17 07 2013

Pirmoji ekspedicijos diena. Trečiadienis. Ką ir bekalbėti – jaudulio, nerimo daug.

Pasitikrinęs kuprinę nežinia kelintą kartą, apie 12 val., brolio lydimas, išvykau į Vilnių. Keliauju ne pirmą kartą, teko aplankyti ne vieną šalį, bet tikrai pirmąsyk laukia toks atsakingas ir sunkus išbandymas. Atsakomybė, nes mes atstovausim visą savo Tautą tolimajame Sibire. Taip pat norisi įgyti kuo daugiau patirties, žinių, kuriomis galėčiau pasidalinti grįžęs namo.

Apie 14 val. ekspedicijos dalyviai susitiko UNESCO būstinėje Vilniuje. Šiek tiek pasitarę, išklausę paskutinius nurodymus, patraukėme į geležinkelio stotį. Ten mūsų laukė oficialios „Misija Sibiras‘13“ išleistuvės. Pripažinsiu, mane maloniai nustebino toks didelis susirinkusiųjų būrys, kuriame matėsi man labai artimų žmonių veidai. Smagu, kad atsiranda žmonių, kuriems rūpi jauni žmonės, jų problemos, poreikiai, kad palaikoma tai, kas jiems svarbu.

Pajudėjome. Pirmą kartą tenka vykti tarptautiniu traukiniu. Tai tikrai įdomu. Matyti, kad vagonai buvo projektuoti tikrai nedideliems žmonėms, nes tokių gabaritų individui kaip man tikrai sunku išsitekti :D. Bet tokios smulkmenos nė motais, ypač, kai supa tokia puiki komanda, draugiškas personalas.

21 val. Minsko geležinkelio stoty gimtadienio proga pasveikinome Ievą. Draugiškai pasivaišinę torčiuku, pajudėjome toliau. Manau, kad tikrai įsimintina gimimo diena visiems, juk ne kasmet ją tenka švęsti traukiny, važiuojančiam į Maskvą.

Naktis traukinyje tikrai nebuvo patogi, trūko vietos, smarkiai kratė, tačiau visi kupini pirmosios dienos įspūdžių šiaip taip sumigome.

18 07 2013

Antroji ekspedicijos diena. Ketvirtadienis.

Mes jau Maskvoje. Čia mus pasitiko Lietuvos ambasados darbuotojai. Trumpai šnektelėję, patraukėme per visą Maskvą oro uosto link. Kelionės metu spėjome pasižvalgyti. Tikrai didingas miestas.

Atvykę į oro uostą, užregistravome bagažą, pajudėjome į laukimo salę. Neilgai trukus, susėdome į lėktuvą, skraidinantį į Tiumenę, mūsų kelionės tikslą, kur mūsų jau laukė ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna, Tiumenės valdžios atstovė Marija.

Tiumenė pasitiko juodu dangumi, žaibais ir griaustiniu. Lietaus būta tikrai smarkaus – tinkamai nefunkcionuojant vandens surinkimo sistemoms, gatvės netruko patvinti, kai kur net pradėjo semti „žiguliukų“ dureles. Atvykę į savo nakvynės vietą, užsiregistravę, apsitvarkę, susirinkome bendrai vakarienei. Po jos aptarėme techninius ekspedicijos klausimus, pasidalinome įspūdžiais ir lūkesčiais. G. Alekna parodė iš ankstesnių kelionių – ekspedicijų sukauptą medžiagą.

Laikas skiriasi 3 valandomis, tad čia jau muša 1 val. nakties, o Lietuvoje dar tik 22 val. Natūralu, kad miego dar nesinori, galvoje kirba įvairiausios mintys. Tačiau gesiname šviesas, nes jau nuo ankstyvo ryto laukia daug darbų.

19 07 2013

Trečioji ekspedicijos diena. Penktadienis.

Kaip bebūtų liūdna, bet sveikata baigia visai mane pavesti. Nors dažnai mėgstu juokais pabrėžti, kad medikai neserga, bet mane kankina ir niekaip nepaleidžia sloga. Matyt būsiu kur persišaldęs. Teks imtis rimtesnių priemonių ir išmėginti savo vaistinėlės turinį.

Dieną pradėjome susitikimu su tremtinių palikuonę Liudmila ir jos vyru, jiems perdavėme lauktuves iš Lietuvos. Vėliau apsipirkome Tiumenėje: reikėjo maisto kelioms dienoms, įrankių kapų tvarkymui. Susipakavę daiktus išvykome.

Bekeliaudami užsukome į Pakropskają, sustojome prie Rusijos įžymybės Rasputino dėdės namo, kur, pagal sklandančias legendas, mėgdavęs pasisvečiuoti ir arbatos puodelį išgerti pats Rasputinas.

Judėdami toliau pasiekėme Aksarinskaja kaimelį. Ten mus pasitiko vietinės administracijos vadovas ir pasisiūlė palydėti po vietinius kaimus, kur gyventą lietuvių. Užsukome į Lieszavodą, Bačieliną. Pravažiavome gatvėmis, kur anksčiau stovėję lietuvių tremtinių namai. Gaila, bet laikas ir gamta negailestingi. Pėdsakai daug kur jau visai sunykę ar bebaigią sunykti. Kaip mums papasakojo vietiniai gyventojai, prieš kelis metus buvęs potvynis pridarė dar daugiau žalos. Neberadome ir lietuvaičių statyto klubo, jų susirinkimo vietos. Jį ir pasiglemžė negailestingas laikas.

Toliau privažiavome buvusio Kulimeso kaimo kapinaites. Pagal mūsų ekspedicijos planą, jos turėjo būti aplankytos ir sutvarkytos pirmiausia. Tikrai keistas jausmas užplūsta ten apsilankius. Turbūt gyvendami Lietuvoje mes visai kitaip įsivaizduojame kapines – tvarkingas, išpuoselėtas, pilnas gyvų gėlių. Tuo tarpu čia mes pametėme užleistą miškelį, kuriame tik patyrusi akis galėtų atrasti ir parodyti, kur čia kažkada būtą kapinių. Prisiminus vakar mūsų ekspedicijos vadovo rodytas dar tremtinių darytas šių kapinių nuotraukas, kyla noras kuo skubiau kibti į darbus ir pasistengi, kad ši vietovė taptų kiek galima labiau panašesnė į lietuvaičių kapines.

Bet darbų pradžios dar teko palaukti, nes pirmiausia reikėjo įsikurti stovyklavietę. O tai nepasirodė jau toks paprastas uždavinys. Prie mus dominančių kapinių tinkamos vietos nepavyko rasti: nebuvo tinkamo vandens telkinio, didelė uodų ir mašalų gausa, be to, vietinė valdžia įspėjo, kad artėja smarki audra. Tad pasitarę ir apsvarstę visas alternatyvas, pliusus ir minusus, priėmėme vietinio kaimelio pasiūlymą apsigyventi mokykloje.

Mokykloje susitikę su vietine gyvenvietės šviesuomene, pasidalinome pirmos dienos Tiumenės regione įspūdžiais, mokyklos direktorei įteikėme iš Lietuvos atsivežtą paveikslą, pasivaišinome mums dovanotais nuostabiais pyragais.

Reziumuojant dieną, verta paminėti, kad nuo Tiumenės nuvykome apie 160 km į šiaurės rytus. Daug laiko praleidome kelyje, tad rytoj laukia darbinga diena, bandysime atsigriebti už kelyje prarastą laiką, o aš mėginsiu atskleisti savo medkirčio sugebėjimus. Žinoma, jei tik sveikata leis.

20 07 2013

Ketvirtoji ekspedicijos diena. Šeštadienis. Laikas bėga tikrai greitai, kartais darosi net sunku suprasti, kuri savaitės diena jau išaušo.

Rytas tikrai gražus. Skaisčiai švietė saulė, dangus buvo žydras. Nė minties apie artėjančią audrą. Papusryčiavę pajudėjome į savo darbo vietą, buvusio Kulimeso kaimo kapinaites. Kaip jau spėjau paminėti vakar, jos mus pasitiko tankiu sąžalynu. Nieko nelaukdami ėmėmės darbo. Kalbant apie įrankius, tai mūsų įsigytos prekės tikrai per daug nedžiugino: nepanaudojami nauji kirviai, iš 4 pjūklų šaką nupjauti galima tik 2. Bet tokia jau mūsų komanda, jokios kliūtis nebaisios, jei reikės, medžius ir rankomis išvartys. Atvirai sakant, didžioji dalis tų medžių buvo laiko ir audrų nuniokoti, tad stipresniam vėjui papūtus lengvai galėjo būti išguldyti. Džiugino tai, kad merginos ir vaikinai negailėdami jėgų kibo į darbą. Tad netruko prabėgti daug laiko, kai pradėjo rusenti 2 laužai.

Darbo tikrai netrūko, tad laužai smarkiai suliepsnojo. Pradėjome kirsti medžius, valyti krūmus, netrukus ėmė ryškėti mūsų planuojama kryžio statymo vieta.

Įdienojus pasivaišinome ledais. Tai buvo tikrai puiki atgaiva, nes diena buvo karšta, o dirbant prie laužo galima pasijausti kaip tikroje pirtyje. Verta paminėti, kad vaikščiojome storais drabužiais, užsimaukšlinę tinklelius, kad tik kuo mažiau kraujasiurbių prilįstų. Nes kaip sakoma, Sibire uodų gali būti ar nebūti, bet Tiumenėje jų būna arba labai daug, arba labai labai daug.

Pasibaigus geriamam vandeniui ir atsiradus poreikiui naujai ledų porcijai, šįkart į ekspediciją link vandens kolonėlės ir parduotuvės teko leistis man su Valerijum. Mums prisipylus vandens ir bežingsniuojant tuos kelis kilometrus atgal pastebėjome, kad dangus jau niaukiasi, o iš tolo jau girdėti atbildantis griaustinis. Betęsdami kelionę link darbo vietos sutikome grįžtančius kolegas. Pasirodo, vėjas taip įsisiautėjęs, kad nulaužęs du medžius, kurie vos nekliudė šalia buvusių merginų ir G. Aleknos vaizdo fiksavimo aparatūros. Tad norėdami išvengti galimos nelaimės, darbus turėjome atidėti rytojui, o dar buvo vos tik po pietų.

Trumpam atsisveikinę su grįžtančiais, nuskubėjome prie likusių kapinaitėse, kurie baigė tvarkyti laužavietes. Bebaigiant žarstyti paskutinius nuodėgulius pajutome, kad audros neišvengsime. Pradėjome skubėti, tačiau audra buvo greitesnė, ir prie pat gyvenamosios vietos mus užklupo baisi liūtis. Aišku, dėl to nė kiek nenusiminėme, nes pasitaikė puiki proga pirmąkart Sibire išsimaudyti lietuje.

Kas nespėjo išsimaudyti lietuje ar po lietvamzdžiais, tas suskubo į prie sporto salės buvusį dušą. Po vakarienės nusprendėme šiek tiek pasižvalgyti po Aksarinskaja kaimelį. Sutikti vietiniai žmonės pasirodė tikrai malonūs ir draugiški. Donatui paprašius nufotografuoti jų motociklus, šie mielai sutiko, be to net pasisiūlė pamokyti važiuoti. Kol Donatas sėmėsi patirties, merginos spėjo sudalyvauti vietinėje fotosesijoje prie traktoriaus ir jo kabinoje. Laikas bėgo, bet Donato vis nesulaukėme, tik karts nuo karto išgirsdavome pralekiančio motociklo plerpimą. Pradėjome nerimauti, bet vietiniai nuramino, jei išvežė sveiką, tai ir parveš tokį patį. Pagaliau sulaukėme, grįžo sveikas, ir dar draugų susiradęs, nes išvažiavo 2, o grįžo 5.

Šiaip taip atsisveikinę su naujaisiais pažįstamais, grįžome į mokyklą, kur Donatas, vietinių pramintas Danila, pasidalino savo įspūdžiais, o mes pradėjome ruoštis miegoti. Tačiau vakaras tuo nesibaigė, nes naujieji draugai pradėjo veržtis į mokyklą ir kviesti su jais pasibūti vietiniame klube. Laimė, šįvakar nesusipratimų pavyko išvengti ir mes sumigome.

Įdomu tai, kad čia Aksarinskoje dar tik dabar žydi liepos, o pas mus, gimtinėje, jau seniai nužydėjusios.

21 07 2013

Penktoji ekspedicijos diena. Sekmadienis.

Dieną pradėjome dar anksčiau. Po pusryčių pradėjome ruoštis antrai darbo dienai. O veikti tikrai turėjome ką, nes vakarykštė gamtos išdaiga smarkiai sutrukdė.

Pas vietinius „kaimynus“ su Justu pasigalandę kirvius pajudėjome į savo darbo vietą. Kartu su Karoliu apsiėmėme kryžiaus surinkimu.

Pradėjome betonuoti kryžių, kalti tvorelę. Tačiau, kaip ir vakar, iškart po pietų pradėjo tvenktis audros debesys. Didžioji komandos dalis patraukė į laikinuosius namus, o likę žadėjo ištverti ateinantį lietų ir dirbti toliau. Taip ir nutiko. Nulijus dirbome toliau. Uodai „pjovė“ nepakeliamai. Besidarbuodami pastebėjome, kad artinasi dar smarkesnė liūtis. Pakilo labai stiprus vėjas, kuris lenkė prie žemės, pradėjo versti medžius. Pasidarė tikrai neramu, nes ką tik įbetonuotas kryžius stovėjo dar tikrai nestabiliai. Šiaip taip jį suramstę ir bijodami artėjančios audros, pajudėjome ir mes į mokyklą. Kaip bebūtų, grįžus audra nurimo. Dar tikrai galėjome daug ką nuveikti, bet kažkas lyg tyčia trukdė darbuotis. Teks ryt dar labiau stengtis.

Po vakarienės susėdome su kavos ar arbatos puodeliu pasišnekėti ir aptarti nuveiktus darbus bei ateities planus.

22 07 2013

Šeštoji ekspedicijos diena. Pirmadienis. Paskutinė diena Aksarinskoje.

Vyriškoji kompanija rytą pajudėjo prie Kulimeso kapinių, nes reikėjo baigti tverti tvorelę, sutvarkyti po audros išverstus medžius, o moteriškoji dalis liko mokykloje, pradėjo tvarkytis ir ruoštis kelionei atgal į Tiumenę.

Šiandien dirbom tikrai organizuotai ir sparčiai, nes darbų buvo daug, laikas buvo ne mūsų pusėj, po pietų jau turėjome išvykti į Tiumenę, nes sekmadienį sulaukėme skambučio, kad reikia atvykti ir vėl prisiregistruoti. Tokia jau tvarka.

Manau, kad mums sekėsi visai neblogai, nes mane patį rezultatas tikrai nudžiugino. Nors nesame profesionalūs staliai, medžio meistrai, bet noras ir užsidegimas davė savo vaisių.

Galutinai, kiek įmanoma, sutvarkę kapus, įsiamžinę ir įamžinę savo darbo vaisius nuotraukose, pajudėjome link mokyklos. Buvo likusios kelios valandos, tad reikėjo skubėti, dėtis daiktus, praustis, pavalgyti.

Kadangi galioja nerašyta taisyklė, stovyklavietę palikti gražesnę nei radai, sutvarkę mokyklą, susidėję daiktus, pajudėjome į Tiumenę.

Tiumenėje mus pasitiko valdžios atstovė Marija. Palydėjo į nakvynės vietą – karinę stovyklavietę jaunimui, kurioje gali pasijausti kaip tikroje karinėje bazėje: aukšta spygliuota tvora, tankai, parašiutininkų šuolių mokymo bazė, „barakai“, kareiviškų palapinių kvartalai.

Rytoj laukia kelionė į kitas kapines.

23 07 2013

Septintoji ekspedicijos diena. Antradienis.

Rytą G. Alekna išvyko mūsų visų užregistruoti Tiumenės migracijos centre. Jam grįžus pajudėjome.

Pakeliui sustojome Jalutorovske. Ten aplankėme tremtinę Birutę Kamarauskienę. Buvo tikrai nuostabu girdėti už tiek tūkstančių kilometrų sunkiai, bet lietuviškai kalbančią Birutę. Turbūt ne vieną sujaudino jos pasakojimas apie mėginimus bent trumpam grįžti į Lietuvą ir ten aplankyti giminaičius, gimtuosius namus, ir kaip jai buvo neleista to padaryti. Buvo labai sunku matyti susigraudinusią senolę, bet manau, kad mūsų vizitas ir padovanota gintarinė apyrankė padėjo jai bent trumpam pajusti lietuvišką dvasią. Pati Birutė buvo atitremta iš Marcinkonių su visa savo šeima. Gyveno ir dirbo Lebediovkoje, ten susipažino su savo vyru Jonu, kuris prieš kelis metus atgulė amžinajam poilsiui.

Atsisveikinę su Birute ir pažadėję grįžti, keliavome toliau. Pasiekėme Jurginską, Jurginskavo centrą. Ten persėdome į kitą transportą, „paziką“, papildėme įrankių arsenalą ir tęsėme kelionę pirmyn.

Stabtelėjome Novy Tap kaimelyje, aplankėme ir aptvarkėme ten esančias kapines. Administracijos vadovas ir vietinis gyventojas Vladimiras, dar menantis lietuvius, papasakojo, kad anksčiau šis kaimas klestėjęs, lietuviai buvę labai darbštūs ir geri darbininkai. Dabar gyvenimas ten apmiręs, tik šiek tiek pagyvėja, kai ateina uogavimo, grybavimo sezonas.

Važiavome toliau. Sustojome Sosnovkoje, prie geležinkelio atkarpų. Lankėme buvusį miškų ūkį – „liespromhozą“. Iš buvusios didžios medžio apdirbimo bazės belikę tik griuvėsiai ir keletas nedidelių privačių įmonėlių. Keista žengti tomis pačiomis vietomis, kur gyveno, dirbo mūsų tautiečiai, ir suprasti į kokias nykias vietas iš savo gimtinės buvo atitremti lietuvaičiai.

Artėjant nakčiai nusprendėme ieškoti vietos nakvynei. Neilgai ieškoje, apsistojome pamiškėje prie Jurgos upės. Pirmiausia mus džiaugsmingai sutiko uodai, kurių čia buvo tuntai. Tačiau mūsų tai neišgąsdino ir apsišarvavę tinkleliais bei „pasikvėpinę“ repelentais pradėjome kurtis. Netrukus išdygo visai šauni stovykla, suruseno lauželis. Drąsesni spėjo išsimaudyti upėje.

Laužas, puiki vakarienė nuteikė puikiai, tad visi kartu susėdę ratu dainavome dainas iš dovanų gauto dainyno. Mane tą vakarą pakerėjo ypač gražus Sibiro dangus.

24 07 2013

Aštuntoji ekspedicijos diena. Trečiadienis.

Naktis palapinėje praėjo tikrai ramiai – nors ir buvo labai karšta, trūko vietos, bet buvo tikrai smagu. Keista, bet net uodai nekando, meškų irgi buvo negirdėti.

Papusryčiavome, apsitvarkėme ir sulaukėme autobuso, kuris turėjo mums padėti nusigauti iki kitų Jurginskavo rajone lietuvių gyventų vietų.

Pirmiausia pajudėjome link Liesnojos. Aplankėme ten esančias kapines, apžiūrėjome vietas, kur būta lietuvius vežusio geležinkelio, miško kirtimo zonas, kur dirbo patys lietuviai. Nors švietė saulė, buvo graži diena, bet vaizdas tikrai nykus, dar nykesnis turėjo atrodyti ir prieš 60 metų.

Grįžtame į Jurginską ir iš keliaujame į Lebediovką. Čia mus pasitiko vietos valdžios atstovas. Ir vėl iškyla daug klausimų dėl nakvynės. Iki mūsų pagrindinio tikslo Verch Kamenkos kapinių apie 12 km, tačiau aplink jas nėra kur apsistoti, nes vien pelkės, nėra geriamo vandens telkinio. Tad liekame Lebediovkoje. Čia mums pasiūlo apsistoti mokykloje. Visiems gerai, nes mes turėsime kur ir daiktus pasidėti, maistą pasigaminti, jiems taip pat paranku, nes galės mus geriau kontroliuoti.

Šiek tiek apsitvarkę išėjome pasižvalgyti po miestelį, nuėjome prie upės. Praėjome pro žymiąją Lebediovkos psichiatrinę ligoninę, apie kurią jau buvome girdėję iš kalbų. Visą laiką mus lydėjo maloni direktoriaus pavaduotoja, kuri vėliau atnešė ir pavaišino mus gėrybėmis iš savo sodo. Grįždami sutikome Aldoną, tremtinių palikuonę, kuri pažadėjo ateiti pas mus į mokyklą.

Dar prieš mums atvykstant, buvo suplanuotos sportinės varžybos tarp vietinių ir „Misijos Sibiras‘13“ dalyvių. Šiek tiek pasitreniravę sužaidėme kelias tinklinio partijas. Džiaugiuosi savo komanda, nes pirmąsias varžybas laimėjome.

Po vakarienės aptarėme rytojaus dieną. Laukė daug darbų, tad tikėjomės, kad bent didžiąją dalį jų pavyks nudirbti.

Vakare pirmasis akibrokštas – išėjus į lauką pakvėpuoti gryno oro prieš miegą, akmenimis buvo apmėtyti keli mūsų komandos nariai. Keista, nes dieną visi atrodė tokie draugiški.

25 07 2013

Devintoji ekspedicijos diena. Ketvirtadienis. Net keista, kaip greitai čia bėga laikas. Po savaitės jau būsim Lietuvoje.

Rytas prasidėjo įprastai. Papusryčiavę ir susiruošę, laukėme atvykstančio transporto. Mus turėjo vežti traktoriaus „Belarus“ priekaboje, bet pamačius, kad ji dar šlapia po vakarykščio lietaus ir kelionė būtų tikrai nekokia, buvo iškviestas sunkvežimis „Ural“. Taip jo kėbule bestovėdami ir pradėjome savo kelionę link Verch Kamenkos kapinių. Miško keliu važiavome apie 12 km, kurio atkarpos buvo išvažiuojamos tik su specialia technika. Manau, kad daugeliui ši kelionė padarė didelį įspūdį: kelias tragiškas, mėto į visas puses, bet brovėmės pirmyn, o stovint kėbule vėjas taršė plaukus.

Kelionė baigėsi ir mes privažiavome taigos dalį, kurioje buvo laidojami lietuviai tremtiniai – Verch Kamenkos kapines. Ir vėl mes stovėjome prie medžiais užverstos miško dalies, kur tik įgudusi akis galėjo atrasti ir pasakyti, kad čia anksčiau buvo laidojami žmonės. Visus sukrėtė pamatytas vaizdas, nes kapinės buvo baisiai sunykusios, dar keletas metų, ir iš jų visiškai nieko būtų nebelikę. Negano to, vos už keliasdešimt metrų veikiantis smėlio karjeras. Vėliau mus čia dirbantys darbuotojai papasakos, kad karjerą eksploatuojantis verslininkas kėsinosi darbininkų namelius statyti ant kapinių, bet pastarieji pasipriešinę.

Nors darbų laukė labai daug, bet pasiryžome nenuleisti rankų ir kiek leis galimybės padaryti šią apleistą teritoriją panašią į anksčiau buvusias kapines.

Tad pradėjome. Mums pasisekė, kad į pagalbą atėjo vietiniai Lebediovkos gyventojai, kurie paskolino benzininį pjūklą, su traktoriumi ištraukė kelis nemenkus rąstus, kelmus. Taip smarkiai besidarbuojant, vaizdas kapinėse ėmė gerėti, netrukome jas išvalyti, o po pietų vaikinai ėmėsi kapinių tvorelės tvėrimo darbų. Merginos tuo metu išėjo į vietinių miškus rinkti uogų vakarienei.

Pradėjome įkasinėti pirmus tvorelės kuolus, skaičiuoti, kiek mums reikės medžiagų, kad galėtume užtverti visą teritoriją. Mūsų komandos narys Justas ekspedicijos metu tapo „profesionaliu“ kūriku ir rąstų apdegintojų, ir tą darbą atliko taip didžiai atsidavęs, kad dienos pabaigoje atrodė kaip tikras Pinčukas iš K. Borutos „Baltaragio malūno“.

Dienos pabaigoje pasidžiaugę nuveiktu darbu, pajudėjome link savo nakvynės vietos. Pakeliui sustojome nusiprausti buvusiame karjere. Vanduo tikrai šiltas, puiki atgaiva po sunkių dienos darbų. Po maudynių pajudėjome namo, šįkart jau traktoriaus priekaboje. Pasikratėme kaip reikalas.

Džiugu tai, kad Rusijoje yra šaunių žmonių. Lebediovkos mokyklos direktorės pavaduotoja vakar mielai sutiko palydėti iki upės, vėliau atnešė savo daržo gėrybių, šiandien atnešė naminės giros, tiesa, vakar nepagailėjo atnešti skerdienos, kuri labai paskanino mūsų šiandieninę sriubą. O grįžę po maudynių radome ją ruošiančią mums vakarienę. Paprašius nesivarginti, ji atsakė, kad jau tokia moterų dalia, o mes esame svečiai.

Mus visą parą saugo policija, jaučiamės kaip tikri miestelio įžymybės.

26 07 2013

Dešimta ekspedicijos diena. Penktadienis.

Rytą laukėme žinios dėl medienos. Besiruošiant ir belaukiant išgirdome atidundant „Ural“, kurio kėbulas buvo pakrautas įvairiausiomis lentomis. Pajudėjome pirmyn. Šiandien reikėjo pradėti tverti tvorelę apie kapines.

Pradžia buvo sunki, darbas ėjosi lėtai. Oras buvo tvankus, pylė prakaitas. Buvo pakankamai karšta. Yra ką veikti, ypač fiziškai dirbant.

Nepavyko tiek nudirbti, kiek norėjome, bet tikėjomės, kad rytoj viskas eis kaip per sviestą. Reikia nusipirkti dar įrankių, geriau organizuoti darbą. Gal ir įveiksim.

Vakarėjant atvyko vairuotojas, susidėjome daiktus ir pajudėjome. Išsimaudėme karjere. Labai gera nuplauti suodžius ir prakaitą po darbo dienos. Tik niekaip neįmanoma atsiginti nuo bjaurių kraujasiurbių.

Mūsų gyvenamame kaime šiandien vyksta vestuvės. Mūsų direktorės pavaduotoja – virėja visą dieną šeimininkavo mokyklos virtuvėje. Grįžus po darbo ir mums teko laimė paragauti vestuvinių vaišių. Išalkusiems viskas atrodė tiesiog nuostabiai: ir blynai, ir keptos bulvės, ir keptos bulvės su naminiais kiaušiniais.

Šiandien nusprendėme aplankyti Lebediovkoje gyvenantį lietuvį Juozą Malošovą. Pasirodo, jis yra mūsų sutiktos Birutės brolis, kurio lietuviška pavardė buvo Česnulevičius, bet žmonos paskatintas, jis ją pasikeitė. Šiaip taip suradę Juozo namuką, pamėginome prisibelsti. Matyt, šeimininkas dėl amžiaus jau turėjo problemų su klausa, tad teko panaudoti kelias gudrybes, kad patektume į kiemą. Turbūt toks gausus svetimtaučių būrys ne juokais išgąsdino vietinius, nes senelio atskubėjo lankyti net ir Juozo vaikaitė, bet pamačiusi, kad mes nepavojingi, išskubėjo namo. Su pačiu Juozu bendrauti sekėsi sunkiai. Lietuvių kalbos jis nebesuprantąs, be to amžius jau gerokai išdildęs jo prisiminimus. Kiek galėdami išsiklausinėję apie praeitį, patirtus išgyvenimus, įteikę lauktuvių iš Lietuvos, atsisveikinome ir pajudėjome iki savo nakvynės vietos.

Laiku spėjome grįžti, nes dangus vėl prakiuro ir žemę pradėjo skalbti lietus.

27 07 2013

Vienuolikta ekspedicijos diena. Šeštadienis.

Rytas per daug nedžiugino – buvo apsiniaukę, o mes planavome anksti išvažiuoti ir smarkiai darbuotis iki išnaktų. Vairuotojas nesirodė. Aš net pradėjau baimintis, kad po vakarykščių vestuvių išvis jo neišvysime. Dienos pradžia nieko gero nežadėjo.

Pagaliau išgirdome užkuriant „Ural“. Pasirodo, jis visai netoli buvo laikomas. Apsidžiaugiau pamatęs, kad kėbule įkrautas tašas – būsimas mūsų Verch Kamenkos kapinių kryžius. Greitai sušokome į kėbulą ir pajudėjome. Iškart į akį krito tai, kad mediena labai šakota, kreivai išpjauta, matyt, atidavė prasčiausią, ką galėjo rasti.

Kelias iki darbo vietos buvo jau labai gerai žinomas: duobės, purvo vonios, grioviai. Pasirodo, anksčiau jis buvo ganėtinai geros kokybės, nes buvo prižiūrimas valstybės, tačiau uždarius valstybinį karjerą juo nustota rūpintis. Operatoriai ne kartą filmavo mūsų pastangas įveikiant keliu vadinamą kliūčių ruožą.

Oras buvo tikrai prastas, jau bevažiuojant pradėjo lynoti, o atvažiavus ir iškraunant daiktus, lietus išvis įsismarkavo. Pasislėpti nėra kur, o ties pačiomis kapinėmis dar ir uodų pilną, kurie ypač suaktyvėja užėjus lietui.

Kadangi nebuvo kur dėtis, visi kibome į darbus. Mus atvežęs vairuotojas net liko laukti, manydamas, kad mes greit persigalvosime ir neapsikentę lietumi važiuosime atgal. Tačiau ryžto mums netrūko, trauktis ir nebuvo kur. Džiugino tai, kad visi rado darbo ir kiek galėdami prisidėjo prie bendrų tikslų įgyvendinimo. Buvo smagu matyti, kaip visa komanda pasklidusi po kapinių teritoriją darbuojasi iš peties, prireikus ateidami į pagalbą vieni kitiems.

Pamatęs, kad mūsų ryžto neįveiks, lietus nustojo lijęs, o tvora jau ryškino kapinių kontūrus, kryžius pradėjo įgauti savo formą. Nujaučiant, kad gali trūkti vinių bei antiseptiko, apsidžiaugėme, kad mus atvežęs vairuotojas vis dar laukė, tad pasinaudojome jo paslaugomis ir delegavome dvi merginas su svarbia užduotimi į parduotuvę.

Kai tikslas jau buvo ranka pasiekiamas ir artėjo darbų pabaiga, dangus vėl pradėjo niauktis, girdėjosi tolumoje dundantis griaustinis. Tai dar labiau skatino darbuotis.

Džiugu, kad spėjome pastatyti kryžių, iš viso įkasėme 71 kuolą, sukalėme 951 tvoros skersinuką. Gaila, kad nespėjome iki valios pasidžiaugti savo darbo vaisiais, nes dangus grasino, vairuotojas, visą dieną pralaukęs, jau ir skubinosi namo, tad su Justu įkasus paskutinį kuolą, man nulyginus jo viršų, visiems pasidarius kelias nuotraukas, pajudėjome.

Mokykloje mūsų jau laukė vakarienė. Po jos visi susėdome pasikalbėti prie arbatos puodelio, pasidžiaugti nuveiktas darbais. Man pačiam buvo be galo smagu prisiminti, kaip bendras tikslas mus suvienijo ir visi kaip tik įstengdami prisidėjo, kad Verch Kamenkos kapinių teritorija vėl taptų panaši į anksčiau čia buvusias kapinaites. Tikrai neapsakomas džiaugsmas jausti tą vienybę, bendrumą. Didžiuojuosi, kad galiu būti visa to dalimi.

Tą vakarą pasveikinome mūsų ekspedicijos vadovą Gintautą, kuriam jau tai buvo 40 ekspedicija Sibire. Padėkojome už pagalbą, supratingumą, suteiktą galimybę iš arčiau pažinti mūsų tremtinių apgyvendintas vietas, už pastangas išsaugoti visų tremtinių atminimą. Merginos pagamino „tortą“ iš vietinių gėrybių: sausainių, saldinto pieno, meduolių, šokolado ir mokyklos kieme augančių uogų. Mes jį įteikėme kaip padėką ir kartu visi paragavome.

28 07 2013

Dvyliktoji ekspedicijos diena. Sekmadienis. Paskutinės valandos Lebediovkoje.

Rytą pradėjome tvarkydamiesi savo gyvenamąsias patalpas. Nespėjus net papusryčiauti, vadovas pranešė, kad metas pajudėti į Lebediovkos kapines.

Tose kapinėse pavyko rasti 8 lietuvių kapus. Ant vienų jų buvo mediniai, ant kitų geležiniai kryžiai. Ypač įsimintinas buvo vienas geležinių kryžių, kuris, vertinant to meto sąlygas ir galimybes, tikrai atrodė įspūdingai. Gaila, bet jis buvo nuverstas, greičiausiai kasinėjant kapus, siekiant juos perlaidoti Lietuvoje. Negana to, kapai ir pats kryžius buvo užversti šiukšlėmis.

Nieko nelaukdami kibome į darbus ir pradėjome kasti, nešti šiukšles. Kuo smarkiau darbavomės, tuo darėsi aiškiau, kad bus tikrai sunku. Kryžius buvęs gerai įbetonuotas, turėjęs didelį, vientisą ir labai sunkų pamatą. Net aptarėme, kad gaila jį čia palikti, tik niekaip nesugalvojome būdų, kaip jį išlaisvinti ir parsivežti į Lietuvą. Būtų puikus eksponatas muziejui, simbolis mūsų tautiečių Sibire patirtų kančių.

Dar šiek tiek pasikapstę pagaliau pamėginome pajudinti, atstatyti į vietą. Visi vaikinai stoję į krūvą pajėgė išjudinti nuverstą kryžių. Džiugu bent tiek, kad dabar šis stovi stačias savo vietoje ir yra matomas iš toli. Gaila, kad neturėjome progos kapitališkai jo sutvarkyti, o gal būt net ir parsigabenti į gimtinę.

Pajudėjome į Jalutorovską. Visą kelią prasnaudėme. Atvykę ir palikę daiktus jaunimo namuose, vėl aplankėme Birutę Kamarauskienę, pamėginome nuvykti pas Agotą Kran, dar vieną lietuvę, gyvenančią Tiumenės srityje.

Gaila, bet jos neradome namuose. Mums pasakė, kad ji išėjusi, nors Birutė buvo sakiusi, kad Agota sunkiai vaikščiojanti. Matyt, nenorėjo susitikti. Ekspedicijos vadovas pridūrė, kad tai gana dažnas atvejis jo kaip keliautojo po Sibirą karjeroje.

Pasisvečiavę Jalutorovske nuvykome į geležinkelio stotį. Tiumenę norėjome pasiekti elektriniu traukiniu. Gaila, bet buvo sekmadienis, daug norinčių važiuoti, o vietų mažai, tad džiaugėmės galėdami vykti ir autobusu, kurio paskutinius 16 bilietų kaip tik mes ir įsigijome.

Tai jau tampa beveik tradicija, nes visą kelią vėl prasnaudėme. Tiumenėje mus pasitiko Marija, kuri palydėjo iki naujojo Tiumenės dziudo sporto centro. Pastarasis paliko ne kokį įspūdį: jis pakankamai naujas, išreklamuotas, net pats V. Putinas buvo atvykęs į jo atidarymą, tačiau jau pradėjęs byrėti.

Vakare pasėdėjome visi kartu prie bendro stalo, apsvarstėme, ką dar galime nuveikti, ir kupini naujų įspūdžiu bei svarstydami, ką mums atneš rytojus, patraukėme miegoti.

29 07 2013

Trylikta ekspedicijos diena. Pirmadienis.

Šiandien suplanavome nuvykti į Gintauto mamos tremties vietą Isiedskojoje. Ten pavaikščiojome aplink Tirinkulio ežerą. Apžiūrėjome vietas, kur žvejojo tremtiniai. Pavaikščiojome po miestelį. Deja, lietuvaičių kapų ten neaptikome, tad pasisvečiavę pajudėjome atgal.

Vakarop susitikome su Tiumenėje gyvenančia tremtine Danute. Ji mums atnešė nuotraukų iš asmeninio archyvo, kuriose buvo užfiksuotas jos gyvenimas Bačelino kaime, matomos Kulimeso kaimo kapinės, kurias mes prieš savaitę tvarkėme. Danutę į susitikimą atlydėjo jos vaikaitė, kuri paskaitė jos močiutės mums rusiškai parašytą eilėraštį. Gaila, bet pati vaikaitė jau nė žodelio nebesupranta lietuviškai.

30 07 2013

Keturiolikta ekspedicijos diena. Antradienis.

Jau rytoj išskrisime iš Tiumenės. Iš tikrųjų laukiu, nes jau pasiilgau gimtųjų namų.

Šiandien Tiumenės valdžios atstovė mums suorganizavo ekskursiją po miestą. Gidė buvo tikrai šauni moteriškaitė, kuri su didžiu atsidavimu stengėsi atskleisti miesto istorijos žavesį. Kalbant nuoširdžiai, pats miestas tikrai nesužavėjo. Nors ir įkurtas XVI a. pabaigoje, šiemet atšventė 427 metų jubiliejų, bet ilgą laiką buvęs nereikšmingas, ir tik suklestėjęs po II – ojo Pasaulinio karo, kai buvo atrasti gausūs žemės gelmių turtai. Senamiesčio nedaug, beveik visi monumentai skirti sovietiniams laikams atminti. Verta paminėti, kad miestas stengiasi puoštis marmuru ir auksu, nes turtų, kaip patys paminėjo, netrūksta, bet visa tai dideliu žavesiu nedvelkia.

Po ekskursijos mūsų laukė susitikimas su vietiniais žurnalistais. Šie domėjosi mūsų kelionės tikslais, dėl ko mes sukorėme kelis tūkstančius kilometrų, kodėl atvykome į Tiumenę. Kaip visada teko sulaukti ir provokuojančių klausimų, tačiau manau, kad mums puikiai pavyko išlikti politiškai korektiškais.

Vakare dar pasivaikščiojome po miestą ir atsisveikinome su Tiumene, nes ryt anksti jau turėjome išskristi į Maskvą.

31 07 2013

Penkiolikta ekspedicijos diena. Trečiadienis.

Kelionė gimtinėn prasideda!

Anksti rytą sukilę pajudėjome į Tiumenės oro uostą. Tenai atsisveikinę su mūsų ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna, padėkoję jam už kantrybę ir pagalbą visos ekspedicijos metu, nuskubėjome registruoti bagažo.

Išskridome 7.40, o Maskvoje nusileidome 8.05. Tad realiai sutaupėme dvi valandas, dėl laiko juostų kaitos. Maskva pasitiko apsiniaukusiu dangumi, bet neilgai laukus, atvyko ambasados atsiųsti autobusiukai, kurie mus nugabeno į Lietuvos ambasadą. Buvo smagu vėl išgirsti svetimus žmones kalbant lietuviškai, pasisvečiuoti kad ir mažoje, bet lietuviškumu kvepiančioje salelėje tokioje didžiulėje Rusijoje.

Šiek tiek pasistiprinę ir apsitvarkę, nuvykome apsižvalgyti po Maskvą. Tikrai didžiulis miestas ir per dieną jo viso neapžvelgsi. Norėtųsi kada nors vėl atvykti ir atidžiau pasižvalgyti, apsilankyti muziejuose.

Padėkoję ambasados darbuotojams už svetingumą, išvykome į „Baltarusijos“ geležinkelio stotį, kur jau mūsų laukė traukinys, vežantis į Lietuvą.

Atsisveikinome su Maskva ir pajudėjome Baltarusijos link. Kadangi diena buvo pilna įspūdžių, be to, dėl laiko juostų kaitos ir prailgėjusi, visi anksti sugulėme miegoti, ir tik saujelė likusiųjų likome pasišnekėti, pasidžiaugti paskutine naktimi kartu.

01 08 2013

Šešiolikta ekspedicijos diena. Ketvirtadienis.

Pagaliau šiandien grįšime į gimtuosius namus.

Sukrapštę paskutinius rublius ir kapeikas, nusipirkome 4 puodelius arbatos, kurią plikėme dar bent kelis kartus, sunešę paskutinius valgomus dalykus, kokius tik turėjome, susėdome paskutiniams pusryčiams kartu.

Neilgai trukus privažiavome pasienį. Nepasakomai šaunus jausmas pajusti vėl važiuojant Lietuvos žeme.

Apie vidurdienį mes jau buvome Vilniaus geležinkelio stoty. Labai džiaugiausi pamatęs, kad manęs atvažiavo pasitikti brolis, nešinas mamos išaugintų jurginų puokšte.

Nemeluosiu, tomis akimirkomis jaučiausi velniškai laimingas: laimingas dėl to, kad pagaliau grįžau į išsiilgtus namus, laimingas dėl to, kad dvi savaites galėjau praleisti Sibire ir prisidėti istorijos dalelės įamžinimo ateičiai, laimingas, kad mane tas dvi savaites supo tokie šaunūs žmonės.

Džiaugiausi matydamas visus susirinkusius, kurie atėjo mus pasveikinti laimingai sugrįžus.

Po sutiktuvių visi susirinkome kartu papietauti, aptarti įspūdžius pasidalinti ateities planais ir darbais su „Misija Sibiras“ projekto vadovais.

Deja, bet viskas turi savo pradžią ir pabaigą. Dėkoju už man suteiktą dovaną – galimybę pabuvoti Sibire ir prisidėti prie mūsų Tautos istorijos išsaugojimo.

Ekspedicija baigėsi, bet misija tik prasideda!

Dienoraštis

2013-08-01

Ketvirtadienis

Ekspedicija baigėsi ir mes sėkmingai atvykome į Vilnių! Tiesa, vos traukinyje nepalikome vienos palapinės, bet Justinas laiku suskaičiavo turimas palapines ir nubėgo paimti pamirštosios į vagoną.

Tačiau nors ekspedicija pasibaigė, suprantu, kad misija tik prasidės, todėl jau dabar laukiu susitikimų su norinčiais sužinoti daugiau apie „Misija Sibiras’13“.

2013-07-31

Trečiadienis

Labai anksti išvykome iš Tiumenės, mūsų laukė skrydis į Maskvą.

Kai jau atsidūrėme Maskvoje, Lietuvos ambasados teritorijoje, išgirdau mus kalbinant lietuviškai ir apėmė palengvėjimo jausmas, lyg jau namai būtų netoli.

Ambasados darbuotojai buvo labai svetingi ir mūsų laukė, galėjome papusryčiauti ir įsikurti, nusiprausti prieš kelionę traukiniu.

Taip pat apžiūrėjome mokslo įstaigas Maskvoje, pamatėme, kaip atrodo sporto kompleksai, turėjome šiek tiek laiko pasiruošti kelionei į Vilnių.

Apie 22 val. sulipome į traukinį, nuovargis po ekspedicijos labai jautėsi, todėl iškart ėmiau ruoštis miegui. Teisybė, kad kelias namo neprailgsta – dar niekad taip gerai nemiegojau, kaip pakeliui į Vilnių.

2013-07-30

Antradienis

Pradėjome ruoštis kelionei namo. Vietos administracija mums skyrė žmogų, kuris papasakojo daugiau apie Tiumenę ir jos įžymybes, kurių viena – Marytė Melnikaitė, dirbusi Tiumenėje.

Nuvykome į komjaunimo stovyklos būstinę, kur mums pasiūlė nebrangiai papietauti. Deja, buvo nesmagu, kai atėję į valgyklą išgirdome mus pakvietusią moterį sakant laukiantiems eilėje pasitraukti, nes atvyko svečiai iš Lietuvos. Mes paprašėme, kad žmonės liktų eilėje, nes jiems trauktis iš eilės dėl mūsų būtų nesąžininga.

Iš tiesų, man pasirodė keista, kad Rusijoje visur yra įjungti televizoriai. Jis stovėjo ir komjaunimo stovyklos būstinėje. Maža to, nors televizoriai yra žinomų gamintojų ir atrodo brangūs,

transliuojamas vaizdas – prastas. Tai aiškinama tuo, kad Rusijoje iki šiol veikia analoginė, o ne skaitmeninė televizija.

Vakare krovėmės daiktus ir ruošėmės kelionei per Maskvą namo.

2013-07-29

Pirmadienis

Pirmadienis jau prasidėjo Tiumenėje. Turėjau laisvą pusdienį, todėl galėjau padirbėti prie tekstų, o vakare visi drauge ėjome susitikti su lietuve Danute Dolbina. Ji mums įteikė savo draugių nuotraukas, kurias norėtų rasti Lietuvoje ir paprašė pagalbos, jų ieškant.

Taip pat Danutė mums papasakojo daugiau apie savo šeimą: vaikus ir anūkus, gyvenančius Tiumenėje, jų pomėgius ir laisvalaikį.

Diena buvo nepaprastai karšta, o vakare visai nelijo, tačiau karštis iš tiesų išsekino.

2013-07-28

Sekmadienis

Sekmadienį didžioji misijos dalyvių dalis aplankė Lebedekos kapinaites, keli žmonės liko sutvarkyti stovyklos ir sudėti daiktų.

Mūsų išlydėti atėjo Lebedevkos mokyklos direktoriaus pavaduotoja ir administracijos vadovas. Jie iš tiesų džiaugėsi pažintimi su mumis, o ypač – mūsų atliktu darbu. Mums buvo padėkota už tai, kad sutvarkėme savo tautiečių kapines taigoje.

Be to, atsisveikinant Lebedevkos mokyklos direktoriaus pavaduotoja paprašė ant atvirlaiškio parašyti keletą įspūdžių po vizito kaimelyje ir pažadėjo su mumis susisiekti – mokykla į savo tinklalapį nori įsidėti mūsų bendrą nuotrauką.

Iš Lebedevkos pajudėjome į Jalutorovską, kur dar kartą susitikome su Birute Kamarauskiene ir išgirdome daugiau apie jos šeimą: apie tai, kaip pokario metais nuo šeimos buvo atskirtas jos tėvelis, kaip šeima taip ir nesužinojo apie jo likimą, apie tai, kaip pas šeimą į Sibirą atvyko Birutės brolis Juozas, šeimos trėmimo metu buvęs komandiruotėje.

Tiesa, apsigyvenęs Lebedevkoje, ten, kur šeima buvo ištremta, jis ten susirado žmoną Olgą, kuri atsisakė priimti lietuvišką pavardę, tad Juozas sutiko priimti žmonos pavardę ir tapo Mališevu.

Deja, dabar brolis su seserimi sako bendraujantys ne taip ir dažnai: abu jau yra senoliai, nelengva vienas kitą suprasti telefonu, jau nekalbant apie galimybę vykti į susitikimus.

2013-07-27

Šeštadienis

Šeštadienis buvo visiškai užimtas darbais – privalėjome pabaigti kryžių ir kapinių tvorą Verch Kamenkoje. Ryte dar tęsėsi vakarykštis lietus, tad darbus pradėjome lašnojant lietui. Mes nusprendėme nepasiduoti: išsitraukėme neperšlampamus lietpalčius ir čiupome kirvius ir plaktukus. Po kelių valandų, matyt, lietui atsibodo lyti, nes pamatė, kad mes nepataisomi ir niekur neeisime, tad jis davė mums ramybę.

Antroje dienos pusėje pamatėme giedrą dangų ir tvorą kalti ėjosi vis sparčiau. Žinojome, kad

šiandien darbus turime baigti, bet baiminomės, kad darbai labai nenusitęstų į vakarą, nesinorėjo grįžti, kai pradės temti, juo labiau, po darbų tikrai norėsis išsimaudyti.

 

Tačiau misijos dalyvių spartumas pranoko lūkesčius, darbus baigėme šiek tiek po šeštos vakaro ir kai vaikinai jau kėlė kryžių, atėjo palengvėjimo ir ramybės jausmas. Iš tiesų, kai stovi prie kapinių taigoje, kuriose greičiausiai niekas nesilankė dešimtmetį ir, vargu, ar lankysis artimiausią dešimtmetį, susimąstai apie savo laikinumą žemėje ir tai, ką prasmingo esi nuveikusi kitų labui, kas apie tave išliks žmonių atmintyje.

Pabaigę darbus dar norėjome kelias minutes pastovėti prie kapinių ir į jas gerai įsižiūrėti, viliuosi, tai padėjo išsaugoti kapinių ir mūsų darbo vaizdą atmintyje.

2013-07-26

Penktadienis

Penktadienį aš likau stovykloje, nes buvo nuspręsta, kad visų merginų prie darbų nereikės. Mano užduotis buvo pasirūpinti maistu ir stovykla. Rytą pradėjau nuo pusryčių ruošimo, paskui, kai visa komanda išvyko į darbus, ėmiau tvarkytis: radau šiukšlių konteinerius ir į juos ėmiau nešioti išmestinus daiktus. Stebėtina, kiek šiukšlių per kelias dienas gali jų sukrauti 16-os žmonių ekspedicija: vien daržovių lupenos sudaro nemenką šiukšlių maišo dalį.

Vėliau dirbau su tekstais iš susitikimų su lietuviais, o antroje dienos pusėje mūsų stovykloje prasidėjo sujudimas. Pasirodo, kaime vakare bus vestuvės. Atėjo moterys, kurios turėjo gaminti puotai vaišes.

Su jomis truputį pabendravome, nenorėjau maišytis po kojomis, tad bandžiau mandagiai pasišalinti, bet man nepavyko. Jos viską norėjo žinoti: ką Lietuvoje valgome, kaip rengiamės, ar maisto ir drabužių kokybė tikrai yra geresnė, kiek kas kainuoja ir kiek žmonės gali uždirbti. Tada pasakojo apie savo kaimelį: Lebedevka yra aplinkinių kaimų traukos vieta, man psichiatrinėje ligoninėje daug darbo vietų. Būtent dėl to čia ir maisto prekių parduotuvių – keturios, o juose pasirinkimas ne toks jau ir mažas.

Be to, moterys atkreipė mano dėmesį ir į kitą dalyką: Lebedevkoje yra jaunimo, pirmiausiai, tai pareigūnai, kurie yra pasiruošę pagelbėti, jei iš psichiatrinės kas bėgtų, ar kaimelyje kiltų kokie neramumai. Vienas toks pareigūnas buvo priskirtas ir mūsų ekspedicijai prižiūrėti bei saugoti. Penktadienį teko pasikalbėti su juo. Jo manymu, artėjančios vestuvės yra palyginti nedidelės – tik 50 žmonių. Be to, dar ir trumpos, nes truks tik savaitgalį.

Paklausus, kas yra didesnės vestuvės, pareigūnas paaiškino: apie 150 žmonių, šventė trunka dvi dienas, o pratęsimas – dar penkias, bet, pavyzdžiui, gamtoje, t.y. taigos miškuose.

Vakaras atėjo greitai, bet misijos dalyviai atvažiavo vėliau nei planuota: po darbų sustojo praustis prie pakeliui esančio karjero, nes Lebedevkos užpelkėjusi upė Bočianka labai stipriai žydėjo – tiesa, joje taip pat teko maudytis, o kai ten pametėme muilą, žydinčių augalėlių sumažėjo.

Vakarienei jau ketinau kaisti puodus, bet čia vestuvėms gaminusios moterys sukilo: tiek prigaminta, prašome valgyti! Ir prasidėjo: pirmiausiai – blyneliai su sviestu, po to keptos bulvytės ir galiausiai – kiaušiniai. Taigi, kai visko paragavome, sutarėme, kad vakarienės gaminti jau nėra prasmės ir dabar puikus metas nueiti surasti Birutės Kamarauskienės brolį Juozą Mališevą (anksčiau – Česnulevičių). Taip ir padarėme.

Tiesa, jis nelabai suprato, kas mes tokie ir kodėl pas jį atėjome, nors lietuviškai mus iš esmės

suprato. Kai jam padovanojome atviruką su Vilniaus katedros vaizdu, jis nustebęs sakė, kad šį pastatą kažkur matė. Suprasti jį taip pat buvo nelengva – senolis nelabai aiškiai kalbėjo, o mums už nugarų telkėsi baisi audra, kojas ir veidus puolė uodai ir mašalai, tad išsiaiškinę jo atvykimo į Sibirą aplinkybes ir išklausinėję, kaip jam sekasi dabar, pamažu atsisveikinome ir suskubome į stovyklą.

2013-07-25

Ketvirtadienis

Į Verch Kamenką pajudėjome anksti iš ryto. Mūsų nuostabai, nuvežti mus į vietą, esančią už maždaug 15 km nuo kaimo, atvažiavo sunkvežimis su priekaba. Jis mus maždaug per valandą nugabeno per taigos purvynus į Verch Kamenkos kapines uždengusį mišką.

Kai pamačiau kapinių vietą, negalėjau patikėti savo akimis. Tai buvo paprasčiausias miškas, nevalytas daugiau nei kelis dešimtmečius. Visa erdvė buvo užversta krituoliais, vienoje kitoje vietoje kyšojo medžių šaknys, kelmai, supuvę ir sutrūniję medžiai. Apie kadaise čia buvusias kapines buvo galima spręsti tik iš kelių nunykusių medinių tvorelių.

Ankstesnes Kulimeso kapines valėme rankiniu būdu: medžius smulkinome kirviais ir rankiniais pjūklais. Jei šitas kapines būtume tvarkę rankomis, rudeniop į Lietuvą gal ir būtume grįžę. Laimei, pavyko susitarti su šalia esančios miško kirtavietės savininku ir jis mums skyrė traktoristą su traktoriumi, kuris iš miško su technika išvilko didžiąsias pušis. Dar pridėjo ir benzininį pjūklą, su kuriuo darbas ėjo mažiausiai dvidešimt kartų greičiau.

Kai bandžiau mažesnį medelį perpjauti rankiniu pjūklu, traktoristas ėjo pro šalį ir su nuostaba paklausė: „Ką čia darai?“. Tada supratau, kad geriau jau eisiu rinkti šiukšlių, nes toks mano pjovimas jokios apčiuopiamos naudos neatneš.

Iki vakaro iš kapinių buvo išvilkti didžiausi virtuoliai, šiukšlės surinktos į kalną ir sudegintos, ėmėme ruošti kuolus tvorai, tai yra juos nužievinti ir apdeginti, kad žemėje lėčiau pūtų.

Grįžę į stovyklą buvome labai maloniai nustebinti: Lebedevkos mokyklos direktorės pavaduotoja mūsų laukė su jos virta kaimo sriuba: tai buvo burokėlių ir įvairių daržovių patiekalas. Nepaprastai skanu! Mes dar turėjome skanios lietuviškos duonos, lašinukų, kurių į kelionę buvo įdėję artimiemi ir suruošėme tikrą puotą. Deja, pati mokyklos direktoriaus pavaduotoja buvo labai kukli ir vos įkalbėjome ją paragauti mūsų mėsyčių ir duonos, nes vis kartojo, jog turi bėgti pas šeimą. Ji nesutiko likti vakarienės, kurią pati ir paruošė.

2013-07-24

Trečiadienis

Stovyklauti buvo tikrai smagu ir labai džiaugiausi, kad palapinėje pavyko išnaikinti visus uodus, nes kai ryte ėjau ruoštis pusryčių gamybai, pamačiau kiek uodų laukė mūsų išlendant ir palapinių. Tą rytą patikėjau, kad taigoje iš tiesų uodai galėtų suvalgyti vadeliotoją, arklį ir keleivį per kelias valandas, jei šie neturėtų jokių apsaugos priemonių.

Mūsų pasitikti į stovyklavietę atvažiavo vietos administracijos atstovė Oksana ir su ja vykome į buvusią Lesnoje geležinkelių stotį ir šalia buvusias kapines. Deja, ten lietuvių kapų jau neradome.

Tiesa, kapinės, nors dar naudojamos, didžiąja dalimi buvo apleistos. Net kelių dešimčių senumo kapai atrodo pamiršti ir apžėlę, su jau baigiančiais supūti mediniais kryžiais.

Iš kapinių pajudėjome į Jurginsko rajono miestą Jalutorovską, pakeliui patikrinome, kokių maisto produktų mums gali reikėti ir jų nusipirkome. Jalutorovske susitikome su lietuvių tremtine iš Marcinkonių Birute Kamarauskiene, mergautine pavarde Česnulevičiūtė. Susitikimas truko neilgai, tačiau močiutės pasakojimas sugraudino, žinoma, susigraudino ir ji, prisimindama sunkius laikus: kaip dirbo Lebedevkos psichiatrinėje ligoninė, kaip jos mama su seserimi išvyko į Lietuvą ir kaip jų šeimai jau būtų neužtekę vietos glaustis pas pažįstamus Lietuvoje.

Po pokalbio su B. Kamarauskiene supratau, kad gyvenimas kartais susiklosto ne taip, kaip žmonės norėjo ar planavo, o laikas įgyvendinti tai, apie ką svajoji, yra labai trumpas. Dabar B. Kamarauskienė į Lietuvą grįžti neplanuoja: Tiumenėje gyvena jos dukra, anūkai, be to, jaunesnės kartos lietuviai nemoka lietuviškai, o vyras Jonas Kamarauskas – jau miręs.

Po susitikimo patraukėme į Lebedevką, kur mūsų laukė didžiausias darbas: sutvarkyti Verch Kamenkos kapines ir aplankyti Lebedevkos kapinaites, kuriose yra palaidoti ir B. Kamarauskienės giminaičiai.

2013-07-23

Antradienis

Antradienį ryte pabudome lovose, vaikams ir jaunimui skirtoje buvusioje karinėje, o dabar sporto bazėje Avanpost. Jau senokai taip saldžiai nemiegojau, pagaliau – patalynė ir čiužinys. Ryte išėjau pasižiūrėti plakatų, kurių netrūksta vaikų jaunimo bazėje. Visi jie susiję su kariuomene: vieni moko, kaip žygiuoti, kiti skelbia, kaip smagu dalyvauti sporto – karinėse veiklose, iliustruoja istorinius įvykius, pavyzdžiui, Antrąjį pasaulinį karą, įvairius mūšius.

Kieme išrikiuota karinė technika: daugiausiai tai – tankai ir šarvuočiai. Netoliese prie bendrabučių, kuriuose mes gyvenome, yra stovykla, pritaikyta gyventi lauko sąlygomis: ten įrengtas palapinių miestelis, lauko dušai, scena.

Visam sporto kompleksui priklauso ir bendros patalpos, pavyzdžiui, valgykla, tiras, administracinis pastatas, aktų salė. Man, kaip atsakingai už pusryčius tą dieną, buvo didelis džiaugsmas sužinoti, kad mums bus galima pusryčius pasigaminti ant elektrinės viryklės. Tai reiškia, kad nereikės kūrenti laužo, o puodus ir lėkštutes greičiausiai čia pat galėsime ir išsiplauti, nes ten, kur yra viryklė, paprastai būna ir kriauklė.

Papusryčiavę nuvykome ieškoti traukinių bėgių ir stotelių prie anksčiau buvusių lentpjūvių. Aplankėme kaimą Novij Tap, kur radome keturis lietuviškus kapelius, pabendravome su kaimo seniūnu Vladimiru Aleksandrovičiumi, kuris papasakojo apie kaime gyvenusius lietuvius: jų darbštumą, darbus ir tai, kaip jie leisdavo laiką po darbų. Kaimo seniūnas sakė, kad jį stebino tai, jog lietuviai po darbų eidavo su daina, be to, kaimo gyventojai pastebėjo, kad retas jų piktnaudžiavo alkoholiu.

 

Vakarop dangus buvo apniukęs, tačiau mes nusprendėme surizikuoti ir miegoti palapinėse. Radome gražią vietą stovyklai, tiesa, netoli kaimo kelio, bet šalia buvo ir upė, kurioje ėjome vakaro ir ryto maudynių. Matėme, kaip keliuku pravažiavo keli jaunuoliai ant motociklų, po to jie važiavo atgal, bet, ačiū Dievui, oras buvo giedras ir jokių nemalonumų neturėjome.

Vakare prie laužo buvo ištrauktas dainynas ir dainos skambėjo viena po kitos. Už, kaip supratau, nepaprastai skanią bulvienę su dar iš Lietuvos atvežtais lašinukais ir merginų pririnktais grybais,

padėkos dainos sulaukė merginų komanda. Tačiau sutemus po ilgos dienos akys ėmė pačios merktis, todėl visų dainų, manau, neišgirdau.

Naktį pabudau palapinėje ir labai išsigandau: man pasirodė, kad girdžiu, kaip kažkoks miško žvėris uosto palapinę. Atsimerkiau, gulėjau labai tyliai ir išgirdau, kaip dar kartą šlamštelėjo palapinės kampas prie pat manęs. Jau įsivaizdavau, kaip vilkas suka ratus aplink mūsų palapinę: o gal jis ir ne vienas? Miegojome trise: aš, Matas ir Laura, kad būtų saugiau. Staigiai atsisėdau ir ėmiau klausytis, gal išgirsiu dar ką nors ir reikės žadinti draugus. Pabudo ir Matas, jau klausėme abu. Tačiau daugiau jokių garsų nebebuvo ir pasitarę nusprendėme, kad ne, tai ne vilkas. Reikėjo miegoti toliau. Bet vos atsigulusi į vietą supratau, kas man sukėlė nerimą: palapinė juda, kai miegantys šone vartosi. Matyt, po vakarinių kalbų apie žvėris per miegus nesupratau palapinės čiuženimo garso ir pagalvojau, kad tai vilkas uosto mūsų namus, kai iš tikrųjų Laura paprasčiausiai pasisuko ant kito šono. Ryte, aišku, buvo iš ko pasijuokti.

2013-07-22

Pirmadienis

Pirmadienio rytas mums išaušo anksti – reikėjo pabaigti darbus Kulimeso kapinėse ir išvykti iš Aksarina kaimo. Pasiskirstėme darbais: dėl audros visą laiką gyvenome mokyklos sporto salėje, todėl merginos liko tvarkytis, pakuoti bendrų daiktų ir gaminti pietus, o vaikinai išėjo nuimti kryžių laikančių konstrukcijų ir pabaigti montuoti aplink jį esančią tvorelę.

Apie pietus merginų darbai buvo baigti, todėl visos išėjome į kapines. Ten vaikinai taip pat jau baigė darbus ir kartu grįžome į mokyklą.

Pamatyti, kaip pabaigtas pirmasis mūsų kapinių tvarkymas buvo šventė. Kulimeso kapinių kalnelis pagaliau vėl priminė, kad čia yra palaidoti lietuviai. Aišku, gaila buvo pjauti mažus krūmokšnius ir kitus augaliukus, kurie jau žydėjo, bet kai ant kalvelės iškilo kryžius, aš supratau, kad tikrai vertėjo kelias dienas kovoti su taigos augmenija, vilkti medžius iš miško ir krauti juos į laužą.

Kai ėjome iš kapinių, dar kartą pasižiūrėjau į kryžių, jis atrodė liūdnas ir vienišas. Greičiausiai niekas jo nelankys, bet mes žinosime, kad Kulimeso kapinėse yra mūsų pastatytas mažas paminklas ten likusiems lietuviams ir apie tai papasakosime kitiems, o galbūt vieną gražią dieną pro ten vyks lietuvis ir apsidžiaugs pamatęs lietuvišką kryžių.

Spėjome papietauti ir išvažiavome į Tiumenę, kur mus apgyvendino vaikams ir jaunimui skirtoje buvusioje karinėje, o dabar sporto bazėje Avanpost.

Išvažiuojant pagalvojau, kas šias dienas man buvo sudėtingiausia. Turiu pripažinti, kad pirmosiomis dienomis buvo nepaprastai sunku ištverti uodus ir kitokius geliančius vabzdžius, jie lyg tyčia kąsdavo ten, kus skaudžiausia: po akimi, prie lūpų, į kaklą, nugarą. Vabzdžių buvo visur: miške, lauke, valgymo ir miegojimo patalpose, autobuse. Tinkleliai buvo tikras išsigelbėjimas, jei jie fiziškai nepriglusdavo prie odos taip, kad parazitai galėtų įkasti.

Na, o visa kita buvo darbas, kuris nors ir buvo vietomis sunkesnis, neatrodė per daug sudėtingas ar nepakeliamas. Vandens nepritrūkome, o kai paskausdavo rankas nuo krūmų pjovimo ar šakų vilkimo link laužo, draugiškai pasikeisdavome darbais, pavyzdžiui, buvo galima prižiūrėti laužą ar eiti rinkti mažesnių šiukšlių į kapines. Džiaugiuosi, kad darbus pavyko pasidalinti draugiškai ir natūraliai, mums nereikėjo prižiūrėtojo ar darbų vadovo, kuris pasakytų, kaip tvarkyti mišką. Pasiskirstėme darbais dienos pradžioje ir visiems buvo aišku, ką reikia toliau daryti.

2013-07-21

Sekmadienis

Sekmadienio rytas išaušo labai gražus, giedras. Palyginti su tuo, koks dangus buvo šeštadienį po pietų, net sunku patikėti, kad čia buvo liūtis. Tačiau antroje dienos pusėje lyg iš niekur vėl atslinko debesys ir vėl pradėjo lyti. Taigi, darbui turėjome du pusdienius: šeštadienio ir sekmadienio.

Pirmiausiai reikėjo atidengti Kulimeso kapinių kalnelį. Iki mūsų atvažiavimo jis atrodė kaip milžiniškas krūmynas, o pro jaunus augalus nesimatė vienintelio ten išlikusio kryžiaus – jis pastatytas jaunam berniukui, mirusiam 1957 m. Darbai pasidalinome: merginos ėmė pjauti krūmus, vaikinai – sausuolius, po to viską sukrovėme į laužą.

Iš pradžių mus kando uodai, bet kai sumažinome krūmų kiekį ant kapinių kalvelės, atskrido musės, bet kol kas vabzdžių antpuolius dar galima kentėti. Išvalę kalvelę nuo sausuolių ir krūmynų, vaikinai suorganizavo trūkstamas medžiagas: cementą, armatūrą, medieną tvorai. Visa tai buvo panaudota sekmadienį statant ir tveriant kryžių.

Tiesa, vietos gyventojai pamatę, kaip mes apdeginame kuolus tvorai jau norėjo juos pasiimti sau, sakydami, kad jiems mediena praverstų namie, bet kai paaiškinome, kad jie reikalingi kapinių tvorai, vieni kitus supratome. Sutarėme, kad jiems sukrausime į priekabą nereikalingas nugenėtų medžių šakas.

Į Kulimeso kapines savaitgalį buvo atvykęs ir vietos policijos pareigūnas (neseniai Rusijos milicija buvo pervadinta policija), kuris buvo labai mandagus, apžiūrėjo mūsų statomą kryžių, planuojamą tvorą, palinkėjo mums geros kloties ir išvyko.

Sekmadienį teko apsilankyti ir nykstančiame lietuvių kaime Bačelinas, deja, teko pasikalbėti tik su vienu gyventoju. Jis sakė, kad kaime taip pat negyvena, o atvažiuoja čia kaip į sodybą: aplink yra kur žvejoti. Apie lietuvius pasakojo taip pat nedaug, tik tiek, kad čia jų nemažai gyveno, o dabar jų namai yra supuvę.

Antroje dienos pusėje mus užklupo lietus, taigi reikėjo skubėti po stogu. Grįžus į mokyklą jau buvo atėjęs naujai pamainai sargas. Su juo teko persimesti vienu kitu žodžiu. Pasirodo, jis taip pat yra kilęs iš Bačelino, jo tėvas buvo tremtinys iš Ukrainos. Tačiau dirbti jaunystėje jis vyko į Ukrainą, kur ir sutiko savo būsimą žmoną. Ten pagyvenusi 6-erius metus šeima susilaukė pirmosios dukters, kurių dabar turi tris. Bet vietos gyventojų siaubui, įvyko Černobylio avarija ir šeima nusprendė vaikų labui kraustytis į Sibirą, įsigyti karvę ir pasirinko grįžti į šalia Bačelino esantį kaimą. Sargas pasakojo, kad dabar gailisi savo tokio sprendimo, bet kelio atgal nelabai yra: jam jau 55-eri, o būnant tokio amžiaus gauti darbą Tiumenėje nelengva. Be to, šeimos pajamos nėra didelės. Tačiau jo dukterys mokosi ir greičiausiai ims dirbti miestuose, viena jų kaip tik šią vasarą ieško darbo kaip jauna gydytoja.

Artėjant vakarui mūsų stovykloje mobilizuotos merginų pajėgos: pasiskirstėme, kad merginos yra atsakingos už maisto ruošą, o vaikinai už statybas ir kitus ūkinius darbus. Tad kiekvieną vakarą drauge gaminame maistą, ruošiamės vakarienei.

 

Dienoraštis:

Liepos 17 d.

Saulėtas rytas, pabudau anksčiau už žadintuvą, juk diena ypatinga: ne tik misijos pradžia, bet ir mano gimtadienis…

Ne vienas sveikinimo skambutis ar trumpoji žinutė nuteikė šventiškai, bet lengvas jauduliukas vistiek gyveno krūtinėj.

Daiktai sudėti, kuprinė pasverta – 9,2 kg. Atrodo, tik būtiniausi daiktai…

Mamytė davė šventintos Agotos duonos ir išleido su ašarom akyse, kaip į karą, juk myli, rūpinasi.

Pradedant kelionę iš Alytaus į Vilnių dar sustojimas vaistinėje, juk aš atsakinga už vaistinėlę, t. y. už žmonių sveikatą visos ekspedicijos metu. Tad reikėjo apie viską pagalvot ir pasipildyt ją dar keliomis tabletėmis, baigus penkis medicinos kursus žinių tam turi pakankamai, tik pasitikėjimo dar ir praktikos trūksta, o visada gali daug kas nutikt…

Vilniuje visa komanda,15 žmonių susitikom anksčiau, gavom iš Arno paskutinę informaciją, pasiūlymus palikt mobiliuosius telefonus Lietuvoje, bet aš nedrįsau.

Išlydėtuvės… Dovanos, palinkėjimai, žymūs žmonės, žurnalistai – dėmesys su dideliu lūkesčiu, kad prasmingai praleisim tas dvi savaites įpareigojo nenuvilt.

Kelionė prasidėjo. Pirmas sustojimas – Minskas. Ten komandos nariai pasveikino su gimtadieniu, užpūsta žvakutė, suvalgytas tortas – ar gali būt geriau?

Apie laukiančią gerą misiją bylojo komandos narių nuoširdumas, pokalbiai traukinyje.

Pagalvojau, juk pasaulio lietuvių vienybės diena ir čia mes skirtingi 15 žmonių išvykstam bendro tikslo vedami. Tik neramus miegas traukinio vagone, juk nežinai kas laukia rytoj ir ateinančias dvi savaites

Liepos 18 d.

Iš tiesų apsidžiaugiau, kad traukinio personalas praėjo žadindamas visus keliautojus, nes miegas buvo ne koks, jei išvis miegojau…. O bendraujant laikas bėga greičiau ir smagiau, tuo labiau kada dar tiek daug yra ką kalbėt su praktiškai visai nepažįstamais žmonėmis.

Pavalgius pusryčius buvo galima pasigrožėt Maskvos pastatų stogais, matomais per traukinio langus.

Maskvos geležinkelio stotyje pasitiko malonus ambasadorius ir palydėjo mus į oro uostą, iš kurio turėjome išskristi į Tiumenę.

Po kelių valandų skrydžio buvome jau vietoje, kur laukė susitikimas su ekspedicijos vadovu Gintautu Alekna. O tiek teko apie jį girdėti… Pirmas įspūdis nenuvylė, tvirtai paspaudė ranką ir džinsiniai šortai bylojo apie jo jaunatviškumą – viskas bus gerai.

Tiumenėje lijo… bet kelionė iki šios nakties nakvynės vietos buvo „prilipus“ prie lango, įdomu pastebėt vietinį gyvenimą: rusiškomis dainomis ir skurdu nekvepėjo, išties,tikriausiai turtingiausia Sibiro vieta,turtinga savo naudingosiomis iškasenomis, statybos, žmonių apranga – visa kvepėjo civilizacija ir kultūra.

Pavargus po dienos, kupinos kelionių įspūdžių, motyvacijos įkvėpė pokalbis su G. Alekna, žmogumi, kuris praktiškai paskyrė savo gyvenimą informacijos rinkimui ir kapinių paieškai. Parodė nuotraukų iš savo kitų ekspedicijų ir filmukų.

Po vakarienės pasidarėme rytojaus pirkinių sąrašą, nes artimiausias tris dienas neplanuojame būti didesniame miestelyje, o reiks įrankių ir maisto.

Vakare išėjome į miestą, sustojome pasigrožėti vakariniais miesto vaizdais prie upės kranto, Donatas fotografavo, o mes kalbėjomės.

Šįkart kambariu dalinausi su Silvija – atvira, draugiška, įdomi mergina, kur ji tik nesuspėjo pabūt per savo gan trumpą gyvenimą. Nuostabu. Tokie žmonės motyvuoja ir negaliu nepaminėt jos nuoširdžios šypsenos grožio. Ilgai mergaitiškai neplepėjom – miegojom.

Liepos 19 d.

Po skanių pusryčių, pieniškos dešrelės su grikiais mūsų hostelyje, kuriame praleidome naktį. Turėjo laukti susitikimas su lietuvių tremtinių dukra Liudmila. Matas viską organizavo, nes jis buvo mūsų komandos vadas. Jį gražiai pavadinome direktoriumi. Jis atsakingas ir pareigingas, racionaliai reaguojantis į bet kokią situaciją.

Pasirodo Liudmilos giminaitė iš Druskininkų perdavė jai nuvežti mažą siuntinuką, o mums už paslaugą – šakotį, kurį suvalgėme dar traukinyje.

Va, tada supratau, kas ne taip, kalbos barjeras skiriantis mane ir rusakalbius žmones. Aišku, negaliu skųstis, kiti mielai paversdavo, bet pačiam bendraut – maloniau.

Pažintis su ja dar nesibaigė. Ji pažadėjo mus palydėt iki Kulimeso kapinaičių.

Smagu, kad įvykdėme pirmą užduotį. Nors perdavėme tik kažką materialaus, bet, manau, sutvirtinome giminystės ryšį ir Liudmilai teko prisiminti savo šeimos istoriją. Šalia buvo ir jos dukra. Jaunoji karta žinos kur jos šaknys, tai labai svarbu.

Kelionė į prekybos centrą… Gražiai pasiskirstėm: mergaitės maisto, berniukai įrankių. Gerai, kad mūsų Erikutė buvo padarius sąrašą, tai nusipirkom visko, ko reikėjo. O kiek dėmesio iš ekspedicijos dalyvių sulaukė ledų šaldytuvas – Eskimo ledai folijoje! Aš to neprisimenu, kad būtų buvę Lietuvoje. Tad reagavau ramiau, bet ledai skanūs.

O prekybos centrai panašūs į Lietuvoje esančius. Mitai, kad Rusijoje nėra ką pirkt, manau, turi būti sunaikinti.

Aš labai lengvai rašau – nuvažiavom, parvažiavom, bet iš tiesų viskas vyko labai organizuotai. Kodėl? Tiumenėje mus pasitiko Marija, berods, ji dirbo vietiniame jaunimo reikalų departamente. Su ja G. Alekna viską suderindavo, kada ir kur. Tai labai palengvino ekspediciją. Išties malonus sutikimas ir rūpestis iš vietinės valdžios labai jautėsi.

Nuvykus pora šimtų kilometrų nuo Tiumenės ryškėjo Rusijos kaimo vaizdas: nedideli namai, su ne kruopščiai sutvarkytais kiemais ir dekoruotais namo vartais, ir retai kur matomu žmogumi.

Šįkart kelionėje sėdėjau su Tomu. Tai žmogus, kurį pažinojau dar prieš ekspediciją. Juk kraštiečiai esame. Kartais atrodo, jog jo gyvenimo šūkis: svarbu ne ūgis, o smūgis! Viską tvirtai ir ryžtingai gyvenime daro, dar po bandomojo žygio man sakė: jei mane atrinks – padarysiu savo darbą tinkamai, kaip karininkas. Manau, tai jis padarė puikiai.

Ir štai gavom komandą lipt iš autobuso,ir išsikraut daiktus. Atvykome į Kulimeso kapinaites. Pagalvojau, čia kapinės? Bet niekam to nesakiau. Tad kuo jos skiriasi nuo paprasto miško? Į šį klausimą atsakiau, tik kitą dieną.

Ir pirmas susidūrimas su vietos uodais nebuvo malonus. Pirmoji taktika buvo bandyti nužudyti visus. Antroji, pripažint, kad jie stipresni, ir užsidėti apsauginį tinklelį bei bandyt atbaidyt „Benz“ tirpalo kvapu, kurio tikriausiai nepamiršiu visą gyvenimą. O gal net ir skonio.

Nors visi buvo ištroškę gyvenimo lauko sąlygom, bet išgąsdino vietos valdžios oficialus raštas apie galimą liūtį. Tad bendro konsiliumo pagalba nusprendėme pasinaudoti pasiūlymu miegoti netoliese, apie porą kilometrų nuo čia esančios Bačelino kaimo mokyklos sporto salėje.

Mokykloje mus maloniai pasitiko direktorė ir grindų lako kvapas, kuris priminė dar mano rugsėjo pirmų dienų kvapą pradinėje mokykloje. Liudmila pavaišino mus obuolių ir žuvies pyragais. Mokyklos bendruomenei padovanojome atvežtą visų kurtą paveikslą per Misija Sibiras palaikomąjį koncertą. Nusifotografavome ir ji paliko mus vienus įsikurt.

Vakare kas sau: Tomas su Kotryna nepraleido progos pasportuot – pasinaudojo sporto sale, o likusi didžioji dalis rašė savo dienoraščius, nes jau įspūdžių buvo daug.

Pirmoji naktis turėjo būti praleista ant grindų. Pasitiesėme sporto salėje gimnastikai reikalingus čiužinius. Vienu dalinausi su Laura ir Oksana. Oksana buvo viena iš tvirtesnio, visą laiką teisingo balso savininkė ir puiki vertėja. Laura, švelnioji ekspedicijos dalyvė, kažin ar ji galėtų ką nors nuskriaust? Manau, ne.

Liepos 20 d.

Pirma diena darbo… gal ne visai tikėtasis kapinių vaizdas: be paminklų, kryžių ar daug kauburėlių. su daug medžių ir krūmų. Nenuostabu, juk jos buvo sudegintos…

Iš pradžių darbas ne visai puikiai sekėsi. Pritrūko organizuotumo ir darbų pasiskirstymo. Tačiau tai tik keliolika minučių chaoso, kurį greitai sustygavo Donatas. O kad visi visuose savo darbuose taip entuziastingai imtųsi veiklos.

Šios dienos darbas buvo: iškirsti nereikalingus krūmus, išnešt ir sudegint nulūžusius medžius, tad vieni pjovė, kiti nešė, treti degino.

Turbūt tada savęs ir paklausiau, koks tikslas? Pirma, jei ten dūla lietuvių palaikai, tai kodėl netvarkyt, juk tokios mūsų tradicijos. Lietuvoje esančių kapai puoselėjami, o čia palikt gamtai tvarkytis. Būtų neteisinga taip galvot. Antra, mūsų darbo simboliškas tikslas išsaugot istorijos dalelę ateities kartoms ne paminklų pavidalu, o jaunimo galvose. Per pristatymus Lietuvoje sužadinant jų žingeidumą, pasidomėt, suprast, kiek mūsų šalis iškentėjo, bet dar gyva ir vis atsitiesinėja. tad turim kažką parodyt.

Tik darbas truko neilgai. Jį nutraukė Aleknos ilgametė patirtis Sibire. Gyvenant gamtoje ir šifruojant gamtos signalus… iš tolumoje pasirodžiusio debesies išties prapliupo lietus. Spėjome sugrįžti. Tik dalis drąsių vaikinų pasiliko užgesint laužo. Grįžo suliję.

Ir kaip pasakojo tremtinė Staselė, Tiumenėje nebūna apsiniaukusių dienų. Po lietaus vėl pragiedrėjo dangus, išėjom į kaimą pasivaikščiot.

Kaime žmonės draugiški, bendraujantys, visur pilna paleistų gyvuliukų: ožkos, karvės, avys…

O kiek ir linksmybių būta – Neringai leido vietinis traktoriui pasėdėt ir nusifotografuot, o Donatą pavežėjo su motociklu, lyg to Lietuvoj nebūtų, bet vistiek smagu.

Liepos 22 d.

Po kelių dienų darbo, akys jau kitaip viską matė: nuostabi vieta kapinėms, kalniukas, pro šakas krentantys saulės spinduliai – nesunkiai buvo galima įsivaizduot kryžius ir jaukią amžino poilsio vietą.

Paskutinė planuojama diena šiose kapinėse. Merginoms atiteko kita užduotis, pagamint maistą ir sutvarkyt mokyklą, kurioje gyvenome. O vaikinai pabaigė statyt kryžių. Rezultatas buvo nuostabus. Nemanau, kad kas nors tikėjosi, jog darbo pabaigoje lauks toks vaizdas. Darbas, sakyčiau, profesionalus ir galima teigt, penkiolika ekspedicijos dalyvių, ką tik atitrauktų nuo kompiuterių, bet puikiai galintys dirbti ir su plaktukais, pjūklais, ir kitais įrankiais.

Grįžome į Tiumenę, kur mums nakvynė buvo suteikta vaikų karinės stovyklos teritorijoje. Turbūt daug kartų mačiau metalines lovas. Bet tik čia teko pirmą kart joje permiegoti ir dar antrame aukšte. Tai suteikė nemažai laimės. Tik pilnatis ir Sibire pilnatis, miegas nebuvo lengvas.

Su Neringa dalinausi bendru kambariu. Gal tada ir užsimezgė mūsų draugystė. Manau, kad sutikau draugę visam gyvenimui, o tai jau didelis pliusas ekspedicijai. Ji žingeidi, mokanti bendraut su žmonėmis, per susitikimus ji visada grodavo pagrindiniu smuiku, nuoširdžiai ir švelniai.

Liepos 23 d.

Antrą kartą išvykę iš Tiumenės pakeliu sustojome aplankyti Jaloturovske gyvenančios lietuvės Birutės Be galo sujaudino jos ašaros akyse, graži dzūkiška kalba ir noras dar pamatyti Lietuvą. Man

rūpėjo du pagrindiniai klausimai: kodėl pasiliko? Ir ar dar jaučiasi lietuve? Motyvas pasilikti paprastas, kada jau galėjo grįžti, jos šeimą sudarė penki asmenys, ir buvo per sudėtinga grįžt ten, kur niekas nelaukė… Ar lietuvė – sako taip, bet vaikų su vyru neišmokė lietuvių kalbos.

Sustojom Novij Tap kaime, kur lietuvių tremtinių būta. Papasakojo to kaimo senas gyventojas Aleksandras, kokie jie darbštūs ir daug dainuojantys. Apie tai bylojo ir jų statyta mokykla, ir sporto salė, iki šiol stovinčios kaime, nors praėjo jau beveik pusė amžiaus.

Šįkart stovyklavietę įsirengėm prie Jurgos upės. Pasistatėm su Neringa palapinę, išklausėm G. Aleknos mokymų, kaip saugiai įlįsti į ją neprisileidus uodų, bet tikriausiai blogai išmokom pamoką, nes miegot teko su tinkleliu ant galvos. O dar kokį efektą davė G. Aleknos gąsdinimai apie moškes, kurių niekas negirdi, tik pasekmes ryte mato…

Stovyklavietės gamtovaizdis buvo tobulas. Su Neringute pririnkom grybų vakarienei su bulvėmis ir lašinukais. Ten gera grybaut, kada tikrai reikia dar pasistengt ant grybo neužlipt, Aleksandras pasakojo, jog per dieną baravykų prirenka apie septyniasdešimt kilogramų. Nuostabu,gamta ten dosni.

Liepos 25 d.

Vakar atvykome į Lebediovką, įsikūrėme taip pat mokykloje su užrašu „Sveiki atvykę !“.

Mūsų laukė ir priėmė svetingai. Netgi pasamdė policininką, kad nekiltų joks pavojus mūsų saugumui.

Vakar Valerijus su G. Alekna apžiūrėjo kapines, Valerijus grįžo sujaudintas ir juokavo, jog turi dvi žinias: blogą ir gerą. Blogoji, jog kapinių vaizdas liūdnas, o geroji, jog netoliese yra karjerai, kur tobula bus išsimaudyt po darbų.

Kapinės buvo už 12 km, ne pačiu geriausiu keliu, tad po įspūdingos kelionės vaizdas nedžiugino akių. Ir nežinau, ar sugebėčiau kaip tai žodžiais įvertint: išlaužti, išrauti medžiai gulėjo ant kapų, tvorelių, praeiti buvo galima tik aukštai keliant kojas. Bet darbas greitai pakeitė vaizdą. Nežinau, kiek mes dar būtume užtrukę, jei ne pagalba su „benzo“ pjūklu ir traktoriumi. Ištraukti dideli medžiai, išrauta keletas kelmų. Diena buvo sunki, bet maudynės vandenyje sugrąžino jėgas ir dar vakare jų atradom pažaisti nklinį su vietiniu jaunimu. Ir tikriausiai namų sienos jiems padėjo laimėt.

Liepos 26 d.

Lietuvių kapinaitės vėl buvo pilnos darbščių lietuvių rankų. Kam rąstus degint, kam juos žievint, kam numatyt tvorelės vietą ir suplanuot, jog ji tiesi būtų. Mums su Neringa teko garbė nuvažiuot su vietiniais darbininkais parvežt geriamo vandens iš šaltinio. Neringa kelionės metu bendravo su mūsų vežėjais, kaip ji pasakojo, kalbėjo apie viską, kas mes tokie esam, kaip pakliūt į šį projektą, truputį pasakojo ir apie kapinaites, jog šalia jų esančiam smėlio karjere jie dirba ir visada bus prieš, kad jis persikeltų kast smėlio kapinių teritorijoje. Jei tik tai sustabdys verslą.

Darbą baigėm valanda anksčiau, juk kaime vestuvės, berods, visi pakviesti… vairuotojas turi anksčiau išvažiuot, juk dar turim užsukt nusipraust dienos nuovargį ir visus nešvarumus. Grįžus laukė vakarienė, sriubytė ir keptos bulvės su grybais ir lašinukais. Šeimininkės mokyklos virtuvėje taip palepino ir mus. O mes ilgesnį vakarą išeikvojome nueit į svečius pas Juozą. Gaila, nekalbėjo jis lietuviškai, bet dar skaičiuoja iki dešimties. Įdomi jo gyvenimo istorija. Žmona rusė, pasikeitė pavardė jos į savo, o dabar jos nebėra. Viskas ne taip kaip anksčiau, atviravo Juozas, ir nesibodi stikliuką pakilnot. Bet kas keisčiausia, kaip pasirodo, jis net nesuprato, jog mes iš Lietuvos, jei ne Neringa ir Justas, kurie pasiliko dar keletui klausimų paklaust pas jį, bent jie išgelbėjo susitikimą ir, manau, diedukui gražius jausmus sužadino.

Liepos 27 d.

Pirma diena, kada teko išsitraukt savo lietpaltį. Nepatinka man lietus net ir Sibire. Beje, žinom, kad šiandien turim pabaigt savo darbus, nes suplanuotas rytoj ankstus išvykimas. Nors tą dieną teko dirbt kalant tvoros lentutes, bet karts nuo karto dėmesį atitraukdavau, kaip sekasi vaikinams gamint kryžių. Darbas, kurio aš nesugebėčiau atlikt, visada žavi. Suskaičiavom vinis – trūks. Ir vėl mes su Neringa paaukojom savo pietus dėl grįžimo į kaimą jų nupirkt. Reikėjo ir antiseptiko nutept kryžiui. Parduotuvėje ir vėl pardavėjų komplimentai mūsų darbui, o kaime visi viską žino. Paskutiniai plaktuko dūžiai, pastatytas kryžius, sutvarkyta teritorija, tokiu vaizdu galėjom pasigėrėt. Tvoros kuolų galus nutepus vietinių kasyklų darbuotojų atneštu tepalu, likutį skubėjau išpilti ant kryžiaus įkastos dalies (tikiuosi, gamta labai nesupyks). Išvydau kažkieno iš mūsų paliktą rožinį, niekas neprisipažino kieno, turbūt labai asmeniška… Gal po keleto metų norėčiau ten sugrįžti, o gal geriau tegu toks vaizdas, gražių nykstančių kapinaičių lieka atmintyje…

Liepos 28 d.

Rytą skubėjom susidėt daiktus ir susitvarkyt, bet prieš tai dar suskubome į vietines Lebediovkos

kapines, yra ir ten lietuvių, dalies jų pavardės parašytos rusiškai, bet tai normalu.

Jeigu galima įsivaizduot šiukšlių krūvą iš kurios matosi kryžiaus kontūrai, tai taip, mes tai matėm, kam tai nepatiko, gal patys lietuviai taip paliko išsikasę kūnus, o gal ir ne, viskas tik prielaidos…

Bet mes atkėlėm kalvių darbo kryžių su Gedimino stulpais ir G. Alekna užsiminė, jog reikėtų grįžti, kada nors ir parvežti į Lietuva, kaip gražų lietuvių darbo pavyzdį.

Grįždami į Tiumenę dar kartelį sustojom pas Birutę. Laukė ji mūsų, bet nebuvo atvira, jaučiau tai, bet kodėl? Dar turėjom aplankyt vieną lietuvę Agotą, bet ji nenorėjo susitikt. Čia jos sprendimas, kurį gerbėme ir patraukėme į ekspedicijos pabaigą į Tiumenę.

Liepos 31 d.

Ką planavom tą įvykdėm, liko tik kelionės desertai: Maskvos ambasados organizuojama ekskursija po Rusijos sostinę ir kelionė namo, kur visi mūsų laukė.

Paskutinę naktį traukinyje nuėjau pirmoji miegot. Reikėjo susidėliot visus įvykius pastarųjų savaičių galvoje. Sunkiai tai pavyko, gal per greit ir per daug… Labanakt.

Antradienis, liepos 23

Šiandien atsikėliau anksti. Gintautas su Valera iškeliavo į FSB būstinę, tvarkys dokumentus, mus „surašys”, kad toliau galėtume tęsti ekspediciją. Iškeliausime apie devintą. Kol yra laisvo laiko, sėdžiu stovyklos barako koridoriuje ir adau tinklinius marškinius. Suplėšyti benešiojant rastus, keliose vietose pradeginti besisukinėjant prie laužo (lydosi jie lengvai, o vietose, kur išsilydžiusi plastmasė limpa prie odos, kaipmat kyla pūslės), bir et pravers. Oi, kaip pravers. Tiumenės regionas visą Rusiją ne tik nafta ir dujomis, tačiau ir įvairaus kalibro geliančiais, kraują siurbiančiais vabzdžiais aprūpina. Kol kas geriausiai pažįstami esame su uodais, bet netrūksta ir mūsuose sutinkamų aklių, sparvų, gylių, dydžio per gerą nykštį. Tie geri. Kai įgels, brolyti, tai staugti norisi. Užtat judam, krutam, kad ant kupros nenutūptų, vandens pavėsy gurkštelėjai kelis gurkšnius ir atgal bėgi. Į darbą, kad tik vietoje stovėti nereikėtų. Žodžiu, puiki motyvacinė priemonė.

Vos pabaigiau taisyti savo šarvus, grįžo mūsų “diplomatai”. Dokumentus pavyko sutvarkyti, leidomės į kelią. Kelias ilgas, artimiausiomis dienomis teks daug pamatyti: Sosnovkoje bei Lesnoj buvusių miško ūkių griuvėsius, Novyj Tap gyvenvietės kapines, galiausiai apsistosime Lebediovkoje, kaime, apie kurį teko tiek girdėti: apie lietuvių tremtinių Miško gatvę, vietinių praminta Banditskaja (suprask, banditų), apie sunkius miško darbus, kuriuos teko mūsų protėviams dirbti.

Novyj Tap – kaimas prie Tapo(vienas iš Tobolsko intakų) upės. Čia irgi lietuvių būta. Kalbiname vietinį gyventoją Vladimirą Aleksandrovičių. Jis Lietuvoje yra buvęs, tiesa, ne pačiomis maloniausiomis aplinkybėmis – karo metais kalėjo vokiečių lageryje Alytuje. Bet mums įdomiau, kas nutiko su lietuviais čia, Sibire. Vladimiras lietuvius prisimena, kaip gerus darbinkus, kurie dirbdavo visą darbo dieną. Vietinių brigada popiet miegodavo, išvargę nelygioje kovoje prieš degtinės butelį. Mena Vladimiras ir lietuvių dainas, kaip skambėdavo visas kaimas, kai ryte jie eidavo į mišką, kai grįždavo iš jo vakare. Šita Sibiro idilė tęsėsi iki 1953m. kai mirė Stalinas. Per tris metus iš kelių šimtų kaime apgyvendintų lietuvių tremtinių Sibire liko vos keli. Visi kiti grįžo į Tėvynę.

„Šokinėdami” per senąsias lietuvių gyvenvietes bei darbo vietas, užsukome į Jalutorovską. Čia tikėjomės sutikti dar Sibire tebegyvenančią lietuvę tremtinę Birutę Kamarauskienę. Ir sutikome. Gyvybingą, besidžiaugiančią tautiečius pamačius.

– Laukiau jūsų. – Mūsų vizitas Birutei nėra netikėtas. – Man sakė, kad anksčiau atvyksite.

Birutės anūkas dirba policijoje. Regis, gandai apie lietuvius Tiumenės apskrityje sklinda greitai. O ji toli gražu nėra maža. Ką čia supaisysi, savotiškai netgi malonu.

Kalbėjomės apie Birutės šeimos likimą, gyvenimą Rusijoje, kaip vyksta gyvenimas Lietuvoje. Nepaprastai maloni ausiai dzūkiška tremtinės tarmė, išliko nepaisant tiek daug metų, praleistų toli nuo gimtųjų Marcinkonių. Prisiminus Lietuvą, senolės akyse kaupiasi ašaros. Virpa širdis ir ne vienam iš mūsų.

Trečiadienis, liepos 24

Praėjusią naktį praleidome miške. Laužas, bendražygiai, uodų orkestro atliekamos lopšinės – ar gali būti geriau? Ryte atsikėliau kupinas jėgų, išsimaudžiau šalia tekančioje (Valio! Toli gražu nėra paprasta Tiumenės lygumose rasti maudymuisi tinkamą vandens telkinį) upelėje. Tęsiame kelionę po buvusius miško pramonės centrus Jurginsko rajone.

Vėlyvą popietę jau atvykstame į Lebediovką. Čia mus pasitinka vietinės mokyklos direktorius, pasiūlo mokyklos sporto salę nakvynei. O kodėl gi ne? Tiesa, mūsų kaimynystėje – garsioji Lebediovkos psichiatrinė ligoninė (net plačiai paplitęs posakis liaudyje yra „tau į Lebediovką reikia”. Suprask – protas pasimaišė). Tiesiai kitapus kelio. Čia ji nuo senų laikų. Ir mūsų Birutė čia trisdešimt penkerius metus slauge dirbusi. Kaimynai, būna, ir naktimis pro langus pašūkauja, bet langai su grotomis, tvoros aukštos, miegosime ramiai.

Lebediovkoje apsistosime ilgesniam laikui. Čia mūsų laukia rimtas darbas – sutvarkyti Verch Kamenkos kapines. Jose palaidoti ilsisi kone šimtas mūsų tėvynainių. Gintautas ir Valera nuvyko apsižiūrėti. Grįžo vakarop. Valerijus, kuris šiaip jau yra linksmo būdo žmogus, atrodė susijaudinęs, kone sunerimęs. Taip jį paveikė pamatytas kapinių vaizdas. Gintautas taip pat susirūpinęs. Atrodo, kas po Kulimeso kapinių dar galėtų nustebinti. Rytoj pamatysim…

Ketvirtadienis, liepos 25 d

Vietos valdžios atstovai geranoriškai siūlosi mums padėti. Apgyvendins mokykloje, pasirūpins transportu į darbo vietą, vakare parveš. Poniškai. Ilgai nesvarstę sutinkame. Patausosime jėgas realiems darbams.

Ir štai, atrieda sunkvežimis „Ural”. Mikliai į jo priekabą sumetame savo mantas, užsiropščiame patys. Pajudame Verch Kamenkos link. “Uralas” plaukia per pažliugusį kelią, kur dar ne kiekvienam visureigiui pravažiuoti. Ramiai, užtikrintai, beveik nekrato mūsų, sėdinčių priekaboje. Po gero pusvalandžio atvykstame į vietą.

Vaizdas iš tiesų sukrečiantis. Kadaise čia buvusios didžiulės kapinės (apėjome teritoriją apsižvalgyti), viduryje taigos. Gintautas Alekna šiose kapinėse lankęsis prieš gerą dešimtį metų pasidžiaugė, kad jas lanko tik meškos – kad tik žmogus nosies nekištų. Dabar gi, vos už pusšimčio metrų, didžiulis miško plotas iškirstas, čia kasamas smėlis. Smėlio karjeras “suvalgė” senąją Verch Kamenkos gyvenvietę, esančią už poros kilometrų. Panašu, kad toks pats likimas turėjo ištikti ir kapines. Tiesa, žodis „kapinės” čia reiškia kelias dešimtis kapų kauburėlių, parvirtusių, bebaigiančių pūti katalikiškų bei stačiatikių kryžių, sukrypusių medinių kapinių tvorelių. Tiesa, buvo ir geležinių, naujesnių. Ant vienos jų drybsojo pakibusi didžiulė pušis, ko gero, pavargusi kovoti su vėjais. Smėlio karjero atsiradimas pakeitė šios vietos mikroklimatą. Atviresnė vietovė sudaro galimybę vėjui įsibėgėti, o šis jau tvarkosi, kaip jam patinka. Visa kapinių teritorija priversta nuvirtusių gigantiškų pušų. Ar mūsų jėgoms toks darbas? Kiek laiko tai pareikalaus?

Čia pagalbos ranką vėl ištiesia mūsų draugai iš Lebediovkos. Gauname pasiskolinti grandininį pjūklą, pagelbsti traktoristas, savo “arkliuku” padeda ištempti didžiulius virtuolius iš kapinių prieigos. Giliau esančius medžius traktoriumi tempti pavojinga, galime suniokoti tuos kelis dar betrūnijančius kryželius. Bet dabar jau turime taką į kapines, toliau kaip nors apsidirbsime patys.

Penktadienis, liepos 26 d

Tęsiame darbus Verch Kamenkos kapinėse. Viskas vyksta pagal įprastą scenarijų: Keliamės, valgome. Sušokame į mūsų ištikimą “Uralą”. Toliau programoje: darbas-pietūs-darbas. Grįšime vakare.

Darbai kapinėse įvairiausi. Vakar išvalėme didelę dalį miško, tačiau Gintautas dar vis “šienauja”. Krenta jauni, giraitę kapinėse formuojantys medeliai, dideli, grėsmę keliantys medžiai. Mes vis nešame, nešame. Lygesnės, ne per drūtos pušys pjaustomos į vienodo ilgio gabalus. Tai bus mūsų tvorelės atraminiai stulpai. Darbuojamės visomis išgalėmis, vis dar sukrėsti vakarykščio pirmojo įspūdžio.

Jau antrąją dieną specializuojuosi atraminių tvoros kuolų paruošimu. Imi drūtą rąstigalį, atsimatuoji keturiasdešimtį centimetrų nuo viršaus, peiliu nulupi žievę. Nužievintą rąstą kiši į laužą(ne laužą, o nedidelį pragarą užsikūrę buvome!), pavartai kaip šašlyką, kad gražiai apanglėtų iš visų pusių. Atsargiai, kad antakiai nenusviltų, ištrauki paruoštą stulpą, dedi į krūvą. Taip paruoštas stulpas bus atsparesnis drėgmei, mažiau pus, taigi, ir tvora stovės ilgiau.

Į pavakarę atvažiuoja mūsų draugas traktoristas. Namo veš. Priekaboje. Reikia pripažinti, traktoriaus priekaboje komforto nedaug. Jau po pirmojo kilometro pasiilgsti “Uralo”. Bet už tai po darbo užsukame nusimaudyti.

– Šito į vandenį dar neleiskit! Palaukim, kol visi nusimaudys. – Šaukia Gintautas. Kad po

darbų prie laužo esu neprastai nusitepęs suodžiais ir sakais suprantu ir iš to, kad Donatas prabėgom fotoaparatu vis “nušauna” mano murziną fizionomiją.

Po darbų grįžus į gyvenvietę gera ištiesti kojas, atsijungti, apie nieką negalvoti. Bet neišeina. Vis pagalvoju apie tai, kad prieš penkiasdešimtį metų tokius darbus dirbo ir mūsų tėvynainiai. Tiesa, nebuvo nė kalbų apie grandininius pjūklus, techniką. Juokas, ne darbas, ką mes čia darome palyginus su tuo. Bet ir mums veikti yra ką.

Šeštadienis, liepos 27 d

Trečioji diena Verch Kamenkos kapinėse. Esame pasiryžę darbus šiandien žūtbūt užbaigti, nors tektų dirbti iki sutemų. Bjauriau yra tai, kad vakar vakare palijo. Vos nuvykus į kapines taip pat pradėjo pilti kaip iš kibiro. Lietaus mes nebijome, kad tik vėtra neapsilankytų. Plaktukais ir kirviais kaukši dvi „tvorininkų” brigados, Valerijus su Dominyku įkasinėja stulpus tvorai sutvirtinti, iš naujo bandau įkurti tvorastulpių apdirbimo cechą. Pliaupiantis lietus įpareigoja suktis greičiau, laužas netrukus liepsnoja.

Kelios valandos po pietų. Įsimintina akimirka. Keliame čia pat vietoje pagamintą maždaug keturių metrų aukščio kryžių. Kartu su juo kyla ir mūsų mintys, tankiau pradeda plakti širdis. Atsitraukę gėrimės. Kapinių griuvėsiuose stovintis kryžius, ženklinantis lietuvių tremtinių kapavietes, visa kapinių teritorija apjuosta lygia tvorele. Mėgstantiems skaičius – 71 atraminis stulpas, 951 tvoros „pagaliukai“, 160 m perimetras. Visi paženklinti nuoširdžiu darbu, palaistyti prakaitu.

Džiaugiamės, kad šias kapines pavyko vėl „prikelti”. Ne tiek kaip kapinės ši vieta mums tokia svarbi – mirusiems jau vis tiek(o dalis jų jau ilsisi Lietuvos žemėje – čia žioji tik tuščios kapų duobės). Prieš mus – dar vienas paminklas tų svarbių mūsų tautai įvykių. Tik per plauką neprarytas besiplečiančio smėlio karjero galbūt išliks dar kelis, ar kelias dešimtis metų.

Išvykstant į Lebediovką paskutinį syk atsisuku į kapines. Vienišas kryžius dar pora dešimčių metų saugos šią vietą. Fotoaparato neturiu, todėl stengiuosi vaizdą išsaugoti atmintyje. Viduje ramu, jaučiu, kad atlikome darbą iš širdies, kaip pridera. Šitas jausmas taip pat keliaus į Lietuvą. Kryžius lieka už posūkio.

Sekmadienis, liepos 28 d

Prieš palikdami mus taip svetingai sutikusį Lebediovkos kaimą dar turimi e aplankyti Lebediovkos kapines – juk čia irgi lietuvių gyventa. Einame Lenino gatve. Gintautas sako, jog daugumoje Rusijos kaimų į kapines veda pagrindinė, Lenino, gatvė. Bet šios aš nieku gyvu nepavadinčiau didžiausia ir svarbiausia gatve. Galbūt tai rodo, kiek augo, pakito pats kaimas? Lietuvių kadaise apgyvendinta Miško gatvė jau nebeišlikusi. Tikimės, kad nors kapinėse ką rasime.

Randame. Du metaliniai kryžiai. Vienas dar stovi, kiek pakrypęs, tą nesunkiai atstatome, o kitas… Ui… Kadaise čia palaidoto žmogaus palaikus giminaičiai išsivežė į Lietuvą. Tačiau nepasivargino užlyginti duobės, pastatyti kryžiaus kaip atminimo kitiems tautiečiams. Vietiniai greitai surado paskirtį šiai duobei – bus kur mesti šiukšles.

Aš ir Dominykas skubame atsinešti kastuvų. Graužia apmaudas, kad toks kultūrinis paminklas skęsta plastikinių vainikų, kapinių tvorelių, tuščių alaus butelių ir supuvusių rastigalių krūvoje. Kasame. Pasirodo, darbas didesnis nei tikėjomės – kryžius turi ir antkapį. Apie pusės metro pločio ir kiek daugiau nei metro ilgio armatūra sutvirtinto betono monolitą. Kad pajudintume kryžių turime atkasti ir jį. Toliau darbuojamės, rankomis iš žemės rauname trukdančius kasti lentgalius, vielas. Po geros valandos darbo bandome pajudinti kryžių. Vos krusteli. Visi komandos vaikinai kimbame į kryžių, keliame sutartinai. Gediminaičių stulpais papuoštas kryžius kyla!

– Ot, šaunuoliai! – Girdžiu susijaudinusį Gintauto balsą. Matyt, tikrai nesitikėjo, kad pavyks. Į mokyklą grįžtame ramios, pakilios nuotaikos. Paliekame Lebediovką.

Pirmadienis, liepos 29 d.

Vakar vakare atvykome į Tiumenę. Darbai kapinėse baigti, čia būsime dvi dienas – iki pat skrydžio į Maskvą. Šiandien vyksime aplankyti Isetskoje kaimo, prie Tirinkulio ežero, kur lietuviai tremtiniai dirbo žvejybos įmonėje. Čia dirbo ir Gintauto mama, kaip jis juokauja “nes miško darbams netiko”. Tokių daug nebuvo, vos kelios moteriškės, kurios žvejybos sezono laikotarpiu valtimi irstėsi po Tirinkulio ežerą, tinklais žuveles gaudė. Bet vis ne nugarą po sakuota pušimi lenkti.

Dar būdami Lebediovkos į kaime aplankėme Juozą Malyševą. Juozas nėra tremtinys, jis į Sibirą atvyko paskui ištremtus artimuosius. Čia vedė moterį, kurios pavardę ir prisiėmė. Pasakojant apie žmoną, Juozo akyse kaupiasi ašaros. Juk kažkada dėl jos išsižadėjo ir giminaičių. Juozas jau nebekalba lietuviškai. Tačiau paprašytas iki dešimties suskaičiuoja be klaidų. Besibaimindami artėjančio lietaus, atsisveikinome su Juozu. Grupei patraukus namo (Su Juozu dar šnekučiavosi Neringa), Juozas paklausė:

– O jūs irgi turite ryšių su Lietuva?

Še tai Tau! Pasirodo, iš pradžių Juozas net nesuprato, kad mes iš Lietuvos atvykome jo aplankyti. Vis dėlto jis senas, einantis aštuntą dešimtį. Kaip jis nudžiugo! Klausėmės Juozo. Apie gyvenimą Lebediovkoje, apie šeimos istoriją, apie gimines, gyvenančius netoliese. Jautėme, su kokiu užsidegimu jis kalbėjo. Atsisveikinant dar kelis kartus apkabino, peržegnojo, palydėjo į kelią. Pajutę kapsinčius lietaus lašus pasiskubinome.

Iš pokalbio su Juozu ypač įsiminė viena akimirka.

– Juozai, jūs katalikas, jūsų žmona priklausio stačiatikių religijai. Ar tuokiantis nekilo jokių nesklandumų dėl to. Juk katalikų bažnyčia į tai gana griežtai žiūri.

– O mes tiesiog suėjom ir kartu sau gyvenom. Nereikėjo nieko daugiau.

Kai atsirenki, kas tau pačiam atrodo teisinga, nėra svarbu, ką kalba kiti.

Trečiadienis, liepos 31 d.

– Donatai, ar jau nori namo?

– Noriu. – atsako ne iš karto. Nepakeldamas akių nuo kameros filmuoja Maskvos dangų, pro traukinio langą šmėkščiojančius pastatus, elektros stulpus. – Ir kuo arčiau esu, tuo labiau noriu.

Daugiau nebekalbame. Mintys zuja galvoje, kaip tie plonakojai vorai, kurie taip mėgsta pavasario saulę. Apima kažkokia ramybė, kuri išlieka iki pat grįžimo į Lietuvą. Su džiaugsmu suspurda širdis išvydus pirmuosius lietuviškus kalnelius, beržynėlius. Tegu ir mažesnius, pilkesnius, nei sibiriniai beržynai, bet lietuviškus. Savus.

Liepos 17 diena

Prieš gerą valandą išriedėjome iš Vilniaus geležinkelio stoties. Misijos išlydėjimo ceremonija, kupina palinkėjimų, prasmingų žodžių, dovanų, tvirtų rankų paspaudimų ir šiltų apkabinimų padovanojo mums daug gražiausių emocijų. Paskutinis atmintyje likęs reginys- trimetės dukters besišypsančios akys: ciao, mamyte!

Traukinyje šiek tiek nurimstame, nors vis dar nesitiki, kad jau…Jau prasidėjo taip laukta misija. Mūsų išties daug, penkiolika. Esu tikrai laiminga, dardėdama su grupe, dalyvaudama šiame projekte.

Atsikeičiame dovanotą duoną, susižiūrime vietas, įsikuriame. Su bendražygiais dalinamės ką tik vykusio atsisveikinimo įspūdžiais.

Jaučiuosi nuostabiai, per langą grožiuosi žaliuojančia ir tolstančia Lietuvos gamta. Netrukus kirsime Lietuvos sieną… iki, Tėvyne!

Liepos 18 diena

Labas rytas!

Liūluojama traukinio dardėjimo išsimiegojau kuo puikiausiai. Pusryčiams gauname plikytos kavos su pienu. Lyg ir pradedu pasigesti išmaniojo telefono…Ne, vis tik gerai padariau, palikusi jį namuose.

Išlipame Maskvoje, kur mūsų jau laukia Lietuvos ambasados darbuotojai. Iškart vykstame į oro uostą, lipame į lėktuvą: mes jau čia, Sibire! Sibiras, mano mintyse nupieštas niūriomis spalvomis, mus pasveikina bešėlstančia audra. Milžiniški lietaus lašai užtvenkia gatves, mūsų autobusas plaukia Tiumenės gatvėmis iki viešbučio, kur praleisime pirmąją sibirietišką naktį. Viešbučio foje per stogą kiaurai krentantys lietaus lašai yra renkami daugybėje kibirų ir puodų… Šlapia.

Tiumenės miestas, puikūs keliai, nauji namai, pasaulinių markių parduotuvės, vokiški automobiliai…Ar čia tikrai Sibiras?

Liepos 19 diena

Atvykstame į Kulimeso kaimelį… Panorama pasikeičia, priartėja prie mano vaizduotėje esančio Sibiro paveikslo: ištuštėję kaimai, mediniai griūvantys namai, kultūros centras ir nedidukė kaimo parduotuvė. Papildome geriamo vandens atsargas, vykstame iki kapinių. Jų nematom. Prieš akis stypso apaugusio miškelio plotas…. Kur kapinės? Štai čia…Užlipu ant kalvelės, tačiau vis dar nematau jokių kapinių žymių. Mintyse sukalbu „amžiną atilsį“, už tuos, kurie čia ilsisi, ant kapų, kurių nesimato…. Prisimenu kažkur girdėtą frazę, kad nei viena ranka nėra tokia maža, jog nepaliktų savo anspaudo žemėje. Mes rankų čia turime trisdešimt, ir jos visos pasiruošusios prikelti sunykusias Kulimeso kapinaites. Ryt kibsime į darbus, o dabar mėgaujamės kaimelio administracijos dovanotu pyragu su žuvimi ir svogūnais….

Įsikuriame kaimo mokyklos sporto salėje, vakarojame, miegame.

Liepos 20 diena

Šiandien yra pirmoji darbų diena, pirmiausia tvarkome kapinių kalvelės plotą, kertame ir nešame medžius, rauname krūmus, deginame medieną. Puikiai susidraugavau su kirviu, kuris ne tik vienu mostu nukerta liaunų medelių kamienus, bet yra ir efektyvus kasymosi instrumentas. Nuo uodų ir mašalų saugomės tinkleliais, striukėmis, plačiomis kelnėmis bei purškalais, tačiau jų atkaklumas vis tik laimi. Gelia, niežti, dirgina

visur…Vėliau sužinosime, kad šioje zonoje yra net 21 rūšis geliančių vabzdžių. Tegyvuoja Sibiro gamtos įvairovė!

Tvanku. Fizinis darbas su striuke, spiginant karštai liepos saulei, darosi sunkus. Pavargstu. Atsigaivinu sušilusiu drumzlinu vandeniu. Kažkas juokauja, kad šį vandenį reikia kramtyti … Juoksiuosi Lietuvoje, gerdama gazuotą mineralinį su ledu ir citrina. Dabar nejuokinga.

Pasimėgaudama suvalgau bendražygių atneštą gardžią ir gaivią ledų porciją. Prisimenu bandomąjį žygį, stotelę Saldukiškių kaime ir ten valgytus ledus. Vienodai skanūs, vienodai gaivinantys, vienodai gelbstintys.

Niaukiasi dangus, kyla vėjas, artinasi pranašauta audra, neleidžianti užbaigti planuotų darbų. Lekiame į mokyklą, tačiau ją pasiekiame kiaurai šlapi. Džiūgaujame kaip vaikai, galėdami nusiprausti po šiltu dušu. Visi į eilę!

Vakare vaikštinėjome po Askarinsko kaimelį, turime galimybę susipažinti su vietinio svetingumo ypatumais. Kaimo jaunimas, saulės nugarintais veidais, ypatingai susibičiuliauja su mūsų operatoriumi Donatu. Po ilgos ir beveik priverstinės ekskursijos tarybiniu motociklu po kaimą, Donatas grįžta pervadintas į „Danila“. Neabejoju, kad Danila dar ilgai prisimins savo mielus Askarinkso bičiulius.

Liepos 21 diena

Ryte skubame dirbti į po truputį prisikeliančias kapinaites. Šiandien ir vėliai neteks daug nuveikti, nes oro sąlygos prastos. Dirbame daug ir gretai, jau pastebiu įdirbį – puikiai valdau savo kirvuką. Medienos apdirbimo pramonei, manau, jau tikčiau. Galvoju apie tūkstančius Lietuvos inteligentijos moterų, kurios tremtyje metų metus buvo priverstos dirbti sunkius fizinius darbus. Prisimenu savo prosenelę, Kotryną Žemaitytę – Juškienę, Šiluvos mokytoją, kurios baltos rankos neįstengė kirsti Komijos medžių. Už ją dvigubai darbavosi mano prosenelis, girininkas – Rapolas Juška. Nusišypsau jiems.

Iškart po pietų kyla stiprus vėjas, niaukiasi dangus. Pradėjus lūžti medžiams, paliekame kapines ir grįžtame į mokyklą. Likti miške būtų išties pavojinga.

Vakare išsitraukiu iš kuprinės „Stepių vilką”, skaitau lietumi ir šlapia žole kvepiančiame mokyklos kieme. Tyla. Mėgaujuosi visišku atitrūkimu nuo pasaulio….

Liepos 22 diena

Šiandien išaušo paskutinioji diena Askarinkso miestelyje. Vyriškoji ekspedicijos dalis po pusryčių išskuba dirbti į kapines, o aš kartu su kolegėmis lieku mokykloje ruoštis kelionei.

Apie vidurdienį nueiname į kapines. Kryžius, aptvertas medine tvorele, matosi iš toli. Dvejojame, kiek metų šis kryžius atlaikys Sibiro gamtą bei klimatą. Kapinių kalvelė išties pasikeitusi, kapinės lyg prikeltos, misija atlikta.

Grįžtame į Tiumenę, apsigyvenime jaunimo karinėje stovykloje. Gauname net švarios naujutėlaitės patalynės nakvynei. Miegu kaip kūdikis minkštoje stovyklos lovoje.

Liepos 23 diena

Ryte paliekame karinę stovyklą, vykstame į Jalutrovską, kur susitinkame su tremtine Birute.

Ponia Birutė gana sunkiai bekalba lietuviškai, tiksliau dzūkiškai. Klausimus tenka pakartoti rusų kalba, ilgesnius atsakymus taip pat reikia versti į lietuvių kalbą. Tremtinė apie Lietuvą kalba labai susijaudinusi, su širdgėla. Liūdna ir mums, besiklausantiems: už tėvo “banditavimą“ 1948, būdama paauglė, iš Marcinkonių kaimo kartu su šeima buvo ištremta į Tiumenę. Į Lietuvą ponia Birutė taip ir negrįžo, kūrė gyvenimą Sibire,

turėjo lietuvį vyrą, šeimą, namus ir darbą. Neturėjo Birutė tik Lietuvos… Kai kuriuos klausimus tremtinė nukerta vienu žodžiu arba tiesiog vengia į juos atsakyti. Suvokiu, kaip jai skaudu atverti sielos kerteles, kur slypi sąvokos „tremtis“ ir „tėvynė“. Birutė juk yra viena iš šimtų lietuvių, kurie liko “įkalinti“ Sibire – ne visiems užteko drąsos, ryžto ar šeimos palaikymo grįžti į Lietuvą, į namus.

Palikę apsiašarojusią ponią Birutę užsukame į Novi Tap miestelį, aplankome kaimelio kapines, aptvarkome rastus lietuvių kapus.

Bendraujame su kaimelio administracijos vadovais, kurie noriai porina apie miestelio reikalus ir gamtos turtingumą, mielai dalinasi savo šviesiais prisiminimais apie čia gyvenusius lietuvius. Tik klausimas apie mus nuo fašizmo išgelbėjusią raudonąją armiją nuskamba šiek tiek nemaloniai… Keičiame pokalbio temą.

Vakare įkuriame stovyklavietę šalia Jurgos upės: palapinės, laužas, bulvienė su lietuviškais lašinukais ir Sibiro grybais.

Beviltiškai kovojame su be galia uodų, šioje vietoje jų pritrenkiamai daug. Blogiausia, kad uodų pilna ir mūsų palapinė. Užmiegu tik auštant, sugelta ir sukaitusi.

Liepos 24

Išaušo saulėtas nuostabus rytas. Maudynės šaltoje Jurgos upėje ir mano dievinamos kavos su cinamonu puodelis leidžia žvaliai pradėti naują dieną. Veikiai atvažiuos autobusas, kuris mus nuveš į Liesnoją ir ten esančias kapines.

Aptvarkę Liesnojos kapelius, aplankę buvusio geležinkelio ir lietuvių darbo vietas, vykstame į Lebediovką, kur vėl apsistojame kaimo mokyklos sporto salėje. Šalia mokyklos stovi milžiniška siena, sauganti srities psichiatrinę ligninę. Šioje ligoninėje per 30 metų dirbo ir mūsų aplankyta tremtinė, ponia Birutė. Miestelis gana nykus: mokykla, ligoninė, kultūros ir pramogų centras bei kelios parduotuvės.

Vakare, lyg pasakos prieš miegą, klausomės užburiančių ekspedicijos vadovo pono Gintauto pasakojimų apie buvusias ekspedicijas, grožimės fotografijomis, juokiamės iš neįtikėtinų nuotykių.

Kažkur lyg ir pradingsta mano turėtas nusistatymas, priešiškumas šiai žemei…

Liepos 25 diena

Rytas. Bildinčioje sunkvežimio priekaboje įveikiame apie dešimt kilometrų, skiriančių Lebediovkos miestelį ir Verch Kamenkos kapinės.

Kapinės randame visiškai sunykusias: nuvirtę mediniai kryžiai, krentančių medžių deformuotos metalinės tvorelės, sunkiai įžiūrimi kapai – kauburėliai. Jokio ženklo, žymės, liudijimo, kad čia amžinajam poilsiui yra atgulę lietuvių tremtiniai. Vos keliasdešimt metrų skiria šias kapines nuo masyvaus smėlio kasimo karjero. Nuogąstaujam, kad ateityje karjeras gali plėstis…. Kapines teks tverti, tiksliai apibrėžti jų teritoriją.

Darbą pradedame kuopdami kapinių plotą. Dabar jis atrodo milžiniškas, didžiulis…Sibiro gamta, besiglemžianti senąsias lietuvių kapines, byloja apie savo jėgą. Nuvirtę trūnijantys kryžiai, apaugę samanomis, susilieja su žaliuojančiu taigos paklotu. Kartais tenka akylai įsižiūrėti, norint atskirti nuvirtusius medžių kamienus nuo dūlėjančių kryželių. Plušame visą dieną, geliami galybės uodų, tačiau lydimi pakilios nuotaikos ir ryžto įvykdyti misiją.

Vakarop nuilsę grįžtame į mokyklą, kur mūsų laukia mokyklos pavaduotojos pataisyta vakarienė.

Liepos 26 diena

Šiandien vėl darbuojamės Verch Kamenkos kapinėse, kurios kinta, šviesėja, įgauna formą. Mus lepina šilti saulės spinduliai, gamtos grožis.

Į pavakarę renku prisirpusias mėlynes. Jų čia ištisi plotai, daugybė taigoje mėlynuojančių uogų. Renku jas, kol uodų gėlimas į rankas pasidaro nepakenčiamas. Beveik pilnas puodelis!

Purvini, sukaitę ir nuvargę pakeliui į namus išsimaudome žvyrduobės vandenyje. Gaivu.

Vakarop aplankome ponios Birutės brolį – Juozą (buvusį Česnulavičių). Ponas Juozas, senelis žila galva, bedante burna ir sukrępusiu kūnu mus pasitinka atsargiai. Sugužame į jo kuklų, tačiau tvarkingą kiemelį. Klausinėjame, kvočiame apie jį, šeimą ir istoriją: Ponas Juozas į Sibirą atvyko savo noru, iš paskos sekdamas ištremtus namiškius.

Lietuvybės pas šį senolį nedaug telikę: net pavardė imta jo pačios – rusiška. Ir gimtąją lietuvių kalbą Juozas jau pamiršęs, tad su šiuo dzūku mums tenka bendrauti rusiškai. Datas, gyvenimo įvykius ir savo likimą Juozas mena vargiai…

Atsisveikiname su senioku, palikdami porą suvenyrų ir nuoširdų lietuvišką „ačiū”. Likite sveikas, ponai Juozai.

Liepos 27 diena

Paskutinioji darbų Verch Kamenkos kapinėse diena. Apsiniaukęs, darganas ir vėsus rytas. Paskutinį kartą draugiškai lipame į priekabą. Bevažiuojant iškrenta pirmieji lietaus lašai…. Atvykus į kapines prapliūpsta – sušlampu. Lietus apstoja, tad iškart kimbame į darbus. Šiandien veiklos išties turime į valias: mūsų laukia šimtai skersinukų, dešimtys kuolų. Visi 16 darbuojamės ypač greitai, efektyviai. Uodai kanda pasiutusiai daug. Išlydėtuvės?

Mane užburia jaudinanti ir pakili kryžiaus statymo akimirka. Metame darbus ir gėrimės šiuo įstabiu reginiu.

Didelis medinis kryžius stovi viduryje kapinių, ant jo pritvirtiname lentelę. Kažkuris ekspedicijos dalyvis prie kryžiaus palieka iš Lietuvos atvežtą rožančių. Virpančiomis širdimis, skubėdami paliekame Verch Kamenkos kapines. Iš priekabos žvelgiame į tolstantį kryžių ir aptvertus kapus, kol viskas pradingsta taigos horizonte…Nežinau, ar kada dar šią vietą aplankysiu, tačiau neabejoju, kad jos prisiminimas amžinai liks mano sąmonėje.

Liepos 30 diena

Bėga paskutiniosios misijos dienos. Jas praleidžiame Tiumeneje – susitinkame su vietos valdžia, vykstame į mums suorganizuotą miesto ekskursiją, dar kartą bendraujame su lietuve Danute….. Didmiestyje spigina karšta saulė – tvanku … Ilgiuosi taigos, gamtos.

Mintyse skaičiuoju jau bene dienas, o valandas, likusias iki grįžimo….

Visoje grupėje pastebiu dviprasmiškus jausmus ir melancholišką nuotaiką. Žinoma, mes pasiilgę savo gyvenimo, artimųjų, veiklų, tačiau visiems gaila, kad misija artėja prie pabaigos.

Ryt su aušra vyksime į oro uostą, kelionė atgalios prasideda.

Liepos 31 diena

Maskvą pasiekėme dar ryte, vaišinamės Lietuvos ambasados siūlomais pusryčiais.

Pasistiprinę ir lydimi LA darbuotojų, važinėjamės po Maskvą, aplankome įžymiausias Rusijos sostinės vietas.

Maskvoje perkame paskutinius suvenyrus, lauktuves į Lietuvą.

Vakarop vykstame į geležinkelio stotį, lipame į traukinį, kuris grąžins mus namo.. Štai, jau priartėjome prie misijos pabaigos. Išriedame is Maskvos, kelione neprailgsta, nes vis tik esame pavargę…. užmiegu.

Rugpjūčio 1 diena.

Grįžtame į Vilniaus geležinkelio stotį, čia mūsų laukia organizatoriai, artimieji, žiniasklaidos astovai. Atsisveikinu su misijos bendražygiais. Skubu namo.

Ekspedicija baigėsi, misija prasideda….

2013.07.17

Kadangi paskutinį vakarą dėjausi visus daiktus, ryte vos pabudus pirmas klausimas nesąmongai atėjo į galvą, kodėl pasiėmiau du džemperius, juk tikrai užteks vieno. Žinojau, kad viską reiks neštis ant pečių, tad stengiausi labai atsakingai dėtis daiktus. Ir naktis buvo nerami, tik ir sapnavau, kad kažko per daug įsidėjau, kažką pamiršau.

Antra mintis buvo – JAU ŠIANDIEN. Atrodė, tiek daug laiko turim pasiruošimui, o tas laikas tiesiog ištirpo. Ir jei iš pradžių visiems paklausiusiems, ar nebijau vykti į Sibirą, atšaudavau, o ko čia bijoti, tai šiandien ne taip drąsiai atsakyčiau. Nerimas, jaudulys ir visiškas chaosas galvoje, ar viską pasiėmiau, ar visus darbus nudirbau.

Susitinkam visi ekspedicijos dalyviai prieš einant į geležinkelio stotį. Visų veiduose plačios šypsenos. Ir galvoju, ar čia ir visi po šypsena slepia jaudulį, ar aš viena nerimauju prieš artėjančią kelionę. Nujaučiu, kad mažas nerimas kankina visus.

Geležinkelio stoty susirenka daug žmonių: politikų, organizatorių, giminaičių, draugų ir šiai idėjai prijaučiančių. Man pačiai netikėtai, ateina išlydėti keletas giminaičių, kurių mažiausiai tikėjausi. Jaučiu jų palaikymą, tas labai padeda prieš lipant į traukinį.

Po visų palinkėjimų ir padrąsinimų, galų gale liaupsių mums, ko gero, pirmą kartą iš tiesų suprantu, kur papuoliau. Jaučiu, nusimato gyvenimo kelionė.

Sulipam visi į traukinį. Susirandam savo vietas, pamojam mus išlydintiems ir nusiteikiam ilgai kelionei į Maskvą. Bet jau vykdama į stotį žinojau, kad kelionė neprailgs. Dar iki ekspedicijos šiek tiek susipažinome su visais dalyviais. Žinojau, kad į ekspediciją leidžiuosi su be galo įdomiais, draugiškais ir žaviais žmonėmis.

2013.07.18

Neabejotinai lūkesčiai pasiteisino ir net nepajutome, kaip atvažiavome į Maskvą. Stotyje mus pasitiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje su dar keliais ambasados darbuotojais. Kadangi laiko iki mūsų skrydžio į Tiumenę turėjome nedaug, ambasadoriaus sveikinimus ir palinkėjimus išklausėme pakeliui. Na ir didelė ta Maskva! Žinojau, kad ji didelė, bet vis tiek stebiuosi. Iki Domodedovo oro uosto važiuojame apie dvi valandas. Atvykus, dar pora valandų iki skrydžio, ir mes jau pakeliui į Tiumenę. Šį laiką išnaudoju miegui, tad skrydžio beveiik net nepajuntu. Šit mes ir Tiumenėje.

Oro uoste, kaip ir tikėjomės, mus pasitinka mūsų ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna. Su juo kartu atvyko ir Tiumenės administracijos sporto departamento atstovė Marija, kuri mums padės nepasiklysti mieste.

Susirenkame bagažą ir sėdame į autobusą, kuris ir nuveš mus į miestą. Čia ruošiamės nakvoti, o rytą, vos pakilus, įsigyti įrankius darbams, nusipirkti maisto ir keliauti vykdyti savo Misijos.

Pakeliui matome virš Tiumenės pakibusį debesį, kuris tikrai nieko gero nežada. Tolumoje, kaip tik toje pusėje, kurios link vykstame, dangų skrodžia žaibai. Artėjant prie miesto, lietus įsismarkėja. O jau visai įvažiavus – pliaupia kaip iš kibiro. Akimirksniu gatvės pavirsta upėmis. Štai taip audringai mus sutinka Tiumenė.

Gintautas šiek tiek nerimauja, kad audra neužsitęstų iki rytojaus. Užsimena, kad jau šiandien lietus koreguoja mūsų planus, belieka tikėtis, kad rytoj dangus aprims ir nebelis.

Po vakarienės lietus iš tiesų nustoja lyti. Susėdome su Gintautu aptarti kelionės, paklausinėti, ko galime tikėtis. Kaip jau ir žinojome važiuodami, kapai nelankyti Tiumenės srityje daugiau kaip dešimtmetį. Kaip paaiškėja, 2002 m. Gintautas čia buvo žvalgybinėje ekspedicijoje, reiškia, kapai netvarkyti žymiai ilgiau. Čia Gintautas parodo dvi vienų kapinių nuotraukas: viena iš archyvų, kaip jos atrodė prieš daugelį metų, su daugybe kryžių, antra daryta prieš 11 metų Gintauto – plynas laukas. Jei nežinotum, suabejotum, ar čia tikrai kapinaitės. Galvojame, kad tai ir bus vieta, kur statysime atsivežtą kryžių. Keliais sakiniais vadovas papasakoja ir apie kitas kapinaites, kurias ruošiamės lankyti ir tvarkyti. Labiausiai nerimą kelia Verch Kamenka kapinaitės. Jas sunku rasti, mat jos randasi taigoje, o ir nežinia, ką jose rasime. Suprantame, laukia dideli iššūkiai.

2013.07.19

Ryte pabundam puikiausios nuotaikos – nebelyja! Šviečia saulė, jokių blogo oro požymių. Nuvykstame į prekybos centrą, kur apsirūpiname maistu ir reikalingais įrankiais. Iškart po to, leidžiamės į kelionę. Važiuosime Bačialino kaimo link, šalia jo, dabar jau išnykęs Kulimeso kaimas, kur ir yra kapinaitės.

Prieš išvykstant, susipažįstame su Tiumenės gyventoja Liudmila Suppes. Jai turėjome lauktuvių iš Lietuvos. O jas įdavė mums dar Lietuvoje, Liudmilos tetos, kurios gyvena Druskininkuose. Mat Liudmila yra lietuvaitės, tremtinės Danutės dukra. Danutė su savo tėvais buvo ištremti 1947 m., jai tuo metu buvo 8 metukai. Taip jau nutiko, kad Danutė Bačialino kaime sutiko mylimąjį, kuris buvo rusas. Čia su juo susituokė, susilaukė keturių dukterų, čia ir liko gyventi. Kitos dvi Danutės seserys gyvena Druskininkuose. Deja, Danutės jau nebėra, tad papasakoti apie savo gyvenimą Sibire gali tik jos dukra Liudmila.

Labai džiaugėmės, kad Liudmila nėra abejinga savo lietuviškoms šaknims, mielai mus sutiko palydėti iki Kulimeso kaimo.

Kai atvykstame, čia stovi vos viena kita troba. Čia ir gyveno daugiausiai lietuvių šiose apylinkėse, pasakoja Liudmila. Rodo, kur stovėjo lietuvių trobos, kur buvo jų kultūros namai. Dabar ten nieko nebėra, kur ne kur dar matosi griuvėsiai.

Atvykstame į kapinaites, tas pačias, kurių nuotraukas Gintautas rodė iš vakaro. Ten šalimais stovėjo trobesiai, dabar tėra dirbamos žemės laukas. Kapinaitėse nesimato jokio kryželio, žadame grįžti čia rytoj ir kibti į darbus.

Norėjome netoliese įsikurti stovyklą. Tačiau vietiniai, palydėjusieji iki kapinių, mus įspėja apie žadamas audras artimiausiomis dienomis. Be kita ko, čia ne tik kad aplinkui nėra jokio geriamo vandens, nėra net jokio telkinio, kur galėtum nusiprausti. Gintautas nuogąstauja, kad toks stovyklavimas gali prastai baigtis – netinkama vieta net palapinei pasistatyti. Vos už poros kilometrų esančio Aksarinsko kaimo administracijos atstovai mums pasiūlo įsikurti mokykloje. Iš pradžių kiek priešinamės, norime nakvoti palapinėse, bet vėliau paklausome savo vadovo, kuris turi kur kas daugiau patirties negu mes, ir sutinkame, kad vertėtų įsikurti mokykloje. Taip ir padarome.

Mums dar būnant kapinėse, pastebėjome vieną moterį, kuri tikrai išsiskiria iš visų rusų. O kai išgirdau jos rusiškai klausiant, ar yra kas iš Alytaus, iškart prišokau prie jos. Savo laužyta rusų kalba pasisakiau, kad tai aš. Vėliau dar prie mūsų prieina ir Neringa su Ieva. Ieva taip pat alytiškė, kaip ir Tomas. Suklusome, ką ji žino iš Alytaus. Ogi pasirodo, kad jos šaknys yra iš tų kraštų. Danutė Černiauskaitė – taip prisistatė ši moteris, kurioje iškart nemačiau rusiškų bruožų. Dar viena Danutė, kurios tėveliai su jos seserimi taip pat buvo ištremti į Tiumenės sritį, tais pačiais, 1947-aisiais. Danutė jau gimė Sibire. Likimas taip susiklostė, kad Danutė gyvena čia, Tiumenėje, sukūrusi šeimą su rusu. O jos sesuo gyvena Lietuvoje. Danutė taip susiklosčiusį gyvenimą aiškina labai paprastai – ji gimė čia, Sibire, tad ją čia labiau ir traukia. Jos sesuo gimė Lietuvoje – tad seserį labiau ir traukia į Lietuvą. Negali sakyti, kad Danutė nebeturi jokių sentimentų Lietuvai – ji kuria eiles, ne vienas eilėraštis yra parašytas apie tėvynę, čia pat vieną iš jų ir padeklamuoja. O kai įteikiame jai dovanas iš Lietuvos, ji dar ir lietuviškai prašneka! Labai sunkiai renka žodžius, ne viską atsimena, bet gi kaip smagu girdėti, kad lietuviško žodžio Danutė dar nepamiršo!

Atsisveikiname su Danute. Skubame į mokyklą, kur dar norime pabendrauti su Liudmila, o ir reikia įsikurti. Rytoj laukia sunki diena.

2013.07.20

Vakar įsikūrėme mokykloje. Ta proga, bet buvo atėjusios valytojos, kurios atostogauja, išplovė mums sporto salę, kur žadame išsitiesti savo miegmaišius. Mums, keliems, kurie neturim pripučiamo čiužinio, pasisekė. Čiupome sportinius čiužinius ir pasiklojome savo guolį. Miegojau geriau nei bet kokiame viešbutyje. Rytą pakilome anksti, papusryčiavome ir išskubėjome į Kulimeso kapinaites.

Vaizdas nedžiugino. Kapinės visiškai apaugusios krūmais, daugybė krituolių, matosi, kažkada čia buvo kilęs gaisras. Jei ne pora provoslaviškų kryžių, išvis suabejotum, ar čia kapinės. Gintautas parodo tris kauburėlius – tiek likę iš lietuviškų kapinių. Po Nepriklausomybės daug kas išsikasė savo artimuosius ir parsigabeno į Lietuvą.

Karšta, koks 25-28 laipsniai šilumos. Uodai puola siaubingai. Esame apsirengę nuo galvos iki kojų, jokio lopinėlio atidengto nepalikome. Užsimaukšlinome tinklelius ir kibome į darbą. Nešėme sausuolius, kirtome krūmelius. Sukūrėme du laužus, prie vieno pietausime, kitame deginsime didesnius medžius, šakas. Darbas ne iš lengvųjų, kai reikia dirbti kaitinant saulei, bet vilkint striukę, ilgas kelnes. Vėliau pakeičiau Ievą, stojau kūrenti laužo. Kiek lengviau kurį laiką buvo, galėjau nusirengti striukę, mat uodai prie laužo visai nebepuola. Bet baisiai karšta. Po pietų pradėjo gąsdinti aplink einantys grėsmingi debesys. Vis atrodė, kad praeis pro šoną. O ir pagal vėjo kryptį, nenusimatė, kad bus lietaus. Tad dirbome toliau. Tik vėliau, pamatėm, kad lietaus išvengti nepavyks – pakilo didelis vėjas. Pažiūrėjęs į dangų, mūsų vadovas prognozavo ne šiaip lietų – sulauksime škvalo. Jau buvome pradėję ruoštis keliauti namo, kai čia pat pakilęs stiprus vėjas, išvertė du didelius beržus. Iš pradžių išgirdome treškesį, nesupratome, kas čia darosi, gerai, kad po beržais stovėję vaikinai laiku suprato, iš kur tas traškesys, spėjo pasitraukti. Laimei, niekas nenukentėjo. Bet nusprendėme, nėra ko laukti, reikia skubėti atgal į Aksarinsko mokyklą. Tik grįžus į mokyklą, dangus prakiuro. Keli vaikinai buvo pasilikę pabaigti darbų, grįžo visiškai permirkę, o sakė, iki mokyklos buvo likę vos 400 m.

Nuogąstavome, kad šiandien nedaug padarėme. Lietus sutrukdė. Pagal Gintauto sudėliotus planus, rytoj turėtume darbus baigti Kulimeso kapinaitėse, o pirmadienį ryte pajudėti toliau. Bijojome, kad jei lietus ir rytoj sutrukdys mums darbą, nespėsime sutvarkyti. Teks Aksarinske pasilikti iki antradienio, o tai reiškia galime ir nespėti aplankyti visų numatytų kapinaičių. Visi labai tikimės, kad pavyks rytoj laiku užbaigti darbus.

Šįvakar vakarienei mūsų šaunioji virėjų komanda su Erika priešakyje pagamino barščius. Nežinau, ar čia buvome išalkę, bet turiu įtarimą, kad mūsų virėjai išties labai šaunūs. Barščiai buvo bene skaniausi, kokius esu valgiusi. Po vakarienės, nurimus lietui, išėjome pasivaikščioti po Aksarinsko kaimą. Vienas vyras atėjo su mumis nusifotografuoti, kadangi vakar vietiniame žinių portale perskaitė apie mus, kad čia mes tokie atvažiuojame. O jis pažinojęs keletą lietuvių iš senų laikų, negailėjo jiems gero žodžio.

Bevaikštant po kaimą matėme, kaip gyventojai prilipę prie langų mus stebi. Iš pradžių buvo kiek nejauku ir šiek tiek juokinga. Bet pagalvojau, kad bet kokiam Lietuvos kaime visi elgtųsi taip pat – juk ne taip dažnai užsuka visas būrys užsieniečių.

Einam miegoti su didžiausiomis viltimis, kad rytoj pavyks pabaigti tvarkyti Kulimeso kapinaites.

2013.07.21

Šįryt kėlėmės gerokai anksčiau. Rytas gražus, nežadantis jokio blogo oro, džiaugiamės, kad bent kol kas oro sąlygos leis dirbti. Papusryčiavome ir išskubėjome į kapinaites. Vos atėjus, užliejo geras jausmas – jau šiek tiek matosi mūsų įdirbis ir nebeatrodo, kad čia tik miško būta. Šiandien mums į pagalbą ateina ir vėjas – uodų kur kas mažiau. Tik nuėjus giliau ir kertant krūmus, uodai šiek tiek suerzina, bet grįžus ant kalniuko, galima net tinklelį nusiimti.

Šiandienos didysis darbas atitenka vaikinams – statysime kryžių. Karolis su Dominyku iškart puola konstruoti kryžiaus, vėliau ieškosime jam vietos. Džiaugėmės, kad gavome cemento, kurio buvome pamiršę įsigyti. Taigi išrinkus vietą kryžiui, vaikinai kibo į darbus, o mes, merginos, pabaiginėjome valyti kapinaites, kirsti krūmus ir deginti nereikalingą medieną. Kai jau darbai ėjo į pabaigą, buvo labai smagu pasižiūrėti iš tolo – beveik kapinaitės! Beveik, nes trūksta kryžių, antkapių. Bet vietovė jau graži, ko ir siekėme. Susirenkame pietauti apie 14 val., oras vis dar palankus, tad džiugina, liko vos kelios valandos darbo ir pirmoji mūsų ekspedicijos užduotis bus įvykdyta.

Deja, mūsų lūkesčiai nuėjo perniek… Atrodė, kad ką tik švietė saulė, o šit, tolumoje jau atplaukia nieko gero nežadantys debesys. Matom, lietaus neišvengsim. Debesys artėjo tokiu greičiu, kad matėme, nuo lietaus ir nepabėgsime. Greitai susirinkome įrankius, kitus rakandus ir beveik bėgte pasileidome Aksarinsko link. Vos kelis metrus nubėgus užklupo lietus. Grįžome visi šlapi. Pirmą kartą išbandžiau savo striukę nuo lietaus – nepasiteisino. Et, ką padarysi. Vos grįžus, danguje vėl pasirodė saulė. Jau pradėjome svarstyti, kad reikia grįžti prie darbų, bet Gintautas parodė į kitus artėjančius debesis, kurie atrodė dar grėsmingiau. Dauguma mūsų vyrukų liko pabaigti darbų prie kryžiaus statymo. Kilo audra – vėjas lenkė medžius beveik iki žemės, dangų drebino griausmai. Atsiminus vakarykštį įvykį su medžiais, sunerimome. Vėjas buvo kur kas stipresnis. Rymojom prie lango ir žiūrėjom, kada gi grįš mūsų vaikinai. Sporto salėje vėjas išmušė vieną langą – toks stiprus buvo. Laimei, vaikinai grįžo sveiki ir gyvi, tik kiaurai permirkę. Juokėmės, kad dušo jiems jau nebereikia.

Pernelyg nenusimenam, kad nepavyko užbaigti visų darbų. Rytoj iš ryto žadam pabaigti statyti kryžių, o po pietų pajudėsime taigos link, kur laukia kitos kapinaitės.

2013.07.22

Kėlėmės anksti ryte. Kadangi liko pastatyti tvorelę, aplink ką tik išdygusį kryžių, į kapines išskubėjo tik vaikinai. O mes, merginos, sutvarkėme mokyklą ir

nubėgome pažiūrėti, kaip sekasi mūsų vyrukams. Darbai buvo jau į pabaigą, tad padėjome pabaigti ir kapinės buvo sutvarkytos. Pasidžiaugiame, kai Gintautas papasakoja, kad esame pirmoji Misija Sibiras ekspedicija, aptvėrusi tvorelę aplink kryžių.

Užlieja malonus jausmas – atvykome į raistą, išvykstame iš dailiai sutvarkytų kapinaičių, su gražiu, didingu lietuvišku kryžiumi. Pasidarę keletą fotografijų, išskubame atgal į mokyklą. Čia po pietų mūsų lauks autobusas, parvešiantis atgal į Tiumenę. Iš ten keliausime ieškoti kitų darbų – Lebediovkos link.

2013.07.23

Iš rytoj susirenkame daiktus ir skubame į autobusą, kuris mus veš į rytinę Tiumenės dalį. Pakeliui stabtelime Jalutorovsko mieste, kur susipažįstame su dar viena lietuvaite – Birute Kamarauskiene. Kol kas tai jautriausias susitikimas. Bitutė gimusi 1936 m., Marcinkonyse. Susižvalgome su dzūkais – dar viena mūsiškė. Birutė pasakoja savo istoriją. Ją kartu su mama, dviem seserimis ir broliu 1947 m. atitrėmė į Tiumenės sritį ir įkurdino Lebediovkos kaime. Čia ji susipažino su savo būsimu vyru Jonu Kamarausku. Taip jiedviem susiklostė likimas, kad taip ir liko Sibiro platybėse, nebegrįžo į Lietuvą. Tiumenėje vis dar gyvena ir Birutės sesuo Marytė. Verkdama Birutė pasakojo, kad kai jau galėjo grįžti į Lietuvą, nebebuvo kur, tad ir liko gyventi Lebediovkoje. Čia susilaukė vaikų. Dar sovietiniais laikais Birutė norėjusi aplankyti Lietuvą, tačiau negavusi tam reikalingo leidimo, taip ir niekada nelietė kojomis gimtosios žemės. Čia susigraudinu ir aš, kai Birutė pasakoja, kaip prašė leidimo, kad dar bent vieną kartą galėtų pajusti gimtąją žemę tarp pirštų.

Dabar Birutė našlė, Lebediovkoje palaidojo savo vyrą Joną 2004 m., o po jo mirties atsikraustė į Jalutorovską, kur gyvena jos dukra.

Labai džiugu Birutę girdėt kalbant lietuviškai. Ne visus žodžius pamena, kai ką rusiškai jos reikia perklausti, bet tikrai jauti, kaip pati stengiasi kalbėti lietuviškai. O ir tarmė – senoviška dzūkiška, kur mūsiškais laikais gali tik aplink Varėną ir išgirsti. Nepaprastai gražiai Birutė dzūkuoja, taip glosto širdį iki skausmo pažįstama tarmė.

Šiek tiek pabendravę su Birute, skubame tolyn. Birutė mus primygtinai kviečia dar kartą pas ją užvažiuoti, kai keliausime atgal į Tiumenę. Pažadame, kad labai pasistengsime.

Pasiekiame dar vieną kelionės tikslą – Novij Tap. Čia yra tolimiausia Tiumenės srities vieta, kur buvo atitremti lietuviai. Kaime mus pasitinka Vladimiras Aleksandrovičius, visus nustebinęs ir pasisveikinęs lietuviškai “labas vakaras”. Vladmiras pasakoja savo istoriją – buvo tremiamas kaip karo belaisvis į Vokietijos lagerius, o pakeliui kažkuriam laikui buvo laikomas Alytaus lageryje.

Mūsų naujas pažįstamas pasakojo apie lietuvius, gyvenusius Novij Tap. Sakė čia buvo jų daug. Labiausiai prisimena jų darbštumą ir jų keistenybes – kaip po darbų lietuviai eidami namo traukdavo dainas. Čia pat vis dar stovi jau neveikianti lietuvių pastatyta sporto salė, kitam kaimo gale – lietuvių statyta mokykla. Taip pat jau nebeveikia. Vladmiras pasakoja, kad kai 1953 m. buvo leidžiama grįžti į Lietuvą, Novij Tap neliko nei vieno lietuvio – visi sugrįžo tėvynėn.

Aplankome vietines kapinaites, kur randame tik du užsilikusius lietuviškus kryželius. Nebėra vardų, tik iš kryžių gali pažinti, kad giliai po žeme ilsisi lietuvis. Gana apleisti kapeliai, tad nieko nelaukdami, aptvarkome aplinką, nurenkame šakas.

Toliau keliaujame link Sosnovkos. Ten netoli upės, įsikursime stovyklą, kur ir nakvosime, o ryte trauksime tolyn. Numatome lankyti Lesnoje kapinaites, kuriose Gintautas buvo prieš 11 metų. Sako, tuomet neradęs lietuvių kapų, tačiau žino, kad tokių tikrai yra. Bandysime rytoj ieškoti, viliamės, kad pasiseks.

2013.07.24

Ryte išsiardome stovyklą, susidedame visus daiktus į autobusą ir patraukiame link Lesnoja kapinių. Tarp galybės provoslaviškų kryžių atidžiai ieškome ir lietuviškų. Randame daug kauburėlių jau be kryžių, gal ir čia koks lietuviškas kapelis, nežinome. Deja, paieškos nueina perniek. Nei vieno lietuviško kryžiaus neaptikome. Gintautas dar papasakoja, kad gali būti ir taip, kad lietuvišką kapą puošia provoslaviškas kryžius.

Nukabinę nosis lipame į autobusą. Liūdėti nėra kada, skubama į Lebediovką, žinome, ten laukia dideli darbai.

Lebediovkoje mus pasitinka miestelio administracija, su mokyklos direktoriaus pavaduotoja. Kadangi mūsų numatyta nuo Lebediovkos link Verch Kamenkos žygiuoti apie 12 km, o diena jau eina į pabaigą, mums mielai pasiūlo apsistoti mokykloje ir čia praleisti naktį. Šiandien žygiuoti jau per vėlu.

Kol mes įsikursime mokykloje, Gintautas su Valerijumi išvažiuoja apžiūrėti Verch Kamenka kapinių. Juos pavėžėja administracijos atstovas. Pasakojo mums vadovas apie šias kapinaites, kad jos jau buvo labai apleistos tais 2002-aisiais metais, kuomet jis buvo, jau tada tik vienas kryžius testovėjo. Nežinom, ko galim tikėtis, tad su nekantrumu laukiam Gintauto grįžtančio.

Kai sugrįžta Gintautas su Valerijumi, mūsų vadovas tik užsimena, kad papasakos per vakarienę. Valerijus trumpai užsimena, kad kapinės, kaip ir buvo tikėtasi, išties labai apleistos, nebėra stovinčio nei vieno kryžiaus. Prideda, kad numatė puikią vietą mums stovyklauti, šalia smėlio karjero, kur yra tvenkinys.

Vakarienės metu, Gintautas pasakoja, kad tokios blogos būklės kapinių pamatyti nesitikėjo. Parodė nuotraukas, atrodo šiurpiai. Matosi nuvirtę kryžiai, tvorelės aplink juos, pilna privirtusių pušų. Jei nesimatytų kryžių, pagalvotum, kad čia tiesiog taigos lopinėlis, ne kas kitas. Įvertinęs padėtį, kad nusimato daug darbo, o žygiuodami sugaištume dvi dienas, kurias galime paskirti darbui, dar ir reikėtų palikti bent 4 žmones saugoti stovyklavietės, mūsų vadovas nusprendžia, kad ir šįkart liksime pagyventi mokykloje, kol pabaigsime darbus. Ryte žada atvažiuoti traktorius ir mus nugabenti iki Verch Kamenkos. Sutinkame be diskusijų – vaizdas tikrai ne koks, sutinkame, kad darbo reiks įdėt daug ir laiką reikia taupyti.

2013.07.25

Jau įpratome keltis anksti. Man, mėgstančiai pamiegoti ryte, šiek tiek sunkoka. Einame vėlai gulti, anksti keliamės, tad miego trūkumas tikrai jaučiasi. Neskubame anksti eiti miegoti, regis tiek nedaug laiko turime, o tokie puikūs žmonės mūsų ekspedicijos! Rodos kaip gali gaišti laiką miegodamas, kai po darbų norisi bendrauti. Dar iki ekspedicijos pradžios turėjome porą progų susipažinti iš arčiau, jau tada mačiau, kad nusimato puiki kelionė. Buvo kiek neramu, 15 žmonių yra labai daug, visi skirtingi, visi su savais poreikiais ir savais charakterio ypatumais. Natūralu, kad kai turi būti šalia nuo ryto iki vakaro, netgi miegoti kartu, atsiranda trintis. Ir štai, jau 8 dienos mes esame kartu, o kol kas nekilo jokių konfliktų ar piktumų. Kol kas mūsų draugystė yra labai rami, graži ir linksma. Mes esame visi vieningi, kaip vienas kumštis. Keista, tačiau net neprireikia kompromisų – visi esame vieningi. Negaliu atsidžiaugti, kad bent jau kol kas, viskas einasi kaip per sviestą.

Po pusryčių susirenkame įrankius ir laukiame ekipažo. Atvažiuoja sunkvežimis. Čia mums jau beveik atrakcija! Visi sulipame į priekabą ir patraukiame Verch Kamenka link.

Kai atvykstame, įsitikiname, kad padėtis tikrai sudėtinga. Ne tik kad medžiais užverstos apleistos kapinės, bet ir šalia, vos už kelių dešimčių metrų, kasamas smėlio karjeras. Gintautas pasakojo, kad kai buvo paskutinį kartą, karjeras buvo už kelių kilometrų, o štai dabar jau grėsmingai priartėjo. Panašu, kad jei būtume pavėlavę keliais metais, kapinių išvis nebūtume radę.

Žiopsoti nebuvo kada. Visi be žodžių, be atskirų nurodymų, kibome į darbus. Laimei, mums paskolino benzininį pjūklą, nežinome, kaip be jo būtų reikėję išsiversti. Pjaustėme medžius, rinkome šakas, sausuolius, darbo buvo apsčiai. O ir lentpjūvės, iš kurios imsime medžiagą, pasiliko dirbti su mumis, jis su savo traktoriumi padėjo išversti kelmus, ištempti didelius medžius iš kapinių. Jau po keleto valandų pasimatė šioks toks rezultatas, matėsi kapinių ribos. Nors buvo nepaprastai karšta, buvome pavargę, nuolat puolė uodai, bet jautėsi tokia pakili nuotaika, kad negalėjom nesišypsoti. Labai geras jausmas, kai matai darbo rezultatą, tokį, kokį nori matyti. Džiaugiamės, kad prisidedame prie tremtinių

kapų išsaugojimo. Per vieną dieną apvalėme kapines, dabar reikia užtverti tvorą ir pastatyti kryžių. Šįkart kryžių patys ir turėsime pasidirbti. Nusimato, kad darbo turėsime dar dvi dienas. Tikimės, kad planas pavyks ir galėsime judėti toliau.

2013.07.26

Antra diena darbo Verch Kamenka kapinėse. Šiandien gavome medienos, tad mūsų vyrukai iškart puolė prie tvoros tvėrimo darbų, o mes ruošiamės pabaigti išvalyti kapines ir vėliau prisijungti prie tvoros darbų. Darbas nėra labai sunkus, bet reikalauja kruopštumo – juk nesukalsi tvortos bet kaip. Tai ir šio darbo visi ėmėmės atsakingai. Ryškėja kapinaičių ribos. Nors atrodė gana didelės, kai atvykome, bet vos pradėjome tverti tvorą, pasimatė esančios mažos kapinaitės. Žinome, kad čia palaidota apie 80 lietuvių.

Tačiau kapinės ne vien tik lietuviškos, čia yra ir keletas provoslaviškų kryžių. Čia buvo laidojami iš dviejų kaimų – Verch Kamenkos ir Belariačios. Abu kaimai jau visai išnykę, nebėra nei vieno trobos. O dabar dar ir kapinaitės, niekieno neprižiūrimos, baigia išnykti. Artėjantis smėlio karjeras atrodo grėsmingai, reikia tikėtis, kad tvorelė aplink kapines sustabdys ir smėlio šioje vietoje nekas.

Su merginomis aptvarkėme matomus kauburėlius, rankomis “išgrėbojome” šapelius nuo kapelių, aptvertų tvorelėmis. Tiesa, tos tvorelės jau išvirtusios ir pūva. Suprantame, kad jau rytoj bus tų šapelių, juk čia taiga, bet bent vieną dieną jie neslėgs lietuviško kapo.

Šiandien darbą sunkina karštis. Saulutė kaitina kaip reikiant. Galbūt dėl to mažiau uodų, šiandien jau ne taip gelia. O gal jau pripratome ir nejaučiam. O ir kur kas geriau, nei lietus lytų, mat dirbti išvis vargiai ar pavyktų. Tveriam tvorą, rytoj laukia kryžius. Rytoj žadam pabaigti.

Kai grįžtame po darbų į Lebediovką, po vakarienės ruošiamės aplankyti vieno užsilikusio lietuvio. Juozas Česnulevičius į Sibirą atvyko apie 1950 metus, pats tiksliai nepamena, kada. Jo kitokia istorija. Nebuvo jis atitremtas. Čia atitrėmė jo motiną su broliu ir seserimis, o jis, neturėjęs, kur pasidėti, atvyko pas juos. Juozas lietuviškai visai nebekalba. Tik suprato lietuvišką “labas vakaras”, vėliau dar suskaičiavo iki dešimties. Bet tai ir viskas. Juozas pasakoja, kai atvyko į Sibirą, čia darbavosi. Vėliau sutiko rusaitę, kurią vedė. Ši pasakiusi Juozui, kad tai ji išsirinko jį į vyrus, tad ir pavardę Juozas turėjęs priimti savo žmonos. Dabar ir vadinasi Juozas Mališov, nebe Česnulevičius. Turi sūnų ir dukterį, abu gyvena netoliese. Pamačiusi būrį nepažįstamų žmonių, atbėgo Juozo anūkė pažiūrėti, kas čia darosi. Juozo žmona mirusi prieš penkerius metus, dabar jis ir gyvena vienas. Pernelyg didelių sentimentų Lietuvai Juozas neturi, gal dėl to, kad žmona buvusi rusė, gal surusėjo. O gal tik neparodė mums, nepažįstamiesiems, savo jausmų. Dar šiek tiek pakalbėję su Juozu, išdaliname lietuviškas lauktuves ir pajudame

atgal link mokyklos. Tiesa, Juozas taip pat iš Marcinkonių. Iš pradžių kiek stebėjomės – visi sutikti dzūkai. Bet prisiminus istoriją, į Tiumenės sritį buvo tremiami partizanų šeimos, o ir didžiausias pasipriešinimas vyko kaip tik Dzūkijoje. Tad nenuostabu, kad čia buvo daug dzūkų.

2013.07.27

Kuo greičiausiai išsiruošėme į kapines, net anksčiau ir atsikėlėme. Kai tik pakilome, pamatėme, kad lyja. Šįkart nebuvo laiko svarstymams, ką darom, žinojom, kad šiandien turim pabaigti. Susirinkome savo lietpalčius ir išskubėjome į Verch Kamenka. Kol važiavome, lietus nustojo lyti, bet buvo taip apsiniaukę, kad žinojome, nuo lietaus nepabėgsime. Kartu vežėmės ir medžiagą kryžiui, šiandien didžioji diena. Tik atvykę, visi puolėme prie tvoros. Prie kryžiaus stojo Karolis, Donatas ir Gintautas. Iš pradžių sekėsi ne taip gerai, teko kelis kartus išlupti skersinius tvoros ir juos perkelti, kad būtų tiesiau. Šiek tiek erzinęs lietus, po poros valandų visai nustojo. Dirbti pasidarė kur kas smagiau. Šiandien susiskirstėme į komandas ir šįkart nuskubėjau padėti vaikinams tverti tvorą. Buvo iššūkis dirbti su Tomu, Dominyku ir Valerijumi, jų tempas visai kitas ir aišku, iš pradžių jaučiausi, kad maišausi po kojomis. Bet paskui įsidirbom ir kaip buvo smagu žiūrėti, kai tvora po truputį užsidarinėja. Po pietų kryžius buvo paruoštas, palikome jį apdžiūti, mat viršūnę nudažėme antiseptiku. Kryžių vaikinai padarė įspūdingą – beveik 6 metrų! O kai vaikinai visi kartu pakėlė kryžių ir įstatė į vietą, stovėjom tiesiog išsižiojusios. Gražesnio vaizdo ko gero, nesu mačiusi. O dar kai ir tvorą pabaigėme, sustojome akimirkai pasigrožėti savo darbu. Tvorą aptvėrėme 160 m perimetru, viduje, tebūnie ir nuvirtę, kryžiai bylojo apie čia esančias kapines. Bandžiau galvoje atgaminti vaizdą, kaip visa tai atrodė, kai atvykome. Padarėme didelį darbą, dabar visiškai kitas vaizdas, tarsi būtum kitoje vietoje. Be žodžių vienas kitam paspaudėm ranką. Nieko nereikėjo ir sakyti, viskas buvo draugo akyse.

2013.07.28

Šiandien paskutinė diena Lebediovkoje. Išvažiuoti turime dar iki pietų. Turime suspėti sutvarkyti dar ir šio kaimelio kapines, nors čia daugiausiai yra jau nauji lietuvių kapai, čia gyvenusių, ir ne taip seniai palikusių šį pasaulį. Atskubam į kapines, kur pirmiausiai ir randame du visiškai apleistus lietuviškus kryžius. Kryžiai yra nepaprastai gražūs, vienas jų netgi su Gedimino stulpais. Deja, abu kryžiai pavirtę, vienas visai guli ant šono, ir abu šiukšlyne. Graudus vaizdas.

Vienas kryžius byloja apie čia ilsinčią Juzę Vaišnorienę, mirusią 1956 m., o ant kito jokių užrašų neaptinkame. Kol kas paliekame šiuos kryžius ir ieškome kitų lietuvių kapų. Randame Joną Kamarauską, Birutės vyrą, čia pat netoliese ilsisi ir Genė Kamarauskienė, palikusi šį pasaulį prieš pusmetį, kitus Kamarauskų giminės. Pasidairę ir daugiau apleistų ir niekam nereikalingų kryžių neradę, grįžtame prie išvirtusių kryžių. Aptvarkome

perkeliame į kitą vietą. Vaikinai bando atstatyti nuvirtusį ant šono kryžių, tačiau kryžius net nejuda. Pradeda kasti ir pamato, kad čia ne šiaip nuverstas kryželis, o jis turi tvirtą betoninį antkapį, kuris giliai įsmigęs į žemę. Gintautas numoja ranka, kad tikrai nepavyks jo atkelti, bet vaikinai atkaklūs, kasa toliau. Po dar kelių akimirkų bando, bet nesėkmingai. Ir kai jau atrodo, kad tikrai teks palikti nuvirtusį kryžių, Donatas ir sako “negi nepavyks”, visi mūsų vyrukai tvirtai įsispiria ir kryžių atstatyti pavyksta! Su pakilia nuotaika užbaigiame tvarkyti ir grįžtame į mokyklą. Ekspedicija pavyko puikiai, nepalikome nepabaigtų darbų.

Ruošiamės kelionei atgal į Tiumenę. Visi smagiai nusiteikę, darbai baigti, o rezultatais esame visi be galo patenkinti.

Užvažiuojame į Jalutorovską, kaip ir žadėjome, vėl aplankome Birutę. Čia ir vėl ji mus nustebina. Kai paklausiame, ar pažįsta Juozą Mališov, kuris yra ir iš Marcinkonių, ir gyvena Lebediovkoje, Birutė atšauna – “čia gi mano brolis”. Nustembame, kaip čia taip ir pradžių Birutė nieko nepasakojo. O pasirodo, su broliu tik neseniai ryšius atnaujino, kaip Birutė sako, “kai jo boba numirė, vėl pradėjom bendrauti”. Nežinom, kas ten tarp jų atsitiko, o ir ne mūsų reikalas klausti, bet supratome, kad Birutė su savo broliu nebendravo daug metų.

Šįkart Birutė labai graudinasi. Bijau, kad sužadinom jos tėvynės ilgesį.

Birutė papasakoja ir apie Agotą, lietuvę gyvenančią Jalutorovske. Sako, vienintelė dar su kuria pasišneka lietuviškai. Birutė minėjusi Agotai, kad mes čia tokie atvažiavom, kad norėtume ir ją aplankyti. Tad po susitikimo su Birute, atsisveikiname, palinkime sveikatos ir keliaujam toliau. Deja, Agotos namie neradome, atidariusi duris moteris sakė, kad šiandien ir nesulauksime jos. Labai gaila, norėjome susipažinti ir su Agota.

Po pasisvečiavimų išskubame į stotį, kur sėsime į autobusą ir keliausime į Tiumenę. Laikas nepaprastai greitai praskriejo, jau netrukus keliausime namo…

2013.07.29

Tiumenėje mus įkurdina Dziudo centre. Čia ir pagyvensime kelias dienas, iki skrydžio į Maskvą, o iš ten jau ir Lietuvon.

Rytą susiorganizuojame dar vieną išvyką į tremtinių miestelį – Isitskoje. Čia telkšo didelis Trinkulio ežeras, kuriame tremtiniai žvejojo. Isitskoje bene gražiausias rusiškas mažas miestelis, kokį matėme. Labai tvarkingas, gražus, tvarkingos sodybos. Čia jau nėra jokių kapinių, tad tik pasidairome po apylinkes ir grįžtame į Tiumenę.

Vakare išeiname į miestą pasivaikščioti, kur susitarėme susitikti su jau mūsų pažįstama Danute Černiauskaite. Ji mus pasitinka su savo anūke. Įduoda lauktuvių – įvairių saldanių ir netgi…kvepalų. Tas rusiškas vaišingumas.

Čia ji mūsų ir paprašo padėti surasti jos jaunystės drauges, įduoda nuotraukas ir nurodo kontaktus. Pasižadame, pabandysime paieškoti.

2013.07.30

Paskutinė diena Tiumenėje. Mus visur šiame mieste lydinti Marija pasirūpino ir ekskursija po miestą. Su mumis pasivaikščiojo ir viską papasakojo mokytoja. Taip ir arčiau susipažinome su Tiumene.

Vakare susirinkome prie stalo pasėdėti drauge, rytoj Gintautas keliaus link Permės, kur jo laukia kita ekspedicija, o mes skrisime į Maskvą.

2013.07.31

Mažai miegojome. Pasėdėjome iki vėlumos, o keltis teko 5 val. Jaučiamės pavargę, bet laimingi, kad viskas pavyko. Ir šiek tiek gaila, kad jau viskas baigėsi. Atrodė, tiek daug laiko turėjome, bet jo tiesiog nepajutome.

Maksvoje mus pasitiko ambasados autobusiukai ir nugabeno į ambasadą. Čia jau laukė mūsų darbuotojai, paruošę pusryčių stalą, tad susėdome dalintis įspūdžiais ir pusryčiauti. Po skanių pusryčių, mums suorganizavo mažą ekskursiją po Maksvą. Pirmiausiai aplankėme paminklą, skirtą tremtiniams ir karo aukoms, o tada nuvažiavome į Raudonąją aikštę. Čia esu buvusi prieš 22 metus, kuomet man pačiai tebuvo 6 metai. Ne viską atsimenu, bet puikiai atsimenu Raudonąją aikštę, o gal dėl to, kad nuotraukas turiu. Visiškai nepasikeitusi per tiek metų. Pasidariau keletą fotografijų tose pačiose vietose, kaip prieš 22 metus, grįžusi palyginsiu.

Po trumpos ekskursijos, turime dar laisvo laiko kelias valandas, tad leidžiame jį garsiojoje Arbat gatvėje. Perkame suvenyrus, grožimės Maksva.

Po tokios turiningos dienos, keliaujame į geležinkelio stotį, trauksime namo.

2013.08.01

Štai ir baigėsi mūsų kelionė. Vilniuje pasitinka būrys giminaičių, ir saujelė žurnalistų. Visų pagrindinis klausimas – kaip jautiesi. O tai labai sunku apibūdinti, viduje tikra maišalynė – džiaugsmas, malonus nuovargis, gailestis, kad jau viskas baigėsi. Viskas viename. Ar jaučiuosi padariusi didelį darbą? TAIP, neabejotinai. Ir čia pasitvirtina mano nuojauta, kad ši kelionė – gyvenimo kelionė. Po šios ekspedicijos, tai kas liko mano širdyje, liks visam gyvenimui.

Viliuosi, kad bent dalelę galėsiu perteikti tiems, kurie laukia mūsų pasakojimų, nuotraukų. Didžiausias asmeninis pasiekimas – žmonės. Išvykau su 14 vos pažįstamų žmonių, grįžau su 14 naujų draugų

2013.07.17

Atrodė, jog ekspedicijos pasiruošimui turėjau tiek daug laiko, tačiau jaučiuosi tarsi kelionės pradžia visvien būtų užklupusi labai netikėtai. Tik dabar, vėlai vakare išsitiesus traukinio gulte, randu laiko apgalvoti pirmąją mūsų žygio dieną, kuri buvo pilna įvairiausių emocijų. Pirmą kartą miegosiu traukinyje, o palubėje prieš akis matau įtaisytą ekspedicijos palaikymo koncerto metu nutapytą paveikslą. Kiek daug žmonių prisidėjo prie jo sukūrimo, daug buvo parėmusių mūsų žygį piniginėmis lėšomis, dar daugiau yra palaikančių mus mintimis ir nuolat sekančių mūsų veiklą (girdėjau, jog už mus net buvo užsakytos mišios). Visas tas dėmesys ir rūpestis įpareigoja. Neabejoju, jog ten nuvykę atiduosime visas savo jėgas. Nedvejoju ir dėl šios ekspedicijos sėkmės, nes turime labai šaunią ir darnią komandą. Svarbiausia, jog visi grįžtume sveiki ir gyvi, išvengtume traumų ir negalavimų, o visą kitą jau bus kaip bus.

2013.07.20

Po sėkmingos kelionės traukiniu, kelių valandų skrydžio lėktuvu ir dar apie 160 km. kelionės mikroautobusu atvykome į Aksarino kaimą ir šiandien kibome į pirmuosius darbus – tvarkėme netoli Bačialino gyvenvietės esančias Kulimeso kapinaites. Manau dauguma mūsų čia atvykę nesitikėjo to, ką išvydo: nebuvo jokių antkapių, jokių kryžių, o apie kapus bylojo tik nedideli iškilę kūpsteliai arba viena kita duobė, likusi kažkam išsivežus savo artimųjų palaikus į Lietuvą. Vietiniai pasakoja, jog čia kažkada buvo gausu gražiai raižytų kryžių ir kapus ženklinančių tvorelių, tačiau kapai sunyko, o galiausiai viską sunaikino miško gaisras (visur aplinkui buvo matyti apdegę medžių kamienai). Šiandien valome mišką, tempiame iš jo parkritusius medžius. Darbo daug, jis nėra labai sudėtingas, tačiau itin prasmingas, nes esame labai trapios istorijos liudininkai. Šiose kapinėse pastatysime ir savo kryžių, kuris kiekvienam praeiviui praneš, jog čia atgulę Lietuvos tremtiniai.

2013.07.21

Vis dar sunku patikėti, jog kartu su bedražygiais leidomes į tokią ekspediciją. Vis vilkdamas iš miško kokį rąstą minutėlei sustoju. Visai ne dėl nuovargio, tačiau tam, jog apsižvalgyčiau aplinkui, pažvelgčiau į besidarbuojančius komandos draugus ir įsitikinčiau, jog tikrai esu taip toli nuo Lietuvos ir darbuojuos atokiame miške mėgindamas išsaugoti čia buvusių tremtinių kapus. Tikrai skamba nekasdieniškai! Kartu apsidairius jau matosi ir pirmieji darbų rezultatai: miškas gerokai aptuštėjęs, dingo visą reginį slėpę krūmynai ir gerokai išryškėjo čia dar išlikusieji kapų kauburėliai.

Netrukus parenkama vieta, kurioje statome atminimo kryžių. Kol kas tai labiausiai jaudinantis ekspedicijos momentas, kuris tarsi įprasmina šiose kapinėse atliktus darbus, skelbia apie jų užbaigimą. Netrukus kryžius gauna ir vietinį palaiminimą – sparčiai iki mūsų atriedėjusi audra nuverčia vieną kitą šalimais buvusį medį, tačiau kryžius visą tą laiką išstovi nepajudinamas. Kiek aprimus viesului skubame į savo stovyklą. Į šias kapines dar sugrįšime rytoj.

2013.07.22

Šiandien iki pietų baigėme paskutiniuosius darbus Kulimeso kapinėse. Reginys atrodo išties šauniai: kapinaitėse nebeliko priverstų medžių, visa kalva išvalyta nuo ją raizgiusių krūmų, o jos papėdėje stovi aiškiai matomas mūsų kryžius, apjuostas dailios tvorelės. Kryžius puikiai matomas nuo kelio – geresnės vietos ir nebuvo galima parinkti. Tarp mūsų komandos vyrauja pakyli nuotaika, nes pagaliau galime

džiaugtis savo darbo vaisiais. Paskutinį kartą nusipaveikluojame prie mūsų iškylaus kryžiaus ir skubame ruoštis kelionei atgal į Tiumenę.

Keliaujant į mūsų stovyklą dar vyksta intensyvus pokalbis: kiek ilgai stovės mūsų kryžius? Ar jo nesugalvos nuversti kas nors iš pro šalį einančiųjų? Ar jo neužgaus audros metu virstantys medžiai? O aš pats visiškai neabejoju, jog kryžius stovės dar daugelį metų. Kitaip ir būti negali.

2013.07.25

Palikę sutvarkytas Kulimeso kapinaites trumpam grįžome atgal į Tiumenės miestą, o vakar atvykome į Lebediovkos miestelį. Šiandien turime išskirtinę ekspedicijos dieną – keliaujame darbuotis į Verch Kamenkos kapines. Vakar Gintautas su Valerijumi nuvyko jų apžiūrėti ir grįžo su dviprasmiškomis žiniomis: kapinaites atrasti pavyko, tačiau jų būklė yra itin prasta. Nuo pat ryto komandoje jaučiamas nedidelis jaudulys ir noras greičiau pamatyti mūsų būsimųjų kelių dienų darbo vietą. Išskirtinumo dienai prideda ir mūsų kelionė iki kapinių, nes 12 kilometrų važiuojame sunkvažiamio priekaboje. Žvelgiant per jos šoną galima pamatyti dar išlikusius išvartytus senus pabėgius – kažkada čia ėjusios geležinkelio atšakos liekanas.

Atvykus į kapines mus pasitiko pribloškiantis vaizdas. Vos per keletą metrų nuo šalimais kasamo smėlio karjero juosiasi iškilusių kapų kauburėlių eilės, kurių iš viso priskaičiavome apie 80. Kapuose gausu priverstų medžių, dar daugiau jų yra pavojingai pasvirę virš gulinčiųjų jau supūti bebaigiančių kapinių kryžių. Per daug nelaukdami imamės darbų ir skubame valyti kapinių teritorijos mišką. Šią užduotį baigiame įgyvendinti tos pačios dienos pavakaryje. Jaučiamės pavarge, tačiau laimingi, nes nuveikėme labai nemažai. Prie to ženkliai prisidėjo ir tai, jog mums buvo paskolintas benzininis pjūklas, o iš miško rąstus vilkti padėjo vietinei lentpjūvei priklausantis traktorius.

Į mokyklą, kurioje apsistojome, grįžome pilni įspūdžių, kuriais dar ilgai dalinomės prie vakarienės stalo. Jaučiu, jog ši diena galutinai suvienijo komandą. Nekantriai laukiame rytojaus!

2013.07.26

Verch Kamenkos kapinaites pasiekėme nusiteikę rimtam darbui. Galiausiai, kaip ir buvo tikėtasi, ši diena kol kas buvo pati sunkiausia mūsų ekspedicijoje. Vakar išvalėme visą kapinių teritoriją nuo kritusių medžių, o šiandien ėmėmės intensyviai tiesti tvorą. Mūsų kelionės vadovo teigimu, nei viena ekspedicija dar nebuvo sumaniusi aptverti tokios didelės teritorijos, kurios perimetras – apie 160 m. Atrodo, jog į priekį stumiamės labai iš lėto, tačiau į darbus įsitraukusi mūsų visa komanda, todėl užduotis tikrai atrodo įveikiama.

Pavakaryje grįžtant link mūsų nakvynės vietos dar sustojame išsimaudyti. Gaivus vanduo greitai sugrąžina jėgas.

2013.07.27

Šiandien darbavomės ilgai: metras po metro kapines juosėme tvora, tikėdamiesi, jog taip jas apsaugosime nuo šalia besiplečiančio smėlio karjero. Girdime istorijų, jog ant šių kapų buvo ketinta įrengti statybinius vagonėlius, tačiau tam pasipriešino vietiniai darbuotojai. Nepaisant to, at tai yra tiesa, ar ne, jaučiamės į Verch Kamenkos kapines atvykę pačiu laiku. Tvoros tiesimas gana monotoniškas darbas, tačiau vis žvilgčioju per petį į besidarbuojančius Gintautą ir Karolį, kurie gamina čia stovėsiantį kryžių. Jis bus paprastas, o jo gamybai naudojama mediena taip pat galėtų būti kiek kokybiškesnė, tačiau aš neabejoju, jog šio kryžiaus pastatymas bus visos mūsų ekspedicijos pagrindinis akcentas.

Ir neklydau! Akimirkai visi palikome savo darbus, pernešėme kryžių į jam skirtą vietą ir po truputį jį iškėlėme link dangaus. Tai bent! Atsargiai jį prilaikydami įtvirtiname žemėje, o kartu išgirstame ir garsų griaustinį, pranešantį apie subjurusį orą. Atsitraukę kelioliką metrų atgal paskutinį kartą nužiūrime savo atliktą darbą. Per daug nesišnekučiuojame, tačiau to ir nereikia – kapinės per porą dienų pasikeitė neatpažįstamai. Susėdame į traktoriaus priekabą, o važiuojant tolyn paskutinį kartą žvelgiame į dabar jau iš toli matomas Verch Kamenkos kapinaites. Tarp mūsų ekspedicijos narių yra sakančių, jog mėgins čia dar kartą atvykti po 20 metų. Įdomu kaip čia viskas atrodys po poros dešimtmečių. Mūsų traktoriaus vairuotojas akivaizdžiai skuba, tačiau sutinka paskutinį kartą sustoti prie mūsų pamėgtos maudyklos, kur apsiplauname nuo degėsių, sakų ir visokių tepalų pajuodusias rankas. Jaučiame, jog su lig šia diena dalinai baigsis ir mūsų ekspedicija: dar ketiname aplankyti vienas kitas kapines, susitikti su čia likusiais lietuviais, tačiau tokių intensyvių darbų vargu ar beturėsime. Bet kas čia žino.

Vakare iš lovos pakėlėme Gintautą ir įteikėme jam vietinėmis sąlygomis pagamintą tortą. Paminėjome jo 40-ą ekspediciją į Sibirą, kuria, tikiu, jis tikrai neliks nusivylęs.

2013.07.28

Šiandien lankėmės Lebediovkos kapinėse, kur mūsų trumpai turėjęs trukti vizitas virto į gana intensyvius paminklo gelbėjimo darbus. Vis pamurmėdavome, jog jeigu ne iš anksto suplanuotas mus turintis į Tiumenę nugabenti transportas, tai šiose kapinėse galėtume praleisti dar bent keletą valandų ir pamėginti atgaivinti čia likusių porą lietuviškų paminklų. Vieną iš jų ne kartą liaupsino Gintautas, o jam buvome priversti pritarti ir mes, nes paminklas tikrai atrodė įstabiai. Mums bemėginant atstatyti jį į vietą Gintautas tarė, jog „didžiausias palikimas visgi yra tinkamai išauklėta jaunoji karta, o ne metalas ir cementas kryžiui“. Kokie taiklūs žodžiai! Minėtasis paminklas nuostabus, tačiau jis gulėjo šiukšlių krūvoje. Ir ne dėl vietinių, o dėl pačių mūsų kaltės: atvykę lietuviai išsivežė savo artimųjų palaikus, tačiau paminklą nuvertė į šalį. Taip jis ir gulėjo, kol neatvykome mes.

Šiandien, pakeliui link Tiumenės miesto, ir antrą kartą susitinkame su tremtine Birute. Susibūrimas baigėsi prasiveržusiomis emocijomis, tačiau tokiais atvejais net ir sunku rasti žodžių paguodai.

2013.07.31

Ryte palikome Tiumenės miestą ir lėktuvu atvykome į Maksvą. Mūsų traukinys link Lietuvos pajudės tik šiandienos vakare, todėl turime gerą pusdienį geresniam susipažinimui su Rusijos sostine. Aplankome Raudonąją aikštę, apžiūrime miestą nuo apžvalgos aikštelės ir galiausiai pasivaikštome Arbato gatve. Ambasadoje ir pirmą kartą per dvi savaites pamatome televizoriuje rodomas lietuviškas vakaro žinias.

Vakare dar spėjame įsigyti vieną kitą suvenyrą, paragauti mineralinio vandens iš stotyje esančių vandens aparatų ir susėdame į 15-ą vagoną, kuris į Lietuvą įvažiuos pats pirmas, iš karto už šilumvežio. Švelniai sudreba traukinio vagonai ir mes jau judame! Dalinamės šviežiais Maskvos miesto paliktais įspūdžiais, pasiklojame lovas ir iškeliaujame apžiūrėti traukinio vagono-restorano.

2013.08.01

Mūsų traukinys keliauja atgal į Lietuvą. Jame prabudę pasiruošiame paskutinius ekspedicijos pusryčius, kuriuos sudaro šokolado, sausainių, medaus likučiai, išsaugotų konservuotų ananasų skardinė bei iš paskutinių rublinių monetų nupirkti puodeliai arbatos. Žvalgomės pro langus, kuriuose jau matomi Lietuvos

vaizdai. Įtikinėjame vieni kitus, jog čia ir miškai kitokie, ir debesys smulkesni, negu ten buvo. Labai įdomu prisiminti kelionę traukiniu į priekį, savo emocijas, lūkesčius, kuriuos vežiausi link Rusijos. Viskas susiklostė kitaip, išvengėme visų didesnių problemų, dėl kurių pergyvenau keliaudamas į priekį. Ir dar kartą patvirtinu sau, jog svarbiausia – darni komanda, su kuria visi nesklandumai virsta nedidelėmis ir lengvai įveikiamomis kliūtimis. Smagu, jog tokią ir turėjome!

Traukinys iš lėto sustoja Vilniaus geležinkelio stotyje. Mes namie! Neužtrunkame vietinėje patikroje ir lygiai 13.00 valandą atsiduriame tarp mūsų artimųjų ir mus pasitikti atvykusių žurnalistų. Ar buvo sunku? Kaip mus pasitiko vietiniai? Kuo užsiimsime dabar? Atsakinėjome į šiuos ir kitus mums pateikiamus klausimus, tačiau daugelis vieningai užsimindavome ar tiesiog savyje pamąstydavome, jog dar prireiks ne vienos dienos ar net savaičių kol visos ekspedicijos metu užgimusios emocijos, likę įspūdžiai suguls tvarkingai mūsų mintyse.

* 2013-07-17 Trečiadienis

Pasaulio lietuvių vienybės dienos šurmulys Vilniaus traukinių stoty. Negaliu patikėti, kur šiandien išvykstame; nors traukinys tik popiet, kėliausi anksti – kuprinė vis dar nesupakuota, šalia jos mėtosi į nešiugždančius maišelius po vieną sudėlioti daiktai. Vokiečių kariuomenės kelnės, žygio batai ir “Misija Sibiras 2013’’ marškinėliai – argi ne puikus derinys pašėlusiai karštą vasaros dieną. Šiandien traukinių stoty svarbiausi esam Mes – nepažįstamasis šešioliktukas, ir visi tie, kas atėjo mūsų išlydėti. Keista gauti tiek dėmesio – valdžios atstovų, žurnalistų, ištikimų ir ilgamečių projekto draugų, kai viduje jauti, jog dar nieko svarbaus nepadarei, kad šio dėmesio nusipelnytum. Man svarbiausi čia esantys žmonės – tėvai ir močiutė, kuri, nepaisant iki šiol jaučiamos “alergijos” traukinių stotims, iš Druskininkų atvyko manęs išlydėti. Į saują įspraudė gintarinę apyrankę – iš visos širdies – “ten gyvenantiems lietuviams tremtiniams, jei tokių sutiksime”. Pamaniau, jog būtų šaunu Sibire sutikti dzūkę, kuriai tą apyrankę galėčiau padovanoti, bet greit nuvijau tą mintį šalin – prisiminusi tai, ką teko skaityti apie Tiumenėn ištremtuosius, taip pat susitikimus su tremtiniais prieš ekspediciją, dar labiau tapo aišku, jog dzūkų tarp ištremtųjų į šią sritį beveik nebuvo. Įsidėjau apyrankę kuprinėn ne kaip lauktuvę, o greičiau kaip daiktą, visą ekspediciją man priminsiantį močiutę.

Po daugelio nuotraukų, kalbų, pasisakymų, ypatingų dovanų (tarp jų – Misijos Sibiras 2012 dalyvių įteiktas Šventasis raštas bei Metraštis mūsų patyrimams, sutiktiems žmonėms, vietoms ir mintims įamžinti), sulipome į traukinį. Ne gyvulinį kaip kažkada, bet nemažiau ankštą prasisprausti su milžiniškom kuprinėm. Dar keletas akimirkų ir mojuojame pro langą mus išlydintiesiems. Ekspedicija prasideda čia ir dabar.

Susiradę savo vietas traukiny po truputėlį įsikuriame ir ruošiamės nakčiai. Plackartas pilnutėlis, vasaros metas, daug keliaujančių.. visi mus pastebi – marškinėliai išduoda, kad nesame eilinė turistautojų grupė. Lietuvos geležinkelių darbuotojai taip pat ilgamečiai mūsų gerbėjai – nepraleidžia progos pabendrauti, beveik pažadėdami, jog stengsis išpildyti visus mūsų norus kelionės metu bei informuodami, jog pasirūpino, kad dalyviai nebūtų išalkę – traukinio restorane rasime daugiau sriubyčių. Iškart pasiteiravo, kada grįšime ir labai nusiminė, sužinoję, jog grįšime su Kaliningrado traukiniu – tikėjosi pirmieji išgirsti mūsų įspūdžius.

Po truputį atslūgsta emocijos, kurių prikaupėme traukinių stoty, vietą užleisdamos vidiniam jauduliukui ir netgi mažam nerimui, pasitinkant nežinomą kraštą. Užplūsta daugybė minčių – ar pavyks įgyvendinti mums iškeltus tikslus, sutarti komandoje, per tas dvi savaites nepavargti vieniems nuo kitų, sėkmingai “nuskraidinti” kryžių, gauti medienos tvorelei, ar rasime lietuvių, ar bekeliaujant užteks laiko stabtelti ir susimąstyti apie tai, ką čia darome..

2013-07-18 Ketvirtadienis

Rytas. Maskva. Traukinių stoty mus kaip laukiamiausius svečius pasitinka Lietuvos ambasadorius Rusijoje Renatas Norkus bei ambasados darbuotojai. Laiko pabendrauti turime nedaug – skrydis į Tiumenę jau visai netrukus, o Maskva – ne Vilnius, Domodedovo oro uostas miesto pakrašty, teks įveikti nemažą atstumą, o patekus į rytinius kamščius galime ir nebeišskristi. Pro autobusiuko langą palydžiu tolstančią Raudonąją aikštę ir dar kelis mums vairuotojo parodytus įžymius miesto objektus, tikėdamasi, kad grįžtant bus jėgų ir laiko juos pamatyti iš arčiau.

Domodedovo oro uostą pasiekėme be kliūčių, kuprinių svoris neviršija leistino, mūsų gabenamas ypatingas krovinys niekam neužkliūna. Sėkmingai pakylame ir nusileidžiame. Čia mūsų – penkiolikos nepažįstamųjų – jau laukia ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna. Pirmasis susitikimas, pirmi tiriamieji žvilgsniai, pirmi pašmaikštavimai (“kai kurių kuprinės panašios į pinigines”) ir sėdame į mikroautobusiuką. Dangus su kiekviena minute niaukiasi vis labiau, besikaupiančios audros fone dar labiau išryškėja balti pirmųjų mūsų išvystų sibirietiškų berželių kamienai. Netrukus liūtis užtvindė Tiumenę – skrodžiame apsemtas gatves, suprasdami, kad šįvakar į taigą jau nebepajudėsime. Gatvių apsėmimo lygį apibūdinčiau taip – “iki žiguliuko durų apačios”. Sustojant prie raudonų šviesoforo signal keletą kartų mačiau vietinius guminiais “botais”, besistengiančius atidaryti automobilio duris, neprisemiant į saloną vandens. Nepaisant liūties masto, pravažiuodami spėjome pastebėti Gintauto parodytus marmurinius gatvių bortelius; be to, net eilinės automobilių stovėjimo aikštelės aptvertos dekoratyvinėmis raitytomis tvoromis; panašu, kad metalo čia netrūksta. Vakare atvykę į nakvynės vietą, po vakarienės, sėdome prie ‘’apskritojo stalo’’ – rytdienos maršruto planavimas, vaidmenų (atsakomybių) pasiskirstymas, pirkinių – darbo įranki40ų, maisto – sąrašo sudarymas. Užburti pirmaisiais Gintauto pasakojimais apie klajones po bekraštį Sibirą ir įspūdingomis nuotraukomis (Sibiras prie Laptevų jūros, kur po daugelio metų iškasti tremtinių kūnai atrodo kaip ką tik balzamuoti, tik truputį užpūsti pelenais ar pilkšvu purvo sluoksniu). Ilgai nevakarojame – rytoj laukia ilga diena. Mes – Gintauto 40-oji ekspedicija. Norisi nelikti tik apvaliu skaičiumi visų ekspedicijų istorijoje. Pusvalandį pakvėpavę ne tokiu jau užterštu didmiesčio oru ir pastebėję besikeičiančias Tiumenės mūrų šviesas, patraukėme miegoti.

* 2013-07-19 Penktadienis

Rytą pradedame susitikimu su Liudmila – tremtinės Danutės Klimašauskaitės (Uljanovos), kilusios iš Kurmiškės kaimelio Varėnos raj., ištremtos į Bačialiną 1947 m. gruodį, palikuone. Liudmilos giminaičiai perdavė lauknešėlį iš Lietuvos, tačiau Liudmila, pasirodo, ne tik siuntinėlio atvyko pasiimti. Į susitikimą atvažiavo su vyru ir buvo taip sužavėta mūsų ekspedicija ir projekto idėja, kad nutarė kartu su mumis vykti į Bačialiną (kur beveik visą gyvenimą nugyveno jos tėvai), taip pat kartu vykti

pasikvietė lietuviškų šaknų turinčią dukterėčią. Liudmila pasakojo, jog su visa šeima lankėsi Druskininkuose (2009 m.), be galo myli šį Lietuvos kampelį ( “gorad prosta prelist”), žada ten dar sugrįžti ir džiaugiasi galimybe pabendraut su lietuviais. Pati, deja, lietuviškai jau nebekalba. Tačiau mielai užpildė mūsų metraštį gausiom šeimos fotografijom ir iš visos širdies užrašė linkėjimą visai ekspedicijai. Be to, Rusijoje labai populiariame tinklalapyje “odnoklasniki” su draugais ir pažįstamais pasidalino žinia, kad yra atvykusio jaunimo iš Lietuvos bei parodė visą tinklapyje turimą nuotraukų su Bačialino kaimo vaizdais prieš daug metų archyvą. Pirmoji sutikta “Ruskaja dusha”.

Apsirūpinę maistu keletui dienų bei darbo įrankiais ir medžiagomis, pajudame link Bačialino. Gintautas jame buvęs 2002 m., kuomet Liudmilos tėvai dar buvo gyvi, su jais buvo susitikęs. Jau tuomet kaimas atrodė apgriuvęs, beveik išnykęs. Tai sužinojus, norisi, kad autobusas judėtų kuo greičiau – be galo knieti išvysti šiandieninį vaizdą. Sužinome, jog kaime nebeliko gražaus pastato – Kultūros namų, kuriuos statė tremtiniai lietuviai. Liuda pasiguodė, jog tiesiog skaudėjo širdį matant, kaip tuos namus griovė…

Važiuojant protarpiais lyja (į autobusą – taip pat), autobusas lekia dideliu greičiu. Pakeliui kertame transsibiro geležinkelio atkarpą, o autostrada ramiai, greta pralekiančių “fūrų”, niekur neskubėdama, keliauja arklių kaimenė.

Pakeliui užsukame į Pokrovskoje kaimelį – vietą, kurioje gimė Grigorijus Rasputinas; sustojame įsiamžinti prie jo gimtojo namo. Kaimelis senovinis, bet tvarkingas, būdingos ryškios spalvos – žalia, mėlyna; esama ir negyvenamų namų, šalia kurių auga 1,5 m. dilgėlės. Gal vietiniai jas sriubai augina?

Nuo Tiumenės iki Bačialino – 160 km. Gera ištrūkti iš didmiesčio. Vis platėjantys laukai, berželių eilės ir mus pasitinkantis kaimo kvapas.

Užburia rusų nuoširdumas; Liuda mielai pasakoja apie vietoves, kurias pravažiuojame, dalinasi šeimos istorija ir didelėmis šeimos fotografijomis.

Atvykstame į Bačialiną. Pasirodo, pagal tradicijas, rusai statydavo namus arčiau gatvės, o lietuviai – toliau. Pagal tai neretai galima atskirti, kuris namas lietuviškas. Lietuvius juk visada traukė gamta, mitologija – būti arčiau miško, arčiau upės, tai ir labiau įsilieti į natūralią aplinką. Pravažiuojame gatvelę, kurioje visgi dar išlikę lietuvių statytų namų; gyvenvietę daugelis žino kaip “lesozavod”, kadangi čia veikdavo didelės lietuvių tremtinių nupjautos medienos apdirbimo gamyklos. Liudmila labai taikliai pastebėjo – mes, ekspedicija, atvykome į kaimą beveik kaip mūsų protėviai – jame tik vanduo, miškas, plyni laukai ir nieko nelikę. Laikmetis kitas, o vaizdas – tas pats. Laiko ratas apsisuko.

Taiga viską pasiglemžia labai greitai, čia tvyranti drėgmė ir žiemą bei vasarą stipriai pakintantis klimatas niokoja visus istorijos likučius.

Pajudame į netoliese Bačialino esančias kapinaites, kurias artimiausias dienas ir tvarkysime. Kapinaitės įsikūrusios ant kalnelio šalia Kulemeso lauko (anksčiau

buvusio didelio bulvių lauko, kuris dabar virtęs bekrašte lyguma; apie šią vietą ir Permės ir Tiumenės srities tremtinius yra sukurtas Gintauto dokumentinis filmas “Išlikti ir papasakoti”; grįžusi būtinai pažiūrėsiu). “Ant kalnelio” – tradiciška, kad būtent tokioje vietoje. Ten, kur geriausiai matai kylant ir besileidžiant saulę. Mano prosenelė visada sakydavo, noriu būti palaidota ant kalnelio. Ir tas lietuviškas dažnai gyvenimo pabaigoje senolių tariamas “einu namo” – tai lyg kopimas į paskutinįjį gyvenimo kalnelį.

Į Kulemeso lauką atvyksta pirmoji lietuvė – Danutė Černiauskaitė, jau iš tolo gali pastebėti lietuviškus bruožus – dideles mėlynas akis, šviesią veido odą ir kažkokią spinduliuojamą vidinę ramybę. Danutė mums papasakoja savo istoriją – jos tėvai buvo ištremti, o ji jau gimė Tiumenėje. Buvo grįžusi gyventi į Lietuvą, dirbo siuvimo gamykloje Alytuje, tačiau vėliau apsisprendė vėl grįžti į Rusiją, čia sukūrė šeimą. Neabejinga tremties paliestų žmonių istorijoms, labai lyriška, meniškos sielos žmogus, sukūrusi ne vieną eilėraštį šia tema (vieną jų mums mielai padeklamavo). Kol bendravome su Danute, pamažu ėmė kilti vėjas; į Kulemeso lauką atvykę vietinės administracijos atstovai ragino nelikti nakvoti palapinėse, kadangi artėja audra, apie kurią aplinkiniai kaimeliai buvo įspėti oficialiais raštais, gyventojai raginami uždaryti langines, į tvartus suvesti gyvulius ir be reikalo nekišti nosies iš namų. Iš pradžių buvome linkę nepaisyti perspėjimo, tačiau parodytas raštas įtikino. Niekam nebūtų naudinga, jeigu, įvykus kažkokiai netikėtai nelaimei naktį, ekspediciją, jos dar nepradėję, pabaigtume šiandien. Tad pasinaudojome vietinės administracijos pasiūlymu ir likome nakvoti Aksarino mokyklos sporto salėje. Šiai mokyklai padovanojome Misijos Sibiras koncerto palaikymo metu susirinkusiųjų pieštą piešinį. Kad mažieji žinotų, kad tos miškeliu ant kalnelio visai netoli jų mokyklos esančios kapinaitės Lietuvai ir lietuviams yra labai svarbios.

Grįžę į mokyklą atsisveikinome su Liuda, kuri prieš išvykdama mus pavaišino tradiciniais, dar šiltais Sibiro pyragais – pagamintais iš tešlos, su žuvies, silkės bei svogūnų įdaru. Dieną užbaigėme noru keltis kuo anksčiau ir pradėti darbus kapinaitėse. Tikimės, kad audra bus trumpalaikė, o ryte mus pažadins giedram danguje pakilusi saulė.

* 2013-07-20 Šeštadienis

Kapinaitės šalia Kulemeso lauko panašios į mažą miškelį, apaugusį krūmynais. Vyrauja liepos ir berželiai. Pirmiausia, ką nuvykę ėmėme daryti – naikinti beželenčius laibus liepų krūmelius (atžalas). Mojuoti pjūkleliu, visai smagus darbas, ne teisininkiškai malonus. Vyksta natūralus darbų pasiskirstymas – vieni pjauna krūmus, kiti nešioja šakas. Valėme mišką nuo sutrūnijusių šakų, palengva ėmė ryškėti dar išlikę kapų kauburėliai. Juos lengva supainioti su kadaise čia vykdytais darbais, kai buvo kasamas smėlis ir dėl to liko milžiniškos duobės. Beje, pasak

vietinių, daugelis lietuvių savo artimųjų palaikus iš kapinaičių parsivežė į Lietuvą. Tą patvirtina karsto formos smegduobės. Kiek jose yra like lietuvių – neaišku. Yra keletas ir provoslaviškų kryžių, tad ilsėjosi čia ne vien tik lietuviai. Vykdama į Sibirą įsivaizdavau, kad bus daugybė senovinių kryžių su lietuviškais užrašais, kuriuos noriai skaitysime, stengsimes iššifruoti po samanų paklote ar rūdimis ar kerpėm pasislėpusias lietuviškas pavardes. Visgi užrašų nebelikę, kaip beveik ir pačių kryžių.

Oras darbui visa pusdienį puikus – švietė saulė, o tinkleliai puikiai saugojo veidą nuo uodų. Pasak Gintauto, Tiumenė – viso Sibiro uodų veisykla. Čia puikios sąlygos jiems veistis, daug pelkynų, tad ir drėgmės.

Tačiau visai netikėtai užklupo audra. Grįžome nuo kalnelio link laužavietės pailsėti, užkąsti, ir staiga, Erikai bei Donatui su filmavimo įranga esant visai netoliese, virto ir perlūžo du dideli medžiai. Šiose kapinaitėse ne per seniausiai buvo gaisras (degė žolė), todėl daugelis medžių iki šiol pajuodę, ypač apatinė jų dalis. Tad papūtus didesnei vėtrai nežinai, kuris gali nukristi. Nejuokais išsigandome. Trumpam. Miškelis neatrodė toks pavojingas. Bent jau anksčiau nesusimąsčiau apie čia galinčius virsti medžius. Visgi nenumaldomai artėjanti audra privertė mus nebaigti darbo ir grįžti į mokyklą. Nusiplovę prakaito likučius, drauge gaminome vakarienę – burokėlių sriubą – bulvių lupimas, morkų skutimas, burokėlių pjaustymas…smagu maistą ruošti kartu, apima kažkoks šeimos jausmas.

Pavakarieniavę susiruošėme pasidairyti po Aksarino gyvenvietę. Čia – daugiau nei šimtas gyventojų, dvi parduotuvės, pastas, ir netgi kultūros namai-klubas. Patraukėme kaimo keliukais – pilkais, po lietaus dumblėtais, kuriais žygiuojant gražiausiai čia atrodanti avalynė – guminiai batai. Šalia vietinės parduotuvės sutikome kaimo moteriškaitę, kuri iškart mūsų atsiprašė, kad šiandien yra truputį išgėrusi, tačiau labai norėjo su mumis pabendrauti. Aš ir Silvija likome nubučiuotais žandais, šiek tiek kvepiančiais degtine. Bet tokie jau tie vietiniai gyventojai, be galo šilti ir paprasti. Pakeliui eidami sutikome keletą kaimo gyventojų, ir pamatėme stovintį motociklą su priekabą – tokį, kokių daug važinėjo mūsų tėvų jaunystės laikais. Donatas suskubo jį įamžinti, o vėliau, pakviestas vietinių, gavo progą išbandyti ir kaip jis važiuoja.

Apžiūrėjome vietinę gatvę (“Školnaja” ). Namai Sibire vyraujančių žalios, mėlynos, pilkos spalvų, nudažyti, tačiau po langais auga žmogaus ūgio ir dar aukštesnės dilgėlės, visai šalia gražiai išravėto bulvių lauko. Ne mūsų močiučių darželiai. Matau jas ne pirmą kartą, bet vis dar nepriprantu prie to vaizdo.

Į gatvelę su Lietuvos vėliavos spalvų dviratuku ir geltonais guminukais išriedėjo mažas, kokių 3-4 metų berniukas. Susipažinome. Vardu Slava. Geltonais guminukais smagiai šlepsėjo po kaimo purvyną. Padovanojome jam lietuviško šokolado ir prie jo guminukų puikiai derančią geltoną apyrankę su Lietuvos vėliava. Padėkojo, tapo dar drąsesnis ir mums labai šiltai nusišypsojo.

Vėl sutikome vietinę moteriškaitę, su kuria jau bendravome prie parduotuvės. Ji -Liudmila (dažnas vardas Rusijoje) visą laiką mums bevaikščiojant po kaimelį buvo įsikibusi man į parankę ir karts nuo karto kartojo “ti maja milaja, ti maja prekrasnaja”. Nežinau, ar tai tiesa, bet atrodo, kad susvetimėjimo, žmonių individualizmo Rusijos kaimuose nėra. Jis čia dar neatėjo. Liudmilos vyras prieš 5-6 metus paskendo netoliese esančiame upelyje (išėjo žvejoti ir nebegrįžo). Gyvena viena, bet dažnai aplanko vaikai – dukra gyvena tame pačiame kaimelyje, sūnus dirba netoliese esančiame, kita dukra – artimiausiame mieste; Liudmila džiaugėsi turinti jau 5 anūkus. Panašu, kad šeima čia – svarbiausia.

Vakaras buvo stiprus emociškai. Bendravimas su vietiniais gyventojais mane sužavėjo. Atrodo, kad nuoširdumas čia liejasi per kraštus, įdomu, iš kokio šaltinio jie jo semiasi.

* 2013-07-21 Sekmadienis

Erika, mūsų virtuvės šefė, pažadino mus 7.20. Miegojau taip skaniai, kad net seilė nutįso.

Šiandien Gintautas parodė Georgijevkos kaimelio nuotraukas – kaimelio, kur buvo ištremta mano močiutė su šeima. Pirmą kartą jį mačiau; gana tvarkingas, išlikę grūdų (tikriausiai) saugyklos likučiai. Močiutė pasakojo, kaip jiems gyvenant Sibire, kolūkio viršininkas vaikams naktį leisdavo ateiti su ilgais, per dideliais guminiais batais, į kuriuos įpildavo po saują grūdų, iš kurių vėliau kepdavo duoną.

Tvarkingi namai, “gyvas” kaimas, turi įvažiavimo į kaimą vartelius. Pagaliau pavadinimas man įgavo vaizdinį. Jau mintimis nusikeliu į momentą, kai grįžusi pasakosiu močiutei, jog mačiau jos Georgijevką, bent iš nuotraukų.

Šiandien tęsėme kapinaičių tvarkymo darbus. Kirtome krūmelius (jų čia – galybė) ir valėme mišką. Vaizdas šviesėjo, uodų taip pat atrodė mažiau (gal dėl to, kad sunaikinome jų veisyklą – brūzgynus upelio pakrašty), o gal dėl to, kad jau po truputį prie jų pripratome.

Benešiojant sutrūnijusius beržų kotus pastebiu ir gamtą – čia tiek įvairiaspalvių kerpių – vienos panašios į rudmėses, kitos – oranžinės, trečios – lyg mažyčiai bobausių gabaliukai, prilipdyti prie beržo šakų.

Kirsti erškėčių krūmus – vienas iš nemalonesnių darbų, tačiau įsigudrinau tą daryti su dvigubom pirštinėm – sekėsi visai neblogai, spygliukai beveik nepasiekdavo rankų.

Tas mažytis kalnelis ėmė panašėti į šviesią vietą šalia upelio. Pagalvojau – vis tiek lietuvių tradicijos nemirė ir Sibire. Dar kartą prisimenu prosenelės pasakymą apie norą būti palaidotai ant kalnelio. Niekada iki galo nesuprasdavau kodėl, bet čia

būdama, tiesiog jaučiu – mistinė vieta; stebi visus iš aukštai ir dangus atrodo skaidresnis, ir arčiau.

Grįžome iš kapų užklupti lietaus. Vaikinai dar liko įtvirtinti lietuviško kryžiaus, kuriam išrinkome beveik idealią vietą – aiškiai matomą nuo šalia esančio keliuko, kalno šlaite, ant upelio kranto, kuris kaip didelė rodyklė iš tolo žymės čia esančias kapinaites. Pirmieji tvorelės kontūrai aplink jį panašėjo į smėlio dėžę, kurioje su kastuvėliais kapstėsi maži berniukai.

Vakare vėl klausėmės Gintauto istorijų iš kelionių į Sibirą. Jau beveik sutemus išsiruošėme į naktinį žygį patikrinti, ar po praūžusio lietaus mūsų kryžius vis dar stovi. Klampojom per purvyną-molyną ir pakeliui surinkom visus uodus. Šiandien nusipirkau vietinio purškalo, apsaugančio nuo uodų bent 4 val. Panašu, kad nelabai veikia… Ateities sibiriečių kartoms – “draugas Benas” gelbėja geriau.

Būti kapinėse naktį, nors kapelių ir likę nedaug – nejauku. Kiekvienas medžių (ypač – drebulių) šlamėjimas atrodo praneša apie už šių medžių tykantį nepažįstamąjį.

Kryžius įtvirtintas puikiai, audrą atlaikė (vaikinams pasilikus jo įtvirtinti, lūžo dar bent trys medžiai, gerai, kad nei vienas jų neužvirto nei ant mūsų svarbiausiojo statinio, nei ant mūsų pačių). O audrų čia bus dar ne viena, tikėkimės, kad tą vietą kažkas apgaubs stebuklingu apsauginiu lauku, ir leis kryžiui ilgam išlikti toje nuostabioje kalnelio vietoje, kurią jam išrinkome.

* 2013-07-22 Pirmadienis

Paskutinė nakvynė mokyklos sporto salėje. Gintautas pažadino mus kareiviškai (šūksniu). Stiprūs pusryčiai ir nusiteikimas baigiamiesiems darbams kapinaitėse, Merginoms suteikta privilegija atvykti į kapines 12tą – likome gaminti pietų ir sutvarkyti m-klos prieš išvykstant. Vakar sulaukėme valdžios skambučio, jog pagal galiojančią tvarką mums būtina prisiregistruoti; tai truputį pakoregavo mūsų planus – planavome iš Aksarino vykti tiesiai į Lebediovką; dabar teks grįžti į Tiumenę ir atlikti visas būtinas formalias procedūras. Valdžios atstovė Marija maloniai tarpininkauja ir leidžia išsirinkti mums patogų registracijos laiką.

Tvarkomieji darbai baigti, keliauju krautis kuprinės, laiko iki 12tos nebedaug. Įdomu, koks bus jausmas stovėti šalia kryžiaus visiems – pirmas kartu atliktas didelis darbas.

Tvorelė atrodė kur kas didesnė nei maniau vakar pamačiusi jos įtvirtinimui paruoštus kontūrus. Erdvę kryžiaus apačioje papuošėme iš upelio surinktais pilkais akmenukais. Kryžių pastatėme ne bet kur – ant išlikusio kapelio, jaukioje svyrančių berželių ir peržydėti baigiančių liepų kaimynystėje. Išvykstant į Sibirą Arnas sakė, kad tiesiog pajausime tą vietą, kurioje norėsime pastatyti iš Lietuvos atsivežtą kryžių. Man atrodo, kad šįkart ta vieta “mus pati susirado”.

Prisiskynę liepžiedžių arbatai, vietinių gėlyčių atminčiai ir metraščiui (kaip kad jas kažkada mokykloje džiovindavome, tarp knygų), patraukėme link mokyklos. Padėkoję vietinės administracijos vadovui, išvykome administracijos autobusiuku į Tiumenę. Nors autobusas lėkė pasišokinėdamas, buvo labai karšta, beveik visi kelionės metu užsnaudėme. Tiumenėje mūsų jau laukė Marija. Buvome atvežti į buvusias kareivines, vietą, kuri šiuo metu veikia kaip jaunimo stovykla, kurioje jaunimui suteikiama galimybė užsiimti įvairiomis sportinėmis veiklomis; įrengtas mokomasis šuolių su parašiutais bokštelis, tiro, kt. sporto šakų “nameliai”, stovykloje taip pat priimamas socialinės rizikos jaunimas, įvykdęs baudžiamuosius nusižengimus (po bausmės laiko, praleisto kolonijoje) – čia jie kartu gyvena didelėse (kareiviškose) palapinėse, sportuoja ir resocializuojasi. Nors niekada nesu buvusi vaikų vasaros stovykloje, vaizdas panašus – spalvota, šiek tiek tarybiška, bet labai tvarkinga.

Rytoj vyksime į Jarkovo raj. (Lebediovką). Vakare ant suolelių po dideliais stovykloje augančiais beržais išgėrėme arbatos, kartu suteikę galimybę pavakarieniauti uodams ir “moškėms”. Laukdami rytojaus, kietai užmigome ant dviaukščių spyruoklinių lovų.

* 2013-07-23 Antradienis

Pakeliui į Lebediovką, stabtelėjome Jalutorovske – mūsų laukė Gintauto staigmena – susitikimas su lietuve Birute Kamarauskiene. Greitai iš kuprinės išsitraukusi lietuviškas lauktuves, suskubau iš autobuso. Pačiupau močiutės apyrankę, Ieva pagriebė atviruką su Lietuvos žemėlapio kontūrais ir vėjo pučiamų laukų vaizdais. Nužingsniavome eiline senų daugiabučių namų rajono gatvele link Birutės namų laiptinės, stabteldami prie vaikų žaidimų aikštelės, į kurią netrukus ir atėjo Birutė. Išvydau lietuvišką močiutę, lietuvišką, skarele apgaubtą, šiltą veidą, gražių gyvenimo raukšlių išvagotą, nedrąsiai (o gal tiksliau kukliai lietuviškai) besišypsantį veidą. Birutė prabilo dzūkiškai!!!! Negaliu papasakot to jausmo, kuris užplūdo tuomet, kai išgirdau ją tariant lietuviškus dzūkiškus žodžius..Nubėgo šiurpuliukai. Pasirodo, net daugelį metų gyvenant toli, Lietuvą ir jos kalbą galima išlaikyti. Neretai vos keletą metų užsienyje praleidę tautiečiai įgauna netikėtą akcentą ar įsileidžia svetimybes į savo kalbėseną taip lengvai, tarytum jos darytų mūsų unikalią, vienintelę tokią, lietuvių kalbą kažkuo turtingesne.O Birutė dzūkuoti iki šiol nepamiršo, gal tik retkarčiais pritrūkdavo lietuviškų žodžių, kai per greitai, ar visi vienu metu nerišliai ir skubėdami jos ko nors klausdavome. Birutė gimė 1936 m., penkių vaikų šeimoje, kilusi iš Marcinkonių kaimo, esančio beveik 30 km nuo Druskininkų. 1947 m. buvo ištremta į Lebediovką. Čia, daugiau nei 35 metus, kartu su vyru, dirbo psichiatrijos ligoninėje. Birutės sesuo – Ona Lesickaja, gyvena Druskininkuose. Seserys retkarčiais susiskambina, taip ir pabendrauja lietuviškai. Birutės vyras prieš keletą metų mirė. Atsisveikindama su mumis, prašė perduoti linkėjimus „diedui“ (palaidotas

Lebediovkoje), kai nuvyksime. Birutė nuo 1996 m. gyvena pas dukterį, kuri ją ir prižiūri, prie namo nuomojasi daržo plotą iš valstybės, kuriame augina įvairias daržoves. Būdama pensininke ir tiesiog „senu žmogumi“, susiduria su panašiomis problemomis, kaip ir daugelis senyvo amžiaus žmonių Lietuvoje – maža pensija, niekam per daug nerūpi. Paklausta, ar kaip dzūkė mėgsta grybauti, uogauti, pasiguodžia, kad niekas į mišką nebenuveža.

Po tremties nebuvo grįžusi į Lietuvą. Kartą, važiuodama pas brolį į Gardiną labai norėjo dar kartą pamatyti Lietuvą, tačiau, kadangi neturėjo lietuviško paso, leidimo įvažiuoti negavo. Labai susigraudino tai pasakodama – norėjo „bent paskutinį kartą gimtinės žemę paliesti“.

Viso susitikimo metu tvirtai stovėjo, nepaisant jau prastokos sveikatos. Labai prašė, kad grįždami dar užsuktume, ir, kad dažniau atvažiuotume. Lietuviškai bendrauti nebeturi su kuo, tik su seserimi ir kita Jalutorovske gyvenančia lietuve Agota pasikalba telefonu. Birutės dukra, sukūrusi mišrią šeimą, deja, lietuviškai jau nebemoka.

Tai buvo pirmas kartas per visą ekspediciją, kai susigraudinau, oda pašiurpo, nepaisant to, kad lauke buvo daugiau nei 30 laipsnių karščio. Mano močiutės gintarinė apyrankė rado naują šeimininkę..sukinėjosi Birutės delne jai kalbant, gintariukai pynėsi tarp pirštų ir galbūt malšino Birutės susijaudinimą, kalbant apie tremtį. Labai tikiuosi, kad mums liks laiko pas Birutę užsukti dar kartą.

Autobusu nuvykome iki Jarkovo, kur mūsų laukė jau kitas – geltonasis autobusiukas, su užrašu „Diety“. Užkandę vietinėje valgykloje, iš ryškiai mėlynų indų, patraukėme į tolimiausią šių metų ekspedicijos tašką. Pirmiausia, ką ten norėsiu surasti – Birutės vyro kapą Lebediovkos kapinaitėse. Viena vietinė moterėlė turėtų mums papasakoti, kaip jį rasti.

Pakeliui – Novyj Tap gyvenvietė. Pastebiu, jog gatvių pavadinimai visur panašūs – „Zarečnaja‘‘, „Lesnaja“, „Školnaja“… Važiuojant autobusu krato, be to, griaudi griaustinis, kuris čia atrodo kur kas garsesnis. Pro autobuso langą palydime didelę „Tap“ upę. Privažiuojame vietinės administracijos pastatą, prie kurio stabtelėjus, į autobusą įlipa Vladimiras Aleksandrovičius, pasisveikindamas su mumis lietuviškai „Labas vakaras“. Vladimiras – baltarusis, visą gyvenimą nugyveno tarp lietuvių; 1943 m. gruodį susipažino su Lietuva – kalėjo lagery Alytuje, kur jį, vos 11 metų, išvežė vokiečiai. Vėliau grįžo į Novyj Tap. Prisiminė čia gyvenusius lietuvius-tremtinius ir lietuviškas pavardes – Pečiukonis, Balčius… Po Stalino mirties 1953 m., “atšilus”, daug kas išvažiavo. Prisiminimai apie lietuvius patys šilčiausi – darbštūs, iš darbo visada eidavę su daina. Lietuvaitės labai gražios – kai norėdavo “paflirtuot”, Vladimiras dainuodavo kartu.

Vladimiras mums papasakojo ir apie Sibiro baravykus. Dzūkiškas ausis suklusti verčianti istorija. Sezonas jų – nuo rugpjūčio iki spalio, renka ir parduoda supirkimo

punktuose, pavyksta nemažai uždirbti, iki 150 dolerių per dieną; baravykai sveiki, nesukirmiję. Spalį, kai pasirodo šalnos, renka gamtos sušaldytus – vakare baravykai užauga, o ryte sustengsta – tokius galima tiesiai į šaldymo kamerą dėti. Nežinau, ar ta istorija tikra, bet labai norėjau ja, kaip fantastine baravykų rinkimo istorija, patikėti.

Su Vladimiru nuvykome į netoliese esančias kapinaites. Čia, beieškodami tarp didelių paparčių ir beklaidžiodami kapinaičių takeliais, radome kelis lietuviškus kapelius. Katalikiškų kryžių čia nemažai, tačiau tarp jų lietuviškų – tik keletas. Aprinkę medžių nuovirtas, žoles, šapelius, su kapinaitėmis bei Vladimiru atsisveikinome.

Šiąnakt nakvosime stovyklavietėje netoli Novyj Tap. Įsikūrėme Jurgos upės pakrantėje; mano, Ievos ir Kotrynos palapinė – tarp kelių berželių, ant skardžio. Nuostabus gamtos peizažas. Ruošėme bulvienę vakarienei. Įkvėpta istorijos apie baravykus, su Ieva išėjau paieškoti voveraičių. Saują jų sriubai pavyko sėkmingai pririnkti. Per tas 15 minučių grybavimo, tokią pat saują galima buvo pririnkti ir uodų, kurie šįvakar ypač skaudžiai kando; nesukąstų vietų jau beveik nebeliko, purškalai kažkaip irgi nebepadeda.

Bulvienė išėjo tobula – jos kvapas, susitikimas su Birute, grybai, šią dieną padarė dzūkišką, todėl man be galo jaukią.

* 2013-07-24 Trečiadienis

Naktis stovyklavietėje praėjo sunkiai. Niekaip negalėjau užmigti dėl nuolat kandančių uodų, kurių ne vieną, o turbūt keletą dešimčių pasikvietėme į palapinę. Miegoti buvo karšta, tačiau miegmaišy galėjau padaryt tik skylutę nosiai iškišti, nes uodų buvo tiek, kad vos atidengus didesnę kūno dalį, jie tuoj pat imdavosi darbo. Pabudome sukaitusios, todėl nepaisant dumbluoto upės kranto ir vakarykštės istorijos apie upėje plaukiojančią milžinišką žuvį (kuri, pasirodo, vardu KarolisJ), nusprendėme išsimaudyti. Upė, nors ir ne tokia švari, atgaivino. Pasistiprinę grikių koše ir kava, išvykome.

Sustojome Lesnoj gyvenvietėje apžiūrėti ten dar išlikusių geležinkelio pabėgių – geležinkelio, kurio bėgiais tremtinių paruoštą medieną gabendavo iki artimiausio surinkimo taško, o vėliau eksportuodavo net ir į tokias šalis kaip Švedija. Geležinkelis veikė iki 1990 m., o metaliniai bėgiai buvo išardyti tik pries keletą metų. Šiuo metu vieta stipriai apaugusi žole, matosi tik buvusio geležinkelio vingis ir žolėje pūvančios medinės geležinkelio skiriamosios lentelės.

Aplankėme Lesnoj kapines, ieškodami lietuviškų kapų, deja, juos žyminčių ženklų neradome. Mediniai kryžiai čia pūsta greitai – tam labai palankus klimatas. Geriausiai išlieka metaliniai, tačiau tokių buvo pastatyta nedaug. Trumpas pasivaikščiojimas kapinėse, kur drėgna ir medžiai užstoja saulę, vėl priminė uodus, tad odė jiems: jie kanda visur; naktį mane vienas pabučiavo tiesiai į lūpas, kurios ryte ėmė tinti; kanda į delnus, į pirštų pagalvėles, visur, kur lietuviški uodai kąsti dar neišmoko.

Užsukome į Jarkovą, čia atsisveikinome su mus kelionėje lydėjusia vietinės administracijos darbuotoja Oksana; pašte išleidome keletą atvirukų į Lietuvą ir pajudėjome link Lebediovkos.

Lebediovka – gyvenvietė, daug didesnė nei prieš tai matytosios; bent 4 parduotuvės, didelė psichiatrinė ligoninė (ta pati, kurioje dirbo Birutė Kamarauskienė su vyru). Vaizdelis panašus – tos pat mėlynos langinės, karvės, „skinančios“ medžius ir laisvai vaikščiojančios gatvėmis, gal tik kiek daugiau jaunimo. Apsistojome vietinėje mokykloje. Tiumenės apskritis stovyklavimui nepalanki; čia beveik nėra vandens telkinių, prie kurių būtų galima apsistoti bei būtų geriamo švaraus vandens, vieni pelkynai, tad tenka rinktis mokyklos sporto salę. Valgykloje įtaisyti vis dar puikiai veikiantys, LTSR gaminti „Vėjelis“.

Gintautas su Valerijumi išvyko į Verch Kamenką, ieškoti kapinaičių. Kaip paaiškėjo pabendravus su vietinės administracijos atstovu, dabar ten – smėlio karjeras. Labai tikimės, kad ne kapinaičių vietoje. Iki Verch Kamenkos – 12 km. Kaimo nebelikę, tik kapinaitės. Grįžus Gintautui su Valerijumi buvo dvi naujienos – viena gera, kita bloga; geroji – kapines surado, ir jų dar nepasiglemžė smėlio karjeras, blogoji – būklė labai prasta, daug išvirtusių medžių, tvorelių, kapinės beveik sunykę. Įvertinę kapinių būklę, suplanavome, jog 3-4 dienas jas tvarkysime; būtina gauti medienos, pastatyti lietuvišką kryžių (paprastą, dviejų dalių, pakankamai aukštą, t.y. pastebimą), aptverti tvorelę aplink kapines. Prisiminiau, ką Gintautas pasakojo apie lietuviškus kryžius – yra tam tikri požymiai, pagal kuriuos galima atskirti lietuviškus kryžius nuo kitų, žinoma, taisyklės galioja ne visuomet. Tačiau vertinant, ar kryžius lietuviškas, visada galioja tam tikros kryždirbystės tradicijos (laikomasi tam tikrų proporcijų statant kryžiaus dalis). Kartais gali suklaidinti tai, kad kryžius nudažytas mėlyna, lietuvių kapuose nebūdinga spalva; tačiau tai dar nereiškia, kad jis nelietuviškas. Kartais tokią spalvą nulemia paprasčiausios aplinkybės – kad ir tai, jog artimiausiame kaime nėra kitos spalvos dažų, tik mėlynos. Kita vertus, tokios spalvos naudojimas, kai kryžius tampa labiau įprastas, artimas aplinkai, kurioje stovi, didesnė tikimybė, jog jis išliks nenuverstas.

* 2013-07-25 Ketvirtadienis

Kėlėmės 7.30. Ryžių košė su vaisiais pusryčiams. Atvyko sunkvežimis, į kurio priekabą sulipę ir tvirtai įsikibę kas kur gali bei vieni į kitus, išvykome į Verch Kamenką. Vos 12 km, duobėtu, lietaus išplautu ir klampiu keliu įveikėme beveik per 40 minučių. Vos už metro nuo kelio, išsibarstę tarp berželių, savo raudonas galvas kėlė didžiuliai raudonikiai. Deja, laiko su pintinėle iššokti iš sunkvežimio nebuvo, tad rinkau juos tik akimis.

Vakarykštės Valerijaus ir Gintauto veido išraiškos, pamačius kapinaičių vaizdą, puikiai perteikė tai, ką pamatėme šiandien, atvykę į kapinaites. Vien nuvirtę medžiai ant supuvusių, į kapelius sulindusių kryžių. Darbo ypatingai daug. Vakar vakare buvo išmatuotas tvorelės aplink kapines perimetras, tačiau dar daug teks nuveikti, kol atsiras lygus paviršius jai tverti. Pirmiausiai visi išsibarstę pasivaikščiojome po kapinaičių teritoriją. Tas jausmas, kai nežinai, nuo ko pradėti…Bet kai pradedi, darbas darbą veja.

Dirbome visądien, intensyviai, visai nemonotonišką darbą – teko darbuotis pjūkleliu, tašyti rąstus (kuriuos vėliau apdeginome lauže, kad medžio nepultų kenkėjai), tiek nešioti medžius, rinkti šapelius nuo kapelių. Užsižiopsojusi, netyčia susidūriau su medžio šaka; arba šaka, arba mano nosis buvo ne vietoje, nemenkai įsidrėskiau.

Už kapinaičių miške augančios didžiulės mėlynės tiesiog badė akis ir kvietė jas susirinkti. Su Ieva nusprendėme trumpam pabėgti nuo darbų ir nustebinti komandą – pririnkti jų vakarienės desertui. Vėliau prie mūsų prisijungė ir Laura su Kotryna. Pavyko pririnkti du didelius indelius. Delnai švietė mano mėgstama mėlyna ir kvepėjo pušų sakais bei laužu. Už dienos darbą laukė atpildas – maudynės už kelių kilometrų esančiame, iš buvusio smėlio karjero virtusiame ežere.. Buvo ką nuplauti. Važiuojant sunkvežimyje, smagu buvo žiūrėti į iš didžiausio šios dienos laužo kūriko tiesiog Pinčiuku, o gal kaminkrėčiu virtusį Justą, kažin, ar ežeras jam bepadės..

Ežeras padėjo, nusiprausę, atsigavę, pajutome alkį. Grįžus mus nustebino mokyklos darbuotojos – paruošė vakarienę – „derevianskij sup“, grybai ir keptos bulvytės. „Kaip pas mamą“. Džiaugsmas Erikos akyse – laisvas nuo gaminimo vakaras. Laisvas laikas rašyti dienoraščiui, išsiskalbti prakaitu permirkusiems drabužiams.

* 2013-07-26 Penktadienis

Rytas. Lebediovka ruošiasi vestuvėms – moterys mokyklos virtuvėje kepa didelius kalnus bulvių; o mes ruošiamės toliau tęsti darbus. Vaikinai rūpinasi medžiagomis, perka vinis, laukiam atvažiuojant sunkvežimio su mediena. Mano vakarykštis susidūrimas su medžio šaka turėjo pasekmių – nosį puošia įdrėskimas, lyg būčiau vietinį katiną nesėkmingai glosčiusi. Tikiuos sugis iki sugrįžtuvių – randai puošia tik vyrus.

Šiandien kapinaitėse pradėsime tverti tvorą. Iš vietinių gyventojų sužinojome, kad prie ežero gyvena tremtinys Juozas, lietuvis. Labai tikiuosi, kad liks laiko jį aplankyti ir pabendrauti.

Atvykę į kapinaites išsikrovėme medieną. Norint pastatyti gerą tvorelę, būtina įtvirtinti kuolus, juos apdeginti lauže, kad ilgiau laikytųsi, nepūtų. Ir šiandien, susėdę merginos visai smagiai skaptavome dviejų sprindžių ilgio plonesniuosius rąstų galus, vėliau vinukais tvirtinome tvorelės kuolelių apačias. Darbą atlikom beveik “profesionaliai”, matavome atstumus tarp kuolelių, atrinkinėjome juos pagal ilgį. Per darbo dieną tvorelės pavyko užtverti mažiau nei pusę. Perimetras visgi nemažas. Vien rąstų tvorelės įtvirtinimui reikėjo apie 70. Darbas ne iš lengvųjų. Laužo kūrikais, rąstų degintojais, pasikeisdami su Justu, dirbo daugelis vaikinų. Tačiau šiandien jau žinojome, kad vėl gausime išsimaudyti ežere – smėlio krantas ir dugnas, labai šiltas vanduo, dėl to dirbti visai nebuvo sunku. Su Ieva dienai įpusėjus važiavome su smėlio karjero darbininkais važiavome parvežti geriamo vandens iš už kelių kilometrų esančio šaltinio. Tas šaltinis ten egzistavo dar tais laikais, kai Verch Kamenkos gyvenvietėje gyveno lietuviai tremtiniai. Kaip išsireiškė darbininkai, “buditi pit vodu, kotoruju vaši predki pili”. Pakeliui jie labai domėjosi, koks tai projektas, ką čia veikiame. Netikėtai sužinojome, jog verslininko, kuris čia eksploatuoja karjerą, noras buvo įkurdinti darbininkų namelius ir kitą įrangą ant kapinaičių, tačiau darbininkai nesutiko. Vienas iš verslininko argumentų buvo tas, kad tai – ne provoslaviškos kapinės (nors iš tikrųjų provoslaviškų kapų čia irgi esama). Džiugu, kad toks argumentas darbininkų neįtikino, ir nameliai buvo įkurdinti kitur. Gal bent tvorelė ir aiškus, didelis kryžius ateityje leis išvengti net panašių pasvarstymų.

Grįžome į mokyklą, o moterys vis dar triūsė prie puodų vestuvininkams. Iškepė mums blynų, taip pat bulvių su grybais, kiaušinienės. Vietinėje parduotuvėje nusipirkau kefyro; neatsimenu, kada gėriau tokį skanų – skaniai rūgštų. Apėmė tas geras jausmas, kuri jauti iš širdies padirbėjęs, kažkaip iš vidaus save pakrovęs ir gavęs progą atsipūsti.

Šios dienos vakarą paskyrėme susitikimui su Juozu Česnulevičiumi, kurį čia visi žino kaip Juozą Malyševą (pasirinko žmonos pavardę). Lebediovka nedidelė, iki Juozo namų – mažiau nei 15 minučių kelio. Ilgai beldėme prie vartelių, tačiau niekas jų neatidarė. Į gatvę išėjo kaimynai ir atbėgo Juozo anūkė, išsigandusi, kas veržiasi pas jos senelį. Sužinojusi, jog ne užpulti senelį ketiname, o tik gabalėlį Lietuvos jam atvežėme, parodė, pro kuriuos vartelius galime įeiti. Netrukus pasirodė ir pats Juozas. Dar vienas tikriausias dzūkas!!! Iš Marcinkonių. Jau imu galvoti, ar ne visą kaimą čia, į Tiumenės sritį, ištrėmė. Šiek tiek sutrinka pamatęs tokią į jo kiemą įsiveržti ketinančią minią, bet pasakius kodinį žodį “Lietuva”, nerimas dingsta. Juozas šypsosi ir dalijasi su mumis gyvenimo Lebediovkoje prisiminimais. Pasirodo, Juozas ne tremtinys, į Lebediovką atvyko pats, nenorėdamas būti atskirtas nuo šeimos. Lietuviškai Juozas nebekalba, bet, paprašytas mūsų, suskaičiuoja iki 10.. “Galiu ir toliau tęsti”…Pasidžiaugia, kad, nors gyvena vienas, juo rūpinasi

Lebediovkoje gyvenantys vaikai – ir į vaistinę, ir į ligoninę nuveža, ir maisto nuperka. Mums bestovint Juozo kieme, ypatingai įkyriai ir dideliais spiečiais pulti ima “moškės” – turbūt jaučia artėjantį lietų. Dangus niaukiasi ir iškrinta pirmieji lietaus lašai. Komanda po truputį atsisveikina su Juozu; mane Juozas dar užkalbina prie vartelių – “Tai Jūs irgi su Lietuva susiję?”; ir aš tik tuomet suprantu, kad Juozas iki galo taip ir nesuprato, kad mes visi iš Lietuvos pas jį atvykome – gal dėl mūsų kiekio, gal dėl jau senyvo amžiaus ar netikėto užklupimo. Ramiai ir lėtai, savo laužyta rusų kalba jam paaiškinu, kad mes visi iš Lietuvos, iš skirtingų jos kampelių. Juozo akyse po truputį ima tvenktis ašaros, ir jis dar labiau džiaugiasi, tačiau kartu ir liūdi, matydamas, kad su juo jau atsisveikiname. Prisimena jau mirusią žmoną rusaitę. Įdomiausia, jog ji Juozą pati išsirinko, tiesiog iš nuotraukos – “pasakė – šitas bus mano vyru”. Taip ir nutiko, nepaisant to, jog Juozo šeima šiai santuokai prieštaravo. Akivaizdu, jog tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio. Paklaustas, kaip jam pavyko suderinti religinius skirtumus – žmona provoslavė, jis – katalikas, Juozas atsakė paprastai – “o gi nesituokėme bažnyčioje, gyvenome kiekvienas su savo Dievu.” Viskas paprastai, kai tiki tuo, ką darai.

Dar šiek tiek pabendravę, jau gerokai atsilikę nuo kitų dalyvių ir išsigandę vis stiprėjančio vėjo, buvome Juozo palydėti iki gatvės galo. Pasirodo, Juozo kaimynas iš priešais esančio namo – Latvis – deja, taip ir neišsiaiškinome, kokiomis aplinkybėmis jis Lebediovkoje atsidūrė. Beveik Baltijos gatvėje Juozas gyvena…

Priėjome gatvės galą, o Juozas dar neskuba namo, rodo ant kalno gyvenančio sūnaus namą, pasakoja kuo jis dirba, ir dar nori, kad neskubėtume. Galiausiai mus palaimina ir palinki saugios kelionės namo. Kažkaip graudu pasidaro, suvokiau, kad su tuo žmogumi daugiau niekada gyvenime nebesusitiksiu, o ir jis pats sako, “man jau laikas, užteks”… žinoma, ne namus Lebediovkoje Juozas turi minty.

Trumpa bėgimo distancija iki mokyklos, nuo lietaus nebepabėgome – jis mus pasivijo. Skubu persirengti peršlapusių rūbų ir rašyti dienoraščio, tiek emocijų po susitikimo su Juozu.

2013-07-27 Šeštadienis

Paskutinė diena Verch Kamenkos kapinaitėse. Prie mokyklos sustoja sunkvežimis, į kurį šįkart įkelta kryžiui statyti paruošta mediena. Šiandien ketiname baigti darbus. Pietums vežamės puodą tušintų ryžių su tunu ir pomidorais – įdomus derinys, bet esu įsitikinusi, kad gamtoje viskas įgauna gerą skonį. Vos tik sunkvežimis atriedėjo iki kapinaičių, ėmė lyti. Iš lentų greitai pasidarę pastogę daiktams, ėmėmės tvorelės kalimo. Uodai šiandien “papiktinti” (jų – šitų kandančių, lendančių, įvairiausių bjaurybių Sibire – 21 rūšis!) , tvoros stulpeliai šlapi ir ne taip noriai priima kalamus vinis. Bet smūgiuot su antruoju kirvio galu jau išmokau. Darbas vyko taip sparčiai,

kad pritrūkome vinių, taip pat nepasirūpinome antiseptiku kryžiui. “Etatinės keliautojos” – aš ir Ieva – buvom pasiųstos parvežti trūkstamų medžiagų. Įlipome į “Ural” sunkvežimį. Atsisėdame priekyje, šalia vairuotojo ir pajudame link ūkinių prekių parduotuvės. Vairuotojas pasitaikė kalbus, galvos šokinėjo ir sėdint priekyje, nuo duobėto kelio – pasakojo, jog anksčiau kelias buvęs valstybinės reikšmės, lygus, prižiūrimas, vasaromis galėdavai greitai nulėkti prie ežero išsimaudyti. Dabar gi judame nekintanči, 20 km/h greičiu, užtai turime laiko pasikalbėti. Apie žmonių gyvenimą Lebediovkoje – čia jie iki šiol užsiima tik keliomis veiklomis – arba dirba miško pramonėje, psischiatrinėje ligoninėje, mokykloje. Tie, kas nori ir netingi, turi galimybių užsidirbti. Mokyklos sargas uždirba apie 800 Lt, bet, dirbant keliuose darbuose, gyventi galima, be to, vasarą papildomas uždarbis – baravykų rinkimas, o jų čia netrūksta. Mūsų vairuotojo toliausias aplankytas taškas – Sverdlovsko sritis, sakė keliauti nemėgstantis, patinka jam Lebediovka, į miestą nesiveržia – ten per daug triukšmo. Jam mūsų 3000 km kelionė atrodo neįtikėtina.

Atvykus į ūkinių prekių parduotuvę, sutinkame mus mokykloje saugojantį policininką, kuris per dieną ne vieną ratą su savo automobiliu miestelyje apsuka. Aš pateikiu prekių sąrašą pardavėjai – 4 kg vinių, 3 l antiseptinio skysčio; išpyškinu naujai išmoktą frazę – „štobi drevina nignila“. Apsipirkę, grįžtame į kapinaites. Visi jau papietavę ir grįžę prie darbų. Greit užkandome ir mes ir buvom paragintos Gintauto imtis kryžiaus dažymo antiseptiku. Darbo čia dviems per daug, tad tėptelėjusi keletą dryžių, grįžau prie tvorelės kalimo. Netrukus ėmė griaudėti, artėjantis lietus mus skubino. Trumpam metėme darbus ir visi stabtelėjome pažiūrėti, kaip vaikinai kelia kryžių. Atrodo, įpūtėm senoms kapinėms gyvybės. Akimirkai apsidairiau aplink – pagaliau išryškėjo užsislėpę kauburėliai (nuo kurių merginos kruopščiai nurinko visus šapelius). Tvorą, kurią jau beveik aptvėrėme, rodos, sukūrė kapines, paversdama mišką lietuvių ramaus poilsio taigoje kampeliu. Darbą baigėme apie 18h. Apsiniaukęs dangus ir mūsų jau nekantriai laukiantis, grįžti namo pas šeimą skubantis vairuotojas. Tiek laiko dirbome, o nebuvo kelių ramių valandų pasidžiaugti tuo, ką sukūrėme: 160 m. tvorelė, apie 70 kuolų jai sutvirtinti, MS’13 rankų darbo kryžius, šviečiantys kauburėliai su ryškiai žaliuojančiomis samanomis. Įsiamžinome prie kryžiaus ir ilgesingu žvilgsniu iš sunkvežimio priekabos palydėjome kapinaites. Iš smėliui išgauti esančio mechanizmo dviejų atšakų byrėjo smėlis ir nereikalingos smėlio atliekos. Tikiuosi, pro tą atliekų vamzdį niekada nebyrės Verch Kamenkos kapinaitėse besiilsinčių tremtinių kaulai.

Šįvakar darbai baigti, rytoj liko aplankyti Lebediovkos kapinaites, surasti metalinį lietuvišką kryžių su Gedimino stulpais, perduoti linkėjimus kapinaitėse besiilsinčiam Birutės vyrui ir surasti dar keletą lietuviškų kapų.

Esame 40-oji Gintauto ekspedicija. Nusprendėme, jog būtent šįvakar norime jam padėkoti už tai, kiek daug mus per kartu praleistas dienas išmokė, už tai, kaip supažindino su Sibiru, kiekvieną vakarą dalindamasis buvusių ekspedicijų

istorijomis. Nutarėme sulipdyti jo mėgstamų meduolių tortą. Įsigijome varškės, grietinės, šokolado ir ėmėmės kūrybinio proceso. Į mokyklos virtuvę užsuko ir pats Gintautas – teko pameluoti, jog ruošiame rytdienos pusryčius..nenorėjome sugadinti staigmenos. Tortas jau buvo paruoštas, bet reikėjo laiko jam sustengti. Deja, vakaras jau buvo vėlus, tad nusprendėme įteikti tortą dar „šiltą“, rytoj nebus kada, o ir laikas šįvakar tam labiau tinkamas, prasmingas. Sudainavome ilgiausių metų – nors ir ne gimtadienį šventėme – nuoširdžiai linkėjome, kad Gintautui niekada nepritrūktų sveikatos ir galėtų lydėti į Sibirą dar ne vieną ekspediciją, nes vargu, ar Lietuvoje yra žmogus, Sibiro platybes pažįstantis geriau už jį.

* 2013-07-28 Sekmadienis

8.30 val. Be pusryčių patraukiame į Lebediovkos kapinaites. Kapinaitės visai netoli mokyklos ir psichiatrinės ligoninės. Atėję imame braidyti po siaurus takelius ir vėl tarp paparčių ir kitų krūmų ieškoti įsmegusių katalikiškų kryželių. Kapinaitėse daug “tuščių” kauburėlių, iš kurių nebegali spręsti, kokie čia kapai.

Rusų kapų lankymo tradicijos mane vis dar stebina – kapinaitėse daug besimėtančių saldainių popierėlių, ant stalelių šalia paminklų guli prakąsti batono gabalai, degtinės stikliukai…visa tai vaišės, atneštos mirusiems.

Randame du metalinius kryžius – juos Gintautas užfiksavo dar 2002 m. Vienas jų – A. Vaikšnorienės, kitas – be atminimo lentelės, gulintis ant žemės, šalia milžiniškos kapinių šiukšlių – nebereikalingų vainikų, žvakių, pušų spyglių, beržų lapų, šakų, butelių – krūvos. Tai tas garsusis kryžius su Gedimino stulpais, apie kurį visos ekspedicijos metu mums pasakojo Gintautas. Dar vienas tremtinio kalvio darbas, stipriai, su galingu cementiniu antkapiu įtvirtintas į žemę. Gal dėl stipraus įtvirtinimo, o gal dėl to, kad pasislėpęs kone šiukšlių krūvoje, nesugundė prekeivių metalu ir iki šiol išliko. Palaikų po šiuo unikaliu kryžiumi jau nebėra – jie parvežti į Lietuvą.

Vaikinai pamėgino kryžių sujudinti – nepakeliamas. Visgi Dominykas su Justu pasikeisdami ėmė kasti gilyn, bandydami kryžių išjudinti ir pakelti iš tos šiukšlių krūvos. Vaikinams dirbant, šalia esantį provoslavišką kapelį lankė sibirietiškas burundukas (gal kramsnojo čia augančias žemuoges ar grybus). Vaikinai atkasė cementinį antkapį (su kryželiu per vidurį), tiesa, jau stipriai įtrūkusį. Sugalvojome nuskelti dalį antkapio, kad galėtume giliau įtvirtinti kryžių į žemę. Taip vaikinai ir padarė. Donatui befotografuojant kilo mintis dar kartą – paskutinį – pabandyti visiems, iš visų jėgų kryžių pakelti. Nežinau, gal stebuklas, gal dėl to, kad labai norėjom ir stengėmės, kad atvykom iš taip toli, kryžius pakilo!!! Net Gintautas sušuko „na šaunuoliai“. Įkurdinome kryžių dviejų berželių kompanijoje. Tokiomis akimirkomis pajunti, kad tikrai ne veltui čia atvažiavome.

Buvo gražių minčių kryžių parsivežti į Lietuvą, restauruoti kaip lietuvių kryždirbystės, meninio paveldo, kultūros simbolį. Tačiau pritrūko laiko šiai minčiai išplėtoti ir

įgyvendinti, 11 val. mūsų jau laukė autobusas į Tiumenę. Galbūt tai mintis būsimoms ekspedicijoms.

Atsisveikinę su Lebediovkos mokyklos administracija, tomis šauniomis mums gaminusioms ir taip šiltai priėmusioms moterytėms, išvykome. Direktorės pavaduotoja pasakė „tai jau niekada nepasimatysime“ – iš tikrųjų ji teisi. Tai buvo geri žmonės, sutikti kartą gyvenime.

Išvykome į link Tiumenės. Trumpam ustojome Jalutorovske, jaunimo centre, susitikti su mūsų laukusiais vietinės administracijos atstovais ir jaunimu, ir išskubėjome pas Birutę Kamarauskienę – dar kartą pradžiuginti šią močiutę ir papasakoti nuveiktus darbus. Susitikome prie Birutės namų laiptinės, Birutė prisėdo ant suolelio – nekaip jautėsi, svaigo galva, bet vis tiek be galo džiaugėsi mus matydama. Papasakojome jai, ką nuveikėme, parodėme nuotraukas, kaip dabar atrodo Verch Kamenkos kapinaitės. Paklausiau Birutės, gal ji pažįsta Lebediovkoje gyvenantį lietuvį Juozą, su kuriuo buvome susitikę. Visiškai netikėtai Birutė taria – „žinoma, kad pažįstu, juk tai mano brolis“. Neišsiaiškinom Birutės mergautinės pavardės, pirmąkart lankydamiesi pas ją, todėl net minčių nekilo, kad tai ta pati šeima.

Neatsimenu, ką konkrečiai Birutė pasakė, bet pravirko, pravirkdė mane ir sugraudino visus mus.. Pažadėjau jai atsiųsti atviruką iš Lietuvos, pasiteirauti, kaip laikosi bei pasidalinti nuotraukomis. Atsisveikinę su Birute nuvykome aplankyti Birutės draugės Agotos. Birutė patikino, jog Agota dažniausiai būna namie. Gaila, bet durų mums niekas taip ir neatidarė.. Gintautas minėjo, kad kartais taip nutinka su tremtiniais – dėl įvairių priežasčių – nuotaikų kaitos, senyvo amžiaus, dėl kartais aplankančio gėdos jausmo, jog negrįžo į Lietuvą..

Administracijos autobusas mus nuvežė į autobusų stotį, iš kurios ketinome „električka“ vykti į Tiumenę. Deja, „električka“ tik 4 vagonų, sekmadienis, daug studentų vyksta į Tiumenę, todėl ji perpildyta, ir su didelėmis kuprinėmis nebetilptume. Pasirinkome autobusą, išvykstantį už 15-20 min., kuriame kaip tik liko 16 laisvų vietų !!!! Grįžtame į jau pažįstamą miestą, vėl važiuojame Melnikaitės, Respublikos gatvėmis. Be to, stoty mus vėl pasitinka Marija ir palydi į Dziudo sporto centrą, kuriame gyvensime. Rytoj nutarėme vykti į Isedskoje – apie 160 km nutolusią nuo Tiumenės gyvenvietę, į kurią buvo ištremta Gintauto mama.

* 2013-07-29 Pirmadienis

Vykstame į Isedskoje – gyvenvietę, sudarytą iš kelių kaimų. Kai Gintauto mama čia buvo ištremta, gyvenvietė vadinosi kitaip (Tirulio). Gyvenvietėje plyti didžiulis Terenkulio ežeras, kuriame žvejodavo tremtiniai. Namai labai tvarkingi, namų langinės išmargintos įvairiausiais ornamentais, sutvarkyta aplinka, naujos gatvės.

Pasivaikščiojome po gyvenvietę, pasigėrėjome ežeru ir išvykome atgal į Tiumenę. Čia, 19 val. susitiksime su lietuve Danute Černiauskaite.

Su Danute susitikome aikštėje prie Tiumenės cirko. Danutė perdavė mums senas, 1959 m., 1980 m. darytas Kulemeso kapinaičių nuotraukas. Visai kitas vaizdas – kapinaitėse matyti daug medinių kryžių, o jas juosė didžiulė tvora su įėjimo varteliais, kuriuos žymėjo mediniai angeliukai. Nė kvapo tų milžiniškų mūsų matytų medžių, krūmynų..

Mūsų ekspedicijai meniškosios sielos Danutė sukūrė eilėraštį! Apie tai, kaip gražus jaunimas, atvykęs iš Lietuvos, nepamiršo praeities, atvyko prisiliesti prie protėvių mintų takų, nusilenkti jų kapams…

Dar įdavė dvi nuotraukas, paprašydama surasti jos dvi jaunystės drauges lietuves – vieną, kilusią iš Alytaus, kitą, iš Varėnos raj. Pažadėjome pasistengti jas surasti.

* 2013-07-30 Antradienis

Šiandien vietinė administracija mums suplanavo trumpą ekskursiją po Tiumenę ir susitikimą su žurnalistais Tiumenės srities sporto ir jaunimo politikos departamente. Vietinė gidė aprodė “naftininkų” miesto, šiemet švenčiančio 427 metų jubiliejų, pagrindinius paminklus, aikštes, pastatus, upės Turos pakrantę. Lankėmės ir vietiniame moterų vienuolyne, kur gėrėme įdomaus skonio šventintą vandenį (“bobučių”, taip jį praminėme). Mintys jau po truputį sukosi apie grįžimą į Lietuvą – labai norėjosi kuo greičiau pasidalinti įspūdžiais su artimaisiais ir tęsti Misiją Sibiras Lietuvoje.

* 2013-07-31 Trečiadienis

Ankstyvą rytą, saulei dar nepakilus, pajudėjome link Tiumenės oro uosto. Pusryčiams – gurkšnis kefyro prieš įlipant į autobusiuką. Šiandien išsiskirsime su Gintautu, jo laukia ekspedicija Permėje, o mūsų – traukinys iš Maskvos į Vilnių.. Gaila išsiskirti, pripratome vieni prie kitų, prie to nuostabiojo 16-ioliktuko. Bet tikiu, kad dar ne kartą susitiksime Lietuvoje. 2,5 val. ir mes Maskvoje. Čia mūsų atvyksta Lietuvos ambasados Rusijoje autobusiukai. Pakeliui į ambasadą nusnaudžiame. Mus, apsimiegojusius, pasitinka ambasados darbuotojai. Bendri pusryčiai, įspūdžių dalybos, galimybė pasidėti daiktus ir nusiprausti.

Po kelių valandų išvykstame apžiūrėti sostinės. Maskva – milžiniška, beveik visi mūsų ją matome pirmą kartą. Didel, masyvūs pastatai meta šėšėlius. Pirmiausiai nuvykstame prie Solovkų akmens Liubiankos aikštėje, skirto režimo aukoms atminti. Raudonoji aikštė, Senasis, Naujasis Arbatas…diena prabėga greitai…ir net

nepastebiu, kaip visi su kuprinėmis jau stovimi Maskvos geležinkelio stoty. Dvi savaitės prabėgo kaip viena diena.

Traukinys pajuda saulei leidžiantis, žvilgsniu palydime paskutinius kirilica parašytus pavadinimus ir milžiniškus, tarybinius laikus menančius pastatus. Visi tylūs, kiekvienas su savo mintimis, savotiškai ruošiamės emocijų antplūdžiui, laukiančiam mūsų rytoj Vilniaus geležinkelio stoty, išvydus artimuosius ir visus tuos, kurie mūsų taip laukė. Labai gera dėl to, kad pavyko nuveikti tai, ką suplanavome… (jei tikėsi, kad gali tai padaryti, tikrai padarysi, net jeigu iš pradžių atrodys neįmanoma…), kad nebuvo dirbtinių kliūčių, nemalonių veidų, nenuoširdžių šypsenų ar konfliktų tarp ekspedicijos dalyvių. Labai gera dėl to, kad į tuos 16 žmonių tilpo Lietuva, kurią atvežėme Sibire gyvenantiems lietuviams, ir Sibiras, kurį parvešime mūsų laukiantiems.

* 2013-08-01 Ketvirtadienis

Lietuva. Namai. Vilnius. Daug fotoaparatų blyksčių, dar daugiau – klausimų, džiugių šypsenų. Didžiausias šurmulys traukinių stoty.

Istorijos dalelę įamžinome. Dabar stengsimės ją išsaugoti ateičiai, pradėdami misiją Lietuvoje! Grįžtu nusiteikusi veikti, pripildžiusi save daug teigiamos energijos, istorijos, naujų minčių, kuriomis beprotiškai trokštu dalintis.

Liepos 18

Išvykus iš Lietuvos apėmė keistas jausmas, ypač matant tokią didelę minią žmonių, kurie nenustojo mums linkėti sėkmės, bandė kuo ilgiau įamžinti šią prasmingos misijos pradžią. Juk jie mumis tiki, bei tikisi, kad mes padarysime daug daug daug… Pagaliau nutolus nuo kasdienybės pradėjome svarstyti kaip turėsime visų tų žmonių nenuvilti ir grįžti padarę daug gerų darbų Lietuvai.

Pati simbolinė kelionė traukiniu neprailgo. Buvo malonu sulaukti dėmesio iš žmonių, keliaujančių ta pačia kryptimi, kurie vis klausinėjo kas čia vyksta, sakė, kad mus labai gražiai išlydėjo ir t.t. Net pati traukinio viršininkė nepasikuklino ir priėjo mus pakalbinti, pasiūlyti visokeriopą pagalbą. Kitą rytą mielas palydovas netgi atnešė mums su Kotryna asmeninį pieną kavai! Už ką tikrai buvome jam dėkingos J

Atvykus į Maskvą nelabai žinojome kur eiti, ko ieškoti, žinojome tik tiek, kad reikia išlipti iš traukinio, bet kokia nuostaba buvo, kai žengiau pirmoji iš vagono ir prie mūsų iškart priėjo ambasadorius su kitais darbuotojais! Jie maloniai pasisveikino, pakalbino kaip sekėsi kelionė, bei apgailestavo, kad negalės mūsų pasitikti kuomet mes jau grįžinėsime atgal į Maskvą. Vairuotojai mus nuvežė į Domodedovo oro uostą ir 15 jaunų žmonių paleido į „savarankišką gyvenimą“. Oro uoste sulaukėme daug smalsių žvilgsnių, matyt, visą dėmesį patraukė mūsų vienodi simboliniai marškinėliai bei didesnės už mus kuprinės.

Atsipalaidavę ir kiek pailsėję skrydžio metu oro uoste buvome pasitikti mūsų ekspedicijos vadovo Gintauto Aleknos bei jaunimo politikos atstovės Tiumenėje Marijos, kuri turėjo koordinuoti mus visą kelionės laiką. Dangus buvo juodas, pradėjo žaibuoti ir papuolėme į didelę liūtį su griausmais, žaibais ir vėju. Po vakarienės aptarėme visus planus, pasiskirstėme pareigomis ir išskubėjome ilsėtis prieš rytojų, kai pagaliau judėsime daryti to, ko čia visi susirinkome – išsaugoti mūsų protėvių atmintį savo gerais darbais. Labai laukiu kada gi pagaliau išeisime į tikrąjį Sibirą, laukinę taigą, pajusime tą dvasią, bet tuo pačiu neramina ką mes rasime po šitiek metų, kuomet čia buvo įžengusi lietuvio koja lydima tų pačių tikslų.

Liepos 19

Penktadienis. Iš vakaro suplanavę dienos darbus iškart po pusryčių skubėjome supirkti visus reikalingus darbo įrankius, maistą artimiausioms kelioms dienoms, nes juk nežinia ar daugiau bus tokia galimybė. Tiumenėje susitikome su Liudmila, kuriai perdavėme giminaičių iš Druskininkų siuntinį. Ji su vyru mielai sutiko mus palydėti iki pirmojo taško – Bačelino kaimo, kuriame prieš daug metų gyveno lietuviai tremtiniai. Bevažiuojant papasakojo, kad lietuviai mėgo statyti namus kiek toliau nuo gatvės, kai tuo tarpu rusai tame pačiame kaime statėsi beveik prie gatvės. Gaila, kad iš lietuvių vadinamo kultūrnamio išliko tik griuvėsiai. Kiekvieną pavasarį šalia Bačelino patvinsta upė ir kaimas tampa nepravažiuojamas. Net po didesnio lietaus gatvės pavirsta pelkėtais sudėtingai įveikiamais keliukais. Šalia Bačelino kaimo kažkada buvo medienos perdirbimo gamykla, kurioje ir dirbo lietuviai iš šio kaimo.

Po visko nuvykome į Aksarino kaimą, kurį pravažiavę pagaliau išvydome tas pirmąsias kapines, tiksliau miškingą kalvelę. Iš tolo nė nepasakytum, kad ten kapinaitės, nes viskas apaugę, jokių kryžių nesimato.

Kaimo administracijos vadovas atvažiavo nešinas popieriumi, kuriame oficialiai pranešta, jog artimiausias kelias dienas siaus audra, galimas stiprus vėjas, todėl reikėtų apsiriboti buvimu lauke, nepalikti gyvulių ir t.t. Tad teko visiems svarstyti ar pasilikti ir kurti stovyklą, ar keliauti gyvent į mokyklą. Pagrindinis faktorius, pastumėjęs rinktis antrąjį variantą buvo tas, jog šalimais nebuvo jokio normalaus vandens telkinio. Tai reiškė, kad nėra iš kur gauti geriamo vandens, nusiprausti, ir netgi rankas po darbų nusiplauti! Tad pasitarę visgi nukeliavome į mokyklą. Visi įsikūrėme sporto salėje, iš kažkur atsirado trys dideli pyragai ant stalo! Pasirodo du jų buvo sibirietiški pyragai su žuvimi ir vienas saldus su obuoliais – nepaprasto skonio, gal net skaniausi mano ragauti pyragai. Ryte laukia nauja diena, kuri bus, tikriausiai, sunkiausia per šias kelias dienas.

Liepos 20

Iš pat ryto skubėjome į Kulimesovo kapines. Beeinant išgirdau švilpavimą ir pasirodo, kapinaitėse gyvena burundukai! Tačiau, matyt, tiek daug žmonių juos išbaidė, nes daugiau neteko jų pamatyti.

Sustoję apsitarėme kaip dirbsime ir kibome tam susiformavusiam miškui į atlapus. Kirtome sausuolius, su pjūklų ir kirvukų pagalba kapojome, pjovėme jaunus medelius, krūmus. Tai ką būtų galima pavadinti „kapais“, matėme tik iškastas duobes, kur iki galo neaišku ar ten tikrai buvo kažkas palaidotas, ar tiesiog vietiniai ieškojo geresnio smėlio, nes girdėjome, jog šiose apylinkėse buvo ieškoma kvarcinio smėlio. Kapinaitėse radome tris rusų kapus, kurių vienas (ten ilsis 14 metų jaunuolis) prižiūrimas iki šiol, stengėmės ir jį aptvarkyti.

Intensyviai dirbome iki pietų, kapojom, nešiojom, deginom… Popiet pradėjo dangus trauktis, Gintautas pasakė, kad audra apeis, ir išties, ji slinko į šoną, bet tai buvo apgaulingas manevras! Vėjas įsismarkavo, tik girdžiu trakšt! Ir spėjau atšokti nuo tos vietos kur stovėjau, visai šalia virto du medžiai. Supratę, kad tikrai pavojinga likti susikrovėme daiktus ir išskubėjome į Aksariną.

Visi pavargę, užsiėmę eilę į dušą plepėjome, gėrėme arbatą. Apgailestavome, kad oras mums nepadeda, tuo labiau, kad dėl drėgmės uodų spiečius tik tankesnis. Po gero lietaus nusprendėme apsižvalgyti po kaimą. Tik išėjus mus iškart užkalbino pora vietinių traktoristų. Iš kažkur atsirado trečias ir pasiūlė Donatui pasivažinėti ИЖ motociklu. Jam išvažiavus traktoristas pradėjo siūlyti „perspektyvų“ jaunuolį viengungį… Bet mes tokios laimės atsisakėm. Vėliau prie mūsų kompanijos prisijungė šalia gyvenanti moteris, kuri papasakojo kaip lietuviai buvo atvažiavę parsivežti palaikus iš Kulimeso kapinaičių. Ji pravedė savotišką ekskursiją po kaimą, papasakojo, kad čia gyvena vien tik geri žmonės ir mūsų nieks neišdrįs skriausti. Pagaliau sulaukėme Donato ir tik tuomet atsisveikinome su vietiniais.

Laikas ilsėtis, kauptis naujai darbo dienai.

Liepos 21

Erika – mūsų šviesa – išvirė skaniausios košės su džiovintais vaisiais. Neilgai trukus nuskubėjome į kapinaites, nes darbų buvo likę dar labai daug. Tikėjomės, kad mums administracijos vadovas atveš cemento, kadangi vaikinai bepirkdami neapsižiūrėjo ir nusipirko 25 kg statybinio smėlio, matyt, visam gyvenimui prisimins ką reiškia žodis песок J

Pradėjome ruošti vietą kryžiui, pasikeisdami ėjome iki neaiškaus telkinio parsinešti akmenų, kuriuos galėsime sumesti į betoną, kad tvirčiau laikytų, kadangi kryžių nusprendėme statyti ant armatūros strypų, taip apsaugodami nuo puvimo ir vėjo.

Neilgai trukus atvažiavo vietiniai nauji Donato draugai, kurie iš visos rusiškos „dūšios“ bandė padovanoti baltą triušį. Net susiruošė patys nudirti jam kailį, bet kadangi mes pasakėme, kad neturime laiko ir sąlygų ruošti triušelį, vyrai supyko ir švystelėjo triušį per kelią į krūmus… Nekreipdami dėmesio į svečius dirbome išsijuosę, nes ryt – poryt turime judėti link Lebedevkos. Bet ką jau čia, matyt, gamta mėgsta juokauti ir vėl iš nežinia kur dangus juoduoja, griaudi, žaibuoja…. Gintautas pirmas išbėgo, kadangi reikėjo saugoti techniką, iš paskos nusekė ir merginos, o mes su Laura nusprendėme pasilikti ir palaikyti kompaniją vaikinams, kurie norėjo pabaigti pradėtus darbus. Bet jie po kurio laiko liepia nebešlapti ir bėgti paskui visus. Beeidamos suvokiame savo striukių „naudingumą“, kadangi Laura peršlapo kiaurai, o man irgi ne ką pasisekė – vanduo varvėjo ir visos kelnės permirko.

Bet visgi, džiaugiuosi, kad kryžių spėjo pastatyti, tik gaila, jog tvora liko nepradėta, na bet rytoj jau šviečiasi pabaiga ir kelionė toliau.

Liepos 22

Rytas. Susitarėme, kad vyrukai eina pabaigti reikalus su tvorele, o merginos tvarko mokyklos patalpas, nes juk reikia mokyklą palikti tvarkingesnę nei radome. Kol šveitėm visus kampus nė nepastebėjome kaip priartėjo vidurdienis, o buvome sutarę, kad ateisime pas vaikinus 12 val. Atnešėme ir krepšelį, kurį Danutė ir Liudmila prašė pastatyti šalia kryžiaus. Pasidžiaugėme, kad tokia graži ir prasminga mūsų ekspedicijos pradžia, kuri apsiėjo be didesnių nesklandumų. Nusifotografavome atminčiai, dar kartą apžiūrėjome kaip pasikeitė kaipinaitės po mūsų tvarkymo, grįžome į mokyklą susikrauti paskutinių daiktų bei ruoštis kelionei.

Susikrovę daiktus į mikroautobusą turėjome skubėti į Tiumenę, nes paskambino Marija ir pasakė, kad turime grįžti privalomai registracijai. Apgyvendino jaunimo sukarintoj bazėj, kur vasarą vyksta moksleivių stovyklos, teritorijoje taip pat yra palikti ir keli karinės technikos eksponatai. Apsižvalgę pamatėme ir palapinę – cerkvę. Užsukome – keistas statinys, niekada prieš tai nesu buvusi tokio tipo Dievo namuose…

Su vaikinais bandėme surengi prisitraukimų varžybas, bet be didesnės konkurencijos nugalėjo Valera!

Liepos 23

Sulaukę Gintauto, po pusryčių iš Tiumenės pajudėjome link Lebediovkos, tiksliau pakeliui užsukome į Jalutorovską pas Birutę Kamarauskienę. Nepaprastai miela močiutė. Papasakojo kaip ją visai vaiką atvežė į Rusiją, tremty sutiko savo vyrą – Joną Kamarauską, pradirbo 36 metus Lebediovkos psichiatrinėje ligoninėje ir paskui persikraustė į Jalutorovską. Mums būnant su ja lauke, dviratuku važinėjosi jos anūkė, sužinojome, kad ji jau gimė be rankytės… Be visų atsakymų į mūsų klausimą paprašėme Birutės pasirašyti mūsų atsivežtame metraštyje, bei prižadėjome, jog jei tik turėsime galimybę aplankysime ją begrįždami. Pasakodama savo liūdna likimą ji ne kartą susigraudino, tuo pačiu bemaž kiekvieno iš mūsų akyse sužibo ašaros… išvažiavome su pažadu, jog būtinai aplankysime Joną ir perduosime jam linkėjimus.

Šįvakar teko miegoti lauke, tad stovyklavietę įkūrėme nuošalioje vietoje šalia upės. Visi tuojau pat kibome į darbus – kas palapines statė, kas malkas rinko, ruošė vakarienę. Atradome pirmuosius grybus, kurie puikiai tiko vakarienei! Visgi kur upė, ten ir minia uodų, nebuvo nė žingsnio be jų. Stabtelėjus jie iškart atakuodavo ir nuo kūno buvo galima saujom rinkti. Daiktus į palapines dėliojome atsargiai, kad tik neprileisti tų parazitų, nes tokiu atveju lauktų pragariška naktis.

Vakarienės metu ir po jos smagiai plepėjome, prasidėjo ir dainos, kurias vaikinai vis bandė dedikuoti merginoms už nuopelnus. Tačiau į palapinę patraukiau viena pirmųjų, nes nuovargis kirto per kojas, tad užmigau stebėtinai greit

Liepos 24

Keistai sekėsi miegoti, kadangi nors uodų viduje nebuvo, bet jie lauke virš stogo vis zyzė ir zyzė, kaip nesibaigianti daina. Prasikrapščiusi akis paskutinė išlindau iš palapinės. Išvažiuoti buvome nusprendę pakilus saulei aukščiau, kadangi reikėjo, kad palapinės nuo rasos pradžiūtų. Drąsiausieji dar išsimaudė upėje, kuri manęs nesuviliojo. Greit susikrovėme daiktus ir laukėme autobuso, kuris netruko atvažiuoti.

Iš stovyklos pajudėjome link kaimelio Lesnoj, iš ten su administracijos vadovu pavažiavom iki Lesnojpromchoz. Buvo išlikę tik mediniai pabėgiai iš to meto nutiesto geležinkelio į Novyj Tap. Tuomet užsukome į Lesnoj kapinaites. Kaip mums pasakojo vietiniai, patys tremtiniai net negalėtų parodyti kur buvo palaidoti lietuviai tremtiniai, nes paprasčiausiai jie nedalyvavo laidotuvėse.

Pagaliau pasiekėme Lebediovką! Kad nepalikinėt žmonių stovykloje ir efektyviau dirbti darbus pasirinkome apgyvendinimą vietinėje mokykloje. Direktorės pavaduotoja labai maloni ir miela moteris, iškart pasisiūlė atnešti šviežių daržovių iš savo daržo. Ieva laimėjo tariamą medalį lindimo pro grotas varžybose, tad gavome čiužinius J

Turėdami laisvą pusdienį pasivaikščiojome po miestelį, apžiūrėjome psichiatrinę ligoninę, sužinojome, kad ji yra pagrindinis žmonių maitintojas, kadangi sukurta daug darbo vietų. Į ją suveža žmones iš visos Tiumenės srities, netgi tuos nepakaltinamus nusikaltelius. Mokyklos sargas pasakojo, kad neretai pasitaiko atvejų, kai mėgina pabėgti ir kartais pabėga.

Eidami per kaimą atradome senas geležinkelio vėžes, tiksliau tik likusius pabėgius ir muziejaus Druskininkuose labui visi iki vieno bandėm išlupti seną vinį. Misija pavyko!

Vakarop sulaukėme grįžusio iš Verch Kamenkos Gintauto, jis parodė nuotraukas kokioje situacijoje dabar yra kapinaitės, aptarėme kokie laukia mūsų darbai ir nuėjome ilsėtis.

Liepos 25

Išaušo rytas, kai išsirikiavę laukėme kada gi pajudėsime link kapinių. Atstumas netrumpas – 10 – 15 km. Pradžioje atvažiavo traktorius su priekaba, bet administracijos vadovas pamatęs kaip viduje nuo lietaus šlapia, liepė atvaryti „Ural‘ą“! Visi sulipome, sumetėme daiktus ir įrankius ir pajudėjome. Pirmąkart apturėjau tokią atrakciją, geras adrenalino pliūpsnis. Išvažiavus iš kaimo į vieškelį supratome, kad paprastu transportu ar pėsčiomis nenukeliautumėme. Mat buvo bala ant balos, ratai klimpo į purvyną…

Kapines pasiekėme be didesnių nuotykių. Šalia jų riogsojo didžiulis smėlio karjeras, spec. siurbliai siurbė ir filtravo smėlį. Medžių tankmėje pamatėme kapinaites. Buvo visiškai apleistos, kur ne kur dar stovėjo papuvę kryžiukai, daug medžių išvartų, šakų, šapelių, tačiau vis dar buvo galima įžiūrėti kauburėlius. Niekam nekilo klausimas koks kieno darbas, visi kibome gamtai ir miškui į atlapus ir ėjome iš eilės. Vaikinukas iš vietinės lentpjūvės atsivaręs traktorių bei pasiėmęs benzopjūklą irgi savanoriškai skubėjo padėti. Nupjovęs trukdančias šakas, tuomet lynu apvyniojęs aplink kamieną arba kelmą traukė virtuolius lauk iš kapinaičių. Visi dirbome iš peties, tuo metu džiaugiausi, kad mūsų buvo 16, nes darbas tikrai vyko greičiau. Nė nepajutau kaip atėjo pietų metas, bet negalėjome ilgiau pailsėti, kadangi darbas šiuo atveju, lyg vilkas – pabėgs į mišką. Sutvarkyti viską planuojame per tris dienas.

Vis dar išlieka klausimas ar pavyks gauti medienos tvorai, nes reikia nemažo kiekio – perimetras siekia apie 160 m.

Pjovėme nereikalingus medžius, juos panaudosime tvoros stulpams, todėl nemažai užtrukome kol nužievinome, kadangi neturėjome specialaus įrankio, teko lupti pušis peiliais ir kirviais. Justas buvo mūsų ugnies kūrėjas ir prižiūrėjo bei kontroliavo rąstų apdeginimą – tai reikalinga tam, kad jie kuo ilgiau nesupūtų įkasti į žemę.

Dirbti galėjome tik iki 17 h, nes paskui mus turėjo parvežti atgal į mokyklą. Visi sulipome į traktoriaus priekalbą ir pajudėjome. Pakeliui užsukome nusimaudyti ežere, kadangi to padaryti mokykloje nėra galimybės. Bet kaip tas vanduo atgaivino! Tuo labiau, kad buvo ganėtinai karšta diena. Smagu atsigaivinti po dienos darbų, nusiplauti prakaitą susimaišiusį su purvu, dulkėm, sakais. Tik negalima ilgai gaišinti vairuotojo, nes kitaip galėsim tais purvinais klampoti pėsti 10 km. Turiu pastebėti, kad važiavimas traktoriaus priekaboje net žavesnis nei Uralo, daugiau pojučių J

Grįžę puolame prie vakarienės ruošimo ir kitų darbų, kadangi vėliau buvome susitarę žaisti tinklinio partiją su vietiniu jaunimu. Viskas vyko lyg per tikras varžybas, teisėjas supažindino, pristatė abi komandas ir pradėjome lošti. Kadangi nebuvome „Dream team“, tad nusileidome rezultatu 1:3, tačiau ne pergalėje esmė, o smagiame laiko praleidime J Kuomet dangus visai nebuvo patenkintas ir giedras, teko baigti varžybas ir eiti miegoti J

Liepos 26

Šįryt pradžiugino atvažiavusi mašina su pilna priekaba medienos! Smagus darbas nusimato. Sulipame atsargiai, kad nesulaužyti ir patiems tenka tvirtai laikytis, kadangi tenka gana aukštai sėdėti. Atvažiavę į vietą visi šokame lauk ir greit iškraustome lentas. Sukrovę į vieną krūvą išsiskirstome kas kur, o Donatas su Paulium nieko nelaukę imasi darbo – pjaustyti numatyto ilgio pagaliukus. Pamažu bekasant rąstus į savo vietas ryškėja kapinių kontūras. Aišku, kol visas darbas nepabaigtas, tol rezultatas nėra ryškus. Gintautas vis ragina sparčiau dirbti, pamatęs kur kreiviau prikaltas lenteles liepia tučtuojau plėšt ir kalt iš naujo. Iš peties darbavomės visą dieną. Uodai jau nebeerzino, matyt, įpratom, arba jiems nusibodome. Namo važiuojame tuo pačiu maršrutu – kapinaitės – ežeras – Lebediovka. Didelei nuostabai ant stalo mūsų laukia vakarienė! Geroji fėja direktorės pavaduotoja išvirė nuostabiai skanios sriubos ir prikepė bulvių su grybais. Kažkas neįtikėtino, rupinasi mumis lyg mama…

Erika praleido dieną dirbdama policininko Romkos draugijoje, kuriam yra pavesta mus saugoti ir neleisti vietiniams priekabiauti. Toliau po vakarienės planavome į vietines kapines bei pas lietuvį Juozą.užtrukome kol jį suradome. Juozas beveik nebekalba lietuviškai, neįskaitant pagrindinių frazių. Papasakojo, kad atvažiavo čia paskui šeimą, vėliau sutiko rusaitę ir vedė ją ir pasirinko jos pavardę ir taip tapo Juozu Malyševu.

Grįždami norėjome užsukti ir į kapines, bet dangus vis tamsėjo, artėjo audra, todėl nusprendėme nerizikuoti.

Liepos 27

Rytas prasidėjo nekaip – iš vakaro lijęs lietus tebelijo ir dabar. Neturėjome kito pasirinkimo ir susikrovę daiktus pajudėjome link kapinių. Kartu vežėmės ir didelį tašą, iš kurio gaminsime kryžių.

Turėjome šiandien pabaigti visus darbus, tad kooperavomės ir kiek turėjome laisvų įrankių, tiek puolėme kalti tvorą. Asmeniškai man daug paprasčiau tokį darbą dirbti vienai, todėl džiaugiausi, kad pavyko atsiriboti nuo žmonių. Kol Karolis ir kiti darbavosi prie kryžiaus, mes gan sparčiai judėjome į priekį. Ir štai pagaliau – kryžius pabaigtas, reikia statyti į numatytą vietą. Tikrai akiai malonus vaizdas, kuomet vaikinai jį visi kartu nešė ir įkasė į žemę… padengėme antiseptiku, prikalėm lentelę, kad visi žinotų kam skirtas šis kryželis ir sustoję grožėjomės dideliu nudirbtu darbu. Apėmė tokia didybės manija, kuomet aukščiau pasilipus matai, kokio dydžio tvorą aptvėrėm ir kaip gražiai visas kapines sutvarkėm… Buvo jau po 18h, todėl nereikėjo gaišinti ilgiau vairuotojo.

Visi sulyti, purvini vėl pajudėjome link ežero, nors ir buvo šalta, vistiek ryžausi lįst į vandenį. Galop sušalę, apsivynioję galvas grįžome. Visą vakarą netilo kalbos apie nuveiktus darbus, pasvarstymai ką galėtumėme dar padaryti bei nuogąstavimai, jog šiame regione tiek nedaug likusių kapinių, prie kurių išsaugojimo galėtumėme prisidėti.

Liepos 28

Kaip buvo planuota šįryt tenka palikti mokyklą, tačiau iki išvykimo nuskubame į Lebediovkos kapines. Jos gražioje lygioje vietoje, apsuptos beržų ir pušų. Žinojome, kad yra keli lietuvių kapeliai, o dar Gintautas rodė rasto nuvirtusio kryžiaus nuotrauką ir būtų smagu, jei pavyktų jį atstatyti. Neilgai trukus atradome tas kryžių vietas, atskubėjo vaikinai su kastuvu ir pradėjome kryžiaus gelbėjimo operaciją, kadangi jis gulėjo nuvirtęs ant šono, o aplink buvo kalnas šiukšlių. Pradžioje galvojome, kad bus lengva jį prikelti, bet pasirausius paaiškėjo, kad jis ne tik giliai įkastas, bet ir buvo įbetonuotas kartu su antkapiu. Ilgai vargo vyrai, kol kasinėjo, bet galiausiai Donatas neiškentė ir sako „Pamėginkim kelti visi kartu!“. Vaikinukai čiupo kas kur ir sulyg trim pakėlė kryžių nuo žemės! Įdomus ir dviprasmiškas jausmas apėmė, jauti tą tikrajį kryžiaus atkovojimą iš gamtos gniaužtų… Kiek įmanoma aptvarkėme vietą aplink, užsukome „perduoti linkėjimus“ Birutės vyrui Jonui bei nuskubėjome atgal, kur už valandos jau turėjo atvykti autobusas mūsų paimti.

Atsisveikinant su kaimo administracijos vadovu ir mokyklos direktorės pavaduotoja, kuri susigraudinusi pasakė, jog, matyt, daugiau niekada nepasimatysim, kvietėme atvažiuoti į Lietuvą… Gaila, nes ji buvo lyg ta antra mama, kuri laukdavo grįžtančių, aukodavo savo laisvalaikį, kepdavo mums blynelius, bulves su daržovėm ir grybais, virdavo sriubas… palikome jai lietuviškų lauktuvių, nusifotografavome atminčiai ir pajudėjome link Tiumenės.

Kelionė neprailgsta, visi iki vieno ją pramiega, ir štai mes jau Jalutorovsko miestelyje, jaunimo sporto centre, kur mus šūksniais pasitinka vaikai ir centro vadovė. Persikėlę daiktus į rūbinę, sėdame ir važiuojame vėl pas Birutę. Randame ją namuose, ji svetingai kviečia arbatos, bet suprantame, kad mūsų čia per daug prisirinko, todėl nenorime jos varginti bereikalingais rūpesčiais. Ji vėlgi atsakinėja į mūsų klausimus, pasipasakoja apie savo buitį, gyvenimą Rusijoje ir graudų likimą. Ir galiausiai, kai mes pasipasakojame, kad Lebediovkoje buvome susitikę su lietuviu Juozu, ji pasakė, kad Juozas yra tikriausias jos brolis! Och, koks mažas pasaulis ir kiek daug paslapčių… Dar Birutė pasakojo, kad tame pačiame miestelyje gyvena Agota, kuri buvo ištekėjusi už vokiečio. Atsisveikiname su Birute, palinkime sveikatos ir važiuojame ieškoti Agotos. Įdomiausia, kad kaimynai keistai sureagavo į gausų mūsų būrį, tačiau pasibeldus į Agotos duris, atidarė kažkokia moteriškė ir pasakė, kad Agotos nėra ir šiandien nebus… Visgi įtariame, kad ji tiesiog mūsų vengė ir nenorėjo kalbėtis.

Grįžome pasiimti savo daiktų ir mus palydėjo iki geležinkelio stoties, kaip paaiškėjo, traukiniu mes vykti negalime, kadangi mūsų būrys per gausus, o sekmadieniais į Tiumenę grįžta daug jaunimo, todėl mes netilptumėme, tad mums pasiseka, kad randame dar laisvų vietų tarpmiestiniame autobuse ir sukrovę daiktus į jį išvažiuojame. Tiumenėje mus apgyvendina olimpiniame dziudo rengimo centre, matyt, čia teks praleisti likusias dienas iki išvykimo į Maskvą.

Liepos 29

Vakar buvome nusprendę vykti kartu su Gintautu į Iseckoje miestelį, kur kadaise gyveno jo mama. Mums parodė didelį Tirinkulio ežerą, kuris šiuo laikotarpiu kaip tik žydi, tad jo spalva neapsakomai žalia. Kol Donatas su Gintautu vaikščiojo aplink savais tikslais, mes nusprendėme apžiūrėti šią vietovę. Pasigrožėjome išpuoštom langinėm, kurios, toks jausmas, kad visos skirtingos, vartai irgi skirtingais ornamentais apipaišyti, tik vis dar kvailai ir nesuvokiamai man atrodo tos dvimetrinės tvoros aplink namus, už kurių žmonės slepia nežinia ką. Keista, kad žmonės iš vienos pusės tokie paslaugūs, malonūs, bet pažvelgus iš kitos perspektyvos – uždari, nelinkę pasakotis. Išskubėjome į Tiumenę, kur turėjome susitikti su jau matyta Danute Černiauskaite.

Danutė atėjo kartu su anūke, atnešė nuotraukas iš jaunystės, taip pat dviejų draugių nuotraukas ir prašė padėti jas surasti Lietuvoje. Pabendravome geras tris valandas ir išsiskyrėme.

Liepos 30

Šiandien laukė pažintis su istorine Tiumene. Gavom tokią tikrąją rusišką gidę, kuri man labai priminė mano buvusią rusų kalbos mokytoja – manieros, kalba, balsas, net šukuosena buvo identiška! Vienaip ar kitaip ji labai nuoširdžiai ir išsamiai mums papasakojo kaip plėtėsi miestas, vystėsi pramonė, aprodė įžymiausių pirklių namus, kuriuos stengiamasi iki šiol išsaugoti autentiškais, pasivaikščiojome gražiąja Turos upės pakrante, kuri idealiai sutvarkyta, ko mūsų Vilniui labai trūksta.

Mieste begalė paminklų, skirtų karo, revoliucijos aukoms pagerbti, tebūnie tai moksleiviai, darbininkai ar dar kas. Netgi yra paminklas Sibiro katėms, kur ant pakylų išlieti iš bronzos kačiukai su motina, bent jau sakė, kad jie yra realaus dydžio, tačiau pamačius stipriai suabejojau koks gi jų tikrasis dydis. Ir be abejo, kaip gi be paminklo tautos tėvui – V. I. Leninui.

Kiek mums pasakojo, tai dauguma jaunuolių o mokyklos studijuoja kažką, kas susiję su naftos pramone, kadangi čia yra įsikūrę visi milžinai – Lukoil, GAZPROM, Tiumenneftegaz ir pan. Šioj ekskursijoj jaučiausi lyg mokykloj, nes seniai nebuvau patyrusi ką reiškia vaikštinėti po meistą ir klausytis gido pasakojimo.

Tokia trumpa santrauka apie šį didelį miestą. Po pasivaikščiojimo mieste turėjome skubėti grįžti, kadangi reikia krautis daiktus ir ryte jau laukia kelionė namo.

Liepos 31

Žvelgiu į lėktuvo bilietą ir taip liūdna. Liūdna, kai suvoki, jog dvi iššūkių savaitės prabėgo kaip viena diena, kai supranti, kad suradai 14 geriausių draugų, su kuriais be galo sunku išsiskirti po savus kampus. Taip ir norisi atsukti laiką atgal ir justi tik pradžių pradžią visko. Nenoriu grįžti į realybę, noriu, kad tas sapnas tęstųsi dar ir dar…

Pats ruošimasis kelionei į Maskvą nebuvo be nuotykių, nes visų pirma, pramiegojau ir pašokau iš lovos likus 20 minučių iki išvažiavimo. Toks lengvas rytinis stresas. Rytas pasitaikė maloniai vėsus, visi skubiai sukrovėme daiktus į autobusą ir pajudėjome link oro uosto. Laukus

buvo padengęs rūkas, saulė kažkur lindo iš už kalvų. Visų antra, mažai betrūko, kad pavėluotumėme į skrydį. Tad greit atsisveikinome su Gintautu, palinkėjome jam sėkmės Permėje bei įteikėm simbolinį repelento „Ben‘s“ buteliuką. Vos spėjome prisiregistruoti skrydžiui, kadangi iki vartų uždarymo buvo likusios vos 15 minučių. Kiek ilgiau nei dvi valandas trukęs skrydis neprailgo ir štai jau Maskva – pasitinka mus neitin maloniais apniukusiais ir darganotais orais. Lynojo. Nuo tokio vėsaus oro jau buvome atpratę. Sulaukę ambasados autobusiukų iškeliavome pasimatyti su darbuotojais. Labai nustebino, kad paruošė mums pusryčius, už ką tikrai labai ačiū!

Priešaky turėjome visą dieną, kurią praleidome važinėdami po miestą ir apžiūrinedami įžymybės. Be abejo buvo ir Raudonoji aikštė, Kremlius, pagrindinė cerkvė, paminklas Petrui I, kuris pasirodo turėjo būti skirtas Magelanui, bet amerikiečiai atsisakė, todėl jį perdarė į Petrą I. Pamatėme ir MGU – didžiulis universiteto pastatas, Maskvos panoramą. Vairuotojas, mus vežiojęs po miestą, stengėsi pakomentuotį vieną ar kitą objektą, pasakodavo įvairias su tuo susijusias istorijas. Turėdami dar kelias laisvas valandas pasivaikščiojome po Arbatą ir tuomet jau nuvažiavome į geležinkelio stotį, iš kur turėjo pajudėti traukinys į Vilnių. Štai tuomet aplankė tas deja vu jausmas – viskas lygiai kaip prieš dvi savaites, tik skirtumas tas, jog reikia įlipti, o ne išlipti iš traukinio, ir mes 15 jaunų vienišų žmogiukų vėl paleidžiami į kelionę, tik į kitą pusę. Susidėliojome daiktus kur kieno tilpo, pavakarieniavome tuo, ką tesuradome kiekvienas savo kuprinėje ir traukiniui tolstant nuo Maskvos, nakčiai artėjant po vieną išsibarstėme po savo „lovas“ ir sumigome.

Rugpjūčio 1

Ryte prižadino Valera, sedėdamas ant mano lovos, ar kitaip tariant gulto, ir gerdamas arbatą bei besišnekučiuojantis su prabudusiais draugais. Buvo Minskas, jau visai netoli namų. Dar pasnaudžiusi galiausiai prasikrapščiau akis ir nuleidau kojas ant grindų. Pamažu visi sujudo, pradėjome dėliotis daiktus, ruoštis atvykimui. Matas atnešė keturi puodelius arbatos, kuriuos mes dar du kartus sugebėjome užplikyti J Tada atėjo ta akimirka, kai teko išsitraukti buvusių sibiriečių įduotą skardinę, su komentaru, kad „ši skardinė skirta tai pačiai sunkiausiai dienai“ ir mes nuoširdžiai apsidžiaugėme, kad ten konservuoti ananasai, o ne troškinta mėsa.

Pravažiavus Lietuvos pasienį apima jaudulys, žinant, kad laukia daug žmonių, kuriems taip ir knieti paklausti „Kas? Kaip? Kada? Ir Kodėl?“, kurie norėjo, kad mes pateisintumėme jų lūkesčius. Liūdna, tos dvi savaitės tiek davė, kad dabar net sunku suvokti kaip mano gyvenimas, ar bent jau požiūris į gyvenimą pasikeis. Buvo visokių apmąstymų sėdint kažkur atokiau nuo draugų, linksmų pasipasakojimų iš kiekvieno asmeninio gyvenimo. Taip norisi viską pratempti dar kokiom dviem savaitėm, bet laikas nestovi vietoje, privalai sugrįžti į realybę, į tą gyvenimą, kurį kiekvienas mūsų palikome išvažiuodami. Pamačius stotį atkunta labai dviprasmiškas jausmas, kadangi viskas prasidėjo ir baigiasi toje pačioje vietoje, tik jau mes visi esame kitokie, dvasiškai praturtėję, atradę savyje kitokių vertybių, esame viena didelė šeima, kuri tikrai įgyvendino pagrindinį ekspedicijos tikslą – išsiugdė tiek pilietiškai, tiek patriotiškai.

2013-07-17

Liepos 17-osios rytas kiek kitoks nei kiti… Pabudęs ryte jaučiu mažą jauduliuką – po pietų prasidės didžioji kelionė. Nors dauguma detalių yra žinomos, tačiau vistiek išlieka šiek tiek nežinomybės. Kuprinė jau sukrauta, tačiau dar kartą mintyse patikrinu jos turinį: apmąstau ar viskas sudėta, ar tikrai kiekvienas pasiimtas daiktas bus man reikalingas. Pakėlus kuprinę atrodo, kad jos masė vidutiniška (mano kuprinė per bandomąjį žygį buvo tikrai sunkesnė), tačiau žinau, kad reikia paimti bendrų komandos daiktų, todėl dar prisidės keli kilogramai.

Viską įvertinęs, imu kuprinę, sėdu į automobilį ir važiuoju į Vilnių. Nors automobilyje groja muzika, ją užgožia mano mintys apie būsimą ekspediciją. Net nepajuntu, kaip atsiduriu Vilniuje ir žengiu į UNESCO atstovybę Lietuvoje, kur laukia susitikimas su visa komanda ir paskutiniai nurodymai. Smagu, kad su komandos nariais teko susipažinti dar prieš ekspediciją, todėl šiandien visi susirinko jau kiek pažįstantys vieni kitus. Todėl nereikėjo gaišti laiko bandant su visais susipažinti. Teliko išklausyti galutinį instruktažą. Po jo pajudėjome link Vilniaus geležinkelios stoties. Juokavome, kad tai buvo pirmasis mūsų komandos žygis.

Geležinkelio stotyje mūsų jau laukė artimieji ir visi kiti žmonės, atvykę mūsų palydėti. Labai nustebino žiniasklaidos dėmesys: nukreiptos kameros ir objektyvai į mus šiek tiek trikdė, bet guodė ta mintis, kad netrukus būsime traukinyje ir visą dėmesį galėsime skirti vieni kitiems ir ekspedicijai. Sveikinusiųjų kalbos mus palydint iš tiesų jaudino. Ypač kai buvo kalbama apie tai, jog esame savo valstybės ambasadoriai, kad turim ypatingą misiją. Mane tokie žodžiai tik dar labiau įpareigojo kuo geriau atlikti mums pavestą užduotį.

16.55 val. pajudėjo mūsų traukinys… Visi mojuodami rankomis mums išlydintiems išvykome arčiau savo tikslo. Visų pirma laukia kelionė į Maskvą. Teks keliauti per visą naktį, tačiau traukinys labai patogus ir net neprimena tų sąlygų, kurias patyrė mūsų tremtiniai. Todėl laikas neprailgsta ir nepajaučiu, kaip ateina vidurnaktis. Jau pasiklojau patalynę savo gulte – laikas ilsėtis…

2013-07-18

Ryte pažadino traukinio palydovas ir pranešė, kad jau laikas keltis ir tvarkytis – mes jau Rusijoje ir artėjame prie Maskvos. Pro traukinio langus pradėjo matytis Maskvos priemiesčių vaizdai, o netrukus jau buvome ir pačioje Maskvoje. Greičiausiai visiems iš mūsų tai buvo pirmasis apsilankymas Maskvoje, todėl visi smalsiai žiūrėjo pro traukinio langus į aplinkinius vaizdus. Geležinkelio stotyje mus labai šiltai pasitiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje Renatas Norkus ir kiti ambasados darbuotojai. Su jais pakalbėję turėjome judėti toliau, nes reikėjo vykti į oro uostą – laukė skrydis į Tiumenę.

Praėjus visas oro uosto procedūras pakilome nuo žemės, o jau už dviejų su puse valandos leidomės Tiumenėje. Nusileidus oro uoste mūsų jau laukė ekspedicijos vadovas Gintautas Alekna. Su juo kartu nuvykome į pirmąją apsistojimo vietą, kuri buvo daug komfortiškesnė nei mes tikėjomės – viešbutis. Kadangi į Tiumenę atvykome jau vakare, todėl iš karto nuvykti į tremtinių kapines būtume nesuspėję. Visų pirma, būtume nespėję įsikurti stovyklavietės nakčiai, o antra – dar reikėjo nusipirkti maisto, indų ir įrankių darbams kapinėse atlikti. Šiuos darbus planuojame atlikti rytoj iš ryto.

O šiandien vakare dar gavome išsamų instruktažą dėl visos ekspedicijos iš jos vadovo. Taip pat sprendėme, kokius maisto produktus pirkti, ką gaminti. Ir vėl nepastebėtai atėjo vidurnaktis… Laikas ilsėtis, o rytoj prasidės pirmieji žygiai…

2013-07-19

Išaušo rytas. Kėlėmės ir judėjome pusryčiauti. Tada iš karto su transportu į didelį prekybos centrą, kuriame galima nusipirkti ir maisto produktų, ir įrankių – viskas, ko mums reikia, yra po vienu stogu. Prekybos centras nieko nesiskyrė nuo vakarietiško prekybos centro: didžiulis plotas, gausybė prekių, savitarna. Merginos pasuko į maisto prekių skyrių pirkti produktų, o mes, vaikinai, su ekspedicijos vadovu G. Alekna leidomės ieškoti darbui reikalingų įrankių.

Visų pirma diskutavome, kokių įrankių mums gali prireikti. Paklausę ekspedicijos vadovo patarimų, pirkome kirvių, pjūklų, kastuvų ir netgi cemento, kuris bus reikalingas įtvirtinti pastatytą kryžių. Baigėme pirkti greičiau nei merginos, todėl skubėjome joms į pagalbą. Merginos tikrai pasistengė – pririnko daug ir įvairių maisto produktų. Atrodė, kad dėl maisto trūkumo skųstis neturėtume, tačiau viską teks neštis ant pečių, jei neturėsime galimybės pasinaudoti transportu.

Visa laimė, kad iki pirmųjų kapinių, kurias ruošėmės tvarkyti, mus nugabeno autobusas. Atstumas nemažas – 160 km. Objektas – Kulimeso kaimo kapinės. Pats kaimas jau išnykęs, nors aplink dar yra kitų kaimelių, kuriuose gyvenę lietuviai, tačiau dabar jų ten jau nėra. Vieni grįžo atgal į Lietuvą, kiti – persikraustė į didesnius miestelius, o dar kiti – atgulė amžino poilsio šioje vietoje… Po beveik dvi valandas trukusios kelionės atvykome į Aksarinsko kaimą Jarkovo rajone. Šis kaimas yra apie 1,5 km atstumu, nuo Kulimeso kaimo kapinių, kurias ruošiamės tvarkyti. Aksarinske susitikome su vietinės valdžios atstovais. Po to sėdome atgal į autobusą ir pavažiavome dar šiek tiek už Aksarinsko.

Tik važiuodami sužinojome, kad aplankysime dar vieną buvusį lietuvių apgyvendintą kaimą – Bačeliną. Šiame kaime buvo apie 700 gyventojų, o dabar belikę vos keliasdešimt ir nei vieno lietuvio. Šioje vietoje reikia paminėti, kad kartu su mumis į šį kaimą vyko Tiumenėje gyvenanti Liudmila. Ji yra lietuvė ir šiame kaime augo kartu su savo tėvais, kurie dabar jau yra mirę. Liudmila mums daug pasakojo apie Bačeliną. Akyse tiesiog kilo vaizdiniai: „čia buvo lietuvių gatvė, čia kultūros namai, o čia medienos fabrikas“. Moteris viską pasakojo taip vaizdžiai, jog buvo nesunku viską įsivaizduoti. Čia vyko lietuvių gyvenimas, kurie jie patys po ištrėmimo susikūrė. Tremtiniams atvykus į šią vietą joje buvo tik laukai, tačiau lietuviai sugebėjo viską savo rankomis susikurti, kai kurie net prasigyventi. O dabar jau beveik nieko nebelikę. Kaip teigia Liudmila, labai daug tremtinių grįžo atgal į Lietuvą, kai kurie, kaip ir ji pati, išvyko į didesnius miestus.

Po šio susipažinimo su Bačelino kaimu vykome į Kulimeso kaimo kapines, kur turėjome pradėti savo darbus tvarkydami šias kapines. Kapinių praktiškai jau nebelikę. Jeigu ne G. Alekna, greičiausiai būtume tiksliai nepasakę, kurioje vietoje yra kapinės. Apžiūrėjome visą teritoriją ir pamatėme, kokius darbus čia teks atlikti – visų pirma reiks pašalinti išvirtusius medžius, krūmus, naujai pridygusius medelius. Šitiems darbams šiandien jau nesiryžome, nes atėjo vakaras ir turėjome nuspręsti dėl nakvojimo vietos. Kadangi gavome rimtų įspėjimų dėl ateinančios audros, nusprendėme grįžti atgal į Aksarinsko kaimo mokyklą ir ten apsistoti. Mokyklą ne taip toli, todėl neužtruksime daug laiko nueiti į ją ir kitą dieną vėl ateiti į kapines.

Atlikome žygiuką į mokyklą ir apsistojome sporto salėje. Mūsų šaunioji virėja Erika iškart pradėjo gaminti vakarienę, o netrukus jau pakvietė visus vakarieniauti. Prie stalo aptarėme pagrindinius rytojaus darbus. Planas lieka toks, kaip buvo paminėta, o tai atlikus pradėsime statyti kryžių ir jį aptversime.

G. Alekna pasidalino savo patirtimi iš buvusių ekspedicijų, kuri mums labai naudinga. Be to, kalbame ir apie trėmimus, nes būnant autentiškoje aplinkoje tai kur kas artimesnis prisilietimas prie viso to. Taip nejučia prabėga dar viena diena…

2013-07-20

Pabudau apie 7 val. ryto be žadintuvo. Mūsų neetatiniai virėjai jau gamino pusryčius – saldžią sorų košę. Pradėjo keltis ir kiti. 8 val. jau visi buvome papusryčiavę. Nedelsdami išjudėjome į Kulimeso kaimo kapines, kur pradėjome darbus. Iš pradžių buvo labai sunku įsivaizduoti, kur yra šių kapinių riba, nes aplinka buvo visai neprimenanti kapinių: nors buvo berods trys pavieniai rusų kapai, bet lietuviško kapo nei ženklo, viskas išnykę. Tik ekspedicijos vadovo Gintauto dėka pavyko surasti kelis aiškius kauburėlius, po kuriais greičiausiai ilsisi lietuviai. O aplink vieni krūmynai! Nusprendėme juos iškirsti, tokiu būdu išryškinant kalvelės, ant kurios yra kapai, vaizdą.

Pasiskirstėme darbais: vieni su kirviais kirto krūmus ir naujai pridygusius medelius, kiti su pjūklais pjovė sausus medžius ir šakas, dar kiti viską nešė deginti į laužą, kurį prižiūrėjo dar keli žmonės. Smagu buvo dirbti komandoje, matyti, kad visi stengiasi vardan bendro tikslo. Dėl to ir darbai labai neprailgo – atėjo pietų metas. Pasistiprinome ant laužo keptomis dešrelėmis ir toliau kibome į darbus. Pamažu ėmė ryškėti naujas kapinaičių vaizdas.

Tačiau dar buvo likę nemažai, kai visa tai nutraukė atslinkęs didžiulis lietaus debesis. Kadangi iš anksto buvome informuoti apie artėjančią audrą, ekspedicijos vadovo sprendimu atsitraukėme atgal į mokyklą. Darbus teko nutraukti. Audra truko apie kelias valandas iki vakaro. Darbus tęsime rytoj…

2013-07-21

Šiandien atsikėlėme kiek anksčiau, nes oras buvo palankus darbų vykdymui. Pasistiprinome avižine koše ir susirinkę visus įrankius vėl pajudėjome į Kulimeso kaimo kapines. Po vakar dienos darbų labai ryškiai matėsi pasikeitęs vaizdas: miškas jau beveik išvalytas, pamiškė jau pilnai sutvarkyta. Džiugu matyti darbo rezultatus, tačiau dar reiktų pabaigti krūmynų šalinimą ir pastatyti kryžių. Todėl vėl pasiskirstome darbais. Vieni toliau dirba miške: kerta, pjauna, nešioja, o kiti jau užsiima kryžiaus statymu.

Apie 14 val. baigėme tvarkyti mišką, merginos suskubo kaisti puodą su burokėlių sriuba. Visi susirinkome į vieną vietą papietauti. Sriuba dar buvo „pastiprinta“ lašiniais. O po aktyvaus darbo apetito stygiumi nesiskundžia niekas. Stengėmės pavalgyti greitai, nes norėjome šią dieną pabaigti visus darbus. Metėme pastangas pastatyti kryžių ir jį aptverti tvora. Čia visų žmonių nereikėjo, todėl prie šio darbo daugiau liko vaikinai, o merginos galutinai sutvarkė aplinkinę teritoriją.

Tačiau kartojosi vakar dienos scenarijus – danguje vėl ėmė kauptis debesys. Tik šiandien dar didesni, o pasirodęs vėjas buvo kelis kartus stipresnis. Bet noras pabaigti darbus priverčia sudvejoti ar jau tikrai reikia traukti į mokyklą. Nusprendėme merginas paleisti atgal į mokyklą, o vaikinai dar šiek tiek pasilikti. Turėjome viltį, kad debesys greitai nueis šalin. Lietaus ilgai laukti nereikėjo – maždaug už 20 minučių jau pliaupė kaip iš kibiro, o vėjas vertė medžius beveik prie žemės. Nusprendėme palaukti pasislėpę duobėje, nes vėjas nešė debesis labai greitai, ir tikėjomės, kad lietus greitai baigsis. Laimei mūsų lūkesčiai pasitvirtino, ir po kiek daugiau nei 20 min lietus baigėsi ir galėjome toliau tęsti darbus.

Kryžius jau buvo pastatytas ir sutvirtintas, beliko pabaigti tvorą aplink jį. Medieną tvorai pavyko įsigyti iš vietinių gyventojų, kurie, matyt, ją suorganizavo iš lentpjūvės. Reikia paminėti, kad vietiniai visada stengiasi mums padėti ir tai yra labai naudinga ir, žinoma, malonu.

Tvorą aplink kryžių suprojektavome kvadrato formos su 2 m kraštinėmis. Kampuose visą konstrukciją laiko 4 į žemę įkasti rąstai. Prieš kasant juos į žemę, apdeginome tuos galus, kurie bus po žeme – medis ilgiau nesupus. Po to pradėjome rąstus tvirtinti iškastose duobėse. Tačiau dangus vėl pradėjo niauktis ir staigiai aptemo – vaizdas dar pablogėjo. Vėjas panašėjo į uraganą. Dar kiek laiko bandėme tęsti darbus, tačiau dangus nieko gero nežadėjo. Buvo labai panašu, kad kils didžiulė audra. Todėl šį kartą nusprendėme jau ir mes atsitraukti į mokyklą, nes per audrą vis vien negalėsime vykdyti darbų. Deja, pasiteisino lietuviška patarlė: „iš didelio debesies – mažas lietus“. Šiek tiek palijo ir lietus

baigėsi, tačiau dangus išliko vistiek apsiniaukęs, todėl grįžti į kapines buvo rizikinga. Bet kurią minutę vėl galėjo pradėti lyti. Taip ir vakaras atėjo, todėl kryžiaus aptvėrimą teks baigti rytoj..

Šiandien dar noriu pasidžiaugti labai puikia ekspedicijos komanda. Džiugu, kad visi komandos nariai yra labai šaunūs, stengiasi vienas kitam padėti, todėl atmosfera yra labai gera! Tikiuosi, kad ji tokia išliks iki ekspedicijos pabaigos ir mes vieningai atliksime visa tai, dėl ko atvykome.

Vakaras Sibiras toks pats kaip visur – leidžiasi saulė, pamažu temsta. O mes einame ilsėtis – po gero fizinio darbo, manau, kad nemiga niekas nesiskundžia.

2013-07-22

Jau trečias toje pat mokykloje. Treti pusryčiai pagaminti mūsų šauniųjų komandos narių dėka. Ir trečioji diena darbo Kulimeso kaimo kapinėse.

Mūsų komandos vyriškoji pusė judėjo pabaigti darbų, o moteriškoji pasiliko sutvarkyti apsistojimo vietos. Visoms komandos nariams darbų Kulimeso kaimo kapinėse jau nebuvo, o vyrukams beliko pabaigti pastatyti tvorą aplink kryžių. Nujudėję į vietą be jokių atskirų nurodymų pasiskirstėme darbais. Labai šaunu, kad kiekvienas atranda darbą sau. Kiekvienas mato, ką reikią padaryti, ima laisvus įrankius ir darbai pasiskirsto tiesiog savaime. Labai gerai, kad gavome geros medienos, todėl galėjome padaryti tvirtą ir pakankamo dydžio tvorą. Vidurdienį jau kalėme paskutines vinis. Tuo metu pas mus atvyko ir merginos, nešinos užkandžiais. Jos tikrai dėl mūsų stengiasi, o tai priverčia stengtis ir mus.

Užkandę galėjome visi kartu pasidžiaugti nuveiktu darbu. Apėmė malonus jausmas, kad dar viena lietuvių tremtinių amžino poilsio vieta sutvarkyta. Norėtųsi, kad tas sutvarkymas laikytųsi kuo ilgiau, tačiau suprantama, kad tokios vietos reikalauja nuolatinės priežiūros. Bet labai svarbu jau vien pats parodytas dėmesys ir pagarbos atidavimas šioje vietoje palaidotiems tremtiniams.

Po kelių susikaupimo ir apmąstymo minutėlių reikia judėti toliau į kitas kapines. Todėl susikrovėme visus daiktus į autobusiuką ir vėl pajudėjome atgal į Tiumenės srities centrą. Čia atvykome vakarop, todėl nakčiai pasiliksime mums pasiūlytoje bazėje. Turėjome dar šiek tiek laiko pailsėti, o vakaras jau beveik tradiciškai baigėsi bendrais pokalbiais. Dar viena prabėgo greitai, tačiau šiandien jau galėjome džiaugtis pirmuoju pilnai atlikti darbu – sutvarkytomis Kulimeso kaimo kapinėmis.

2013-07-23

Šiandien iš Tiumenės srities centro išvykome į Jurginsko rajoną. Kelionė užtruko beveik visą dieną. Tačiau tai nebuvo vien važiavimas. Pakeliui sustojome pas Jaluturovske gyvenančią tremtinę Birutę Kamarauskienę. Senolei jau sunku kalbėti lietuviškai, bet ji vis dar išlaikiusi dzūkišką tarmę. Birutė buvo ištremta iš Marcinkonių kaimo, Alytaus apskrityje. Tai mane daugiau palietė, nes pats esu iš Dzūkijos ir žinau visas Birutės paminėtas vietas. Senolė pasakojo apie savo šeimos istoriją ir dabartinį gyvenimą. Apie šią moterį būtų galima parašyti atskirą istoriją, bet man labiausiai įstrigo galvoje jos susijaudinimas pamačius mus, atsiradusius lyg iš niekur. Juk moteris greičiausiai nesitikėjo, kad po daugelio metų ją kažkas aplankys iš Lietuvos ir tai, aišku, kėlė emocijas. Tokias momentais pasidaro labai aiški projekto „Misija Sibiras“ prasmė ir būtinybė palaikyti ryšį su ten likusiais tremtiniais.

Po susitikimo su Birute toliau vykome į Novij Tap kaimą. Čia tremties metais gyveno apie 400 lietuvių. Dabar jų nebelikę nei vieno, tačiau likę vietiniai rusai dar juos gerai prisimena, vardina lietuviškas pavardes, rodo lietuvių pastatytus pastatus. Apsilankėme ir šio kaimo kapinėse. Ten pavyko surasti vos kelis lietuvių kapus. Jie niekieno neprižiūrimi, todėl mes juos aptvarkėme ir pagerbėme ten palaidotus žmones.

Diena jau ėjo į vakarą, todėl reikėjo ieškoti stovyklavietės nakčiai. Suradome gražią vietą prie upės ir čia apsistojome: statėme palapines kūrėme laužą, maudėmės upėje. Vakaras baigėsi skania ant laužo gaminta vakariene.

2013-07-24

Rytas gamtoje man visuomet patinka. Tad ir šis buvo labai geras, o ypač smagu buvo tai, kad išlindus iš palapinės buvo galima matyti saulės spindulius. Bet džiaugtis šiltu gražiu rytu nebuvo kada, nes reikėjo viską sutvarkyti, susikrauti daiktus ir judėti toliau. Pradėjome toliau važinėti po Jurginsko rajoną ieškodami lietuviškų pėdsakų. Sustojome ties buvusiu geležinkeliu, kur dabar likę tik pobėgiai. Ekspedicijos vadovas Gintautas paaiškino, kad šiose geležinkeliu tremtiniai gabendavo medieną Šioje vietoje Sosnovkos gyvenvietė. Visai šaliai Lesnoje kaimas. Užsukome į jo kapines tikėdamiesi surasti lietuvių kapų. Tačiau jų rasti nepavyko, nes medinių kryžių neišlikę. Taigi ir jokio tvarkymo negalėjome atlikti. Nusprendėme judėti toliau.

Vakarop pasiekėme Lebediovkos kaimą. Šiame kaime gyveno Birutė Kamarauskienė, su kuria buvome susitikę. Šio kaimo kapinėse palaidotas jos vyras, kilęs iš Alytaus r., Obelytės kaimo. Taip pat šiame kaime gyvena Birutės dukterėčia Aldona. Jie lietuviškai jau nebekalba, nes teigia, kad neturi su kuo kalbėti lietuviškai, todėl kalbą pasimiršo. Šiuo metu Lebediovkoje gyvena apie 1400 gyventojų, tačiau daugiau lietuvių čia jau nebėra. Nemažai jų palaidota bendrose kaimo kapinėse.

Mums ir vėl buvo pasiūlyta apsistoti mokykloje. Priėmėme šį pasiūlymą ir įsikūrėme joje.

2013-07-25

Atsikėlėme ryte ir papusryčiavome. Vėl turėjome skanią košę. Po pusryčių iš karto ruošėmės judėti į Verch Kamenkos kaimo kapines. Pasak ekspedicijos vadovo, jose daugiausiai palaidoti lietuviai. Atstumas iki kapinių nuo mokyklos – apie 12 km. Kelias nekoks, todėl nusprendėme bandyti susiderinti vietinių transportą iki kapinių. Tai pavyko padaryti ir mūsų džiaugsmui prie mokyklos atvažiavo sunkvežimis URAL ir traktorius BELARUS su priekaba. Vietiniai gyventojai buvo nusiteikę geranoriškai ir suorganizavo mums tokią pagalbą. Susikrovėme visu reikalingus daiktus į sunkvežimį ir patys į jį sušokome.

Po maždaug pusvalandžio kratymosi atvykome į Verh Kamenkos kapines. Pamatėme gan trikdantį vaizdą. Visai šalia kapinių kasamas didžiulis karjeras ir visai neaišku, kur jis toliau plėsis. Todėl gali būti, kad kapinės pateks į karjero zoną. O kapinių vietoje privirtę daug medžių, ant žemės nuvirtę kryžiai pūvą, likę kapų tvorelės taip pat pūva arba yra sulaužytos medžių.

Nusprendėme, kad kapinių teritoriją būtina išvalyti ir visą teritoriją aptverti, kad būtų aiški kapinių teritorija ir niekas nesugalvotų plėsti karjero į šią pusę. Todėl ilgai nedelsdami pradėjome darbus.

Pirmiausiai pradėjome pjauti ir tempti iš kapinių nuvirtusius medžius, taip pat šalinome sausuolius ir visą kitą balastą. Aš ir G. Alekna apėjome kapinių perimetrą ir pažymėjome taškus, kuriuose bus kapinių kampai. Pagal juos bus galima orientuotis, kaip bus statoma kapinių tvora. Išmatavome kapinių perimetro ilgį – 160 m. Tokiam atstumui reikia paskaičiuoti medienos kiekį, kurį derinsime su vietine lentpjūve. Tada iš tų pačių nuvirtusių medžių pradėjome ruošti pagrindinius rąstus, kurie laikys visą tvorą. Merginos juos nužievino, tada jų vieną galą apdeginome lauže, kad ilgiau nepūtų. Iš karto pradėjome kasti duobes, į kurias vėliau pradėjome leisti rąstus. Šį darbą planuojame pabaigti rytoj, nes dar laukiame medienos visai tvorai ir nežinome kokie tiksliai bus jos išmatavimai.

Šiandien visą dieną gerai padirbėjus pavyko išvalyti kapinių teritoriją ir pradėjome tvoros statybą – paruošėme reikalingus rąstus. Tai atlikę vėl sušokome šįkart į traktoriaus priekabą ir

parvykome atgal į Lebediovkos mokyklą. Smagu matyti, kad visi džiaugiasi dienos darbu ir rodo motyvaciją toliau tęsti darbus rytoj. Einu ilsėtis, nes rytoj prasideda didysis darbas statant tvorą. Vardan kapinių išsaugojimo…

2013-07-26

Iš ryto kartojosi ta pati istorija. Kėlimasis. Pusryčiai. Traktorius. Ir mes vėl Verch Kamenkos kapinėse. Šiandien jau turėjome medieną ir galėjome pilnai statyti tvorą. Darbas užtruko visą dieną, o padarėme gal kokį trečdalį. Tvoros statymas einasi ne taip greitai, kaip norėtųsi. Bet judame tinkame linkme, atsiranda susidirbimas, visi žino ką ir kaip daryti.

Vakare dar aplankėme Lebediovkoje gyvenantį Juozą Česnulevičių. Jo šeima buvo ištremta į šį kaimą, o jis pats liko Lietuvoje. Tačiau vėliau Juozas nusprendė savo noru vykti į Sibirą tam, kad galėtų gyventi su šeima. Čia sutiko savo būsimą žmoną rusę, su kuria vėliau sukūrė šeimą ir liko čia gyventi iki šiol. Lietuviškai jau nebekalba, o gyveno Marcinkonyse, kaip ir mūsų aplankytoji Birutė.

Po šio susitikimo parėjome atgal į mokyklą. Ir vėl laikas ilsėtis…

2013-07-27

Šiandien į Verh Kamenkos kapines išvykome kiek anksčiau. Norėjome pabaigti tvorą, todėl reikėjo nemažai pasistengti. Nuo vakar jautėsi geras susidirbimas, buvome pasiskirstę atskiromis komandomis, kurios turėjo savo užduotis. Mano komanda užsiėmė tvoros statyba. Kiekvienos rankos buvo reikalingos tam, kad būtų galima darbą baigti iki vakaro. Todėl ir merginos ėmėsi kalti vinis, padėjo tvirtinti tvorą. Tik pradėjus darbus užėjo lietus, tačiau darbo nenutraukėme, dėl tos pačios priežasties. Oras buvo „palankus“ ir uodams – jie buvo aktyvesni nei kitomis dienomis. Nuo aktyvaus darbo buvau visas šlapias nuo prakaito, bet tai smulkmena. Svarbiausia buvo tikslas atlikti šį darbą tam, kad kapinės būtų apsaugotos nuo visiško išnykimo ar netgi sunaikinimo. Tai ir pavyko padaryti, nes vakare visa kapinių teritorija jau buvo aptverta. Sunaudojome apie 950 lentelių. Taip pat pastatėme didelį medinį kryžių. Kryžiaus nešimas į jam įtvirtinti iškastą duobę ir jo tvirtinimas man buvo labiausiai jaudinantis momentas. Net sunku jį apibūdinti, bet tai buvo tikrai ne eilinė akimirka, kurią būtų sunku palyginti su kuo nors kitu. Po kryžiaus pastatymo, kai jau visos kapinės pilnai buvo sutvarkytos, dar keliolika minučių stovėjau ir skendau savo vidiniuose susimąstymuose. Atrodo, kad padarėme didelį darbą, bet pagalvojus daugiau, atrodo, kad tai yra simbolis, parodantis mūsų ryšį su ta prarastąja karta. Ir taip norėtųsi, kad tas simbolis išliktų kuo ilgiau. Deja, laikas vėl keičia aplinką: verčia medžius, pūdo kryžius ir tvoreles, o baisiausia, kai dar įsikiša žmogaus ranka ir tai nuniokoja. Labai tikiuosi, kad ekspedicijos į Sibirą nesibaigs ir mes galėsime išsaugoti šią savo tautos dalelę.

Vakare po visų darbų pasveikinome ekspedicijos vadovą Gintautą Alekną. Ši ekspedicija į Sibirą jam yra 40-oji! Palinkėjome jam stiprybės toliau tęsti šį svarbų darbą ieškant tremtinių kapaviečių ir sutvarkant jas. Jis tikrai ne eilinė asmenybė, paskyrusi didžiąją dalį savo laiko Sibirui. Jo dėka mūsų ekspedicija taip pat vyksta labai sklandžiai.

2013-07-28

Ryte atsikėlę pradėjome krautis daiktus. Šiandien palikome Lebediovkos kaimą. Tik prieš jį paliekant dar reikėjo aplankyti Lebediovkos kaimo kapines ir surasti lietuvių kapus jose. Tų kapų likę vos keli. Tarp jų ir mūsų aplankytos Birutės vyro kapas. Tuos kapus mums pavyko surasti. Atrodė jie gan tvarkingai, todėl nereikėjo atlikti kažkokio papildomo darbo. Tačiau labiausiai į akis krito prie šiukšlių krūvos nuverstas metalinis kryžius. Negalėjome jo taip palikti. Kryžius iš kitų išsiskyrė savo

meniškumu, buvo profesionaliai pagamintas. Atkasus žemę ir po šiek tiek fizinių pastangų kryžius vėl stovėjo. Aptvarkėme aplink buvusį šiukšlyną. Dar vienas simbolis buvo atstatytas! Atsisveikinome su šiomis kapinėmis ir pajudėjome link Tiumenės srities centro.

Pakeliui dar kartą sustojome Jaluturovske, kur jau buvome susitikę su Birute Kamarauskiene. Šiandien dar kartą pas ją užsukome. Papasakojome jai apie mūsų nuveiktus darbus ekspedicijos metu. Paskui dar kalbėjomės ir sužinojome, kad Lebediovkoje sutiktas Juozas yra jos brolis. Šį kartą atsisveikinimas su Birute buvo liūdnesnis – moteris susigraudino. Nebuvo linksma ir mums…

Tuomet bandėme surasti dar vieną tremtinę Aldoną, tačiau jos neradome namuose. Laikas jau vertė judėti į Jaluturovsko autobusų stotį. Iš jos toliau vykome maršrutiniu autobusu į Tiumenės srities centrą. Atvykus vakare mus pasitiko vietinės valdžios atstovė ir nugabeno į dziudo centrą, kuriame apsistosime iki mūsų skrydžio atgal į Maskvą.

Galima sakyti, kad šioje vietoje mūsų ekspedicija jau baigėsi, nes aplankėme ir sutvarkėme visas planuotas kapines. Beliko laukti lėktuvo skrydžio į Maskvą. Daugiausiai darbo buvo Kulimeso ir Verh Kamenkos kapinėse. Jose ir praleidome daugiausiai laiko. „Misija Sibiras“ aplankytų sričių ir sutvarkytų kapinaičių geografija dar labiau prasiplėtė. Ir man galvoje vis sukasi mintis, o gal tiksliau noras, kad tos sutvarkytos kapinės kuo ilgiau išliktų arba bent tas išsaugojimas išliktų mūsų atmintyje. Mano manymu, mūsų tautos istorijos išsaugojimas yra mūsų garbės reikalas.

2013-07-17

Pagaliau išaušo ilgai laukta diena, kuomet su pilna ekipiruote ir po oficialaus atsisveikinimo geležinkelio stotyje pajudėjome Sibiro link. Nuslūgus emocijoms po nuoširdžių valdžios atstovų palinkėjimų ir pasakytų šiltų žodžių, projekto „Misija Sibiras“ dalyviai pradėjo įsikūrinėti traukinio vagone. Aš pažinojau nevisus dalyvius, tad jutau nedidelį jaudulį kalbant su bendražygiais. Raminau save tuo, kad po 2 sav. Sibire mes tapsime tikrais draugais. Ir tai atsitiko iš tikrųjų.

2013-07-18

Ryte atsikėliau anksčiau negu kiti ir pradėjau savo įprastus rytinius ritualus. Susitvarkius atsisėdau šalia lango ir pradėjau kantriai laukti bendražygių kompanijos. Mano vienatvė truko neilgai. Šalia sėdintis senukas pradėjo mandagiai klausinėti apie „Misija Sibiras“ projektą. Jis, matyt, jau nuo vakar susidomėjo mūsų kompanija. Tai buvo senyvo amžiaus Rusijos pilietis, kuris klausinėjo apie projekto tikslus ir planuojamus darbus. Atsakinėdamas į jo klausimus pasijutau it po padidinimo stiklu. Pirmąkart man teko vienam pristatinėti ekspedicijos tikslus. Šiek tiek jaudinausi, tačiau po kurio laiko pajaučiau, kokį svarbų reikalą mes planuojame atlikti. Na bet viskas dar priešakį. Kitas šios dienos įsimintinas dalykas buvo susitikimas su mūsų vadovu G. Alekna. Šiek tiek girdėjau apie jį iš praeitų ekspedicijų dalyvių, tad pagrįstai nerimavau. Tačiau susitikęs ir paspaudęs jam ranką, nusiraminau. Jis pasirodė malonių žmogumi, tačiau su specifiniu humoro jausmu. Bet tai juk tik pradžia. Iš tolimesnio bendravimo tikriausiai sudarysiu tikslesnį šio žmogaus įvaizdį.

2013-07-19

Pailsėję po kelionės Tiumenės viešbutyje, mes pagaliau pajudėjome daryti tai, dėl ko čia atvažiavome! Pavalgę ir susikrovę daiktus, mes sėdome į vietinės savivaldybės skirtą autobusą ir pajudėjom link parduotuvės apsipirkti visais reikalingais daiktais ekspedicijai. Merginos rūpinosi maistu, vaikinai su G. Alekna išėjo pirkti įrankių ir ūkinių prekių. Kirviai, pjūklai, puodai, pirštinės – visko, ko gali prireikti Sibiro miške.

Gintautas turėjo nemažai patirties šioje veikloje, tad apsipirkimams negaišome daug laiko ir pajudėjom link savo pirmųjų ekspedicijos kapinių. Nuotaika buvo pakili, o kūną apvaldė toks jausmas, koks būna pas žmogų, kuris su grupe važiuoja atlikti kažką svarbaus ir nesavanaudiško dalyko.

Autobuse buvo taip pat buvo lietuvių tremtinių palikuonių, kurie gyvena Tiumenėje. Jie su mielu noru nusprendė padėti. Važiavome į Kulimeso kapines, mūsų pirmasis tikslas. Už autobuso lango migdė vienodas ir gan nuobodus Sibiro peizažas – baržynai, pelkės, lygumos ir taiga.

Atvažiavus prie kapinių mes pamatėme ganėtinai liūdną vaizdą. Išvirtę medžiai ir nevaldomai augantys krūmai stipriai paveikė kapinių teritoriją. Visi supratom, jog rytoj nusimato daug darbo, tačiau tai tikrai nesumenkino mūsų moralės. Kitas dalykas buvo stovyklavietė. Apvaikščioję teritoriją mes neradome nei vienos tinkamos vietos pasistatyti palapines. Nebuvo net paprasčiausio vandens šaltinio, o uodų spiečiai

taip ir taikėsi nusiurbti visą kraują. Po neilgų diskusijų ir pasitarimų su vietiniu seniūnų, nusprendėme apsistoti vietinėje gretimo kaimo (Aksarinskas) mokykloje. Tai buvo geras sprendimas.

2013-07-20

Po nakvynės mokyklos sporto salėje, komanda papusryčiavo ir susirinko būtiniausius įrankiu kapinių tvarkymui. Rytas buvo labai šiltas ir saulėtas. Nusimatė karšta diena. Eiti iki kapinių reikėjo nedaug, todėl neužilgo atsidūrėme savo darbo vietoje. Rankos dar nelabai buvo pripratusios prie ganėtinai sunkaus fizinio darbo, todėl viskas atrodė statiškai ir neorganizuotai. Po kelių valandų, pagaliau pagavus darbinį ritmą, pasimatė pirmi rezultatai. Virtuoliai buvo supjaustyti ir krūmai buvo nupjauti. Kol dirbau, atrodė it būčiau kažkokioj nepaaiškinamoj būsenoj. Nekilo jokių minčių ir nesinorėjo nei gerti nei valgyti. Tiesiog rankos automatiškai kirto ir nešiojo nereikalingus medžius.

Šią būsena praskaidrino artėjantis lietus. Teko nutraukti darbus ir trauktis šalin nuo kapinių mokyklos link. Šis lietus atnešė gaivą ir nuplovė dienos prakaitą. Buvo tikra atgaiva.

2013-07-21

Rytas prasidėjo ganėtinai energingai. Visi žinojo kas laukia jų miške, todėl nieko nelaukdami po pusryčių išskubėjome į kapines. Dalyviai jau turėjo šiokio tokio įdirbio, todėl darbai ėjos kaip iš pypkės. Vietinis seniūnas atskubėjo į pagalbą su medžiagomis, kurios buvo skirtos tvorai statyti aplink mūsų atsivežtą kryžių. Su kiekvienu išneštu rąstu gerėjo nuotaika, kadangi po truputi matėsi atliktų darbų rezultatas.

Tačiau pabaigti darbus sukliudė atėjusi audra, kuri sustabdė visus darbus. Šią dieną galėjome viską užbaigti.

Diena pasibaigė pasisėdėjimu prie arbatos puodelio ir ilgais pašnekesiais. Visi dalyviai dalinosi savo emocijomis ir išgyvenimais. Buvo laimingi, nes jautėme, jog mus kažkas tai vienija. Turbūt būtent šis jausmas ir padėjo tremtiniams išgyventi. Nors negalima lyginti.. Juk mes atvažiavom visai kitom aplinkybėm.

2013-07-22

Pabudęs ryte iškart žinojau, kas manęs laukia pirmą pusdienį. Darbo kapinėse liko nedaug, tad išėjo tik vaikinai. Reikėjo pabaigti pradėtą tvorą ir sudeginti likusią medieną po valymo. Buvo gan tvanku, todėl uodai puolė labai intensyviai. Būtų labai sudėtinga dirbti be apsaugos priemonių.

Pabaigus deginimo darbus ir sukalus tvorą, prie mūsų prisijungė merginos ir po kelių bendrų nuotraukų prie kryžiaus ir sutvarkytų kapinių fone, mes pajudėjom link mokyklos, kur buvome apsistoję. Po darbų, apėmė nepakartojamas jausmas. Suvokimas to, ką tu darai ir kad tai išliks ilgam buvo išties malonus. Tas užbaigtumo jausmas skatino norą padaryti per šią misiją kuo daugiau.

Išvykus iš Aksarinsko mes vėl atvažiavome į Tiumenę. Mus pasitiko labai svetingai ir apgyvendino sukarintoje vaikų stovykloje. Vieta nakvynei tiko kuo puikiausiai. Tik buvo nedidelis nežinomumo jausmas, kas laukia rytoj.

2013-07-23

Ryte operatyviai sukrovėme daiktus ir išvykome. Visi jau priprato, kad autobusas visad nuveš į reikimą vietą, todėl ramiai laukėme kelionės pabaigos. Keliaujant iki Lebediovkos kaimo, kur laukia nemažai darbo, mes užsukome į Jaloturovską. Ten iki šiol gyvena Birutė, Lietuvos tremtinė. Prieš susitikimą visi ekspedicijos dalyviai labai jaudinosi. Ypač kai senutė pradėjo kalbėt lietuviškai. Naturalu, jog kalba buvo šiek tiek primiršta, tačiau tai nesutrukdė bendravimui. Birutė buvo ištremta kartu su šeima būdama tik vaikas, tačiau Sibire ištekėjo už lietuvio, todėl tai padėjo išsaugoti savo nacionalinį identitetą. Klausant Birutės istorijos, galvojau, kad tai tik viena istorija iš daugelių, kurių buvo tūkstančiai. Tačiau girdint viską gyvai tavo percepcija labai keičiasi. Tampi artimesnis tam žmogui ir atsiranda natūrali užuojauta, kurios kartais taip trūksta.

Atsisveikinus su Birute, pajudėjom link Novyj Tap kaimo. Pasak G. Aleknos užrašus, ten gyveno nemažai lietuvių. Ten susitikome su vietiniu seniūnu ir labai mielu senuku Vladimiru. Jie papasakojo kaimo istoriją ir parodė vietas, kur gyveno lietuviai. Buvo matyti, jog tremtiniai čia paliko nemažai. Sena mokyklos sporto salė, namai ir ūkiniai pastatai buvo labai tvarkingai pastatyti, o vietinių atsiliepimai apie lietuvius buvo tik teigiami. Tremtiniai buvo apibūdinti kaip labai darbštūs ir sąžiningi žmonės. Vėliau mes nuvažiavome iki vietinių kapinių, kur matėme lietuviškus kapus. Jie buvo seni ir neprižiūrėti, tačiau savo laiku buvo labai dailūs.

Nusprendėme nakvoti palapinėse, todėl dieną užbaigėme beržų miškelyje šalia purvino upelio. Vieta buvo labai graži, tačiau viską gadino uodai. Nors upelis buvo gan purvinas, tačiau patys drąsiausi nepabūgo išsimaudyti. Vakaras pasibaigė su vakariene prie laužo.

2013-07-24

Prabudę ryte nedelsiant pradėjom ruošti daiktus. Laukė kelionė į galutinį tašką – Lebediovką. Susėdus į autobusą prasidėjo eilinė diena Sibire keliaujant per jo platumas. Po ganėtinai ilgo kelio mes atvažiavome į savo šios dienos galutinį tašką. Tai buvo gan didelis kaimas, kur po susitikimo su seniūnų, mus apgyvendino vietos mokykloje. Įsikūrus, mums liko laisvas vakaras, todėl ekspedicijos dalyviai nusprendė sužaist tinklinį su vietiniais. Tačiau aš ir G. Alekna nusprendėm apsižvalgyti ir patikrinti kapines, kur dirbsime artimiausias dienas.

Mus iškart perspėjo, jog kapinės yra gan toli, o kelias labai drėgnas ir su paprasta mašina nepravažiuojamas. Seniūnas pasiūlė važiuoti su administracijos džipu ir vairuotoju. Mes sutikome ir padėkoję patraukėme link buvusio Verch kamenkos kaimo ir jo kapinių. Po 14 km per labai drėgną ir

sudėtingą kelią mes pasiekėme buvusią gyvenvietę. Iš jos nieko neliko. Kasant karjerą, susidarė dirbtiniai ežerai, kurie paslėpė bet kokius gyvenimo pėdsakus. Bijojome, jog tas pats galėjo atsitikti ir su kapinėm.

Atvažiavus iki numatomos kapinių vietos, mes jų neradome. Tai buvo tiesiog miškas. Nusprendėme apsižvalgyti, tad sustoję į vieną eilę, pradėjom šukuot mišką. Supuvusius ir gulinčius antkapius pamatėme tik atsidūrę pačiame kapinių centre. Buvo matyti, kaip stipriai susijaudino G. Alekna. Ir ne be pagrindo – vaizdas buvo išties kraupus. 10 m. nuo kapinių buvo kasomas karjeras, tad tikėtina, kad po kurio laiko technika pasiglemžtu ir jas. Po neseniai praėjusio uragano, buvo suversti medžiai ant kapų, kas turėtų apsunkint tvarkymo darbus. Tapo aišku, jog be sunkiosios technikos čia neapsieiti.

Grįžus, prasidėjo derybos su kaimo seniūnų. Jis sutiko skirti traktorių su vairuotoju miško tvarkymui, benzininį pjūklą bei transporto gabenti misijos dalyvius iki darbo vietos. Prisimenant praeitas kapines, tai turėtų žymiai palengvinti visą darbą.

2013-07-25

Ekspedicijos dalyviai po savaitės Sibire jau buvo susidraugavę ir atsirado tam tikras režimas, kuris padėjo dirbti ir veiki efektyviau. Rytas prasidėjo nuo pusryčių ir eiliniu įrankių surinkimu. Atvažiavus mūsų transportui, dideliam sunkvežimiui „Ural“, visi sulipome į jo priekabą ir pajudėjom kapinių link. Buvo tikrai smagu važiuot atviroje priekaboje, nekasdienis įvykis.

Atvažiavus į vietą, visi dalyviai gavo panašų šoką, kokį patyriau aš vakar. Po apsižvalgymų bei darbų mąsto įvertinimo, kibome tvarkyti kapines. Su sunkiosios technikos bei benzininio pjūklo pagalba, darbai vyko labai sklandžiai. Dienos pabaigoje visi galėjome matyti rezultatą. Nuveikėm daugiau nei tikėjomės, todėl buvome labai patenkinti. Darbus užbaigėm bendrom maudynėm prie ežero. Nuplovę prakaitą atsigavome, kas žymiai pagerino kelionę sunkvežimio priekaboje.

2013-07-26

Dirbant vienodą darbą toje pačioje vietoje dienos pradeda atrodyt vienodomis. Taip buvo su praeitomis kapinėmis. Ryte su medžiagom tvorai patraukėme link kapinių. Buvo planuota aptverti 150 m perimetrą, kas yra nemažai. Atvažiavus ir išsikrovus, pradėjome dirbti. Karštis ir uodai sunkino darbo sąlygas, tačiau po kurio laiko jau buvo girdimas lėtas, bet pastovus tvoros statymo garsas. Trūko įrankių ir patirties statant tokio ilgio tvorą, todėl visas procesas ganėtinai užtruko. Pavyko aptverti tik trečdalį teritorijos, kas tikrai turėjo poveikį komandos moralei.

Vakare apsilankėme pas vietinį lietuvį Juozą. Tai buvo prastai girdintis senukas, kuris neiškarto suprato, kas mes tokie. Jis jau seniai pamiršo lietuvių kalbą, o rusų kalbos dikcija buvo labai prasta. Net gerai mokant rusų, buvo sunkoka su juo bendraut.

2013-07-27

Po vakarykštės dienos patirties, nusprendėme šiek tiek pakeisti darbų atlikimo strategiją. Buvo nupirkta daugiau įrankių ir pasidalinta į kelias komandas, kurios turėjo savo užduotys. Juokaudami mes komandas vadinome “cechais” ir “brigadomis”. Pas mus buvo duobkasių brigada, lentų pjovimo cechas, apdeginimo cechas, lentų kalimo brigada bei kryžiaus gamybos meistrai. Jumoras tikrai padėjo dirbti, todėl nusprendėme per vieną dieną pabaigti visus darbus.

Nors diena prasidėjo su lietum, tačiau ryžto mums netrūko. Mūsų pačių nuostabai, darbai ėjos labai sklandžiai, tad ganėtinai greitai priėjo laikas pagrindiniam darbui – kryžiaus statymui. Jis buvo ganėtinai didelis, todėl prireikė visų pagalbos. Keliant kryžių, kilo nemažai teigiamų emocijų. Jautėsi darbo užbaigtumas.

Užbaigus darbus teko skubėti namo, nes dangus nežadėjo nieko gero. Kaupėsi audros debesys. Po kolektyvinių nuotraukų pajudėjome mokyklos link, kur mūsų nuostabai, laukė šventinė vakarienė. Visą vakarą galvojau, kiek laiko prastovės mūsų kryžius. Kiek pokyčių mes atnešėme šiai vietai.

2013-07-28

Turėjom laisvą pusdienį autobuso belaukiant, todėl nusprendėm apsilankyti Lebediovkos kapinėse. Po neilgų apsidairymų radom lietuviškus metalinius kryžius su Gediminaičių stulpais. Jie buvo užversti šiukšlėm, todėl atrodė klaikiai. Buvo nuspręsta juos atstatyti. Darbams trukdė masyvus pamatai, tačiau po kurio laiko kryžius buvo atkastas ir išlygintas. Nuotaika buvo panaši kaip vakar įkasinėjant savos gamybos kryžių.

Atsisveikinus su Lebediovka, pajudėjom Tiumenės link. Ten ir turėjo baigtis mūsų ekspedicija. Pakeliui užsukome pas Birutę į Jaloturovską. Šįkart pabendravome ilgiau, todėl emocinis krūvis buvo žymiai didesnis. Galima buvo pastebėti senutės tėvynės ilgesį bei norą ten sugrįžti. Sentimentai išties paliko emocinių nuosėdų mano širdyje.

Tiumenėje apsigyvenome Dziudo sporto komplekse. Svetinga savivaldybė tikrai dėl mūsų stengėsi ir tai buvo matyti.

2013-07-29/07-30/07-31

Šios trys dienos susiliejo į vieną, kadangi buvo skirtos susipažinimui su miestu. Visi laukė grįžimo namo todėl aplinkos statika varė iš proto. Tiumenė yra labai gražus mietas ir tikrai malonu buvo jį aplankyt, tačiau namų ilgesys ėmė viršų, todėl visi nekantriai laukėme savo skrydžio.