Tai jau prasidėjo. Misija, kuriai pasiryžti man reikėjo nemažai laiko, kuriai reikėjo paaugti ir pačiai, o kartu pasiauginti ir patį ryšį su Lietuva. Misija, apie kurią visi kalba, kaip apie gyvenimo misiją.  Misija, kuri gali pakeisti Tavo gyvenimą…

Ne vienas kartojo, kad visi iš Sibiro grįžta kitokie – pasikeitę, subrendę, žinantys, ko nori. Kuprinė sukrauta, o aš su nekantrumu laukiu, ne tik ką man atneš ši misija, bet ką aš jai galėsiu duoti ir pati.

2017 07 17

Ypatinga šiandienos diena. Ne, ne todėl, kad šiandien Pasaulio lietuvių diena, per kurią simboliškai jau metai iš metų pradedama vis nauja Misija Sibiras ekspedicija. Pažiūrėkit, juk net trys septynetai! Tai maži ženklai, kad šitą, jau 16-ąją ekspediciją lydės sėkmė! Ir aš tuo labai tikiu!

O iš tiesų galvoje sukte sukasi mintys. Žiūriu pro langą į temstantį vakarą, o iš atminties niekaip nedingsta tos susirinkusios mus išlydėti minios vaizdas. Taip, jie visi atėjo išlydėti mūsų. Jie mumis tiki, jie mus palaiko, jie mus įkvepia. Net kuprinė, kuri prieš keliolika minučių taip slėgė mano pečius ir neleido apie save pamiršti, nebeatrodo tokia sunki, kai turi tokį palaikymą. Daug adrenalino. O dar kai toje minioje sušmėžuoja artimas veidas arba tas veidas, kuris savo buvimu tikrai labai nustebina… Skruostu nuteka viena ašara, o, žiurėk, ją jau vejasi ir kita. Širdis krūtinėje pulsuoja vis stipriau ir stipriau, o jėgų atsiranda daugiau.

Lipu į traukinį, o mane vis dar vejasi mama, kuri nemažiau susijaudinusi nei aš pati, ir suprantu, kad jei Sibire ir bus sunku, tereiks atsiminti visus šiandien čia atėjusius žmones. Tuos entuziastingus ir gera linkinčius veidus. Tai ir  bus mano variklis, kuris man neleis pamiršti, kodėl aš čia esu.

***

Monotoniškai juda traukinys bėgiais. Kartu su ta monotonija rimsta ir širdis. Akimirką kitą ritmas vėl sustiprėja. Jis klausia, ar nebijai, kas bus toliau, kur tu keliauji? Kas bus rytoj? Tačiau lietuviškas klegesys vagone vėl viską apramina, o galvoje skamba Baltojo Kiro išlydėjimo dainos žodžiai:

,,Išėjom dieną, namo negrįžom, per visą naktį mes neužmigom,

Išėjom garsiai draugus paėmę, krepšius sukrovę, viltis sudėję…

Ommmm, kai mes sugrįšim, viskas jau bus kitaip,

Ommmm, kai mes sugrįšim, taip žaliuos miškai…“

2017 07 18

„Доброе утро“ – pasigirsta traukinio palydovės balsas. Pramerkiu akis ir prireikia sekundėlės kitos prisiminti, kur aš esu. Palengva visi nusileidžiame iš ankštų traukinio lovų ir dalinamės bene pirmaisiais kelionės traukiniu įspūdžiais – vieni pasakoja apie tabalavusias kojas, kitiems buvo vėsu, o treti tiesiog kaip įkrito, taip ir išmiegojo iki pat ryto.

Sužinome, kad iki Maskvos beliko valandėlė kelio. Širdis vėl prisimena, kad reikia plakti greičiau –  juk misija jau prasidėjo! Traukinyje vėl prasideda gyvenimas – šurmulys ir siauručiais takeliais zujantys bendrakeleiviai, sakantys „кипи ток“. Pro langus jau pradeda rodytis daugiabučiai. Visi draugiškai išgeriame arbatos, vis dar dalijamės namiškių įduotais skanėstais ir šmaikštaujame, kas gi mūsų laukia toliau. Pamažu lėtėja traukinio tempas. Jau! Ant pečių dedamės dabar jau mūsų ekspedicijos bendrakeleives – mūsų kuprines, išpuoštas lietuviška atributika – ir bandome žengti pirmąjį žingsnį Maskvoje.

Stotyje mus pasitiko pats Lietuvos ambasadorius Rusijoje R. Motuzas, kuris kiekvienam šiltai spaudė ranką ir skubino, mat mūsų laukia pusryčiai, o diena nusimato ilga ir darbinga.  Atvykus į Lietuvos ambasadą Maskvoje, mus pasitiko didžiulis vaišėmis nuklotas stalas ir iš ambasadoriaus veido neblėstanti šypsena, raginanti vaišintis ir gerai pasistiprinti. Pamenu, prieš sėdantis už stalo, spėjau pagalvoti, kad rodos dar ir nenusipelnėme tokių iškilmių, bet tada supratau, kad būtent toks šiltas sutikimas mus tik dar labiau sustiprins, uždegs dar daugiau ugnelės širdyje, įplieks energijos, entuziazmo ir leis tikėti, kad mūsų laukiantys ,,aukšti kalnai” bus įveikti.

Po sočių pusryčių vykome į Komunarkos poligoną Maskvoje. Mus lydėjusi gidė sakė, jog tai viena iš penkių skausmingiausių vietų mieste ir pasakojo apie šitoje teritorijoje vykdytas masines žudynes, skaudžius ir netikėtus žmonių likimus. Mintyse sukosi slogios mintys, o gidei mus nuvedus į tokią teritorijos vietą, kur tvyro plikas laukas ir vienas masyvus medis centre, sužinojome, jog būtent čia buvo rasta daugiausiai nužudytųjų palaikų.

Teritorijos vietoje 2015 metais visiems įvykiams atminti buvo pastatyta cerkvė, prie kurios mus pasitiko kunigas, šiltai spaudęs kiekvienam ranką ir raginęs užeiti į vidų. Kunigas taip pat papasakojo apie gegužės mėnesį mišką apniokojusią audrą ir parodė mums jos pasekmes. Apsidžiaugėme galėdami būti naudingi. O galiausiai tai buvo visai puiki pradžia mūsų komandiniam darbui ir jo pasiskirstymui. Vaikinai nedelsdami ėmė skaldyti audros nuniokotas šakas, merginos jas rinko ir dėliojo kluone. Dirbdami nuoširdžiai ir negalėdami atplėšti akių, kaip pats ambasadorius petys petin darbuojasi kartu su mumis, numatytą darbą įveikėme daug greičiau, todėl vedami teigiamų ir darbingų emocijų, pasiprašėme kunigo dar papildomo darbo. Teritorija didžiulė, todėl kunigas tuoj pat atrado darbo – akimirksniu sutvarkėme dar ir kitą audros nuniokotą teritoriją. Tiek entuziazmo jau seniai nebuvau mačiusi. Tiksliau, tiek daug entuziastingai nusiteikusių ir besidarbuojančių žmonių vienu metu ir toje pačioje vietoje. Patys sunkiausi rąstai ištirpo akyse ir, panašu, kad jie pasitarnaus žiemą.

Po darbų buvome maloniai pakviesti į kunigo vilą, kurioje mūsų laukė naminiai blynai ir dar šilti pyragaičiai. Visų akys spindėjo, o galutinis mūsų darbo rezultatas buvo akivaizdus ir tai buvo puiki mūsų misijos ir komandos susikalbėjimo pradžia. Jaučiu, kad tampame kaip vienas kumštis. Esame pasiruošę Irkutskui!

2017 07 19

Naktį praleidome ambasadoje. Taip, miegojome lovose! Papusryčiavę ir tikrai pailsėję su nekantrumu laukėme, kas gi mūsų lauks šiandien. Laukė vėl įtempta dienotvarkė. Rytą, vedami rusakalbės gidės, aplankėme Maskvos kapines, kur sudėtingos, didžiulės, išpuoštos skulptūros ir dirbtinių gėlių vainikai iškilmingai patys kalbėjo už save ir skleidė žinutę apie čia amžinam poilsiui atgulusių žmonių svarbą.  Vėliau vykome į vieną naujausių ir moderniausių muziejų Maskvoje –  Gulago istorijos muziejų. Muziejaus ekspozicija pateikė sovietinių, Gulagais vadinamų, darbo stovyklų siaubus. Išgirsti ir perskaityti skaičiai tiesiog protu nesuvokiami. Valdant Stalinui buvo nužudyta per 20 milijonų žmonių… Pasivaikščiojus po muziejų tvyrojo slogi nuotaika. Už ką, kaip ir kodėl? Protu nesuvokiami dalykai… Dalykai, prie kurių savotiškai galėsime prisiliesti ir mes mūsų ekspedicijos metu. Judame į oro uostą. Nusimato 5 valandų skrydis ir 5 valandų laiko skirtumas. Jau laukiu, kada prasidės mūsų tikroji misija Sibire!

2017 07 20

Saulei taip ir nenusileidus, atskridome į Irkutską, kur  dar nespėjus atsiimti lagaminų išgirdome lietuvišką ,,Sveiki atvykę!” Taip su misijos pradžia mus sveikino 2 lietuvių kilmės moterys, kurios nuostabiai kalbėjo lietuviškai! Moterys trumpai su mums pasidalijo savo gyvenimo istorijomis, pasakojo, kaip jos mokosi lietuvių kalbos Irkutsko lietuvių bendruomenėje ,,Švyturys” ir kartu skubino, nes iki pradinio misijos tikslo – Gadalėjaus kaimelio – mūsų dar laukė apie 600 km mikroautobusu. Padėkoję už šiltą sutikimą ir išklausę patarimų, jog saugotume vienas kitą, atsibučiavome ir pažadėjome susitikti su Irkutsko lietuvių bendruomene prieš skrydį į Maskvą. Panašu,  kad turėsime daug ką vieni kitiems papasakoti.

Einant link mikroautobuso galvoje sukosi mintys, ar čia tikrai jau Sibiras, o apsiblaususios akys bandė fiksuoti kiekvieną objektą. Mikroautobusas buvo ankštas, o mūsų misijos palydovės – kuprinės – užėmė ne ką mažiau vietos. Bemiegė naktis ir pasikeitusi laiko juosta nuolat priminė apie save, todėl iš pradžių žavėjęs kontrastingas vaizdas pro mikroautobuso langą pamažu supanašėjo, o brėkštantis šaltas rytas tik dar labiau padėjo sudėti bluostą. Mikroautobusas važiavo velniškai greitai. Prasibudindavome, o tiksliau pašokdavome iš vietos jam pataikius į kokią nors duobę. Iš pradžių tai truputį neramino, bet galiausiai supratome, kad tokiu būdu tik greičiau iš jo ir išlipsime.  Po ilgos kelionės pagaliau atvykome į mūsų misijos pirmąjį tašką – Gadalėjaus kaimelį. Ant kalnelio matėsi kapinės, kuriose nerūpestingai ganėsi gyvuliai. Kapinių išlaužytos tvorelės niekam nebadė akių, o išmatos kapinėse, pasirodo, yra normalus reiškinys. Vėliau susitikome ir su kaimelio seniūnu, kuris padėjo mums suorganizuoti tinkamas sąlygas ekspedicijos pradžiai. Tiesa, viskas vyko „sibirietiška“ maniera – niekur neskubant, daug šnekučiuojantis, važinėjant pirmyn ir atgal, bet puikiai supratome, kad čia jau nebe mes diktuosime sąlygas – jas mums diktuos Sibiras.  

Galiausiai visi džiaugėmės, kad nors ir iš lėto, bet organizaciniai reikalai vis tik vyko – atkeliavo ir vanduo, ir mūsų pirmoji mediena trims kryžiams. Entuziazmo daug. Nesvarbu, kad buvo ilga kelionė, visi raitojomės rankoves ir dalinomės darbus. Vieni liko prie kryžių gamybos, kiti išėjo tvarkyti kapinių. Kapinėse mūsų laukė 2 jau išvirtę kryžiai, o kiti 2 buvo palinkę ir turbūt jau būtų nebeatlaikę ateinančios žiemos. Rasti keli kapeliai buvo užžėlę žole ir piktžolėmis, o ant kai kurių augo žemuogės. Visur buvo daugybė gyvulių išmatų, o mums besidarbuojant kapinėse apsilandydavo ir viena kita karvė ar arklys. Rinkau žoleles nuo kažkada į kapą panašaus plotelio ir galvojau, koks galėjo būti šio amžinam poilsiui atgulusiojo likimas, kas jam nutiko, kodėl ir kaip jis čia atvyko.  

Pamažu rastas plotas buvo sutvarkytas ir tapo panašus į kapines. Atstatėme visus rastus 4 kryžius, nes jų padėtis dar buvo tam tinkama ir sulaukėme netikėtų viešnių. Tai buvo 2 vyresnio amžiaus moterys, kurios negalėjo atsistebėti, kad mes iš pačios Lietuvos atvykome čia tik dėl to, kad sutvarkytume kapinaites. Moterys mums pasakojo apie čia palaidotų žmonių likimus ir labai gražiai kalbėjo apie anuomet čia gyvenusius lietuvius, negailėdamos jiems komplimentų. Jų akyse kaupėsi ašaros. Susigraudinome ir mes patys. Pasirodo, viena jų susirašinėjo su vienu lietuviu ir susijaudinusi žadėjo paieškoti tų laiškų.  

Grįžus į stovyklą laukė stulbinantys rezultatai – ant žolės gulėjo jau trys 4 m ilgio maumediniai kryžiai. Pasirodo, patys viršijome savo galimybes ir kryžius galėjome iškelti jau tą pačią dieną. Su jauduliu, nešini pečius slegiančiais kryžiais išskubėjome į kapines. Norėjome, kad Gadalėjaus kapinių kalnelį kuo greičiau papuoštų 3 didžiuliai ir gražūs lietuviški kryžiai.  Jie kaipmat išdidžiai pakilo, o apjuostos tautinės juostelės ir įkaltos metalinės saulutės tik dar labiau juos išpuošė. Visas mūsų darbas įgavo prasmę, o sugiedota Tautiška giesmė vainikavo vakarą.  Su nekantrumu laukiu, ką mums atneš rytojus!

2017 07 21

Prabudome anksti ryte.  Laiko juostos skirtumas vis bandė apie save priminti, tačiau naujos dienos planai tą užgožė. Pasirodo, jog dėl itin produktyvios vakarykštės dienos mūsų plane atsirado papildomos Tulūno kapinės.  Į Tūluno kapines vykome mikroautobusu kartu su vietiniais, kuriems vis dar kėlėme smalsumą. Mikroautobusas sustojo prie pat kapinių. Nuo kelio matėsi žalia tvora, kurią dengė šalia augantys krūmai. Įėjimas į kapines buvo menkai pastebimas, veikiau panašus į vietinių išardytos tvoros atkarpą. Nežinant, kad čia turėtų būti kapinės, kažin ar jas būtų pavykę surasti. Pirmas kapinių įspūdis buvo liūdnas – miškas su neskoningai prikaišiotomis ilgaamžėmis dirbtinėmis gėlėmis ir besimėtančiais plastikiniais buteliais bei vienkartiniais indais. Priėjus prie vietos, kur turėtų būti lietuvių kapinaitės, pasidarė dar liūdniau. Kapines miškas buvo visiškai pasiglemžęs, jame nuvirtę medžiai spaudė lietuviškus kryžius.

Įvertinę kapinaičių teritorijos dydį, nedelsdami kibome į darbą. Laiko turėjome nedaug, o darbo nusimatė nemažai. Pamažu pradėjus ardyti gamtos nuniokotą plotą, miškas pradėjo panašėti į kadaise čia buvusias kapines, pradėjo ryškėti ir ant žemės esantys kauburėliai – čia amžinam poilsiui pasilikę kapeliai. Išpjovėme ir iš teritorijos išvilkome daugybę senų nuvirtusių medžių, išnešėme šiukšles. Atidarėme erdvę išlikusiam nemažam kryžiui atstatyti. Dabar gera pagalvojus, kad iš pradžių nusvirusios rankos, pamačius, kas čia mūsų laukia, kilo aukštyn, ir rastas kryželis rado vietą sutvarkytos teritorijos centre. Kryžius išdidžiai skelbė, kad čia ilsisi lietuvių tremtiniai. Sugiedojome Tautišką giesmę ir supratome, kad dirbdami visi kartu galime ir aukščiausius kalnus nuversti.  

Grįžome į stovyklavietę. Turėjome ją palikti ir judėti link kito mūsų ekspedicijos taško – Jevdokimovo kaimelio. Mūsų kelionę įgyvendinti padėjo vietinis gyventojas Stepanas, kuris pas mus atvažiavo net su dviem transporto priemonėmis – sunkvežimiu, prie kurio buvo prikabinta valtis. Savo kuprines sudėjome į valtį, o patys sulipome į sunkvežimį. Tai mums buvo ne tik keliavimo būdas, bet ir šiokia tokia pramoga. Stepanas mus atvežė prie Iljos upės, kur visi supratome, kas mūsų laukė toliau. Jis kartu su savo bendrakeleiviu apsiavė ilgaaulius guminius batus ir paragino mus taisytis po 4 į valtį. Vyrukams prireikė 4 reisų, kad ne tik mes visi, bet ir mūsų kelionės palydovės – kuprinės – atsidurtų kitame upės krante. Savotiškas keliavimo būdas tikrai neprailgo. Priešingai – kitoje upės pusėje visa komanda atsidūrė labai greitai. Toliau mūsų laukė žygiavimas iki Jevdokimovo. Žygiuoti ilgai neteko, tačiau mus išgąsdinti bandė juodas debesis, pakibęs virš mūsų galvų,  galiausiai apsigalvojęs ir pasislinkęs toliau.  

Netoli Jevdokimovo radome nuostabią vietą stovyklavietei. Pasislėpę tarp nusvirusių beržų šakų, ant upės kranto ir įsikūrėme. Šalia esanti upė kėlė ūpą ne tik nusiprausti, bet jau ir išsiskalbti panaudotus drabužius.  Nieko nedelsdami nuskubėjome į kaimelį, labai norėjome surasti kapines ir įvertinti jų būklę. Pats Jevdokimovas, lyginat su Gadalėjumi, atrodė daug jaukesnis, šviesesnis, švaresnis ir labiau prižiūrėtas – langinės ir tvoros, matėsi, ne taip jau ir seniai buvo dažytos, o prie kiemų nebuvo daug dilgėlių. Tik gyvuliai čia vaikščiojo palaidi. Čia buvo ožiukų ir kiaulių su mažyčiais paršiukais!

Su vietinių pagalba suradome kapines. Kapinės buvo visai nemažos, aptvertos tvorele ir jose nebuvo gyvulių! Atradome teritoriją, kurioje buvo palaidoti lietuviai. Ji buvo išsidėsčiusi žemyn nuo kalnelio, nemaža. Vaizdas buvo panašus į Tulūno kapines – mišku pavirtusios kapinės, apie jas bylojo tik ant žemės nuvirtę, dūlėjantys kryžiai. Supratome, kad mūsų laukia nemažai darbo.

2017 07 22

Šiandien nuo ankstyvo ryto darbavomės, nes vakar pamatytas mišku virtusių kapinių vaizdas neramino. Neramino laiko atžvilgiu, mat laikas čia, Sibire, bėga baisiai greit. Iškirtome medžius, nuvalėme ir atnaujinome daugybę senų, nuvirtusių kryžių, kurių visų prikelti ir priminti mūsų istorijos, deja, jau nepavyko. Ir visą tai mes padarėme iki pietų! Taip, tas vakarykštis mus gąsdinęs miškas pamažu tapo panašus į kapines! Atsivėrė erdvė, pamažu iškilo ir keli kryželiai. Grįžus į stovyklavietę laukė staigmena – mus aplankė buvusio tremtinio  Albino Rimkaus žmona Viktorija Rimkienė ir jų dukra Svetlana Rimkus. Deja, pats Albinas prieš porą metų mirė. Jo žmonos akyse kaupėsi ašaros. „Albinas būtų taip apsidžiaugęs Jus pamatęs“ – sakė Viktorija. Moterys prinešė daugybę vaišių, patiesė staltiesę ant žemės ir ragino vaišintis. Matydamos, kad jų atnešti dar šilti blynai tiesiog tirpte tirpsta, jos su pasididžiavimu paminėjo, kad būtent lietuviai jas išmokė kai kurių maisto gaminimo ypatybių ir, žinoma, paminėjo agurkų raugimą bei bulvinius blynus. Svetlana paatviravo, kad jai nuolat visi sako, jog matyti, kad jauna moteris turi ir lietuviško kraujo, mat ji yra labai griežta ir reikli bei mėgsta tvarką. Smagiai pasišnekučiavome. Pasirodo, juodvi net ir Vilnių yra mačiusios. Labai gražiai atsiliepė apie savo viešnagę Lietuvoje. Viktorija vėl aikteli, kad jei Albinas būtų čia, jis taip džiaugtųsi mus pamatęs. Padedami Viktorijos ir Svetlanos išsiaiškinome, kur yra Albino kapas, kurį suplanavome aplankyti rytoj. Viktorija paprašė nusifotografuoti su mumis, o mums buvo smagu, kad galėjome išpildyti šį moters prašymą.

Po pietų Arnoldas mus nudžiugino – vietinis armėnų kilmės kaimelio gyventojas mums padovanojo medieną vienam kryželiui, kuriuo galėsime papuošti kapinaites. Pasirodo, mediena jau mūsų laukė kapinaitėse.  Kiekvienas pagamintas ir iškeltas kryžius komandai ypač svarbus – jis mus labiau suartina, o mūsų ekspedicijai suteikia prasmę. Rytoj rytą šis naujas kryželis papuoš Jevdokimovo kalnelį, o mūsų ekspedicija jau įgauna pagreitį!

2017 07 23

„Su gimimo diena, su gimimo diena!“ – taip prasidėjo mūsų liepos 23-osios ankstyvas rytas. Pasirąžę ir vis dar apsiblaususiomis akimis glebėsčiavome ir puošėme Sibiro lauko gėlių vainiku Saulių. Geriausia dovana čia, Sibire, buvo šokoladas, kurį padovanojome Sauliui, o jis nesudvejojęs nė akimirką laužė pieniško šokolado plytelę ir kruopščiai dalino, kad jos užtektų visiems. Susitvarkę stovyklavietę numatytu laiku (beje, čia Arnoldas mus pagyrė, kad vis dar pavyksta laikytis nustatyto laiko rėmų), užsidėję jau kiek palengvėjusias kuprines ant pečių, žygiavome į kapines.  Kapinėse tvyrojo rūkas. Vaikinų pagamintas nuostabus maumedinis kryžius su papuošimais gulėjo atvertoje erdvėje ir jau laukė mūsų. Vadovaudamiesi Viktorijos pasakojimu, suradome ir Albino Rimkaus kapą – 2015 07 28. Pavėlavome lygiai 2 metus… Ant kapo paikome tautišką juostelę ir pasidžiaugėme, kad kapas tikrai labai prižiūrėtas ir išpuoštas. Ankstų rytą iškeltas naujas kryžius, sugiedota tautiška giesmė, surastas Albino kapas ir pasveikintas Saulius. Neįprasta dienos pradžia. Dienos, kuri bus kupina nuotykių.

Išėjus iš kapinių mūsų jau laukė medžiotojas Viktoras su šuneliu Piratu. Nusimatė daugiau nei 30 km  žygis į sekantį kaimelį – Algatuj. Atsibučiavęs su žmona, Viktoras mus ragino pasiskubinti, nes tuoj bus karšta. Paradoksalu, bet nepaisant ypač šaltų sibirietiškų žiemų, vasaros čia būna ypač karštos. Tą jau spėjome pajusti darbuojantis kapinėse. Sužinoję, koks kelias ir atstumas mūsų laukė, truputį jaudinomės, kaip seksis, tačiau, kai juda visa komanda, kurią vienija tas pats tikslas, visos baimės pradingsta. Medžiotojas buvo su prasta gumine avalyne, turėjo nemažą kuprinę. Jo spartus žingsnis, švytintis veidas ir spinduliuojanti teigiama energija, visus mus žavėjo. Žygiavome greitu žingsniu, stodami kas valandą po 10 min. Džiaugėmės, kad per tokią kaitrą, eidami nelygiais taigos keliukais ir brūzgynais, sugebėjome palaikyti maždaug 4 km / h greitį.

Po maždaug nueitų 20  km sustojome prie šaltinėlio pietų. Kaip džiaugėmės galėdami išsiauti iš žygio batų ir jau spėjusias pavargti kojas atgaivinti šaltame vandenyje. Jėgos ir motyvacija judėti toliau vėl sugrįžo. Deja, teko atsisveikinti su Viktoru. Jis patikino, kad toliau keliauti mums jau bus saugu – laukė nemaža atkarpa asfaltuotu keliu, o Viktoro su Piratu laukė dar nemažas kelias atgal į Jevdokimovą. Išėjome į atvirą asfaltuotą kelią, kuriuo pravažiuodavo nutrūktgalvišku greičiu skriejančios mašinos. Įdienojo. Darėsi vis karščiau ir karščiau, o šiluma kepino ne tik iš viršaus, bet ir iš apačios nuo įkaitusio ir bene svylančio asfalto. Pamažu jėgos vis mažėjo, o veidus puošusios šypsenos ir visą kelią lydėjęs klegesys blėso. Įsirėžusios kuprinės petnešos, nueiti kilometrai, nugara žliaugiantis prakaitas ir kaitra darė savo. Vis dažniau prašydavome Arnoldo sustoti.  

Komandą jau apėmusią tylą staiga sutrikdė Arnoldo supypsėjęs laikrodis. „Kur kastuvas?“ – sušuko jis. Niekas nieko nesuprato. Staiga kastuvas jau buvo Arnoldo rankose, kurį jis išdidžiai padėjo ant žemės ir pasikvietė Saulių. Pasirodo, įveikėme 32 km. Lygiai tiek, kiek šiandien Sauliui sukako metų. Simboliška. Saulius dar kartą buvo pasveikintas mūsų aplodismentais, na, o mes patys pagaliau gavome 10  minučių užtarnauto poilsio.  Tos 10 minučių skriete praskriejo, tačiau turėjome laikytis sutarto laiko. Padėjome vieni kitiems užsidėti kuprines ir dar spėjome atsigerti po paskutinį lašelį vandens ir suvilgyti lūpas prieš, anot Arnoldo, laukiančius dar 4–5 km. Lėtai prariedėjo didžiulis sunkvežimis. Jis sustojo! Pats neprašomas! Visi pradėjome ploti, o akyse suspindo viltis. Arnoldas nubėgo pakalbėti su vairuotoju ir už sekundėlės pamatėme tai, apie ką spėjome pasvajoti – Arnoldas mojo ranka ir kvietė mus taisytis į mūsų naująją transporto priemonę! Rodos, iš tos laimės į sunkvežimį būčiau įlipusi ir su kuprine ant pečių, tačiau kažkas man ją nuėmė, o ištiesta ranka iš viršaus mane tiesiog įtraukė į vidų. Žaibišku greičiu visi atsidūrėme viduje. Nežinau, iš kur ir kaip jis atsirado, bet būtent tada jo mums labiausiai ir reikėjo! Matyt, čia, Sibire, niekas nevyksta be reikalo.

Netrukus pasiekėme ir mūsų kelionės tikslą – buvusią Algatuj gyvenvietę,  tiksliau – mišką. Buvome jau beveik be vandens. Stovyklavietę įrengėme tiesiog vidury miško, kurį buvo apniokojęs gaisras. Medžiai buvo suodini, o apie kapines nebuvo nė kalbų, mat miškas buvo pasiglemžęs viską. Išvargę supratome, kad ryt nusimato ne ką lengvesnė diena, todėl kas kur ir kaip išmanydamas susiradome vietelę ir tiesiog pakritome ant samanų.  

2017 07 24

Misija jau įpusėjo. Laikas skrieja labai greit – prabėgo jau 7 dienos.  Anot Arnoldo, vis dar sekasi laikytis plano A, nors visas tolesnių darbų suplanavimas vyksta čia, atvykus į kaimelį. Iš anksto suplanuoti susitarimai čia, Sibire, dar nieko nereiškia. Arnoldas nemažai laiko praleidžia siekdamas pelnyti vietinių simpatijas ir tokiu būdu padėdamas misijai įgauti pagreitį. Galime tik pasidžiaugti ir pasididžiuoti jo komunikaciniais sugebėjimais – vakar mūsų stovyklavietę jau pasiekė išsvajotasis vanduo ir yra vilties gauti medienos net trims kryžiams. Na, kalbant apie vandenį, nors jo ir turime, privalome apgalvotai jį naudoti. Vakar mums atvežė nedidukę statinaitę vandens, todėl kiekvienas puodelis buvo apgalvotas. Papusryčiavus teko visus 16 indelių ir 2 puodus išplauti vos su 2 puodeliais vandens. Mintys apie galimybę nusiprausti nejautina taip, kaip pati komandos būklė – žygio metu netekome tikrai nemažai skysčių ir jų tikrai dar nekompensavome, o šiandien fizinis krūvis ne ką mažesnis – vyksta miško kirtimas ir dirbama ant saulės. Na, bet seniūnas pažadėjo po pietų suorganizuoti ne tik medieną, bet dar vieną statinaitę vandens. Turime juo pasitikėti. Vakar dėl galimos miško gyvūnų grėsmės nutarėme pabudėti per naktį. Vietiniai vis ką nors kartoja apie „Медведь“, nors ir buvome patikinti kaimo seniūno, kad šiuo metu apie meškas nieko negirdėti, tačiau vis tiek nusprendėme budėti. O ir mus lydėjęs medžiotojas Viktoras daugiau nei pusę kelio Arnoldui pasakojo apie meškas, todėl traukėme burtus ir pasidalinome budėti po 2 po gerą valandą. Budėjau su  Dovydu. Iš tikrųjų tas budėjimas buvo ir savotiškas vienas kito pažinimo būdas, nes dažniausiai būname grupėje, o čia turėjome galimybę pabendrauti artimiau vieni su kitais. Laužas degė, rytas brėško, budintieji vis keitėsi ir sėkmingai sulaukėme dar vienos dienos.

Šiandien rytą aš pasilikau budėti stovyklavietėje. Prieš ekspediciją buvau visai nepagalvojusi, kad kažkas turi likti čia ir prižiūrėti mūsų daiktus. Paprastai likdavo 3  žmonės, tačiau šiandien nusprendėme, kad pakaks 2, nes komanda darbuojasi visai netoliese, o ir pati stovyklavietė yra atokiai nuo gyvenvietės. Tiesa, vis dar komandoje neatrandame budėjimo grafiko. Iš pradžių buvo manyta, kad tai turėtų būti virtuvės komanda, bet vėlgi, jie taip pat nori darbuotis. Vėliau buvo nutarta, kad bent vienas virtuvės komandos narys, vienas kalbantis rusiškai ir trečiasis – savanoris. Nors ir virtuvės komanda siūlė visokių alternatyvų, tačiau kol kas vieningos nuomonės dar nepriėjome.  

Kalbant apie virtuvės komandą, labai norėčiau ja pasidžiaugti. Negana to, kad jie kiekvieną rytą pakyla geru pusvalandžiu anksčiau nei mes, mus pažadina, bet dar ir sugeba maisto racioną ryžiai-makaronai-grikiai vis kažkaip paįvairinti. Jie net nusprendė vienoje palapinėje gyventi, kad nežadintų greta miegančių „palapiniokų“. Tiesa, maisto pasirinkimas Sibire labai ribotas, todėl kažką gudriau sugalvoti, pagaminti virtuvės komandai būna iššūkis. Šiandien gaminsime makaronus su dešra ir sūriu. Taip, sūriu! Bet čia dar ne viskas, turime dar vieną staigmeną – svogūnų laiškus, kuriuos gavome Jevdokimove. Planuojam papuošti mūsų patiekalą!

Daugumai turbūt pamačius, koks vaizdas mūsų laukė buvusios Algatuj gyvenvietės kapinėse, būtų nusvirusios rankos, tačiau ne mūsų komandai. Pastebėjau, kad kuo didesni iššūkiai mūsų laukia, tuo komandos darbas tampa vis našesnis, organizuotesnis ir vieningesnis.  Ryte matytas miškas su guliančiais apdegusiais medžiais prašviesėjo – nebeliko daugybės krūmų, jaunuolyno, laukinių rožių, apie kurias priminė tik pirštuose įstrigusios rakštys. Atsivėrė erdvė, išryškėjo žemėje pūpsantys kauburėliai, priminę apie čia kažkada buvusias kapines. Tiesa, radome tik kelis čia dar išlikusių kryžių fragmentus, kurie leido suprasti, kokia prasminga ir reikšminga vis tik yra mūsų misija – dar keletas metų ir jau būtume nebeidentifikavę, jog čia kažkada buvo lietuvių kapinaitės.  Šį vakarą mes jautėmės ypatingai. Išvalytas miškas, pastatyti 3 gražuoliai maumediniai kryžiai, ore tvyrantis lengvas rūkelis, pirmą kartą vieningai rankomis susikabinusi komanda, Tautiška giesmė, aidinti Sibiro platybių ramumoj, paslapčia skruostu nuriedėjusi ašara ir tikrasis mūsų istorijos išsaugojimas. Nenuverčiamų kalnų nėra, kai yra tinkami ir vieningi žmonės jiems nuversti.

2017 07 25

Vakar popiet Arnoldas pranešė, kad teks laikinai komandą padalyti pusiau. Paaiškinęs, jog pusė komandos žygiuos taiga 2 dienas apie 70 km ir Katarbėjaus kaimelyje susitiks su tremtine Albina, o likusi dalis keliaus įvairiomis transporto priemonėmis ir toliau lankys bei tvarkys kapines, Arnoldas leido mums patiems nuspręsti ir pasidalinti.  Visai nesinorėjo išsiskirti, o, ypač, po vakar, kai kapinaitėse įvyko kažkas tokio nepaprasto, kas mus suartino dar labiau. Supratę, kad kitaip nebus, ilgai nedvejojome ir įvertinome savo norus ir fizines galimybes. Ne, dar nebuvome pavargę, tačiau kai kuriems paskutinis mūsų žygis paliko prisiminimų – vis dar skausmingų nuospaudų ant kojų pirštų ir kulnų. Neilgai trukus vieningai buvo nuspręsta, kad Arnoldas, Aurimas, Dovydas, Laimis, Liudas, Inesa, Tomas ir aš keliausime taiga, lydimi vietinio medžiotojo.

Išaušo ankstyvas rytas. Pusryčiavome tyliai ir visi buvome paskendę savo mintyse. Vis dar mąsčiau, kaip galėčiau palengvinti savo kuprinę, nes, anot Sauliaus, ji vis dar buvo sunki. Bet juk visko reikia! Reikia ir miegmaišio, ir kilimėlio, ir antrų kelnių, dar ir batų… O kas jeigu lis? Reikia dar ir striukės. O jeigu kas susižeis? Ne, vaistinėlę reikia nešti visą. Daug minčių ir idėjų sukosi galvoje, kol galiausiai supratau, kad labai pasilengvinti kuprinės nepavyks.  Pasidarėme simbolines dviejų komandų nuotraukas, kad turėtume jas su savimi ir nesijaustume „išsiskyrę“, atsibučiavome ir atsiglebėsčiavome su likusia komanda, o sulaukę medžiotojo,  apie 8 val. ryto, pajudėjome.

Sibiro saulė jau nuo pat ryto buvo labai kaitri, o kelionės pradžia atrodė daug žadanti – vos tik praėjus kelis kilometrus medžiotojas mums parodė meškos pėdsaką! Taip, tos meškos, apie kurią pastarąją savaitę tik ir tegirdėdavom iš vietinių. Akys matė, o protas nelabai dar suprato, kad čia viskas tikra, gal dėl to entuziastingai dėjome savo rankas šalia pėdsako, lyginome dydį su plaštaka ir   įsiamžinome nuotraukose.  Žygiavome sparčiai, mat jau turėjome patirties iš praeito žygio – norėjome palaikyti 4 km / h greitį, tačiau neilgai trukus supratome, kad šis medžiotojas netoks vikrus ir greitas, kaip ankstesnysis Viktoras. Pastebėjome, kad jis vis dažniau dūsaudavo, vilko koją už kojos, o apie 11 val. ryto jau kalbėjo apie pietus ir arbatą! Supratome, kad kitaip nebus, todėl teko stoti pasistiprinti anksčiau nei buvo suplanuota. Buvome nuėję apie 11 km, jautėmės žvalūs, mat palaikytas tempas mums tiko, o nuotaika komandoje buvo pakili. Užkandę truputį lašinių, pasipildę vandens atsargas iš gretimo upelio, kuris neatrodė labai patikimas, ir atsigaivinę vaivorais, judėjome toliau. Grožėjomės Sibiro platybėmis, kurios gaivino jau gerokai spėjusias įkaisti mūsų galvas, o su Liudu ir Inesa juokavome, kad Sibiras labai primena Lietuvą, tik čia viskas keliolika kartų išdidinta. Panašu, kad tokie mūsų pamąstymai ir  kalbos rodė, jog jau prisijaukinome Sibirą, o jis – mus.

Nors Sibiro saulė kepino, tačiau žygiavome sparčiai, o mūsų medžiotojas prakaitavo ir dūsavo vis dažniau. Praėjus nemažą atstumą atviru lauku be jokio šešėlio, vis dažniau pradėjome galvoti, kad turbūt teks jam padėkoti ir toliau kelią tęsti vieniems. Kelis kartus jau net spėjau pagalvoti, ką turiu vaistinėlėje ir ką darysiu, jei reiks jį gaivinti, nes kiekvieną kartą į jį atsisukus, jo veidas buvo vis labiau išbalęs. Dovydas mane ramino, kad turim priemonių pasidaryti neštuvams, todėl viską praleidom juokais ir žygiavom toliau. Kelias darėsi sudėtingesnis – aukštos pievos sulig pažastimis, grioveliai, belikę keli gurkšniai vandens ir vis dar kepinanti saulė. Supratome, kad teks atsisveikinti su medžiotoju. Sekundėlę kitą jo akys net nušvito. Matyt, tikrai buvo pervertinęs savo galimybes… Arnoldui jis detaliai papasakojo, kaip aplenkti čia esančią pelkę ir jau mojo mums ranka linkėdamas dosnios taigos ir gero kelio. Paradoksalu, bet po gero pusvalandžio kelionės atsidūrėme būtent pelkėje. Žemė darėsi vis drėgnesnė, o tolumoje žaliuojanti aukšta pieva ir skraidantys laumžirgiai nieko gero nežadėjo. Kojos smigo vis giliau. Norėdami išsaugoti sausus žygio batus, nusprendėme juos nusiimti, tačiau tą padaryti spėjome ne visi. Kryptelėjau koją ir susmegau iki kelių. Prisėmiau per viršų, o ne per batų priekį! Laikydamiesi vieni už kitų šiaip ne taip nusiavėme batus ir likome su kojinėmis. Dovydas greitai pasisiūlė būti pirmas ir patikrinti pelkės gylį. Netrukus vedami jo ir laikydamiesi vieni kitiems už rankų palengva judėjome į priekį. Kojos jautė kažkada suregztų medinių lentų takelį ir mūsų nuotykis buvo įveiktas be didesnių pastangų. Perbridę dalinomės užplūdusiomis emocijomis, raškėm vaivorų krūmus ir užtraukėm vieną kitą dainą. Judėjome į priekį ir pamažu jautėme vandens stygių. Medžiotojo rytinis pasakymas, kad kas eina į taigą nesineša vandens, nes taiga pati pasirūpina jos svečiais, buvo klaidingas. Jau kurį laiką mano gertuvėje buvo telikę keli lašai vandens. Supratau, kad juos reikia pasaugoti ne tik sau pačiai, bet ir kitiems komandžiokams. Saulė vis dar plieskė, prasidėjo aukštos žolės, o dėl sušlapusių žygio batų, kelionės tęsimas sportiniais bateliais tik pasunkėjo – čiurnos nebuvo tokios stabilios ir aš nuolat mėčiausi tai į vieną, tai į kitą šoną.

Arnoldas suprato, kad dar teks nemažai paklaidžioti, kol pavyks išeiti iš miško, todėl sustojome rimtam pokalbiui. Jis mums paaiškino, ką daryti jei sutiktume mešką! Kaip jis pats sake, atsarga gėdos nedaro. Todėl greitai ir produktyviai įsisavinome, jog reikia susitelkti į grupę, iškelti kuprines į viršų, imituojant didelį padarą, kelti triukšmą, o svarbiausia – neužmegzti akių kontakto. Toliau žygiavome su daina. Jėgos pro truputuką blėso, o išsvajotasis vanduo jau bandė vaidentis. Labai noriu pasidžiaugti savo komandžiokais, kurie šiuo sunkiu periodu nestokojo optimizmo: Arnoldas sekė koordinates, Tomas skynė kelią pro aukštas pievas pats pirmas, Dovydas, Liudas ir Inesa traukė lietuvišką dainą, kartu prisijungdavo ir Aurimas, užtraukdamas partizanišką dainą, o Laimis padėjo man neišvirsti į kurį nors šoną tarp aukštų pievų. Visų jėgos blėso, bet stengėmės to neparodyti. Palengva pradėjo leistis saulė. Mes vis dar buvome be vandens. Kiekvienas papildomas žingsnis tapo apgalvotas. Savo paskutinius lašus išdalinau. Troškulį gelbėjo vaivorai. Tas rūgštus uogos sprogimas burnoje buvo tikras išsigelbėjimas. Skynėme jas vieni kitiems ir dėjome saujomis į burnas, bet tęsėme žygį. Arnoldas nudžiugino, kad netoliese turėtų būti upelis. Upelis! Atsirado daugiau jėgų, juk tuoj bus upelis, bet, deja, staiga įklimpo Arnoldo koja ir supratome, kad ir vėl priėjome pelkę. Matėsi daug žalių, minkštų ir klastingų kupstelių, ant kurių padėjęs koją nežinai, kiek susmegsi gilyn. Kiekvienas žingsnis buvo rizikingas. Kuo toliau, tuo labiau smegome gilyn,  vėl peršlapau sportinius batelius. Dovydas įbrido iki pusės ir išmatavo gylį, įspėdamas kad einant ta pačia vieta, ji vis gilėja. Įbrido ir Arnoldas. Supratau, kad sausa iš čia neišeisiu. Mąsčiau užšokti ant netoliese esančio kupstelio, tačiau puikiai supratau, kad to padaryti nepajėgčiau net ir būdama be kuprinės. Dovydas pasisiūlė pernešti mano ir Inesos kuprines, o supratęs, kad aš vis dar mąstau bandyti pasiekti tą tolimą kupstelį pernešė ir mane pačią, vėliau perduodamas Arnoldui, kuris užkėlė mane ant seno rąsto. Taip mudvi su Inesa sausos atsidūrėme ant jau tvirto pagrindo ir padrąsinamai mojome kitoje pelkės pusėje likusiems komandžiokams.

Palengva visi persikėlėme į kitą pusę, vieni sausesni, kiti šlapesni. Laikas nebuvo mūsų sąjungininkas, mat jau pradėjo temti. Buvo apie 9 val. vakaro, kai pagaliau pavyko išeiti iš miško į keliuką. Į civilizaciją, kaip juokavome. Pasidarė šviesiau tiek galvoje, tiek ir erdvėje. Neilgai trukus priėjome ir išsvajotąjį upelį! Visi puolėme glebėsčiuotis. Arnoldas kiek mus pagąsdino, kad upelis neatrodo itin švarus. Iš pradžių tik suvilgėme lūpas, vėliau gurkštelėjome lašą kitą, kol galiausiai pasidavėm troškuliui ir godžiai gėrėm vėsų vandenį.  Jau buvo visai tamsu. Dar spėjome upelyje nusimaudyti ir netoliese įsikurti stovyklavietę. Laužo šviesoje  valgėme sumuštinius, džiovinomės batus, dalinomės tuomet jau juokingais tapusiais įspūdžiais ir gėrėme išsvajotąjį vandenį, kurį „pagardinau“ vaistinėlėje turėtais druskų tirpalais, nes druskų šiandien taigoje palikome išties nemažai. Dienos būta su nuotykiais, todėl ilgai nevakaroję ir supratę, kad rytojus laukia labai panašus einame ilsėtis. Vis tik šiandien klaidžia taiga įveikėme 37 kilometrus. Net 37!

2017 07 26

Prabudome pailsėję ir gerai nusiteikę, o apie vakarykštę dieną man priminė tik dešinysis vis dar drėgnas batas. Iš stovyklavietės pajudėjome anksti, tačiau saulė jau kaitino. Ryto būta itin karšto. Prakaitas žliaugte žliaugė, o nueiti kilometrai tirpo ne taip jau ir greitai, kaip tikėjomės. Stengėmės nukreipti mintis, todėl mus varginusį karštį vijome šalin dainomis: ,,ir kvepėjo, ir žydėjo jazminai, jazminai”.  Nejučiomis priėjome pirmąjį numatytą miestelį. Keli aptriušę, netvarkingi nameliai ir mažutė parduotuvytė. Štai ir visas kaimelis. Parduotuvės nors būta ir labai mažytės, tačiau asortimentas mus tikrai nustebino. Įsigijome šokolado, sausainių ir gaivaus, šalto limonado! Niekad nemaniau, kad limonado gurkšnis galėtų taip atgaivinti. O ir parduotuvės šeimininkė buvo labai maloni moteris. Ji papildė mūsų jau į pabaigą einančias vandens atsargas savo švariu ir šaltu vandeniu iš šulinio. Atsigaivinę tęsėme kelionę toliau. Taip priėjome kitą kaimelį. Jis atrodė išmiręs… Apleistuose namuose pavėsio ieškojo arkliai ir karvės. Pakeliui sutikome vieną mašiną. Vairuotojas mus nukreipė iki artimiausio šulinio, kur galėjome pasipildyti vandens atsargas, mat saulė švietė vis karščiau ir karščiau. Vairuotojas patikino, kad iki Katarbėj kaimelio belikę 9 kilometrai žvyrkeliu. Vadinasi, jau buvome nuėję apie 20 km, tačiau turėdami vandens didelio nuovargio dar nejautėme. Turėjome užsibrėžtą tikslą – Katarbėjų pasiekti iki 18 valandos. Nors kelias buvo tiesus ir be kliūčių, tačiau galvas kaitinanti saulė mus versdavo vis dažniau sustoti ir atsikvėpti. Pažygiavus pora valandų, žydrą dangų palaipsniui pakeitė tamsūs debesys, o blyksintis žaibas ir griaustinis perspėjo apie besiartinančią audrą. Iki kaimelio buvo belikę 3 kilometrai. Spartinom žingsnį, tačiau gamtos aplenkti nepavyko. Stambūs ir vėsūs lašai netrukus krito mums ant galvų ir plovė dienos nuovargį. Sušlapę ir nusiprausę vasaros lietuje  17:58 pasiekėme tiltelį, vedantį į Katarbėjų. Dar vienas mažas mūsų didelės komandos laimėjimas!

Katarbėjus buvo didelis – turėjo net kelias gatves, kuriomis važinėjo vietiniai automobiliai, motociklai ir traktoriai, o namai atrodė tvarkingi ir kur ne kur net papuošti gėlėmis. Priėjome parduotuvę ir pasinaudojome proga atsigaivinti ledais. Juk kelionės tikslas jau buvo pasiektas, o kur gyvena Albina Arnoldui išsiaiškinti prireikė vos keleto minučių.  Albina stovėjo tarp vartelių, bandė išspausti šypseną, tvirtino, kad supranta lietuviškai, tačiau bendravo su mumis rusiškai. Ji atrodė labai pasimetusi. Tą išdavė jos nuolat lakstančios akys ir pečių gūžtelėjimai. Kartu su mama jos buvo ištremtos, kai Albinai buvo šešeri. Jos buvo išduotos giminaičių ir taip atsidūrė Irkutske, o į smulkesnes detales ji nesileido.

Dangus vėl pradėjo tamsėti. Artinosi audra. Supratome, kad turime greičiau sugalvoti, kur teks praleisti naktį. Arnoldo galvoje sukosi daug minčių, jis net bandė suorganizuoti transportą ir anksčiau nuvykti į kitą kaimelį – Porogą. Deja, jau buvo apie 8 val. vakaro, o čia, Sibire, taip greitai transporto nesuorganizuosi. Padedant Albinai, Arnoldui pavyko mums surasti nakvynę po stogu. Tai buvo apleistas namas, kuriame palikti netvarkingai išmėtyti rakandai bandė išduoti apie čia kažkada virusį gyvenimą. Nežinau, ar tai buvo nuovargis, ar buvome kiek nusiminę dėl susitikimo su tremtine, tačiau tvyrojo tyla. Prasidėjo audra, apleistas namas pamažu mus prisijaukino. Mes įsikūrėme, užkandome ir pro langus pastebėjome, jog privažiavo automobilis. Pasirodo tai buvo Ruslanas – Albinos sūnus. Tai buvo apie 50 metų vyras, gyvų akių ir labai komunikabilus. Savo energija Ruslanui pavyko pelnyti mūsų visų simpatijas. Jis mums pasakojo apie jį auginusią močiutę, kuri jam virdavo cepelinus, kepė kugelį, dainavo ,,Plaukė žąselė per ežerėlį, gir, gir, gir, gar, gar, gar, per ežerėlį”. Su pasididžiavimu jis mums pasakojo, kaip močiutė, gavusį leidimą,  21 metų Ruslaną dar ir pakrikštijo! Pasirodo, jo močiutė nemokėjo rašyti, tačiau kai Ruslanas išėjo į kariuomenę, būdama 76 metų, iš ilgesio išmoko ir rašė Ruslanui laiškus į kariuomenę. Padedami Ruslano jau žinojome, kaip rytoj pasieksime Porogą, kur mūsų jau laukė likusi komandos dalis. Jis netgi sutarė, kad autobusas ryte sustotų prie mūsų įsikūrimo vietos. Rodos, rytoj jau vėl visi būsime drauge.

2017 07 27

Ankstų rytą pajudėjome viešuoju transportu iš Katarbėjaus. Mūsų išlydėti atvažiavo ir Ruslanas, kurio šypsena neblėso iš veido. Su kiekvienu atsisveikinęs jis mums mojo pro autobuso langą, linkėdamas gero kelio ir sakydamas, kad gal susitiksime Irkutske. Autobusas buvo sausakimšas, o sibirietiški keliai šiai mūsų kelionei suteikė dar daugiau šarmo – autobusas tiesiog skriete skriejo velnišku greičiu, o mes šokinėjome ant galinių sėdynių kartu pakildami į orą. Po geros valandos kelionės nuo Porogo mus teskyrė upė. Dar vienas nuotykis. Pasirodo, kažkada upę būdavo galima perbristi, tačiau to daryti dabar vietiniai gyventojai nepatarė. Greitai visi buvome perplukdyti per sraunią upę ir jau Buvome Porogo kaime.

Su nekantrumu keliavome ieškoti likusios komandos dalies. Atvykome į Olgos ir Timofėjaus sodybą. Olga iškart siūlė užkąsti ir kvietė užeiti, tačiau, sužinoję, kad likusi komandos dalis jau išėjusi tvarkyti kapinių, nusprendėme eit jiems padėti. Mums įkandin Olga klausė, ko norėtume pietums! Likusią komandos dalį sutikome besidarbuojančią kapinėse. Nusprendėme jiems sudainuoti žygio metu mus gelbėjusią dainą. Sustojome prie įėjimo į kapines ir užtraukėme: O tai buvo, o tai buvo vakarai, vakarai, kai kvepėjo ir žydėjo jazminai, jazminai. Komanda vėl susitiko. Tos praėjusios kelios dienos atskirai tik dar labiau mus visus suvienijo. Kaip mes vienas kitą glebėsčiavome! O kiek kalbų būta! Nesustodami čiauškėme apie savo nuotykius ir palengva baigėme tvarkyti Porogo kapinaites.

Grįžome pietų pas Olgą, kur kiemo viduryje mūsų jau laukė vaišėmis nuklotas stalas. Pasirodo, Olgos ryšys su Lietuva labai menkas – jos sesuo kažkada buvo ištekėjusi už lietuvio, tačiau pelnytos simpatijos Lietuvai jos širdyje  tebeišlikusios. Olgos ir Timofėjaus svetingumui nebuvo ribų.

Buvome išsiilgę vieni kitų, todėl itin glaudus susėdimas autobusiuke, kuriame tebuvo 14 vietų, buvo mums labai priimtinas. Važiavome apie 3 valandas. Kelionės metu spėjome ir užklimpti molynuose, tačiau vaikinų pagalba autobusiukas buvo greitai išgelbėtas. Pasiekus kelionės tikslą, buvusį Vesiolyj kaimelį, iškart leidomės ieškoti kapinių. Simboliška, tačiau kelelis, vedęs į kapines buvo kaprizingas – pelkėtas, duobėtas ir baisiai slidus. Tarsi pačios kapinės saugotųsi, kad niekas į jas neįžengtų.

Tai buvo nemažas kalnelis, užžėlęs jaunuolyno. Ant žemės gulėjo keletas sutręšusių kryžių, vienas kryželis vos ne vos dar laikėsi, tarsi skelbdamas apie anuomet gyvavusias kapines, o parvirtusios ilgaamžės pušys užgožė teritoriją. Supratome, kad darbo nusimato daug. Tai mūsų paskutinės kapinės, todėl turime padirbėti iš širdies.  Nedelsiant buvo pradėtas kapinių valymas, kertant ir raunat medžius, velkant nulūžusias šakas bei dorojant pačios gamtos sukurtas sudėtingas konstrukcijas. Iš tiesų, to kalnelio medžių šakos priminė tarsi gyvūnų ragus ir buvo labai įmantrios – nuolat kabinosi už kitų medžių ir trukdė bei sunkino jų išnešimą. Dirbome iki pat vakarienės. Turėjome dar spėti ir įsikurti. Rytojus nusimato darbingas. Pasirodo, tos sudėtingos pačios gamtos sukurtos kompozicijos pareikalaus iš mūsų nemažai jėgų. O gal dar pavyks iškelti ir kryželį!

2017 07 28

Darbus pradėjome nuo ankstyvo ryto. Rodės, jog su lyg kiekviena diena rytai darėsi vis šiltesni. Nors vakar jau išvilkome nemažai šakų, tačiau darbo dar buvo nemažai. Numatėme kapinaičių teritoriją simboliškai aptverti tvorele, todėl teko pasirūpinti medienai tinkama tvorele. Žingsnis po žingsnio įsivažiavome ir maršrutas ,,nuo kalno-į kalną” jau tapo įprastas. Pasilenki, prisirenki šūsnį ilgų šakų ir pūškuoji žemyn nuo kalno, o tada įkopi ir taip toliau. Visai panašiai, kaip tos skruzdėlės, kurios bando už save didesnį laimikį parsinešti. Iki pietų teritorija jau buvo išvalyta! Neapsakomas greitis. O dar gera žinia, kad bus mediena kryžiui! Na, mums ir sekasi! Komandoje šiandien jau jautėsi nuovargis. Teritoriją išvalius, kaitinanti saulė begėdiškai sekino mūsų jėgas visą rytą, todėl po pietų visi iškritome kas kur sau – reikėjo valandėlės atokvėpio. Iki vakarienės spėjome aptverti teritoriją tvorele ir susipakuoti daiktus, mat šiąnakt iš Azamai traukinių stoties pajudėsime į Irkutską.  Sulaukėme ir medienos. Vaikinai greitai padirbo kryžių ir po geros valandėlės jie jį jau nešė pro kaprizingąją pelkę į kapines. Vakaro būta kaip visada tyro, ramaus ir saulėto. Pakilo mūsų kryžius, o giedant Tautišką giesmę, pakilo ir mūsų trispalvė. Kryžių, kaip visada, papuošėme saulute ir apie mūsų istoriją bylojančia lentele. Tiesa, sumušiau rekordą! Arnoldas suskaičiavo, kad smukiais smūgeliais man prireikė net 238 kartų kad begėdė vinis pasiektų tikslą. Tas vakaras ant kalnelio buvo ypatingas ir kitoks. Iš užmaršties prikėlėme dar vienas kapines. Dar kartą supratau, kad vieningai mąstančių ir dirbančių žmonių rankos gali padaryti stebuklus. Mums tai pavyko. Iki traukinio beliko porą valandų. Nusimato apie 10 valandų kelionė iki Irkutsko. Panašu, kad misija artėja prie pabaigos, o dar, rodos, vakar tik prasidėjo…

2017 07 31

Prabudome apie 2 valandą nakties skambant jau beveik mūsų ekspedicijos himnu tapusiems „Jazminams (Arnoldui pavyko surasti įrašą per YouTube). Nors ir  buvome sudėję bluostą porai valandų, prabusti skambant „Jazminams“, panašu, kad jau niekada nebus sunku. Užsimiegoję atvykome į oro uostą, kur vėl tvirtai supakavome mūsų jau palengvėjusias kuprines. Laukė 5 valandų skrydis. Kompaktiškai susirangę lėktuvo sėdynėse, netrukus jau miegojome. Prasibudinome tik lėktuvui leidžiantis į Maskvą. Galvoje jau sukosi mintys apie traukinį ir Vilnių. Rodos, keliavimas traukiniu nėra toks jau ir didelis iššūkis. Nebeerzina tie nuolat zujantys keleiviai, pasigirstantis įspėjamas tonas apie karštą vandenį, rūkytos dešros kvapas ir nuolatinės eilės į tualetą. Juk mes važiuojame į Vilnių! Ir važiuojame su daina! O važiuojame visi ir tie visi esame sveiki!

2017 08 31

Pasikeitęs laikas, susidėjęs nuovargis ir visą kelionę trauktos lietuviškos dainos dovanojo gilų ir saldų miegą ankštoje traukinio lovoje. Prasibudinau tik pasienyje. Jau netoli, jau visai čia mūsų Lietuva!  Susijaudinusi kuprinėje susiradau visą ekspediciją nepanaudotus švarius marškinėlius, kuriuos visi saugojome sugrįžtuvėms ir su nekantrumu jau laukiu Vilniaus! Kaip aš visus išbučiuosi ir apkabinsiu! Koks gražus ir tyras rytas išaušo! Jau matau, užuodžiu ir girdžiu Lietuvą!

2017 07 17

Laukiu traukinio Plungė-Vilnius. Ant geležinkelio stoties kabo atminimo lenta trėmimams į Sibirą atminti. Iš šios stoties buvo ištremtas ir mano senelis Justinas Gelžinis, su kuriuo ką tik atsilabinom savo gimtuosiuose Salantuose. Mano išvyka prasideda komfortabiliai, šiltam, moderniam traukiny. Ne taip, kaip mano prosenelių Julijos ir Antano Gelžinių bei mano senelio Justino, 1949 m. taip grubiai atskirtų nuo tėvynės. Ne taip, kaip ir tūkstančių mūsų tautiečių tremtinių, keliavusių gyvuliniuose vagonuose. Nors jaučiu šiokią tokią nežinią, bet vis save raminu, kad tai niekaip neprilygsta toms emocijoms, mintims mano tėvynainių, mano probočių tais sunkiais istorijos vingių laikais. Važiuojant traukiniu vis galvoju apie savo šeimos istoriją. Dar ir dabar atminty stipriai įsirėžęs vaizdinys iš senelio pasakojimų, kaip tremė jo šeimą iš gimtųjų Platelių krašto, Pamedinčių kaimo, savos sodybos. Prosenelė Julija, begriebdama reikalingus daiktus ir stribų vis raginama išeiti, dar įbėgdama į vadinamąjį „gerąjį kambarį“, nusiavė batus. Senelis sušuko:„Mama, kam tu tuos batus nusiavei dar? Taigi, mes niekad čia nebegrįšim.“ Grįžo. Palieku „savąjį Sibirą“ namuose ir ramia širdimi išvykstu. Viskas jau su seneliu seniai išsikalbėta, išsipasakota, atgulę atminty. Dabar laukia manasis Sibiras. Ekspedicija. Išbandymai. Nauji potyriai. Prieš išvykstant į ekspediciją, jaučiamas labai didelis susidomėjimas iš visuomenės, net savo gimtuosiuose Salantuose. Sutikti žmonės, draugai, kartais net pirmą kartą matyti žmonės kalbina, teiraujasi. Ši misija jau dabar įgauna savo svarbą, dar net neišvykus. O ir išldydėtuvėse Vilniaus geležinkelio stotyje tai tik dar labiau pasitvirtina. Šitiek šviesių žmonių mus išlydėjo!  

2017 07 18–19  

Jau traukinyje Vilnius-Maskva. Išlipus iš traukinio Maskvoje mus pasitinka ambasadorius Remigijus Motuza. Pabuvoję ambasadoje keliaujame į Komunarkos poligoną. Labai nejauki vieta, kraupoka. Tūkstančiai stalinizmo aukų guli čia. Tarp jų yra ir lietuvių. Komunkarkoje 1937–1953 metais buvo palaidota daugiau negu šimtas lietuvių. Rinkome nuo audros  išlūžusių medžių šakas, skaldėme malkas. Savotiška treniruotė prieš tikrąją eskpediciją Sibire. Prieš išvykdami į Irkutską, apsilankome Gulago muziejuje. Tikroji Rusijos istorija be pagražinimų. Džiugu, kad ir pačioje Maskvos širdyje apie tai kalbama! Jau neužilgo laukia skrydis į Irkutską. Laukia naktis dienoje.  

2017 07 20

Nusileidę Irkutske, pasistūmėję penkiomis valandomis į priekį, tiesiai iš oro uosto sėdame į mikroautobusą ir lekiame dar 500 kilometrų Irkutsko link, į pirmąją mūsų ekspedicijos vietą – Gadalėjaus kaimą. Kiek nuvargę po šešetą valandų trukusios kelionės, kratymosi ir atsimušinėjimo i autobusiuko langus nelygiais Sibiro greitkeliais pasiekiame dienos tikslą – Gadalėjų. Kaimą, kuris iš pirmo žvilgsnio pasirodo sustojęs laike. Susitinkame su vietos seniūnu, kuris mums pasiūlo įsikurti kultūros namų salėje. Jau pirmajame susitikime su vietos gyventojais pasigirsta prisiminimai apie čia gyvenusius lietuvius. Lietuviai buvę be galo nagingi, dainingi. Vietiniams gyventojams įstrigęs ir lietuvių gebėjimas daryti alų. Man, kaip aludariui, lietuvių liaudies daina apie saldų alutį pradėjo pati dainuotis, ir vieną posmą pašnekovei sutraukiau. Kaimas niūrus, matosi, jog be ateities perspektyvų. Pasidėję daiktus nuskubame apžiūrėti kapinių. Kapinės bendros, bet labai jau netvarkingos. Tvoros išlūžinėjusios, kiaulės, karvės ganosi, prišiukšlinta, lietuvių kryžiai nuvirtę. Nors šį vakarą priklausytų ir poilsio vakaras, nes teko daug keliauti, tačiau nieko nelaukdami kimbame į darbus, nes štai jau „atkeliauja“ mediena. Visi puolame daryti trijų naujų kryžių. Tvarkant kapines prieina dvi vietinės rusės, atsineša fotografijų, laiškų. Atgyja prisiminimai, moterims ašaros byra prisiminus lietuvius. Jaudinanti akimirka.  

2017 07 21  

Nuo ankstyvo ryto vykstame į Tulūno miestą. Nupėdiname į vietos kapines. Randame po vėtrų priverstų medžių. Atstatome dar atgimimo metais pastatytą kryžių, kuris po audros taip pat nuvirtęs. Grįžtame į Gadalėjų ir keliaujame į Jevdokimovą. Persikėlus per Ijos upę atsiveria kitoks Sibiras – dar daugiau gamtos, o ir žmonės čia dar svetingesni. Mergaitės, priskynusios vaivorų, jau laukia mūsų, vietiniai atneša į stovyklą daržovių. Ramu. Stovykloje plevėsuoja trispalvė, Vytis. Atrodo, jog negąsdina net meškų pavojus. Anot vietinių, jų šiuo metu ir neturėtume sulaukti. Kadangi vasara gera, yra daug uogų, grybų, todėl meškos į kaimus retai užsuka.  

2017 07 22

Nuo ryto kimbam į kapinių tvarkymo darbus. Šiukšlių kalnai, mėtosi plastmasinės gėlės. Nuo jų rinkimo pradeda pykinti tiesiogine to žodžio prasme. Turbūt jos man sapnuosis. Vis keliu klausimą, kam tas paviršutiniškumas, netikrumas, galiausiai virstantis į šiukšlių krūvas. Ko tik čia neatradome: virdulių ir telefono likučių, baterijų. Kapinėse jau prašviesėja, kryžius daromas. Stovyklą Jevdokimove aplanko tremtinio Albino Rimkaus dukra Viktorija Rimkutė ir žmona Svetlana Rimkus. Jos atneša vaišių, virtuvės komandai – morkų, bulvių, salotų. Kertam blynus, užsigerdami gardžiu kompotu. Viešnioms sakau, kad viskas kaip pas močiutę Žemaitijoje. Gera atrasti sau artimų žmonių, nors jau lietuviškai ir nebekalbančių, tačiau mus visus dar jungiančių bendra istorija, suvedusia mus bendram pasibuvimui po tiek dešimtmečių čia, tolimajame Sibire.

2017 07 23

Keliamės anksti – 05:15. Einame į žemę įkasti vakar naujai padarytą kryžių. Nuotaikos geros, emocijų vis daugėja, o ryto saulei vis kylant į viršų, į dangų pakyla dar vienas mūsų pastatyas kryžius, jungiantis visas kartas. Mus jungia ir tremtinių, partizanų dainos, skambančios ekspedicijos metu. Dainos, skambėjusios ir tremtinių ešalonuose į Sibirą. Dainos, kurių nereikia aiškinti ar mėginti suprasti, dainos, kurias dainuojant ašaros akyse kaupiasi – džiaugsmo, tikrumo, nuoširdumo, Lietuvos.

Laukia žygis. Susitinkame su medžiotoju Viktoru. Jis kartu su savo ištikimu draugu – Sibiro laika – lydės mus per taigą. Kartais ir aukštesnės dangaus jėgos, atodytų, padėdavo. Svilinantis karštis. Nešame vandens atsargas penkialitriniuose buteliuose. Simboliškai stabtelime ties 32 km riba, kadangi šiandien vieno iš eskepedicijos bičiulių – Sauliaus – 32-asis gimtadienis. Įveikus 32 kilometrus matėme, kad iki kapinių dar liko kelio (paskui paaiškėjo, kad dar likę buvo apie penketą kilometrų), ir lyg iš giedro dangaus pasirodė keleivinis „kamazas“, kuris nestabdomas sustojo ir pasisiūlė pavėžėti. Po sunkaus žygio tai buvo kažkas  be galo džiuginančio.

2017 07 24

Kol kas emocingiausias momentas ekspedicijoje, suradus Algatujaus kapines. Kapinės sudegusios, nes degė aplink jas ir jose esantis miškas. Nuvirtę, apdegę kryžiai. Supratome, kad esame tie, kurie dar galime išsaugot šias kapines. Po kapinių sutvarkymo kaip mat atsiveria kapinių vaizdas. Nuo kelio ant kalniuko jau matosi nudegusios kryžių dalys. Matau, kad komanda susikaupusi. Stebiu savo komandos rimtį, ir akyse dėl savo komandos, jos didžiulės motyvacijos, nustelbusios net fizinį nuovargį, kaupiasi ašaros. Kai kapinėse ant kalvelės išdygo trys nauji kryžiai, iškirtus jaunuolynus, krūmynus, pasidarė šviesiau, nuskambo Lietuvos himnas,  nesinorėjo palikti tos vietos kiek ilgėliau: dainavom, rymojom, visi su savo emocijom, visi su savo Lietuva širdy.

2017 07 25  

Laukia dviejų dienų žygis. Senajame Algatujuje atsisveikiname su likusia komandos dalimi, kuri keliaus į kitus kaimus ieškoti kapinių, jas tvarkyti. Mus veda vietos gyventojas. Nuotaika puiki. Kelią lydi meškos pėdsakai. Tiesa, vedantys į priešingą pusę. Juokaujame, kad jau kažkurioj vietoj netyčia prasilenkėm su šia taigos gyventoja. Svilinantis karštis, atrodo, koks 40 laipsnių karščio, bet nuotaikos geros, šnekučiuojamės. Dainuojam, matyt, visą Lietuvos estrados repertuarą palietėme. Mus lydintis vedlys jau pervargęs, todėl stabtelim. Sutariam, kad vedlys grįš penketą kilometrų atgal į artimiausią kaimą, o mūsų laukia dar daugiau nežinios, nes keliausime vieni. Keliaujame toliau. Vandens atsargos po truputėlį baigiasi. Viltis surasti upę vis mažiau rusena ir virsta į savotišką 15 km agoniją be vandens. Per liūnus, klampynes, paskutinį oro gurkšnį atimančius aitrius vaivorynus… Į priekį veda bičiulių paskatinimas, ištiesta vaivorų sauja, ir tai, kad nėra kur trauktis. Laukia naktis, todėl dar pavojingiau būtų čia pasilikti ir dar be vandens. Vienu momentu jaučiu, kad tuoj apalpsiu, praeiname, kaip spėjame, meškos išgulėtas vietas. Dainuoti ir kalbėtis jau nebepajėgiu, bet kiti bičiuliai vis dainuoja. Pagaliau prieiname kelią, kuris reiškia, kad civilizacija kažkur čia pat. Viltis sugrįžo. Atsirado ir šypsenų daugiau. Prieiname upę. Puolame visi apsikabinti, džiaugdamiesi įveikę šios dienos tikslą  – 37 km! Mėginame gerti upės vandenį. Kiek neramina, kad vanduo parteka nuo už kelių kilometrų esančio kaimo, bet troškulys visas baimes nuveja kuo toliau. Geriamas vanduo! Tamsoje prie laužo įsikuriame stovyklą. Karšta arbata, pašnekesiai prie laužo. Laukia kita diena. Pavakarieniavę visi kaip mat „nulūžtame“ savo guoliuose.  

2017 07 26

Pabundame nuo dainos „O tai buvo, o tai buvo vakarai vakarai, kai žydėjo ir kvepėjo jazminai, jazminai“. Tai daina, tapusi savotišku ekspedicijos himnu. Atrodo, visi sunkumai po vakar žygio dingo su nakties pasiilsėjimu. Nieko nelaukdami pradedame žygį. Šiandien laukia keletas kaimų. Tikimės bus ir parduotuvėlių, žinoma, ir gaivaus šulinio vandens. Prognozės pasiteisina. Pirmajame kaime apsiprekiname. Vaizdas kiek slogus, tačiau jau nieko nebestebinantis. Kas antra troba tuščia, gal ne tuščia, jei įskaitysim po jas vaikščiojančias karves ar arklius. Pasiekiame Katarbėjaus kaimą, susitinkame su lietuve tremtine Albina. Žmogus, likęs čia, Sibire, su savo skaudžiu likimu. Ji susigyvenusi su Sibiru, jai čia namai. Pasišnekučiuojame, įsikuriame vietos skaitykloje, apleistoje troboje. Svarbu, kad neužlyja ant galvos, o ir perkūnija siautėja kaip reikiant. Vakarop į svečius užsuka Albinos sūnus Ruslanas. Ir liejasi prisiminimai apie jo močiutę, apie lietuvių tradicijas, papročius. Dar vienas saviškis, sutiktas Sibire!  

2017 07 27–28

Ryte sėdame į vietinį viešąjį transportą, pradedame kelionę į Porogą. Ten mūsų laukia likusi komanda. Džiaugsmingas susistikimas Porogo kapinėse su bičiuliais. Dar spėjame ir mes, žygyje dvi dienas praleidę, kibti draugėn ir sutvarkyti Porogo kapinėse palaidotų lietuvių kapus, kur šalia vietinių rusų ilsisi ir lietuvių tremtiniai. Papietavę svetinguose vietinės porogiškės Olgos (jos sesuo buvo ištekėjusi už lietuvio tremtinio) namuose, visi draugėn autobusiuku jau lekiame Vesiolyj kaimo link. Kaimas išnykęs. Ieškome kapinaičių. Perėję pelkėtą vietą ir kiek palypėję ant kalniuko, išvystame lietuviškus kryžius! Dar viena jaudinanti akimirka. Net sunkiai apkabinami medžio kamienai, begulį išsidriekę kapinių teritorioje, nebegąsdina. Su pjūkliukais, kirviais juos po truputėlį šaliname iš kapinių teritorijos. Tai paskutinės kapinės ekspedicijoje. Yra galimybė pastatyti dar vieną kryžių, nors iki išvykimo iš Vesiolos kaimo liko apie 2 valandos. Arnoldas grįžta su geromis žiniomis – medienos bus! Ruošiamės keliauti per pelkę, ne kartą teko joje sušlapti batus, bet saulėje jie greitai išdžiūdavo. Pasiruošę keliauti per klampynę ir sulaukę medienos, netrukus jau keliame naują, jau 9-ąjį šios ekspedicijos pagamintą kryžių! Iškeliame Lietuvos vėliavą tarp beržų ir tyliai susimąstę paliekame kapines. Mūsų ekspedicija baigta!   

2017 07 29–08 01

Tiek skrendant iš Irkutsko į Maskvą, tiek ir keliaujant namo traukiniu Maskva-Vilnius, galvoje buvo begalės minčių. Vis keliu klausimą sau, ką man davė ši ekspedicija. Galiu pasakyti drąsiai, kad grįžtu pasisėmęs tvirtybės, sutvirtėjęs dar labiau kaip lietuvis. Skrendant lėktuvu, tarp debesų, ar keliaujant traukiniu Alzamajus-Irkutskas vis kyla klausimas, kaip turėjo nusikalsti lietuvis, kad atsidurtų tokiuose toliuose taip grubiai atskirtas nuo savo gimtosios žemės. Nors būta iš vietinių rusų ir pasakymų: „ko tie lietuviai išvažiavo iš Sibiro. Mes čia visko turime, gerai gyveno tie lietuviai.“ Taip, lietuviai čia (išskyrus šiaurines tremties vietas) greitai įsitvirtindavo dėl savo nagingumo, darbštumo, tačiau dauguma jų grįžo. Ir aš dabar puikiai suprantu savo senelį Justiną. Nors jam, partizano broliui, šios santvarkos priešui, ištremtam į kaimyninį Krasnojarsko kraštą dėl savo darbštumo, buvo siūlomi nemaži pinigai, net partinis bilietas,  tačiau jis į tai spjovė. Už tai jį buvo grasinta išvežti, kur ne rudosios meškos, bet baltosios. Nors jam pagal įstatymą į Lietuvą tebuvo galima grįžti 1989 m. (kaip simboliška – mano gimimo data), tačiau jis grįžo slapta, nenusižeminęs.  Esu laimingas, kad galiu nešti šią žinią apie mūsų žemę mylėjusius, mylinčius. Čia, į Lietuvą, grįžti svarbu, prasminga visoms mūsų kartoms. Ekspedicijos metu dar labiau įsitikinau, jog esame stipri, moderni tauta, grįžtu su didžiule motyvacija apie tai kalbėti, ypač, jaunajai kartai. Sibire suradome dalelę Lietuvos, šlamančios beržų bei pušų kapinaitėse, bei tą dalelę Lietuvos, dar gyvą ten gyvenančių vietinių gyventojų atminime. Dalelę Lietuvos, kuri išlikusi pačiuose geriausiuose atsiliepimuose apie lietuvius, kaip darbščių, nagingų, bei pačius vietinius daug ko išmokusių žmonių tautą. Ekspedicija baigėsi, o Misija tęsiasi ir dar tik prasideda.  

1 diena

Per visą išlydėtuvių ceremoniją nesupratau, kad išvykstu. Tai supratau tik įpusėjus kelionei traukiniu į Maskvą. Jausmas buvo keistas. Lyg ir begalinis smalsumas tave veda į priekį, bet tuo pačiu ekspedicijos svarba ir atsakomybė priverčia susimąstyti. O mąsčiau daug. Kelionė traukiniu neprailgo. Kompanija šauni.

2 diena

Išlipame iš traukinio ir supratau, kad esu labai toli nuo Lietuvos, bet dar net ne mūsų kelionės pusiaukelėje. Susitikimas su Ambasadoriumi ir oficialūs pusryčiai. Tuomet sužinojome, kad vyksime į Komunarką, kurioje buvo nužudyta apie 20 tūkst.  žmonių. Ten padėjome vietiniam popui. Sutvarkėme aplinką ir priruošėm malkų žiemai. Nustebino Ambasadoriaus ir jo sekretorių komandos darbas. Plušėjo lygiai tiek pat, kiek mes. Toliau vakarienė su vietiniu šventiku, gerų akių žmogumi. Vakarienei – blynai su arbata. Jauku, šilta ir linksma.

3 diena

Ankstus rytas. Šilti  pusryčiai ambasadoje. Iškart po jų kylame ir važiuojame į Maksvos kapines. Senutė gidė savo energija ir įdomiais pasakojimais užvedė mus. Važiuojame iki Gulago muziejaus (atrodo, kad kažkur nuvažiuoti Maskvoje reikia mažiausiai valandos). Muziejus naujas ir inovatyvus. Daugybė interaktyvių vietų leidžia geriau suprasti tą žiaurų istorijos laikotarpį. Sunku patikėti, jog SSRS taip pat trėmė ir žudė savo tautos piliečius. Šį faktą faktą, matyt, praleidau mokykloje. Pietūs ir lengva diskusija su muziejaus valdyba. Lekiame į oro uostą. Vyniojame kuprines į plėvelę. Mano kuprinėje 22 kg. Šantarejevo oro uostas perpildytas. Skrendame. Mintys visokios. Gyventi lauko sąlygomis man ne problema, sunkiai dirbti taip pat.

Nekantrauju pradėti dirbti, jaučiu be galo didelį spaudimą ir atsakomybę. Žinau, kad kartu su ekspedicijos komanda padarysim tiek, kiek spėsim ir galėsim, bet yra keistas noras išsaugoti istoriją, padaryti kažką, kas liktų ilgam. Manau, tai galėsiu įgyvendinti tik grįžęs į Tėvynę ir skleisdamas mūsų misijos darbus.

4 diena

Nusileidome Irkutske 4 val. ryto. Mus pasitiko dvi lietuvės iš „Švyturio“ lietuvių bendruomenės Irkutske. Trumpai šnektelėję pasakėme, jog susitiksime grįždami iš ekspedicijos. Sėdome į autobusiuką, kurį vairuoja azerbaidžianietis, ir patraukiame Sibiro platybėmis. Vaizdai nustebino. Gamta čia nuostabi: plačios upės, kalnai apaugę miškais. Važiavome apie 6 val., per kurias stengėmės nusnausti šokinėjančiame autobusiuke.

Atvykome į Gadalėjaus kaimelį. Kaimo schema linijinė ir labai tankiai apgyvendinta. Gadalėjuje gyvena 1 300 žmonių, o kaimelio ilgis siekia 8 km. Trobos senos, rąstinės. Pagrindine gatve laisvai laksto karvės, arkliai, kiaulės. Mus sutiko kaimo seniūnas. Pasigyrė, kad yra komunistas. Bet nuramino, jog apie politiką nediskutuosime. Supažindino su kaimo patikimiausiais vyrais, kurie mums pagelbės. Tai buvo jo anūkas Stiopa ir dar vienas nekalbus vairuotojas. Kaimelyje yra 3 parduotuvės ir kultūros namai, kur mus ir apgyvendino. Įsikūrėme ant grindų šalia scenos. Prie kultūros namų atlėkė sunkvežimis su mediena trims kryžiams. Kibome į darbus: kas laužą ir pietus, kas kryžius, kas kapinaites tvarkyti. Dirbome apie 4 val., nepaisant to, kad po skrydžio praradę naktį jautėmės pavargę. Pagaminome tris kryžius, kuriuos nunėšėme ir pastatėme kapinaitėse, pireš tai išvaikę laisvamanes karves. Sugiedojom himną ir grįžome. Pavalgėm ir kritom ant grindų miegoti.

5 diena

Anksti ryte išlėkėme į didesnį miestelį, galbūt Utenos dydžio. Ten tvarkėme kapus, kuriuos jau buvo sutvarkę „Misija Sibiras’09“ dalyviai. Tiek nedaug metų, o viskas vėl užaugę ir apleista. Plušėjome iki pietų, o vėliau ir vėl laukė linksma kelionė į Gadalėjų sausakimšu autobusiuku. Iš Gadalėjaus iki Tulūno 25km. Grįžę greit papietavome ir sušokome į autobusiuką, prie kurio buvo prikabinta valtis. Valtis buvo reikalinga persikelti per Ijos upę. Stiopa reisavo savo maža valtele, kol mes visi atsidūrėme kitame sraunios upės krante. 5 km žygiavome iki Jevdokimovo kaimo. Kaimo centre nebuvau, nes kapinaitės buvo kaimo pakraštyje, o netoli nuo kapinių, šalia upės, ir įkūrėme stovyklą.

6 diena

Ryte kibome į darbus. Nuo pat ryto iki pietų tvarkėme kapinaites. Trumpam grįžome į stovyklą pietų ir sutikome svečius. Tai buvo lietuvio tremtinio Albino Rimkaus žmona ir dukra. Gaila, bet Albinas prieš du metus iškeliavo anapilin. Pietūs užsitęsė šiltomis kalbomis ir vaišėmis. Kai svečiai mus paliko, grįžome prie darbų. Gavome medienos, tad pradėjom statyt kryžių. Laiko iki sutemos liko nedaug, tad skubėjome kaip įmanydami. Medieną mums atvežė armėnas, kuris papasakojo apie prieš porą dienų į kaimelį užsukusią mešką.

7 diena

Iš pat ankstaus ryto su kuprinėmis užsukome į kapinaites ant kalno. Vakar pabaigtą kryžių įleidome į žemę ir sugiedojome himną. Tada susitikome su vietiniu medžiotoju, kuris mus turės palydėti 30 km per miškus. Kuprinė svėrė daug. Pavėsyje +28 laipsniai. Buvo sunku. Kas valandą stodavome 10 minučių atsipūsti. Medžiotojas ėjo su guminiais batais ir medžiokliniu kostiumu kartu nešdamas kuprinę ir karabiną. Jis beveik neprakaitavo, nors mūsų marškinėlius buvo galima gręžti. Taip pat šalia bėgo jo šuo – Sibiro laika. Nuėję 27 km pasiekėme upelį, kuriame pasipildėme besibaiginėjantį vandenį, taip pat keliese išsimaudėme šaltame vandenyje. Užkandome. Turėjau geriausio draugo tėvų įdėtus naminius lašinius, kuriuos būtent ten ir suvalgėme. Čia išsiskyrėme su mūsų palydovu,  kuris patraukė atgal namo. Mes užlipome ant asfaltuoto kelio, kuris driekėsi daugybę kilometrų tiesiai. Saulė kepino, o mūsų tempas sulėtėjo. Nebegalėjom net pusvalandžio nueiti nepailsėję. Tą dieną buvo Sauliaus 32 gimtadienis dėl to Arnoldas padarė dar vieną sustojimą ir padėjo kastuvą skersai, liepdamas niekam jo neperžengti. Pakvietė Saulių ir pasakė jog čia 32 km riba ir jam garbė ją peržengti pirmajam. Paplojom ir darkart pasveikinom Saulių. Sukritome čia pat šalia griovio. Pakelti motyvacijai dar kartą papasakojau tą patį anekdotą, kurį pasakojau visą kelią. Linksmai pasijuokėme, nors ir buvome pervargę. Iš lėto, pūškuodami pakilome. Tada ir įvyko Sibiro stebuklas – asfaltu lėkė autobusas, kuris mus pamatė šalia kelio ir sustojo. Mes susižvalgėme. Vairuotojas pavažiavo atbulomis ir sustojęs paklausė, ar nereikia padėti. Pradėjome šūkauti iš džiaugsmo. Tai buvo nuostabus sutapimas. Likusius 5–6 km mus pavežė. Vairuotojui padėkojom iš širdies. Atėjom į miškelį, kuriame turi būt kapinės. Po pusvalandžio paieškų jas radome. Iš tikrųjų, 1989 m. praūžęs gaisras jas visiškai suniokojo ir nieko apart sudegusių kryžių liekanų neradome. Viskas apaugę apie 3 m berželių jaunuoliais. Net nepanašu į kapinaites.

8 diena

Nuo pat ankstyvo ryto kibome į darbus. Pjovėm, rovėm, kirtom jaunus berželius. Jėgų po vakarykščio žygio buvo likę nedaug, bet  po pietų pusvalandį nusnaudėm ir atsigavome. Vėliau padarėm labai daug – ant kalniuko stovėjo trys kryžiai, o kapinaitės išvalytos. Kur seniau neįmanoma buvo praeiti pro krūmus, dabar atsivėrė graži aikštelė link mūsų kryžių. Nerijus pasakė, jog jis čia drąsiai vaikšto, nes čia yra lietuvių žemė. Grįžome į stovyklavietę ir sužinojome, jog mūsų ekspedicija kelioms dienoms turės išsiskirti per pusę. Viena iš grupių judės per kelis kaimelius tvarkant jų kapinaites, o  kita, į kurią aš patekau, judės 60 km per tikrą taigą iki Katarbėjaus kaimo susitikti su ten gyvenančia lietuve Albina. Pavalgėm ir kritome į palapines. Palapinėje prisiminėme, jog nesimaudėme kelias dienas.

9 diena

Rytas buvo šaltas. Po pusryčių atvyko mus lydėsiantis medžiotojas. Atsisveikinome su kita puse ekspedicijos ir išėjome. Kelias dienas neturėsime jokio ryšio su jais. Pradėjome eiti ir supratome, jog diena bus itin karšta (vėliau sužinojome, jog mieste termometras rodė +40). Mūsų „gidas“ pūškavo nuo pat žygio pradžios. Matėsi, jog jam irgi sunku. Apie pietus padarėme valandos trukmės sustojimą, šalia upelio. Paklausėme, ar bus dar vandens pasipildymo vietų. Sulaukėm atsakymo: „Žinoma, čia juk Sibiras“, todėl buvome ramūs turėdami tik po vieną litrą vandens. Po pietų karštis ir nueiti kilometrai smogė visiems. Vanduo tuštėjo. Su gidu pasitarėme ir jis nusprendė paleisti mus keliauti vienus. Šiek tiek paaiškino kelią ir palikome jį pelkėje. Judėjome tolyn. Nors gidas ir buvo lėtas, bet kelią rodė gerai ir kojų neteko sušlapti. Po pusvalandžio savarankiško ėjimo jau bridome virš kelių pelke. Vanduo baigėsi apie 15 val. Draugiškai išgėrėm paskutinius lašelius ir judėjome senais, nebenaudojamais keliukais tolyn į mišką. Arnoldas sustabdė mus ir paaiškino pagrindinius dalykus, sutikus mešką miške. Instruktažą išklausėm ir nusprendėm dainuoti, kad meškos iš toli girdėtų ir netektų patirti neplanuoto pasimatymo. Vandens trūkumas pasijautė iškart. Burna džiuvo ir liežuvis lipo prie gomurio, o tai dainavimą ir ėjimą padarė dar sunkesnius. Pagal žemėlapį radome upelį, kurį reikėjo kirsti. Iki pusės nusirengėme ir perbridome. Vietoj vandens aplink buvo daugybė vaivorų uogų, kurios šiek tiek numalšindavo troškulį. Kirtus upelį mūsų aštuoniukė brovėsi tiesiog per pačią taigą. Saulė pradėjo leistis ir pasidarė nebejuokinga, paspartinome tempą. Džiugu, kad mūsų komanda, nors ir buvo tokia skirtinga, nors ir buvo prispausta sunkumų, vistiek sugebėjo išlaikyti gerą nuotaiką ir pokštavome daug. Pagaliau apie 21 val. pasiekėm upelį. Visi pradėjo džiūgauti, bet sustabdžiau juos ir greit patikrinau, iš kur upelis atiteka. O jis plaukė iš baisios pelkės anapus kelio. Nepatariau jo gerti. Geriau apsiprausti, praskalauti burną ir išspjauti. Su Arnoldu palikome visus šalia beprotiškai viliojančio vandens ir nuskubėjome ieškoti vietos nakvynei.

10 diena

Atsikėlėm ir patraukėm plačiu vieškeliu pirmyn. Laukė tiek pat kilometrų, bet eisime keliais ir praeisime tris kaimelius. Pirmas kaimelis buvo po 9 km. Kaimelis atokus, aplink vien lūšnos. Gyvenamų trobų tik 13. Užsukome į parduotuvėlę kuri įsikūrusi sunkvežimio konteineryje. Prie praduotuvėlės netruko prisistatyti smalsūs vietiniai. Einam toliau per patį dienos karštį. Tik šiandien pasimokėm iš klaidų ir vandens turėjome daugiau. Eidami karts nuo karto šūktelim ar švilpaujam siekiant atbaidyti meškas. Priėjom kitą atokų kaimelį. Visas kaimas dalyvavo šieno vežimo talkoje netolimame lauke, todėl kaimelyje mus sutiko tik smalsūs vaikai. Pasipildėm vandens ir judėjom tolyn. Pradėjo kepinti ir pamatėm juodą debesį, į kurį kaip tik ir ėjome. Su sibirietiška perkūnija ir lietumi susipažinome itin artimai. Gerai, kad tai ilgai netruko, kaip, beje, ir mūsų kelionė. Netrukus priėjome Katarbėjų. Palyginus su praeitais kaimeliais, tai buvo galima pavadinti miesteliu. Keliai platūs, yra nemažai mūrinių pastatų. Miestelis nemažas ir žymiai labiau išvystytas. Paklausinėjome vietinių ir atvykome pas Albiną. Su ja pašnekėjome apie Lietuvą ir jos istoriją. Pradėjo vėl niauktis, tad suskubome ieškotis nakvynės po stogu. Gavau užduotį su Inesa nubėgti iki parduotuvės nupirkti maisto produktų. Bėda tik ta, kad iki parduotuvės užsidarymo buvo likę kelios minutės, o atstumas apie 1 km. Supratau,  jog nespėsime, dėl to bėgdami paprašėme vietinio su motociklu pavėžėti mus. Inesa įšoko į lopšelį, o aš įsitaisiau už vairuotojo. Linksmas nuotykis, nes vos spėjome į parduotuvę. Apsipirkę susitikom su kita komandos dalimi ir patraukėm į šios nakties būstą – kultūros namams priklausantį namelį. Namelis buvo apleistas ir purvinas, bet nesiskundėme, nes lauke lietus pylė kaip iš kibiro. Tuomet atvyko Albinos sūnus Ruslanas, kuris mus ir pakvietė susitikti su jo mama. Jis net prisiminė vaikišką dainelę, kurią jam močiutė dainuodavo „gir, gar, gar, per ežerėlį“. Po malonaus pokalbio kritome miegoti.

11 diena

Anksti ryte pakilome ir sutikome Ruslaną, kuris mus palydėjo iki autobuso sustojimo vietos. Prižadėjo dar mus susitikti per šią ekspediciją ir išsiskyrėm. Autobusu važiavome apie 60 km iki Porogo pro nuostabius gamtos vaizdus už lango. Ten susitikome su kita mūsų ekspedicijos dalimi, kuri kaip tik baiginėjo tvarkyti kapinaites. Prisidėjome ir mes. Tuomet patraukėme iki šeimos, kurioje kita ekspedicijos dalis gyveno. Ten pirmą kartą paragavau sibirietiškos virtuvės patiekalų. Buvo tikrai labai skanu ir sotu. Nieko nelaukdami atsisveikinome su šeimininkais ir sėdome į ankštą mikroautobusą, kuriuo važiavome 3–4 val, iki Vesiolyj. Šis kaimas jau išnykęs ir buvo vien tik tremtinių kaimelis. Galvojome, jog vėl teks ieškoti užaugusių kapinaičių, bet taip jau pasitaikė, jog pataikėme tiesiai į jas. Iškart kibome į darbus ir pamatėme, jog čia jo netruks. Dirbome iki vakaro. Grįžę nusprendėme ilgiau pavakaroti prie laužo su dainomis.

12 diena

Klaida buvo vakaro prie laužo, nes neišsimiegojome, o darbo buvo daug. Jėgų nebuvo, jautėsi visų dienų nuovargis, visi nueiti kilometrai ir sutvarkytos kapinaitės, bet gelbėjo gera komandos nuotaika ir pamažu visi įsivažiavome. Nutarėme praretinti tą gražų pušyną, ant kurio įsikūrusios kapinaitės. Jos buvo ant kalno, dėl to nusprendėme jį aptverti tvorele. Plušėjome iki vakaro. Spėjome ir sukalti paskutinį mūsų ekspedicijos kryžių (devintąjį). Sugiedojome himną ir supratome, jog tai mūsų paskutinės sutvarkytos kapinaitės. Susidėjome daiktus ir sušokome į autobusiuką. Trumpa kelionė ir mes jau Alzamajaus traukinių stotyje, kurioje laukėme naktinio traukinio į Irkutską.

Traukinys

Viskas? Pasas ir bilietas atsidūrė mano rankose ir štai aš, dar nieko nespėjusi suprasti, įlipau į traukinį. Už kelių akimirkų jis pajudėjo, o mes pradėjome mojuoti. Nutolę nuo šurmulio vieni tyliai žiūri pro langus, kiti bendrauja tarpusavyje, o aš įsiropščiu į lovą antrame aukšte ir įsmeigusi akis į bėgius bandau suprasti. Bandau suprasti, į kokią didžiulę patirtį važiuoju, numatyti, koks jausmas įžengti į kapines Sibire, ką reiškia apkabinti savo brolį lietuvį, kuris taip ir negrįžo namo… Tarp visų šių minčių girdžiu traukinio dundėjimą ir suprantu, kad važiuoju link Sibiro. Bijau. Labai nuoširdžiai bijau emocinio ir fizinio krūvio sintezės. Žinau, įveiksim. Bet lengva nebus.

Skrydis į Irkutską

Vos spėjame į lėktuvą ir tai kelia įtampą, tačiau komanda laikosi tvirtai. Atbėgę prie įlaipinimo vartų sužinom, kad laiko dar yra, tad trumpam atsiskiriu nuo komandos, prisėdu prie didelio lango, žiūriu į kylančius ir besileidžiančius lėktuvus ir kaupiuosi prieš būsimą skrydį. Pakeisime laiko juostas, išskridę vakare, nusileisime jau ryte… Vienas iš mūsų sakė: „Kai nusileisim jau bus kita diena. Išsimiegokit.“ Išskrendame 17:30, o nusileisim jau kitą dieną?! Panašu, kad tikrieji iššūkiai ir tikroji misija prasideda jau dabar.

Irkutskas-Gadalėjus

Ekspedicijai net neįsibėgėjus aš jau pasimečiau laike. Kelionė iš civilizacijos į Sibirą sunaikino bet kokius aiškumus mano galvoje. Skridome neaišku, ar dieną, ar naktį, o nusileidę sėdom į autobusiuką ir važiavom ilgai, ilgai… Sakau „ilgai“, nes laikas man jau nebeegzistavo, tačiau vieną momentą iš šio susipainiojimo laike prisimenu labai gerai. Kai nusileidome Irkutsko oro uoste, mus pasitiko dvi lietuvės! Jos bendravo su visa komanda, klausinėjo, apie mūsų planus, o aš tik žiūrėjau į moters gintarinius papuošalus. Galva buvo visai tuščia, aš tik grožėjausi gintaru ir dar niekad jis man nebuvo toks gražus.

Gadalėjus

Po ilgos kelionės išlipu iš autobusiuko ir prisimindama menkas rusų kalbos žinias perskaitau –  Gadalėjus. Tai reiškė, kad mes pasiekėm pirmąjį kaimelį. Man sudrebėjo širdis. Aš skaičiau apie šį kaimą archyvuose ir žinau, kad čia turėtų būtį lietuvių kapinės… Įsikūrę ir sutvarkę visus reikalus dėl medienos kryžiams, einame apžiūrėti kapinių. Lietuvių kryžiai, jeigu dar galima juos taip vadinti, stovi kartu su pačių rusų kapinėmis, todėl teritorija nėra visiškai apleista. Bet mediniai kryžiai akivaizdžiai paliesti laiko… Stagarai ir nukritusios, supuvusios kryžmės arba visai ant žemės nugulę kryžiai. Visai šalia jų, plikame lauke, žaliuoja pušis. Visur aplink auga ryškiai raudonos žemuogės. Ir dar, visai čia pat ganosi karvės. Eini kapinėse ir saugaisi, kad neįžengtum į karvės mėšlą. Tokia štai akistata su Sibiru. Viduje sumaištis, kuri niekaip negali rasti jokių paaiškinimų galvoje, bet užima labai daug vietos širdyje. Gavę medieną pagaminame tris kryžius, ant savo pečių nešame juos į kapines, pastatome juos ir dar atstatome senuosius kryžius. Puošiame juos šaltkalvio sukurtomis saulutėmis: kiekvienas po vieną vinuką, tyliai ir tik su savo mintimis, mostas, po mosto užbaigiame kalti vinukus. Pakeliui į stovyklavietę atsigręžiu ir iš tolo matau didingą lietuvišką vaizdą – stovi trys maumedžio kryžiai. Tremtiniai pagerbti ir man šiek tiek ramiau.

Tulūnas

Į kapines atvykome viešuoju transportu. Vos už kelių žingsnių nuo stotelės įsikūrusios kapinės. Vos už kelių žingsnių! Bet vis tiek apleistos, sunkiai praeinamos ir beveik nematomos. Kaip taip gali būti? Sibire man dažnai kyla šis klausimas. Medžiai ir medeliai čia virto sparčiai, atstatėme seną, anksčiau lietuvių pastatytą kryžių. Darbų pabaigoje kalbėjomės apie tai, kaip skaudu matyti tokios būklės kapines, atviravo net stipriausi vyrai: „Sudrebino visą vidų.“

Jevdokimovas

Sulipam į didžiulę mašiną, prie jos prikabinta priekaba, o joje – valtis, į kurią sukišom ir kuprines. Važiuojam. Viskas, tuo pačiu ir mes, purtosi, viduje beprotiškai karšta, atrodo, kad baigiame iškvėpuoti visą deguonį, bet aš ir keli kiti vis tiek sugeba užmigti. Akivaizdu, kad nuovargis didėja labai sparčiai. Valtimi įveikę sraunią upę, nužingsniavę apie 5 kilometrus įsikuriame naujoje stovyklavietėje prie Jevdokimovo.

Kapai šioje gyvenvietėje kur kas didesni ir dar labiau apleisti nei matėm ankščiau. Suplanavę rytdienos darbus žingsniuojam namo. Jaučiuosi labai blogai, kaip ir visada, išėjus iš kapinių. Man labai sunku kalbėtis. Kitą rytą pradėjus tvarkyti kapines nuotaika negėrėjo, net norėjosi verkti. Jaučiuosi beviltiškai, kai negalime atkelti visų kryžių ir kai kuriuos paliekame gulėti, nes jie tokie supuvę, kad negalime jų judinti. Nežinau, kodėl šios dvi dienos buvo tokios. Privalėjau keisti savo mintis į pozityvesnes ir pradėjau skaičiuoti. Skaičiuojant senus ir naujus kryžius mūsų rankų pagalba į dangų buvo iškelta dvylika kryžių. O ekspedicija dar tik artėja prie įpusėjimo.

Susitikimas su lietuvio žmona ir jų dukra

„Buvau prie savo vyro kapo ir jam sakiau: tavo žemiečiai atvažiavo, o tu nesutiksi.“ Tai lietuvio žmonos žodžiai. Žodžiai, kuriuos moteris įterpė tarp eilės kitų, labai pozityvių pasakojimų, kuriuos lydėdavo nuoširdžios mamos ir dukros šypsenos. Ir vėl klausiu. Kaip taip įmanoma? Mes sėdėjome visi kartu, kažkur toli, toli nuo namų, su nepažįstamais žmonėmis ir jautėmės taip tarsi po kelių metų sutikę artimus giminaičius.

Žygis į Algatujų

Rytas išaušo ir mes pradėjome žingsniuoti. Žingsniavome su medžiotoju priešakyje. Eiti buvo sunku, nes teko taupyti vandenį (vandens šaltinis buvo toliau nei planuota), o diena labai karšta. Einame per smėlį, brūzgynus, balas, geležinkelį. Kai pasidaro sunku, nuleidžiu akis į savo ištinusias rankas ir žiūriu į apyrankes – vienos su lietuviška simbolika, kitos dovanotos draugų. Tada krentu į prisiminimus – atrodo vėl matau išlydinčias tremtinių, su kuriais bendravome, akis. Tikinčias, besididžiuojančias, tremtį mačiusias akis. Jaučiu tų žmonių apkabinimus. Tvirtus ir ilgus. Turbūt todėl, kad jie žino, kas yra Sibiras. Atsimenu jų baisius pasakojimus, kurie, atrodo, neturi pabaigos! Ką jiems teko išgyventi. Tada visai negaila savęs, nieko nebeskauda, ne taip ir trošku, nesunku eiti toliau.

Kai priėjome upelį aš ir Aurimas gėrėm vandenį tiesiai iš upelio, be JOKIO saiko. Tas jausmas, kurį jutau, pagaliau gerdama vandenį buvo vienas geriausių mano gyvenime. Atsigaivinę ir pripildę vandens talpas ėjome toliau ir priėjome asfaltą. Juo ėjome ilgai ir tai jau buvo paskutinis lašas. Toks karštis tiesiog temdė akis – dabar jau kaitino ne tik saulė, bet ir įkaitęs asfaltas. Komandoje įsigalėjo tyla. Energijos pašnekesiams, juokui ar dainoms tiesiog nebeliko. Tad paskutinį kartą sustojame ties 32 kilometrų riba, pavėsyje atgauname jėgas ir ryžtingai susitariame, kad likusius 4 kilometrus įveiksime daugiau nebesustodami. Sunkiai keliamės ir pradedam eiti, išlendam iš skersgatvio ir pro mus praskrieja autobusas. Galvoje, gerokai po laiko, sušmėžuoja mintis – reikėjo stabdyti. Nusivylusi einu toliau, bet po kelių akimirkų pamatau, kad autobusas sustoja ir važiuoja atgal! Aš pradėjau verkti. Tai buvo laimės ašaros, ir antras kartas per vieną dieną, kai jaučiu vieną iš geriausių jausmų savo gyvenime.

Algatujus

Įžengi į kapines, tiksliau, tau sako, kad esi kapinėse, ir pradedi ieškoti. Po kiek laiko ryškėja kryžių nuodėguliai. Kai kur dar stovintys, kai kur tiesiog sunkiai per tankų mišką matomi stagarai ant žemės. Jausmas tiesiog tragiškas. Komanda su ypatingu užsidegimu šią vietą pakeičia neatpažįstamai. Nejučiomis keliame sau vis didesnius tikslus – jeigu pradžioje galvojome apie ploto aplink kryžius iškirtimą, tai eigoje išvalėme mišką iki pat keliuko. Jeigu planas buvo trys nauji kryžiai, tai galutiniame rezultate jie dar ir apverti beržinėmis tvorelėmis. Galiausiai turime ryškų rezultatą – šventą akimirką, stebuklą. Stovime apsikabinę, visiškoje tyloje, vienas po kito kalame savo vinuką. Tai, ką padarėme čia, tiesiogine to žodžio prasme yra „Misija Sibiras“. Ryte atėjau čia pabūti viena. Tiesiog buvau ir verkiau. Man labai gaila, kad šito aprašyti ar atpasakoti neįmanoma, tai tiesiog jausmas.

Kamenka

Sulaukę transporto pajudėjome link Kamenkos. Ilgas kelias buvo dar viena puiki galimybė patyrinėti Sibirą. Laikas čia sustojęs. Tarsi važiuočiau nesibaigiančia filmavimo aikštele. Miestai kelia dviprasmiškus jausmus, bet gamta labai graži. Nesibaigiančius violetinius laukus keičia kalnai horizonte, didingai plačios ir sraunios upės. Aišku, nuovargis didžiulis, todėl nuolat tenka spręsti dilemą, ar kelionę išnaudoti miegui, ar grožėtis vaizdais. Pasiekėme kapines, kurių vietą patikslino vietinis gyventojas. Einame gilyn ir galvojame, kur jis mus taip giliai veda. Pasirodo lietuviai ne tik miškuose, bet ir bendrose kapinėse su rusais sugeba rasti ypatingą kampelį savo kapams. „Štai čia ilsisi lietuviai“, – mums sako. Vaizdas atima žadą – atsiveria skardis, nuo kurio matyti miškai be pabaigos, ir labai aiškiai girdisi apačioje esančio upelio ošimas. Deja, ilgiau patyrinėję pastebim, kad supuvę ir nukritę kryžiai yra nugarmėję skardžiu žemyn. Komanda net nesuabejojus leidosi žemyn ir kartu su kryžiais ant pečių įkopė atgal. Gaila, dėl prastos būklės kryžiai ten nebeiškilo, bet po to, kai išpjovėme medžius ir išvalėme šią vietą, jie buvo sugrąžinti į kalno viršų.

Salanci

Komanda puikiai susidirbusi – įėję į kapines daug nesitariame, visi jau radom savo vietą, žinome savo funkcijas. Darbus atliekame greitai ir efektyviai, o atvažiavę į Salanci kapines nerandame lietuviško kryžiaus. Nagrinėjome archyvus, todėl puikiai žinome, kad kryžius čia tikrai stovėjo, net turime nuotrauką, bandome identifikuoti tą vietą. Kol vieni ieško, kur tiksliai buvo daryta nuotrauka, kiti ieško kryžiaus. Gal numestas aukštoje pievoje, gal šiukšlių kalnuose, gal miškelyje prie kapinių. Neradome. Bandome susitaikyti su šia mintim. Tyliai žiūrėdami pro langus važiuojame toliau. Mūsų misija reikalinga kur kas labiau, nei kada nors galėjau pagalvoti.

Porogas

Šioje gyvenvietėje mūsų laukė rusų šeima. Laukė taip, lyg mes būtume seniai matyti artimi giminaičiai. Pavaišinti fantastiškai skaniu maistu, tarpusavyje šnekučiavomės lietuviškai. Rusė, išgirdusi lietuvių kalbą, pasakė, kad girdint mus, jos širdis apsipylė krauju, ji nusikėlė į savo jaunystę, kurioje labai dažnai girdėdavo lietuviškus žodžius.

Išėjome į Porogo kapines, pakeliui apžiūrėjome išlikusį tremtinių baraką, kurio priekinėje pusėje dabar yra įsikūrusi ligoninė. Kita barako dalis apleista. Man buvo siaubingai nemalonu vaikščioti po tas vietas, matyti kambarius, koridorius. Nejučiomis vaizduotėje kūrėsi vaizdai, kaip čia gyveno darbo ir alkio nualinti lietuviai, kiek jų buvo talpinama į tuos mažus kambarėlius. Nejauku. Pakeliui užsukome ir pas vieną šviesaus atminimo rusę. Ji sena, bet jos ryškūs atsiminimai kėlė labai šiltus jausmus. Lietuviai, pasak jos, į Sibirą atvežė kultūrą, vietinius išmokė auginti daržoves, jas marinuoti, kur kas efektyviau organizuoti lauko darbus. Lietuviai buvo tarsi vienas kumštis, jeigu įžeisi ar įskaudinsi vieną, nemalonumų turėsi su visais. Smagiausia buvo tai, kad ji atsimena daug lietuviškų žodžių ir net frazių: „einam dirbti“ arba „einam valgyti“. Jautriausias prisiminimas buvo apie tai, kaip lietuviai leido sekmadienius. Sakė, kad labai gražiai visi kartu giedodavo „Sveika Marija“.

Kapines matėme iš toli, o vaizdas vertė didžiuotis. Iš labai toli mus pasitiko didžiulis lietuviškas kryžius, tad sutvarkę ten esančias kapavietes traukėme namų link.

Vesiolyj

Į Vesiolyj kapines kelias vedė per pelkę. Kai dvi dienas po kelis sykius per ją klampodavau, galvojau, kad tai truputį simboliška. Juk visa tai, ką pamačiau ir pajutau Sibire yra taip painu ir sudėtinga, kaip ir šita pelkė, kurios man nei karto nepavyko įveikti nesušlapus kojų. O nesušlapti nepavyko turbūt dėl to, kad mintys jau sukosi apie pabaigą. Ir nors savijauta vis primindavo, kad dvi savaitės Sibire reikalauja daugiau poilsio nei galime sau leisti, nors, atrodo, galėjome užmigti bet kur, tiesiog padėję galvą, suvokimas, kad tai paskutinės kapinės vertė tuštinti visus galimus energijos rezervus ir padaryti tai užtikrintai. Lietuvoje drąsiai sakysime – mes tai padarėme. Vesiolyj kapinėse buvome galingi: virto stori medžiai, buvo patraukti du didžiuliai rąstai, pastatytas naujas kryžius ir atstatyti seni, išvalyti kapeliai, visa teritorija aptverta tvora ir iškelta Lietuvos vėliava. Liudas čia užkasė savo draugų įteiktus gintarėlius. Ir mes palikome šią vietą. Gražesnę. Lietuviškesnę. Palikome joje ir daug, daug meilės.

Irkutskas

Lietuvių bendruomenės namuose „Švyturys“ mus pasitiko ne tik geranoriški lietuviai, nešini šiltomis bandelėmis, bet ir ausiai maloni lietuvių kalba. Gal kiek ir primiršta, bet dėl šios priežasties jų sakiniai tokie apgalvoti, užtikrinti, su tiek daug prasmės. Apkabinimai. Čia jie tokie nuoširdūs.

Liepos 17 d.

Važiuojame traukiniu. Po pirminio chaoso pamažu traukiame iš maišelių dovanas – apyrankes, pakabukus – ir tik dabar po truputį rimstame.

Tik įlipusi į traukinį supratau, kokia ilga šiandien buvo diena. Tik pažiūrėjusi pro langą laukan ir pamačiusi jūrą mojuojančių rankų supratau, kiek daug brangių Lietuvoj paliekam ir kiek daug vilties į mus sudėta.

Traukinyje populiari tema apie tai, kaip čia netelpam. Nors nesu iš aukščiausių, bet jaučiuosi kaip Alisa stebuklų šaly. Šis vakaras toks mistinis – važiuojam, lipa visokios kontrolės, klausinėja, kas esam, kur važiuojam; o dar kol vietas susiradome… Jautėsi tokia nežinomybė ir netikrumas.

Traukinio kultūra įdomi. Čia kiekvienas garsas girdimas visų. Įslenku į savo lovą antrame aukšte ir guliu tarp daugybės nepažįstamų žmonių, kurie kvėpuoja ir miega daug arčiau vienas kito, nei kad esame įpratę. O kaip važiavo močiutė? Suspausta, su tiek pat daiktų, bet su daug daugiau nežinios ir su baime. Ir kaip ilgai, ir kaip ne savo noru.

Iki liepos 17-osios vis laukiau to suvokimo, kad važiuojam, laukiau, kol jis ateis. Bet net ir tą dieną, stovint geležinkelio stoty, jis neatėjo. Ingrida iš ankstesnės ekspedicijos, lydėdama į traukinį sakė, kad supratimas ateis tada, kai jau reikės grįžti namo.

Liepos 18 d.

Rytas traukiny prasideda 7 val., o tiksliau. Atsikeliam truputį susilamdę ir su švelniu aliejaus kvapu marškinėliuose po vakarykštės vakarienės traukinio restorane. Pasiruošę!

Išlipame ir prieš mus – Maskvos geležinkelio stotis. Mus pasitinka ambasadorius. Išėjus iš stoties labai džiaugiuosi, kad sėdame į mūsų laukiančius autobusiukus, nes jaučiuosi čia nejaukiai. Gal dėl tų statybų, nes nesupranti, kur čia eiti. Po pusryčių ambasadoje sužinome, kad šiąnakt čia ir pasiliksime. Bus dušas ir lova.

Pasidėję daiktus važiuojam į Komunarkos poligoną. Atšiauri vieta. Miškas Maskvoje, pakrašty. Čia viena iš keturių vietų, kur čekistai vežė lavonus, krūvas lavonų. Ten ir rusai, ir lietuviai, ir daug kitų tautų. Nusikaltėliai, intelektualai ir mėsininkai. Jų palaikai neiškasti.

Atrodo, jaučiu, jog ore, virš galvos, tvyro kažkas, kas neleidžia atsipalaiduoti ir neramina.

Poligonas, buvęs vasarnamis, dabar priklauso cerkvei. Sutikom batiušką ir kitų gerų čia dirbančių žmonių. Mes pažadėjom padėti sukapoti gegužės 29-osios audros nuverstus medžius ir paruošti

malkas. Plušam iš peties kartu su pačiu Lietuvos ambasadoriumi ir jaučiamės gerai, nes gražūs žodžiai ir pagyrimai darbų nudirbti batiuškai nepadės, kaip jis pats ir sakė.

Po dienos darbų susėdę gaunam lietinių, bandelių ir arbatos, o, svarbiausia, vis užmirštamas pamokas, kad dažnai geriausia, ką galime padaryti, tai iš tikro kažką daryti; dirbti, rasti, kaip pagelbėt, išnaudoti savo jėgas ir projekto suteiktą galimybę mokyti(s) pilietiškumo per kartais labai žemiškus dalykus.

Liepos 19 d.

Ryte greit pakylame ir su Agne einame lyginti vėliavų. Tikrai, kaip namie čia viskas. Mano kuprinė sveria 20 kilogramų, bet dabar dar tai neaktualu. Šiandien apsilankome didelėse rusų kapinėse, kur palaidota daug jų kultūrai, menui ir politikai svarbių žmonių. Šalia Jelcino, Chruščiovo, Gorbačiovo žmonos, man įdomu pamatyti paminklus Nikulinui, Gogoliui ir sužinoti, kur ilsisi Bulgakovas. Rusų santykis su kapais visai kitoks, nei mūsų. Man atrodo, per kapines atsiskleidžia ir daug kitų jų kultūros bruožų ir skirtumų nuo kitų tautų. Kad ir šiose kapinėse: čia vyksta nuolatinės ekskursijos, gidės pristatymuose juntamas didžiavimasis savo tautiečiais, jų pasiekimais; pasakojimai šalia paminklų –milžiniškų ir didingų – tokie pat didingi. Kapai nukrauti puokštėmis gėlių, tik tarp jų – dilgėlės ir kitokios žolės, o gėlės ant vainikų seniai sudžiūvusios ir išblukusios, jų niekas nenurenka. Po kapus vaikštinėja statybininkai, kažką gręžioja takeliuose, nuolatinis zujimas ir keistas triukšmas. Mums, turbūt, tokia požiūris niekada neatrodys priimtinas ir suprantamas.

Iš kapų keliaujame į Gulago muziejų, kuris visiškai sužavi. Sukrečiantis, bet neperspaustas, labai rimtai ir kokybiškai sudėliotas. Iš čia važiuojame į ambasadą, susirenkame daiktus ir išjudame į oro uostą. Linksmai apsivyniojam celofanais kuprines ir su trupučiu uždelsto laukimo, streso pagaliau sulipam į lėktuvą, kuris nuskraidins mus į Sibirą.

Skrydis ilgas, bet pralėkė labai greit. Truputį dienoraščio, truputį vakarienės, pokalbių, na, ir, aišku, snaudulio. Irkutsko laiku nusileidome 4 val. Ryto – tai 5 valandų skirtumas nuo Maskvos ir Lietuvos.

Liepos 20 d.

5,5 valandos autobusiuke, kuris purtėsi stipriausiai mano gyvenime. Visi išsilankstę bandom užmigti, bet pabundame nuo to, jog pašokame į orą dėl dar vienos duobės. Atvažiavę į pirmąjį kaimą – Gadalėjų, susitinkame su seniūnu. Apsigyvenome naujai išdažytame kaimo kultūrnamyje su scena ir didžiuliu užrašu „Pergalė“ jos fone. Netrukus atvažiavo cisterna vandens mūsų išgyvenimui, mediena mūsų darbui. Ėmėmės kryžių. Pirmieji mūsų Sibiro kryžiai. Kiekvienas

darbuose ieškojo, kuo gali būti naudingiausias, mokėsi iš kitų ir ieškojo savo būdų. Matau, kiek daug reiškia žinojimas ir patirtis dirbant su mediena ir kaip gerai, kad jos turintys dalinosi patarimais ir mokė.

Iki kapų kryžius reikėjo nunešti visai nemažą atstumą. Jie sunkūs, bet jausmas nepakartojamas – kiek nešamas kryžius spaudžia petį ir stumia žemėn, tiek kokia tai nenusakoma jėga pakylėja ir kojos pačios eina; ir kai įkasėmė ir pastatėme kryžius, pirmąkart Sibire sugiedojome himną, galvoj pirmąkart atsirado tuštuma iš nuostabos, iš sukrėtimo – taip emociškai stipru.

Liepos 21 d.

Kitą dieną keliaujam į Tulūno kapines. Čia kapai tvarkyti ankstesnės ekspedicijos prieš 9 metus, bet gaivališka gamta juos jau vėl glemžėsi. Įdomu, nes iki tol matant Sibiro gamtos galybę įsivaizdavau, kad ji tokia per amžius, nepajudinama, nesikeičianti. Šituose kapuose supratom, kiek visko vyksta žmogui nejaučiant ir nepastebint, ir taip greit, kad nespėji atsitokėti – ir vėl turi kirsti medžius, nešti šakas ir valyti, idant išsaugotum.

Po darbų susitinkam su Arnoldu, trumpai pasivaikštome po Tulūno miestą. Iš pradžių diskutuojame, paskui tiesiog galvoju apie gyvenimą Sibire, tokiame mieste kaip šitas, kaip jie turbūt nebemato tos betvarkės, kaip lietuviui čia turėjo būti sunku ir nyku, ir kaži, ar labai kas pasikeitė nuo tada, kai čia buvo mūsų seneliai.

Grįžę iš Tulūno pas saviškius papietavome ir patraukėme į Jevdokimovo kaimą.

Važiavom gaziku. Mūsų kuprinės buvo sudėtos į valtį, kurios reikės persikeliant per upę, o pati valtis plonyte viela prikabinta prie gaziko. Po kelių minučių pasidarė nebepakeliamai karšta ir tvanku, net ėmė trūkti deguonies. Vairuotojas sustojo ir parodė mums, jog galima atsidaryti langą – geriau.

Atvažiavę iki upės su valtimi darėme ne vieną reisą. Upė labai srauni, tiesiai jos neperplauksi, bet vietiniai čia viską žino, tad mes tik ramiai sėdėjome ir laukėme, kol mus suplukdys. Persikėlus laukė trumpas žygelis ir atėjome į stovyklavietę. Pasiskirstėme darbais. Mes patraukėme apsižiūrėti kapinėse ir į parduotuvę.

Kapai dideli, ant stataus kalno, miške. Rusų kapavietės nuklotos dešimtimis nublukusių dirbtinių gėlių. Atrandame lietuvių kryžius – nubraukę žemes ir samanas, pirštu vedžiojame išraižytas raides ir mėginame perskaityti. Čia lauks daug darbo, nes daug kryžių nuvirtę, išpuvę. Mes čia pastatysime vieną naują kryžių ir lietuviškoji kapų dalis bus kiek šviesesnė.

Eidami į parduotuvę grožėjomės kaimu – šis visai kitoks nei Gadalėjus. Jaukesnis. Ir namai labiau sutvarkyti, ir žmonės daug šiltesni. Mus užkalbina viena močiutė ir sužinojusi, kad esame lietuviai, negali patikėti, kad atkakome čia tokį ilgą kelią. Ji kviečia savo vyrą ateiti ir pasižiūrėti į šituos šaunuolius. Pakeliui namo į stovyklavietę kartu su mumis eisme dalyvauja kačiukai, viščiukai ir kiaulės, visi jie čia laisvi ir vaikšto kur panorėję.

Sugrįžus einam išsimaudyti upėn ir aš jaučiuosi kaip ant sparnų – švara nuplovė visą nuovargį ir liūdnesnes mintis. Liko truputis gražaus vakaro, o rytoj vėl dirbsim.

Liepos 22 d.

Kai po pusryčių komandžiokai išėjo į kapines, galvojome, jog iki pietų turėsim daug laiko – sutvarkysim stovyklavietę, pasivysim dienoraščio dienas ir sukonstruosime patogų suoliuką, kurį išeidamas užsakė Arnoldas. Bet atsipalaidavę buvome kelias minutes – kol išsiplovėm indus. Jau paupy išgirdau, kaip mane šaukia, nes į stovyklavietę atėjo vietinis gyventojas – Kolia.

Su juo visai daug ir įdomiai pakalbėjome. Apie tai, kaip jis pirmą kartą mato užsieniečius, kaip nėra buvęs toliau savo kaimo (tik kai tarnavo kariuomenėje), net prie Baikalo. Kolia siūlė atvežt lentų ir benzininį pjūklą, taip pat morkų (mat išsitariau, kad negavom parduotuvėj) ir kitokio maisto.

Su maistu vos spėjom, nors visai neblogi makaronai su tušonke išėjo – klasikinis pietų meniu. Visai smagu buvo pabūti virtuvės komanda. Tik supratom, kad saugoti stovyklavietę – visai ne juokas ir ne poilsis, čia turi nuolat zuiti ir būti budrus. Kiti buvo kapinėse, kurias vakar apžiūrėjom ir jas gražiai aptvarkė – nukirto trukdančius medžius, aprovė kibiai apsivijusias žoles.

Popiet dar nusimaudėme ir sulaukėme dviejų svečių. Ponia Rimkienė – rusė, ištekėjusi už lietuvio Algimanto Rimkaus, kita – jos duktė Svetlana Rimkus. Arnoldas ir Nerijus išėjo, paliko mus vienus su jomis kalbėtis. Apie prieš du metus išėjusį vyrą, Lietuvą, gyvenimą Sibire tada ir šiandien. Padovanojau joms po gintarinį žiedą.

Vėliau dar užsukome į kapines, sutikome Jevdokimovo seniūną, kuris atvežė medieną kryžiui. Palikę dalį komandos darbuotis, patys leidomės į parduotuvę maisto.

Visko gavome, tik ne duonos. Tuomet su Raminta dar leidomės į kelionę nuo kalno link kitos parduotuvės. Ten irgi nieko – pasirodo, duona reikia rūpintis rytais, nes vėliau išperka. Vėl ėjome per visą kaimą iki trečios parduotuvės (nustebau, kad tokiame nedideliame jų tiek yra). Šitoje buvome ir vakar – ir tas labai jaučiasi – pardavėja jau daug malonesnė, kažką pajuokauja ir linki gražios dienos.

Einant iki stovyklavietės jau keliskart pramintu taku, nuo suoliuko nušokusi link mūsų atbėga mergaitė su mėlynių pilnu stiklainiu. Sakosi pririnkusi mums ir laukusi, kol eisimi pro šalį. Likau be žado nuo to tyrumo. Vėliau į pačią stovyklavietę atėjo berniukas, nešinas morkomis, bulvėmis, burokais, salotomis. Nežinau, kaip mus surado.

*

Rytoj anksti ryte iškeliaujame į 30 kilometrų žygį, o prieš tai iškelsime kryžių.

Pagalvojau, kad visai gera čia, Sibire; man patinka bendrauti su vietiniais, matyti jų žvilgsnius ir mėginti suprasti, koks gyvenimas už jų slypi. Gera kartu dainuoti su komanda, kurie jau kelias dienas yra visas mano pasaulis. Yra pusiausvyra tarp juoko ir rimties. Sibire viskas priklauso ne nuo uodų kiekio ir sėkmės bandant susitarti su vietiniais. Aš vis tiek manau, kad esmė yra komanda ir užmegztas ryšys, kuris pasilieka.

Liepos 23 d.

Mielas Dienorašti,

Atleisk, kad taip ilgai tau nerašiau, bet buvo labai ilga diena. Šiandien ėjome 32 kilometrus. Buvo visai sunku, o sustojimai atrodė aukso verti. Anksti ryte pasveikinome Saulių su 32-uoju gimtadieniu, įteikėm vakar naktį nupintą vainiką iš berželio. Švelniai užtinusios šypsenos.

Stovyklavietėj, virš upės, tvyro gilus baltas rūkas. Taip gražu ir gaila palikti Jevdokimovą. Kai užlipome ant kalniuko kapinėse ir vaikinai iškėlė kryžių, buvo nuostabu. Tame žemai plūduriuojančiame rūke mes pasiekėm kažką aukštesnio.

Į žygį mus lydėjo tikras medžiotojas su keturkoju palydovu ir tas suteikė dar daugiau žygiškumo. Dabar esame senajame Algatujuje. Stovyklavietę įsikūrėme prieš 25 metus degusiame pušyne, atrodo truputį magiška vieta. Mes su merginomis sukonstravome tualeto kambarį, taip šalia gero darbo susikurdamos gerą pramogą, o kartu ir naują tualeto komandą.

Dabar sėdim prie laužo ir kalbam, kaip mums čia gera. Užverčiu akis aukštyn į giedrą, žvaigždėms išpuoštą dangų ir pasimirštu.

Liepos 24 d.

Nuo ryto tvarkėm, rovėm, pjovėm tuos trijų metrų aukščio beržus. Neįtikėtina kaitra, o galo nematyt, nes kapinės pavirtusio į visišką šabakštyną; žolės susipynusios, aštrios ir jų daug.

Rakštys lenda net kai užsimaunu dvejas pirštines. Galiausiai pasilieku viena ir nusiteikiu, kad rakštis išsitrauksiu vakare.

Kapinės didelės, visiškai sudegusios. Kur ne kur styro juodi, baisūs kryžių nuodėguliai. Šiurpu, nes beraudamas žoles, kurios kartais apsivijusios seną nuvirtusį kryžių, kartais pats į jas įsipainioji ir kliūni. O jos aštrios, ir vaduodamasis nebepastebi, kur dedi koją. Taip netyčia atradom kauburėlių, taip atradom duobių. Taip valydami kapines, pavirtusias į mišką, vis užeidavom naujų kryžių, ir kapinės plėtėsi.

Kai įsidirbi, ir ypač kai nusidirbi, pamiršti, kur esi, tiesiog toliau lenki nugarą ir nesustoji. Bet kai kartais lėtai atsistodavau ištiesti stuburą, užeidavo šešėlis, mintis, kad esam kapuose. Kad jie visiškai sunykę. Ir tada – kad mes juos atstatysim. Ir vėl pasilenkiu rauti dygaus erškėčio.

Visiškai nusidirbę ir šlapi, dar prieš pietus sukritom ant patiesto tento, ten pavalgėm ir bejėgiškai nuslinkom į trumpą snaudulį. Pakilę vėl ėjome dirbti ir tada pradėjo matytis progresas. Kai jėgos, atrodė, vėl ima apleisti, gavom arbūzą ir nuo to tapom absoliučiai laimingi. Pjaustomas pjūklu ir su trupučiu medienos – tai buvo vienas skaniausių dalykų iš visko, ką esu valgiusi.

Kai pastatėm kryžius ir beržines tvoreles, mingančios saulės spinduliai skverbėsi per miško spyglius ir raibuliavo ant kryžių, o tylus vėjas virpino gležnas permatomas žieveles ant beržinės tvorelės, kuri lyg nėriniuota suknelės apačia puošė tris naujai įkastus mūsų kryžius.

Kai prikalėm saulutes, pririšom juosteles ir dainavom, jaučiau, kad niekas nenori išeiti, bet nedrąsu ką ir sakyti dėl to ypatingumo, kurį pajutom Algatujaus kapinėse. Buvo didinga ir pradėjo imti graudulys. Dainavom. Buvom visi kartu.

Tą naktį nebebudėjom, nes Arnoldas pranešė, kad rytoj skylam į dvi grupes: viena keliauja į kaimus ir kapines, kiti leidžiasi į žygį. Bandėme protingai išsilengvinti kuprines ir pasiimti lygiai tiek, kiek reikės, tik kaip žinot? Dovydas vis pakilnodavo mūsų su Agne kuprines, klausdamas, ar tikrai viską išsiėmėm.

Liepos 25 d.

Viena sunkiausių dienų. Anksti ryte nusifotografuojame grupelėmis, pasiimame antros puselės nuotrauką ir išeinam.

* Šitas lydintysis medžiotojas buvo visai kitoks. Sunkiai ėjo ir greit ėmė pukšėti.

* Aptikom šviežius meškos ir meškutės pėdsakus, o paskui ir juodą krūvelę.

* Trumpi pietūs su sūdytais rusiškais lašiniais ir Arnoldo priskintos dvi puokštelės vaivorų desertui.

* Malonumai baigėsi beveik iškart po šito trumpo prisėdimo, kuriame nepasinaudojom galimybe prisipilti vandens, pasikliovę medžiotojo žiniomis, sakančiomis, jog upelių pakeliui tikrai bus.

* Medžiotojas, iš pradžių praradęs poziciją žygeivių prieky, vėliau nebegali mūsų pasivyti ir pasitraukia. O mes iškart su juo atsisveikinę patenkame į pelkę. Kadangi turėjom po 2 poras batų ir dar šlepetes, leidomės ieškoti geriausio būdo pereiti purvus ir persiavinėjome batus. Dažnai.

* Perėję pelkę juokėmės, prisifilmavome ir patekę į šviesų mišką išsijuosę kirtom vaivorus. Kaip tik tada daugeliui pasibaigė vanduo. Regis, laiko buvo truputį po pietų.

* Ėjom ilgai. Truputį pasiklydom, turėjome grįžti. Atrodo, Arnoldo akyse pamačiau nerimą, o gal jau mano akys kitaip matė. Buvo jau 19 val. vakaro, ėjo trylikta valanda be vandens, išskyrus tą litrą, kurį išsinešėm iš stovyklavietės.

* Gavom priverstinai sustoti ir pakalbėti apie tai, ką iš tikrųjų darysim, jei sutiksim mešką. O kol nesutiksim, svarbiausia – skleisti garsus, dainuoti. Nors ir troškina. Garsiai.

* Kai jau visai merdėjom be vandens, Dovydui ir Liudui vienu metu įgėlė vapsvos. Sustojom tik tiek, kad juos dezinfekuoti. Dainuojam toliau.

* Dainuojam jau tik trise. Ypač Dovydas palaikė mūsų ūpą.

* Pelkė. Ačiū, kad mus vaikinai perkėlė.

* Po to vėl alinanti kelionė be vandens, per kemsynus aukščiau kelių.

* Pagaliau apie 9 val. vakaro prieiname vandenį, ašaros tvenkiasi akyse, apsikabinam iš laimės. Kol pamatom, kad šitas vanduo atiteka iš pelkės…

* Dovydas su Arnoldu išeina ieškot stovyklavietei vietos, o mes paragaujam vandens, nes nebegalim kitaip.

* Įsikūrę šiokią tokią stovyklavietę, visiškoj tamsoj su Agne nulekiam trumpai išsimaudyti; truputį išsigandusios, skubėdamos, gal vis dar nesuvokdamos, kas šiandien nutiko.

* Grįžtam prie laužo ir visi ramūs, vieni kitais didžiuojamės ir šypsomės. Mūsų komanda. 37 kilometrai. O rytoj dar 33.

Liepos 26 d.

Labas rytas! Turime vandens, atsigeriam, išsiskalbiam supluktus drabužius, nuotrauka su šypsenom ir į žygį. Prisipyliau 4 litrus vandens, nes galutinai išmokau, kad vanduo nesveria.

Šiandienos plane trys kaimai, vadinasi, galima tikėtis ir vandens papildymo. Paskutinis mūsų taškas – Katarbėjus, kur turime susitikti su lietuve Albina.

Antros dienos rytas labai saulėtas, ir mes juokiamės, nes pagaliau turime žygio dainą, kuri labai prilipo. Diena beprotiškai karšta, kuprinės sunkios, o kojos pavargusios. Turim sustot. Apibintuojam Liudo kelį ir Tomas toliau neša dvi kuprines.

Ateinam į pirmąjį kaimą. Čia mažam kioskely parduodamas citrininis limonadas ir mes nusiperkam visus keturis buteliukus. Kertam šokoladą, vafliukus ir trumpai pasikalbam su vietiniu, kuris spaudžia Arnoldui ranką jam paklausus, kur čia išmesti šiukšles.

Žygiuojam ir vis labiau kepina. Sustojam pietų. Kalbam apie savo gimtines Lietuvoj ir džiaugiamės mažiau svilinančiu pavėsiu.

Antrame kaime vaizdas kaip ir pirmame – gauname vandens iš šulinio ir žygiuojame toliau. Kepina nežmoniškai ir pradedam svajot apie šaltą kompotą ir dušą, kai pasieksime Albiną.

Sustojam trumpam ir dangus staiga tampa juodas. Mus užklumpa staigi, smarki liūtis ir žaibas, trenkiantis visai čia pat. Kaip tik išeinam į atvirą lauką ir liūčiai silpstant išnyra vaivorykštė.

Jau atvykom į Katarbėjų. Pasėdime ant suolo priešais vartus, šiek tiek pasišnekame su Albina. Jau vakaras, reikia ieškoti nakvynės, maisto, o ir lietus vėl tvenkiasi, ir šįkart, atrodo, pliaups ilgai.

Nakvojam Katarbėjaus kultūros namų pastate. Jis apšnerkštas ir purvinas, nuklotas ir nukabinėtas kilimais, dulkėtas, bet matyti, kad naudojamas ir pagal paskirtį. Iki numirimo juokiamės iš to buitiako.

Vakare atvažiuoja Albinos sūnus Ruslanas. Su juo lauke ilgai ir maloniai pasišnekame. Ruslanas nemoka lietuviškai, bet daug visko prisimena iš lietuvės močiutės, kuri taip pat čia buvo atitremta. Ji Ruslanui ir yra stipriausia jungtis su Lietuva – klausydamas jos istorijų, dainų, stebėdamas jos elgesį ir įpročius, jis mokėsi atrasti savo lietuviškumą. Sako atsimenantis, kaip močiutė dainuodavo dainą „gir, gir, gir, gar, gar, gar“.. Ir mes tada užsidegusiom akim jam sudainavom apie žąselę, plaukusią per ežerėlį. Šnekam toliau, pasirodo, Ruslanas buvo pasiryžęs šįvakar mus keliais reisais nuvežti į vienintelį už 30 km esantį restoraną, jis taip džiaugėsi mums sutikęs. Susitariam, kad dar pasimatysim.

Liepos 27 d.

Labai užtinęs rytas, bet gražus. Rūkas skverbiasi pro saulę, o mes skubam susipakuoti visus savo daiktus, dienos šviesoj paskendusius. Autobusu važiuojam į Porogą pagaliau susitikti su savo antrąja, gerąja pusele. Autobusas visai padorus, susispaudžiam, kuprines dedam ant savęs ir leidžiamės dar vienu duobėtu Sibiro keliu. Aš užmigau turbūt giliausiai per šios ekspedicijos

kelionių autobusu istoriją, išsilanksčiusi juokingiausiomis pozomis maloniai dardėjau iki pat sustojimo kitapus upės..

Mano miego dulkės dar ilgai sklaidosi. Persikeliam valtimi per upę, prieiname namą, kuriame mūsiškius mielai priėmusi gyvena dviejų rusų pora. Komandžiokų čia nėra, nes jie miesto kapinėse, bet mus šiltai pasitinka šeimininkė, sakosi jau ruošianti pietus.

Nueiname į kapines, sustojam už vartų ir užtraukiame žygio dainą – mūsiškiai išgirsta, atlekia šypsodamiesi, mes apsikabinam, bučiuojamės, nes žiauriai vieni kitų pasiilgom! Dar aptvarkome kapines. Emocijų tiek daug, bet kartu užlieja ir ramybė, malonus gerumas, kad mes vėl kartu.

Per laiką atskirai labai pasijuto, kad kiekvienas komandos narys turi savo svarbią rolę ir vietą komandoje, ir jam nesant, ta vieta tuščia ir kažko taip smarkiai trūksta. Net to papildomo dviejų pėdų atsimušimo į žemę, kai visi einam keliu. O dabar ir vėl pilnatvė.

Grįžę randame milžinišką puotą – tokios dar Sibire niekas mums nebuvo suruošęs, o mes tokie laukinukai jaučiamės. Vis dėlto, geriausia dalis ta, jog Arnoldas leidžia popiet greitai nusiprausti, nes pirty (!) dar yra drungno vandens. Mes su Agne iki dangaus dėkingos išsiturškiam tiek, jog vaikinams vandens beveik nebelieka.

Tada leidžiamės į kelionę autobusiuku link paskutinių ekspedicijos kapinių – Vesiolos kaimo. Visa kelionė man prabėga kaip per sapną, nes pro langą pučiantis vėjas sklaido ir džiovina plaukus, raumenys pagaliau atsipalaiduoja, po žygio apima kaži koks silpnumas ir nuovargis. Sustojam viename iš miestų ir gaunam tikrų vietinių pyragėlių, dar nusiperkam giros. Viskas gerai, tik reikia nuolat žiūrėti per galinį autobuso langą, jog nuo stogo nenukristų pritvirtintos kuprinės.

Įklimpstam miško keliuke.

Išsikapstom ir štai – mes Vesioloj. Stebuklas, kad kapines suradom taip greit ir neteko šukuoti miško; reiškia, kad galim nusimest kuprines ir iškart imtis darbo. Jo čia daug, bet jėgų – dar daugiau, nes čia galim sau leisti sudėti viską, ką beturim. Reikia iškirsti daug miško, kad kapinės ir vėl pataptų kapinėmis. Dar visa plotą ant kalniuko apjuosime pušine tvorele. Jau matau, kaip bus gražu. Dirbam išsijuosę iki pat vakaro.

Grįžę įsikuriame stovyklavietę. Šis vakaras paskutinis miške.

Tą vakarą dainos buvo garsesnės, gilesnės, emocijų daugiau; į mane po truputį lenda išsiskyrimo neramumas, o kartu ir noras visus smarkiai suspausti ir apkabinti.

Liepos 28 d.

Ryte gaunam galutinį patvirtinimą, jog šįvakar tikrai išvykstam ir kad vakarop dar gausime medienos vienam kryžiui pastatyti.

Visą dieną dirbame. Mes su Sauliumi ir Dovydu statome tvorelę, kuriai kuoliukus ir skersinius susiruošėme vakar. Atrodė, prisipjaustėm truputį per daug, bet dar nežinojom, kaip jų reikės, kai nuo stovyklavietės iki kapų nešime pagamintą kryžių ir kaip kuoliukai tobulai atguls sunkiausiai pereinamose pelkės vietose, kad palengvintų nešimą.

Popiet jaučiamės pavargę taip, kaip Algatujaus kapinėse, tiesiog be jėgų… Esame dėkingi virtuvės komandai už makaronus. Po jų trumpas bejėgis snūstelėjimas stovyklavietėje. Įslinkau į palapinę, norėdama pasislėpti nuo saulės. Neilgai trukus, joje nebeliko deguonies ir viskas, ką tegalėjau padaryti, buvo iškišti galvą laukan ir toliau miegoti tiesiog ant žemės.

Grįžę į kapus po pietų dirbome dar iki 5 val. vakaro, tuomet šiek tiek nusiprausę ir susipakavę susėdom paskutinės miško vakarienės. Paskutinis nuėjimas į kapines vėl buvo magiškas. Pastatėme paskutinį kryžių. Begiedant himną Tomas iškėlė Lietuvos vėliavą. Dainuojant truputį graudinomės, bet buvome smarkiai apsikabinę ir buvo tvirčiau.

Po visko lėtai apsidairę ir atsisveikinę su dar vienais kapais ir čia likusiais dar nuėjome į vietą, kur buvo Vesiolos gyvenvietė.

Tas pats miškovežis, kuriuo buvo atvežta mediena, mus pametėjo iki Alzamajaus, iš kurio 2 val. nakties mūsų laukė traukinys į Irkutską. Traukinių stoty užėmėm visą laukimo salę. Gal ir todėl, kad nebuvo, kas daugiau jo lauktų. Mes išgriuvę – kas miega, kas bando rašyti dienoraštį, visi tokie švelniai apduję, norime lovos ir miego.

Liepos 31 d.

Iki Maskvos laukė ilgas skrydis ir vienu metu jau galvojom, kad tikrai pametėm Laimį. Jį sutikom tik tada, kai jau sėdėjom lėktuve, skubiai atvežtą atskiru autobusu. Pametė dienoraštį ir nuklydo kažkur jo beieškodamas.

Po 5,5 val. skrydžio dar 3 valandas praleidome Maskvos kamščiuose mėgindami nusigauti iki ambasados. ten trumpai atsipūtėm, papusryčiavome ir patraukėme į trumpą pasivaikščiojimą po Kremlių. Po pietų patraukėme į Maskvos traukinių stotį.

2017-07-17 Kelionė į Maskvą 

Baltomis paklodėmis aptraukti siauručiai čiužiniai, o tarp jų įspraustas mažutis staliukas. Saulėgrąžos, iš maišelio traukiami kietai virti kiaušiniai, sumuštiniai, pilnas stalas vaišių ir dvi puotaujančios ponios. Iki visiško rusiško filmo vaizdelio trūksta tik sudaužiamų stiklinių garso.  

Traukinys lėtas. Keliasdešimt minučių važiuojame ir pusę tiek stovime.  

Baltarusija. Vaizdai pro langą keičiasi taip vangiai, kad galima apžiūrėti ne tik pravažiuojamų namų aukštį ar spalvą, bet ir langų apvadų kraštelius.  

Klausimas „ko bijai?“ šiandien buvo taip dažnai girdėtas, kad jau mintyse nesukelia jokio smegenų vingio krūptelėjimo – tik juoką, tokį duslų kikenimą kažkur giliai galvoje. 

Aš nežinau, ko bijau. Jau nebebijau. Bijojau anksčiau, bet ta baimė dingo prieš kelias dienas. Noras augo, o šįryt užliejo nerimo banga. Ir ji nuslūgo.  

Koks jausmas graudžiai atsisveikinus su į misiją palydėjusiu būriu žmonių sėsti į Maskvos kryptimi važiuojantį traukinį? Įdomiu jauduliu apipintas noras atrasti, pažinti ir suprasti. Nėra vieno jausmo.  

* 

Laikrodžiui sutiksėjus vidurnaktį – vakarienė traukinio restorane. Rodos, laikas čia sustojo prieš kelis dešimtmečius ir nė neketina pasistūmėti į priekį. 

Ne, ne dėl to, kad vakarienei – kiaušinienė, kurią kepant iš virtuvės sklido nuo blynų nuvarvėjusių ir jau svylančių tešlos gabalėlių kvapas.  

Gal labiau dėl raudona „oda“ aptrauktų sėdynių, nuolat siūbuojančio traukinio ir tos moters, kurią sutikome išeidami. Ji tiesiog sėdėjo prie vieno iš restorano staliukų ir lėtai blizgino stalo įrankius, sudėliotus ant padėklo. 

* 

Įlipus į traukinį viskas apsivertė aukštyn kojomis. Telefone kaip mat dingo ryšys, lyg pranešdamas, kad aš jau nepriklausau tam pasauliui, kuriame gyvenu, kad aš dabar kitoje planetoje, kitame pasaulyje, kuriame nėra tų, kuriuos palikau namuose, kuriame yra tik mūsų komanda.  

Tas seną ligoninę primenantis kvapas, kai pradėjome klotis patalynę… 

Mes pagaliau iš tikrųjų tapome misijos dalimi. Artimieji liko už traukino lango. Liko stovėti ir mojuoti, o mes išvykome į kiekvienam svarbių iššūkių kupiną kelionę.  

* 

Jau gerokai po vidurnakčio. Pirmą kartą gyvenime guliu traukinio vagone, antrame atviro vagono aukšte. Įsiraityti ant gulto – šioks toks iššūkis.  

Juokai pamažu aprimo – kažkas mūsų gyvenimuose netrukus pasikeis. Keisis lėtai, kaip tie vaizdai, kuriuos dabar stebiu pro traukinio langą, bet pasikeis. Ir daugelio veiduose šįvakar šmėžavusi baimė tik įrodo, kad mes visi tai suprantame. Tik niekas dar nežino, kaip greitai ir kokiu būdu. 

2017-07-18 Kaip paukštelis narvelyje 

Pirmą kartą miegu ambasadoje. Miegu trečiame aukšte ir žinau, kad pirmame pastato aukšte iš vidaus mus saugo Lietuvos pareigūnai. Už tvoros – Rusija.  

Nėra nesaugu.  

* 

Maskva. Į dangų besistiebiantys daugiabučiai – neišvaizdūs arba nušiurę, parduotuvės spalvingos, bet ne daugiau nei Lietuvoje.  

Tiesa, gatvėse – preciziška švara. Stebino keista taisyklė – šešių aš net aštuonių eismo juostų  gatvės viduryje – speciali eismo juosta, kuria gali važiuoti tik specialių tarnybų automobiliai.  

Kažkas iš mūsų pasakė puikų pastebėjimą apie Maskvą: „Pastatų didybė čia tokia slegianti, jog žmogus prie jų jaučiasi labai mažutis“. 

Iš tikrųjų didžiuliai pastatai nesukelia susižavėjimo. Tik slegia.  

Skaičiuojama, kad norint pervažiuoti Maskvą ir vienos pusės į kitą, reikia visos dienos. Ta didybė… 

* 

Nors miesto didybė sunkiai aprėpiama, o Lietuvos ambasada įsikūrusi pačiame miesto centre, kelionė į Maskvos pašonėje esantį Butovo poligoną užtruko vos valandą.  

„Tai viena iš penkių baisiausių vietų Maskvoje“, – ne itin linksma gaida mus pasitiko vietinė moteris. Vaikščiojome teritorijoje, kurioje buvo palaidota apie 20 tūkstančių žmonių.  

Rusai, lenkai, ukrainiečiai. Lietuviai. Čia buvo atvežami lavonai, sumetami į krūvą ir užkasami. Kai kurie kūnai iki šiol susikabinę rankomis.  

Kai kurie čia buvo atviliojami neva apdovanoti už ištikimybę tautai. Ir… nušaunami. 

Kraupi ši vieta ne tik istorine dalimi, bet ir tuo, ką iš jos daro vietiniai. Teritorijoje jau stovi keli paminklai – tai nelegalu. Pavieniai asmenys tiesiog ant medžių kabina nuotraukas ar mažus paminklėlius su artimųjų vardais. Tai sielų miškas. Tie paminklai pažerti po visą mišką – vienur jų daugiau, kitur mažiau. 

Viduryje miško atsiveria laukas su vos keliais medžiais per vidurį. Sako, kad šioje vietoje medžiai tiesiog neauga todėl, kad būtent šioje vietoje buvo palaidota daugiausia aukų.  

Butovo poligonas ypatingas dar ir tuo, kad čia, buvusiame NKVD vado Henriko Jagodos vasarnamyje, įkurta cerkvė. Kol ji buvo statoma – trūko lėšų, niekas neparėmė, žmonės patys ėmė nešti tai plytų, tai kitų statybinių medžiagų. Kai tik cerkvė buvo baigta, iš kažkur stebuklingai atsirado galimybė gauti lėšų. Čia atsikraustę vienuoliai nesijautė jaukiai. Yra vietų, į kurias iki šiol negali įžengti nei žmonės, nei šunys.  

Vienuoliai, nusprendę „apvalyti“ šią teritoriją, ėmė po pusantros valandos per dieną vaikščioti su degančiomis žvakėmis rankose, meldėsi.  

Kol cerkvė buvo statoma, vienuoliai buvusio vasarnamio viduje įrengė mažą koplytėlę. Iki šiol toje vietoje kabo šventųjų paveikslai.  

* 

Šiame kraupiame miške mes tvarkėme gegužės 29-ąją mišką nusiaubusios audros padarinius. Tai pirmasis mūsų fizinis darbas drauge. Kažkodėl nesijautė jokio nuovargio. Taip, malkas kapojantiems vyrukams nugara žliaugė prakaitas, tačiau nebuvo tokio didžiulio nuovargio, kokį, manau, būtume patyrę tą patį darydami Lietuvoje. Apskritai šis darbas buvo labai laukiamas. Besiklausant pasakojimų apie cerkvę mus pradėjo imti ne žiovulys, o noras greičiau kibti į darbus.  

Ar nuovargio iš tikrųjų nebuvo? Mes greičiausiai jį paskandinome euforijoje, užliejusioje padarius gerą darbą. 

* 

Skaniausias dienos delikatesas – krūva lietinių ir šalia padėtas indelis su grietine.  

* 

Dar nepažįstu savo komandos. Net nežinau, kurį pirmą kviesčiau ištikus nelaimei.  

* 

Tokią saulėtą pirmą dienos dalį pilkais debesimis apkamšė Gulago muziejus.  

Pastatas be langų, privažiavus atsiveria kelių metrų aukščio aklini vartai. Įvažiuojame. Įėjus į muziejų per kūną nubėga šiurpuliukai – tas garsas. Visur sekioja durų varstymo ir raktų žvangesio garsas.  

„Rusijos imperijos laikotarpiu buvo nužudyta iki dviejų tūkstančių asmenų. Stalino režimo metu – 680 tūkstančių“, – pasakoja gidas, stovėdamas prie ekrano, kuriame keičiasi aukų nuotraukos. Kitame ekrane bėga eilutė su aukų pavardėmis.  

Norint pažvelgti į kiekvieną nuotrauką bent po 30 sekundžių – reiktų beveik 19 metų.  

Ir nors Rusijos istorija aplieta krauju, 60% rusų iki šiol tiki Stalino vykdytu režimu. Daugeliui tai atrodo taip įprasta, jog jie net nežino, ar jų artimieji kalėjo lageriuose.  

Turėti muziejų – dar ne viskas. Ne visi rusai nori priimti šią informaciją. Daugelis mokyklų taip pat nenori įsileisti muziejaus atstovų.  

* 

Pagaliau Irkutskas. Pagaliau penkios valandos lėktuve ir pamatysime, kas mūsų laukiame tame šaltame Sibire.  

Labai keista dabar sėdėti lėktuve ir žinoti, kad artėju tos vietos link. Ten stipriausias savo dienas praleido mano tėvukas. 

Lėktuvas pilnas keleivių. Jie į Irkutską skrenda atostogauti, kažką aplankyti, dirbti. Tuo tarpu mūsų kuprinėse – kirviai, pjūklai ir vinys. Mes vienu metu ir labai atviri, ir labai paslaptingi. Vienodi marškinėliai anaiptol neprimena turistų grupės. Lėktuve visi paniro į savo dienoraščius arba miegą.  

2017-07-20 Pradingęs laikas 

Sunku suvokti, kokia šiandien diena: trečiadienis ar ketvirtadienis. Mums tai buvo tiesiog viena ilga diena. Į lėktuvą įlipome penktą valandą vakaro, o po penkių valandų skrydžio, jau Irkutske, išlipome penktą ryto. Skrydis „suvalgė“ pusdienį ir viską pavertė viena ilga diena.  

Irkutske mus pasitiko tremtinės moterys, kurios mus priėmė lyg seniai matytus draugus. Pabendravę sėdome į autobusiuką. Iš išorės blizgantį, o iš vidaus kiek patrintą. Įlipusi panirau į keistą sapną – lyg būčiau absoliučiai kitame pasaulio krašte: priekines sėdynes nuo galinių skyrė užuolaidėlė su kutais, kuri vis lingavo, reaguodama į kiekvieną duobę kelyje. Bet aš ir esu kitame pasaulio krašte.  

Dar beveik 6 valandos kelionės autobusiuku. Besipurtydami dėl neatsargaus ir grubaus vairavimo bandėme pažinti Irkutską pro automobilio langus.  

Tiesa, nors kelionę labiausiai atspindi žodis „kratėmės“, vis tik ji buvo itin įdomi. Keturiolika mūsų sėdo į galą, susikrovėme kuprines visur, kur liko tuščios vietos, ir į kelią.  

Pats Irkutskas – tarsi nesibaigiantys Gariūnai. Miestas aptriušęs, visur pilna nuo saulės išblukusių iškabų, reklamų, šiukšlių ir tokios pilkumos.  

* 

Gadalėjus mus pasitiko lentomis kaltomis trobomis su mėlynomis langinėmis, mėlynomis tvoromis, mėlynais suoleliais… Viskas dažyta mėlynai.  

* 

Parduotuvės pasiūla panaši į tai, ką galima įsigyti lietuviško kaimo parduotuvėlėje. Nors birūs produktai, kruopos ar makaronai, čia supilstyti į permatomus maišelius, užrištus mazgeliu. Taip pat ir sausainiai ar meduoliai.  

Kainų visiškai nesuprantu. Bet šešiolikai asmenų maisto vakarienei, pusryčiams ir pietums nusipirkome. Meniu paprastas: grikiai su mėsos konservais, makaronai su pomidorų padažu arba mėsos konservais, ryžiai su kondensuotu pienu ir džiovintais vaisiais. 

* 

Kai skaičiau prisiminimus, suskaičiavau, kad šiose kapinėse palaidota vos trys lietuviai. Klydau. 

Senoje nuotraukoje tų kapinių daug daugiau, mes radome šešis kapus. Du kryžiai, nors jau be skersinių, dar stovėjo. Mes pastatėme tris naujus. Treji palaikai išvežti – tai žymi jau tik ant žemės paviršiaus padėti cementiniai kapo „rėmeliai“.Mano žiniomis, vienas iš išvežtų – Povilas Gražys. Jo palaikus 1989 metais vykdytos ekspedicijos metu į Lietuvą parvežė sesuo, berods Danutė Gražytė-Kielienė. Besidarbuojant kapinėse mus aplankė dvi moterys. Atėjo, atsistojo prieš mus ir pradėjo verkti. Jos žinojo tuos lietuvius, kurie čia buvo, jos žinojo tuos, kurie atgulė amžinojo poilsio. Su vienu lietuviu, grįžusiu į Lietuvą, jos dar kurį laiką palaikė ryšį laiškais. Tiek daug metų, tokia sena istorija, o vietiniams, pamačius mus, rieda ašaros. 

* 

Įėjus į kapines nustėrome – ant žemės pilna žemuogių. Visos raudonos ir atrodo taip gardžiai, bet nė vienas nesilenkiame ir neragaujame jų. Pakrypusią tvorą laužančios karvės nesigėdija užeiti vidun, ateina ir arklių. Tą įrodo nuskabyta žolė. Visur, kur tik pasiekiama, žolė it aštriu dalgiu nupjauta. Tik už rusiškų tvorelių styro didžiulės žolės, nuo saulės nublukusios dirbtinės gėlės ir nuo audrų išvartyti suoleliai, ant kurių artimieji prisėda atėję aplankyti anapilin iškeliavusių artimųjų.  

Tos žemuogės – tas neįtikėtinas vaizdas greičiausiai yra labiausia įstrigęs vaizdinys Gadalėjuje. 

* 

Moterys išėjo, bet vėliau grįžo. Grįžo ir padavė laikraštį su straipsniu, kuriame – lietuvių tremtinių istorija. Kitoje rankoje laiškas – paskutinį kartą žinių iš Lietuvos, Anykščių rajono, jos gavo 1996 metais.  

* 

Diena buvo beprotiškai ilga. Rytas prasidėjo Rusijoje, tada Novodevičės kapinės, Gulago muziejus, skrydis lėktuvu, kelionė autobusiuku, naujos patirtys Gadalėjuje ir darbas kapinėse. Pirmas darbas lietuvių kapinėse ir pirmieji mūsų kryžiai. Tą pačią diena mes pagaminome tris kryžius. Atstatėme ir senus, kapinėse buvusius kryžius. Nežinia, kodėl tie kryžiai jau gulėjo ant žemės: gal dėl oro stichijų išdaigų, o gal dėl to, jog po kapines laisvai vaikšto karvės ir arkliai. Kur nesivaikščiosi, kai visose kapinėse raudonuoja žemuogės… 

* 

Kryžius gaminome ant pievos prie kultūros namų. Į kapines juos nešėme kelis šimtus metrų.  

Tai viena jautriausių iki šiol patirtų akimirkų. Kryžiaus nešimas visus suvienija nė nesitarus. Visi kartu neša, kelia, tvirtina, prikala misijos saulutę su visų mūsų vardais ir kartu giedame himną, rankose spausdami trispalvę.   

2017-07-21 Kažkuri diena Sibire 

Jau visiškai nebesvarbu, kuri šiandien diena. Ir laikas nelabai svarbus. Na, nebent mums, virtuvės komandai. Mes keliamės valanda anksčiau, kad kiti, jau atsikėlę, rastų garuojančius pusryčius.  

* 

Rytą pradėjome kelione į Tulūną. Čia ilsisi kelios dešimtys lietuvių.  

Kapinėse, kuriose buvome, misija jau lankėsi 2009 metais. Tuomet kapinės buvo virtusios šiukšlynu ir benamių prieglobsčiu. Dabar vaizdas taip pat nedžiugina. Tik nauja ir tvarkinga tvora išduoda, jog vietos valdžia dar atsimena, kad šioje vietoje – kapinės. Tulūno kapinės visiškai apleistos. Lietuvių palaidojimo vietoje sužėlęs tankus miškas, viduryje nugriuvęs medis.  

Bet vos per kelias valandas mes padarėme stebuklą – medžiai išpjauti, iškirsti ir ištempti. Sunku patikėti, kiek daug mes padarėme per tokį trumpą laiką. Palikome kapines su atstatytu kryžiumi, kuris buvo atremtas į šalia stovėjusį medį ir šalia jo degančiomis žvakelėmis, perrištomis trispalve.  

* 

Fotografuodama kapines prieš tvarkymą ir po darbo net pasiklydau nuotraukose. Niekaip nesugebėjau rasti, iš kur fotografuota, nors lyg ir atsižymėjau mintyse tą tašką… Neįtikėtina, kaip mūsų darbas pakeičia kapines, atveria jas saulės spinduliams ir leidžia čia atgulusiems lietuviams įkvėpti gryno oro. Nors iš Tulūno… Nežinau, kokia tai energija ar dar kas, bet visos nuotraukos, darytos Tulūne, subėgo taškeliais, pasiliejo. Vos išėjus iš jų ir pradėjus fotografuoti miestą, fotoaparatas, atrodo, pats savaime susitvarkė. 

* 

Kelionė į Tulūną nuo Gadalėjaus – vos keliasdešimt kilometrų. Kiek mažiau nei valanda autobusiuku. Važiuodami bendru tarpmiestiniu autobusiuku, kartu su vietiniais, stovėjome įsikibę į palubėje esančias rankenas. „Bus labai juokinga, jei pūslių Sibire prisitrinsime ne nuo darbo, o nuo įsikibimo į šitą vamzdį“, – juokavome jausdami, kaip kiekvienas delno vingis vis labiau rėžiasi į vamzdį ir taip stingsta, jog buvo sunku vėl ištiesti delną.  

* 

Vis dėlto, autobusiukas į Gadalėjų, kuriame gulėjome kone ant kuprinių, ir tie besikratantys ratai iš Gadalėjaus į Tulūną nė kiek neprilygsta šiam kamaziukui, kuriuo važiavome iš Gadalėjaus į Jevdokimovą. Prie kamazėlio pritvirtintoje valtyje – visos mūsų kuprinės, o mes – viduje. Pasiekus upę ir išsikrovus kuprines su ta pačia valtele vietiniai mus perkėlė per upę. Iš pradžių po du žmones ir kelias kuprines, vėliau – po daugiau žmonių. Persikėlėme. Tai vienintelis susisiekimo būdas ir vietiniams. Ir tai jiems visiškai įprasta. 

* 

Kuprinės ant pečių ir keliaujame toliau. Už kelių kilometrų – Jevdokimovas. Įsikūrėme kiek atokiau nuo kaimo, stengėmės, kad mūsų stovyklavietės nepamatytų vietiniai. Taip saugiau. Bet nepavyko. Tapome tikromis Jevdokimovo garsenybėmis. Į mus paspoksoti lėkė vaikai, kurie siūlė eiti kartu paspardyti kamuolį, atvyko apžiūrėti ir kiti vietiniai. Einant per kaimą mus sustabdė vyrukas, kuris, mus pamatęs, bėgo šaukdamas, kad sustotume. „Atvažiavot išsikasti palaikų?“ Kai nuraminome, kad mes tik pastatysime kryžių, jis šyptelėjo ir palinkėjo gerų darbų.  

* 

Vietiniai nesupranta lietuvių noro savo artimųjų palaikus susigrąžinti į tėvynę. „Jei čia gyveno ir mirė – kam trukdote jų ramybę?“ To klausė ne vienas. Jiems keista suprasti, kad kiekvienas iš tų, čia atgulusių lietuvių, troško atgulti lietuviškoje žemėje.   

2017-07-22 Draugas Kolia 

Pirmas budėjimas. Visi išėjo dirbti į kapines, o mes su Inesa ir Liudu likome budėti: ruošti maistą, tvarkyti stovyklavietę, suręsti kelis suoliukus. Vos išplovus indus pradėjo šnarėti krūmai. Sustingau ir kažką pasakiusi Liudui supratau, kad abu išgirdome tą patį. Pro krūmus pasimatė mūsų link artėjantis vyro siluetas.Jis priėjo, prisėdo prie laužo, išsitraukė popierėlį ir, susisukęs cigaretę, lyg niekur nieko pradėjo kalbėti.  

„Pirmą kartą matau užsieniečius“,  – tarė Kolia, pritilo ir nužvelgė mus. Per kūną perbėgo kažkoks šiurpuliukas. Kolia – piemuo, gano miestelio pirminininko armėno, karves. Po kaimą šmirinėja kiaulės, karvės, ožkos ir arkliai, tačiau patys vietiniai retai skerdžia gyvulius. Dauguma juos užaugintus parduoda, o patys mėsą perka iš parduotuvės.  

* 

Jevdokimovas daug tvarkingesnis kaimas už Gadalėjų. Plačios gatvės ir vienas už kitą išradingesnė trobos. Vieno namo sienos padengtos taip supjaustytomis lentomis, jog atrodo, kad namo sienos – žvyneliai. Kaime radome tris parduotuves. Ant vienos durų kabėjo raštelis su duonos dienomis. Kaime niekas neaugina javų, nes nėra kam jais vėliau pasirūpinti. Niekas nekepa ir duonos – per daug darbo. Ant vienos parduotuvės durų radome ir darbo laiko grafiką – jame pažymėta ne tik pietų, bet ir vakarienės pertrauka.  

* 

Ant kalno įsikūrusių kapinių viduryje – lietuvių tremtinių kapai. Vieni kryžiai jau nuvirtę ir jų nebeįmanoma atkelti, kiti pakrypę, bet dar stiebiasi į dangų. Jevdokimovo kapinės didelės, tačiau apžėlusios ir įvairiaspalvės. Atrodo, kad dirbtines gėles čia žmonės tiesiog deda ant jau nublukusių viršaus. Prie daugelio kapinių stovi suoleliai ir stalai, ant kurių vietiniai deda vaišes, įsitaiso ant suolų ir bendrauja ne tik su gyvais, bet ir jau mirusiais artimaisiais. Taip mus pavaišinti norėjo ir Albino Rimkaus žmona su dukra, deja, mūsų kapinėse nerado, todėl atvyko į mūsų stovyklą. Ištraukė didžiulę gėlėtą plastikinę staltiesę ir, paraginusios sėsti, pradėjo dėlioti vaišes: lietinius blynus, griežinėliais pjaustytą pienišką dešrą ir šviežiai raugtus agurkus. 

2017-07-23 Žygis pas meškas  

30 kilometrų žygis negąsdino. Gal kiek baugino, bet tikrai ne tiek, kad dedantis kuprinę ant pečių šeštą ryto, sudrebėtų rankos. Rytinė tylos minutė Jevdokimovo kapinėse. Visi kartu susirinkome tam, kad kartu pakeltume kryžių, perrištume jį trispalvės juostele, prikaltume misijos saulutę su visų vardais ir sugiedotume himną. Medžiotojas ir jo ištikimas draugas Piratas mus lydėjo per mišką, kuriame galėjome sutikti meškų. Nesutikome, tačiau, kai Piratas, pabėgęs į priekį, pradėdavo loti žiūrėdamas kažkur tolyn, nupurtydavo ne tik merginas, bet ir vaikinus.  

* 

Miškas, rodos, toks, kaip Lietuvoje. Medžiai, samanos, kraują siurbiantys uodai, balos. Ir staiga – lyg kopos – smėlis, pušys. Ir vėl miškas, balos, didžiuliai grybai. Tokių didelių grybų Lietuvoje nebuvau mačiusi. Čia retas juos renka. Šie spėja užaugti ir tapti tikrais miško ponais. 

* 

Žygiuodami iš pradžių daug kalbėjome. Su Dovydu – apie kariuomenę, su Simona – apie jos darbą. Iš pradžių turėjome daug jėgų juokauti, dainuoti ir šypsotis. Bet saulė kilo vis aukščiau ir spigino vis kaitriau. Vandens buteliukai, kurie iš pradžių slėgė pečius, pamažu seko.  

Skaičiuoju žingsnius ir galvoje tik viena mintis „dar vieną žingsnį, Kristina, dar vieną“. Neturėjau laikrodžio ir stengiausi neklausti, kiek laiko jau praėjo. Per daug sunku būtų buvę išgirsti, kad einame vos penkias minutes, kai mūsų kelionės tikslas dar tik už kelių valandų.  

Nelabai orientavausi, kiek laiko jau praėjo, o kiek dar liko. Kiek kilometrų jau nužygiavome, o kiek dar tik priešaky. Gal ir gerai – nereikėjo mintyse planuoti, kiek kilometrų dar galėsiu eiti. Žinojau – reikia eiti, negaliu sustoti.  

Kojos dega. Kuprinė slegia vis labiau. Sustojus norisi nusimesti kuprinę, tačiau ją užsidėti nelengva, todėl, jei stabtelime tik porai minučių, pasilenkiu ir nuslenku kuprinės petnešas nuo pečių.  

* 

Ankstyvą rytą Jevdokimovą užklojęs rūkas mus iš kaimo palydėjo lengva rasa ir per kūną perbėgančiu šaltuku, tačiau saulė netruko įkaitinti orą. Per nugarą žliaugia prakaitas.  

„Žmogaus galimybės yra didžiulės“, – einant man pasakė Simona. Nežinau, ar tą akimirką nusišypsojau ir nepamenu, ką į tai atsakiau, bet mane tai padrąsino.  

Aš nežinau, kiek galiu, bet panašu, kad mes visi kartas nuo karto atiduodavome paskutines jėgas, o iš kažkur plūstelėjusi euforija mums išaugindavo sparnus ir, pamiršę, kad ką tik norėjome tiesiog sustoti, eidavome toliau.  

* 

Nuotaika svyravo. Po kiekvienos dešimties minučių (kaip juokinga, dešimties minučių pertrauka, o atrodydavo, kad vos spėjome atsisėsti) pertraukėlės mūsų komanda prapliupdavo juokais ir dėliojo svajones – ką veiksime grįžę ar kas mums dabar įpūstų nenuslopinamų jėgų. Tačiau pamažu tie krykštavimai ir bendras svajonių dėliojimas su Inesa slūgdavo. Kalbos nutildavo. Dainuojančių nebelikdavo. Įsivyraudavo ausis rėžianti tyla. Atrodė, kad priekyje ėjęs Arnoldas jautė, kada mes pradedame skaičiuoti žingsnius. Dar viena pertraukėlė. Vanduo, juokai, kalbos. Vėl stojamės, kuprinės ant pečių. Mes vėl turime jėgų.  

* 

Kartu mes galime viską. Šis supratimas atėjo po bandomojo žygio, tačiau žygiuoti čia, Sibire, yra visai kas kita. Sibire mes jau savaitę. Dirbome, miegojome palapinėse, nebežinau, kiek laiko savęs nematėme veidrodyje ar normaliai, o ne įbridę į upelį iki kauliukų, nusiprausėme. Bet kartu mes galime viską. Mes esame komanda. Nebėra „aš“, esame tik „mes“. Nuėję kiek daugiau nei pusę kelio pasiekėme upelį. Vanduo toks skaidrus ir švarus, jog įsipylus jo į plastikinį buteliuką, neįžvelgdavome jame nė šapelio.  

* 

32 kilometras ir taškas. Simboliška, rytą pradėjome 32-uoju Sauliaus gimtadieniu. Pasiekus 32 kilometro pabaigos ribą Arnoldas viduryje kelio padėjo kastuvą ir tarė, jog ribą peržengti gali tik vienas asmuo. Aplodismentai, ir kastuvą peržengia Saulius. Atrodo, kad viskas, čia jau viskas. Radome šešėlį ir sėdėjome kone nejudėdami, tik besidalindami vandeniu. Stojamės eiti toliau.  

Žinome, kad kaimas kažkur šalia, tačiau kur? Tikslių nuorodų nėra, o vis į šalikelę nueinantis Arnoldas akivaizdžiai išsiduoda, jog net ir jis nežino, kur tiksliai einame. Tai nedžiugina.  

Ir tą akimirką viskas apsivertė aukštyn kojomis. Vos pradėję vėl žengti į nežinią, lyg iš niekur pamatome pro šalį važiuojantį sunkvežimį, kuris sustoja. Jis ne tik sustoja, jis mus paveža dar tris kilometrus ir nurodo, kur tiksliai reikia ieškoti išnykusio kaimo kapinių.  

* 

Miškas – žalias, gražus ir vešlus. Tiesiog kelio viduryje pūpso didžiuliai grybai.  

Čia tikrai nėra gyventojų. Ir tą akimirką, kai žengėme mišku, galvojau, kad tų gyventojų aplink nėra labai dideliu spinduliu. Mes pasiekėme jau išnykusį Senajį Algatujų.  

* 

Naktis miške. Budime. Taip gera ir jauku girdėti spragsinčias malkas lauže, nors vos už kelių metrų – kapinės. Keista, juk kapinės – turėtų krėsti baimė. „Kiekvienos kapinės Sibire, tai mažytė Lietuva. Juk savo žemėje negali būti baisu“, – tai Nerijaus žodžiai, kuriuos sau ilgai kartojau galvoje.  

Iš tiesų, juk tai mūsų žemė, mums po kojomis – lietuvių tremtinių kapai, kurie ten, danguje, šypsosi, kad mes esame čia. Mums negali būti baisu.   

2017-07-24 Kažkuri diena Sibire 

Sunku žodžiais apibūdinti tai, kas šiandien įvyko. Aš išgyvenu stebuklą. Kitaip neina nusakyti to, ką dabar jaučiu. Algatujaus miško glūdumoje mes radome sudegusias kapines. Visiškus nuodėgulius. Prasibrovę pro medžius, radome kelis vis dar stovinčius, tačiau visiškai sudegusius kryžius. Keli dar gulėjo, tačiau gamta pamažu juos jau pasiima. Atrodė neįmanoma tiek padaryti. Apskritai atrodė, kad tos lietuvių kapinės – vos keli kapeliai. Gal dešimt. Sunkiai suvokiau kapinių apimtį, kai čia atėjome ryte. Pradėjus kirsti medžius paaiškėjo, kad tie kalneliai, per kuriuos perlipame – ne kalneliai. Tai kapų kauburėliai. Duobės, į kurias paslysdavome – iškastų kapų duobės. 

* 

Guliu dabar palapinėje ir jaučiuosi lyg kosmose. Labai sunku dėlioti mintis ir apibūdinti tai, kas įvyko.Raudama krūmelius ir bandydama atlaisvinti vietą mūsų statomiems kryžiams, radau labai aiškios  karsto formos kauburėlį. Krūptelėjau ir pašokau. Pritūpusi nesupratau, nuo ko raunu rožes, kurių čia apstu. Išsigandau. Tik viską sutvarkius ir pastačius kryžius išaiškėjo, kuriose tiksliai vietose iki šiol matyti aiškūs kauburėliai. Kaimo nebėra, kelias pasikeitė. Dabar visi kapai šiose kapinėse atrodo lyg būtų iškasti įstrižai.  

* 

Neįmanoma nusakyti to jausmo, kuris užliejo atsistojus prieš tris kryžius. Tai mūsų komandos kryžiai. Tai mes šias kapines prikėlėme naujam alsavimui. Nemanau, kad kas iš mūsų komandos galėtų apibūdinti, kaip tiksliai jautėsi tą akimirką, kai giedojome himną. Apsikabinę. Giedojome himną apsikabinę kaip šeima. Ant kryžių kaldami misijos saulutes dalijamės vinukus po vieną. Po penkis vinukus vienai saulutei. Kaliau ir savąją vinį.  

Pasilenkiau prie kryžiaus ir drebančia ranka kaliau vinuką bandydama apsaugoti metalinę saulutę. Vienas smūgis, antras, trečias… Vinukas įkaltas. Gal kiek kreivai ir nelygiai, tačiau su meile ir didžiule pagarba tiems, kurie ilsisi šiose kapinėse. Trumpam stabteliu. Pažiūriu į vinuką, nusišypsau ir sukuosi eiti. Bet negaliu. Kažkas mane laiko. Mano marškinėliai užsikabino už kryžiaus tvorelės ir nenori manęs paleisti. Būtent ant šio kryžiaus aš palikau šventosios Magdalenos medalioną, kurį man, kaip apsaugą, padovanojo teta. Nežinau, kodėl čia. Neplanavau ir neturėjau nieko, ką galėčiau palikti. Tik prieš išvykstant iš klebono ir tetos gavau identiškus medalionus. Sakė, kad jie apsaugo keliaujančius.  

Tikiuosi, kad mano paliktas medalionas suteiks bent krislelį apsaugos tiems, kurių palaikai vis dar ilsisi Algatujuje. Tikiuosi, kad Algatujuje amžinojo poilsio atgulusių tremtinių sielos žiūrėjo į mus iš dausų ir džiaugėsi, jog dabar kapinėse galima vaikščioti nesibraunant pro krūmus ir medžius. Dabar visi praeiviai mato, kad čia – kapinės. Lietuvių kapinės nepranyko. Jos gyvos. Jos yra ir dar bus. 

* 

Esu miško apsupty. Tamsu. Mūsų stovyklavietė įkurta už vos kelių dešimčių metrų nuo kapinių. Simona su Laimiu miega. Visi miega. O aš rašau. Guliu užsiklojusi miegmaišiu ir rašau. 

Ir man nė kiek nebaisu.  

* 

Mes nesiprausę jau dvi paras. Neturime net kaip nusiplauti veidą ar rankas. Bet to ir nereikia.  

Mes laimingi.Kaip keista. Juk civilizacijoje nė už ką sau neleistum nesiprausti dvi paras po 32 kilometrų žygio per spiginančią saulę. Ar svajoju apie dušą? Ne. Net nebuvo kilusi tokia mintis.  

Sėdžiu visa purvina, drabužiai neskalbti dar ilgiau. Ir man gera. Man gera suprasti, kad iki tikrosios laimės iš tikrųjų reikia visiškai ne tų dalykų, kuriuos mes esame įpratę vadinti laime. Sotus skrandis ir patogus būstas? Ne. Laimė slypi visiškai ne tuose dalykuose, kuriuos buvome įpratę vertinti.  

Žmogų laimingu daro visiškai kitokie dalykai. Ir jie yra čia. Tie dalykai yra tas stebuklas, kurį mes kuriame Sibire.  

2017-07-25 Ramybė 

Prabudau su šypsena veide. Jaučiu neapsakomą ramybę ir laimę. Nejaučiu nei rūpesčių, nei nuovargio. Nieko. Bet galva pilna minčių. Jų tiek, kad galima semti it vandenį iš upelio. Jos bėga, sruvena. Neįmanoma pasivyti.  

* 

Šiandien dalį grupės išlydėjome į 60 kilometrų žygį Katarbėjaus link. Atsisveikinimas buvo graudus. Nebuvo nė vieno, kurio tai nepaliestų. Visi užtilo, ramiai susirinko daiktus ir susėdo prie laužo. Tik po kiek laiko prasidėjo kalbos. Dvi paras patirsime skirtingus pojūčius ir nuovargius. Dvi paras nesidalinsime džiaugsmu ir skausmu. Tik dvi paras. Net dvi paras.  

Nenoriu paleisti nė vieno, kuris išeina į žygį. Norisi, kad viską, ką galime patirti ir patirsime, mes patirtume kartu. Jie išėjo. Mes likome čia. 

* 

Trumpam grįžtu prie kryžių. Norėjau eiti viena, tačiau jau esame trise. Pilnas laukas erškėtrožių. Tik čia, tik kapinių teritorijoje. Kitose miško vietose jų nėra. Nusiskyniau vieną lapelį ir įsidėjau tarp paskutinių dienoraščio lapų. Perrišau trispalve, kad neiškristų.  

* 

Mūsų misijoje įvyko lūžis. Algatujaus kapinių sutvarkymas buvo toks emociškai stiprus. Dabar mes kitokie. Tai palietė mus. Ir visus skirtingai.  

2017-07-25-26 Dvi dienos su puse komandos  

Rytas Algatujaus kapinėse buvo tuštuma. Pusė mūsų komandos išėjo į žygį per taigą. Kita pusė iškeliavo tvarkyti kapinių. Nuo mūsų atsiskyrė Dovydas, Inesa, Agnė, Laimis, Liudas, Arnoldas, Tomas ir Aurimas. Likome mes: aš, Nerijus, Simona, Birutė, Martynas, Saulius, Emilija ir Raminta. Kai jie išėjo, buvo beprotiškai liūdna. Likome aštuoniese. Prasidėjo mūsų dvi dienos su puse komandos.  

* 

Po kelių valandų laukimo išvykstame autobusiuku į Kamenką. Nežinome, kiek kilometrų važiuosime ir kiek laiko tai užtruks. Pravažiuodami paskutinį kartą pasidžiaugiame Algatujaus kapinėmis. Saulė jau aukštai ir ankstyvą rytą kryžius apgaubęs rūkas jau išsisklaidė. Keliaujame.  Vieni iš karto taisosi miegoti, kiti dar stebi vaizdinius pro langą ir bando juos fiksuoti. Bent jau akimis. Pasiekiame Kamenką. Mes turime tik apytiksles nuorodas, kur ieškoti lietuvių kapinių, tad sustojame prie vietinių, pasitikslinti. 

Vos išgirdęs, kad esame iš Lietuvos ir ieškome lietuvių kapinių, vienas iš jų šoka į mūsų autobusiuką ir siūlosi nuvesti iki pat vietos, nes „patys nerasime“.Iš tikrųjų nebūtume radę. Praėję rusų kapines, kurios taip apžėlusios piktžolėmis, jog kartais reikia pakelti rankas į viršų, jei nenori nusidilginti. Perėję kapines pasukame dešiniau ir leidžiamės žemyn. Prieš mus atsiveria nuostabus vaizdas. Stovime ant beprotiškai stataus kalno šlaito. Prieš mūsų akis keli kauburėliai.  

Bet vietinis nenustygsta. Praūžus uraganui visi mediniai kryžiai nugarmėjo žemyn ir jis tiesia rankas mums parodyti, ko iš tikrųjų atvykome ir kad dar galime tuos kryžius išsaugoti. Pabandau lipti ir slystu, tačiau įkvėpiu ir leidžiuos žemyn. Kaip nors.  

* 

Širdis plaka vis stipriau. Kertant medžius atsiveria nuostabi panorama. Neįtikėtina. Kokią neįtikėtiną vietą amžinam poilsiui atrado lietuviai.Šlamančios pušys ir ošianti upė – muzika sielai.  

* 

Ne viską misijoje matuojame sėkmėmis. Braidžiojimas po Salancy kapines nedavė jokios naudos. Kryžiaus, kuris čia stovėjo dar prieš dvylika metų, nebėra.Bet tas desperatiškas noras rasti.Išbraidžiojome visą pievą kapinių teritorijoje. Neradome. Galbūt vietiniai audros suniokotą kryžių tiesiog išmetė? Braidžiojame po šiukšlyną.Kiekvieną žingsnį mintimis pamatuoju kelis kartus, tada nedrąsiai dedu koją ir bandau ją spausti vis labiau. Kiekvienas žingsnis virpina žingsnį. Bet kryžiaus nėra.Grįžtame į autobusiuką ir išvažiuojame. Tyloje. 

* 

Porogas. Kieme mojuojanti moteris pasitinka lyg seniai anūkus mačiusi močiutė. „Ko pirmiausia norėsite: pavalgyti ar nusiprausti pirtyje?“ Abu dalykai skamba kaip iš fantastikos srities. Griebiame maistą. Nors visą laiką misijoje valgėme išties skaniai, ant stalo pamatyti agurkai nyksta akyse. Tiesiog paprasti agurkai. Ne saldainiai ir ne dešra. Agurkai. Mus Poroge priėmusi moteris – vietinė rusė. Jos sesuo jaunystėje buvo ištekėjusi už lietuvio. Jos kaime jaunystės laikais gyveno daug lietuvių. Vaikštome po kiemą ir dėliojamės daiktus. O ji. „Kai girdžiu jus kalbant lietuviškai, man verkia širdis. Jūs primenate man jaunystę.“ 

Močiutė mus apgobė didžiule meile ir išties jautėmės lyg seniai į kaimą grįžę anūkai: ant stalo garuojanti vakarienė, įkaitusi pirtis ir viename kambaryje ant žemės sukloti miegmaišiai mums atrodo kaip didžiausi karalių rūmai.  

* 

Rytas prasideda anksti. Susirenkame daiktus ir keliaujame tvarkyti Bogotyriaus kapinių. Iki kapinių – dešimt kilometrų, tačiau mums neleidžia eiti savo kojomis. Lipame į sunkvežimį ir gaudome vėją. Kalnai, duobės, miškas, balos. Kaip gera!  Stovime įsikibę vienas į kitą ir krykštaujame kaip vaikai. Pasiekiame Bogotyrių.  

Kaimo čia jau nebėra, tik šieno kupetos ir platūs laukai. Gamta čia beprotiškai graži. Vienoje pusėje teka upė, už kurios matyti mėlynai dažyti nameliai. Už jų – uolienų siena. Dar aukščiau – miškai. Kitoje pusėje – kalnai, gausiai apžėlę miškais. Tai taiga. Pavojinga, bet žavi.  

* 

Bogotyriaus kapinės nedidelės, tad vėl nė nenutuokdami, kiek turime padaryti, imamės darbo. Kol vyrai pjauna didesnius medžius, imuosi krūmų. Kauburėliai čia aiškiai matyti. Pasilenkiu rauti ir tarp žolių sužimba saldainių popierėliai. Kitoje vietoje ant kapo pasodintas serbento krūmas iki šiol neišvešėjo.  

* 

Einame vandens. Bogotyriuje šiuo metu tik viena sodyba, kurioje, šalia namo, stovi ir vagonėlis. Be ratų. Jame kažkas gyvena. Praeinant pro sodybą mus ima kviesti į kiemą išbėgusi moteris. „Ar vandens einate?“ – lyg ir nesunku buvo atspėti, ko eina du žmonės, rankose nešini tuščiais buteliais. Moteris pasiūlo mums piltis vandens iš jos bačkų ir ima klausinėti, ką mes čia veikiame. Kas mes tokie ji neklausia. „Lietuviai“,  – nusišypso.Anksčiau čia gyveno kelios dešimtys lietuvių, tačiau, kai tik buvo galima grįžti namo, į Lietuvą, visi išvyko. Kaimas išnyko. Tuščios trobos buvo išardytos ir pervežtos į Parogą. Ten iki šiol stovi perrinktas lietuvių barakas. Dabar jame įkurta ligoninė.  

Paklausus apie saldainių popierėlius ant lietuvių kapų moteris nusišypso. Tai jie, vietiniai, retkarčiais aplanko lietuvių kapus. Jie juos pažinojo.  

* 

Niekas neskaičiuoja jėgų, kai dirba kapinėse. Merginos ima į rankas pjūklus ir pjauna medžius. Neša tolyn. Prisideda prie kryžių darymo. Bet tai nėra sunku. „Kristina, turi pjūkliuką?“, – paklausia, o aš linkteliu galvą. „Nupjauk čia“, – išgirstu ir sustingstu.  

Galiu ištverti spiginančią saulę, nuovargį, žliaugiantį prakaitą, kai pjūkleliu tūkstantąjį kartą rėžiu augančiam medžiui į kamieną, kad šis nukristų, bet įlipti į kapo duobę ir iš ten nupjauti laibą medelį. Apsisukau ir nuėjau. Po kiek laiko grįžau, susikaupiau ir įlipau. Per kūną bėga šiurpuliai. Aš žinau, kad tai tiesiog duobė, kad palaikų joje nebėra. Bet… Smegenys siunčia signalą, kad tai tiesiog duobė, bet širdis neklauso.  

* 

Dešimties kilometrų žygis atgal į Porogą atrodo toks juokingas ir menkas atstumas. Atrodo, kad ne žygiuosime, o pasivaikščiosime. Grįžus namuose mūsų jau laukia. Vakarienė paruošta. Vartome nuotraukų albumą. Senose, išblukusiose ir nuo laiko pageltusiose nuotraukose užfiksuoti vis dar alsuojantys jausmai. Tai emocijos, tai jaunystė.  

2017-07-27 Susitikimas 

Daugybė įspūdžių ir potyrių neužgožė ilgesio, kurį jautėme atsiskyrus pusei komandos.  

Ir ta diena išaušo.  

* 

Atėjoma į kapines ir pradėjome dirbti: vieni kėlė kryžių, kiti ėmėsi rauti žoles ir doroti krūmus.  

Kažkas dainuoja. Tyliai į ausis besibeldžianti daina sukėlė šypseną, bet aidas atėjo iš taip toli, kad buvo sunku pažinti balsus ir dainą. „Tai jie“, – tik daug vėliau kažkas atpažino dainuojančius ir visi pasileido bėgti. Mes vėl kartu. 

* 

Kelias tolimas o įspūdžių tiek daug, kad niekas negali sumerkti akių. Visų kuprinės sukrautos ant autobusiuko viršaus, o visi mes, visi šešiolika, šiaip ne taip sutilpome viduje. Pro pravertus langus pučia vėjas, plaukai plaikstosi aplink besišypsančius veidus. Keliaujame į Vesiolyj. 

* 

Trumpa stotelė miško viduryje. Nurodymas patogiai susikrauti daiktus ir apsiauti tuos batus, kurie galės dar bent kelias paras džiūti, skamba bauginančiai, bet mes vykdome Arnoldo nurodymus. Visi pasiruošę. Traukiame į žygį. Viena ranka įsikimbu į medį ir bandau išlaviruoti tarp praraja atrodančių gerokai patrešusių medžių. Nenoriu kristi žemyn į vandenį. Reikia kažkaip save išlaikyti. Viena kliūtis įveikta. Laukia kita. Kalnas. Lipame. Nežinome, kiek dar eisime ir kada pavyks surasti išnykusio kaimo kapines. Bet vos pasiekę kalno viršūnę nuščiūvame. Mes atėjome. Nuostabos jausmas nedingsta ir iš Arnoldo veido. Jis to nesitikėjo. Pagal planą, mes turėjome iš pradžių surasti lauką, kuriame anksčiau buvo Vesiolyj kaimas ir tik tada pradėti tyrinėti mišką – ieškoti kapinių. 

* 

Ant kalno viršūnės mus pasitinka nulūžusių medžių kupinos kapinės. Tvorelės pakrypusios, kai kurie kryžiai jau prigulė ant žemės, kai kurie jau lenkiasi žemyn.Darbo daug, tačiau visi akimirksniu susitaria, kas ką darys ir imasi darbo. Gurkšteliu vandens ir nusišypsau. Juk jei mes būtume pasiekę šias kapines misijos pradžioje, mus greičiausiai būtų apėmusi lengva panika. Kiek čia darbo! O dabar… Kai kurių pėdas jau „puošia“ pūslės, kiti nuo pervargimo šypsosi vis rečiau, bet supratę, kad jei ne mes, tai niekas kitas to nepadarys, sukaupiame visas jėgas ir imamės darbo. 

2017-07-29 Kai kojos nebeneša 

Keltis darosi vis sunkiau. Mes, virtuvės komanda, keliamės valanda anksčiau. Pirmais rytais pašokdavome nuo žadintuvo ir imdavom apsimiegojusiomis akimis ir nerangiomis rankomis ieškoti savo drabužių. Dabar viskas kitaip. Pabudus mintyse sužnabždu „dar truputį“ ir labai tikiuosi, kad to pačio noro kupini prabudo ir mano palapinės draugai. 

Keliamės.  

Naktį Arnoldas buvo išvažiavęs pirkti bilietų į Irkutską. Mes jo sulaukėme. Antrą nakties per mišką priartėjusios automobilio lempos apšvietė laukiančius. Mes jau žinome, kad mums pavyko gauti bilietus į traukinį, kiti dar ne. Jei būtų nepavykę, būtume vėl ruošęsi žygiui. Kuriame laužą, kaičiame vandenį ir einame žadinti. Šį rytą ne su puodų dangčiais ir ne palapinių stogelių papurtymais. „O tai buvo, o tai buvo vakarai vakarai. Kai žydėjo ir kvepėjo jazminai, jazminai. Aš nuskyniau žiedą baltą, jazminų, jazminų. Ir į plaukus tau įpyniau, tarp kasų tarp kasų“, – rytas prasidėjo su daina!  

Stovėjome apsikabinę ir dainavome, o mano širdyje riedėjo ašaros. Mes grįžtame namo. Grįžtame į tą pasaulį, kurio aš visiškai nepasiilgau. Tai paskutinis rytas palapinėje, paskutinis rytas nežinios miške. 

* 

Dirbti sunku. Jau nebegaliu nešti tiek, kiek panešdavau anksčiau. Einu rinkti smulkesnių šakų. Pasilenkiu, surenku, kiek galiu, išsitiesiu ir nešu. Nusileidžiu žemyn į nuokalnę, išmetu ir vėl lipu į kalną. Vėl pasilenkiu, renku, atsitiesiu, nešu, lipu žemyn, tada aukštyn, tada vėl pasilenkiu. Nebegaliu. Jaučiu, kaip su kiekvienu žingsniu viskas darosi vis sunkiau ir to nuovargio net nenuplauna upelio vanduo, kuriame daugybė šapelių. Priklaupiu ir pradedu rankomis stumti šakas žemyn, į nuokalnę. Sustumiu krūvą, tada imu ir nešu. Lengvai svaigsta galva.  

* 

Mes tai padarėme. Vos pusantros dienos ir Vesiolyj kapinėse vėl šviečia saulė. Kaip gera jausti tuos geruosius šiurpuliukus, kuriuos patiriu kas kartą, kai pradedame kalti vinukus, kai sustojame ir apsikabiname giedoti himną. Kai rankose kartu su draugais spaudžiu trispalvės kraštą. Mes tai padarėme. Mūsų misija baigta. Liko grįžti namo. 

* 

Aplink tuščia, tik retkarčiais pravažiuoja krovininiai traukiniai. Jų dardėjimas į bėgius rėžiasi taip giliai, jog nuo garso neįmanoma susišnekėti. Susiburiame traukinių stotyje. Nedidelėje patalpoje kelios kėdės. Susėdame. Vieni iš karto užmerkia akis, kiti dar kalba, traukia iš kuprinių sumuštinius ir juokais ima dainuoti. Traukinys atvažiavo. Klojame lovas ir einame miegoti. Laukia dvylika valandų dardančiame traukinyje.   

2017-07-31 Kelionė namo 

Nežinau, ar tai liūdesys, ar kas, bet žengiant į Maskvos traukinių stotį man buvo beprotiškai liūdna. Žengiau kartu su besišypsančiais draugais ir stengiaus rasti savyje jėgų nusišypoti. Nenoriu grįžti į savo pasaulį. Dar nenoriu grįžti į tą skubėjimo verpetą, kuriame viskas skaičiuojama minutėmis ir sekundėmis. Per šį laiką, per šias dvi savaites, supratau, kas yra žmogiškasis ryšys. Vėl supratau. Vėl supratau, kas yra tikrasis rūpestis, kaip paprasta pamilti visiškai nepažįstamus žmones. Kaip lengva visuose atrasti vien gerus dalykus neteisiant, nereikalaujant ir neprašant nieko atgal.Kaip lengva prisirišti. Kaip lengva neteisti. Širdis plaka iš jaudulio. Taip pat jaudinausi stovėdama prieš mūsų kryžius Algatujuje. Tas jaudulys… Tai ne nuovargis, ne baimė. Tai ne neigiamas jausmas. Tai stebuklas.  

Mes padarėme stebuklą ir visas viltis bei svajones pavertėme kūnu. 

Reikia visai nedaug, jei nori pakeisti pasaulį. Tik reikia pradėti nuo savęs.  

Įkvėpti. Pamatyti. Pajusti. Daryti. 

Noriu daugiau laiko savo artimiesiems. Noriu tiesiog eidama gatve niekur neskubėti, sustoti, įkvėpti oro ir nusišypsoti pasauliui, kuriame gyvenu.  

Misija nesibaigė. Misija tęsis visą gyvenimą 

* 

Traukinys pajudėjo. Iki Vilniaus liko vos kelios valandos. Paskutinė naktis.  

Kiek daug jausmų ir jaudulio, kurį norisi nuslėpti.  

* 

Užsilipau ant aukštesnio gulto ir rašau. Žiūriu į juos. Į tuos žmones, kurie su manimi buvo dvi savaites. Kiekvieną iš jų galėčiau dabar pulti ir apsikabinti. Ir žinau, kad jie atsakytų tuo pačiu.  

O juk prieš dvi savaites, sėdėdama traukinyje į Maskvą, jų nė nepažinojau.  

Nepažįstami žmonės per šias savaites tapo mano šeima.  

* 

„Ne tu ateini pas Sibirą, tai Sibiras ateina pas tave“, – kažkas pasakė Tomui, išlydint mūsų komandą į Sibirą.  

Tikrai taip.  

* 

Grįžtu į tuščius namus. Stotyje nesulauksiu šilto ir mylinčio glėbio.  

Nežinau, ar kas nors manęs laukia.  

* 

Algatujus buvo tikras sukrėtimas.  

Jis mums leido suprasti, kas mes, kas yra žmogiškumas, pagarba, koks yra pasaulis, kuriame gyvename.  

Nežinau, ar šie jausmai neims ir neišgaruos vos pasiekus Lietuvos sieną.  

* 

Rašau dienoraštį ir vos tvardau širdyje riedančias ašaras.  

Girdžiu žmonių kalbas ir krykštavimą.  

Misija dar nesibaigė. O ar mes pasikeitėm? 

2017-07-17  

Išvykimas 

Prieš pat lipant į traukini mano tėtis manęs paklausė, kaip jaučiuosi, ar jaudinuosi. Nors viduje buvo persipynusios eilė skirtingų emocijų, bet jas visas įrėmino kažkokia ramuma. Tą momentą tik įsitikinau, jog dar niekada nebuvau toks užtikrintas dėl ko nors, ką darau. 

2017-07-20  

Irkutskas 

Praėjus penkioms valandoms pakankamai patogiame lėktuve nusileidome oro uoste Irkutske. Labai nustebino ir nudžiugino išgirstas „laba diena“ – dvi lietuvių bendruomenės Irkutske narės mūsų laukė ir pasitiko. Su jomis dar turėtume susitikti. Turėjom šiek tiek laiko, per kurį pabendravome su mūsų laukusiomis moterimis. Jautėsi, jog joms tikrai džiugu matyti lietuvius šiame nuo Lietuvos labai nutolusiame krašte. 

 Išėjus iš oro uosto nustebau pamatęs kylančią saulę, jau buvo šviesu. Iš Maskvos išskridome apie 18:00, 5 valandų skrydis ir 4 valandomis pasuktas laikrodis į priekį sujaukė galvą.  

Mikroautobusu pajudėjom link pirmojo kaimo – Gadalėjaus. Nors važiavom asfaltuotu keliu, kratymas buvo toks, kad bandant užmigti nuolat prabusdavau nuo eilinės duobės ar kažkieno juoko. 

 Varginanti kelionė pasibaigė atvykus i Gadalėjų. Ir štai mus pasitiko Sibiras – netvarkingi seni mediniai namai, neprižiūrėtos, užžėlusios sodybos, laisvai besiganantys gyvuliai – karvės, arkliai, ožkos, vištos, kartas nuo karto pravažiuojantys automobiliai, kurių vieta jau turėtų būti metalo lauže. Kaimas išsidriekęs viena ilga, asfaltuota ir suskilinėjusia gatve. Visa tai apglėbė apsiniaukęs dangus, dar labiau privertęs pasijausti, jog esame svetimame krašte, toli, toli nuo namų. 

Mus pasitiko Gadalėjaus seniūnas – žemas, senyvo amžiaus, žvitrus, daug kalbantis vyriokas. Arnoldui su juo suderinus organizacinius klausimus, seniūnas laiko pasišnekučiavimams skyrė ir mums. 

Tuomet nuėjome i Gadalėjaus kapines – pirmąsias, kurias turėjome tvarkyti. Kapinės bendros ir veikiančios, nors iš to, kaip jos prižiūrimos ir kokia jose tvarka, to nebūtų galima pasakyti. Žolėmis apaugę, neravėti, gyvų gėlių stokojantys, plastmasinėmis gėlėmis nudėlioti kapai byloja, jog jų priežiūrai dėmesio skiriama labai mažai. Negana to aplink kapines išlūžusi tvora, į jas laisvai užeina gyvuliai, dėl ko kapinėse reikia žiūrėti, kur dedi koją, kad neįliptum i siurprizą. Tai yra nesuvokiamos detalės mums, žmonėms atvykusiems iš Lietuvos, kur visai kita kapinių priežiūros kultūra, nepriklausomai nuo kapinių dydžio ar jų lokacijos. Dar kartą teko suprasti, jog mes esame labai toli nuo namų, svetimame krašte, kur galioja kitos taisyklės, sukurtos visai kitos kultūros.  

Kapinėse nesunkiai atradome lietuviškus kryžius ar bent jau tai, kas iš jų buvo likę. Priėjome lietuvių kapavietes. Pasidarė liūdna. Liūdna dėl to, kad kadaise stovėję gražūs, įspūdingi lietuviški kryžiai buvo išvirtę. Ir ne dėl to, kad būtų beviltiškai sutręšę ar nulaužti audrų, vėjų, bet dėl, tikėtina, į kapines užėjusių karvių, kurios į kryžius turėjo pasikasyti savo ragus. Su Tomu pagalvojome, jog  būdami Gadalėjuje spėtume ne tik atstatyti senuosius, pastatyti naujus kryžius, bet ir sutvarkyti kapines juosiančią tvorą. Apžiūrėjome ją ir nusviro rankos. Didesnė dalis tvoros išlūžusi ir jai sutvarkyti reiktų ne tik labai daug laiko, bet ir papildomų medžiagų. Teko atsisakyti šios idėjos, nors ir labai norėjosi padaryti kuo daugiau, kad tik apsaugotume lietuvių kapavietes. 

Apžiūrėję kapines nuėjome į mūsų įsikūrimo tašką – Gadalėjaus kultūros namus. Įsikūrus ne už ilgo sulaukėme geriamojo vandens ir medienos. Netrukus kibome į darbus: pradėjome gaminti pirmuosius mūsų ekspedicijos kryžius. Visi pilni energijos, motyvacijos, užsidegimo ir noro pagaliau priliesti prie medienos ir daryti tai, ko mes ir atvykome. Netrukome pasiskirstyti darbais ir išpjautas maumedis po truputį įgavo reikiamą formą. Galiausiai turėjome padarę pirmus tris kryžius, į kuriuos žiūrint apėmė labai malonus jausmas, juk juos padarėme savomis rankomis. 

 Atėjus vakarui jau buvome pasiruošę pastatyti kryžius. Užsidėję juos ant pečių pajudėjome kapinių link (nuo kultūros namų iki kapinių apie 50 metrų). Trijų metrų maumedinis kryžius, nešamas tokį atstumą, nėra labai lengvas, bet pečius užgulęs sunkumas buvo malonus ir nevarginantis.  

Ir štai, kapinėse pastatėme tris naujus lietuviškus kryžius, skirtus pagerbti ten atgulusius lietuvius tremtinius. Juos papuošėme saulutėmis ir Lietuvos vėliavos spalvų juostelėmis. Leidžiantis saulei su Lietuvos vėliava rankose sugiedojome Tautišką giesmę. Tuo metu ore ir mumyse tvyrojo ramuma. Žinojome, jog padarėme prasmingą ir reikalingą darbą. Ramia sąžine galėjome palikti šias kapines ir traukti toliau. Juk prieš akis dar tiek daug neaplankytų vietų. 

2017-07-21 

Tulūnas 

Tik pirmos dienos vakarą sužinojome, kad Gadalėjaus kapines sutvarkėme ir kryžius pastatėme anksčiau nei buvo suplanuota. Sulaukėm gerų žodžių iš Arnoldo ir Nerijaus. Pasiruošimo ekspedicijai metu visiems kartojau, kad šių metų komanda yra labai stipri ir ji nuveiks daug. Tuo labai tikėjau ir darbas pirmose kapinėse tai tik patvirtino. Labai džiaugiausi komanda.  

Greičiau nei planuota sutvarkytos kapinės mums leido imtis naujų, papildomų darbų ir padaryti daugiau nei buvo planuota iš pradžių. Rytą iš Gadalėjaus išvažiavome i Tulūną – miestą rajono centre. Miesto pakraštyje įsikūrusios kapinės buvo kitokios nei Gadalėjuje – didesnės, vienas kitas kapas labiau sutvarkytas, nors vietomis matyti primėtytų šiukšlių. Vis dar keista matyti tokį vaizdą kapinėse. Ieškodami lietuvių kapų išėjome į nedidelę proskyną, kur radome vieną palinkusį kryžių ir kitą – didesnį, atremtą į medį. Tarp krūmų radome daugiau kapaviečių su mažesniais kryžiais, tvorelėmis. Teritorija buvo pasiglemžta gamtos, suvešėję krūmokšniai, gulinti išlūžusi didelė pušis. Panašu, kad paskutinį kartą čia žmogaus koja buvo įžengusi tuomet, kai prieš devynerius metus čia lankėsi ankstesnė „Misija Sibiras“ ekspedicija, kurioje dalyvavo ir mūsų komandos narys Nerijus. Galiu tik įsivaizduoti, kokios emocijos turėjo jį užplūsti pamačius vaizdą kapinėse po tiek metų. Nusimatė nemažai darbo. Nieko nelaukdami pradėjome valyti teritoriją. Pjovėm, kirtom krūmus, sudorojom ten gulėjusią išvirtusią pušį. Po kurio laiko į kapines prasiskverbė saulės spinduliai, pasidarė šviesu. Ir ne dėl to, kad būtume darbus pradėję dar iki pakylant saulei, bet dėl praretinto miško, iki tol užgožusio ten esančius kapus. Tuo momentu ir pajautėme savo darbo rezultatą – sugrąžinome kapines iš jas pasiglemžusios gamtos. Supratome, jog nuveikėme tikrai nemažai, juk prieš kelias valandas buvo sunku praeiti šiose kapinėse neišsibadžius akių, o dabar galime pasidžiaugti atvira, šviesia teritorija, kurioje aiškiai matyti lietuvių kapavietės. 

Jau buvome beužbaigią darbus, kuomet aptikome dar kelis lietuvių kapus – jų lygiai taip pat negalėjome palikti nesutvarkytų. Pasiėmę pjūklus ir kirvius netrukome sugrąžinti juos į šviesą. Sutvarkę kapines, įkasėme į žemę išvirtusį ir į medį atremtą kryžių, palinkusį kryžių ištiesinome. Simona uždegė dvi žvakeles, įduotas tremtinio iš Lietuvos. Pastovėjome, pabuvome ir išėjome. Dar vienos kapinės sutvarkytos.  

Kelias i Jevdokimovą 

Suvalgę paskutinius pietus Gadalėjaus kultūros namuose, susikrovėm kuprines ir pasiruošėm kelionei į kitą kaimą, kur mūsų laukė kitos kapinės, nauji darbai, nauji žmonės. Ir štai atvyko mūsų transportas – GAZ 66 (nedidelis, panašu, jog karinis sunkvežimis) su prikabinta valtimi. Susinešėm visą mantą, kuprines sumetėm į valtį,sulipom patys. Labai glaudi, kieta ir tvanki kelionė buvo. Vienu metu pasidarė itin tvanku, mašina sustojo. Galines duris pradaręs Stiopka (vairuotojas) pasiteiravo, kaip mūsų kelionė, ir nusistebėjo (kartu nusijuokė), kodėl važiuojam užsidarę langus ir tuoj pat juos pravėrė. Iš karto geriau pasidarė. 

Taip ir nudardėjom likusį kelią iki Ijos upės, per kurią buvo suplanuota keltis valtimi. Kėlimasis per itin sraunią upę po kelis, ryškiai šviečiant saulei, gražioje gamtoje, šiai, sąlyginai, trumpai kelionei suteikė papildomo žavesio. Visiems persikėlus, užsidėjom kuprines ir pradėjom paskutinį šios dienos kelionės etapą – žygį pėsčiomis. Nuėjome nedaug, gal 5–7 kilometrus, kai tolumoje išvydome namus – atvykomeį Jevdokimovą. Prieš eidami į patį kaimą, ėjome ieškoti tinkamos vietos stovyklavietei įkurti. Dar pusvalandį paėję Ijos krantu radome tobulą vietą – beržynėlis su gražia, lygia miško paklote, ant Ijos šlaito su nuostabiu vaizdu. 

Dalis žmonių išėjo apsižiūrėti į kaimą, užsukti į parduotuvę maisto, patikrinti padėtį kapinėse, kiti liko stovykloje. Didžiulis džiaugsmas buvo gyventi šalia upės. Dvi dienas normaliai nesiprausus, šaltas upės vanduo, į kurį būdamas Lietuvoje gamtoje net negalvotum lipti, atrodė ne taip ir blogai. Švara ir prakaitu nekvepiantys drabužiai leido pasijausti žmogiškiau. Sulaukėm draugų, pavakarieniavom, dar kurį laiką pabuvom prie laužo ir ėjom miegoti. Pirma naktis palapinėje. 

2017-07-22 

Ant Ijos kranto 

Visiems išėjus darbuotis į kapines, prižiūrėti stovyklavietės pasilikome su Inesa ir Kristina. Arnoldas davė nurodymą pagaminti normalius suoliukus aplink laužą – su atlošais. Per daug ir nenuobodžiavau, išėjau medienos, pradėjau dirbti. Besitvarkant stovykloje nustebome pamatę, jog link mūsų ateina nepažįstamas vyriškis. Atėjo, pasisveikino, prisėdo ant rąsto ir pradėjome šnekučiuotis. Pamačius vietinį nepažįstamą žmogų, kol daugiau su juo nepakalbėjom, iš pradžių buvo nejauku, nesinorėjo ko nors ne to prikalbėti. Įsikalbėjus buvo visai linksma. Tai Kostia – vietinis darbininkas, dirbantis pas vietos verslininką armėną. Jis papasakojo mums apie gyvenimą Jevdokimove, kaip čia žmonės verčiasi iš gyvulininkystės, uogų, grybų, prisigaudo žuvies. Jam mes buvom pirmi sutikti užsieniečiai. Jis buvo paslaugus, matydamas, kaip vargstu su rankiniu pjūklu, gamindamas suolus, jau beveik suorganizavo benzininį pjūklą, bet pavyko atkalbėti. Išsikalbėjus ir išsekus temoms Kostia mus paliko, o pabaigti gerinti stovyklavietę ir paruošti pietus buvo likę nedaug laiko, reikėjo skubėti. 

Pietums sugrįžo komanda. Per atstumą buvo girdėti skambanti daina. Pamatę stovykloje stovintį suolelį su atlošu, ne vienas nusistebėjo ir pasidžiaugė. Po pietų sulaukėm svečių – į stovyklą atvyko Svetlana Rimkus ir jos mama ponia Rimkienė. Svetlanos tėtis Algimantas buvo tremtinys, prieš dvejus metus palaidotas Jevdokimovo kapinėse. Jos atsinešė nemenkas vaišes: blynų, kotletų, duonos, daržovių. Pasijautėme labai pamaloninti. Nors ir buvome sotūs nuo pietų, bet neatsisakėme atneštų gėrybių. 

Lankytojos su mumis pasidalino savo praeities prisiminimais apie Algimantą Rimkų, tremties metus, gyvenimą Jevdokimove. Sudainavom kelias dainas, pasidarėm bendrą nuotrauką ir išlydėjom svečius. Buvo malonus susitikimas. 

Kiek pailsėję su dar keliais vyrukais išėjom į kapines gaminti kryžiaus. Medieną atvežė jau minėtas vietinis verslininkas armėnas. Sužinojęs, kokiu tikslu mes čia atvykome, jis už medieną ir jos atgabenimą neėmė pinigų. Kryžiaus gamyba vyko sklandžiai, vis dėlto, jau turėjome šiek tiek praktinės patirties. Prie šio kryžiaus teko šiek tiek ilgiau užgaišti dėl papuošimų, kurie turėjo padaryti šį kryžių panašų į šalia stovinčius. Pabaigę daryti kryžių jo neįkasėme ir palikome šią darbo dalį rytojaus rytui. Susitvarkėm, susirinkom įrankius ir išjudėjom į stovyklą. O ten ant laužo garavo net dvi skirtingos sriubos! Vietinių padovanotos daržovės labai pravertė. Buvo be galo skanu. Du puodai išnyko akyse. Pasisotinę ir laimingi dar pabuvome prie laužo, bet Arnoldas buvo įspėjęs, kad kitą rytą kelsimės 5 valandą ir išeisim į 30 kilometrų žygį, tad negalėjome ilgai vakaroti. Nuėjome miegoti. Praėjo dar viena puiki diena. 

2017-07-23 

Žygis į Algatujų 

Kaip ir buvo sakyta 5 val. ryto skambėjo žadintuvai – kėlėmės. Lengva nebuvo, bet ir nebuvo taip sunku, kaip galvojau, kad bus. Ganėtinai greitai susikrovėme daiktus, palapines, sutvarkėme visą stovyklą. Dar prieš pusryčius pasveikinome Saulių sulaukus 32-ojo gimtadienio. Arnoldas pajuokavo, kad šia proga vietoj žadėtų 30 kilometrų eisim 32. 

Pilnomis kuprinėmis išėjom į pirmą rimtesnį ekspedicijos iššūkį – kelias ilgas, diena nusimato karšta, kuprinės sunkios ir su kiekvienu kilometru tik sunkės. Bus įdomu. 

Dar žygio pradžioje užsukome į kapines užbaigti darbo. Įkasėme ir iškėlėme mūsų pagamintą kryžių. Sugiedojom himną ir per ilgai neužsibuvę užsidėjom kuprines bei judėjom toliau. Kaimo pakrašty sustojom prie sodybos, kur mus pasitiko mūsų šios dienos vedlys, parodysiantis kelią ir apsaugosiantis nuo tykojančių laukinių pavojų. Kartu jis pasiėmė ir savo šunį. Vaizdas labai gražus. Galima sakyti, jog ties šiuo momentu ir prasidėjo mūsų žygis. 

Žygiavome laukais, miško keliais, kur kadaise buvo siauras geležinkelis. Neteko keliauti kiaurai per miškus. Kuprinė slėgė pečius nuo pat pirmų kilometrų. Žygiuoti tikrai nebuvo lengva. Įsidienojus ir saulė kaitresnė pasidarė, o tai, einant atvirais laukais, taip pat nepalengvino žygio. Kiekvienas sustojimas ir pertraukėlė buvo kaip nedidelė oazė Sibiro platybėse. Per pietus sustojom prie upelio, kur galėjom atsigaivinti ir pasipildyti vandens atsargas. Įbridus į ledinį upelį, iš Arnoldo iš karto susilaukiau komentarų, jog būnant Sibire įsilipti į upelį tik pabraidymui nėra labai vyriška. Juokas juokais, bet netrukau nusirengti ir normaliai išsimaudyti. Ir nesuklydau šioje vietoje, nes kito vandens šaltinio, kuriame bus galima nusiprausti, pasirodo, dar ilgai nematysim. 

Papietavę atsisveikinome su mus lydėjusiu medžiotoju ir išėjom užbaigti žygį patys. Karšta, jėgos senka, ne vienam ir kojos jau nutrintos. Ir dar paskutinę atkarpą teko eiti asfaltu. Vėlgi – kojoms ne per daugiausiai džiaugsmo. Saulė pasidarė kaip niekada karšta, pasinaudodavom kiekvienu pavėsio lopinėliu. Ir taip kiekvienam kovojant su savimi ir nesibaigiančiais kilometrais, toliau žygiuojant, sulaukėm Arnoldo komandos sustoti. Arnoldas pasiėmė kastuvą, padėjo ant kelio ir it nubrėžęs ribą pasakė, jog ją gali pereiti tik vienas žmogus – mūsų jubiliatas Saulius. Taigi, nuėjome 32 kilometrus. Sustojome pailsėti, visi galvojo, kad mūsų kelionės tikslas jau visai šalia, bet atsipūtus Arnoldas visus pakėlė, pasakęs, kad liko eiti dar apie 4 kilometrus, arba kitaip, apie valandą kelio. Nusvirusiomis rankomis pakilome, išėjome į kelią, o ten pro mus pravažiavo kažkoks sunkvežimis su keleivinėmis vietomis, kuris nestabdomas pats sustojo. Visų akyse sužibo viltis. Nejaugi? Arnoldas nieko nelaukęs nubėgo prie vairuotojo, persimetė keliais žodžiais ir gestu parodė lipti į mašiną. Tai buvo viena džiugiausių akimirkų šioje ekspedicijoje. Lyg iš niekur atsirado ir jėgos, ir šypsenos. Sulipom ir mus pavežė iki reikiamos vietos. Atsisveikinom su vairuotoju, labai padėkojom ir dar nedidelę atkarpą nuėjom iki vietos, kur turėjom rasti kitas kapines. 

Pasiekėm žemėlapyje Jono Nagevičiaus – tremtinio, su kuriuo Lietuvoje bendravo Arnoldas – pažymėtą vietą, kurioje turėjome rasti kapines. Tačiau aplinkui miškas. Su Arnoldu, Nerijumi ir Dovydu palikę komandą ilsėtis išėjom ieškoti stovinčių kryžių, turinčių parodyti, kur palaidoti tremtyje atgulę lietuviai. Įžengėme į pušimis, berželiais apaugusį jaunuolyną ir pradėjome dairytis aplinkui, po kojomis – visur. Šioje vietoje kažkada buvo gaisras, todėl negalėjome tikėtis rasti stovinčių visiškai sveikų kryžių, ieškojome bet kokių užuominų apie čia buvusias kapines. Kurį laiką mūsų pastangos nedavė rezultato, vis nepavyko nieko rasti. Tik išgirdau Dovydo šūksnį. Radom pirmą kryžių ar bent tai, kas buvo likę iš jo – nuodėgulys. Už kelių žingsnių kitas, trečias. Viskas tarp užaugusių nedidelių medžių pasiglemžta gamtos. Iš kryžių išsidėstymo apytikriai nustatėme, kur anksčiau buvo kapinių ribos, ir įsivertinome, kiek reikės nuveikti. Darbo nusimatė daug. 

Grįžom pas komandą, suradę vietą stovyklai pradėjome įsikūrinėti. Netruko iškilti palapinės, laužavietė, suolai, tentas. Nauja vieta, nauja stovykla, o jau jauku. Tą vakarą pailsėjome, darbus planavome rytojui. Ir gerai, nes žygis pareikalavo daug energijos, poilsio reikėjo. 

2017-07-24 

Algatujaus kapinės 

Rytą papusryčiavę nieko nelaukėme nuėjome į atrastas kapines pradėjome valyti mišką. Darbas vyko sklandžiai ir greitai, teritorija akyse šviesėjo. Iki pietų spėjome iškirsti visus krūmus, supjauti ir išnešti išvirtusius rąstus. Komanda dirbo greitai, efektyviai ir su dideliu užsivedimu. Beliko tik dar kartą pasidžiaugti mūsų pastangomis. Darbams einant į pabaigą sulaukėme ir medienos trims naujiems kryžiams. Smagu, kad viskas vyko taip sklandžiai. 

Papietavę ir pailsėję kibome gaminti kryžių. Kuo toliau, tuo šis darbas darėsi paprastesnis, greitesnis ir vis malonesnis. Saulius braižo, kiti vaikinai, merginos pjauna, dailina, skaptuoja. Netrukom pagaminti ir suleisti tris maumedinius kryžius. Jų apačias apdeginom ir iš karto nešėme juos pastatyti. Kiekvieną jų apjuosėme beržinėmis tvorelėmis. Buvo labai gražu. 

Prikalti saulučių ant kryžių ir sugiedoti Tautiškos giesmės atėjome vėliau. Negalėjom tikėtis gražesnio vakaro. Tokia ramuma, šviesu, šilta. Pirmam žmogui kalant vinį nepajautėme, kaip visi kartu apsikabinome, stovėjome, tylėjome ir žiūrėjome. Aplinkui tvyrojo kažkokia nenusakoma aura. Pirmą kartą ekspedicijoje pamačiau komandos draugų ašaras. Šie momentai buvo labai jautrūs, mes visi tuomet nebyliai suartėjome ir tapome tikra komanda. Pabaigę puošti kryžius ir sugiedoję Tautinę giesmę neskubėjome skirstytis. Niekas nenorėjo iš čia išeiti. Tomas paprašė dar padainuoti. Aurimas netruko užvesti vieną, antrą lietuvišką partizanų, tremtinių dainą. Buvo labai gera. Bet galiausiai vis tiek turėjome grįžti į stovyklą. Reikia pailsėti. Nežinia, kas laukia kitą dieną. 

Prie laužo iš karto gavome netikėtų naujienų. Arnoldas nurodė, kad mūsų komanda bus paskirstyta į dvi grupes, viena kurių, eis į dviejų dienų 60 kilometrų žygį į Katarbėjaus kaimą pas ten gyvenančią lietuvių tremtinę. Kita grupė keliaus tvarkyti kapinių. Arnoldas prieš skirstantis paprašė visų įsivertinti savo pajėgumą ir būklę po ankstesnio žygio. Nei trupučio nedvejodamas parodžiau norą eiti į žygį. Netruko susiformuoti į žygį eisianti komanda. 

2017-07-25 

Per taigą 

Atsikėlę ir papusryčiavę pasiruošėme žygiui. Išsilengvinome kuprines, pasiimdami tik būtiniausius daiktus. Vietiniai patikino, jog pakeliui bus daug upelių, todėl patarė nesiimti daug vandens – po litrą žmogui ir gana. Dėl visa ko pasiėmiau pusantro. Atsisveikinome su kita komandos dalimi ir pajudėjome iš Algatujaus. Tuo momentu nė nenutuokėme, kas mūsų laukia ateinančias dvi dienas. 

Žygiui pasitelkėme seniūno parekomenduotą vedlį, turėjusį mus lydėti abi dienas ir parodyti, kaip pereiti Arnoldui ne visiškai aiškias pelkes. Žygio pradžia buvo lengva ir maloni. Geras oras, lengvos kuprinės, gera nuotaika, aplink graži gamta, viskas puiku! Einant ant kelio pamatėme meškos pėdsaką ir šalia meškiuko. Pasijautėme, jog tikrai esame laukinėje gamtoje ir, vis dėlto, ne taip ir nerealu yra sutikti kokį nors laukinį žvėrį pakeliui. 

Apie 11 val. priėjome upelį, prie kurio, vedlio iniciatyva, pavalgėme pietus. Mums ilgesnės pertraukos dar tikrai nereikėjo, juolab ir išalkę dar nebuvom, bet neatsisakėm sustoti. Be to, matėsi kad po truputį mūsų vedliui darosi ne taip ir paprasta žygiuoti, todėl pertraukos reikėjo. Užkandę išsiruošėme toliau. Labai kepino saulė, bet nebuvo sunku žygiuoti – skirtingai nei mūsų vedliui, kuris su kiekvienu kilometru lėtino žingsnį, iš pradžių ėjęs grupės priekyje, žygiavo gale. Matėsi, jog jam tikrai sunku. O žygiuoti dar tikrai daug. Agnė jau galvojo, kaip reikės mūsų vedlį gaivinti, o Dovydas buvo sugalvojęs, kaip pasidarytume neštuvus jam nešti. 

Nuėjus kiek daugiau nei dvidešimt kilometrų nusprendėme išsiskirti su mūsų vedliu, nes jis mus stabdė. Panašiai tuo metu man pasibaigė vanduo, bet, kaip sakė vedlys, ne už ilgo bus upelis, tai viskas tvarkoje. 

Pradėjome žygiuoti be vedlio, kelią rodė Arnoldas, pakeliui pamatėme medyje tupinčią pelėdą. Priėjome pirmą rimtesnį žygio išbandymą – pelkę. Nusiavę batus, Dovydo parodytu keliu ją perbridome. Nebuvo gilu, šlapia kojoms iki čiurnų ir tiek. Viskas gerai, judame toliau. 

Vanduo pradėjo baiginėtis ir kitiems, bet upelio kaip nėra, taip nėra. Visi tikime, kad jį tuoj rasime. Deja, neradome. Vanduo pasibaigė visiems, temperatūra siekia apie 35 laipsnius karščio, gerklės džiūna, jėgos senka. Jeigu iki tol viso žygio metu kalbėjomės ir juokėmės, eidami mišku, kiekvienas paskendome savose mintyse. Turbūt kiekvienas ruošėsi fizinei kovai su savimi. Žygiavome nutilę. Tada ir sustojo Arnoldas, pasakęs, kad laikas mums pravesti instruktažą. Pagalvojom, apie ką? Arnoldas nurodė, jog dabar eidami turime dainuoti, kalbėti, vienu žodžiu, kelti triukšmą. Po šio sakinio pasidarė aišku, apie ką eina kalba. Arnoldas tęsė, jog pamačius mešką, subėgtume į krūvą, iškeltume kuprines virš galvų ir šauktume, neužmegzdami akių kontakto su žvėrimi. Nurodymus supratome. Pakilę pradėjome dainuoti. Dainavome visas dainas, kurias žinojome ir kiek galėjome. Iš pradžių dainavo dauguma, bet ratas vis mažėjo, kol galiausiai su Dovydu pakaitomis užvedinėjome. Po to Dovydo pastangomis buvo išlaikytas garsas miške. Vandens stygius ir karštis darė savo, pasidarė labai sunku. Panašiu metu pradėjo skaudėti kelį, kažkas negerai. O vandens kaip nėra, taip nėra. Be to, eidami ant kelio, poroje vietų, pamatėme meškos išmatų krūvas, dar po kurio laiko – didžiulį meškos guolį. 

Dainoms nutilus Arnoldas man įdavė švilpuką. Ką su juo daryti, jau nebereikėjo sakyti. Tiesiog reikėjo garso miške visomis įmanomomis priemonėmis. Pasidarė sunku ir nuolatos švilpti. Su Dovydu sutarėme, jog jis sušunka, aš suskaičiuoju iki dešimt, sušvilpiu, tada jis daro tą patį. Po to intervalą didinome iki penkiolikos sekundžių. 

Priėjus vietą, kur gausiau augo vaivorai, paties Arnoldo nurodymu, sustojome ir ėmėme juos valgyti. Nesant vandens, tai buvo vienintelis išsigelbėjimas. Net liežuvis pasidarė jautrus nuo tiek uogų. Bet tuo momentu pasidarė tikrai geriau. 

Kaip rodo žemėlapis, netoliese tikrai turėjo būti upelis, bet priėjome tik dar vieną pelkę, per kurią teko bristi ne tik be batų, bet ir be kelnių. Ją perbridus jau norėjau apsirengti, bet Arnoldui pasakius, kad tuoj ateisim ir reikia paskubėti, todėl nėra laiko rengtis, spėjau tik užsidėti batus ant basų šlapių kojų ir žygiavom toliau. 

Ir taip išėjom iš miško į keliuką, kur horizonte šmėžavo elektros laidai, bylojantys apie netoliese esančią civilizaciją. Tuo metu to mums užteko, kad pasidarytų bent kiek lengviau psichologiškai įveikiant likusią žygio dalį. Po kelių kilometrų dar labiau pradėjo skaudėti kelį, pradėjau šlubuoti, bet tarpinis finišas buvo visai šalia. Ir štai – upelis. Visi puolėme glėbesčiuotis, turbūt buvo ir džiaugsmo ašarų. Bet džiaugsmas greitai pasibaigė, kai Dovydas pauostė vandenį. Vanduo buvo blogo kvapo, pasirodo jis ištekėjo iš pelkės. Rankos nusviro. Kai 20 kilometrų galvoji apie vandenį, tai yra paskutinis dalykas, kurį nori išgirsti priėjęs upelį. Na, bet ką padarysi, įsikursim stovyklą, susikursim laužą, virinsim vandenį ir gersim. Išgyvensim. 

Dovydas su Arnoldu išėjo ieškoti stovyklai tinkamos vietos. Mums belaukiant Tomas paragavo vandens ir įvertino, jog jo skonis geresnis, nei vandens, kurį gėrėme anksčiau. Padvejojus, bet Agnei patvirtinus, jog blogiausia, kas gali nutikti išgėrus tokio vandens yra viduriavimas, pasidavėm troškuliui ir atsigėrėm šio vandens. Buvo labai gera. 

2017-07-26 

Į Katarbėjų 

Išmokę pamoką, jog vanduo nesveria, rytą prisipildėme visas turimas talpas vandens. Nors žinojome, kad šiandien praeisime kelis kaimus, kuriuose garantuotai bus vandens, nesiryžome dar kartą rizikuoti. 

Antrą dieną žygiuoti jau buvo paprasčiau. Vienintelis sekinantis dalykas buvo didelis karštis, siekęs gal ir iki 40 laipsnių. Na, o man savos problemos – ankstesnės dienos kelio skausmas nepraėjo. Iki kol koja apšildavo nuo ėjimo tekdavo pakentėti, vėliau viskas būdavo gerai. Bet po kiekvienos pertraukos ir sustojimo vis iš naujo reikėjo pramankštinti koją. Po vienos iš tokių pertraukų, pradėjau eiti akivaizdžiai šlubuodamas, tai nepraslydo pro komandos draugų akis. Netruko Tomas, nieko nesakydamas, atkabinti palapinę ir paimti iš manęs kuprinę. Šiek tiek sutvirtinau koją Agnės duotu bintu ir judėjau toliau be kuprinės. Ne koks jausmas būti šiokia tokia našta kitam. Praėjus maždaug 5 kilometrus, ir, panašu, jog šiek tiek pagerėjus kojai, susigrąžinau daiktus ir žygį tęsiau su kuprine. Viskas bus gerai. 

Pavyko įveikti šį atstumą, ir pasiekėme Katarbėjų. Vietinių pasiklausę, kaip rasti mūsų ieškomč Albiną, patraukėme per visą miestelį link jos, pakeliui sustojome ledų. Nesunkiai radome Albinos namus, ji mus pasitiko lauke, kur su ja pasikalbėjome. Ji papasakojo savo šeimos liūdną istoriją ir kaip susiklostė jos gyvenimas. Iš Lietuvos ji buvo ištremta būdama 6 metų kartu su mama. Sibire ji užaugo, baigė mokslus, sukūrė šeimą. Lietuviškai nebekalba, bet šiek tiek supranta, moka kai kuriuos žodžius. Bekalbant pamažu artinosi audra, o mes dar nežinojome, kur nakvosime. Arnoldas greitai suorganizavo nakvynę kažkokiame name pačiame miestelyje. Ten ir užsibaigė mūsų dviejų dienų žygis. Nuėjome apie 70 kilometrų ir patyrėme neapskaičiuojamai daug. 

2017-07-27 

Pas draugus į Porogą! 

Rytą sulaukėme vietinio autobuso ir išvažiavome iš Katarbėjaus pas savo komandą, pas savo draugus. Baisiai iškratyti pasiekėme kaimelį palei upę, per kurią persikėlėme ten buvusiu keltu (valtimi). Pasiekėm Porogą ir ėjom ieškoti čia įsikūrusių mūsų draugų. Priėję sodybą, kurioje jie turėjo būti, jų neradome. Jie jau buvo išėję tvarkyti kapinių. Jų pėdomis pasekėme ir mes. Priėję kapinių pakraštį iš tolo matėme mūsų draugų kyšančias galvas. Sustojome ir sugalvojome šiek tiek juos nustebinti. Už kapinių tvoros pradėjome dainuoti, kaip vėliau teks pripažinti, mūsų ekspedicijos dainą apie jazminus. Komanda netruko mus išgirsti ir atlėkė pas mus. Apsikabinimai, bučiniai, šypsenos, juokas, ašaros – viskas sutilpo į kelias akimirkas. Nuoširdžiai buvom pasiilgę vieni kitų ir labai džiaugėmės vėl susitikę. 

Jau kartu sutvarkę kapines, grįžome į sodybą, kur mūsų laukė karšti pietūs, vaišėmis nuklotas stalas. Pavalgius dar spėjome nubėgti į pirtį apsiprausti – jau seniai buvom normaliai nesiprausę. Susikrovėm daiktus, sulaukėm transporto ir išvykom į paskutinį kaimą. 

Po visai ilgokos kelionės mikroautobusas mus paleido miško aikštelėje. Pasiėmę kuprines ėjom ieškoti paskutinių mūsų ekspedicijos kapinių. Stojom į vorą ir įžengėm į pelkę, labai lėtai, atsargiai žengėm per kemsynus, kol išėjom į sausą vietą ir pradėjom kilti į statų kalną. Ėjau pats pirmas po Arnoldo, tuomet, užlipus į kalną, pasimatė pirmas kryžius su tvorele, Arnoldui atsisukus, parodžiau jam kryžių ir dar kažką pasakiau. Arnoldo akyse matėsi nuoširdus džiaugsmas ir jis man parodė, jog nesakyčiau nieko. Norėjo, kad visi patirtų atradimo džiaugsmą patys. Kaip paaiškėjo vėliau, Arnoldas net nesitikėjo taip greitai atrasti šių kapinių, dėl to suvokiamas ir jo džiaugsmas.  

Vaizdas kapinėse buvo ne koks. Nors jose buvo matyti ne vienas palinkęs, bet dar stovintis kryžius, visoje teritorijoje augo jaunos pušys, išvirtę bent keli labai stambūs medžiai, praeiti buvo sunku. Darbo nusimatė labai daug. Todėl numetę kuprines griebėme pjūklus, kirvius ir jau žinodami, ką reikia daryti, kibome dirbti. Apsiėmėm su Martynu sudoroti šakotą nuvirtusią pušį, galiausiai gavosi taip, kad prie jos praleidau pusę laiko, bet rezultatą pasiekėm. Netoli gulėjo dar viena tokia pati. Taip jau pirmą vakarą atlikome nemažai darbo. 

2017-07-28 

Paskutinis kryžius 

Pabudę ryte tęsėme darbus, virto medžiai, šviesėjo teritorija. Pradėjome tvarkyti didžiulę pušį. Daug laiko užtruko, kol nugenėjome šakas, pradėjome galvoti, kaip šį rąstą susmulkinti. Įvertinome, kad su turimais įrankiais, tai bus neįmanoma. Su Tomu atpjovėm kelis metrus nuo viršūnės, dar kelis žemiau, kol galiausiai liko storiausia dalis, kurią įveiktų ne kiekvienas benzininis pjūklas. Supratome, jog privalome pilnai išvalyti kapinių teritoriją ir apsiėmėm iki galo sudoroti šį išvirtusį medį. 46 minutes užtrukome dviese kapojant, pjaunant šį rąstą, kol galiausiai jis skilo į dvi dalis. Tuomet beliko jį išgabenti iš kapinių teritorijos, ką ir padarėme. 

Po pietų grįžome galutinai sutvarkyti kapinių, nuleidom paskutinius medelius, patiesinome paskutinius kryžius. Stovykloje sulaukėme medienos paskutiniam kryžiui pagaminti. Ilgai netruko, kol kryžius buvo paruoštas suleisti. Su atskiromis kryžiaus dalimis ant pečių pajudėjome per pelkę link kapinių, atėję į vietą sukalėme kryžių ir jį pastatėme. Tomo prašymu taip pat ant specialiai palikto nenukirsto berželio pakabinome ir ten palikome Lietuvos vėliavą. Dar kartą sugiedojom Tautišką giesmę ir pasidžiaugėm savo darbu. 

Prieš išvykstant draugai man buvo įdavę gintaro gabalėlį, kurį galėjau arba pasilaikyti sau, kaip sėkmę nešantį simbolį, arba užkasti savo nuožiūra, gražiausioje Sibiro vietoje. Geresnės vietos ir geresnio laiko nei tada, stovint ant aukšto kalno, sutvarkytose lietuvių kapinėse, neįsivaizdavau.