2016-07-17

        Šiandien, Pasaulio lietuvių vienybės dieną, į misiją mus išlydėjo vasariškas lietus ir artimųjų šypsenos. Kiaurai permirkę, bet laimingi, gal kiek nedrąsūs įsikūrėme traukinyje. Netrukus jau kalbėjomės lyg seni pažįstami. Kita stotelė – Maskva.

2016-07-18

        Ankstyvą rytą atvykome į Maskvą, įveikę automobilių kamščius pasiekėme Lietuvos ambasadą ir čia apsistojome.

        Popiet nuvykome į Butovo poligoną, kuriame 1937-1938 metais sušaudyta daugiau nei 20 tūkst. žmonių, tarp kurių buvo ir lietuvių. Per aptvertą 7 ha teritoriją nusidriekia supilti kauburiai, žymintys tranšėjų vietą, kur buvo suversti ir palaidoti nužudytųjų kūnai. Aukų atminimui prie paminklo pasodinome gėlių.

2016-07-19

        Pasakojimą apie šiandienos ekskursiją į GULAG’o muziejų turėtų pradėti žemėlapis, kabantis vienoje muziejaus ekspozicijų ir žymintis koncentracijos stovyklų administracinius centrus. Didžiulėje teritorijoje pasklidę punktai žymi mirties stovyklų vietas ir iliustruoja sunkiai suvokiamą teroro mastą. Dar sunkiau suvokti, ką išgyveno žmonės, išplėšti iš savo kasdienybės, patekę į psichologinio ir fizinio smurto pasaulį. Raštelis ant rūbų skiautės jiems buvo viltis pranešti artimiesiems apie save ir sumažinti jų nežinios siaubą, tik pasiekti artimuosius šiems rašteliams nebūdavo lemta. Ilgame sąraše galima rasti GULAG’o kalinių pavardes, o stenduose – jų istorijas.

…..

        Ištrūkę iš Maskvos šurmulio atvykome į oro uostą. Kita stotelė – Krasnojarskas, o visai netrukus ir Igarka. Jau laukiu, kol pasieksime savo kelionės tikslą, tačiau kirba ir nerimas, nes nežinau, ką ten rasime. Prieš išvykstant kartu su tremtiniu Kazimieru žiūrėjome filmuotą medžiagą apie 1989 metų ekspediciją, todėl Igarkos kapinės man jau matytos. Vis dėlto, praėjo jau 27 metai ir šiandien galime išvysti kitokį vaizdą. Dar kelios valandos ir už savęs palikę tūkstančius kilometrų nusileisime už poliarinio rato.

…..

        Pro lėktuvo langą matyti tingiai tekantis Jenisiejus. Dar akimirka ir lėktuvo ratai paliečia amžino įšalo žemę, o po kelėtos minučių užsidėję kuprines žygiuojame link kelto. Mus pasitinka vietos valdžios atstovė ir autobusiukas, nuvešiantis į svečių namus. Važiuojant pro jo langus į mus žvelgia buvusio didelio miesto likučiai- seni namai, supuvusių rąstų krūvos, sugriuvę pastatai. Klestėjimo laiku Igarkoje gyveno apie 20 tūkst. gyventojų, vyravo medžio apdirbimo pramonė. Šiandien net naujamiestis nesukuria didelio miesto įspūdžio – keletas daugiabučių namų stovi vieniši ir iš pirmo žvilgsnio atrodytų negyvenami. Tarp jų driekiasi neasfaltuotos gatvės, kuriomis ramiai bidzena dideli šunys. Jų storas kailis žiemą, kai temperatūra gali nukristi iki -50°C, gelbsti nuo šalčio. Bet šiandien Igarkoje +28°C. Nuo karščio mus gelbsti maudynės Jenisiejuje ir šaltas dušas svečių namuose. Pavargę ir apsnūdę sulaukėme grįžtant ekspedicijos vadovo. Gera žinia, jog jau rytoj kelsimės gyventi į stovyklavietę, bloga žinia- šiandien kapinių rasti nepavyko. Kapinės žemėlapiuose nepažymėtos. Vis dėlto entuziazmas užgožė blogąją naujieną- eisim, rasim. Paskutinė naktis, kai miegame lovose.

…..

        Susidėjome kuprines ir žygiavome Igarkos gatvėmis link tos vietos, kur turi būti kapinės. Palikus už nugaros svetimą ir slogų vaizdą palengvėjo. Žengėme per mišką ir neilgai trukus tarp medžių išvydome kryžius ir sulinkusias tvoreles.  Džiaugiausi, kai radome kapines ir lygiai taip pat buvo baisu, nes tai, ką radome, labiau panašu į mišką, nei į kapus. Tarp aukštų medžių ir tankių krūmų skendi netvarkingai išsibarstę kryžiai. Sunku patikėti, kad čia galėsime ką nors nuveikti. Mintyse skaičiuoju dienas ir atrodo, kad jų tiesiog per mažai tokiam darbui įveikti.

        Įsikūrėme netoliese. Nedidelėje laukymėje išdygo palapinės ir suplevėsavo vėliavos. Mūsų naujieji namai.

        Pasiėmę įrankius įžengėme į kapines. Mūsų tikslas- išplėšti jas iš miško, pakelti nuvirtusius kryžius ir sulaukus medienos iš Krasnojarsko pastatyti devynis naujus kryžius tremtinių atminimui. Kol kas atrodo, jog jau pirmoji užduotis pareikalaus jėgų, tačiau po kelėtos valandų apžvelgus nuveiktą darbą galima pasidžiaugti, nes mažytis kapinių lopinėlis jau atrodo kitaip.

…..

        Pradžioje lyg be tvarkos išdėstyti kapai ėmė dėliotis į eiles, po truputį atsiskleidžia tikrasis kapinių vaizdas. Kryžiai nuostabūs! Juos puošia saulytės, ornamentai. Matant, kiek šilumos, meilės ir darbo įdėta juos gaminant, atsiranda naujų jėgų dirbti ir stengtis.

        Vakare svečiavomės pas netoliese gyvenančią šeimą- mums leido įsipilti geriamo vandens. Į akis krinta skurdas ir apima depresyvi nuotaika. Laukiau, kol grįšime į savo susikurtą kampelį šalia kapinių.

        Klausimas apie meškas – vienas tų, kurie prieš išvykstant užduodami lyg juokais, lyg rimtai. Vis dėlto, meškų čia yra. Miestą jos aplanko tuomet, kai vasarą užsidega taiga. Kol kas gaisro nematyti, tačiau sąžiningai budime prie laužo.

        Šio vakaro pasisėdėjimas prie laužo ypatingas. Kiekvienas išsakėme įspūdžius, lūkesčius, pamąstymus. Smagu išgirsti draugų pasisakymus. Bendra vakarienė ir pokalbis prie laužo visus suartino.

…..

        “…poliarinės naktys, saulė užteka ir tuoj pat leidžiasi, vasarą ir naktimis šviesu.” Iš tremtinių atsiminimų. KĖ-114

        Poliarinė diena nuostabi! Nepasiėmiau laikrodžio, saulė nenusileidžia visą parą ir laiko pojūtis pamažėle dingsta.

…..

        Einant pro sutvarkytas kapinių vietas apima kitoks jausmas. Jauku. Norisi kuo daugiau čia nuveikti, bet didelius norus ir tikslus po truputį vejasi nuovargis. Nuotaiką pakelia maisto komandos išradingumas ir išvyka į dušą. Dušą verta paminėti dukart.

…..

        Ant kryžių užrašai įvairūs, kai kurių nepavyksta perskaityti. Palaidota daug vaikų, dauguma jų neišgyveno pirmosios savo žiemos Igarkoje. Jau laukiu, kol kapinėse iškils mūsų kryžiai, kaip simbolis, jog nepamiršome ir nepamiršime.

…..

        Ir kai nieko nesitiki, nutinka nuostabūs dalykai. Šiandien su merginomis einame į pirtį! Pasipuošusios šypsenomis, laimingos žengiame link seno pastato, kur mūsų laukia neįtikėtinas džiaugsmas nusiprausti karštu vandeniu. Ir mūsų lūkesčiai išsipildo su kaupu, su dar didesne šypsena grįžtame namo.

        O namie – “sausainių revoliucija”!  Išalkusieji išsikovojo teisę pusryčiams skirtus sausainius suvalgyti vakare.

…..

        Šiandien turėjome progą apsilankyti Igarkos ligoninėje. Mus pasitiko draugiškas personalas ir tvarkinga aplinka. Mūsų nukentėjusius apžiūrėjo chirurgas, susiuvo žaizdą, o radiologė į laikraštį įdėjo rentgeno nuotraukas ir padavė – viskas gerai, koja nelūžo. Šlubčiodami, bet laimingi vaikinai grįžo namo.

…..

        Diena ėjo įprastu ritmu, kol besidarbuodamos kapinėse išgirdome šaukiant, jog reikia pasislėpti. Ir štai, merginos bėgame per kapinaites ir už artimiausios kalvelės slepiamės. Susėdome ratu, rankose kirviai, nuotaika karinga. Neaišku, nei kodėl slepiamės, nei kada galima sugrįžti. Kiekvieną bandymą pasistiebus ką nors įžiūrėti lydi reikšmingas tšš. Praslinkus valandėlei sulaukėme leidimo grįžti ir geros žinios – tai mediena atkeliavo! Galėsime įvykdyti savo misiją ir lietuviškose kapinėse pastatyti naujus kryžius. P.S. Slėpėmės nuo pernelyg draugiškai nusiteikusių vaikinų, kurie padėjo parsivežti medieną.

        Šiandien prasideda lenktynės su laiku. Mūsų pusėje ne vien poliarinė diena, daug svarbiau, jog vaikinai išmoko kryždirbystės amato ir yra pasiruošę visas savo jėgas atiduoti šiam tikslui. Ačiū, Algimantai, už pamokas ir patarimus!

        Stovyklavietė virto dirbtuvėmis ir darbas nesustoja. Gražūs kryžiai iš maumedžio, puošti saulytėmis ir ornamentais gula viena šalia kito.  Pastatome pirmuosius kryžius. Atrodo, jog pečius užgula visos savaitės nuovargis, miego trūkumas ir didelis džiaugsmas. Ta akimirka, kai prie pirmojo kryžiaus giedojome Tautišką giesmę man virto pačia gražiausia per visą ekspediciją. Pavargę, žinodami, jog dar daug reikia nuveikti, o laiko liko vos viena naktis, mes sugebėjome minutei sustoti ir pasidžiaugti tuo, ką čia nuveikėme.

        Vis dėlto, pasirodė, jog laikas ne mūsų sąjungininkas, darbo dar daug, o įtampa auga. Pasitarę vadovai nusprendė, jog stovyklavietę paliksime viena diena ilgiau. Gavome dar vieną šviesią poliarinę dieną. Vidurnaktį gauname dovaną – Marijono Mikutavičiaus dainą, kuri pakelia nuotaiką ir su dar didesne jėga kimbame į darbus. Paryčiais suleidžiamas paskutinis kryžius. Didžiausias darbas atliktas.

…..

        Sunkūs kryžiai gula ant vaikinų pečių ir yra nunešami į kapines, vienas po kito jie pasipuošia tautinėmis juostelėmis. Trys kryžiai pasitinka ateinančiuosius ir praneša, jog čia ilsisi lietuviai tremtiniai. Trys išdygsta ant kalvelės šalia paminklo, dar trys žvelgia į mus iš už pelkės. Dar kartą sugiedame Tautišką giesmę. Vakare gera nueiti į kapines ir matyti, jog kažkur toli toli, už poliarinio rato į dangų kyla gražūs kryžiai čia atgulusiems žmonėms ir jų kančiai atminti. Mūsų misija čia baigėsi.

…..

        Anksti ryte palikome stovyklavietę, kuri savaitei buvo tapusi mūsų namais. Apsistojome vaikų meno mokykloje ir išvykome į senąją miesto dalį. Už nugaros palikę griuvėsius priėjome seniausias gatves, kuriose išsidėstę paskiri nameliai, aptverti tvoromis.

        Grįždami aplankėme Amžinojo įšalo muziejų ir iš arti pamatėme tą galingą jėgą, kuri valdo šį kraštą.

        Vakare laukė staigmena – žvejai mus paplukdė kateriu. Vis nauja ketveriukė skriejo per šią šiaip jau rūsčią Sibiro upę, kurios vanduo, nutviekstas saulės, purslais tiško ant veidų.

……

        Autobusas jau veža mus į oro uostą. Dainuojame. Dainuojame ir kelte. Ir žygiuodami link oro uosto. “Tyliai leidžias pavargusi saulė, paskutiniai šešėliai dienos…”

        Lėktuvas pakyla, tyla užgula ausis ir atsisveikinu su vis tolstančia Igarka ir Jenisiejumi.

…..

        Prieš akis – milijoninis miestas Sibiro viduryje, Krasnojarskas. Ir dar vienas netikėtumas – sutemo ir atėjo naktis.

…..

        Dvidešimt penkių kilometrų žygis Stolby nacionaliniame parke buvo vertas jėgų. Pasiekus aukščiausią uolą išvydome toli nusidriekiančią, rūke paskendusią taigą, o leidžiantis keltuvu žemyn ir tyliai pro ausis švilpiant vėjui dar kartą su ja atsisveikinome, matydami visą jos didybę.

…..

        Maskva. Mus pasitiko visuomet rūpestingas Marijus, kuris surengė ekskursiją po miestą. Marijau, ačiū už viską!

…..

        Monotoniško traukinio dundėjimo lydimi grįžtame į Lietuvą. Galvoje pilna įspūdžių, širdyje emocijų. Vilnius.

 

Liepos 17 d.

        Tik sustojus išlydėjimui Vilniaus geležinkelio stotyje prapliupo lietus. Kalba sekė po kalbos, o lietus vis nesiliovė. Į traukinį įlipome visiškai šlapi.

        Mus išlydėti atėjo minia žmonių. Asmeniškai manęs atvyko išlydėti mama, krikšto mama, teta, daug draugų ir bendraminčių. Suskaičiavau apie 20 žmonių. Išlydėjimo metu verkė net mama! Per 23 gyvenimo metus nemačiau jos verkiant, kai mane kažkur lydėjo ar šiaip dėl manęs.

        Įlipus į traukinį išgirdome kalbant rusiškai, tai buvo pradžia, nes visą kelią mus lydės rusų kalba. Jaučiu, kad pagerinsiu savo kalbos žinias. Pirmą kartą važiuoju traukiniu taip ilgai. Traukinio gultai man pasirodė atgyvenę. Ką jau kalbėti, kad aš juose netelpu. Jei miegodamas ištiesiu kojas, tai žmonės naktį eidami trenkiasi galva į jas. Atsikėliau kaip sulaužytas, kojas dažnai laikiau sulenkęs. Su manimi viename kupe Karolina, taip pat sėdi rusų kilmės moteris su dukra, kurios kalba lietuviškai. Mums papasakoja kaip Maskvoje gražu ir, kad miestas plečiasi.

        Tiesa, prieš pat įlipant į traukinį viena moteriškė priėjo prie manęs ir paprašė, kad paimčiau žvakutę, uždegčiau Igarkos kapinės už jos giminaitį. Per tą emocijų pliūpsnį tiksliai neatsimenu kokius giminystės ryšius ji minėjo. Lyg vyro brolis…

        Traukinyje draugiškai bendravome. Laužėme ledus ir sienos tarp visų dalyvių vis labiau tirpo. Ėjome pavalgyti į „Vagon restoran“. Po vakarienės miegoti ir kėlėmės jau Maskvoje.

Liepos 18 d.

        Kelionė traukiniu buvo įsimintina. Kol kas mus visur lydi lietus. Tik išlipus Maskvoje pylė lietus, bet mus pasitiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje. Kaip jis pats sakė, iki mums atvykstant Maskvoje švietė saulė, o šiandien rytą prapliupo.

        Viename autobusiuke atvykome į ambasadą. Mus vaišino arbata ir papasakojo apie ambasados istoriją, veiklą. Reikia pasakyti, kad buvome nuvesti ir į tarpukario ambasados patalpas, kuriose dirbo J. Baltrušaitis. Ambasados patalpos tikrai įspūdingos. Ši ambasada yra pati didžiausia. Man, buvusiam ir dirbusiam Lietuvos ambasadoje Italijoje patalpose, kurios yra 4 kambarių bute, toks ambasados dydis Maskvoje paliko įspūdi!

        Papietavę su ambasadoriumi vykome į Butovo poligoną, kuriame Stalino valdymo metais veikė KGB ir toje teritorijoje buvo žudomi žmonės. Beje, ten buvo kankinti ir lietuviai. Šiame poligone turėjome atlikti pirmąjį savo darbą. Visa komanda turėjo sutvarkyti ir apsodinti naujas augalais nedidelį plotelį prie paminklo. Nežinau kas planavo sodinimą, bet jis vyko sklandžiai. Tik gėlės ir krūmai… Jie ten suvargs. Verkė mano širdis, kai pamačiau, jog astilbes susodino atviroje saulėje, o raugerškių auglius sukišo visai po eglėmis, išaugs stagarai, retomis šakomis. Keistai atrodė ir margalapių sodinimas prie šliaužiančių spygliuočių gal 20 cm. Atstumu. Gi jiems reikia erdvės, o čia beveik „subučiavo“ į krūvą.

        Kvailiausias momentas buvo, kai poligono prižiūrėtojas paklausė kas moka sėti žolę. Ranką pakėlė gal 8 žmonės, bet vadovas pasakė, kad užteks dviejų ir liepė eiti „raseiniams“ t.y. man ir Monikai. Dar išsiderėjom, kad eitų Krista. Kai nuėjęs pamačiau kokį plotą reikia apsėti ir kokia ten padėtis išvirtau iš klumpių. Tik nupylė karštis. Pagalvojau, kad čia laukia žiaurus darbas. Atsisėdau. Ten buvo pripilta juodžemio į pelkę, jis visas šlapias, o plotas kokie 2 arai. Trise su grėbliu turėjome pasėti žolę. Paprašę daugiau įrankių gavom dar vieną grėblį. Daugiau nieko. Pradėjome primą lauką ir ilgai prunkštėme. Mes trys sėjam žolę kažkur viduryje Maskvos, šlapioje vietoje, su vienu klibančiu grėbliu, o kitu skirtu griebti lapams. Tai buvo įsimintina. Jie trylika dirba ten, o mes čia. Ir mūsų net fotografas neįamžino. Buvo kaip buvo, ir juokėmės ir verkėme. Bet, tai buvo puiki proga išsikrauti.

        Grįžę nuvykome išsikeisti pinigų ir apsipirkti maisto vakarui. Tai buvo pirma virtuvės komandos ruošiama vakarienė. Jaučiau daug įtampos, bijojau nesusimauti. Ir šiaip prasidėjo nuolatinis galvos skausmas ką reikės gaminti valgyti. Nes aš, Ugnė ir Krista sudarėme virtuvės komandą. Ryt laukia skrydis į Krasnojarską ir iš karto į Igarką. Laukiam J

Liepos 19 d.

        Puikiai miegojome ambasadoje. Turėjome pirmus pusryčius kartu, kuriuos mūsų komandai pavyko puikiai pagaminti. Dienos metu lankėmės visiškai naujame ir moderniame GULAGO muziejuje. Jo kolektyvo amžius iki 30 metų. Muziejus puikus, su energija, su įdomiomis idėjomis. Vienas pavyzdžių, eksponuojama knyga su žmonių istorijomis verčiant puslapį keičiasi istorija ir nuotraukos.

        Vakarop susidėjome daiktus ir pajudėjome į oro uostą. Oro uoste susipakavome, elgėmės santūriai. Laukė 4 h ir 30 min skrydis į Krasnojarską. Skrydis neprailgo, sėdėjau su Monika, o už mūsų Lukas ir dar keli draugai netoliese. Visą kelią prakalbėjome apie viską. Nuo pirmų kartų iki mėgstamiausių saldainių. Krasnojarską pasiekėme jau ryte. Laikas pasisuko 4 h į priekį. Visi buvome kaip pervažiuoti, nes laiko juostos daro savo įtaką. Oro uoste praleidome pusantros valandos ir tada į Igarką. Visą skrydį pramiegojau, nes jau visai lipo akys. Pabudau kai lėktuvas jau pradėjo leistis.

Liepos 20 d.

        Skrydis truko 3 val. Vaizdas prieš leidžiantis buvo įspūdingas. Vien pelkės. Išlipome oro uoste saloje atrodančiame gana naujai. Sužinojome, kad jo gyvavimą palaiko netoliese esanti naftos platforma, per šį oro uostą juda darbininkai.

        Išėjus iš jo reikėjo apie 1 km paėjėti iki kelto, kuris turi perkelti per Jenisėjų. Ta vieta vietinių vadinama „pratoka“. Einant spigino saulė ir buvo jaučiamas didžiulis karštis. Vietiniai į mus iš karto žiūrėjo įtariai. Jau plaukiant keltu pradėjo „ženklinti“ uodai ir kiti gyviai apie kuriuos buvome girdėję prieš kelionę.

        Persikėlus mūsų komandą pasitiko vietos valdžios atstovė, kuri buvo suorganizavusi transportą iki miegojimo vietos. Keliavome į vietinį viešbutį (jei tai galima pavadinti viešbučiu). Laukė ilgos procedūros su pasais, migracijos kortelėmis ir apgyvendinimo kortelių užpildymu. Turėjome rašyti kirilica. Gerai, kad moku!

        Kai gavau raktus ir įėjau į kambarį pasijutau kaip grįžęs 50 metų atgal. Viskas sena, apibėgę, supelėję. Pavalgę pietus kai kurie nuėjo pasnausti, turėjome laiko kol vadovas susitiko su vietos valdžia ir ieškojo lietuvių kapinių vietos. Atsikėlus jau reikėjo ruošti vakarienę.

        Po vakarienės visi išėjome pasivaikščioti po naująją Igarką. Aš Igarkos nevadinčiau miestu, tai tarsi didelis gyvenamųjų namų kvartalas be gatvių ar asfalto. Viskas apleista, pastatai raudonų plytų arba pilkų blokų. Pasak vietos valdžios čia gyvena 5 tūkst. Gyventojų, yra 600 vaikų vietos mokykloje. Egzistuoja sporto, meno mokyklos ir net proftechninė. Kaip ne keista yra daug naujų ir gerų mašinų.

        Kalbant apie senamiestį reikia pasakyti, kad jis išnykęs. Beveik nieko nelikę. Tiesa, radome Lenino paminklą ir paminklą antrojo pasaulinio karo aukoms. Įdomus paminklas skirtas lakūnams kurie tyrinėjo šiaurę ir joje leidosi su lėktuvais. Tai ant postamento pakeltas senas lėktuvas su slidėmis.

        Buvome labai nustebę, kai vaikštant Igarkoje mums iš nugaros pasigirdo žodžiai „Labas vakaras“. Tai buvo taip netikėta! Mus pasveikino Olga, kuri Igarkoje tuo metu lankėsi lygiai po 20 metų. Jos mama čia buvo atitremta 1948 m. iš Seredžiaus. Čia liko, susituokė su ukrainiečiu. Olga čia gimė, gyveno, dirbo auklėtoja, pagimdė 3 vaikus. 1996 m. išvyko iš Igarkos į Lietuvą. Būtent šiemet ji čia grįžo dėl mamos ir močiutės kapų. Kaip ji sakė, iš Igarkos jau nieko nelikę. Jai buvo baisu. Jos žodžiais, tai jos pirmas ir paskutinis apsilankymas Igarkoje po 20 metų.

Liepos 21 d.

        Atsikėlėme, pavalgėme ir judėjome link Igarkos lietuvių kapinių. Prieš tai užsukome į biblioteką ir archyvą. Archyvo darbuotoja mus sutiko labai maloniai. Pasirodo, ji turėjo klasiokų lietuvių. Minėta Olga taip pat buvo jos klasiokė.

        Mūsų kuprinės buvo perkrautos vandeniu. Aš savo kuprinėje nešiau 30 kg svorio ir dar rankose 5 litrų vandens pūslę. Iki kapinių buvo 5 km. Atvirai sakant, vos paėjau ir jaučiu to pasekmes net dabar. Ėjome lauko keliuku ir priėjome mišką. Pasiskirstę grupėmis miške ieškojome kapinių. Šiaip ne taip radome. Tai buvo klaiku! Viskas sunykę, kryžiai išvirtę, vaizdas kraupus. Buvo matyti ir žydų ir stačiatikių kapų.

        Radus kapines ėjome ieškoti vietos stovyklavietei. Ji gal kokį 50 metrų nuo kapinių ribos. Vieta miegojimui atrodo baugi, bet jaučiu ir kažkokią ramybę, tvyrančią ore. Rengiant stovyklavietę teko versti jaunus beržus, kurie čia pjaunasi itin lengvai. Nuvirtę medžiai keisti, jie tik dūmina ir smilgsta. Per primą vakarą nuverčiau apie 15 beržų, jie degė greitai ir lengvai.

        Realiai beveik visą dieną praleidau stovyklavietėje, ją ruošdamas ir gamindamas valgyti likusiems. Į kapines išėjau tik valandai, nuėjęs skaitinėjau užrašus ant kryžių, taisiau juos. Radau seną paminklą ant kurio buvo parašyta, jog čia ilsisi 4 mėnesių mergaitė. Tokių čia buvo daug… bet tas pirmas susidūrimas su tuo sujaudino.

        P.S. šią dieną pramušė – blemba aš esu kažkur už poliarinio rato, nežinau kas vyksta Lietuvoje ir man nerūpi. Aš negalvoju apie nieką, nei apie darbus, merginas, namus. Galva tuščia, tuščia kaip puodas. Esu nuo visko atsipalaidavęs. Be civilizacijos. Tas jausmas nuostabus!

Liepos 22 d.

        Diena prasidėjo keistai. Palapinėje buvo labai karšta nors 90 cm po žeme yra amžinas įšalas. Labai daug varčiausi, turbūt neišmiegojau nei 4 h. Be to labai keista ir įdomu, kad visada šviesu. Poliarinė diena daro savo. Organizmas pasimetęs, nes visada šviesu.

        Pavalgęs pusryčius išėjau dirbti į kapines. Pamatęs kiek darbo šiek tiek išsigandau, tai atrodė beviltiška. Pasiėmiau pjūklą ir pasidaviau į tą pusę, kurioje kapinės skendi pelkėje. Į pagalbą atėjo Monika, Lukas, Ingrida – pradėjome intensyviai darbuotis. Labai didžiuojuosi savimi, su rankiniu pjūklu pjoviau medžius storesniu nei 20 cm. Jie virto vienas po kito labai greitu tempu. Nei pats nesuprantu iš kur tiek sveikatos pas mane. Verčiau viską iš eilės, kad tik būtų švariau. Kiek medžių šiandien nuverčiau sunku pasakyti, bet apie 50 drąsiai. Itin daug emocijų buvo traukiant kryžius iš vandens kartu su Luku ir Ingrida. Tai buvo akimirka verta milijono! Kokia emocija, koks džiaugsmas, kai ištrauki ir matai, jog kryžius realiai dar sveikas.

        Po pietų jaučiausi išsekęs. Tikrai per daug užsidraskiau. Bet kažkaip vėl atsirado jėgų. Dirbau lėčiau, ramiau, bet padariau ne ką mažiau nei pirmoje dienos dalyje.

        Po pietų išsigudrinau ieškoti ir atstatinėti kryžius. Visi atstatinėjo matomus kryžius, aš pradėjau sklaidyti žoles ir man atsivėrė ne vienas kryžius. Aišku, dauguma jų jau buvo neatstatomi, bet aš aplink juos nupešdavau žoles ir juos pačius su kirvuku apvalydavau, kad einančiam pro šalį būtų aiškiai matyti gulintis kryžius. Kai kurie iš kryžių su išlikusiais vardais bei datomis.

        Vakarą praturtino dušas. Nusimaudžiau po 3 dienų. Buvau visas sulipęs, suprakaitavęs, išsitepęs Bensu. Tiesa, dušas iš tikro buvo vandens žarna, kuria mums leido pasinaudoti netoliese esančios gamyklos savininkas. Kiek turėjo būti juoko vietiniams darbuotojams, kurie matė kaip 6 vyrai ant lauko turškiasi po apatiniais vienas kitą liedami su vandens žarna.

Liepos 23 d.

        Vis dar negaliu išsimiegoti, kažkoks košmaras. Vartausi ir vartausi. Rodos esu tiek nuvargęs, bet neina užmigti…

        Atsikėlus ir pavalgius visi kartu pajudėjome dirbti. Buvo labai džiugu, nes šiandien išėjo dirbti beveik visi. Kaip ir sutarta visada stovyklavietę prižiūri du žmonės, ruošiasi pietums, vakarienei ir t.t. Ankščiau tai Arnoldui, tai Karoliui reikėdavo į miestą dėl įvairių priežasčių. O šiandien ėjome visi. Darbas dirbosi greitai, tik jis tampa gana monotoniškas.

        Šiandienos atradimas – kryžius ant kurio buvo parašyta „Raseinei“. Pasidarė labai džiugu, kad radau kažką savo, iš savo krašto. Važiuodamas čia žinojau, kad į Igarką buvo ištremta itin daug raseiniškių ir nemažai jų amžinojo poilsio atgulė būtent čia. Perskaičiau nemaža pavardžių, bet jos man nieko nesako. O štai čia pasirodė vardas pavardė ir prašyta iš kur. Įsiamžinau prie šito kryžiaus, jį atstačiau, nes buvo nukritęs. (Yra nuotrauka)

        Diena pasitaikė karšta, šiandien mažoka uodų. Pavalgęs pietus atsiguliau ant tento ir užsnūdau valandai. Taip saldžiai pamiegojau. Kai miegi po 3-4 val. paroje pogulio miegas pasidaro saldus it medaus šaukštas. O pamiegojus ir darbas lengviau dirbasi.

        Šiandien dariau vakarienę. Tragedija. Turėjau išvirti ją iš likučių, nes nebuvome parduotuvėje. Išviriau ryžių košę su šparagais, bomžpakiais, konservuotomis pupelėmis ir neaiškiais prieskoniais. Kažkas neaiškaus. Visus perspėjau, kad nieko gero nesigavo, bet visi kartojo, kad labai skanu. Beveik garantuoju, kad melavo. Arba jie buvo labai alkani ir jau nesvarbu ką valgyti. O gal melavo, nes žino, kad esu neoficialus virtuvės šefas ir mane supeikus visai nieko neduosiu. Aišku, čia juokas.

        Vakare, kai merginos grįžo iš miesto pirties (ryt eis vaikinai), kurią mums sugalvojo kaip pramogą, įvyko buitinis konfliktas dėl maisto. Parnešus sausainius keli žmonės paklausė ar galima valgyti, aš atsakiau kad negalima nes tai pusryčių normos dalis. Iš to išsivystė gana didelis burbulas, Luko ir Andriaus pavadintas „sausainių revoliucija“. Galiausiai Arnoldas priėjęs prie manęs pasakė išdalinti sausainius, kad nebūtų pykčių ir visi būtų laimingi.

        O dar šią naktį teko budėti nuo 01.00 iki 04.00. Ir viskas dėl meškų. Kai likome su Airida dviese buvo nejauku, nors ir šviesu. Jei tikrai pasirodys meškos, tikrai nežinau ką daryčiau.

Liepos 24 d.

        Jau nesigaudau laike. Datas rašau iš eilės ir tai nesu tikras ar jos geros, gal kokią dieną prašokau? Tiesiog nejaučiu paros ritmo.

        Ši diena buvo pilna keistenybių ir traumų. Darbas ėjosi gana sunkiai, vis nepersilaužiau greitam darbui, gal todėl, kad budėjau? Iš ryto su pjūklu pavariau sau per koją. Gerai, kad persipjoviau tik kelnes. Lengviau pasidarė, kai dirbome visi vienoje vietoje ir pradėjome traukti lietuviškas dainas. Dar tokias mano stiliaus, kurias aš moku. Tyliai leidžias pavargusi saulė ar Ant kalno karklai siūbavo. Užtraukėme ir Kučinsko ar Povilaičio repertuaro dainas. Kai dainuoji darbas einasi lyg per sviestą. Manau, kad ir tose kapinėse atgulę žmonės džiaugėsi girdėdami lietuviškas, patriotines dainas, kurias dainavo dirbantis jaunimas.

        Po pietų prasidėjo įdomesnė dalis, reikėjo bristi į pelkę. Aš buvau tas savanoris, kuris pasidarė specialius batus. Prie pado su lipnia juosta prisiklijavau lenteles, kad neįsidurčiau su kokiu vinimi. Viską išbraidžiau, radau apie 10 kryžių. Visus tempiau į krantą. Teko pakelti ir tvorelių liekanų. Manau, kad papuolė ir karstų likučių, kai 1989 m. vežė palaikus, kai kur paliko karstų likučius. Betvarkant pelkę buvo daug režisūrinių momentų, reikėjo palaukti kol viską užfiksuos kamera. Apie 18 val. prisireikė nukirsti 2 medelius pelkėje. Vieną nukirtau, ėmiausi antrojo – kirvis pasprūdo ir tiesiai man į koją stovint pelkėje. Nieko nejutau, buvo visai nedidelis įkirtimas į batą. Tikrai negalvojau, kad bus kas, bet pasirodo perėjo batą ir prakirto dešinę koją, netoli piršto. Čia ir prasidėjo vargas. Kirtis tikrai nedidelis, bet visi supanikavo. Mūsų medikė apžiūrėjo ir pasakė, kad reikia važiuoti į ligoninę siūti, žaizda, pasak jos, gana gili. Greitai buvo iškviesta greitoji, aš, padedamas kolegų, keliavau tiesiai prie gamyklos, ant kelio, kur pasirodė greitoji. Atvažiavo sena rusiška mašina. Toks jausmas, kad pas mane Pasate yra daugiau medicinos įrankių, bet ką dabar. Bent seselė buvo jauna ir graži, iš karto pamatavo spaudimą, jis buvo normalus. Tai rodė, kad aš nei kiek nesijaudinu.

        Ligoninės pastatas iš lauko buvo klaikus. Viduje kiek normaliau, padarytas remontas, langai plastikiniai. Iš namų buvo iškviestas chirurgas, gal tiksliau vietos gydytojas mokantis siūti. Jis man pasirodė kaip koks kirgizas, tai vėliau patvirtino vietiniai. Buvo truputį juokingą nuo tokio šokinėjimo apie mane, aš nepratęs ir Lietuvoje to nematęs. Jis siuvo mano žaizdą, o šalia stovėjo dar dvi seselės, kurios labai atsakingai viską darė. Nors darbo buvo tik vienai.

        Apmaudu, kad negalėjau nueiti į vietos pirtį, bet užtat džiaugiuosi, kad apsilankiau ligoninėje, pamačiau sistemą iš vidaus. Tiesa, kai grįžau į stovyklavietę visos merginos mane apsikabino, buvo išsigandusios, nes nei viena nežinojo kas man iš tikro buvo. Viskas buvo tiek hiperbolizuota, kad galvojo, jog koją nusikirtau. Bet kai grįžau su šypsena į stovykla, jos nurimo.

Liepos 25 d.

        Rytas buvo geras. Jau kelinta diena miegu po atviru dangumi miegmaišyje užsidėjęs tinkliuką nuo uodų. Galėjau išsimiegoti ir nėjau į kapines, nes esu sutvarstyta koja. 11 val. įvyko perrišimas, viskas gerai. Truputį patinę ir pamėlę, bet nieko. Apsimoviau vilnones kojines ir pradėjau varinėti po stovyklą, ruošti malkas, daryti maistą.

        Po pietų atkeliavo mediena. Įsikirtęs sunerimau ką man reiks veikti, nes kapinės buvo beveik išvalytos, man į jas eiti be batų negalima. Jau galvojau, kad viskas. Gauti medienos jau buvome praradę viltį, bet gavome ir tada supratau, kad bus darbo. Kryžius darėme prie stovyklavietės. Aš pradėjau dirbti prie jų suleidimo, tai labai kruopštus, atsakingas darbas. Savo rankomis suleidau visus 9 kryžius. Kai atvyko mediena mums buvo likę tik 48 val. iki išvykimo iš kapinių. Darbas tapo nuolatinis, bemiegis. Pradėjome dirbti. Vienu metu priėjo Andrius ir paklausė iš kur aš moku dirbti tokius darbus. Atsakiau, kad gyvenant name ir viską darant savo rankomis  visko išmokstama. Dirbau iki 4 ryto, nes mums liko tik para. Jau visai lipo akys. Padarėme 4 kryžius, dar laukia 5 ir tik viena para! Už 3 valandų keltis…

Liepos 26 d.

        Diena prasidėjo sunkiai, atsikėliau sunkiai ir dar nejaučiu vieno rankos piršto, jis sutinęs, neina nei pajudinti. Miegojau tik tris valandas. Kryžiai guli šalia ir laukia, kol bus baigti. Visą dieną be perstojo praleidau prie jų. Iki vakaro suleidau 7 kryžius. Su kitais sukalėme jų apdailas.

        Apie 19 val. visi išėjome pastatyti pirmojo kryžiaus. Tai buvo įsimintina akimirka, mūsų darbas įprasmintas maumediniu kryžiumi. Sugiedojome himną, pagerbėme mirusiuosius. Buvo uždegta ir žvakutė.

        Vakarienės metu paskelbta, kad pratęsiame savo buvimą stovyklavietėje dar vieną dieną, todėl nereikės dirbti per naktį. Visiems buvo pasakyta, jog nuo 23 val. komendanto valanda ir visi eina ilsėtis, kad rytoj atsikėlę žvalūs ir darbingi viską baigtume. Miego tikrai trūko, visi atrodė kaip paliegėliai. Aš dar suleidau septintą kryžių, vargau su juo kokias 3 val. Niekaip nėjo, tai ten kliuvo, tai ten. Čia turbūt jau nuovargio pasekmės. Nuėjau miegoti gana anksti, apie 22 val. Miegant lauke girdėjau, kad prie laužavietės kažkas kalba rusiškai, bet jau nenorėjau keltis ir bendrauti. Ryte sužinojau, kad pas mus apsilankė du darbininkai iš netoliese esančios gamyklos ir 23 val. atvyko pats Igarkos meras, kuris prie laužo su vadovu sėdėjo iki 1 h nakties.

Liepos 27 d.

        Rytas nuostabus, jaučiasi pabaiga, visi pamiegoję ir linksmesni. Aš pats išmiegojau apie 10 valandų. Kažkoks naujas jėgų antplūdis. Pavalgęs pusryčius vėl puoliau prie kryžių. Jų dar du. Mano nuostabai abu suleidau iš pirmo karto! 10 h ryto visi kryžiai jau buvo pagaminti. Kai pagalvoju, tai nuostabu. Padariau tai, ko niekada netikėjau galintis padaryti.

        Likusią dienos dalį vyko baigiamieji darbai. Merginos kasė paskutinės duobes, vyrai nešė kryžius, įkasinėjo juos. Visus aprišome juostelėmis ir apkalinėjome lentelėmis. Viskas buvo baigta apie 21 h. Mes su Monika grįžome paskutiniai į stovyklavietę. Po darbų visi turėjo filmuotis ir pasakyti ką jiems reiškia nuveiktas darbas. Kai kiti filmavosi, mes su Monika patraukėme į kapinių gilumą ir pradėjome užkalinėti skardines lenteles su užrašu, kad čia lietuvių kapines. Turėjome jų gal 10. Ieškojome geriau išlikusių kryžių ir kalėme jas. Net nepastabėjau, kai visi dingo iš kapinių, atėjo tik Martynas ir paprašė nusifilmuoti. Beje, aš įvykdžiau Levutės Žilienės prašymą ir ant vieno iš 9 kryžių prikaliau nerūdijančio plieno lentelę, kuri skirta atminti vaikams likusiems amžinojo įšalo žemėje. Martynas visa tai įamžino.  

        Kas įdomiausia… Kai jau viskas buvo padaryta man nesinorėjo išeiti iš tų kapinių. Dar su Monika pastebėjome nepakeltą kryžių, dar norėjosi kažką pastumti, pakeisti, išnešti… Išėjau iš kapinių kaip iš namų.

        Vakare vyko ilgas aptarimas prie laužo. Miegoti nuėjome apie 4 h, o keltis 7 h.

Liepos 28 d.

        Kilome 7 ryte. Puolėme tvarkyti stovyklavietę. Iš kapinių išėjome 9 ryte. Mūsų laukė autobusas, kuris atvežė į Igarkos vaikų popamokinės veiklos darželį, kur miegosime. Tik pasidėję daiktus iškeliavome į amžinojo įšalo muziejų.

        Muziejus be galo įdomus. Įėjus liepė užsidėti striukes, tokias storas. Pradėjome leistis į rūsius. Vietomis buvo iki 10 metrų  gylio, kuriame -14 laipsnių šalčio. Buvo keista. Lauke apie 28 šilumos, o čia po žeme toks minusas. Kas įdomiausia, kad ten nėra jokio betono, tiesiog iškasta ir sienos sušalusios. Eidamas tu matai ledą, žemes, įvairias uolienas. Jos stovi kaip mūras.

        Po muziejaus lankėmės senamiestyje iš kurio beveik nieko nelikę. Archyvo darbuotoja mus lydėjo. Užėjome ir į buvusį lietuvių miestelį. Radome jame dar kelis likusius lietuvių namus, kurie ryškiai išsiskyrė iš kitų statinių. Langinės, vėjalentės išdavė, kad čia buvo gyventa lietuvių.

        Vakare grįžome į darželį. Mus aplankė bibliotekininkė Viktorija Braškytė. Atnešė pyrago ir daug žuvies, kuri sugauta Jenisėjuje. Maloniai pasėdėjome prie bendro stalo. Rytoj iš ryto skrydis. Dar spėjome nukeliauti iki Jenisėjaus. Andrius su žvejais susiderėjo, kad už tam tikrą sumą mus visus plukdys į Jenisėjų. Tai buvo nerealus potyris! Tos upės galybė! Kai plaukėme aš užsimerkiau ir galvojau, kad esu rojuje!

Liepos 29 d.

        Atsikėlėme anksti ryte ir su vietiniu autobusu, kurio numeris 2 važiavome iki kelto, tada į oro uostą. Nežinau, ką galvojo vietiniai, bet mes visą kelią dainavome lietuviškas dainas. Pradėjome nuo „tyliai leidžiasi saulė“… Ir taip visą kelią.

        Plaukiant keltu visi dar apkalbėjome, kaip gaila palikti Igarką. Ji tapo tokia sava ir artima. Turbūt dar ilgai jausiu nostalgiją.

        Oro uoste aptarnavimas košmariškas. Kažkoks turgus. Pamiegojau ant žemės kokią valandą. Chek in truko taip ilgai, kad vos spėjome į lėktuvą. Atskridus į Krasnojarską vėl turėjome nemalonumų dėl bagažo. Tik pavakare atvykome į savo nakvynės vietą. Tai buvo gana mielas hostelis daugiabutyje. Vėliau ėjome pasižvalgyti po miestą. Tiesa, mus aplankė Krasnojarsko lietuvių bendruomenės pirmininkas ir Lietuvos kultūros ministras, kuris kaip tik tuo metu viešėjo čia.

Liepos 30 d.

        Miegojome iki 10 val. Ši diena buvo skirta Krasnojarskui. Viena grupė išvyko su vadovu į nacionalinį parką, kiti liko ilsėtis ir eiti pasidairyti po miestą. Aš likau, nes mano koja neleido man eiti apie 25 km pėsčiomis.

        Keliavau į turgų pirkti kedro riešutų. Visi jų užsiprašė. Su Simonu ieškojome 70 vnt., bet tiek neradome. Viena močiutė turguje paklausė iš kur mes. Atsakėme, kad iš Lietuvos. Jos pirmas sakinys buvo „Nemylit Jūs mūsų, oj nemylit“. Matosi, kad propaganda veikia žmones.

        Grįžęs dar spėjau nusnausti. 15h išėjome su Andriumi, Justina, Ingrida ir Simonu pavalgyti. Vakarojome visi, kol grįžo likusi mūsų grupė. Tada visi susitikome, jie dar pavalgė ir keliavome namo. Turėjome keltis anksti ryte, 4h berods. Bet dar ilgai bendravome virtuvėje. Turbūt iki 2 valandos. Žodžiu, beveik nemiegojęs keliavau tiesiai į lėktuvą.

Liepos 31 d.

        Kėlėmės 4 ryte. Visą kelionę į oro uostą miegojau. Mums liepė registruotis patiems, tai reiškia, kad vėl mus atskirai išmėtys po lėktuvą. Aš priėjau su Monika ir paprašiau, kad mus sodintu šalia. Gavome vietas pirmoje eilėje. Įlipęs į lėktuvą supratau, kad skrisime verslo klase. Kaip buvo juokinga. Sėdėjome kaip ponai priekyje, kur daugiau vietos ir erdviau. Kėdės atsilošia. Man taip norėjosi miego, kad iš karto užmigau, nejutau net kaip pakilo lėktuvas.

        Įveikus laiko skirtumus 8 h ryte buvome Maskvoje. Mus vėl pasitiko ambasados darbuotojai. Vėl arbata, vėl sausainiai. Ačiū Jiems. Vėliau išėjome į ekskursiją. Maskvos centras įspūdingas. Keli stojome į eilę ir pamatėme Leniną. Vaizdas įspūdingas ir gana keistas.

        16 h. Pajudėjome link traukinių stoties. Mūsų laukė ilga kelionė namo. Traukinyje Andrius dar mums suorganizavo protų kovas. Linksmai pasijuokę keliavome miegoti, kol mus pažadino muitinės darbuotojai. Galiausiai 7 ryte išlipome iš traukinio. Mus pasitiko tremtiniai, artimieji, draugai…

2016-07-17. Sekmadienis. Pirmoji diena.

Susitikome visi apie 15 val. organizacijos biure. Nerimas. Laukimas. Šypsenos, bet ar jos tikros… Galbūt šypsena šį kartą veikia kaip priemonė, padėsianti paslėpti, kaip iš tiesų mes jaučiamės dabar… Pati jaučiuosi keistai, daužosi širdis, bet nežinau kodėl..! Galbūt dėl to, jog to labai laukiau, tikėjau ir pagaliau…

Šiek tie palūkėję paskutinio dalyvio Martyno pradėjome pokalbį su Ignu (organizatoriumi) apie artimiausių valandų planus. Pasveikino mus, pasidžiaugė ir tuo pačiu pasidalino patarimais, kaip bendrauti su žurnalistais. Laikas ėjo labai lėtai, visi jaudinomės, bet to neparodėme. Laukimas kėlė nerimą visiems dalyviams… Išsidalinome bendrus daiktus, peržiūrėjome filmuotą medžiagą apie Igarką, apsitarėme ir pradėjome žygiuoti geležinkelio stoties link. O čia… čia mus sutiko didžiulė minia tarp kurios buvo ir artimieji.. Svarbių žmonių ir ministrų kalbos turbūt nepaliko abejingų, o užklupęs lietus renginio nepagadino. Stovėjome, šlapome ir kantriai klausėmės visų… Čia laikas praėjo greitai ir net nepajaučiau, kai atėjo akimirka apkabinti artimus žmones ir žingsniuoti traukinio link… Keliolika minučių ir mes traukinyje… Kelionė iki Maskvos truko apie 12 valandų..

2016-07-18. Pirmadienis. Antroji diena.

Ankstus rytas. Pabundu nuo kaimynų kuždesio: „Kiek valandų? Kodėl niekas mūsų netikrino?“ (kalbu apie pasus). Bet to ryto pabudimas toli gražu nebuvo panašus į tremtinių… Tą rytą traukinyje apie tai negalvojau, bet dabar trečiadienis, liepos  19 diena, esu Gulago istorijos muziejuje, suradusi laisvą minutę, prisimindama istoriją rašau dienoraštį. Atvykusių į Maskvos geležinkelio stotį mūsų laukė Lietuvos ambasadorius Rusijos federacijoje Remigijus Motūzas. Sutikimas buvo lietingas, kaip ir išlydėjimas. Turbūt nespėjome net suvokti, jog atvykome į Maskvą ir mes jau autobuse. Patogu – taip? Viskas suorganizuota… Čia ir prasidėjo mūsų ambasados rūpestingumas ir svetingumas, kuris nesibaigė visą laiką būnant Maskvoje. Antroji diena mums visiems buvo turininga, susipažinome su Lietuvos ambasada, jos darbu bei dirbančiais specialistais. Ambasados sekretorius Marijus Petrošius buvo mūsų dienos palydovas, gidas ir nuoširdžiausias sutiktas žmogus. Po pietų vykome į Butovo poligoną, esantį Pamaskvyje. Čia buvo sušaudyti 59 tautybių žmonės. Tikslus palaidotų žmonių skaičius nėra žinomas. Muziejaus direktorius  pasakojo jog 90 % buvo rusakalbių žmonių. Didžiausią dalį sudarė valstiečiai. Baisu pagalvoti, jog žmones žudė tam, kad įbaugintų kitus. Neįgaliųjų žmonių buvo sušaudyta apie 1500, priežastis paprasta – jų paprasčiausiai negalėjo išsiųsti dirbti, o kalėjimuose trūko vietos. Aš nesu istorikė ir neturiu tiek teorinių žinių, kiek kiti dalyviai, todėl kiekvienas išgirstas faktas mane versdavo susimąstyti. Išgirdusi, jog žmones iš kalėjimų veždavo naktį su vagonais ant kurių užrašyta „duona“, „pienas“- nustėrau.. Baisu net pagalvoti, kad žmonės nekeltų triukšmo į vagoną būdavo įkišamas išmetimo vamzdis, kuris pamažu juos dusindavo…

O visgi pagrindinis mūsų apsilankymo Butovo poligone tikslas buvo įrengti alpinariumą. Tuo pačiu tai buvo ir pirmasis komandinis darbas Rusijoje.

2016-07-19. Antradienis. Trečioji diena.

Rytas. Po karštos ir tvankios nakties atsikelti buvo nelengva.. Iš vakaro susipažinę su šios dienos planu viską darėme palaipsniui. Pusryčiai. Daiktų pakavimas. Kelionė į Gulago istorijos muziejų. Čia praleidome keletą valandų. Susipažinome su ekspozicija, turėjome galimybę su darbuotojais atsigerti arbatos,  padiskutuoti.. Po apsilankymo muziejuje kartu su Marijumi vykome pietauti, o tada į Maskvos oro uostą. Norėčiau paminėti, jog į oro uostą vėl vykome be jokių trikdžių ir rūpesčių – ambasados autobusu. Oro uoste laiko taip pat nešvaistėme, drauge išsidalinome Lietuvoje įteiktas lauktuves, bendrus daiktus, viską susipakavome į kuprines ir atsistojome į bendrą eilę.. Bilietai rankose ir mes jau lėktuve.. Kita stotelė – Krasnojarskas.. Atkreipiu dėmesį, jog 01:15 nusileidome Krasnojarske, šviečia Saulė, įgula sveikina sėkmingai atskridus ir sako „доброе утро“.  Apsiniaukę, tamsu – turbūt lietus visgi padarė savo..

Igarkoje dar nėra vidurnakčio, saulė nenusileidusi, todėl visą naktį čia bus šviesu. Bent jau taip sako vietiniai, nors jie naktį miega 🙂 Išskridome iš Maskvos vakare apie 21 val. , įdomiausia tai, kad nakties taip ir nebuvo, Krasnojarską pasiekėme ankstų rytą, laikas persistūmė berods apie 4 valandas. Iš Krasnojarsko į Igarką skridome lėktuvu, skrydis truko keletą valandų ir pagaliau pasiekėme savo galutinę stotelę. Priartėjus prie žemės gamtos grožis, žmogaus nepaliesti jos lopinėliai man kelia didžiulę nuostabą. Tada ir pamatai, jog kelio vedančio ir jungiančio gyvenvietes nėra. Tik savo grožį demonstruoja upė – Jenisiejus.

Kadangi Igarkos oro uostas nėra didelis, daiktų ilgai laukti neteko. Keliolika minučių ir pasileidome keliu link upės. Oras nuostabus. Visi su nekantrumu laukia uodų, tiek prisikūrėme legendų, kiekvieno dalyvio vaizduotė dėl uodų dydžio buvo skirtinga ir su kiekvienu pasakojimu jie turėjo būti milžinai 🙂 Einant keliu kol kas upės nematome, bet pastatas kitapus kranto stūkso  niūrus ir niekam nereikalingas. Tik bekalbant suprantu, jog tai ta pati lentpjūvė. Taip ta pati vieta kur mūsų tautiečiai užsidirbo duonai.. Kadangi Igarkos oro uostas yra saloje, kėlėmės keltu iki miesto. Persikėlus mus pasitiko Igarkos savivaldybės darbuotoja, vėl gi viskas suorganizuota, autobusiukas jau laukia, susidedame daiktus ir važiuojame į svečių namus, kurie Igarkoje yra vieninteliai. Mano akimis iš pačių pradžių matyti vaizdai priverčia sugrįžti keliolika metų atgal. Nors ir mūsų šalyje turbūt įmanoma surasti panašių vaizdų. Pasidėję daiktus apsilankome vietinėje parduotuvėje. Pasirinkimas nustebina. Parduotuvių čia ne viena, o ir maisto visokiausio daug, tik kai kurių produktų galiojimo laikas pasibaigęs, bet supratome, kad tai normalu.. Greitu būdu pasigaminame pietus ir skirstomės poilsiui… Užtenka valandėlės miego ir jaučiuosi jau geriau. Ilgai nelaukus išeiname pasivaikščioti į miestą. Neslėpsiu, iš pradžių vaikščioti po miestą nejauku, nėra savisaugos jausmo. Mane visą laiką aplanko mintys apie žmones gyvenančius čia trėmimo laikotarpį. Atvirai sakau nesuvokiu. Architektūra baugina. Viskas atrodo taip, kaip vakarykštėje schemoje, kurią matėme Gulago istorijos muziejuje.

Daugiausiai nuoširdžių emocijų patyrėme vaikščiojant po Igarką, kai išgirdome moterį sakant “Labas vakaras”, taip lietuvių kalba. Nemoku aprašyti patirto jausmo, kai tiesiog vaikščiojome po miestą ir pro šalį ėjusi moteris pasveikino mus. Akimirksniu visi ją apstojome ratu ir pradėjome kalbėtis lietuviškai. Pasirodo šios moters tėvelis buvo lietuvis tremtinys, ji čia gimė, užaugo, sukūrė šeimą. Prieš 20 metų išvykusi gyventi į Lietuvą, sugrįžo aplankyti Igarkos, savo gimtinės. Niekada neužmiršiu, kaip ji sakė: “Dabar toks laikas, kada galiu sau leisti sugrįžti čia, nes tai gali būti paskutinis kartas mano gyvenime…”.

Olgos  motina ir močiutė kilusios buvo iš Jurbarko raj. Seredžiaus kaimo. 1948 metais gegužės 22 dieną buvo ištremtos į Igarką, čia gimė Olga, o vėliau ji pati susilaukė trijų vaikų. Klausti kaip praėjo jos vaikystė- netinka, nes čia praėjo visas Olgos gyvenimas, į Lietuvą grįžo prieš 20 metų. Tą susitikimo akimirką jaučiausi saugiau ir pats miestas man tapo artimesnis…Kiek nedaug mums reikia… Susitarėme su Olga dar susitikti. Jau dabar atrodo laukiu šio susitikimo. Trumpai pakalbėję atsisveikinome, ištarėme iki pasimatymo!

2016-07-21. Ketvirtadienis. Penktoji diena.

Rytas prasidėjo nuo mūsų su Justina pasiplaukiojimo Jenisiejaus upėje. Po vakarykščio šalto dušo upė ne tik atgaivino ir bet ir suteikė energijos gerai dienos pradžiai. Pusryčiai. Šiandien juos ruošiau su Monika…Standartiškai: trys sumuštiniai. Desertas – „baronka“. Viskas vyksta greitai, daiktus susipakuojame ir keliaujame į kapines. Neslėpsiu iš Igarkos norėjosi išeiti kuo greičiau.

Ši diena yra turbūt pati svarbiausia diena, nes prasidėjo TIKROJI EKSPEDICIJA. Visų emocijos buvo pačios šilčiausios, tikriausios ir nuoširdžiausios. Sunku aprašyti kaip aš pati jaučiausi. Bet atėjus į kapines, mes radome mišką. Ir kai Arnoldas pasakė, jog čia kapinės ėjome pasivaikščioti, apžiūrėti kaip viskas atrodo, nes tą ką pamatėte tik įžengus į mišką – nuliūdino. Įsikūrėme stovyklavietę, savaime pasidalinome darbais ir pirmyn. Kas palapinę stato, kas tualetui duobę kasa, kas laužą kuria, kas malkas ruošia ir taip po truputį netoli kapinių įsikuriame stovyklavietę kurioje iškyla trispalvė, vytis ir ekspedicijos vėliava.

Tas nuostabus ramybė atsiranda, kai pagaliau įsikuriame… Įvyko trumpas planų aptarimas ir ėjome darbuotis. O kad tik jūs savo akimis būtume matę kokie visi kupini energijos, krūmus rauna, medžius kerta, kas neša, kas surinkinėja. Pirmą dieną sutvarkėme tą dalį esančią prie stovyklavietės. Energijos daug todėl dirbome iš peties, kai kurie netgi persistengė ir patyrė pirmąsias traumas.  

2016-07-22. Penktadienis. Šeštoji diena – dušo diena.

Stovykloje įsivedėme keletą taisyklių, pirmoji: stovyklavietė niekada nebūna be priežiūros, antroji: laužas negęsta visą naktį, budėjimai vyksta pamainomis, trečioji: maistą ruošiame pasikeisdami. Taigi po vakarykščio budėjimo prie laužo man atsikelti buvo nelengva. Rytas prasidėjo pusryčiais 9 valandą, avižinių dribsnių košė energijos kažkiek suteikė.. Antrą dieną sutvarkėme daug – teritoriją aplink pelkę. Nuovargis jaučiasi. Vakarienę gaminti buvo mano ir Andriaus eilė, virėme žirnius ir kepinome lietuviškus lašinukus, jeigu Andrius nebūtų jų prikepinęs, kaip ir viskas būtų buvę gerai. Bet čia pasisekė ir suveikė tai, kad kai valgyti nori viskas yra skanu J Po vakarienės Arnoldas pranešė, jog yra galimybė išsimaudyti duše, bet turime tik dvi minutes susiruošimui. Sureagavome akimirksniu, nes tai pirmoji tokia galimybė, net nepajutau kaip nužygiavome į netoliese esantį „šiukšlyną“.

2016-07-23. Šeštadienis. Septintoji diena – biologinės įvairovės pažinimo diena.

Kiekvienas dalyvis prieš ekspediciją stengėmės kuo daugiau sužinoti apie Igarką. Lankėmės genocido muziejuje, svečiuose pas tremtinius ir skaitėme įvairias knygas.

Kadangi esu biologė, aš iki šiol prisimenu knygoje “Igarkoje kaštonai nežydi” perskaitytą skyrelį apie gamtą, kur buvo rašoma tik apie krūmus, žoles, grybus ir neapsakomo skonio bei dydžio uogas.

Igarka yra miestas esantis Rusijos šiaurėje ir dar vadinamas amžino įšalo žeme, todėl gamta ten kiek kitokia nei pas mus. Šiame krašte, jau galime išvysti didžiules maumedžių giraites. Pačioje kapinių teritorijoje vyravo miškatundrė. Dažniausiai čia augantys medžiai – beržai, pasitaikydavo ir karklų, alksnių ir vienas kitas maumedis, pušis ar eglė. Bet dėl amžinojo įšalo medžiagų apykaita vyksta lėtai, beržai čia žemaūgiai, jų šaknys laikosi pačiame paviršiuje. Jeigu kam nors tekę skaičiuoti beržų amžių mūsų šalyje, tai žinot, jog iki kelių centimetrų skersmens medelis skaičiuoja 3-4 metus, o štai Igarkoje augantis beržas tokio skersmens skaičiuoja jau 8-9 metus. Vykstant klimato kaitai – amžinasis įšalo sluoksnis pamažu plonėja, taip sudarydamas puikias sąlygas atsirasti pelkėms, kurių kapinėse jau buvo ne viena.  Įdomu tai, jog ši vasara Igarkoje ypatingai sausa, todėl nei grybais nei Sibiro uogomis pasmaguriauti mums neteko. Kas liečia biologinę įvairovę, gyvybės čia pilna visur kur tik pažvelgsi, išskyrus žemėje. Miško paklotę sudarė nesibaigiantys asiūklių “kilimai”. Nebuvo čia nei skruzdėlių ar vabalų, o ir varlių, sliekų pamatėme po keletą. Poliarinė naktis mums leido džiaugtis paukščiais visomis valandomis, galbūt aprimdavo jie po vidurnakčio, bet greitai žadindavo mus vėl. Gausu čia poliarinių ir paprastųjų čimčiakų, šiaurinių kikilių, šiaurinių startų, pavyko pamatyti ir itin retą paprastąją mėlynuodegę, tai tokios rūšys kurios ne visos peri arba yra labai retos. O žydintys augalai tokiu metu čia irgi retenybė, labiausiai akį rėžė siauralapis gaurometis, kurio lapus mes fermentavome ir gėrėme arbatą.

2016-07-24. Sekmadienis. Aštuntoji diena.

Komanda dirba jau ketvirta diena ir vis labiau įsidirba. Nesvarbu, jog šiandien sekmadienis, bet dirbome kaip darbo dieną, nes jos visos čia vienodos, daugiau mažiau jau žinojome funkcijas , todėl dirbti buvo lengviau.  Kiekvieną vakarą stengėmės daryti dienos aptarimą, kuris mano nuomone buvo reikalingas ir naudingas kiekvienam.

2016-07-25. Pirmadienis. Devintoji diena –  Stebuklų diena.

Gera žinia – pjūklas.

Geriausia žinia – mediena. Laukėme šio momento, nes rutina jau buvo įsivyravusi. Atsiradus medienai sumažėjo pajėgos dirbant miške. Nebuvo ir nuotaika tokia darbinga, nes aplink buvo nyku. Aš, Lukas ir Andrius kovojome su rąstais, medžiai virto vienas po kito, o nešti jų nebuvo kam. Tokiu metu aplink dirbantys žmonės yra vieninteliai su kuriais gali pasikalbėti, pajuokauti, padirbti. Vienai pakelti rąstus per sunku, tad nešėm visi drauge, motyvacijos kaip ir buvo, bet karts nuo karto trūkdavo. Šiandien vakare, aptarimo metu jau kalbėjome apie nuovargį, kuris tik pradėjo jaustis. Geroji pusė ta, kad atkeliavusi mediena atnešė pokyčių kasdienybėje. Kas obliavo, kas skaptavo, buvo ir kam pjaustyti ar šveisti medį. Dirbome kaip skruzdėlyne.

2016-07-26. Antradienis. Dešimtoji diena – pirmųjų trijų kryžių diena.

Keletui dalyvių, tarp jų ir man pusė dienos teko kasti duobes kryžiams, galbūt skamba įdomiai, jog tiek laiko skyrėme duobių kasimui, bet iškąsti gilią ir siaurą duobę  tokioje žemėje tikrai buvo ką veikti. Vertėme medžius, kurie mums trukdė, tvarkėme viską aplink. O po pietų pasirodė pirmieji mūsų pagaminti kryžiai kapinėse, kurie svėrė iki 100 kg, tai buvo nemenkas iššūkis vaikinams. Duobes į kurias buvo leidžiami kryžiai iškasėme 90 centimetrų gylio.

Po pietų mus aplankė vietinė televizija. Antroje dienos pusėje jaučiamas didžiulis nuovargis, atsiranda konfliktų užuomazgos dėl ne laiku ir ne vietoj ištartų žodžių. Bet džiugina kad tai tik užuomazgos ir konfliktas neįvyksta. Žinoma didėja ir traumų tikimybė, todėl tik Arnoldui grįžus iš miesto turėjome komandos pokalbį dėl darbo organizavimo. Nuolatiniai budėjimai vargino. Todėl pastebėjus jog nuovargis didina traumų tikimybę nusprendėme baigti darbą ir įvesti komendanto valandą, tai reiškia, kad 23 valandą visi, išskyrus budintys eina miegoti. Pavakarieniavus daug kas nuėjo miegoti, o mes dar spėjom išsimaudyti „šiukšlyne“ esančiame duše. Kol buvome duše stovyklą aplankė “šiukšlyno” darbuotojai. O tuo tarpu mums išsimaudžius ir grįžinėjant į stovyklą Arnoldui paskambino Igarkos meras ir klustelėjo ką veikiam ir ar gali užsukti į svečius. Buvo gerokai po 22 val. , todėl daug dalyvių jau miegojo, priėmėme jį keliese: Aš, Justina, Karolis, Andrius, Arnoldas, Simonas ir Ugnė. Meras pasakojo, kad šiose kapinėse jis lankėsi būdamas vaikas. Džiaugėsi mūsų darbu ir nuoširdžiai dėkojo.

2016-07-27. Trečiadienis. Vienuoliktoji diena – Ištinimo diena.

Nuėjome miegoti  4 val., budėjau kartu su Juste, todėl atsikelti buvo nelengva, uodų įkandimai buvo visur… Rytas prasidėjo pusryčiais 8 val. Pavalgiusi išgėriau vaistų nuo alergijos ir nuėjau atsigulti. Prabudau nuo svečių balsų, tinimas buvo niekur nedingęs… Pas kai kuriuos dalyvius silpstant imunitetui tinimai atsirasdavo vis dažniau, buvo tokių atvejų kai visas veidas ištino, net žmogų pažinti buvo sunku J Šiandien pas mus stovyklavietėje apsilankė Viktorija Braškytė ir Olga, kurią sutikome pirmą dieną Igarkoje. Viktorija atvyko su vaišėmis: blynais ir kisieliumi. Klausėme jos pasakojimų, atsiminimų. Ji mūsų paprašė padainuoti lietuvišką dainą, tad mes kartu padainavome „Tyliai leidžias pavargusi saulė“… Drauge su Arnoldu pasivaikščiojo po kapines, o mes tęsėme pradėtus darbus.

Šiandien buvo ta diena, kuomet pastatėme paskutinius kryžius, sugiedojome himną. Sunku buvo patikėti, kad jau viskas..

2016-07-28. Ketvirtadienis. Dvyliktoji diena.

Rytas prasidėjo 7 val., miegojome tik 3 valandas. Keltis buvo sunku. Susipakavome daiktus, susitvarkėme stovyklavietę ir išėjome „šiukšlyno“ link. Ten mūsų laukė autobusas. Kadangi mano daiktai buvo supakuoti po pusryčių nusprendžiau paskutinį kartą pasivaikščioti po kapines viena… Tai minutė atokvėpio ir susikaupimo, kuri tą akimirką buvo reikalinga.

Vykome į mokyklą, ten pasilikome daiktus ir su Igarkos archyvo darbuotoja Svetlana Titova

vykome į kitas kapines, kur buvo palaidoti du broliai. Sutvarkėme jų kapą, uždegėme žvakutę. O tada pasivaikščiojome po rusų kapines vien tik dėl smalsumo susipažinti su jų kultūra. Po to vykome į amžino įšalo muziejų, įdomu tai, jog lauke karšta, o pačiame muziejuje minusinė temperatūra. Po muziejaus kartu su archyvo darbuotoja žingsniavome į senąją Igarką, kuri mums ne tik pasakojo, bet ir parodė, kur gyveno mūsų tautiečiai.  Nelikę ten lietuvių, bet namukai kai kurie vis stovi, o priėjus iš karto matyti, jog langinės ir kiti ornamentai yra būdingi tik mums. Lagerių senojoje Igarkoje taip pat jau nebėra, matyti teko tik griuvėsius..

Taip ir praėjo mūsų svarbiausios ekspedicijos dienos, o kelionė Lietuvon sekė tuo pačiu maršrutu: Igarka-Krasnojarskas-Maskva- Vilnius.

O pabaigai, tai kas gimė Igarkoje ir tai, kartais sujungdavo. Dainą prisiminimui, kurią galbūt galima tituluoti mūsų komandos himnu

© Ingrida & Arnas

Uodai leidos ant mūsų plaukų

Spuogais dabinos žandai

Benz pasirodė laiku apipurškė mus

Seni mūsų kryžiai atgijo liepos gale (gale gale)

Todėl, kad mes kartu padirbom padirbom miške (miške, miške)

Komanda dirbo lyg pietums ištroškusi lašinių

Užkaito kirviai, pjūklai nuo jų smūgių tvirtų

O Igarkoj vėl kvepia gailiais ir beržais pirtyje (pirtyje, pirtyje)

Todėl, kad mes kartu padirbom padirbom miške (miške, miške)

Ooo Ooo Ooo Ooo

Diena prabėgs ir dangų padabins vėl diena

Išeis komanda pasivaikščiot šioj šviesiojoj nakty

Linksmai daisnuosim mes kartu šiame plynam kirtime (kirtime., kirtime)

Turbūt todėl, kad mes padirbom padirbom miške (miške, miške)

 

Justinos Bezaraitės dienoraštis

Liepos 17-18 d.

„Justina“, – garsiai ištariamas vardas, laipteliai į traukinį ir aš vagone. Atrodė, ši akimirka truko ilgiau nei visas pasiruošimas misijai. Stoviu už traukinio lango, kuris dabar atrodo kaip riba tarp visko iki dabar ir visko, kas laukia ateinančias kelias savaites. Už jo šurmuliuojanti, mojuojanti, energinga minia, kurios glėbiuose visai ką tik skendome, o traukinyje liekame tik mes, ekspedicijos dalyviai. Visi šiek tiek nerimaujantys, bet pakylėti keliaujame į daugeliui tik iš archyvinių dokumentų, tremtinių pasakojimų ir keleto straipsnių pažįstamą kraštą. Neramu ne dėl to, ką atrasime Igarkoje. Labiau dėl to, kad ima slėgti baisi atsakomybė. Per paskutines savaites išgirdome tiek daug lūkesčių, tiek nuoširdžių prašymų ir linkėjimų.

Traukinyje bandydama susirasti keletą daiktų suprantu, kad geriausios kuprinės pakuotojos vardas man tikrai neatiteks. Kuprinė milžiniška – pora kartų pakeliui link geležinkelio stoties vos neapsiverčiau slegiama svorio iš nugaros. Dabar kuisiuosi, nerandu svarbiausių daiktų. Net pieštuką teko skolintis. Jį drožiau peiliu, kurį turėjau išsitraukti tik Igarkoje, todėl teko įdėti pastangų iškrapštant iš tolimiausio kuprinės kampo, užversto kryžiams skirtomis medžio dalimis.

Traukiniu dundėti iki Maskvos sunku vien dėl to, kad čia tik kelio pradžia. Visi nori greičiau pasiekti Igarką, bet prieš akis dar keli skrydžiai. Maskvoje pasitinka ambasadorius Remigijus Motuzas. Kelionė į ambasadą tokia patogi, kad net nesitiki, jog ekspedicija tikrai prasidėjo. Kur važiuojame primena nuolat Arnoldo, ambasadoriaus ir kitų komandos narių naudojamas „kol kas“, kuris lydi kiekvieną sakinį, susijusį su gyvenimo patogumais.

Kuprines palikę ambasadoje, traukiame į Butovski Polygon, kur 1937-38 m. sušaudyta 20 000 sistemos „priešų“. Daug kalbame apie naikintą lietuvių tautą, bet čia 90  proc. žiauriai nužudytų žmonių – rusakalbiai. Tarp dešimtadalio likusiųjų – lenkai, latviai ir keli šimtai lietuvių. Nepraleidžiame progos ir čia suleisti rankas į žemę, išnaudojamas ir mūsų agronomas Lukas. Tvarkome gėlyną aplink paminklą lietuviams atminti, dalis komandos padeda sėti žolę.

Butovski Polygon – Maskvos priemiestyje, todėl ir žmonės čia atrodo kitokie. Prieina vietiniai, pasikalbame apie Lietuvą. Visi ją žino, buvę ar girdėję apie istoriją, arba taip tik sako. Stebisi, kad beldžiamės į tokį atokų kraštą misijai, pasidžiaugia. Tik visos kalbos apie Igarką baigiasi uodais. Imu tikėti, kad jie tikrai turi 47 dantis, o straublys kiaurai veria kūną.

Liepos 19 -20  d.

“Bepročiai”, –  Krasnojarsko oro uoste savo bilietą pasiimdamas Martynas išgirsta iš avialinijų darbuotojos, sužinojusios, kad galutinis mūsų kelionės tikslas – Igarka. Imu svarstyti, ar bepročiais ji mus laiko todėl, kad keliaujame daugiau kaip 5000 vien tam, kad pasiektumėme Sibiro šiaurėje esantį sąlyginai nedidelį miestą? Ar ten tikrai toks užmirštas kraštas? O gal gamtos sąlygos, vėl visur minimi uodai..? Kur čia šuo pakastas? Žinoma, įprastai žmonės Igarkos atostogų kryptimi nepasirenka, bet juk tai nemažas miestelis, ne kaimelis su keliasdešimčia gyventojų…

Skrendame virš Krasnojarsko. Vien miškai, viskas žalia, vingiuoja upė. Lėktuvėlis mažas, jame telpa vos keliasdešimt žmonių. Todėl nusiauti žygio batus visai komandai ypač pavojinga –  kam nors iš likusios pusės lėktuvo gali kilti noras išdaužti langą gaivaus oro gūsiui.

Diena su keliais skrydžiais, oro uostais, nuotykiais ir dideliu laukimu nesibaigia jau taip ilgai, kad imu pasimesti laike.  Žvalgausi pro langą, nes liko valanda ir mes jau pasieksime tikslą. Visi po truputį bunda, žiovaudami kalba apie skaitytus tremtinių prisiminimus, miestą, kapines, uodus, gamtą.

Dar nežinau, ko tikėtis iš kapinių, bet kol kas daugiausiai galvojau apie tremtinių vaikus ir anūkus, kuriuos galime ir turėtume sutikti. Matyt, nereikėtų naiviai tikėtis, kad visi iki vieno atitremti, o vėliau nežmoniškas sąlygas išgyvenę lietuviai grįžo į tėvynę. Iš skaitytų prisiminimų ir informacijos, kurią surinkome, įleidusių šaknis Sibiro krašte tikrai yra. Įdomu, kiek tremtinių palikuonių visgi nusprendė pasilikti būtent Igarkoje. Ar jie dar žino nors vieną lietuvišką žodį, o jei žino, koks jis? Gal ieško ryšių su Lietuva, o gal net bendrauja su giminėmis Lietuvoje? Baisu atrasti tik abejingai į mūsų užsidegusias akis bežvelgiantį igarkietį, kuris apie Lietuvą iš tėvų ar senelių girdėjo, bet lietuviškos šaknys liko tik faktu giminės medyje, kurio jis neturi, ir nieko daugiau nereiškia.

Pirma diena Igarkoje

Išblaškę miegus didelėmis akimis išvirstame iš lėktuvo. Tvieskia saulė, 30 laipsnių karštis, poliarinė diena. Nesuprantu, kelinta valanda. Viskas kiek apšiurę, apaugę žolėmis, bet kol kas mūsų akiai nieko neįprasto.  Pasiėmę kuprines iki kelto per Jenisiejaus ištaką einame pėsčiomis. Medžiu išklotų kelių nebėra, uodai nekanda, viskas ne taip baisu, kaip buvo galima įsivaizduoti po Krasnojarske išgirsto skambaus „Bepročiai“.

Veido išraiškos greitai pasikeičia, kai savivaldybės darbuotoja link centro pasiūlo važiuoti autobusiuku. Vaizdai pro langą visus priverčia susidurti su realybe.

Viduryje lauko stovi lentų ir tašų krūvos, surūdijusi technika, net įrankiai. Toliau stovi ir medžio apdirbimo kombinatas, lentpjūvė, kur kažkada paskutines savo jėgas atidavė ir prievarta siaubingomis sąlygomis dirbo lietuviai tremtiniai. Dabar kombinatas belangis, apgriuvęs. Reikia džiaugtis, kad jis dar TEBESTOVI ir liko bent ženklas čia veikusios pramonės. Keleri metai ir iš visko čia liks tik dulkės.

Sunku pasakyti, kokio ilgio kelio atkarpą įveikėme, kilometras po kilometro, o baisios laukymės nesibaigia. Pakrypę, sulinkę namai ir nė vieno žmogaus pakeliui. Iš pradžių dar priblokšti pirštais badome į langą, bet vėliau nutylame.

Galų gale atvažiuojame į miesto centrą, kur turime apsigyventi “viešbutyje” (apie jį, matyt, reikėtų atskiro puslapio teksto). Ši vieta man kažkuo primena Zarasų daugiabučių rajoną karštą vasaros dieną.  Paaiškina, kad miesto dalis, kurią kirtome važiuodami, yra senoji Igarka. Ten dar septintajame dešimtmetyje kilo gaisras, sumažėjo gyventojų, visi likę persikėlė į atokiau pastatytus daugiabučius.

Matau žaidžiančius vaikus, vaikštinėjančias jaunas mamas, bet vis tiek mieste jokios energijos. Priešais mus – apynaujis daugiabutis. Žvelgiu į langus ir iš jų sprendžiu, kad bent penktadalis butų nebegyvenami.

Bet miestas, milžiniškas ir sunkiai aprėpiamas Jenisiejus ir visa kita staiga lieka antrame plane. Buvau šiek tiek atsilikusi nuo grupės, filmavau žaidžiančius vaikus. Pasileidžiu bėgti link mūsiškių, supratusi, kad vyksta kažkas labai intriguojančio, nes visa komanda šypso žiūrėdami į sutiktą praeivę. Ji kalba lietuviškai! Tremtinės dukra, kuri gimė čia, Igarkoje, atvažiavo į miestą po 20 metų pertraukos. Būtent prieš tiek laiko ji grįžo į Lietuvą.

“Karas be karo” – taip ji mums pasakoja apie Igarką, kurią atrado grįžusi po poros dešimtmečių. Olga graudinasi ir tikina, kad vėl grįžti į gimtąjį miestą buvo jos svajonė, nes čia palaidota jos mama ir močiutė. Bet Olga atvira – ji Igarką vadina savo namais, miesto gatvės jai savos ir jaukios, gal net jaukesnės nei Vilniaus. Jungtis su Lietuva visą laiką buvo jos tėvynę be galo mylėjusi močiutė.

Tiesa, nepraleidžiame progos aptarti ir buitiškus klausimus. Olga pasakoja, kad uodų šiemet visai nėra. Kitaip visi vaikščiotų su tinklais, o taip patogiai šnekučiuotis lauke neišeitų.

Ilgai Olgos negaišiname ir susitariame susitikti kitą dieną kapinėse. Įvyko perversmas visų galvose. Šnekamės, kad po išgirsto lietuviško “Labas vakaras”, miestas gerokai jaukesnis. Nebebaisu čia vaikščioti. Žmonės mielesni. Matyt, viskas priklauso nuo požiūrio.

Liepos 20 d.

Įspūdinga diena.

Keliaujame ieškoti kapinių. Supakuojame kurpines, jos dar sunkesnės, nei buvo iki šiol, nes nešamės maistą kelioms dienoms. Deduosi mantą ant pečių ir… nugarą jau galiu išbraukti iš sveikųjų sąrašo. Kažkas tik tympt, o pasisukti nė į vieną šoną nebegaliu. Tikiuosi, praeis, nes kojos ar rankos, matyt, prireiktų mažiau nei nugaros.  

Keliaujame per senąją Igarkos dalį ir viską galime apžiūrėti iš arčiau. Ant visiškai sukežusių namų vidinės palangės pamačiau gėles. Mąstau, ar tai reiškia, kad čia vis dar kažkas sugrįžta. Gal vasaroja. Nes žiemą, spaudžiant 30-40 laipsnių šalčiui, išgyventi tikrai nepavyktų.

Arnoldas ir Andrius kartą jau buvo ieškoti kapinių. Grįžę sakė, kad nerado. Nors aš vis dar tikiu, kad jie tiesiog nenorėjo sugadinti mums didžiulio azarto.  Šiaip ar taip, mes jau proskynoje ir ruošiamės žengti į miškatundrę. Visi traukia vieną iš trijų savo buteliukų purškiklio prieš uodus, nors spiečiai kraujasiurbių dar nepuola, bet jau zvimbia ties ausim. Ėmė niežtėti, nors gal dar net neįkando…

Filmuoju, todėl kapinių paiešką stebiu per objektyvą. vien balti berželiai ir asiūkliai, bet staiga girdžiu pirmąjį “Radau!” ir pasiduodu į tą pusę. Tai – stačiatikių kapinės. Bet už minutės Ingridos žodžiai daug jautresni: „Žiūrėkit, Pranas! Pranas Lietuvoje“. Radome pirmąjį lietuvių tremtinių kryžių. Trumpam sustoju ėjusi. Tarp medžių sunku įmatyti bendrą vaizdą, neaišku, kur kapinės prasideda, kur baigiasi, bet kryžiai tolumoje jau šmėžuoja. Daug girdėjome apie įspūdingo grožio kryžius šiose kapinėse. Kol kas daug jų nemačiau, bet atkreipiu dėmesį, kad jie iškart išsiskiria nors minimaliais tradiciniais papuošimais, yra aukšti, dideli. Kai kur dar matyti išlikusios lentelės su vardais ir pavardėmis ar prierašu “Lietuvoje”.

Einant gilyn, kryžių eilės vis nesibaigia. Arnoldas nusprendžia įpūsti dvasios: „Dabar visiems rankos nusviro, bet pažadu, tuoj čia pasimatys šviesa“. Kapinių plotas – virš vieno hektaro. Rankos man nenusviro, bet apie didelį plotą, mūsų turimą įrangą ir rankų kiekį pagalvojau… Reikės nemažai ryžto.

Įsikūrėme namus savaitei. Prieš išvažiuojant labai nerimavau dėl to, kad teks miegoti palapinėse ir net vyliausi, kad apsistosime arčiau miesto mokykloje ar kur kitur po stogu. Ne dėl to, kad lauko sąlygos būtų nepakeliamos, dėl to, kad būtų elektros pakrauti įrangai. Tai ypač svarbu taupant laiką. Tačiau kai įsikūrėme ir pasistatėme palapines, iškėlėme vėliavas, pasidarėme virtuvės zoną ir net atidarėme ypatingai miško sąlygoms civilizuotą tualetą, čia atrodo gerokai jaukesnė vieta nei Igarkos viešbutis. Mažiau išsibarstome, o už minutės kelio ir mūsų tvarkomos kapinės.

Darbas kapinėse kol kas sudėtingas. Krūmai, krūmeliai, beržai, viena kita eglė, žolės, išvirtusios tvoros, ką jau kalbėti apie kryžius… Kapinių viduryje žioji pelkė. Darbo rezultato kol kas nesimato, viskas gana chaotiška. Nešiodama nukirstus krūmus ir medžius į krūvą galvoju, kad dabar visų veidai švyti energija: matau Moniką tempiant tris kartus už save didesnį rąstą, vaikinai ritmingai kapoja ir pjauna, medžiai krenta vienas po kito, ūpo netrūksta. Bet praleidusi kelias dienas su šia komanda jau įsitikinau, kad jei jėgų ir ims trūkti, kažkaip pasikrausime baterijas pasijuokdami iš savęs, iš situacijos, ar iš užkrečiančio Ingridos kikenimo. Nepražūsim.

Liepos 21 d.

Išsipildė mano didžiausias noras sutikti lietuvių.

Dar kartą pasimatome su Olga. Vis dar sunku suvokti, kaip ji turėtų jaustis čia grįžusi. Atrodo, kad jos gyvenimas suskilęs į tris dalis: iki močiutės mirties, po močiutės mirties ir po išsikraustymo į Lietuvą. Močiutė Olgai ir buvo Lietuva – iki jos mirties šeima šnekėjosi tik lietuviškai, daug pasakojo apie gyvenimą iki tremties. Tai buvo Olgos vienintelis saitas su Lietuva ir durys į tėvynę. Po močiutės mirties visa šeima kalba rusiškai, apie gyvenimą Lietuvoje negalvoja. Bet į Igarką atvykę lietuviai Olgą, galima sakyti, sugundo. Ji palieka gimtąją Igarką, pasiima vaikus ir keliauja į Vilnių. Esu įsitikinusi, kad nei ji, nei jos vaikai į Lietuvą nebūtų sugrįžę, jei ne vienas žmogus – močiutė, kuri savo meilę Tėvynei ir Lietuvos grožį žodžiais bandė parodyti Olgai.

Tačiau dar daugiau įspūdžių kelia sutikta Birutė. Čia jau visai kitokia istorija. Ji – meilės emigrantė. Trejus metus po atvykimo į vyro gimtinę ji pasakoja vien verkusi, tačiau vėliau atšiauriam kraštui pajuto prisirišimą ir išvažiuoti negali net dabar, kai mirė vyras.

O prie vietinės parduotuvės sutikti Brenciai pasakoja, kaip naršė internete savo pavardės ir domėjosi, ar daugiau Brencių yra ir Rusijoje, ir Lietuvoje. Tremtinio sūnus Viktoras aiškino, kad kažkada net lankėsi tėvynėje, bet tėvas grįžo į Lietuvą, sukūrė naują šeimą, o vėliau mirė, kai jis dar buvo vaikas.

Trys istorijos, trys visai kitokie likimai. Pagalvoju, kaip aš elgčiausi, jei atsidurčiau Olgos ar Viktoro vietoje. Kiek stiprūs ryšiai su Lietuva galėtų būti ir kiek pats norėtum jų ieškoti, jei tavo gyvenimas būtų giliai įsišaknijęs kažkur už tūkstančių kilometrų nuo žemės, kur gimė tėvai ir seneliai? Kiek svarbu būtų atrasti tą ryšį, jei Lietuvoje tavęs niekas nelaukia? Būdamas čia labai greitai supranti, kad apie tremtį Lietuvoje šnekame labai paviršutiniškai.

Nuo tiek daug pasimatymų, istorijų ir apmąstymų susisuka galva. Nusiperkame šešis didžiausius butelis vandens ir maisto, kuris tilptų į tris kuprines. Traukiame namo, į stovyklavietę. Tik šįsyk nereikia viso kelio eiti pėsčiomis – spėjame į autobusą.

Liepos 22 d.

Sapnuojasi kirviai ir pjūklai. Bet nėra blogai pabusti su tokia darbinga nuotaika. Visa diena kapinėse. Jėgų daugiau neatsiranda, bet parako kas rytą atsikelti ir nueiti į „virtuvę“ pusryčių (o tai svarbiausia) dar užtenka. Po pusryčių jau pradeda lankstytis galūnės, pasijuokiame vieni iš kitų ir situacija kaip mat pasitaiso.

Galų gale matau rezultatą – išvalėme mažiausiai trečdalį ploto.

„Ben’s“ tampa antra oda. Jei po šimto metų čia tyrinėjantys mokslininkai ras šios priemonės cheminės sudėties, pagalvos, kad ant kapinių buvo įrengta kažkokia gamyklėlė. Vien aš per dieną išpurškiau buteliuką. Dažniau girdžiu ne klausimą: „Gal kas turite vandens“, o prašymą: „Gal galėtum paduoti Ben’s“.

Grįžtame vakarienės gerokai pavargę. Galvoju, kad visgi dabar įvyko „higieninis“ persilaužimas. Nuo pečių iki pirštų viskas tarpsta nuo lipnių chemikalų, dulkių ir žemių sluoksnio.  Pasiimu pusę mažyčio buteliuko vandens ir išeinu kažkur už stovyklavietės. Stoviu tarp asiūklių ir bandau praustis. Pavyksta įveikti tik veidą ir pirštus. Susitaikau, kad miegodama, greičiausiai, prilipsiu prie miegmaišio, o Airida naktį pabėgs iš palapinės nuo tvaiko.

Gal ir būtų buvusi nebloga patirtis, bet vėl staigmena. Turime kelias minutes susiruošti ir galėsime traukti prausti po žarna, matyt, skirta traktoriams plauti greta esančios įmonės aikštelėje (nors įmonę mes tiesiog vadiname „šiukšlynu“ – toks terminas arčiau realybės).  Tokių laimingų veidų iki šiol dar nebuvau užtikusi. Laimingų dėl vandens iš žarnos. Bet dar didesnis džiaugsmas aplanko, kai merginas įleidžia į darbininkų “štanginę” su dušu. Prausiamės po dvi ir tos penkios minutes, kurias galime sau leisti po tekančiu vandeniu, atrodo ilgesnės nei gera valanda darbo kapinėse.

Liepos 23 d.

Merginos pasakojo, kad kapinių pradžioje matyti seni vartai. Ilgai ieškau, bet jų – nė kvapo. Parodo. Nežinau, kodėl, bet net po keleto dienų tarp griūvančių kryžių kapinėse šis vaizdas man tikrai paveikus. Vartai, kurie kažkada pasitikdavo visus, kurie įžengia į didžiausią lietuvių amžino poilsio vietą,  dabar taip sukrypę, nugriuvę. Čia vėl pagalvoji, kaip greitai nyksta riba tarp miško ir kapinių, nes dar prieš penkiolika metų rašytuose atsiminimuose apie šią vietą, minimi vartai tebestovi.

Stoviu prieš kapines  – nuo vieno jų galo matau kitą.  Ir pelkė “švari”, nebepanašu į mišką. Atsiveria kryžiai. Viskas toli gražu nebėra taip chaotiška, kaip buvo vos čia įžengus. Spėju, kad aplink kryžius augusių ir dėl to nukirstų medžių užtektų bent vieno „New York Times“ tiražo popieriui. Dabar mintyse skamba Arnoldo žodžiai apie greitai čia pasimatysiančią šviesą. Šviesiau apaugusiose kapinėse pasirodė jau tada, kai pamačiau, kaip visi nuoširdžiai nori padaryti dar truputėlį daugiau nei gali. Bet dabar, kai įvertinau, kad kapinėse išties mažiau šešėlių, daugiau kryžių, daugiau lietuviškų pavardžių, žiūrinčių į horizontą, o ne į žemę, išties didžiuojuosi. Žinau, kad tokį jausmą parsivešiu į Lietuvą ir apie jį galėsiu papasakoti žmonėms, kurie turbūt labiau už viską norėtų pamatyti savo protėvių ar tėvų amžino poilsio vietą, bet to padaryti dėl labai daugelio priežasčių negali.

Maudynės visiems pasidarė didžiausias atpildas už dienos darbus. Šiandien merginų diena. Igarkos moterų PIRTIES diena. Įėjus į miesto pirtį į lietuvaites suminga vyresnių moterų aštrūs žvilgsniai. Mes su maudymosi kostiumėliais. Vietinės moterys po pirties muiluojasi ir prausiasi, o kartu ir barasi, kad puolėme skalbti maikutes vos pasitaikius pirmai progai ir užėmėme visa stalą prie vandens čiaupų. Viena draugiška moteris prieina ir į rankas įduoda savo kempinę, taip lyg neabejodama, kad be jos man nepavyks. O Ingridai dar labiau pasiseka –  jos igarkietė paprašo nušveisti nugarą. Matyt, tai didelio pasitikėjimo ir draugiškumo išraiška.

Yra ir dar vienas „dienos įvykis“, bet apie jį kol kas sunku kalbėti, sunku papasakoti. Tai „Sausainių revoliucija“.  Grįžę iš pirties nusprendėme, kad žūtbūt reikia išsireikalauti sausainių, kurie, pasak virtuvės komandos, skirti mūsų sotiems pusryčiams. Supykome. Krista jau buvo palinkusi mūsų pusėn, bet Arnas laikėsi gerokai tvirčiau. Revoliuciją įgavo pagreitį. Kilo tikras maištas, nors kol kas tik žodinis. Nusprendėme, kad ši kova – principinė. Ją pralošusi profsąjunga nebegalės toliau daryti esminių žingsnių ginant darbo liaudį nuo virtuvės komandos nelanksčių sprendimų. Azartas baigėsi iškart po susirinkimo, kai sausainius išdalijo. Nusprendėme, kad kova per daug lengva. (Nuo tos dienos sausainių niekad netrūko. Spėju, dėl to, kad visi žinojo, kaip greitai gali kilti nesankcionuotas protestas, pakurstytas profsąjungos).

Vidurnaktį, įkvėpti sausainių maišto ir pasistiprinę, nusprendžiame nueiti į kapines. Jau truputėlį pritemę, oras vėsesnis nei pirmomis dienomis. Iki tol daug šnekėjome apie uodus, bet pats baisiausias vaizdinys, susijęs su kraujasiurbiais, man visuomet iškils būtent iš šio vakaro. Užsidengusi tinkleliu veidą, pjaunu medį, bet suprantu, kad nebematau pjūklo. Visur aplinkui zvimbia. Uodų ar muselių spiečiai. Darbas trunka gal penkiolika minučių.  Susigūžę grįžtame į stovyklavietę, o paskui mus – ir metro perimetru pasiskirstę mašalai. Suprantu, ką tiksliai omenyje turėjo Olga, kalbėdama apie įprastą vasarą, kai uodų yra.

Liepos 24 d.

Kapinių “valymo” darbai jau eina į pabaigą, o maumedis dar neatvežtas. Visi smarkiai nerimaujame.

Arnas brenda į pelkę.  Prie sportbačių padų lipnia juosta pritvirtina medžio gabalus, tikėdamasis taip apsisaugoti nuo pelkėje esančių vinių. Vienas kryžiaus gabalas, antras, trečias… Vis parodo ištraukęs iš po vandens. Kai kurie neblogai užsikonservavę. Atradome net lentelių su pavardėmis, prieš tai įmirkusių į vandenį. Pelkė  – tai kažkoks simbolinis visos situacijos atspindys. Viską po truputį grimzta į užmarštį.

Daug filmuoju, bet nusprendžiu padėti kamerą ir eiti padėti virtuvėje. Tada per raciją sužinome, kad Arnas kirviu įsikirto į koją. Į ligoninę išvažiuoja ne tik Arnas, bet ir su koja problemų turintis Simonas, bei visa palyda. Visi nusiminę. Ir visi labai labai pavargę. Dėl to imame kalbėti apie didesnį atidumą dirbant ir ypač rankose laikant kokį aštrų įrankį.

Sunerimę laukiam grįžtančių. Galvojau, kad Arnas paršlubuos smarkiai nusiminęs, bet iš tolo matau – šypsosi. Turint omenyje, kad šypsantis dirba bent keliasdešimt raumenų, darau išvadą, kad jėgų tuos raumenis krutinti jis dar turi. Tuomet dar viskas nėra taip blogai…

Liepos 25 d.

Darbai sulėtėjo. Kai Arnas, Simonas, Arnoldas, Karolis ir Airida iškeliavo pas gydytoją į ligoninę, o vienas kitas liko prie puodų, kapininėse pluša tik šeši žmonės. Medžius jau vos pakeliu, bet su Arno pjūkleliu dirbti dar patinka. Nors jėgos senka, kaip ir tikėjausi, gelbėja daina ir juokas. Tik daromės vis labiau ironiški.

Mumis, atvykėliais iš tolimos Lietuvos, susidomėjo ir Igarkos televizija.  Atvyko su dviem kameromis. Bus įdomu pamatyti, kokia galutinė žinutė apie atvykusius misijos dalyvius ir jų veiklą pasieks eterį, tačiau kol kas atrodo, kad gali nebūti taip blogai, kaip tikėjausi. Arnoldas ir Andrius net šiek nustebę, kad žurnalistę domino daugiau faktinė informacija. Tiesą sakant, nuliūdau, kad jie atvažiavo tuomet, kai darbo likę tiek nedaug – televizijos komanda niekada čia nėra buvusi, todėl nėra ir mačiusi, kaip viskas atrodė prieš mums pasirodant.

Medienos vis dar nėra, todėl negalime imtis kryžių. Daug galvoju apie tai. Galbūt naujų kryžių statymas nėra misijos esmė, bet reikia čia palikti kažką po savęs, kažką, kas iš teisų liktų atmintimi ir atmintyje.

Atbėga Lukas. Bet svarbiau tai, kas jo rankose – benzininis pjūklas. Lukas šypsosi taip, kad vos matosi jo akys. Vaikiška laimė persiduoda visiems, apsikabinam.  Dabar bus gerokai paprasčiau dirbti, ypač, jei dar sulauksime medienos kryžiams.

Su Ingrida tempiame nupjautus žabus į bendrą krūvą, bet pasigirsta Karolio balsas. Šis sušunka vaikinams lėkti į stovyklavietę, o merginoms slėptis. Kol kas sunku suprasti, kas vyksta, bet iškart aišku, kad be reikalo tokių nurodymų negautume. Pjūklai ir kirviai merginų rankose, racija tyli, o mes irgi ja negalime naudotis – jei stovyklavietėje neaiškūs svečiai, greitai supras, kur mes. Kartu su merginomis sukuriame daugybę planų, kaip spruksime ir kokių ginklų griebsimės, bet galų gale nusprendžiame likti, kur buvusios. Po gero pusvalandžio pasirodo Karolis. Tik jo pasakojama istorija daug komiškesnė, nei mes manėme. ATVYKO MEDIENA. Atgrasiems krovėjams magėjo pamatyti merginas ir stovyklavietę, todėl ir patraukė link pastarosios. Juokiamės, kad pamatę Vaidotą, gal tyčia, o gal netyčia užklydę vyrai garsiai pamąstė: „Kakoj medved“. Ir taikiai išnyko.

Bet svarbiau už bet kokią istoriją šią dieną yra pagaliau mus pasiekęs maumedis. Man pakilo ūpas, nors buvo ir tokių, kurie gerokai apniuko, supratę, kiek laiko turime. Liko 48 valandos tašus paversti devyniais kryžiais. Iš viso apie tona medžio guli dar už kapinių, todėl vaikinai puola nešioti tašus į stovyklavietę. Jau anksčiau kalbėjome, kad medžiui atėjus lauks ilgos naktys. Poliarinė diena čia tikrai praverčia.

Lukas imasi braižyti kryžius, kažkas jau matuoja ir pjauna, o aš tuo metu sėdžiu ant tašo ir su kaltu šlifuoju, valau purvinas dėmes ant medžio ir nelygumus. “Keistas mano indėlis”, – pagalvoju, bet kartu ir džiaugiuosi, kad bent taip dabar pavyksta prisidėti prie to, kad čia pagaliau iškiltų balti ir tvirti kryžiai. Vidurnaktį kalbuosi su Arnu: rankose kirvis, bando gerai nuzulinti ir apkapoti nelygumus išpjautose skylėse, kad kryžiai gerai susileistų. Du kryžiai jau baigti, Arnas ramiu tonu ir lyg sapnuodamas pasakoja, kad iki ryto baigs visus. Tikiu, kad spėsime, bet visi labai pavargę. Mediena siaubingai sakinga. Pabandžiau ir aš pjauti pjūklu, bet nuolat reikia pilti vandenį ir naudoti labai daug fizinės jėgos – nebepajėgiu. Nėra pakankamai įrankių, kad galėtumėme dirbti visi. Kita vertus, merginos kol kas gali tik duobes kasti ir šlifuoti medį kaltais.

Nuo 19.30 iki 3h, kai nueinu miegoti supratusi, kad niekuo nebegaliu prisidėti, jau turime penkis suleistus kryžius. Atrodo, kad žemė ėmė suktis lėčiau, o dienos prailgėjo dvigubai, nes tikrai sunku susigaudyti ne tik, kelinta valanda, bet ir kelinta diena.

Liepos 26 d.

Tik atsikeli pradėti naują dieną ir še tau  – staigmena. Viena akis gerokai siauresnė. Iškart ieškau, kas mane taip smarkiai aptalžė naktį, bet prisimenu kaltininkę – tai vakarykštė “moškė”, nusitaikiusi į mano taikią akį filmuojant svarbų kryžių kadrą, kaip tyčia tada, kai labai nenorėjau sujudinti kameros. Bet apsižvalgiusi per pusryčius suprantu, kad tokia ta Igarkos mada – ne aš viena papuošta iškilesne nei įprasta veido oda. Tiesa, patinimas net tinka prie tokio gyvenimo būdo – rūbai pritvinkę laužo dūmų, bejėgiškas juokas, purvinos kelnių klešnės, keistai dėmėti marškinėliai…

Nežinau, kaip vaikinai išvis pajėgė atsikelti. Lukas iki paryčių baigė braižyti ir žymėti visų tašų pjovimo linijas. Todėl beliko pabaigti suleisti keturis. Trumpas miegas vis tiek buvo efektyvus. Arnas didžiuojasi, kad kryžius suleido iš pirmo bandymo, o naktį sekėsi gerokai prasčiau.

Arnoldas leido į kryžiaus vidurį, kur sueina du tašai, sukalti 20 cm ilgio vinį. Įveikiau. Kas žino, ar kada nors gyvenime dar teks tai daryti. Ar išvis kada nors dar galėsiu pridėti savo ranką prie kryžių gamybos Sibire?

Arnoldas nusprendė, kad pasiliksime čia viena diena ilgiau, nei planavome. Labai palaikau tokį sprendimą, nes komanda, kad ir kokia pasiryžusi viską pabaigti laiku, bet išsekusi. Bus laiko tinkamai pastatyti kryžius ir atsisveikinti su šia vieta.

Jau ruošiamės keliauti į traktoristų dušą, bet sulaukiame neplanuotų svečių. Po savo darbo pamainos kur buvę, kur nebuvę jie išdygo stovyklavietėje. Atnešė “Olenka” šokolado merginoms. Vyrai jau buvo pasivaikščioję kapinėse, nes čia einant pasiklydo. Taip ir palikome juos su vyrukais besėdint prie laužo. Galvojau, kad laukia ramus vakaras. Bet kol prausėmės, mus lydėjęs Arnoldas sulaukė skambučio. Skambina Igarkos meras. Po dešimties minučių jis planuoja užsukti į stovyklavietę. Pasileidžiame stovyklavietės link.

Meras besišnekant kapinėse siūlo pasivaišinti savo kremu nuo uodų. Sako, kad geras, ne šiaip koks. Papasakoja apie Igarkoje gyvenusius lietuvius. Jie čia nemažai prisidėjo prie miestelio klestėjimo, infrastruktūros. Buvo darbštūs ir sąžiningi. Jau vienuolikta vakaro, kai miesto vadovas atpėdinęs į stovyklavietę, prisėda prie laužo, užsirūko ir ramiai pasakoja apie nykstantį miestą, jo skaudulius ir laimėjimus, gamtą ir priklausomybę nuo jos.

Paskelbta komendanto valanda, kai visi į miegmaišius sulįsti turi iki 23h. Tad su meru kalbėtis mūsų likę nedaug.  Dar ir budžiu iki 2 valandos nakties.

Liepos 27 d. Paskutinė para kapinėse

Simonui paskelbtas vaikščiojimo draudimas. Šiandien jis su manimi iškart po pusryčių keliavo pasiimti baterijų, kurias vaikinai paliko krautis įmonės angaruose. Kol šnekėjausi su administratore, atsisukau į Simoną, kuprinėje nešantį naujai pripildytus vandens butelius. Staiga jis suklumpa, susiima už kojos. Koja dar nesugijusi, todėl šįsyk raiščiai galėjo ir nutrūkti. Dar nebuvau taip smarkiai išsigandusi per visą šią kelionę. Išėjome vieni, telefono neturiu, o jei negalės paeiti, reikės į ligoninę… Simonas pabando atsistoti. Taip vaikščiodamas Igarkos merginų nesuviliotų, bet bent jau grįžti į stovyklavietę galime. Taip ir atėjome beveik tuščiomis – tik su pora butelių vandens.

Į kapines užsuka trys mūsų sutikti tremtinių vaikai – Olga, Viktorija ir Viktoras. Svarstau, kokie jausmai juos apima čia, lietuvių kapinėse, kuriose jie buvę tik vaikystėje.

Visi svečiai susijaudinę. Ypač Olga. Ji graudinasi, nes visi lietuvių kryžiai jai primena šiuose kraštuose palaidotą mamą ir močiutę, jų likimus. Olga sako, kad jos dėdė dar būdamas vaikas atgulė šiose kapinėse, bet jo kapo, kaip ir daugelio laidotų pirmosiomis žiemomis, atrasti nebepavyks. Kapinėse oficialiai palaidota pusė tūkstančio žmonių, bet aišku, kad jų čia gerokai daugiau. Naujus kryžius pastatysime visų jų atminimui.

Visi kartu patraukiame stovyklavietės link. Čia Viktorija išpakuoja didžiulę lėkštę lietinių ir traukia pačios virtą kisielių. Kol visi šlamščia, tremtinio dukra pasakoja labai įdomią istoriją apie gyvenimą Igarkoje. Viktorija galvoja, kad kartu su visais 48-aisiais gyvuliniais vagonais į Igarką atvežtas tėtis laukė, kol ji ūgtels ir galės daugiau papasakoti apie tai, kaip ir kodėl jis atsidūrė Sibire, galės mažiau bijodamas mokyti lietuvių kalbos. Bet nesulaukė tos dienos, nes tremtinio Braškio gyvybė užgeso, kai Viktorijai tebuvo 14 metų. “Vienas, du, trys, keturi, penki, šeši, septyni, aštuoni, devyni, dešimt”, – skamba įprastai. Bet tuomet, kai lietuviškai skaičius vardija Viktorija, supranti, kaip smarkiai moteriai turėjo įsirėžti į atmintį lietuviški žodžiai, kad ji sugebėtų juos prisiminti dešimtmečius.

Vėl grįžtame prie darbų. Baigiame statyti 9 kryžius. Ant jų užkalame lenteles “tremtiniams atminti”, užrišame trispalves juostas. Sugiedame himną. Tuomet, kai įžengėme į kapines, visur – tiek mūsų darbuose, tiek žodžiuose ir veiksmuose –  jautėsi sumišimas. O dabar visi stovime užtikrinti. Dabar galvoju apie stiprybę, kurią giedodami tautišką giesmę skleidžiame mes, stiprybę tų žmonių, kurie čia atgulė amžino poilsio ir tų, kurie išgyveno, stiprybę kryžių, kurie atlaikė daugiau kaip pusę amžiaus, ir tvirtus naujus kryžius, kuriuos paliksime atminti tremtiniams, stiprybę ir galią gamtos. Parsivešiu į Lietuvą būtent tokį prisiminimą apie paskutinį momentą šioje vietoje.

Jau po vidurnakčio, bet dar kartą apeiname visas kapines. Aš visa išsišiepusi, nes man ši akimirka nėra slogi. Ji labai labai pakili. Priminiau, kai kalbinau Kristą dar pirmosiomis dienomis kapinėse ir ji sakė, kad 16-os žmonių rankų šiai užduočiai yra mažoka. O dabar matome, kad mums pavyko pateisinti tuos lūkesčius, dėl kurių buvau išsigandusi sėdant į traukinį.

Liepos 28 d.

Miegojau lauke, bet pabudau ne nuo žadintuvo, o nuo Arnoldo bruzdėjimo ir raginimo kaisti vandenį pusryčiams. Pasižiūriu į laikrodį – 7:20h. Skubame palikti stovyklavietę. Čia taip įpratau gyventi, kad pakuoti daiktus ir palapinę liūdna. Juokiamės, kad trūksta visai nedaug ir įkūrę savo miestelį įvesime eurą.

Atsisveikiname su kapinėmis. Dar kartą pasižiūriu į jas sustojusi ir išeinu. Matyt, nebegrįšiu. Bent jau nuotrauką su kryžiais praėjus metams kitiems po mūsų apsilankymo norėčiau pamatyti. Sužinojome, kad greitai gali būti pradėtos procedūros šioms kapinėms įteisinti. Galbūt po dešimtmečio čia apsilankys ir dar viena lietuvių ekspedicija, galbūt atvyks palaidotų žmonių artimieji. Juos pasitiks mūsų statyti kryžiai.

Keliaujame į dar vienas kapines. Ten bendrame kape lietuviai perlaidoti iš kapinių, kurių vietoje dabar stovi daugiabučiai. Aplankome Amžino įšalo muziejų, o tuomet įdomiausia dienos dalis – su Igarkos archyvo darbuotoja traukiame į senąją Igarką. Tą vietą, į kurią žiūrėdami pro autobusiuko langą badėme pirštais ir nustėrę žvalgėmės. Praeiname milžinišką kultūros namų pastatą. Jame buvo 500  vietų teatro salė. Dabar tai siaubo filmą apie jau pusamžį išnykusią žmoniją primenantis pastatas. Prieiname gatvę, kur apsigyveno lietuviai tremtiniai. Namukai išlikę ir jie gerokai išsiskiria iš viso kraštovaizdžio – vienaukščiai, nedideli, kai kur dar išlikusios langinės. Dabar čia lietuvių palikuonių – nė kvapo.

Viktorija Braškytė jaunimo namuose, kuriuose miegame, išruošė mums atsisveikinimo vakarienę. Atnešė žuvies, bulvių su grybais, pačios keptų pyragų. Atsivedė ir savo anūką. Viktorijai įteikėme tautinę juostą, o ji – atsakymą į Prezidentės laišką.

Pasiimu kamerą ir išeinu viena pasivaikščioti į Igarką. Tai pirmas kartas, kai čia, Sibire, esu viena. Esu be draugų, kurie kelioms savaitėms tapo savotiška šeima. Iš jų per šį laiką gavau daug gerų pamokų, vieni pabuvo psichologais, kiti fizinės ištvermės pavyzdžiais. O kiek dainų kartu užplėšta, kiek skirtingų priedainių ir dainų žodžių versijų išmokta!

Igarkoje devintą valandą vakaro švilpia vėjai, žmonių beveik nėra, o norint jų surasti tenka palaukti. Per paskutinius du dešimtmečius, užsidarius lentpjūvei, miestas iš Utenos dydžio susitraukė iki Vievio. Gyventojų liko vos ketvirtadalis.

Praeinantys žmonės šypsosi. Ima atrodyti, kad jie visi puikiai žino, kas aš, ko atvažiavau ir ką čia veikiu. Ir tokiai socializacijai prireikė tik savaitės.

Liepos 29 d.

Vėl keliamės keltu į oro uostą. Viskas – ši misijos dalis baigta. Dar nepavyksta susitaikyti su mintimi, kad tenka grįžti.  

07.17 Sekmadienis

Šilta vasaros sekmadienio popietė. Mano pasaulyje nieko netikėto: Vilniaus senamiestyje šurmuliuojantys turistai, kvapnus mėgstamo kapučino puodelis, mobiliuoju telefonu skriejančios draugų žinutės ir toks pažįstamas saugumo jausmas. Laikau jį sugniaužusi stipriau nei popierinį „Coffee Inn“ puodelį. Nes visai to nenoriu, bet jaučiu, kad su kiekviena minute tas jausmas mažėja. Kaip kavinės kampe riogsanti prigrūsta kelioninė kuprinė, mano viduje pučiasi balionas jau seniai krūvoje neišgyventų emocijų – vaikiškas jaudulys ir nevaikiškai kutenantis nerimas, tyras džiaugsmas ir netyros abejonės savo jėgomis (taipogi 2in1). Bemaišant šią jausmų mišrainę, saldžiai į sibiriniam ekspedicijos maistui pasiruošusį skrandį nugarga paskutinis kapučino gurkšnis. Ir aš jau ready freddie (kavinėje groja mylimi Queen‘ai) MISIJA SIBIRAS’16 nuotykiui!

Op! Kuprinė ant pečių (dar gan lengvai), keli šimtai žingsnių senamiesčio gatvelėmis ir aš jau su kitais ekspedicijos dalyviais. Gera visus matyti – prieš kelias savaites žygyje kartu apeita didžioji Nemuno kilpa ir pas kryždirbį Algimantą pastatytas kryžius parodė, kad esame stipri ir vieninga komanda. Visi draugiškai dalinamės ir į kuprines bandome sutalpinti bendruosius daiktus: įrankius, maisto katilus, suvenyrus ir dovanas tremtiniams, kryžių ornamentus ir medines lenteles. Posakis „tam davė, tam davė, o tam – nebeliko“ čia visai netinka. Visų kuprinės pilnėja vieningai, ir greitai ima pokšėti pirmieji nutrūkę kuprinių dirželiai. Smagu – ekspedicija prasideda!

Šįkart kuprinė ant pečių keliauja jau su vaikinų pagalba. Širdy jaučiu jiems dėkingumą už tai. Šiek tiek sunkiai, žygio batais įsirėmę į grindinį, pasvirduliuojame pirmuosius žingsnius. Ir – į geležinkelio stotį. Šypsomės vieni kitiems ir praeiviams. Jie šypsosi mums. Gera. Jaučiu, kad gal ir kiek nerangiai, bet einame atlikti labai prasmingos misijos.

Įžengus į geležinkelio stotį, suprantu, kad šią prasmę matome ne tik mes. Mus pasitinka draugų ir mylimųjų, dėdžių ir tetų, politikų ir žurnalistų pulkas. Ir jie, jų žodžiai, dainos, apkabinimai, dovanos, dėmesys, palinkėjimai, netikėtai užklupusi liūtis ir galiausiai rankose suspaustas pasas su bilietu į Maskvą tiesiog “nuneša”. Stoviu lietuje išsižiojusi nuo viso šito, į traukinį vienas po kito šoka ekspedicijos dalyviai – mano šeima ateinančioms dviems savaitėms – o manyje tylu tylu. Nė mintelės. Paskui kitus įšoku į vagoną, mojuoju pro aprasojusį traukinio langą ir nieko nieko negalvoju. Bent kol kas. Jaučiu, kad darau tai, kas yra tikra, ir todėl jaudulys pasilieka Lietuvoje. Pajudame.

—

Jau tamsu. Nežinau, kiek valandų. Neturiu nei laikrodžio, nei telefono – visa tai palikome Lietuvoje. Supuosi ant aukštutinio gulto šiugždančiuose “Lietuvos geležinkelių” pataluose ir mąstau. Apie tuos, kurie Igarkos kryptimi keliavo prieš beveik 70 metų. Apie tuos vyrus, moteris, vaikus ir senelius – tikruosius mūsų valstybės šviesulius. Kaip gera mums keliauti šiandien – savo noru, patogiuose keleiviniuose vagonuose, pavakarieniavus vagone – restorane ir mingant baltut baltutėliuose pataluose. Traukinus supasi ir linguoja, mes lekiam per apniukusią liepos naktį Maskvos link. Ir viskas, ką galiu daryti, yra galvoti apie juos, išvežtus prieš daugybę metų. Lyginti jų ir mūsų keliones. Ir spėlioti – kokios mintys sukosi jų galvoje tada, 1948-ųjų metų gegužę?

07.18. Pirmadienis

Maskva. Kaip ir mus išlydint Vilniuje, merkia lietus. Po beveik bemiegės nakties (bundant nuo čiauškančių vagono kaimynų balsų, praeiviams vis užkliūnančių mano palubėje kabančių kojų ir neretų traukinio sustojimų) jėgų – ne kalnai. Akys limpa, lietus migdo. Tačiau traukiniui sustojus, energingai čiumpame kuprines. Apie nuovargį ir poilsio trūkumą pagalvosime vėliau, po dviejų savaičių. Šiandien mes Maskvoje, ir Misija Sibiras prasideda!

Daugelis mūsų Maskvoje ir Rusijoje – pirmą kartą. Tad pasilabinę su šiltai mus priėmusiu Ambasadoriumi ir ambasados darbuotojais, užvertę galvas dairomės po mums neįprasto mastelio miestą. Monumentali jo architektūra man atvepia žandikaulį. Ir jei į pražiotą burną įkrenta vienas kitas lietaus lašas, tik apsidžiaugiu. Esu ištroškusi, o maniškis vandens buteliukas jau seniausiai tuščias.

Esame ištroškę žinių, įspūdžių ir.. veiklos. Norisi čiupti ir kažką daryti – juk atvykome čia ne turistauti. Dar smalsiai, turistiškai pasidairę pro autobusiuko langą, atvykstame į pirmąją ekspedicijos stotelę – Butovo poligoną. Čia – pirmoji maža mūsų komandos darbo talka ir pirmasis susitikimas su sovietinės sistemos žiaurumu. Poligone įkurto muziejaus direktorius Igoris pasakoja apie daugiau nei 20 000 čia nužudytų žmonių. Daugiau nei 20 000 sovietų valdžiai (ir Stalino kuriamai žiauriai imperijai) pavojingų ar galimai pavojingų žmonių. Nekaltų žmonių, kurių kūnai 1937-1938 metais buvo suvarpomi kulkomis ir verčiami į ilgas, 4 metrų gylio tranšėjas. Šiandien visi jie guli čia, savo palaikais sudarydami beveik kilometro ilgio mirties kelią. Tame kelyje – ir apie tūkstančio lietuvių dylantys kaulai. Lietuvių, slapčiomis atvežtų čia naktimis iš įvairių Maskvos kalėjimų ir negailestingai nužudytų.

Jaučiu, kad ši vieta yra pirmoji įžanga į tai, kas mūsų laukia Igarkoje. Apie tai galvoju ruošdama žemes gėlių sodinimui prie vieno iš muziejaus paminklų. Visi dirbame greitai ir susikaupę, nors žemės purenimas ir gėlyčių sodinimas, rodos, anokia čia užduotis. Tačiau jaučiame šio savo darbo ir visos vietos šventumą.

Ir nors žinau, kad čia nužudytųjų palaikai guli specialiai išskirtose ir išryškintose tranšėjose, kaskart, kastuvui užkliudžius akmenį ar storesnę šaknį, dingteli mintis apie čia dūlančius kaulus. Šiurpi vieta.

Po apsilankymo poligone ir Maskva jau nebeatrodo tiesiog įdomi. Masyvūs pilki pastatai, aptrupėjusios penkiakampės žvaigždės, boluojantys kūjai ir pjautuvai ir retai nusišypsantys praeiviai primena skaudžią (ir tokią netolimą…) Lietuvos praeitį. Ir man darosi nejauku. Ir nuoširdžiai džiugu, kad mūsų šalis jau visai ne tokia.

P.S. Ambasadoje apsistojame septyniasdešimtuosius primenančiuose kambariuose – kabantys šviestuvai, parketas ir įmantrių formų, masyvūs medžio baldai. Šiuose apartamentuose, paaiškėja, apsistodavo į Maskvą atvykęs A.M. Brazauskas. Vakare maudausi skaisčiai žydroje vonioje ir šypsausi galvodama, kad Misija Sibiras – pilna siurprizų.

P.S.2 Net maskviečiai, sužinoję mūsų kelionės tikslą, ima mus gąsdinti Sibire siaučiančiais uodais. Kuo arčiau Sibiras, tuo sutiktųjų pasakojimuose uodai didesni. Dabar jie – maždaug plaštakos dydžio. Dar kartą patikrinu, kur kuprinėje įdėtas mero Šimašiaus padovanotas repelentas, ir su neslepiamu smalsumu laukiu trečiadienio.

07.19. Antradienis

Ryte, prieš skrydį, aplankome GULAG‘o muziejų. Vietą, kurioje patys muziejininkai prisipažįsta nepasakojantys visų GULAG‘o baisybių. „Juk tuomet niekas čia neitų, būtų per baisu“ – nedrąsiai nusišypso. Todėl čia užsukęs lankytojas turbūt nesužinos, kad atšiauriausiose Sibiro vietose pastatytuose GULAG‘uose kaliniai nakčia pasibarstydavo aplink save duonos trupinių. Naktį jų ėsti ateidavo žiurkės, ir bent kažkiek savo kūno šiluma sušildydavo šąlančius kalinių kūnus. Tiesa, maisto daviniai buvo tokie maži, kad tuos duonos trupinius aukoti žiurkėms galėjo toli gražu ne kiekvienas.

Mes esame Misija Sibiras komanda, ir su mumis muziejininkai kalba atvirai ir nuoširdžiai. Naujose ir moderniose, vos pernai rudenį atidarytose muziejaus patalpose. Tačiau kelių valandų ekskursija čia neprabėga nei greitai, nei lengvai. Aš dar Maskvoje, dar nepasiekėme tremtinių kapų Igarkoje, bet sovietų valdžios žiaurumas jau dabar pribloškia taip, kad darosi sunku išbūti muziejaus patalpose. Jos, architektų meistriškai sukurtos perteikti GULAG‘ų siaubą, man sukelia begales stiprių emocijų – šoką ir liūdesį, gailestį ir neviltį.

Tačiau negaliu nė įsivaizduoti, ką jautė tie kaliniai, kurių besikeičiančius veidus stebiu interaktyviame ekrane. Jų vardai ir pavardės, istorijos ir datos plaukia prieš akis mano nepastebimos – nemoku skaityti kirilicos, negaliu jų suprasti. Tad tik stebiu nuteistųjų veidus ir akis. Svarbiausia – jas. Jose daug žmogiškų emocijų – nuovargis, baimė, neviltis, pyktis. Kai kuriuose veiduose matau ir ką kitą – išdidumą ir orumą, net susitaikymą ir… ramybę?

Mąstau apie tai, kokia būtų manoji nuotrauka ir akių kalba joje. Ir kokia buvo (ar išvis buvo…?) ji mano prosenelio Antano Narušio, suimto einančio pakeliui namo iš darbo ir dingusio be žinios… Iki mirties močiutė išsiaiškino, kad jos tėvelis kalėjo penkiuose kalėjimuose, o viename Maskvos kalėjimų buvo sušaudytas. Muziejaus interaktyviame kalinių sąraše, kuriame lietuviškos pavardės neretos, Antano Narušio nerandu. Kaip ir jo sūnaus Vytauto Narušio, mano močiutės brolio, dingusio be žinios…

Likusi dienos dalis bėga jau kitaip. Susikrauname kuprines ir išvykstame į oro uostą. Pro langus ant pastatų matomi milžiniški kūjo ir pjautuvo bareljefai šiandien man dar nejaukesni. Lėktuve į Krasnojarską mus maloniai aptarnauja stiuardesė, kurios uniformoje raudonuoja ta pati simbolika… Imu dar nekantriau laukti mūsų darbo Igarkoje. Ten, gamtoje, būsime toli nuo kūjų, pjautuvų ir penkiakampių žvaigždžių. Tikiuosi…

07.20. Trečiadienis

Pagaliau – Igarka! Kirtę poliarinį ratą, naktį sumaišę su diena, kojas nutirpdę dviejuose skrydžiuose, pavargusiomis, bet nelimpančiomis akimis pirmą kartą nužvelgiame Tolimąją Šiaurę. Mūsų tautiečių tremties vietą ir galutinį savo kelionės tikslą.

Po kelių dienų be laikrodžio ir mobilaus telefono sunkiai orientuojuosi, kelinta dabar valanda. Žinau, kad rytas. Pro lėktuvo langelį tekančios saulės nematau, nes dėmesį prikausto Jenisiejaus vaizdas. Jis – milžiniškas. Dar niekada nematytas upės platumas sužadina vaizduotę – įsivaizduoju, kaip juo plaukdavo virtinės sielių ir palaidų rąstų. Arnoldas ranka moja buvusios okeaninių laivų prieplaukos link. Dabar ten likę tik uosto griuvėsiai.

Nusileidžiame Jenisiejaus saloje. Paliekame naują mus čia atskraidinusį lėktuvą ir angliškai su mumis kalbantį stiuardą, ir susėdame į oro uosto autobusą. Jis – lygiai toks pat, kokiu Vilniuje iš Žvėryno riedu į senamiestį. Apsidairius pro jo langus, oro uostas taip pat rodosi modernus ir tvarkingas. Kiek nusiviliu. 5000 km nuo Lietuvos, už šiaurės poliarinio rato, tikėjausi pamatyti ką kitą.

Ir pamatau. Vos išžengus iš oro uosto teritorijos. Modernų autobusą čia pakeičia dulkių debesyje zujantis UAZ‘ikas, sutvarkytą teritoriją – krūmokšniais apžėlusios pakelės, tiesų pakilimo taką – iš gulinčių betono blokų sudurstytas kelias. Kitoje upės protakos pusėje stūkso didžiuliai buvusios lentpjūvės griuvėsiai. Greta jų boluoja kadaise didingas, o dabar – apleistas kultūros namų pastatas.

Persikėlę keltu (ir gavę pirmuosius kelis uodų ir moškių įkandimus!), autobusiuku dardame į naujuosius Igarkos mikrorajonus. Pravažiuojame senosios Igarkos griuvėsius. Vaizdas liūdnas ir slogus – dulkės, krūmai, visai apleisti ir vienas kitas dar gyvenamas pastatas. Senąją Igarką, kadaise pastatytą kalinių ir tremtinių rankomis, po truputį glemžiasi skurdi miškatundrės gamta.

Igarkos viešbutyje – rodos, menančiame tuos pačius laikus, kaip ir vienišas Lenino paminklas pakelėje – keturiese apsistojame viename kambarėlyje. Po ilgos kelionės senos, viena į kitą suremtos lovos atrodo  taip patogiai… Tačiau pabandau nugalėti norą nusnūsti ir nutariu palaukti vakaro – dabar užmigus, mano biologinis laikrodis vidurnaktį šoktų poliarinės nakties fokstrotą.

Keliese nutariame susipažinti su Igarka. Pirmas sustojimas – Jenisiejaus krantas. Niurktelime vandenin ir laimingi suvokiame – ką tik nusimaudėme už šiaurės poliarinio rato! Tęsiame pažintį toliau. Kelis kartus apeiname pirmąjį ir antrąjį mikrorajonus – keli barai, keletas parduotuvių, miesto administracijos pastatas, mokykla, miesto pirtis, paštas, milicija… Po valandėlės, rodos, jau gan gerai pažįstame tarp daugiabučių išsidriekusias, dulkėmis ir žvyru nuklotas Igarkos gatves. Bet vis vien nesijaučiam savi. Keistuolius atvykėlius įdėmiai ir gal kiek nepatikliai stebi vietos gyventojai. Su neslepiamu smalsumu dairomės ir mes. Tiek jie mums, tiek mes jiems – egzotika.

Ir jau visai vakarėjant (na, vos vos patemus), keliaujant atgal į viešbutį, už mūsų nugarų pasigirsta „Labas vakaras!”. Apstulbę sveikinamės su Olga – tremtinių dukra, gimusia ir augusia Igarkoje, o pastaruosius 20 metų su vaikais gyvenančia Vilniuje. Paskutinįsyk atvykusi aplankyti savo gimtųjų vietų, ji mūsų komandai atneša dalelę Lietuvos. Šilta ir jauku po šio susitikimo. Pajaučiame – Igarka mus priėmė.

07.21. ketvirtadienis

Pabundu  su viena mintimi – pagaliau, jau šiandien, pasieksime kapines. Ir kiti komandos nariai laukia to – visi nori kibti į darbus. Tikroji ekspedicija prasidės šiandien.

Papusryčiavę ir pasipildę vandens atsargas gelsvoku iš čiaupo bėgančiu skysčiu, pajudame kapinių link. Atsargiai krypuojame užsivertę maisto ir vandens atsargomis dar papildytas kuprines. Jos, šmikės, išties labai sunkios. Žinome, kad iki kapinių – ne daugiau nei 5 km, tad einame lėtai, atsargiai, bet tylėdami ir nesiskųsdami Arnoldui.

Bet joks kuprinių svoris negali prilygti tam, ką pajaučiu įėjusi į mišką. Taip, mišką, tankiai apaugusį asiūkliais ir beržais. Ne tais vos metro ar dviejų berželiais, kurias mačiau archyvinėse kapinių nuotraukose. O aukštais, išlakiais beržais.

Ir kryžiais. Tankiai ir rečiau sustatytais, nugriuvusiais ir pakrypusiais, besiremiančiais į supuvusias tvoreles, mirkstančiais pelkėje ir pūvančiais po samanomis. Rodos, ištisas lietuviškų kryžių miškas. Slepiamas miškatundrės, bet su kiekvienu kitu žingsniu vis aiškiau matomas. Radome kapines.

Čia – dešimtys, gal net šimtai kryžių ir tvorelių. Sunku ir pasakyti – negaliu suprasti nei kur prasideda, nei kur baigiasi kapinės. Ir suprantu, koks neįtikėtinas yra buvusio tremtinio prašymas rasti artimojo kapą pagal kapinių vartelius, takelius ir kapų eiles. Nieko nebelikę. Vartai taip pat guli išvirtę – juos pastebiu tik po kelių valandų. Takeliai seniausiai užžėlę – reikia brautis miškatundre lyg džiunglėm. O kapų eilių atsekti jau nebeįmanoma – kryžiai ir tvorelės išgriuvę skirtingomis kryptimis ir kai kur jau visai nežymu – būta čia kapo ar ne…

Paėjėję toliau nuo kapinių, įsikuriame stovyklavietę ir nuskubame atgal į kapines. Šį vakarą dirbame iš paties, negailėdami savo jėgų. Visi matome, koks milžiniškas kapinių plotas, ir kiek daug turime nuveikti per savaitę. Kapodama ir tempdama šakas, bandau save drąsinti, kad viską spėsime. Ir matydama, kaip sparčiai šviesėja pirmasis kapinių plotelis, imu tuo tikėti.

07.22. penktadienis

Jau antra valanda ryto, bet dar nebuvau prigulusi. Ką tik su Martynu grįžome iš kapinių, kur kalbėjomės apie šią misiją ir pirmuosius įspūdžius, atvykus į kapines. Rodos, emocijų tiek daug, kad buvo sunku viską sudėlioti ir papasakoti kitam. Protas – tylus, tarsi sustingęs. Ir jam reikia poilsio. Tyliai įsirangau į palapinę ir pabandau užmigti. Ne visai sėkmingai – poliarinės nakties šviesa neleidžia bluosto sudėti dar gerą valandą.

—

Po vakarykščio darbo maudžia raumenis. Jaučiu, kad atidaviau daugiau energijos, negu kūnas pernakt sugebėjo vėl prigaminti. Karšta, prakaitas knapsi nuo nosies galiuko ant žemės. Saldžiai kvepia vaikinų energingai kertamų beržiukų lapai. Jaučiuosi kaip tikroje pirtyje. Ir labai norisi valgyti – staiga pradėjęs taip intensyviai dirbti kūnas šaukte šaukiasi daugiau kalorijų. Niūniuodama dainas tempiu šakas į krūvą. Ir laukiu vakarienės.

Jos metu mus – suprakaitavusius ir pavargusius – apstoja spiečiai uodų. Ir nors jų išties yra daug mažiau nei buvome visų prigąsdinti, šįvakar jų pakanka. Įkyriai zuja ieškodami repelentais neužpurkšto odos lopinėlio. Ir jiems sekasi.

Kaip ir man – po vakarienės, graudžių mūsų žvilgsnių paveiktas, Arnoldas keletą iš mūsų palydi iki ne taip toli nuo stovyklavietės gyvenančios Svetlanos būsto. Čia, išgėrę Ivan Čai arbatos, dovanų gavę sūdytos žuvies ir Jėzaus paveikslėlį, paglostę murkiančias Stiopą ir Dašą, pasilabinę ir nusifotografavę su Svetlanos dukrele ir mama, gauname galimybę nusiprausti. Ir dar niekada paprasta, pageltusi kriauklė ir drumzlinas čiaupo vanduo man neatrodo tokie nuostabūs. O nepažįstami, mano nerangių gestų ir daugiau nei kuklios rusų kalbos nesuprantantys žmonės – tokie svetingi.

Laimingi ir sklidinai prisipildę vandens butelius, žygiuojame atgal į stovyklavietę. Spėju, kad jau vėlus vakaras (o gal artėja vidurnaktis?), bet tundroje šviesu. Tik saulės nematyti. Stovyklon parnešame ne tik vandenį, bet ir svarbią žinią – nuo šiąnakt prasidės naktiniai budėjimai. Tokį sprendimą priima Arnoldas, iš Svetlanos išgirdęs apie į Igarką atklystančias meškas. Ypač sausros metu, kai joms maža uogų ir kito maisto. Ir tuomet, kai kur nors netoliese dega tundra. Tądien dedame pliusiukus prie abiejų faktorių – tundroje šią vasarą didelė sausra, o kažkas sakė matęs prie Jenisiejaus degantį mišką ir kylančius dūmų stulpus.

Stovyklavietėje nuolatos besikūrenančio laužo dūmai ir žmonių balsai turėtų meškas atbaidyti. Tad susiskirstome poromis ir budėjimo valandomis. Kiekvienai porai jų tenka po dvi. Mudvi su Monika prie laužo praleidžiame patį sunkiausią ir gražiausią laiką – saulės tekėjimą. Po trumpo snustelėjimo pabudusios 3 val., budėsime iki 5 val. O dabar – teka saulė. Prasideda nauja diena už šiaurės poliarinio rato.

07.23. šeštadienis

Po beveik bemiegės nakties kūnas sunkus ir išsiderinęs tarsi gendantis mechanizmas. Tad pirmąją dienos dalį praleidžiu stovyklavietėje – kartu su Simonu ją sutvarkome ir gaminame pietus. Jis, nors ir pasitempęs koją, visąlaik darbuojasi su šypsena. Ir negaili įdomių istorijų. Nepastebiu, kaip diena įpusėja, ir popiet persikeliu į kapines. Ryte dirbusi komanda neįtikėtinai paplušėjo – nuo krūmų atsivėrė dar vienas nemažas kapinių plotas. Smagu tą matyti. Darosi aišku, kad tikrai spėsime išvalyti visą jų plotą. Tačiau vis dar nesulaukėme medienos kryžiams. Ši mintis neramina mus visus, o ypač – Arnoldą. Jaučiame, kaip jis nerimauja, ir pirmąsyk prakalba apie tikimybę, kad mediena šių kapinių nepasieks. Stengiuosi neprarasti ūpo, nors įsivaizduoti kapines be naujų, mūsų pastatytų kryžių tikrai sunku.

Vakaro programa – merginų išvyka į Igarkos viešąją pirtį – tampa tikru stebuklu. Purvini drabužiai jau kelinta diena lipte limpa prie prakaituotos odos. Norisi nuo jos nusigramdyti kasdien vis storėjantį purvo ir repelento nuo vabzdžių sluoksnį. Nenuostabu, kad už 4 kilometrų esančią Igarkos viešąją pirtį pasiekiame su dainomis.

Viduje – didžiulėje šiltoje, šlapioje ir jaukiai papelijusiomis sienomis patalpoje – krykštaujame iš džiaugsmo ir taškomės kaip undinės. Nepaprastai gera užuosti saldų muilo kvapą. Ir vėl pamatyti tikrąją savo odos spalvą. Šiltas vanduo, rodos, grąžina per kelias dienas prarastą energiją – jaučiuosi taip puikiai, lyg pačią pirmąją ekspedicijos dieną.

Prieš vidurnaktį grįžus į stovyklavietę, švari ir laiminga nustraksiu į palapinę. Šiąnakt pasistengsiu išsimiegoti. Rytoj norisi turėti kuo daugiau energijos kapinių tvarkymui. Ant akių užsimaukšlinu skarelę ir stipriai užsimerkiu – gal pavyks?

07.24. sekmadienis

Tik prabudusi suprantu, kad anksti (t.y. apie vidurnaktį) atsigulusi praleidau vieną įdomiausių ekspedicijos įvykių – sausainių revoliuciją. Alkanų komandos draugų sukeltą maištą prieš virtuvės komandą, neduodančią… sausainių. Ką gi, žadėtų skanumynų pusryčiaujant taip pat negauname. Revoliucija numalšinta, karo kirvis užkastas amžino įšalo žemėje. Čiumpame savo kas vakarą po darbų galandamus kirvius ir keliaujame į kapines. Laukia nauja diena.

Tiesą sakant, dienoraštyje dienos ir datos pasiklydo, ir aš nebežinau, kelintą dieną mes čia esame. Trečią, ketvirtą ar penktą? Poliarinės naktys į vieną balzganą laiką sujungė dienas ir naktis, budėjimus ir kasdienius įspūdžių aptarimus prie laužo, šakų kirtimo, tempimo ir kryželių atstatymo valandas bei trumpus pusryčių, pietų ir vakarienių intarpus.

Tik jaučiu, jog kapinės šiandien man jau daug jaukesnės ir savesnės. O kiti ekspedicijos dalyviai – artimi lyg šeimos nariai. Visi kartu paslapčia jaudinamės dėl medienos vėlavimo, kartu plušame atstatydami vis daugiau ir daugiau senųjų kryžių. Kartu tempiame nesibaigiančius beržų kamienus ir šakas. Kartu kažko šiek tiek paliūdime ir pabūname šiek tiek vieni. Ir visi kartu išsigąstame, kai Arnas kirviu įsikerta koją. Ir kartu didžiuojamės Airida, kuri kasdien pluša padėdama visiems (kad ir nežymiai) susižeidusiems, ištinusiems, nusibrozdinusiems, nusitrynusiems pūsles ant kojų. Matant jos nuoširdų rūpestį, vakare daug ramiau išleidžiame Arną ir Simoną į Igarkos ligoninę. Juk Airida keliauja kartu, tad jie – patikimose rankose.

Galbūt dėl to vieningumo jausmo šią naktį ilgai visi sėdime prie laužo. Taip gera ir jauku, kad nesinori skirstytis.

07.25. pirmadienis

Dabar – vidurdienis. Visą rytą Karolis ir Arnoldas kažkur dingę, ir visi laikome sukryžiavę pirštus, kad jie grįžtų su mediena kryžiams. Jaučiu, kad tiek mane, tiek kitus priešinga žinia  prislėgtų. O ir be šių minčių širdį šiandien ima kažkoks liūdesys. Gal tai – misijos vidurio emocinis lūžis? Negaliu nė sau įvardinti, iš kur ir kodėl jis kyla, tad bandau prisiminti mylimiausias dainas ir dainuoju jas, iš pelkės ir tankiai suaugusių samanų traukdama kryželius. Jie daug lengvesni nei vakar tampyti nukirstų beržų kamienai, bet širdy daug sunkiau. Ant nuvirtusių kryžių randame keletą išlikusių užrašų. Vienas jų – devyniasdešimtmetės močiutės Uršulės. Beveik visi kiti – mirusių 1948-aisiais metais. Reiškia, Igarkoje neišgyvenusių pirmos atšiaurios žiemos. Yra ir tokių, kurie mirė dar nė jos nepasiekę – 1948-ųjų metų birželį, pakeliui į savo tremties vietą.

Pirmąją dienos pusę kartu su Monika tuo ir užsiimame – vis keliame senuosius kryžius, ir vielomis tvirtiname juos prie stovinčių beržų arba, dar geriau, plonakamienių eglių. Šio darbo laukėme visas tas dienas, kol valėme kapinių teritoriją ir kirtome krūmus bei medelius. Po sunkaus fizinio darbo, kuomet įtempi visas likusias jėgas ir tiesiog stengiesi krūvon nuvilkti dar vieną rąstą, kryželių atstatymas leidžia vėl suvokti mūsų misijos esmę. Pastarąsias dienas, dirbant sunkiai ir mechaniškai, apie ją tiek daug negalvojau. O šiandien, vienam po kito aukštyn pakylant seniesiems kryžiams, vėl ir vėl skaitome ant jų išlikusius vardus ir pavardes, metus ir vietas Lietuvoje, iš kurių jie buvo ištremti. Dairausi po kryžių ir kryželių siluetais mirgančias kapines ir suprantu, kad net jeigu mediena naujiems kryžiams neatvyks, savo misiją būsime atlikę.

Bet ji atvyksta. Netikėtai ir su nuotykiais, kurių vardai – Ženia ir Vania. Du jauni medžio krovėjai, kuriems labai įdomu, kurgi tundros tankmėje mes esame įsikūrę stovyklavietę. Ten, jie girdėjo, yra apsistojusios ir merginos…  Tad tuo metu, kai jie akimis šaudo po kapines kažko ieškodami, mes, merginos, čiumpame kirvius ir pasislepiame už paskutinės kapinių kalvelės. Nejaukiai prabėga kelios minutės. O tada iš stovyklavietės atskuba mūsų vyrukai ir nieko nepešę Ženia ir Vania sliūkina iškrauti medienos kryžiams.

Medienos atvykimas visiems įpučia antrą kvėpavimą. Akimirksniu atsirado naujas tikslas ir baigėsi rutina. Po alinančio kelių dienų darbo šiandien, rodos, visi vėl kupini jėgų. Nuo pelkėtos klampynės, iki kurios mediena buvo atvežta, vaikinai ant savo pečių iki stovyklavietės neša milžiniškus maumedžio tašus. Kelias ne trumpas – turbūt beveik kilometras. Ir tikriausiai tik didžiulis pasiryžimas jiems duoda jėgų tą medieną sunešioti. Matau nubrozdintus, vietomis kruvinus vaikinų pečius ir sparčiai senkančias jėgas. Keletas vaikinų susižeidę kojas ir negali likusiems padėti. Mes, merginos, tam darbui per silpnos. Tad tik stebime tikrai didvyrišką vaikinų kantrybę ir stengiamės padėti tuo, kuo galime – palaikymu, vakariene, karštos arbatos puodeliu ir savo pačių užsidegimu.

—-

Jau 4 valanda ryto, taigi, jau antradienis. Bet diena dar nesibaigė, tad rašau šiuos žodžius į pirmadienio dienoraščio puslapį. Iki pat dabar dirbome darydami pirmuosius kryžius. Štai einu į palapinę,  o Lukas vis dar matuoja ir braižo maumedžio tašus. Iš kapinių ką tik grįžo Martynas – turbūt kažką filmavo. Jiems abiems reikia pailsėti, bet manau, kad iki pat pusryčių stovyklavietėje nesustos darbas. Visi žinome, kad čia būti mums liko viena para. Tad komanda dirba savęs negailėdama.

07.26 antradienis

Ką tik pastatėme pirmuosius tris kryžius ir sugiedojome Lietuvos valstybės Himną. Nežinau, ar dėl didelio nuovargio, ar dėl jausmo nenupasakojamumo – bet negaliu aprašyti to, kas dabar manyje dedasi. Visko, rodos, tiek daug, ir tuo pačiu tiek mažai – svarbūs tik tie esminiai, pamatiniai dalykai. Tik tie draugai aplink mane ir aplink maumedžio kryžius. Tik mūsų pakimusiais balsais giedamas Himnas. Gal kiek nedarniai, bet taip nuoširdžiai, taip iš širdies! Galbūt ne man vienai stovint čia, miškatundrėje už 5 000 km nuo Lietuvos, Himno žodžiai suskamba visai kitaip, nei iki šiol. Sunku aprašyti, kas pasikeitė, kas yra kitaip. Galbūt tiesiog viskas ateina labai stipriai ir iš kažkur giliai. Ir viskas labai tikra. O galbūt pagaliau imu visa savimi suvokti, kad Lietuva – tai mes, žmonės. Tie, ant kurių kapų mes keliame kryžius, ir tie, kurie gali išgyventi dvi savaites be interneto ir savo rankomis sukurti kažką prasmingo. Tai mūsų balsai, mūsų darbas, mūsų vertybės. Ir tokioje Lietuvoje, kokią mes kuriame čia, aš tikrai noriu gyventi.

—

Vakaras. Ką tik prabėgo turbūt sunkiausia misijos diena. Aną naktį beveik nemiegoję, šiandien dirbome iš visų (jau visai visai besibaigiančių) jėgų. O dabar esu atsipalaidavusi ir ruošiuosi poilsiui – Arnoldas ką tik pasakė, kad liksime stovyklavietėje dar vieną dieną. Tam, kad nereiktų be miego dirbti dar vieną naktį ir kad galėtume ne paskubomis, bet ramiai atsisveikinti su kapinėmis. Širdyje labai dėl to džiaugiuosi.

Jau po 22 val. susirandu savo miegmaišį, kilimėlį ir įsirangau į hamaką – šiandien miegosiu čia. Jaukiai spragsi laužas, aplink jį šnekučiuojasi komandos nariai. Nors žinau, kad bet kuri misijoje pramiegota valanda – tai pramiegota valanda nuotykių, įdomybių ir laiko kartu – šiandien jau nebeturiu jėgų prisijungti. Labos…

07.27 trečiadienis

Pabudusi sužinojau, kad šiąnakt stovykloje lankėsi du vietos gyventojai ir… Igarkos miesto meras! Ech, ir ką gi aš vakar galvojau apie pramiegotus nuotykius… Tačiau nesigailiu, kad ilgėliau pailsėjau. O ir prieš tai budėjusi pora mus su Monika pažadina visa valanda vėliau, nei turėjome juos pakeisti prie laužo. Abi šypsomės – kokia nuostabi mūsų komanda! 4 ryto – kyla saulė, aš ridenuosi iš miegmaišio ir prasideda jau paskutinė diena stovykloje.

Šiandien čia jau daug mažiau įtampos. Visi ir toliau nuoširdžiai dirbame – gaminame 6 kryžius ir kasame jiems duobes – tačiau jau ramiau. Nesibaimindami, kad nespėsime.

Išeinu kasti duobių ir aš. Man tai – netikėtai nemalonus darbas. Igarkos kapinių žemė visai kitokia, nei Lietuvoje. Ji tiesiog… negyva. Iš duobės keliu žemę – kastuvą po kastuvo. Ji rusva, byra lengvai, trupa tarp pirštų, ir joje nematyti jokios gyvybės. Kažkas sakė radęs slieką. Tačiau aš nematau nei jo, nei skruzdės, nei kito vabalėlio. Ir nematau Lietuvoje tokio įprasto žemės juodumo, kuris reiškia derlingumą ir augimą. Kasant galvoju apie tuos šimtus lietuvių, čia palaidotų. Ir darosi nejauku nuo to žemės rusvumo, negyvumo ir amžino jos įšalo vos metro gylyje. Suprantu, kad čia atitremtiems lietuviams buvo daug sunkiau kasti kapo duobę mirusiems savo artimiesiems. Mintys apie tai dar labiau prislegia, ir kasimo estafetę perduodu Kristai. Esu dėkinga jai, kad ji pabaigia mano pradėtą duobę. Aš grįžtu į stovyklavietę padėti gaminti kryžius.

O daugiau nei pusė jų jau beveik baigti. Liko tik sunerti stiebus ir išpjautas kryžmas. Vaikinai darbuojasi sparčiai ir vis tiksliau ir tiksliau. Kryžiai susineria gražiai ir tiksliai, lyg nulieti. Kryžmų galus papildo puošybos elementai. Žiūriu į šiuos milžiniškus kryžius, dar gulinčius stovyklavietėje, po beržuose plazdančiomis vėliavomis, ir beprotiškai didžiuojuosi mūsų komanda. 1 700 km Jenisiejumi keliavusi mediena jau nėra tiesiog mediena – ji tapo mūsų visų rankų darbo sušildytais kryžiais. Sakraliais lietuviškumo simboliais.

—

Trečia valanda nakties. 843 žingsniai. Tiek jų reikėjo, kad tyloje, prie pastatytų kryžių plazdant žvakių liepsnelėmis, apeičiau kapines. Ėjome visi kartu, vedami Arnoldo, tačiau kiekvienas su savimi ir tylėdami. Himnas, sugiedotas pastačius visus kryžius, ant jų rišamos trispalvės juostelės, degamos žvakės, kalamos medinės lentelės ir mažytės baltiškos saulutės – tai vis mūsų atsisveikinimai su šia vieta. Kapinėmis, tokiomis nejaukiomis vos atvykus ir tokiomis savomis šiandien, prieš pat išvykstant. Manau, kad erdvė tampa sava tada, kai ją pažįsti savo buvimu ir prisijaukini savo rankų darbu. Per aštuonias čia praleistas dienas mes kiekvienas šiai erdvei atidavėme dalį savęs. Ir ji tapo vieta, kuri reiškia kur kas daugiau nei galėjome nuspėti prieš ekspediciją. Šios kapinės tapo mums tokios brangios, kad keista ir liūdna suvokti, jog už kelių valandų jas paliksime. Atšiaurios gamtos ir į viršų besistiebiančios miškatundrės globoje.

07.28 ketvirtadienis

Šiandien mes jau Igarkoje – ryte palikome stovyklavietę ir sutvarkytas kapines. Pakeliui sustojame pagrindinėse, veikiančiose Igarkos kapinėse ir sutvarkome brolišką lietuvių kapą. Jame ilsisi palaikai lietuvių, prieš tai palaidotų po dabartiniais naujaisiais Igarkos mikrorajonais. Statant daugiabučius, palaikai buvo iškasti ir perlaidoti viename broliškame kape. Čia taip pat uždegame žvakeles ir sugiedame Himną.

Vėliau apsilankome vieninteliame pasaulyje amžino įšalo muziejuje. Po jo – visai greta esančiame šiaurinio geležinkelio, praminto Stalino mirties geležinkeliu, 503 Nr. GULAG‘o muziejuje. Abu muziejai, nors savo tema nesulyginami, įdomūs ir verti aplankyti. Tačiau antrajame, klausantis apie į niekur vedančius, veltui statytus ir kalinių mirtimis išgrįstus 600 kilometrų geležinkelio bėgių, per kūną bėgioja šiurpas. Ir jis visai kitoks, nei tas, nuo kurio gūžiausi amžino įšalo muziejaus rūsiuose. Stovint ir klausantis jaunos gidės pasakojimo, sunku net mintimis aprėpti Stalino kurtos sistemos žiaurumą. Norisi tikėtis, kad tai niekada nebepasikartos.

Tokios pačios mintys lanko ir vaikštant po senosios Igarkos griuvėsius. Būtent čia stovėjo lietuvių tremtinių mediniai nameliai. Dauguma jų šiandien jau išnykę – sugriauti, sudegę ar sugriuvę. Apžiūrėjome keletą jų, išlikusių vienoje gatvelėje. Šiandien čia – vietos gyventojų vasarnamiai. Nebėra nė vieno lietuvio. Kai kur po langais žydi gėlės ar šiltnamyje sirpsta braškės, tačiau bendras vaizdas nė iš tolo nebeprimena tų archyvinėse nuotraukoje matytų tvarkingų namelių ir medinėmis lentomis grįstų gatvių vaizdo. Visi iki šiol prisimena lietuvių darbštumą, ir visai nesunku tuo patikėti matant iki dabar stovinčias nedideles, bet tvirtai ir kokybiškai suręstas pirkeles.

Gatvelės pradžioje mus pasitinka sulysusių, turbūt benamių šunų pulkas. Juos mūsų gidė, Igarkos archyvo darbuotoja Svetlana, pamaitina duona. Ir paprašo to nefotografuoti. Iš pagarbos tiems tremtiniams, kurie kadaise čia taip pat mirė iš bado. Ir būtent dėl to Svetlana visada čia eidama atneša duonos dabar ten alkstantiems šunims.

Dulkėtu keliu grįžtame į naująją Igarką. Tai paskutinis mūsų vakaras už šiaurės poliarinio rato, tad nueiname iki Jenisiejaus. Atsisveikinti su šiomis vietomis. Ir čia mūsų laukia netikėta pramoga – pasiplaukiojimas motorine valtimi! Andrius, pakrantėje pastebėjęs besišvartuojančius žvejus, nieko nelaukęs nubėga prie jų ir prikalbina juos paplukdyti vieną ekipažą. Tai yra, keturis ekspedicijos dalyvius. Patenku tarp keturių laimingųjų ir jau po kelių minučių skrodžiame Jenisiejaus bangas. Jausmas – neapsakomas! Didžiuliu greičiu skrendame 3 kilometrų pločio upės vaga ir krykštaujame iš smagumo. Katerio vairuotojas Sergėjus tik santūriai šypsosi – visa tai jam įprasta, kasdieniška. O štai mums tampa vienu smagiausių ekspedicijos prisiminimų. Grįžę prie kranto, matome jame susibūrusius kitus komandos narius. Visi nori pasiplaukioti. Tad Andriaus diplomatijos ir įtaigumo dėka, po kelių minučių nuo kranto atsiplėšia antrasis, o vėliau – ir trečiasis bei ketvirtasis ekipažai. Grįžta upės purslų aptaškyti ir iki ausų išsišiepę. Šypsena visą vakarą nedingsta ir man.

07.29 penktadienis

Esame Krasnojarske. Ryte išskridome iš Igarkos, ir nors praėjo visa diena, mintimis dar esu ten. Čia, sugrįžus į didelį ir triukšmingą miestą, ne taip jauku. O Igarką palikome su šypsenomis ir dainomis. Ir su mumis į oro uostą autobusu dardantys igarkiečiai klausėsi lietuviškų dainų ir taip pat šypsojosi. Per daugiau nei savaitę Igarkoje pasijutome beveik savi – mes pažinojome vietinius žmones, o jie – mus. Pas vieną, žiū, buvai nusiprausti. Kitas nuvežė komandos narį į parduotuvę ar šaltinio vandens prisipilti. Trečią matei pirtyje, o ketvirtas dirba ligoninėje, kurioje siuvo Arno žaizdą ar darė Simono čiurnos rentgeno nuotrauką. Penktasis (ar penktoji) – parduotuvėje, į kurią vis užsukdavome nusipirkti „Tarchun“ limonado. Šeštąjį vis susitikdavome kur mieste, sukantį ratus dviračiu ir nepamirštantį mūsų pakalbinti. Būdami Igarkoje, pajautėme posakio „plati rusiška siela“ prasmę. Vietiniai žmonės, iš pradžių gal kiek įtariai žiūrėję į keistą dainuojančių jaunuolių komandą iš tolimos šalies, vėliau atsivėrė ir padėjo mums visu, kuo galėjo. Tad čia, Krasnojarske, kiek keista matyti pro šalį skubančius žmones ir jau visai kitokį gyvenimo ritmą. Tokį seniau mums patiems įprastą, tačiau Igarkoje jau primirštą. Taigi, po truputėlį grįžtame į civilizaciją.    

07.30 šeštadienis

Ir op! Staiga iš milijoninio miesto atsiduriame visai ne civilizacijoje. Iškeliaujame į šalia Krasnojarsko esantį Stolby nacionalinį parką. Jei Igarkoje mus žavėjo Jenisiejaus platumas, tai šiame parke mus tiesiog pribloškia gamtos grožis. Išlaki, iki pat horizonto nesibaigianti taiga ir kalnai. Kalnai ir uolos. Ropščiamės ant jų ir parkritę grožimės kvapą gniaužiančiomis panoramomis. Arnoldas šelmiškai šypsosi – ryte, trumpai papasakojęs dienos planą, jis nė puse lūpų neužsiminė, apie kokio grožio išvyką jis kalba. Tad dalis komandos, išsigandę numatomo ~20 km žygio, liko ilsėtis hostelyje. Dar kartą sau patvirtinu, kad šioje misijoje tiesiog negali leisti sau ilsėtis – praleisi kažką nuostabaus.

Bekopiant įkalnėmis ir besileidžiant taigos takeliais, mus užklumpa lietus. Pirmas per visą ekspediciją. Gaivus ir šiltas, jis tik pradžiugina. Ima garuoti žemė, kvepia mišku. Jaučiamės lyg kitame pasaulyje. Čia nebelieka nei Sibiro gamtos atšiaurumo, nei sovietinę praeitį menančių artefaktų. Nebejusti net fizinio nuovargio. Net ir skaudžiai geliančių uodų šiandien čia nėra. Einame vienas kitam kartodami, kad dar norėtume čia sugrįžti.

Grįždami iš nacionalinio parko, trumpai pereiname centrinę miesto dalį – Jenisiejaus krantinę. Čia, pagauti džiugios nuotaikos, ekspromtu sudalyvaujame gatvės muzikos renginėlyje. Su Ugne ir Monika įsidrąsiname užlipti ant nedidelės pakylos ir a capella padainuojame Ievos Narkutės „Raudonus vakarus“. Daina, lydėjusi mus Igarkoje, suskamba ir Krasnojarske. Netrukus Karolis ir Martynas taip pat dainuoja besibūriuojantiems praeiviams. Smagu – mūsų dainos netyla iki pat ekspedicijos pabaigos!

07.31 sekmadienis

Ankstyvas skrydis į Maskvą. Paliekame Krasnojarską per saulės tekėjimą. Išvažiavus iš už šiaurės poliarinio rato ir vėl pamačius tamsias naktis, mano organizmas grįžta į normalų miego ritmą. Poilsio jam vis dar trūksta, bet išsimiegu jau daug geriau, net ir turėdama nedaug laiko.

Maskvoje mus pasitinka ambasados darbuotojas Marijus. Globojęs mus prieš dvi savaites, jis ir vėl negaili nei savo laiko, nei energijos. Sočiai papietaujame ir išeiname pasižvalgyti po Maskvą. Pamatau Kremlių ir Raudonąją aikštę, tiek kartų matytą senose turistinėse giminaičių nuotraukose. Kol vieni nueina apžiūrėti Lenino mauzoliejaus, Arnoldas mus nuveda iki netoliese esančio tilto. Ant jo, šalia nuotraukų ir gėlių salelės, stoviniuoja senyvas žmogus. Arnoldas paaiškina – tai Boriso Nemcovo nužudymo vieta, kurią dieną ir naktį saugo Kremliaus opozicininkai. Gėlės, žvakės ir vainikai vis išvalomi, tačiau žmonės vėl ir vėl suneša improvizuotą memorialą. Pamatau žibintą su Ukrainos vėliavos spalvų juostele. Šalia jos atsiranda mūsų lietuviška trispalvė juostelė, man padovanota išlydėjimo į ekspediciją metu. Jaučiu, kad savo ekspediciją ji geriausiai tęs čia.

Vakarop traukiniu paliekame Maskvą. Vagone – restorane Andrius surengia improvizuotą viktoriną. Likusi garbingoje antroje vietoje, mūsų komanda pernelyg (tik vos vos) nenusimena ir jaukiai šnekučiuojasi. Tai paskutinis mūsų ekspedicijos vakaras. Ir nors grįžtame pas mūsų išsiilgusius artimuosius, į saugią, gražią ir mylimą šalį, visiems šiek tiek liūdna. Negaila paliktų vietų – gaila palikti žmones. Simoną, Martyną, Arną ir Vaidotą, Karolį ir Andrių, Arnoldą ir abu Lukučius, Ugnę ir Moniką, Kristą ir Justiną, Airidą ir Ingridą. Jau dabar ilgiuosi visų komandos narių – per šias savaites tapome tikra šeima.

08.01. pirmadienis

07:15 val. ryto. Pro traukinio langus bėga tokie pažįstami Vilniaus vaizdai. Kaip ir mus išlydint, lyja. Ech, štai ir grįžome į realybę. Bent taip aš manau, kol pro aplytą langą nepamatau mus pasitinkančio spalvingo būrio žmonių. Šypsenos, gėlės, sveikinimai ir dainos! Glaudžiuosi prie atėjusių mane pasitikti, bet tuo pačiu akimis vis ieškau kitų komandos narių. Pernelyg keista būti be jų, šalia kitų žmonių. Artimieji tarsi šiek tiek atitolę – juk tą, kas misijoje išgyventa, supras tik kartu ten buvę. Tad nors fiziškai jau Lietuvoje, aš vis dar mintimis esu visa joje, mūsų ekspedicijoje. Tad trumpai atsibučiavę su artimaisiais, išskubame pusryčių pas prezidentę. Tai paskutinės mūsų valandos kartu prieš išsiskirstant.

Prezidentė mus, kaip ir prieš ekspediciją, pasitinka džiugiai ir svetingai. Milžiniškas vaišėmis nuklotas stalas, paauksuotas porcelianas ir net akinantis staltiesės baltumas taip kontrastuoja su mūsų purvinais Misija Sibiras marškinėliais, kiek papilkėjusiais veidais ir nelabai švariomis panagėmis, kad darosi labai linksma. Kontrastas tarp Sibiro ir Prezidentūros menės toks didžiulis, kad mano akys ir smegenys jo negali aprėpti. Tad tiesiog nustoju stebėtis ir pilna burna skanauju Prezidentės medumi nuteptais kruasanais ir riešuto dydžio šilauogėmis.

O po to, Prezidentei papasakojus mūsų nuotykius ir perdavus Igarkoje gyvenančios lietuvio dukters laišką, laikas skirstytis. Žinome, kad po kelių dienų susitiksime Ariogaloje, tremtinių suvažiavime, bet tas misijos stebuklas dar čia, dar tvyro ore tarp mūsų. Ir nesinori jo paleisti. Žinome, kad išsiskalbus marškinėlius, nusiplovus ekspedicijos dulkes ir išsikrovus kuprines jis dings. Ir liks tik prisiminimu. Ką gi, viskas praeina. Apsikabiname, atsisveikiname ir patraukiame skirtingais keliais. Lukas su Vaidotu kulniuoja į 53 maršruto autobusą. Tai skamba taip keistai, beveik juokingai. Tarsi kažkokia idėja iš kito pasaulio. Bet ji – iš to, iš realaus, į kurį ką tik grįžome.

Ir grįžome jau kiek kitokie. Ką man davė Misija Sibiras? Be viso to, ką surašiau šiame dienoraštyje – tikrą, nesuvaidintą džiaugsmą tuo, ką turiu. Kad ir kaip šabloniškai tai skambėtų. Tuo, ką Lietuva pasiekė per savo nepriklausomybės metus. Tuo, ką mūsų tauta patyrė ir vis vien išliko stipri. Tuo, kokie jauni žmonės šiandien gyvena mūsų šalyje. Tuo, ką aš kasdien Lietuvoje turiu ir kuo gyvenu. Tuo, kokias galimybes turiu pažinti pasaulį ir būti savimi. Jaučiu, kad misijoje aš ir visi kiti komandos draugai buvome savimi. Ir tai buvo didžiulė dovana. Didžiausia, kokią vienas kitam ir Lietuvai galėjome padovanoti.

Misija Sibiras’16

Pirma diena. Liepos 17 d. Išlydėtuvės.

Jau nuo ryto jaučiasi mažas jaudulys. Kankina mintys, kaip viskas bus vakare, kokios emocijos užplūs. Džiaugiuosi matydama komandos draugus, visų akyse dega noras greičiau pradėti savo misiją, greičiau pradėti kelionę.

Susidedam paskutinius daiktus, užsegam kuprines ir atsidūstam – VISKAS!

Pajudam link traukinių stoties.

Šeima, draugai ir visi kiti susirinkusieji pasitinka mus stotyje. Turim paskutines minutes su jais pabūti kartu. Užklumpa lietus, kuris dar labiau sužadina vienybės jausmą komandai. Paskutinės minutės prie traukinio perono ir po vieną pajudame į traukinį, pradedam savo kelionę. Kelionę, kurios metu nuvažiuosime 800 km per beveik 14 valandų.

Mano kelionės draugas Lukas. Jis geranoriškai sutinka, kad aš miegočiau pirmame aukšte, nes mato mano nerimo pilnas akis, kai pažvelgiu į antro aukšto gultus su tvirtinimo diržais.

Paskutiniai pokalbiai, bendra vakarienė “vagon restorant” ir poilsis prieš rytdieną.

Antras diena. Liepos 18 d. Maskva.

Vidurdienis. Lipdama iš traukinio dedu pirmus žingsnius Maskvoje. Po ilgos kelionės mes jau Rusijos teritorijoje. Geležinkelio stotyje mus pasitinka Lietuvos ambasadorius ir ambasados darbuotojai. Pajudame link ambasados. Maskva – greitas tempas, kamščiai ir lietingas oras. Važiuodami iki ambasados, kuri įsikūrusi pačiame Maskvos centre, apžiūrime garsiąsias miesto vietas, architektūrą.

Mūsų planai miegoti palapinėse ambasados kieme griūva, nes lietus pila, kaip iš kibiro, tad gaunam progą apsigyventi ambasados svečių apartamentuose ir dar vieną naktį pasidžiaugti civilizacijos malonumais.

Šiandien mūsų planas aplankyti Butovo poligoną. Ten, vietinės bendruomenės narys, mums papasakojo apie baisiuosius to meto įvykius ir tai kas vyko šioje teritorijoje. Istorija sukrečianti, nužudyta daugiau nei 20 tūkstančių žmonių.

Po pažinties su poligonu kartu su provoslavų religine bendruomene, kurie rūpinasi istorinės vietos priežiūra, sutvarkėme vietą aplink paminklą, skirtą žuvusiems.

Vakare nusprendėm išsikeisti pinigų, visi gauna tūkstančius rublių.

Kurso santykis didelis: 1 eur = 70 rublių.

Apsižvalgome milijoniniam mieste vakarėjant. Ir grįžtame į ambasadą. Vakarienė kartu.

Trečia diena. Liepos 19 d. Krasnojarsko link.

Rytas prasideda pusryčiais kartu. Visų veiduose šypsenos ir padažnėję mirktelėjimai vienas kitam. Mūsų šiandienos planas – GULAG‘o muziejus. Tai ne šiaip tradicinis muziejus istoriniam laikotarpiui atminti, tai nauja, moderni, inovatyvi ir informatyvi vieta.

Susipažįstam su muziejaus įkūrėju, darbuotojais. Kalbamės apie istorijos svarbą ir mūsų, bei jų idėjas, kaip svarbu ją išsaugoti.

Vakarop pajudam link oro uosto, laukia ilga kelionė. Krasnojarskas nuo Maskvos atitolęs 4000 km. Tad laukia beveik keturių valandų skrydis. Kadangi išskrendame naktį, o dar ir prašoksime kelias laiko juostas, dėl kurių mūsų laikrodžiai pasisuks į priekį dar keturiomis valandomis prarandame naktį ir jau ankstyvą rytą sveikinamės su Krasnojarsku. Valanda apsižvalgyti, tačiau dėl mažo laiko limito iki kito skrydžio suspėjame tik nubėgti iki parduotuvės įsikūrusios šalia oro uosto. Prekių gausa nesužavi, tačiau vandens ir sulčių atsigaivinti gauname. Antras skrydis Krasnojarskas – Igarka. Atstumas 1400 km, tačiau skrisime apie 3 valandas, nedideliu lėktuvu, paskui visą kelionę mūsų vadinamu – kukurūzniku.

Ketvirta diena. Liepos 20 d. Pirmi žingsniai Igarkoje.

Ankstus ir saulėtas rytas pasitinka mus, nusileidusius Igarkoje. Nuo oro uosto judame iki kelto, kuris per Jenisiejaus „protok‘ą“ mus perkels į Igarką.

Pirmas vaizdas nedžiugina. Neasfaltuoti keliai, valkataujantys šunys, sugriuvę namai, šiukšlės, mus su nuostaba ar baime stebintys vietiniai gyventojai ir kaitinanti saulė.

Kelionės draugų akyse matau kibirkštis ir klausimą: „Kas gi mūsų čia laukia?“

Man truputį nejauku, gal net baisu.

Apsistojame miesto centre esančiame viešbutyje, vadiname jį vietinių kalba „gastynyca“, jei taip galima pavadinti.

Kambaryje apsigyvenu su Ugne ir Monika. Pirmas noras visoms buvo nusiprausti po ilgos kelionės, bet čia ir vėl staigmenos, turėjo nutekėti apie 10 litrų vandens kol jis pasidarė tikrosios spalvos iš prieš tai buvusios ryškiai rudos, dėl užsistovėjimo vamzdžiuose.

Pirmas apsilankymas parduotuvėje, pasirenkam didžiausią iš esančių šalia. Pasirinkimas nemažas, visko ko norim gal ir negaunam, bet būtiniausių produktų tikrai yra su kaupu. Pardavėjos įtartinai stebi mus, naujus, laikinus Igarkos gyventojus. Pasakojam, kad esam turistai, nusprendę aplankyti Rusijos šiaurę. Jos tik gūžčioja pečiais ir besišypsodamos nebyliai klausia: Ką gi Jūs tikitės čia pamatyti?

Pietaujam ir traukiam miestan, tik ne po vieną, nes taip vaikščioti mums uždrausta, grupelėmis.

Visi nori kuo greičiau pamatyti pasakojimais ir legendomis apie savo galybę apipintą Jenisiejų, taip ir padarom, iki jo netolimas, bet šiukšlėmis nuklotas kelias. Taip, pripažinsiu, jis mane sužavi, graži vieta, kuri leidžia pamiršti tą jaudulį,  kuris vėl aplanko grįžus į miestą.

Apžiūrime miestą, norisi kuo labiau su juo susipažinti, juk tai bus mūsų namai visą kitą savaitę.

Kuo daugiau vaikštome, tuo greičiau apsiprantame su realybe ir vietiniu gyvenimo būdu. Nurimstu.

Laikas poilsiui, ryt laukia nauja, pilna iššūkių diena.

Prieš užmiegant negaliu pamiršti Arnoldo ir Andriaus pasakojimo apie beveik rastas Lietuvių kapines. Jie dieną, kol mes ruošėm pietus, bandė jų ieškoti. Aptiko. Andrius įnirtingai kalbėjo apie pelkių ir medžių gausą jose.

Penkta diena. Liepos 21 d. Kapinės

Nuskambus žadintuvui 6:00 su kambario merginomis keliamės iš lovos ir einame iki Jenisiejaus maudytis. Jau nuo ryto oras lepina, o ką kalbėti apie šiltą Jenisiejaus vandenį. Juokaujam, kad bus ką vaikams ir anūkams papasakoti. Po maudynių grįžtame į „gastynyc’ą“ pusryčiauti. Po pusryčių vėl pakuojam kuprines ir žygiuojam iki galimai Lietuviškų kapinaičių vietos. Kelio atkarpa neprailgsta, ne todėl, kad ji tik 4 km, o todėl, kad mums Igarka dar nauja ir nepažinta vieta.  Igarkos pievos nepaprasto grožio, pilnos violetinių žiedų, tai siauralapiai gauromečiai. Greit juos visi pradedam vadinti „ivan čaj”, nes kaip sužinom iš jų lapų galima virti garsiąją arbatą.

Pagaliau prieinam kapinių vietą. Užgniaužia kvapą. Vienas, antras, trečias… iš po medžių šmėžuojantys kryžiai. Man per kūną nubėga šiurpuliai. Mes ČIA.

Vaikštom ir bandom akimis aprėpti visą kapinių teritoriją. Nepavyksta. Supratome kodėl, nes kapinių teritorija viršija 1 hektarą.

Sunku rinkti žodžius, kai matai nugriuvusius, sutręšusius, šalčio išvartytus kryčius, antkapius ir tvoreles.

Suku ratus ir bandau skaityti lentelių užrašus su lietuviškomis pavardėmis.

Nurimstu pamačius, kad daug atgulusių tautiečių jau ilsisi gimtoje žemėje – Lietuvoje. Viduje sukasi tik viena mintis, kuri mane ramina: mūsų daug ir mes esame čia tam, kad ir likusieji čia ilsėtųsi oriai, padarysim viską ir dar daugiau, kad šita vieta atgimtų ir vėl taptų panaši į amžinojo poilsio oazę.

Visi išsisklaidome, ir judame į skirtingas puses, kiekvienas iš mūsų tuo metu norėjo pabūti vienas, tik su savo mintimis.

Nieko nelaukiam, netoliese, maždaug 200 metrų atstumu įsikuriam stovyklavietę.

Virtuvės komanda (Arnas, Ugnė ir aš) liekame stovyklavietėje, kad įkurtume laužavietę, padarytume suolus ir pagamintume vakarienę, kita komandos dalis pradeda darbus!

Vakare, kai vyko dienos aptarimas, daug kam trūko žodžių, nes šiandien mes išgyvenom labai daug. Bet visi pripažinom, kad čia, Igarkos miškatundrėje, šalia kapinių, jaučiamės lyg būtume namuose, Lietuvoje.

Šeštoji diena. Liepos 22 d. Dušas 10 žmonių per 15 minučių.

Antroji diena stovyklavietėje prasideda anksti. 7:00 su Karolina jau kaičiam katilą ir verdam avižinių dribsnių košę. Ji ypatinga su kondensuotu pienu ir obuoliais. 8:00 jau valgome pusryčius. Susirenkam reikalingus įrankius ir skubame į kapines. Šiandien darbuosimės viršutinėje, kaip mes vadinome, trečiojoje kapinių dalyje. Darbo pasiskirstymo nedarome, kiekvienas atranda savo teritorijos dalį, kurią tvarko. Merginos nešioja rastus, renka nuovartas. Vyrukai pjauna supuvusius medžius, geni šakas.

Visi atiduoda visas jėgas, rodos, kad jų bankas vis pildosi, nes šypsenos ir motyvacija nemažėja, atvirkščiai tik didėja.

Po visos dienos darbų pamačius rezultatą, man vėl užgniaužia kvapą, suprantu, kad su šita komanda mes viršysim projekto keliamus lūkesčius. Atsivėrusi trečioji kepinių dalis kelia šypsenas ir ragina judėti tolyn.

Vakarienės metu iš Arnoldo per raciją gaunam pranešimą:

„Jei norite nusiprausti turite per 2 min. susikrauti daiktus ir ateiti iki šalimais esančių dirbtuvių.“

Dvi minutės Lietuvoje būtų neįmanoma, Sibire tampa įmanoma. Bėgte bėgame iki vietos kur gausime nusiprausti, viena ausim girdėjau, kad tai bus vandens šlanga lauke.

Atėjus į vietą ir šeimininkui pamačius, kad yra merginų (rūstus šeimininko veidas ištaria „dievochki“) jis moja ranka į garaže esantį dušą. Tad 1:0 laimi merginų žavesys. Per 10 min. turim nusiprausti 5 merginos, tad reiškiasi, kad turim 2 min kiekviena, arba po 3 min, jei einame po dvi, taip ir padarom.

Duše mūsų laukia šiltas vanduo ir du kranai, tad prausimasis po dvi buvo geras sprendimas.

Dušo prieigoje įkurta dirbtuvių darbuotojų persirengimo ir savadarbių treniruoklių vieta. Sutiktas vietinis pasakoja kokie geri vyrai yra šiauriečiai ir, kad mes turėtume pagalvoti apie ateitį čia, Igarkoje. Paprašo nusifotografuoti, kad galėtų ir kitiems parodyti, bei papasakoti, kokias merginas sutiko.

Po dušo, visi pilni jėgų grįžtame į stovyklavietę, paskutiniai pokalbiai, dainos. Po dienos įspūdžių sunku užmerkti akis, o viską sunkina ir nesibaigianti poliarinė diena.

Septintoji diena. Liepos 23 d. Rusiška pirtis.

 

Saulėtas rytas ragina keltis. Šiąnakt miegojau viena, nes merginos nusprendė išbandyti miegą lauke, po atviru dangumi. Naktį jau buvo vėsoka, nes temperatūra naktimis krinta pakankamai žemai.

Vėl pusryčiai, vėl arbatos ritualas ir darbas kapinaitese.

Šiandien dirbame dar intensyviau, matyt vidinės motyvacijos variklis jau pakilo iki maksimumo. Darbas vyksta, taip sparčiai, kad po pietų jau stebimės savo rezultatais.

Jau pati drąsiai pjaunu medžius, kertu šakas. Tokie įrankiai, kaip pjūklas ar kirvis man nebuvo labai pažįstami, o čia jie tapo draugais. Vis dėlto man mielesnis pjūklas, tai kiek įmanydama juo ir darbuojuosi.

Sąvartų krūvos didėja, o kapinių vaizdas gražėja. Šiandien Karolina ir Monika jau bando kryžius kelti nuo žemės ir tvirtinti prie eglių, tam, kad kiek įmanoma ilgiau juos išsaugoti. Mūsų vakar tvarkytas kalnelis, žvelgiant iš šono, jau atrodo, kaip kryžių kalnas. Žiūriu ir atrodo, kad visa, kas čia tylėjo tiek metų ims ir prakalbs. Gal tai ir yra gyva istorija?

Vakare po darbų mūsų laukė staigmena, apie kurią jau žinojom dieną prieš, tai vietinė miesto pirtis. Kaip ir pridera, mes ją vadinam rusiškai „bania“. Į pirtį mus lydi Karolis. Prieš „banios“ malonumus dar paprašom užsukti į parduotuvę, norim nusipirkti „tarchun’o“, tai žalios spalvos gėrimas, gaminamas iš vaistinio kiečio, stikliniuose buteliuose. Šis gėrimas ekspedicijos metu tapo favoritu, nes jam abejingų neliko.

„Bania“ mus pasitiko su savomis taisyklėmis. Vietinės moterys mus priėmė draugiškai. Viena, labiausiai mumis susižavėjusi, rodė, kaip reikia naudotis balijomis, kur nusiprausti, kur į pirtį užeiti. Skolino mums muilo ir liepė nekreipti dėmesio į darbuotojos draudimus skalbti rūbus.

Man buvo taip gera, kad po bėgančio vandens srove stovėjau bemaž 10 minučių.

Pirtis irgi nenuvylė. Visos išsikaitinusios ir švarios skubėjom rengtis, nes mušė paskutinės „banios“ darbo minutės.

Po pirties mūsų pasiimti ir nuvežti iki stovyklavietės atvyko Sergejus Ivanovičius. Tai žmogus, kurio pažintis su mūsų komanda prasidėjo, kai Karolis mieste jo pasiteiravo apie reikalingų darbui priemonių įsigijimą.

Pirma pažintis su šiuo žmogumi buvo labai maloni. Supratau, kad kuo daugiau tokių žmonių sutiksime, tuo mums Igarka taps artimesnė.

Ir, dar vienas dalykas, kuris šiandien įvyko – sausaingeitas.

Tai mini konfliktas kilęs dėl sausainių. Mes, kaip virtuvės komanda, buvom juos paruošę kitos dienos pusryčiams, bet atsirado maištavusių, net, sakyčiau, visa grupė maištininkų. Sausainių detektyvas išaiškintas, norintieji valgo šiandien, kantriausi mėgausis ryt ryte.

 

Aštuntoji diena. Liepos 24 d. Vidurio taškas.

Šiandien sunkiausias rytas iš visų buvusių. Viduje jaučiu nerimo jausmą. Ne, tikrai nenoriu namo, tikrai dar nepasiilgau savo artimųjų. Pagalvoju, kad šiandien ekspedicijos vidurys. O dar prieš ekspediciją mums dalyvavusieji ankstesnėse ekspedicijose sakė, kad būna vidurio taškas, kai būna sunku emociškai ir kai nori pabūti vienas. Negi ta diena šiandien?

Kimbam į darbus, su merginomis kalbamės, kad šiandien sunku visiems, gal sumažėjusios jėgos ir nuovargis daro savo?

Supratom, kad reikia motyvacijos, visi suėjome į vieną vietą, kad nebūtume nutolę toli vienas nuo kito ir dainuodami dainas kibome į darbus. Žiū, jau šypsenos visų veiduose, jau ir rąstas šiek tiek lengvesnis nei prieš tai buvęs.

Tada supratau, kad šiandien mes jau vienas kumštis – viena, tvirta, mylinti ir tikslo siekianti Draugų kompanija!

Tačiau negirk dienos be vakaro. Kol mes su Ugne gaminome vakarienę iš Arnoldo parneštos vietinių pagautos žuvies, likusi dali tvarkė kapinių pelkę. Didžiausia atsakomybė teko Arnui. Jis turėjo lipti į pelkę ir ištraukti ten sugulusius kryžius. Neatsargus veiksmas ir sužeista koja. Gaunam racijos pranešimą į stovyklavietę, kad turim suruošti Arno daiktus ir jis keliauja į ligoninę. Sutrinkam abi su Ugne. Puolam rinkti daiktus, tačiau galvoje daug klausimų: kas nutiko? ar stiprus sužeidimas? ar viskas bus gerai?

Nusiraminu tik tada, kai Arnas su Airida ir Arnoldu grįžta iš ligoninės. Koja susiūta, dvi siūlės. Giliai širdyje džiaugiuosi, kad tik tiek.

Devintoji diena. Liepos 25 d. Naktinis darbas.

 

Šiandien sužinom, kad vėluojanti mediena mus pasieks. Koks džiaugsmas visus aplanko. Puikiai suprantam, kad likus dviem dienom iki kapinių tvarkymo pabaigimo plano, teks dirbti ir dieną ir naktį, bet mūsų tai negąsdina, mes pasiruošę dirbti, kad kapinės turėtų naujus kryžius – taip ir bus.

Mediena mus pasiekia po pietų. Vaikinai ją gabena į stovyklavietę apie pusė kilometro, nes privažiavimo nėra. Maumedis – tai sunkus, bet labai patvarus medis. Kuris tikimės, net ir amžinojo įšalo žemėje išsilaikys bent pusę amžiaus.

Darbas intensyvėja, visi gauna naujas pareigas. Nauji instrumentai rankose. Kas matuoja, kas braižo, kas obliuoja, kad pjaunas, kas kala, kas skaptuoja.

Visi dirba su nauju entuziazmu. Aš išbandau visus įmanomus darbus, kad tik kuo labiau pagelbėčiau kryžių gamybai. Labiausiai jaudinantis momentas saulučių kalyba, visos mano rankomis, nuo pirmo iki paskutinio vinies. Džiaugiasi širdis.

Po pirmos nepilnos dienos mes jau turim 3 kryžius.

Einame prisnausti, taip sakau todėl,  kad darbus baigiam 4 valandą ryto, o kilsim 7:00.

 

Dešimtoji diena. Liepos 26 d. Pirmieji kryžiai.

Šiandien jau tvirtinam pirmuosius kryžius. Kasam duobes. Amžinasis įšalas slepiasi 1 metro gylyje. Gerai, kad kryžiams tvirtinti mums reikia duobės, kurios ilgis siektų 90 centimetrų.

Pirmuosius kryžius tvirtinam mūsų vadinamame kryžių kalne, toliausiame kapinių taške. Trys skirtingi, bet visi su meile pagaminti simboliai stoja į savo vietas. Žvelgiam į juos nuo kapinių įėjimo, vaizdas nuostabus. Grįžtame į pirmųjų kryžių vietą, sugiedame tautišką giesmę, užplūsta ypatingi jausmai, vienybė.

Vėl darbai, dar liko 6 kryžiai. Visi intensyviai darbuojasi. Technika gerėja, įgūdžiai taip pat.

Visi pavargę, bet šypsenos nedingsta iš veidų. Vieningai – su daina. Dirbam, dirbam, dirbam..

 

Vienuoliktoji diena. Liepos 27 d. Paskutinė diena stovyklavietėje.

Paskutinė diena stovyklavietėj prasideda įprastai anksti. Vaikinai baiginėja kryžius, merginos eina į kapines apžiūrėti vietų, kur stovės likusieji istorijos simboliai.

Nusprendėm, kad nekeisim sprendimo iš ankščiau ir trys kryžiai bus statomi prie paminklo, kapinių viduryje ir dar trys prie Lietuviškų kapinių įėjimo.

Ingrida, Ugnė ir aš imamės duobių kasimo. Arnoldas stebisi, kokios mes stiprios ir kaip smagu matyti merginas dirbančias ir tokius darbus. Tikriausiai mes viena iš nedaugelio ekspedicijų, kur darbai nebuvo skirstomi: merginoms ar vaikinams.

Šešios duobės paruoštos.

Pietūs, trumpa poilsio pertraukėlė ir visi kartu nešini kryžiais keliaujam į kapines, pabaigti to, dėl ko mes susirinkome.

Įleidžiame kryžius. Vėl užgniaužia kvapą. VISKAS!

Susirenkam prie paminklo, tremtiniams atminti. Sugiedame tautišką giesmę.

Paprašau, kad visi apsikabintume ir pabūtume minutėlę tyloje. Nebyliai visiems dėkoju už tai, kad mes čia, kad mes kartu, kad tai padarėm.

Vakarienė. Darbų aptarimas ir liūdesys, kad jau ryt atsisveikinsim su stovyklaviete – mūsų laikinais, bet mylimais namais.

Paskutinį kartą, dar einame į kapines, norime dar kartą jas apžiūrėti, pabūti jose ir užfiksuoti vaizdus, jausmus savo atmintyje.

 

Dvyliktoji diena. Liepos 28 d. Atsisveikinimas su Igarka

 

Paskutiniai mano ir Martyno gaminti pusryčiai stovyklavietėje. Paskutinis visų susėdimas prie laužo. Man truputį liūdna, nes jau namais tapusią vietą turėsime palikti už geros valandos. Vėl pakuojamės kuprines, sutvarkom stovyklavietę, gesinam laužą. Su kuprinėmis ant pečių žygiuojam link kapinių. Dar kartą bandau aprėpti kapinių teritoriją, pavyksta! Jos gyvos! Tolumoje mūsų vadinamas kryžių kalnas su mūsų trimis kryžiais, arčiau paminklas tremtiniams ir mūsų dar trys kryžiai ir štai aš, stovinti prie įėjimo prie trijų kryžių. Igarkoje esančios lietuvių kapinės tikrai didžiausios Sibire.

Keliaujame į Igarką, ten mūsų laukia pasivaikščiojimas po Lietuvių kaimelį, kurį suorganizuoja vietinė Igarkos archyvarė. Aplankome brolių kapavietę. Taip pat amžinojo įšalo muziejų.

Galiausiai sugrįžtam į Igarkos miesto centrą. Šią naktį praleisime meno mokykloje. Gauname vieną iš klasių ir ten įsikuriame.

Vakarinis pasivaikščiojimas po Igarką, paskutinis vakaras prie Jenisiejaus. Taip gera, kad galim ilgiau ten pabūti, kad netemsta. Paskutinės valandos mieste man kelia didelį džiaugsmą. Iš pradžių gąsdinęs miestas man tapo namais.

Prie Jenisiejaus atsisveikinti atvyksta ir Sergejus Ivanovičius. Pasidarome nuotrauką, padovanoju jam atsiminimui. Jis paprašo važiuoti kartu, nori, kai ką parodyti. Su Martynu sėdame į Sergejaus Ivanovičiaus automobilį ir vingiuotais takais važiuojam iki įlankos. Nuo aukšto kalno atsiveria nuostabus Jenisiejaus įlankos vaizdas. Paskutiniai pokalbiai su mus šiltai priėmusiu ir daug pagelbėjusiu Igarkos gyventoju. Grįžtame pas ekspedicijos draugus.

Laukia staigmena – pasiplaukiojimas Jenisiejuje su kateriu. Tai buvo nepaprasta, kai išplaukėm į plačius vandenis man pasimiršo visi sunkumai, atėjo suvokimas, kad šiandien ta diena, kai galiu didžiuotis savimi ir savo naujais 15 draugų. Emocijos veržėsi per kraštus, niekada nepamiršiu Igarkos ir to kas joje įvyko per pastarąją savaitę.

Paskutinę naktį norisi nemiegoti, tačiau nuovargis daro savo, tad ši naktis negali tęstis amžinai.

 

Tryliktoji diena. Liepos 29 d. Krasnojarskas ir degančios tundros.

Ryte su Martynu nusprendėm dar kartą atsisveikinti su Jenisiejumi. Sėdėdami ant akmenuoto kranto žvelgėm į tolį. Galvose sukosi mintis, kad gal pavyks kažkada dar čia sugrįžti.

Grįžtame į mokyklą, pasiimame kuprines ir keliaujam į autobuso stotelę iš ten autobusas mus nuveš iki „protok’o“. Važiuodami dainuojame jau visų išmoktas dainas.

Pagaliau pasiekiam oro uostą. Skrydis Igarka – Krasnojarskas. Skrydžio draugas, jau tapo tradicija, Lukas. Trys valandos ir mes jau Krasnojarske.

Milijoninis miestas mus pasitinka smogu. Tolumoje degančios tundros atrodo baugiai.

Važiuodami nuo oro uosto iki laikinų namų stebime miestą, vaizdas po Igarkos nepalyginamas.

Įsikuriam naujuose namuose, truputis poilsio. Trumpam išeiname apsižvalgyti po miestą. Džiaugiuosi paskutinėmis dienomis Sibire.

 

Keturioliktoji diena. Liepos 30d. Krasnojarsko reljefai

Šiandien turim progą truputėlį ilgiau išsimiegoti. Dienos planas – aplankyti Krasnojarsko nacionalinį parką. Beveik visa komanda ten ir patraukiam. Arnoldas pasakoja, kad paskutinį kart ten buvo 2007 metais ir, kad vaizdas mus visus sužavės.

Viso žygio metu nuėjom 23 km, bet tikrai buvo verta, nes vaizdas gniaužė kvapą.

Kalnuotos vietovės ir vaizdai, kurie atsiverdavo užkopus į kalnus džiugino širdį. Pasijutau tokia maža, bet tokia laiminga, kad esu čia ir dabar.

Vakare pasivaikščiojom po miesto centrą. Apžiūrime kultūrinį ir architektūrinį palikimą.

Miestas paliko gerą įspūdį, ne tik man, bet ir mano draugams.

Vakaras kartu.

Penkioliktoji diena. Liepos 31 d. Maskvos viražai.

8:30 mes jau vėl Maskvoje. Sugrįžimas į ambasadą džiaugsmingas, nes susitinkame su Marijumi, kuris pavaduoja ambasadorių jo atostogų metu. Marijui ir kitiems ambasados darbuotojams pasakojam savo įspūdžius ir godžiai geriam kavą, kurios taip pasiilgom. Šiandien paskutinį kartą prisiliesim prie Maskvos. Aplankome žymiausias Maskvos vietas.

Po pietų jau judame link traukinių stoties. Traukinys mūsų jau laukia, išsiskirstome į savo vietas. Liūdna, nes suprantu, kad ryt ekspedicijos pabaiga.

Visi kartu pavakarieniaujam, Andrius mums paruošia protmūšį. Mano komanda – Karolis, Justina, Martynas ir Vaidotas. Vyko įnirtinga kova, tačiau mes laimėjom.

Besileidžianti saulė ir temstantis vagonas visus ragina prigulti ir pailsėti, taip ir padarom.

 

Šešioliktoji diena. Rugpjūčio 1 d. Sugrįžimas.

Atsibudau nuo uždegtos šviesos traukinyje. Pasienio patikra. Skubu keltis ir ruošti patikrai pasą, bei taip saugotą įvažiavimo ir išvažiavimo išrašą. Miegojom 7 valandas, visi juokiasi, kad sumušėm rekordą per dvi savaites.

Iki Vilniaus likus dviem valandoms, darosi liūdna, kad tai, kas prasidėjo prieš dvi savaites, ims ir pasibaigs…

Bet toks tas gyvenimas, vieni dalykai prasideda, kiti baigiasi, bet misija tęsiasi!

 

07-18

Ankstyvas rytas, tikslaus laiko nežinau – neturiu laikrodžio, dar ir nežinau, kas turi. Ką tik prabudau po ilgos nakties ankštoje traukinio lovelėje, esame kažkur netoli Maskvos. Arnoldas, kaip visuomet, rūpinasi visais ir dar su trumpikėmis prabėgo pažiūrėti ar visi esame, lyg naktį būtume sugalvoję bėgti.

Išaušus jau kitoje sienos pusėje, atrodo, ne daug kas pasikeitė, tik į akis krenta, keistais žalsvais ir melsvais atspalviais nudažyti kone visi pastatai.

Po vakarykštės gana pompastiškos dienos, šiandienos ramuma tikrai džiugina.

Maskvos sinonimas turėtu būti „kamštis“. 10h ryto pajudėjome iš stoties ir iki pat ambasados plaukėme vienu kamščiu. Tiesa, visiems labai malonu buvo tai, jog mums tik išlipusius iš traukinio pasitiko Lietuvos ambasadorius Rusijoje su savo pagalbininkais. Palydėjo iki mikroautobusiuko, kuris mus turėjo nuvežti iki Lietuvos ambasados Rusijoje. Aišku, vien sulipimas su visa manta į ganėtinai ankštą autobusiuką tapo tam tikru nuotykiu ar iššūkiu. Vieni daiktus kišo per priekį, kiti per galą, kas lipo per sėdynes kad atsisėstų, nes praėjimas užstatytas mūsų kuprinėmis. Kas atsisėdo pirmas, vėliau buvo iki kaklo apkrautas daiktais. Ta kartą užtrukome gan ilgai, bet su kiekvienu kartu tai darant įgavome patirties ir laiko tarpas tam padaryti trumpėjo. Ir kojoms vis daugiau vietos atsirasdavo.

07-19

Dar pompastiškesnė nei vakarykštis išlydėjimas galėjo būti tik Maskva. Teko būti ir didesniuose miestuose, bet nei viename pastatai taip neužgniaužė kvapo kaip Maskvoje. Neįsivaizduojamo  dydžio gyvenamieji namai, kuriuose, atrodo, galėtų sutilpti visi mano gimtojo Kelmės rajono gyventojai. Begalės eismo juostų, spūstys, pašėlęs ritmas, kičas. Į akis krito ir tai, kad per visą laiką Maskvoje, atrodo, nemačiau nei vieno paprasto kelininko ar statybininko baltaodžio. Maskvoje taisyklė – klientas visad teisus, atrodo, visai negalioja. Mums užsukus į parduotuvę ar išsikeisti pinigų, moteris gavusi darbo atrodė nustebusi ir supykusi, toks vaizdas, kad jiems geriau sėdėti ir nieko neveikti, vis tiek alga nekis. Ar tai socializmo palikimas ar asmeninės savybės – nežinau. Vienus iš mūsų tai pralinksmino, kitus truputi suerzino, bet pinigus mums vis tiek iškeitė.

Butovski poligonas. Virš 20 000 žmonių palaidota ten, tiesiog tranšėjose, smulkūs vagišiai, neįgalūs asmenys, žudikai, šventikai, mokslininkai, valstybės priešai, visi kartu suversti į vieną duobę. Beklausydamas Igorio tyliai džiaugiausi. Džiaugiausi, kad mūsų Lietuvėlė tais metais dar nebuvo didelėje sovietų įtakoje, nes kas žino, kas bebūtų likę.

Dar labiau stebino tai, jog Igoris atsakinėdamas į, aišku, dažnai drąsius mūsų lietuvių klausimus, labai stipriai rinko žodžius, kartais nusukdavo atsakymą ar pusiau nuleisdavo negirdomis. Kartais atrodė lyg jau buvo suplanavęs visus atsakymus.

07-20

07:30val. Fokas ką tik visus pažadino. O mano galva… Jau geriau bučiau anksčiau ėjęs miegoti… Gerai, reikia susikaupti, ir keltis.

Tarp 8-9h vakaro. Pagaliau palikom Maskvą. Laukiu nesulaukiu kada pagaliau pasieksime Igarką, ir ją supančią žalumą. Nors, galiu pasakyti, būsimas skrydis kažkokiu „kukuruzniku“ Krasnojarskas – Igarka truputį neramina.

Šiandien apsilankėme šiuolaikiškame ir labai patraukliame gulago muziejuje. Mus pasitiko puikus gidas, pilnas įdomių istorijų. Gaila, organizmas miego trūkumą užsimanė kompensuoti būtent ekskursijos sąskaita. Dabar jau žinom, kad mūsų gidas mus visus pasikvietė į Facebook draugus ir akylai seka mūsų projekto eigą.

Nežinau ar dėl to, kad ta Maskva mane slegia ar kaip nors kitaip paveikė, ar man reikia daugiau laiko adaptuotis prie naujųjų draugų, bet šiandien jau susilaukiau pirmųjų komentarų, jog mažai kalbu.

Visi Lietuvos ambasados darbuotojai be išimties buvo tikrai labai svetingi ir ypač mielas ir pareigingas pasirodė Marijus, kuris mus lydėjo visos viešnagės metu – buvo gidas, vertėjas, patarėjas ir draugas.

Tapinas daug ir drąsiai kalba, pažiūrėsim kaip kryžius darys… Viskas reikia pailsėti nuo miesto ir žmonių.

07-21

Sėdžiu lietuvių kapinėse prie paminklo kurį 2000metais pastatė čia buvę lietuviai. Kiti liko sėdėti prie laužo, atsiskyriau, noriu pailsėti nuo visų.

Vakar pagaliau atvykome į Igarką, visi pervargę, bet laimingi, nežinia ar dėl to, kad mūsų misija jau visai čia pat, ar dėl to, kad baigėm skrydį 40 vietų „kukuruzniku“. Beje, tas skrydis nebuvo jau toks ir blogas. Nusprendžiame nelaukti autobuso ir pradedame žingsniuoti į keltą, esantį maždaug už kilometro. Nors dar rytas, užpoliaratyje saulė jau aukštai, kaitina perdžiūvusią žemę, žmonės, nesuprasi, atrodo, lyg ir abejingi mūsų pasirodymui, lyg ir šnairuoja per petį, skenuodami mus.

Tuoj pat mus pasitinka monumentalus ir senas sovietinis užrašas „IGARKA“, žinoma, vis dar su visa atributika, tik šiek tiek aprūdijęs, aptrūnijęs. Čia pat, iš už posūkio išlindo ir buvusių ištaigingų kultūros rūmų bei milžiniško medienos kombinato griaučiai, vaizdas bent trumpam priverčia visus išsižioti. Tolyje matosi ir bjaurūs naujosios mūrinės Igarkos daugiabučiai ir didžiuliai metaliniai rezervuarai, greičiau Naftos saugyklos. Maniau, kad Igarkos uostas, kaip ir kombinatas, jau visai miręs, bet pasirodo, dar porą kranų stovi čia. Matyti ir vienas kitas praplaukiantis laivas.

Persikeliame keltu, patenkame į Igarką, mus pasitinka savivaldybės darbuotoja, kuri pasako, jog nakvosime ne mokykloje ar darželyje, bet svečių namuose. Pasirodė, kad Arnoldas liko nepatenkintas. Bet nieko nesakėme, juk tik viena nakvynė. Jau operatyviau sulipome į autobusiuką ir pajudėjome miesto link. Vaizdas pro automobilio langą kartais stebino, kartais virpino širdį. Griuvėsiai ir dulkės visur, atrodo, skurdas tiesiog smelkte smelkėsi iš visų pusių. Kuo arčiau miesto, tuo daugiau pastatų atsiranda, dažniausiai apleistų ir jau niekam nereikalingų. Matyt, išliko tie, kurių nepasiglemžė čia siautę gaisrai ir vandalai.

Patekus į Igarkos centrą vaizdas toks… šiaip sau. Kambariai – šiaip sau. Dušai – juo labiau, virtuvėlė – juo labiau… Greitai pradėjome tvarkyti reikalus, Arnoldas su Andriumi išvažiavo tvarkyti reikalų į miestą, užregistruoti mus, pasirodyti merui ir panašiai.

Mes visi likome tam, kad užsiregistruotume svečių namuose. Pirmas darbas iškart įneša sumaišties, nes viską reikia pildyti kirilica. Visi bijom suklysti: o kas bus jei ne taip? Apgaviku pavadins? Juo labiau, kai vadovai liepė elgtis atsakingai, vaikščioti grupelėmis, o geriau –  išvis nevaikščioti. Nuėjome maisto, kažkaip visiems nejauku nedrąsu. Vėliau, po pietų, Arnoldas su Andriumi ir savivaldybės darbuotoja išvyko ieškoti kapinių, Karolis su Vaidotu ieškojo po visą miestą kaip susisiekti su Lietuva. Dalis mūsų likusiųjų nuėjo miegoti, o mes keliese – išsimaudyti į Jenisiejų. Pirmosios mūsų maudynės užpoliaratyje tikrai visiems pakėlė nuotaiką ir klegėdami patraukėme atgal į svečių namus. Vakare susirinko jau beveik visa grupė ir nusprendėme apeiti visą miestelį ir aplankyti ten esančius svarbiausius objektus. Mane stebino tenykščių vairuotojų atsargumas ir drausmė, nors ir nesuprasi ar jie ten keliu ar kiemu, ar dar bala žino kuo važinėja, bet visi tvarkingai rodydavo posūkius ir laikydavosi eismo ženklų nurodymų. Bet kuriuo momentu galėjai išvysti po miestą patruliuojančius policininkus. Ir štai tas momentas kai pilka ir nedraugiška Igarka pakeitė savo veidą – mums pabaigiant ekskursiją iš už nugaros pasigirsta žodžiai: „Labas Vakaras“. Tai Olga – mažutė senyva moteriškė, gyvenanti Vilniuje, atvykusi čia į Igarką po 20 metų pertraukos atsisveikinti su savo gimtuoju kraštu. Jos žodžiais tariant, Igarka atrodo kaip po karo jam net neįvykus. Kuomet ji išvažiavo, Igarkoje didelė dalis įmonių dar veikė. O dabar nieko nelikę. Ir žmonių keturis kartus mažiau.

Po šio netikėto mums susitikimo Igarka tapo jau jaukesne ir mielesne vieta, lietuviški žodžiai visiems praskaidrino niūrų vakarą. Taip pakiliomis nuotaikomis su pažadais dar susitikti su Olga patraukėme atgal į gostinicos kambarius.

P.S. kokie skanūs tie rusiški ledai:D.

Praėjusią naktį vėl prastai miegojau, bet ne dėl savo kaltės. Marčius su Karoliu  iki 1h nakties mėgino savo mažųjų kompiuteristų įgūdžius. Naktis balta, nuo dienos skiriasi tik tuo, kad nesimato saulės horizonte. Tai, turbūt, irgi nepadėjo užmigti.

Na ką – pusryčiai. Prisipilame šlykštaus vandens pilnus 5l bambalius ir jais apsimuturiuojame. Kai kurie vaikinai neša daugiau nei 30kg svorį. Sunku, bet reikia kentėti, juk tik 5km ėjimo. Prieš eidami tiesiai į kapines užsukame dar į porą vietų mieste, tarp jų ir į archyvą, kur sutikta darbuotoja, atrodo, džiaugiasi mumis, prisižada padėti viskuo kuo galės, taip pat ir parodyti senąją Igarką.

Visų nuotaikos dar labiau pakylėtos, juk jau žinome kas mums parodys senamiestį, (dar nežinome, kad to senamiesčio tiesiog nebėra), ir pagaliau judame į savo galutinį tikslą – kapines.

Po vakar dienos nepavykusių kapinių ieškojimų, Arnoldas liepė mums pasiskleisti. Plačiu pleištu einame šukuoti priešais augančio tankaus beržynėlio. Nebegaliu, pagavo azartas, įsijungia pėdsekio uoslės, atrodo suaštrėjo rega, susikoncentravau, noriu surasti tą vietą, net nepajuntu kaip išsiveržiu į priekį. Štai, žiūrėk – kryžiai: vienas, antras, trečias, visa jūra jų. Bet kažkokie ne tokie jie mums pasirodė. Prieinam arčiau, perskaitom pavardes – rusiškos. Hmm. Ne mūsiškiai, einam ieškoti toliau. Bet kiek daug tų „svetimų“ kryžių. Neilgai trūkus pamatau ir mūsų pažįstamas saulutes ant kryžių! Šitie jau tikrai lietuviški. Nors per tankme ir sunku matyti, bet kur beeitum randi vis naujų ir naujų kryžių su lietuviškais vardais. Visi po truputį suprantam, koks sunkus darbas laukia mūsų, bent dalinai aptvarkyti kapinių teritoriją. Visų kapinių dydis ir būklė tiesiog pribloškė mane. Atrodo, lyg kažkas miške, kažkur už poliaračio būtų tiesiog primėtęs šimtus kryžių. Dar labiau užsivedę einam pasiimti prie kelio paliktų daiktų, įkurti stovyklavietę, ir imtis pirmųjų tvarkymo darbų. Iš to užsivedimo vėl noriu būti pirmas ir atsiskiriu nuo grupės galvodamas, kad nueisiu tiesiau, aišku taip nebuvo, gerai, kad išlindau ant jau pažįstamo keliuko, kuriuo šiandien jau ėjome. Greitai prisijungiu prie kitų, per daug savo nuotykiu niekam nesigiriu.

Pirmasis darbas, iškart pirmi režisūros elementai: „ten galit kirsti, nes nefilmuosiu, ten nekirskit, nes filmuosiu vėliau ir t.t.“ liepia Marčius. Vienu metu ir juokinga, ir smagu stebėti žmones pirmą kartą bandančius įvaldyti mažyčius kirvukus, kuriuos atsivežėme. Kerta jie nedrąsiai, guminė ranka „vaikšto“ į visas puses kirtimo momentu, baimės jų pilnos akys turbūt ir kelnės. Bet dirbti nori visi, visi užsidegę, laimingi juokiasi, juk jau ketvirta ekspedicijos diena ir mes tik dabar gavom tikro darbo.

Manęs paties laukė ir kita užduotis – iškasti duobę ir patikrinti kaip giliai yra įšalas, kurį pasiekiau jau 70cm gylyje, vaizdas tikrai įdomus. Daužosi tas įšalas kaip koks minkštas akmuo, jame matosi susisluoksniavęs ledas ir purvas. Vėliau sužinojau, kad kitur tas įšalas gerokai giliau arba jo visai nėra, nes kasiau šiauriniame šlaite, kur saulė neapšviečia ir dar tankių eglių paunksmėje.

Pirmą dieną neišvengėm ir traumų, vargšas Simonas, per savo nuoširdų norą padėti, persistengė, neapsižiūrėjo ir koją pasinarino. Taip anksti, o jau vienas mūsų bokštų krenta..

07-22

Antrą darbo dieną pradėjome valyti kapinių teritorijos dalį esančia kitapus pelkės,  vidurinė kapinių dalis vis dar lieka kitai dienai – kai GoPro bus paruošta. Kad galėtume padaryti time-lapse ir pamatyti mūsų valymo rezultatus. Nors darbo ir netrūksta, visiems esant super motyvuotiems darbas einasi super greitai. Per pirmą pusdienį sugebėjome beveik iki galo išvalyti teritoriją aplink antrąją kalvą. Tiesa, patyrėme ir problemų, ant surūdijusios vinies užmynė Ugnė. Tačiau trauma buvo nedidėlė ir Ugnė prie komandos prisijungė dar tą pačią dieną.

Jau trečia diena Igarkoje, o mes vis dar nežinome kur mediena, žmonės ima nerimauti ar mediena išvis čia. Popiet toliau puolėm valyti dalį nuo pelkės link paminklo. Marčius mus greitai turėjo sustabdyti, nes pernelyg sparčiai artėjome prie teritorijos, kurią jis norėjo nufilmuoti su „go- proške“. Tad patraukėme į kitą kapinių dalį – valymo vis dar sočiai..

Dienos kulminacija tikrai tapo Arnoldo pranešimas per raciją. Visos dienos nuo tada kai atvažiavom į Igarką buvo žiauriai karštos, ypač dirbant visą dieną miške apsimuturiavus visam iki ausų, nes puola mašalai net ir apsipurškus benz.. Reikalų netaisė ir tai, jog tyras pilstomas vanduo mums pasibaigė ir dabar turim gerti keistos spalvos ir skonio vandentiekio vandenį.. Aišku, po viso šito norim eiti į miestą nusimaudyti upėje ir nusipirkti normalaus vandens. Bet dar per pietus Arnoldas pasakė, kad taupydami jėgas lauksim pirties dienos apsiprausimui. Tai ir sėdim liūdni prie laužo, o kas jau iš butelio mažą dušelį pasidarė – prausėsi. Arnoldas tuomet kaip visada, per raciją praneša: jei norim išsimaudyti, duoda 10min susiruošti ir atbėgti iki „sąvartyno“ kur jo šefas merginoms pažadėjo dušą. Tai mes ir išlėkėm, merginos – į dušą kur traktoristai maudosi, o mes, penki vyrukai – po viena šlanga tiesiog ant angaro kiemo, išsimuilavome su pusšalčiu vandeniu apsiprausėme, traktoristam besijuokiant iš mūsų. Tiesa, reikia pabrėžti, kad ir mums patiems buvo ne ką liūdniau, kažin ar kas iš mūsų pasakys, kad per visą tą laiką ten turėjo geresnes naujienas.

Karolis iš miesto grįžo taip pat su nuotykiais. Visų pirma, jį parvežę žmonės jam surengė netikėtą ekskursiją, aprodė Igarkos apylinkes. Na, pačiam Karoliui ne visada buvo linksma, nes, kaip pats sakė, nežinojo ką su juo planuoja daryti. Bet viskas baigėsi gerai, be to jis parvežė šaltinio vandens.

Tą dieną jau pradėjom kurti infrastruktūrą aplink save. Žinojau kur galim gauti dušą ir vandens bei įrankių. Radom draugus, kurie mus galėjo nuvežti ir šaltinio vandens, ir bet kur kitur kur mums reikėjo.

07-23

Vis labiau jaučiamas nuovargis, motyvacijos lygis truputėlį nukrito. Vis dar jokių žinių apie medieną. Vakar bent jau gavome patvirtinimą, kad mediena yra Igarkoje, tik kodėl ji ne pas mus – vis dar lieka neaišku, kuriame įvairias konspiracines teorijas. Toliau tęsiame tą patį atsibodusį krūmų kirtimą. Ryte pagaliau padarėm time lapse‘ą kaip kertam krūmus.

Na šiandienos paguoda tai, kad vis daugiau ir daugiau kapinių sujungiame vizualiai, kuomet iškirtome tą likusį gabalėlį krūmų per vidurį, atsiveria vis didesni plotai, ir vis labiau išryškėja kapinių mastai. Nesumeluosiu sakydamas, jog jos darosi gražios. Keistai gražios.

Vakare merginoms išėjus į Banią, Marčius pasiūlo padaryti televizinę gervę iš to, ką rasime tenais, vietoje. Pasiūlymas pasirodė siurrealistinis ir šiek tiek jėgų švaistymas, bet sudomino, nes tai puiki proga  pagaliau panaudoti galvą ir padaryti kažką kitokio nei vien tik krūmų kirtimas.

07-24

Sekmadienio rytas,

Šiąnakt labai sušalau, pirmoji naktis kai tikrai pasidarė šalta. Laužo visus kaulus, maudžia raumenis, gelia sąnarius. Nuotaikos visai nėra, prastai miegojau, nes dažnai dėl šalčio prabudinėjau. Su Marčiumi iš pat ryto puolėme „damušinėti“ gervę. Darbo daug, motyvacijos mažai, iki pat priešpiečių besikeikdami šiaip ne taip surinkom ką galėjom, Tiesą pasakius, tada dar netikėjau, kad tai ką mes padarėm galėsim pernešti nesulaužę.. Bet kaip paaiškėjo vėliau, ne tik pernešėme, bet ta gervė atliko savo funkciją visas likusias ekspedicijos dienas.

Na, bet aš apie 11h pasidaviau prie gervės ir bergždžias ir be nuotaikos nuėjau ieškotis sau kito darbo, pavyzdžiui: kapoti krūmų… O ką jūs, mano brangieji ponai ir ponios, ateinu, o ten dainos netyla. Ir linksmos ir liūdnos, bet darbas be dainos nevyksta. Kažkaip matydamas tuos vis dar motyvuotus žmones ir pats susizgribau, ir nuotaika nuo dainų pasitaisė. Greitai ir tie mano skaudantys kaulai užšilo ir viskas praėjo.

  Ai kaip ačiū merginoms, kurios sugebėjo tempti mus vyrukus į priekį, kai buvo tikrai sunku, jau atrodo kojos nelaiko, kirvis iš pavargusių rankų krenta ir jėgų nebėra, o merginos vis pirmyn atgal, pirmyn atgal – tampo tas šakas ir krūmus, visą dieną krizena, dainuoja, atrodo, nepavargsta. Nu ir pats neturi kur dėtis, susiimi, susikaupi ir toliau kirvuku mosikuoji kol kas nors pertraukėlę paskelbia.

Popiet susiėmėm, atnešėm į vietą ir iki galo padarėm gervę, netgi sugebėjom padaryti kelis pirmuosius kadrus su ja.

Vakare buvo mūsų eilė eiti į pirtį. Tai buvo tikra atgaiva ir malonumas tiek kūnui, tiek sielai. Ne vien pati pirtis, bet ir tai kad ištrūkome iš savo miško, kuriame jau buvome užsisėdėję labai ilgai. Ir visiem keista, kad tie griuvėsiai ir kažkokie neaiškios išvaizdos keliukai, kurie mus stebino pirmąją dieną, dabar tapo nepastebimi ir kažkokie savi. Nebeliko kažkokio nejaukumo ar baimės. Tiek ir žmonės, atrodo, į mus žiūri kažkaip palankiau. Nebematom tiek daug nepalankių žvilgsnių. Tiesa, merginos vakar iš pirties parsivežė gerokai daugiau šypsenų ir nuotykių nei mes.

Tiesa, ne visi ėjome pasižmonėti į pirtį, dalis mūsų – Arnas ir Simonas, turėjo apsilankyti ligoninėje. Simonas dėl savo išsuktos kojos, o Arnas šiandien bebraidydamas pelkėje, traukdamas kryžius ir kirsdamas krūmus sau po vandeniu pataikė kirviu į koją.. Įsikirto gan giliai. Taip, dar vienas vyrukas nebebuvo visiškai įgalus dirbti visu pajėgumu. Aišku, gerai kas gerai baigiasi. Arnui išvalė žaizdą, gavo dvi siūles ir paleido. Pats sakė, kad Lietuvoje dėl tokios žaizdelės greičiausiai pleistrą ir kroksą tebūtų gavęs.

Tiesa, šiandien su Foku ir Karoliu sutarėm, kad eisim pas vietinius prašyti pjūklo ir aš turėjau apsimesti, kad moku pjūklu naudotis ir kitiems neišpasakoti, kad pjūklas bus. Nuėjom – aišku, pjūklo nėra, bus rytoj.. Šiandien jau buvau arti pasidavimo, kūnas nori sustoti.. Nežinau kaip toliau dirbau.

07-25

Pirmadienis, dar vienas labai sunkus rytas, vis mažiau energijos. Vos keli žmonės dirba, kas stovykloje valgiui ruošiasi, vandenį nešioja, kas šiaip poilsio ieško, kas į miestą išmovė žaizdų persirišti ir kojų persišviesti, kas kitų reikalų. Tai ir liko gal tik 5-6 žmonės toliau valyti. Matau jėgų pas nieką jau nėra, juo labiau motyvacijos. Na tai mėginu dirbti, eiti į priekį ir kitus taip motyvuoti, su keliais žmonėmis ant pečių palakstau, nors trumpam taip pakeliu jų nuotaiką. Karolina ir Monika pradeda savo akciją. Dviese atkelinėja kryžius kuriuos gali dviese atkelti ir kurie dar pakankamai sveiki tam padaryti. Ir štai prieš pat pietus išgirstam tą garsą – pjūklas pagaliau čia. Pasirodo, Lukas su Ugne buvo vandens nuėję ir ten buvo žmonės, kurie suveikė mums pjūklą. Ūhu, kokia laimė, pagalvojom mes, dabar tai padirbėsim. Nė velnio. Pirma bėda – ne to tepalo į kūrą pripilta, plius senas pjūklas vos kuriasi. Užkūrėm, pjūklo grandinė bukut bukutėlė, kone greičiau su kirvuku medį nukirsti. Aišku, galąstuvo mums neįdėjo. Lukas sako, stovyklavietėje yra kita grandinė einam pakeisim, gal bus geresnė..  Vos tik mums parėjus, Karolis sparčiu žingsniu įžengia į stovyklą, ir bedęs į mane ir Luką pirštu liepia bėgti paskui jį. Nei kada ko paklausi, kai pasileidom plačiu lanku per mišką aplinkui kapines, prabėgęs aplink beveik visas kapines, pastebėjau per jas žygiuojančias dar nematymas keistas žmogystas. Mes su Luku greitai užbėgome jiems už akių, atsistojome tarp jų ir už keliasdešimties metrų dirbusių kitų žmonių. Karolis ėmė nervingai vaikščioti ratais ir rėkti, kad merginos tegul eina slėptis, o visi vyrai ten esantys turi ateiti pas mus. Tuo momentu adrenalinas tikrai užvirė, juo labiau, tų vaikinų veidai neatrodė intelekto sužaloti, kažką vis rusiškai keikėsi ir murmėjo, vienas telefonu kalbėjosi, galvojau, gal atsekė Karolį ir dabar visas kaimas subėgs čia. Ir kaip palengvėjo kai sužinojau, kad čia tiesiog krovikai, kurie Arnoldui su Karoliu turėjo padėti pakrauti ir iškrauti medieną. Medieną, kurią mums pagaliau atvežė iš Igarkos uostoJ)

MISIJA SIBIRAS‘16

Dienoraštis

Mintys, kurios dar sukasi

Lukas Paltanavičius

 

Liepos 17 ir 18 d.

Minčių rytas

 

Naktis traukinyje, mintys apie dabartį, mintys apie ateinančius iššūkius ir laimę širdyje.

Gyvenu ir matau visus vaizdus tarsi filme. Kai kurie momentai tarsi sulėtėja, susilieja. O gal tik mano akiniai po lietaus aprasoję vis dar nesufokusuoja tikrosios realybės ir maišosi mano mintys su esamais vaizdiniais. Manau greitai šis žvilgsnis keisis ir gyvensiu dabartyje, praregėsiu protu, o ne vaizdu per kameros objektyvą.

Iš pradžių buvau nusiteikęs, kad išliksiu emociškai santūrus, tvirtas, tačiau susitikime prieš išvykimą žiūrėtas filmas apie Igarką smogė kaip netikėtai atskridusi bitė, kurios įgėlimas sukelia ir skausmą ir gal net paniką. Supratau, kad ši patirtis bus mano asmenybę keičianti. Pagyvensim, pamatysim.

Kaip rašyti dienorašti? Kodėl tik dabar, kai jį rašau pradedu apie tai mąstyti? Kol kas minčių mėsmalė su kiaušiniu, tačiau ir česnakų, ir pipirų dar pridėsiu. Nors dar vienas iššūkis, jėga.

Traukinyje susipažinau su rusais trys merginos ir vienas vaikinas. Kaip nuostabu juos stebėti. Visi ištroškę pabendrauti, papasakoti savas istorijas. Kaip malonu, kai jie stengiasi išmokyti kalbėti rusiškai, ach pagyvenčiau metus, rašyčiau rusiškai. Bičiuliai rusai sako, kad Sibire angliškai niekas nesupras…

Nuotrauka su jų palinkėjimais!

Liepos 19d.

Naktis ambasadoje

Galų gale su kelėta dalyvių šiek tiek perėjome į asmeninius pokalbius. Visi kupini savų idėjų, tikslų ir paslapčių. Akyse matosi laukimas susipynęs su nerimu, nežinia ir amžinu budėjimu viduje, o tai kelia mažus nervinius tikus. Tarsi žiebtuvėlio bandymai įsižiebti, bet ugnelės dar nėra… Galbūt natūrali būsena, juk ir pats vis dar bandau suprasti kas gi čia vyksta aplinkui ir manyje. Nejaugi tikrai mes dabar Maskvos centre, gyvename apartamentuose kur kadaise Brazauskas turbūt ne vieną panašų pamąstymą gvildė. Kas mūsų laukia? Krentu ilsėtis, rytoj laukime netikėtumų.

P.S. Prologas pernelyg užsitęsęs, laukiame visi avantiūros, nes gyvenimas pernelyg gražus ir patogus. Tyla prieš audrą. Nors dar tik antra naktis!

Liepos 20 d.

Maskva – Krasnojarskas – Igarka

 

Rytmetis. Nuostabiai trumpai pamiegojome… Sveriamės kuprines, dalinamės svoriu, be abejo mes ,vaikinai, tampame kupranugariais, gal tik dėl to mus čia ir pasiėmė? Ak, vis tiek savybė skųstis ir vaidinti auką išlieka net dienoraštyje. Kuprinė sveria apie 20 kg, tiek kiek leidžia oro linijos tystis su savimi. Ne tiek ir daug, tad pasišokinėdamas nulekiu pusryčiauti.

Panašu, kad padorūs pusryčiai buvo paskutiniai. Igarkos iššūkiai artėja.

Atsimenu, kai pirmą kartą jaunystėje nukeliavau į Egiptą ir išlipus iš lėktuvo iškart užplūdo kitoniško gyvenimo banga. Jausmą kurį patirsiu turbūt bandau sutapatinti su esama patirtimi, todėl mes ne visada objektyviai galime įvertinti visas situacijas?

Sėdžiu lėktuve, šone esančios rusaitės nedraugiškos nenori bendrauti… Panašu, kad trečią kartą šiandien teks miegoti. Energijos pilna, kur ją panaudoti tame mūsų likimais žaidžiančiame lėktuve? Svarbiausia, nepramiegoti momento kai stiuardesės dalina maistą. Susitariau su aplinkiniais, kad prikeltų, juk ketvirtą kartą pamiegot galiu ir vėliau.

Cha vis tiek mano socializavimosi instinktas prakalbina šone sėdinčią Krasnojarsko mylėtoją. Vien tik rusiškai, taip ilgai turbūt pirmą kartą gyvenime kalbėjau, nors ką kalbėjau neatsimenu. Baltomis eilėmis pasidalinome, vis tiek laimėjimas! Racionalus optimistas? Turbūt, kad dar ne visai…

 

Skrydžio į Igarką visai nepamenu, turbūt ir šeštą ir septintą kartą miegojau. Jau pavargau tik miegoti. Ai beje, dar pribudus supratau, kad maistas išdalintas, greitai pakalbinau stiuardą ir jis maloniai atnešė mano paketėlį. Pilvas pilnas, labanakt ir vėl.

Liepos 21 d.

Gyvenimas prie Jenisėjaus

Dabar 4 ryto lietuvišku laiku. Laiko zonose praleidom naktį ir vietos laiku darbo pradžia (8h). Laiko išradimas čia nebeveikia, iškart našta nukrito. Lėktuvas teoriškai buvo erdvėlaivis skrodžiantis laiko juostomis ir maišantis mūsų gyvenimo ritmą. Dingo nuolatinis įprotis domėtis ir žvilgčioti į mus supantį išradimą.

Jausmas Igarkoje panašus kokį minėjau ir ankščiau, tik čia tvyro ne atostogų dvasia, bet stipresnis gilesnis jausmas ir tai arčiau manęs. Kas visa tai yra, dar nesuprantu niekaip.

Greitai perpratome miestelį, aplankėm visas parduotuves, prisivalgėm sovietinių ledų. Kelionė laiku egzistuoja. Prisimenu kai buvau kelerių metų, kai visi būdavo kieme, sėdėdavo ant laiptų ir tiesiog egzistavo. Toks pats jausmas sėdint ant viešbučio pagriuvusių laiptų, aplink besigainiojant šunims ir kalbant apie skonius, kuriuos suteikė vietinė parduotuvė.

Įvyko pirmas mini balso pakėlimas komandoje, be abejo priežastis vėjo atnešama ir nunešama… Nesinori patirti to dar kartą, bet svarbu greitai sureaguoti ir toliau rasti būdus kaip ugdyti save. Kiti šio momento tikrai nepastebėjo, tad ir nedetalizuosiu kaip ir kada, tačiau viduje dar teks šį ramaus šuns sulojimą išanalizuoti.

Kaip elgtis? Toliau elgtis laisvai nepaisant gėdos jausmo ir kai kurių raminančių žvilgsnių iš aplink ar tapti ramiai rimtu? Be abejo, nesivaržysiu, laisvė vilioja labiau, nei pritapimas.

Liepos 22 d.

Tėvynė Igarka

Kodėl dieną pabaigiu klausimu? Nes kitą akimirką atsakymas gali kisti, o ir vieno varianto negali būti? Tad gyventi ir neklausti?

Kol kas emocingiausias momentas ekspedicijoje, kai gatvėje besidairančius mieste mus užkalbino lietuviškai. Moters akys pasruvusios ašaromis, jos žodžiai ir, galimai, mintys plūduriuoja Igarkos namų sienose. Koks kontrastas, mes vaikščiojame tarsi siaubo filme visi bijodami kokio nors netikėto akibrokšto, o štai čia mus kviečia lietuviškai moteris ir jausmingai kalba apie jos gyvenimo džiaugsmus čia prie pat tamsiojo Jėnisėjaus. Ji pabrėžia – „man nerūpi pastatai, man jaudulį ir meilę kelia gamta“.

Liepos 23 d. ir Liepos 24 d.

Kažkuri diena, kažkuri valanda

 

Uodai kanda daugiau ir daugiau. Dabar sėdžiu ant malkų ir kenčiu gėlimus. Šiandien pajudėjome stipriai pirmyn. Rytoj gausime medieną, o gal ir ne…

Traumos tęsiasi, Arną su kruvina koja tysiu pora kilometrų iki keliuko, kur šiaip ne taip atsikrato važiuojanti konservų dėžutė ir pagriebia mūsų ligonį. Ot tai tau, tiek kentėjom, nesiprausėm, laukėm kelionės į pirtį, o dabar vonia tik Arno kojai.

Vieša maudykla tikrai nuostabi. Lubos aukštos, kvadratas kvadrate su kvadratiniais įdubimais ir laisvės statulos oksiduoto vario spalva tarsi iš romėnų laikų. Pirties dydis dar man neregėtas. O malonumas būti šiltame duše su šampūno pilna galva tampa dar viena laiko juodąja skyle mano gyvenime.

Išėjus lauke pučiantis vėjas sugrąžina į realybę, primena apie atsakomybę tęsti darbus. Tačiau prieš keliaudami namo užbėgame į parduotuvę ir pasidarome dar vieną puotą su sausainiais, baikalu, tarchūnu ir šokoladu.

Liepos 25 d.

Teks muštis?

Kur panos? Slėpkit mergas!

Išgirstu tokius žodžius bandau klausti kas, kaip, kodėl, bet atsimenu, kad tik bėgu per mišką, klausimus keliu toliau. Ir štai prie pat pelkės sutinkam du bičus, kurie ploni kaip ant daugiamečio įšalo augantys berželiai, tačiau užima erdvės kaip musė išskleidusi sparnus. Spjaudosi ir garsiai kvatoja, kaip smagu susipažinti su vietiniais! Pasirodo mediena atkeliavo ir jie mums maumedį pristatė. Stresas nuslūgsta, tačiau medienos užsidėjimas ant peties ir odos pasruvimas krauju priverčia susiprasti apie mūsų ekspedicijos tikslą. Puola tiek neviltis, tiek jėgų ir minčių antplūdis, nes tai dar vienas iššūkis, kurį mes įveiksime.

Dalis dienoraščio ant beržo tošies.

Liepos 26 d.

***

 

Dėl nuovargio nepajėgiau keletą dienų suregzti sakinių. Pastarųjų dienų nerimas dėl kryždirbystės verčia jaudintis…

Liepos 27 d.

Sausainių revoliucija!

 

Galų gale įvyko primas apsitrynimas, kuris tikrai privedė prie artimesnio kiekvieno komandos nario pojūčio ir komandos sutvirtinimo.

Iškėliau norą dėl sausainių… Gal čia pasireiškia hedonizmas, kai nori malonumo dabar ir nesijaudini dėl ateities. Bet jei suvalgysiu savo dviejų sausainių dozę dabar, o ne rytoj ryte ar tai koks nors provokavimas? Juk noriu tik šiek tiek cukraus savo kraujyje. Deja, iškilo nepasitikėjimas, kuris ir paskatino dar didesnę trintį. “O jei tu ir ryte suvalgysi porą sausainių?” iš pradžių juokas, paskui neviltis, bet finiše komandos pasidalinimas į tris grupes. Mažoji dalis prieš laisvę sausainiams, kiti neutralūs, o dar kiti kartu su manimi apsijuosę galvas bandanomis rodo palaikymą. Tai buvo kertinis momentas, kada galėjo išlysti visi praeities momentai ir turėti priežastį užimti tam tikrą atstovaujamą pusę. Esu tikras, kad ši mini revoliucija paskatins ir kitus sukilimus iškilti į viešumą ir padrąsins kitus siekti ko jie tikisi.

Liepos 28 d.

Skundų diena

 

Dirbame, dirbame ir valgome, valgome. Rutina kuri sekina, darbo efektyvumo nėra, bus traumų.

Fizinis išsekimas veda link vidinio sprogimo.

Pradžioje buvau iškalbingesnis, mano kompanionas nuovargis nemėgsta rašyti.

 

Kodėl prasti ir nekokybiški įrankiai? Kokybės trūkumas priveda prie ūsų alinimo ir laiko švaistymo. Organizuotumo stygius. Neišnaudojame vienas kito galimybių ir privalumų. Bet velniai nematė, judame pirmyn!

Turime vakarinius šokius pokius ir linksmybes.

Liepos 29, 30, 31 d.

Sugrįžimas į realybę

Palengva prasideda sugrįžimas į realybę. Atsakomybė nepraleisti skrydžio, susirinkti daiktus ir apleisti mūsų jau pradėtą kurtį stovyklavietės infrastruktūrą. Iki šaldytuve, kuris buvau prie daugiamečio įšalo, iki tualete su dviem nukritusiais beržais, iki berželiai, kurie padėjo mūsų tautinei dvasiai kyboti ore nuolatos, iki!

MISIJA SIBIRAS‘16

Dienoraštis

Mintys, kurios dar sukasi

Lukas Paltanavičius

 

Liepos 17 ir 18 d.

Minčių rytas

 

Naktis traukinyje, mintys apie dabartį, mintys apie ateinančius iššūkius ir laimę širdyje.

Gyvenu ir matau visus vaizdus tarsi filme. Kai kurie momentai tarsi sulėtėja, susilieja. O gal tik mano akiniai po lietaus aprasoję vis dar nesufokusuoja tikrosios realybės ir maišosi mano mintys su esamais vaizdiniais. Manau greitai šis žvilgsnis keisis ir gyvensiu dabartyje, praregėsiu protu, o ne vaizdu per kameros objektyvą.

Iš pradžių buvau nusiteikęs, kad išliksiu emociškai santūrus, tvirtas, tačiau susitikime prieš išvykimą žiūrėtas filmas apie Igarką smogė kaip netikėtai atskridusi bitė, kurios įgėlimas sukelia ir skausmą ir gal net paniką. Supratau, kad ši patirtis bus mano asmenybę keičianti. Pagyvensim, pamatysim.

Kaip rašyti dienorašti? Kodėl tik dabar, kai jį rašau pradedu apie tai mąstyti? Kol kas minčių mėsmalė su kiaušiniu, tačiau ir česnakų, ir pipirų dar pridėsiu. Nors dar vienas iššūkis, jėga.

Traukinyje susipažinau su rusais trys merginos ir vienas vaikinas. Kaip nuostabu juos stebėti. Visi ištroškę pabendrauti, papasakoti savas istorijas. Kaip malonu, kai jie stengiasi išmokyti kalbėti rusiškai, ach pagyvenčiau metus, rašyčiau rusiškai. Bičiuliai rusai sako, kad Sibire angliškai niekas nesupras…

Nuotrauka su jų palinkėjimais!

Liepos 19d.

Naktis ambasadoje

Galų gale su kelėta dalyvių šiek tiek perėjome į asmeninius pokalbius. Visi kupini savų idėjų, tikslų ir paslapčių. Akyse matosi laukimas susipynęs su nerimu, nežinia ir amžinu budėjimu viduje, o tai kelia mažus nervinius tikus. Tarsi žiebtuvėlio bandymai įsižiebti, bet ugnelės dar nėra… Galbūt natūrali būsena, juk ir pats vis dar bandau suprasti kas gi čia vyksta aplinkui ir manyje. Nejaugi tikrai mes dabar Maskvos centre, gyvename apartamentuose kur kadaise Brazauskas turbūt ne vieną panašų pamąstymą gvildė. Kas mūsų laukia? Krentu ilsėtis, rytoj laukime netikėtumų.

P.S. Prologas pernelyg užsitęsęs, laukiame visi avantiūros, nes gyvenimas pernelyg gražus ir patogus. Tyla prieš audrą. Nors dar tik antra naktis!

Liepos 20 d.

Maskva – Krasnojarskas – Igarka

 

Rytmetis. Nuostabiai trumpai pamiegojome… Sveriamės kuprines, dalinamės svoriu, be abejo mes ,vaikinai, tampame kupranugariais, gal tik dėl to mus čia ir pasiėmė? Ak, vis tiek savybė skųstis ir vaidinti auką išlieka net dienoraštyje. Kuprinė sveria apie 20 kg, tiek kiek leidžia oro linijos tystis su savimi. Ne tiek ir daug, tad pasišokinėdamas nulekiu pusryčiauti.

Panašu, kad padorūs pusryčiai buvo paskutiniai. Igarkos iššūkiai artėja.

Atsimenu, kai pirmą kartą jaunystėje nukeliavau į Egiptą ir išlipus iš lėktuvo iškart užplūdo kitoniško gyvenimo banga. Jausmą kurį patirsiu turbūt bandau sutapatinti su esama patirtimi, todėl mes ne visada objektyviai galime įvertinti visas situacijas?

Sėdžiu lėktuve, šone esančios rusaitės nedraugiškos nenori bendrauti… Panašu, kad trečią kartą šiandien teks miegoti. Energijos pilna, kur ją panaudoti tame mūsų likimais žaidžiančiame lėktuve? Svarbiausia, nepramiegoti momento kai stiuardesės dalina maistą. Susitariau su aplinkiniais, kad prikeltų, juk ketvirtą kartą pamiegot galiu ir vėliau.

Cha vis tiek mano socializavimosi instinktas prakalbina šone sėdinčią Krasnojarsko mylėtoją. Vien tik rusiškai, taip ilgai turbūt pirmą kartą gyvenime kalbėjau, nors ką kalbėjau neatsimenu. Baltomis eilėmis pasidalinome, vis tiek laimėjimas! Racionalus optimistas? Turbūt, kad dar ne visai…

 

Skrydžio į Igarką visai nepamenu, turbūt ir šeštą ir septintą kartą miegojau. Jau pavargau tik miegoti. Ai beje, dar pribudus supratau, kad maistas išdalintas, greitai pakalbinau stiuardą ir jis maloniai atnešė mano paketėlį. Pilvas pilnas, labanakt ir vėl.

Liepos 21 d.

Gyvenimas prie Jenisėjaus

Dabar 4 ryto lietuvišku laiku. Laiko zonose praleidom naktį ir vietos laiku darbo pradžia (8h). Laiko išradimas čia nebeveikia, iškart našta nukrito. Lėktuvas teoriškai buvo erdvėlaivis skrodžiantis laiko juostomis ir maišantis mūsų gyvenimo ritmą. Dingo nuolatinis įprotis domėtis ir žvilgčioti į mus supantį išradimą.

Jausmas Igarkoje panašus kokį minėjau ir ankščiau, tik čia tvyro ne atostogų dvasia, bet stipresnis gilesnis jausmas ir tai arčiau manęs. Kas visa tai yra, dar nesuprantu niekaip.

Greitai perpratome miestelį, aplankėm visas parduotuves, prisivalgėm sovietinių ledų. Kelionė laiku egzistuoja. Prisimenu kai buvau kelerių metų, kai visi būdavo kieme, sėdėdavo ant laiptų ir tiesiog egzistavo. Toks pats jausmas sėdint ant viešbučio pagriuvusių laiptų, aplink besigainiojant šunims ir kalbant apie skonius, kuriuos suteikė vietinė parduotuvė.

Įvyko pirmas mini balso pakėlimas komandoje, be abejo priežastis vėjo atnešama ir nunešama… Nesinori patirti to dar kartą, bet svarbu greitai sureaguoti ir toliau rasti būdus kaip ugdyti save. Kiti šio momento tikrai nepastebėjo, tad ir nedetalizuosiu kaip ir kada, tačiau viduje dar teks šį ramaus šuns sulojimą išanalizuoti.

Kaip elgtis? Toliau elgtis laisvai nepaisant gėdos jausmo ir kai kurių raminančių žvilgsnių iš aplink ar tapti ramiai rimtu? Be abejo, nesivaržysiu, laisvė vilioja labiau, nei pritapimas.

Liepos 22 d.

Tėvynė Igarka

Kodėl dieną pabaigiu klausimu? Nes kitą akimirką atsakymas gali kisti, o ir vieno varianto negali būti? Tad gyventi ir neklausti?

Kol kas emocingiausias momentas ekspedicijoje, kai gatvėje besidairančius mieste mus užkalbino lietuviškai. Moters akys pasruvusios ašaromis, jos žodžiai ir, galimai, mintys plūduriuoja Igarkos namų sienose. Koks kontrastas, mes vaikščiojame tarsi siaubo filme visi bijodami kokio nors netikėto akibrokšto, o štai čia mus kviečia lietuviškai moteris ir jausmingai kalba apie jos gyvenimo džiaugsmus čia prie pat tamsiojo Jėnisėjaus. Ji pabrėžia – „man nerūpi pastatai, man jaudulį ir meilę kelia gamta“.

Liepos 23 d. ir Liepos 24 d.

Kažkuri diena, kažkuri valanda

 

Uodai kanda daugiau ir daugiau. Dabar sėdžiu ant malkų ir kenčiu gėlimus. Šiandien pajudėjome stipriai pirmyn. Rytoj gausime medieną, o gal ir ne…

Traumos tęsiasi, Arną su kruvina koja tysiu pora kilometrų iki keliuko, kur šiaip ne taip atsikrato važiuojanti konservų dėžutė ir pagriebia mūsų ligonį. Ot tai tau, tiek kentėjom, nesiprausėm, laukėm kelionės į pirtį, o dabar vonia tik Arno kojai.

Vieša maudykla tikrai nuostabi. Lubos aukštos, kvadratas kvadrate su kvadratiniais įdubimais ir laisvės statulos oksiduoto vario spalva tarsi iš romėnų laikų. Pirties dydis dar man neregėtas. O malonumas būti šiltame duše su šampūno pilna galva tampa dar viena laiko juodąja skyle mano gyvenime.

Išėjus lauke pučiantis vėjas sugrąžina į realybę, primena apie atsakomybę tęsti darbus. Tačiau prieš keliaudami namo užbėgame į parduotuvę ir pasidarome dar vieną puotą su sausainiais, baikalu, tarchūnu ir šokoladu.

Liepos 25 d.

Teks muštis?

Kur panos? Slėpkit mergas!

Išgirstu tokius žodžius bandau klausti kas, kaip, kodėl, bet atsimenu, kad tik bėgu per mišką, klausimus keliu toliau. Ir štai prie pat pelkės sutinkam du bičus, kurie ploni kaip ant daugiamečio įšalo augantys berželiai, tačiau užima erdvės kaip musė išskleidusi sparnus. Spjaudosi ir garsiai kvatoja, kaip smagu susipažinti su vietiniais! Pasirodo mediena atkeliavo ir jie mums maumedį pristatė. Stresas nuslūgsta, tačiau medienos užsidėjimas ant peties ir odos pasruvimas krauju priverčia susiprasti apie mūsų ekspedicijos tikslą. Puola tiek neviltis, tiek jėgų ir minčių antplūdis, nes tai dar vienas iššūkis, kurį mes įveiksime.

Dalis dienoraščio ant beržo tošies.

Liepos 26 d.

***

 

Dėl nuovargio nepajėgiau keletą dienų suregzti sakinių. Pastarųjų dienų nerimas dėl kryždirbystės verčia jaudintis…

Liepos 27 d.

Sausainių revoliucija!

 

Galų gale įvyko primas apsitrynimas, kuris tikrai privedė prie artimesnio kiekvieno komandos nario pojūčio ir komandos sutvirtinimo.

Iškėliau norą dėl sausainių… Gal čia pasireiškia hedonizmas, kai nori malonumo dabar ir nesijaudini dėl ateities. Bet jei suvalgysiu savo dviejų sausainių dozę dabar, o ne rytoj ryte ar tai koks nors provokavimas? Juk noriu tik šiek tiek cukraus savo kraujyje. Deja, iškilo nepasitikėjimas, kuris ir paskatino dar didesnę trintį. “O jei tu ir ryte suvalgysi porą sausainių?” iš pradžių juokas, paskui neviltis, bet finiše komandos pasidalinimas į tris grupes. Mažoji dalis prieš laisvę sausainiams, kiti neutralūs, o dar kiti kartu su manimi apsijuosę galvas bandanomis rodo palaikymą. Tai buvo kertinis momentas, kada galėjo išlysti visi praeities momentai ir turėti priežastį užimti tam tikrą atstovaujamą pusę. Esu tikras, kad ši mini revoliucija paskatins ir kitus sukilimus iškilti į viešumą ir padrąsins kitus siekti ko jie tikisi.

Liepos 28 d.

Skundų diena

 

Dirbame, dirbame ir valgome, valgome. Rutina kuri sekina, darbo efektyvumo nėra, bus traumų.

Fizinis išsekimas veda link vidinio sprogimo.

Pradžioje buvau iškalbingesnis, mano kompanionas nuovargis nemėgsta rašyti.

 

Kodėl prasti ir nekokybiški įrankiai? Kokybės trūkumas priveda prie ūsų alinimo ir laiko švaistymo. Organizuotumo stygius. Neišnaudojame vienas kito galimybių ir privalumų. Bet velniai nematė, judame pirmyn!

Turime vakarinius šokius pokius ir linksmybes.

Liepos 29, 30, 31 d.

Sugrįžimas į realybę

Palengva prasideda sugrįžimas į realybę. Atsakomybė nepraleisti skrydžio, susirinkti daiktus ir apleisti mūsų jau pradėtą kurtį stovyklavietės infrastruktūrą. Iki šaldytuve, kuris buvau prie daugiamečio įšalo, iki tualete su dviem nukritusiais beržais, iki berželiai, kurie padėjo mūsų tautinei dvasiai kyboti ore nuolatos, iki!

Simono Jazavitos dienoraštis iš ekspedicijos ,,Misija Sibiras 16“

2016 07 17 – sekmadienis

Mūsų misija prasidėjo vos susitikus su žygio bičiuliais Vilniuje. Paskutiniai apmokymai , pasitarimai ir simboliškai pajudėjome pro Aušros vartus link Vilniaus geležinkelio stoties. Čia mus pasitiko energingos grupės ,,Kūjeliai“ dainos ir gausus palaikančių žmonių būrys – nuo pačių artimiausių žmonių iki gausybės politikų ir net neabejingų prašalaičių. Gausi išlydėjimo komanda kėlė jausmą, kad ši Misija yra reikalinga ir esame labai laukiami. Tačiau iki tol turime atlikti svarbius darbus. Todėl akimirkomis kai traukinys pajudėjo atrodė, kad gyslomis teka ne kraujas, o ryžtas. Vos spėjome įsikurti ir pasiekėme pasienio patikros punktą. Smalsumo buvo daug, nes bent man tai buvo pirma kelionė Baltarusijoje. Nors muitinės formalumai ilgai užtruko, jau spėjome susipažinti ir su kelionės pakeleiviais. Norėjau įamžinti komandą, bet pasieniečiai sudraudė – pirma pamoka, kad reikia neužsimiršti ir kelionės metu elgtis su prideramu atsargumu. Savo tarpe jau buvome pažįstami iš ankstesnių susitikimų, tad visų nuotaika buvo pakili – stengėmės vienas kitam padėti, pavyzdžiui, merginoms užkelti kuprines virš lovų, dalinomės pasiimtais užkandžiais ir visai nejautėme liūdesio – priešingai, neblėstantį smalsumą prieš nuotykį, kuris laukia priešakyje. O visi sunkumai atrodė lengvai įveikiami to pakilaus jausmo. Tad nenuostabu, kad gulti nėjome ilgai ir po trumpo stabtelėjimo Minsko geležinkelio stotyje toliau dardėjome Baltarusijos laukais. Prieš miegą dar pasižvalgiau į sodybėles, kurios kažkuo priminė Lietuvos laukus.  Kaip istorikui, neišvengiamai šmėkštelėjo mintys apie kadaise čia buvusią Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Tačiau praktiškai visas traukinys jau snaudė, tad toliau mąstydamas apie skirtingą gretimų valstybių istorinį kelią pradėjo merktis akys. Susimąsčiau apie tuos, kurie laukia grįžtančio ir ramiai užmigau.

2016 07 18 – pirmadienis

Pirmą kartą miegojau traukinyje ir dar antrame aukšte. Kadangi esu beveik dvimetrinis tai ne visai gudriai padariau vietoj kojų iškišdamas galvą į lauką – tad teko miegoti ganėtinai susirietus. Tad nebuvau labai gerai išsimiegojęs, bet vos pakirdus pažadino smalsumas atsidūrus Rusijoje. Pasitiko vienas kitas miestelis ir pakelės miškai. Tačiau pats peizažas nesiskyrė daug nuo to, ką mačiau Lietuvoje, gal tikėjaus daugiau egzotikos. Netrukus pusryčių metu neiškenčiau ir pradėjau šnekėti apie savo disertacijos temą. Tačiau šiaip nutariau stengtis per daug neliesti politinių klausimų kelionės metu, ar bent jau stengtis tą daryti retai, tada kai tikrai yra reikalas.

Maskva užgožė savo dydžiu – važiuoji važiuoji ir niekaip nesibaigia. Kai pagalvoji, kad gyventojų čia net keturis kartus daugiau nei visoje Lietuvoje apima keistas jausmas. Vietinės bendrakeleivės vis klausiu ar čia Maskva, o ji sako, kad dar ne, nors atrodo jau didelis miestas. Na, bet galų gale atvažiavome ir atsidūrėme garsiojoje Baltarusijos stotyje. Čia mus pasitiko pats ambasadorius su pagalbininkais. Buvo labai malonu. Pirmas vaizdas kritęs į akis stotyje buvo paminklas skirtas abiems pasauliniams karams, kuris vaizduoja mergina išleidžia į karą vaikiną. Ant kario durtuvo prisegta Georgijaus juostelė. Žinoma, mums, lietuviams toks monumentas kelia dviprasmiškus jausmus, tačiau galima suprasti, kad vietiniams tokie vaizdai turi daug reikšmės ir  vienaip ar kitaip formuoja jų mąstymą.

Ambasados samdytu autobusiuku važiuodami pamatėme daugybę panašių istorinės memorializacijos pavyzdžių, tad galėjau ne kartą įsitikinti savo pirmo įspūdžio tikrumu. Į akis krito didžiuliai gyvenamieji pastatai, 12-os aukštų pastatas čia labai menkas, dominuoja 20-30 aukštų namai, su 3-5 laiptinėmis. Pačiame mieste daug sovietinio stiliaus architektūros, o pats ryškiausias jos pavyzdys yra garsieji Stalino dangoraižiai, kuriuos užsienio stebėtojai dažnai vadina ,,septyniomis sesėmis“. Iš visų lankytų miestų Maskva buvo pats didžiausias, tad žinoma, ši architektūra paliko įspūdį. Kita vertus, matant tokius vaizdus kaip viešbutis ,,Bolševik“ žinoma aplanko ne itin malonios asociacijos.

Visai kas kita – įspūdis kilęs apsilankius LR ambasadoje. Čia buvome labai šiltai pasitikti, su mumis mielai pabendravo pats ambasadorius Remigijus Motuzas, aprodęs ne tik ambasadą, bet panašu ir Rusijoje po šiai dienai gerbiamo Jurgio Baltrušaičio, čia ėjusio pasiuntinio pareigas 1920 – 1939 m. namus. Priešais pat ambasadą stūkso ir vietinis paradoksas – Teisingumo ministerijos pastatas, su Temide, taip ir pamiršusia užsidėti raištį… Tačiau ir mūsų ambasada turi šarmo – tai 10-ies aukštų pastatas, kur dirba virš 50 žmonių. Nenuostabu, kad nors ši ambasada yra viena didžiausių Maskvoje, darbo čia netrūksta. Tai galėjome patirti pietų metu, kada pavyko tikrai maloniai padiskutuoti su mūsų ,,angelu sargu‘‘ Maskvoje – antruoju sekretoriumi Marijum Petrušoniu, kurio kvalifikuota ir bičiuliška pagalba leido mums šiame ,,ašaromis netikinčiame mieste‘‘ jaustis saugiems ir koncentruotis į naujus įspūdžius.

Vienas iš svarbiausių akcentų Maskvoje, kuriuos aplankėme tą karštą pirmadienį buvo Butovo poligonas.  ,,Didžiojo Teroro“ metu, 1937-aisiais čia metodiškai buvo sušaudyta virš 20 000 žmonių. Tarp jų buvo ne tik valstiečiai, šventikai ar inteligentijos atstovai, bet ir daug Pirmojo pasaulinio karo didvyrių. Buvo čia ir šią sistemą kūrusių žmonių – komunistų žuvusių valymų metu. Visi šie žmonės žuvo, nes Stalinas ir jo parankiniai taip siekė įbauginti visuomenę ir padaryti iš jos lengvai valdomą avių bandą.  Manau, kiekvienas sąžiningas rusas supras, kad šios represijos smogė ne tik gretimoms tautoms, bet ir pačių rusų tautai. Būtent todėl čia pasiryžome pradėti darbus ir aptvarkėme gėlyną šalia pagrindinio paminklinio akmens. Malonu, kad šiuos darbus įvertino ne tik keletas čia apsilankiusių moterėlių, bet ir vietos šventikas, geru žodžiu paminėjęs mūsų darbą, palinkėję sėkmės mūsų Misijai ir palinkėjęs abiems tautoms geriau suprasti viena kitos kančią, kad siaubingi istoriniai įvykiai niekada nesikartotų. Kad tik Dievui į ausį pagalvojau ir apleidome šią liūdną kančių vietą, su viltimi, kad čia vykę įvykiai teliks tik istorija.

Jau grįžę norėjome kiek atsipūsti po slogių įspūdžių iš Butovo tad patraukėme pasivaikščioti legendiniu Arbatu. Prieš tai nustebino valiutos keitimo procedūra – vietinė pardavėja į mus pažiūrėjo kaip į kokius nusikaltėlius, sutrukdžiusius jos rimtį. Na, bet laimei truputis šypsenos ir gabalėlis kantrybės leido šią procedūrą sėkmingai pabaigti. Gaila, kad mūsų pasivaikščiojimą nutraukė stiprus lietus. Tačiau su Andrium taip užsikalbėjom apie patriotizmą ir istoriją, kad net pamiršau iš kuprinėlės išsitraukti lietpaltį. Štai, ką daro emocijos. Vakare visi susėdom vakarienės ir kaip reikiant išsišnekėjom. Grįžę paskutinieji politikieriai – aš, Andrius, Vaidotas ir dar Karolis bandėm iš skalbimo mašinos išvaduot Andriaus MS16 ,,marškinėlius‘‘. Deja, nesėkmingai. Užsikrapštėm, bet į talką kitą rytą atėjus dar ir Lukui Paltanavičiui laimei ,,operacija skalbyklė‘‘ baigės sėkmingai. Vakarą papildomai pradžiugino ambasadoriaus man dedikuota jo parašyta knyga apie Lietuvos ir Švedijos diplomatinius santykius.

2016 07 19 – antradienis

Prieš išvykdami iš Maskvos aplankėme kitą naują ir labai įdomią vietą – Gulago muziejų. Mane kaip muziejininką nustebino ne tik šio muziejaus puikus technologinis pasirengimas, bet ir puikūs  darbuotojai, sugebantys koncentruotai, bet labai įdomiai pristatyti tokį sunkų istorinį laikotarpį. Neveltui, prie to prisideda tai, kad čia dirba daug jaunų, idėjų nestingančių žmonių. Papildomą susižavėjimą kėlė tai, kad jie kalbėjo drąsiai ir buvo pasiryžę bendradarbiauti. Apsikeitėme kontaktais ir pažadėjome ryšį palaikyti. O pati įdomiausia muziejaus vieta – didžiulė sfera, kurioje gausybė videomedžiagos iš Stalino laidotuvių 1953-iaisiais. Šalia baimės, sumišimo, tikro ir tariamo liūdesio girdėti balsai žmonių, kuriuos ,,tautų tėvas‘‘ buvo represavęs, jų istorijos, kurios prieštarauja tai minios ekstazei. Ekskursijos vadovo teigimu, visas šis choras, šis ambivalentiškas balsų mišinys ir jų nešami skirtingi pasakojimai puikiai atspindi ir dabartinę Rusiją.

Po apsilankymo šiame muziejuje atėjo laikas keliauti toliau. Laukė ilga kelionė per 30 laipsnių karštį ir Maskvos piką į Šemetejevo oro uostą, kuris pats didžiausias Maskvoje. Nors didžioji dalis keliautojų jau buvo išvirtę su Luku Jankūnu ir Ugne daug diskutavome apie meškas ir kitą laukinę gamtą. Ką žinai, ko teks sutikti Sibire. Pačiame oro uoste pastebėjau labai daug skrydžių į Azijos šalis, ar pačios Rusijos rytinius miestus. Vienu jų pasinaudojome ir vakare įsėdome į reisą skrendantį į Krasnojarską. Keturių su puse valandų kelionė neprailgo, nes buvo pakankamai laiko ne tik parašyti šį dienoraštį, bet ir pasimokyti rusų kalbos, bandant perkasti tenykštę spaudą. Be jos, aptarnavimas pasirodė tikrai aukšto lygio. Pakeliui kirtome 4 laiko juostas, tad nors formaliai nusileidome 1 valandą nakties, realiai buvo jau 5 ryto. Gal kai kas iš bendražygių ir nusnūdo, bet man emocijos ir apmąstymai to padaryti nelabai leido. Tad buvau gan keistoje būsenoj – savitai apdujęs.

2016 07 20 – trečiadienis

Nors diena kaip ir ta pati, bet jau 5-ios ryto ir buvo pranešta, kad leidžiamės Krasnojarsko oro uoste. Per langą atsivėręs vaizdas sukrėtė ir leido suprasti, kad pirmą kartą gyvenime esu už senutės Europos ribų. Žinoma, pati Maskva jau atrodo kaip savita civilizacija, tačiau kai pamatai Sibiro gamtos didybę – užgniaužia kvapą, apsuka galvą ir net akyse pasirodo ašaros. Paaiškinti kodėl taip yra negali. Kalbėjau su dešimtimis žmonių ir skaičiau šimtus knygų apie Sibirą, tačiau tai reikia patirti pačiam – to neįmanoma aprašyti. Kai pamačiau tuos milijonus tolygių medelių., nebežinojau ką toliau galvoti. Iš 30 laipsnių karščio atsidūrėm 8 laipsnių klimate, tačiau bent man su marškinėliais trumpom rankovėm buvo visai nešalta. Gal vis dar buvau apstulbęs. Netrukus įsėdę į gerokai mažesnį lėktuvėlį pajudėjome į Igarką. Skristi tokiu mažu buvo pakankamai ekstremalu, o ypač užgniaužė kvapą nusileidimas, kada lėktuvas buvo staigiai tupdomas – ausis atrodė kiaurai pervėrė. Dėl to, buvo sunku pasigrožėti taip pat atsivėrusiais unikaliais miškatundrės kraštovaizdžio vaizdais.  Pasimetimas erdvėje ir laike sukėlė daug keisčiausių jausmų – galvojau apie laiko tėkmę, kokie buvo šie miškai prieš tūkstančius metų ir kiek čia yra vietų, jau šimtmečius nemintų žmogaus kojos. Ir kokias paslaptis jie slepia. O kartu, kiek čia sudėta tautiečių kančių – kurių aidas kažkur aidi. Aidi tarp begalinio Sibiro miškų masyvo ir mažo lėktuvėlio kuris netrukus leisis Igarkos oro uoste.

Igarkos tremtinys Zenonas Skrickus rašė, kad Igarkoje kaštonai nežydi. Ir išties, čia daug kas kitaip nei Lietuvoje. Pirmas žvilgsnis išduoda tarsi atvykus į kokią nors labai egzotinę vietą, arba ten kur praūžė karo audros. Dar buvo minčių, kad esame Vesterne ar išvis, kaip teigė Karolis – postapokaliptiniame krašte, kur gyventojai iš paskutiniųjų bando atkurti civilizaciją. Užpoliarė pasitiko mus 28 laipsnių karščiu, tad atrodė, kad atsidūrėm kur prie pusiaujo. Kadangi po kelionės buvome gerokai nuvargę, pirma nakvynė laukė viešbutyje. Matėsi, kad kai kurie ekspedicijos bendražygiai buvo šio viešbutuko šokiruoti, bet man jis kažkaip pasirodė labai mielas. Kad visai neimtų snūdas, su abiem Lukais, Karolina, Arnu ir Martynu patraukėme pasimaudyti Jenisiejaus protakoje. Pats Sibiro upių tėvelis labai įspūdingas ir net ši protaka su kitoje pusėje stuksančiom ,,baržom – vaiduokliais“, atrodė daugiau nei plati. Ir nors ,,paplūdimys“ buvo kupinas stiklų ir stiklelių, kurių padaužyti vietiniai čia nešykšti, maudynės pasirodė tikrai malonios – vanduo šiltas ir gaivus, kompanija puiki, tad ko daugiau gali ir norėti. Po to atėjo laikas atsimiegoti, tad nerišliai miegota iki pat kitos dienos ryto.

2016 07 21 – ketvirtadienis

Šis rytas prasidėjo maudynėmis po šaltu dušu – Igarkoje vasarą nėra karšto vandens, mat remontuojami poliarinės žiemos metu pagedę vamzdžiai. Su geru ūpu ir pailsėję, pasiruošėm žygiuoti link pagrindinio tikslo – kapinių. Prisikrovę po 25-30 kg visi iškeliavome ir nors ėjome nedidelį atstumą – smarkiai nikstelėjau koją. Iš pradžių nekreipiau į tai didelio dėmesio, nes pasidairyti buvo į ką – ėjome per apleistas gatves, matėme jau kelis dešimtmečius niekieno neprižiūrimus namus, galų gale turtingą savo eksponatais muziejų po atviru dangumi – vietinį sąvartyną. Tačiau didžiausias šokas laukė, atėjus į kapines. Šiaip ne taip jas radome, bet buvo sunku suprasti, kur jos prasideda ir kur baigiasi. Berželiai užaugę tiesiai ant kapų, tvorelės guli pelkėje. Užsikonservavę dar 1989 – 1990 m. čia atvykusių ir savo artimuosius išsivežusiųjų palikti karstai, kurie guli taip, lyg išardyti buvo dar vakar. Tai darė įspūdį. Žinoma, visi reagavome skirtingai, bet kiekvienas turėjome apie ką pamąstyti. Mane labiausiai prislėgė užrašas ,,Nežinomi palaikai“, parodęs, kiek nedaug tuomet tereiškė žmogaus gyvybė. Juk galimai sušalęs ar iš bado miręs žmogus buvo taip nusilpęs, kad jo niekas nepažino. Bet vis tiek, tokie patys varguoliai savo laisvą laiką ir likusius jėgų likučius skyrė darydami šiam žmogui kapą, nes suprato, kad tai daryti privalai, jei nori išlikti žmogumi.

Nieko nelaukdami čiupome tvarkyti kapų, rovėme medžius, pjovėme, didelis ir mažas triūsė iš peties. Tačiau pažeista koja jau nenorėjo klausyti, kartą kryptelėjo bandant išlupti sunkų rastą, kitą kart – nešant jį už kapinių teritorijos. Netrukus bendražygiai pastebėjo mano keistą eiseną ir teko pasirodyti Airidai. O diagnozė buvo ne itin daug žadanti – visa čiurna buvo ištinusi, kulkšnis trigubai lenkė sveikosios kojos. Apmaudu, kad taip nutiko vos rimčiau kibus į darbus, bet matyt, Viešpaties keliai nežinomi – sako sena bočių išmintis. Teko ir man dėtis elastinį bintą ir šlubčioti stovyklon, kur jaučiausi gana keistai – nei skustas nei luptas. Pilna jėga, ten kur jaučiausi stipriausias darbuotis nebegalėjau net prie geriausių norų, bet prasimanyti darbo pagal galimybes irgi norėjos. Tad pradėjau dirbti prie malkų ruošimo stovyklai.

2016 07 22 – penktadienis

Pirmąją naktį stovykloje apribojo kojos trauma. Poliarinė diena, man net patiko ir miegoti netrukdė, visgi nuovargis po dienos darbų buvo nemenkas.  Blogiau, kad naktį vis užtirpdavo ir tekdavo kažkaip persiversti. Tačiau pamažu viskas ėjo geryn ir stojo daugiau į savas vietas. Vakare po dienos darbų padarėme aptarimus prie laužo, visi išsakėme lūkesčius, kas eina taip kaip reikia, o kas galbūt galėtų būti geriau, pasidalinome budėjimais. Pasiūliau budėti po pusę nakties, bet tada budėjimai gautųsi rečiau. Taip ir budėjome, nes nuolat degėme laužą, jį nuolat reikėjo kurti, saugoti. Virtuvės komanda kurios sudėtis įvairavo, bet pirmais smuikais visada griežė Krista, Ugnė ir Arnas nuolat lepino mus puikiais maisto produktais.  Visi darbai ėjo lengvai, nes komandinė dvasia buvo tikrai aukštumoje, vieni kitiems sakėme tik komplimentus, nors juoko forma, kartais pasižnaibydavome. Pradėjome įeiti į ritmą ir darbų nestigo – praktiškai vieną darbą keitė kitas, kurį paįvairindavome smagiais juokeliais, kurie suteikdavo papildomų jėgų.

2016 07 23 – šeštadienis

Miegojau gal tik 3 valandas ir 4 ryto startavau sargyboje su Ugne. Laužas šį kartą labai pravertė, nes naktis netikėtai buvo labai šalta. Miegam po tris – aš miegu su Andrium ir Martynu. Išsitenkam gerai, bet va, vakarais vis neprisiruošiam guolio pasitvarkyti. Tai ateini pavargęs ir jau krenti taip kaip stovi. Po to naktį tenka pasivartyti – mat šią ne tik atšalo, bet ir viskas nutirpo, ypač skaudanti koja. O dar košmarų sapnavau tokių, kad po tokių norisi atsibusti šiltoj lovoj ir pageidautina niekur nekelt kojos iš namų. Bet čia yra kaip yra – vietos paliegimui nėra, reikia susikaupti ir vienaip ar kitaip judėt link tikslo dėl kurio čia ir atvykome. Orų staigi permaina eilinį kartą įrodė ir posakį , kad ,,Arnoldas visada teisus‘‘, mat vadovas ne veltui rekomendavo tuos šiltus arktinius miegmaišius, jei pirmomis dienomis, jie atrodė nesusipratimas ir tekdavo juos beveik visai nusimesti, tai dabar dar ir kaip praverčia. Tačiau dienomis nusistovėjo 20-25 laipsnių temperatūra, kuri kaip tik optimali fiziniams darbams. Nors koja dar buvo toli gražu nesugijusi, bet šeštadienį ir darbai ėjosi geriau. Kaip visada, čia gelbėja motyvacija, kai stipriai suvoki, ko čia atvažiavai ir stengiesi atiduoti visas jėgas. Tada galima įveikti ir beprasidedančią fizinę apatiją, kai jauti kad viskam trūksta jėgų. Bet kažkaip, po truputį, po truputį ir prasimuši.

2016 07 24 – sekmadienis

Antrasis Misijos sekmadienis prasidėjo pakankamai žvaliai ir darbai ėjo kaip iš pypkės. Tačiau netrukus bėda nutiko ir Arnui, kuris įsikirto į koją, traukdamas iš vandens nuvirtusį kryžių. Todėl važiavome į vietinę ligoninę ir tai buvo tikrai egzotiška patirtis. Pirmiausiai labai patiko pati mašinytė, kuri nukėlė kone į Antro pasaulinio karo laikus. Tačiau patys darbuotojai pasitiko labai šiltai, su pasitikėjimu. Bandžiau įtempęs ausis klausyt kaip seselės aptarinėjo kiek tremtinių palikuonių turi savo aplinkoje. Juokingiausia, kai viena jų net paskambino kolegei, kad išsiaiškintų, kad šios seneliai buvo suomiai. Netrukus mašinėlė atsivežė puošniai apsirengusį gydytoją, kuris pasirodo yra kirgizas, tikėtina irgi tremtinių palikuonis. Kaip teigė Arnoldas jo rusų kalba buvo gan silpna, tad gal ši teorija nebuvo teisinga. Tačiau pats gydytojas prižiūrėjo labai šiltai ir nuramino, kad nepražūsiu J. Kadangi vakarop visi buvom labai pavargę, gavom išsišnekėti prie laužo. Kalbos ir lietuviškos dainos užsitęsė beveik iki 3-ios nakties ir galutinai ,,sucementavom“ komandą. Visi išsilakstėm tik pamatę, kad Arnoldas pasirodo visai nemiegojo, o sėmėsi minčių vaikštinėdamas po kapines. Susigėdau supratęs, kad ryt reikia bent kiek nusnaust, kad rimtai kibt į darbus ir nutipenau į palapinę. Greitai ir kiti ,,laužinėtojai“ tyliai išsiskirstė po savąsias ir miškelyje prie kapinių vėl įsiviešpatavo rimtis.

2016 07 25 – pirmadienis

Vos atsikėlę su Arnu, Airida, Arnoldu ir Karoliu iškeliavom į miestą. Užsukom dar į polikliniką, kur baigėm apžiūras ir konsultacijas, o Arnoldas bandė išspręsti keblų medienos klausimą. Mediena, turėjo ateiti jau penktadienį, bet vis nepasirodė. Aišku, tai sukėlė visiems nemažai nerimo, bet pagaliau, pirmadienį po pietų mediena atvažiavo. Kadangi laiko liko ne tiek ir daug, labai rimtai kibome į darbus. Kas pjovė, kas skaptavo kaltu, kas braižė. Pagrindiniu architektu tapo Lukas Jankūnas, kuris tiesiog pasigerėtinai susidorojo su užgriuvusia atsakomybe ir kantriai bei sėkmingai skirstė darbus. Man daug padėjo Lukas Paltanavičius, kuris kantriai pamokė, kaip tiesiau ir greičiau pribaigti užsispyrusį maumedį. Nebūdamas išradingas medienos darbuose, daugiausiai stengiausi remtis fizine jėga, tad dirbdavau kol tikra to žodžiai prasme užkaisdavo rankos. Bet ilgainiui kiek pramokau pagrindinių pjovimo niuansų, kurie padėdavo pagreitinti darbus. Darbai užsitęsė gal iki trečios nakties, o kai kas nusnūdę anksčiau, kėlės ir dirbo toliau, tad praktiškai visą tą naktį, kažkas pjovė, kažkas piešė, kažkas kalė, kažkas dailino. Kai jau nusliūkinau miegot, pats neatsimenu kada, miegojau kaip užmuštas.

2016 07 26 – antradienis

Išmušė mūsų didžioji diena, kada stengėmės užbaigti visus darbus, kad ir kiek tai pareikalautų jėgų. Stipriai kibome į darbus, nešėme sunkius rąstus. Visa komanda dirbo kaip bitutės, kiek galėdami vienas kitam padėjo. Didžiausia atsakomybė krito Lukui Jankūnui, kuris nors ir ,,išėjęs iš veido“, kantriai ir atsakingai susidorojo su patikėta užduotimi – išmatavo kiekvieną medį, išbraižė visas pjovimo linijas, pastebėjo, kur kas pjauna kreivai ir galima palyginti. Pagaliau pagaminus kryžius, reikėjo dar juos nunešti. Sunkiausias buvo pirmųjų trijų kryžių nešimas, nes jie buvo toliausiai. Viską pralenkė pats pirmas kryžius, kurį nešėm penkiese, bet jau taip blogai paėmėm, kad tai vienam tai kitam nušoka – atrodo svoris nėra toks milžiniškas, bet tiesiog treškia prie žemės, kojos pačios pinasi. Na, bet su laiku atsiranda daugiau patirties. Nešant kryžius labai stipriai talkino mūsų merginos. Mane kaip traumuotą išvis globojo, Airida tapo papildomom akim, kitos pagal išgales prilaikė pačią sunkiausią dalį – kryžmą, ir taip padėjo išvairuoti. Be abejo, visiems sušokus, tai nebebuvo taip ir sunku, kaip atrodė.

Verta daugiau paminėti apie mūsų merginas, kurios ,,siautėjo“ kaip liūtės. Atrodė, kad joms jokio sunkaus darbo nėra ir tai skatino stipriai pasitempti ir vyriją. Jos ne tik kapinėse tampė už save didesnius rąstus, bet ir pjaustė, iškalinėjo kryžmus ir kitaip aktyviai dirbo kryžių gaminimo procese. Dar įdomiau, kad jos eidavo į tuos darbus, ne kaip į mūšį, o kaip į šventę. Karolina su Monika užtraukdavo dainą ir į kapines nueidavo net laisvu laiku, kai atrodo tik ir svarstai kaip atsigauti prieš tolesnius darbus. Ypatingą tvirtybę parodė Airida, kuriai ir taip užteko darbo tvarstant mano ir kitų ,,paliegėlių“ kojas, kurios vis patirdavo naujų iššūkių, tačiau ji tuo neapsiribojo, o dažniausiai ją pamatydavai tempiant už save didesnį medį. Tą sunku kitaip paaiškinti nei neeiline vidine motyvacija ir užsispyrimu. Kadangi kryžiai buvo gaminami tiesiog stovykloje labai pravertė ir visokeriopa virtuvės komandos pagalba. Pagrindinį vaidmenį čia jau atliko Krista su Ugne, kurios parodė, kaip reikia rūpintis komandos ne tik fiziniu, bet ir psichologiniu stoviu. Daug čia prisidėjo Ingrida, dirbantiems prie kryžių netikėtai pakišdavusi arbatėlės puodelį, kuris sušildydavo ir įkvėpdavo naujo pasiryžimo. Kai tik būdavo laisva nuo filmavimo darbų, Justina irgi labai intensyviai kibdavo į darbus ir siekė išbandyti visus kryžių gamyboje naudojamus įrankius – nuo kalto iki pjūklo. Merginos neieškojo būdų išsisukinėt nuo darbų, kokiu  nors nuovargio, o priešingai užsidegimu motyvavo ir dažną vyruką. Dėl to, o ir dėl savo geraširdiškumo, kantrybės ir supratingumo MS16 merginos nusipelno tik pačių gražiausių žodžių ir daugybės padėkų už sunkiais momentais ištiestą pagalbos ranką.

Žinoma, verta paminėti ir titaniškas mūsų vyrijos pastangas, kurių nesustabdė net gan gausiai apnikusios traumos. Kol Lukas J. vargo su kapinių architekto pareigomis, Vaidotas miške siautėjo taip, kad pavydėti galėjo net Sibiro lokiai. Kartais atrodė, kad iš nuovargio jis tuoj grius čia kur stovi. Negriuvo. Tai kėlė daug susižavėjimo, o man pačiam buvo ir nemažai nesmagu, nes kojų traumos neretai sukliudė reikšmingai tąsant sunkiausius rąstus. Tačiau stengiausi kompensuoti jėga ten, kur mažiau reikėjo kojų – pjaustant rąstus. Čia kaip minėjau būčiau padaręs daug mažiau jei ne geri Luko P. patarimai. Šis linksmų plaučių vyrukas visą pagalbą sugebėdavo įvilkti į linksmo pokšto ,,rūbą“, o taip juk mokytis lengviausiai. Netrukus dėl to, labai susibendravom, o smagiausia sunkioje kelionėje rasti nuoširdžių draugų, su kuriais gali pasidalinti ir šiltu ir šaltu. Kartais tos diskusijos sukeldavo tiek juoko, kad kitiems gal atrodė, kad išprotėjom. Bet nuo to manau visiems tik linksmiau. Daug kūrybiškumo parodė Arnas pats sudėjęs visus kryžių kryžmus, kas reikalavo didelio kruopštumo ir atidžios akies. Tą atlikti nesutrukdė nei sužeista koja, nei nuolatinės konsultacijos merginoms, ką Arnas darė labai atidžiai ir atsakingai. Puikiai prie komandos prisidėjo ir Martynas, nors nuolatinis kameros buvimas iš pradžių stebino dažną komandos narį. Jis demonstravo didelę ištvermę, kai numigęs vos porą valandų išeidavo iš pat ryto į kapines daryti gerų kadrų. Vieną interviu sėkmingai atlikome 4-ą ryto. Manau ta medžiaga taps puikiu filmu, o visi kadrai dar ilgai mums primins malonias akimirkas Igarkoje. Atskiru atradimu tapo Andrius. Ne tik tai, kad jis įnešė į komandą daug šarmo ir juoko, bet svarbiausiai, niekada nerietė nosies, dirbo iš visų jėgų ir net buvo toks tiesiog – geras palapinės draugas. Buvo smagu matyti, kaip jis nevengia iššūkių, o iškilus kokiai sudėtingesnei situacijai, nesunkiai perima vadeles į savo rankas ir vėl atrodo situacijos šeimininkas. Iš tokių sugebėjimų belieka pasimokyti ir pasidžiaugti, kad Misija tapo vieta, kur dalinomės ką turime geriausiai ir visi išėjome stipresni nei prieš tai. Dar vienas žmogus, kuriam nebuvo nepalankių situacijų tai Karolis – jis ne tik sugebėjo puikiai susitvarkyti su visomis organizacinėmis naštomis ir atsakomybėmis, bet jo pagalba buvo juntama visų fizinių darbų metu.

Visi buvome komanda ir sunku įsivaizduoti, kaip atrodytų MS16 be kurio iš mūsų, bet jei niekas nesupyks atskirai reikia paminėti žmogų, be kurio Misija Sibiras paprasčiausiai nebūtų Misija Sibiras –  Arnoldą. Jis sugebėjo pademonstruoti ne tik neįtikėtiną pedagogo talentą, bet linksma forma įvesti aiškų darbo etiketą visoje stovykloje. Visiškai nebūdamas griežtas Arnoldas sugebėjo išlikti reiklus ir principingas. Negana to, jis neskubėjo visur ir visada komanduoti darbams, o palaukdavo kol vienoje ar kitoje situacijoje iškils natūralių lyderių.  Arnoldui niekada neprireikė ginčytis su kuo ar kelti balso, bet komandos lokomotyvas dardėjo tiksliai ir užtikrintai. Svarbiausia, kad žiūrėdamas į komandos vadovą, mačiau draugą ir artimą sielą, o tai manau buvo svarbiausia. Todėl neįsivaizduoju tinkamesnio žmogaus šioms atsakingoms pareigoms.

Grįžtant į antradienio vakarą, sėdint Lietuvoje prie kompiuterio sunku kartais pagalvoti, kiek kartais reiškia šiltas dušas. Būtent tą vakarą, palankiai mums nusiteikę vietiniai iš autolaužyno suteikė tą progą. Atrodė, vargus nuėmė iškart, net pasportavau su primityviais vietinių svarmenimis. Tačiau laukė kitas netikėtumas, 23 valandą į stovyklą atvyko pats Igarkos meras. Nors dalis jau miegojo po sunkios ir ilgos darbo dienos, buvo įdomu paklausyti ką papasakos geranoriškai nusiteikęs meras. Vienas įdomesnių dalykų tas, kad šildymo sezonas čia trunka nuo rugpjūčio 25 d. iki birželio 25 d. Taigi papuolėme šilčiausiu laiku – į trumpą čionykštę vasarą. Na, o žiemos… Ką kalbėti, apie žiemas jei prieš kelis metus gegužės pradžioje buvo -42 sako meras. Tačiau matosi, kad meras savo miesto patriotas ir nenori iš čia išvykti – gamtos grožis, tyla ir ramybė kelia norą kabintis į gyvenimą čia. O ir žiemos ne tokios baisios, sako meras – užšalęs Jenisiejus suteikia galimybė keliauti ne tik laivais, ar lėktuvais, bet vietiniai gali automobiliais pasiekti trumpu šiltuoju sezonu visiškai nepasiekiamas vietas. Logistika čia turi savo problemų, tad ir produktai kiek brangesni. Tačiau gyvenantys Užpoliarėje gauna 30 procentų priedą prie atlyginimo ar pensijos. Sutiktas elektriku dirbantis šiek tiek lietuviško kraujo turintis vietinis jaunuolis, gauna beveik 500 eurų. Atrodo ne taip ir blogai. Bet kuriuo atveju, norint, galima gyventi ir Šiaurėje. Būtent, ne Sibire, o Šiaurėje, ką akcentavo ir meras, ką dar prieš kelionę man tvirtai įdiegė buvęs Igarkos tremtinys Kazimieras Beniulis iš Kauno.

Merui atrodė su mumis buvo visai smagu, tad jis išvyko tik 1 valandą nakties. Su Andrium, Martynu, Ingrida ir Justina dar pasėdėjom kelias valandas prie laužo. Tas laikas, kai atrodo persilauži ir nenori, kad baltos, šviesios Igarkos naktys pasibaigtų. Dirbi, išvargsti, išsenki, patiri traumas, bet kažkas čia artima, kažkas ką darai atrodo prasminga. Svarbiausia tikėti, tuo ką darai. Gal šalia plytinčios kapinės, kuriose savo gyvenimo kelią baigė šimtai tautiečių, sustiprino tą tikėjimą.

2016 07 27 – trečiadienis

Išaušus naujai dienai kibau į darbus su dideliu entuziazmu ir pasišoviau parnešti vandens iš netoli esančių dirbtuvių. Per mišką geras kilometras tad atrodė kas čia tokio, tačiau grįžtant vėl apmaudi nelaimė ir skaudžiai susižeidžiau koją. Teko vėl keliauti į ligoninę, tačiau matyt Apvaizda apsaugojo nuo didesnių problemų, nes darėmė gerą darbą. Kitų minčių čia ir nelieka. Tą dieną pagaliau darbai buvo baigti ir Igarkos lietuvių kapinėse vėl suskambo Tautiškos giesmės žodžiai. Tai kas buvo čia tik atvykęs ir tai, kaip kapinės atrodė dabar skyrėsi kaip diena ir naktis. Štai ką gali energingas pasišventusių bendram tikslui žmonių darbas.  Vis dėlto po visų darbų ir traumų jaučiaus pakankamai išvargęs, be to prieš tai visą savaitę buvo miegota mažai. Gal vienintelį kartą per visą ekspediciją nukiūtinau miegoti pats pirmas – nors dar taip norėjosi pasėdėt su bendražygiais, pasidžiaugt, bet jėgų buvo atiduota tikrai daug, tad vienintelė rami mintis prieš miegą buvo ta, kad pagrindinis darbas kurio čia atvažiavome pagaliau buvo baigtas. Mes tai padarėme. Paminklai statomi, ne dėl mirusiųjų, bet dėl gyvųjų. Akivaizdu, kad šis paminklas lieka ilgam. Tiek liksiantiems ten, tiek mums čia, Lietuvoje.

2016 07 28 – ketvirtadienis

Ryte papusryčiavę, pagaliau susikrovėme daiktus ir iškeliavome. Apleidome kapines, kur sudėjome daug jėgų, energijos ir juoko. Dirbome čia kaip laisvi žmonės, sąmoningai atvykę čia pagerbti savo protėvių, kurie neturėjo tokios prabangos. Tačiau visi suprantame, kad juokėsi ir jie, ir jie bendravo ir jie atrasdavo naujų draugų ir bendraminčių. Tokia žmogaus prigimtis ir manau galime tuo didžiuotis. O tai, kad bent menku indėliu prisidėjome prie jų įprasminimo verčia džiaugtis ir didžiuotis, tiek tėvais, seneliais ir mokytojais, kurie mus tokiais išaugino, tiek savo Tėvyne, nes kartu tai ir galimybė įprasminti jos kartais tokį skaudų likimą.

Tęsėme pažintį su Igarka ir apsilankėme vietinėje įžymybėje – Amžinojo Įšalo muziejuje. Vienas įdomesnių dalykų čia buvo prislietimas prie prieš 50 000 metų čia augusios ievos – šiltųjų kraštų augalo. Tą akimirką pabandai suprasti amžinybę, bet dar labiau supranti, kiek mažai mus skiria nuo tų laikų, kai mūsų seneliai ir proseneliai čia buvo prieš savo valią atvežti. Kita vertus, gal tai daro mūsų darbą dar prasmingesniu. Beliko pasidžiaugti, kad vietinė gidė, lyg sekdama pagal Gulago muziejaus tradicijas nevengė atviro požiūrio į istoriją ir sąžiningai pasakojo apie bolševikų nusikaltimus  ir kaip komunistinis rojus kūrė tokį pragarą kaip Igarkos – Salechardo geležinkelis. Gaila, neteko pamatyti plotų, kur yra lagerių likučiai, bet visada lieka galimybė kažkada čia sugrįžti.

Vakarop įsikūrėme vaikų darželyje, kur mus priėmė viena iš tų vietinių, kuri gali save laikyti lietuvių drauge. Atėjo ir ponia Viktorija, kurios tėvas buvo lietuvis, tragiškai nuskendęs Jenisiejuje. Paradoksalu ar ne , bet ji, vietinė šviesuolė, kuria dainas ir eilėraščius apie Sibiro upių tėvą. Buvo ir jos anūkas, 18-metis vietos sportininkas Danilas, besirengiantis studijoms Krasnojarske ir svajojantis apie darbą naftos verslovėse. Danilas prisidėjo prie mūsų vakarinio pasivaikščiojimo palei Jenisiejų, kuris sukėlė daug malonių akimirkų. Tačiau prieš tai dar laukė įdomus siurprizas – gavome paragauti vietinių žuvų. Jos buvo žalios ir stipriai pasūdytos. Tarp jų buvo ir žuvų karalius eršketas, nors man jo mėsa pasirodė ganėtinai keisto skonio. Gal nemokam valgyt. Na, o po to sūrymui iš burnos išnaikinti – aibė saldžių tortų. Žodžiu pasitiko mus tikrai svetingai. Po jos laukė pagrindinė Igarkos pabuvimo kulminacija – vakarinės maudynės Jenisiejuje. Nors užsimečiau tik maudymosi šortus, o oras atvėso iki 10 laipsnių, gera nuotaika ir draugų būrys neleido sušalti. Dar ilgai Jenisiejaus pakrantėse skambėjo lietuviškos dainos ir smagus juokas, Andriui pavyko prikalbinti vietinius paplukdyti mus šia didinga upe. Visos geros emocijos padarė šį vakarą tiesiog nepamirštamu ir net nesinorėjo eiti gulti. Vėliau Justina minėjo, kad matė mane linksmai šnekant per miegus ne aiškiai kalba. Karolis spėjo , kad senovės aramėjų. Tai tik gerai iliustruoja su kokia gera nuotaika palikome šią lietuviams turbūt natūraliai, dviprasmiškas mintis keliančią pasaulio vietą – padarę didelį darbą ir tapę viena didele ir vieninga komanda.

2016 07 29 – penktadienis

Kai penktadienį anksti ryte iškeliavome į oro uostą vietiniu autobusu, igarkiečiai jau gerai žinojo, kas čia per paukščiai. Kad savo vardą įtvirtintume jų atmintyje dar smarkiau vėl traukėme lietuviškas dainas – tiesiog čia, autobuse. Didžiausiu hitu tapo Stepo Januškos daina ,,sėdim, dainuojam, linguojam smagiai“, bet nenuskriausti liko ir daugelis kitų atlikėjų. Įdomu tai, kad jei dalis vietinių mus pasitiko su tam tikru nepasitikėjimu ir šaltuku, tai išlydėti buvom šypsenomis. Šiaip ar taip, lietuvius čia mėgsta, jie prisimenami su tam tikra nostalgija ir mena miesto klestėjimą. Tai, kad per trumpą laiką tapome miestelėnų kasdienybės dalimi, o kai kurie jų, kaip Sergėjus Ivanovičius, už savo pagalbą ir paramą net gavo Prezidentės perduotą juostą parodo, kad paprastas nuoširdumas bendravimas, tikėjimas tuo ką darai, pagarba protėvių tradicijoms kartais gali padaryti kone stebuklus ir tirpdyti nepasitikėjimą ir šaltuką.

Išvykome iš Igarkos ramia širdimi, o dar ramiau pasidarė pamačius liūtį. Taip, liūtį, kurios nematėme visą tą savaitę, kuomet gyvenome palapinių miestelyje. Tai buvo dar vienas ženklas. Ne kartą kalbėjom su Andrium, kažin kaip darbai būtų ėję, jei visą tą laiką būtų be perstojo pliaupę. Manau, kažkaip būtume radę išeičių, bet mums sekėsi ir orai šypsojosi tikrai puikūs.

Gera nuotaika pasitiko ir Krasnojarske – viename iš pačių didžiausių ir svarbiausių Sibiro miestų.  Didžiausias darbas buvo padarytas, o laukė nauji įspūdžiai čia. Negana to, jau buvome daug susibendravę, tad kelionė jau ėjosi kaip su senų draugų būriu. Krasnojarskas atrodo gana egzotiškas miestas, tačiau švarus ir tvarkingas. Čia mus aplankė ir Sibiro lietuvių bendruomenės vadovas ir kultūros ministras Šarūnas Birutis, atostogas leidęs lankydamas lietuvių kapines. Vakare buvo laisvo laiko, bet jį nusprendžiau praleisti jaukiame hostelyje. Tiesa, sumanymas paskambinti sužadėtinei ir mamai ir trumpai šnektelėti greitai tapo šiokiu tokiu pokalbiu, kuris netikėtai užblokavo sąskaitos limitus, mat skambučio kaina virš 2 eurų už minutę tad tos minutės buvo bene brangiausios gyvenime – jei kalbėsime pinigine išraiška. Tačiau, Misijai einant į pabaigą juk atsiranda tiek dalykų kuriais norisi pasidalinti su artimiausiais. Tad negaila. Vakarą praleidome su Arnoldu, Vaidotu, Luku J. Ir Karolina diskutuodami apie keliones prie didžiulio vietiniame hostelyje esančio žemėlapio. Labai tinkama vieta tokiems apmąstymams. Smagu, surast bendraminčių, su kuriais mezgasi ir apmąstymai ateičiai.

2016 07 30 – šeštadienis

Misijai einant į pabaigą, laikas pradėjo bėgti ypač sparčiai. Gaila, kad nepavyko pamatyti vietinės gamtos grožybės- Krasnojarsko nacionalinio parko, kur didžioji dalis mūsiškių pasidarė visai nemažą žygį. Aišku to daryti neleido kiek maudžianti koja, tačiau pramogų netrūko ir Krasnojarske. Nukeliavę su Arnu į vietinį turgų pirkti kankorėžių, vietinės moteriškės buvom paklausti ar esam vokiečiai. Sužinojusi, kad mes iš Lietuvos, močiutėlė nusiminė ir atsiduso :,,Mes jus taip mylim, o jūs mūsų taip nekenčiat“. Painius istorinius – politinius tarpusavio santykių aspektus nagrinėti savo silpna rusų kalba nesiryžau, o ir nesinorėjo, tad bandžiau atsikirsti paprastu teiginiu – ,,Mylim ir mes, pažiūrėkit kiek daug perkam iš Jūsų“. Tik nepanašu, kad įtikinau. Štai ką gali padaryti žmogui medijos. Užtat kitas prekeivis maloniai mojavo dar iš toli – matyt jam antras argumentas pasirodė pakankamai logiškas.

Nors skrydžiui į Maskvą reikėjo keltis 3:30, bet dar nesinorėjo eiti gulti. Dar norėjosi pabūti čia ir dabar, su naujais draugais dalintis dar šviežiais įspūdžiais ir dar taip pratęsti buvimą kartu. Tad pamiegojome tik dvi valandėles. Bet dėl to nei kiek negaila.

2016 07 31 – sekmadienis

        Grįžtant teko patirti laiko zonos pokyčius. Išvykome prieš 8 ryto, ir 8 ryto jau buvome Maskvoje. Leidimasis Vnukovo oro uoste buvo pakankamai sunkus, tačiau pati kelionė lėktuvu buvo gana rami, padėjo daug apmąstyti. Netrukus vėl buvome ambasadoje Marijaus bičiuliškoje globoje. Laukė kita ekskursijos dalis, kurios metu pamatėme Raudonąją aikštę. Ji pasitinka su didžiuliu paminklu maršalui Žukovui ir taip net gana istorijoje neišprususiam žiūrovui duota suprasti, koks istorinis įvykis yra svarbiausias dabartinės Rusijos piliečių mąstysenoje. Pati aikštė sukrėtė savo dydžiu. Tačiau vis dėlto, žinant, kad ji prieš beveik 80 metų yra sutalpinusi 2 milijonus žmonių eini, galvoji ir sunku suprasti. Kažkiek knietėjo pamatyti ir Vladimiro Iljičiaus mauzoliejų, bet kažkaip nesinorėjo skirti dėmesio žmogui, kuris komunizmo utopiją pavertė dar viena distopija. Panašiai galima sakyti ir apie tiesioginius lietuvių tautos kančių kaltininkus Staliną ir Suslovą, kurie šalia kitų, sulaukia pakankamai didelio turistų dėmesio. Savo grožiu aišku užburia vienas iš Maskvos simbolių – Vasilijaus soboras, kurio pasak legendos, nedrįso liesti net pats Stalinas, kai jo parankiniai užsimojo sulyginti šį su žeme.

Iš Raudonosios aikštės patraukėme į kitą labai svarbią ir simbolinę vietą – pamatėme Lubiankos kalėjimą ir išgirdome turiningą rusų ,,Memorialo“ organizacijos savanorės pasakojimą apie šį pastatą. Papildomų minčių kėlė tai, kad jame paskutinių savo gyvenimo dienų laukė ir daug Lietuvos valstybei nusipelniusių žmonių, antai paskutinis vidaus reikalų ministras generolas Kazys Skučas, paskutinis valstybės saugumo departamento direktorius Augustinas Povilaitis, taip pat vienas Lietuvos žvalgybos vadovų pulkininkas Konstantinas Dulksnys ir daugelis kitų, kurie vėliau buvo sušaudyti. Apmąstydami tai, kas buvo patirta šiose vietose, manau pagerbėme ir jų atminimą.

        Padėkoję ambasados darbuotojams už šiltą ir turiningą sutikimą, pajudėjome namo. Kelionėje dar laukė Andriaus organizuotas protų mūšis ir įspūdžių aptarimas. Nors visi buvom pavargę, skirstytis nesinorėjo. Kartu širdis džiaugėsi – grįžtame į Lietuvą.

2016 08 01 – pirmadienis

Nors užmigau kai traukinyje jau buvo tylu, pabudau vienas pirmųjų ir ėmiaus skaityti ambasadoriaus padovanotą knygą. Traukinys tyliai šuoliavo Baltarusijos laukais ir artėjo prie Lietuvos. Pamatę mūsų marškinėlius pasieniečiai nepuolė kratyti krepšių, o pirmiausia paklausė kaip sekėsi, ką matėt. Supratome, kad buvome laukiami. Ir išties džiugu buvo matyti gausų būrį pasitinkančių mus Vilniaus geležinkelio stotyje. Smagu buvo matyti Igarkos tremtinių veidus, kurie vos pasitikę užtraukė dainą, o simboliška, kad prieš kelionę kalbintas Igarkos tremtinys Kazimieras Beniulis buvo pirmasis paklausęs ,,Simai, kaip sekės“. Netrukus laukė prezidentinės vaišės ir šiltai, bei neformaliai nusiteikusi Prezidentė. Pakalbėjome valandą, gerai pasistiprinome ir atrodė, kad vis dar sėdime prie laužo Igarkoje – tas pats juokas, tos pačios šypsenos, tie patys linksmi, bet kartu ir, bet kokį darbą nugalėti pasiryžę veidai. Tas Igarkos laužas aplink kurį susėdę, kažkur šalia lietuviškų kapinių įsirėžė giliai į širdį ir manau niekada jo nepamiršiu. Ten įdėjome daug širdies ir pasistengėme, kad bet kuris svečias pasirodęs kapinėse suprastų, kad tai ne miškas, kad čia ilsisi lietuviai ir jų atminimas bus gerbiamas per amžius. Todėl apmąstydamas šią unikalią ir nuostabią gyvenimo patirtį galiu tvirtai pasakyti, kad Misija nesibaigė, dabar tik atėjo laikas, toliau nešti šią žinią kitiems. Nešti, tarsi olimpinį deglą, kad mūsų juoko ir sudėto darbo pripildytas lauželis Igarkos miške uždegtų širdis Tėvynės meile ir kitiems.

„Misija Sibiras 2016” dienoraštis. Ugnė Karaliūnaitė

 

Liepos 17 d., sekmadienis

 

Vakare išvykstame traukiniu Vilnius-Maskva į dvi savaites užtruksiančią nežinią. Su komanda susitinkame 15 val. biure “Jauniems”. Visą savaitę galvojau, kad šiandien bus itin jausminga diena, tačiau tikriausiai nežinomybė, kas mūsų laukia, užblokavo visus jausmus. Dalijamės bendrus daiktus, kuprinė vis sunkėja, bet žinau, kad ne fizinio nuovargio ir iššūkių bijau.

 

Dvi savaitės su 15 naujų mano gyvenime žmonių… Draugus renkamės, žmones, su kuriais bendraujame, renkamės. Šį kartą pasirinkimo nėra, tačiau pasitikiu komandą atrinkusiais projekto organizatoriais, kurie patys suinteresuoti, kad mes būtume kuo stipresnė komanda ir ekspedicija pasiektų kuo geresnių rezultatų.

 

Prisikrovę kuprines tiek, kad dar truputis ir jos plyštų per siūles, pajudame Vilniaus geležinkelio stoties link. Nors kuprinė spaudžia žemyn, jaučiuosi itin aukšta: važiuojame ne šiaip pailsėti, kas dažniausiai mano gyvenime iki šiol vyko, važiuojame kilniu tikslu – į Igarką tvarkyti didžiausių lietuvių kapinių Sibire.

 

Prisipažinsiu, kai pirmą kartą išgirdau, kad vyksime į Igarką, šis miesto pavadinimas mažai ką man sakė, dar mažiau kėlė emocijų. Tačiau dar prieš išvykstant į misiją pradėjau domėtis šiuo kraštu, skaityti tremtinių atsiminimus. Jie man taip giliai įsirėžė atmintyje, kad žygiuodama geležinkelio stoties link įsivaizdavau, kaip turėtų atrodyti Igarka. Kai kuriuose tremtinių atsiminimuose ji buvo taip ryškiai ir aiškiai nupiešta žodžiais.

 

Pasiekiame geležinkelio stotį ir prapliumpa lietus. Iki šiol lietus, šaltis man kėlė diskomfortą, tačiau susirinkusiems svečiams sakant atsisveikinimo su ekspedicija žodžius jaučiu, kad šįkart man jo kaip nebūta. Suprantu, kad ten, Sibire, laukia ne tokie išbandymai. O ir lietaus tikriausiai ten ne kartą būsime išmaudyti. Prisimenu, kad nusprendžiau nesivežti bachilų, kad tik kuprinė lengvesnė būtų. Pagalvoju, kad reikia pratintis prie šio jausmo.

 

Matau susirūpinusius tėvus. Sunku ir man. Ne dėl to, kad aš išvykstu, ne dėl to, kad laukia sunkumai, bet dėl to, kad tėvai nerimauja. Ir žinau, kad nerimaus visas dvi savaites.

 

Įlipame į traukinį ir atsimojuojame su už lango vis dar stovinčiais artimaisiais, draugais. Viskas. Traukinys išjudėjo. Atgal kelio nebus. Teks ištverti viską, kas laukia ir sugrįžti pas tėvus, draugus, tremtinius, projekto organizatorius. Tikiuosi, kad nenuvilsime, grįšime su puikiais rezultatais ir sveiki.

 

Traukinys – tikriausiai mano mažiausiai naudojama transporto priemonė, todėl man važiuoti plackarte – egzotika. Prieš užmiegant apsilankome vagone-restorane. Tai pirmas iš pirmųjų kartų šioje kelionėje.

 

Miegui įsitaisau antrame aukšte ant gultų. Prisivirtinu su duotais diržais ir bandau užmigti. Nuolatinis traukinio dunksėjimas iš pradžių neleido užmigti, o gal tai ne dunksėjimas, o vėl ta pati nežinomybė, kuri manęs nepaleidžia. Po kurio laiko suprantu, kad tas garsas vis slopsta ir tampa melodija, kuri nugramzdina mane į miegą.

 

Liepos 18 d., pirmadienis

 

Atsikeliame anksti. Apie 9 val. traukinys pasiekia Maskvos stotį, todėl turime jau būti susiruošę. Vėl mano pirmas kartas – šįkart Maskvoje. Apskritai Rusija man iki šiol – mistinis kraštas. Kažkada vaikystėje tik teko pabūti Sankt Peterburge, bet atsiminimai iš tų laikų tokie tolimi. Daugiau mano pažintis su Rusija platoniška: iš žiniasklaidos, draugų pasakojimų. Šiek tiek viduje nerimauju. Man Rusija visada buvo nenuspėjamas kraštas. Ir vėl ta nežinomybė.

 

Išlipus traukinių stotyje vėl mus pasitinka smarkus lietus. Negi jis lydės mus visas dvi savaites? Kartu pasitiko ir Lietuvos ambasadorius Rusijoje su palyda. Iškart pasidarė ramiau.

 

Važiuojame į ambasadą. Pro akis lekia įspūdingo dydžio pastatai. Važiuojame daugybę juostų turinčiais keliais ir galvoju, kad per šį laiką Maskvoje tikrai nesuprasiu šito miesto dydžio.

 

Ambasadorius Remigijus Motuzas aprodo ambasadą. Išgeriame kavos ir arbatos ambasados pastate esančioje, kažkada buvusiame garsiu Maskvos restorane „Rūta“.

 

Išvykstame į Butovo poligoną, kuriame Didžiojo teroro metais buvo nužudyta dešimtys tūkstančių režimui pavojingų žmonių. Daugiausia – rusai, bet būta ir lietuvių.

 

Po trumpos pažinties su Butovo poligonu kimbame į darbus. Turime atvežtų gėlių ir bandysime sutvarkyti gėlyną. Šiek tiek nerimauju. Gėlių sodinimas ir gėlynų tvarkymas – ne pirmas kartas man, tačiau kai darai sau – tenkiniesi tokiu rezultatu, kokį pats pasidarai. Čia pasodintas gėles paliksime kitiems ir norėtųsi, kad viskas būtų kuo tobuliau. Visi plušame keletą valandų: visi natūraliai pasidalijo savo funkcijomis ir per turimą laiką padarėme tai, ko iš mūsų buvo tikėtasi.

 

Kaip atpildą buvome pakviesti arbatos – tradiciniu stačiatikių būdu. Įėjus į pastatą, kur šiuo metu įsikūrusi religinė bendruomenė, o kažkada buvo mokomi KGB agentai, nusiauname batus ir keliaujame į kambarį su ilgais stalais. Visi susėdame. Šalia prisėda pokalbiui ir arbatai tik vyrai. Moterys, savo plaukus paslėpusios po skarelėmis, tik nešioja lėkštutes su vietiniais saldumynais ir rūpinasi, kad nieko netrūktų.

 

Po darbų jau purvini grįžtame į Ambasadą. Kol kas purvas negąsdina: nakvosime ambasados patalpose, kur turėsime galimybę nusiprausti.

 

Išeiname į miestą išsikeisti pinigų. Pasirodo, tai ne tokia lengva užduotis. Vienoje vietoje atsisako keisti, nes gal per daug žmonių, neturi rublių. Bandome įsiprašyti į kitą keityklą. Darbuotoja sutinka iškeisti mums visiems eurų į rublius, tačiau ji neatrodo labai patenkinta, kad tiek darbo gavo.

 

Bevaikščiojant po Maskvą mus vėl užklumpa audra. Paspartinę žingsnį skubame laikinų namų link, dar reikia užsukti į parduotuvę maisto vakarienei ir pusryčiams. Virtuvės komanda, Krista, Arnas ir aš, pradedame savo dviejų savaičių iššūkį – sugalvoti ir pasirūpinti 16 žmonių kompanijos maitinimu. Vakarienei – sumuštiniai su lietuviška duona, kurios gavome kaip lietuvišką lauknešėlį Vilniaus traukinių stotyje, pusryčiams – omletas keptas orkaitėje. Tikriausiai tai paskutinis kartas, kai galėsime pasinaudoti virykle.

 

Liepos 19 d., antradienis

 

Anksti ryte keliamės su Krista ir Arnu gaminti pusryčių. Pavalgę iš ambasados išvykstame į naujas patalpas persikėlusį GULAG’o muziejų. Vakar apsilankymas Butovo poligone man ilgai įsimins, kaip žiauraus politinio nesusipratimo pavyzdys. Šis muziejus bus dar vienas įrašas mano „istorija, kuri neturi niekada pasikartoti“ atminties stalčiuje. Nemaloni prietema, daiktai iš lagerių ir kalėjimų durys, gidų smulkūs pasakojimai apie lagerių sistemą nukelia į praeitį, kurios geriau nebūtų buvę.

 

Po pietų vykstame į oro uostą. Patiriame ką reiškia tikri Maskvos kamščiai. Mikroautobuse jaučiu nerimą, ar tikrai spėsime.

 

Iš Maskvos išskrendame apie 16 val. Visa komanda išmėtyta po visą lėktuvą. Sėdžiu šalia Vaidoto. Nors jaučiu miego trūkumą ir šiokį tokį nuovargį, visą skrydį su juo prašnekame. Suprantu, kad dar nieko iš komandos gerai nepažįstu, mažai ką apie kurį žinau, bet jau vien iš pokalbio su Vaidotu suprantu, kad komandoje tiek daug įdomių žmonių. Įdomu, tik ar turėsiu laiko visus pažinti. Juk skrydžių liko nebedaug, o darbų laukia tiek daug.

 

Pasiekę Krasnojarską turime kelias valandas iki skrydžio į Igarką. Nueiname iki vietinės parduotuvės, nusiperkame vandens ir grįžtame į oro uostą. Dievinu oro uostus, bet šįkart jaučiuosi kitaip. Man čia svetima, nesava, nematau Vakaruose aplankytų oro uostų žavesio. Vėl aplanko nežinomybės jausmas.

 

Šįkart visą trijų valandų skrydį pramiegu.

 

Per šiuos du skrydžius pro lėktuvo langą mačiau šviesą. Vienu metu lyg ir buvo pradėjusi saulė leistis, bet taip ir nenusileido. Atskridę į Igarkos oro uostą mes buvome praradę naktį. Taip ir nesulaukėme tamsos. Kaip suprantu, jos nebus ir iki tol, kol paliksime Igarką. Laukia daugiau nei savaitė.

 

Liepos 20 d., trečiadienis

 

Igarkos oro uostas – saloje. Savo dydžiu priminė Kauno oro uostą dar prieš rekonstrukciją, o gal Palangos. Mažas, bet nėra ko čia stebėtis. Lietuvos oro uostai taip pat atrodo miniatiūriniai, kai atskrendi iš didesnių miestų.

 

Išsipakavę iš plastikinės plėvelės kuprines, dedamės jas ant pečių ir keliaujame į lauką. Turėtų atvažiuoti autobusas. Turime iš salos persikelti į žemyninę dalį. Arnoldas nusprendžia nelaukti autobuso ir apie vieną kilometrą iki perkėlos keliaujame pėsčiomis.

 

Kelias grįstas betoninėmis kvadrato formos plokštėmis. Tikriausiai dar tokio kelio, ar tako, nebuvau mačiusi. Pradeda pulti pirmieji vabzdžiai – akliai. Tačiau jų nedaug, kadangi judame į priekį man pavyksta išvengti jų įkandimo.

 

Igarka mus pasitinka žaliuojanti, o kartu iškart užfiksuoju, kad žydi tik dviejų spalvų gėlės. Ryškiai rožinės ir geltonos. Kaip paaiškina Karolina, tai siauralapiai gauromečiai ir dar vienas augalas, kurio pavadinimą jau spėjau pamiršti.

 

Nuėjus iki perkėlos jau laukia keltas. Sulipame ir plaukiame iki kito kranto. Žinau, kad viso Jenisiejaus pločio dar nematėme, nes ši dalis, kuriame plaukiama, tik vietinių vadinamas „pratokas“. Kadangi kelte stovime vietoje, pradeda aktyviau gelti akliai, bet prigąsdinta, kaip bus baisu, kai pradės pulti uodai, tik šiek tiek suskausta kai vienas ar kitas įkanda.

 

Persikėlus per „pratoką“ mus sutinka savivaldybės darbuotoja. Ji įsodina į senovinį mikroautobusą, kokių Lietuvoje jau nelabai pamatysi, ir važiuojame svečių namų link.

 

Pro autobusiuko langą atsiveria liūdni vaizdai: ir vienoje, ir kitoje kelio pusėje daugybė lentų medžio krūvų. Čia kažkada būta senosios Igarkos. Kraupu, nes viskas palikta, nesutvarkyta, o namų griuvėsiai keičia vieni kitus. Pravažiuojame ir buvusio Igarkos „variklio“ medienos perdirbimo kombinato griuvėsius. Kažkada čia dirbo tūkstančiai žmonių. Dabar – tik griūvančios, neprižiūrėtos sienos. Apie šį kombinatą teko skaityti ne viename tremtinio atsiminime. Suprantu, kad važiuoju čia ir dabar, bet mintyse – istorijos: apie tremtinius, kurie žuvo medžio rąstams užkritus ant jų, šaltį, kurį teko kęsti žiemomis kombinato darbuotojams.

 

Pravažiavę nesibaigiančias lentų ir degėsių krūvas tolumoje pamatome sovietinius laikus menančius daugiabučius. Suprantu, kad jau artėjame ten – į miestą, iš kurio lieka vis mažiau ir mažiau. Kažkada daugiau nei 20 tūkst. gyventojų turėjęs, jūrinius laivus priimdavęs miestas dabar sumažėjo keturis kartus.

 

Važiuojame svečių namų link ir pravažiuojame keletą didelių daugiabučių. Pasijaučiu lyg grįžus kelis dešimtmečius atgal: keliai netvarkyti, daugiabučiams taip pat daug dėmesio neskiriama. Sunkiai suprantu, ar kai kurie jų visiškai apleisti, ar dar juose gyvena žmonės.

 

Svečių namuose, kuriuose praleisime vieną naktį taip pat pasijaučiu keistai. Iš kitos pusės džiaugiuosi, kad esu išmokusi mėgautis tuo, ką gyvenimas duoda: ir nesvarbu, ar tai vien teigiami potyriai. Juk koks būtų įdomumas apsistoti vakarietiškas žvaigždutes turinčiame viešbutyje. Iš kitos pusės Igarkoje tokios galimybės ir nebūtų. „Užpoliarė“ – vieninteliai svečių namai Igarkoje.

 

Kambaryje apsistojame su Krista ir Monika. Turime galimybę palįsti po dušu – šitas dušas kol kas vienas nemaloniausių patyrimų. Vasaromis Igarkoje nėra karšto vandens, todėl po lediniu ir dar nuo rūdžių purvinu vandeniu maudytis nėra labai malonu, tačiau pasirinkimas lengvas – šaltas dušas arba jokio.

 

Trumpam ištiesusios kojas vėl keliamės ir einame su visa komanda į miestą. Užsukame į parduotuvę. Beje pasirodo, kad pakankamai mažoje Igarkoje jų yra daug.

 

Dar prieš ekspediciją buvau nusiteikusi, kad maitinsimės vien grikiais ir makaronais, tačiau maisto pasirinkimas parduotuvėje nustebino. Galima rasti visko, gal tik problema su kiekiais, arba vaisiais ir daržovėmis, kurie neatrodo nei labai švieži, nei viliojantys.

 

Vaikščiojant po istorijoje sustingusią Igarkos naująją dalį (senoji dalis ta, kurią pravažiavome vykdami nuo perkėlos) staiga išgirstu lietuviškus žodžius, bet suprantu, kad tai ne vienas iš mūsų šešiolikos.

 

Atsigręžusi pamatau šviesiaplaukę moteriškę. Pasirodo, tai lietuvė Olga, kuri į Igarką sugrįžo po 20 metų. Vilniuje gyvenanti moteris akyse nesulaiko ašarų: ji grįžo aplankyti močiutės ir mamos kapų. Pasidalijusi savo istorija ir apsidžiaugusi lietuvių kompanija Olga pažada, kad dar susitiksime ir pažada pagalbą, kokią tik galėtų mums suteikti.

 

Kadangi dar miegoti anksti toliau tyrinėjame Igarką. Nueiname iki lėktuvo monumento. Ir vėl mus lydi tos rožinės ir geltonos spalvos. Suprantu, kad šių dviejų spalvų kombinacija man visada primins Igarką.

 

Liepos 21 d., ketvirtadienis

Su Krista ir Monika atsikeliame 6 val. ryte. Kadangi suprantame, kad tuoj prasidės darbai lietuvių kapinėse ir neaišku, ar vėl turėsime tokią galimybę, žūtbūt nusprendžiame išsimaudyti Jenisiejuje.

 

Iškeliaujame Jenisiejaus link. Jis visai šalia mūsų svečių namų. Įlendame į Rusijos upių tėvu vadinamą telkinį. Šalta, bet kai prisimenu Baltijos jūros vandens šaltį vasaromis, nusiraminu. Jenisiejus tikrai šiltesnis. Toli bristi nereikia, vos pora žingsniu ir jau iki kaklo. Į savo atmintį tai taip pat įsirašau kaip pirmąsias maudynes Jenisiejuje. Juk nežinau, gal jos ir paskutinės.

 

Sugrįžusios susidedame daiktus, papusryčiaujame ir iškeliaujame kapinių link.

 

Lietuvių kapinės maždaug už 5 km nuo iki šiol gyvos Igarkos dalies. Einame keliu, praeiname teritoriją, primenančią sąvartyną, pasukame į miško keliuką. Šiek tiek paėjus sunkvežimių pravažinėtu keliu Arnoldas mus sustabdo. Sustojus pajaučiame, kad aplink pradeda zyzti uodai. Išsitraukiame skrybėles su tinkleliais, pradedame traukti ir purškiamus skysčius nuo uodų. Tačiau bent manęs jie per daug kol kas neerzina.

 

Įsukame į mišką, žygiuojame tarp krūmelių, asiūklių ir baltų rankos ar kojos storio berželių. Išsiskirstome, nes turime surasti kapines. Jos turi būti kažkur čia. Negaliu suprasti, kaip gali nebūti jokio kapinių ženklo, juk dar 2000 m. čia buvo pastatytas akmeninis paminklas visiems, čia atgulusiems.

 

Staiga kažkas iš komandos sušunka, kad rado tvorelę, iš kitos pusės pasigirsta dar vienas šūksnis apie aptiktą kapą. Pati suprantu, kad už kelių žingsnių prieš akis palinkęs ir apipuvęs kryžius ir pakrypusi tvorelė. Matau, kad kai kuriuos komandos narius apėmė labai stiprios emocijos – matau ir ašarų akyse. Susinepatoginu, nes nejaučiu nieko. Negaliu suprasti, suvokti, kad čia kapinės. Juk čia miškas, kryžiai sunykę, prie žemės palinkusios tvorelės neprimena kapų. Nesuprantu, nei kokio dydžio kapinės, nei kur jų pradžia ar pabaiga.

 

Nusiraminę, kad radome kapines, einame ieškoti stovyklai vietos. Arnoldas labai greitai nusižiūri vietą, kur tarp baltų beržų saugiu atstumu bus galima įdegti laužą ir aplink statyti palapines. Įsikuriame ne per toliausiai nuo kapinių, ant kalniuko, kad nereikėtų kas rytą eikvoti jėgų žygiui iki kapinių.

 

Dar negaliu vidumi suprasti, kad čia – mano namai savaitei.

 

Su Arnoldu, Martynu, Karoliu, Andriumi ir Justina išeiname atgal į miestą susitikti su Olga – interviu Justinos reportažui ir Martyno dokumentiniam filmui.

 

Pakeliui suprantame, kad vėluojame. Pamatome vietos autobusą, įšokame. Pasirodo, tai ne miesto autobusas, o kažkokios įmonės – darbinis, bet esame labai dėkingi, kad mesteli mus iki Igarkos.

 

Pabendraujame su Olga ir ji mus nuveda susipažinti su dar viena lietuve – Birute. Birutės istorijai visai kitokia nei 5 tūkst. tremtinių, kurie 1948 m. buvo atgabenti į Igarką, ar tremtinių palikuonių. Birutė pati atsikraustė į Igarką praėjusio amžiaus 8 dešimtmetyje. Ji – meilės emigrantė. Alytuje sutikusį kariuomenėje tarnaujantį vyrą moteris nutekėjo į Igarką. Dabar Birutė gyvena Krasnojarske, tačiau sugrįžusi į Igarką, nes turi prižiūrėti savo buitinių prekių ir drabužių parduotuvę.

 

Po emocingo pokalbio su lietuvėmis užsukame į parduotuvę maisto. Išėjus iš parduotuvės mus užkalbina du vyrai. Pagal amžių matyti – tėtis su sūnumi. Jie domisi, kas esame, ko čia atvažiavome. Išgirdę, kad esame iš Lietuvos, vyresnysis prisistato esantis Brencius, kurio tėtis buvo lietuvis. Nei pats vyras, nei jo sūnus nebešneka lietuviškai, tačiau jaunesnysis domisi, kokia būtų jo dukters pavardė. Nauji pažįstami taip pat prisipažįsta, kad savo pavardės yra ieškoję internete, tačiau nesėkmingai. Sūnus dar pasiskundžia, kad dėl itin lėto interneto igarkiečiams sunku bendrauti su išoriniu pasauliu.

 

Atgal vėl dalį kelio pavažiuojame autobusu. Šįkart – viešuoju. Bilieto kaina – 17 rublių (0,24 euro).

 

Prieš įsukant į mišką, kuriame slepiasi kapinės, Arnoldas užsuka į artimiausiai nuo miško esantį namą paklausti, ar būtų galima šioje vietoje apsirūpinti vandeniu. Čia jis susipažįsta su Svetlana, kuri džiaugsmingai pakviečia komandą sugrįžti apsiprausti, jei tik reikia.

 

Grįžtame į stovyklą. Komanda visą dieną jau dirbo kapinėse. Man dėl virtuvės pareigų ir kelionės į miestą pirkti maisto ir susitikti su lietuvėmis dar neteko nieko padaryti kapinėse.

 

Dirbusieji išeina pas Svetlaną apsiprausti.

 

Vakare turime dienos aptarimą. Tikiu, kad komandoje labai svarbu atvirumas, tiesios sakymas, todėl paatvirauju sakydama, kad jaučiuosi beprasmiškoje situacijoje: tai, ką mes radome, – ne kapinės, tai visiškas miškas. Kiek mes galime per savaitę padaryti? Ten juk nieko nelikę. O ir kryžių pradėti statyti negalime, nes mediena neatkeliavusi.

 

Po vakarienės jaučiu, kad lyg ir trūksta poilsio, bet taip norisi dar pabūti su visais. Juk per darbus, planus mes neturime pabendrauti vieni su kitais, pažinti vieną kitą. Be to ir organizmas šaukia – kur tu eisi miegoti, juk dar šviesu. Suprantu, kad reikia prisiversti eiti miegoti, nes tamsu ir nebus. Ir taip iki tol, kol paliksime Igarką. Į palapinę miegoti nueinu apie 2 val.

 

Liepos 22 d., penktadienis

 

Keliuosi 5 val. ryte. Turime budėti su Airida. Nors meškų rizika nedidelė, bet pagalvoję ir apie žmogiškąjį faktorių nusprendžiame budėti prie laužo naktimis.

 

Papusryčiavus išskubame dirbti į kapines. Eidama kapinių link suprantu, kad neužsidėjau žygių batų, o skubu su sportiniais batais. Pagalvoju, kad būsime vietoje, nereiks daug žygiuoti, tai nusprendžiu negrįžti atgal.

 

Tęsiame darbus, o aš tik pradedu. Vaikinai kimba į kirvius ir pjūklus ir šalina karklus, mažesnius berželius, o mes, merginos, tempiame į vietą, kur turėtų būti nebe kapinių teritorija. Nors matau ant žemės kryžius, nukritusias tvoreles vis dar nesuprantu, kad čia kapinės. Bet per daug nesigilindama imu kiek galiu nugenėtų šakų, krūmokšnių ir tempiu, nešu į bendrą krūvą.

 

Po poros valandų darbo einu paimti dar vieną glėbį šakų. Žengiu žingsnį ir staiga pajaučiu staigų dūrį pėdoje. Suprantu, kad užmyniau ant tvorelės lentos vinies. Pakeliu koją ir pajaučiu, kaip išslysta vinis. Išsigąstu, kad mano darbas baigtas, bet suvokimas, kad tik prasidūriau, bet ne persidūriau nuramina. Iškart pripuola Airida, liepia nusiimti batą ir kojinę. Matau, kaip iš pėdos bėga kraujas. Greitai esu paguldoma ant žemės ir Airida ilgai valo žaizdą. Ramiau pasidaro, kai ji pasako, kad žaizda nėra labai gili. Ją dezinfekuoja, užbintuoja pėdą. Suprantu, kad netapau neįgali, bet tampyti šakų nebegaliu. Nors priminus koją skausmas nėra didelis, šlubuoti tenka.

 

Kaip tik atėjo laikas ir gaminti pietus, todėl grįžtu į stovyklą. Nerimauju: noriu padėti dirbti kapinėse. Darbas sunkus ir matau, kaip visi investavę visas savo jėgas dirba. Nenoriu likti stovykloje ir rūpintis tik maistu. Suprantu, kad reikia imti į ranką kirvį ir kadangi kapojant krūmus judėti teks mažiau, po pietų imuosi šios funkcijos. Tai dar vienas mano pirmas kartas. Nors kirvį rankose esu laikiusi, tačiau jokio prasmingo rezultato nebuvo. Bandžiau mokytis kapoti malkas, bet nesėkmingai, todėl šiek tiek bijojau, kaip man seksis.

 

Sugrįžus po pietų į kapines stoju dirbti su kirviu. Vaikinai parodo, kaip taisyklingai kirsti ir pradedu. Nežinau iš kur tiek jėgų, bet kapoju kiek tik galiu. Tikriausiai po nelaimingo nutikimo su vinimi adrenalinas padarė savo darbą.

 

Karšta. Ne tik nuo darbo, bet ir šiaip oras Igarkoje mus pasitiko apie 28 laipsnių siekiančiu karščiu. Didžiulis karščio pliusas – nėra uodų. Galime dirbti trumpomis rankovėmis. Minusas – karštis labiau išvargina. Bet visą dieną tikrai atidirbame maksimaliomis jėgomis ir iš visos širdies.

 

Valant kapinių teritoriją vis aptinkame naujų kryžių. Pakeliame, apžiūrime. Ant daugumos dar yra lentelės, bet įskaityti, kas jose parašyta, nebeįmanoma. Geriausiai išlikusios lentelės, padarytos 1989 m., kai dalis palaikų iš šių kapinių buvo pervežti į Lietuvą.

 

Po sunkaus darbo grįžtame į stovyklą. Ruošiamės vakarienei. Visi suvargę, purvini. Per raciją Arnoldas pasako, kad norintys į dušą turi 2 min. susiruošti ir ateiti iki kelio už miško. Išskubame. Šlubuodama bandau neatsilikti nuo visų. Prieiname mūsų vadinamą „sąvartyną“, kuris iš tiesų yra vietos transporto ir kitų komunalinių paslaugų teikimo bendrovės teritorija. Čia savininkas leido mums nusiprausti. Vaikinams atitenka – šlanga, merginoms – didžiuliame angare darbuotojams įrengtas dušas. Labiausiai pradžiugina duše esantis karštas vanduo. Po dušo į stovyklą žygiuoju visiškai atsigavusi. Jei po dienos darbo jaučiausi praradusi visas jėgas, galimybė nusiprausti ir atsigaivinti man iš kažkur padovanojo naujų jėgų.

 

Grįžę į stovyklą vėl aptariame dieną. Lieku iki 1 val. budėti su Justina. Vėl džiaugiuosi galimybe pabūti ramiai, pažinti.

 

Pirmąją naktį palapinėje man buvo per karšta, trūko oro, todėl nusprendėme išsitiesti tentą lauke ir miegoti po atviru dangumi. Žinoma, neužtenka miegmaišio, tenka ant galvos dėtis skrybėlę su tinkleliu, nes vakare atvėsus orui išlenda uodai. Įsitaisau miegmaišyje, užsikamšau, kad neatsibusčiau sugelta ir bandau užmigti. Gal dėl didelio krūvio, gal dėl įspūdžių, o gal dar dėl nežinomybės, koks bus mūsų darbo rezultatas, sunku užmigti. Nors kūną apleidusios jėgos, galva miegoti nenori. Girdžiu nesibaigiantį uodų zyzimą. Tą garsą ilgai prisiminsiu. Ne vieno – o daugybės, šimtų uodų zyzimas. Nurimus mintims, zyzimas, kaip ir traukinio dunksėjimas, taip pat tampa akustiniu fonu, kuris nugramzdina į poilsį.

 

Liepos 23 d., šeštadienis

 

Rytas. Šiek tiek vėsesnis nei turėjome prieš tai. Pusryčiai. Vėl kelias į kapines. Šiandien jau judu kapinių link sunkiau. Nuo darbo kirviu skauda pečius ir rankas. Net kirvį neštis sunku. Baisu, kaip reikės visą dieną išdirbti. Suprantu, kad vakar neapgalvotai išnaudojau visas savo jėgas, o turėjau jas padalinti visai savaitei.

 

Kapinėse pradedame vėl dirbti. Jaučiu, kad vienas mano smūgis palieka gal dešimtadalį žymės nei vienas vakar, bet vis vien nenustoju dirbti. Žinau, kad dabar čia esu ne aš – esame mes. Pavargusi ne tik aš, pavargę visi, bet turime laikytis, o darbo dar daug.

 

Dar visiškai nesiorientuoju pradedančiose ryškėti kapinėse, todėl dirbu šalia kitų. Vis dar nesuprantu, nei kur kapinės prasideda, nei kur jos baigiasi. Matau, kad dirbti sunkiau visiems. Pradedame dainuoti dainas. Pradedu suvokti, iš kur tos visos liaudies dainos. Kai nėra jėgų, kai sunku dirbti, o darbo galo dar nematyti, galvoje pradeda suktis nekokios mintys: ar sugebėsiu ištverti, ar liks jėgų, ar spėsime. Tačiau galvoje pradėjus suktis lietuviškai melodijai ir pritariant jai balsu, galvoje nebelieka vietos neigiamoms mintims – jokioms mintims.

 

Einant pietų iš kapinių pagaliau viduje atsirado viltis ir tikėjimas, kad mes darbą padarysime. Kad ir kokie būtume pavargę, darbai vyksta, miškas virsta kapinėmis. Atsiveria vis daugiau kapų, takas. Pradedu suprasti, kur esu.

 

Po pietų lieku stovykloje gaminti vakarienės. Greitai apsisukame, stovykla sutvarkyta. Papuošiu stovyklą aplink žydinčių siauralapių gauromečių žiedais.

 

Šiandien šeštadienis ir jau iš anksto žinojome, kad vakare eisime į pirtį. Nors po darbų pavargusios visos susiruošiame ir pakilios nuotaikos, žinodamos, kad laukia šilta pirtis išeiname jos link. Kelyje taip pat nesibaigia dainos. Mane stebina, kiek lietuviškų melodijų ir žodžių žino Karolina, Krista, Monika. Dainos man ir girdėtos, bet vietoj žodžių kartais tenka pamykčioti ar kažką paimprovizuoti.

 

Pirčiai turime pusantros valandos. Prausyklos-pirties vaizdas dar ilgai man liks galvoje. Atrodo, kad ji netvarkyta kokius trisdešimt metų, išskyrus persirengimo zoną, kurioje spintelės ir suoliukai šviežiai nudažyti žydra spalva. Pirtyje su mumis bando kalbėtis vietinės moterys: vienos pyksta, kad blogai uždarėme duris, tačiau viena senutė buvo itin maloni. Matydama, kad ne per geriausiai kalbame rusiškai šypsodavosi ir vis bandė kažką pasakyti. Man į ranką įgrūdo plaušinę, kad ja išsitrinčiau, o vėliau ir ūkinio muilo atnešė, matydama, kad vonelėje drabužius plaunu kažkokiu besibaigiančiu muilo gabalėliu.

 

Po pirties Arnoldas su keliomis merginomis išeina į parduotuvę maisto. Aš, Justina, Ingrida ir Karolis su vietiniais gyventojais Sergejumi ir jo žmona Larisa važiuojame prie Jenisiejaus interviu. Sergejus išvyksta parduotuvėje apsipirkusiųjų pavežėti iki miško, kuriame įsikūrusi mūsų stovykla.

 

Grįžęs Sergėjus pažada ir mus nuvežti arčiau stovyklos, bet prieš tai sustojame prie vieno daugiabučių. Mumis besirūpinanti pora sako, kad čia gyvena lietuvis. Karolis su Sergejumi užeina į namą paieškoti vyro, tačiau jų paieškos nesėkmingos.

 

Grįžtame prie miško. Karolis su Ingrida su mašina ir naujais draugais išvažiuoja šaltinio vandens. Šaltinio vanduo mums didžiulė dovana. Šaltinis labai toli, todėl geriame iš „sąvartyno“ šlangos vandenį. Jis – rudas ir nelabai kokio skonio, bet nelabai daug turime pasirinkimo. Sugalvojome būdą, kaip pasidaryti vandenį skanesnį: išverdame jame arbatos ir leidžiame atvėsti. Tuomet supilstome į turimus plastikinius butelius ir įsivaizduojame, kad geriame „Ice Tea“.

 

Išvykus ekipažui prie šaltinio su Justina liekame prie keliuko. Dar nelabai orientuojamės miške, kuris jau kelias dienas tapęs mūsų globėju, bet pasileidžiame išvažinėtu takeliu. Užsikalbėjusios ir beeidamos tiesiai su Justina suprantame, kad kažkaip per toli nuėjome. Pasimetame, suprantame, kad pasiklydome. Vienintelis džiaugsmas, kad bent žinome, kaip grįžti į tą pačią vietą, kur palikome Karolį su Ingrida. Eidamos atgal išgirstame Luko balsą. Pasirodo, jis atnešė iki mašinos tuščią tarą vandeniui ir supratęs, kad mes nublūdijom pradėjo mūsų ieškoti.

 

Su saugia palyda grįžtame į stovyklą.

 

Šiandien įvyko ir pirmasis, tikiuosi ir paskutinis konfliktas. Iš tiesų juokingas, bet galima suprasti, kad nuvargus emocijos savaime pasidaugina kelis kartus. Pasirodo, dalis komandos užsinorėjo sausainių, tačiau jiems buvo pasakyta, kad sausainiai pusryčiams. O vietoj pusryčių jų suvalgyti ir buvo neleista. Pavadinome šį nesusipratimą „sausaingeitu“.

 

Vakare Arnas visus išmokė kepti macas, tik ne tokias kaip visi įpratę, bet tešlą apvyniojus aplink iešmą. Šį šiltą ir purų skonį taip pat atsiminsiu ilgai.

 

Liepos 24 d., sekmadienis

 

4 val. mane pažadina Airida. Einu budėti su Simonu. Dar viena galimybė pažinti vieną iš komandos narių artimiau. Prašnekame iki 7 val. Noriu miego, kartais atrodo, kad klausydama pradedu snausti, bet neleidžiu sau nugrimzti į miegus.

 

Keliu Luką, gaminame pusryčius.

 

Kadangi vakar nueita miegoti vėl vėlai, o keltasi anksti, suprantu, kad eiti dirbti po pusryčių negaliu. Prigulu į hamaką poilsiui. Buvau pasiryžusi bent porą valandų numigti, bet po valandos sulaukiame skambučio per raciją. Šoku iš hamako, visi miegai išsisklaidę ir einu į kapines. Sužinome, kad ryt turime pabaigti „atidengti“ kapines. Eidama pietų į stovyklą jaučiu, kaip sunkiai kilnojasi kojos, pečiai. Kažkam einančiam šalia sakau, kad noriu namo. Į Lietuvą? – paklausė. Ne, į stovyklą. Susimąsčiau, kad dar tiek nedaug laiko mes gyvename miške, bet stovykla, laužas, suręsti suoliukai, išsikastas šaldytuvas, įrengtas tualetas – visa tai man jau tapę namais, nors ir laikinais, bet namais.

 

Arnoldas po vizito mieste grįžta su didelėmis žuvimis iš Jenisiejaus. Galvojame, ką iš jų gaminti ir su Krista vakarienei gaminame žuvienę.

 

Stovykloje pradėjus kvipti žuviene sulaukiame Karolio skambučio iš kapinių per raciją. Karolis informuoja, kad važiuoja į ligoninę. Pasirodo, Arnas, dirbdamas pelkėje, įsikirto pėdą kirviu. Visa gera nuotaika išgaruoja. Išsigąstu. Nežinau, kokio gylio žaizda, bet įsivaizduoju, kad kraujo turėtų būti daug. Į ligoninę išvyksta kartu ir Simonas, kuris pasisukęs koją ir taip pat nebegali kapinėse dirbti. Visgi Arno žaizdai prireikė poros siūlių. Laukiant sugrįžtant iš ligoninės vyrų jaučiu tokį gailestį Arnui, bet kai pamatau jį sugrįžtant su šypsena, nurimstu. Jis pats per daug nepergyvena dėl patirtos traumos. Žinoma, į kapines dirbti eiti jau negalės.

 

Sekmadienis – pirties metams vyrams. Pirtis Igarkoje veikia keturias dienas per savaitę: dvi moterims, dvi vyrams. Stovykloje lieka moteriškoji komandos pusė. Visos išsikalbame, atvirai, moteriškai ir mergaitiškai. Dar vienas vakaras mums vienas kitą pažinti iš arčiau.

 

Vaikinams grįžus iš pirties dar pasėdime prie laužo. Ingrida su Arnu sukuria dainos žodžius, skirtus mūsų misijai, darbui ir Igarkai.

 

Liepos 25 d., pirmadienis

 

Vėl rytas. Vėl pusryčiai. Vėl turime eiti į kapines. Laukia karšta diena, nebeturime vandens. Pradedu klausti, kas norėtų nueiti iki „sąvartyno“ vandens. Entuziazmo daug nematau, bet pasisiūlo pagelbėti Vaidotas. Parsinešame 30 l vandens, tačiau po pietų pamatome, kad vėl vandens trūksta. Reikia vėl eiti šįkart einame su Luku.

 

„Sąvartyno“ darbuotoja pradžiugina mus, kad jau yra paruoštas benzopjūklas. Parnešame į stovyklą. Šis įrankis pradžiugina: gal reikės mažiau dirbti kirviais. Tačiau vėliau paaiškėja, kad grandinės atšipusios ir daug naudos iš jo nebus.

 

Po pietų jaučiuosi pakylėta: jau beveik baigtos tvarkyti daugiau nei 1 ha kapinės. Darbų dar yra – pakelti kryžius, neišnešta dar daug šakų, bet jau matyti pabaiga. Ir miškas jau virtęs kapinėmis.

 

Toliau dirbame kapinėse. Atvyksta vietos televizija daryti reportažo.

 

Iki šiol didžiausias Arnoldo ir mūsų nerimas buvo mediena, iš kurios turime gaminti kryžius. Ji Igarką turėjo pasiekti tą pačią dieną, kai mes nusileidome Igarkos oro uoste. Ji lyg kažkur jau yra, bet niekaip iki mūsų neatkeliauja.

 

Po vietos televizijos vizito toliau darbuojamės kapinėse: keliame kryžius, vielomis tvirtiname juos prie čia augančių, plonų eglaičių. Netikėtai randant ir keliant kryžius pradedu suprasti, kokio dydžio ir grožio čia būta kapinių. Kiekvienas kryžius savitas: tiek dydžiu, tiek forma. Liūdesys apima pamačius, kad, deja, dažniausiai neįmanoma suprasti kam jis buvo pastatytas: užrašai tiek nuo medinių, tiek nuo fanerinių lentelių išnykę.

 

Besidarbuodamos kapinėse staiga pamatome atbėgantį Karolį ir sakantį slėptis merginoms. Nesupratusios, kas nutiko, visos susirangome po vienu kalniuku. Išsigandusios į rankas pasiimame pjūklus ir kirvius. Laukiame. Visi dingo. Dar tik pamatėme, kai vaikinai išjudėjo mūsų stovyklos link. Pradedame kurti istorijas, kas čia nutiko ir galvoti, ką reikia daryti toliau. Šalia turime raciją, bet bijome su ja susisiekti su stovykla.

 

Po kurio laiko, atrodė, kad po kokios valandos, pagaliau mūsų atėjo „išgelbėti“. Visa baimė virto į didelį džiugesį – atvyko mediena. O mums, merginoms, buvo pasakyta pasislėpti, kad darbininkai nesugalvotų užsukti mums nepageidaujamu metu į stovyklą.

 

Atvykus medienai vyrams pirmoji su kryžiais susijusi sudėtinga užduotis – sunešti visą medieną į stovyklą nuo pamiškės. Neįsivaizduoju, kiek sveria vienas maumedžio gabalas, bet prireikia ilgo laiko, kol visi medienos luitai atkeliavo į stovyklą.

 

Nors medienos atkeliavimas buvo labai gera žinia, kartu suprantu, kad laukia dar sunkesnės likusios dienos: turime pagaminti devynis kryžius. O maumedis, kaip sakė Arnoldas, ne beržas – mediena itin kieta.

 

Vakare vėl liekame be vandens. Čia vėl mums padeda Sergejus, kuris nuveža iki šaltinio. Važiuojame aš, Ingrida, Krista ir Andrius. Sergejus neskuba: nori mums aprodyti gražias apylinkes. Grįžtant priveža dar iki Jenisiejaus. Nuveža iki parduotuvės.

 

Vakare pradedame darbą su kryžiais. Arnoldas įspėjo, kad turime tik dvi dienas, todėl teks dirbti ir naktimis. Gerai, kad čia nors nesutemsta, įprastinėmis sąlygomis darbus turėtume pabaigti saulei nusileidus.

 

Visiškai neturinti jėgų aš ištveriu tik iki 2 val. ir nueinu miegoti. Prieš panirdama į miegą ant tento po atviru dangumi dar girdžiu kaip vaikinų rankose dirba kirviai ir kaltai.

 

Liepos 26 d., antradienis

Ryte turėjau anksti keltis ir padėti Ingridai daryti pusryčius. Pasirodo, esu tiek išvargusi, kad ji mane kėlė du kartus, aš tik pasakydavau, kad jau keliuosi ir vėl užmigdavau. Atsikėliau iš trečio karto, išgirdusi, kad Ingrida nebemato prasmės manęs kelti ir pradėjo žadinti šalia miegantį Arną.

 

Atėjusi prie laužo išgirstu, kaip garsiai ir nesustojamai pradeda juoktis Ingrida su Arnu. Nesuprantu, kas yra. Jų paklausiu, o jie tik dar labiau juokiasi. Pasirodo, naktį nuo veido nusiėmiau tinklelį ir mane kaip reikiant sukando uodai ar moškės. Veidas buvo visas ištinęs ir tikriausiai atrodžiau baisiausiai savo gyvenime.

 

Pusryčiams ruošėme ryžius. Su Ingrida supratome, kad ryžiai kažkodėl neišverda, bandome laikyti ilgiau ant ugnies, vandenyje, bet jie kaip lieka kieti, taip lieka. Primaišome kiek galime daugiau kondensuoto pieno. Nors mums pasirodė košė tragiška, ryte niekas nesiskundė.

 

Šiandien man sunkiausia diena. Suprantu, kad su kirviu dirbti nebegaliu, nes jį net sunkiai pakeliu. Nusprendžiu imtis kitos užduoties – kasti duobes kryžiui. Reikia iškasti 90 cm gylio. Lukas, dar pirmą dieną stovykloje kasdamas tualetui duobę, sakė, kad rado amžinąjį įšalą maždaug už 70 cm. Galvoju, kas bus, kai nebeįkasiu žemės.

 

Andrius pamoko, kaip teisingai kasti siaurą duobę. Tikrai negalvojau, kad tokiam dalykui yra speciali technika, bet yra. Ir duobių kasimą galiu įsirašyti ir dar vieną darbą, kurį išmokau šios ekspedicijos metu.

 

Iki pietų pavyko iškasti vieną duobę. Dar dvi iškasė Karolina su Krista. Pastatome tris pirmuosius kryžius. Bet suprantu, kad turime čia tik dar vieną dieną, o liko pastatyti dar 6 kryžius ir iškasti tiek pat duobių.

 

Dar viena trauma – Vaidotas, Lukas ir Simonas ant savęs užsimėtė kryžių. Pajaučiu, kad vis daugėja traumų. Tikriausiai visi esame pervargę ir nebe tokie atsargūs.

 

Vakare vėl einame į dušą „sąvartyne“, parsinešame vandens.

 

Prieš 11 val. vakaro į stovyklą atvyksta Igarkos meras. Su Justina pasidarome interviu su juo. Vėliau sėdime prie laužo. Suprantu, kad esu pervargusi ir ilgai su meru neišsėdėsiu. Po valandėlės einu miegot.

 

Liepos 27 d., trečiadienis

 

Ryte turėjau keltis 5 val. budėti su Luku, bet Karolina ir Monika leido pamiegoti iki 8 val., nes pačios budėjimą pradėjo vėliau.

 

Ryte į stovyklą užsuka iš Lietuvos į Igarką sugrįžusi Olga, lietuvio dukra Viktorija ir prie parduotuvės sutiktas Brencius. Viktorija atsineša keptų blynų ir savo gamybos kisieliaus. Pasakoja, kad jie jai primena apsilankymą kapinėse. Tremtinių palikuoniams įteikiame laiškus nuo Prezidentės. Sudainuojame lietuvišką dainą, pasidarome bendrą nuotrauką.

 

Išlydėjus svečius toliau einu kasti duobių. Nors jėgų ir nedaug, bet darbas man visai patinka.

 

Stovykloje baigiami gaminti kryžiai, kurie sugula į paskutines 6 duobes. Sudainuojame Lietuvos himną.

 

Nors darbai baigti, turėčiau pajusti palengvėjimą, bet jaučiu tik ramybę. Ir gal šiokį tokį liūdesį, kad ryt paliksiu savo naujus namus – stovyklą. Kol vyko darbai, net nesusimąstydavau, kuri dabar ekspedicijos diena, kiek liko laiko čia, bet dabar suprantu, kad viskas – didysis darbas atliktas, liks tik kelionė namo.

 

Liepos 28 d., ketvirtadienis

 

Paskutinis rytas stovykloje. Greitai papusryčiaujame, susirenkame daiktus ir išvykstame. Dar nesuvokiu, kad viskas – palikau šią vietą ir tikriausiai niekada negrįšiu. Aš čia jaučiausi kaip namuose, kaip Lietuvoje. Niekada neužmiršiu tų baltų plonų beržų, asiūklių, kuriuos naudojome vietoj kempinių indams plauti, aplink žydinčių gauromečių ir prieš užmiegant nesibaigiančios uodų spiečiaus muzikos.

 

Bet man neliūdna, žygiuoju su pasididžiavimu. Mes padarėme tai, ko čia atvykome. Miško dalis virto kapinėmis ir jei netyčia čia kas nors užsuks, tikrai supras, kur pakliuvo. Šviečiantys devyni nauji kryžiai, prikaltos lentelės ant jų, mūsų per savaitę išmindyti takeliai, viskas liks. Tik vienintelis klausimas – ar ilgam.

 

Pamiškėje sėdame į autobusą važiuojame į rusų kapines. Čia yra lietuvių broliškos kapinės. Keli kryžiai, kurie pastatyti perkėlus dalį lietuvių palaikų iš senųjų kapinių, kurių vietoje buvo pastatyti daugiabučiai. Sutvarkome kapines, uždegame žvakutes. Pagerbiame mirusiuosius tylos minute. Viduje jaučiu sunkiai nusakomą jausmą: lyg kažkas spaudžia, lyg norisi verkti. Bet ne liūdesys, galbūt džiaugsmas, kad šių žmonių kančios neužmirštos, kad atvykome jų prisiminti ir suprantame jų sunkius gyvenimus.

 

Sutvarkę lietuvių broliškas kapines vykstame į vienintelį pasaulyje esantį Amžinojo įšalo muziejų. Leidžiamės į šachtas gelmėse. Prieš nusileidimą išsidaliname šiltas striukes: lauke daugiau nei 20 laipsnių šilumos, apačioje vaikščioti tenka tarp snieguotų ir ledo kristalais papuoštų koridorių.

 

Po Amžinojo įšalo muziejaus užeiname į šalia esantį kitą – Stalino arba „Mirties“ geležinkelio muziejų. Gidė įdomiai pasakoja apie vargus, kuriuos teko iškęsti lagerių gyventojams statant šį muziejų, tačiau mano nuovargis ir miego valandų trūkumas nugali. Jaučiu kaip smiginėju.

 

Po muziejaus vietos archyvo darbuotoja mus veda parodyti, kas liko iš buvusio lietuvių kaimelio. Praeiname buvusius kultūros namus. Pastato dydis įspūdingas, o ir grožis tikriausiai kažkada buvo išskirtinis Igarkoje. Užeiname į vidų – viskas sugriuvę, įgriuvę, daugybė šiukšlių. Greitai lendame lauk, nes suprantame, kad šiuose griuvėsiuose būti nesaugu.

 

Toliau keliaujame lietuviško kaimelio link.

 

Pasukame į negrįstą gatvelę, kur kažkada gyveno lietuviai tremtiniai. Išlikę nebe daug namukų, bet archyvo darbuotoja pasakoja, kad čia dabar jie naudojami kaip vasarnamiai. Namukai gražūs, o ir primena Lietuvą: ant palangių žydi pelargonijos, matyti šunų būdos, lauko tualetai, daržai, šiltnamiai.

 

Po trumpos ekskursijos po lietuvių kaimelio dvi gatveles grįžtame į Igarką. Apsistojame buvusioje mokykloje, dabar meno mokykloje. Miegojome visi vienoje patalpoje, visi pervargę, purvini, bet ramūs.

 

Vakare einame aplankyti vienintelio Igarkoje veikiančio baro „Dionis“. Apie 9 val. išeiname atsisveikinti ir pabūti prie Jenisiejaus. Su mumis kartu jungiasi ir lietuvio palikuonės Viktorijos sūnus Danilas, kuris matosi, kad nori susipažinti su nauja kompanija. Pasiteirauju 18-mečio vaikino, ką jaunimas veikia vakarais. „Einame pasivaikščioti“, – sako jaunuolis.

 

Prie Jenisiejaus Andrius įkalbina vietos žvejus mus paplukdyti Jenisiejumi. Iki šiol mačiau tik Jenisiejaus „pratoką“, o tikrąjį upės plotį mačiau tik tolumoje. Plaukiame po keturis. Aš patenku į komandą su Karoliu, Luku ir Vaidotu. Išplaukiame į tolį. Staiga valtis užgęsta ir grįžtame atgal. Problemos su žvakėmis – paaiškina „kapitonas“. Nusiviliu, kad taip ir nepavyks paplaukti, nes, kaip iš jau sugrįžusių supratau, įspūdis nepakartojamas.

 

Grįžus į krantą valties šeimininkas pakeičia žvakes ir sako mums vėl šokti į valtį. Pajudame antrą kartą. Išplaukiame į platųjį Jenisiejų. Valtis šokinėja per bangas, pučia labai stiprus vėjas. Pamatau Jenisiejaus dydį. Dar labiau nudžiugina nuostabus saulėlydis. Pučiantis šaltas vėjas išmuša iš manęs visą fizinį nuovargį, kuris susikaupė per daugiau nei savaitę darbo kapinėse.

 

Liepos 29 d., penktadienis

 

Anksti ryte išvykstame į oro uostą. Keltu persikeliame į salą, iš kurios turi pakilti lėktuvas. Paskutiniu žvilgsniu nulydžiu Igarką. Žinau, kad tokiu greičiu mažėjant miesto gyventojams, jis greitai sunyks. Tikriausiai jau nebeišvysiu Igarkos, o tuo labiau tokios, kokią palieku dabar.

 

Oro uoste mus labai ilgai registruoja. Vėl trūksta miego. Atsigulu ant žemės suguldytų kuprinių. Užsnūstu. Vos spėjame į skrydį. Visą skrydį pramiegu.

 

Krasnojarsko oro uoste sėdame į mikroautobusą ir judame miesto link. Kadangi internetas jau geresnis, turime „Facebook“ gyvą transliaciją. Pranešame „Misija Sibiras“ gerbėjams, kad jau išvykome iš Igarkos ir prasideda mūsų kelionė namo.

 

Apsistojame daugiabučiame įrengtame hostelyje. Merginos gauna vieną kambarį su dviaukštėmis lovomis, vaikinai – kitą. Dar turime bendrą virtuvę.

 

Vakare išeiname į miestą. Apsilankome vienoje kavinėje, o vakarą užbaigiame karaoke klube.

 

Liepos 30 d., šeštadienis

 

Arnoldas ryte pasiūlo eiti į Krasnojarske esantį nacionalinį parką. Pamini, kad turėsime praeiti apie 20 km. Didžioji dalis susiruošia ir iškeliaujame.

 

Iki „Stulby“ nacionalinio parko pakankamai ilgai važiuojame viešuoju transportu. Išlipę kavinėje prisipildome visas turimas plastikines talpas vandens ir pradedame žygiuoti.

 

Čia atsiveria visai kitokia gamta nei Igarkoje. Jei savaitę gyvenome miškatundrėje, čia galima pajusti, kas yra taiga: aukšti spygliuočiai, masyvūs medžiai.

 

Nacionaliniame parke labai daug gyvūnijos ir paukščių. Matome visai šalia bėgančias tai voveres, tai burundukus.

 

Vėl labai karšta. Nors iš Lietuvos buvom išlydėti didžiulio lietaus, o Maskvoje užklupti audros, iki šiol mus lydėjo tik labai karštas oras. Žygiuoti nėra lengva, daug sustojame.

 

Ilgai žygiuojame taku, tačiau palipus mediniais laiptais patenkame į kitą realybę. Užlipus ant didžiulių akmenų luitų, uolų pamatome nuostabų vaizdą – nuo viršūnės atsiveria kitos aukštai esančios uolos ir nesibaigianti taiga.

 

Laipioti uolomis ne taip ir lengva. Parkas nėra įrengtas saugiai turistams. Viskas tavo nuožiūra ir tavo atsakomybė.

 

Likus mažiau nei pusei kelio mus užklumpa didžiulė liūtis. Gerai, kad jau buvome nulipę nuo uolų, kurios būtų tapusios nuo lietaus lašų čiuožyklomis. Skubame iš parko, bet kelio dar daug. Žemėti takeliai tampa vis slidesni. Kadangi nesitikėjau, kad bus lietaus, neturiu nieko nuo lietaus. Einu trumpomis rankovėmis. Visa peršlapusi, bet taip malonu. Mes lietaus nejautėme daugiau nei savaitę. Nuo šiol netikėtai sulyta prisiminsiu šitą patirtį – „Stulby“ nacionaliniame parke.

 

Nuo parko kalno nusileidžiame keltuvu. Pasirodo, žiemomis čia veikia slidinėjimo trasos.

 

Grįžtame į miesto centrą. Einame paupiu. Po vienu tiltu pamatome gatvės muzikantus. Sustojame, klausomės muzikos. Muzikantas sako, kad ant scenos padainuoti ir pagroti gali užlipti bet kas. Monika, Karolina ir aš nueiname dainuoti „Raudonų vakarų“. Tai tikriausiai pirmas kartas, kai Krasnojarsko centre po tiltu per mikrofoną skambėjo ši daina. Vėliau savo numerį atlieka ir Karolis su Martynu.

 

Grįžtame į hostelį. Užstringame pilname lifte, bet tik trumpam. Kambariuose dedamės daiktus ir ruošiamės išvykti rytojaus ankstų rytą į Maskvą.

 

Liepos 31 d., sekmadienis

 

Arnoldas visus pakelia 4 val. ryto. Po pusvalandžio išvažiuojame į oro uostą. Dar tamsu. Dabar jau net atrodo keista, nes taip buvau įpratusi prie visą parą esančios šviesos.

 

Skrendame į Maskvą, kurioje mus pasitinka ambasados darbuotojas. Vėl keliaujame į ambasadą pasidėti daiktų. Važiuojant ambasados link pradedu skaičiuoti likusias šioje misijoje valandas. Jų liko nedaug. Taip norėtųsi, kad viskas prasitęstų. Atrodo, kad visas nuovargis kažkur nustumtas į mano gilumą. Galėčiau, beje ir norėčiau, vėl įsikurti savaitei miške ir tvarkyti kapines.

 

Kartu pradedu galvoti, kaip netikslingai iki šiol gyvenau. Savo fizines jėgas išnaudodavau bėgiojimui lauke, sporto salei, bet juk galima tas jėgas išnaudoti ir judant, kad palaikyčiau gerą savijautą, ir kartu atliekant prasmingus darbus. Bet gal čia idėja ateities projektams.

 

Į Lietuvos ambasadą Maskvoje sugrįžtu kaip į dar vienus namus. Tik jei prieš daugiau nei savaitę čia buvau su mažai pažįstamais žmonėmis, dabar grįžtu su komanda, su kuria galėčiau leistis bet kur. Mūsų skirtingos savybės, pliusai ir minusai, mums leistų bet kur puikiai funkcionuoti.

 

Iš ambasados iškeliaujame į Raudonąją aikštę. Ji man visada buvo mistika, kurios nesitikėjau ir neplanavau aplankyti. Aikštės dydis, spalvos vėl nukelia į siurrealų pasaulį. Man čia svetima, sava buvo ten, Igarkoje.

 

Dalis komandos nusprendžia aplankyti Lenino mumiją. Viena iš keisčiausių gyvenimo patirčių. Eilėje atstovėjome apie pusvalandį, aplink sarkofagą tamsoje apėjome per minutę. Nesuprantu šio „eksponato“ prasmės, bet užsidedu dar vieną varnelę aplankytų objektų sąraše.

 

Po Raudonosios aikštės nuskubame į ekskursiją po Liubiankos, KGB institucijų, rajoną. Nors gidės istorijos būtų įdomios klausyti, dėl svilinančio karščio Maskvoje suprantu, kad vėl išlindo nuovargis. Po ekskursijos atgaivina ambasados darbuotojo Marijaus padovanoti mums ledai.

 

Beje rusiški ledai, kurių šių dviejų savaičių metu suvalgiau nemažai, man buvo lyg kelionė į vaikystę, nes jie čia tikriausiai nepakitę nei kiek per 20 metų.

 

Po pietų grįžtame į ambasadą. Išvažiuojame į traukinių stotį. Lipame į traukinį. Ir pajudame iš Maskvos.

 

Vakare traukinyje visi sugužame į vagoną-restoraną. Andrius parengęs mums protmūšį. Po jo grįžtu į savo plackartą, susirangau antrame aukšte ir pakankamai anksti užmiegu. Viskas. Ryt nubusiu jau prie Lietuvos. Artėja ekspedicijos pabaiga.

 

Rugpjūčio 1 d., pirmadienis

 

7.22 val. atvykstame į Vilniaus traukinių stotį. Lėtėjant traukiniui ir artėjant prie perono pro langą matau susirinkusius tremtinius, artimuosius, draugus ir žiniasklaidą. Nuo pat pabudimo šis rytas mums visiems buvo kitoks. Žinojome, kad šios įspūdžių pilnos savaitės baigiasi. Teks grįžti ten, kur buvome prieš liepos 17 d. Bet kaip grįžti atgal, kai pati nebesijaučiu tokia pati?

 

Sutikimas buvo jausmingas: tremtinių dainos, apsikabinimai, gėlės. Bet dar nesuvokiu, kad esu čia – Vilniuje, namuose.

 

Po sutikimo žygiuojame pas Prezidentę „Misijos Sibiras“ pusryčių. Po Sibiro stovyklos maisto jaučiuosi net nejaukiai prie pilno, nukrauto stalo, papuošto balta staltiese. Lygiai taip pat jausčiausi laiminga sėdėdama prie daugiau nei savaitę neužgesusio laužo, ant žemės Igarkos miške.

 

Pasivaišinę Prezidentės užaugintomis šilauogėmis, medumi ir dar gausybe vaišių, grįžtame į projekto organizatorių „Jauniems“ biurą. Išsidaliname daiktus. Laikas skirstytis. Bet taip nesinori. Dvi savaites neišskiriamai buvau su jais visais. Visada galvojau, kad labai gerai jaučiuosi būdama ir viena. Bet dabar bus taip keista likti vienai. Bijau, kokios mintys pradės lįsti į galvą.

 

Iki troleibuso stotelės nueiname su Krista. Jei iki išvykstant į „Misiją Sibiras“ projekto marškinėliai man buvo tik marškinėliai su projekto logotipu. Dabar jaučiuosi, kaip per Vilniaus senamiestį einu su pasididžiavimu, kad turėjau galimybę tapti šio projekto dalimi.

 

Prieiname stotelę. Krista nuvažiuoja pirma. Lieku viena. Jaučiu, kaip viduje kažkas nerimsta, spragsi, kaip norisi kažkur judėti, kažką daryti. Negaliu ramiai laukti troleibuso.

 

Įlipu į troleibusą. Atsisėdu. Pradedu jausti kaip pilve skraido drugeliai. Iki šiol tai buvau patyrus tik įsimylėjusi vaikiną. Dabar suprantu, kad lygiai tą patį galima jausti dar kartą pamilus gyvenimą, pasaulį, komandą ar idėją.

Misija Sibiras dienoraštis

Dar tik stovime prie traukinio perono, tačiau jau jaučiame didžiulę atsakomybę ir įsipareigojimus, kuriuos didina žmonių dėmesys. Dangus niaukiasi ir netrunka pradėti lyti. Man kitoks oras ir nebūtų tikęs. Į daug ką mėgstu žiūrėti per simboliką, taigi ir lietus puikiai tinka prie traukinio į Sibirą kontekste. Dar prieš valandą abejojau to didžiulio brezento nauda mūsų ekspedicijai, bet štai mes visi linksmi po juo ir vis dar gražiai sukrauti daiktai kuprinėse liko sausi. Vidinė nežinomybė kas mūsų laukia buvo užgožta mūsų žingeidumo ir motyvacijos. Prieš ekspediciją dar nebuvome spėję visi pažinti vienas kito, tad buvo prasmingas laikas sužinoti daugiau vieniems apie kitus. Džiaugiausi kiekvieno dalyvio būvimu kartu.

1 diena. Бутовский полигон arba kaip nušauti tris zuikius vienu šūviu.

Žinojau, jog Maskvoje mus pasitiks ambasados darbuotojai, bet po viešnagės pas juos buvo galima pasijusti lyg viskas padaryta už mus. Nejaugi taip bus visos ekspedicijos metu? Net nebežinojau koks ambasados sekretoriaus vardas – Marijus ar „Viskuo pasirūpinta“. Antroji dienos pusė buvo daug turiningesnė nei tikėjausi. Išvykome į Butovskij poligoną, o čia suskaičiavau tris nušautus zuikius vienu šūviu: 1. Buvo parodyta, jog projektui rūpi visos aukos nukentėjusios nuo represijų; 2. Puiki investicija į MS komandos žinių bagažą bei bendrumo jausmą; 3. Geranoriškumas muziejui, kuris buvo aplankytas ir pripažintas paties V.Putino, mano manymu, praktiškai palaimino ekspediciją išvengti bet kokių politinių priekabių.                                                                                         Vakare buvo taip pat linksma, ypač kai mūsų komandos dvasia Andrius pabandė sukčiauti ir MS marškinėlius išskalbti skalbimo mašina. Užsikirto. J

2 diena. Komanda suklijuota.

          Edukacinė programa tęsiasi Muziej gulag (didelis ačiū organizatoriams). Visi liko sužavėti tokio įspūdingo muziejaus. Bet ne ką mažiau įspūdžio palikome ir mes patys. Nestigo klausimų iš abiejų pusių. Tiesa, man pasirodė, kad tam tikros tylos atkarpos reiškė politinių temų vengimą. Kaip bebuvę, bendra savišvieta visus suartino, suklijavo. Galbūt taip teigti ir per daug drąsu, bet juk visi komandoje drąsūs. Iki tremtinių kapinių dar labai toli. Įdomu kaip visi atsiskleis kai prasidės rimti darbai.

3 diena. Viešbutis ant Jenisiejaus kranto.

          Be jokių techninių įrenginių po naktinių skrydžių tampa sunku rasti takoskyrą tarp dienų. Kuo giliau į Sibirą tuo viskas primityviau. Jau pačiame Krasnojarske mus pasitiko balionas „Naš Krym“ ir ant prekystalio išsklaidyti šokoladukai, kad jų atrodytų daugiau, nors jų akivaizdžiai trūksta. Besileidžiant Igarkoje, kvapą sugniaužė vaizdas pro langą – visas horizontas buvo nuklotas pelkėmis arba ežerais. Tapo visiškai aišku, dėl ko nėra žemės transporto. Aišku, akimirką pagalvojau, o kur čia įmanoma įrengti nusileidimo taką…? Nusileidome saloje.                                                               Einant kelto link visi buvome lyg įkvėpę oro ir pasiruošę atremti vabzdžių ataką. Bet jų daugėjo nebent tik vaizduotėje, išankstiniame nusistatyme. Kelionė iki išsvajotojo viešbučio ant Jenisėjaus kranto buvo įdomi – apleistos gamyklos, sugriuvę namai, iš po krūmų mojuojantis Lenino paminklas vis dar žadantis šviesų rytojų, tik tikinčių juo apmažėjo. Miestelis atrodo taip lyg po pasaulio pabaigos žmonės bandytų prisikelti iš naujo. Bet viskas ten vyksta greičiau atvirkščiai. Ne keliasi bet gulasi. Sužinojus skaičius, jog gyvena čia 600 vaikų likau nesupratęs. Bet nieko čia suprasti ir nebuvo galima tikėtis. Nebuvo čia nei balta nei šalta. Tikrai norėčiau išbandyti save šalčiausią žiemos dieną nužygiuoti iki lietuvių kapavietės, bet svajonės kartais neišsipildo.                                                        Netrukus su Karoliu ėmėmės ieškoti būdų susisiekti su Lietuva. Kelėtos valandų pastangos nenuėjo veltui ir po ilgų įvairių bandymų pranešėme Lietuvai, kad mums viskas gerai. Jaučiausi kiek keistai, kaip kad Igarka rodėsi svetimkūnis Jenisėjaus pašonėje taip pat ir aš jaučiausi svetimkūnis šiame mieste. Bet neilgai. Vakarop, netikėtai mums iš nugarų išgirdome lietuviškai besisveikinantį balsą. Kiek nedaug tereikėjo, kad pasijustume savi. Atrodė, kad ta diena truko visą savaitę.

4 diena. Pagaliau mes čia.

          Nieko nelaukdami ryte pasukome ieškoti kapinių. Nors nuėjome tik apie 4 kilometrus, tačiau su 40 kilogramų sveriančia kuprine atrodė, kad nuėjome 40 (prisikrovėme vandens). Nujausdami, jog kapinės jau čia pat įsitvyrojo tyla. Ir štai riksmas „radom!“. Nuėjo šiurpuliai. Netrukome rasti išlikusių lietuviškų pavardžių, tačiau dar nesuvokėme kokio dydžio tai kapinės. Nebuvo matyti nei pradžios nei pabaigos. Tiesa, apie tai niekas ir nekalbėjome. Įsikūrę stovyklavietę puolėme kovoti su brūzgynais taip lyg bėgtume prie vaišių stalo. Greitai supratome, jog dauguma tų kalvelių ant kurių stovėjome buvo kapavietės. Pirmąją dieną padarėme išties nemažai, gal net neapskaičiavome jėgų, jog jų reikės ir visas likusias dienas. Bet noras padaryti tai ko iš tavęs tikisi likę Lietuvoje neleido blaiviai mąstyti. Skelbėme viešai, jog norime prisiliesti prie gyvosios istorijos. Prieštarauju. Mes stovime išvien su istorija ir esame jos dalyviai! Na bent jau kol neprasidėjo buitis.                                                                  Džiaugiausi Karolio iniciatyva pradėti atvirumo valandėlę. Bendras tikslas bei atvirumas ir padėjo išlikti komanda iki pat pabaigos. Na ir dar bendras humoro jausmas.

5 diena. Viena ilga darbo diena arba ilgasis savaitgalis.

          Sulig kiekviena diena rodėsi nuveikiame vis mažiau. Vienam čiurna, antram vinis, trečiam kirvis kerta per kojas ir sutrukdo kuriam laikui tęsti darbus. Bene pats sunkiausias laikas ir buvo antroji darbo diena kapinėse. Įrankiai atbuko, ėmė rastis mozoliai, prakaitas neberado vietos kur galėtų įsigerti. Bet uodas buvo išradingesnis – rasdavo. Išradingi buvome ir mes. Pradedant meilės romanu vardan gėlo vandens ir baigiant filmavimo gulbe sukalta iš beržų.                                                    Pamiršau apie bet kokią orientaciją laike. Neklauskite manęs nei kelinta šiandien diena, nei kelinti metai. Poreikiai susitraukė iki dar gyvenime nepatirtų limitų. Prasidėjo akimirkos, kuomet einu dirbti su tikslu pareiti keturiomis. Negaliu patikėti, mane paėmė azartas kuo daugiau pavargti. Tai nereiškia, kad nuverčiau kalnus. Atvirkščiai, merginos nuvertė kalnus. Gal jos tikrai ne silpnoji lytis. Grįžęs tapsiu feministu.                                                                                                                                   Nesu matęs, kad 12-13 žmonių išsimaudytų per 15 minučių. Merginos į dušą, vaikinai po tepalo žarna. Aš taip ją vadinau, nes tą patį vandenį gėrėme beveik kasdien. Nurijus už sekundės išsiveržia tepalo (nežinau ar sintetinio ar pusiau sintetinio) aromatas. Kiti sakė, jog tai tiesiog vamzdyno nuosėdos. Man tai vis tiek liko tepalas. Kaip ten bebuvę su tuo tepalu, tai buvo viena laimingiausių mano maudymosi akimirkų gyvenime. Neperdedu.

          Sekančią dieną atsibudau jausdamasis lyg namie su visais patogumais. Pusryčiai paruošti, darbovietė šalia, vandens yra, visi dirbame su daina. Kaskart darbovietė vis labiau keičiasi iš miško į kapines arba, kitaip tariant, keičiasi darbo aplinka. Pelkynus išvalėme kaip desertą. Valgėme nebe su įrankiais, bet su rankomis t.y. kirvius paliekame ir pamirštame kur. Nuovargis, atrodė, pradeda imti viršų, ir kas prieš tai atrodė šienas dabar tapo ąžuolu. Diena anksti nepasibaigė. Einu budėti su kambarioku Karoliu. Laikas tikrai neprailgo. Ryžomės pradėti pranašauti sekančios dienos įvykius kaip kokiame rytdienos laikraštyje (buvo toks serialas): komandos nariai ims emociškai palūžinėti, prasidės pykčiai, chaosas, meteoritai ir t.t.

          Vėl rytas. Naktinės sinoptikų prognozės išsipildė, tik visiškai į kitą pusę. Visi traukia vis linksmesnę dainą. Atrodė, jog kryžiai patys keliasi ir kabinasi prie medžių. Miškas tapo kapinėmis, o mes tapome tikra komanda. Tik dvejonės dėl atplukdytos medienos daug kam neduoda ramybės. Ėmėme guosti save, kad ir be naujų kryžių tikslas bus įgyvendintas.                                                  Šiandien turėjome sibirietišką pirtį. Net ir čia sutikome žmonių, kurie turi lietuviškas šaknis.

          8 diena. Atplaukė Maumedžiai

Rytas. Kažkur nugirdau, kad pirmadienis. Atrodė, jog didžiausi darbai jau praeityje. Džiaugiausi, jog klydau. Po vakarykštės žuvies troškinio ir pirties buvau kupinas jėgų, bent jau taip galvojau. Nunešus pirmąjį rastą buvo akivaizdu, kad laukia ilga naktis. Akys merkėsi taip, jog nebesugebėjau padėti Lukui medienos braižyme. Visi stengėsi taip, jog ir pats dirbau iki kol nebegalėjau paeiti. Kojos ištino, pradėjo skilinėti oda tarp pirštų. Bandomajame žygyje tikriausiai visi būtume susilaukę pastabų, kad nevaidintume didvyrių.                                                                                  Poilsio akimirką prisėdome su Karoliu ir pasinėrėme į apmąstymus. Čia, kur sėdime, mūsų tautiečiai prieš 60 metų nešė tuos senuosius kryžius su savo artimųjų palaikais. Praėjo tiek daug žiemų. O mes jų nepamiršome ir esame čia. Kažin ar jie kada nors pagalvojo apie tai, kad nepriklausomos Lietuvos jaunimas sugrįš būtent čia, pagerbti jų atminimo?

          9 diena. Kryžius ar aš?

          Duobės iškastos, kryžiai ant pečių, nešam visi kartu. Bet vieno kryžiaus neišlaikėme ir Lukas įkrito į duobę, aš ant jo, o kryžius ant manęs. Kai tokie dalykai nesibaigia tragedija, jie tampa komedija. Juokas juokais, bet mano inicialams skirtas pakabukas greičiausiai įkrito į duobę ir liks ten amžiams. Tuo tarpu, nelikau be dovanų ir aš. Kryžius paliko randą man ant kaklo, jog dar bent savaitę prisiminčiau jo aštrius kampus.                                                                                                         

10 diena. Vienybė težydi

          Pastačius paskutiniuosius kryžius sugiedojame Tautinę giesmę. Mažiausiai 3 kartus, bet, neabejoju, visi būtų mielai tai padarę ir dar keletą kartų. Kudirka neįsivaizdavo, kaip giliai jo žodžiai po šimtmečio strigs visų širdyse Šiaurės Sibire. Gera. Negaliu patikėti, jog 16 skirtingų personų gali padaryti tiek daug vardan bendro tikslo. Visi stebimės vienas kitu. Viską praėjome. Su ramia sąžine sėdome prie laužo pasidžiaugti ir pasimėgauti mūsų namais Sibire, kuriuos sudarė trys komponentai – Beržai, asiūkliai ir niekada nenusileidžianti saulė.  Ši trijulė įstrigs ilgam. Lyg visko dar būtų maža, naktį sugalvojome apeiti aplink kapines ir suskaičiuoti žingsnius (777).

Galutiniai apmąstymai apie misiją.

          Kiekvienas individualiai ieško savo misijos šioje ekspedicijoje. Aš ją suvokiu per simboliką. Pamirškime datas. Įsivaizduoju, esi jaunas, ambicingas, perspektyvus, laisvai mąstantis žmogus. Dėl šių priežasčių, vieną dieną, tave ir tavo šeimą įstumia į gyvulinį vagoną ir veža dvi savaites ten, kur balta ir šalta. Savo jaunystės metus, vietoje to, kad siektum savo tikslų, dirbi lentpjūvėje arba šachtoje. Taip bėga laikas. Matai artimųjų mirtį, kaip tavo vaikai miršta dėl nepakeliamo šalčio. Lieki sau vienas su savo prisiminimais, kad galbūt viskas galėjo būti kitaip. Ir štai, po daug daug metų, pamatai grupę žmonių su tavo jau nepriklausomos tėvynės ir Misijos Sibiras atributika, skelbiančią, jog Lietuva tavęs nepamiršo ir atvyko pagerbti tavęs ir tavo artimųjų bei likimo brolių. Įteikia prezidentės laišką. Kažkas nesuvokiamo.

          Lipant iš traukinio ir matant tremtinius iš Igarkos buvo sunku tvardyti emocijas, nutirpau. Jų skanduojamas „ačiū“ buvo malonesnis už viską. Padarėme gerą darbą. Tęskime toliau.