Išsišiepęs plušu ieškodamas šakų ir tempdamas arčiau laužo. Malkų reikės dar vienai, jau paskutinei, nakčiai. Didesnioji dalis komandos dabar žygiuoja ieškodami atokių Cibulos kapinių, o aš šį kartą pasilikau prižiūrėti stovyklos. Draugiškai pavydžiu jiems, bet ir pats stengiuosi neleisti laiko veltui. Anksčiau minėjau, kad dar nemačiau sibirietiško lietaus debesies. Šiandien prisižiūrėjau ir debesų, ir žaibų, ir prisiklausiau griaudėjimo. Įdomiausia, kad ant manęs nukrito vos keli lietaus lašeliai. Atrodė, kad lyja visur 360-ies laipsnių kampu apie mus, tik slėnis, kuriame įsikūrusi Sarala, tarsi apsaugotas nuo šios gamtos stichijos. Labai tikiuosi, kad nuo jos apsaugoti ir į tolimą žygį išėję draugai.

O su taip pat stovykloje likusiais bendražygiais įdienojus patraukiame link šalia esančių Saralos kapinaičių. Turime tik vieną kirvį ir vieną pjūklą, tad trise pakaitomis dirbdami pasistengiame palikti šį plotelį, kuriame ilsisi amžinybėje mūsų tautiečiai, kuo šviesesnį, atviresnį ir jaukesnį. Padirbėję įvertiname, kad ryt čia grįžus dar reiks sutvirtinti tvoreles ir kryželius.

Grįžę į stovyklą nusiprausiame lediniame upelyje ir netgi turime progą susipažinti su Juozu, lietuviu, atvažiavusiu pas mus savo raudonu motociklu. Juozas jau nekalba lietuviškai, bet pasisveikina garsiai pasakydamas „Laba diena”. Jį aš visada prisiminsiu kaip nuoširdų ir šiltą žmogų, kuris, kaip tik galėjo, bandė mumis rūpintis, nerimavo dėl mūsų, grįžtančių iš Cibulos žygio. Juozas kelis kartus išvažiuodavo ir vėl grįždavo pas mus atveždamas susipažinti savo anūką, rusiškai linksmą savo žentą, raugintų agurkų, rūkytos mėsytės ir kibiriuką šviežių žirnių, savo lietuvišką „laba diena” ir „labas vakaras”..

Prisimenu, kaip kažkas kategoriškai uždraudė Maskvoje gerti vandenį iš krano – „ką gali žinoti, geriau nerizikuok”. Čia visi sukaitę pasigardžiuodami geriame ledinį upelio vandenį, nekyla net minčių apie jokią riziką, nes jos tiesiog nėra. Pasinaudoju proga užlipti į aukštą, netoliese stovintį kalną ir įkopti Kęstučio paruoštomis improvizuotomis kopėtėlėmis į ant kalno augantį medį. Sėdžiu ant šakos ir, žiūrėdamas į mažutes toli apačioje likusias mūsų palapines, jaučiuosi pasakiškai gerai, galvoje visiškai švaru, jokių blogų minčių – tik šios kelionės įspūdžiai. Bėgte pasileidžiu kalno šlaitu, kartais vos ne vos išsilaikydamas ant kojų ir nenusiversdamas kūlversčiais,  pasiekiu stovyklą. Nespėjęs paklausti, kaip sekėsi Cibuloje pirmųjų grįžusių, išgirstu kvietimą – reikia kelių žmonių dar kai kur nuvažiuoti. Tuo metu paskubomis ieškodamas žygio batų net neįsivaizdavau, kad netrukus pamatysiu tai, kas Sibire paliks antrą pagal dydį įspūdį, po Balakhtašo didžiųjų kryžių.

Pilnomis vandens provėžomis, kurias vargu ar įveiktų šiuolaikiniai džipai, mediniu tiltu per laukinę upę, siaurais miško keliukais, senu, bet galingu UAZ‘iku pasiekiame vietą, kur turėtume rasti Juzikų kapines. Pirmą, gal ir paskutinį kartą patiriu, kas yra tikroji taiga. Žodis pamatyti čia visiškai netinka, tai galima tik pajausti – gyvą, šaltą ir drėgną taigos alsavimą. Per penkias minutes sušlampu iki pusės – brisdami per kemsynus, gilų sutręšusių medžių ir žolės sluoksnį, bergždžiai ieškome lietuviškų kapų. Viskas ką pavyksta aptikti, tai pora metrų apsamanojusios kapinių tvorelės ir trejetas medinių, stebuklingu būdu dar išlikusių kryželių. Pakeliu vieną jų nuo žemės ir atrėmęs į medį bandau perskaityti, tikriausiai, lenkišką arba ukrainietišką užrašą. Nepavyksta suprasti to, kas parašyta beveik išblukusiomis raidėmis..

—————————-01 – 02 -03—————————-

Kelionė atgal į Lietuvą panaši į ankstesnę mūsų kelionę Sibiran. Tik viskas kitaip – viskas atvirkščiai. Pirmiausia ilgas naktinis važiavimas autobusu, bandant įsitaisyti pačiomis netinkamiausiomis miegui pozomis. Oro uostai, lėktuvai, Maskva, šiltas pasibuvimas Lietuvos ambasadoje, traukinys, Vilnius..

Dienoraštyje bandžiau atskleisti kuo daugiau savo įspūdžių, jausmų ir patyrimų, bet tiek daug liko nepaminėta.. Atrodo net nepasidžiaugiau kartu keliavusia nuostabia komanda, kuria džiaugiausi kiekvieną bendros ekspedicijos valandą. Yra žmonių, kuriuos sutikus net po ilgo laiko, visada gali jaustis, kaip sutikęs draugą, su kuriuo sieja kažkoks mistiškas ryšys, nenutrūksiantis visą gyvenimą. Esu įsitikinęs, kad toks ryšys dabar jau neišvengiamai sieja mus, „Misija Sibiras’12“ dalyvius.

Traukinyje, negalėdami sutilpti prie bendro vakarienės stalo, jungiamės prie nepažįstamų žmonių ir nejučia pradedame pirmuosius ekspedicijos pristatymus.. Paskutiniai popierinio mano dienoraščio žodžiai, tie patys, kuriuos garsiai sušukome prieš pat lipdami iš traukinio Vilniuje – „Ekspedicija baigėsi, bet misija tik prasideda”.

 

1 diena

Liepos 20d. Lietuva – Maskva

„Nors ir ką veiktų šioje žemėje žmogus, – pasaulio Istorijoje jis visuomet vaidina pagrindinį vaidmenį. Nors paprastai pats nieko apie tai nežino.“ (Coelho Paulo)  

Perskaitau savo užrašuose gerdama rytinę kavą. Nors skubu ir galbūt vėluoju, bet pusryčiai ir rytinė kava – man būtini. Neatsiejama šio malonaus kasdienio ritualo dalis – knyga, kelionių žurnalas arba tiesiog mano užrašai. Ši diena, nors ir ypatinga, bet savo ritmu mažai kuo besiskirianti iš kitų. Organizmas tik bunda, o mintys įgavusios jei ne penktą, tai bent ketvirtą pavarą.. Ar visi laiškai įšsiųsti, ar svarbiausi darbai atlikti, kuri eilutė iš būtinų kelionei daiktų sąrašo dar neišbraukta, kiek rublių reikia turėti kelionėje, paskambinti mamai, tėčiui ir sesei, dar draugei, nepamiršti  mamai padiktuoti mūsų organizatoriaus Arno mobilaus numerį su prašymu skambinti tikrai tik ekstra atveju, dienoraščio paskutiniame lape užsirašyti svarbiausių man žmonių telefonų numerius..

Sutarėm su Vytu, kad prieš išvykstant jis pas mane užsuks ir kartu važiuosime iki LiJOT‘o, kur renkasi visi dalyviai. Per porą susitikimų spėjau pastebėti kai ką bendro su šiuo žmogum. Jis visad (skirtingai nei aš) vėluoja. Todėl savo dienotvarkę iki išvykimo susidėlioju išnaudodama visas minutes be rezervo.

Ir, pasirodo, nesuklydau.

Jaučiu kaip pagaliau prabudusį organizmą pradeda veikti jaudulys. Tas kelioninis ir dar tas kitas – savo minčių, kalbos, atsakomybės. Yra du dalykai, kurie mano smegenų temperatūrą padidina keliais laipsniais.  Visų pirma – tai skrydis lėktuvu. Galvojimą apie jį stengiuosi tiesiog atidėti paskutinei minutei, nes tai suprantu kaip neišvengiamą šios kelionės dalį, be to, tai juk kenkia mano sveikatai. O visų antra – tai supratimas, kad neši tam tikrą atsakomybę. Šioje ekspedicijoje, skirtingai nei dauguma iš dalyvių, esu turbūt mažiausiai prisilietus prie mūsų tautos istorijos ir apskritai istorijos. Mano šeimoje nebuvo ištremtų į Sibirą, o tai lemia ir skurdžius pasakojimus ta tema man augant. Kartais gal pernelyg kritiškai vertinu savo patekimą į šią ekspediciją žmonių, kurių artimieji ten augo, gimė, galbūt ir mirė, atžvilgiu. Bet tuo pačiu metu save raminu ir galvoju apie šio projekto deklaruojamus tikslus. Esu puikiai paruošta dirva sėti dar vieną Lietuvoje pažinimo, pilietiškumo ir patriotiškumo sėklą. Na, gal pastariesiems dviem labiau tiktų žodis – stiprinti. Meilės Lietuvai man netrūksta, o nusivylimai tam tikrais reiškiniais joje nesiskaito. Čia panašiai kaip ir su mylimu žmogumi – jeigu jį myli, tai myli su visais jo privalumais ir trūkumais, pirmuosius išaukštindamas, prieš antrus užsimerkdamas. Ir neklausi juk kodėl, ir neieškai, kuo jį pakeisti.. Bet su šalies istorija viskas kiek kitaip. Istorija nebuvo mano mėgstamiausia pamoka mokykloje. Tik gerokai po mokyklos baigimo suvokiau jos svarbą. Turbūt daugumai, tai, ką aš atrasiu šioje misijoje, atrodys elementaru ir paprasta, senai žinoma. Gal dėl to teks kartas nuo karto pasijausti nejaukiai. Bet tikiu savimi, kad gebėjimo mokytis dar nepraradau.

Einant į geležinkelio stotį mus laimina lietus. Lietuva – lietaus kraštas, pagalvoju, ir dėl to nė kiek nesusierzinu, atvirkščiai, – apima palaimingas jausmas – štai, 15 dar menkai pažįstamų žmonių dalina vienas kitam draugiškai nedrąsias šypsenas, akys pilnos laukimo, nerimo ir džiaugsmo. Kiekvienas bando prisijaukinti savo ateinančių dviejų savaičių artimiausią draugą – kuprinę. Stotyje pasitinka artimieji, draugai, tik iš matymo, o kai kurie ir gerai pažįstami visuomenės veikėjai, politikai. Vidų sukausto nerimas. Nejaukiai jaučiuosi tokių susibūrimų metu, o tuo labiau, kai 1/15 dėmesio skiriama tau. Džiaugiuosi minioje suradus savo draugus. Spėju dienoraštyje, šalia telefonų numerių, užsirašyti jų pašto adresus, kad galėčiau kiekvienam jų atsiųsti žinutę atvirlaiškiu.

Pasveikinimo žodžiai, kryžiaus, kurį vešimės kartu, šventinimas, interviu ir nuotraukos žiniasklaidai, dovanos, atsisveikinimo bučiniai su artimaisiais, paskutiniai Arno nurodymai ir mes jau traukinyje. Ekspedicija prasidėjo, o kartu su ja ir pirmieji nesklandumai. Visi rankose turime bilietus, tačiau tai grįžimo namo bilietai. Supratau, kad išmokti greitai komandiškai reaguoti mums dar prireiks laiko..

Iš visų traukinyje esančių keleivių išsiskiriam ne tik „Misija Sibiras‘12” marškinėliais, kuprinėmis, bet ir emocijų pertekliumi. Stebiu ir bandau pažinti kiekvieną jų.

Nuolat besišypsantys medicinos studentai Ieva ir Eugenijus. Vien savo šypsena, atrodo, galėtų pagydyti ne vieną. Visus, ypač merginas, nuolat linksminantis finansų ekonomistas Benediktas. Nuoširdus ir paprastas. Monika J. su nesibaigiančiom lauktuvėm. Tokia mažytė, o maisto – už visus. Matyt, tai būtina norint užtikrinti savanorės užsispirimą ir jėgas. Bandomojo žygio metu mano simpatijas sulaukusi programuotoja ir skautė Kamilė. Konkretūs ir nuoširdūs žmonės mane visada žavėjo. Žvelgdama į santūrų telekomunikacijų meistrą Paulių prisimenu dainos žodžius „..prakalbink man širdį..“. Žmogus, į kurio gelmes neriant reikės įsibėgėti. Greitakalbė, būsima antropologijos studentė Eglutė – nelietuviškų bruožų lietuviško vardo savininkė nuostabiu balsu. Giliu, šiek tiek liūdnu žvilgsniu į tolį žvelgianti istorikė Monika. Tvirtas ir užtikrintas, atrodo, bet kuriame savo gyvenimo žingsnyje, besąlygiškai patriotiškas karo akademijos studentas Matas.  Žurnalistas, istorikas, teisės mokslus ir dar bala žino ką kremtantis Tadas. Nestokojantis subtiliai absurdiško, man patinkančio humoro jausmo kaimynas iš tos pačios gatvės Vilniuje. Jau minėtasis jaunasis aukštaūgis režisierius Vytautas, šioje ekspedicijoje turintis papildomą užduotį – sukurti dokumentinį šios ekspedicijos filmą. Teigiamo ir teisingo, patikimo žmogaus įspūdį formuoja Kazimiras – išminuotojų būrio vadas. Rūpesčius bandantis paslėpti po šypsena mūsų organizatorių atstovas, istoriją studijuojantis Mantas. Vienas jaunesnių, bet organizuotų ir sakyčiau netgi tėviškai rūpestingų vyrukų šioje kompanijoje. Kęstutį palikau paskutinį, nes jį paskutinį šiame traukinyje ir pastebėjau. Tiksliau jis pats pasiprašė būti pastebėtas. Žmogus, kurio nepabosta klausyti. Kompanijos siela.

Sustojimas Minske.

2 diena

Liepos 21d. Maskva – Krasnojarskas

7.30 val. – mūsų, kaip aš vadinu, – mini vadas Mantas žadindamas primena, kad už pusantros valandos pasieksime Maskvą. Miegas traukinyje, pasirodo,  irgi gali būti saldus. Bent jau su sąlyga, kad prieš tai naktį turi būti miegojęs porą valandų, ausyse turėti kimštukus, o kojas šildyti vilnonės kojinės.

Diena saulėta ir tai džiugina. Tikėtina, kad ir vakare kylant lėktuvui mus išlydės giedras dangus ir besileidžianti saulė.

Nuoširdus svetingumas Lietuvos ambasadoje Rusijoje leidžia mums pasijusti tarsi namuose.

Maskva stebina savo masteliu ir kontrastais, – didžiulės erdvės, vietomis aštuonių eismo juostų gatvės su 100km/h greičiu lekiančiais naujutėlaičiais arba visiškai susenusiais automobiliais, parkai skęsta tarp aukštų mažai vienas nuo kito besiskiriančių pastatų. Žmonių apranga, vienas šalia kito stovinčių pastatų tūrių skirtumai, tie patys automobiliai.. atsidūrėme kontrastų šalyje.  

Nors čia turime galimybę bent trumpam pasijusti turistais, tačiau visi laukiame nesulaukiame, kada pasieksime savo galutinį šios kelionės tašką – Abakaną – Chakasijos Respublikos sostinę, kurioje pirmiausia susitiksime su mūsų legendomis apipintu vadu Gintautu Alekna bei, kuris taps mūsų kelionės centru, – karts nuo karto čia grįžę, judėsime skirtingomis pasaulio kryptimis, norėdami aplankyti ir sutvarkyti savo tautiečių kapus.

Maskvos traukinių stotis

3 diena

Liepos 22 d. Krasnojarskas – Abakanas

Galutinis kelionės pirmyn taškas pagaliau pasiektas. Visi nusikalę, dėl laiko juostų skirtumo jaučiamės tarsi kosmose, – veiksmai sulėtėję, liežuvis pinasi, kūnas lengvai tirpsta, – būtų neprošal pasinaudoti galimybe nusiprausti ir bent porą valandų numigti.   

Po pietų turime bendrą susitikimą, kurį paįvairina Rusijos žmogaus teisių gynimo organizacijos „Memorial“ vadovas A.Roginskis, kuris linki mums sėkmės ir su kuriuo apsikeičiam tautinėmis vėliavomis. Bet koks vietinių politikų, visuomenės veikėjų, žiniasklaidos teigiamas dėmesys mums labai svarbus. Palaikymas užtikrina ne tik mūsų, bet ir ateinančių metų ekspedicijų sklandumą.

Kartu su Egle ir Kęstučiu gauname atsakomybę rūpintis virtuve. Kadangi mėgstu sukiotis virtuvėje ir vertinu skanų maistą, tokį paskyrimą įvertinu kaip bonusą prie visų įspūdžių, patirimų, kuriuos jau neša ši graži ekspedicija. Vakare susirenkame trumpam aptarti ateinančių dviejų vakarienių ir pusryčių meniu. Pasirinkimas nedidelis. Mūsų vadinami „plaučkepenys“ ir „kogalviai“ arba kitaip – koncervai, kelių rūšių kruopos, daržovės ir daug razinų. Dar reikia nepamiršti čia taip mėgiamo kondencuoto pieno ir dėl nesuprantamų priežasčių visiškai ignoruojamos skanios netirpios kavos.

Mus sveikina Chakasijos Respublika

4 diena

Liepos 23d. Abakanas – Imekas

Pirmoji tikrosios ekspedicijos diena. Iš Abakano judame pietvakarių link, į Imeko miestelį. Lydimi plynų laukų, vietomis pasitaikančių vandens telkinių su besimaudančiomis karvėmis, horizonte stūgsančių Sajano kalnų priekalnių ir kepinančios saulės, privažiuojame  Askizo kapinaites, kur G. Aleknos duomenimis čia gyvenusius lietuvius žymi keletas jų išlikusių kapų. Pravažiuojame nemažai vienas į kitą panašius namus – bepūvančių rąstų namai su dažniausiai mėlynai (tikriausiai dar šiemet) dažytais langų apvadais. Visi kiemai, nesvarbu, apaugęs ar sutvarkytas, apjuostas aukštom tvorom. Tai daroma ne tik norint kaimynui pabrėžti, kur yra jo kiemo pabaiga, bet ir apsisaugant nuo čia laisvai sau patruliuojančių naminių gyvulių – karvių, veršiukų, arklių, avių, kiaulių. Šalia namų, ežero, upių krantų, gatvėse be priežiūros besiganantys gyvuliai – įprastinis vaizdas Chakasijoje. Pasibaigus dienai jie grįžta pas savo šeimininkus.

Pakeliui į minėtą Imeką, aplankėme nuostabaus grožio apylinkėse esančias Charojaus kapinaites.

Nenorėdami piktnaudžiauti vairuotojo geranoriškumu, abejas kapinaites tvarkome labai greitai. Vaikinai griebiasi fiziškai sunkesnių darbų, merginos – lengvesnių. Mechaniškas, kaip aš vadinu, darbas kaip niekas kitas padeda išsikuopti savo mintis, surūšiuoti ir sudėti jas į joms skirtas lentynėles taip paliekant erdvės naujoms vertingoms mintims. Prieš vykstant į kelionę buvo įdomu, kaip ir kiek paveiks mane lankomos ir tvarkomos kapinės. Ar apskritai paveiks. Tačiau tikėtis, kad taip gali būti, buvo naivu. Kepinanti saulė, jos nugairintos ir šiurkščios tavo kūną badančios žolės, tolimi tolimi kalnai horizonte vienoje pusėje ir, atrodo, nė gyvos dvasios savyje neturintys laiko paliestų medinių namų siluetas kitoje pusėje, tušti nesibaigiantys geltoni/žali laukai, keista  tyla ir ją pertraukiantis gigantiškų žiogų monotoniškas čirškėjimas tiesiog priverčia tave šokti į minčių ir jausmų sūkurį. Dirbdama stengiuosi pamatyti nuošalesnes reikalingas tvarkyti vietas, atsiriboti nuo draugų ir leisti šuoliui pasiekti dugną.

Gyvenimas ir mirtis visada eina drauge ir tai taip normalu, bet kiekvieną sykį kažkodėl nesuprantama. Kuo daugiau savo kelyje sutinki pastarąją, tuo lengviau ją pasitinki kitą sykį. Būnant čia norom nenorom prisimeni visus savo jau anapilin nukeliavusius. Gaila, bet esant jauniausiai giminėj neteko arba teko nedaug bendrauti su savo seneliais. Kaip niekad džiaugiesi turėdamas galimybę kiekvieną lapkričio pirmąją dieną uždegti jiems žvakę ant kapų ar jiems aplankius tave sapne šokti į mašiną ir nuvažiuoti jų aplankyti. Bene kas antras kryžius, paminklas čia turi jau sunkiai arba išvis nbeįskaitomus paprastai peiliuku išraižytus kapų savininkus identifikuojančius užrašus. Kiekvieną labiau įskaitomą raidę ryškiname savo peiliukais ir iš pavienių išsibarsčiusių raidžių bandome sudėlioti lietuviškus žodžius, vardus, pavardes, metus. Deja, bet saulės nudegintas ir lietaus išmirkytas medis mums ne visad atskleidžia paslaptį. Turbūt nei vienam čia gyvenančiam vietiniam nėra svarbus tas užrašas, tačiau supranti  esant galbūt bent vieną žmogų Lietuvoje, kuriam tas užrašas reiškia labai daug. Kapas tėra simbolika ir ženklas, bet kas kita tėra pats gyvenimas ?..

Šį vakarą įsikuriam pirmąją savo stovyklavietę Imeke – ramybe dvelkiančioje, kalvotoje, su papėdėse besiganančiais arkliais, vietovėje.

Chakasijos valdovės                          Chakasijos namai

5 diena

Liepos 24 d. Imekas – Taštypas – Balachtašas

5.30 ryto – aš, mano palapinės draugė Monika K., Kazimiras ir Benediktas, sutarę iš vakaro, pabundame, greit greit apsirengę, tirtėdami nuo šalčio ir per mažai miego, skubame pasiekti artimiausios kalvos viršūnę, tam, kad pasitikti saulę. Pradedame garsiai įsivaizduoti, kaip čia gyvenę lietuviai ateidavo pasitikti ir išlydėti saulės, kaip greitai turėję tarpusavy suartėti ir laikytis išvien. Žiūrėdami vakarų link dainuodavo dainas, kurias šioje kelionėje dainuojame ir mes. Niūniuojam jau kelionės himnu tapusią dainą „Apie meilę nekalbėsim“. Viskas atrodo kiek netikėta – dar prieš kelias dienas būčiau su ironija akyse nužvelgus tokius pašnekovus, tačiau šiandien tai taip natūralu..

Saulė pakilo ir mums kaipmat tapo šilčiau. Palaimingos ramybės lydimi leidžiamės žemyn. Nušienautose pievose paliekame šieno angelus (juk jie nebūtinai turi būti tik sniego).

Dar vienos kapinaitės. Lietuvių kapai tiesiog paskendę krūmynuose. Antkapių vietose šaknis įleidę jauni medeliai. Mūsų 15, o kapų vos keletas. Operatyvus darbas ir mūsų tautiečiai gali džiaugtis senai matyta saule. Tiek mes galime jiems dovanoti. Daugiau erdvės ir tikimybę būti matomiems, nesunaikintiems.

Dviem ekipažais važiuojame iki Taštypo.  Iš čia į Balachtašą.

Rytas Imeke

6 diena

Liepos 25d. Balachtašas

Šįryt darkart apsidžiaugiau gavusi atsakomybę rūpintis maistu. Kęstutis ir Benediktas atsikėlėme pirmieji. Vaizdas, garsas (tiksliau tyla), kvapas, tikriausiai reiktų paminėti, ir mintys – rodosi viskas aplink šią vietą daro šventą. Pirmas toks nuostabiai gražus rytas mano gyvenime. Susidaręs rūkas palei žemę, ją, su laukais, vešliais miškais, srauniais upeliais, Sajano kalnais, rodos, pakylėja virš žemės ir priartina prie Aukščiausiojo. Tokias akimirkas ir vaizdus fotografuoji savo atminty ir išsaugai visam gyvenimui. Kažkodėl būtent tokiomis be proto gražiomis akimirkomis suvoki savo laikinumą. Ir tai yra gerai. Toks suvokimas padeda į viską žvelgti paprasčiau, neleidžia pačiam pakilti aukščiau, nei kad tai daro rytą nubudę gaidžiai..

Kaip parodė tolimesni dienos įvykiai, dieviškai gražus rytas – tai tarsi geros knygos įžanga. Buvimas šioje stovyklavietėje sukelia minčių ir jausmų audrą. Kad sugalvoti knygai tinkamą pavadinimą, prireiks laiko.

Šiandien ir rytoj tvarkysime Balachtašo kapinaites.

Dalis grupės narių, tame tarpe ir aš, nuo ryto liekame saugoti stovyklavietės, visi kiti žygiuoja į šalia esančią kalvą, kur amžinojo poilsio atgulę mūsų tautiečiai. Vėliau keisimės. Atėjus laikui pasikeisti, pasiimu vandens, sausainių sau ir draugams, peiliuką, purškalą bei tinkliuką nuo uodų. Praeinu upelį, kurio vandenį geriame ir ruošiame maistą, pakylu kalniuku nusėtą dilgėlių, kanapių, krūmynų, žyminčių buvusios gyvenvietės vietą, kylu toliau ir įeinu į kvepiantį sakais mišką, seku prieš tai ėjusių draugų numindžiotu taku. Jau praretintų eglių ir pušų kalvos viršūnėje pamatau pirmuosius link dangaus besistiebiančius medinius kryžius, pasuktus Vakarų link. Nors apipuvę ir senai praradę savo pirminę išvaizdą, jie vistik didingi ir orūs, tarsi karo veteranai. Kai kurie jų jau rėmiasi į šalia esančių medžių kamienus arba į dar stovinčius savo „draugus“. Deja, kaip ir kiekvienam mūšy, – nemažai karių atidavę, rodos, visas jėgas, prigulė ant žemės. Ir mūsų tikslas juos prikelt, bent trumpam, bent tiek, kad spėtų žinią perduoti ir kitiems, čia atvykusiems.

Pritupiu prie artimiausio man kryžiaus, išsitraukiu peiliuką norėdama nuvalyti samanas ir paryškinti išraižytas raides ant kryžiaus. KERŠULIS. Ir viskas. Bet tas vienas žodis, tikiesi, reiškia viską.

Vaikštau tarp paguldytų kryžių ir apima kažkoks nesupratimo jausmas.

Stebiu, kaip vaikinai vieną po kito kelia ir stato kryžius į jų vietas. Šiandien jie darsyk atgimė priminti čia esantiems ir Lietuvoj laukiantiems mūsų stiprybę ir orumą. Ir tai nėra veltui. Vyresnio amžiaus vietiniai gyventojai dar ir šiandien mena dangų remiančius lietuviškus kryžius. Kaip vienas vairuotojas pasakojo: „pamenu, vaikystėje su tėčiu lankydavom kapines ir lietuviškus kryžius iš tolo galėjai atskirti – jie buvo patys aukščiausi, kai kurie jų turėjo tokias saulutes, na žinote tas..“

Vakarop, kuomet teritorija aptvarkyta, atsinešame Lietuvoje pagamintą ir pašventintą lietuviško ąžuolo kryžių. Jį statome visų čia esančių kryžių priešaky.

Viso dvylika kryžių. Tarsi dvylika apaštalų, išdidžiai nešančių gerąją žinią, kad mes čia, mes gyvi ir tokie liksime.

Jaučiu, kad šiandien yra šios kelionės kulminacinė diena.

 

Keršulis                                            Balachtašo kapinaitės    

7 diena

Liepos 26 d. Balachtašas – Matūras – Taštypas

Šios dienos tikslas – pasiekti Taštypą, prieš tai sutvarkius Matūro kapinaites. Deja, į kapinaites galėjo vykti vos keli žmonės. Dalis likusių žmonių iki Taštypo turės keliauti mikroautobusu. Jei bus pakankamai vietos. Iki autobuso turime porą valandų, todėl pasinaudodami situacija, nubėgame iki parduotuvės pasiimti vandens ir ledų, kurie čia skanūs. Turiu sau pasižadėjus į Lietuvą atsivežti Sibio kedro riešutų, todėl pardavėjos užklausiu ar neprekiauja. „Ne, bet galiu iš namų atnešti, tik daug neturiu“ – sako man ji. Sutariam, kad prieš išvykstant autobusu aš užlėksiu ir pasiimsiu žadėtuosius riešutus. Taip ir padarėm. Pirmą kartą šioje kelionėje pajutau pasakojimais apipintos rusiškos širdies didumą. Pardavėjos paduotas maišas žadėjo, kad visi į Lietuvą grįšime su sauja, ir netgi ne viena, kedro riešutų. Iš parduotuvės išlėkiau, tarsi būčiau laimėjus loterijoj. Tačiau tai buvo ne paskutinė maloni staigmena šiandien. Eidma su maišu riešutų pastebiu prie likusių trijų mūsiškių stabtelėjusią moterį. Iš draugų žvilgsnių suprantu, kad turiu paskubėti ir padėti jiems su rusų kalba. Pasirodo, moteris atėjusi išlydėti savo anūkų pamatė Pauliaus kuprinėje kyšančią Lietuvos vėliavėlę. Priėjusi ji norėjo įsitikinti, ar mes tikrai iš Lietuvos. Mat jos mergautinė pavardė buvus Kazlauskaitė. Kaimelyje gyvena dar ir jos brolis Kazlauskas. Tokia pačia pavarde ir Vacio vardu buvo jos tėtis, kuris čia buvo ištremtas, susipažino su vietine mergaite, susituokė, susilaukė vaikų, o pasitaikius progai grįžo į Lietuvą. Mama kartu važiuoti nesutiko, todėl ir vaikai liko čia. Kelis kartus tiksliai pakartoja tėvo adresą Lietuvoje, Vilniuje, kuriam dar anksčiau yra rašiusiu, bet negavusi jokių žinių, viltį pabendrauti su tėčiu palaidojo. Moteris pasakoja nenoriai, nes sunku tvardyti ašaras, bet karts nuo karto pertraukus pokalbį klausimais apie ūkį, pavyksta iš jos išgirsti daugiau. Klausia, ar buvom Balachtašo kapinėse, ar matėme tuos kryžius. Prasitaria kartais vis dar nueinanti į mūsų vakar sutvarkytas kapinaites.. Gaila, bet atvažiuoja mūsų autobusas.

Matūras

8 diena

Liepos 27d. Taštypas – Arbatai – Abakanas

Šiandien kelionės metu link Arbatų matome kitokį  kraštovaizdį. Aplink kalnai kalniukai, apaugę eglaitėmis, tolumoje driekiasi rūkas, vingiuotas kelias leidžia grožėtis besikeičiančiais vaizdiniais. Įvažiuojame į taigos teritoriją. Varuotojas rodo mums į pakelėse augančius kedrus, tolumoje rūkų apgaubtus Sajano kalnus. Nors nuo nuovargio norisi miegoti, bet kovoji su savimi, juk negalima to praleisi.

Dar vienas kalniukas, dar vienos kapinaitės ir vėlgi – stipriai apaugę lietuvių kapai. Jeigu ne G. Aleknos pastabos, nebūtum nė pagalvojęs, kad čia, čia ir štai dar ten yra kapai. Dauguma jų neaptverti ir be vietą žyminčių kryžių ar paminklų, ir tik iš nedidelių kauburėlių gali suprasti čia esant kapą. Šįkart nusimato daugiau darbo. Pirmiausia, genėdami šakas, kirsdami krūmynus leidžiame vietai vėl pajusti vėjo gūsį, saulės šviesą, stebėti taip gerai nuo čia matomo miestelio gyvenimą.  

Nuvykstame dar ir į šalia esančias kapinaites, bet nieko nepešę pajudam miestelio link, kur tikimės surasti nors kokį pėdsaką čia gyvenusių lietuvių. Miestelių parduotuvių pardavėjos – puikiausios vietos įvykių sergėtojos. Užsukame į vieną (o gal ir vienintelę) pakeliui sutiktą parduotuvėlę. Esame praalkę, todėl nusprendžiame tuo pačiu nusipirkti šviežių ir labai jau viliojančiai atrodančių bandelių. „Čia Ramutės bandelės“ – sako. Veiduose nušvinta šypsenos. Ramutė. Jos tėtis gyvena čia netoliese, todėl skubame, retai kelyje pasitaikančių vietinių beklausinėdami, kur gyvena lietuvis. Iš trečio karto pavyksta pasibelsti į teisingus vartelius. Mūsų ekipažas labai nustemba supratęs, kad vos prieš keletą akimirkų važiuojant prošal visi fotografavę būtent šį namą, kurį saugo lange mėlyname fone tupintis tigras, o šalia namo rymo, rodos, jau visko gyvenime mačiusio, senolio sulinkusi poza.. Tokie vaizdai paprastai tave veikia, todėl nensuostabu, kad kiekvienas tuo metu turėjęs po ranka fotoaparatą, jį išsitraukė. O gal tai dar ir nuojauta, pagalvoju.

Mus pasitikusi moteris su, greičiausiai, dukra, žiūri į mus nepatikliai. Sakau, „ar čia gyvena lietuvis?“. „Taip, bet mano vyras dabar šienauja ir jo nėra namuose“ ir skuba užverti vartelius. Pradedu pasakoti, ko mes čia atvykę ir ji įsileidžia į vidų. „Jums tikriausia reikia tėvo“ ir paragina mergaitę atvesti senelį. Tarpduryje pasirodo, nors ir sulinkęs, bet žvaliu žvilgsniu diedukas. „Eduardas Zagolskis“, skuba prisistatyti senolis ir rusų kalba klausia, iš kur mes būsime. „Mes iš Lietuvos“. „ O aš ir galvoju, kodėl mūsų vargdieniukų nieks neatvažiuoja aplankyti“. Jaučiu kaip akyse susikaupė ašaros. Pasitraukiu į šoną. Pamatau, kad tokia aš ne viena. Tokios akimirkos labai jaudina. Supranti, kad tas puikiai lietuviškai bekalbantis vyras – mūsų istorijos gyvasis simbolis. Jauti akimirkos svarbumą ir trapumą. Esame paskutinė karta, galinti vis dar taip iš arti prisiliesti prie šio istorijos tarpsnio.

Kol visi susėda prie stalo, spėju užkalbinti senelio marčią. Pasakoja, kad sūnus taip pat kalba lietuviškai, nors gimęs ir visą gyvenimą augęs čia. Kuomet Eduardas papasakoja savo gyvenimo istoriją ir prisipažįsta neplanavęs grįžti į Lietuvą (nes jis čia gyveno gerai, jį čia mylėjo ir gerbė, o Lietuvoje tuo metu jo niekas nelaukė, buvo labai sunkios sąlygos įsitvirtinti), toks žingsnis pasirodo lyg ir keistas, bet labai patriotiškai gražus. Išmokyti vaikus kalbėti jų kalba, kurios jiems gyvenime vargu ar prireiks. Kažkur skaičiau, kad niekas kitas taip neatspindi kultūros, kaip kalba. Gaila, kad nepavyko pakalbėti su sūnumi. Įdomu, kuo jaučiasi žmogus, gimęs, augęs ir gyvenantis čia, tačiau kalbantis tėvų kalba. Pamenu, žiūrėjau vieną ankstesnių metų ekspedicijos filmų, kur viena panašaus likimo moteris užklausta, kuri šalis jai visgi yra Tėvynė. Ji atsakė nežinanti, „Aš nežinau kas aš esu“ – nudvelbusi žvilgsnį į tolį ji sakė. Kas begali būti blogiau už neturėjimą vietos po saule..

Senolis iš paskutiniųjų jėgų mus palydi iki vartelių. Gali būti, kad tai paskutiniai žmonės iš Lietuvos, su kuriais jis bendravo gyvai gimta švaria dzūkiška tarme. Pro autobuso langus atsigręžę pamatome tą patį prieš gerą valandą matytą vaizdą – ant suoliuko, lazdele pasirėmęs senolis. Ir oriai žvelgiantis tigras.

9 diena

Liepos 28d. Abakanas – Tanzibėjus

10 diena

Liepos 29d. Tanzibėjus

Vakar palikę viešbutį Abakane atvykome į Tanzibėjaus kaimą.

Šio ryto žadintuvas – karvių bandos kanopų bildesys, joms skirto botago pliauškėjimo garsai ir riebiai besikeikiančio vyro balsas. „Liubapytnaji da kakije!” girdžiu šaukia, ir jau nurimusiu balsu „Dobraja utro“ – sveikinasi vyras. Tikrai, kad dobraja utro. Lengvas šokas ir juokas. Nors laisvai gatvėmis ir keliais maršyruojančios, šalia daugiabučių įsitaisiusios karvės jau spėjo tapti įprastu vaizdu, tačiau jos vėl mus nustebino. Štai kaip vieniems žmonėms kasdieniniai dalykai kitiems gali atrodyti egzotiški.

Grupelė žmonių keliauja į Tanzibėjaus kapinaites. Betvarkydami randame žmogaus kaukolę. Esu kažkada susimąsčius, koks turėtų būti jausmas aptikus tokį radinį. O pasirodo, visai nieko ypatingo. Nežinau, gal tokia situacija ir aplinkybės verčia tave taip reaguoti, – jau kelinta diena tvarkome kapinaites ir kuo toliau, tuo labiau žmonių trumpalaikį buvimą ir mirtį priimi kaip visiškai normalų reiškinį. Vos spėjus užkasti kaukolę ir iš už krūmų pasirodo katinėlis. Ir visas dėmesys atitenka jam.  Su Kamile jau rezgame planus kaip jį pasiimsime į Lietuvą ir jis bus kačiukas vardu Sibiras. Vairuotojas praneša, kad tokių mažylių čia daugiau. Labai liūdna, kad žmonės taip palieka bejėgius gyvūnėlius. Dar kartą pajauti, gyvybės ir mirties esama greta. Ypač, kai betvarkant, šalia tavęs iš viršuje šakas genėjusio draugo išslydęs kirvis sminga žemėn. Išgirstu vadą sveikinant šiandien gimus antrą kartą.

Tanzibėjaus kapinės

11 diena

Liepos 30 d. Tanzibėjus – Abakanas – Ust Abakanas – Sarala

Šiandien tokia beveik tuščia, daug emocijų kainavusi diena. Šią dieną pavadinčiau – grupės masinio emocinio lūžio diena. Visi pavargę, išsiilgę namų, buvimo vienam. Kadangi mėgstu lūžti viena, lieku šios jausmų suirutės nuošaly ir stebiu besiskleidžiančius naujus žmonių veidus.

O tos emocijos kyla dėl paprastų dalykų, – kur gi keliaujame toliau ir kas visgi mus nuveš į pasirinktąjį tašką. Su vairuotojais kartais šioje šalyje sunku.  

Sutarę su vienu, nuvykstame į Ust Abakano kapines visai šalia Jenisiejaus upės, kuri dabar išdžiūvusi, o likučiai vandens atrodo tarsi maži ežerėliai. Literatūroje žymima čia esant palaidota lietuvių. Išsiskirstę leidžiamės ieškojimo keliais. Tai kažkiek jaudina. Jautiesi per plauką prie galbūt kažkam svarbaus atradimo. Nerimastingai klaidžiojant tarp paminklų, nurimsti žvelgdamas į kiekvieno sustingusį žvilgsnį akmenyje ir vėl susimąstai apie tą pačią būtį..

Ilgai džiaugtis atrastu vairuotoju neteko. Grįžome vėl į Abakaną. Po ilgų diskusijų nusprendėme – važiuojame į Saralą. Ten laukia daug reikalų: visų pirma, – Saralos kapinaitės, taip pat du čia tebegyvenantys lietuviai, bandomojo žygio dalyviams Irmantui ir Skirmantui duoti pažadai, Cibulos kapų paieška..Vairuotojas atsiranda jau gerokai po pietų ir vietoje būname tik apie 22.00 val. Temsta, todėl turime greitai įsikurti. Šalia kapinaitės, tekantis upelis, vadinasi galime ramiai įsikurti čia. Įgudę, mažiau nei po pusvalandžio, jau visi sėdime prie laužo, virš kurio jau kaista vakarienei reikalingas vanduo.  

Ir visi vėl ramūs, vėl sugrįžę.

Ust Abakano kapinės

12 diena

Liepos 31d. Sarala

Išlindus iš palapinės mane pasitinka sulig palapinės viršum mėšlo krūva. Apsidairome – aplinkui daug savo amžių nugyvenusių ir niekam nebereikalingų daiktų krūvos. Įsikūrėme sąvartyne. Ilgai nesvarstę liekame čia dar vienai nakčiai.

Dalis žmonių, tame tarpe ir aš, lieka ir tvarko Saralos kapinaites. Kita dalis, vedina G.Aleknos, leidžiasi Cibulos kaimelio ir kapinaičių link. Deja, nuėję apie 30 km, apart aukštų žolių, šviežių lokio pėdų, pulko mašalų ir nutrintų kojų, jie nieko nerado.

Smagiausias šiandien – ilgai lauktas susitikimas su čia gyvenančiu Juozu.

Dar ryte sutarėm su juo susitikti vakare. Bet jau už pusvalandžio Juozas prisistatė parduotuvėje ir mums, čia atėjusiems pirkti maisto, pasisiūlė pavežėti. Įsipatoginus šalia jo, taip vadinamoj „lialkoj“ ir įsikibus į jos kraštus, leidomės neasfaltuotais kaimo keliais link stovyklavietės. Vėjuje besiplaikstantys plaukai, plati plati šypsena.. tarsi 20 metų atgal grįžau į savo vaikystės kaimą. Akimirka verta milijono. Akimirka, kuomet tavo smegenys persikrauna ir pasiruošia naujoms užduotims.

Taip Juozukas paveža ir atgal grįžtančius iš Cibulos. Prieš tai dar spėjęs užsukti stovyklavietėje likusių aplankyti ir atvežti kibirą bulvių, raugintų agurkų ir papildomą kirvį. Sutarėm, kad vakare susitiksime prie vakarienės. Pasirodė kartu su žentu Saša. Ir lauktuvėms dar gi rūkyto kumpio atvežė. Mes mainais – indą savo virtos košės su koncervais įteikėm. Iš rankų neskubantis paleisti dovanotos Lietuvos vėliavėlės, Juozas šypsosi. Įdomu, ką jis iš tiesų mąsto. Niekas to neklausia. Regis, visa tai matosi veide. Orus kaip jaunystėje, kuomet jį visi lig vieno kaimo vyrų gerbė. Su apmaudu pasakoja savo likimo istoriją ir nepalankias sąlygas grįžti į Lietuvą. Vis dar prisimena kelis lietuviškus žodžius.

Tvoros Saraloje                                    Juozukas ir aš

13 diena

Rugpjūčio 1d. Sarala – Krasnojarskas

Čia būnant keista, kad nelanko anei mintys, anei noras tapatintis su čia gyvenusiais lietuviais. Mąstai apie žmogaus egzistenciją, apie žmogui reikalingą vietą po saulę. Čia būdamas tu nesureikšmini savęs. Atvirkščiai, – buvimas žmogaus nepaliestoje gamtoje priverčia pasijausti tik mikrodalimi šiame visame gražiame mechanizme. Supranti, kad žmogui šalis, kurioje jis gimė – pirmapradžiai namai. O į namus juk visada sugrįžti gera. Tai saugumo ir tvirtumo jausmą suteikianti vieta. Veikiama dviejų savaičių savo pareigų šioje ekspedicijoje, pasakysiu labai buitiškai. Esi tarsi tas morkos kubelis sriuboj. Be jo juk irgi skani sriuba, bet su juo – juk skaniau. O jei nori valgyti tikrai skanią sriubą, tų kubelių turi būti daug.

Laikas man čia sustojęs. Gal dėl to ir nesinori dar krautis kuprinių.

Sarala

14 diena

Rugpjūčio 2d. Krasnojarskas – Maskva

15 diena

Rugpjūčio 3d. Maskva – Lietuva

Lietuva, Lietuva Tu mums šventa

Lietuva, Lietuva mūs Motina

Lietuva, Lietuva kol rankoj ranka

Lietuva, Lietuva gyvuos Lietuva

Sustoję prieš fotografus skubame visiems susirinkusiems perteikti savo būseną. Esu labai laiminga. Tvardausi nepakėlus ant rankų savo draugų. Aš jų taip pasiilgau. Kad ir kaip gera buvo drauge kelionėje su naujaisiais draugais, bet šią akimirką džiaugiuosi pagaliau esanti namuose.

„Sustiprėjo supratimas, kad svarbiausia – žmogus” – pasakau pirmą pasitaikiusią mintį prie manęs priėjusiai žurnalistei. Šalia ar toli tavęs esančių žmonių jausmai, norai, nesėkmės ir pasisekimai. Gyvename tarp žmonių ir su žmonėmis. Ir kaip tas katinas, norisi pasakyti – gvenkime draugiškai.

Atvykome

Rugpjūčio 5 d. Zarasai

Tuštuma ir pilnatvė vienu metu. Tikriausiai taip tiktų apibūdinti savo būseną šiandien. Kažkokia vidinė ramybė ir stiprybė. Tokie jausmai vainikuoja prasmingų dviejų savaičių kelionę. Nemažai skeptikų man padovanotų puokštę kritikos, bet jau pykit nepykit – tai mano vidus ir mano jausmai. O tuštuma lankosi tame skyrelyje, kuriame paprastai būna daug neatsakytų klausimų.

Grįžus namo, gatvėse, pastatų fasaduose, žmonių veiduose pastebi tai, ko anksčiau nematei. Šypsaisi ir niūniuoji lietuviškas dainas. Kelionės nuovargis dingsta pamačius savo artimuosius. Ir kartu džiaugiesi supratęs, kad jų gretas papildė dar 15 žmonių:

Mūsų jaunoji lakštingala Eglutė. Visad besišypsanti Ieva. Pynučių meistrė ir visokių skautiškų gudrybių žinovė Kamilė. Karingoji Monika J. Paslaptingoji Monika K. Mūsų vaidilutė ir piemenėlis Benediktas. Antrą progą švęsti gimtadienį dovanojęs Eugenijus. Dainingasis prof. siuvėjas Kazimiras. Vyr. virėjas ir žodžio meistras Kęstutis. Stiprusis Matas. Rūpestingasis Mantas. Santūrusis Paulius. Mašalų numylėtinis ir retos specialybės Sibire specialistas Tadas. Atleidęs mane nuo labiausiai vėluojančio žmogaus statuso meniškasis Vytautas. Ir,  gerasis smaližius Gintautas.

MS’12 komanda

Liepos 20 diena:

Išvažiuoju su mintimi, kad grįšiu geresnis.

Traukinių stotyje permirkę patenkam į tikrą maišalynę. Daugybė žmonių: užklydusių, įsispraudusių minioje, spaudžiančių ranką, pasakojančių apie savo susidūrimą su Sibiro Šiaure. Viskas tetrunka nepilną valandą. Pirmą kartą atsidūriau kitoje barikadų pusėje. Šypseną sukėlė klausimas apie tai, su kokiomis nuotaikomis išvykstu darganotu oru. Taigi, kad puikiomis. O kaip kitaip galėtų būti?

Tiesa, pirmą kartą lipu į vagoną, važiuojantį ištisą naktį. Pirmą kartą jis išveža mane už Lietuvos ribų. Čia už lango pamažu nyksta lietuviški vaizdai, susimąstę veidai, besišypsantys stiuardai ir nesibaigiantis dundesys. Mūsų muitininkai su šypsena žiūri į mus: „Matėm jus per televizorių!“, „Laba diena, o, šiandien kaip tik žiūrėjom į jus per televizorių“. Smagu. „Visi kartu ir žiūrėjot, kaip mes išvažiuojam?“. „Žinoma, kartu dirbam, kartu ir televizorių žiūrim“.

Traukinyje mums sensacija tapo tai, kad ne tik prie burokėlių sriubos, bet ir prie vištienos gabalėlio atneša juodos duonos riekelę. Turbūt nė vienas nebuvom pratę padėti į šalį įrankius ir atsikąsti duonos, tuomet, kai valgom antrą patiekalą. Važiuojam tolyn nuo Lietuvos.

Tą patį vakarą daviau dar vieną interviu. Jo metu išsigvildeno įdomi mintis. Jų paprastai man netrūksta, bet ne visada turiu kam jas papasakoti.

Prisiminiau dar mokyklos suole išgirstus žodžius – vienintelis mokslas yra fizika. Fizika, kurios vienas šviesulių A.Enšteinas suformulavo energijos tvermės dėsnį. Pagal vadovėlį jis skamba maždaug šitaip: energija iš niekur neatsiranda ir niekur neišnyksta. Į Sibirą savų motyvų vedina šiandien išvyksta 16 žmonių ekspedicija. Tačiau mus visus vienija ir bendras suvokimas, bendras tikslas. Išvykstame tvarkyti kapinių, kurios metams bėgant palengva nyksta nuo svetimos žemės paviršiaus. Tie žmonės mylėjo, džiaugėsi, kentėjo ir mirė. Juos priglaudė žemė, tačiau ta energija, su kuria jie gyveno, ji negalėjo išnykti. Ta pati energija dabar ten veda mus. Esu tuo tikras.

Liepos 21 diena:

Traukinyje išsimiegoti niekad neteko. Ne išimtis ir šis kartas. Suprantama, per naktį važiuoju pirmą kartą, tačiau ir miego kiekybė, ir kokybė anaiptol nėra tokia, prie kurios būčiau pratęs. Šiek tiek baiminausi to, kad miego trūkumas pakenks tai dvasiai, su kuria palikau Lietuvą.

Nors nubudom visi maždaug dvi valandas prieš didingąją Rusijos sostinę, Maskva mums vaidenosi jau gerą valandą prieš išlipant. Sunku įsivaizduoti, kaip ji atrodys, ypač kai girdėjęs, skaitęs ir matęs ją esi įvairiausiais rakursais. Deja, išlipus įvairiausi lūkesčiai užsimiršo. Teliko masiškumo ir pilkumo įspūdis.

Iš čia visam gyvenimui tikrai išsivešime patį šilčiausią sutikimą Lietuvos ambasadoje. Sumuštiniai, karšta kava, su kuria buvome sutikti buvo skaniausia, ką valgėme per pastarąsias dvi dienas. Mūsų sutikimo nuotaika, akivaizdu, taip pat buvo subrandinta, kaip ir alkis mūsų skrandžiuose. Paskutinės misijos dalyviai lankėsi prieš metus, ir matyti, jog šis sutikimas ambasadai yra ypatingas įvykis. Buvome laukti, sulaukti ir tai buvo be proto malonu. Jautėmės lietuviškos žemės lopinėlyje kaip namuose.

Prieš skrydį nusiteikėme užmiršti, kas mums iki šiol buvo rytas ar vakaras, naktis ar diena. Pakibus virš Sibiro pradings 5 valandos. Aklimatizacijos terminas absoliučiai daugumai mūsų buvo svetimas. Leidžiamės į vieną svarbiausių savo gyvenimo etapų. Galvoje ramu. Ar viskas susijauktų, ar sugultų į savo vietas, mūsų kryptis ir misija aiški. Stačia galva neriame į Sibirą. Nuo šiol malonius dalykus keis ne tokie malonūs, tačiau svarbiausia, kad parvežtume žinią apie savo ir tautiečių darbus namo.

Liepos 22 diena:

Apie miego ir nubudimo istoriją šis rytas nutyli. Lėkdami virš žaibais besispjaudančio Sibiro pasivijome ir aplenkėme bekylančią saulę. Romantika veržtųsi per kraštus, jei nebūtume tokie nuvargę. Vakar mūsų fantazijos klodus sudrebinęs galvosūkis, kaip sėkmingai pervežti beveik 30 kilogramų sveriantį kryžių tokį, kokį jį pasiėmėme Vilniaus geležinkelio stotyje, išspręstas puikiai. Mantas ir Eugenijus paaukojo šiam tikslui savo miego kilimėlius ir dabar galime lengviau atsipūsti. Šiurpoki vaizdiniai apie bagažo turinį traiškantį daiktų mėtymą į lėktuvą užsimiršo.

Krasnojarskas. Po maratono traukiniais lėktuvais, sėdame į daugiau kaip 8 valandas mus vešiantį autobusiuką. Pasirinkimo jokio, visgi važiuojame paskutiniu Pietų Korėjos technikos klyksmu.

Pagaliau kertame simbolinę Chakasijos sieną. Įveikėme daugiau kaip 5 tūkst. kilometrų. Kelionė be gailesčio pasiglemžė paskutinius jėgų likučius. Vairuotojo pasakojimai apie savaites trunkančius karščius iki 40 laipsnių nenudžiugino, tačiau čia karštis kiek kitoks. Jeigu pas mus tokiu oru net pavėsyje neįmanoma ištverti, čia dar tikrai nėra taip blogai.

Per pertraukėles tarp snūduriavimo ir pokalbių už lango dėmesį kaustydavo su horizontu susiliejančios mėlynos kalnų viršūnės, o iki jo – Sibiras, pirmą kartą gyvenime. Pravažiuojame moterį ant arklio nugenančią karvių bandą, mus lenkia šeštas žiguliukas.

Pasiekę Abakaną spaudžiame ranką ekspedicijos vadovui. Sostinė – paskutinis slenkstis, kurį perlipę žinome atsiduosiantys į rankas (ne)svetingai taigai. Visa tai, ko atvažiavome, stovės mums prieš akis. Ateitį turime palikti už nugaros, o praeitį matyti priešaky.

37 ekspedicija į lietuvių tremties vietas ir virš 300 aplankytų kapinaičių. Tai 4/5. Penktadalis dar liko. Statistika, kurią turėjome „suvirškinti“ per vakarinį susitikimą su G.Alekna. Manau, kad iš to, ką išgirdome, kiekvienas mūsų atrado kažką, kas norom nenorom įlindo galvon.

Man į atmintį iš viso pasakojimo įstrigo tai, kad prieš dvidešimtmetį į tremties vietas ėmę plūsti mirusių tremtinių artimieji, tiesiogine to žodžio prasme, sudrumstė šventą kapų ramybę. Išversti kapai, išjudinti kryžiai ne tik nepuošia čia likusiųjų amžino poilsio vietų, tačiau paspartina jų irimą. „Užtenka išversti vieną kapą, ir tai kaip grandininė reakcija verčia iš savo vietų net ir tvirčiausius, aukščiausius atminties ženklus“, – girdėjome šiandien pasakojant. Kaip ten bebūtų, tai yra tautos memorialas. Ne visiems lemta net ir po mirties grįžti ten, iš kur buvo išvežti. O kitų artimųjų ilgesys pila dulkes ant svetimo kapo. Mes čia, kad pristabdytume įsibėgėjantį procesą.

Liepos 23 diena:

Kelionė Chakasijos stepėmis į šalies gilumą, net ir galvai ūžiant nuo įvairiausių minčių, yra tai, apie ką neparašyti, tiesiog negalima. Prieš keliasdešimt metų čia virė gyvenimas, o dabar leidžiamės žvyru nupiltu takeliu, o už nugaros likusios dulkės nusėsta ant kiaurų stogų. Kažkada čia buvo paštas, parduotuvės, gamyklos, o dabar griūvantys namai, kiauri langai, aplink bėgiojančios kiaulės. Greta upelio sumesti šlapi skudurai rodo, kad čia kažko neseniai būta. Stabtelim. Ant kalno kapinių tvorelės epizodas, tačiau kryžių nematyt. Pasakojo, kad čia buvę lietuvių tremtiniai, tačiau taip ir neaišku, ar ant šio kalnelio kažkas palydėtas į paskutinę kelionę. Lietuviškų kapų jose nėra. Stačiatikių kryžių jūra rodo, kad katalikiškai čia niekas iš lietuvių nepalaidotas.

Šiandien sutvarkėme šešis kapus vienoje vietoje, dar penketą kitoje. Tačiau skaičiai lieka skaičiais.

Pirmosiose kapinaitėse apaugęs erškėčiais stovi 4 metrų didžiulis kryžius, o greta jo išdegusioje žolėje guli mažesnis kryželis. Stovėjusįjį perstatėme, patrumpinome ir šitaip prailginome jo amžių dar bent dešimčiai metų.

Per dieną viso trys kapinaitės. Vienose nieko nebuvo. Kitose apsuptas dar stovinčios metalinės tvorelės savo storu kamienu išsikerojęs medis, o greta jo guli sutrūnijęs kryžius. „D.P.“ – mirusiojo inicialai, greta kurių parašyta ir mirties data 1956 m. Tai kapas, apie kurį dar likusi blunkanti skurdi informacija, o kur likusieji keturi kapai… tik aišku, kad jie čia, netoliese. Aplink žolės, nuspirtas degtinės butelys ir šiukšlių krūva. Su geranoriška vairuotojo pagalba sau pasilengvinome maršrutą. Bent iki vienų iš jų būtų tekę žygiuoti, o dabar pavyko prie jų privažiuoti. Sutaupėme laiko dar vienam žygiui. Šiąnakt pirma naktis palapinėje. Pirma ugnis po žvaigždėtu dangumi, vakarienė prie laužo ir pokalbiai.

Liepos 24 diena:

Pirmosios išgirtos Sibiro žvaigždės virš galvos padarė savo. Tačiau jau vakar vakare matėme kapinaičių kontūrus ant kalno. Į jį šiandien kopiame. Imeko kapinės. Pirmą kartą prieš akis išdygo visa eilė lietuviškų kapų. Nebepamenu, kada paskutinį kartą taip žliaugė prakaitas. Užsimojau užnešti pusę mūsų atsivežto kryžiaus, o ant nugaros pūpsojo dar ir sava manta, vabzdžiai, kaitinanti saulė ir dygios žolės kelionei džiaugsmo nepridėjo.

Čia stūksantis 3 metrų kryžius kliba, tačiau vis dar laikosi įsitvėręs išdžiūvusios žemės. Už jį didesnis kryžius guli greta, ant jo kažkada čia įspausto nukryžiuotojo siluetas. Per nepilną pusvalandą išnyko šią vietą apdengę krūmynai. Tačiau kryžius trupa rankose, todėl į naujai iškastą duobę jį kėlėme su didžiule baime ir kruopštumu. Vieta tapo šviesesnė. Nurautos žolės ataugs per 20 dienų, o iš naujo atstatytas kryžius stovės bent dvidešimtmetį.

Popiet atvykome į Taštypą. Čia mus pasitiko rajono meras, kuriam labai įdomus buvo mano ūgis. Žodį Sabonis čia turbūt girdėjome dažniau nei per pastaruosius dvejus metus. Visi jį žino. Aišku turėjau nuolankiai paaiškinti, kad Sabonis net už mane didesnis.

Taštypas – nedidelis miestelis, bent jau lietuviškais mastais. Žmonės čia labai vertina ir didžiuojasi viskuo, ką turi. Išklausėme ilgą istoriją apie nugriautą cerkvę, perkeltą mokyklą, muziejų. Viso to greičiausiai gyvenime daugiau nebeišvysime.

Pasisiūliau maisto grupei partįsti produktus. Miestelyje susilaukėm didžiulio susidomėjimo. Žmonės nesivaržydami priėję klausia, kas mes tokie, kad mus per televizorių vis rodo. Mes savo ruožtu pasiteiraujam apie čia gyvenančius lietuvius. Vietiniai prisiminė čia kažkada gyvenusius Stonį, Valatkevičių, dar vieną, berods, vis dar gyvą, lietuviško kraujo turinčią senyvo amžiaus moteriškę, gyvenančią kažkur miške. Tiek žinių. O gaila. Įsijungti diktofoną ir čia parvežti bent keletą lietuviškų žodžių dabar atrodo, kad būtų žygdarbis.

Taštypo centrinė parduotuvė arba „gastronomas“, tai ką kiekvienas taip pat slapta vylėmės išvysti. Čia yra vieta, kurioje gyvena 8 tūkst. gyventojų, arba laiko mašina. Makaronai, miltai, kruopos maišuose, bačkose silkė, o bulvių čia apskritai niekas neturi. Deja, pašte neatradome atvirlaiškio ir negalime nusiųsti žinutės į Lietuvą, nors ją turbūt būtume gavę dar po keleto savaičių, kai patys grįšime namo.

Liepos 25 diena:

Šiandien mums didžioji tiek tiesiogine, tiek perkeltine to žodžio prasme diena. Ant ką tik nušienautos pievutės, apjuostos kvepiančiomis šieno kaugėmis ir ne pirmą dešimtį skaičiuojančiomis tvoromis, įsikūrėme didžiulio, miškais apaugusio kalno papėdėje. Tame kalne palaidota apie 30 lietuvių. Tai kelionės apogėjus, prioritetų sąrašo viršūnėje atsidūrusios kapinaitės. Vienareikšmiškai.

Prieš mus esančio įspūdingo peizažo fone prieš keleiasdešimt metų dar buvo didžiulis kaimas Balachtašas. Miško ūkyje sovietmečiu čia dirbę tremtiniai gyveno pasklidę didžiulėje teritorijoje, kurioje dabar vien aukštos žolės, plytintys krūmynai ir spiečiai įvairiausių vabzdžių. Zyzimas čia atrodo, kad niekad nesiliauja.

Vieninteliai čia kažkada virusio gyvenimo ženklai – samanomis ir žole padengti miško paūksmėje stovintys milžiniški kryžiai. Tai vaizdas ir darbas, dėl kurių sukorėme šitokį kelią. Pagaliau vizija virsta realybe.

Iš po samanų patalo ištraukėme sunkiai nupasakojamo dydžio kryžius. Kai kurie jų trupa rankose, o iš kitų likęs tik samanų kupstelis. Tiesiog akivaizdu, kad čia guli kryžius, tačiau jį šluojant, šluojasi jis pats. Vis dar stovintys kryžiai pakrypę tokiu kampu, kad sunku įsivaizduoti, kas juos vis dar išlaiko.

Greta daugelio gulinčių ar stovinčių kryžių – išversti kapai. Mirusiųjų artimieji palaikus iš čia išvežė prieš keliolika metų, tačiau jų palikta betvarkė šios vietos anaiptol nepuošia. Tai vieta, kuri emocijų ir šventumo pojūtį sukeltų kiekvienam lietuviui. Tačiau kapinės nebeatrodo tokios svetingos čia vis dar besiilsintiems tautiečiams. Jei jaučiame kilnumą ir pagarbą savai tautai, suprantame, kokia šventa mūsų žemė, galbūt sukorus tokį kelią užtektų laiko užversti kapą žemėmis. Juolab, kad į jo vietą netrukus žnektelės stovintis kryžius. Tas pats, kurį nuo žemės keliame, arba jau nebepakeliame šiandien.

Iki pietų iš 9 kryžių, kuriuos supratome galintys pakelti, pastatėme penkis. Atvėrėme jiems dangų nuo per laiką įsigalėjusių krūmynų ir sutankėjusių medžių šakų. Neapleidžia jausmas, kad pasiekėme taip greit visos ekspedicijos zenitą.

Kai nuo žemės pakilo ir likusieji, akys raibo nuo kontrasto. Neatsargius žingsnius, kuriuos žengėme užlipę ant kalno, bijodami užlipti ant gulinčio kryžiaus, pakeitė tvirti ir užtikrinti žingsniai. 9 čia amžino poilsio vietas žymintys kryžiai žvelgia į Vakarus, namo, į Lietuvą.

Dešimtąjį žliaugiant prakaitui ir prie jo storu sluoksniu sėdant dulkėms įbetonavome patys. Čia pagarbą šiai vietai simbolizuos mūsų atvežtas 2,5 metro aukščio, lietuviško ąžuolo kryžius. Jis pažymės ne tik mūsų misiją, bet ir tremties vietą šiuose miškuose, vietinių, kaip kalno su didžiuliais kryžiais, prisimenamą vietą.

Lietuvius visi prisimena kaip darbščius, atsakingus ir nuoširdžius žmones bei mini vien geru žodžiu. Džiaugiamės, nes vienas mūsų tikslų išpildytas su kaupu.

Liepos 26 diena:

Per naktį sustingo cementas. Iš Lietuvos atsivežiau ir prašymą Dievo užmirštam kampelyje palikti mažą rožančių. Toks jis buvo, o dabar apie jį Dievui priminėme tikrai ilgam.

Greta esančiame Maturo kaimelyje pasijutome tikra sensacija. Žmonės vienas po kito ėjo pasižiūrėti, kas čia atsitiko. O fone vaikai jojantys ant paršelio, paršelis ant vaiko, žvilgančių arklių kaimenė autobuso stotelėje, purvo voniomis besimėgaujanti kiaulių šeimyna, išsišovusiais šonkauliais iškepusią žolę rupšnojantys veršeliai… Nors viskas iš pirmo žvilgsnio primena betvarkę, tačiau tai harmonija, kurioje gyvena, myli, džiaugiasi ir kenčia žmonės.

UAZ pusę grupės vežė 12 kilometrų turbūt kiekvieno adrenalino gerbėjo svajonių trasa: per didžiausius griovius, kalnų upes, pelkynus, žoles. Vietinių pasakojimu, nuo žemės paviršiaus išnykusio Miziugolo kaimelio kapinaitėse turėtų būti bent du lietuviški kapai. Galbūt ir daugiau. Kapines turime susirasti patys. Dairomės dangų remiančių kryžių, tačiau aplink nė ženklo, kad jų kažkada čia būta. Vien bekraštė taiga ir kalnai už kalnų. Pasklidom kapinių ženklo ieškoti nieko apie jas nenutuokdami, o krūvon susirinkom būtent toje vietoje, kur neseniai pralingavo didžiulis lokys. Šalia gulėjo į šipulius nuo smūgio suskilęs didžiulis rąstas.

Jau susiruošėm atgal į automobilį, bet mus atvežęs vairuotojas staiga prisiminė, kad kapinės ant šalia esančio kalnelio. Prasibrovę pro už mus aukštesnes dilgėles, radom plotelį, apie kurį duomenų nedaug. Čia stovi keli provoslaviški kryželiai ir į dangų ištįsę mūsų kryžiai. Vieno jų aukštis – per 8 metrus. Jį patiesinom. Nuo žemės atkėlėm ir pastatėm dar tris iš jų. Vienas bene unikaliausios iki šiol matytos konstrukcijos. Keletas šalia esančių kapų iškapstyti. Darbo čia būtų visiems pakakę geram pusdieniui, o mes teturėjome dvi valandas. Visgi padarėme ir šitą vietą šviesesne. Pasirodo, kad esame tauta, turinti kapinių architektūros talentą ir visada žvelgiantys į Vakarus, namo…

Vakarop grįžome į Taštypą. Čia svetingai savo lovas pasiūlė vietinės mokyklos bendrabutis. Tik tą vakarą nuotaikas kiek apkartino nemalonus vietinės gyventojos išsišokimas. Istorija yra gyva.

Liepos 27 diena:

Iš pat ryto tikra mūsų prieglauda tapusiame muziejuje pažadino muzika, kuri, pasirodo, ir už 5000 kilometrų yra žavi, ritminga ir artima lietuviškai klausai. Iš trejeto pagaliukų vietinė gyventoja išgavo arklių jojimą, o tristygiu vietiniu instrumentu išgautas ritmas net užsupo.

Mažieji Arbatai – dar viena mūsų stotelė. Čia, kaip ir visur, krūmai, vešlūs medžiai, dygi žolė, aklinai dengia tarpukario Lietuvos palikimą. Tie kryžiai, kurių jau dešimtis atkėlėm nuo žemės paviršiaus, jaunos pirmosios mūsų šalies palikimas. Tai lyg istorijos veidrodis šioje žemėje. Pas mus jo jau nebeliko. Kiek pavyko išsiaiškinti, jų vėliau statyti paprasčiausiai nebebuvo madinga, tad pačioje Lietuvoje jie buvo išversti ir niekas nebeturi progos išvysti, kaip buvo ženklinami lietuviški kapai. Kryždirbystės meistrų palikimas išliko tik Sibiro platybėse, o mes jam visomis išgalėsim šiandien stengiamės suteikti ilgesnį laiką.

Iš brūzgynų išlaisvinome apie 12 kapų. Tačiau svarbiausia šios dienos misija buvo atrasti dar gyvą lietuvišką dvasią. Čia tebegyvenantys žmonės taip pat mūsų pirmosios valstybės palikimas. Ta kalba, kuria jie šneka, liko nepakitusi, išsaugojusi pamažu nykstančius žodžius, kuriais žmonės susikalbėdavo prieš pusę amžiaus.

Tai nedidelis kaimelis miško papėdėje. Kažkada čia klestėjo miškų ūkis. Gyvenvietė nedidelė, tad kur gyvena lietuviai čia žino kiekvienas. Dar važiuodami į kapines aplenkėme namelį, pro kurio langą žvelgė tigras, o ant laiptelių rymojo senolis. 84 metų Eduardas Zagolskis pasitiko mus su ašaromis akyse ir žodžiais „Pasikalbėsime lietuviškai!”. Sentimentų gimtinei šiuose namuose nedaug. Kiekvienas trokštantis gyventi apsuptas gimtųjų miškų grįžo. Lageriuose kalėjęs, o vėliau pas ištremtus tėvus į Chakasiją atvykęs Eduardas apie tai negalvoja dėl badu ir kančia atsiduodančios jaunystės. Vairuotas autobusas, su lietuvaite susilaukti trejetas vaikų, pastatytas namelis ir užmirštas badas – tai jo biografija, nutikusi čia. Jis dar prisiminė prie upelio prieš dvidešimtmetį atvykusius lietuvius. Čia daugiau jis jų nebesutiko, o juk taip norisi pakalbėti lietuviškai…Galbūt tik mes ieškome kažko artimo šio žmogaus gyvenimo istorijoje, tačiau išgirstam lietuviškam žodžiui už tiek kilometrų negali likti abejingas. Visas džiaugsmas išblėso užtrenkiant vartelius už kurių liko ašarojantis senolis. Jis žino, kad daugiau iš Lietuvos jo niekas nebeaplankys. Tiesa, čia lietuvių būta ir daugiau, tačiau visi grįžo.

Vakare grįžtame į Abakaną. Ten, kur iš pat pradžių išpūstomis akimis stebėjomės dėl kriauklės, dušo ir tualeto viename, o dabar viskas atrodė taip civilizuota, gražu ir žemiška, kaip ir gatvės su daugybe žmonių.

Liepos 28 diena:

Sostinėje neužtrukome. Tačiau radome valandėlę laiko padaryti tai, apie ką, pasirodo, Taštype žmonės nebuvo nė girdėję. Suradome paštą ir išsiuntėme atvirlaiškius. Taip pat spėjome atiduoti duoklę ir savo smalsumui. Pamatėme parke gazuoto vandens aparatus, senąsias karuseles, greitomis perbėgome turgų. Netgi suradome Chakasijos istorijos muziejų, kur pilna įvairiausių įdomybių. Turininga priešpietė. Tačiau noras vėl atsidurti ten, ko atvažiavome, tiesiog stingdo.

Įsikūrėm paežerėje, kur beržai tokie balti, kad nuėjus prinešti malkų tampi baltu siluetu krūmynuose. Vietiniai gyventojai taip pat įsitaisė savaitgalį leisti prie vandens.

Kadangi turėjau galimybę tam, ko neturėjo pusė likusios komandos – pavaikščioti meškų bryde, per griovius dardėti UAZ ir tvarkyti unikalumu neprilygstančius kapinaites – šį kartą pasisiūliau užleisti savo vietą tiems, kurie neišgyveno to, ką mačiau aš. Tai reikalinga darniam komandos darbui.

Ryt keliamės anksti, kad pasirūpintume vandeniu. Tik sutariau, kad perduosiu fotokamerą, kad bent vaizdai iš Tanzibėjaus kapinaičių kompensuotų dalį tos misijos, kurią ryt praleisiu.

Liepos 29 diena:

Vandens vakar vakare sutarėme kilti puse devintos. Tačiau čia pagal planą nevyksta niekas ir dėl to ši kelionė tik dar įdomesnė. Nors miegojome kaip niekad šiltai ir ramiai, tačiau nosis iš šiltos palapinės iškišti prisireikė gerokai anksčiau nei planavome. Dar per sapną pasigirdo pokšėjimas, šaudymas, keiksmai, paskui drebėti ėmė žemė. Nieko nelaukęs šokau lauk iš palapinės ir… prieš mane šlapias karvės snukis. Iškart už jos stovi vietinis kaubojus su botagu rankoje ir sportiniu kostiumu ir gena gyvulius tiesiai per stovyklavietę. „Labas rytas!“, – mes jam užsimiegoję. Jis nusišypso, atsako tuo pačiu ir išvadinęs tuo pat metu savo snukį į mūsų maisto maišus kišančią karvę smalsute, išnyksta už baltos beržų sienos.

Gerai, kad po šito akibrokšto niekas nenukentėjo, o juk būtų pakakę staiga pabaidyti bet kurį gyvulį ir jis būtų kiaurai perėjęs mūsų laikiną būstą. Miegai, aišku, išsilakstė į visas puses. Kol visi kiti sumigo, trise patraukėm į greta esantį kaimą ieškoti vandens kolonėlės. Čia netrukome dar kartą įsitikinti vietinių gyventojų nuoširdumu ir paprastumu. Turbūt niekad per pastarąsias dienas neteko patirti to, kad ištiesus ranką mašina nesustotų ar pasisveikinus neatsakytų tuo pačiu. Su pilnu bidonu vandens mus pavežėjo greta stovyklaujantys kinologai. Ne gana to, stovyklą išjudinom jų sirena. Kol visi dar tik kilo, priskynėm rytmetinei košei paskatininti laukinių aviečių, kurių čia netrūksta.

Sugrįžę pasakojo Tanzibėjaus kapinėse sutvarkę apie dešimtį lietuviškų kapų. Visi grįžo nuvargę, tačiau neabejotinai pasisėmę ir apmąstę dar daugiau dalykų. Bene didžiausią įspūdį jiems paliko paviršiuje gulėjusi pusė kaukolės, kurią teko vėl užkasti žemėn.

Iš parvežtų fotografijų, panašu, kad viskas buvo įspūdinga ir kaip jau tapo įprasta, kaskart vis kitaip. Metalinės tvorelės, eglynai – tai su kuo mūsų įnagiai dar nebuvo susidūrę. Mirusiųjų kapus žymėjo gracingumu ir išmoningumu išsiskiriantys kryžiai.

Nors kasnakt pamiegame vos po keletą valandų, visi kartu esame čia tik kartą gyvenime. Tad turiningi pokalbiai vis kitomis temomis ir su kitais žmonėmis to verti. Jėgų pilnai atlikti tai, ką planavome, čia pakanka. Pakanka jų ir tam, kad susikaupusios emocijos ir įspūdžiai pamažu apverstų ir vidinį pasaulį aukštyn kojomis. Nors tai tik prasideda. Visko tiek daug…

O kur dar niekad gyvenime nematytos žvaigždės. Jų čia begalybė. Skliauto, po kuriuo kasnakt užmiegame, žodžiais neapibūdinsi.

Liepos 30 diena

Šį kartą kelionė truko kone visą dieną. Stovyklą įsirengti pasisekė tik vakare. Taip dviem sakiniais būtų galima apibūdinti paskutinį ekspedicijos sekmadienį. Visgi šiandien pasitaikė bene dinamiškiausia diena.

Puiku, kad kilome be galvijų išpuolio. Po vakarykščio incidento, kai į ežerą sušoko visa karvių banda, į jį niekas lįsti nebenorėjo. Po pusryčių palikome pakrantę ir leidomės į kelią. Vėl Abakanas. Liko vos dvi dienos. Tad turėjome išspręsti dilemą: važiuoti už beveik 400 kilometrų esančios Saralos link ar vykti į čia pat esantį Ust Abakaną. Labai nudžiugau dėl pastarojo pasirinkimo. Dar prieš misiją su Eugenijum ir Vytautu važiavome susitikti su Šilutėje šiuo metu gyvenančiais tremtiniais. Jie buvo atvežti į šią vietovę. Iš jų lūpų išgirsti pasakojimai mintyse braižė apylinkių kontūrus, tačiau labiausiai intrigavo vieno šių tremtinių, Broniaus Buržiaus, prašymas atrasti jo čia palaidotų dviejų sūnų kapą. Tai mūsų ekspedicijai būtų suteikę ne tik papildomą adrenalino porciją, tačiau ir daug didesnę prasmę. Apsisprendimą dar labiau sutvirtino tai, kad žinojome miestelyje gyvenant lietuvių kilmės asmenų. Be jokios abejonės, lietuviško žodžio alkio anaiptol nebuvome numalšinę.

Už vos keliasdešimt kilometrų nuo sostinės didžiulėje teritorijoje plytinčios Ust Abakano kapinės tapo visų dalyvių išbandymų arena. Galvas svilinant alinančiam karščiui turėjome išsiskirstyti po didžiulę teritoriją ir ieškoti lietuviškų kapų, kurių tikrai nežinojome, ar čia dar esama. Po keletos valandų turėjome grįžti nieko nepešę. Keletas katalikiškų kryžių, kuriuos atradome, neliudijo apie čia palaidotus tautiečius. Milžiniška teritorija ir šalia tekantis Jenisiejus neabejotinai slepia praeities liudijimus, tačiau laikas ar kokie kiti veiksniai jų nebeleidžia prikelti į šiandieną. Nieko neradome. Tačiau ieškojome. Į Lietuvą parvešime ne tik liudijimą, tačiau ir savo pastangas.

Situacija dar labiau apsivertė aukštyn kojomis, kai sužinojome, kad į patį miestelį važiuoti mums taip ir nepavyks. Deja, ir vėl grįžtame į sostinę. Dilema virto verdiktu. Vykstame į Saralą. Ilgas kelias ir vakarėjantis dangus verčia skubėti.

Visgi šita diena dar labiau praturtino apmąstymus, kuriuose nenoromis vis labiau skęstu. Vos keletą savaičių prieš ekspediciją girdėjome neįtikėtinus pasakojimus apie šias vietoves, o dabar lyg nusileidome ant žemės ir negalime pagalvoti, kad gali būti kitaip. Nei kapo vaizdinių, nei kitų išlikusių ženklų iš čia į mus atidžiai stebinčių tremtinio dalią čia patyrusiems žmonėms neparvešime. Tačiau mažą misiją, kurią atsivežiau iš Lietuvos, įvykdžiau.

Liepos 31 diena:

Kadangi Saralą pasiekėme jau temstant, neturėjome laiko net apsižvalgyti. Žinojome, kad šiandien laukia ilgas, beveik 40 kilometrų žygis į netoliese esančią nuo žemės paviršiaus jau nunykusią Cibulos gyvenvietę.

Diena pasirodė gaivi, tačiau vėl grįžtame į taigą. Šįkart į pačią tikriausią. Bent jau tiek žinojome prieš išeidami. Nušienautos pievos, ledinis upelio vanduo ir besitvenkiantys debesys virš greta stūksančių kalnų – tokia vizija lydėjo visą kelią iki pat miškų. Juose vingiuojantį keliuką pakeitė klampūs purvynai, o šieno kauges – didžiulių medžių sienos. Kai pagaliau priėjome didžiulę proskyną, kurioje, pasirodo, vos prieš keliasdešimt metų gyvybe pulsavo didžiulė gyvenvietė, dabar apniko keistos ir neįtikinamos mintys, kad čia aplamai kažkieno būta. Mano ūgį siekianti žolė, susipynusi augmenija ir nepražengiami miškai natūraliai kėlė klausimą, kaip į tokią pat vietą atvežti tremtiniai čia turėjo išgyventi. O gyveno, mylėjo, džiaugėsi, tuokėsi, gimdė vaikus ir laukė sugrįžimo.

Kapinaičių nė ženklo, tačiau nutuokėme, kur jos turėtų būti. Tiesa, paieškų plotas tęsėsi keleto kilometrų ilgio šlaite. Tad pasidalinę į keletą grupelių leidomės jų ieškoti… dvi valandas. Tiek laiko bergždžiai braudamiesi per tankią augmeniją bandėme atrasti kapinaites. Vietomis apdegę medžių kamienai dar labiau nei išžvalgytas plotas laidojo viltis čia kažką atrasti. Klajonės, nutrintos kojos ir žliaugiantis prakaitas savo nedavė. Turėjome pusdienį sugaišę ir neatradę tų aštuonių lietuviškų kapų, kuriuos čia turėjome aptikti, palikti šią vietą. Visgi neįtikėtina, kaip čia žmonės kūrė savo gyvenimą ir sapnavo namus. Neįtikėtina.

Grįžtant į stovyklavietę pakelyje sutikome Saraloje gyvenantį ir su dalimi mūsų dar ryte susipažinusį lietuvį Juozą. Nuo penkių metukų čia gyvenantis ir vos keletą lietuviškų žodžių beprisimenantis dabar jau septyniasdešimtmetis Juozas patvirtino išankstines mūsų prielaidas, kad kapinaitės buvo būtent toje vietoje, kur pirmiausia jų ir ieškojome. Tačiau tiek lietuvis, tiek ir aplink gulėję nuodėguliai liudija, kad kapinaites greičiausiai bus pasiglemžusi ugnis. Be galo apmaudu, kad bent ženklų, jog jų čia būta, taip ir neradome.

Juozas džiaugiasi, kad mes čia ir tai mums rodo kaip tik išgali. Atvežtas kibiras bulvių, stiklainis agurkų, žirnių ir pagalba kokia tik gali. Net motociklu pavežėjo. Visas kaimas dabar žino, kad mes pas jį atvažiavom. Tiesa, Saraloje gyvena ir dar viena lietuvė. Šiandien iš pat ryto pavyko su ja susitart, kad ryt ją aplankysime. Susitikimas tikrai bus įdomus, nes ji puikiai kalba lietuviškai. Šauni  tikrosios ekspedicijos pabaiga.

„Penki balai“, – tokį ekspedicijos vadovo G.Aleknos įvertinimą išgirdome savo atžvilgiu. Ar gali dar kažkas labiau emociškai „pakraut“ neįsivaizduoju, tačiau tiksint paskutinėms valandoms išgirdome puikų savo darbo, pastangų ir indėlio į istorinės atminties išsaugojimą įvertinimą. Reiškia, kaip ir žinojau, niekas čia nenueis veltui ir niekas niekada nevyksta be reikalo. Paskutinės žvaigždės virš galvos, paskutinis laužas ir visų nuvargusios šypsenos. Tik galvoje, kai atrodo, kad viskas jau turėtų dėliotis į vietas – visiška sumaištis. Tiek dalykų čia suprasta ir kiek jų dar ateis į galvą, bijau spėlioti. Kol kas – tai gyvenimo kelionė, tiesianti kelią į kitokį, geresnį ir išmintingesnį pasaulį.

Rugpjūčio 1 diena:

Šiandien mūsų tikslas – paskutiniosios, Saralos kapinaitės. Pačiame kaimelyje esančias ir mūsų stovyklavietės pašonėje esančias kapines dar vakar aptvarkė dalis grupės, nesileidusios į žygį Cibulos link. Liūto dalį darbo jie čia tikrai nuveikė. Didžiulėse krūvose pūpso nugenėtos šakos, aplink tvarkinga. Dabar turime pastatyti kryžius, sukalti tvoreles ir su paskutiniu plaktuko stuktelėjimu žinosime, kad padarėme viską, ką galėjome.

Iki pusiaudienio viskas buvo baigta. Su Mantu įkalėme paskutinę vinį į tvorelę, kuri laikys kryžių. Tai buvo viskas. Paspaudę rankas atsisveikinome su G.Alekna. Labai tikiuosi, kad kada vėl susitiksime. Ir su visais, kad dar bent kartą pavyktų būti kartu. Nostalgija pastarosioms dviem savaitėms liejasi per kraštus.

Dabar liko paskutinis mūsų tikslas – susitikimas su lietuve Valerija. Deja, rimtų sveikatos problemų turinti moteris šįkart mums vartelių taip ir neatvėrė.

Per ekspedicijos aptarimą pasakiau maždaug šitaip: Visa kelionė man buvo vienas, didžiulis apmąstymas. Kasdienybėje rutinos vedamas esu kiek smarkesnis, tačiau čia atvažiavau tam, kad viskas apsiverstų aukštyn kojomis. Noriu, kad išsipildytu iš Lietuvos atsivežtas mano tikslas – tapti geresniu. Supratau, kodėl mes čia. Žinau, kad mus čia atvedė tų, kurių kapines diena iš dienos tvarkėme, Tėvynės ilgesys. Jis taip ir neužgeso. Esu be galo laimingas, kad su visais šitais žmonėmis tai ir pavyko. Grįšiu kitoks. Kiek – nežinau, kadangi dabar galva ūžia kaip bičių avilys. Pakanka vien to, kad suprastum, jog diena iš dienos mes pykstame, nervinamės ir esame nepatenkinti dėl tokių smulkmenų, kurių čia nėra ir nebuvo. Jos turi išnykti ir mums iš galvos. Man išnyko. Dabar labiausiai nenoriu grįžti į įprastas vėžias. Tačiau tikrai žinau, kad bent iš dalies į jas ir negrįšiu, nes čia viskas sugriuvo ir dabar galiu savo pasaulį klijuoti ant tvirtesnių pamatų.

Rugpjūčio 4 diena:

Tie žemiški dalykai – lova, įprastas maistas, gatvės ir žmonės – kurie, galvojau, kad grįžus suteiks malonumą, jie kažkaip pasikeitė. Atsirado daug vertingesnių ir reikšmingesnių dalykų. Aš tikiu, kad nuo šiandien jais galėsiu dalintis su visais aplink.

Monika, Ieva ir aš – trys ekspedicijos „Misija Sibiras’12” dalyviai, projekto ambasadoriai politinių kalinių ir tremtinių sąskrydyje Ariogaloje. Niekada gyvenime čia nesu buvęs. Žmonės su ašaromis akyse prieina ir dėkoja už tai, ką padarėme. Netgi domisi, ar buvome Balachtaše, kitiems pasakoju apie Ust Abakaną, apie tai, ką ten darėme, matėme, patyrėme ir kodėl ten važiavome. Dar kartą įsitikinome, kad viskas buvo ne veltui ir nieko be reikalo niekada nevyksta.

Kai organizatoriai paprašė pasveikinti renginio dalyvius, ant scenos į mus žvelgiančius tūkstančius akių kreipiausi su dėkingumu ir džiaugsmu, kad visi jie yra pavyzdys mums, jauniems žmonėms. „Kai ėjome per, atrodo, neįžengiamą taigą ir patekome į proskyną, kur žolės aukštesnės už mane, o medžiai persipynę taip tankiai, kad be įrankių jų neaplenksi, nė vienas neįsivaizdavome, ką darytume čia išmesti į nežinią. O jūs ten gyvenote, mylėjote, džiaugiatės ir patyrėt skausmo akimirkas, tačiau svarbiausia – sugrįžote. Tie, kurie negrįžo, atvedė mus į tas vietas, tapusias Jūsų gyvenimo dalimi. Tad ačiū, nes Jūs esate mūsų tautos stiprybė. Ačiū už tai, kad mes, jauni žmonės, turime į ką lygiuotis“.

Nuo šiandien viską įdėsiu tam, kad bent mažas sraigtelis apsiverstų visų mūsų galvoje.