2014 07 17-18

Štai ir išaušo diena, kada dar kartą susitikrinti kuprinę ir traukti link Vilniaus, iš kur ir pajudėsime į Maskvą, o iš Maskvos į Krasnojarską.  Kelionė iki Vilniaus sėkminga, aišku, jaudulys ir nuolatinės mintys kaip viskas pavyks, kaip viskas dėliosis ne apleidžia  nei minutei. Judu link sutartos vietos, kur turi susirinkti visa mūsų darni komanda. Neišvengiamai einant link sutartos vietos matai praeivius, o jie tave. Vieni šypsosi, kiti linki sėkmės. Didelė kuprinė ant pečių, plevėsuojanti trispalvė ir marškinėliai su užrašu ant krūtinės „Misija Sibiras 14“ išduoda aplinkiniams kas aš ir kur mes trauksime.

Susitikus visiems sutartoje vietoje aptariame paskutinius išvykos elementus ir judame link Vilniaus geležinkelio stoties, kur mūsų laukia būrys gerų ir nuotaikingų asmenybių, pasiruošusių mus išlydėti ir norinčių mums ištarti „gero kelio ir sėkmės“. Trumpa spaudos konferencija, pokalbiai su buvusių ekspedicijų dalyviais ir atriedančio traukinio dundėjimas mums primena, kad jau laikas tarti visiems čia esantiems sudie ir lipti į traukinį, kuris mus nugabens į rytus… traukiniai modernūs ne taip kaip buvo mūsų tautos tremtiniams.

Paskutiniai susirinkusiems sudie, rankose juodos duonos kepalas, veide šypsena, o mintyse vien ryžtas ir siekiai, kuriuos tikiu įgyvendinti. Traukinys pajuda, pro mažytį langelį iškišų savo mažąją trispalvę ir mojuoju ja vis lydintiems asmenims susirinkusiems mus išlydėti…

Mes jau judame. Neužilgo pasienis ir mes jau ne Lietuvoj. .. Tarpusavio šurmulys, kalbos ir nejučia atėjęs vakaras, kuris primena, kad diena baigiasi ir mūsų laukia kitas rytojus.

Traukinys dunda, asociacijos įvairios, mintys nuolat keičiasi kaip ir pro langą matomi vaizdai… Jau ankstyvas rytas, o mes jau netoli Maskvos. Pasitinka mus pirmi Maskvos priemiesčiai ir galiausiai stojame vienoje iš geležinkelio stočių Maskvoje. Saulėta. Išlipus mus pasitinka Lietuvos ambasados atstovai. Keliaujame į ambasadą, kurioje puikiai ir mielai priimami. Laikas susipažinti su ambasada ir jos veikla. Vėliau traukiame link miesto.  Laikas mieste praeina gana greitai ir ruošiamės vykimui į oro uostą.

Mes oro uoste. Man tai pirmasis skrydis, tai imu mąstyti, kaip viskas pavyks. Visko prisiklausęs kaip kam būna skrendant.  Sėdžiu  lėktuve ir laukiu to pirmojo skrydžio. Lėktuvas pajuda ir štai jis jau ore. Mano pirmas skrydis pavyko. Beliko saugiai nusileisti Krasnojarske.

2014 07 19

Lėktuvas nusileido Krasnojarsko oro uoste. Ankstyvas rytas, laiko skirtumas 5 val. pagal Lietuvą. Oro uoste mus pasitinka Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Saulius. Trumpai susipažinę sėdame į mikroautobusą ir traukiame link Liesosibirsko. Kelias pakankamai geras, tačiau vairuotojas lekia smagiai, visas autobusiukas šokinėja ir jame esantys asmenys – tai mes . Sauliaus anūkas Antanas vyksta su mumis – mūsų užduotis išmokinti jį kažkiek kalbėti lietuviškai. Viskas pereina prie to, kad juokai išsirutulioja į tai, kad Tomas planuoja būti istorijos mokytoju ir pradeda aiškintis, kas, kur, kaip ir pan., o jo mokytojo pagrindai prasideda „zacyrkos“ virimo aiškinimusi ir mūsų pokalbį tarp manęs kaip mokytojo ir jo kaip būsimo mokytojo palydi skardūs juokai. Antanas klauso, o jam pagal galimybes Julija arba kiti autobuse esantys asmenys išverčia kas čia per juokai. Pasibaigus viso autobusėlio šurmuliui kai kas pagal galimybes ima snausti.

Atvykstame į Liesosibirską , sustojame prie svečių namų „Kedras“. Įspūdis geras. Elektra dingusi, pastatas kaip ir daugelis čia esančių nuo statybos neremontuoti, vidury miesto žolės ir kiečiai, keliuose automobiliai – Žiguliai ir Nivos. Džiaugiamės, kad turėsime, kur sausai miegoti. Registratūroje tamsu, tai registratorė atnešė galinga žibintuvą, kad galėtume užpildyti reikiamus dokumentus ir pasiimti raktus. Įsikuriame. Einame į kavinę valgyti. Vidury kavinės kibiras nes lubos kiauros, gaminti negali – dingus elektra. Einame į kitą. Kitoje mus priima, bet susėdus ir ten tamsu – dingo elektra. Po  –  min. atsiranda. Kol gamina, jau kai kas miega. Pavalgome ir judame į „Kedrą“. Kiti išvažiuoja pirkti įrankių, maisto. Vakarienę gaminame patys. Aptarę rytojaus darbus vakarojame ir vienas po kito judame miegoti.  Išvykusieji į miestą minėjo, kad atsirado prašiusių išvežti juos į Europą. Merginoms gatvėje moteris davusi agurkų ir apgailestavusi, kad negalinti jų pasikviesti į namus. Tai taip mus pasitiko Liesosibirskas pirmąją dieną.

2014 07 20

Jau rytas, puikus oras, paliekame „Kedro“ viešbutį ir judame į stotelę iš kurios judėsime į kapines. Dar ilgai mūsų atminimuose išliks „Kedro“ viešbutis su savo aplinka ir įdomybėmis – dingusi šviesa, istorinė aplinka ir pan.

Pasiekiame stotelę visi apsiginklavę darbo įrankiais vienų rankose pjūklas, kitų, kirvis, o aš pasiimu būsimo kastuvo kotą, kotą, atrojome galingai. Nusiteikę kuo greičiau imtis darbų tvarkant kapines.  Neilgai laukus atvažiuoja autobusas „PAZ“. Visi nusišypso ir bando prisiminti, kuriame dešimtmetyje važiavo tokios markės autobusu J. Įlipame šalia vairuotojo sėdi kontrolierė, rankoje laiko ritinėlį su bilietais ir mus pamačiusi mielai šypsosi – mes atsakome tuo pačiu. Mūsų sutiktai konduktoriai apie 45 – 50 metų ir matosi, kad linksma moterėlė.  Aš, Julija, Guoda ir Viktorija įlipome per pirmas duris sėdame priešais kontrolierę. Prasideda nedrąsus pokalbis. Su kontroliere. Pradedu rusiškai „pleventi“ ir aš. Džiugu, kad ji mane supranta, tada suprantu, kad su savo rusų kalbos žiniomis neprapulčiau JPasiekiame pokalbio kulminaciją, kada kontrolierė paklausia kam tas kotas, kurį laikau rankoje, atsakau „eta lapatai“ ir nuvilnija juokas, imu rodyti kaip viskas atrodys. Ji viską suprato kaip kas ir pan. , bet viskas suprantama, kad tai bus kastuvui. Sustoja mūsų linksmasis autobusiukas Nr. 13. Mes išlimpame ir kontrolierė šypsodamasis pradeda šaukti „lapatai, lapatai „ Mums juoko ir įspūdžio apie autobusu nuotykį visai dienai.

Išlipę iš autobuso judame įkapines. Jaučiu, kad esame  stebimi vietinių gyventojų.  Prieiname garažus ir imi galvoti, tai nejau kapinės šalia garažų, kur matosi vien  miškas. Pasukame kairiau ir miško tankmėj pamatome katalikiškus kryžius, aišku, iškarto mintis, tai lietuvių amžino poilsio vieta. Prieiname arčiau, sustingsti, kada pamatai lietuviškai užrašytus vardus pavardes  ant kryžių ir cementinių paminklų. Sustingstu, nustembu – kapinės apleistos iki negalėjimo. Atrodo, kad čia jau daugelį metų nebuvo įžengęs žmogus, nors šalia lietuvių kapų didesnė dalis rusų kilmės asmenų kapinės.  Pilnai pasiruošę darbui: nusiimame kuprines, purškiamės purškalais, dedamės tinklelius ir  imamės darbų.  Imamės darbo. Aš su Tomu ir Tadu imamės vieno iš daugelio kapų metalinės tvoros atstatymo. Atkeliam tvoras, sutvirtiname, ištiesiname, sutvarkome žemes siekiant atkurti buvusį kapinių vaizdą. Sutvarkius vieną kapą einame prie kito, ir taip vieną kapą keičia kitas ir pan. Mane aplanko mažas džiugesys, kada prieini prie kryžiaus ar mūrinio monumento pamatai užrašą „išvykęs  arba išgabentas į Lietuvą“, tada supranti, kad to asmens palaikai jau ilsisi Lietuvos žemėje, bet daugelis taip ir likę tolimojo Sibiro žemėje…

Vienas iš tų kapų paliko didelį įspūdį. Kapas pilnas žolės, samanų, prikritusių šakų ir augančių medžių. Raunu, tvarkau, pradedu plėšti susidariusią derną ir nutraukus žolę su derna man prieš akis atsivėrė cementinis  antkapis. Smalsumas ir jaudulys  verčia skubėti. Pabaigus valyti antkapį išryškėja išlietas kryžius ir amžinos ramybės simbolis ATA.  Gaila, kad laikas, vėjas, lietus ir sniegas ištrynė nuo kryžiaus esančioje lentelėje buvusio asmens vardą pavardę.  Visa komanda paniro į asmeninių istorijų paiešką. Vis pasigirsdavo vieno, kito dalyvio balsas su ištarta pavarde. Praėjus tam tikram laikui, vaizdas tampa vis labiau panašesnis į lietuviškas kapines.

Pietų metu išeiname į vietinę lentpjūvę parsinešti medienos mūsų pirmajam kryžiui. Arnoldas surado kur galima įsigyti medienos, kuri pavirs lietuvišku kryžiumi. Nuėjome apie ,  km. ir iš ten dirbusių kirkizų nusipirkome  6 metrų pjautinės medienos. Nueiti buvo lengviau nei pareiti su toko sunkumo ir dydžio mediena, tačiau aš nešiau su idėja, kad tai bus rimtas atminimas mūsų tremtinių atminimui, kurį padarysime iš nupirktos medienos.

Parnešus pavalgome ir sutarėme, kad Gytis, Lukas, Tadas ir Giedrius lieka prie kryžiaus darymo, o kita komandos dalis einame toliau tvarkyti kapų.  Kita dalis judame į kitas Liesosibirsko kapines, kur turime rasti ir sutvarkyti ten esančius kapus. Išsileidžiame į kelią, maždaug apie 7- 8 km. į vieną pusę miestu. Einant girdime autobuso „PAZ“ signalą, pažiūrime, o ten mūsų 13 autobusas ir jame sėdinti kontrolierė, kurią vadinome „Lapatai“. Atėjome į tikslą. Kapinės skirtos rusam, šiuo metu veikiančios. Vaizdas baisus, krūmai, žolė, šiukšlės ir t. t. nieko nepadarysi, matyt tokia jau jų tvarka. Pasiskleidžiame ir ieškome lietuvių kapų. Randame daugiau nei 5  lietuvių kapus, aišku, kapai jau vėlesnių laikų, tai pavardės ant paminklų užrašyti rusų kalba ir pan.  Suradę ir sutvarkę kapus judame link mūsų komandos draugų, kurie tvarko pirmines kapines ir daro kryžių. Vėl sutinkame „Lapatai“, o taip pat ir nemažai karvių, kurios kaip nekeista vaikštinėja laisvai po 60 – 70 tūkstančių žmonių gyvenančio miesto teritorijoje.

Vakarop paliekame kapines ir judame į Liesosibirsko kultūros namus, kur nakvosime dvi naktis. Dalis asmenų eina į susitikimą su lietuviu, kuris kaip paaiškėja čia atvyko 1963 m. savanoriškai, užsidirbti, tai mūsų nuostabai jis tikrai ne tremtinys. Vakarop kultūros namų darbuotoja keturioms mūsų komandos merginoms duoda pasimatuoti rusų liaudies drabužiais. Besidalinant dienos įspūdžiais ruošiamės miegui, juk rytoj nauja darbinga diena.

2014 07 21

Pabudome Kultūros namuose. Pajudėjome į jau vakar pradėtas tvarkyti kapines Liesosibirske. Darbai tęsiasi. Kryžiaus komanda sparčiai juda į priekį. Kita mūsų komandos dalis užsiima metalinių kryžių ir tvorelių dažymu. Kryžiaus komanda dirba sklandžiai. Eglė daugumą komandos narių kviečia interviu – išlieti savo išgyvenimus, kurių jau susikaupė tikrai nemažai.

Mūsų dalymas prislopsta, kadangi monotoniškas darbas pradeda supti ir net nejauti kai tavo šepetėlis brūkšteli tau pačiam per pirštus. Papietaujam.  Tarp komandos narių jaučiasi auganti įtampa. Replikos dėl vandens, paskui klausant Sauliaus pasakojimo, po jo pasakojimo sulaužomas Julijos telefono ekranas. Trintis, tik padidėjo. Atėjo dar viena tremtinių palikuonė Stasė, tačiau ne visi galėjome su ja susitikti nes dažymo komandos dalis dažėme.

Mes su Severija paimame abu bakus, skirtus vandeniui ir einame į miesto gatvę parnešti vandens, gal bent jau dėl vandens nebus nepatenkintų.  Nuėję prie vandens kolonėlės prisipilame vandens, aišku, iš karto pylėme kaip mes supratome, kol vėliau parodė vietinis, kaip tą daryti geriau. Po to patys apsipylėme vandeniu ir patraukėme link kapinių. Vandens parnešėme daug, užteks visiems. Gerai, kad auganti įtampa jau sklaidosi.

Pagaliau darbai baigti. Visi einame užsidėti marškinėlių su MS atributika ir eisime nešti pagaminto kryžiaus.

Zigmas iškasė duobę, Lukas vis atėjęs patikrina, kaip mums sekasi – kaip dera tikram inžinieriui. Ateina Arnoldo draugai. Pajudėję į kryžiaus gaminimo vietą, visi kartu kimbame mūsų kryžių ir pagauti rimties bei susikaupimo nešame savo padėkos simbolį lietuvių tremtiniams. Nežinau, ką teko išgyventi kitiems MS dalyviams, tačiau aš tai jaučiau nenumaldomą džiaugsmą, kad štai mūsų rankų darbo kryžius, mūsų rankomis atkeltos kapinės galės toliau gyvuoti ir liudyti mūsų šalies tremtinius. Kryžių pastatome, visus apima jaudulys. Užberiama paskutinė žemė, saulė jau leidžiasi. Arnoldas man patiki pravesti ceremoniją. Sujudome, kažkur prapuolė vėliava. Aš ne juokais išsigandau. Tokia ceremonija, o vėliavos nebus. Žinau, kad ją vienas iš mūsų kažkas įsidėjo, kaip tik tuo metu, kai mes ryte prie Kultūros namų lauke repetavome „Lietuva brangi“. Vėliava rasta, viskas gerai. Pradedu kalbą, jaučiu kai akyse kaupiasi ašaros, o balsas ima virpėti. Virpa iš nuoširdaus pasididžiavimo savo valstybe ir tai, kad neliekame abejingi savo dramatiškai istorijai. Kelios MS dalyvės neslėpdamos nušluosto ašarą… Sugiedame himną. Jūs net neįsivaizduojate, koks pakylėjimas užplūsta tave, kada tu tolimojo Sibiro žemėje būnat šalai lietuvių kapų tu giedi himną. Sukalbame nuoširdžią maldą ir atrodo, kad ją tikrai išklauso nes tokio nuoširdumo erdvę sukūrėme, kad patys jautėmės lyg pakylėti. Be himno ir maldos, sugiedame ir Lietuva brangi ir atrodo, kad tiek himno, tiek kūrinio Lietuva brangi eilutes kartotum ir kartotu, o laikas lyg sustoja.  Pasodiname tulpes atvežtas iš Lietuvos, prikalame lentelę su užrašu, kokia intencija šis kryžius, užrišame tautinę juostelę ir paliekame kapines. Ne paslaptis, kad dauguma iš mūsų norėtų čia sugrįžti po 5-10 metų pažiūrėti kaip viskas atrodo ir ar dar tvirtas mūsų pastatytas kryžius. Mūsų pastatytas kryžius Sibiro saulės apšviestas atrodė tikras galiūnas – pilnai atitiko mūsų tautos dvasią.

Kelias į nakvynės vietą  įprastas. Mes einame į mus žiūri. Norime nusiprasti, tenka mokėti po 50 rublių. Sutinkame. Pasirodo vaikinams, tik šaltas vanduo. Imasi reikalų Lukas, ieškodamas vamzdžių su šiltu vandeniu, kadangi budinčios moterys sakė turi būti šilto vandens. Pasirodo remontas ir vyrų kabinai vanduo užsuktas… Mes su Luku nesutinkame maudytis po šaltu vandeniu, tai laukiame, kol atsilaisvins merginų kabina. Taip ir įvyksta,  pavyko nusimaudyti po šiltu vandeniu. ..  Diena atėjo į pabaigą…

2014 07 22

Pakylame gana anksti, kadangi laukia tolima kelionė į naują vietą. Paliekame Liesosibirską . Keliaujame į Jieniseiską. Kelione neužtrunka ilgai, tik nustebina, kad atvykusiame autobuse, kuris mus turi nugabenti į kitą vietą tiek daug piktų žmonių, iki šios sutikti lyg tokie nuoširdūs buvo, o šie, bent man taip pasirodė, piktesni. Bet mums jie netrukdė, mes jiems tuo labiau. Pasiekėme reikiamą miestą. Judame link miesto kapinių. Kapų padėtis įprasta – apaugę žole ir krūmais, tačiau šiose kapinėse mes, tik ieškome ar yra lietuvių kapų, radus aptvarkome ir keliaujame toliau, čia užtrukdami iki valandos.

Tolimesnis mūsų etapas – pasiekti perkėlą ir atsidurti kitame Jienisiejaus krante, kur nuvykus į reikiamą kaimą apsistosime ilgesniam laikui.

Į keltą vos spėjame ir sėkmingai pasiekiame kitą krantą. Karštis ir vandens trūkumas verčia sunerimti. Persikėlus į kitą krantą imamės vandens paieškos. Pasirodo šiame kaime vienas šulinys, kuris šiuo metu užterštas ir vandens nebėra. Randame parduotuvę, kurioje galime nusipirkti vandens ir keliauti toliau. Mūsų tikslas – kaimas už  10 – 12 km. Einame neasfaltuotu keliu. Važiuojančių sunkvežimių sukeltos dulkės mums dar labiau primena, kad esame Sibire. Jėgos senka, karštis vargina. Belieka eiti vis guodžiant save, kad tuoj prieisime reikiamą kaimą. Tai pirmasis mūsų toks didelis einamas atstumas, tai užtai sunku adaptuotis. Judu pirmyn stengdamas raginti ir kitus neatsilikti….

Nieko nebus. Nutariame stabdyti pravažiuojančius sunkvežimius. Vienas jų sustoja, telpa maisto komanda, mes toliau judame pėstute. Pagaliau sustabdome ir autopriemonę, kurioje telpame visi likusieji ir gerų žmonių padedami pasiekiame reikiamą kaimą, susitinkam esu ten jau esančiais mūsų komandos nariais.

Kaime susitinkame su tame kaime gyvenančia lietuve, kuri atvyko į Sibirą po sutuoktuvių su tremtiniu, kuris parvyko į Lietuvą, veda mūsų sutiktą moterį ir vėl atvyko į Sibirą. Jos istorija verčia susimąstyti. Pribloškia lietuviškumu dvelkiantis kiemas ir aplinka – išskirtinis nuo šalia esančių kitų kiemų.

Vykstame į kapines, kur apsižiūrime savo darbus, kuriuos planuojame čia įgyvendinti. Prie tragiško kapinių vaizdo jau spėjome priprasti. Todėl matomas tragiškas vaizdas jau nekelia nuostabos, o pamačius ir įvertinus situaciją dėliojame kaip galima kuo geriau ir kokybiškiau viską atlikti.

Po apsižvalgymų maisto komanda kviečia pietų, o grupės vadovas pakviečia pokalbiui ir kaimo seniūnę. Nutariame šiandien darbų nepradėti, o juos nukelti rytojuj. Nutarta, kad šiandien mes nakvojame gamtoje – palapinėse. Didžioji grupės dalis juda link planuojamos stovyklavietės,  o aš su Tadu, Giedriu ir Gyčiu lydimi seniūnės judame link lentpjūvės susižiūrėti medieną rytojaus kryžiaus gamybai. Viskas mums pavyksta.  Dėka geros mus lydinčios seniūnės ir gero lentpjūvės savininko visą reikiamą medieną susiruošiame ir rytoj beliks mūsų grupelės kryžiaus darymas.

Ateiname į stovyklavietę. Merginos   išėjo į pirtį pas seniūnę, o mes pasiryžome maudyti Zyrenkos upelyje, kurį ilgam prisiminsime dėl jo be galo šalto vandens, kuriame mes išdrįsome maudytis..

Pirmas mūsų vakaras laužo šviesos apsuptyje. Pirma mūsų vakarienė gaminat ant laužo ir pirmas atviras pokalbis tarp savųjų ekspedicijos narių išsakant gerus ir blogus potyrius. Neįžvelgiu aš tų blogumų, tik džiaugiuosi, kad viskas, bent mano akimis vyksta puikiai. Aišku, pasitaiko ir vieno kito piktesnio žodžio iš kitų ekspedicijos dalyvių, bet suprantama – pirmas nuovargis, pirmas nakvojimas gamtoje ir viskas dar tik pradžia, kuri laikui bėgant viskas keisis. Einu miegoti, pradėjus snausti pasigirsta Guodos ir Severijos  dainuojama daina, kuri man buvo žinoma ir kažkada dainuota, tad gerai, kad ta daina nuskambėjo, vėliau šią dainą manau įtrauksime į visą mūsų dainų repertuarą.

2014 07 23

Neįtikėtina rašymo aplinka. Ant Jienisiejaus ir Angaros upių santakos kranto, palapinėj lyjant lietuj. Jau temsta tai sunku rašyti. Imu į dantis prožektorių aprašysiu dienos įvykius.

Vakar iš Liesosibirsko traukėme link Jeniseiskavo. Rytą jau apie 7 val. pusryčiavome. Julija su Severija ruošė pusryčius. Tai buvo mūsų komandos pirma naktis palapinėse. Mes įsikūrėme kartu su Gyčiu, bet bemiegant jaučiu kažkas braižosi apie palapinę, galvoju kažkoks plėšikas, bet tuo momentu Zigmas prabilo „ar galiu ateit pas jus miegoti“ – tai žinoma atsakiau aš. Taip ir sumigome ir sulaukėme ryto. Naktis sunki, kadangi miegojome prie Zarenkos upelio, tai uodų ir palapinėje buvo daug. Bet viską ištvėrėme.

Papusryčiavę aš, Giedrius, Gytis ir Tada patraukėme link lentpjūvės gaminti kryžių, kuriam turėjome laiko 3 – 4 val. Nuėjome, susimatavome, turimą medieną apdirbome su staklėme, kadangi mumis pasitikėjo mumis lentpjūvės savininkas. Viskas pavyksta. Einame supjauti ir  judėti link kapinių, kurias tvarko mūsų likusi komandos nariais. Viską padarėme puikiai ir judėjome link kapinių. Duobė kryžiui paruošta, čia vėl pasidarbavo Zigmas. Prikalame prie kryžiaus dievuką ir nešame kryžių į jo stovėjimo vietą.  Įkasame kryžių, atliekame iškilmingą ceremoniją su vėliava, himnu ir malda bei pasodiname tulpes ir pabarstome lietuviškos žemės.  Su dideliu jauduliu paliekame ir šias kapines. Nedidelės, bet reikšmingos.

Parvykstame į stovyklavietę, valgome, dedamės daiktus, skubame maudytis, o vanduo šaltumo tai ne tas žodelis, kokio jis šaltumo. Sulaukiame skambučio, kad keltas išplaukia anksčiau nei buvo minėta, tai visi labai suskumbame. Greit pasiekiam e Jienisėjau upės krantą ir padarę nuotrauką su kaimo seniūne ir jos šeima šokame į keltą. Jiems ta nuotrauka manau, labai svarbi, juk ne kasdien atvyksta svečiai iš tolimojo Baltijos jūros krašto. Jau judant keltui spėjau seniūnei paduoti vizitinę, gal atsiųs foto , gal atsiųs foto kaip pavasary pražys mūsų pasodintos tulpės.

Kitame krante jau mūsų laukė PAZ autobusiukas. Sulipame ir snūduriuodami judame toliau. Rašyti norisi, bet negali nes raidės lape šokinėja. Traukėme link kitos perkėlos, kurią pasiekėme po 2,5 val. kelio. Pakrantėje suvalgome arbūzam kuriuo pasirūpino virtuvės komanda ir lipame į keltą. Išlipus iš kelto nusimato eiti apie dešimt kilometrų. Arnoldas sukalba, kad mus paims ta linkme važiuojantis autobusiukas, nors sėdimų vietų jame nėra mus vietiniai rusai drąsina, kad tilpsime visi. Taip ir darome. Tilpome.

Atvykome į Strielkos kapines. Imame įrankius ir tvarkome kapus. Šiose kapinėse randame 4 lietuviškus kapus. Tvarkant savo rankomis atidengiau vieną iš cementinį kapą, kurio visas viršus buvo apibetonuotas, o ant betono susidaręs 20 – 30 cm. Žemės, lapų ir šaknų sluoksnis.  Tiesiog atsitiktinai pavyko pastebėti, kad po velėna kažkas yra nuėmus tą susidariusį sluoksnį pamatėme. Neįtikėtina, kaip laikas ir gamta viską keičia ir bando paslėpti…

Darbai į pabaigą, kyla debesys – laukia audra. Nuo kapinių mus paima vietinis gyventojas su transportu, kad nereiktų eiti paveža iki Arnoldo surastos vietos stovyklavietei.  Atvykome prie JIenisiejaus ir Angaros upės santakos kranto.  Vaizdas nuostabus, bet šiuo momentu ne tas svarbu, kadangi kyla audra. Imame skubiai statyti palapines. Lengvi daiktai greitai pakyla ir skrenda.  Vos pastatėme palapines pradėjo lyti. Nuo lietaus išsisukime. Greit sulindome į palapines.  Nurimus lietuj prasideda trumpas pasibendravimas ir miegas.

2014 07 24

Rytas upių santakoje. Pabundu nuo triukšmo stovyklavietėje. Palieku draugus miegančius palapinėje ir traukiu maudytis. Kartu iš palapinės jau lenda ir Lukas su Gyčiu. Maudomės Angaros upės pusėje. Vanduo šiltas. Išsiplauname drabužius ir juokaudami pusryčiaujame gerdami rytinę arbatą. Laukiame iš Arnoldo žinių ir sužinome, kad čia būsime iki pietų. Arnoldas viską suderina ir sušaukia susirinkimą- sušvilpia. Nuteikia įspūdingai. Pavalgome, pakuojamės daiktus ir judame link naujo taško. Judėsime apie 40 km. Jienisėjaus pakrante prieš srove nuo Strielkos. Mūsų laukia taiga. Kaip informavo Arnoldas, eisime nepraeinamais takais. Bent jau taip mus informavo vietiniai. Visą atstumą turime įveikti per 3-4 paras. Įspėjimas , kad eisime taiga, kurioje reali galimybė sutikti meškų. Budrumas būtinas. Tomas pasiūlo pasiimti meškutėm medaus  JVisi ima galvoti, kaip palengvinti savo kuprines. Aš jau atsikratau keletu daiktų, Laura padarė tą patį. Visi diskutuojam, kaip mums seksis ši kelionė.  Aišku, įtampa jaučiama, kilometrų daug, kelias neaiškus. Arnoldas pakviečia visus prie žemėlapio, vaizdai ir iššūkiai stulbina. Guoda eidama pro šalį užkliuvo ir nugriuvo JApkaltina mane, kad nedaviau pasižymėti juostelės ištemptai virvei. Kaip visada nusijuokiame ir tęsiame darbus toliau. Prieš pasileisdami į taigą, atvykę autobusu iki galutinės stotelės, aplankome ir sutvarkome esančias lietuvių kapines. Prikalame atminimo lentelę, išsidaliname maistą. Prieš pajudėdami į mūsų kelionę susitinkame su vokiečio ir ukrainietės palikuone, kuri papasakojo savo gyvenimo istoriją. Apie sovietų represiją ir jos išblaškytą šeimą. Pagaliau prasideda ilga kelionė per taigą. Pavieniai medžiai apdegę- kažkada buvęs gaisras, vietomis žolė lygi su mumis. Judame sparčiais žingsniais, laikomės visi kartu, šūkaujame ir švilpiame stengdamiesi atbaidyti laukinius žvėris, ypač meškutes . Pagal išardytus skruzdėlynus, matome, jog jos tikrai čia buvo. Keliaudami traukiame lietuviškas dainas.  Judame sparčiu žingsniu, todėl kas pusę valandos darome pertraukas. Išeiname į laukymę. Aplink taiga ir Jienisiejus , akmenuoti krantai ir  tik mes. Šioje vietoje praleisime naktį.  Nelauktai pradeda lyti, todėl skubame nakčiai susiruošti malkas laužui, kuris turės kurentis visą naktį.  Laužas jau dega, Oskaras bando nulaužti sausą pušį esančią šlaite. Vienam jam sunku, todėl į pagalbą skubame ir mes su Gyčiu.  Pagaliau medis mums „ pakluso „, sausa mediena naktį labai pravers. Vakarienės komanda jau paruošusi maistą- mūsų pirma vakarienė laukinėje taigoje. Skirstomės budėjimą nakčiai.  Budėjimą pradedame mes su Tomu.  Kalva ant kurios įsikūrėme skamba nuo juoko ir kalbų kokių veiksmų imsimės jeigu mus aplankytų meška JDėdami malkas į laužą su Tomu diskutuojame įvairiomis patriotinėmis temomis, kas skatina būti patriotu ir pan.  Galiausiai tiek uždūminame laužą, kad net uodai atsitraukia, o palapinėse esantys mūsų kolegos, pradeda kosėti.  Nelaikydami juoku, visiems įrodinėjame, kad taip saugomės nuo meškų.  Tuomet visi pradeda juoktis, pritardami mūsų sumanymui.  Šaunus vyrukas tas Tomas JNeliūdna tarnyba su juo prie laužo. Manau, kitą naktį ir vėl budėsime kartu.  Pagaliau visi užmiega , o mes toliau diskutuodami apie ekspedicijoje patirtus išgyvenimus. Viriname upelio vandenį taip ruošdami geriamo vandens atsargas. Besidalinant įspūdžiais ir veiklomis iki ekspedicijomis praeina mūsų budėjimo laikas. Žadiname sekančius budinčiuosius- Giedrių su Tadu. Einant link jų palapinės Tomas garsiau sako : „meška. Ką darom? „ Giedrius suprato, kad juokaujam, o Guoda, kuri dar nemiegojo, pagalvojo, kad tai Arnoldas pastebėjo mešką ir turim imtis kokų nors veiksmų. Tačiau mūsų juokas išdavė, kad meškos nėra, o Arnoldas miega.

2014 07 25

Pabundu nuo virtuvės komandos žadinimo. Pusryčiai paruošti. Kylam iš palapinių pagal nurodymus, kadangi laiko suvokimas nulinis – juk laikrodžių ir tel. dauguma neturime.  Pusryčiaujant dalijamės nakties įspūdžiais. Einu siųsti kelnes, kadangi suplyšo. Tada dienoraščių rašymas ir išvykimas toliau taigos globoje. Šios dienos tikslas – įveikti 20 km. maždaug apie 19 – 20 kg. Laikas spaudžia, turime judėti, todėl pratęsiu rašymą vakare…

Štai sėdžiu ant nuvirtusio medžio ir prisimenu visus dienos įvykius, kuriuos patyrėme startuodami ryte ir finišuodami vakare. Ėjom vietom dideliame nerime, kadangi meškų išvaikščiotų pievų ir sutrinti skruzdėlynai vėl mums priminė apie meškų pavojų, tai kartojome jau vakar atidirbtus veiksmus. Išsimušame iš miško į pakrantę, žingsnis spartėja. Iš dešinės mums Jienisėjus, o iš kairės aukštos stačios uolos siekiančios apie 70 – 80 metrų. Priekyje didelė kliūtis. Uola, kurią turėsime apeiti – vėl suksime į mišką. Įeiname į mišką ir kylame į aukštą kalną, kalną, kuri neįveikiamas be draugo rankos ir palaikymo. Status kalnas, į kurį turime įlipti, o paskui nusileisti, reikalauja pasikliauti draugo pagalba, kuri šioje situacijoje buvo būtina. Į tokio statumo kalną lipu ir leidžiuosi pirmą kartą, na bent jau miško teritorijoje. Viena dauba tarp kalnų ypač man tapo įspūdinga –  medžių sąvartos, upelis ir žolė, lyg įrodo, kad čia seniai arba niekada niekas nebuvo ėję…

Kalno kliūtis įveikta, užlipus į kalno viršūnę džiaugėmės, kad vieni be kitų pagalbos taip sėkmingai kalno būtume greitai neįveikę. Nuovargis daro savo, tačiau juokai ir dainos skatina judėti pirmyn, mūsų užsibrėžtu maršrutu , kuriame turime patikrinti ar mūsų einamoje atkarpoje nėra tremtinių kapų.

Juokaujant išsprūsta žodis apie mešką ir jos veiksmus šiuose kalnuose, tuomet Guoda iš karto ragina daugiau šaukti, kad tik ji nepasirodytų. Kalnai įveikti, išsimušame į pakrantę. Pietų metas, kurio metu šalia poilsio Giedrius su Tadu imasi žvejybos – pavyksta, trys žuvelės pagautos.

Mūsų dienos atstumas įveiktas. Vakarienė, pokalbis prie laužo, laužo, kuris ne vien šildo šaltą naktį, bet ir mūsų bendravimo dalis, kurio metu mes dar geriau vienas kitą pažinome.

Įveikus visus dienos kilometrus taip ir neradome jokių lietuvių tremtinių kapų, gal kažką aptiksime rytoj..

Budėjimas prasideda. Pradedame mes su Tomu. Ši naktis jau ramesnė, kadangi nuovargis daro savo. Rutuliojant pokalbį prakalbame apie meškas. Tada tyla ir kažkas už mūsų subraška, su Tomu susižvalgome, akys išdidėjo ir abu pamąstome  – meška. Galiausiai paaiškėjo, kad tai nukritęs celofaninis maišelis.. Galiausiai sumetame visas malkas į laužą, kad būtų šviesu ir šilta ir einame kelti Tado su Giedriumi.

2014 07 26

Rytas vėsus. Miegojome prie pat upės – rūkas, drėgmė. Giedrius su Tadu priminė, kad supjautų malkų jiems nepalikome.

Judame toliau, Nueiname, kokius 3 kilometrus sustojame.  Aš , Arnoldas, Oskaras, Giedrius, Tadas išsileidžiame ieškoti buvusio kaimo liekanų. Tikėdamiesi kažką rasti susijusio su čia gyvenusiais tremtiniais. Kapų neradome. Laukai lyg išduoda, kad tai buvęs kaimas. Retkarčiais pasimato besimėtantys lentgaliai. Jau į ieškojimų pabaigą aš prieinu prie daubos ir šukteliu  netoliese esančiam Tomui.  Dauba lyg bunkeris, bet matosi stogas, visas viršus  įgriuvęs, tačiau matosi išlikęs įėjimas.  Patraukiame prie jo, susirenka visa mūsų grupė, kurie patraukėme ieškoti kapų ir kaimo.  Nutariam , kad tai „zemlenka“, žieminė, kurią galbūt naudojo čia kažkada gyvenę tremtiniai.  Vėliau vietinis sutiktas asmuo, kuris domisi tremties istorija, mums pasakė, kad tokiose žieminėse žiemą sudėdavo ledą, kad vasarą jį būtų galiama naudoti kaip šaldytuvui žuviai šaldyti.

Pareiname prie draugų, trumpam atsipučiame, išgeriame arbatos, Lukas pavaišina šokoladiniu kondensuotu pienu, kurį greičiausiai įsigijo prieš traukiant į taigą. Pasidalinę Luko desertą traukiame toliau.  Judame pusiau apaugusiu miško keliuku.  Kelias geras, palyginti prieš tai, kai dvi dienas lipome kalnais, leidomės į pakalnes ir pan. Giedrius su Tadu panori išbandyti turimas bambioškes skirtas meškų atbaidymui, Arnoldas leido. Visi laukėm didelio sprogimo, o čia tik du pavieniai poktelėjimai, įvertinome, kad mūsų dainos, bendras šauksmas ir švilpukų triukšmas pranašesnis už sprogmenis.  Prieiname tinkamą vietą pietums. Papietavęs užsnūstum, bet neilgam, Tomas prikelia vandens pliūptelėjimu ant manęs.  Išsigandau, tai miegas ir dingo, o kur dar juokas.

Judėdami toliau matome, kad krantas darosi nepatogus. Lipame vėl į mišką. Judame vėl kalnai, nors Arnoldas buvo žadėjęs, kad jų daugiau nebus, bet čia juk Sibiras, o mes judame ieškodami tremtinių pėdsakų.  Iš miško sukame į keliuką ir judame toliau. Aptinkame meškų buvimo požymių ir net jų š… Judėjimas vis silpsta. Mūsų jėgos neberibės, dainos jau darosi vis tylesnės, tarpusavio klegesys jau tyla. Rytą taip gerai dainavome. Švilpuku pašvilpia melodiją, o mes bandome atspėti ir atspėję t dainą padainuojam.. Išeiname iš miško ir tolumoje matome kaimo namų stogus…. gal tai miražas, kadangi saulė jau vakarop, o mes matom namus, o tai reiškiasi, kad tai bus kaimas. Norisi judėti greičiau, bet jėgų tam vis mažiau. Pagaliau ateiname, kaimo pradžioje kapinės, kurias tvarkysime rytoj . Numetame kuprines. Sukrentame, tuo tarpu Arnoldas eina iki kaimo „centro“ apsižiūrinėti. Arnoldas parbėga su gera žinia, kad rado pusiau lietuvį, kuris parodė, kur galėsim įsikurti ir praleisti naktį. Vieta tikrai gera. Ant upės kranto, upės, kuri mus lydėjo visam taigos kelyje, kol galiausiai iš taigos išėjome ir atėjome į finišą.

2014 07 27

Po dviejų naktų taigoje šį rytą jau pabudome kaimo teritorijoje, kaimas, kuris taip pat garsėjo kaip vienas iš tų kuriuose, buvo daug lietuvių tremtinių.  Arnoldas pasakė, kad per pastarąsias dienas taiga mes nukeliavome apie 45 km.  Aišku, buvo sunkumų, buvo visko, tačiau viskas įveikta. Po pusryčių pasiimame reikiamus įrankius ir patraukiame tvarkyti kapinių, kurias vakar praėjome.

Išėjus į kelią pasigirdo automobilio griausmas, atsisukam ogi kaimo seniūnė mus pavijo su automobiliu – perdirbtas zylas. Kaimo seniūnė kartu su vyru važiuoja irgi tvarkytis kapų, tai mus paveš iki kapinių. Sušokom į zylą ir pirmyn. Nu važiavimas paliko gerą ir puikų įspūdį… o seniūnės vyras dar paspaudė gazo, kad padarytų geresnį įspūdį..

Pasiekėm kapines.  Kapinėse randame pernai pastatytą lietuvių bendruomenės metalinį kryžių. Trumpam stabtelėję imamės darbų, kadangi kapinės tikrai stipriai apleistos. Medžiai užvirtę ant tvorelių, kryžiai nuvirtę ir viską  bando pasiglemžti žolė ir krūmai.  Kertame, rauname, įkasame ir matome, kaip mūsų tvarkomos kapinės virsta mūsų akiai priprastą amžino poilsio vietą .  Keli kryžiai ypač įspūdingi, savo dydžiu ir dar išlikusiais užrašais. Aišku, daugumos kryžių net pirminė vieta neaiški nes nuvirtę visai ne kapo vietoje. Ant kai kurių dar įskaitome lietuvių vardus ir pavardes. Sutvarkėm stulbinamai greitai. Nors darbo daug bet jau per buvimą Sibire išmokome ką kaip darome ir vieni kitiem netrukdydami pasiskirstę darais viską atliekame greitai ir kokybiškai. Tik pasigirsta sakiniai  –  „kur kirvis, kur pjukliukas, padėkit išnešti, padėkit pakelti“. Sutvarkę judame link stovyklos ir dalinamės savo giminės sąsajomis su tremties ar įkalinimo istorija. Imi galvoti, kad kokie laimingi, kad mūsų karta gyvena tokiame ramiam laikotarpyje, kad netenka kentėti alkio, bado ir šalčio, o mūsų giminių artimiesiems tai teko išgyventi ir dažnai paaukoti savo brangiausią turtą  – gyvybę… Gyvybę, kuri užgeso tolimojo Sibiro žemėje.

Po kapinių tvarkymo aplankome vietinį istoriką, gyvenantį  kaime, kuriame mes  nakvojome. Pasitiko malonaus veido ir gilių akių senolis. Liepęs įsikurti aplink stalą pats ima pasakoti kaip jo tėvai čia buvo atitremti ir kaip čia atitrėmė lietuvius. Domėjimasis tremties tema jį paskatino parašyti ir knygą, kurią greitu laiku išleis. Jis net rodė sąrašus, kokios šeimos čia gyveno, kiek vaikų turėjo ir pan.  Vidurį Sibiro išsilavinę asmuo, kuriam nesvetima tremties istorija, kurioje įsipina ir Lietuvos tremties istorija.

Pasibuvus pas mielą senolį parvykome į stovyklavietę ir ruošėmės išvykti į kitą kaimą. Mums reikia įveikti apie 20 km. Arnoldas praneša, kad mes važiuosime, tik nesako kuo. Einame į sutartą vietą. Ateiname, o ten miškovežis – KRA. Prideda lentų, kad būtų, kur atsisėsti ir lipame į transportą, kuris mus gabens apie 20 km. Judame.  Visi rėkia, spiegia, bet džiaugiasi, kad nereikia eiti.

Atvykstame į Momotovo kaimą. Arnoldas mums randa puikią stovyklavietė- apsemta pievos dalis, sala. Ruošimasis vakarienei, mūsų dienoraščio akimirkos ir mano su Tuo paskraidintas Julijos meškiukas, kuris turbūt pirmasis skraidantis meškiukas Sibire.  Truputis nerimo, kadangi ilgai nepareina mūsų maisto komanda. Arnoldas parėjo apžiūrėjęs rytojaus darbus – kapines.  Parvyko ir mūsų maisto komanda – juos parvežė vietinis asmuo, pagailėjo, kad nereiktų eiti.

Vakarienė baigta. Taip nesinori eiti miegoti. Vis norisi kartu būti ir kalbėti. Kalbame apie tai, kad jau laikas nenumaldomai bėga ir mūsų ilgi vakarai būnant laukinės gamtos apsuptyje, greitai virs, tik dienoraščio iliustracijos. Būkime realistai. Juk Lietuvoje ne visada susieisime visi kartu, nesėdėsime prie laužo. Tad spragsint laužo liepsnai vis vienas po kito patraukia miegoti.  Aš, Lukas, Tadas, Tomas ir Giedrius  dar liekame, dar kalbame ir vis bandome stabdyti tirpstantį laiką. Einame miegoti ir mes, galiausiai lieka, tik Lukas.

2014 07 28

Pabundame nuo skardaus Tomo balso „Greičiau audra ateina“.  Šoku iš palapinės – tikrai kyla debesys.  Tačiau viskas puiku. Debesys praeina. Mes pavalgome ir keliaujame tvarkyti kapinių.

Ne paslaptis, jos tikrai apleistos ir daug jose netvarkos. Medžiai tokie dideli pačiame kape, kad tenka visiems sueiti ir jį išnešti. Tačiau viskas vyksta sklandžiai. Šios kapinės bus ypatingos, kadangi jose statysime kryžių – kryžių, kurį atgabens lietuvių bendruomenė iš Krasnojarsko. Visai šiai veiklai vadovaus Saulius, kuris mus ir pasitiko pasiekus Krasnojarską iš Maskvos.

Kapuose tvorelės nuvirtę, kryžiai sukrypę, žolė su mumis lygi. Negana to, kad čia lietuviai čia Sibire vergavo, šalo ir mirė, mirė svetimos žemės prieglobstyje, jų atminimas jau beveik išnyko, kadangi kryžiai virsta, ant lentelių, kuriose įrašytas vardas pavardė – blunka. Ramu, kurių palaikai pagal galimybes buvo pargabenta į Lietuvą, o kurių ne  – palaikus raižo Sibiro medžių šaknys… ar jie tik tiek verti, ar tik tiek jų atminimas verta čia , šioje svetimoje žemėje? Atsakykime kiekvienas sau… mūsų darbas atliktas ir jų atminimas įprasmintas…

Darbus atlikome ir traukėm į stovyklavietę. Apsitaisę švariau nei į kapines ruošiamės vykti į Kazačenską, kur sus mumis nori susitikti vietinė valdžia ir aprodyti patį miestą.

Mieste mus administracijos atstovai pavedžiojo po miestą, aplankėme keletą muziejų ir tada susitikimas su vietiniais žurnalistais, kurie labai jau propaganda kvepia. Apsipirkę beržo tošies gaminių dirbtuvėlėse . Apsilankome rajono valdžios institucijoje – kaip ir savivaldybėje. Viskas čia labai jau senai atrodo, tik naujos lentelės ant durų, kurios vaizdo nepagyvina.

Miestas, kaip ir daugelyje mūsų matytų arba aplankytų miestų  –  karvių laisvė. Kur jos nori ten ir vaikšto. Po visų susitikimų ir pamatymų – patraukiame link tremtinio Merkio namus, kur turėsime susitikimą su tremtiniu, kurio gyvenimo istorija mums padarė didelį įspūdį.

Atidaro duris senyva moteris, matosi, kad ne lietuviškos tautybės.  Neklydome, jos tautybė – buretė. Pamatome ir Algirdą Merkį, kuris sunkiai vaikšto, tačiau mus pamatęs nudžiugo. Kvietė mus į vidų ir įdėmiai ėmėme klausyti jo tremties istorijos, kuri prasidėjo 1948 m.  kada jam buvo 11 m.

Žvelgiu į Algirdą, tada į jo žmoną ir mąstau, kiek sulaužytų likimų ir išardytų šeimų per teroro metus, kada nukentėjo tiek Baltijos valstybės, tiek Rusijos tautos, o to pavyzdys A. Merkio šeima, jo žmona tremtinių vaikas Rusijoje.

Taip ir susidėliojo, kad daugumai mūsų tėvynainių svetima tauta tapo gyvenama vieta, šeimos mišrios, vaikai ir vaikaičiai jau nebekalba lietuviškai ir šalia to daug neaiškumų, kas yra jų tėvynė ir gimti namai. A. Merkys tiek metų išgyvenęs Rusijoje, tačiau lietuviškos kalbos ir aukštaitiško akcento taip ir nepamiršo, brangina savo kalbą ir džiaugiasi, kad gali su mumis kalbėti lietuviškai.  Mūsų viešnagė ėjo į pabaigą. Atsisveikinant pakalusiame ar mus priimtų jei atvyktume, kokiai savaitei pagyventi – smagiai nusišypsojo ir nedvejodamas atsakė, kad būtinai, tik atvykime.

Palikus A. Merkio kiemą ir išklausus jo istoriją dar ilgai galvojau apie jį ir jo istoriją, apie tai ką mes sužinojome iš jo ir kuo galėjome pasidžiaugti. Nepamiršiu jo žvilgančių akių ir džiaugsmo, kada jis mus sutiko savo kieme. Lietuviai iš Lietuvos, iš daugiau nei 5000 km. svečiai jo kieme kalbantys lietuviškai, ar kas gali būti geriau tremtiniui gyvenančiam toli nuo Lietuvos…

Vakaras ir mūsų paskutinis vakaras  prie laužo. Dalinamės įspūdžiais apie Sibirą. Rytoj paskutinė diena, kada mes taip arti gamtos ir taip toli nuo didmiesčio . Rytoj paliekame Sibiro žemę ir trauksime link Krasnojarsko.

2014 07 29

Dainuodamas Tomas prikelia visus miegančius. Visi pakyla iš palapinių, valgome ir ruošiamės palikti stovyklą. Dangus apsiniaukęs, matyt liūdi, kad mes išvyksime. Judame į vakar sutvarkytas kapines, į kurias turi atvažiuoti Saulius su kitais asmenimis ir atvežti kryžių, kurį turime pastatyti.

Ne užilgo atvežamas ir kryžius. Atvyksta vietinės valdžios atstovai ir A. Merkio sūnus, kuris kad ir nemoka kalbėti lietuviškai, tačiau pilnas lietuvybės ir patriotiškumo.  Ruošiamės ceremonijai, atnešame kryžių, ateina katalikų kunigai, kurie atvyko iš Krasnojarsko.

Prasideda mirusiųjų tremtinių pagerbimas ir kryžiaus statymo ceremonija. Arnoldas pristato kaip viskas vyko, kaip mes čia ką veikiame  atvykę iš taip toli nuo Lietuvos.  Kunigas išdalina žvakutes ir rožančius. Meldžiasi. Sukalbame lietuviškai maldas, sugiedame himną tvirtai laikydami rankose trispalvę.  Maldos ir himno žodžiais lyg išreikiame savo padėką ir pagarbą čia palaidotiems tėvynainiams, o uždegtos žvakutės ir padėti rožančiai prie tremtinių kapų, lai leidžia čia besiilsintiems surasti amžiną ramybę.  Šalia pastatyto kryžiaus pasodiname turimas tulpes iš Lietuvos ir visi kupini rimties ir susimąstymo paliekame kapines ir judame į Piskunovkos kaimą taip pat pastatyti kryžių ir atlikti tokią pat ceremoniją. Prieš atliekant ceremoniją dar sutvarkome Piskunovkos kapines. Kol vieni ruošia vietą kryžiui, kiti tvarkome: kertame rūmus, atverčiame išvirtusias tvoras,  naukai įkasame išvirtusius kryžius. Vietines valdžios atstovai stebisi, kaip mes taip skubiai ir kruopščiai  dirbame su liepsnojančia ugnele ir užsidegimu. Piskunovkos kaimo kapinės, kuriuose  pagal įrašus radome daug rokiškiečių palaidotų šiose kapinėse.

Sutvarkius ir pažvelgus į nuveiktus darbus supranti, kad mūsų darbai įgauna didelę reikšmę. Jauti kelių kartų ryšį, kada pakeli akis į pastatytus kryžius ir sutvarkytus kapus. Kada kartu giedame himną, o rankos spaudžia mūsų trispalvę, tada jauti, kad praeities karta dabarties jaunimas sujungia mūsų kartas į vieną istoriją. Neapsakomas jausmas, kai šventinamas kryžius, o visų mūsų lūpos taria maldos žodžius  ir į padangę pakyla himno žodžiai. Negali sulaikyti jaudulio, kada ant kryžiaus atsispindi mūsų trispalvės juostelė, šalia kryžiaus padedama laukinių gėlių puokštė perjuosta trispalvės juostele, o taip nesenai  čia augo krūmai ir žolė.

Nežinau, kas dar gali taip paveikti ir kelti dar didesnį pasididžiavimą savo tauta. Nei vienas žodis negali perteikti tų išgyvenimų, kuriuos patyrėme mes. Mes – žemintos, bet nepažemintos, niekintos, bet nepaniekintos tautos vaikai, kurie toli nuo Lietuvos atstato savo tautos istoriją ir įtvirtina jos istoriją.

Neabejotina, kad didesnio iškilmingumo šiai ceremonijai suteikė dalyvaujantys kunigai, vienas jų man paliko didelį įspūdį, todėl paskui, kai jau plaukėme keltu, su mumis vyko ir kunigai, tai nuėjome prie vieno iš jų pasikalbėti. Suprantama, kad tai taip pat neeilinės asmenybės.

Vėliau mūsų kelionės tęsėsi į Kazačenską, kur turėjome susitikti su A. Merkiu. Jau prieš pat išvykstant į Krasnojarską greitai nutarėme dar kartą nueiti iki A. Merkio ir jam perduosime visos ekspedicijos metu turėtą trispalvę, kurią gavome iš LR Seimo Gedulo ir vilties dienos proga, kurią mums patikėjo vežtis į Sibirą.

Pradarome A. Merkio kiemo vartus ir mus pasitinka jau matyta A. Merkio žmona. Nudžiunga mus pamačiusi. Tuoj pat prieina ir A. Merkys.  Nudžiugo mus pamatęs, kad taip gretai vėl atvykome pas jį ir jo žmoną į svečius.  Daug laiko neturėjome, kadangi mūsų laukė transportas. Pasakėme, kokiu tikslu vėl atvykome, kad norime jam perduoti vėliavą. A. Merkys labai nudžiugo ir susijaudino, kada mes jam įteikėme trispalvę iš Lietuvos. Lietuvoje gautą, Sibire išnešiotą ir galiausiai tą vėliavą perduodame jam – tremtiniui iš Lietuvos, kurią prievarta paliko 1948 m su savo tėvai ir broliu.

Atsisveikinę su A. Merkiu patraukiame link Krasnojarsko.

2014 07 30

Rytas Krasnojarske prasideda 8:00 val. Mūsų laukė mikroautobusas kartu su Sauliumi. Prasidėjo mūsų ekskursija po Krasnojarsko miestą. Atvykus į miesto centrą susipažinome su miesto architektūra svarbiausiais miesto momentais vėliau patraukėme į susitikimą su krašto valdžia Krasnojarsko krašto bibliotekoje.  Biblioteka didelė. Mus pasveikino pats krašto gubernatoriaus pavaduotojas. Jų pokalbis įdomus, tačiau kreipiamas į vieną pusę. Siūlo ateities ekspedicijas derinti su jų kultūrinėmis veiklomis.  Lyg palaiko mūsų veiklą, tačiau juntu jų vienpusį supratimą, pradeda kalbėti apie mūsų bendrą istoriją, tai jau man iškarto sukelia tam tikrus jausmus, kokia bendra istorija, kai jie mus ir daugelį Baltijos tautų buvo okupavusi ir bandė primesti savo politiką, kultūra ir istoriją. O plius reiktų nepamiršti, kad mūsų ekspedicijos tikslas nelankyti jų kultūrinių renginių, o tvarkyti tremtinių kapus ir susitikti su gyvais lietuviais. Tai susitikimas su lietuviu Sibire, manau, pati geriausia kultūrine ir istorinė programa, nei ką siūlo mus sutikę svečiai.

Po to keliavome toliau. Niekaip nesuprantu. Tai kiek stipriai paveikta visuomenė, kad savo tautos diktatoriaus – Lenino  biustai ir statulos, kol kas labai gerbtinose vietose. Tauta savo budelį garbina ir Gerbia.

Aplankę Ciūricho muziejų, pabuvoję prie vienos didžiausios hidroelektrinės, subėjome ieškoti pašto išsiųsti laikų į Lietuvą iš Sibiro, tai pavyko mums padaryti. Beliks laukti laiškų Lietuvoje. Paskutinis mūsų vieta – apžvalgos aikštelė . Pakilome į kalno viršūnę – apie 500metrų ir pamatėme atsiveriantį visą miesto vaizdą. Pasigrožėję gamtovaizdžiu traukėme link savo nakvynės vietos. Vakare perkame lauktuves, vakarieniaujame ir lauksime ankstyvo ryto, kada keliausime į oro uostą ir skrisime į Maskvą.

2014 07 31

Lėktuvas Maskvoje nusileido sėkmingai. Mus pasitiko jau matyti Lietuvos ambasados atstovai. Judame į ambasadą. Mus pasitinka pats ambasadorius. Pakviečia įsikurti, apsitvarkyti ir kviečia papusryčiauti. Viskas taip kaip it atvykus. Puikūs mieli žmonės dirbantys Lietuvos ambasadoje. Pasidalinome savo patyrimais ir išgyvenimai turėjome keletą valandų pasivaikščiojimui po Rusijos sostinę.  Pasivaikštinėję parvykome į Lietuvos ambasadą ir atsisveikinę su čia dirbančiu kolektyvu – keliaujame link traukinių stoties. Stotį pasiekiame sėkmingai. Iškilo tam tikrų reikalų, kadangi ne visi važiuosime viename vagone, tačiau mes viską išsisprendėme ir pajudėjome link mūsų Lietuvos, kurios jau spėjau pasiilgti. Dundant traukinio vagonams ilgai kalbėjome su Luku labai rimtomis temomis,  mums bekalbant jau kviečiami eiti į vagono restoraną valgyti ir pasveikinti Zigmą su gimtadieniu, prieš tai dar Sibire pasveikinome ir Gytį su gimtadieniu. Viktorija juokavo, kad Zigmui šis gimtadienis bus ypatingas, kadangi jo gimtadienio šventimas prasidės LR Prezidentūroje. JTraukinys juda tolyn link Lietuvos.

2014 08 01

Rytas. Traukinys sustoja Baltarusijos ir Lietuvos pasienyje. Jau greitai ir mes būsime Lietuvoje.  Keli grupės nariai jau telefonu duoda interviu kelioms radijo laidoms.  Mūsų nuotaika pakyli. Visi su nekantrumu laukiame , kada privažiuosime kitą sustojimą – Vilniaus geležinkelio stotį…

Štai jau matome artėjantį Vilnių.  Visi susibėgame į vieną kupė trumpam pasikalbėjimui ir paskutiniai foto traukinyje. Sueiname į vieną vagoną, nutariame, kad pirma išlips Eglė, kadangi ji mūsų akis, kuri viską fiksuoja, o išlipimo akimirką taip pat nori nufilmuoti. Pirmasis lips Arnoldas, kuris mus lydėjo visą ekspediciją ir vedė Sibiro takais. Paskui visi paskui vieną.

Artėjame prie Vilniau geležinkelio stoties. ..  Traukinys  sustoja. Būnat vagone mojuojame mūsų laukiantiems asmenims. Per mažytį vagono langelį iškišame vėliavą, kuri plazdėjo jau įvažiuojant į Vilniaus geležinkelio stotį. Reikia jau išlipti ir padėti koją ant lietuviškos žemės.. Mes su Oskaru imame trispalvę ir eisime kartu..

Lipu iš vagono…  jaučiu, kad iš džiaugsmo jau akyse kaupiasi ašaros ir ilgiau neatsilaikysiu… Aš jau ant savo lietuviškos žemės. Artimieji, draugai, pažįstami ir visi lyg darni šeima. Ašaros rieda, o aš te ištariu „ Aš ten buvau“ ir tvirtai spaudžiu vėliavą… Mes ten buvome, daug padarėme, daug pamatėme ir įprasminome. Supratome, kaip svarbu branginti laisvę, atmintį ir tautos istoriją. Praleidau Sibire  dvi savaites, bet per jas daug kas pasikeitė, daug ką pradedi vertinti visai kitu aspektu..

Po trumpo interviu žurnalistams ir trumpu pasilabinimu artimaisiais visi patraukėme į svečius pas prezidentę Dalią Grybauskaitę.  Džiaugiuosi jos nuoširdumu ir viso projekto bei jaunimo palaikymu. Smagus betarpiškas bendravimas , manau, paliko daugeliui gerą įspūdį. Jautėme prezidentės rūpestį ir palaikymą, jautėme ir jos džiaugsmą, kad mums viskas pavyko ir sėkmingai parvykome į namus… Ekspedicija baigėsi, o dar prasidės mūsų misija po Lietuvą, mūsų transliavimas daugeliui Lietuvos piliečių… tad iki susitikimo pristatymuose.

2014.07.17

Vilnius

Susirenkame LIJOT būstinėje. Paskutiniai nurodymai ir patarimai. Lengva panika dėl daiktų kiekio – nors vietos dar yra, bet Sibire dar reikės įsidėti bendrų daiktų, todėl atsisveikinu su atsarginiu megztiniu – nesušąlsiu.  Dar keistesnis jausmas atsisveikinti su išmaniuoju- kadangi Sibire ryšys labai silpnas, o tarifai labai dideli, todėl ilgai pagalvojęs ir kelis kartus suabejojęs vistik palieku telefoną LIJOT’e. Stotyje mūsų laukia artimieji ir susirinkusieji palinkėti mums gero kelio. Smagus jauduliukas ir jausmas, kad vykstame ne į turistinį žygį, o į garbingą misiją. Traukinys visiškai pilnas. Sėdime su Andriumi ir Guoda atskirai nuo didžiosios grupės. Šalia mūsų Maskvos moksleiviai grįžtantys namo iš archeologinių kasinėjimų stovyklos.  Vakarieniaujame traukinio restorane. Visada sakiau, kad kelionės traukiniu yra labai romantiškos ir dabar tuo tikrai įsitikinu – besileidžianti saulė už lango, baltarusiški peizažai ir Andriaus juokeliai, kuriems abejingų nėra. Baltarusiško oro įkvepiame  Minsko geležinkelio stotyje.  Miegojimas plackarte turi savo žavesio – visiems nebandžiusiems privaloma išbandyti.

2014.07.18

Maskva

Prabundu 5 val. ryto. Traukinys rieda miškingomis, pelkėtomis vietovėmis. Pievose mėlynuoja rugiagėlės. Iš tolo žiba stikliniai Moscow city dangoraižių fasadai. Belaruskoje stotyje mus pasitinka ambasodos atstovai.  Greitas dušas ambasados viešbutyje, pusryčiai ir ambasados apžiūra. Aplankome gulagų muziejų, einame iki Lubyankos (KGB būstinė ir kalėjimas – senais laikais juokais vadintas aukščiausiu Maskvos pastatu, nes ten pakliuvus matydavosi Sibiras. Seniau tai buvo All Russian draudimo kompanijos būstinė), iš ten iki raudonosios aikštės. Maskva didelė ir prabangi, bet tuo pačiu ir skurdi. Pietaujame ambasados kiemelyje – iš Lietuvos atsivežtą duoną tepame vietoje pirktu lietuvišku sviestu ir rusiška dešra. Išbandome Maskvos transporto grūstis ir pritrūkė 10-20 sek. pusvalandį laukiame kito oro uosto ekspreso traukinio. Jaučiu pirmus atsijungimo nuo kasdienybės ženklus – turiu ilgai pagalvoti, kol susiorientuoju kuri šiandien savaitės diena.  Lėktuve kartu su Andriumi pasidžiaugiame jo pirmuoju skrydžiu lėktuvu. Iš vakarienės meniu išsirenku dešreles su makaronais ir taip pradedu aklimatizaciją Sibiro kasdienybei. Pabundu lėktuvui besileidžiant – pro langą matosi neaprėpiami Sibiro miškai ir tik artėjant prie Krasnojarsko pradeda matytis kirtimai ir dirbamos žemės plotai. Net oro uostas atrodo lyg įspraustas viduryje miško – už teritorijos tvoros iš karto prasideda miškas. Oro uoste stovi seniai matyti sovietiniai Tupalev  lėktuvai.

2014.07.19

Krasnojarskas, Lesosibirskas

Ankstyvas rytas (o galvoje vis dar vidurnaktis – dėl laiko skirtumo prarandame 4 valandas) oro uoste. Ganėtinai ilgai laukiame savo kuprinių  – bet nepykstame, juk Sibire laikas kitaip eina.  Mūsų grupę pasitinka Krasnojarsko lietuvių bendruomėnes atstovai ir nieko nelaukdami kartu išvykstame į Lesosibirską. Kelias ilgas, šlapias ir duobėtas. Visiems pasakoju savo teoriją apie keleivinių autobusų perdarymą iš krovininių ir dėl to atsirandančius “šokinėjimus”, o visi sutartinai linksi galvomis nepriklausomai ar klauso manęs ar miega. Aplinkoje užkliūna netvarka – vienas namas mėlynas, kitas apgriuvęs, o žolė visur vienodai nepjauta.  Atvykstama į viešbutį Kedras. Viešbutis skelbiasi turintis WIFI, bet jam reikia elektros,  o elektra dingusi visame rajone, tad WIFI irgi nėra. Miegui, saldžiam miegui, tai netrukdo. Gyvename kambaryje su Andriumi. Laisvą akimirką krentame miegoti – tik užmerkiu akis ir iš karto ateina Arnoldas (pasirodo negirdėjome mano žadintuvo ir pramiegojomo pietūs). Per balas ir palei garažų bendriją Angara pasiekiame kavinę su vaizdu į Jenisėjų – Taškentas. Mano nuostabai čia yra bulvinių blynų.  Po pietų gauname užduotį – supirkti reikiamus įrankius – kirvius, kastuvus, pjūklus, dažus, teptukus, puodus, vandens bakus ir kt. Senukų ir Mokiveži čia nėra, todėl tenka pasivaikščioti ir pasivažinėti po mažas parduotuvėles kol galiausiai randame visą reikalingą inventorių.  Neapsieiname be vietinių pagabos, kurie mus vežioja po miestelį ir galiausiai nuveža nusipirkti rukytų/vytintų ešerių.  Prieš vakarienę vėl turime laiko poilsiui – užsimerkiu ir vėl mus žadina Arnoldas. Vakarienei makaronai ir dešrelės –  pasirinkdamas vakarienę lėktuve neapsirikau. Pralošiu kelias partijos kortomis, bet neliūdžiu nes kaip sako “kam nesiseka kortose, tam sekasi meilėje”.

2014.07.20

Lesosibirskas

Oras pasitaisė – apsiniaukę, bet nelyja. Paliekame Kedrą ir 23 maršruto autobusu važiuojame link miestelio kapinių. Į kapines patenkame ne pro pagrindinį įėjimą, o  pro apleistus garažus. Iš karto pamatome lietuviškus kryžius ir kapus. Labai keista matyti lietuviškas pavardes ant kapų, esančiū Sibiro platybėse, 5000 – 6000 km nuo Lietuvos. Ko gero tik dabar suprantu tremimų mastą. Lietuviški kapai tikrai apleisti – tiesiname kryžius, taisome tvoreles ir numatome vietą bendram kryžiui. Po ilgų paieškų Arnoldas suranda medienos kryžiui.  Lentpjuvėje laukiame kol išpjaus 6m 20x20cm balkį.  Balkis pasirodo sunkesnis nei tikėjomės, todėl paprašome paploninti iki 18x18cm. Pasižymime kur yra viršūnė ir pradedame sunkią kelionę iki kapinių – nešame šešiese pasikeisdami po keturis. Pradedame gaminti kryžių pagal iš anksto paruoštą brėžinį. Kiti toliau tvarko kapines. Darbai be benzininio pjūklo neina taip greitai kaip norisi, bet dienos pabaigoje esame patenkinti progresu. Dirbant mus aplanko šalia gyvenantys vietiniai – nors atrodo šiek tiek padauginę svaigiųjų gėrimų, tačiau yra labai draugiški ir paslaugųs – siūlosi pajungti elektrą, atnešti įrankių. Po darbų einame į naują nakvynės vietą – kultūros namus. Juos vis dar puošia CCCP simboliai ir herojai. Aplankome lietuvį Romą. Jis kartu su keliais draugais išvyko į Lesosibirską 1963 metais: “Buvome jauni, viliojo nuotykiai ir gera alga” – sako jis.  Draugų nebeliko, o dėl ligos mažai vaikštantis Romas lietuviškai kalba tik su savo katėmis. Tačiau lietuviškai jis kalba puikiai. Kadaise jis dirbo KRAZ’o vairuotoju, o dabar kenčia nuo astmos/bronchito – “per daug rūkiau” – juokauja Romas. Atsisveikinimas su Romu man labai jausmingas – pradžioje buvęs šiek tiek kuklus, dabar jis prašo mūsų pasilikti ilgiau, išgerti arbatos ir dar pakalbėti lietuviškai. Tačiau jau vėlu ir mes turime grįžti į kultūros namus. Pripažinsiu – nesu mėgėjas miegoti bendrose patalpose, todėl miegojimas ant aktų salės grindų man nesuteikia daug žavesio ir laukiu, kada galėsime miegoti palapinėse.

2014.07.21

Lesosibirskas

Naktį paaiškėja kas knarkia ir kas negali to pakęsti. Einame į kapinęs ir tęsiame darbus. Diena karšta, dirbame saulėje, todėl prakaitas teka upeliais. Atsigaviname šaltu Tarchūnu – keisto skonio ir dar keistesnės spalvos limonadas kurį vieni dar žino iš vaikystės, o kiti susipažįsta tik dabar. Juokiamės iš kolegų kurie visą dieną dažė tvoreles, nes nuo karščio ir dažų kvapo jie atrodo šiek tiek apsvaigę. Dienos pabaigoje kryžius jau paruoštas statymui, o kapinės sutvarkytos neatpažįstamai. Pastatę kryžių prikalame atminimo lentelę, pasodiname iš Lietuvos atvežtų tulpių ir pabarstome lietuviškos žemės. Andrius praveda iškilmingą procedūrą su maldomis, himnu ir dainomis. Nors visi esame labai pavargę, tačiau esame be galo patenkinti atliktu darbu. Po sunkios dienos kultūros namuose mus pakviečia nusiprausti duše. Už 50 rub prausiamės po šaltu vandeniu – karštas ko gero atiteko merginoms.

2014.07.22

Jenisejskas, Patapovo

Išvykstame iš Lesosibirsko ir autobusu važiuojame iki Jenisejsko. Aplankome kapines ir sutvarkome 3 lietuvių kapus. Per 30-35 laipsnių karštį einame iki kelto per Jenisėjų – nors ženklas rodo, kad liko 1,5 km, bet nueiname visus 3 – čia Sibiras. Keltas pilnas sunkiasvorių pramoninių mašinų. Persikėlę į dešinijį Jenisėjaus krantą suprantame kas yra tikrasis Sibiras. Civilizacijos čia daug mažiau nei kairiajame krante. Apsižiūrime kuprines – pasirodo visos vandens atsargos pasibaigusios, o mes esame viduryje nieko. Vietiniai nesupranta ko norime kai paprašome  vandens ir grupėje kyla lengvas sąmyšis. Visa laimė, kad paėję keliuku atrandame parduotuvėlę. Šį kartą vandeniu apsirūpiname su kaupu.  Pravažiuojančios mašinos vežą degalus, medieną arba chemiją. Plačiu (2-3 lietuviškų žvyrkelių pločio) žvyrkeliu einame kokius 7-8 kilometrus ir labai apsidžaugiame, kai mus pavežti sustoja ko gero vienintelė lengvoji mašina buvusi kelyje. Kadangi yra tik kelios vietos, išsiunčiame maisto komandą. Neužilgo sustoja darbininkų mikroautobusas-pikapas. Apsidžiaugame, kad šį kartą telpame visi. Važiuojame linksmi, nors ir tepaluoti – darbininkai aptarnauja traktorius ir visus įrankius bei tepalus laiko kėbule.  Iki Patapovovažiuojame dar 8-10 km ir kad ir kaip būtų nepatogu, visi džiaugiamės, kad nereikia eiti per tokį karštį. Kaimelyje aplankome Seibučių sodybą. Lietuvių sodyba iš kitų išssikiria akiai malonia tvarka ir gėlemis – “mes lietuviai” – sako sodybo šeimininkė paklausta iš kur gavo tiek gėlių. Kaimelyje mus pasitinka vietiniai, kurie negali patikėti, kad į jų kaimą atvyko svetimšaliai lankytojai. Vietos kapinėse, esančios kaimelio pakraštyje apžiūrime lietuvių kapus. Nusprendžiame pastatyti bendrą medinį kryžių. Kaimelio seniūnė mus nuveda į lentpjuvę ir padeda sutarti dėl medienos kryžiui. Lentpjuvės sąvininkas nors ir nelabai noriai, bet įjungia pjūklą Kedras (dabar suprantu viešbučio Lesosibirske pavadinimo reikšmę) ir išpjauna 6m 12x12cm balkį. Dėkojame sužinoję, kad mediena mums atiduoda nemokamai ir dar leidžia pasinaudoti lentpjuvės staklėmis. Parodo kur įjungti elektrą, kaip atsidaryti duris ir leidžia ateiti kitą rytą be atskiro atsiklausimo – čia Sibiras. Ateiname į stovyklavietę prie Jenisėjaus intako Zrianka. Vieta čia nuostabiai graži, todėl džiaugiuosi, kad esame Sibiro gamtoje o ne kultūros namuose.  Kaimelio seniūnė pakviečia merginas į pirtį, o mes liekame statyti palapinių. Palapinę statau su Tadu. Kadangi šią palapinę statome pirmą kartą, tai tenka ilgai pasukti galvą, kol suprantame, kur slypi konstrukcijos esmė. Susitvarkę stovyklavietę, šokame maudytis į ledinį vandenį – tikra atgaiva po dienos karščių. Sedėdami prie laužo aptariame dienos įspūdžius ir pasidaliname savo komentarais, kas žygyje vyksta sklandžiai, o ką reikėtų patobulinti – visi sutariame dėl individualių vandens atsargų, papildomo maisto, bendrų daiktų nešimo,  žygio tempo ir pertraukėlių bei kitų bendrų reikalų. Pirmoji naktis palapinėje ir mintys apie rytinę žvejybą. Deja, pastarąjai minčiai įgyvendinti laiko nelieka, nes anksčiau atsikelti nepavyksta…

2014.07.23

Patapovo, Strelka

Rytas palapinėje daug smagesnis nei aktų salėje. Kaimynas Tadas jaučiasi šiek tiek pavargęs – ko gero vakar gavo šiluminį smūgį, tačiau be kalbų kimbame į kryžiaus ruošimo darbus. Lentpjuvė įsikūrusi ant Jenisėjaus kranto, todėl rytinis vaizdas tikrai nuostabus.  Pagal iš vakaro paruoštą brėžinį ir veiksmų planą dirbame prie staklių – šlifuojame paviršių ir pjauname reikalingus ilgius. Paruoštą kryžių nešame iki kapinių. Gerai, kad ilgąją ir trumpają dalis nešame atskirai, nes mintyse bandau įsivaizduoti, ką tokį vaizdą pamatę pagalvotų vietiniai. Kiti komandos nariai jau gerokai aptvarkė kapus. Visi kartu pastome kryžių. Grįžtame į stovyklą ir džiaugiamės valandėlės poilsiu – pietaujame, maudomės ir ruošiamės išvykimui į Strelką.  Sužinoje, kad kaimelio seniūnė mums suorganizavo kone individualų kelto reisą bėgame iki prieplaukos.  Kitoje Jenisėjaus pusėje laukia tikras Sibirietiškas autobusas PAZ. Važiuodami su Tadu ruošiame kabliukus ir plūdes žvejybai. Norėdami patekti į Strelka (Jenisėjaus ir Angaros sąntaka) vėl turime persikelti keltu.  Žvejoti nesiseka – ko gero kimba tik ant sliekų, kurių prisikasti neturėjome laiko. Kitame krante susistabdome maršrutinį PAZ. Nors autobusas jau yra pilnas, vietiniai keleiviai mus mielai priiima ir padeda sutalpinti visas kuprines ir įsitaisyti patiems. Važiuojame sausakimšame autobuse, šlapi nuo prakaito ir juokiamės kartu su vietiniais, kai kažkuris iš mūsų komandos garsiai ištaria – “tikra rusiška pirtis”. Išlipame prie kapinių. Atrandame lietuviškus kapus ir pradedame juos tvarkyti. Visiems pasigyręs, kad mėgstu pjauti ir genėti medžius mielai tuo užsiimu. Darbus apsunkina karštis ir tvankuma bei uodai ir kandančios musytės, kurios ko gero nujaučia artėjančią audrą ir puola mus “kaip pasiutusios”. Į stovyklą atvykstame vietinių mašinomis ir iš karto puolame statyti palapinių. Kylantis vėjas rodo, kad audros debesys panašu nepraslinks pro šoną ir gausime lietaus ir škvalo. Lyti pradeda nespėjus pilnai ir teisingai pastatyti palapinių. Lietus nėra toks stiprus, bet vėjas daro savo – palapinės išsilenkusios, tentų atotampos įsitempusios ir mes bijodami, kad dabartinių įtvirtinimų neužteks dedame vandens butelius ir akmenis ant palapinės kampų. Šiek tiek panikos ir visi sušokame į palapines su daiktais tikėdamiesi, kad ilgai nelis ir galėsime netrukus kurti vakarienės laužą. Deja, lyti nenustoja, todėl su Tadu nusprendžiame įsikurti nakčiai – gulime kojas užsikėlę ant kuprinių, o batus pasidėję po galva. Apsižiūriu bendrus daiktus ir suprantu, kad turiu kai ką labai vertingo – vakarienei skirtą dešrą. Pasiliekame vieną sau,  o kitas perduodame į kitą palapinę. Arnoldas iš gretimos palapinės parūpina duonos – viskas ko reikia puikiai vakarienei. Tentas šiek tiek leidžia, bet labai nesušlampame. Miegame be miegmaišių, nes yra pakankamai karšta ir tvanku. Lietus baigiasi tik apie 1 val 30 min. Kažkur netoliese pralekia automobilis – šiek tiek nejauku, nes iš sankabos ir bėgių perjungimo garso įtariu, kad vairuotojas yra šiek tiek apsvaigęs.

2014.07.24

Pirma žygio diena

Pabundu 6.30. Esame Strelkoje, pačiame Jenisėjaus ir Angaros santakos smaigalyje. Vaizdas nuostabus – audros debesis keičia tekanti saulė, upėmis plaukia laivai, plukdantys rąstus ir anglis.  Žvejai plaukia žvejoti, o kaimas vis dar miega. Su Arnoldu apeiname kaimą ieškodami malkų. Malkų nerandame, bet Arnoldas sužino jam svarbios informacijos apie autobusų tvarkaraščius. Vėliau malkų vistik randu – sumokėjęs šimtą rublių stumiu pilną karutį iki stovyklavietės. Kuriame laužą, džioviname daiktus, rašome dienoraščius ir geriame kavą. Arnoldas informuoja, kad išvyksime į trijų dienų žygį laukinėje gamtoje. Besiruošdamas ant skalbinių virvės pamatau džiūstantį laišką. Galvoju, kad laiškas Tado ir tik praėjes antrą ar trečią kartą įžiūriu pažįstamą raštą. Pasirodo laiškas man nuo Ievos!!! Kaip jis čia atsidūrė suprantu tik pamatęs besišypsančią Guodą – siurprizas pavyko. Vokelis sudrėkęs, todėl palieku džiūti. Stovykloje šioks toks stresas –  planuojame maisto atsargas,  galvojame kaip teks gintis nuo meškų ir ką daryti jei prieisime sunkiai praeinamą vietovę.  Prieš išeidami į žygi sutvarkome mažas kapinaitessu keliais lietuviškais kryžiais. Išklausome Arnoldo instruktažą, kaip elgtis pamačius mešką, arba dar geriau kaip jų nepamatyti,  pasidaliname bendrus daiktus ir pajudame Jenisėjaus link. Pakeliui aplankome vokiečių tremtinių sodybą. Einame Jenisėjaus pakrante. Smagų akmenuotą keliuką pakeičia tanki žolė ir pelkėtas miškas pilnas uodų ir musyčių. Nuėję 10-11 km randame puikią nakvynės vietą ant kalvos – ir vaizdas gražus ir saugu. Lietus ir bendri darbai sutrukdo planą perskaityti laišką. Vakarienės metu pasiskirstome nakties budėjimo laikus – mes su Tadu budime nuo 2 iki 4 ryto. Besišnekučiuojant laikas prabėga akimirksniu. Atsakomybės jausmas už visos komandos saugumą verčia būti budriems ir pamiršti baimės jausmą. Tiesa, garsines petardas laikome kišenėse.

2014.07.25

Antra žygio diena

Rytas saulėtas, todėl keltis vienas malonumas. Sedėdamas ant skardžio virš Jenisėjaus perskaitau gautą laišką. Jausmas labai geras.  Einame uolėtais krantais, todėl tenka nemažai pavargti lipant kalvomis norint apeiti nepraeinamas vietas.  Pietų pertraukos metu su Tadu užmetame kabliukus. Tadas naudodamas įspūdingą beržinį kotą pagauna pirmuosius kiršlius. Sliekai maži ir jų tenka ilgai ieškoti po akmeninimis, todėl ypatingai dideliu laimikiu pasigirti negalime. Po pietų paėję valandėlę išeiname į “kelią” – vieną ar du kartus pravažiuotą pievos keliuką, bet visi džiaugiasi lyg būtume išėję į Vilnius – Kaunas magistralę. Nors orų prognozė žadėjo lietų visomis dienomis,  tačiau mums labai sekasi – lietaus debesys praslenka visai šalia. Nakvynei įsikuriame Jenisėjaus pakrantėje, 5-10 metrų nuo vandens. Nors nuėjome tik 14 km, tačiau dėl ėjimo kalvomis ir kuklių pietų jaučiuosi be galo pavargęs. Nuovargį sustiprina nuo upės sklidanti drėgmė bei šaltis, todėl žvejybai jėgų nebelieka. Vakarienei valgome žuvienę paskanintą Tado pagautais kiršliais. Į naktinį budėjimą keliuosi labai sunkiai, o ir laikas eina ne taip greitai kaip pirmąją naktį.

2014.07.26

Trečia žygio diena

Zacharovka

Rytas šaltas ir drėgnas, nes rytinę saulutę užstoja kalniukas. Mūsų palapinė yra arčiausiai laužo, tad pasinaudodami šia situacija mėgaujamės pusryčiais tiesiog savo palapinėje. Paėję kelis kilometrus prieiname išnykusį kaimą. Prie upės išlikusi prieplauka, o tiksliau – jos kontūrai. Kaimo nematyti, bet apie jo buvimą galima spręsti pagal medžius, žolę ir kitus likučius. Šalimais esančiame miške bandome ieškoti kapinaičių, bet daug vilčių nededame, nes mišką prieš kurį laiką nuniokiojo gaisras.  Tačiau miško pakraštyje randame “Zemlianką” – pirmuosius tremtinių namus. Nors “Zemlianka” yra ganėtinai didelė, labai giliai neiname, nes bijome laukinių gyvunų, kurių pėdsakų čia abstu. Eidami toliau išsukame iš keliuko, nes jis daro 4 km lankstą. Pasirodo lankstas yra ne be reikalo – pagal patarlę “nemesk kelio dėl takelio” prieiname kalvas pro kurias praeiti neįmanoma,  nes uolos stačios iki pat vandens. Kalvomis eiti sunku, tačiau nei vienas nežiūrime atgal. Džiaugiamės dar kartą išvengę lietaus  – vienas didelis lietaus debesis praėjo už mūsų, o kitas priešais. Pamatę meškų pėdsakus niekeno neraginami imame dar garsiau dainuoti, švilpauti ir kastuvu daužyti medžius – iš anksto paruošta procedūra. Išbandome petardas – garsas ne toks stiprus kaip tikėjomės, bet du sprogimai puikiai imituoja medžioklinio šautuvo garsą, todėl patikime priemonės veiksmingumu. Vakarop pasiekiame civilizaciją – miško pramonės kaimą Zacharovką. Mus pasitinka keli šiauriniai šunys, kurie loja vos mus pamatę, o vėliau meiliai vizgindami uodegas seka paskui. Prieiname kapines – Arnoldas pasveikina mus su oficialia žygio pabaiga! Maloniai nustembu, nes buvau tikras, kad dar laukia 15-20 km atstumas. Mintyse matydami kaimo parduotuvės lentynas patraukiame ieškoti vietos nakvynei. Arnoldas grįžęs iš žvalgybos turi tris naujienas – dvi geras ir vieną blogą. Bloga – parduotuvė uždaryta. Gera – rado stovyklavietę ir lietuviškų šaknų turintį Vitalijų. Su Vitalijaus ir jo draugo Maksimo pagalba mums pavyksta prisikviesti parduotuvės sąvininkus iš gretimo namo – sako Sibire tai normalu. Parduotuvė tikrai įspūdinga – visko yra tik tiek, kiek matosi ant lentynos. 15 šokoladukų pardavėja surenka iš 3-4 skirtingų rūšių, o Tarchūno, deja, nėra iš viso… Vitalijus žada atnešti bulvių ir žuvies.  Pats kaimas labai įstabus – kadaise čia gyveno 1000 gyventojų, o dabar beliko 30-40.  Senus laikus mena dideli, storų rąstų pastatai ir plačios gatvės.

2014.07.27

Zacharovka, Mamotovo

Rytasšiltas. Po žygio Arnoldas leidžia pamiegoti šiek tiek ilgiau, todėl pabundu apie 8 val.  Jaučiuosi pailsėjęs ir išsimiegojęs – juk pirma naktis, kai nereikėjo budėti. Atrodo, kad laiko turime daug, tačiau vos spėju suvalgyti pusrytinį sumuštini ir jau važiuojame tvarkyti kapinių pakeleivingo ZIL kėbule. Zacharovkoskapinėse 16 lietuviškų kapų. Kapinėse stovi metalinis kryžius, kurį pastatė Krasnojarsko lietuvių bendruomenė. Sutvarkę kapines laisvą laiką leidžiame stovyklavietėje – išlindusi saulutė džiovina sudrėkusius daiktus ir palapines. Dalis grupės eina aplankyti kaimo šviesuolio Leonido,  o mes einame į pirtį pas kaimo seniūnę. Seniūnės namo kiemas labai jaukus – išklotas medinėmis lentomis ir papuoštas gėlemis.  Prie įėjimo stovi naujutėlis gaisrinės automobilis – pasirodo, vyriausias kaimelio gaisrininkas – seniūnės vyras. Pirtis labiau primena prausyklą arba dušo kambarį – krosnelė šildo vandenį, kurį duobeniuose maišome su šaltu vandeniu.  Pirmą kartą po 4-5 dienų pertraukos nusiprausus šiltu vandenių apima nuostabus komforto jausmas. Išvykstame į Mamotovo kaimą. Važiuojame didžiulio miškovežio KRAZ priekaboje iš medinių lentų padarytuose suoluose. Darome self’ius, video ir kitaip bandome įmažinti šį smagų nuotykį, nes KRAZ važiuoja visur kur reikia – per balas ir upes, žoles ir krūmus. Iki kaimo likus keliems kilometras KRAZ sustoja – deja, bet normaliais keliais važiuoti jis negali. Per dilgeles einame link stovyklavietės – ją įkuriame saloje, į kurią patekti galima tik perbridus upelį. Esame įsitikinę, kad čia tikrai nesulauksime papildomo dėmesio ir tik vėliau pamatome, kaip tą upelį be didesnio vargo paprastu “žiguliuku” įveikia vietinis jaunimas. Pasirodo ši pakrantė – vietinė pramogų vieta. Vakarienei valgome dešreles ir žarijose keptas bulves – ar gali būti kas nuostabesnio?

2014.07.28

Mamotovo

Keliuosi anksti, nes pasisiūliau būti maisto komandos nariu. Su Tomu kuriame laužą “čia Sibiras” stiliumi – po nakties likusias žarijas įpučiame pasinaudodami purškalo nuo uodų galia – suspaustas oras įpučia žarijas, o skystis padeda uždegti sausas skiedras. Ugnis įdegta per rekordiškai trumpą laiką. Eidami vandens atrandame naują kelią iki “žemyno” – tereikia pereiti viena upelį, o ne du.  Kaimas dar miega, bet viename kieme pamatome virš aukštos tvoros kylančius dūmus. Vartus atidaro senolis, kuris laikydamas šunį įsileidžia mus vidun. Šiek tiek patrumpines grandinę senolis praleidžia mus pro agresyviai nusiteikusi namų sargą. Vandenį iš grežinio kelia sudėtingas mechaninio ir rankinio prietaisų derinys, tad šiek tiek užtrunkame kol jį paleidžiame.  Pildami vandenį keliais žodžiais pasišnekame apie čia gyvenusius lietuvius. Papusryčiavę visi išeina į kapines, o mes liekame atsakingi už pietus. Palikę Guoda ir Julija saugoti stovyklavietės išeiname į parduotuvę. Sutariame susiskambinti telefonu jei iškiltų nesklandumų. Tokios parduotuvių koncetracijos dar nesu matęs – vienoje sankryžoje jų 4, o gal net ir 5. Vienoje randame mandarinų, kitoje svogūnų, trečioje duonos – šiokia tokia specializacija. Paklausiu pardavėjos ar skanūs obuoliai, o ji atsako sibirietiškai linksmai: “gal skanūs, gal neskanūs, bet koks skirtumas, kitų juk nėra”.  Staiga suskamba telefonas – atsiliepiame ir ruošiamės bėgti link stovyklos – išsigandusios Guodos balsas:  “stovyklą užpuolė… karvės…” Mes juokiamės iki nukritimo ir siūlome įvarių atbaidymo receptų. Nupirkę reikiamų produktu einame į ligoninėje įsikūrusią vaistinę – nusprendžiame, kad grupės jėgoms atstatyti būtinas vitaminas C ir gliukozė. Atgal grižtame pakeleivingu GAZ. Po pietų grupė išvyksta į kitoje Jenisėjaus pusėje esanti rajono centrą – Kazachinskoje. Stovyklavietę aplanko vietinės televizijos žurnalistai. Šiek tiek prajuokina žurnalistė, kuri tikrai nebuvo pasirengusi tokiai išvykai – per šlapią ganyklos žolia ji ateina pasipuošusi ir avėdama baltus aukštakulnius. Neturėdami laiko ilgam interviu atsakome į kelis klausimus apie stovyklavietės kasdienybę. Vakarienei ruošiame risoto pagal Guodos receptą, kurį ko gero reikės šiek tiek patobulinti.

 

2014.07.29

Mamotovo, Piskunofka

Rytas šaltas ir drėgnas, bet keliuosi anksčiau nes vis dar priklausau maisto komandai ir turiu pasirūpinti laužo užkūrimu. Pusryčiaudami visi suprantame, kad tai paskutinis rytas prie laužo… Susidedame daiktus ir einame į šalimais esančias kapines. Pradedame metalinio kryžiaus, kurį pagamino Krasnojarsko lietuvių bendruomenės užsakymų, betonavimo darbus. Kapines ir kryžių pašventina kunigas, o tiksliau net trys kunigai – lenkas, kuris Rusijoje gyvena jau dvidešimt metų, jį lankantis ispanas ir dar vienas lenkas, dviračiu važiuojantis nuo Vilniaus iki Irkutsko.  Kitą metalinį kryžių statome Piskunofkoje. Piskunofkos kapinėse ganėtinai daug lietuviškų kapų. Jie išsiskiria bendra medine tvorele ir neaukštais, bet masyviais mediniais kryžiais. Čia mūsų kapinių tvarkimo misija baigiasi ir pradedame kelionę namų link. Autobusiuku kratomės iki Krasnojarsko. Orai pablogėja ir pradeda lyti – juokaujame, kad Sibiras mus pasitinka ir atsisveikina lietuviškai – su lietumi. Krasnojarske apsistojame hostelyje. Mūsų kambaryje apie 20 lovų. Be mūsų grupės čia gyvena keletas vyresnių menininkų porų (vakare klausomės jų gitaros koncerto) ir studentė iš Pietų Korėjos (ji studijuoja rusų kalbą ir viena keliauja Trans Siberija traukiniu per visą Rusiją).

2014.07.30 – 2014.08.01

Krasnojarskas, Maskva, Vilnius

Pošiltos ir patogios nakties lovoje išskubame į ekskursiją po Krasnojarską. Aplankome biblioteką, fontaną, baltojo arklio monumentą,  etnografinį ir Surikovo muziejus. Vykstame prie žymiosios Krasnojarsko hidroelektrinės. Iš šalimais esančio miestelio pašto išsiunčiame laiškus artimiesiems. Keltuvu užsikeliame į vieną iš Stolby nacionalinio parko kalvų, nuo kurios atsiveria nuostabus miesto vaizdas. Parduotuvėje nusiperkame lauktuvių: džiovintos žuvies, kedro riešutų, arklienos konservų ir kitokių Lietuvoje nematytų gėrybių. Šalia hostelio esančioje kavinėje susirenkame paskutinės Sibiro vakarienės. Anksti ryte išskrendame į Maskvą, kur mus pasitinka ambasados atstovai. Iki ambasados važiuojame autobusiukais ir pamatome žymiąsias maskvietiškas transporto grūstis – kelionei, kuri traukiniu užtrunka vos 30 min, šiuo atveju prireikia 2-3 valandų. Juokiamės, kad Lietuvoje galėtume nusileisti Palangos oro uoste ir greičiau nuvykti namo. Atvykę susipažįstame su ambasadoriumi Renatu Norkumi – pasakojame savo nuotykius ir rodome nuotraukas. Laisvą laiką Maskvoje leidžiame su Tadu. Aplankome šalia raudonosios aikštės įsikūrusi GUM prekybos centrą. Skaičiuotuvai galvoje dirba ir nusprendžiame, kad čia esančiose parduotuvėse gali apsipirkti tikrai ne kiekvienas. Traukinys į Vilnių visiškai pilnas – rusai važiuoja pailsėti į Druskininkus. Į Vilnių atvystame ankstų rugpjūčio 1d. rytą. Stotyje mus pasitinka draugai, artimieji, žurnalistai, politikai ir visi sekantys Misija Sibiras ekspediciją. Pusryčiaujame prezidentūroje su Lietuvos prezidente Dalia Grybauskaite.

2014.07.17

5 val. ryto. Žadintuvas, turbūt, atrodytų per daug ankstyvas rytas, turint omenyje, jog priešakyje laukia ilga diena, kurios kulminacija – naktis Vilnius – Maskva traukinyje. Vis dėlto, žadintuvas suskamba labai trumpai ir visi miegai kaip mat išgaruoja. Didžiulis jaudulys. Kupina nežinomybės diena ir pirmasis išbandymas visai netrukus ir ne bet kur, o televizijos eteryje. Jei atrodo, jog tai paprasta ir jaudintis kiek kvaila, vadinasi, Tau dar neteko to patirti. Minčių gausa, tačiau žodžių savo jausmams nusakyti stinga. Norisi antrojo bandymo per kurį pavyktų suregzti ką nors konstruktyvaus, deja, kitų „aštuonių šlovės minučių“ teks palaukti.

Grįžus namo iš LRT studijos laukia dar vienas daiktų pasitikrinimas, daiktų persikrovimas ir dar vienas pasitikrinimas. Norisi, jog nieko netrūktų, tačiau reikia palikti vietos bendriems daiktams. Kaip visada, dalis daiktų lieko pamiršti – nieko, Sibire bus galima jų įsigyti (įdomu, ar nuomonė nepasikeis ten nuvykus). Atsisveikinimai su šeima, kaimynais, dalis žmonių palydi nesupratingu žvilgsniu ir akyse galima pamatyti, kaip jie savęs klausia, iš kur toks noras keliauti už tūkstančių kilometrų ir dvi savaites gyventi laukinėje gamtoje, vis dėlto, garsiai klausti nedrįsta, o gal taip ir geriau, vargu, ar atsakymai juos tenkintų ir jiems taptų bent šiek tiek aiškiau, turbūt, reikia gimti su didele meile Tėvynei, jog tokius dalykus suprastum.

12:00 didžioji mano kelionė į Sibirą prasideda. Molėtai – Vilnius – Maskva – Krasnojarskas – … 6000km ir Dvi paros kelio autobusais, traukiniu bei lėktuvu priešaky. Įdomu, kokiomis dar transporto priemonėmis teks pasivažinėti būnant taigoje…

14:00. LiJOT būstinė. Pirmas kartas, kai visą ekspedicijos komandą matau vienoje vietoje, dalis žmonių atrodo it matomi pirmąsyk, įdomu, kokia komanda susiformuos iš šio būrio skirtingų asmenybių. Arnoldas nedrąsiai kalba apie ekspedicijos planus… Sibire viskas planuojama „čia ir dabar“ principu. Telefonus visi draugiškai paliekame LiTJOT‘e, pirmąsias valandas jaučiu jo trūkumą, vėliau jis tampa vis mažiau aktualus. Nuo išsidalintų daiktų kuprinė pasunkėja, nugarą įskausta vos tik pradėjus žygiuoti į traukinių stotį, naiviai tikiuosi, jog vėliau situacija pasitaisys ir priprasiu prie kūną slegiančio svorio.

16:00 Vilniaus geležinkelio stotis. Nors dar prieš ekspediciją buvom nuteikinėjami, jog išlydėti mūsų ateis gausus būrys žmonių, tačiau vaizdas, pamatytas stotyje, pranoko lūkesčius – pilnas peronas garbių svečių, rankų paspaudimai ministrams(!)ir kitiems iškiliems svečiams, atsisveikinimo žodžiai apsikabinantartimuosius, interviu televizijai, rankų mostai kitiems mūsų išlydėti atėjusiems bendraminčiams. Jausmas nuostabus. Nors dar nieko nesam nuveikę, tačiau žmonių susidomėjimas įpareigoja ir paskatina ekspedicijai atiduoti 100 % savęs.

16:55 traukinys Vilnius – Maskva. Lik sveika, Lietuva, tikiuosi, po dviejų savaičių su pasididžiavimu sau galėsiu tyliai ištarti „nenuvyliau“.

2014.07.18

Pirmasis rytas Rusijoje. Iš traukinio išlipame mieste, oficialiais gyventojų surašymo duomenimis, savyje talpinančiame bent jau penkias Lietuvas. Maskva mus pasitinka kamščiais, gauname patikinimą, jog palyginus jie dar nėra tokie dideli kaip įprastai (vasara daug žmonių atostogauja), vis dėlto, to pakanka, jog suprasčiau, kad Vilniaus kamščiai nėra verti šio pavadinimo. Turime garbę apsilankyti Lietuvos ambasadoje, nusiprausti bei papusryčiauti. Su mumis maloniai bendrauja ambasados darbuotojai. Visų akyse matyti džiaugsmas – juk ne kiekvienam nusišypso tokia garbė. Kadangi lėktuvas į Krasnojarską tik vakare, dieną galime praleisti susipažįstant su Maskva. Kultūros atašė su pasididžiavimu praveda ekskursiją pro senąją/istorinę Lietuvos ambasadą, vėliau keliaujame į gulago muziejų Rusijos sostinėje. Tą sužinojęs pasitikslinu ar teisingai išgirdau, juk tai iš tiesų skamba paradoksaliai. Miela močiutė-gidė papasakoja apie gulago sistemą, Krasnojarsko krašto lagerius, mini statistinius skaičius (protu nesuvokiamus), rodo žmonių gyvenimo sąlygas kraupiausiu XX a. laikotarpiu. Sunku suprasti, (turbūt apskritai neįmanoma), kaip mintys imtis tokios kruvinos politikos kilo aukščiausių pareigūnų galvose ir kokia daugybė žmonių iš skirtingų valstybių patyrė kraupius išgyvenimus.

Vėliau keliaujame į Rusijos pasididžiavimą – Raudonąją Aikštę. Dangų remiančios tvirtovės sienos, už kurių priimami svarbiausi sprendimai Rusijoje, o šiuo metu gal net ir pasaulyje. Žodžiais nenupasakojama didybė, kuri, turbūt, užburia politikus ir iškreipia  jų realybės suvokimą. Gaila, Lenino išvysti nepavyksta, tikimės, jog kada nors ateityje atvykus į Maskvą dar turėsime tokią galimybę. Žinoma, neliūdėsiu, jei jo ir neišvysiu, kultūros atašė pasakoja, kad norima jį iš ten išimti, tikiuosi, jog tai paskatins Rusijos demokratizaciją…kada nors. Po apsilankymo Raudonojoje Aikštėje seka trumpas pasivaikščiojimas po centrinę Maskvos dalį – dangoraižiai, tarp apiblukusių sovietinių daugiaaukščių (panašių į kartonines dėžutes) įspraustos cerkvės atrodo kaip nesusipratimas. Labai apmaudu, jog praeityje gyvavusi santvarka taip negerbė Rusijos kultūros ir istorijos. Deja, laikas ne mūsų pusėje, daug laiko Maskvai skirti negalime, tenka skubėti į lėktuvą. Šiek tiek apmaudu, vis dėlto, suprantu, kad ne turistauti atvykome.

2014.07.19

Prieš skrydį sumanytas planas pamiegoti neišdegė, gaila, teks tą daryti autobuse. Krasnojarsko oro uoste mus pasitinka Saulius – tremtinys, į Sibirą ištremtas būdamas vos kelerių metų amžiaus, vis dėlto, pusamžis vyriškis lietuviškų šaknų nepamiršęs ir kuo puikiausiais kalba gimtąja kalba. Priešaky – 4 val. kelionė, per „amerikietiškus kalnelius“. Drauge su mumis keliauja tiek Saulius, tiek jo anūkas, kuris nebemoka lietuviškai, tačiau mes bandome su juo užmegzti kontaktą nors, kalbant atvirai, su rusu kalbą turime šiokių tokių problemų.

Vis dėlto, tremtinio sukurta jaukią atmosferą gadina pakeliui prasidėjusi audra. Nors kelionė lėktuvu tetruko penkias valandas, tačiau atvykus į Lesosibirską ir pamačius vaizdą, darosi panašiau, jog keliavome laiko mašina bent jau 50 metų į praeitį – Maskvos didybę keičia Sibiro skurdas, netvarka ir didžiulės medienos apdirbimo gamyklos su aukštai į padangę iškilusiais kranais, kurių dalis jau daugybę metų nenaudojami. Vaizdas Rusijos sostinėje ir Sibire skiriasi kaip diena ir naktis, imi suprasti, jog Maskvos butaforija yra sukurta paprastų rusų sąskaita. Slogų įspūdį sustiprina ir tai, jog Lesosibirske nėra elektros. Nors sutikti vietiniai teigia, kad tai kone pirmas toks nutikimas istorijoje, tačiau maniau, jog jie tiesiog gėdijasi garsiai kalbėti apie savo problemas. Mieste pilna žmonių, turinčių problemų su alkoholiu…gal kaltas savaitgalis, o gal didelė bedarbystė. Keista, kad gamyklos neveikia ne todėl, jog nėra žaliavų, tiesiog nėra kam dirbti, be to, itin gaji korupcija.

Nepaisant savo žalingų įpročių (žinoma, absoliutinti nevalia), tačiau visi sutikti vietiniai tikrai draugiški bei paslaugūs: paveža į statybinių medžiagų parduotuvę, padeda susiorientuoti mieste bei nusipirkti įrankių, reikalingų mūsų darbams kapinėse.  Įsikuriame viešbutyje, kurį, turbūt, įmanoma pamatyti tik sovietiniuose filmuose. Prabangos nėra, tačiau viskuo, kas būtina, esame aprūpinti. Pirma bendra vakarienė Sibire. Draugiški pokalbiai, Arnoldo pastabos apie sekančios dienos darbų programą. Nors noro yra pasibūti kiek ilgiau, tačiau ilgai trukęs kelionių maratonas nuvargino, norisi galbūt paskutinį kartą išsimiegoti lovoje.

2014.07.20

Pabundame 8h ryto, greitai papusryčiaujame ir iškeliaujame tvarkyti pirmųjų kapinių. Pirmas įspūdis jose – tragiškas. Keli metrai nuo kapinių – daugybė sovietmečių pastatytų garažų. Kad to nepakaktų, šalia kapinių tvoros – vietinių sukrautas šiukšlynas. Įėjus į kapines vaizdas taip pat nedžiugina – suvirtę kryžiai bei sutriušusios tvoros, daugybė ilgaamžių medžių, o per vešlią žolę sunku rasti atskirų kapų ribas.

Prabėga keletas darbingų valandų (nenuostabu, visi pilni entuziazmo) – vaizdas ima gerėti. Pradėjus trūkti įrankių ar norint sužinoti, kur galime įsigyti medienos, tenka kreiptis į vietinius – suvirintojus, pensininkus, vairuotojus. Visi vėlgi su mielu noru pagelbsti.

Arnoldas papasakoja apie ketinimus šiose kapinėse pastatyti kiek įmanoma didesnį medinį kryžių. Mintyse net nesvarstau, kokio dydžio jis galėtų būti. Pasitarę su vietiniais, keliaujame nusipirkti išpjautos medienos į „čiukčių fabriką“ – medienos apdirbimo įmonę, kurioje išskirtinai dirba vien tik azijietiškais bruožais pasižymintys darbininkai, aplink zuja jų atžalos. Visoje kompanijoje (apie 20 žmonių), tik keli moka rusiškai, panašu, jog tai nelegaliai dirbantys imigrantai. Lentpjūvės vaizdas kaip atvykus į visiškai kitą civilizaciją su savo taisyklėmis ir gyvenimo būdu, tokie kadrai, manau, labai tinkami siaubo filmams. Įspūdį dar labiau sustiprina medienos pjovimo gaterių skleidžiamas garsas. Išsipjauname įspūdingo dydžio (6m. ir 2m. ilgio) medienos rąstus. Kadangi kapinės už gero kilometro, tenka pėsčiomis pereiti dalį miesto. Keliaujant per jį, mus seka nustebusių Lėsosibirsko gyventojų žvilgsniai. Dar nesupratingesniais žvilgsniais mus palydi pakelėse bėgiojančios palaidos karves, nustembame išvydę palaidus gyvulius 60 tūkst. gyventojų turinčiame mieste, nesusilaikome nepasidarę bendros nuotraukos. Karvės noriai pozuoja.

Diena neprailgsta, susitariame, ką dirbsime rytoj, vėliau keliaujame į naują nakvynės vietą – kultūros namus. Miegame šokių salėje, džiaugiuosi, jog pasiėmiau pripučiamą čiužinį – bus kiek minkščiau. Vis dėlto, kultūros namuose dušo nėra, o jo taip norėtųsi po ilgos darbo dienos, nieko, teks palaukti geresnių sąlygų, juk visi esam vienodai murzini. Po truputi pratinamės prie tokios būsenos.

2014.07.21

Prabundu. Patalpoje tylu, vadinasi, likę ekspedicijos nariai dar miega. Ekspedicijoje neturiu laikrodžio – nelieka ir laiko nuovokos, neapibrėžtumą dar labiau sustiprina tai, jog miegame langų neturinčioje patalpoje. Nusprendžiu dar pamiegoti. Pavyksta. Pabundu antrąkart, girdžiu pirmuosius kitų žmonių judesius – su nekantrumu laukiu naujos dienos pradžios, ypač žinodamas tai, kad šiandien statysime pirmąjį kryžių.

Pasiskirstome darbus, kuriuos šiandienai buvo numatęs Arnoldas. Drauge su Giedriumi, Tadu ir Luku tęsiame vakar pradėto kryžiaus gamybą. Ginčijamės, pykstamės, 9 kartus atmatuojame ir tik 10ą kartą imamės veikti. Dar vakar nieko nereiškiantys atskiri rąstai po pusantros dienos kruopštaus darbo susijungė į tokį sakralų dalyką. Net keista, kaip paprastiems dalykams lengva suteikti prasmę.  4,87 m. aukščio kryžius atrodo tikrai įspūdingai. Žodžiais neįmanoma nusakyti jausmo, kurį sukelia žiūrėjimas į savo gamybos kryžių, iškylantį į tokias aukštumas. Baigus tvarkyti tremtinių kapus, surengiame simbolinę ceremoniją, sugiedame Tautišką giesmę, meldžiamės. Sunku tvardytis žvelgiant į kitus dalyvius, kuriems iš susijaudinimo rieda ašaros. Išeidamas iš kapinių šiek tiek naiviai viliuosi, kad ir vietiniai paseks mūsų pavyzdžiu – pradės labiau rūpintis savo artimųjų kapais.

Dirbant prie kryžiaus mus aplanko ne vienas vietinis. Visi klausia, ką galvojame apie rusų tautą, tikisi teigiamo atsakymo, mes jiems, žinoma, tokį ji ir suteikiame. Jie mus laiko „savais“, kadaise gyvenusius toje pačioje sąjungoje. Ne vienas bando klausti apie šiandieninius įvykius Ukrainoje. Mūsų rusų kalbos žinios staiga suprastėja ir šio klausimo neaptarinėjame.

Tuo tarpu moterys Rusijoje verslios – kultūros namuose pastarosios siūlo pasinaudoti dušu po 50 rublių vienam. Sąlygos tragiškos (kaip jau ne pirmą kartą girdime, jog vyksta remontai, rekonstrukcijos ir todėl viskas taip baisu. Pradedame skirti, kuomet sakomi faktai yra teisybė, kuomet melas, bandant pridengti skurdą) – nėra šilto vandens, nors maudantis diegia kaulus, tačiau po dušo užlieja atgaiva. Nedvejodami sutinkami. Vėliau už gautus pinigus mūsų prašo joms nupirkti saldumynų šiam vakarui.

2014.07.22

Paskutinis rytas Lesosibirske. Atsisveikiname su jauna pora, kuri mus globojo visą laiką būnant šiame mieste. Tikrai malonu sutikti šviesius žmones, atrodytu, tokiame Dievo pamirštame pasaulio krašte. Kelionė autobusu iš Lesosibirsko į Jeniseiką (autobuse sutinkame tikrai bjauraus charakterio moteriškių, kurios viskuo skundžiasi, noriu kuo greičiau iš jo išlipti), greitai perbėgame didžiules Jeniseisko kapines, kuriose yra palaidota keletas tėvynainių, vėliau skubame į keltą, kuris mus perkeltų į Kitą Jenisiejaus pusę. Arnoldas nenoriai pasako, kiek kilometrų lieka iki Potapovo – gerokai virš dešimties. Juos turėsime įveikti pėsčiomis.

Alinantis karštis (kaip vėliau sužinome iš Potapovo seniūnės, plieskiant saulei galėjo būti ir 40 laipsnių šilumos) sunkiasvorių automobilių sukelti dulkių kamuoliai. Visiems sunku – džiūsta gerklės, springstame dulkėmis, tačiau niekas nenori nešti vandens butelių. Pirmasis kilometras, antrasis. Laimei, įveikus ketvertą kilometrų, mums pavyksta susitranzuoti GAZ sunkvežimį į kurį visi telpame. Visi kratomės, bijome, kad galime iškristi, bet tuo pačiu ir džiaugiamės, jog nereikia tokio atstumo eiti pėsčiomis.

Potapove mus visur lydi vietos seniūnė. Jaučiamės kur kas saugiau ir maloniau, manome, jog miestelio gyventojai į mus žvelgia su pagarba. Randame lentpjūvę, kurioje rytoj gaminsime kryžių. Malonus savininkas sutinka padovanoti medieną, reikalingą kryžiaus gamybai. Po ilgų kilometrų grįžtame į stovyklavietę, pasistatome palapinę. Pirmoji diena, kuomet tikrai kankina nuovargis. Žygio metu atrodė, kad visi pasiruošę perkąsti vienas kitam gerklę, tuo tarpu vakarinis laužas nuramino, o kam to nepakako, galėjo išbandyti ir kone ledinį Zarenkos upelio vandenį.

2014.07.23

6:00 pabundu be žadintuvo, pažadinu paneles, atsakingas už šio ryto pusryčių ruošą. Laužo kūrimas. Lietaus debesys danguje – vakare žadamas lietus. 7:20 – pabunda likusi komandos dalis. Kaip ir kasdien – bendri pusryčiai, pašnekesiai apie tai, ko tikimės iš ateinančios dienos. Pasidaliname į grupeles šios dienos darbams atlikti. Šį kartą prie kryždirbių komandos prisijungia Andrius. Keliaujame į vietinę lentpjūvę, kuri, iš pirmo žvilgsnio, – itin apleista, tačiau įėjus į vidų galima matyti gyvybės ženklų. Vakar sutiktas lentpjūvės šeimininkas leidžia patiems šeimininkauti jo valdose. Kas mums, nesigiriant, puikiai sekasi. Gaila, jog reikia skubėti (popiet turim išvykti į kitą Jenisiejaus krantą) ir negalime kryžiaus deramai padailinti kaip buvo pirmojo gamybos metu. Per kelias valandas pagamintą kryžių pastatome sutvarkytoje kapinių teritorijoje. Vėliau seka dar vienos maudynės lediniame Zarenkos upelio vandenyje. Šiandien dar kartą pasitvirtina taisyklė, jog Sibire negalima nieko planuoti – vietoje numatyto 15 val. išvykimo, keltas pajuda 14:30h, džiugu, jog seniūnė sugeba jį šiek tiek užlaikyti ir mes spėjame išardyti savo stovyklavietę ir tekini bėgame į jį. Spėjame.

Dar viena kelionė PAZiku, svarbiausia, nauju, labai nustembu išvydęs tokį naują autobusą. Kelionė nepatogi – norisi miego, tačiau vietos įsipatoginti nepakanka. Važiuojant autobusu pravažiuojame karinę bazę, kurią fotografuoti griežtai draudžiama. Jau vakar sulaukėme nemažai vietinių perspėjimų apie tai, jog negalima daryti bazės nuotraukų. Dar kartą persikeliame Jenisiejų. Ir dar viena kelionė PAZiku, šįkart apsuptiems daugybės vietinių, kurie su mielu noru įsileidžia mus į autobusą, nors pastarasis jau prieš mums įlipant buvo sausakimšas. Pavažiavus 5-etą kilometrų išlipame. Dar vienos didelės kapinės, kuriose apstu darbo, dalis komandos lieka jų tvarkyti, mes su Arnoldu ieškome vietos mūsų stovyklavietei. Kojos linksta. Mus užklumpa audra – vos spėjame įkurti stovyklavietę. Nuo didžiulio visos dienos tempo pavargstame ir, vos tik įėjus į savo palapinę, užmiegame.

2014.07.24

Pirmoji diena, kuomet  galima šiek tiek ilgiau pamiegoti, nes iš ryto nėra numatytas joks žygis, tad gauname laisvą pusdienį Jenisiejaus – Angaros sandūroje. Jenisiejuje vanduo – kone ledinis, tuo tarpu maudynėmis Angaroje labai malonu pasilepinti. Aplink stovykla susirenka būrys karvių, pastarosios mažiau linkusios pozuoti nei Lesosibirske, vis dėlto, per daug nesipriešina – pasidarome keletą nuotraukų.

Pusdienį poilsio keičia žygio, preliminariais Arnoldo paskaičiavimais truksiančio tris dienas, pradžia. Prieš išeinant į žygį iš Arnoldo gauname nurodymus, kaip saugotis nuo kelyje galimai sutiksimų meškų. Žinoma, apie tai net nesinori galvoti, tačiau atsarga gėdos nedaro. Atrodytų, jog prieš akis laukiantis keturiasdešimties kilometrų atstumas nėra didelis, tačiau jau pirmieji kilometrai įrodo, kad lengva tikrai nebus. Jaučiuosi it koks „kalnų ožys“. Per keletą žygio valandų įveikiame daugiau negu 10 kilometrų, nors tempas nėra didelis, tačiau ėjimas akmenuotu Jenisiejaus krantu ar kalnų keteromis varo iš proto ir šią dieną, kuri ryte buvo panaši į poilsį nuostabiame gamtos kampelyje, padaro sunkiausia per visą ekspediciją.

Keliaujant neaprėpiamais Sibiro miškais nuostabą kelią išdegę didžiuliai miškų plotai. Tokių stichijų nuniokotų vietų Lietuvoje, vargu, ar išvysi. Nepaisant šimtų nuotraukų, kurias pasidarome keliaudami, ryškiausi vaizdai liks tik mūsų atmintyje – fotoaparatu to perteikti tikrai neįmanoma. Panašu, jog tik pavojuje galima paminti savo ego ir dirbti išvien. Pagaliau nelieka ginčų, kuris maršrutas tinkamiausias, ar kada ir kur reikia daryti sustojimus. Visi paklusniai seka paskui Arnoldą. Malonu, jog niekas nezyzia ir klauso vadovo. Išėję į Sibiro taigą dar kartą puikiai įsitikiname, kad purškalų nuo uodų etiketėse nurodomas veikimo laikas – visiškas melas ( 8 – 12 valandų reklamoje Sibire tampa 8 – 12 minutėmis). Uodai visur – nosyje, burnoje, akyse. Jie sugeba pralįsti pro menkiausius tinkliuko plyšelius, o tai jaučiant fizinį nuovargį tik dar labiau išmuša iš vėžių.

Lipant į kalną, leidžiantis nuo kalno, dar kartą lipant į kalną ir vėl nuo jų leidžiantis atmintyje iškyla prisiminimai iš susitikimo su ankstesnių metų ekspedicijų dalyviais ir jų pasakymas, jog sunkiausia projekto dalis – bandomasis žygis. Norėčiau dabar jiems pažiūrėti į akis Jir ką jie pasakytų praėję šį kelią. Vėl vakaras ir vėl prapliumpa lietus. Gal gerai, nereikės maudytis J. Greitai pasistatome palapines ir mėgaujamės poilsio minutėmis, gaila, jog šiąnakt jos truks neilgai – nuo 4h ryto teks budėti prie laužo ir tikėtis, jog meškos į mūsų stovyklavietę neužsuks.

2014.07.25

Šiandiena prasideda labai anksti – 4 val. ryto. Pirmasis budėjimas prie laužo. Kadangi išsimiegoti pavyko pakankamai patogiai, jis nėra itin varginantis, su nekantrumu laukiu saulėtekio. Toks ankstyvas atsikėlimas turi ir savų pliusų – galima išsidžiovinti vakarykščius permirkusius drabužius, svarbu, netyčia užmigus jų nesudeginti, bet tuo pačiu svarbu, kad jie išdžiūtų per manąją budėjimo pamainą. Šis budėjimas – viena iš retų galimybių pabūti tyloje, permąstyti, kas įvyko, pasvajoti, kas laukia, bei, žinoma, pailsėti nuo mane supančių žmonių klegesio, kuris kartais ima varginti.

Ką vakar rašiau apie sunkiausią ekspedicijos dieną – melas. Sunkiausia diena – šiandien. Kalnai ir nuokalnės, pelkės ir upeliai bei skardžiai nuo kurių nusiristi labai lengva – sunku suprasti, kaip eidamos su kuprinėmis, svoriu kone prilygstančiomis mūsiškėms, atlaiko merginos. Tuo tarpu, einant šlaitu svarbu nežiūrėti į apačią ir galvoti apie malonumą teikiančius dalykus. Antroji diena, kuomet tarp ekspedicijos dalyvių galima vėl pajausti komandinį jausmą, tikiuosi, jog tai tęsis ir po žygio.

Nuovargis daro savo – užmiegu per pietinį sustojimą. Atsibodo per pietus, pusryčius ir vakarienę gaunamos košės – noriu mėsos, vis dėlto, suprantu, jog Sibire tai prabanga. Valgau ir tyliu. Vėliau, einant pro neaprėpiamus laukus, susimąstai, kad tai teritorijos, turtingos gamtiniais ištekliais bei nepaliestos didžiausių karinių konfliktų, bet tuo pačiu nesugebėjusios tapti turtingais kraštais

14 nueitų kilometrų per 10 h, nors iš šono pažiūrėjus atrodo nedaug, bet iš tiesų tokiomis sąlygomis jaučiamės kone padarę žygdarbį. Bendražygiai skundžiasi, jog sunku, tačiau pasirinkimo neturime – arba eiti paskui Arnoldą, arba eiti paskui Arnoldą. Kuprinės darosi sunkios – ima trinti pečius, jie įraudę, apsilupę, skauda, bet vėlgi, kito pasirinkimo nėra – tenka eiti tolyn. Vakarop visi daromės truputi irzlūs. Tai, žinoma, didžiulio nuovargio pasekmė, bet nėra to, ko negali pataisyti maudynės šaltame Jenisiejuje. Praleidus jame keletą minučių, į visų veidus sugrįžta gyvybė. Šiandien vėl ta pati bėda – begalybė uodų, ir įvairiausių mašalų, kurių pavadinimų tikrai nenumanau. Nenorint būti sukandžiotu, tenka rengtis drabužiais ilgomis rankovėmis bei dėvėti tinklelį, „saugantį“ nuo uodų. Turiu patarimą – netyčia nesugalvokit spjauti užsimiršę, kad ant veido turite užsidėję tinkliuką nuo uodų.

Prieš užmiegant apima keistas jausmas, tarsi išvykom taip seniai ir viskas, ką turime ir ko reikia gyvenime, telpa 90l kuprinėje.

2014.07.26

Vėl budėjimas nuo 4 val. ryto, po vakarykščio žygio vis dar sunku, norisi miego – akys lipte limpa, dvi valandos, kurios šįryt tampa tikra kankyne, kadangi neturime laikrodžių, laiką matuoti tenka pagal saulę, kiekvieną akimirką sukasi mintis, jog gal pagaliau 6 val. ir galima eiti žadinti pusryčių komandą, vis dėlto, nesinori per anksti pažadinti ekspedicijos draugų, tad laukiame aukščiau pakylančios saulės, kuri būtų ženklas, jog galima ramiai eiti atgal į palapinę. Kadangi visiems ima stigti miego, prasideda, o gal tiksliau būtų sakyti, tęsiasi nedideli pykčiai tarp komandos narių, vėliau tai išvirsta į nuolatinį lengvą nusisšnekėjimą – tai savotiškas bandymas palaikyti komandos nuotaiką.

Erzina nuolatinis švilpimas bandant atbaidyti laukinius žvėris. Žinoma, jis naudingas, bet kartais tas garsas tampa itin įkyrus. Jau temstant Atėjome į Zacharovką. Pavargau. Šiai dienai rašyti pakaks. Geriau tą laiką išnaudosiu miegojimui.

2014.07.27

Pusryčiai, mano manymu, nėra sotūs. Žinoma, taip yra dėl to, jog niekas nenori nešti daug svorio. Galima pastebėti, kad maisto visiems šiek tiek stinga ir visi kažkuo skundžiasi – bet prie to imu priprasti ir praleidžiu pro ausis. Grupėje tvyro įtampa – visi nori kuo greičiau persikelti į kitą vietą dėl vakar vakare prie mūsų „prisijungusių“ perdėm svetingų vietinių. Baisu, jog daugiadienis alkoholio vartojimas svetingumą gali paversti pykčiu. Vis dėlto, panašu, kad prasiblaivę žmonės ima mąstyti galva ir šįryt vietiniai nėra per daug lipšnūs ir mūsų vengia.

Pirmas kartas kuomet maudausi rusiškoje pirtyje – jausmas įdomus, Lietuvos kaime tikrai reikėtų pasistengti, kad surastume tokį išlikusį ekskliuzyvą. Jei atvirai, pirmąsyk ekspedicijos metu žvelgiu į vaizdą, kuris tikrai gniaužia kvapą – miškinga Jenisiejaus pakrantė nutvieksta bekylančios saulės. Vaizdas, tikrai sukeliantis pozityvias emocijas. Vis dėlto, užburiantis vaizdas tolumoje susimaišo su skurdu esančiu šalia. Apsidairius, kas dedasi aplink, grįžtu į realybę ir suprantu, kokiomis varganomis sąlygomis gyvena vietos gyventojai. Pasidaro taip nyku, jog norisi kuo greičiau keliauti tolyn ir galvoje lieka klausimas, kaip žmonės, atitremti į pasaulio kraštą sugebėjo išgyventi ir kodėl čia vis dar gyvena?!

2014.07.28

Atkeliaujame į Lietuvių kapinės Mamotove – panašu, kad atsidūrėme ten, kur daugybę metų joks žmogus nebuvo įkėlęs kojos. Vaizdas tragiškas – šiukšlynas, dideli medžiai, krūmai, žolės bei išvirtę kryžiai. Nors akys antrą savaitę ima priprasti prie tokio vaizdo ir pačiam kyla vis mažiau klausimų, vis dėlto, mano viduje persipina gailestis bei pyktis. Žinoma, pykti nėra ant ko – gyventojų (lietuvių) beveik nelikę. Tuo tarpu vietiniams gyventojams kitataučių kapai nė motais juk ir Lietuvoje žmonės svetimus kapus nužvelgia iš tolo ir jų tvarkyti neketina.

Kapinėse vėlgi visi darbuojasi kiek įmanydami – vaizdas gerėja akyse, o tuo pačiu ir širdžiai maloniau. Kadangi kapinės nėra didelės, tvarkytis baigiame gana spėriai. Širdis sąla žiūrint nuo nuotraukas, kurias padarėme tik įėję į kapines ir kuriose matomas skirtumas, kas buvo prieš mums čia atkeliaujant ir kokį vaizdą paliekame iškeliaudami. Ir mums visai nesvarbu, jog prieš gamtą nepakovosi ir po kelių metų vaizdas vėl vaizdas bus kone toks pats. Tačiau mums lieka viltis, jog vietiniai pagarbiau elgsis su kapais ir bent jau nevers šiukšlių vietose, kuriose amžinajam poilsiui sugulę mūsų tautiečiai.

Popietė. Stovyklavietėje kaip niekada ramu – 2/3 grupės išėjo į susitikimą su vietine valdžia. Vienintelis susirūpinimą keliantis dalykas – aplink stovyklavietę šmirinėjančios palaidos karvės, galinčios tiek sugriauti palapines, tiek nugvelbti mūsų maistą. Vis dėlto, galima popietę praleisti tyloje be didesnio šurmulio. Dalis likusių miega, kiti tyliai šnekučiuojasi – tas sunkiai įmanoma kuomet aplink būrys žmonių, tuo tarpu likus tik keletui mūsų, pokalbiai tampa kur kas nuoširdesni. Atslinkus vakarui grįžta visi ekspedicijos dalyviai. Visi laiką leidžiame sėdėdami prie laužo. Laikas nenumaldomai tiksi – priešaky paskutinė naktis laukinėje Sibiro gamtoje.

2014.07.29

Nakvynės gamtoje baigėsi, nors ekspedicijos pradžioje kuo daugiau naktų norėjosi praleisti po stogu, tačiau žvelgiant retrospektyviai į tai, su kokiais sunkumais bei nuotykiais susidūrėme laiką leisdami gamtoje, apima nostalgija. Manyčiau, jog bus šiek tiek keista grįžti į civilizaciją, bet tuo pačiu džiugu, nes pagaliau vėl bus galima tiek nusiprausti, išsiplauti drabužius, tiek išsimiegoti minkštoje lovoje.

Šiandien paskutinį kartą ekspedicijos metu darbuojamės lietuvių tremtinių kapinaitėse. Drauge su lietuvių bendruomene pastatome du metalinius kryžius skirtingose kapinėse, kuriuos pašventina atvykę katalikų kunigai. Nustembu, kaip lietuvių bendruomenė sugebėjo suorganizuoti tokį renginį tokiame, atrodytų, atokiame regione. Pirmą kartą dalyvauju tokiose apeigose, visus užburia sakralinė nuotaika, dalyje veidų matosi kaip jie nugrimzta į apmąstymus, turbūt, susijusius su tuo, ką mums teko patirti ir išvysti pastarąsias dvi savaites. Nors viskas vyksta rusų kalba, tačiau maldą suprantu kuo puikiausiai, maldos žodžius mintyse atkartoju gimtąja kalba. Be to, įspūdį sustiprina į apeigas atvykęs katalikų kunigas. Papietavę su vietinę lietuvių bendruomene, atsisveikiname su jais ir pradedame kelionę atgal – atrodo, jog dalelė manęs lieka Sibire.

Tik atvykus į Krasnojarską pirmiausia pamatome, jog gyvensime daugiakultūriniame hostelyje, kurio dalis gyventojų – tvirtas dešiniąsias pažiūras turintys vietos gyventojai. Susitaikome su tuo – nenorime turėti problemų. Dar viena žinia, kuri mus pasiekė atvykus į Krasnojarską – prezidentės kvietimas papusryčiauti šį penktadienį…iškart išlipus iš traukinio. Mus apima dviprasmiški jausmai – žinoma, jaučiamės pamaloninti, bet tuo pačiu suprantame, jog po kelionės traukiniu neatrodysime itin reprezentatyvūs. Puolame skalbtis marškinėlius – norime atrodyti bent šiek tiek švariau prezidentės akivaizdoje.

2014.07.30

Šiandien pusryčiaujame kiek neįprastai – šventiškai. Gaunu simbolinę gimtadienio dovaną. Smagu, jog ekspedicijos draugai nepamiršo. Šventiniai pusryčiai netrunka prabėgti. Saulius (vienas lietuvių bendruomenės lyderių) žada neišdildomus įspūdžius jo suorganizuotoje ekskursijoje.Gaila, kad planus kiek koreguoja lietus. Apsilankyme miesto centre – šiek tiek niūroka, nėra istorinę praeitį menančių pastatų, autentiško senamiesčio ar didžiulių skverų, kuo gali pasigirti didieji Europos miestai. Viskas alsuoja sovietine dvasia, vienas šalia kito stūkso didžiuliai daugiaaukščiai gyvenamieji namai, panašu, jog viskas statyta remiantis principu „pavyti ir aplenkti…nesvarbu kaip“.

Kaimynai vieni kitus kuo puikiausiai mato per savo langus, žinoma, gerai, jei pritrukai druskos ir nori jos pasiskolinti, tačiau privatumą, panašu, reikėtų pamiršti, turbūt, taip skatinamas bendruomeniškumas. Apsilankome keliuose muziejų, pastarieji didelio įspūdžio nepalieka. Vėliau keliaujame prie Krasnojarsko hidroelektrinės – kitas reikalas, nes vaizdas tikrai įspūdingas. Saulius aprodo Krasnojarsko slidinėjimo trasą, pakylame į kalną nuo kurio matosi „išsimėtęs“ Krasnojarskas. Turiu pastebėti, kad iš aukštai jis atrodo kur kas geriau. Visi džiaugiamės, nes turime progą išsiųsti atvirlaiškius giminaičiams bei draugams. Juos siunčiame su viltimi, jog bent paštas Rusijoje veikia be priekaištų. Gaila, bet turime atsisveikinti su Sauliumi, kuris mus lydėjo didžiąją ekspedicijos dalį. Džiugu, jog jis pažada aplankyti Lietuvą artimiausiu metu. Vakarą pratęsiame rytinį gimtadienio „vakarėlį“, vis dėlto, žinome, kad ryt labai anksti keltis, todėl per ilgai neužsibūname.

2014.07.31

Žadintuvo skambutis – 4h. Prasideda kelionė atgal i Lietuvą. 7:30  Skrydis lėktuvu kertant 4ias laiko zonas iš Krasnojarsko į Maskvą. Dėl laiko skirtumų skrydis „tetrunka“ 1 valandą. 8:30 valandą mes jau Maskvoje. Rusijos sostinė mus pasitinka didžiulėmis automobilių spūstimis. Per dvi valandas vos įveikiame 10 kilometrų. Kaip ir išlydint, mus šiltai priima ambasadoje. Turime kuo pasidalinti su ambasados darbuotojais – tiek įspūdžiais, tiek nuotraukomis. Gauname keletą laisvų valandų pasivaikščiojimui po Maskvą, laiškų išsiuntimui artimiesiems.

Šį kartą nusprendžiame aplankyti naująjį Maskvos verslo centrą, nors Rusijos sostinėje 30 laipsnių karščio, laikas bėga itin smagiai. Vis dėlto, nepaisant tviskančių stiklinių daugiaaukščių ir šalia jų prisiparkavusių prabangių automobilių, tekantis drungnas Volgos vanduo sugrąžina į realybe ir imi suprasti, jog šioje šalyje problemos – apstu visaapimančių problemų ir vargubau ar jos bus artimiausiu metu išspręstos. Be to, rusiškas mentalitetas visu gražumu pasitinka bendraujant su žmonėmis, dirbančiais žemiausiose grandyse. Panašu, jog jie velniškai nepatenkinti gyvenimu. Mane dar kartą nustebina slaviškas grožio supratimas – visko kuo daugiau ir ryškiau…ypač veido srityje. Prisidažiusi moteris supermarketo kasoje. Kadangi gauname dalį bilietų kupeir dalį platzkarte, tenka demokratiškai traukti kortas, kas kur miegos. Deja, yra panelių, kurioms tenka „mėgautis“ naktimi platzkarte. Ak ta demokratija ir lygios teisės. Priešakis dar viena naktinė kelionė traukiniu.

Ryt Zigmo gimtadienis, kadangi rytoj visi norės grįžti į savo kasdienį gyvenimą (gal kiek pasikeitusį), jį sveikiname traukinio kavinėje – darkart skamba lietuviškos dainos, visi smagiai leidžiame laiką. Vis dėlto, suvokiu, jog tai turbūt paskutinė vakarienė su žmonėmis, kurie per šias savaites tapo kone šeima, tačiau rytoj, greičiausiai, bus paskutinis kartas kai dalį jų matai.

2014.08.01

Mus pažadina žinia per mikrofoną, skelbianti, kad greitai privažiuosime Baltarusijos – Lietuvos sieną. Pasų kontrolę pereiname be jokių kliūčių, dar trumpai pamiegame. Tuo tarpu merginos piešiasi veidus (juk mus pasitiks daugybė blyksinčių fotoaparatų), visi nekantrauja, dėliojame paskutinius štrichus, kokie akcentai kelionės metu buvo svarbiausi ir ką būtina ištransliuoti visuomenei. 7:58 traukinys pasiekia Vilniaus geležinkelio stotį. Išlipime iš traukinio ir grįžtame į realybę, kuri mus sups keletą ateinančių mėnesių. Mus pasitinka būrys žmonių, atėjusių pasitikti savo didvyrių, kelios dešimtys kamerų, žurnalistų. Jautresniems dalyviams per skruostus rieda ašaros, Andriui uždedamas ąžuolo vainikas, euforija apima visus dalyvius. Žinoma, tikėjomės sulaukti dėmesio, bet kaži ar apie tiek galėjome pasvajoti.

Jautiesi be proto svarbus, nesvarbu, jog tai truks tik akimirką, tačiau ši akimirka – Tavo. Viskas vyksta bėgte, juk 9val. turime būti prezidentūroje. Tad dalis žurnalistų klausimų lieka neatsakyti, nieko tokio, jie tam dar turės progų. Skubiai žingsniuojame į prezidentūra, ten mus akylai patikra apsauga. Pasidarome bendrą fotografiją su prezidente.

Pusryčiai prie vieno stalo su aukščiausiu valstybės pareigūnu. Nors aplinka itin oficiali, tačiau jaukūs pokalbiai suteikia laisvumo. Daugybė klausimų ir dar daugiau atsakymų. Prezidentė mus vaišina šilauogėmis iš savo rezidencijos kiemo. Po pusryčių kiekvienas turime galimybę pasidaryti asmeninę fotografiją su prezidente. Jaučiamės svarbiais. Deja, bet išėjus iš prezidentūros tenka atsisveikinti su ekspedicijos dalyviais, nors lupos žada nuolatinį bendravimą, tačiau sunku tikėti, jog visi ekspedicijos dalyviai dar kada susirinks į vieną vietą. Popietė. Grįžtu į kasdienybę. Suprantu, jog nuo dabar daugybę kartų reikės pasakoti Sibiro kelionės įspūdžius, matytus vaizdus bei išgirstas istorija ir atsakyti į klausimą „O kaip ten Sibire?“. Ir taip visus ateinančius metus. Ir visai dėl to nesigailiu – juk tai mūsų, MS’14 pareiga!

2014-07-16

Paskutinis vakaras namie. Neskubu krautis kuprinės. Apmąstymų metas. Tėveliai išvykę, tad namie esu vienas. Skamba lietuviškos melodijos – A. Kaniavos „Vėjas‘‘, Keistuolių teatro „Strazdas“ bei „Ten toli“. Juk svarbiausia man – ne draugų kiekybė, o kokybė. Tikiuosi Ten atrasti naujų draugų. Su visais jau atsisveikinau. Ačiū Jums už palaikymą, išsakytus  nuoširdžius žodžius bei mintis.

2014-07-17

Namus Nemuno gatvėje palieku valanda anksčiau, nei išvyksta autobusas. Kad galėčiau pereiti miestą. Taip, kaip tai darydavau aštuoniolika metų. Kelias, medžiai, namukai, gėlės – viskas rodos daug gražiau, nei bet kada prieš tai. Liūdna, bet bendraamžių nesutinku. Girdžiu tik vaikų darželiuose krykštaujančius mažylius ir matau šalikele tipenančius senolius. Miesto centras išpuoselėtas, žydi. Gera. Jauku. Sava.

Bilietas į Vilnių studentui kainuoja lygiai septyniolika litų. Kitas metais jau skaičiuosime viską eurais.  Išleistuvės į Sibirą prasideda šešioliktą valandą, Sostinės traukinių stotyje. Mokausi dainuoti:

„ Bet tiktai Tu nebaidyk

Ryto strazdo giesmininko

Tu tiktai paklausyk

Ne šiandien, tai rytoj

Jisai užgiedos – tik lauki“.

Pirmieji įspūdžiai traukinyje – spalvingi. Kur dėti kuprines, kur atsisėsti.  Bet ramina tai, kad mūsų komanda šauni! Tikiu, kad įveiksime visus sunkumus kartu.

 2014-07-18

Labas rytas, Maskva. Lygiai valanda iki išlipimo iš traukinio. Prausiamės ir šypsomės naujai dienai. Tikimės paskanauti bent gabalėlio Rusijos sostinės, nes devintą valandą vakaro jau sėsime į lėktuvą Krasnojarsko link.

Maskvos Gulago istorijos muziejuje matėme susipainiojusių siūlų ekspoziciją. Labai patiko šios ekspozicijos mintis – ji tarsi neša ir perduoda žinią apie tai, kaip jautėsi ištremti nekalti žmonės. Pagalvojau, kad šiais laikais žmogus, kad ir koks bebūtų laisvas, visvien gali jaustis panašiai. „Who is pulling the strings?‘‘ („Kas traukioja siūlus?“).

2014-07-19

Skrendant lėktuvu ir žvelgiant į Sibiro platybes mąsčiau, kad nieko panašaus nesu matęs. Didinga gamta verčia jaustis tave mažu, apima nevaldomas noras kuo greičiau atsidurti negyvenamoje gamtos platybėje. Žali miškai, pievos ir derlinga juoda žemė – puiki auginti grūdams ar užsiimti gyvulininkyste. Bet gal vasaros čia tam per trumpos?

Greitkelių infrastruktūra nenusileidžia Lietuvos keliams. Nuostabą kelia tik juodi dūmai, kylantys į mėlyną dangų vidury baltos dienos. Pirmieji sutikti žmonės šilti, draugiški ir norintys padėti. Šiandien mūsų komanda pirko įrankius darbui, maistą ir planavo darbus rytdienai. Tikimės, kad nelis.

2014-07-20

Šiandien – pirmoji emociškai ryškesnė diena. Kėlėmės anksti ir vietiniu transportu važiavome į pirmąsias kapines. Kelias duobėtas, o miestas ryte atrodė apsnūdęs ir kiek nesutvarkytas. Manau miestiečiai skiria daug mažiau jėgų estetiniam miesto vaizdui, negu Lietuvoje.

Kapinės − Lesosibirsko miesto pakraštyje.  Mikliai kibome į darbą ir po gero pusdienio jau galima buvo pažinti, kad čia lankytasi, būta žmonių. Keliavome į lentpjūvę parsinešti medienos kryžiui. Nors mūsų buvo gan daug, nešti vis tiek sekėsi sunkiai – toks tas rąstas buvo masyvus. Pirmą kartą maistą gaminome ant laužo. Buvo skanu. Skanu, kaip niekada prieš tai.  Vakare, nors ir jautėmės pavargę, prieš užmiegant dainavome lietuviškas dainas.

2014-07-21

Rytas. Šiandien grįžtame užbaigti gaminti kryžių. Keldami kryžių giedosime Lietuvos himną.

Kryžiaus aukštis keturi metrai ir aštuoniasdešimt septyni centimetrai. Šio kryžiaus didingumo bei sakralaus visa apimančio jausmo drauge giedant Tautišką giesmę iš širdies nusakyti tiesiog neįmanoma. Ne vienam komandos nariui riedėjo ašara. Jaučiu, kaip komanda stiprėja tiek dvasiškai, tiek psichologiškai. Rodos, kad nieko nėra neįmanoma.

2014-07-22

Šiltas ir saulėtas rytas. Komandos vadovas Arnoldas kėlė komandą švilpuku (na, jei visai tiksliai – jo spiegimu). Likus trisdešimčiai minučių iki išvykimo iš kultūros rūmų, kur buvome apsistoję, ėjome apžiūrėti bankrutuojančios medžio apdirbimo įmonės. Joje tada dirbo ir mūsų, lietuvių, tremtiniai.

Šią akimirką laukiame autobuso į Janiseiską.

Persikėlus per Jenisiejaus upę į dešinįjį krantą neturėjome vandens, o iki artimiausio – Potapovo – kaimelio buvo apie vienuolika kilometrų.  Pirmą kartą patyrėme nedidelį stresą.  Nuėjus gal šešetą kilometrų sustojo sunkvežimis ir paėmė tris mūsų maisto komandos narius. O po dar dviejų kilometrų pasisekė ir visai likusiai komandos daliai. Na, nors ir sėdėjome likusius kilometrus mažytėje priekaboje, susispaudę, bet jautėmės lyg patogiausiame autobuse.

Tai buvo pirmasis kartas, kada komanda patyrė žinių stoką. Trūko ir geriamo vandens. Ech, iškilo aikštėn ir trupinėlis nepasitenkinimo. Tačiau susipažinome su tremtinio žmona ir apžiūrėjome dar vienas kapines, į jas sugrįšime rytoj. Po ilgos ir varginančios dienos, suradus naują vietą navynei prie Zerenkos vingio ir jaukiai įsikūrus, visa komanda greitai nurimo. Išsipasakojimai prie laužo šviesos leidžia visiems patirti bei įsigilinti į kiekvieno jausmus. Pradedame suprasti vieni kitus iš pusės žodžio.

2014-07-23

Sutvarkėme dvi kapines, du kartus persikėlėme per Jenisėjų, pastatėme kryžių, tada nuvažiavome 150 km su autobusu. O dabar – dar įdomiau. Pastatėme visas šešias palapines likus penkioms minutėms iki audros. Pavyko visiškai susikalbėti vieniems su kitais. Persikėlus keltu visa komanda (15 narių su kuprinėmis) važiavome vietiniu autobusu. Na, autobuse, teisybės dėlei, nebuvo vietos atsisėsti net vietiniams. Iškritus tušonkei Tomas garsiai prasitarė: „Russkaja bania“!

Keliaujant tuos 150 km autobusu, aptarėme Iphone ir Ipod parametrus. Su Guoda susilažinome iš butelio gero vyno, kad „Misija Sibiras 2016“ komanda važiuos į misiją su „Google“ akiniais.

Po pirmųjų kartų maisto komandoje nuoširdžiai siūlau kiekvienam šios komandos nariui išbandyti ką nors naujo. Šiandien ryte, nešdamas žinią, kad reikia skubėti gaminti kryžių, daliai komandos narių, apie valandą prabėgiojau. Vietiniai gyventojai tikrai turės įspūdžių visiems metams, kalbėdami „apie lietuvį su raudonais šortais, bėgiojantį aplink kaimą“ ir ieškantį kitų mūsų komandos vyrų. Visų sutiktų klausinėjau, kur jie gamina kryžių? Įsitikinau ir vietinio posakio tikrumu: „kuo mažiau žinai, tuo ramiau miegi“.

2014-07-24

Nakčiai buvome apsistoję prie Jenisėjaus ir Angaros santakos. Neįtikėtinas vaizdas. Vos pramerkę akis išsimaudėme Angaros upėje ir, išsitiesę ant kilimėlio prie pusryčių laužo, deginomės saulėje. Pateiktas skundas maisto komandai, kad mes nepjaustome dešros ir batono. Gavome užduotį su Andriumi ir Tomu rasti geriamo vandens miestelyje. Šiandien vakare jau tikimės rasti kitą vietą nakvynei.

Sutvarkėme dar vienas kapines. Klausėmės vietos tremtinių dukros pasakojimo apie tai, kaip ji su Mama buvo grįžusi į Ukrainą ir pragyveno ten penkiolika metų.Tačiau sugrįžo atgal į Sibirą ir niekur kitur daugiau negyventų. Stebėjausi, kaip gražiai sutvarkytas namas. O Jiems tai tik „sodo namelis“.

Nuėję 10,5 km suradome vietą stovyklai. Nenusakomo grožio kalva prie Jenisėjaus, apie penkiasdešimt metrų aukščio. Jenisėjaus plotis šioje vietoje apie pusantro kilometro.

2014-07-25

Vakar su Oskaru lyjant gaminome vakarienę. Budėti naktį nereikėjo. Komandos nariai pakaitomis saugojo mus nuo meškų. Kartais prie tavęs budint kimba miegas? Užvirink ir išpilstyk vandenį į butelius, tada tikrai neužmigsi! Iš stovyklos išeiname dešimtą ryte. Mūsų tikslas – nueiti dvidešimt kilometrų.

NB! „Jenisėjus keičia bangų kryptį priklausomai nuo vėjo.‘‘

Nuėjome keturiolika kilometrų! Jei skaičiuotume ir kalnų aukštį, susidarytų visi aštuoniolika! Mūsų komandą vadinu „Dream team“. Įveikus sunkią atkarpą – upę ar tarpeklį – reikalauju iš kiekvieno komandos nario apkabinimo. Žvelgiu nuo penkiasdešimties metrų aukščio kalnų, šalia miškai. Čia nesimato nė lopinėlio civilizacijos, iki artimiausio miestelio koks keturiasdešimt kilometrų. Šių vaizdų žodžiais nenusakysi.

2014-07-26

Atsikėlėme šiandien labai vėlai – 8.30 ryto. Rūkas. Ir pati naktis buvo daug vėsesnė. Tikriausiai todėl, kad miegojome šalia upės kranto. Tikimės surasti (o gal iš naujo atrasti?) išnykusį kaimą, esantį už keleto kilometrų nuo stovyklavietės. Kitas mūsų tikslas – nueiti septynioliką kilometrų iki kito artimiausio miestelio. Ten jau tikimės rasti gyventojų.

Šiandien įvyko lūžis – viena iš svajonių – įgyvendinta ! Pajutome Tikrąjį Sibirą. Trys dienos be civilizacijos. Tik gamta, mūsų komanda ir baimė sutikti piktą laukinę mešką. Jau pasiekus mūsų pagrindinį tikslą – Zacharovkos kaimą, komandos vadovas atskleidė tikrąjį atstumą, kurį įveikėme – tai buvo visi 45 km! Vietiniai sakė, kad pereiti šios miško atkarpos neįmanoma. Na, mes padarėme tai, kas buvo neįmanoma! Iš džiaugsmo bėgu keliu, prieš tai visus stipriai apkabinęs. Nors kojos fiziškai jau vos bepajuda. Savo stovyklą su laužaviete įkūrėme prie Jenisėjaus upės, ant kalno, šalia miestelio.

2014-07-27     

Šiandien rašiau tris laiškus. Vieną jų – sau. Minčių lavina apie ateities planus neleido atsikvėpti. Šį rytą gražiai sutvarkėme dešimt kapų, atstatėme Zacharovkos kapinėse nuvirtusius kryžius. Sukalbėjome maldą. Su komanda pasidžiaugėme vietinio sunkvežimio galingumu, važiuojant nepravažiuojamais taigos keliais. Įsikūrėme tą vakarą prie upės, saloje.

2014-07-28

Sutvarkėme šalia esančiass kapines, po pietų susitikome su rajono administracija. Taip pat aplankėme lietuvių tremtinį Algį. Jo šeimos istorija gniaužia kvapą. Algio tėvai ir jis su broliu buvo ištremti medžio kirtimo darbams.

2014-07-29

Vietinės lietuvių bendruomenės ypač tremtinio Sauliaus dėka buvo pagaminti du metaliniai kryžiai, kuriuos pastatėme Momotovo kaime. Kunigai atliko visas apeigas ir pašventino kapines. Ore pakili nuotaika atlikus prasmingą darbą.

2014-07-30

Diena Krasnojarske prabėgo labai greitai. Saulius suorganizavo puikią ekskursiją, kurios metu susipažinome su Krasnojarsko miestu.

2014-07-31

Oi, kaip sunku vėl grįžti į civilizaciją! Beveik tris valandas sėdėjome mašinų spūstyje autostradoje Maskvoje. Ambasadoje supažindino su aktualiausiomis politikos naujienomis.

2014-08-01

Grįžimas į namus. Traukinys, monotoniškas geležinių ratų dunksėjimas. Kelias atgal namo… O kiek taip sugrįžo JŲ..?

Mintyse sukasi Tomo Šerno išsakyta mintis: „Savo Pasaulio vaizdinį išlaikyti kitų akivaizdoje ir bandyti daryti gera yra gana sunku. Ir visas pasaulis tai žino.‘‘

Liepos 17 d.

Pirmoji ekspedicijos diena jau beveik baigėsi. Guliu susirangiusi antro aukšto lovoje, traukinyje, kuris rieda į Maskvą. Mintyse tik nerimas dėl rytojaus ir kartu didelis nuovargis. Nuo ryto prasidėjęs išvažiavimo „maratonas“ pagaliau baigtas. Daug fotoaparato blyksčių, žurnalistų klausimų, kamerų šviesu, kurios išsekino ne tik mane, bet ir mano bendražygius. Todėl šis įsėdimas į traukinį tartum  ne tik  kelionės pradžia, bet ir pabėgimas nuo priešekspedicinio laikotarpio. Keistas jausmas mano širdyje, kad pagaliau tai, kas buvo taip laukta – prasideda.

Jau pakankamai pabendravome su dalyviais. Kol kas viskas taip nedrąsu ir neaišku. Šie žmonės nepaprastai įdomūs, daug siekiantys ir ambicingi. Džiaugiusi, kad esu  šios komandos dalis. Rytoj pamatysime Maskvą. Smalsu kas musu laukia ir ką žada ši ekspedicija. Akys iš nuovargio merkiasi, todėl dedu dienoraštį į šalį.

Liepos 18 d.

Septynios valandos ryto. Jau beveik pasiekėme Maskvą. Nepatogi naktis ir miegojimas „budriai“, nes kažkaip reikėjo sugebėti neiškristi iššantro aukšto lovos. Kaip Arnoldas eidamas pro mane pasakė, net palapinėje būtų buvę patogiau. Nekantriai laukiu, kol sustos traukinys, širdis tartum virpa nuo didelio noro suprasti, kas ta didingoji Maskva.

Jau skrendame į Krasnojarską. Visą dieną praleidome Maskvoje. Net nežinau, ar galiu pasakyti, kad tikėjausi to, ką  išvydau. Galbut grįždami šį miesta pamatysime kitaip? Tai ką atsimenu labiausiai,- baugina: sargybos pasikeitimas prie amžinosios ugnies.  Esu mačiusi ir ne kartą. – pasikeitimą Prahoje, Londone, bet visa tai atrodė  kiek kitaip. Galbūt labiau skirta žmonėms? O, čia Maskvoje, sargybiniai kitokie,  jie tartum supranta, kad jų darbas jiems svarbiau už gyvenimą. Šiltas lietuvių ambasados pasitikimas, ir rūpestis visą dieną. Dušas atgaivino, nes kelias savaites taip gali ir nepasisekti.  Kai nusileisime į Krasnojarską ir pasuksime laikrodį keturias valandas į priekį, važiuosime į Lesosibirską. Bus sunku, bet vis dėlto su dideliu smalsumu laukiu kelionės pradžios.

Liepos 19 d.

Laikas tartum susimaišė. Ilgas skrydis lėktuvu ir keturių valandų pasukimas į priekį. Pro lėktuvo langą matyti miškai ir didžiulis Krasnojarsko miestas. Oro uostas kelis kartus didesnis už Vilniaus. Ilgai laukėme bagažo. Išsipakavus kuprines mus pasitiko ten gyvenantys lietuviai. Jie mums parūpino autobusą, kuriuo keturias valandas valandas važiavome iki Lesosibirsko. Saulius, tremtinys, vyko kartu su savo anuku Antanu, ir kartu prašė mūsų pamokyti jį lietuviškai.

Šiame miestelyje, kuriame gyvena 60 tūkstančių gyventojų, buvome perspėti geriau nepasakoti, kokiu tikslu atvykome, nes galime būti sutikti nelabai svetingai. Todėl kartosime, kad esame turistai. Apsigyvenome vieninteliame miestelyje esančiame viešbutyje – Kedras. Ilgai klajojome, kol radome maisto, nes miestelyje niekur neveikė elektra. Papietavę keliavome ilsėtis, o likusi komanda pirkti reikmenų rytojaus darbams.

Liepos 20 d.

Diena pilna įspūdžių, labai sunku užmigti. Atsikėlėme 7 val. ryte. Kol „maisto ruošimo“ komanda gamino pusryčius  gavau pareigą visus pakelti.  Keistas jausmas, kai visi neturime telefonų ir nežinome, kiek valandų, todėl esame priklausomi vieni nuo kitų. Po beldimo į vienas duris pabudo ir kiti, pradėjome krautis daiktus, ruoštis pusryčiams ir kelionei.

Pavalgę pajudėjome link kapinių vietos.  Vykome mažu Lesosibirsko autobusiuku, kuriuo kelionė kainuoja 15 rublių. Autobuso konduktorė su pilna burna auksinių dantų su mumis atsisveikino garsiai rėkdama „lapatai“, kas visiems mums sukėlė daug juoko ir 13-to autobuso numerį atsiminsime ilgai.

Atvažiavome iki tikslo – pirmųjų kapinių. Viskas apžėlę dideliais žolynais, kryžiai išvartyti, tvorelės sugriuvusios – sunku patikėti, kad tai lietuvių kapai. Tiksliai nežinojome nuo ko pradėti, bet Arnoldui „tarus žodį“ ėmėmės darbo. Pradėjome rauti žoles, valyti paminklus. Vaikinai genėjo medžius, statė tvoreles ir kryžius. Tik vienas dalykas erzino – uodai. Pagaliau panaudojome atsivežtus tinkliukus ir aiškiai buvo matyti, – mums jų prireiks visą kelionę.  Pirmą valandą, kol maisto ruošimo komanda gamino pietus keliese  pajudėjome link lentpjūvės.  Ilgas kelias spiginant saulei, tol  kol pasiekėme reikiamą vietą.  Tikėjausi visai ne to:  man su Egle (kadangi kelyje link lenkpjūvės buvome tik dviese panelės)  buvo baugu ir nemalonu. Ši lentpjūvė labai didėlė ir joje tikrai daug dirbančių vyrų, kurie, aiškai matyti, kad dirba nelegaliai ir, turbūt, yra ne vietiniai.  Užėję į vidų vaikinai patyrė nedidelį šoką, – pamatė, kad Arnoldas užsakė 6m. ilgio medieną.  Akivaizdu, kad šį milžinišką rąstą nešti  bus nepaprastai sunku.  Arnoldui pavyko išaiškinti, kad mums  reikai plonesnio, todėl su prietaisais buvo nupjautos kelios dalys ir jis gavosi vos vos mažesnis.  Tai, ką mačiau lentpjūvėje, man  atskleidė tikrąjį Sibirą. Gaila, kad nepavyko nieko  nufilmuoti, nes darbuotojai griežtai uždraudė trauktis kameras.  Kelionė atgal truko labai ilgai, nes kiekvienam vaikinui teko nešti tikrai sunkų svorį, dažnai stojome, kad jie nors kiek pailsėtų.

Pavalgę pietus visi ėmėmės savų darbų.  Vieni pasiliko prie kryžiaus gamybos, o mes keliese su Arnoldu pajudėjome  pagrindinių Lesosibirsko kapinių link, turėjome tikslą surasti lietuvių kapus. Vaizdas mus pribloškė.  Kapinės dviejų kilometrų ilgio, apleistos,  nėra jokio praėjimo tarp kapų. Tada tikrai įsitikinau, kad rusai visai nesirūpina savo artimųjų kapeliais (teko pačiai praeiti pro vasario mėnesį mirusio žmogaus kapą, kuris, aiškiai matės, nėsyk nebuvo lankytas nuo palaidojimo dienos). Tiek daug ryškių dirbtinių gėlių, nepaprastai daug apžėlusių kapų, įvariaspalviai paminklai su priklijuotom žmonių nuotraukom, – visai kitaip nei Lietuvoje.  Mums pavyko rasti kelių tremtinių kapus, juos sutvarkėme ir grįžome atgal į mūsų tvarkomas kapinaites.  Susikrovėme daiktus, užgesinome laužą ir pajudėjome link šiandienos miegojimo vietos, – naktį praleisime Lesosibirsko kultūros namuose.

Liepos 21 d.

Nuo pat ryto dirbome  tose pačiose kapinėse ir tęsėme savo pradėtą darbą. Vaikinai gamino kryžių: nepaprastai sunku dirbti ant tvieskiančios saulės ir dar šalia besikurenant laužui. Kartais, kai ten nueidavome girdėdavome ginčus dėl kryžiaus gamybos. Bet vėliau jie puikiai pasiskirstė darbus ir išsprendė savo nesutarimus.  Aš su Andrium, Guoda, Tomu, Laura ir Viktorija dirbome kapinėse. Šveitėme su gremžtukais tvoreles ir paminklus, o vėliau kiekvieną dažėme juodais dažais.  Netikėjau, kad tai toks ilgas darbas. Iš pradžių atrodė, kad tai tik dažymas, bet kai tenka šepetuku brūkštelti per kiekvieną tvorelės lopinėlį, kuris išmargintas įvairiais raštais,  supranti, kiek tai reikalauja kruopštumo, kantrybės ir laiko.  Iki pietų nudažėme tik šešis kapus, pradėjome nerimauti, kad iki vakaro galime nespėti.  Mums bedirbant į kapines užsuko pagyvenusi moteris su anūke. Pagalvojome, kad vietinė. Bet, kai ji pradėjo mus kalbinti, suprantome, kad susipažinome su lietuvių tremtine.  Ji truputėlį mokėjo lietuvių kalbą, bet  matėsi, kad ilgą laiką neturėjusi  progos ja kalbėti.  Išsiaiškinome, kad ji gimė Sibire ir čia gyvena jau visą savo gyvenimą.  Palydėjau ją iki vietos, kur vaikinai gamino kryžių. Paklausiau apie mamą.  Iš akių moteriai  pabiro ašaros.  Sunku guosti žmogų, kuri pažįsti vos kelias minutes, bet buvo sunku matyti jos skausmą.  Mamytė mirė vos prieš tris metus ir buvo palaidota Lesosibirsko  kapinėse. Tai buvo paskutinis žmogus, su kuriuo ji galėjusi šnekėti lietuviškai. Palikau tremtinę pas vaikinus ir grįžau prie darbo. Pagausėjo mūsų dažytojų gretos, todėl ir darbas vyko greičiau. Su Tomu ir Andriumi dainavome įvairias tautines dainas ir smagiai šnekėjomės, – daug smagiau  ir greičiau darbuotis! Apie septintą valandą vakaro darbai pagaliau buvo baigti. Zigmas iškasė metro gylio duobę kryžiui.  Visi nešėme kryžių iki statymo vietos. Labai iškilminga ceremonija. Gal buvo kiek per daug pompastikos, gal visą tai užsitęsė per ilgai, bet mes stengėmes kelias dienas ir dabar jau galime džiaugis savo prasmingu darbu. Vaikinams pastačius kryžių Andrius tarė puikią sveikinimo kalbą, širdis virpėjo jo besiklausant, smagu savo komandoje turėti žmogų, kuris apdovanotas tokia nepaprasta kalbos  dovana. Sukalbėjome maldą ir sugiedojome Lietuvos Respublikos himną. Iš namų atsivežėme vieną kilogramą tulpių ir keletą  jų įsodinome į žemę prie kryžiaus. Tai tik penkta ekspedicijos diena, bet aš jau džiaugiuosi mūsų darbu. Lesosibirsko kapinės ganėtinai didelės, jeigu įvertinsime ten palaidotų lietuvių skaičių ir mes per šias dienas tikrai atlikome didelį darbą pagerbdami jų atminimą.

Liepos 22 d.

Labai nerami naktis, dažnai prabusdavau dėl karščio ir dėl garsų salėje. Sunku miegoti patalpoje su dar 14 žmonių, vis galvojau, kad pasiilgau gamtos ir tyro oro. Atsikėlę, pavalgėme pusryčius ir susikrovėme daiktus, o jų ten buvo tikrai daug, visgi gyvenome Kultūros namų salėje net kelias dienas. Įsėdome į autobusą, kuris mus atvežė iki stoties. Ten laukėme, kol atvyks kitas autobusas, kuris mus veš iki kelto. Pergrūstas vietinių gyventojų, todėl mums labai pasisekė, kad gavome vietos, kur atsisėsti. Kelios valandos kelio ir pagaliau pasiekėme keltą. Keliamės per Jenisiejų! Nelabai supratau kur mes vykstame, komandoje jau vyrauja nedidelis chaosas, sunku susigaudyti. Išlipome. Pamačius tuos vaizdus, pasidarė aišku, čia tas Sibiras, kurio mes dar nematėme. Žmonės nekalbūs, iki Patapovo miestelio, kuris buvo šiandienos tikslas apie 20 kilometrų kelio, tačiau transporto neturime. Pasiekėme parduotuvę: kilo daug ginčų dėl vandens, jo neturėjome ir supratome, kad tai ką nusipirkome teks taupyti, o ir jo nešimą reikia pasiskistyti.. Ilgas kelias „kepinant“ saulei, ir vos tik keliu pravažiuojant mašinai didelė viltis: o gal ji sustos ir mus paveš. Bet –  ne! Vieni veža degalus, kiti neturi vietos, o dar kiti  pamatę tokią didelę žmonių grupę išsigandę, išvis nestoja. Po septynių kilometrų kelio mums pasisekė, sustojo mašina ir pasiimė Oskarą, Juliją ir Guodą. Pagal planą jie pasieks miestelį, suras parduotuvę, o mes žingsniuojame toliau. Dar už kelių kilometrų stabtelėjus kitai mašinai su priekaba pasisekė ir mums. Tokios kelionės dar niekada neturėjau! 12 žmonių su tokiom sunkiom kuprinėm į vieną priekabą, buvo baisu dėl vaikinų sėdinčių ant bortelio, kad iškris, bet viskas baigės gerai ir pasiekę Patopovo miestelį sustojome prie tremtinės Veros namų. Jos gyvenimo istorija kitokia: ji atvažiavo į Sibirą paskui vyrą, kuris buvo tremtinys. Čia pragyveno visą savo gyvenimą, sukūrė šeimą ir dabar gyvena šiam mažam miestelyje.

Namai labai tvarkingi, o lauke pilna nuostabiai žydinčių gėlių. Paklausėme dėl jų, ir gavome šypseną sukėlusį atsakymą :“Aš gi lietuvė, gėlės mano atmintyje įstrigusios nuo vaikystės“. Atsisveikinę su tremtine pasiekėme kapines, apsižvalgėme ir pradėjome ieškoti nakvynės vietos. Kiek čia uodų, jų keliamas garsas tartum jau įsiskverbė į mane. Nuotaika pakėlė galimybė išsimaudyti rusiškoje pirtyje, o vėliau ilgai nuoširdi vakaronė prie laužo su komandos nariais.

Liepos 23 d.

Su Julija atsikėlėme puse septynių, kad spėtume išvirti pusryčius.  Gytis pakūrė laužą. Ėmėmė virti košę. Po nakties palapinėje prasibudinti buvo nelengva. Bet išsimiegojau tikrai geriau nei bučiau miegojusi mokykoje ant grindų. Pavalgėme avižinės košės su razinomis ir pajudėjome link kapinių.  Turėjome gana smarkiai suktis, kad spėtume viską sutvarkyti iki  pirmos valandos dienos.   Vaikinai buvo Patapovo miestelio lentpjūvėje. Nemokamai gavo medienos, išsipjovė, nusiobliavo ir nusidažė kryžių.  Jis nebuvo toks didingas kaip pirmasis, bet tas jo paprastumas man buvo daug mielesnis širdžiai. Pastatę kryžių, sukalbėję maldą bei sugiedoję Lietuvos Respublikos himną, grįžome valgyti pietų ir susikrauti likusių daiktų. Du kartus persikėlėme per Jenisiejų su tikslu pasiekti Strielkos miestelį. Persikėlę neturėjome transporto, kaip ten nuvykti. Tačiau Arnoldui  pavyko susitarti, kad leistų mums važiuoti jau pergrūstu vietiniu autobusu.  Kelionė pareikalavo daug mūsų prakaito ir ištvermės, o kartu paliko didelę nuostabą vietinių akyse. Autobusiukas buvo pergrūstas žmonių ir mūsų komandoje teko stovėti kaip telpam, kaip tikroje rusiškoje pirtyje.  Pavažiavę penkis kilometrus išlipome prie kapinių. Arnodas su keliais vaikinais išėjo ieškoti nakvynės vietos, o mes likome tvarkyti kapų. Viskas apžėlę, masės uodų, bet puikiai susitvarkę su užduotimi sėdome į vietinių mašinas ir jie mus atvežė iki nakvynės vietos.  Vos tik išlipome aiškiai supratome, kad kils audra. Turėjome vos kelias minutes pastatyti palapines.

Tuo metu atsiskleidė tikroji komanda. Žaibai, didžiulis vėjas ir sumaištis, nes pasirodo, ne visos palapinės turėjo kuoliukus.  Bet mes puikiai susitvarkėme su užduotimi. Sunkiausia buvo, kai vienos palapinės pastatyti nepavyko. Todėl aš su Viktorija lindome iš palapinės ir kantriai pabaigėme darbą. Antraip būtume likę be vienos palapinės, nes nebaigtą statyti būtų nunešusi audra.  Aš, Laura, Julija ir Tomas sulindome į vieną palapinę. Tą vakarą likome be vakarienės. Mums pasisekė, kad savo palapinėje turėjome sausainių. Pralaukėme audrą, susitvarkėme ir nuėjome miegoti.

Liepos 24 d.

Atsikėlėme anksti ryte su nuostabiu vaizdu prieš akis. Arnoldas leido pailsėti iki pirmos valandos dienos. Išsimaudėme Angaros ir Jenisėjaus upių santakoje.  Vanduo toks šiltas, – tikras malonumas po buvusių darbų. Pailsėjome, pavalgėme, susikrovėme daiktus ir pasileidome į kelią.   Beeinant dar sutvarkėme keturis lietuvių kapelius Strielkos kapinėse, o tada į trasą! Arnoldo planas paprastas:keturiasdešimt kilometrų palei Jenisėjų per dvi-tris dienas. Po vietinų gąsdinimų, kad miškuose yra meškų ir gyvačių bei sakymų, kad esame išprotėję, pradėjome žygį.  Prieš kelionę nusipirkus maisto keturioms dienoms kuprinės pasunkėjo dar penkiais kilogramais. Eiti nelengva: visą laiką koja krypsta 45 laipsnių kampu, o sunki kuprinė sveria į šoną. Bet kokie vaizdai! Didingi kalnai, uolos ir šalia tekantis Jenisėjus.  Kelyje netrūko dainų ir šūksnių bei švilpuko garso, nes tai buvo vienintelis būdas, kaip galėjome apsisaugoti nuo meškų.

Apie dvidešimtą valandą vakaro jau buvome praėję dešimt kilometrų pagal žemėlapį. Sustojome nuostabioje vietoje ant labai aukšto kalno. Tik bėda, kad neturėjome vandens. Mūsų džiaugsmui, vaikinai surado šaltinį, pasikūrėme laužą, pavalgėme vakarienę ir su daug juokų keliavome miegoti. Vaikinų naktis laukė sunkesnė nei mūsų: pasiskirstę poromis turėjo po dvi valandas naktį budėti prie laužo, nes meškų baimė buvo vis dar išlikusi.

Liepos 25 d.

Atsikėlėme su Julija šeštą valandą ryte, kad spėtume išvirti pusryčius. Vaikinai naktį budėjo kas dvi valandas. Taip bent kažkiek buvome nuraminti dėl meškų užklydimo. Meškos ir jų baimė mūsų ekspedicos komandai kėlė ne tik nerimo, bet ir daug juoko. Tokie palyginimai, kad meška išlys iš po žemių ar užlips uola, jau tapo įprasti.  Pavalgėme pusryčius, susikrovėme kuprines,  susidėjome palapines ir pasiruošėme žygiui.

Eiti labai sunku. Tose vietose, žmonės, turbūt, nėra vaikščioję. Vien uolos bei nepaprasto statumo kalnai. Tie, kurie žadėjo, kad Sibirui fizinės ištvermės nereikia, gali atsiimti savo žodžius. Bandomasis žygis  šiandienos žygiavimu lyg akmenukas jūroje.  Jau ką vien reiškia 18 kg kuprinė ant mano pečių, kuri lipant stačiu kalnu verčia mane atgal.  Uodai tapo jau nebe naujiena. Ir jų spiečiai jau nebe tokie erzinantys.

Pati sunkiausia žygio diena baigėsi įsikūrimu ir palapinių pasistatymu prie Jenisiejaus upės. Rytoj žygis bus lengvesnis, nors kilometrų laukia beveik 20, bet jie tikrai nebus tokie, kokius nužingsniavome šiandien.

Liepos 26 d.

Su Julija vėl kėlėmės šeštą valandą rytą. Šį kartą košės virimas buvo kiek linksmesnis, nes nepaskirstėme kruopų ir teko virti per kelis puodus. O ir komandai teko valgyti skirtingą košę. Vaikinams be laikrodžių budėti buvo labai sunku, todėl jie pakėlė mus vėliau, nes susimaišė laike. Po pusryčių  susikrovę kuprines tęsėme žygį. Iš pat pradžių tapo aišku, kad šįkart žygiuoti kalnais nebereikės.  Kelias gerokai lygesnis, tik su daugiau žolių ir upelių bei bauginančiai meškų išmindžiotų vietų.  Eiti lengviau, kojos įgavusios paspirtį ir tie likę dvidešimt kilometrų nebeatrodo tokie ilgi.  Tačiau vis dar išlikusi meškų baimė, todėl dainos ir šūksniai nenutilo visą kelią. Komandos nariai jau tapo kaip šeima, sunku patikėti, kad susipažinome vos prieš 10 dienų.

Vakare pasiekėme Zacharenkos miestelį. Pasistatėme palapines bei pririnkome šakų laužui. Pasiskirstėme: vieni liko stovyklavietėje gaminti vakarienės, kiti ieškoti vietinės parduotuvės, o dar kiti su vietiniais gyventojais  išėjo paimti žuvies.  Radome parduotuvę, kuri buvo uždaryta.  Pradėjome belstis į vidų, nes žinojome, kad Sibiro kaimuose parduotuvės neturi darbo laiko. O ši, kaip tik buvo įsikūrusi gyvenamojo namo viduje. Po dešimties minučių beldimosi išlindo pagyvenusi moteris ir ėmė mūsų atsiprašinėti, kad taip ilgai (23 val.) vakaro neatidarė durų.  Kai įėjome į parduotuvės vidų likome didžiai nustebę: mažam kambarėlyje vos trys lentynos ir kiekvieno produkto vos po vieną vienetą.  Pačiai pardavėjai, turbūt, buvome didžiulis džiaugsmas, nes išpirkome didelę dalį parduotuvės priekių.  Grįžome į stovyklavietę, pavalgėme vakarienei įprastus makaronus su „tušonka“, pasėdėjome prie laužo ir ėjome miegoti.

Liepos 27 d.

Atsikėliau pati pirmoji. Palapinėje buvo labai karšta, todėl nusprendžiau lįsti lauk. Sutvarkiau stovyklavietę ir prinešiau malkų. Vėliau atsikėlus Arnoldui pakūrėme laužą ir uždėjome vandenį arbatai. Po pusryčių pajudėjome į vietines kapinaites. Žinojome, jog ten palaidota nemažai lietuvių.  Šį kartą buvome devyniese ir labai operatyviai darbavomės. Daug kryžių mėtėsi už kapų ribų, todėl juos įkalėme iš naujo. Pastatę pagrindinį kryžių per pietus grįžome į stovyklavietę. Labai apsidžiaugėme, nes iš vietinės gyventojos gavome kvietimą išsimaudyti pirtyje. Rusiškos pirtys, labai panašios į lietuviškas kaimo pirtis.  Įkaitintos iki nedidelės temperatūros su keliais karšto ir šalto vandens kibirais. Išsimaudę pavalgėme pietus ir pradėjome pakuotis daiktus likusiai šiandienos kelionei. Žinojome, jeigu nerasime transporto teks patiems eiti dar dvidešimt kilometrų. Bet šį kartą mums pasisekė! Vietiniai gyventojai sutiko mus pavežti su miškovežiu, kitaip dar vadinamu „krazu“. Kokia kelionė! Pirmą kartą gyvenime teko važiuoti su rąstus vežančia mašina. Daug emocijų ir šūksnių, kas labai nustebino vietinį vairuotoją, nes Sibiro kaimuose tokia transporto priemonė įprasta. Dvidešimt kilometrų važiavome valandą laiko, kadangi teko pervažiuoti kelias upes ir didžiulius purvynus.  Išlipę iš „krazo“ paėjome mažą kelio nuotolį ir radome stovyklavietę.

Esame Momotovo miestelyje. Ir pirmą kartą ekspedicijos metu čia nėra uodų!  Mums beliko sutvarkyti kelias likusias kapines ir didysis kelionės tikslas bus pasiektas.  Džiugu, kad mes įveikėme tokį didelį kelią savo jėgomis. Kad ir kaip buvo sunku, bet žygiuoti su šia nuostabia komanda buvo nepaprastas potyris.

Liepos 28 d.

Pabudome anksti ryte. Šiandienos planas kapinės Momotove. Ėjome devyniese ir labai greitai viską sutvarkėme. Paprastas pastebėjimas, – kuo mažiau žmonių tvarko, tuo greičiau darbuojamės.  Galbūt dėl to, nes visi labiau susikaupę, mažiau blaškymosi, susikoncentravę ties vienu tikslu.   Sutvarkę kapus, o jų ten buvo net penkiolika, grįžome valgyti pietų. Po jų miestelio atstovai mūsų laukė rajono centre. Su „žiguliu“ nuvažiavome iki kelto, persikėlę atvykome į Kazačinskaja miestelį.  Ten susipažinome su Gintaru: jo tėvas lietuvis, tremtinys, ištremtas 1948 metais, gegužės mėnesį ir iki šiol gyvena Sibire. Gintaras lietuviškai nekalba, bet nepaprastai myli Lietuvą. Jo mašinos numeriai papuošti Lietuviška vėliava, ant galvos užsidėjęs  kepurę su Lietuvos trispalve, o mašinoje jis besididžiuodamas parodė bent 4 lietuviškos muzikos kompaktus. Iš pradžių vykome į rusišką cerkvę, kurioje popas didžiam moterų nustebimui, leido eiti mums neužsidengus plaukų. Vėliau važiavome į meno dirbinių dirbtuves.  Mėlynam name įsikūrusioje dirbtuvėje žmonės savo rankomis gamino dirbinius iš medžio. Pavalgę pietus vykome pas tremtinio Gintaro tėvus. Išklausėme graudžią jo tėvelio įstoriją. Žiūrėdama į šį 78 metų vyrą, supratau, kad jo gyvenimas būtų susiklostęs visai kitaip, jeigu jo vienuolikmečio nebūtų išvežę iš Lietuvos.  Jam teko patirti sunkų gyvenimą Sibire. Ir jo galvoje likę tik keli atsiminimai iš vaikystės, nes visgi jam nereikėjo spręsti rimtų šeimos reikalų.  Maisto (duonos) gaudavo 800g per dieną dirbantis žmogus, o 200g nedirbantis žmogus.  Jo tėvai skaldydavo malkas garlaiviams. Jis pats nuo trylikos metų ėjo į profesinę mokyklą, suaugęs vedė rusę žmoną buriatę. Keturis kartus jam teko grįžti į Lietuvą, bet kadagi ten darbo negavo ir įsikurti nepavyko, grįžo į Sibirą. To žmogaus akyse matėsi didelis Lietuvos ilgesys ir kartu supratimas, kad jis gyvena Rusijoje ir čia jo likusi lemtis. Po apsilankymo pas tremtinį persikėlėme keltu per Jenisėjų ir grįžome į stovyklavietę. Emocingą nuotaką vainikavo vakarienė, dainos, pašnekesiai ir supratimas, kad ekspedicija jau beveik baigėsi ir šiandien praleidome paskutinę naktį palapinėse.

Liepos 29 d.

Prabudau septintą valandą ryte su garsiais Tomo šūkavimais „žadintuvas“. Susikrovę palapines pajudėjome link kapinių. Ten mūsų laukė kunigas ir tremtinys Saulius, kurie buvo užsakę du metalinius kryžius. Vaikinai iškasė duobę bei įstatė kryžių. Pasodinome 23 tulpes. Sugiedoję Lietuvos Respublikos himną pagerbėme mirusius tylos minute.  Gera buvo matyti, kad šis metalinis kryžius čia stovės dar ilgai.  O kapai, kuriuos sutvarkėme nebeatrodė kaip laukinė pieva. Vėliau vėl sėdome į mikroautobusus ir važiavome į šalia esančias kitas kapines.  Ten darbo buvo mažiau, bet mūsų pagrindinis tikslas, – tvorelės. Tvorelių sukalimas ir vieno metalinio kryžiaus atstatymas. Kunigas ir čia pašventino kryžių ir davė mums visiems ant kapelių paminklų užkabinti po rožančių. Tai buvo paskutinės mūsų kapinės Sibire.  Iš viso jų sutvarkėme devynias, kapų – daugiau negu šimtą, pastatėme du medinius ir du metalinius kryžius.

Susikrovę daiktus paskutinį kartą persikėlėme per Jenisiejų. Vėl važiavome į Kazačinskaja miesto seniūniją valgyti pietų. Po jų vieni komandos nariai išėjo pas tremtinį Merkį ir padovanojo jam Lietuvos vėliavą, kurią mes su savimi vežiojomės visą ekspediciją.  Senukas labai susigraudino ir negalėjo patikėti tai, ką mes jam dovanojome.   Vėliau mūsų laukė ilga kelionė iki Krasnajarsko ir pagaliau pasiekėmė hostelį, kuriame šiandien nakvosime.

Liepos 30 d.

Atsikėlėme anksti. Pasveikinę Gytį su gimtadieniu išsiruošėme į tremtinio Sauliaus mums suorganizuotą ekskursiją po Krasnojarską. Miesto senamiestis, toks kokio ir tikėjausi. Daug akmeninių skulptūrų, vaizduojančių Rusijos gyvenimą, dulkėtos gatvės ir nelabai patenkinti žmonės. Oras bjaurus. Prieššpat pietus mus priimė centrinėje bibliotekoje, o vėliau vykome apžiūrėti hidroelektrinės, bei kėlėmės keltu slidinėjimo trasoje. Nuostabūs gamtos vaizdai, kuriuos tikiu atsiminsiu visą gyvenimą. Tai tai kas bent trumpam Sibirą paverčia gražiu akiai. Jau jaučiu, kad ekspedicija baigiasi. Liūdna tai suvokti, bet kartu suprantu,  kad viskas turi pradžią ir pabaigą.

Liepos 31 d.

Miegojome vos kelias valandas, ketvirtą ryto pajudėjome link oro uosto. Skrydis į Maskvą, ten mus vėl pasitiko ambasados darbuotojai. Dvi valandas mikroautobuse riedėjome dešimt kilometrų, dabar tikrai žinosiu, kas yra kamščiai Maskvoje. Išsimaudę ir pavalgę, turėjome galimybę pasidalinti šviežiais įspūdžiais su ambasados darbuotojais, liūdna kalbėti apie tai kas vis norisi tikėti – dar nesibaigė, bet, deja. Kelios laisvos valandos iki traukinio. Išsiunčiau atvirutes artimiesiems, įdomu, kada jos pasieks Lietuvą. Saulė spygina, bet vis dar norisi pamatyti ką nors naujo.

Paskutinį kartą kraunuosi daiktus, rytoj ryte jau būsime Vilniuje. Ambasados darbuotojai ššiltai mus išlydi. Šį kartą kelionė traukiniu kitokia, nes vykstame namo. Kavinėje sveikiname Zigmą su gimtadieniu, aššvis stebiu komandos dalyvių veidus, žmoniu, kurie per šias kelias savaites tapo tokiais savais. Gaila, nes suprantu, tai turbūt paskutinis vakaras kai mes visi drauge juokiames, kalbame ar dainuojame, jau giliai įaugusias ir mintinai išmoktas ekspedicijos dainas.

Rugpjūčio 1 d.

Nekantrus rytas.. Rengiamės ekspedicijos marškinėlius, puošiamės, iki Vilniaus jau netoli. Septintą valandą visi susirenkame vienoje kupėje, paskutinės dainos, pokalbiai, ir pasiruošimas prieššsutinkant žurnalistus. Mano širdis smarkiai plaka pro langą išvystant Vilniaus geležinkelio stoties vaizdus. Išsirikiuojame, ir nekantriai lipame. Kamerų šviesos, daugybė besikartojančių žurnalistų klausimų – nebesigaudau kam ką atsakinėju. Tas trumpas šmėstelėjimas mintyse, kai supranti, kad čia esi svarbus tu.

Po pusės valandos sutiktuvių einame visa gerkle plėšdami mylimiausią ekspedicijos dainą, tartum sakydami, žiūrėkite mes grįžome. Pusryčiai pas LR prezidentę  – taip smagu jaustis įvertintam ir turėti galimybę pasidalinti įspūdžiais su svarbiausiu žmogumi šalyje. Greitas atsisveikinimas su dalyviais, taip norisi dar pabūti ilgiau, dar neišsiskirstyti, bet , deja, važiuoju krautis daiktų  rytojaus skrydžiui.

Vis mąstau ir mąstau, dvi savaites Sibire, tiek padarėme, tiek patyrėme, ir grįžome… Mes grįžome, bet mano protėviai – ne. Tą didelį ačiū savo šeimos patriotams sakau širdyje, ir tikiu, kad duoklę dar atiduosiu, nes visgi, mūsų ekspedicija baigėsi, bet Misija tik prasideda!

Liepos 17–18

Pagaliau atėjo ilgai laukta ekspedicijos pradžios diena. Keista, bet kažkodėl visai nesijaudinu. Ko gero taip jaučiuosi tik aš vienintelis. Pasak artimųjų, jau visą savaitę kažkoks nesavas. Nuotaika pakili. Draugų bei pažįstamų palaikymas ir sėkmės linkėjimai tik dar labiau stiprina jausmą, jog atlieku labai svarbią misiją. Tikiuosi pateisinsiu visų savų ir svetimų lūkesčius.

Išlydėjimas traukinių stotyje puikiai organizuotas. Jaučiasi, jog projektas „Misija Sibiras“ yra žinomas ir keliantis visuomenės susidomėjimą. Išklausėme galybę sveikinimo kalbų, papozavome „krūvai“ objektyvų ir įsėdome į traukinį vykstantį rytų kryptimi.

Vietas vagone gavome išmėtytas, o tai reiškia, kad susipažinimas šiek tiek nusikels. Smagu, jog netoli manęs sėdi dar keli ekspedicijos dalyviai. Keista, bet bendravimui kažko trūksta. Jaučiu, jog žmonės bendrauja tarsi kažkieno verčiami. Manau su laiku viskas pasikeis, nes tai tik paprastas drovumas. Sunkiai besivystant pokalbiams pagalvojau, ar atrasiu tarp kitų 14 ekspedicijos dalyvių tikrų draugų? Tai sužinosiu po 15 dienų.

Ryte atvykome į Maskvą. Pusryčiavome ir labai įdomiai diskutavome Lietuvos ambasadoje. Ambasados darbuotojai paliko labai gerą įspūdį. Norėčiau ir aš taip sklandžiai bei korektiškai dėstyti savo mintis. Deja esu tiesmukas. Vėliau padarėme mini ekskursiją po Maskvą. Paragavau tikro rusiško plombyro. Ledai puikūs: riebūs ir sunkūs. Tačiau galiu paneigti mitą, kad Lietuvoje tokių nėra. Tikrai yra!

Ambasados poilsio kambaryje su Tomu paskelbėme akciją „Nekelk prieš save skutimosi peiliuko“ ir nusprendėme visą ekspedicijos laiką nesiskusti barzdų. Jaučiu, jog ekspedicijos metu prie mūsų prisijungs ir daugiau dalyvių.

Liepos 19

Atskridome į Krasnojarską. Dėl laiko skirtumo susiklostė įdomi situacija. Išskridome 9 val. vakaro, skridome tik 4 val., bet vietoje buvome 6 val. ryto. Naktis buvo trumpa ir beveik be miego. Pagal planą vykome į Lesosibirską. Tai miestelis į šiaurę nuo Krasnojarsko, kuriame gyvena apie 6o tūkstančių žmonių. Tai buvo sunkiausia kelionės dalis (bent jau man), nes mikriuke mažai vietos, dar savo kojas galėjau „pasikabinti ant ausų“. Pusiaukelėje pradėjo stipriai lyti. Oras nesikeitė ir atvykus į Lesosibirską. Pasidėję daiktus užkandome ir pradėjome rūpintis būtiniausiais daiktais. Aš, Gytis ir Giedrius tapome atsakingi už reikalingus įrankius. Aplankėme gal aštuonias parduotuvėles, kol radome viską, ko mums reikėjo. Smagu tai, kad Arnoldas surado porelę vietinių, kurie mums draugiškai viską aprodė. Maža to, jų draugas atvažiavo su automobiliu ir nuvežė mus į parduotuvę už miestelio, kur radome svarbiausius daiktus. Atsidėkodami vairuotojui padovanojome buteliuką trejų devynerių.

Prie mano akcijos „Nekelk prieš save skutimosi peiliuko“ prisijungė Oskaras, Andrius ir Gytis. Pamatysime, kas išsilaikys iki galo, o kas pasiduos pusiaukelėje.

Liepos 20

Atsikėliau anksti ryte. Pirmas dalykas kurį padariau buvo oro įvertinimas. Kaip šaunu: jau nebelyja! Dangus apsiniaukęs, bet lašai nekrenta. Greit papusryčiavome ir patraukėme į kapinaites. Radome nemažai lietuvių kapų. Kapai apleisti. Pagal galimybes atstatėme paminklus ir tvoreles, sutvarkėme aplinką. Kolegos liko plušėti, o mudu su Arnoldu patraukėme ieškoti medienos kryžiui. Šiek tiek paklaidžioję radome lentpjūvę. Kadangi sekmadienis, valdžios nebuvo tik darbininkai – kirgizai. Derybos buvo įdomios, sunkios, bet sėkmingos. Pasirodo kirgizai gali ir rusų kalbą pamiršti ar lentpjūvėje, kur aplink vien medis – nebūti reikalingų parametrų baslio.

Medieną kryžiui nusipirkom, šiaip ne taip parnešėme (čia jau dirbo visi vaikinai) ir prasidėjo statybos. Taip jau nutiko, kad kryžiaus gamintojų komanda susidarė tokia: aš, Giedrius, Gytis ir Lukas. Visi likę išėjo tvarkyti kitų kapinaičių. Kryžių konstravome labai atsakingai. Pagal patarlę „devynis kartus pamatuok, dešimtą pjauk“. Kryžių beveik padarėme, kitai dienai liko tik jį nudažyti ir pastatyti.

Vakare nužygiavome į vietinius kultūros namus. Čia planuojame praleisti dvi naktis. Anksčiau minėti Arnoldo pažįstami padarė labai malonią staigmeną ir užsakė mums picų. Ačiū jiems!

Labai laukiu rytojaus, nes rūpi pamatyti, kaip atrodys pastatytas mūsų kryžius.

Liepos 21

Kultūros namuose miegojau prastai, labai jau kietos medinės grindys. Iš tikrųjų tai dėl to, jog jaučiausi peršalęs. Skauda gerklę ir užpuolė sloga. Bet už lango šviečia saulė, tad nuotaika puiki! Vakar vakare sugalvojome, kad kryžių pagražinsime. Pagaminti ir pritaisyti dekoro dalis prireiks daugiau laiko, bet tikimės iki vakaro pabaigti. Diena puiki, šviečia saulė. Trys kryždirbiai plušame iš peties. Po pusdienio jau esame gerokai apskrudę. Smagiausia tai, kad visas idėjas pavyksta įgyvendinti sėkmingai! Atlikus paskutinius matavimus nusprendėme, jog į žemę įkalsime 140 cm. Zigmas apsiėmė kasti duobę. Ačiū jam! Man neramu ar tokio ilgio (600cm) kryžių sugebėsime nunešti ir tinkamai įstatyti į ją. Dar reikia gauti vadinamosios atrabotkės, kad galėtumėm impregnuoti kryžiaus dalį, kuri bus žemėje. Sunku nebuvo, vietiniai greitai parodė, kur galima jos rasti. Darbas baigtas! Kryžius atrodo įspūdingas ir didelis. Mano nuogąstavimai nepasitvirtino, kryžių nunešėme ir įstatėme nesunkiai. Sudainavome tautišką giesmę, pagerbėme šiose kapinėse palaidotus tautiečius ir patraukėme į kultūros namus. Grįžome vėlai, gal apie 22:30. Jaučiuosi labai pavargęs: visa diena praleista saulėje davė savo. Ilgai nevakarojęs einu miegoti.

Liepos 22

Kėlėmės 6:30, greitai susirinkome mantą ir patraukėme į autobusų stotį. Netikėtai gavau užduotį. Arnoldas paprašė būti atsakingu už įrankius. Visada žinoti, kur yra visi įrankiai po darbų, juos surinkti ir paruošti kelionei. Čia susidūriau su nemalonia situacija: nešti įrankius ne visi nori. Tad teko į savo kuprinę susikrauti 3 litrus dažų ir krūvą kitų smulkmenų. Autobusu vykstame į Jenisejską. Apėjome visas kapinaites ir radome kelis lietuvių kapelius. Savaime suprantama, juos sutvarkėme ir patraukėme toliau į šiaurę. Kelią mums pastojo Jenisėjus. Kliūtis buvo nesunkiai įveikta. Tik persikėlus paaiškėjo, kad atvykome ne į tą perkėlą ir iki mūsų tikslo liko apie 11 km. Aplink perkėlą transporto rasti nepavyko, tad patraukėme pėsčiomis. Diena beprotiškai karšta, viename kaimelyje vietiniai sakė, kad yra 35 laipsniai karščio, o tempėme dideles ir sunkias kuprines. Maža to, pradėjo trūkti vandens. Jaučiu, jog artėju prie ribos, jog eiti nebegalėsiu visai. Krečia šaltis, akyse darosi juoda. Nežinau ar čia man vakarykštis peršalimas, ar gavau saulės smūgį. Greičiausiai taip jaučiasi dehidratacijos poveikis. Kolegoms nesigyriau nes ir sustojus nėra kur pailsėti, tinkamo pavėsio nėra. Keista, kad vietiniai vairuotojai nestoja stabdomi. Pagaliau vienas sustojo, jis gali paimti tik kelis žmones, tad bendru nutarimu išvyko maisto komanda. Mes einame toliau. Pro šalį važiuoja mašinėlė su priekaba, jei gerai atsimenu tai UAZ modelis. Vairuotojas nelabai nori mus priimti, nes bagažinėj pribėgę tepalų. Mums tai nesvarbu ir mes jau visi ten suvirtom, kad tik tilptume. Kai važiuojant pamačiau, kokį dar atstumą būtų tekę eiti, dėkojau likimui, kad atsiuntė mums tą „uaziką“.

Atvykę į Potapovą aplankėme vietinę lietuvę Seibutienę. Jos istorija įdomi tuo, kad jos būsimas vyras buvo tremtinys. Kai jis grįžo trumpam į Lietuvą, jie susipažino ir jauna lietuvaitė savo noru išvyko į Sibirą. Vėliau sutikome vietinę aktyvistę. Labai maloni moteris, vardu Nadiežda. Aprodė vietines kapines, papasakojo daugelio tremtinių istorijas (ne tik lietuvių bet ir lenkų, estų). Ji net pasiūlė apsistoti vietos mokykloje, bet bendru nutarimu nusprendėme nakvoti palapinėse prie Zyrenkos upelio.

Kadangi planuojame statyti dar vieną kryžių, aš, Giedrius, Gytis ir Andrius patraukėme ieškoti medienos. Sunku nebuvo. Nadiežda palydėjo į vietinę lentpjūvę. Išsirinkome norimą balkį ir jį supjovė reikiamų išmatavimų 12X12. Pinigų neėmė! Lentpjūvės šeimininkas neatrodė labai laimingas. Taip ir likau nesupratęs: ar jis toks vidujai piktas, ar Nadiežda tokia įtakinga šiam kaime. Kaimelis mažiukas, 600 gyventojų, visi kaimynai ir visi draugai.

Į stovyklavietę grįžome apie 22 val. Merginos buvo pakviestos į pirtį pas Nadieždą. Vaikinai lepinosi vėsiu Zyrenkos vandeniu. Sėdint prie laužo esu tylus ir ramus, savijauta nėra gera. Ir toliau dėl to labai nesigiriu. Aišku moteriškos intuicijos neapgausi: Guoda ir Laura kelis kartus buvo priėjusios pasiteirauti kaip laikausi. Ačiū joms! Nuoširdus rūpestis suteikia jėgų, gal ne fizinių, bet psichologinių. Na, einu miegoti. Ši diena, ko gero, buvo ilgiausia ir sunkiausia. Kol kas. Tikiuosi ryt bus viskas gerai.

Liepos 23 

Atsikėlėme ir pradėjome ruošis kryžiaus statybai. Susirinkau įrankius ir patraukėme į lentpjūvę (supjautą rastą palikome ten, kad netemptume didelio svorio į stovyklavietę). Prieš pat išeinant Laura atnešė vaistų nuo gerklės skausmo ir peršalimo. Dar kartą ačiū jai! Prižadu, kad padarysiu jai kokią malonią staigmeną.

Atvykę į lentpjūvę nusprendėme kryžių gaminti vietoje, kur mažiau uodų. Kadangi šeimininkas leido naudotis visais esamais įrankiais, tai įsijungėme vadinamąjį zeimerį ir frezą. Automatizavus darbus viskas ėjosi gerokai greičiau.

Mano asmeniniai nuotykiai tęsiasi toliau. Baigus dirbti su staklėmis ir pradėjus darbus lauke pasipylė kraujas iš nosies. Kolegos darbavosi vieni, nes didžiąją laiko dalį gulėjau bandydamas stabdyti kraują. Kraujas nustojo bėgti kai kryžius buvo jau beveik baigtas.

Atlikom kryžiaus statymo ceremoniją. Greitai susipakavome daiktus ir patraukėme į keltą. Keltas jau atplaukė į artimą prieplauką. Jei gerai supratau, tai čia vėl Nadiežda mums patarpininkavo. Persikėlus per Jenisėjų kelias valandas važiavome atgal į Jeniseiską. Iki mūsų tikslo, kaimo, pavadinimu Strelka, liko apie 5km. Diena vėlgi beprotiškai karšta. Marškinėliai šlapi nuo prakaito, jis žliaugia net stovint vietoje. Pojūtis toks, lyg visą dieną būtum pirtyje. Eiti pėsčiomis noro mažai. Pasitaikė mažas autobusiukas pilnas keleivių. Net nesuvokiu, kaip mes su visa manta ten tilpome. Ir štai mes jau kapinaitėse prie Strelkos. Keli vaikinai nubėgo ieškoti vietos stovyklavietei. Likę sutvarkėme penkis ar šešis rastus tėvynainių kapus. Dirbant man vėl pradėjo bėgti kraujas. Tik šį kartą nekreipiau į tai dėmesio ir vaikščiojau užvertęs galvą. Kartas nuo karto palašindamas savo kraujo ant samanotos kapinių žemės.

Stovyklavietę kolegos rado fantastiškoje vietoje. Angaros ir Jenisėjaus santakoje. Man kažkuo priminė Neries ir Nemuno santaką, tik lietuviškas variantas dešimt kartų mažesnis. Pasirodo, kad šios dienos svarbiausias įvykis dar tik prieš akis. Dar dirbant kapinėse atkreipiau dėmesį, jos labai sujudo uodai ir muselės, bei kilo visiškas štilis. Visi bendru sutarimu nutarėme, kad artėja lietus. Keli vietiniai sutiko pavežti iki stovyklavietės. Merginos išvyko, vyrai atidavė kuprines ir patraukė pėsčiomis. Atėję pamatėme bauginantį vaizdą. Dangus pietų pusėje juodas ir stipriai žaibuoja. Merginos šaunuolės: jau yra pastačiusios kelias palapines. Greit puolėme įsikurti. Per kelias minutes labai sustiprėjo vėjas. Žaibuoti pradėjo taip arti, jog atrodė žaibas smeigia tiesiai tarp mūsų palapinių. Giedrius bando kuo tvirčiau įtempti virves, ant viršutinio tento dedame akmenis, nes kitu atveju jį nuneštų vėjas. Man vis dar bėga kraujas, tad mano indėlis minimalus, nešioju akmenis ir bandau netrukdyti Giedriui. O netrukdyti pakankamai sudėtinga, norisi, kad palapinė stovėtų ir daiktai liktų sausi. Kelis kartus kartu tempėme tentą, bet viskas baigėsi jo sukruvinimu mano pusėje. Lyg tyčia labai kieta žemė, kuoliuką su rankomis įkišu gal tik iki pusės, jei minu su koja – sulakstau. Vienintelis variantas – kalti kirviu (kas man vėl per sudėtinga), toks vaizdas, kad po mažu žemės sluoksniu yra uola ar labai akmenuotas pagrindas.

Vėtra įsismarkavo, palapinę laiko akmenys, kitaip ji jau būtų nunešta. Pradėjo pliaupti lietus. Nunešė kelis mūsų bendrus daiktus, kažkas bandė vytis, bet nežinau, ar pagavo. Giedrius dar kelis kartus vis išlįsdavo pataisyti palapinę, kad neperlytų ar nenuneštų vėjas. Aš tuo tarpu jaučiausi kaip paskutinis nevykėlis, nes nieko negalėjau padaryti. Man tikrai pasisekė, kad mano palapinės draugas puikus vyrukas!

P.S. Vakar neparašiau kokia yra mano su Giedrium palapinė. Teoriškai ji dvivietė, o praktiškai, kai gulim, liečiamės pečiais. Šią naktį per audrą kuprines teko įsikelti į vidų, tai miegojome kojas susikėlę ant jų, nes kitaip nebuvo vietos.

Liepos 24 

Pirmoji dienos pusė buvo paskirta laisvalaikiui, tad leidau sau ilgiau pamiegoti. Man to tikrai reikėjo, nes buvau išsekęs. Po audros oras puikus, šilta ir šviečia saulė. Kas deginasi, kas skalbiasi, kas maudosi – tikras poilsio laikas. Per pietus Arnoldas pasiūlė iššūkį – 40 km keliauti dešiniuoju Jenisėjaus krantu ir pėsčiomis pasiekti kaimelį, su kuriuos susisiekimas įmanomas tik laivais. Toje teritorijoje nėra kelių ir niekas nevažiuoja. Iššūkį priėmėme su malonumu ir pradėjome ruoštis trijų dienų kelionei be ryšio, parduotuvių ir civilizacijos. Vietiniai juokiasi, kad ten pėsčiomis nueiti neįmanoma dėl stačių šlaitų. Kur rusai nepraeina, lietuviai nepraeis!

Keliaujame, vaizdai puikūs! Dabar pamačiau tikrąjį Sibiro grožį! Einame skardžiais ir miškais palei Jenisėjų. Garsiai šaukiame ir dainuojame, taip tikimės išgąsdinti meškas. Čia nejuokauju, pasak vietinių tose teritorijose jų jau galima sutikti. Išrausti skruzdėlynai tą patvirtina.

Per pusdienį nuėjome 10km. Įsikūrėme dar vienoje fantastiškoje vietoje. Ant Jenisėjaus kranto skardžio. Skardis gal 50 m aukščio, o apačioje teka didinga upė. Pavakarieniavęs iškart ėjau miegoti. Noriu turėti daugiau jėgų rytojaus žygiui.

P.S. Meškų tikrai bijome, visą naktį planuojame kūrenti laužą ir pamainomis budėti. Mano ir Giedriaus laikas nuo 2 iki 4 val.

P.P.S. Keista tai, kad pastačius palapines, vėl pradėjo lyti. Antrą vakarą iš eilės per plauką išvengėme sušlapimo.

Liepos 25

Keliaujame toliau. Kelias sunkėja, šlaitai darosi nepraeinami. Norint juos apeiti reikia įdėti labai daug pastangų. Po truputėlį, bet sistemingai einame užsibrėžto tikslo link. Pietavome ant Jenisiejaus kranto, kol maisto komanda virė makaronus, nusprendžiau pažvejoti. Išsikirtau gal 3-3,5 metrų ilgio beržinį pagalį, prisirišau valą ir meškerė jau paruošta. Slieką radau po akmeniu. Per kelias minutes pagavau tris kiršlius. (Smagu dvigubai: ir pavyko kažką sužvejoti, ir tai, kad Lietuvoje šios žuvies niekada nebuvau pagavęs). Skeptiški kolegos buvo užtildyti. Vakare virsim žuvienę!

Per visą dieną nuėjome vos 14 km. Kelias buvo sunkus ir pareikalavo nemažai jėgų. Pakeliui praėjome ir seniai išnykusį kaimą. Bandėme aplink ieškoti kapinaičių, bet neradome. Rytojui liko apie 17 km, bet pasak Arnoldo kelias bus lengvesnis ir skardžių bei upelių apeidinėti nebereikės.

Vakaras buvo puikus. Valgėme žuvienę ir diskutavome. Komplimentai vienas kitam liejosi laisvai. Labai geras jausmas būti tokioje kompanijoje, kai visi pozityvūs ir palaiko vienas kitą. Jaučiuosi, kad komanda pilnai susiformavo. Kad jau prisitaikome ir priėmėme vienas kitą, tokius, kokie esame, su visais pliusais ir minusais.

Liepos 26

Liko lengviausia žygio dalis, apie 17 km iki kelionės tikslo – Zacharovkos kaimo kapinių. Žygiuojame, nuotaika puiki, dainos ir juokas liejasi per kraštus.

Atžygiavome į išnykusį kaimą, kuriame tikrai gyveno lietuviai. Kaimo pėdsakų beveik nėra, susiorientuoti galima tik iš kitokios augmenijos. Kelias valandas skiriame kapinių paieškoms šioje teritorijoje. Deja – nesėkmingai.

Papietavę tikėjomės lengvos kelionės pabaigos. Aišku, taip nebuvo. Trumpindami kelią vėl atėjome iki skardžio. Jį apeiti teko labai stačiais šlaitais, tai atėmė daug jėgų. Grįžus į lygumas radome daug iškastų skruzdėlynų ir meškos kakutį(jei tą krūvą galima taip vadinti). Teko padidinti triukšmavimo lygį. Pavargus tai padaryti pakankamai sudėtinga. Ko gero neminėjau, bet prieš žygį Arnoldas man ir dar keliems vaikinams davė po garsinį sprogmenį, kurį būtų galima panaudoti kraštutiniu atveju, pamačius agresyviai nusiteikusią mešką.

Nuotaikai pakelti vedamas smalsumo susprogdinau savo bombikę. Galvojau, kad garsas bus didesnis. Sprogmuo išleido du garsus primenančius šautuvo šūvius. Matyt, taip imituojami medžiotojai.

Tie 17 km niekaip nesibaigia. Kai kurie komandos nariai atrodo labai pavargę. Tikiuosi, kad tikslą pavyks pasiekti.

Tikslą pasiekėm! Pasirodo per dieną su visas papildomais vingiais ir apėjimais nužygiavome 22 ar 23 km. Viso per 2,5 dienos praeinamomis ir „nepraeinamomis“ vietomis nuėjome apie 45 km.

Liepos 27

Į Zacharovkos kapines nėjau, nes likau su maisto komanda gaminti pietų. Vietiniai parūpino bulvių. Gavau garbingą bulvių skutimo misiją. Po pietų kaimelio seniūnė pakvietė mus į pirtį. Argi būnant Sibire galima praleisti progą išbandyti rusišką pirtį? Tikrai ne! Tad buvau vienas iš kelių norinčiųjų. Pirtis buvo ne visai tokia, kokią įsivaizdavau, bet patiko. Šiaip sunkiai įsivaizduoju situaciją, kad Lietuvoje kas nors vestųsi į savo namus visai svetimus žmones.

Dabar, kai rašau, kaip tik laukiame transporto. Apie 20 km važiuosime toliau. Turėtų būti įspūdingas automobilis. Standartiniai negali pravažiuoti pro skersai tekančius upelius.

Vykome su įspūdingu automobiliu „KRAZ“. Tai automobilis skirtas vežti rąstus. Žmonių juo vežti negalima, bet juk visada įmanoma susitarti. Per maždaug 75–80 minučių atvykome į kitą miestelį – Mamotovą. Rytoj laukia kapinaitės ir vizitas pas vietinę valdžią. Įdomu ką gero pasakys?

Pabaigai norėčiau pasidalinti įspūdžiais apie Zacharovkos kaimelį (kadangi jau išvykom, tai galima). Kaimelis vertas geriausių siaubo filmų scenarijų. Tušti mediniai namai, kuriuose niekas negyvena, valkataujantys šunys ir miestelio gale ženklas, nurodantis apsisukti, neva toliau kelio nebėra. Ironiška yra tai, kad mes ir atėjome iš tos pusės, kur, pasak ženklo, kelių nebėra. Kelio gal ir nėra, bet savo žygiu parodėme, jog praeiti galima. Grįžtant prie miestelio, šiuo metu ten gyvena 43 žmonės, o kažkada gyveno 1000, todėl ir pilna namų vaiduoklių. Kažkiek gaila, kad tokie mieli žmonės gyvena tokiuose užkampiuose. Įdomus faktas žiemą: kaimuke būna -45 laipsniai ir 1,5 m sniego.

Liepos 28

Ryte visu pajėgumu patraukėme tvarkyti Mamotovo kapinių. Radome 10 –15 tėvynainių kapų. Kapai labai apleisti, bet po kelių rimto darbo valandų vaizdas pasikeitė iš esmės. Einant į stovyklavietę kažkodėl pasidarė liūdna. Suvokiau, kad šiandien priešpaskutinė diena Sibiro gamtoje. Liūdesiui laiko buvo labai mažai, nes skubėjome ruoštis vizitui į rajono centrą Kazačenską. Miestelis nedidelis, jame gyvena apie 5000 gyventojų. Aplankėme cerkvę. Vietinis popas papasakojo apie jų rajono pasididžiavimą – ikoną, kuri pravirko per didįjį gaisrą. Gaisras Kazačenske vyko 2003 metais. Tada sudegė 55 namai.

Vėliau aplankėme mini medžio dirbtuves. Tai tokia gamyklėlė, kur keli meistrai iš beržo tošies gamina įvairius suvenyrus. Šeimininkai pasirodė svetingi ir malonūs, net ir dovanų gavome.

Po to aplankėme muziejų. Taip pat susilaukėme vietinės valdžios ir žurnalistų dėmesio. Valdininkai padovanojo suvenyrų, o žurnalistai domėjosi mūsų veikla Sibire. Gaila, bet nebuvo apsieita be provokuojančių klausimų. Paskutinis susitikimas Kazačenske buvo su vietiniu lietuviu gražia pavarde:  Merkys. Simboliška, bet kaip tik jo tėvo kapą sutvarkėme Zacharove. Merkys „fainas“ žmogelis. Lietuviškai kalba be problemų. Kalbėjomės ir diskutavome apie dvi valandas. Jo žmona „buriatų“ kilmės moteris pavaišino kava.

Paskutinis vakaras prie laužo – ramus. Visi kažkokie susimąstę, surimtėję. Rytoj laukia paskutinė diena tvarkant kapines.

Liepos 29

Buvo labai darbinga diena. Įbetonavome geležinį kryžių Mamotovo kapinėse. Kryžių parūpino Krasnojarsko lietuvių bendruomenė. Pašventinti atvyks net 3 kunigai. Taip pat buvo vietinės valdžios atstovų ir keli lietuvių bendruomenės nariai. Po pašventinimo ceremonijos greitai vykome į kitą kaimelį esantį už 10 km – Piskunovką. Ten sutvarkėme visus lietuvių kapus. Šios kapinės man įsiminė 2 dalykais. Pirma kapai nebuvo atskirti tvorelėmis vienas nuo kito. Visi lietuvaičių kapai buvo vienoje krūvoje. Padarytas toks tarsi lietuvių kvartalas. Ir tik tas kvartalas atskirtas tvora nuo kitų kapų. Ir antra, kad dauguma palaidotų žmonių buvo iš Rokiškio. Tai buvo nurodyta ant kryžių ir antkapių. Kitose kapinėse išskyrimo pagal Lietuvos miestus nemačiau. Sutvarkę kapines taip pat įbetonavome kryžių. Pašventinus naują statinį sugiedojome Lietuvos himną ir patraukėme link Krasnojarsko. Pakeliui užsukome pas Algirdą Merkį (apie jį jau vakar rašiau) ir padovanojome jam Lietuvos vėliavą, kuri mus lydėjo visos ekspedicijos metu.

Krasnojarske atvykome į keistą nakvynės vietą. Iš daugiabučio namo buto padaryti nakvynės namai. Viename kambaryje 20 miegamų vietų. Man nepatinka tokios vietos. Jei būtų galimybė rinktis, mieliau nakvočiau palapinėje ir maitinčiau uodus, nei šiame skruzdėlyne.

Liepos 30

Darbas ekspedicijoje baigtas. Liko tik kelionė namo. O prieš grįžtant galima šiek tiek ir papramogauti. Turėjome visą dieną Krasnojarske. Diena buvo turininga. Krasnojarsko bendruomenės narys Saulius pasirūpino, kad aplankytume ir pamatytume svarbiausius Krasnojarsko objektus. Buvome ir centrinėje bibliotekoje ir keliuose muziejuose ir slidinėjimo trasoje (keltuvai ten veikia ir vasarą, o kalnas atlieka apžvalgos aikštelės funkciją). Tačiau man didžiausią įspūdį Krasnojarsko hidroelektrinė. Įspūdinga užtvanka ribojanti tokią didingą upę kaip Jenisėjus. Gaila, kad ją apžiūrėti galėjome tik iš pakankamai toli. Galiausiai užsukome į paštą, kad galėtume parašyti po laišką į Lietuvą. Simboliška paskutinę dieną būdami Sibire išsiuntėme po laiškutį namo. Įdomu kiek laiko keliaus? Laiško siuntimas iš Krasnojarsko į Kauną kainavo nepilnai 2 Lt! Darau išvadą, kad paštas Rusijoje vis dar labai populiari priemonė bendrauti. Kada paskutinį kartą siunčiau laišką Lietuvoje neatsimenu. Bet ko gero tai buvo prieš 15- 20 metų.

 

Liepos 31

Atskridome į Maskvą. Istorija kartojasi, mus vėl globojo ambasados darbuotojai. Pusryčiavome, diskutavome, o vėliau gavome laisvo laiko. Kas miegojo, kad pirko suvenyrus, kas vaikščiojo po Maskvą.

Rugpjūčio 1

Į Vilnių turėjome grįžti apie 8 ryto. Pabudau apie 6 val. Virpa kažkas viduj, kad net nesimiega. Keista, ko ko, bet miego labiausiai man ir trūko per ekspediciją. Po truputėlį pradėjome visi rinktis (visiems nesimiega) visi pasiilgome namų ir artimųjų. Paskutinės valandos traukinyje ėjo labai jau ilgai. Stovėjimas prie Lietuvos – Baltarusijos sienos truko vos ne amžinybę. Ir pagaliau atvykome į Vilniaus geležinkelio stotį. Visi puolėme į sau brangiausių žmonių glėbius. Kai kurie dar spėjo ir duoti kelis interviu.

Ekspedicijos dalyvius kartu papusryčiauti pakvietė pati Lietuvos prezidentė Dalia Grybauskaitė. Pusryčiai buvo labai smagūs. Neformalioje aplinkoje prezidentė neatrodė tokia griežta, kaip ją įsivaizdavau. Tiesa, patekti į prezidentūrą buvo iššūkis. Iš kuprinių reikėjo iškraustyti peilius, kirvius ir panašius daiktus. Deja, tvarkos kuprinėse jau nebuvo ir viską rasti neatrodė taip paprasta.

Iššūkį „Nekelk prieš save skutimosi peiliuko“ atlaikė Oskaras, Gytis, Tomas ir aš. Dar pora narsuolių būtų atlaikę, bet pabijojo prezidentei atrodyti apsileidę.

Pirma

Ilgai laukiau šios dienos. Įtartinai nebuvo jokio jaudulio ar nerimo. Tyla prieš audrą?
Nors įvairiausios mintys, spėlionės apie tai, kas laukia galvoje sukosi visą dieną, tačiau kuprinė paruošta, nuotaika gera, viskas pagal planą.
Ypatingas dėmesys traukinių stotyje, svarbus momentas ir svarbūs žmonės išvykimą padaro reikšmingą. Pajutau pasigėrėjimą, jog esu šios ekspedicijos dalis.
Tačiau vis labiau norisi lipti į traukinį ir pasinerti į kelionę.
Man sąlygos traukinyje (plackarte) pasirodė gan sudėtingos: karštis, gaivaus oro trūkumas ir troškulys daro savo, bet situaciją pataiso vakarienė traukinio „restorane“. Atsigauna jėgos, tačiau laukiantis rytojus verčia eiti miegoti. Miegu antrame aukšte. Kojos faktiškai nuo kelienių netelpa lovoje. Priešais miegantis senolis nesutinka praverti langą ir įleisti gryną orą. Prakaitas žliaugia visu kūnu.
Gal susapnuosiu didingą rytojų- Maskvą?

Antra

Maskvoje, Baltarusijos traukinių stotyje, ryte mus maloniai pasitinka Lietuvos ambasados darbuotojai, kurie labai svetingai priėmė. Nusiprausus, papusryčiavus ir pasidalinus savo įžvalgomis apie ekspediciją mūsų laukė pasakojimais apipinta Maskva. Pirmas įspūdis: didžiulės gatvės, galybė automobilių ir neišvengiamos transporto spūstys.
Visą laiką svajojau pamatyti Raudonąją aikštę, Kremlių ir t.t. Tačiau negaliu pasakyti, jog esu ypač sužavėtas Maskva. Žinoma, mačiau tik vienu akies kampeliu, tačiau tai sudarė man pirmą įspūdį. Be kitą ko, buvo maloniai keista girdėti rusų kalbą, skaityti rusiškus pavadinimus ir po truputi atgaivinti rusų kalbos įgūdžius.

Ambasados darbuotojai lengvai supažindino su Maskvos miestu. Apsilankėme Gulagų muziejuje. Sukrečiantys skaičiai ir faktai…
Antroji diena baigiasi skrydžiu į Krasnojarską. Smagus ir neprailgęs skrydis. O trečiąkart paprašęs stiuardesės „Pepsi-Cola“ stiklinės, galiausiai, ji atnešė visą butelį.

Trečia

Nusileidome Krasnojarske. Čia saulės nematyti. Malonu, jog ir vėl mus pasitiko. Šįkart Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininko pavaduotojas Saulius. Nieko nelaukę autobusiuku išvykome į Lesosibirską.
Didelis kaimas, taip galėčiau apibūdinti šį miestą. Atvykus, mieste tuo metu nebuvo elektros. Ir tai kartojosi keletą kartų per dieną. Nepaisant to, Lesosibirske orientuotis mums padėjo jauna vietinių gyventojų porelė.
Ne tik papietavome kavinėje, bet ir apsirūpinome darbo įrankiais. Pagaliau pasitaikė proga nusnausti. Kaip buvo gera miegoti, kai už lango barbena lietus. Skaniai pavakarieniavę aptarėme ateinančių dienų planus, o vėliau laiką leidome laisvai ir jaukiai. Vis labiau suartėjame.

Pamačiau Jenisėjaus upę. Vau, dydis išties pritrenkiantis. Bandžiau nustatyti, kiek kartų Jenisėjus didesnis už Nemuną. 4, o gal 5 kartus?

Visą dieną lyjo.

Ketvirta

Galima sakyti, jog šiandien prasidėjo tikroji ekspedicija. Tvarkėme kapus. Liūdnas vaizdas, kai pamatai 20-30 metų, o greičiausiai ir daugiau žmogaus rankomis neliestų kapaviečių. Ačiū Dievui, jog buvome pasirūpinę tinkama apsauga nuo uodų, nes jų buvo daug.Labai.
Su vaikinais teko nešti kryžiaus baslį. Buvo tikras iššūkis- 6 m. ilgio baslys ir 2 km. atstumas. Bet mes įveikėme.
Tik šiandien pajutau tikrąjį Sibirą: ypatinga netvarka, gilus kaimas, gyvuliai vaikščioja po gatves, rusiškų markių transportas, o ir stovintys daugiabučiai bei kiti architektūriniai pastatai primena sovietmečiu Lietuvoje  išaugusius statinius.

Penkta

Pirmieji ekspedicijos šiurpuliukai- kryžiaus pastatymo ceremonija. Įsimintinas momentas: vėliava, istorinė, sakrali vieta ir rankomis susikibęs jaunimas giedantis Lietuvos Tautinę giesmę. Tiesą sakant, emocija buvo tokia stipri, jog susimąsčiau, ar kada taip didžiavausi būdamas lietuviu?
Visa tai ne tik įprasmino visą dienos triūsą, bet ir pirmąsias ekspedicijos dienas.
Vakare, po dienos darbų, gavome progą atsigaivinti šaltu dušu. Patiksilu, TIK vaikinams teko šis malonumas. Rimtai, rimtai, be juoko.

Šešta

Atvykome į Potapovo kaimą. Prieš tai reikėjo įveikti gerą dešimtį kilometrų. Ilgas, tiesus žvirkelis ir spiginanti saulė vertė visus iš koto. Tačiau pasisekė: pavyko susistabdyti vietinių gyventojų „uaziką“. Tikrai netikėjau, jog tilpsime, tačiau visi sušokome į „kūzavą“. Kaip silkės kibire. Bet buvo smagu. Kur tu Lietuvoje tokių atrakcijų gausi? Gal kur nors gūdžiame kaime.. bet ir tai abejoju.
Kuo toliau, tuo tvirčiau galiu pasakyti, jog tie vietiniai gyventojai tikrai buvo paslaugūs ir geranoriški.
Tame pačiame kaime radome gyvenančią lietuvę, kuri buvo taip pat ištremta, tik šiuo atveju vedama meilės. Ponios vyras lietuvis tremtinys grižęs į Lietuvą ją vedė ir atsivežė atgal į Sibirą, mat vyro mama griežtai reikalavo, jog jei sūnus ves, tai turi būti TIK lietuvaitė. Taip ir atsitiko.
Nenuostabu, jog jau vien vizualiai gali atpažinti, jog čia lietuvių namas: kiemas tvarkingas, namas nudažytas, o ką jau kalbėti apie žydinčias gėles!
Teko bent keletą kartų apeiti kaimą, nes ieškojome vietos nakvynei. Ir man labai įstrigo ši vieta. Tikras Sibiro kaimas.
Čia praleidome ir pirmąją naktį palapinėse. Bet prieš tai išsimaudėme Jenisėjaus intake. Vau, nu labai šaltas ir geliantis vanduo!
Įsikūrę stovyklavietėje ir  šildydamiesi prie laužo, Arnoldo iniciatyva pasidalinome savo mintimis, potyriais ir nuomone apie praėjusias dienas. Puiki refleksija.
Tiesa, čia žvėriškai daug uodų. DAUG.

Septinta

Labai gerai išsimiegojau.
Atsikėlę ryte visi ėmėmės darbo kapinėse, o mūsų vyrai auksiarankiai padarė dar vieną kryžių, tiesa, šįkart jau mažesnį.
Šią dieną užstrigo važiavimas maksimaliai pilnu autobusu. Vietiniai gyventojai „kentėjo“ sėdėdami ir prakaituodami ant sėdynių, o mes stovėdami susispaudę it vieas kūnas. Nu taip buvome sulipę, kad net oro trūko. Laimei, tai truko tik ~ 5 km.
O dar ir du kartus per Jenisiejų kėlėmes.
Antroji naktis palapinėje buvo kur kas atraktyvesnė, nes tik atvykus ir dar nespėjus pasigrožėti įspūdingu Jenisiejaus ir Angaros upės santakos horizontu, mus užklupo audra. Gavom ir lietučio, ir vėjo, bet buvo smagu. Na bent jau man. O dar ir su Julija pasidalinom gyvenimiškosiomis peripetijomis.
Sako, uoj, kaip gerai būti aukštam, tačiau ši naktis buvo antroji, kai savęs klausiau, ar palapinė per maža, ar aš per didelis…(?)

Aštunta

Ramus poilsis iki pietų saulėtoje Jenisiejaus ir Angaros upių santakoje, po kurio- pirmosios žygio dienos  10 km. Sibiro kalnais ir miškais.
Beprotiškai daug uodų. Ir nesvarbu, diena ar naktis, lietus ar saulė, miškas ar laukas, jie visada įkyriai zvimbia. Ir kandžioja. Neslėpsiu, bet tie padarai mane išprovokuodavo ribinėms situacijoms. Aš jaučiausi bejėgis prieš juos.
Samgu žygiuoti, nes pasiteisina visas kuprinės turinys: batai netrina, rūbų pakankamai, viskas čiki. Kiek mes daug dainuojam. O dar ne tik rėkaujam ir šūkaujam, bet ir švilpaujam, nes visi labai bijo sutikti mešką. Prisipažinsiu, aš labai norėjau  pamatyti mešką. Bet tik pamatyti, nes tikriausiai to užtektų, kad pasijusčiau bailus zuikis skriejantis per laukus…

Įsikūrėme nuostabioje vietoje- ant uolos. O prieš ją- tolimos  Sibiro taigos platybės.
Naktį sargavome. O jei atvirai, tai juokėmės. Nepamenu, kada tiek juokiausi iki ašarų. Nuoširdžiai. Su kuo? Su nepakartojamu dzūku Andriumi. Neabejoju, jog tai buvo puiki prevencija prieš visus laukinius miško gyventojus.
Atlikę sargybą ir pasikeitę pamainomis nuėjome miegoti. Deja, šis malonumas teko neiškart. Prireikė  „pasismaginti“ ir pažaisti palapinėje „Star-wars“ su didžiulu uodų spiečiumi.
Įveikiau!

Devinta

Antroji žygio diena: aukštyn, žemyn. Teko daug laipioti uolomis, nes eiti tik prakrante vietomis tapo neįmanoma.
Prisipažįstu, užklupdavo silpnumo akimirkos, bet viską kompensuodavo nesibaigiančios dainos ir komandinė dvasia.
Pasiekėme stovyklavietę, o ten,žinoma, pasitiko ir ištikimi uodai.
Su Andriumi vėl sargavome naktį. Ir vėl juokas, ir paranoiški pokalbiai apie meškas.

Dešimta

Trečioji žygio diena. Jenisiejaus pakrantėje randame išnykusio kaimo liekanas. Palietė mane ši vieta. Atrodo, esi ten, kur prieš kurį laiką gyveno tremtiniai. Vaizduotėje matai jų gyvenimą būtent šioje vietoje. Dažnai mintimis nukeliauju ir prisimenu senelio pasakojimus.
Greičiausiai nepameluosiu sakydamas, jog sudainavome visas lietuvių liaudies dainas. Ir ne tik.
Pagaliau pasiekėme žygio finišą. Vau, nužygiavome virš 40 km. ir visi bendrai pripažinome, jog bandomasis žygis- tai tik „siemka“ saujoje.

Vienuolikta

Ryte pažadino grojanti muzika. Pasirodo, kaime, ant vieno barako, pakabinta grojanti muzikos kolonėlė. Man labai asocijavosi su scenomis iš filmų, kur miesto aikštėse groja muzika, žmonės laimingi, gyvenimas gražus.
Be kita ko, puikus rytas ir gražus Jenisiejaus horizontas. Iš vietinės kaimo „seniūnės“ sulaukėme pasiūlymo išsimaudyti rusiškoje „banioje“. Žinoma, neatsisakėme, nes jau ilgą laiką svajojome apie karštą vandenį.
Tačiau, šios dienos vinis- keliavimo ypatumai įspūdingai monstrišku trijų tiltų rusišku miškovežiu KRAZ. Važiavome ir per pievas, ir per laukus, miškus, ir per Jenisėjaus intakus. Kitaip tariant, vietos, kur atrodė neįveikiamos, šiai gigantiškai technikai buvo vieni juokai. Įspūdinga.
Kartais liūdna, jog laikas taip greitai bėga ir liko visai nedaug. Čia viskas taip verda, visi pasidarėme tokie artimi, jog visiškai nesijaučia namų ilgesys. Aišku, kartais pagalvoji apie komfortą, tačiau kai išsimaudžiau po karštu vandeniu, supratau, jog kiek nedaug žmogui reikia, kad būtų gerai.
Dieną vainikavo stovyklavietės sukūrimas mini saloje, kurioje nėra uodų! Kažkokia anomalija.
Ir vėl momentas, kai toks dalykas, kaip uodų išnykimas, sukelia labai gerą emociją.
O vėliau- soti vakarienė, laužo šviesa ir refleksija.

Dvylikta

Nuo ankstaus ryto su maisto komanda ruošėme pusryčius, pietus ir t.t.
Dalis komandos išvyko vizitui pas vietinę administraciją, o likusieji laiką leidome stovyklavietėje. Laikas buvo puikus: deginomės, miegojome, šnekučiavomės ir džiaugėmės jau beveik įveikta ekspedicija. Tačiau, momentais tekdavo apsiginti nuo besiganančių karvių, kurios labai drąsiai veržėsi į mūsų stovyklą. Matyt, maisto kvapas jas atitinkamai skatino.
Jaučiuosi labai suartėjęs su komanda.
Eidami į parduotuvę praėjome pro kaimą. Vaizdas išties yra sukrečiantis. Gyvenimo būdas liūdnas: nešvara, netvarka, visur apžėlusios žolės, o namai/barakai sutruniję. Nuėję paprašyti vandens pas vietinius gyventojus ir šiek tiek pakalbėję su vaikais, mane apėmė didžiulis gailesčio jausmas: vaikų drabužiai nešvarūs, purvini, suplyšę, dantys sugedę. O paklausęs vieno berniuko kiek jam metų, jis, sekundėlę pagalvojęs, nubėgo pas mamą, paklausė jos, kuri sūnų išvadino „durak“. Ir tik tada grįžęs berniukas pasakė „siem“.
Pamiršo? Nežino? Kilo daug minčių..
Paskutinė naktis palapinėse. Artėjame prie Lietuvos(?) Dar nesinori…

Trylikta

Lyja.

Su lietuvių tremtinių pagalba pastatėme paskutinius du metalinius kryžius. Šiurpuliukai lakstė kūnu giedant himną.

Galime sakyti, jog priėjome liepto galą: ekspedicija baigta. Birželio 14d. LR seime gautą  vėliavą simboliškai perdavėme lietuviui tremtiniui gyvenančiam Kazačinsko mieste.

O vėliau- kelionė į Krasnojarską. Apsistojome motelyje. Pirmasis įspūdis- palapinėse geriau.

Gavomę internetą. Vau, visi pametę akis. Ir aš toks.

Keturiolikta

Krasnojarsko miesto pažinimas. Lietuvis Saulius mums aprodo Krasnojarską ir jo įžymybes. Susitikome ir su vietos valdžios atstovais. Sakė, jie mūsų lauks sugrįžtančių. Malonu.

Jaučiasi nuovargis, tačiau smagios dainos autobusiukyje kelia ūpą. Pakilome į kalnus, kur pamatėme visą Krasnojarską, kaip ant delno.
Ilgas vakaras ir ankstyvas skrydis į Maskvą.

Penkiolikta
Sakyčiau, rami diena Maskvoje. Be abejo, malonus ambasados atstovų  sutikimas, vaišės ir pirmieji mūsų įspūdžiai.
Dar kartą pasirūpinau lauktuvėmis.
Vakare- paskutinis ekspedicijos etapas,t.y. kelionė traukiniu.

Šešiolikta

Ir džiaugsmas, ir ilgesys, ir liūdesys, ir pabaiga, ir lyg vėl pradžia. Viskas maišosi.
Bet kokiu atveju- įspūdingas momentas. Apsikabinę, pakalbėje, pasifotografavę ir  pasidžiaugę artimaisiais bei visais kitais, kuriems buvome svarbūs, išbėgome pas Prezidentę.
Ekspedicija baigta, bet pažadėjome, jog greitai susitiksime!
O jau važiuodamas Kaunan pasiilgau.
Nes buvo GERA.

07 17

Rašau traukinyje, kur jau gesinamos šviesos ir vos blyškiai šviečia virš mano mažutės miegojimo kabinos kybanti lempa.

Šiandien ta pirmoji diena, kai su MS’14 marškinėliais pasirodžiau mieste. Ir ta pirmoji diena, kai pajaučiau šių marškInėlių žavią magiją. Keistos (o gal vertėtų sakyti  – neįprastos) nepažįstamųjų šypsenos, gatvėje išgirsti “laba diena”, “sėkmės”… Prisipažinsiu – nesitikėjau. Ir tos nepažįstamųjų dėmesio akimirkos manyje sukūrė neįprastą, subtilų jausmą. Tarsi būčiau pakylėta, tarsi ką tai reikšmingo laimėjusi, tik apdovanojimas vis dar kažkur manęs lauktų iki tol, kol galėsiu jį visiems išdidžiai parodyti.

Fantastiškai jaučiuosi traukinyje. Man taip malonu stebėti ir sugerti prašmėžuojančių kaimelių, žmonių, mašinų įvaizdžius, formas, spalvas… Kartu su kitais ekspedicijos dalyviais dalijamės savo pastebėjimais, juokiamės iš vienas kito įdomių/keistų/mielų minčių. Tai pirmieji mūsų apsikeitimai. Dar negilūs, nedrąsūs, dar neišvargę, bet itin smagūs. Panašu, jog pozityvumas bus mūsų ekspedicijos sargu.

Traukinio bufete užkalbinu vieną šio bėgių nešamo restoranėlio darbuotoją:

– Dirbu čia jau 17 metų,- pasakoja moteris, – pripranti, darbas žinomas, ir klientus pažįsti, žinai, su kuriuo kaip kalbėti.. Bet žmonės geri dabar. Anksčiau gal labiau visokių būdavo…

“Žmonės geri dabar,” – skamba man galvoje. Ir išties, visa atmosfera čionai priverčia taip jaustis. Tikiuosi šis jausmas nedings ryte išlipus iš bėgiais dundančios oazės. Tikiuosi su šiuo jausmu, tik dar labiau subrandintu, sugrįšiu į šį traukinį. Tik jau tuomet, kai būsime pakeliui namo.

07 19

Vakarykštis priėmimas Maskvoje buvo itin malonus – ambasados darbuotojai labai nuoširdžiai mumis rūpinosi visos viešnagės metu. Ypatingai man įsiminė kultūros atašė – nuostabiai žavus žmogus, savo nuoširdžiu darbu įnešantis Lietuvos kultūros dalelę į Rusijos širdį. Labai tikiuosi dar kada sutikti šią asmenybę ir pratęsti diskusiją apie kultūros reikšmes ir prasmes.

Vis dėlto, bevaikščiodama Maskvos senamiestyje jau tyliai laukiau susidūrimo su Sibiru.

Kai atvykome į Lesnosibirską į aplinką žvelgiau jau daugiau nei parą nemiegojusiomis akimis. Tačiau nuovargis netrukdė stebėtis supančiomis detalėmis. Žavūs sovietiniai autobusai su užuolaidėlėmis ir dar žavesnėmis bilietėlius pardavinėjančiomis bobutėmis; grandioziška (visomis prasmėmis) nublukusi sovietinė architektūra; apleistos miestų erdvės… Slogu.

Pirmasis visų kolegų džiaugmas – svečių namuose ant sienos didelėmis raidėmis išrašytas “WIFI”. Kol vaikinukai pozavo nuotraukai šalia šio laimės užrašo, atėjo ir pirmasis nusivylimas – nėra elektros.

Pačiame viešbutėlyje jaučiausi tarsi būčiau vieno iš tų senųjų rusiškų filmų herojus. Viskas čionai buvo taip tvarkingai  sovietiška.

Vėliau elektros nepastovumas sutrukdė ir šilto maisto paieškas. Kai radome mus sutikusią aptarnauti kavinukę, vėl gi žavėjausi interjeru – šalia mūsų stalo ant sienos kabojo įrėminti iš žurnalų karpinių sudėlioti paveiksliukai: besišypsančios žvaigždės, raumeningi vyrukai, mieli gyvūnėliai… Pamenu, kai buvau pradinėje mokykloje, tokius rinkdavome ir keisdavomės su draugėmis.

Popiet keliesė sėdome į jau minėtą žavų vietinį autobusiuką ir apsupti rusiškos pop muzikos ritmų bei sekami smalsių akių patraukėme ieškoti ypatingo miesto rajono – buvusios tremtinių gyvenvietės. Ieškojome konkrečios gatvės, konkretaus namo, kuriame kažkada gyveno Guodos seneliai. Per autobuso langus išvydę didžiulį medinių barakų rajoną žinojome –  čia toji tremties zona. Kai tik išlipome, mūsų klausiantys žvilgniai iš karto buvo pastebėti: šalia atsirado dviem kupinai prikrautais spalvotais maišeliais nešina bobutė. Paklaususi ko ieškome, ji kartu su mumis sparčiu žingsniu apvaikščiojo visą rajoną vis stengdamasi padėti mums surasti namą, kurio galbūt ir nebėra. Apipuvę, pajuodę,  sukrypę, visaip sulopyti medinia barakai ir pro langus žvilgčiojančios ilgesingos čia gyvenančiųjų akys…  Akimirką pastebėjau jauną moterį, pakėlusią prie lango kūdikį ir pirštu rodančia savo atžalai į mus. Pajutau ypatingai slogų jausmą. Vis mąsčiau, kaip gi galima gyventi tuose skausmo namuose. Neįsivaizduoju, koks jausmas kasdien būti čia.

– Ką čia fotografuojate? – klausia apšepęs pro atvirą langą žvelgiantis diedukas.

– Spalva, labai graži sienų spalva, – atsako Guoda, nukreipusi objektyvą į vidinį namo koridorių. Mums visiems knieti, kas gi viduje, kaip atrodo tie kambariai, kuriuose savo namus susikurti privalėjo mūsų žmonės.

Grįžtant atgal mūsų pokalbį autobuse pertraukia agurkėlį rankoje ištiesęs vyriškis. Visi keturi gauname po vietinį skanėstą ir juokiamės – kurioje dar šalyje viešajame transporte gautum agurką? Neįtikėtina. Savo ruožtu dosniajam žmogeliui padovanojame šokoladinį saldainį (ne bet kokį, o pačios prezidentūros mums įteiktą)ir pasitariame, jog čionai visada būtina kišenėje turėti nors mažytę lietuvišką dovanėlę.

Priduriant prie pirmųjų patyrimų – vietiniai žmonės čia atrodo nuoširdžiai geri. Viešbutėlyje paprašiau administratorės vieno dokumento, o ji pirma paklausė mano vardo ir visos viešnagės metu jo nepamiršdama nuoširdžiai su manimi bendravo, stengėsi padėti nepaisant mano itin ribotų rusų kalbos įgūdžių. Vien tai pailiko labai jaukų įspūdį. Tokia, atrodo, nesuvaidinta pagarba žmogui. Skirtingai nei vakaruose, kur nuolat žaidžiamas mandagumo spektaklis.

07 20

Pirmosios kapinaitės. Jas pasiekėme labai smagiai šnekučiuodamiesi su autobusiuko konduktore. Daugiausia juoko, žinoma, sukėlė mūsų ryškus rusiškų žodžių stygius ir išmoningos pastangos visokiais garsiniais ir vaizdiniai būdais perteikti mintį.

Kapinaitėse įvyko pirmasis susidūrimas su vietiniais legendomis apipintais uodais. O tai, išties, nebuvo taip baisu kaip tikėjausi. Su purkštukų ir tikliukų pagalba dienos pabaigoje turėjau vos kelis įkandimus.

Tvarkant kapelius daugelis dirbo grupelėmis, stengėsi vienaip ar kitaip būti arčiau vienas kito, šnekučiuotis. Tačiau man norėjosi dirbti vienai. Suradusi lietuvišką pavardę, norėjau viena ramiai, tyliai nuimti sąmanų kilimą, išrauti kapelį okupausias žoles, nuvalyti tvorelę…Viena, ryšyje su tuo mažu  žemės lopinėliu ir jame besiilsinčia siela. Aplink žvalgiausi gyvų gėlių, kurios taptų paskutine mano darbo detale. Visus savo sutvarkytus kapelius palikau su mėlyna laukų gėle ant kryžiaus. Gėlės man – visiškai išgryninto, nepraktiško grožio simbolis. Daugeliui jos nieko nereiškia šioje praktiškuose dalykuose ir pritaikymuose paskendusioje visuomenėje. O man labai gera matyti ir kurti tiesiog grožį dėl grožio. O gėlėse dar ir šlakelis gyvybės. Labai nemėgstu plastikinių gėlių. Čia jų gausu. Čia vien tik jos. Atrodo, žmogus palaidojamas, jam atnešama spalvoto plastiko šūsnis ir daugiau nebemąstoma apie mirusiojo namais virtusios žemės lopinėlio sutvarkymą. Būtų galima manyti, jog tai nurodo į kultūroje egzistuojančią normą vėliau nebelankyti artimųjų kapų. Tačiau tai visiškai nesuderinama su šalia kapo stovinčiais suoliukais, kėdutėmis, staliukais… Kai kurie iš jų padengti dar naujai atrodančiomis spalvotomis plėvelėmis. Ant staliukų šiandieną mačiau ir sulčių pakelius, ir dešros gabalėlius, ir saldainių mažose dėžutėse… Įdomiausias atradimas – paminklas, papuoštas karišku švarku, panašu, savo šeimininko kapą saugančiu jau kurį laiką. Galima tik įsivaizduoti kiek daug šiam žmogui reiškė jo tarnyba ir kiek daug išgyventa vilkint šį rūbą.

Šiandien toliau žvelgiau į žmones ir į pastatus. Ir toliau bandžiau įsivaiduoti, ką gi reiškia priklausyti šiai vietai, kaip viskas būtų, jei aš būčiau čia… Mintimis grįžau į savo gyvenimą Vilniuje. Patogų, gražų, viskuo turtingą. Viskuo, iš tiesų. Tik tai taip dažnai pasimiršta. Visų svarbiausia – galimybės, perspektyva, kuri egzistuoja mano gyvenime. Atrodo, čia to nėra. Tik pilki likimai slogioje aplinkoje.

Kapinaitėse ir gatvėse, visur mano akis žeidė didžiulė netvarka. Kaip teisingai pasakė Zigmas, viskas čia daroma tik dėl praktinių sumetimų nepaliekant vietos estetikai. Gal būtų ir gerai – nėra kvailos grožinės konkurencijos, būdingos mūsų kraštams. Tačiau vėlgi susiduriu su savo asmenybėje įaugusia estetikos samprata. Man visa toji netvarkoje skendinti aplinka kėlė nemalonų jausmą, tarsi nuolat būčiau šiukšlyne.

07 21

Pamirštas pažymėti vakarykštis nuotykis – kinas. Kartu su vietiniais vakare sėdėjome mėlynais baldakimais ir visokiais spalvotais paveikslais išpuoštoje rožinių sienų salėje. Kontrastą tokiam sovietiniam interjerui kūrė minkštos juodos odos sofutės, kuriose ir įsitaisėme. Vos prasidėjus filmui, prasidėjo ir dar viena vietinių žmonių gerumo istorija: mums tiesiai į rankas atkeliavo arbata, sumuštinukai (net su lašiša!), pyrago gabaliukai… Dėl tokio netikėto aptarnavimo jaučiausi kiek nepatogiai. Lyg vietiniai į mus žvelgtų kaip į kažkokią laipteliu aukštenę žmonijos rūšį. Jau kartą šį jausmą patyriau keliaudama Azijoje. Tačiau galbūt tai visiškai nepagrįsta. Gal tai tik ne pirmą kartą stebinantis didžiulis vietinių svetingumas ir pagarba.

07 24 (Žvelgiant į dviejų didžiulių upių santaką)

Jau keletą dienų minčių dėstymas raštu primirštas. Gyvename čionai tokiu intensyvumu, jog imu suprasti, kodėl ankstesnių ekspedicijų dalyviai sakėsi savo mintis galutinai užrašę tik jau sugrįžę.

Grįžtu į praeitį.

Prieš keletą dienų vis dar darbavomės savo pirmosiose ir tikriausiai didžiausiose šioje ekspedicijoje kapinaitėse. Kol dalis vaikinų užsiėmė kryžiaus darbais, likę dažais bandėme atnaujinti kapelių tvoreles ir kryžius.

Monotoniškas teptuko vedžiojimas, aitrus dažų ir skiediklio kvapas, vis apie save skaudžiais įskandimais primenantys uodai… Iš pradžių dirbę ties skirtingais kapeliais, vėliau visi atsidūrėme prie vienos tvorelės – kartu su diskusijomis rodės lengviau ir greičiau.

Kadangi kapelių buvo nemažai, dažymo darbai užtruko, likome beveik iki 10 vakaro. Trūko dažų paskutinei tvorelei. Andrius, vedžiodamas teptuką, ramiai pratarė – taigi grįšime į gyvenvietę, pasiimsime dar vieną bakelį ir parkeliavę pabaigsime dažyti. Niekas per daug neužkibo už šios minties – buvome labai pavargę, išalkę ir dar labiau murzini. Mintyse šmėžavo tik dušas ir vakarienė.

– Ką gi, tikriausiai padarėme, kiek galėjome, – tyliai pasakiau.

Ir čia man labai įsiminė Zigmo pasakyta mintis, jog visų galimybės yra tokios, kokias patys jas įsivaizduojame esant, kokias patys sau nustatome. Štai Andrius, kuriam darkart sugrįžti naktyje – galimybė. Tiesa. Tik neretai apie tai pamirštu.

07 22

Ryte paliekame Lesnosibirską. Pirmą kartą į miestą žvelgiu pro mašinos langą – kultūros centro darbuotojas sutiko keletą mūsų pavežėti į autobusų stotį. Atkeliavę susirandame kasą ir pasiteiraujame, ar galėtume įsigyti bilietėlius į mums reikiamą autobusą. Kasininkė maloniai paaiškina, jog bilietai bus parduodami tik tada, kai atvyks autobusas, o dabar reikėtų laukti eilėje. Dvi vietinės, gėlėtais ilgais sijonais dėvinčios bobutės, sėdėdamos ant suoliukų linkčioja galvas – jos jau pirmos eilėje, tad mes būsią po jų. Ką gi, prisėdu šalia ir laukiu. Toks įdomus gyvosios eilės principas. Atvykus autobusui nuperku bilietus visai grupei ir atskirą bilietėlį bagažui. Po keletos minučių suprantame, jog nei sėdimų vietų, nei vietos mūsų kuprinėms vis vien neužteks. Tad sumokėta suma už bilietėlį Sibire – visai nėra patogios kelionės garantas.

Miestelis, į kurį atvykstame, stebina labai įmantriomis namų puošybos detalėmis – medis visaip išraižytas, langinės dažytos įvairiais melsvais ar violetiniais atspalviais. Kai kur ant palangių pamatau ir gėles. Čia namai kitokie nei prieš tai lankytame mieste. Čia jie alsuoja išlaikyta senąja dailia architektūros tradicija.

Šiame miestelyje sutvarkėme paskutines kapinaites kairiajame Jenisėjaus krante. Dar prieš piet, nužygiavę keletą kilometrų dulkėtu keliu, pasiekėme prieplauką ir kartu su miško sunkiąja technika apkrautu keltu perplaukėme į kitą upės pusę.

Karštis, vandens kuprinėse jau beveik nėra. Artimiausiame kaimelyje vartus pravėręs senukas paaiškina, jog šulinių čia nėra, vanduo čia atvežamas. Jau suirzę šiaip ne taip randame parduotuvėlę. Ledai ir vanduo prieš laukiantį daugiau nei 10 kilometrų žygiavimą karštyje ir kelio dulkėse.

Tranzavimo perspektyva iš pradžių šiek tiek nuvilia – keliu daugiausia rieda tik siunkioji miško technika ir vietos pakeleiviams nelabai yra. Vis dėlto, įveikius kokią trečiąją kelio dalį mūsų virtuvės komandą paima viena krovinius vežanti mašina. Vėliau pasiseka ir likusiems – visi susispaudžiame į tepaluotą geradarių vietinių mašinos priekabą. Kai kurie vos vos… Nuostabu, jog Sibire – kiek kitokie saugaus eismo limitai.

Kaimelyje sutinkame lietuvaitę. Jos istorija – ne tremties. Jos istorija – meilės. Moteris Sibire atsirado ištekėjusi už tremtinio. Susipažino jiedu kai vyras grįžo į Lietuvą atostogų. “Neplanavom čia ilgam likti, sakėm – tik trumpam, kuriam laikui, “- keletą kartų pokalbio metu pakartojo jau bemaž pusamžį šiame Sibiro kaimelyje gyvenanti moteris. Jos kieme – didžiulis, kruopščiai prižiūrėtas žydinčių gėlių darželis. Čia man tai buvo savotiškas lietuvybės ženklas.

Vakare pirmą kartą įsikuriame gamtoje. Esame prie nuostabios upės vingio. Tačiau uodai, uodai, musytės…

Pirmas kartas ne tik miegui palapinėse, bet ir rusiškos prausyklos išbandymui – kaimo seniūnė merginas pakviečia į savo namus ir pademonstruoja prausimosi rusiškoje “banioje” techniką. Į stovyklą grįžtame labai labai laimingos.

07 23

Takelis į kapinaites pasirodo ne toks jau ir paprastas – keliese pasiklydus tenka užkalbinti vietinius jau taurelę išgėrusius vyriškius ir visokiais įmantriais (ne)kalbinės raiškos būdais išsiaiškinti kelią. Jau beveik imu atsikratyti baimės kalbėti rusiškai sindromo. Iki šiol gyvenime retai patirdavau tą menkavertiškumo jausmą, kai negaliu išreikšti norimos minties. Čia tai įvyksta kasdien. Tik nuostabu, jog vietiniai nei vieno kartelio neparodė jokios pašaipos ar neprielankumo dėl  mūsų nežinojimo kaip pasakyti, dėl milijono klaidų.. Visada tik noras mus suprasti ir pastangos mums padėti.

Šiose kapinaitėse pirmą kartą imu ir kirvį, ir pjūklą į rankas – nebeužtenka vien žoles išrauti. O daugelis vaikinų užsiėmę kryžiaus darymu – jau antruoju mūsų ekspedicijoje. Tad drąsiai kapoju šakas nuo kapelį apgulusios pušies. Nepamirštu ir savo labiau moteriškos užduoties – lauko gėlių radau ir šių kapinaičių lietuviškiems kryžiams papuošti.

Likus valandėlei iki pietų pasineriame į šaltą gaivinantį sraunios upės vandenį. Aplink virš galvų skrajoja maži, į kregždutes panašūs paukšteliai – pakrantės šlaite jie išsirausę daugybę mažų urvelių. Ši maudynių akimirka, įamžinta Zigmo fotoaparate, man tokia jauki.

Laukė grįžimas į kairiąją Janisėjaus pusę, kelionė autobusu, vėl kėlimasis į dešinįjį krantą… Sėdėjome žvyruotame kelyje šalia perkėlos ir dalijomės arbūzą. Ir nesvarbu, jog bet kuri pravažiuojanti mašina ant skanėsto užnešdavo tūkstantį dulkių.

Sekančias kapinaites pasiekėme visaip kaip susispaudę į autobusiuką, kuriame jau ir be mūsų buvo per daug važiuojančiųjų. Nepaisant nepatogumo, vietiniai padėjo mums susikelti kuprines ir kartu nepatogiai talpinosi mažoje erdvėje. Rodės, neliks vietos musei.

Kapinaitėse patyrėme neįtikėtiną kiekį uodų. Nepaisant karščio užsivilkau savo neperlyjamą karinę šturmuotę. Jaučiausi lyg šiltamyje. Tačiau šis rūbas buvo vienintelė išeitis likti nesukramtytai.

Per vieną dieną sutvarkėme dvi kapinaites, du kartus persikėlėme per plačiają Jenisėjaus upę ir išvargę manėme ramiai susikursią laužą vakarienei. Tačiau mūsų dar laukė Sibiro staigmena – audra. Kylančiame vėjyje vos spėjome pasistatyti palapines. Kuprinės nebūtinai atsidūrė ten, kur ir jų savininkai, vakarienės ingridientai taip pat liko išsibarstę tarp mūsų spalvotų laikinųjų namelių. Lyjant stipriam lietui ir nenusimatant vakarienės perspektyvai, ištraukiau giliai kuprinėje vis dar gyvavusio lietuviško juodojo šokolado. Laimės akimirka audroje.

07 24

Ryte, iškeliavę ieškoti parduotuvės, nustebinti džiaugiamės – visai šalia upės pakrantės esančioje nedidelėje krautuvėlėje galima atsiskaityti banko kortele! Mat antraip būtų tekę nupėdinti mažiausiai kelis kilometrus iki miestelio centro. Sutaupę laiko su Zigmu pasimėgaujame ledais – čionai jie tikrai skanūs. Suvyniotas į neįmantrius popierėlius, o kartais tik į folijos lapelį, plombyras čia toks tikras ir gardus.

Prasideda mūsų pažintis su tikrąja Sibiro erdve. Žygiuojame akmenuota pakrante, kai ji tampa nebepraeinama – sukame giliau į mišką. Kai kur žolės aukštenės nei aš pati. Stengiamės įspėti vienas kitą apie artimiausias kelio kliūtis – nuolat girdisi šūksniai  “medis”, “kupstas”, “šlapia”…  Tikimybę sutikti sibirietišką meškutę mažiname triukšmaudami, dainuodami, be perstojo švilpdami švilpuku… Manau, jog mano žinomų lietuviškų liaudies dainų repertuaras žygio metu plėtojasi eksponentiniu greičiu.

Kelyje – kalnas, pakalnė, pelkė, kalnas… Tačiau šiaip ne taip užsiropštus į aukštumą, vaizdai – neįtikėtinai nuostabūs. Žvilgsiu aprėpiamoje erdvėje neišvysi nei vieno ženklo, liudijančio žmogaus įsikišimą į natūrialos gamtos plotmes.

Kol lyjant smulkiam lietui nešu medžius laužui, iš lūpų išslysta ne vienas keiksmažodis – įžūlūs uodai puola tiesiai į veidą, kanda kur pasitaikė, o rankos užimtos nešuliu.. Ir jautiesi toks bejėgis prieš tuos mažus gamtos skraiduolius.

Vakare apžiūriu kojas, rankas. Dešimtys raudonų uodų “dovanėlių”.

07 25

Ryte nubundu su skelbimu:

– Košė!!Pati skaniausia, gardžiausia iš gardžiausių!Košė… – jau nepamenu visų unikalių Zigmo išvardytų epitetų ant laužo išvirtiems avižinių dribsnių pusryčiams.

Nusprendžiame išeiti kiek vėliau – laukiame kol nukris rasa nuo aukštų žolių, mat kitu atveju vėl liktume šlapi iki juosmens. Toks sprendimas reiškia papildomą valandą geriant rytinę kavą ir nuo aukšto skardžio žvelgiant į didingą gamtą. Niekada nepamiršiu tos ramaus grožio akimirkos.

Vėliau kartojasi vakarykštis scenarijus – kalnai, pelkės, šlaitai, švilpukas… Dainas kartais pakeičia tiesiog pavieniai šūksniai, mat stinga energijos ritmingai melodijai nuolat palaikyti. Trumpuose sustojimuose paprastas arbatinis sausainis tampa didžiausiu skanėstu.

Kai pro tankias žoles prasiskynę kelią pamatome pievą ir per ją vingiuojantį keliuką, pasigirsta džiaugsmo ir palengvėjimo šūksniai. Horizonte nematant kalnų eiti pasidaro taip gera ir lengva. Tiesa, pakeliui tenka bristi per sraunią upę. Tik čia iššūkiu tampa ne pati srauni šalta tėkmė, bet tai, kas laukia aname krante: šalia įprastinės uodų atakos čia užpuola ir dar nematyti, didesni nei įprastai vabzdžiai. Minutės, praleistos stovint vietoje, bandant nusausinti kojas ir apsiauti batus, pažymimos skaudžiais įkandimais.

Vakare – itin greitos maudynėmis itin šaltame Jenisėjuje bei jaukūs pokalbiai prie laužo su puodeliu ramunėlių arbatos. Ekspediciją įamžinti bandanti Eglė prasitaria supratusi – niekaip neužfiksuosi to, ką čia patiriame, visa tai priklauso tik mums. Teisingiausia tiesų tiesa. Manau, kiekvienas patiriame ir susikuriame sau savąjį Sibirą, kurio istorija vėlgi dalinsimės visi savaip, visi skirtingai.

07 26

Ryte bandome tepaliuku pagelbėti labiausiai sukandžiotoms kūno vietoms. Guoda paprašo apžiūrėti jos nugarą. Raudonuojančių įkandimų tiek daug, jog esant kitoms aplinkybėms manytume prasidedant kokiai tai išbėrimų ligai… Bet čia Sibiras. Čia daug kas matuojama kitais standartais.

Vis bandome gaudyti mobilų ryšį, kuris tai atsiranda, tai dingsta kelių sekundžių intervale. Šiaip jau dėl to visiškai nesikrimsčiau. Nelabai pasigendu visų moderniųjų išradimų. Tačiau šiandien mano labai mylimų draugų vestuvių šventė. Ten toli, Lietuvoje. Taip norėtųsi jiems išsiųsti žinutę iš už tūkstančio kilometrų…

Žygiuojame iki pat pavakarės kol pagaliau pasigirsta civilizacijos garsai – mus pasitinka du labai garsiai lojantys, bet panašu, jog tuo lojimu savo didelį baikštumą dangstantys šunys. Matyt jiems mes pasirodome nelaukti keistuoliai ateiviai. O mums jie pirmiausia – ne šunys, kurių vertėtų bijoti. Mums jie – civilizacijos pranašai. Vadinasi – jau arti.

Dar keli kilometrai sunkiosios technikos išvažinėtu purvo keliu, ir sustojame šalia kapinaičių tvorelės. 45 kilometrai įveikti. Mūsų išvargusius veidus papuošia šypsenos.

Ramunėlių lauke liekame palaukti keletos išėjusių surasti nakvynei vietos. Dalijamės paskutiniais šokolado likučiais. Tik tuomet ramiai sėdint pradedu jausti kaip stipriai maudžia kojas.

Jau vėlai vakare keliaujame ieškoti kaimelio parduotuvės. Namas, su prikabintu lapu ant durų, nurodančiu darbo valandas. Žinoma, durys jau užrakintos. Tačiau vietiniai vyrukai nelinkę paisyti darbo grafiko – rėkaujama ir barbenama į langą tol, kol už dešimties – penkiolikos minučių iš namo išeina užsimiegojusi moteriškė. Stovėdama šalia  pasijaučiu kiek nejaukiai, kad taip vėlai pažadinome žmogų. Tačiau parduotuvės savininkė, dar mums nespėjus nieko pasakyti, pati ima atsiprašinėti, jog taip ilgai užtrukusi išeiti. Panašu, jog čia, mažame kaimelyje, parduotuvės darbo grafikas galėtų vadintis “atidaryta pagal poreikį”.

Parduotuvėlė pustuštė. Mūsų iš anksto apgalvotas prekių sąrašas tampa labai kintančiu ir improvizuotu, kai beveik į kiekvieną paklausimą apie vieną ar kitą produktą išgirstame atsakymą, jog, deja, tokio čia nėra. Arba – atveš po savaitės. Vietoj “Snikers” ar “Bounty” nuperkame visą kratuvėlėj esantį keisčiausių rūšių šokoladą ir keliaujame gaminti vakarienės iš to, ką pavyko rasti 46 gyventojų kaimelyje jau artėjant vidurnakčiui.

07 27

Antrąjį kartą patiriame rusiškos banios malonumą – Zacharovkos kaimelio seniūnė maloniai pakviečia į svečius. Močiutei aiškinant, jog mes iš kitur, iš toli, jos mažasis anūkas tiesia mums ranką su šokoladiniais saldainiais.

Jau nuo ankstyvo ryto kaimelyje girdime iš kažkur skambant muziką. Mano požiūriu, visai skoningą, neprimenančią to įpraistai čionai girdimo popso. Vėliau, seniūnei mus pakvietus apsilankyti pas vieną senųjų gyventojų, daugybę informacijos sukaupusį vietovės metraštininką, suprantame – išorinės kolonėlės pritvirtintos būtent prie šio žmogaus namo.

Jau žengusi pirmąjį žingsnį į senolio kiemą, pamačiusi raukšlėmis išvagotą, bet šviesų veidą ir išgirdus lietuvišką “laba diena”, jaučiau šį susitikimą būsiant neeilinį.

– Atleiskite, jau pamiršau jūsų kalbą. Tikrai buvau išmokęs daugiau, kai čionai bendravau su lietuviais, – teisinasi muzikoje paskendusio namo savininkas.

Ant stalo išsklaidyti rengiamos knygos rankraščiai ir atskirai ant lapo kirilica dailiai surašytos apylinkėje gyvenusių lietuvių pavardės – šis žmogus savo atmintyje laikė visą kaimelio tremties istoriją. Jo pasakojimas buvo pilnas neįtikėtinų detalių, kurių niekada neperskaitysi jokiame vadovėlyje. Ką tik atkeliavusių tremtinių pirmosios dienos įsikuriant pakrantėje po valtimis, odą graužiantis beržo tošies tepalas bei džiovintų arklio išmatų deginimas barakuose kaip vieninteliai ginklai nuo uodų ir muselių… Kai paklausėmė apie tremtinių tarpe vyravusius jausmus, atmosferą, senolis tik keliskart pakartojo: “kaip neverksi, nu kaip neverksi…”. Tačiau baisiose sąlygose atvykėliams išgyventi, kiek tik leido galimybės, padėjo vietiniai gyvetojai.  “Pirmąją žiemą čionai niekas nemirė,” – kaip darnaus tarpusavio ryšio įrodymą šį sakinį ištaria senukas. Galbūt toks savitarpio supratimas vyravo dėl panašios pačių vietinių rusų lemties – daugelis jų apylinkėse atsirado būdami išbuožinti dar ketvirtajame 20a. dešimtmetyje. Patys patyrę tremties skausmą jie veikiausiai galėjo puikiai suprasti prievarta atkeldintus lietuvius. Senolis pasakojo, jog prasidėjus karui į frontą buvo paimti visi kaimo vyrai iš kurių grįžo tik keletas. Tuomet lietuviai labai padėję vietinėms moteris ūkyje. Už kelias šienapjūtes vėliau lietuvių šeimos iš vietinių gaudavusios kokį tai gyvulį ir taip galėjo po truputėlį pačios verstis.

Tiesa, labiausiai mano atmintyje įstrigusi senolio istorija – apie jauną merginą, kuri buvo ištremta praėjus vos savaitei po savo vestuvių. Jaunąją atskyrė nuo vyro. Neatlaikiusi skausmo mergina, kaip teigė pasakotojas, išprotėjo. Dienas leisdavo sėdėdama ant upės kranto ir žvelgdama į vandenį. Vietiniai jai sukalė suolelį, o vaikai nešdavo uogas, kad šioji nemirtų iš bado.

Kai jau turėjome skubėti į mūsų laukiantį transportą, senolis dar pasiūlė skubomis apžiūrėti jo namus. Ir čia prasidėjo stebuklai – įėję į svetainę išvydome didžiulę, aukščio nuo lubų iki grindų Kalėdų eglutę. Kol apžiūrinėjome šį ypatingą, įvairiais žaisliukais papuoštą kūrinį, senukas keliais mygtukų papaudimais privertė eglutę skambant muzikai mirgėti lemputėmis ir suktis apie savo ašį, viršuje ratais sklendė virvutėmis pritvirtinti lėktuvėliai o apačioje skirtingomis kryptimis judėjo mažučiai garvežiai. Įspūdis buvo nenusakomas – viduryje Sibiro, mažame kaimelyje, vidury karštos vasaros dienos staiga pasijauti lyg Kalėdų senelio dirbtuvėse.

Manau, niekada nepamiršiu šio susitikimo: išgirstų istorijų, Kalėdų eglutės ir šviesaus senolio veido.

Paskutinės nuotraukos kartu ir skubėjome į kitą mūsų laukusį nuotykį. Miškovežiu, susėdę ant klibančių lentų, turėjome įveikti daugiau nei dvidešimties sunkiai praeinamų/pravažiuojamų kilometrų ruožą. Pakeliui įveikinėjant purvynus ir pelkes mūsų nuostabos šūksniai vairuotojui pasirodė kesti – kartu kabinoje sėdinčio ekspedicijos vadovo vietinis vyriškis teiravosi, kodėl mes tokie “emocionalūs”.

Tokiu neįprastu būdu atvykę į Momotovo kaimelį įsikuriame upės saloje. Vėlgi vėlus vakaras. Ir vėlgi tenka ieškoti vakarienės.

Pakeliui, ieškodami vietinio patarimo kaip atrasti kelią iki galimai dar veiksiančios parduotuvės, pamatome degalinę. Tai iš tiesų labiau panašėjo į siurrialistinio filmo vaizdinį – mažas geltonas pakrypęs vagonėlis, jo šone viršuje kybantis blankiai šviečiantis žibintas ir už grotelių viduje sėdintis niūriu rukšlėtu veidu žvelgiantis vyras. Kad ir kaip nenoromis, jis išeina laukan, paima baltą popieriaus lapą ir griežtu tonu, braižydamas tušinuku planą, nupasakoja kelią iki parduotuvės.

Pakeliui prie mūsų prisijungia dar dvi smalsios vietinės paauglės, visą laiką patyliukais žingsniavusios per nedidelį atstumą. Parduotuvę randame. Žinoma, joje vėlgi nėra mūsų pageidautinų produktų. Bet prie šito mes jau pripratę ir daug greičiau darome improvizuotus sprendimus. Mums bekraunant pirkinius į kuprines, pardavėjas pasidomi, kur gi mes įsikūrę. Sužinojęs, jog tai mažiausiai 2 – 3 km atstumu, jis skambteli draugui, kuris mus parveža į stovyklavietę. Dar vienas vietinių gyventojų nuoširdaus draugiškumo įrodymas.

07 28

Po kapinaičių tvarkymo keliamės per upę ir dalyvaujame vietinės administracijos parengtoje pažintinėje programoje. Čia kartu su mumis – antros kartos lietuvis Gintaras. Nors lietuviškai ir nekalba, vyras labai didžiuojasi savo šaknimis – marškinėliai, kepuraitė, apyrankė, net mašinos numeriai – viskas pažymėta užrašu “Lithuania”. Aplankome Gintaro šeimą. Jo tėtis – lietuvis tremtinys, mama – buriatė, taip pat išbuožinta dar trisdešimtaisiais metais.

Lazdele pasiramsčiuojantis Gintaro tėtis praveria mums savo namų duris. Auksine šypsena pasitinkanti lietuvio žmona pasiūlo kavos ir mes jaukiai kartu praleidžiame daugiau nei valandą. Žavu, jog po tiek metų jau senstantis vyriškis, padrąsintas, puikiai kalba lietuviškai. Apie savo tremties istoriją jis pasakoja ramiai, su šypsena, pajuokaudamas, atrodo, be jokio kartėlio. Nuoskauda balse pasigirsta tik tuomet, kai pasakojama apie sugrįžimą į Lietuvą dar sovietmečiu, šešiasdešimtaisiais, kuomet temtiniai tėvynėje buvo visai nesvetingai pasitinkami. Sugrįžus po keletos mėnesių šeima vėl parkeliavo į Sibirą – čia laukė geresnis darbas, čia viskas jau buvo įprasta. Tačiau Gintaro mama, sėdėjusi šalia manęs, tyliai prasitarė: “man pas jus iš tiesų patiko, aš norėjau likti Lietuvoje.”

08 01

Keletos paskutiniųjų dienų mintis raštu išdėlioti bandau jau būdama čia, Lietuvoje. Paskutinėmis ekspedicijos dienomis nuovargis kiekvieną laisvą minutę versdavo išnaudoti tik akims užmerkti.

Dar prieš keletą dienų atlikome paskutinius, bet reikšmingus ekspedicijos darbus. Kartu su krašto lietuvių bendruomene pastatyti du dideli metaliniai kryžiai dviejose kapinaitėse. Šalia pasodinome lietuviškas tulpes, o vietinės administracijos darbuotojos pažadėjo pavasarį atvykti ir mums pranešti, ar šios gėlės iš tiesų pražys.

Antrose kapinaitėse, kuriose statėme kryžių, labai įsiminė pirmą kartą ant paminklų pamatyti iškalti žodžiai “grįžo į tėvynę”. Nežinau kaip apibūdinti tą jausmą, kuris kyla stovint prie kapelio, matant tokį simbolinį įrašą ir suvokiant, jog tas žmogus savo namų išties niekada nebeišvydo.

Maskvoje įsėdus į traukinį apėmė toks man pačiai ganėtinai netikėtas jausmas – labai nesinorėjo grįžti, labai nesinorėjo, jog viskas baigtųsi. Žvegiau pro langą į prabėgančius vaizdus ir didžiąją laiko dalį tylėjau, galbūt net priversdama šalia sėdėjusį žmogų pasijusti nejaukiai.