Birželio 29 d.

Mano pirmasis įrašas dienoraštyje. Tikiuosi, kad jis nebus paskutinis.

Ryte keldama žurnalinį staliuką sudaužiau didžiulę stiklinę lentyną. Jeigu tikėti prietarais – neša sėkmę. Diena iš tiesų turėjo būti džiugi. Prasidėjusi nuo malonių rūpesčių – ruošimosi į šventę, svarstymų kokias gėles ir balionus dovanoti universitetą baigiantiems draugams. Jų tarpe ir Karolis – šių metų ekspedicijos dalyvis. Juk baigti universitetą – didžiulė laimė, dar viena nauja patirtis, didžiulė pergalė, naujų galimybių pradžia, o laimę reikia švęsti. Jeigu ne savo, tai tų, kurie šalia, kurie įkvepia, kurie tau svarbūs ir brangūs, tačiau besėdint šventėje viską aptemdė Ramintos žinutė – negauname vizų. Kelionė, kurion mintyse jau leidausi prieš keletą savaičių, jau keliolika kartų  spėjau susikrauti kuprinę, staiga pasidarė tolima ir miglota. Kodėl? Sunku suvokti ir rasti atsakymą. Tačiau jaučiausi taip lyg kažkas purvinomis letenomis būtų praropojęs mano širdimi. Riaumodamas ir piktas. Palikdamas mane su mintimis, liūdesiu ir nežinomybe.

Prieš keletą dienų lankiau senelių sodybą. Mano apsilankymas išbaidė elnią, kuris iki man pasirodant ramiai miegojo tarp ilgų žolių po obelimi. Turbūt šiandien aš visai kaip jis – išsigandęs, sutrikęs, pilnai nesuvokiantis, su kuo susidūrė, kokie išbandymai jo laukia.

Draugų ir artimųjų žinutės ir skambučiai su klausimais draskė širdį.  Ir aš nuoširdžiai nežinojau, ką jiems atsakyti. „Be panikos“, „viskas bus gerai“ – labiau sau nei jiems tardavau.

Aš taip noriu tikėti. Gražiomis idėjomis ir gėriu. Noriu tikėti tuo, ką gali mūsų komandos rankos, žodžiai, dainos. Noriu tikėti, kad neprarasime optimizmo. Kad padrąsinsime vienas kitą. Galų gale, aš nenusakomai noriu tikėti tuo, kad šukės, kurias šįryt rinkau savo kambaryje, atneš mums sėkmę.
Su nerimu laukiu tom kas bus.

Liepos 19 d.

Rytas. Naktį beveik nemiegojau – nepaprastai bijojau, kad ryte neišgirsiu žadintuvo arba jis nenuskambės ir aš pramiegosiu. Tikriausiai užmigti nepadėjo ir jaudulys, nekantrumas, kurie bėgant paskutinėms dienomis iki ekspedicijos tapo didžiausiais mano palydovais. Dabar atrodo, kad mano kuprinė yra keletą kartų lengvesnė už visus jausmus, viltis, tikslus, kurie bando tilpti mano širdyje ir galvoje. Užsidedu batus. Kuprinę. Rakinu duris ir išeinu. Nežinodama, kokia būsiu, kai kitą kartą pro jas įeisiu.

Stoviu geležinkelio stotyje su tais, kurie man jau spėjo tapti tokie brangūs. Matau žmonių minioje draugų veidus. Kiek jų daug! Dar labiau graudinuosi. Pusbrolis su žmona, pusseserė, teta, klasiokės, vaikystės draugė. Aš šypsausi ir trinu kumšteliu akis bandydama tiek save, tiek aplinkinius įtikinti, kad man tiesiog kažkas įkrito į akį. Noriu visus atėjusius mane išlydėti įsimesti kuprinėn ir vežtis kartu, bet negaliu, todėl klausau kiekvieno žodžio, deduosi širdin ir atmintim. Noriu išsaugoti kiekvieną šypseną, apkabinimą, bučinį, kad jeigu ekspedicijoje bus sunku, iš šių akimirkų galėčiau pasisemti stiprybės. Dabar prisimenu ir visus tuos, kurie šiandien negalėjo atvykti, tačiau skyrė savo brangaus laiko susitikimams su manimi dar prieš man išvykstant. Prisimenu tuos, kurie rašė ir skambino. Ir kokia aš laiminga, kad šitiek žmonių mane brangina ir manimi tiki. Labiausiai man liūdna, kad nerandu to vieno, labiausiai tinkančio žodžio padėkai. Bet juk čia tik dešimt dienų. Taip? Po dešimties dienų aš vėl galėsiu juos visus sutikti, dalintis šypsenomis, emocijomis. Tuomet prisimenu tuos, kurie liko ten, kur aš šiandien vakare žengsiu pirmąjį žingsnį – Kazachstane. Priešingai nei man, jiems pas savo artimuosius taip ir nebuvo lemta grįžti. Drąsinu save ir lipu į traukinį.

Pakylame. Matau kaip veržiamės virš tankių debesų sluoksnio ir staiga pagalvoju, kad mano širdis šiandieną kažkur virš dangaus plazdena jau nuo paties ryto. Vejuosi ją. Su nežinomybės jausmu ir keistu grauduliu krūtinėje.

Lėktuve bandau užmigti. Kartais pavyksta, o kartais ne. Noriu miegoti kuo ilgiau ne tik dėl to, jog noriu, kad greičiau praeitų laikas lėktuve. Manau, kad pamiegojus emocijos ir keistas sunkumo jausmas, kuris nuo pat tada, kai palikome geležinkelio stotį lyg akmenėlis guli gerklėje, jau bus pradingęs.

Pasiekus Astaną emocijos šiek tiek jau aprimsta, pasimiršta atsiradus lengvam pasimetimo jausmui oro uoste. Pasai, kuprinės, pinigų keitimas… Visa tai grąžina realybėn. Keista. Lyg kažką darau, tačiau nesuvokiu to, kur esu ir koks nuotykis šįvakar prasidėjo.

Liepos 20 d.

Pabudau aštuntą. Nepaisant to, kad lova buvo palyginus kieta, miegojau tikrai gerai. Tikriausiai vakarykštis nuovargis padarė savo. Susiruošę ir nubraukę nuo akių paskutinius miegus išvažiavome į Lietuvos ambasadą Kazachstane, kur mūsų laukė pusryčiai. Dar nepradėjus pusryčiauti, kalbant ambasadoriui, nualpo Aistė. Dar dabar užmerkusi akis matau kaip ji visu ūgiu plojasi ant žemės, jos smakras atšoka nuo grindų, o jame iš karto pasimato išsižiojusi žaizda. Visi išsigandome ir sujudome. Net Aistei atsigavus, negalėjau būti rami tol, kol nebuvau įsitikinusi, kad ji tikrai jaučiasi gerai. Buvo aišku, kad reikia mediko, kurio rankos būtų geriau įgudusios valdyti siuvimo priemones, nei manosios. Norėjau vykti kartu su Aiste į ligoninę, tačiau Nerijaus įkalbėta kartu su visa likusia komanda išvažiavau į Alžyr – buvusį moterų lagerį, kur šiandieną veikia muziejus.

Pasiekėme muziejų. Saulė šiandien negailėjo mums karštų spindulių. Ar visos dešimt dienų bus tokios kaitrios? Muziejuje praleidome keletą valandų. Po laiko jame – grįžome į Astaną, kur mūsų laukė iš ligoninės grįžusi Aistė. Pailsėję ir papietavę vėl sugužame į savo autobusus. Išvarginti karščio pasidarome mieguisti, todėl dauguma susilankstome savo vietose tarp krūvos sunkių kuprinių ir užmiegame. Kartais prabudusi stebėdavau gamtą. Tokia svetima ir keista akiai. Ypač tik ką atvykus iš gyvybe žydinčių Lietuvos pievų, žalių miškų.

Po kelių valandų praleistų kelionėje Karagandos link sustojame prie pirmųjų kapinaičių. Tiesa, tikriausiai tikslingiau vartoti žodį „kapinės“ vietoje „kapinaitės“. Mūsų užduotis čia – surasti lietuvių kapus, juos aptvarkyti, suregistruoti. Pasiskirstome po keletą ir pradedama pirmąjį kapinių šukavimą.

Žengiu tarp aukštų tvorų, brendu pro aukštas, sausas žoles. Ar čia tikrai ilsisi tie, kurie kažkada buvo kažkam brangūs?! Imu svarstyti, ar šios kapinės apleistos ar vis dar naudojamos. Kažkur tolumoje matau naują kapą. Nejaugi..? Einu tolyn. Dauguma kryžių prie kapelių provoslaviški. Kas kartą pamačius katalikišką kryžių atsirasdavo viltis, kad pagaliau radau paminklą, ant kurios bus iškalta lietuviška pavardė. Deja. Pradėjau jaustis lyg ieškočiau to, ko nepamečiau. Keistas nusivylimo jausmas apimdavo kiekvieną kartą, kai priėjusi artyn pamatydavau, kad paminklas pastatytas ne Lietuvos žmonėms. Arba tuomet, kai priėjusi prie kryžių išvysdavau tik numerį. Ką jis reiškia? Gal čia ilsisi tie, kurių likimas  po tremties taip ir liko nežinomas?

Ir vis dėl to, man niekuomet nebuvo tekę lankytis labiau apleistose kapinėse. Kartais prisimindavau, kad protinga ir pažiūrėti sau po kojomis – fantazija prieš ekspediciją buvo gerokai įdarbinta. Vis pagalvodavau, kaip reikėtų elgtis, jeigu iš tiesų pamatyčiau gyvatę ar driežą. Ir tikrai. Mačiau driežą. Riebus ir tingus jis kaitinosi priešais saulę. Ne iguana, tačiau pakankamai didelis, kitoks nei tie, kuriuos kaime gaudydavome kartu su broliu ir augindavome akvariume.

Po pusvalandžio radome pirmąjį lietuvio kapą. Kartu su Juru, Roku ir Enija jį sutvarkome, užrišame ant jo Lietuvos trispalvę. Kaip gera ir kartu liūdna. Ant akmeninės atminimo lentos lietuviški žodžiai. Bent tiek Lietuvos likę čia besiilsinčiam..

Karagandą pasiekiame jau gerokai į vakarą. Apsistojame lietuvio užeigoje. Įsitaisome miegoti palėpėje ant žemės, nusimaudome, pavakarieniaujame. Ištraukiu Gintarei rakštį, pertvarstau Aistės žaizdą ant smakro. Staiga prigaunu save nerimaujančią dėl to, kad netolimoje ateityje gali nutikti dar kažkas rimtesnio.

Vis dar jaučiu, kad pagalvojus apie vakarykštes išlydėtuves, širdis dar neramiai suspurda. Dar ir dėl to, kad rytoj Šiaurė ir Pietūs išsiskirs.

Liepos 21 d.

Tikriausiai dalis komandos šiandien pyksta ant mūsų už vakarykščius kikenimus naktį. Pati niekaip negalėjau užmigti dėl karščio ir supratau, kad labai laukiu to, kai jau miegosime palapinėse. Po pusryčių susitvarkome daiktus ir išvykstame. Labai laukiu to, kas įvyks šiandien.

Aplankome dar vieną muziejų. Po laiko muziejuje visi keliaujame pietauti mažoje vietinėje valgyklėlėje. Niekada nemaniau, kad esu išranki maistui. Visada buvau vaikas, kuris valgo viską, tačiau ši valgykla privertė mane nusistebėti pačia savimi.

Po pietų vėl sėdome į autobusą ir dar keletą kilometrų meiliai susispaudę važiuojame link Mamočkino kapinių, kur ilsisi tie, kurie taip ir nespėjo pavargti. Tai vaikų kapinaitės. Artėdami link kapinaičių matome upę – anksčiau jos čia nebuvo – vadinasi, ji taip pat teka ant vaikų palaikų. Aplink šiukšlės, gyvūnų kaulai.  Tik paėję nuo kelio pamatome tvorele aptvertas kapines. Žengiame pro vartelius. Čia ilsisi vaikai, kurie mirė vos gimę arba nespėję sulaukti kelerių metų. Einu tolyn, o viduje labai keistas jausmas. Su kiekvienu mano žengiamu žingsniu vis labiau atrodo, jog kažkas prie kiekvienos kojos būtų pririšęs po didžiulį, sunkų akmenį. Kartais atrodo, kad tas akmuo man žengus žingsnį skaudžiai atsitrenkia į širdį… Po mano pėdomis tie, kurie nusikalto tik tuo, kad gimė. Skauda… Ar kažkas juos pamena? Kuo jie būtų galėję tapti? Matau pirmąsias ašaras ir apsikabinimus. Man taip pat vis sunkiau laikyti tą sunkų ir plėšiantį jausmą savyje. Ar tai viskas, ko šie vaikai nusipelnė? Vietoje gražios vaikystės, lūpomis bėgiojančių šypsenų, lakstymo basomis po pirmąją iškritusią rasą jie teturi keletą paminklų, tvorą ir miglotą vietinių gyventojų prisiminimą, kad jie čia ilsisi. Atgal link autobuso einu tylėdama. Net nebandau ieškoti paaiškinimo tam, kas anuomet vyko. Jo neįmanoma rasti ir paaiškinti racionaliomis priežastimis. Sunku suvokti tai, kokio masto ši tragedija. Dar sunkiau suvokti, kad tiek daug patys nežinome apie tą laikmetį. Kalbėdami apie tremtį dažniausiai kalbame apie Sibirą, pamirštame arba nežinome, kad visa ši tragedija pareikalavo žymiai daugiau nekaltų žmonių likimų ir  gyvybių.

Važiuojame toliau. Visi kiek tylesni ir labiau susimąstę. Žvelgiu į nutriušusius kaimus, nykius laukus. Tik po gerų penkiolikos minučių pavyko mintis nukreipti kiek kita linkme. Netrukus pasiekėme lauką, kurio tolumoje, sveika akis dar gali įžvelgti nedidelius kryželius. Einame jų link. Jeigu ne šie du lietuviški kryželiai, tikriausiai būtų visiškai neįmanoma įsivaizduoti, kad čia taip pat esama kapavietės.

Grįždami namo trumpam užsukame į dar vienas kapines Karagandoje, tačiau jose neužsibūname. Panašu, kad čia dar grįšime ir turėsime nemažai nuveikti.

Pagaliau pradedame įsikūrinėti stovyklavietę. Ne tokią, kokią ją įsivaizdavau, kai manėme, kad vyksime į Sibirą, tačiau turime laužavietę, palapines ir vienas kitą. Apie septintą atsisveikiname su puse komandos. Nuoširdžiai tikiu, kad šis atsiskyrimas nepadarys mūsų dviem skirtingomis komandomis. Mes liekame čia, o kiekvieno iš jų šitaip laukiu grįžtančio!

Liepos 22 d.

Mielas dienorašti, turiu prisipažinti. Šiek tiek sukčiauju. Šiandien yra liepos 23 d., tačiau vakar neradau laiko prisėsti prie savo užrašų. Bandau prisiminti, kas įvyko vakar.

Kaip čia šalta! Atrodo, kad Šiaurės komanda bus visą šilumą išsivežusi kartu su savimi! Prisirengiau šilčiausiais įsidėtais rūbais. Negaišdami laiko pėščiomis patraukiame į Mamyčių kapines. Jau prieš pusryčius nerimas ir liūdesys pakuteno širdelę, kai sužinojau, kad šiandieną ten vyksime.

Pasiekę kapines greitai pasiskirstėme darbus. Darbų eigoje pastebime, kad prie kiekvieno kryželio padėtas nedidelis pliušinis žaisliukas, mėtosi po keletą saldainių. Čia palaidoti tie, kurie šių paprastų vaikystės džiaugsmų taip ir nepatyrė… Kapinaičių gale, prie tvoros, randame kaulų. Mano anatomijos žinios leidžia atskirti, kad tai tikrai žmonių kaulai. Dar gerą dešimtį minučių vaikštau palei tvorą bandydama surasti daugiau kaulų, kad galėčiau sudėti juos į duobę. Palaidoju juos po sauja žemių.

Nudažome kryželius, nuravime takelius, aptvarkome paminklus.

Jūs maži angelėliai, kurie sėdit ant pūkuoto debesies ir dabar žvelgiat į mus.  Mes atėjome čia, pas jus, mes jus prisimename ir braukdami ašaras šypsomės jums…

Po pietų važiuojame į kapines Karagandoje. Prieš išvykdama į ekspediciją iš mamos pusseserės sužinojau, kad mano prosenelės brolis Juozapas gyveno Kazachstane ir yra palaidotas kažkuriose Karagandos kapinėse. Giliai širdyje viliuosi, kad pavyks rasti jo kapą. Leidžiamės į dar vienas lietuvių kapų paieškas. Vis stebiuosi pačių kapinių dydžiu, aukštomis tvoromis, neperžengiamais krūmynais, ant kapų augančiomis ir uogų gausumu stebinančiomis vyšniomis. Po beveik dviejų valandų prasideda lietus, kuris sujaukia mūsų paieškas. Brendame per aukštą žolę, netrukus kiaurai peršlampame tiek rūbus, tiek batus. Šalta. Laimei viską atperka tai, kad radome šiose kapinėse lietuvių kapų. Džiaugiamės, kad keletas pavardžių ant antkapių yra užrašyti ne kirilica, o lietuviška abėcėle!

Sušalę grįžome namo. Lijo kaip iš kibiro. Kas galėjo pagalvoti?

Liepos 23 d.

Naktį buvo kraupiai šalta. Pabudau gal keturis kartus ir vis bandžiau rasti būdų kaip apšilti. Lijo tikriausiai iki pat paryčių. Ryte susirengiau bevek visus turimus rubūs – tris marškinėlius, džemperį, striukę, apsivijau kaklą skara, kad vėl užklupus lietui taip nesušalčiau, kaip aną dieną.

Iš pradžių laukėme, kol Nerijus susitars dėl medienos. Kai ji pagaliau atsidūrė mūsų stovyklavietėje, supratome, kad jau artinasi laikas pradėti kryžių gamybą. Netrukus vėl iškeliavome ieškoti lietuvių kapų. Pirmosios kapinės, kurias šiandien lankėme, gana naujos. Tai reiškia, kad čia palaidoti lietuviai tikriausiai dar turi čia gyvenančių giminaičių ir artimųjų. Jau išeinant iš kapinių radau du lietuvių kapus, tačiau dėl mano jau minėtos priežasties, patraukėme kitų kapinių link. Ėjome gal keletą kilometrų. Prie pat įėjimo man pavyko atrasti dar vieną lietuvio kapą. Man šiandien sėkminga diena! Kartu su Nerijumi jį sutvarkome ir keliaujame toliau.

Mėlynos tvoros, metaliniai antkapiai, kryžiai – dabar net užsimerkusi matau kapinių vaizdus… Po valandėlės vėl atrandu lietuvės kapą. Sutvarkę jį keliaujame toliau. Po dešimties minučių prisimenu, kad palikau akinius nuo saulės prie anksčiau rasto kapo. Nutariu grįžti atgal. Gal orai pasitaisys ir man jų dar prireiks? Suradusi savo akinius sparčiai einu į priekį vis dar vildamasi, kad pavyks pasivyti Nerijų. Deja, greitai suprantu, kad jau būsiu pasimetusi. Aplink negirdėti nei gyvos dvasios. Dabar imu suprasti, kad esu viena viduryje kapinių, svetimoje šalyje. Nustembu, kad nesupanikuoju, stengiuosi vyti įkyrias mintis šalin ir viliuosi, kad man pavyks surasti dar bent vieną lietuvio kapą. Po pusvalandžio „vienatvės“ kapinėse ima darytis labai nejauku. Mūsų čia dvylika, o per visą šį laiką dar negirdėjau nei vieno komandos nario balso. Pagreitinu žingsnį. Bijau dar labiau nuklysti į šalį. Netrukus išvystu Antaną ir prisijungiu prie jo ir Karolio. Ne už ilgo traukiame link vietos, kur turime susitikti su visais ir papietauti, kol lauksime savo autobuso. Žinojome, kad po pietų mūsų lauks dar vienos kapinės. Greitai jas peržiūrime, nes čia jau lankėmės dieną, kai keliavome į Karagandą. Priešingai nei aną kartą, šį kartą šiose kapinaitėse man pavyksta rasti lietuvio kapelį! Dar kurį laiką patyrinėję užrašus ant antkapių pėščiomis traukiame į dar vienas kapines. Visi jau kiek pavargę. Tiek slegiančios kapinių atmosferos, tiek permainingų orų išvarginti. Vis bandome vienas kitą pralinksminti dainomis, juokais.

Vakaras. Sėdžiu prie laužo. Jau sutemę. Vaikinai darbuojasi prie kryžių. Nepaprastai džiaugiuosi, kad šiuo metu nelyja ir viliuosi, kad šiąnakt miegosiu jau kiek šilčiau nei vakar. Žiūriu į kelionę įsidėtas draugų ir artimųjų nuotraukas. Prisimenu išlydėtuves, šiek tiek susigraudinu. Galvoju apie tai, ką norėsiu jiems papasakoti ir nekantrauju greičiau susitikti.

Man darosi nejauku, kai pagalvoju kokiu greičiu čia lekia laikas. Ar Lietuvoje jis taip pat lekia taip pasiutusiai greitai? Tikriausiai dar sunku pilnai suvokti šios ekspedicijos reikšmingumą, tačiau sulig kiekvienu surastu ir sutvarkytu kapeliu jaučiu keistą ir malonų jausmą, kurį sunku nupasakoti. Galbūt atsiras žmogaus, kuris čia ilsisi, artimieji? Tvarkydama kapus labai dažnai pagalvoju, kad viskas labai laikina. Kapas greitai vėl apžels žole, tačiau mes prisidedame prie istorijos išsaugojimo, prisiminę čia likusių žmonių likimus.

Dažnai vaikščiodama tarp kapų vis prisimenu Evelinos ant vieno antkapio surastus žodžius:

„Aš drebančiomis rankomis dedu gėles ant tavo kapo. Ir žinau, kad tu dabar ant debesies. Ir aš atėjau čia ne tam, kad tave trukdyčiau. Tiesiog tavęs labia ilgiuosi…“

Liepos 24 d.

Šiandien man labai liūdna. Nesugebėčiau įvardinti visų priežasčių. Mūsų ekspedicija įpusėjo. O aš dar šitiek daug noriu nuveikti! Noriu, kad manimi būtų galima didžiuotis, noriu pati pajusti pasididžiavimą savimi! Rytoj jau išvykstame į Balchašą. Tikiu, kad ten mūsų taip pat lauks daug prasmingų darbų.

Gerklėje visą dieną kažkas sunkaus. Atrodo priežasties pravirkti net nereikėtų ieškoti. Kai vaikščiojome po kapines, labai džiaugiausi, kad ėjau su Nerijumi. Jo ramybė truputėlį ramino ir mane.

O vėliau aš pasiklydau. Tradiciškai. Šį kartą išsigandau, nes toje kapinių dalyje buvome tik dviese su Nerijumi. Kapinės miške, ramios, tačiau turinčios kažkokią keistą atmosferą. Stengiausi negalvoti, kad esu čia viena, tačiau kartais pasijusdavau keistai, kai žvelgdavau į senas žmonių nuotraukas ant paminklų. Vis  ėjau į priekį tikėdama, kad rasiu ne tik Nerijų, tačiau ir dar vieną lietuvio kapą. Galiausiai supratau, kad šitaip reikalai nevyksta. Nutariau eiti atgal. Netrukus išgirdau švilpuką. Pasidarė ramiau ir ėmiau eiti link jo.

Vakare vis tiek pravirkau. Rašau tai ne todėl, kad manyčiau, jog kažkam įdomu tai, kad neatlaikiau emocinės įtampos. Norėjau pasidžiaugti tuo, kad radau žmones, kurie padėjo man nusiraminti, susiimti, neperduoti sunkių emocijų likusiai komandai. Kiek nuostabų žmonių man davė ši kelionė!

Atslūgus emocijoms šildausi prie laužo. Taip gera ir jauku. Matau, kad mūsų kryžiai dar neseniai buvę tik paprasta mediena, įgauna jiems reikiamą formą. Aš taip laukiu, kai išvysiu kaip jie iškyla!

Liepos 25 d.

Aš nemoku aprašyti to jausmo, kurį pajutau, kai šįryt vėl išvydau Aistę! Ją pamačiau pirmąją. Vėliau – kitus Šiaurės komandos narius. Kaip gera! Atrodo, kad būtume nesimatę amžinybę. Apsikabiname, dalinamės įspūdžiais. Gavome lauktuvių! Kumyso!

Labai gaila, tačiau už valandos jau turėjome iškeliauti į Balchašą. Dar vienas atsisveikinimas buvo neišvengiamas. Su kai kuriais jis buvo žymiai sunkesnis. Juk net nespėjome normaliai pasikalbėti ir išsipasakoti…

Važiuojame į Balchašą. Kartais žvelgdama pro langą jaučiausi labai keistai. Kur aš? Kodėl esu čia? Skurdus kraštovaizdis, nesibaigiančios stepės… Kaimai, kuriuos pravažiavome, labai nuskurdę, nykūs ir pilni šiukšlių. Balchašo miestas turtinga augmenija ir architektūra man pasirodė taip pat nelabai galintis pasigirti. Kiek apleistas, išdegintas kaitrios saulės.

Susimetėme daiktus internate, kuriame apsistosime, kol čia būsime. Vykstame į susitikimą su Balchašo miesto meru. Po visų oficialumų atvažiavome į buvusio lagerio teritoriją. Čia stovi paminklai politiniams kaliniams. Aptvarkome teritoriją aplink juos. Vaikinai imasi statyti kryžių. Padedu maišyti cementą, renku akmenis. Netrukus matau, kaip kryžius įsikomponuoja tarp ten jau buvusių monumentų. Keistas jaumas…

Sustojame aplink kryžių. Įkalu paskutinę vinį, kad saulutė prie kryžiaus būtų visiškai pritvirtinta. Imame giedoti Tautišką giesmę. Kažkas viduje sprogsta, apsiverčia. Nebegaliu. Balsas užstringa. Padedu galvą Domui ant peties. Jis nušluosto man ašarą. Girdžiu šalia dar kelis drebančius balsus, o pati nebepajėgiu nusiraminti. Galvoje vienintelis klausimas: KODĖL?

Liepos 26 d.

Nežinau, kaip pradėti rašyti… Jeigu tik būčiau žinojusi kokia diena laukia…

Rytą pradėjome Balchašo muziejuje. Norėjau, kuo greičiau vykti į kapines, kad galėčiau greičiau vėl pajausti, kad darau kažką tikrai prasmingo. Dar prieš pietus ten ir iškeliavome. Kokio dydžio kapinės! O mes visas jas turime iššukuoti… Saulė plieskė kaip reikalas. Gana greitai pamiršau visas liūtis Karagandoje.

Šiose kapinėse radome labai daug lietuvių kapų, tačiau net ir gerokai pavargę neatradome Kaune sutiktos Liubovės tėvelio kapo. Grįžę į internatą susirinkome daiktus ir iškeliavome link Balchašo ežero. Jutau, kaip plaukiant į salą leidžiu savo mintims ir protui pailsėti, jaučiau kaip šypsena siekia vis platyn, o vėjas gaivina saulės nubučiuotą odą. Ramuma…

Pasiturškę ežere grįžome į laivą vakarienės. Staiga išgirdome šauksmus. Kartais gyvenime nutinka taip, kad atsiduriame tinkamoje vietoje ir tinkamu laiku. Už dešimties minučių Nerijus ir Karolis ištraukė du vietinius skenduolius iš vandens. Vienas buvo ištiktas didžiulio šoko, tačiau laimei jo gaivinti neprireikė. Pavertėme ant šono, apklojome, palaukėme, kol atsigaus. Grįžusi į laivą drebėjau. Kokia trapi ta žmogaus gyvybė. Supratau ir tai kaip šitokie įvykiai suartina komandą. Visą laiką plaukdami atgalios dainavome, juokavome, buvome apsikabinę. Mano komanda, Jūs mano šeima…

Grįžę į internatą vaikinai vėl ėmėsi gaminti kryžių. Šį kryžių nutarėmė papuošti lietuviškomis saulutėmis, todėl prie jo reikėjo gerokai daugiau triūso ir kruopštumo nei prie pirmojo mūsų iškelto kryžiaus. Jutau pareigą pagelbėti vaikinams ir pati prisidėti prie kryžiaus gaminimo. Supratau, kad ekspedicija eina į pabaigą ir norėjau, kuo daugiau savęs į ją įdėti. Taip pat jutau keistą norą prisidėti prie kryžiaus statymo dar ir dėl to, jog mano senelis yra nagingas kryždirbys, o tėčiui darbas su medžiu taip pat nėra svetimas. Norėjau, kad šis kryžius man leistų ne tik pagerbti čia likusius lietuvius, tačiau ir padėtų pajusti didesnį artumą su savo šeima, jos tradicijomis.

Liepos 27 d.

„Tilili tilili du varliukai maži,

Tilili tilili pasiklydo nakty.

Tilili tilili kol ryto sulauks,

 Tilili tilili po lapu tyliai snaus.“

Tai pirmiausia šauna galvon, kai bandau prisiminti viską, kas šiandien įvyko. Rytiniai Nerijaus žodžiai, priminę apie ekspedicijos pabaigą ir sugraudinę beveik kiekvieną iš mūsų. Tuomet vėl autobusas, kryžius, kapų paieška…..

Bet apie viską iš pradžių.

Prieš pietus pasiekėme vietą, kurioje iki pietų turėjome pastatyti dar vieną kryžių. Viduryje stepių, tarp lagerio  griuvėsių, tolumoje iš abiejų pusių matėsi kapinės. Kartu su Evelina ir Giedre patraukėme jų link. Galbūt ten taip pat rasime lietuvių kapų. Pasiekus jas pasidarė liūdna. Atrodo, kad žemė stengiasi juos visiškai sunaikinti, nuslėpti, kad čia ilsisi žmonės. Dauguma antkapių nugriuvę, aplink šiukšlės, saulės išdeginta augmenija. Netrukus pačiame kapinių gale randu lietuvio kapą. Tiesiog pritūpiu šalia ir pravirkstu. Gana greitai ateina Evelina su Giedre. Tylėdamos aptvarkome kapelį, uždegame Giedrės turėtą žvakutę. Kurį laiką apsikabinusios tylime, žiūrime į degančią žvakės liepsną, kurią smarkus vėjas vis kėsinasi užpūsti. Atgal einame tylėdamos. Ir vėl tas pats jau įprastas vaizdas po kojomis – šiukšlės, kaulai.

Apie dvyliktą vaikinai pradeda kelti kryžių. Kartu su kitomis merginomis stoviu šalia  jų ir visos kartu dainuojame. Sunku tvardyti emocijas. Neilgai trukus atvyksta katalikų kunigas su dviem vienuolėmis, kad pašventintų mūsų kryžių. Sustojame priešais juos kartu su vėliavomis. Įpusėjus apeigoms nualpsta Domas. Kai šitoks karštis, saulė ir nuovargis turbūt net neverta tuo per daug stebėtis. Kurį laiką būnu su juo. Kai įsitikinu, kad viskas gerai, kartu grįžtame prie visų į būrį. Matau, kaip kunigas bučiuoja mūsų kryžių, dėkoja mums už gerus ir prasmingus darbus. Gera…

Po visko tyčia nusitraukiau mamos dovanotą apyrankę su gintarėliais ir nuėmiau nuo jos tris gintariukus. Padėjau po akmenimis po kryžiumi – norėjau, kad čia liktų dalelė manęs, maža dalelė Lietuvos…

Vėliau – ilgas kelias pas Šiaurę…

Vakarėjant pasiekiame Karagandą. Čia mūsų laukė dar dviejų kryžių statymas. Gera, kad savo misiją gražiais ir prasmingais darbais tiek Šiaurė, tiek Pietūs užbaigia kaip viena vieninga komanda. Kol merginos dainuoja, stiprios vyriškos rankos stengiasi, kad kryžius greičiau iškiltų viduryje laukų… Netrukus matome didelį lietuvišką kryžių. Neužsibūname per ilgai ir keliaujame į Mamyčių kapines.

Jau spėjo sutemti. Kiek įmanoma švietėmės prožektoriais, vairuotojai nukreipė autobusų lempas į kapinaičių pusę. Jau gana vėsu, glaudžiamės vieni prie kitų, dainuojame. Danguje mirksi mėnulis. Jis irgi šiąnakt bando mums pašviesinti naktį, kad kryžius greičiau ir paprasčiau pasiektų tą vietą, kurioje ir turi būti..

Po visų darbų sėdime prie laužo. Kažkoks keistas jausmas. Arba visi tiesiog per daug paskendę savuose apmąstymuose. Bent jau aš stengiuosi apgalvoti viską, kas šiandien įvyko. Nuovargis man trukdo tą daryti, tačiau miegoti eiti nenoriu. Suprantu kokia neįkainojama ši akimirka, kad norėčiau, kad ji tęstusi tik ilgiau.

Ramuma, ramuma…

Liepos 29 d.

Lėktuvas. Snūduriuoju. Kartais pažvelgiu pro langą, tačiau greitai vėl pasidarau labai mieguista. Mintys vis sukasi apie tai, kas manęs lauks grįžus. Kas mane pasitiks? Ar iš viso kažkas lauks oro uoste? Ką rasiu grįžusi? Gi, dešimt dienų nieko negirdėjau apie artimuosius. Ar ten namie viskas gerai?

Priekyje manęs sėdi mažas berniukas. Pamojuoju jam kartą, užsidengiu akis lyg bandyčiau pasislėpti. Netrukus mano žaidimo taisykles perima ir jis. Susidraugaujame. Staiga pajuntu keistą suvokimo akimirką. Ar jos visuomet ir atsiras pačiose netikėčiausiose vietose? Šalia manęs sėdi berniukas. Maždaug dvejų ar trejų metų amžiaus. Kūnu nubėga šiurpas. Juk tokiems vaikams vos prieš dieną statėmė kryžių mėnulio apšvietose Mamyčių kapinėse. Užmerkiu akis, apsimetu, kad užmigau. Labai nenoriu, kad mano mažasis draugas pamatytų mano skruostais riedančias ašaras.

Po keturių valandų skrydžio pradedame leistis. Matau tą taip išsiilgtą žalumą. Susigraudinu. Kaip čia gražu ir gyva! Kaip visko pasiilgau! Vėl susigraudinu. Namai. Kaip gera grįžti.

Neįsivaizduoju, kiek prireiks laiko, kol visos mintys tvarkingai susidėlios į savus „stalčiukus“. Kol kas suprantu tiek – man ši kelionė tapo ne kelione Kazachstane, o kelione į Lietuvą. Į tokią Lietuvą, kuri man svarbi, kurią myliu. Į supratimą, kokia Ji nepakeičiama. Aš tikriausiai negrįžau iš ekspedicijos kitokiu žmogumi. Tikriausiai grįžau ta pati Aš tik su aiškesniu suvokimu, KAS ESU.

Gegužės 30 d., trečiadienis

Praėjo dvi paros nuo „Misija Sibiras‘18” bandomojo žygio. Pernai manęs neatrinko, dalyvius paskelbė trečią dieną po žygio. Su nekantrumu laukiau šių metų ekspedicijos dalyvių sąrašo, galvojau, kad jeigu ir atrinks, tai perskambins patikrinti, ar tikrai galiu tomis dienomis vykti, ar tikrai galioja pasas.

Visą dieną telefonas tylėjo ir skambučiais iš nežinomų numerių net nekvepėjo. Vakarop važiavau iš Alytaus į Vilnių ir telefonu kalbėjau su draugu, jam pasakojau, kad turbūt manęs vėl neatrinko. Guodžiausi, kad alternatyva neatrinkus nėra baisiai bloga – atostogos Ispanijoje. Vos tik baigėm pokalbį, paskambino mergina iš nežinomo numerio. Tai buvo Raminta iš Labdaros ir paramos fondo „Jauniems“, kuris organizuoja projektą „Misija Sibiras“. Apsidžiaugiau beprotiškai, visą kelią nuo Aukštadvario iki Trakų buvau euforijoje! Patekti į ekspediciją svajojau dar 2016 m. būdamas Australijoje, projektu žavėjausi ir apie jį žinojau nuo 2012 metų.

Tik vėliau atėjo suvokimas, kad mano situacija stipriai pasikeitė. Eidamas į bandomuosius žygius žinojau, kad net jei nepasiseks ir kažko neįgyvendinsiu, manęs niekas už tai neteis. Ypač, jei parodysiu pastangas. Tačiau dabar atmintyje iškilo visi tie motyvuoti bandomojo žygio dalyviai, kurie taip pat stipriai norėjo į ekspediciją, kaip kad ir aš norėjau. Prisiminiau sutiktus tremtinius, politinius kalinius ir supratau, kad šiuo atveju turi būti maksimalus susikaupimas ir visiškai atiduotos jėgos, nes visuomenės dėmesys bus nukreiptas į mūsų komandą. Pasibaigus sveikinimams nusiteikiau kibti į rimtus pasiruošimo darbus.

Birželio 29 d. 

Tvarkausi bute ir gaunu žinutę iš bičiulio –  „Tai nevarysit į Sibirą?“. Persmelkia bloga nuojauta, atsidarau susirašinėjimą su ekspedicijos dalyviais ir ten matau naujieną, kad mums neišdavė vizų.

Galvoju, kad rasim planą B. Jau tada mintyse sukosi Kazachstanas. Pasirodo – ne veltui. Šiek tiek nustebina, kaip ramiai į naujieną sureaguoju pats ir komanda. Suprantu, kad šita grupė žmonių sunkumams lengvai nepasiduos.

Liepos 18 d., trečiadienis. Diena prieš ekspediciją.

Apsimiegojęs atvykstu į „Misija Sibiras“ susitikimą su šalies vadove Prezidentūroje. Stiprūs ir sėkmės linkintys Prezidentės žodžiai, bei gyvi, energijos kupini kolegos greit miegus išvaiko. Pamažu atkeliauja jausmas, kad tai jau iš tikrųjų vyksta, kad pradedame kurti savo ekspedicijos istoriją ir pamažu judame link kulminacijos. Įsigyjame paskutiniuosius trūkstamus medikamentus, kitas priemones ir susitinkame su politinio kalinio, Lietuvos Steigiamojo Seimo nario Klemenso Vaitekūno sūnumi Ferdinandu. Jam 86 m., tačiau šis mokslų daktaras, buvęs Vilniaus Universiteto fizikos fakulteto dėstytojas, dekanas yra vis dar šviesaus proto. Išgirstame istorijų apie SSRS lagerių dabartinio Kazachstano teritorijoje baisumus, apie 1990 m. vykusią lietuvių ekspediciją į lagerių vietas atminti jose.

Esame pilnai pasiruošę ekspedicijai ir einu miegoti beveik visiškai ramus. Gal iš poilsio trūkumo, gal dėl to, kad žinau, jog iki ekspedicijos pradžios liko mažiau nei 6 valandos. Neramina tik peršalimas, atsiradęs prieš 5 dienas. Nebūsiu našta kitiems, bet kokį fizinį nuovargį stumsiu šalin.

Liepos 19 d., ketvirtadienis. Išvykstame.

Pabundu 5:20 val. Būdamas pakilios nuotaikos. Susirinkusius džiugina saulė, dainuojame „Mūsų dienos kaip šventė“. Nematyti nei menkiausio rūpesčio kolegų (o gal jau draugų?) veiduose. Galbūt dėl to, jog nei vienas iki galo nežinome, kas mūsų laukia.

Su ta pačia daina įžygiuojame į pagrindinę Vilniaus geležinkelio stoties pastato laukimo salę. Gera akustika mūsų balsus sustiprina keliskart. Permušame pašalinį triukšmą – žmonių pokalbius, vagonų dundėjimą. Išėję į kiemą pasukame į kairę – iki geležinkelio muziejaus liko tik 100 metrų. Tolumoje jau matome mūsų išlydėti atėjusius artimuosius. Staiga nustembu – pašalinių žmonių ir vagonų skleidžiamas garsas dingsta, tačiau išlikęs mūsų dainavimas dar sustiprėja. Nereikia jokių akustikų, rodos skambame dar garsiau, nei geležinkelio stoties laukimo salėje. Kūnu pradeda bėgioti šiurpuliukai, užgniaužia kvapą.

Prasideda oficiali išlydėjimo dalis – daug kalbų, tačiau visos jos prasmingos. Profesorius Vytautas Landsbergis akcentuoja kad per šitiek ekspedicijų susibūrusi apie 250 dalyvių grupė yra stipri pilietinė jėga.

Daug emocijų, stengiamės visi kažkaip laikytis. Tačiau, kai prasideda atsisveikinimas su artimaisiais, to padaryti nepavyksta. Pikta ant savęs, atrodo, kas čia yra, išvykstame tik 10 dienų savo noru. Negalima net iš tolo lygintis su sunkia tremtinių ir politinių kalinių dalia, kurių daugelis atgulė Kazachstano, Sibiro, Tadžikistano ir kitose žemėse. Vėliau apie akimirkos silpnumą nėra kada susimąstyti ir traukiniu pajudame link Vilniaus oro uosto. Ten pakavimas, bagažo pridavimas, patikros ir skrydžio į Astaną laukimas.

Skrendant ritmingas lėktuvo variklių ūžesys kažkuo primena važiavimo geležinkelio bėgiais garsą… Vakare atvykstame į Astaną, pastinka Lietuvos diplomatai. Kol važiuojame link nakvynės vietos, matome naujų pastatų, dangoraižių kvartalus, įspūdingus ministerijų, prokuratūros ir Prezidentūros rūmus. Visur daug šviesų, LED lempų. Toks antrasis Las Vegasas. Tik žmonių gatvėse mažoka.

Pradedame suvokti, kad reikės prisitaikyti vieniems prie kitų, prie gamtinių sąlygų. Astanoje vanduo iš čiaupo nėra tinkamas gerti, tad geriame tik iš butelių, vandenį tausojame. Pirmą naktį vieni nori eiti miegoti anksčiau, kiti vėliau. Manau, kad su laiku organizmai susivienodins, tapsim panašesni.

Liepos 20 d., penktadienis. Astana-Karaganda

Aktyvi diena – ryte vykstame susitikti su LR diplomatais Astanoje, aplankome Lietuvos ambasadą. Šią dieną kiekvienas turbūt išgėrėme bent po 3–4 l vandens – lauke sausa, apie 33 laipsnius šilumos. Iš Ambasados keliaujame į ALŽYR lagerio muziejų, kuriame pasakojama šiame lageryje kalėjusių politinių kalinių mamų, žmonų ir dukrų tragiška istorija. Skaičiuojama, kad 18-20 a. Kazachstanas per įvairius karus ir politines represijas neteko per 6 mln. gyventojų. Labiausiai įstrigęs faktas – apie 1930 m. SSRS vykdyta nacionalizacijos ir kolektyvizacijos politiką, kuri nusinešė 50% visų tuometinių kazachų gyvybių – 2 mln. iš 4 mln. Iš žmonių buvo atimti gyvuliai ir derlius, vaikai badavo, pasitaikė ir kanibalizmo atvejų. Vaikų atsikišusiais šonkauliais nuotraukos dar ilgam išliks atminty.

Iš ALŽYR memorialų komplekso keliaujame apie 3 valandas link Karagandos miesto. Pakeliui sustojame Temirtau miesto kapinėse, kuriose turime užduotį surasti lietuvių kapų, juos užfiksuoti ir sutvarkyti. Matas iš Šiaurės grupės rado lietuvio Mackaus kapą, jį nufotografavau identifikavimo patvirtinimui. Kapą aptvarkėme, išpjovėm žoles, uždegėm žvakutes. Kiti rado dar bent 3 lietuvių kapus ir juos sutvarkė.

Su šiuo momentu mūsų ekspedicija pradėjo duoti realios naudos išsaugant politinių kalinių istorinę atmintį. Vakare pasiekėme Karagandos miestą, kur mus priėmė nakvoti vietinis lietuvis.

Liepos 21 d.

Nebėra laikrodžio, telefono, pradėjo nesijausti ir laikas, savaitės diena. Žinau tik, kada keliamės ir einame miegoti. Dar šiek tiek veikia 3 val. laiko juostų skirtumas tarp Lietuvos ir Kazachstano. Bičiuliai pirmą dienos pusę ramūs, nešnekūs, Šiaurės grupė pakuojasi daiktus, planuoja 3 dienų atsiskyrimą. Šiandien buvo žvalgybinė diena – aplankėme 4 skirtingas vietoves, jos sukėlė skirtingų emocijų. Labai įsiminė kapinės Karlage mirusiems vaikeliams atminti. Prie kiekvieno kryžiaus buvo padėta po naują žaisliuką, pačios kapinės ne visiškai apleistos, kažkas jas lanko. Grįžinėjant į nakvynės vietą ekspedicijos vadovai davė užduotį prie pagrindinio kelio surasti du vienišus kryžius. Iš karto neradome, bet apsisukę ir pradėję iš naujo ieškoti tolumoje išvydome jų kontūrus. Tai buvo pirmi mūsų sutikti lietuvių kapai Kazachstane su lietuviškais užrašais ant kryžių. Nesu tikras, bet jei viskas susiklostys palankiai, planuojame ten pastatyti didžiulį lietuvišką kryžių, kad aiškiai matytųsi nuo kelio ir kitiems ši vieta būtų lengviau surandama.

Vakare atsisveikiname su Šiaurės grupe, kuri išvyko dirbti į Džezkazganą. Nuo Pietų grupės pusiau juokais pusiau rimtai jiems perdaviau raudono audeklo. Jis, anot vienos politinių kalinių dukros, pasakojimo, turėtų praversti ginantis nuo geltonų Kazachstano gyvačių. Triukas paprastas – dirbant kažką smėlyje ir pajautus, kad šalia yra gyvatė, reikia mesti raudoną skudurą ant žemės ir tuomet gyvatės skudurą sukanda ir suleidžia savo nuodus bei tampa nekenksmingos. Dovana sukėlė juoko bangą ir linksma gaida atsisveikinome. Tik vėliau sužinojau, kad Šiaurės grupė vis dėlto sutiko gyvatę. Iki tol nesinešioję raudono audeklo, po pirmo susitikimo su gyvate visi jį pasidalino į lygias dalis ir nešiojosi su savimi iki pat grįžimo į Karagandą.

Išvykus Šiaurės grupei iš karto pasijautė, kad žmonių mažiau, nebėra to klegesio ir kalbų. Ir mes, likusieji, pasidarėme mąslesni, tylesni.

Rytoj laukia daug darbo, stengsimės maksimaliai išnaudoti laiką.

Liepos 22 d., sekmadienis

Šiandien sugrįžome į Mamyčių kapines su tikslu jas sutvarkyti. Daugiausia rovėme žoles aplink pagrindinį taką ir įvairių tautų atminimo paminklus bei dažėme pavienius senus juodus kryžius.

Roviau aukštą žolę aplink paminklus ir staiga užgniaužė kvapą – pamačiau prie paminklo padėtų saldainių. Šis momentas turbūt labai stipriai įsirėš į mano atmintį prisimenant ir pasakojant apie ekspediciją į Kazachstaną. Pradėjau fotografuoti saldainius, tvarkyti kapų prisijungė ir Agnė, tai buvo dar stipresnis emocinis išbandymas – trumpam ir tvarkymo darbai sustojo. Vakar radome žaisliukų, šiandien – saldainių. Prieš mus buvę svečiai šiais paprastais dalykais dar kartą priminė, kad lageryje gimę ir anksti mirę vaikai niekada gyvenime neturėjo galimybės pajusti tokių džiaugsmų kaip saldainiai ar žaislai.

Vėliau mūsų grupės medikė Aistė kapinių paviršiuje atrado suaugusiųjų ir vaikų kaulų. Visų akys tapo šiek tiek platesnės, pasidarėme dar tylesni. Kapinių teritorija gana nedidelė, bet žinojome, kad žmonės buvo laidojami visame aplinkui plytinčiame lauke. Tik dalis jo jau paversta sąvartynu, dalis supelkėjo, o dalis yra dirbami laukai. Apima makarabriškos mintys. Kiek dar tokių kapinių SSRS valdžia sulygino buldozeriais? Tarp lagerių veikimo pabaigos ir Berlyno sienos griuvimo buvo pakankamai laiko naikinti Gulagų nusikaltimų pėdsakus.

Popiet šukavome Karagandos miesto kapines ir ten įvyko mane labai pradžiuginęs momentas – atradau ir pats identifikavau lietuvio Stepo Babčėno kapą! Kirilica prie pavardės buvo prirašyta „Iš Kauno“. Man tai buvo pakankamas pasiekimas, kadangi rusų kalbą mokiausi tik 4 mėnesius universitete 2011 m., tad kvadratinių raidžių visai neprisiminiau. Padėjo tam tikri pratimai lėktuve, kuomet gavome užduotį identifikuoti kirilica surašytų lietuvių ir kitataučių vardus ir pavardes. Kapas buvo apžėlęs medeliais ir aukšta žole. Šalia metalinio paminklo buvo išlikęs ir medinis kryžius, kuris kažkodėl iš apačios buvo apdegęs. Su Domu sutvarkėme kapą, įdėję nuoširdžių pastangų, išrovėm viską iki samanų, po jomis radome betoną. Pabaigus tvarkyti ant metalinio kryžiaus pastebėjau mažą detalę – jis buvo apsuktas viela.  Tokį žymėjimą mačiau ir ant kitų kapų, daugelyje vietų viela buvo spygliuota. Padarėme prielaidą, kad taip atmenamas politinių kalinių likimas. Džiaugiuosi šiuo atradimu ir sutvarkymu – širdyje pajutau, kad asmeninis planas „minimum“ jau įvykdytas.

Vėliau pamečiau Domą, ieškojau daugiau lietuvių kapų, bet bergždžiai. Pradėjo lyti ir supratau, kad lietui lyjant vaikštau daugiau nei 4000 km atstumu nuo tėvynės, vidury Azijos, anksčiau negirdėto miesto kapinėse ir ieškau lietuvių kapų. Jausmas surrealus!

Vakare lietus dar labiau sustiprėjo, nenustojo lyti nuo 16 val. iki vidurnakčio. Staigiai vėso, o į šlapią palapinę eiti labai nesinorėjo. Turėjom civilizacijos pėdsakų – pavėsinę su elektra ir virduliu, tai nuotaiką dar palaikė kava. Nuėjus miegoti supratau, kad dėl palapinės baiminausi be reikalo – pirmą lietaus iššūkį jos atlaikė ir viduje buvo sausa.

 Liepos 23 d., pirmadienis

Šiandienos planas – daugybės kapinių Karagandos apylinkėse lankymas ieškant ir sutvarkant lietuvių kapus. Pirmosiose kapinėse pasidaliname į 6 komandas po 2 žmones ir pradedame darbą. Kartu su Karoliu per 5 minutes randame lietuvį Anatolijų Baką, kuris mirė 1998 metais. Greitai per raciją gauname komandą, kad čia naujos kapinės ir rasti lietuvių bus mažai šansų, tad reikia iš karto keliauti toliau. Mes su Karoliu nusprendžiame iki galo sutvarkyti Anatolijaus kapą – ką pradėjom, reikia užbaigti. Žoles nurauti užtruko tik kelias papildomas minutes, tad didelės žalos niekam nepadarėm, o kapas dabar atrodo daug gražiau, negu prieš jį randant. Pėsčiomis per lietų keliaujame iki šalia esančių senųjų kapinių. Stiprus vėjas, aplink vyksta statybos, einame naujai tiesiamo kelio gruntu, kuriuo prieš tai turbūt važinėjo tik sunkiasvoriai Kazachstano sunkvežimiai. Iš šono atrodome visiškai ne vietoje – niekaip neįsipaišome į vietinį peizažą. Lyg kokie Vakarų Europos turistai vietoj Maskvos, Tbilisio, ar Vilniaus pasirinkę Karagandą ir dėl to labai apgailestaujantys. Tačiau viduje jautėmės kitaip – aiškiai susidėlioję savo užduotis, žinantys, ką reikia padaryti.

Antrose aplankytose kapinėse klaidžiojome daug ilgiau, Karolis aptiko nuvirtusį medinį kryžių ant kapo, kuriame ilsėjosi lietuvė Ona. Sprendėme, ką daryti, neturėjome daug įrankių su savimi, jokio kastuvo, impregnanto, kad sutvarkytume kryžių. Nugarinė jo dalis, kuri lietėsi su žemėmis, pradėjo pūti, bet pats kryžius dar buvo sveikas. Bėda ta, kad kapas be kryžiaus neturėjo jokių kitų skiriamųjų ženklų, tad jo neatstačius Onos atminimas dar greičiau sunyktų. Galiausiai susiradęs aštrų pagalį pradėjau kasti duobę, kol iškasiau tinkamo gylio kryžiui įstatyti. Duobės šonuose pridėjome akmenų, kad kryžius nuo didelio vėjo neišvirstų ir ant kryžiaus užrišę lietuvišką trispalvę kukliai džiaugėmės atstatę pirmąjį, kad ir mažą, kad ir neplanuotą, bet kryžių.

Popiet aplankėme dar 2 kapines Temirtau apylinkėse, ten daug kapų nesuradome. Prieš pat važiuojant namo aptikau Telesforo Ušaucko kapą. Antrąjį savo atrastąjį kapą buvo gera tvarkyti. Ilsėkis ramybėje, Telesforai.

Vakare pradėjome dirbti su mediena, iš kurios gaminsime kryžius. Buvo daug nuomonių, kaip juos reikės paruošti, tai per daug nesireiškiau, nujaučiau, kad mano rankos prie įrankių dar prisilies.

Liepos 24 d., antradienis

Naktį buvo šalta miegoti. Gintarė pusiau juokais, pusiau rimtai apsimiegojus ir drebėdama iš šalčio  palapinėje pasakė: „Mes mirsim šitam Kazachstane“.

Ryte buvo vėjuota, šalta, apie +10 laipsnių. Važiavome į vietovę, kurioje kadaise buvo Spasko lageris. Jame iš kitų lagerių buvo atvežami jau sužaloti, su įvairiomis negaliomis politiniai kaliniai. Atvežami tam, kad numirtų. Plyname lauke nebelikę jokių lagerio pėdsakų, tik šalia yra tankodromas. 1990 m. lietuvių ekspedicija čia pastatė pirmąjį kryžių aukoms atminti, prie jo vėliau atsirado kitų tautų atminimo ženklų. Japonai, korėjiečiai, vokiečiai ir kiti kartu padarė paminklų ansamblį. Šiurpiausia, kad vos per kelias minutes suradome žmonių kaulų. Turbūt niekas šioje vietoje nėra atlikę išsamių tyrimų. Veikiausiai, niekad ir neatliks.

Vėliau grįžome į Karagandos kapines, tas pačias, kur prieš tai radau Stepo iš Kauno kapą. Buvo liję dvi dienas, šlapi, aukšti krūmai ir žolės signalizavo, kad permirksime kiaurai vos tik įėję į kapines. Visi jau buvo apvargę ir išsekę nuo lietaus ir šalto, vėjuoto oro. Moralė nebuvo aukščiausiame taške. Pirmas minutes dar stengiausi lėtai ir atsargiai vaikščioti , kad neperšlapčiau batų, tačiau prisiminiau bičiulių žodžius ir patį misijos tikslą, būtinybę atiduoti visas jėgas. Tada pradėjau negailėti savęs ir per 15 minučių batai jau žliugsėjo, kelnės buvo šlaputėles. Suradome lietuvių šeimos kapą, kuris buvo aprištas Lietuvos trispalve, bet nesutvarkytas. Sutvarkėme, bet vėliau su komanda išsiaiškinome, kad to kapo niekas nebuvo užfiksavę. Kažkokia mistika.

Betęsiant paieškas prajuokino ir pakėlė ūpą Evelinos žodžiai per raciją: „Kai labai ilgai eini, tas vanduo batuose sušyla ir būna labai geeera“.

Grįžus turėjome geras 8 valandas kryžiams pabaigti. Pradėjus dirbti su apdailos dalimi pats save maloniai nustebinau, kad nuo vaikystės visai neužmiršau pjūklo valdymo įgūdžių ir su kryžiais visai neblogai sekėsi. Gal kiek trūko kantrybės, nes pirmą detalę padariau be priekaištų, o kitose atsirado broko. Bet turėjome skubėti, nes temo, o reikėjo pabaigti abu kryžius ir juos impregnuoti, kad per naktį spėtų po stogu apdžiūti, nes ryte juos vešime ~300 km statyti į Balchašo lagerius.

Baigėme prieš vidurnaktį. Dirbant nebuvo šalta, laikas skriete praskriejo ir jaučiausi, kad darome kai ką svarbaus.

Liepos 25 d., trečiadienis

Šį rytą su arbūzu pasitikome Šiaurės grupę, kuri sugrįžo iš Džezkazgano ir tęs darbus Karagandoje, kol mes keliausime statyti kryžių į Balchašą. Lauktuvių iš Šiaurės grupės gavome paragauti kumyso (kumelių pieno). Nors išgėriau tik apie 150 ml, iš karto gavau pravardę „kumyso mėgėjas“. Kitiems gėrimas nebuvo toks skanus ir jie nustodavo gerti vos suvilgę lūpas.

Laukė tolimas kelias, virš 300 km, asfalto būklė nekokia, atsikratę linguojančiame autobusiuke atvykome į Balchašą, kur daug laiko atėmė įvairūs techniniai pasiruošimo darbai. Apsigyvenome internate, kuriame viename kambaryje būdavo iki 15 lovų ir tiek pat spintelių. Kambariuose jokių rozečių, šviesa visame aukšte išjungiama vienu jungikliu. Kelioms dienoms tai atrodė egzotiškai, bet ilgiau taip gyventi nesinorėtų. Vakarop pasiekėme Balchašo lagerio griuvėsių vietą, kur pastatėme pirmąjį savo Pietų grupės kryžių (Šiaurė jau pora buvo pastačiusi Džezkazgane). Jausmas nuostabus, nepakartojamas – gera buvo prisiliesti prie kryžiaus, kai jis jau galutinai stovėjo Kazachstano žemėse. Nežinau, kaip kiti, bet pajutau tam tikrą ryšį su kryžiumi – įdėtos pastangos, darbo valandos davė vaisių. Objektyviais standartais kryžius nebuvo gražus, bet turbūt mums visiems jis buvo įspūdingas, nes tai jau nebebuvo medžio gabalas, o atminimo simbolis mirusiems šio ir aplinkinių lagerių teritorijoje. Atminimo simbolis, į kurį įdėjome dalelę savęs.

„15 eilių po 15nežymėtų duobių ir dar viena nepilna eilė“ – šitie žodžiai man įstrigo giliai, kadangi supratau vieną tiesą – jeigu ne šita frazė, aš net nežinočiau, kad konkrečiai toje vietoje dūla lietuvių, ukrainiečių ir kitų tautybių gyventojų palaikai. Ten buvo paprasčiausias nendrynas, kuris kartais būna apsemtas, kartais šiek tiek prasausėjęs. Atminimą labai svarbu išsaugoti, nes greitai nebeliks žmonių, kurie gali papasakoti, kaip iš tikro viskas buvo. Po 10 metų vietoj istorijų klausymosi teks kapstytis rašytiniuose šaltiniuose.

Vakare Pietų grupės vadovas Nerijus parodė kryžiaus nuotrauką, kurį padarė šiaurės komanda. Jis buvo su lietuviškais raštais, saulės ornamentais, spinduliais. Pirma mintis buvo, kad buvo panaudotos staklės, elektrinis pjūkliukas. Nerijus paklausė, ar antram atsivežtam kryžiui mes galim ir norim tokius ar panašius papuošimus padaryti. Sutikome bent pabandyti.

Liepos 26 d., ketvirtadienis

Ryte vėl buvo susitikimų su vietiniais, aprodė Balchašo kultūros namus, kurių fasado ornamentus darė 4 nagingi lietuviai – politiniai kaliniai. Vėliau po tremties grįžę į Lietuvą jie puošė Arkikatedrų ir bažnyčių fasadus.

Nusipirkome lentų kryžiaus papuošimams daryti ir išvykome žvalgyti kapinių šalia Balchašo ežero. Suradome nemažai lietuvių kapų, kapines žvalgyti buvo daug lengviau, nes buvo didesni praėjimai tarp jų ir taip pat mažai augmenijos, kas leido mums matyti vieni kitus ir tvarkingiau bei nepasimetant šukuoti kapines.

Popiet su Domu ir Juru atsiskyrėme nuo ieškančių ir pradėjome dirbti papuošimus. Buvo nemenkas iššūkis padaryti bent panašaus grožio kryžių, kaip padarė Šiaurės grupė, bet pamažu judėjome tikslo link. Smagu buvo dirbti, diskutuoti dėl geriausių proporcijų. Pirmas išpjautas trafaretas buvo per mažas, darėme didesnį. Juras buvo puikus matematikas ir gerai darbavosi peiliu bei kaltu. Man sekėsi įstrižai išpjauti lentas, iš kurių reikėjo paruošti 4 saulės spindulius, o Domas turėjo daug kantrybės ir puikiai darbavosi prie pačių smulkiausių detalių, kurioms kruopštumo reikėjo labiausiai. Dirbome ant saulės, nepasiėmę kremo, nes buvome neseniai atvažiavę iš lietingosios Karagandos, kur lijo 3 dienas. Azartas ir noras pabaigti apdailą nuvijo visą nuovargį ir prie kapinių per 4 valandas padarėme daugiau nei 2/3 darbo. Likusias detales paruošėme vakare prie laužo, kurį sukūrėme prie internato.

Liepos 27 d., penktadienis

Ši diena yra svarbiausia ir įsimintiniausia tiek man, tiek kiekvienam ekspedicijos dalyviui. Mes pastatėme 3 kryžius. 2 kartu su Šiaurės grupe ir vieną atskirai. Emocijų bangos veržėsi kraštais – susitikus su likusia komandos dalimi; skambinant į Lietuvą artimiesiems žmogaus, prie kurio kapo  ką tik naujai pastatėme 4.8 m aukščio kryžių; nakties metu sukalant paskutinį kryžių ir jį pastatant Mamačkino kapinaitėse. Labiausiai įstrigo memorialas, kurį paruošėme Rytinio Kounrado lagerio griuvėsiuose. Lagerio vieta yra 30 km nuo Balchašo miesto, ten nuvykome ryte ir pradėjome ruoštis – 12 valandą turėjo atvykti slovakų katalikų kunigas pašventinti kryžiaus, o mums dar reikėjo iškasti duobę, sukalti kryžių ir prikalti apdailinimus. Kryžių statėme šalia išlikusių vartų – įėjimo į lagerį. Tai buvo dvi kolonos – viena nuvirtusi, kita stovinti. Ant nuvirtusios kolonos dar primūrijome graviruotą lentą su užrašu „Lietuviams kentėjusiems ir žuvusiems Balchašo ir Rytinio Kounrado lageriuose.“ Kryžių pastatėme šalia, o atvykęs kunigas su dviem vienuolėm jį palaimino ir pabučiavo. Labiausiai sujaudino kunigo žodžiai, kad čia nuo šiol bus nauja katalikų tikinčiųjų vieta, kur vienuolės ir kunigas veš tikinčiuosius ir melsis kartu su jais.

Šitas memorialas svarbus tuo, kad jis yra vienintelis paruoštas nuo nulio – kituose memorialuose jau buvo palikta atminimo žinia – vienos ar kitos tautos paminklai. O Rytinio Kounrado lagerio dykynė turbūt būtų pasiglemžusi tragišką istoriją su savimi, bet mūsų paminklas ir kryžius bent trumpam atims tokią galimybę.

Ši diena, liepos 27 d., yra viena geriausių ir prasmingiausių mano gyvenime.

Liepos 28 d., šeštadienis

Daug susitikimų su Kazachstano ir Lietuvos diplomatais. Labai reikalinga diena praleisti daugiau laiko su saviškiais, pasibūti dar kartu su visais 24 ekspedicijos dalyviais. Žinom, kad šansų, jog po ekspedicijos visi susirinksim, yra labai mažai. Enija rugpjūčio pradžioje iškeliaus atgal į JAV, tai bent vieno dalyvio tikrai neturėsim. Smagu visus matyti po nuveiktų darbų, esame savesni, artimesni.

Liepos 29 d., sekmadienis. Grįžtame.

Emocijų daug daugiau nei išvažiuojant. Sunku apie tą dieną šnekėti, bet labiausiai įstrigo du momentai – kai leidomės lėktuvu ir jutome visišką lietuvišką laimę dainuodami dainas. Turbūt retas lėktuvas leidžiasi tokiomis aplinkybėmis Vilniaus oro uoste. Antras momentas buvo sutikti artimuosius. Labai labai jų pasiilgau. Buvo drėgna, karšta, daug gerų emocijų, dainų.

#1 Išvykimas

Nesu labai didelis mėgėjas tokių pompastiškų renginių, nesijaučiu nusipelnęs tokio dėmesio ir tokio kiekio gražių žodžių ir rankų paspaudimų. Mes juk dar nieko nenuveikėme, o esam dėmesio centre. Aš visuomet stengiuosi atsikratyti komplimentų ar pagyrų, man tai nelabai patinka.

Galvoju, kad mes esame tik labai maža kruopelytė šiame daug metų gyvuojančiame projekte, o ir iniciatyvų yra ne viena, ką jau kalbėti apie tyliai didelius darbus dirbančius pavienius žmones, kurių tikrai yra. Tokie žmonės paprastai nėra matomi, nesulaukia tokio dėmesio.

Kai sugebi atitraukti vaizdą ir šiek tiek padidinti mastelį, supranti kokia tai yra milžiniška istorijos dalis, kokia tai svarbi detalė lietuviško identiteto dėlionėje ir kokie maži esame mes. Jaunuolių grupelė bandanti kažką įrodyti. Misija dėl kurios važiuoju yra daug svarbesnė ir reikšmingesnė nei mano kuprinės turinio klausimai, nei kiek dienų ir kur aš gyvensiu, nei koks oras bus. Tai absoliutus niekas prieš visa tai.

Kita vertus, rytas buvo gražus ir labai spalvingas. Daug gražių žodžių, nuoširdžių emocijų. Buvo ir nematytų, nepažįstamų žmonių, kurie priėjo asmeniškai ir apkabino, sakė: „Pavaryk, laikykis“, ėjo ir pertraukė, nes visi norėjo kažką palinkėti, pasidžiaugti. Daug kam tai rūpi, net ir ketvirtadienio rytą.

Važiuodami traukiniu į oro uostą dalinomės emocijomis, tikrinome ar tikrai visi turime pasus, juos iškeldami į viršų. Aš džiaugiausi tuo, kad manęs nepakalbino žurnalistai, nes niekada nesu tikras, ar pavyks ištarti Džezkazgano pavadinimą.

Oro uoste bagažą tikrinanti mergina paklausė, kurioje vietoje lėktuve norėčiau sėdėti. Sakiau, kad prie lango, bet ji atšovė, kad tokių vietų laisvų neliko ir parinko atsitiktinę. Po kelių akimirkų, ta pati mergina priėjo ir paklausė, ar vis dar noriu sėdėti prie lango, nes galėtų pasiūlyti naują vietą. Palinksėjau, o ji sako, kad tik su viena sąlyga. Pasidomėjau, kokia. „Reikia turėti bent 16 metų, prašau pateikti dokumentą.“ Negalvojau, kad atrodau toks jaunas.

Susukome kuprines celofaninėmis juostomis, pasidalinome bendrą maistą ir išjudėjome laukti skrydžio, o kad laukimas taptų nenuobodus, mokėmės kirilicos. Simonas padalino lapus su pavardėmis parašytomis rusiškai ir paprašė atskirti lietuviškas pavardes. Laimėtojui buvo žadamas rusų kalbos žodynas.

Astana ir hostelis

Astana paliko gan keistą jausmą, nors tikriausiai panašaus vaizdinio ir tikėjausi. Miestas naujas, švarus, erdvus, bet vietomis labai dirbtinas ir netikras. Kartais pasirodantys žmonės pradžiugina, bet ir jie atrodo netikroviškai. Vietiniai sako, kad miestas sparčiai auginamas ir plečiamas. Sustojome išsikeisti pinigų.

Apsistojome ankštame hostelyje, pirmas įspūdis, kad čia lyg senelių namuose. Visi vaikšto su tapkėmis, sumuštiniais rankose ir dokumentais. Tiesą pasakius, mums tai mažai rūpi, mes jau mintimis nukeliavę kažkur toliau. Virtuvės komanda greit suruošė vakarienę. Buvo sumuštiniai ant keisto, picos padą primenančio batono, storai perteptu lydytu sūriu. Taip pat, gavome po vištienos kulšelę, du meduolius ir butelį vandens. Vanduo yra svarbiausia dalis, panašu, kad jo čia tikrai truks ir norėsis. Iš krano gerti negalima. Susėdome visi koridoriuje, pasveikinome Viltę su gimtadieniu, aptarėme rytdienos planus. Daug nežinomybės, bet panašu, kad diena bus produktyvi. Be telefonų, kurių neturime, gyventi nėra sunku. Daug sudėtingiau yra būti be laikrodžio, nes nelabai žinai, kaip čia dabar atsikelti.

Tiek žinių, gulėdami lovose rašom dienoraščius ir einam miegoti. Labanakt.

#2 Antroji diena

Ryte pakilus ir sėkmingai neiškritus iš antro lovos aukšto mus pasitiko Lietuvos ambasados atstovai, dviem autobusais nuvažiavome į ambasados biurą, kur mūsų laukė pusryčiai. Trumpa įžanga apie Kazachstaną ir jo istoriją, prekybą su Lietuva, valstybės ir miesto planus. Pristatymas taip išsiplėtė, kad jam pasiruošę buvo toli gražu ne visi. Aistė apalpo. Buvo baisu, maniau, kad baigsis blogai, nes garsas buvo tikrai šiurpinantis. Visgi, reagavome ramiai, panikos nebuvo ir greit Aistė jau sėdėjo nesuprasdama, kas vyksta aplink.

Sėdėdami prie stalo pasišnekučiavome su ambasadoriaus žmona, kuri apie šalį papasakojo iš savo asmeninės perspektyvos. Apie kaimus, žmonių požiūrį, tradicijas, besikeičiantį veidą. Šiek tiek vėliau aplankėme ir Lietuvos ambasadą, nusifotografavome ir atsisveikinome. Pastato apačioje sudainavome dainą „Mano kraštas“.

Gerai nusiteikę nuvykome į Alžyrą – politinių kalinių žmonų lagerį-kalėjimą. Iš karto susidūrėme su karščiu ir spiginančia saule, iš kišenių ir kuprinių pradėjome traukti kremus nuo saulės, kepures, kaklaskares, akinius. Daug liūdnų faktų, žiauri statistika.

Kieme buvo lentos su kalinių pavardėmis. Žinojome, kad ten yra bent kelios lietuviškos pavardės, kurias radome iš karto. Potencialo turime.

Beje, mano raštas toks dėl to, kad dabar sėdžiu autobusiuke, kuris mėto į šalis, visas purtosi kaip išprotėjęs. Važiuojam link Astanos, kur tiksliai nežinau, bet kažkas minėjo, kad lyg ir pas Aistę, kuri velnias žino, kur yra. Autobusiuke ankšta, karšta, jaučiu kojomis tekančius prakaito lašus. Gerai, kad vėjas įsispraudžia dar kartas nuo karto, nes kondicionierius, kaip patikino vairuototojas, neveikia.

Papietavome parkelyje ant žolytės, kuri kvepia medumi. Tikrai labai stipriai kvepėjo. Beje, preliminariais duomenimis Aistė gavo 2siūles.

Pajudėjome link Karagandos, važiuodami degalinėje pačiupome 25 litrus vandens ir sustojome pirmose Temirtau kapinėse. Pagaliau gavome pirmą progą prisiliesti prie kapinių. Iki šiol, atrodo, tiesiog pratinomės prie Kazachstano. Prakaitas, dulkės, primerktos akys, daugybė neaiškumų ir mažai vandens. Savijauta gan keista, nes rezultatų jokių dar neturime, bet jau tenka kovoti su nuovargiu ar šiaip varginančiais dalykais.

Kapinės buvo mūsų pirmasis sustojimas. 25 greit išsibarstę žmonės ieškojo lietuviškų pavardžių ar bent jau katalikiškų kryžių. Kapinės didelės, gan masyvios, tačiau labai apleistos ir netvarkingos. Keistas jausmas rautis per brūzgynus tyloje ir ieškoti kažko lietuviško labai labai toli. Savotiška meditacija. Pavyko surasti Viktoro Mockaus kapą, kurį greit sutvarkėme apraudami žoles, laužydami šakas ir uždegdami žvakutę. Rami tylos minutė ir toliau į kelią.

Atvykome į Lietuvišką dvarelį, kur mus šiltai priėmė Karagandoje gyvenantis Vytautas ir jo artimieji. Čia jis atvyko 2000 metais, o namą surentė vos prieš keletą metų. Vytautas minėjo, kad tarnavo sovietų armijoje, buvo Afganistane, kur neteko artimų draugų. Dabar jis ramus, sunkiai bepaeinantis, bet turintis planų plėsti savo verslą ir šioje sodyboje statyti naujus pastatus, viešbučius.

Sumetėme kuprines antrame aukšte ant grindų, kažkam grojant 200 metų senumo fortepijonu susidėjome daiktus ir nubėgome maudytis į juodai dažantį prūdelį, kurį vietiniai vadina ežeru.

Namiškiai pažadėjo vakarienę, tad susėdome kieme esančioje pavėsinėje ir laukėme. Gan ilgai laukėme, bet nuobodulį užmušinėjome rankų žaidimais. Valgėme šaltus blynelius su grietine, bet kai supratome, kad jų neužteko antrame aukšte pasipildėme riešutais, saldumynais ir Antano pažadėta rūkyta mėsa. Pakalbėjome. Panašu, kad visi nekantrauja imtis darbų. Užmigti sekėsi gan prastai, nes nesustojom juoktis iš atsitiktinių dalykų, panašu, kad komanda susibendrauja ir pradeda pažinti vienas kitą.

Labanaktis.

#3 Dolinka ir traukinys link Džezkazgano

Jausmas toks, kad jau pradedame susigyventi, atpažinti vienas kitą, atrandame vis daugiau bendrų temų, dažniau nuaidi juokas. Bet dėl to ne tik linksma, bet ir, po velnių, liūdna, kadangi dabartinėmis žiniomis jau šiandien kartu su Šiaurės grupe pajudėsime Džezkazgano link. Arnoldas sako, kad laukia ne itin patogi kelionė, o komanda sumažės perpus. Pusryčius valgėme pavėsinėje. Sumuštiniai su kumpiu arba sūriu (buvo galima pasirinkti, bet vėliau vis tiek gavau abu), jogurtas, du sausainiai ir kava. Maisto nėra labai daug, bet kažkaip užtenka. Vanduo čia labiau geidžiamas, Kazachstane iš krano gerti vandens nepatariama, o čia dar ir tą naktį užsuka, reikia laukti kol atveš arba važiuoti pačiam į parduotuvę. Šiandien turėtume aplankyti Dolinką ir Saranę.

Dolinkoje buvo didelė masė lagerių bei centrinis administracinis pastatas, kuris dabar yra virtęs muziejumi. Susipažinome su istorija, skaičiais, daiktais. Dabar tai atrodo didinga, ypač kai aplink tik apgriuvę nameliai ir keturi veikiantys kalėjimai. Gidas vedžiojo mus iš kambario į kambarį ir pristatinėjo vis naujas istorines tiesas.

Papietavome sovietinio tipo valgykloje, kurioje pavaišino kažkokiais kotletais iš mikrobangės, sultiniu ir pomidorų sultimis. Kažkas išgaudęs laisvą sekundę nubėgo į šalia esančią parduotuvę ir nusipirko kolos.

Kitas sustojimas tikriausiai buvo vienas iš labiausiai emocingų momentų ekspedicijoje per pastarąsias dienas. Sustojome kapinėse, kuriose buvo laidojami vaikai, mamytės. Daugelis reagavo jautriai, nelaikė ašarų. Aš jau eidamas link autobuso klausiau Algio, kodėl kapinės buvo pastatytos būtent čia, o jis atšovė: „Suprask, per tiek metų, tiek žuvusių. Kapinės yra visur, kur dedi koją, visur po žeme yra užkasti žmonės“. Vaizdas tikrai kraupus, kai supranti, kad tiek daug žmonių yra tiesiog paslėpta po žeme be jokio atminimo, be galimybės būti atpažintam. Dalį kūnų nunešė šalia patvinusi upė. Man ji mirusių upė.

Mūsų stovyklavietė persikėlė į lietuvių namus, esančius iš karto kitame sklype. Čia mus širdingai pasitiko Vitalijus Tvarijonas ir leido statyti palapines kieme. Čia užkandome vaisių, Nerijus padalino visiems ledų ir pabrėžė, kad jeigu perkame ką nors parduotuvėse, tai tik visiems. Persidėliojom įrankius, vandenį ir atsisveikinome. Judame  į Džezkazkagą kelioms dienoms, Pietų grupė tas dienas praleis Karagandoje, Vitalijaus sodyboje. Iškeliaujant Antanas mums įteikė raudoną skudurą, kuris turėtų apsaugoti nuo gyvačių.

Pralekiantis Karagandos miestas važiuojant stoties link priminė vakarietiškais plėmais išmėtytą rytietišką kraštą. Traukinių stotyje pasitiko apsauga, kuri tikrino daiktus, buvo linksmai nusiteikusi ir šaukė „Adomaitis“. Nežinau, ką tuo norėjo pasakyti, bet mes susižvalgėme ir nukulniavom į traukinį.

Pirmas įspūdis platskarte (man tai naujas terminas) – ligoninė ant bėgių. Didelis šurmulys, daug svetimų veidų, savo krepšius ir reikalus tvarkantys, persigrūdę ir pagyvenę žmonės, neaiškumai dėl vietos, privatumo, aplink prabundantys ir iš patalų galvas išlendantys veidai, pirmyn-atgal lakstantys kontrolieriai. Aišku, pridėkime tai, kad nesuprantu nei kazakų nei rusų kalbos, tai jaučiuosi kaip sūkuryje, kuriame nuo manęs niekas nepriklauso.

Visgi traukinys turi kažką magiško. Man jis atnešė misiją. Sibiras visuomet asocijavosi su traukiniu ir štai mes patys kratomės, šurmuliuojam tarp nepažįstamų žmonių kažkur tūkstančiai kilometrų nuo Lietuvos miestelių ir patys nežinom, kur tiksliai važiuojame ir ką pamatysime. Kazachai ragino būti atsargiais, nes gali būti pavojinga (ypač Rudnike).

Traukiniui važiuojant naktį ir šviesoms po truputį blėstant tiek viduje, tiek išorėje, mes skaitėme politinių kalinių giminaičių prašymus, komentarus ir dėliojomės planus rytdienai. Iki šiol dienos bėgo labai greitai, dienos pakankamai intensyvios, tačiau daugiau pažintinės.

Įsitaisiau gulte antrame aukšte, kuris supasi lyg pušis, žemė, atrodo, tai priartėja, tai atitolsta. Kartais praeina naktiniai rūkaliai. Akimirkai (30 min.) buvome sustoję viename miestelyje, kuriame pakeitė vagoną. Ta akimirka pasinaudoję sukaitę keleiviai bėga įkvėpti gryno oro, o vietiniai gyventojai pradeda šurmuliuoti improvizuotame turgelyje. Čia galima nusipirkti nuo bandelių su dešrele ir kumyso iki kolos. Dar panaršėme pavardes, kurias turėtume pamatyti kapinėse. Gulint ant šono galima matyti judančią žemę laukuose. Iš esmės niekas nesikeičia, tik pagrindas lyg bėgimo takelyje.

#4 Džezkazganas ir Kengyras

Pabudau ganėtinai anksti, traukinys toliau judėjo stepėmis. Gali valandą žiūrėti per langą ir nieko naujo nepamatysi. Panašaus Kazachstano ir tikėjausi. Gyvensime bendrabutyje. Arnoldas prasitarė, kad galimybė buvo gyventi ir palapinėse, tačiau vietiniai atkakliai nuo to atkalbėjo dėl saugumo sumetimų. Lipdamas lauk susiplėšiau šortus, tad teko mesti juos lauk, nusikirpti kelnes ir pasidaryti naują drabužį. Čia per karšta kelnėms.

Išsitepėme kremais nuo saulės ir išlėkėme Kengyro memorialo link. Ten praleidom pirmą dienos pusdienį, maišėme skiediklį su juodais dažais, dažėme metalinį kryžių, nešėme akmenis, tvarkėme aplinką. Čia palaidoti Kengyro lagerio sukilimo didvyriai. Pusvalandžiui mus aplankė ir čia vienintelis likęs lietuvis – Vladas Račkaitis. Jo mama dalyvavo sukilime, tėvas buvo Satpajevo lageryje. Dabar Vladas sunkiai kalba lietuviškai, bet besididžiuodamas tą bando daryti. Apie tėvus žino nedaug, matyt, mažai jam pasakojo.

Per pietus pakilo toks stiprus vėjus, kad teko slėptis duobėje, kur ir papietavome. Šiek tiek vėliau užrišome lietuviškas juosteles, pirmą kartą sugiedojome Lietuvos himną ir pajudėjome į Džezkazgano kapines.

Iš tikrųjų, mus turėjo nuvežti vairuotojas, bet jis arba pamiršo, arba nusprendė anksčiau baigti darbą. Beeidami susitranzavome maršrutinį autobusą, kuris mus pavežė porą kilometrų, o likusį kelią ėjome pėsčiomis per vario gamyklas ir taršą skleidžiančius kaminus. Puolėme „šukuoti“ kapines. Vaizdas kraupus, dideliame, vėjuotame ir smėlėtame plote išsivystęs visas kapinių miestelis. Jos tokios didelės. Stiprus vėjas tranko metalinius kapų vartelius, mėto šiukšles, smėlį. Vaizdas man priminė trumpametražį filmą „Lernavan“, kuriame tėvas atsivežą sūnų į savo gimtinę, kad parodytų, kokia buvo jo vaikystė, kur medžiai augo, tačiau išlipus iš autobuso nieko nėra, tik smėlis ir vėjas.

Liūdna buvo vaikščioti žinant, kiek daug čia sugulė vienišų žmonių, kurie atskirti nuo Lietuvos be galimybės grįžti. Lietuvos žemė tokiomis akimirkomis atrodo lyg didelis turtas.

Kai radau Juozo Žemecko kapą, motyvacija juo pasirūpinti tiesiog tryško per kraštus. Kapą atpažinau iš nuotraukos, nes Juozo veidas tiesiog trimitavo – Lietuva. Kartu su Aiste ir Simonu pasiėmėme dažų ir puolėme tvarkyti kapą. Nušveitėm, nudažėm, išrovėm žoles ir palikom Juozą besišypsantį. Bent jau aš taip tikiuosi. Neabejoju, kad jis džiaugtųsi žinodamas, kad kažkas čia jo ieško ir juo rūpinasi. Iš viso suradom 7 ar daugiau kapų, paskutinį tvarkėm vėjui taip įsisiūbavus, kad akis tiesiog pernelyg smarkiai graužė, kad kažką pamatytum, o ir temti jau pradėjo.

Grįžę į bendrabutį aptarėme savo įspūdžius, aptarėme ekspedicijos eigą, pasidalinome įžvalgomis. Visi minėjo, kad ši diena patiko labiausiai, nes turėjom progą daug ką nuveikti, pagaliau pajudėjome prie rimtų darbų. Arnoldas ir Aistė aiškino, kad jie stengiasi visomis išgalėmis užtikrinti sklandų organizavimą, bet ne viskas pavyksta dėl įvairių priežasčių. Visi nori gero. Liko mažiau nei savaitė, jau darosi liūdna, kad viskas baigsis.

#5 Miręs Rudniko miestas

 Pabudome anksti, apie 7 valandą ryto, užvalgėm avižinės košės, susidėjom daiktus ir greit išlėkėme. Tai man jau priminė bandomųjų žygių tempą ir griežtą punktualumą. Užsukome į parduotuvę, pagriebėm statybinių medžiagų (dažai, cementas, teptukai, švitrinis popierius ir kt.), maisto ir į Satpajevo kapines, kurias šukavome kelias valandas. Pačiam pavyko rasti Vegelės, Skripkos bei Stasio Mykolo Vaitekėno kapus. Tada išvažiavome į Rudniką. Turėjome aiškų visos dienos planą, sulaukėme to, ko taip norėjome. Greit suradome lietuvišką skverelį kapinėse, turėjome sutvarkyti monumentą partizanams, prinešti akmenų, pagaminti kryžių ir paieškoti naujų lietuviškų pavardžių. Aš puoliau gaminti 3.1 m. aukščio kryžių. Kokia turininga diena! Pradėjau kryžių dailinti labai nedrąsiai, nenorėjau suklysti, matavimai truko ilgai, atsakingai žiūrėjau į darbą. Vėliau kiek atsipalaidavau ir netgi džiaugiausi visomis smulkiomis klaidelėmis, nes tai mano asmeninis palikimas šiai vietai. Pasigirdo kalbos, kad kapinės gali būti sunaikintos dėl naujų šachtų, nykstančio miestelio. Mūsų kryžius ir atnaujinimo darbai buvo tikrai stiprus argumentas kapinėms išsaugoti, tuo aš ir motyvavau save.

Pietavome įduboje, kurioje galime pasislėpti nuo vėjo. Gavome grikių, agurkų ir vaflių. Trumpa pertraukėlė ir vėl darban. Per dieną visko nuveikti nespėjome, tad kryžių palikome gulėti, nors bijojome, kad per naktį jį gali pavogti. Paslėpėme cementą ir kitas medžiagas ir tikimės, kad rytoj viską pavyks rasti. Beje, nors aplink pilna šiukšlių, mes savo kelis krepšelius išsivežėme. Lietuva yra Lietuva.

Pats Rudnikas yra baisus miestas, tiksliau miestas čia buvo anksčiau, dabar žmonės čia retai sutinkami, liko tik griuvėsiai, laukiniai šunys. Kartais praeina vienas kitas praeivis. Vaizdas toks lyg tai būtų kompiuterinis žaidimas ar dažasvydžio aikštelė. Iš esmės, kapinės atrodo gyvesnės už patį miestelį. Lukas gerai pastebėjo, kad kol aplink viskas griūna, mes kapinėse statome. Vaizdas įspūdingas.

Galbūt rytoj pavyks pasivaikščioti ilgiau, nes šiandien laiko jau neturime.

Vakare bendrabutyje paprašiau Algio jo knygos ir skyriau valandėlę teorinėms žinioms, norėjosi pagilinti žinias apie vietas, kuriose esam. Skaičiai glumina, lietuvių čia galėjo būti iki 100 000. Grįžus namo, norėsis dar daugiau laiko investuoti žinioms ir jų analizei. Dabar jau vėlu, spėjau išsiskalbti drabužius, nusiprausti ir šiek tiek laiko praleisti rašant dienoraštį. Ant sofos kalbame, kad Pietų grupei ypatingai nepasisekė – visas dienas lyja, šalta, komandos nariai suirzę. Miegu antrame lovos aukšte. Einu miegoti.

#6 Gražiausias kryžius pasaulyje

 Diena vėl prasidėjo Satpajevo kapinėse, kur dar kartą įrodėme savo kaip komandos vienybę ir atkaklumą. Kol Arnoldas buvo išvykęs ir bendravo su žurnalistais, mes per 3 valandas  sugebėjome sutvarkyti maždaug 5–7 kapus, atrodo, kad užfiksavome dar kelis. Pats su Aiste tvarkiau Stasio Mykolo Vaitekėno kapą, kuris buvo paskendęs metro aukščio žolėse. Vakar radau šį kapą ir maniau, kad šiandien jį lengvai rasiu, bet teko prašyti GPS pagalbos – kapinės čia didelės. Rovėme žoles, šnekučiavomės apie „Misija Sibiras“ projektą ir jo ateitį.

Gražiausias momentas buvo kiek vėliau, kai puolėme ieškoti Jono Maurickio kapo. Dar prieš išvažiuojant buvome susitikę su Liudvika, kuri sakė, kad būtent Satpajevo kapinėse turi gulėti jos brolis, kuris oficialiomis žiniomis mirė nuo kraujo vėžio. Turėjome ir kapo nuotrauką darytą 1979 metais. Buvome praėję visas kapines, bet neleidome sau sustoti ir tikrinome kapinių pradžią darsyk, kol išgirdome Aistės šūksnį: „Tikriausiai radau!“ Buvo labai džiaugsmingas momentas, visi subėgome į vieną vietą, apsikabinome. Paskambinome Liudvikai į Lietuvą, kuri sureagavo jautriai, susigraudino ir nuoširdžiai mums dėkojo už darbą. Atrodė, kad gelbėjam gyvybę, žmonėms kapai yra labai svarbūs, o ypač kai jie yra tūkstančius kilometrų nutolę nuo Lietuvos.

Vėl pajudėjome Rudniko link, kur užbaigėme vakar nepabaigtus darbus. Nešėme akmenis, baigėme dėlioti saulutės detales, betonavom ir galiausiai pastatėme kryžių į jo vietą. Jis čia stovės amžiams, jis taip papuošė kapines. Kryžius buvo labai gražus, o kai matai dar jame savo įdirbį, klaidas, bandymus, jausmas dar stipresnis. Eidami nuo kapinių visi nenustojom sukioti kaklų ir žvilgčioti į iš toli matomą kryžių. Buvo atvykę ir žurnalistai, vietos savivaldos atstovai, sugiedojom himną, fotografavome. Man atrodo, kad tai bus stiprus motyvas išsaugoti čia esančias kapines, o kartu ir visą Lietuvos palikimą.

Apsidairėme po mirusį miestą, nuvykome į Kengyro lagerio vietą, grįžome namo ir iš karto į traukinį. Vakaras buvo ypatingai intensyvus, nevalgėme nuo pat ryto, važinėjome iš vietos į vietą, jautėsi nuovargis. Bendrabutyje pavyko kiek atsigauti, visi puolėm valgyti maistą ir persivalgėm, susidėjome daiktus ir atsisveikinome su laikinais mūsų namais. Vėl traukinys.

Šios kelios dienos yra viskas, ko norėjau šioje ekspedicijoje – kryžiai, kapinės, atradimai, lageriai, susitikimai. Jausmas toks, kad viską jau pasiekėme, net komanda atrodo labiau savimi pasitikinti, labiau užtikrinta savo veiksmais ir atsakomybėmis. Traukinys man atnešė misiją, dabar traukinyje pajutau, kad įgyvendinau ekspedicijos tikslus. Praėjo dar tik pusė ekspedicijos, o jau neturime lietuviškos juostelės ant kryžių rišti. Kita vertus, gaila palikti Džezkazganą, nes būtų galima dar daug visko nuveikti, o alkis auga bevalgant. Tikiuosi, kad pavyks Karagandoje išlaikyti esantį tempą, o lietūs mūsų nesustabdys.

Traukinyje atšventėme Roko gimtadienį. Puikiai praleidome laiką, padovanojome du tortukus, kartu su pora nepažįstamų veidų puikiai praleidome laiką. Beje, Rokas tikrai palieka puikų įspūdį, tikrai fainas vyrukas. Jaučiasi, kad jis yra bene labiausiai motyvuotas, dega noru padėti Lietuvai, o ir ateitį sieja su kariuomene ir šia tauta. Tikiuosi, kad jam pasiseks vykdyti savo tikslus. Aišku, kad pasiseks. Na, o dabar žiūrėsime, kas mūsų lauks Karagandoje. Tikslas pastatyti dar pora kryžių. Traukinyje jau beveik nematau raidžių, o ir kaimynė gulinti šalia, neatrodo labai patenkinta. Labanaktis.

#7 Ir vėl Karaganda

Pakiliomis nuotaikomis iš traukinio išlipome šiek tiek po 8 valandos. Naktį traukinys vėl turėjo sustojimų mažuose miesteliuose. Tie sustojimai yra lyg vietinių gyventojų spektakliai. Kai tik traukinys sustoja, iš kampų pradeda rodytis vietiniai gyventojai, vieniems tai galimybė gauti vandens, kurio vietoje stinga, kiti greit išsidėsto ir ima prekiauti improvizuotuose turgeliuose, kiti tiesiog aplink važinėja motociklais, vaikšto, puikuojasi ir apsimeta, kad toks gyvenimas verda nuolat. Viskas vidury nakties tik todėl, kad traukinio sustojimas yra vienas svarbiausių dienos įvykių miestelyje. Vaizdas unikalus.

Šiandien turėjome pasilabinti su Pietų grupe. Važiuodami link Vitalijaus sodybos galvojome, kokią dainą turėtume užtraukti ir kaip įteikti dovanų kumyso, kurį nusipirkome naktį. Pietūs mus pasitiko labai vaišingai, su daug maisto, grikiais su džemu (pirmą kartą tokius valgiau), bananais, arbūzu, sūreliais, vafliais. Visi kartu pasijuokėme iš orų skirtumų ir kaip mums atvažiavus oras pagerėjo.

Išlydėję kolegas į Balchašą, patys išjudėjome į kapines. Visą dieną skenavome, tvarkėme jas. Radau Skripkos, Tumėno, Kuzmų (tikriausiai ne lietuviai) ir dar vieną kapą, kurio nepamenu.

Ryte buvo kiek vėsoka, bet vėliau pakaitinus saulei šiek tiek nudegiau odą, aukštos žolės pjaustė kojas, pirmą kartą panaudojau rimtus žygio batus, o vienu metu dar įkritau į pusės metro duobę. Vaikščioti po kapines buvo sudėtinga. Pietavome vidury kapinių išmindžiotoje žolėje (vėl batonas su tepamu sūriu, kiaušiniai, agurkai).

Grįždami atgal užsukome į lietuvio pastatytą bažnyčią, kur mišios vyko lenkų kalba (dabar ten lietuvių nebėra). Visi buvo pavargę, ne vienas užmigo mišių metų.

Grįžome namo, atsigėrėme kavos, pavalgėme, šiek tiek pailsėjome ir puolėme daryti 232 cm kryžių. Turėjau brėžinius, išmatavimus, tad ėmiau braižyti su pieštuku, kurį atsivežiau iš Algimanto Sakalausko (pieštuką pavadinome Algimantu, kuris tapo svarbiu akcentu darant kryžius visos ekspedicijos metu). Užsibuvome iki vidurnakčio, kas pjaustė, kas matavo, kas šveitė ir lakavo. Atrodo, kad visi turi ką veikti, visi energingi ir dirba vieno tikslo vardan. Naktyje skraido ant galvų užmauti žibintai, girdisi dainos ir juokas. Užmigome palapinėse pirmą kartą šioje ekspedicijoje, o dėl vietų pasiskirstymo traukėme kortas, kurias padarė Aistė dar Lietuvoje. Mano palapiniokė Ieva. Juokučiai.

#8 Iš kapinių į kapines

Ryte pabudus buvo šalta, nors miegoti buvo pakankamai gerai, nes iki tol visur buvo labai karšta ir trūkdavo gaivaus oro. Pavalgėme avižinės košės, susidėjome įrankius, kryžių ir pajudėjome link Karabaso, kur turėjome pastatyti per naktį pagamintą kryžių-mažylį. Karabase buvo kalinių paskirstymo punktas, aplink kurį taip pat daug palaidota žmonių, mūsų žiniomis, lietuvių taip pat.

Jausmas jau tampa įprastas, o vaizdas kažkur matytas. Vienišas kryžius viduryje laukų aplink besiganant arkliams ir aidint šūviams iš netoliese esančio poligono. Kryžius gražus, matomas iš tolo, prikabinome atminimo lentelę, sugiedojome himną, nusifotografavome ir vėl į kapines. Laiko daug neturime, nebuvo kada net pasidžiaugti kryžiumi bei pamąstyti apie čia esančius žmones. Beje, Aistė vieną vinį kalė padarydama 537 smūgius, o patys pametėme metrą kažkur prie kryžiaus (tikriausiai palikome, nes iki šiol jo neradome).

Kapinėse radome daugiau nei 10 kapų ir lygtais visas jas sutvarkėme. Ieva rado Simono bendrapavardį. Pats dažiau keletą kapų juoda spalva, roviau žoles. Nuo dažų jau graužia akis, skauda galvą.

Grįžti namo turėjome anksčiau kadangi naktį vėl reikėjo daryti kryžių, šįsyk didelį, beveik 5 metrų, visgi nemažai laiko sugaišome parduotuvėje. Po pertraukos gavome galimybę nusiprausti, išsiskalbti drabužius, pavalgėme sriubos, troškinio ir vėl puolėme dirbti su kryžiumi.

Vienas gražiausių ir linksmiausių akcentų vakare buvo kryžiaus suleidimas. Pirmą kartą ekspedicijos metu tą pavyko padaryti praktiškai iš pirmo karto. Visi labai džiaugėmės ir sveikinome vienas kitą. Dirbome beveik iki 3 valandų ryto, valgėme bulves su lašiniais, kurias padarė Viltė. Pabaigoje jau sunkiai spėjome suktis, pasitaikydavo viena kita klaidelė, bet susitvarkėme ir išėjome miegoti. Darbas nudirbtas.

#9 Darbų pabaiga

Atsikėlėme anksti, apie 7 valandą ryto, o išlipus iš palapinės iškart ant pečių užsidėjau kryžių ir nešiau į sunkvežimį. Pasirodo vairuotojas atvažiavo 10 valandų per anksti, tad teko suktis labai greitai. Sukrovėme savo kryžių milžiną, lietuvių bendruomenės Karagandoje dovanotą kryžių, kurį taip pat pažadėjome pastatyti. Nuvežėme kryžius į jiems skirtas vietas, o patys išlėkėme į kapines toliau dirbti savo darbų. Arnoldas išvyko į televiziją ar tvarkyti reikalų, o mes vieni puolėme ieškoti ir tvarkyti.

Čia radau gražiausią lietuvio kapą.

Po darbų papietavome ir visi sugulėme bei užmigome vidury kapinių. Atvažiavo Arnoldas ir išlėkėme į dar vienas kapines. Jas vadinome Šachtininkų, nes čia daug tų, kurie žuvo darbų šachtose metu. Čia jau tik registravome kapus ir ieškojome vieno kapo, kurį surasti prašė artimieji ir visgi rasti jo nepavyko. Kapinės buvo ypatingai apaugusios, sunkiai praeinamos, nors tuo pat metu ir gan tvarkingos, prižiūrimos. Jėgų ir motyvacijos jau pradėjo stigti, radau nemažai kapų ir galiausiai išvykome. Laukia susitikimas su Pietų grupe ir du dideli kryžiai.

Nuvažiavome į Saranę, kur jau stovėjo mūsų didysis kryžius, ten palikome dalį mūsų komandos kasti duobės ir ruošti kryžiaus pastatymui, o aš kartu su Arnoldu, Roberta, Simonu ir Vilte išvykome į Mamočkino kapines, kur taip pat kasėme duobę. Laiko nebuvo daug, iškasėme metro gylio duobę, nuvykome į parduotuvę nupirkti maisto išalkusiems Pietų grupės nariams ir į Saranę, kur atvažiavome tuo pat metu kaip ir jie. Pastatėme kryžių, giedojome himną, visi dalinomės įspūdžiai, visi norėjo fotografuotis, bet laiko tiesiog nebuvo. Saulė jau leidosi vakarop, o mūsų dar laukia vienas kryžius. Mamočkino kapines pasiekėme jau sutemus, automobilių šviesa apšviestose kapinėse statėme kryžių, dainavome, giedojome ir graudinomės. Buvo sunkus momentas, naktis, šiurpi vieta, o tuo pat metu ir ekspedicijos pabaiga. Visi darbai nudirbti.

Grįžome į stovyklavietę, kur visi susėdome aplink laužą, dalinomės įspūdžiais.

Kadangi Nerijus apsigyveno mūsų palapinėje, tai užmigau sodybos verandoje / pavėsinėje. Nebuvo šalta, bet miegoti po stalu buvo keista.

#10 Atsisveikinimai

Ryte visi krovėmės daiktus ir po truputį išvykome iš Vitalijaus sodybos. Vykome atgal į Astaną. Ambasadorius su komanda mus pasitiko plovu, kurio buvo tiek, kad visko suvalgyti tiesiog nesugebėjome. Tada salotos, kava, desertai. Žodžiu, apipylė mus dėmesiu, gražiais žodžiais ir maistu.

Atrodo, kad visi Kazachstane sutikti žmonės, nesvarbu, ar tai būtų paprasti vairuotojai, ar politikai – visi mumis didžiuojasi, palaiko ir padeda. Tikėjausi tikrai ne to.

Vėliau vykome į renginį, kur buvo aptarti mūsų nuveikti darbai, sudainavome dainą, fotografavomės ir išvykome į muziejų.

#11 Sugrįžimas, pabaiga ir pradžia

Po paskutinio pastatyto kryžiaus mano nuotaika nebuvo pati geriausia. Žinojau, kad visi ekspedicijos darbai atlikti, o liko tik oficialūs vizitai, rankų spaudimas ir skambus sutikimas, ko aš visai nelaukiau.

Vangus rytas, visi skubėjome į lėktuvą.

Sutiko mus minia žmonių, kurie laukė mūsų dėl vėluojančio bagažo beveik  40 minučių. Visi dalinosi įspūdžiais, paveikslavosi, bendravo su žurnalistais ir glebėsčiavosi. Oro uostuose ar traukinių stotyse visada yra nuoširdžiausios emocijos ir čia jos niekur nepasislėpė.

Išvykome pas Prezidentę papasakoti įspūdžių, prie paliktų daiktų ir išsiskyrimo vietos paverkti ir ekspedicija baigėsi.

Prasideda misija.

 

2018-07-19

Štai išaušo išvykimo diena. Sėdžiu traukinyje, kuris rieda į oro uostą. Išlydėjimas buvo labai šiltas. Ačiū tiems, kas atėjo ir kurie ateiti negalėjo, bet palaikė mus mintimis. Lėktuvui pakilus nurimo ir mano emocijos. Tik dabar pajuntu, jog mes tikrai išvykstame į išsvajotą ekspediciją, kurios mintimis gyvenu jau treti metai.

Pirmas ekspedicijos vakaras. Guliu lovoje ir galvoju, jog mano kūnas ir protas reikalauja nuotykių ir veiksmo. Įdomu, kaip viskas bus.

2018-07-20

Antras vakaras. Kolkas stebina pakenčiamas klimatas, tikėjausi, kad bus karščiau. Tvarkytos kapinės kol kas nesukėlė sukrečiančių emocijų. Ekspedicijos veiksmas tik įgauna pagreitį. Smagu, jog labai šiltai priėmė lietuviško dvarkiemio šeimininkas. Galvoju apie lūkesčius, kuriuos išsikėliau sau dar prieš išvykstant.

2018-07-21

Trečias vakaras. Pagaliau palapinės. Čia ne Sibiras, ir tai jaučiasi. Truputuką ima pyktis, jog nejudame su darbais į priekį taip greitai, kaip norėtume. Bet du minusai visada sudaro pliusą – rytoj dirbsime visomis keturiomis.

2018-07-22

Ketvirtas vakaras. Pildau dienoraštį, lietus barbena į palapinę ir permirkusios kelnės džiūsta miegmaišyje. Jaučiuosi savoje stichijoje. Vakar išvažiavo Šiaurės grupė. Tokia keista tuštuma, rodos trūksta žmonių. Visi labai draugiški. Šiandien yra ta diena, kada pradėjom stipriai dirbti fiziškai. Kiek galėjome sutvarkėme kapines, kuriose palaidoti vaikai. Ne vieno akyse mačiau susikaupusias ašaras. Sunku įsivaizduoti vaikus tokioje situacijoje, kai jie savosios vaikystės taip ir nepatyrė. Atgulė ten tik dėl to, kad gimė tokioje aplinkoje. Ir jų be galo daug. Liūdna tema. Kolkas ši diena yra emocingesnė už praėjusias. Labai skani vakarienė ant laužo. Ačiū Evelinai.

 2018-07-23

Penktas vakaras. Šiandien Temirtau kapinėse asmeniškai suradau ir sutvarkiau lietuvišką kapą. Viskas vykolabai greitai, nes manęs jau laukė komandos nariai, o aš buvau kitame kapinių gale. Tylos minutė –  tai buvo jautrus momentas, emocijos taip pat stiprios. Tai neapsakomai keistas jausmas, nes aš labai laukiau, kada savo akimis pamatysiu lietuvišką vardą ir pavardę. Tai nutiko netikėčiausiu momentu, kada jau buvau apsisukęs eiti link savo komandos. Tikiuosi, jog užrišta trispalvė išliks dar ilgai.

2018-07-24

Šeštas vakaras. Pirmoji dienos pusė kapinėse buvo kiaurai šlapia. Vandenį buvo galima išpilti iš batų. Pasirodo reikėjo visko, ką planavome įsidėti ir ekspedicijai į Sibirą. Tiek antrų kelnių, tiek bachilų, tiek purškalo nuo uodų. Antroje dienos pusėje pradėjom gaminti kryžius. Šiandienos vakarienė pranoko vakarykštę, tad ir vėl ačiū Evelinai. Pagaliau jaučiuosi savimi – šlapuma ir patrintos rankos nuo pjūklo.

2018-07-25

Septintas vakaras. Šiandien įvyko mainai. Šiaurės grupė grįžo į mūsų stovyklavietę, o mes išvykome į Balchašą. Kartu kardinaliai pasikeitė ir klimatas. Vietoj lietaus ir vėjo – kepinanti saulė. Aplankytas Balchašo lageris sukrėtė. Tikliau sukrėtė tai, kas iš jo liko. O liko tik griuvėsiai, kaulai ir faktas, jog ten buvo pragaro žemė. Sunku įsivaizduoti tuos žiaurumus, kurie dėjosi tenai, už sienų.

2018-07-26

Aštuntas vakaras. Turbūt daugiausiai patirčių per visas dienas. Šiandien buvom Balchašo senosiose kapinėse. Toks įdomus sutapimas. Kaip ir Temirtaukapinėse, taip ir čia, lietuvišką kapą suradau nuaidėjus švilpukui, kuris reiškia, jog reikia eiti į susitikimo tašką. Ir vėl turėjau skubėti. Pasikartosiu: surasti tokį kapą, tokioje vietoje yra neapsakomas jausmas. Papietavus su keliais komandos draugais likome gaminti saulyteskryžiui. Darbas buvo smagus: karšta, džiūsta burna, svyla rankos nuo saulės – man tai patinka. Vakaro įvykiai dar labiau nustebino. Karoliui ir Nerijui pavyko išgelbėti gyvybes dviems skęstantiesiems vietiniams. Pasirodo net ir tai gali nutikti ekspedicijos metu.

2018-07-27

Devintas vakaras. Guliu miegmaišyje prie laužo. Diena buvo keista ir labai labai emocinga. Šiandien pastatėme tris kryžius. Stovėti priešais komandos draugų rankomis pastatytą kryžių ir giedoti Tautišką giesmę yra neapsakomai stiprus jausmas. Šiurpuliukusturbūt jautė kiekvienasiš mūsų. Ir dabar, gulint prie laužo, supratau, jog dainavimas tikraipadeda. Tiek motyvuoja gaminant kryžius, tiek pralinksmina, kai liūdna, tiek ramina.Tai padėjo ir TIEMS, kurie gyveno ne savo gyvenimą įkalinti lageriuose.

2018-07-29

Vienuoliktas rytas. Sėdžiu Astanos oro uoste. Paskutinės akimirkos čia, Kazachstane. Dar sunku suvokti, jog po šešių valandų jau žiūrėsime į akis tiems ir apkabinsime tuos, kurie mūsų laukia. Iš ekspedicijos parsivežu ne tik istorijas ir neįkainojamas patirtis, ne tik nepakeičiamą draugų spiečių, kurį drąsiai galima vadinti KOMANDA, bet ir grįžtu visiškai apsisprendęs ir užtikrintas dėlto,ką darau ir dėl to,ką darysiu – dirbsiu „Vardan tos Lietuvos“.

Liepos 19, 2018

Pirma diena

Diena prasidėjo labai anksti. Kėliausi ketvirtą valandą ryto, nes reikėjo susitikti su komanda. Kai pradėjau ruoštis, man buvo labai daug emocijų. Jaudulys ir nervai, ir neramumas, kad važiuojame į šalį, kur aš asmeniškai niekada nebuvau ir nežinau, ko tikėtis. Prieš iškeliaujant man paskambino mama. Aš labai norėjau, kad ji būtų išvykime į Kazachstaną, bet, deja, nepavyko. Ji mane motyvavo ir palaikė visą laiką prieš išvykimą, todėl buvo liūdna, kad ji negalėjo dalyvauti.

Šeštą valandą atvykau į susitikimą su komanda organizatorių biure ir viduj jautėsi tas jaudulys ir neramumas, kažkas sukosi pilve, bet kartu ir džiaugsmas galvoj buvo. Biure išdalino įrankius ir visus kitus bendrus daiktus. Paskui pasisvėrėme kuprines, nes kuprinės turėjo sverti iki 20 kg. Mano svėrė 16 kg, o tai labai gerai, bet ji buvo vis tiek sunki. Kitų kuprinės turėjo per daug svorio, todėl jie turėjo perduoti daiktus kitiems. Po visų krovimų turėjome truputį laisvo laiko nusipirkti kavos, pavalgyti ir padainuoti. Per tą laisvalaikį ir prasidėjo mūsų dainavimas. Dainavimas sujungė mus visus kartu. Dainuojant širdis aprimo ir tuo momentu nervai ir neramumas praėjo. Mes dainavom dainą „Mano Kraštas“ ir mūsų balsai skambėjo taip, jog tapo vienu balsu. Nuostabu buvo. Prieš išžygiuojant į geležinkelio stotį, mes visi kartu pakalbėjome ir padėkojome mūsų vadovams! Jie yra nuostabūs žmonės! Pakeisti ir perplanuoti ekspediciją per pora savaičių yra nerealu ir aš dėl to esu labai dėkinga.

Pagaliau išvykome ir pradėjome žygiuoti iki stoties. Man buvo sunku nešti kuprinę, nes nebuvau įpratusi. Aš ėjau visa nusvirusi į priekį, buvo nepatogu. Į išvykimą atžygiavome dainuodami „Mūsų dienos kaip šventė“. Šventė buvo nuostabi labai daug gerų emocijų. Kai Aistės mama kalbėjo, mane sujaudino, nes priminė mano mamą. Po išlydėjimo turėjome keletą minučių atsisveikinti su savo artimaisiais ir tada keliavome iki traukinio. Prie traukinio mus labai gražiai pasitiko traukinio stoties darbuotojai ir Raminta išdalino mūsų pasus. Jau tuo momentu pradėjau suvokti, kur mes važiuojam.

Pagaliau atvykome į oro uostą. Pradėjome vynioti celofanu kuprines, kad joms nieko neatsitiktų. Buvo labai smagu vynioti, nes pradėjome dirbti visi kartu. Mūsų lėktuvas truputį vėlavo išskristi, todėl kol laukėme mokėmės kirilicos. Man labai reikėjo praktikos.

Skridom keturias valandas iki Astanos. Buvo daug įspūdžių, kai skridom ir neramumas, bet ir ramybė, kad jau atskridom. Mus pasitiko Lietuvos Ambasadorius Kazachstane ir jo komanda. Pasitiko labai gražiai. Viena moteris buvo su tautiniais drabužiais. Tada mes sugrūdom kuprines į autobusus ir keliavom miegoti

Liepos 20, 2018

Antra diena

Mes atsikėlėme, apsiprausėme ir tada važiavome iki Lietuvos ambasados. Patalpoje, kur mūsų laukė pusryčiai, buvo labai karšta. Manau nuo to karščio Aistė ir nualpo. Buvo labai baisus vaizdas, kai ji krito ir užsigavo smakrą. Kai tai atsitiko buvo visokių emocijų, bet viskas baigėsi gerai.

Vėliau keliavome į Alžyro kalėjimą, kur kalėjo moterys. Ten buvo muziejus, o gidė aprodė ir papasakojo, kas ten įvyko. Man užstrigo galvoje jos pasakymas, ką Stalinas sakė: „No people, no problem“. Tai yra žiauru.

Vėliau mūsų kelionė tęsėsi link Karagandos. Važiuodami sustojome Temirtau kapinėse ir ieškojome lietuvių kapų. Radome nedaug, bet su Roku vieną radome ir sutvarkėm. Po kapinių ieškojimo mano kojos buvo raudonos nuo kraujo ir žolių išbėrimo.

Kapines aplankėme ir važiavome link Karagandos į lietuvišką dvarkiemį. Tie šeimininkai priėmė mus labai gražiai ir pavaišino vakariene.

Liepos 21, 2018

Trečia diena

Nelabai išsimiegojau, labai karšta buvo ir varčiausi visą naktį. Šią dieną daugiau sužinojome apie istoriją! Pirmas mūsų sustojimas buvo muziejuje, kur suteikė labai daug informacijos apie politinių kalinių istorija. Mums gidas pasakė, kad konkrečių skaičių neturi, nes visi dokumentai buvo sunaikinti. Šis laikotarpis buvo labai žiaurus. Po muziejaus ėjome pavalgyti į valgyklą. Davė kotletus ir sriubą, valgiau, nes reikėjo.

Po valgyklos važiavome į Mamyčių kapines. Čia yra palaidoti vaikai, kurie mirė vos gimę ar kelių metų. Čia buvo labai liūdna ir emociškai sunku. Ten buvo viena aptverta vieta, kurioje sustatyti paminklai. Ant kai kurių kryžių buvo surašyti vardai, gimimo ir mirimo datos, bet kai kurie paminklai nieko neturėjo. Man labai suspaudė širdį, nes prie kiekvieno paminklo buvo padėta žaisliukų. Aplinkui buvo daug nenaudojamos žemės, kuri buvo apleista. Toj žemėj buvo palaidota daug vaikų. Ten buvo sunku suvokti, kad čia ilsisi žmonės ir jie yra pamiršti.

Po to važiavome pasiimti kuprines ir važiuoti su traukiniu į Džezkazganą, bet prima pavalgėme visi kartu ir jau buvo laikas atsiskirti su Pietų grupe. Tam traukiny buvo labai ypatingas jausmas, nes aš niekad gyvenime nebuvau tokiu važiavusi. Man viskas buvo labai įdomu, nes traukiny gyvenimo sąlygos labai išskirtinės, kitokios nei mes įpratę. Ten pilna žmonių. Man buvo liūdna, kad nemoku rusų kalbos, nes norėjau pasikalbėti su tais žmonėmis. Miegoti buvo sunku, nes labai karšta. Ten kur gulėjome nebuvo daug vietos atsisėsti. Dar paragavau kumyso, nes Kristijonas nupirko ir davė visiems paragauti.

Liepos 22, 2018

Ketvirta diena

Kai atsikėlėme traukiny, jau buvom arti Džezkazgano. Pavalgėme pusryčius traukiny ir keliavom iki mūsų bendrabučio. Mus pasitiko Vladas, politinių kalinių sūnus. Jis čia gimė ir gyvena. Po to važiavome iki Kengyro memorialo, kur palaidotos sukilimo aukos. Buvo dideli laukai ir daug žmonių buvo palaidota ten. Ten prie memorialo buvo paminklai žuvusiems lietuviams, lenkams, ukrainiečiams. Lietuvių kryžius buvo didžiausias. Mes nudažėme kryžių ir aptvarkėme paminklą. Kai baigėme, užrišome trispalvę ir sugiedojom Lietuvos himną primą kartą čia, Kazachstane. Buvo nerealus jausmas. Mes stovėjome ratu visi susikabinę ir giedojome. Jautėsi, kad gabalėlį Lietuvos atvežėme iki Kengyro paminklo.

Man juokingiausias dalykas buvo, kad visi norėjo gerti ir gerdavo arba vandenį arba kolą. Kolą tikriausiai dėl cukraus ir energijos.

Po memorialo sutvarkymo ėjome pėsčiomis iki Džezkazgano kapinių. Pirma, mes ieškojome lietuvių kapų. Tą dieną apie 4-5 kapus sutvarkėme, bet radome daugiau. Aš, Matas ir Ieva sutvarkėme Pakarkaitės kapą, nudažėme juodai paminklą ir tvorą, apvalėme aplink kapą, užrišome trispalvį kaspinėlį. Nuostabiai tas kapas atrodė. Mes kaip komanda labai draugiškai dirbom. Jeigu kam kažko trūksta ar reikia pagalbos, visada ateis kažkas ir padės. Taip ir mūsų diena pasibaigė. Pavalgėme vakarienę, išsimaudėme ir ėjome miegoti. Buvau labai pavargusi, net užmigau rašydama dienoraštį.

Liepos 23, 2018

Tai mūsų antra diena Džezkazgane. Iš ryto, 8 valandą, išvykome į Satpajevo kapines, kur mūsų tikslas tą dieną buvo surasti kuo daugiau lietuviškų kapų – rytoj ten grįšime kapų tvarkyti. Šitose kapinėse buvo labai sunku praeiti, nes kapų tvorelės sudėliotos labai netvarkingai. Dar buvo labai aukštos žolės, o pro jas sunku matyti. Važiuojant autobusiuku iki kapinių, pro langą pastebėjau, kad čia tikrai tragiškas vaizdas. Labai daug gamyklų, šiukšlių, sugriuvusių namų. Satpajevo kapinėse radau savo pirmą kapą! Kai aš ieškau, pasižiūriu į pavardės pabaigą ir ieškau, kad galūnė būtų -ienė arba -as. Tą dieną iš viso radau du kapus. Pirmajame ilsisi Marijona Radžiūnienė, o antrajame – Antanas Sakauskas.

Paskui važiavome į Rudniko kapines. Pats miestelis visiškai sugriuvęs, miręs miestas. Namai sugriauti, visur išmėtytos šiukšlės, nei vieno žmogaus. Labai nejauku… Kaip iš siaubo filmo. Važiavome link kapinių. Šalia buvo ir gamykla. Kazachstane tai įprastas vaizdas. Rudniko kapinėse radome aštuonis palaidotus lietuvius. Prie paminklo jiems darėme didžiulį kryžių. Taip pat tvarkėme aplinkinius lietuvių kapus. Sunkiausia buvo dažyti tvoreles. Šiandien labai nudegėme ir buvo labai kaitri saulė. Per dieną pavargau, todėl buvo lengva užmigti.

Liepos 24, 2018

Atsikelėme anksti ir Satpjavejo kapinėse tvarkėme kapus. Aš su Roberta sutvarkiau šešis. Ėjome ieškoti daugiau kapų ir radome dar penkis kapus, kurių dalį spėjome sutvarkyti. Pirmas kapas, kurį tvarkėme buvo mano rastas, todėl labai geras jausmas. Manęs nebestabdo tai, kad nemoku rusų kalbos. Kaip tik labiau motyvuoja ir manau, kad net grįžusi namo pradėsiu mokytis rusų kalbos. Po to važiavome atgal į Rudniką pastatyti kryžiaus. Mes sukalėme visas dalis ir pagaliau pastatėme pirmą kryžių. Buvo nuostabu. Dar niekada gyvenime nejaučiau tokio gero jausmo. Visi kartu suėjome ir pastatėme. Tas kryžius yra simbolis, kad žmonės, kurie buvo išvežti iš savo gimtinės, lieka mūsų atminty ir jų nepamiršime. Vienas iš tų žmonių, kuris palaidotas Rudnike, išgyveno lageriuose daugybę metų, o kai jam leido grįžti į Lietuvą, įsėdo į traukinį ir numirė. Šitos istorijos negaliu pamiršti. Kiekvienas lietuvis, kuris palaidotas Kazachstane turi savo istoriją ir man įdomu jas išgirsti. Kai pastatėme kryžių, sugiedojom Tautišką giesmę, o po to dainavome lietuviškas dainas. Buvo labai daug emocijų, net nemoku pasakyti. Bet visos jos geros. Pagaliau mūsų darbas buvo ryškiai matomas.

Po kryžiaus pastatymo nuvažiavome į Rudniko centrą pasivaikščioti. Ten viskas apleista. Apsižiūrėjome ir tada važiavome iki bendrabučio pasiimti daiktų ir keliauti atgal į Karagandą. Ir vėl su traukiniu! Traukinyje labai daug judesio, bruzdesio, įvairių žmonių. Mes traukiny atšventėm ir Roko 18-ąjį gimtadienį.

Liepos 25, 2018

Atvykome į Karagandą apie 8 valandą ryto. Susitikome su Pietų grupe. Jie padarė mums pusryčius, kurių tikrai reikėjo. Po pusryčių apsikeitėme dovanomis. Mes atvežėme jiems kumyso, o jie mums padovanojo svogūnų, kad išbaidytų vaiduoklius, nes buvo vieni kitiems pripasakoję baisių istorijų. Tada išvyko jie.

Jie važiavo į Balchašą, o prieš tai dar papasakojo, kad Karagandoje buvo labai šalta. Pastebėjau, kad Kazacstane orai per dieną pasikeičia kelis kartus. Dieną buvo +35,o vakare +11. Dieną apsirengiau šortais ir marškinėliais, bet kai ėjau miegoti susirengiau viską, ką turiu, ir vis tiek buvo šalta. Bet gerai, kad laužą turime.

Po to, kai išsiskyrėme su Pietų grupe, važiavome į kapines ir radau dar du lietuvių kapus. Pirmas kapas, kurį radau, buvo sutvarkytas. Kitas, kurį radau buvo apleistas, reikėjo žolę apravėti. Prie antro kapo buvo palaidoti vyras su žmona. Tą žolę turbūt lengviausia būtų nupjauti su žoliapjove, bet, deja, tokių dalykų neturime ir rauname rankomis. Po ilgo rovimo visai kitaip tas kapas atrodė. Man patinka pamatyti, kaip kapas atrodė prieš tvarkymą ir po jo. Dar dažėm kapų tvoreles, bet tas dažų kvapas labai aitrus, o nuo jo pradeda skaudėti galvą. Kai grįžome atgal į stovyklavietę, pavalgėm vakarienę ir pasiskirstėme, kur miegosim. Vakarienei valgėm grikius. Tą vakarą galėjau pasikalbėti su tėvais, buvo labai gera. Taip pat iki 01:30 gaminom kryžių ir miegojom tik 4 val.

Liepos 26–27, 2018

Abi naktis miegoti buvo labai šalta. 26 dieną pastatėme kryžių Karabase. Ten buvo baisu statyti, nes viskas vyko netoliese karinių pratybų ir girdėjosi šūviai. Po to važiavome į keletą kapinių. tvarkyti. Jose pajutau, kad esu labai pavargusi.

27 dieną pastatėme savo didžiuosius kryžius. Vieną Saranėje, o kitą, kurį padovanojo lietuvių bendruomenė, Mamyčių kapinėse. Mūsų aukščiausias kryžius buvo 4.8 m. Buvo nerealus jausmas tokį kryžių sukalti ir pastatyti, žinant, kad viską padarėme patys.

 

Liepos 18d. 23:59  // liko mažiau nei 5 valandos iki žadintuvo Ekspedicijos startui

Šiuo metu mano kambarys panašus į karo lauką. Karas vyksta su ekspedicijai (ne)reikalingais daiktais, nes iki šios akimirkos visas pasiruošimas vyko viduje – su daug pokalbių, užrašų, klausimų, diskusijų, knygų puslapių, archyvų skiautelių ir filmų minučių. Net dainų jis buvo kupinas – sudarinėjant dainyną ateinančioms 11-ai dienų ar niūniuojant buvusių tremtinių ašaras šluosčiusias melodijas.

Taip, aš vis dar kraunuosi kuprinę, rišu trispalvę, siuvu Vytį ir pažadu sau nesuskaičiuojamą kartą, kad daugiau niekada neatidėsiu šito darbo iki paskutinės minutės. Bet taip norėjau išsaugoti tą malonų Didžiojo Starto laukimą, kad teks skaičiuoti nemiego valandas.

Daiktai telpa. Bet gal per mažai? Ar viską turiu? Stebiuosi, kaip ramiai jau dabar reaguoju į faktą, kad kažko neįsidėjau. Svarbiausia turiu komandą. O jei turiu komandą – turiu viską. Nes būti kartu ir nieko netrukdomiems siekti tikslų – didelė prabanga. Daug didesnė nei šiltesnis miegmaišis.

„Apgalvok taką savo kojai ir tegul tavo keliai būna įtvirtinti” Patarlių 4:26 (Brb)

Liepos 19 d. 05:00  // žadintuvas budina Ekspedicijos sapnui

Skamba žadintuvas, o aš skaitau tai, ką dar prieš kelias valandas atgulus į lovą užsirašiau į telefoną – „Sunku išrašyti tai, ką sunku net išjausti. Keistos emocijos neleidžia užmigti.”

Ankstyvas rytas turi tokią magiją, kai atrodo, kad dar sapnuoji, bet jau gali lytėti, išgirsti, užuosti, pamatyti, skanauti. Toks tikroviškas sapnas su ryškiu jausmu – ypač prieš kelionę, kai suvoki, kad JAU. Labiausiai baisu dėl privilegijos ateinančias dienas turėti tik vieną tikslą, tik vieną užduotį ir koncentruotis tik ties „čia ir dabar”, nesijaudinant dėl dar 100 smulkmenų, kurios kasdien atrodo tokios svarbios ir reikšmingos. Kažkaip tikrai labai baisu viską paleisti – darbus, žmones, net įprastą rutiną! O juk priešaky tik 11 dienų.

Ankstyvas rytas žavus tuo, kad jis kažkur veda – į traukinį, oro uostą ar yra pats vedamas vidinės motyvacijos kažką patirti, pasiekti, duoti. Ankstyvas rytas neatsiranda šiaip sau. Dažnai ankstyvas rytas pasirenka mus, o ne mes jį.

Sėdu į mašiną, paimu Giedrę. Pakeliui daugiau tylim negu čiauškam, kaip įprasta. Laikas tarsi sulėtintas. Atrodo jis dabar egzistuoja tam, gal galėtumėm išjausti kiekvieną minutę. Ar aš tuo pasinaudosiu? Ar galėsiu išjausti ne tik save, bet ir visas patirtis, kurias vešiuosi į Kazachstaną?

08:00 pajudam į geležinkelio stotį, traukiam dainas ir trūksta oro. Bet kuprinė patogiai gula ant pečių, įdienojanti vidurvasario diena ne tik ima jaustis ant saulėje kaistančių žandų, bet ir matosi rasos lašuose ant kaktos. Visi tie metrai iki stoties – jaudulys bėgantis pagaugais. Su kiekvienu žingsniu artėjant prie stoties oda šiurpsta vis labiau, sunku sugaudyti emocijas, garsėjantys dainų žodžiai skamba neįtikinamai, ima strigti gerklėje, kol visai užlūžta. Bet mes žingsniuojam drąsiai, nes apgalvojom taką savo kojai.

Fotoaparatų spragsėjimai, plojimai ir pirmas emocijų pliūpsnis. Nepamenu, kada taip stipriai jaudinausi. Žinau, kad kažkur minioje stovi mano artimiausi. Netrunku pamatyti Moniką su didžiuliu plakatu „Ačiū, kad nepamirštate. Evelina – tu jėga!”. Šypsausi taip stipriai, kad atrodo visos gyvenimo šypsenos dabar nusileido ant mano veido ir širdies.

Kaip gera matyti tokią minią artimų širdžių! Ir visų akys į mus – vaikus, vaikaičius, dukteris, sūnus, vyrus, mylimuosius ir sužadėtinius, kolegas ir bičiulius. Tokį jausmą vargu ar kada nors buvau patyrusi. Svarbumo, atsidavimo ir didelio įsipareigojimo jausmas. Aš esu tokia susijaudinusi, kad vargiai įsisąmoninu visas padėkas, žodžius ir linkėjimus. Bet labai tikiuosi, kad su kiekviena diena ten –  Kazachstane – juos prisiminsiu vis ryškiau ir giliau. Tikiuosi, kad jie bus su manimi.

Kiekvienas apsikabinimas šiandien ypatingas ir jaučiuosi beprotiškai laiminga, kad kiekvienas turime besąlygiškai mus palaikančius žmones šalia. Kaip gera buvo apsikabinti Mamytę ir Tėtę. Kokia rūpestinga ir tvirta, o tuo pačiu ir neįtikėtinai jautri yra Šeima. Kaip darniai kiekvienas papildo vienas kitą. Kiek daug rūpesčio šiuo metu yra aplink. Nuoširdaus, nesuvaidinto, išjausto rūpesčio. To, kuris pakylėja aukščiau. Šiandien jis tiesia rankas ir žvilgsnius į traukinio vagoną. Ir prabėga mintis, kaip makabriškai mūsų ekspedicijos kontekste atrodo tas pakylėjantis džiugesys lipant į traukinį.

Oro uoste pagaliau turim laiko ramiai pažiūrėti vieni kitiems į akis, juoktis, juokauti ir klausti, kaip jaučiamės. Mes turim tiek laiko, kad net mokom ir mokomės rusų kalbos. Svarbiausia užduotis – mokėti perskaityti kirilica parašytus vardus, atskirti, kurie lietuviški, o kurie ne. Malonus sutapimas – tuo pačiu lėktuvu skrenda „Lietuvių namų“ Karagandoje įkūrėjas, verslininkas Vytautas Varasimavičius su šeima!

Atsibundu – lėktuvas virš debesų. Bet ne pilkų, o baltų kaip sniegas, kaip mūsų Misijos vizija. Dar nespėjus pakilti lėktuvui užmigau. Taip stipriai norėjau miego! Dar tik vidurdienis, o emocijų tiek, kad atrodo praėjo mažų mažiausiai 3 paros.

Leidžiamės, einam pro vartus ir jau sveikinamės lietuviškai! Mus pasitiko Lietuvos Ambasadorius Kazachstane Vytautas Naudužas, lydėjo ir trečiasis sekretorius Adomas Davalga. Čia prasidėjo mūsų pažintis su Kazachstanu – pozityvi, šilta ir… labai sava pažintis! Važiuodami spindinčiomis Astanos nakties gatvėmis užvertėm Adomą klausimais: ar saugu, ar gera, ką veikiat, o ką veikia vietiniai, kiek kainuoja butas, o ką valgo. Atsakymai, kuriuose netrūko susižavėjimo žavesio, privertė pamilti Astaną iš pirmo žvilgsnio. Turbūt naktį viskas yra daug ryškiau. Išlipus iš autobuso pakvipo… Indija! Ta nostalgiškai gera prasme. Taip, kaip kvepėjo mano patirtys Azijoje: su daug idėjų, optimizmo, nepaliaujamo lėkimo, atsidavimo tėkmei ir žavėjimosi kiekviena minute.

Kiek daug reiškia pažintis per žmones, žmonėse ir jų pasakojimuose. Adomas sakė, kad Kazachstane saugu – taip ir jaučiamės: laukiami, saugūs, reikalingi. Dar žvelgdama pro automobilio langą pagalvojau, kad noriu pažinti ir suprasti šią šalį giliai ir intensyviai.

Liepos 20 d. 06.30   // žadintuvas skamba Astanoj

3 valandų skirtumas prieš laikrodžio rodyklę ir emocijos jaučiasi ant užtinusių akių. Šįryt keliaujam pusryčiauti su Ambasadoriumi. Puikus žmogus! Įkvepia veikti, siekti ir nuoširdžiai dirbti!

Bet dar nespėjus įsipilti pirmo kavos puodelio (nes jų tikrai šiandien išgėriau ne vieną), beklausant Ambasadoriaus diskusijų, Aistelė paėmė ne tik visą dėmesį, bet ir visą dieną! Jaučiu kaip Gintarė stovinti iš kairės sucypia ir puola į priekį, matau kaip prieš mane stovinti Aistelė krenta smakru į baltas plyteles. Kitas epizodas, kurį prisimenu – klausimų lavina „ar viskas gerai“, dviem pirštais čiuopiu prasižiojančią žaizdą smakre ir visi sutartinai linksim – reiks siųti. Šypsomės, raminam ir raminamės, planuojam vizitą pas chirurgą.

Atsisveikinę su ambasadoriumi ir Aistelę palikę jo globon, važiuojam į Alžyrą. Suprantu, kad nesupratau, apie ką ėjo kalba, kai anksčiau kalbėjom apie Alžyrą. ALŽIR (Akmolinsko Tėvynės išdavikų žmonų lageris). Šioje moterų ir vaikų iki 3 metų koncentracijos stovykloje kalėjo ir 13 Lietuvos piliečių. Šiuo metu ten yra muziejus. Porą kartų užverčiu galvą aukštyn, kad siaubo ir nusivylimo absurdiškumu ašaros nepradėtų kapsėti per žandus. Jautru, baisu ir labai pikta. Gniaužiu kumščius.

Išeiname iš muziejaus, apsukame ratą aplink, ieškodami lietuviškų pavardžių. Man labai patiko Nerijaus mintis, kad baisu pasidaro tada, kai supranti, kad visa tai vyko sistemiškai, tai nebuvo atsitiktiniai kalinimo epizodai, už viso to stovėjo sistema. O tai nėra pateisinama jokiais argumentais ir neišperkama jokiose skaistyklose ar pragaro ratuose. To neužgydo jokios maldos ir atsiprašymai.

Grįžome į Astaną, pasiėmėm Aistelę su dviem siūlėm smakre ir riedam į Karagandą – mūsų ekspedicijos centrą.

Atvažiavom. Pirmas išsilaipinimas – Temirtau kapinės. O pirmas įspūdis keistas. Niekada nebuvau kapinėse su fotoaparatu ir tokia grupe žmonių! Tuo labiau, niekada neieškojau nežinomų kapų. Kiek daug pirmų kartų jau dabar. Po akimirkos vaikštynių randu pirmąjį lietuvišką kapą! Ant paminklinės lentos užrašyta lietuviškai „Ilsėkis ramybėje”. Kertam krūmus aplink ir viskas atrodo taip paprasta, įprasta, bet kuo toliau vaikštom, tuo didesnė neviltis kyla – mes ieškom kapo tarp kapų, mes ieškom šiaudo šiaudų kupetoje. Tai dar sudėtingiau nei rasti adatą toje pačioje šiaudų krūvoje!

Nuotaika keista: nuovargis, pirmasis prisilietimas prie būsimų darbų, strategavimas, kaip viską geriau ir efektyviau padaryti – reiks daug išmokti, įsivažiuoti, suprasti.

Vakarop atvykstam į Vytauto įkurtą „Lietuvišką dvarą“, nusimetam kuprines, įšokam į tvenkinį nusiprausti kelionės dulkes, laukiam vakarienės ir pavalgę gulam miego. 7 valandą turiu būti atsikėlus – pusryčiai komandai patys nepasidarys!

Liepos 21 d. 07.00  // ryto mintis – kur gauti maisto?

Tai buvo pirma mintis dar neatsimerkus – kur gauti maisto?  Akys nenoriai merkiasi skambant žadintuvui, valandų skirtumas vis dar jaučiasi, įsivaizduoju, kaip sunku būtų keltis 4 val. ryte Lietuvoje. Akyse dar jaučiu vakarykštės dienos-nakties įspūdžius, o burnoje – alkį naujai dienai.

Su Vilte ir Nerijum tranzuojam į Karagandą, sustoja apynaujis džipas, už vairo, kaip susipažįstam vėliau – elektrikas. Važiuojam į miestą, mūsų vairuotojas pasakoja, kad dar prieš 1991 m. 2 savaites svečiavosi Klaipėdoje, kad mes esame tikra Europa.

Jau šiek tiek žvalesni atsisveikinam, einam į visą parą dirbančią parduotuvę, nes kitos dar nedirba. Pasijaučiu kaip vaikystėje, kai eidavau į parduotuvę šalia namų ir pirkdavau gumas, išsirinkusi iš po įstiklinto prekystalio. Čia jau reikia nupūsti dulkes nuo rusų kalbos – seniai ją benaudojau, linksniai pinasi, liežuvis nesilanksto. Bet priprasim. Pardavėja juokiasi, sako, kad daug perkam, o mes šypsomės, juk turim didelę komandą!

Tepam pusryčių sumuštinius, kviečiam prie stalo, saldinam tirpią kavą kondensuotu pienu ir pradedam naują dieną! Važiuojam į Karlago administracinį pastatą Dolinkoje.

Keistas jausmas vaikščioti vietomis, kuriose jau prieš 100 metų pradėjo kilti lageriai. Labiausiai iš muziejaus įstrigo atkurti barakai ir paklaikusios žmonių akys, Tie koridoriai, kankinimų rūsiai ir padakojimas apie R raidę, kuria buvo žymima nuteistųjų kakta. R = rasstreliat’ (liet. sušaudyti). 1 straipsnis – įkalinti lageryje, 2 straipsnis – sušaudyti per 6 valandas. Diskutuojam, ką turėtų jausti žmogus, kai gauna antrąjį straipsnį ir 6 valandas gyvenimo. Sušaudydavo kalinius toliau nuo lagerio, veždavo atskiru autobusiuku. Važiuodavo ir dar vienas šalia – su kaliniais, kurie padėdavo užbaigti egzekuciją. Galvojam, ką jaučia tas antras autobusiukas su kaliniais, kurie siunčiami užkasti, galbūt, savo draugo?

Inscenizuotas kraujas ant sienų, atrodo, geriasi į plaučių alveoles, kurios susitraukia taip, kad ima trūkti oro, sukasi galva, o gerklėje atsiranda neišmatuojamo dydžio gniužulas.

Mane fiziškai supykina ir prašau Karolio vandens. Vanduo kvepia ežeru ir man pasidaro dar liūdniau, nes prisimenu nerūpestingą vaikystę namuose: saugią, patogią, kai buvau besąlygiškai mylima ir saugoma nuo menkiausio skersvėjo. Jie nebuvo.

Tema apie saugią nerūpestingą vaikystę persikelia į Mamyčių (Mamočkino) kapines, bet apie jas – po pietų.

Pietus valgom vietinėje valgykloje. Kol kas neapsiprantam su rutina, ką gaminti ant laužo, kur apsistosim, kaip planuosimės savo dienas. Čia nėra jokių restoranų, užeiname į namą, virš kurio kabo užrašas „valgykla“. Patalpa su vienu langu, pailga. Iškart įėjus – kriauklė rankoms nusiplauti, visiems neužtenka vandens, sėdame prie stalų. Moteris pro langelį paduoda 4 porcijas barščių. Nuteikia optimistiškai. Virėja, pamačiusi kiek mūsų išsirikiavo, pradeda šluostytis prakaitą, vos sukasi pildama sultinį su makaronais. Kaip seniai nevalgiau valgykloje! Ir dar tokioje autentiškoje. Jaučiuosi, kaip ekskursijoje, o tuo pačiu pajaučiu ir kaltę.

Kaltės jausmas neatsiejamas šios dienos palydovas. Jaučiu kaltę, kad esame privilegijuoti vaikščioti žeme ten, kurioje liejosi nekaltų žmonių kraujas. Privilegija analizuoti, vertinti, interpretuoti, pažvelgti neužgautos kartos akimis.

Po pietų keliaujame į Mamočkino kapines. Kapinių teritorija šviečia aptverta žydra tvora. Palyginus su kitomis kapinėmis – teritorija labai mažytė. Bet sužinome, kad aptverta tik labai maža dalis tikro kapinyno. Jis čia yra visur: po namais, pelkėje, tolėliau šiukšlėmis boluojančiuose plotuose. Visur, kur žengi, galimai yra kapai.

Mamočkino kapinėse buvo laidojami kūdikiai, gimę ir savo neilgas dienas ar mėnesius praleidę lageryje. Pavieniai  juodo metalo kryžiai nepasakoja istorijos, tik įamžina faktą. Palyginus su jau matytomis kapinėmis čia pakankamai šviesu ir erdvu: jokių brūzgynų, plynas laukas, o šalia kryžių ir pliušiniai žaislai. Aliuzija į tai, kad čia ilsisi tie, kurie dar nespėjo pavargti, nespėjo žaisti, galbūt net krykštauti. Ir mūsų emocijos čia kitokios – tempas lėtesnis ne tik kojose, bet ir ašarose per skruostus. Jos rėžiasi giliau ir skaudžiau.

Paliekame Mamočkino kapines tylėdami, pakeliui riedame keliu iš lėto, ieškodami kryžiaus, kuris laukuose turėtų matytis nuo kelio Saranėje. Ten ilsisi partizanų Prano Perevičiaus palaikai ir jau pargabento į Lietuvą Prano Vitkausko atminimas. Čia vėliau kils vienas iš mūsų pagamintų kryžių!

Grįžę į dvarkiemį pas Vytautą, nusimetę kuprines garbės konsulo Tvarijono kieme, išlydėjom Šiaurės grupę į traukinį Džezkazgano link. Išvažiavo mojuodami raudonu skuduru nuo gyvačių apsiginti. Išsiskyrėm kelioms dienoms ir aš nežinau, ar jos prabėgs kaip akimirka, ar kaip begalybė. Jau tolstant jų autobusui atsirado žiojėjanti skylė – tyliau, ramiau, kitaip, trūksta.

Su tokia nuotaika baigiam vakarą. Laužas rusena, dainos nesidainuoja, dienoraštis irgi kreivai rašosi. Reikia ruoštis nakčiai palapinėse. Aš, Aistė ir Lukas – turim palapinės sąstatą ateinančiom dienom! Rytoj anksti keliamės kurti laužą.

Kur bėga laikas? Liko vos viena pilna savaitė! Dienos (banalus) priminimas – mėgautis kiekviena minute, nes ji nepasikartos. Minutės jau nesikartoja. Pasiimk kiekvieną pokalbį, reakciją ir akimirką. Imk viską pilnomis rankomis ir atvira širdimi, Duok dar daugiau. Klausykis intensyviai. Savęs taip pat.

Liepos 22 d. 06:30  // tai koks mūsų planas?

Nespėju su emocijomis, pokalbiais ir refleksija. Vėl klausiu, kur bėga laikas?

Šįryt iš palapinių lendam ankščiau už visą komandą, Lukas skaldo malkas, aš bandau atplėšti akis ir nepersūdyti avižinės košės. Prieš susikraunant lengvas kuprinėles ant pečių, įrašom lakoniškus video dienoraščius ir judam link miesto – turguje turime nusipirkti dažnų ir medžio impregnanto nuo lietaus. Prognozės žada gaivų lietų.

Nerijus sako žingsniuoti lėtai link Mamočkino kapinių, kurias šiandien tvarkysim ir mane ima suirzimas – mes švaistome laiką. Kodėl negalim jo išnaudoti spartesniam žingsniui, kodėl negalim aplankyti daugiau vietų, padaryti daugiau darbų. Žygių čia, Kazachstane, nenusimato daug ir varginančių, todėl gal vertėtų išnaudoti šitą laiką prasmingai? Kam eiti ten, kur galima nuvažiuoti, kam daryti darbus, kurių nereikia padaryti?

Susinervinus žingsniuoju ir net nenoriu dalintis mintimis su komanda. Gal per daug tikiuosi? Gal tai mano lūkesčiai, kurie neturi nieko bendro su bendra vizija?

Ateinam į Mamyčių (Mamočkino) kapines, išrikiuojam šveistukus, juodus, kaip smala, dažus, teptukus, maunamės pirštines ir kimbam į darbus. Ant kai kurių kryžių yra lentelės, tačiau įskaityti užrašus ant jų neįmanoma. Raidės pasidengusios storu rūdžių sluoksniu. Prisėdu prie vieno iš kryžių, šveičiu rūdis ir pastebiu, kad po jomis ryškėja vardas Aleksandr, išgyvenęs vos 3 mėnesius. Liūdi ir ilgisi mama. Nejučia ašaros ima kapsėti į dažų skardinę, bandau nuryti skaudų gumulą ir skaičiuoju, kiek dabar jam būtų metų. Tiek kiek mano tėčiui. Jis galėtų būti mano tėtis, kažkieno tėtis, senelis, draugas, bendražygis.

Išeinu už Mamočkino kapinių tvoros ir užverčiu galvą į horizontą. O ten – įvairiaspalvių šiukšlių kalnai.

Sąvartynų gyvenime mačiau daug: jų netrūksta Lietuvos užmiesčiuose, jie užkloja nesuskaičiuojamus hektarus Mumbajuje, Indijoje. Vieni būna pilni gyvenimo, kiti, atvirkščiai – slegia spengiančia tyla su pavieniu paukščių klyksmu. Statydama koją už kojos pėdinu link šiukšlyno krašto, o jo nematyt. Priėjus arčiau, nosį riečia pūvančių buitinių atliekų kvapas, tolumoje rūksta juodi dūmai, o aš beeidama bergždžiai bandau neužkliūti tarp suverstų rakandų. Kažkur iš kairės girdžiu žaidžiančius vaikus, kuriem visos šiukšlės aplink yra didelė žaidimų aikštelė, iš dešinės išsirikiavę stovi namai, kurie, atrodo, levituoja ant šiukšlių lauko ir kapinių susikirtimo. Žmonės čia toliau gyvena gyvenimus. Sakrali amžinybė versus beprasmis, niekam nereikalingas profaniškas lėkimas. Šiukšlynas šalia kapinių tampa savotiška metafora, kad nepakeičiamieji atgulė už tvoros, o visa, kas nereikalinga liko mėtytis pavėjui.

Keista emocija. Su ja važiuojam į Karagandos Senamiesčio kapines. Išsiskirstom po kelis, prasideda didysis šukavimas, šiek tiek pasiklystam, išsibarstom, pradeda lašnoti, o po to visai lyti. Vaikščioju viena ir nustembu, kad nejaučiu nejaukumo. Veda tikslas, o atradus vieną lietuvišką kapą pagauna azartas atrasti ir antrąjį, po jo – trečią.

Kai pajaučiu per nugarą, pečius merkiantį lietų, prisimenu vienos iš tremtinių pasakytus žodžius, dar pasiruošimo Lietuvoje metu: „Kazachstane jei jau lis, tai stebuklas bus!“ Miela Jadzele, stebuklas vyksta. Žiūriu į kapinių horizonte iškilusius fabrikų kaminus ir pagalvoju – makabriški stebuklai.

Susitinku Gintarę, ratais kvardratais bandom išeiti iš kapinių. Gintarė sako, kad turim sukti dešinėn, bet aš galiu prisiekti, kad išėjimas sukant ratą pro kairę. Šiek tiek paeinam Gintarės maršrutu, pasimetam ir sukamės link kairės. O gal dešinės – jau nebesvarbu. Apeiname kapines ratu, spartindamos žingsnį. Radom savus!

Po visų gerų trijų valandų žliugsinčiais batais lipam į autobusą, į stovyklą grįžtam šlapi kaip ančiukai, BET su toookia nuotaika! Kartais, matyt, reikia didelio diskomforto, kad visi pradėtų patogiai jaustis vienas su kitu. Skamba dainos, juokas ir mes visi tokie pakylėti! Sunku aprašyti jausmą, jis nepatirtas arba seniai pamirštas.

Srebiam sriubą, šildomės, džiovinamės ir sugulam dar 22 val. Aišku, kur čia užmigsi, kol įspūdžiai dar karšti. Su Aiste ir Luku buriam viens kitam iš dienos įspūdžių, delnų linijų ir V. Šerelio minčių.

Liepos 23 d. 07:30  // ar Kazachstane būna TAIP šalta?

Ryto priminimas – nesirengti visų rūbų gulant į miegmaišį, nes tada būna dar šalčiau.

Šiąnakt pliaupė, o termometro stulpelis krito žemiau +10 laipsnių. Turint galvoje, kad ruošėmės kremus nuo saulės ir paskutinę minutę šiltą miegmaišį iškeičiau į vieną plonesnių, temperatūros skirtumas nenuteikia optimistiškai.

Šįryt turėjau laiko ilgiau drebėti, nes įpareigojau pusryčių komandą susisukti ir be manęs. Pusryčiaujant jaučiam lietaus lašus, ruošiamės į darbus – laukia visa diena kapinėse.

Išsunkta. Tokia jaučiuosi po dažnai bergždžių pastangų rasti lietuvių kapus. Šiandien dvejose kapinėse radau vos du kapus su lietuviškomis pavardėmis. O kapinynuose pilna sirpstančių vyšnių, nežinau, ar jas galėsiu valgyti sugrįžus. Kokios pilnos gyvybės ir mirties jos čia.

Po slampinėjimo, bėgiojimo, ėjimo, kliuvimo kapinėse pavargau taip, kad žandai rausta, o smilkiniuose pulsuoja kapinių vaizdai. Pakeliui namo užsukam apsipirkti. Parduotuvė mažytė, produktų vos keli, o ne keliolika kaip mums reiktų. Pardavėjos už prekystalių stebisi, kodėl mums tiek visko reikia, kitos komentuoja, kad girdėjo, kad mieste atvažiavę archeologai (čia apie mus). Nuovargis ima viršų, duonos nėra, klausiu ar skanūs arbūzai, pardavėja purto galvą. Nušluojam lentynas, bet vakarienei visi laižomės pirštus.

Tamsu, lyja, šlapia, šalta, vyrai daro kryžius. Merginos verda arbatą. Vyrai geria arbatą, merginos dailina kryžius.

Liepos 24 d. 07.00  // gerai, kad misija trunka ne visą gyvenimą – labai greitai pasentumėm (Nerijus)

Sąrašas:

Vakarienė – plovas su vištiena.

Pusryčiai – avižinė košė + grikiai, košė su uogienėm, sūreliai, bananai

Priešpiečiai – sausainiai, krekeriai, obuoliai

Pietūs – dešra, duona, tepamas sūris, pomidorai

Dar – arbata, kava, uogienė, šiukšlių maišai

Šiandien buvo keista diena. Emocijos lipo per kraštus lygiai tiek pat, kiek vanduo per batų viršūnę.

Startavom pusryčiais ir kelione į Spaską. Vandenį tiesiogine to žodžio prasme sėmės saujom ir pylėm lauk iš batų.

Aplankėm paminklus Spaske, vėjas košė kaip Norvegijos šiaurėje, o Nerijus juokėsi, kad mūsų veidai nuotraukoje prie paminklo verti milijono. Kaip ir kiekviena diena čia verta milijono – žodžių, jausmų ir minčių, bėgančių ratus galvoje ir nerandančių tikslaus išėjimo.

Kol vaikštom Karagandos kapinėse, Domą spėju pamesti tris kartus. Prisišlieju prie Nerijaus su Aiste, tvarkom Junausko kapą, kurio anądien neradom. Nesuprantu, kaip jis galėjo pasimesti, nes kryžius įspūdingas, kardinaliai skiriasi nuo visų, kuriuos matom aplink. Rišam trispalvę, sekundę pabūnam iš išsibarstom. Pirmą kartą naudojuosi racija!

Šitoje kapinių pusėję dar nebuvau – aplink labai daug musulmonų kapų. Jie daug didesni, masyvesni, aptverti didelėmis tvoromis. Islame pomirtinis gyvenimas yra daug svarbesnis nei šis, kuris yra čia ir dabar. Todėl ir dėmesys vietai po mirties yra daug didesnis.

Šiandien iš pokalbių su visais, kristalizuojasi pokalbiai viens ant vieno. Kokie visi tikri, kokie pilni ir gilūs!

Gaila, kad to gylio negalim perduoti ten, kur jo trūksta – pavyzdžiui į vietinį laikraštį.

Su Agne ir Nerijum žygiuojam pas Vitalijų Tvarijoną į namus, kur mus pasitinka vietinė žurnalistė, jau matau ilgą klausimų sąrašą ir šypteliu išgirdusi monotonišką ir jau mintinai išmoktą Nerijaus monologą, kas mes esame, kodėl esame ir kodėl turime būti. Bet džiaugsmingas ir smalsus žurnalistės susidomėjimas nuginkluoja.

Vakare prie laužo dalinamės pasakėlėmis iš rūsio, gaminam kryžius ir laižomės pirštus vakarieniaudami.

Liepos 25 d. 07.00  // jei egzistuoja kosmosas, jį lengviausia rasti ant žemės

Kraunamės kuprinę! Jau buvau pasiilgus šito jausmo. Kaip ir pasiilgus susitikimo jausmo – atvyko mūsų Šiaurė! Gerai, kad dainavom, gerai, kad šypsojomės, gerai, kad buvo nedaug laiko, nes susitikus atrodo, kad prasilenkėm šviesmečiais. Praėjo vos kelios dienos, o jų ir mūsų įspūdžiai tokie skirtingi, tokie įvairūs, kad ėmė darytis baisu, kad nepradėtumėm kalbėtis skirtingomis kalbomis.

Kumysas! Dovanų gavom kumyso, gurkšnio užteko. Jaučiu jo skonį ir dabar, kai 3-čią valandą važiuojam į Balchašą. Koks lygus čia kelias! Taip lygu nebūna net lygiausiam sapne. Stepės turi savo didybę, bet ji labai baugi. Reikia patikrint, kaip vadinasi klaustrofobijos antonimas.

Lankome lagerio likučius, statom kryžių. Pirmąkart giedam Tautišką giesmę ir kažkur stringa – žodžiuose, jausme. Jaučiuosi labai išsiblaškius.

Metalinės saulutės kabinimas ant kryžiaus buvo sakraliausias momentas, kur esi tik tu ir kūjo skambesys tarp pirštų laikant vinį. Tyla irgi muzika.

Kai klausėm, ar kur nors galėsim pasistatyti palapinę, visi žvelgė į mus kaip į keistuolius. Miegosim mokyklos internate. Laužo taip pat neturėsim, vynioja smilių prie smilkinio vietiniai, mums paklausus, ar galim kurti ugnį. Prie vakarienės ant „pečiuko“ reflektuojam dieną. Man labai patinka, kiek daug mes kalbamės, kiek daug svarių žodžių pasako kiekvienas kiekvieną dieną. Ir nejučia imu nerimauti, kaip iš visų dienų išspausti maksimumą, kaip viską pasiimti, kaip išsaugoti akimirkas?

Praeities nepakeisi. ją gali neigti, slėpti, klastoti, ignoruoti, interpretuoti, bet negrįši ir nepakeisi. O jeigu grįši ir pakeisi, tai pasikeis ne praeitis, o dabartis.

Liepos 26 d. 06.30  // kai miegi (ar sapnuoji?) be sustojimo

Pagal tai, kaip stipriai įmingam po visų emocijų, besikaupiančių per visą dieną, jaučiu, kad ekspedicija persiverčia į antrąją pusę ir tekina pasileidžia link pabaigos.

Įsidienojus jau pasiekiam Balchašo miesto kapines. Pirmas įspūdis – kaip mes jas apeisim? Visos kapinės matosi kaip ant delno – nepalyginsi su Karagandos medžiais, krūmynais ir brūzgynais. Čia viskas labai aišku, kampuota, aštru. Mūsų svarbiausia užduotis čia – rasti Šatkaus kapą.

Prasilenkiam su vietiniais, tvarkančiais kapus, klausiam, kur gali būti palaidota daugiausiai lietuvių – pamoja į kitą kapinių pusę ir mes beveik pasileidžiam bėgti, mus gaudo ne tik azartas, bet ir aštrios žolės. Kertant skersai kapines surandam keletą lietuvių kapų, lipdama per tvorą persirėžiu koją. Įdomu, kad saulė kaitina taip, kad kraujas kreša greičiau, nei spėju dezinfekuoti. Galvoju, ar mano skiepas nuo stabligės dar galioja.

Visose kapinėse, kurias aplankėme, prieiti prie paties kapo labai sudėtinga, nes tvoros aklinai suvirintos, tenka per jas lipti. Randam dar ir dar lietuvių kapų, rišam ant jų juosteles, o darbo raunant žoles beveik nėra – saulė viską čia išdeginus.

Vaikštom pasiskirstę po kelis, tobulas strateginis kapinių šukavimas. Taip vaikštom valandą, dvi, tris, eina ketvirtoji. Prisėdam atsigerti, išsitepti kremais nuo saulės. Užlipam į kalną, žvelgiame į smaragdinio mėlynumo  ežerą vienoje pusėje ir neaprėpiamą kapinių plotą kitame. Esam blaškomi vėjo tarp vienos ir kitos pusės tiesiogine ir perkeltine prasme. Lipam žemyn, po kojomis sutraška kaulai ir suprantu, kad jau nekeliame klausimo, kieno jie, priimame kaip nepakeičiamą duotybę.

Bet jaučiu, kad kapinės šiomis dienomis jau virto darbo lauku, kuriame vietos sakralumui sunku atrasti. Lendame po tvoromis, minam ant neaptvertų kapų, skaitom mechaniškai, registruojam automatiškai ir tik tą vieną sekundę, kai rišam mažiausią trispalvę, sekundė sustingsta laike.

Bet veidai ant antkapių tampa visi vienodi ir praranda savo tapatybę, savitumą, istoriją. Kaip lengva ją pamiršti! Trumpam sėdu ant metalinio suoliuko atsigerti, priešais mane – nežinomo žmogaus nežinomas kapas. Jam pačiam aš galiu priskirti ir sugalvoti prasmę, istoriją, tapatybę, net nežinodama, kokia ji yra iš tikrųjų.

Toliau kaip paklaikę ieškome Šatkaus kapo, šukuojame teritoriją vėl ir vėl, bet galiausiai pasiduodam – šis punktas liks neįgyvendintas.

Grįžtame namo nuvargę, bet laukiame vakaro prie Balchašo ežero. Šokam į ežerą ir šypteliu prisiminus, kad paskutinį kartą taip maudžiausi per bandomąjį žygį. Lemta būti čia. Saulė leidžiasi, mes apsikabinę rate niūniuojam lietuviškas dainas, skruostus vilgo paskutiniai saulės spinduliai, lengvas vakaro brizas, kylantis nuo milžiniško ežero, o viduje šildo visa apimantis bendrystės jausmas. Pagalvoju, kad tai yra tobula akimirka.

Grįžę į internatą, galiniame kieme kuriame laužą iš senų langų rėmų. Už nugaros trepsi internato sargas ir graso, kad tik nieko nepadegtume, aiškina kaip kurti laužą. O mūsų vyrai išsijuosę drožia kryžių saulutes, dailina kampus, nes rytoj laukia intensyvi diena – kelsim kryžių, statysim paminklinę lentą Rytiniame Kounrade.

Liepos 27 d. 06.30 // kiek gali tilpti vienoje dienoje? tiek begalybės, kiek atlaikysi

Kuprinės jau stovi išrikiuotos palei sieną. Čiumpam po sumuštinį, ir išsirikiavę prie autobuso klausomės Nerijaus. Jei kas nors klaus, kas įkvėpė, kai buvome pavargę, kas nuramino, kai buvome suirzę, tiesiog parodysiu Nerijaus nuotrauką. Lyderio apibrėžimas žiūrint į jį kaip niekad stiprus.

Važiuojam į Rytinį Kounradą, buvusio lagerio teritoriją. Keista, kad net iš vietinių mažai kas žino, kad čia buvo lageris. Atvažiuojam į plyną lauką, kurio viduryje stovi dideli luitai griuvėsių. Kaip išsiaiškinam, tai išlikę tik lagerio vartų akmenys. Tolumoje iš abiejų pusių – nedidelės kapinaitės.

Kol komandos dalis maišo betoną, baiginėja kryžių (mes jį atsivežėm iš Karagandos!), su Aiste ir Giedre einam peržvelgt kapinių. Einam statydamos koją už kojos ne tik todėl, kad svilina karštis, bet ir svilina mintis, kad tarsi ši žemė nenori nieko priimti: paviršiuje matome kaulus, žemė išsausėjus iki pat gelmių. Netrunkam prieiti prie kapinių ir jau pirmas kapas šviečia lietuviška pavarde.

Atsinešėm žvakučių – bandysim šioje kaitroje ir vėjyje jas uždegti bent akimirkai. Iš akmenų sudedam užuovėją, degam jau n-tąjį degtuką, niekaip nepavyksta uždegti knato. Galų gale susikaupiam, atrodo, net nekvėpuojam, vėjas nurimsta ir po sukrautais akmenukais užsidega liepsnelė. Tešviečia, tešildo. Amžinai.

Kapines pereinam per 5 minutes: jos mažos, apleistos, pavienės. Kertam stepes išilgai, keliaujam prie kitoje pusėje esančių kapinių, lipdama per vienos iš jų tvorą, persirėžiu tą pačią vakar persirėžtą koją. Ir skauda mažiau. Prie skausmo priprantama. Supratau, kad tai labai graži nujautrėjimo metafora – tiek emocijų, kiek mums kapinės kėlė prieš kelias dienas, jos nebekelia dabar. Tai tampa automatiniu veiksmu, prievole. Galvoju, kad tai aliuzija ir į nužmogėjimą lagerio sąlygomis, pripratimą būti engiamiems, motyvą tapti šaltu, atšiauriu ir išdžiūvusiu. Eidama atgal pažadu sau, kad visada rasiu priežastį priminti sau apie žmogiškumą, sąmoningai paklausti savęs, kaip jaučiuosi ir kodėl jaučiuosi būtent taip.

Betonuojam paminklinę lentą, pastatome šalia kryžių. Geras jausmas žinoti, kad šioje vietoje atminimui davėme pradžią būtent mes. Atvažiuoja vietinis krikščionių katalikų kunigas su dviem vienuolėm. Kryžiaus šventinimas užtrunka ir atrodo jau klausomės visų pamaldų. Bet suprantu, kad noriu šią akimirką išlaikyti kiek įmanoma ilgiau – maldomis, jausmu, emocija, reikšme.

Domas alpsta. Svarstom, ar nuovargis, ar saulė, ar emocijos stiprumas. O gal ir visas egzorcizmas.

Vienuolės prieš palikdamos mus, visiems duoda po medalioną, kad saugotų ir apgintų.

Lipam į autobusą, laikas vėl bėga ne mūsų naudai, skubam į kelią, į Karagandą. Paskutiniai atsisveikinimai su Balchašo valdžia, gėlės ant paminklo ir mes jau pakilimo take (lygiame stepių lauke)  link Karagandos.

Atvažiuojam į Saranę. Ten jau mūsų laukia Šiaurės grupė. Vietoje apsikabinimų vieni kitiems į glėbį dedame akmenis – laiko neturim daug, tuoj nusileis saulė, o mes turime iškelti du kryžius!

Vaizdas šiek tiek surrealus. Mūsų marškinėliai susilieja su stepėmis, žole ir raudona saule tolumoje. Komandos vyrai surėmę pečius kelia į viršų kryžių, o merginos sunėrusios rankas niūniuoja melodiją, kuri lietuviška ramuma nusėda lyg tas  rūkas kylantis virš horizonto. Pagalvoju, kad reikia išsitraukti fotoaparatą, bet jokia nuotrauka neperteiks šio jausmo ir pasilieku plačiai atmerktoimis akimis stebėti šitą jausmą.

Atrodo, kad akimirka truko begalybę ir visi apsisukę ir dar besigręždami atgal į kryžių, kuris dabar jau matosi toli nuo kelio pasileidžiame link kelio – važiuojam kelt kryžiaus į Mamočkino kapines.

Kelias neilgas, bet atvažiuojame jau sutemus. Ciklopai kažkur giliai kuprinėse, bet be jų nieko nepamatysime. Autobusų žibintai apšviečia kapines, o jiems antrina pilnatis, pakibusi virš galvų. Matuojame kryžių, duobė per maža, skubam kasti ją dar giliau – negalim pastatyti kryžiaus, abejodami, ar jis po kelių metų dar vis stovės.

Bet užvertus galvą ir giedant paskutines Tautiškos giesmės eilutes apima jausmas, kad emocija liks amžinai, ji pragyvens bet kokius kryžius.

Į jau sava tapusią Karagandos stovyklavietę grįžtame besišypsodami, nes viduje išbaigtumo  jausmas. Jis ir liūdina, nes siejasi su pabaiga, ir suteikia pasitikėjimo savo darbais, kuriuos padarėme visi kartu – surėmę ne tik pečius, sunėrę rankas, bet supynę širdis ir mintis.

Arnoldas prie laužo sako, kad pasidžiaugtumėm akimirka, nes vargiai susirinksime visi, visi prie laužo dar kartą. Netikiu, neigiu, nenoriu tikėti, kad šis bendrystės jausmas nebepasikartos. Norisi kiekvienam pasakyti tiek daug, bet mintys atrodo tokios nuogos, tokios jautrios, kad jas galima tik šnabždėti kaip burtažodžius ir linkėjimus asmeniškai.

Rytoj kilsim link Astanos. Šiandien būnam.

Liepos 28 d. 07:00 // mylėkime pabaigos, nes jos yra pradžios

Šiandien laukia žingsnis atgal į civilizaciją. Atvykus į Astaną, man ji jau nebeatrodo tokia žavi ir spindinti, kaip pirmąją dieną. Man ji atrodo išsigandusi ir vieniša, kaip tie dangoraižiai stepėse. Jau čia suprantu, kad praėjusios dienos kažką pakeitė – ne aplinkoje, o viduje.

Susitinkame su Ambasadoriumi Vytautu ir mūsų bičiuliu patapusiu Adomu. Sėdame prie stalo valgyti plovo. Žvalgomės vieni į kitus, kaip neįprasta liestis prie baltos staltiesės ir valgyti su daugiau nei vienu įrankiu.

Dienos kadrai lekia greitai: daug rankų paspaudimų, vardų, statusų, fotoaparatų ir jaučiu, kaip nenorom pasileidžiame į realybę.

Paskutinį vakarą visi susėdame, daug kartų apsikabiname, dar daugiau žodžių pasakome ir visi pritariamai linksime: rytoj skrisim, šiandien būnam.

Liepos 29 d. 05:30  // grįžtu į Lietuvą, bet ne į save

Prisisekite saugos diržus. Visu greičiu į realybę. Prieš pakylant galvoju, kiek stipriai ekspedicija pakeitė mane. Egoistiškos mintys visada ryškiausios. Nepakeitė.

Užmiegu, pabundu, būdrauju, nekantrauju. Pakilus virs Kazachstano žemės, pakilau virs visų darbų, atsiplėšiau nuo emocijos, turiu keletą valandų pažvelgti į viską kitaip, bet nesigauna.

Leidžiamės. Ir suprantu, kad pasikeitė viskas, norėčiau tikėti, kad negrįžtamai, bet bijau tą pasakyti garsiai.

Laukiame lagaminų, pro vis prasiveriančias duris matau pažįstamus veidus ir suprantu – mūsų MISIJA tik prasideda.

Prieš ekspediciją

Niekada nebuvau istorijos fanatikė, didelė pilietiškumo puoselėtoja ar aktyvistė. Bet taip nutikdavo, kad ar su tam tikra organizacija, ar su daina atsidurdavau tokiose situacijose, kur man kažkas viduje sukirbėdavo. Tas tautinis bendrumas, vienybė. Vis pagaudavau save galvojančią, kaip myliu savo namus, savo šalį, tuos iki negalėjimo savus ir gražius žmones, vaikštančius Vilniaus gatvėmis. Visada jaučiu keistą jaudulį skambant senoms lietuviškoms dainoms, žiūrėdama senus lietuviškus filmus, dokumentinę medžiagą apie laisvės kovas. „Aptinku“ save 100-mečio proga segint ženkliuką su Vyčiu ar piešiančią tautinę trispalvę ant namie rastos lentos, nes šiandien vėliavos diena ir aš būtiniausiai noriu pasistatyti ją prie savo lango! Tai tokios akimirkos, kurios nutikdavo natūraliai, jos davė pagrindą, vedė link dabartinės misijos.

Ir man tai svarbu. Man svarbu pagarba, mes ir ryšys tarp mūsų. Ryšys tarp mūsų ir tų, kurių tarp mūsų nebėra. Man svarbu, kas šios vertybės būtų puoselėjamos, o prisiminimas saugomas. Mūsų tėvai, seneliai, protėviai nešė šviesą ir viltį tamsiausiais laikais, tik dėl jų mes šiandien esame. Turime nešti šviestą tolyn, per savo gyvenimus, o šiandien tai daryti mums kur kas paprasčiau. Tai yra mažiausia, ką mes galime padaryti. Atsiminti, gerbti, išsaugoti.

Mes neturime galimybės iki galo suprasti ar pajausti to, ką jautė į tremtį ar kalėjimus vežami žmonės. Tačiau galime pamėginti. Klausantis tremtinių pasakojimų priartėjam prie jų patyrimo. Daug sunkių išgyvenimų. Šalia istorijos pamokų, empatijos pamačiau, kad iš šių žmonių mes galime pasimokyti dar kai ko labai svarbaus. Ir tai yra bendra visiems kalbintiems žmonėms. Tai yra ne tik skausmas, kančia, netektys. Bet ir tas nedingstantis noras gyventi. Tiek tuomet, tiek dabar, po visų siaubingų patirčių. Tas neblėstantis laisvės troškimas, ta šviesa, ta didelė jėga mažų žmonių. Girdi juos kalbant, matai akis, kiek ten patirties ir išgyvenimų, ir vis vien jauti tą šviesą. Nori ją pasiimti ir nešti tolyn. Pernešti iš ten – per čia, per save – į ten.

Jie tokie pilni optimizmo. Galvojau sau: KAIP jie rado jėgos, noro išlaikyt viltį, tikėt savo asmenine ir tautos laisve, savaip kovoti ir svarbiausia –  nenustoti gyventi bet kokiomis sąlygomis. „Ar verksi, ar dainuosi – kitaip nebus. Tai ir dainavom..“ – pasakoja viena iš tremtinių, paklausta, kaip jautėsi, ką darė traukinyje pakeliui į Sibirą. Labai daug stiprybės, labai daug jėgos. Žmogus išties gali daug.

Ir tai mus moko. Apie buvimą žmogumi, nepasidavimą, gyvenimą bet kokio gyvenimo – tokio, kokį turi. Viltis, tikėjimas, pastangos, noras išlikti, noras gyventi ir gyventi laisviems. Tik dėl to gyva mūsų tauta dabar. Deja, per kažkieno kančią mes dabar gyvename.

Norisi išgirsti kuo daugiau pasakojimų. Istorijos vadovėlius skaitėm visi. Skaičiai, datos, faktai, nuotraukos. Kai girdi gyvą žmogų, pasakojantį savo asmeninę istoriją, sunku likti abejingam. Ji ateina iki tavęs. O kalbant konkrečiai apie tremties istoriją – mes esam paskutinė karta, kuri dar gali gyvai pabendrauti su šią istoriją išgyvenusiais žmonėmis. Gali ne tik klausyti, sužinot, bet ir stebėti jų veidus, matyt emocijas.

Kitas momentas – apsilankymas kančios vietose. Atrodytų simbolinis kapų tvarkymas, ir labai nedideliu mastu. Bet tai yra dar vienas būdas prisiliesti ir vėlgi patirti emocijas – BAM tiesiai į vidų. Manau tai turėtų būti gilesnis pajautimas, nei tik žinios.

Taip, neabejoju, kad tai bus neįkainojama patirtis. Ir taip, tai bus įrankis, padėsiantis toliau formuotis mintims, kuriomis dalinsimės.

Diena prieš išvykstant

Šalies prezidentė: „Tautą galima sunaikinti, bet ne nugalėti. Kol gyva viltis, ryžtas, noras gyventi ir išlikti.“

Man atrodė, kad esu pasiruošusi ir pilnai užteks pusdienio sudėti viską į kuprinę. Bet klydau. Kaip ir besiruošdama daugumai kelionių. Ištinka neadekvatus lakstymas iš kampo į kampą ir paskutinės minutės sprendimų paralyžius. 3 valanda nakties, tad miegot liko 2 valandos.

Nervinaus, pykau ant savęs, kad negaliu apsispręst, dėl kai kurių daiktų pasirinkimo, ir, galiausiai, kad jie nebetelpa į kuprinę! Jaudulys pradėjo imti viršų. Juokinga, bet kažkas trūko ir po „lakstymo po namus“ duše šiek tiek paverkiau. Visgi, emocijos stiprios, kelionė ne eilinė, jaučiu didelę atsakomybę.

I diena

Išlydėjimas. Labai džiaugiuosi ir didžiuojuosi, kad tiek daug žmonių susirinko į išlydėjimo renginį. Pasidarė šiek tiek ramiau, atrodytų kažkam tikrai rūpi tai, ką darom.

Paėjėjus atokiau nuo minios stebėjau visą būrį besiglėbesčiuojančių, atsisveikinančių, besigraudinančių žmonių. Žiūrint iš šono atrodo, kad vyksta ar ketina įvykti kažkas tikrai svarbaus, prasmingo. Mąstau, ką tie žmonės iš tiesų galvoja. Ar atėjo iš mandagumo, ar palaiko „Misija Sibiras“ idėjas, ar tik tave asmeniškai. Ir, žinoma, susigraudinau pati. Vienas komandos draugų, netoliese stovėjęs su tėveliais, tai pastebėjo ir atėjęs apkabino. Kaip gera, kaip gražu! Mes dar nepažįstami, tačiau jau jaučiu palaikymą. Atrodo smulkmena, bet aš jau imu galvoti apie tai, kad pasaulis išgelbėtas, kol dar yra tokių jaunų teisingų žmonių.

Noriu likti atsipalaidavusi. Negalvoti apie žodžius, kuriais pasakosiu savo patirtį. (Matyt žurnalistų dėmesys veda prie tokių minčių). Dabar noriu tiesiog atidžiai ir atvira širdim viską priimti, sugerti, išjausti, įsileisti. Ir išlaikyti. O kaip atrast žodžių tam papasakoti, pagalvosiu vėliau.

II diena

Negaliu prisiverst kažką rašyti. Tiek daug aplink veiksmo ir žmonių, kad noriu tik eiti, bendrauti, daryti, nepaleisti ir nepraleisti. Sakau sau: „ramiai, ramiai, viską suspėsi.“

Nemažai laiko leidžiam mieste, ne gamtoje. Bet tuoj prasidės kitokios dienos, kitokioje aplinkoje. Rytoj išsiskiria komandos grupės, šiek tiek gaila.

Apsilankėm pirmose kapinėse. Kol kas dar tiek įspūdžių ir „naujumo“, kad negaliu būt rami ir susikoncentravusi. Viskas labai įdomu. Noriu matyt, klausytis, „pažindintis“ su komanda.

III diena

Dolinka. Mamyčių kapinės. Partizano ir ryšininko kapai stepėse. Beje, vieno jų pavardė Perevičius. Tokia pat kaip mano kursioko. Reikia nepamiršti grįžus paklausti.

Lankytame muziejuje daug fotografijų, atkurtos kalinimo vietos: gyvenamasis kambarys su gultais, kankinimų kambarys, karceris. Šalti rūsiai, žmonių veidai nuotraukose, baldai, jei galima juos taip pavadinti, sukuria ne itin jaukią atmosferą. O ji neabejoju dar nė iš tolo neprilygsta atmosferai, kuri ten buvo anuomet. Mums užteko ir to, ką pamatėm, kad pasijustume slogiai. Stebėjau ekspedicijos draugų veidus. Emocija aiški ir ryški kiekvieno veide. Gerai valandai dingo visi juokai.

Kalinių „portretinės“ nuotraukos, darytos vos po įkalinimo ir jų akys! Kai kurie atrodo tokie stiprūs. Nepavadinsi šių nei liūdnais, nei išsigandusiais. Drąsūs, išdidūs, niekinantys. Neslėpsiu, kai kurie atrodo ir kiek paklaikę. Ir dabar matau lentas ant sienos su veidais: iš priekio, iš šono, iš priekio, iš šono, moteris, vyras, senas vyras, mergaitė, iš priekio, iš šono… Kaliniai (!)

Kai tame pačiame muziejuje užėjome į „vaikų kambarį“, išsitraukiu kamerą, norėdama užfiksuoti dar labiau besikeičiančias komandos emocijas. Tokiu momentu jau nereikia nei „video dienoraščio“, nereikia nieko sakyti.

Apie Mamyčių kapines girdėjau pasakojimą dar prieš ekspediciją, jis skambėjo kraupiai ir užsifiksavo atminty. Po girdėtų pasakojimų apie lagerius, aplankyto muziejaus, matytų nuotraukų, vaikų tema man pasirodė ypatingai jautri. Atvykom čia. Šiose kapinėse palaidoti lageriuose gimę kūdikiai ir vaikai iki 3 metų. Aš emocijų sulaikyti negaliu, neįmanoma. Ir žodžių jas išsakyti nelabai randu. Bandžiau pasidaryti „video dienoraštį“ ir pasidalinti savo išgyvenimu, bet nieko neišėjo. Tikiuosi, kad dabar jų sielos gyvena lengviau. Ir ilgiau. Pasimeldžiau.

Baisiai gaila, kad komanda šiandien išsiskirs. Bet kartu baisiai įdomu, kas laukia toliau. Šiąnakt turėtume jau miegoti lauke. Nelabai laukinėj gamtoj, o prie kelio su gan intensyviu eismu, bet vis tiek laukas. Tikiuosi ne tose pelkėse, kurias apžiūrinėjo ekspedicijos vadovai.

Daug dainuojam, grojam ukulele, tai džiaugiuos. Gera. Savo artimoje aplinkoje neturiu tokių „mėgėjų“, tai super gera, siela dainuoja. Komandoje visi labai mieli, nuoširdūs, protingi, išsilavinę, o kai kurie ir labai juokingi. Taip žiūriu į juos ir galvoju, tai yra žmonės kurie matyt yra padarę (ir daro) kažką gero, ne kitaip.

Na štai. Šiaurės grupė išvyko. Ramu, tyku. Laukia nauji nuotykiai. Įsikūrėm stovyklavietę, nors ir tvora aptvertame namo kieme, prie jau minėto kelio. Bet jausmas jau arčiau gamtos. Laužas, pačių gamintas maistas (10 balų goes to… virtuvės komanda!). Sumažėjus komandai visi gerokai aprimo.

„Kaulų čiulpų skonio sriuba “ – tokia pastaba III dienos dienoraščio įrašo pabaigoje. Nekomentuosiu, vis dar jaučiu tą skonį (ir čia ne apie virtuvės komandą).

IV diena

Lyja. Labai.

Keliaujam tvarkyti Mamyčių kapinių. Šiandien jaučiaus rami ir darbinga. Mamyčių kapinėse šįkart buvo lengviau ir dabar labai labai gera, kai jas sutvarkėm. Matyt emocijos buvo išleistos vakar. Pasiskirstėm darbais ir visi dirbom tyloje: nušveitėm ir nudažėm kryželius, išvalėm takelius. Vakar atvykus į pačias kapinaites visi tie anksčiau girdėti pasakojimai apie jas ir apie vaikus lageriuose kažkaip vizualizavosi ir sugulė į krūvą. Ir apėmė toks absurdiškas beprasmybės jausmas, kad sunku nusakyt. Tai yra žmonės, kurie nespėjo nei realiai, nei tariamai prasikalsti. Kurie apskritai nespėjo absoliučiai nieko! Ant kai kurių kryželių parašyta “Čia ilsisis…”. Šiandien vadovo Nerijaus išsakyta mintis apie tai, kaip keistai šis užrašas skamba, nes juk „čia ilsisi tie, kurie net nespėjo pavargti“. Šie žodžiai labai gerai apibrėžė situacijos absurdiškumą. Vis stengiuos sau įteigti, kad dabar tos sielos yra laimingos. Nežinau, kiek maldų per vakar ir šiandien aš ten sukalbėjau ir kiek dainų jiems tyliai sudainavau.

Karagandos miesto kapinės didžiulės. Išsiskirstėm po kelis ir išėjom ieškot lietuvių kapų. Keliavom su Gyčiu. Visi kapai su tvorelėm, padrikai išdėstyti, be jokios sistemos, vienas šalia kito, dažnai be praėjimo. Viskas apaugę žolėm, krūmais. Laukinės vyšnios! Visur jų krūmai, uogos raudonuoja, bet nevalgau. O jei suvalgyčiau, tai čia jau šiek tiek kanibalizmas, ar dar ne..? Pasiklydom. Ir ne kartą. Ir ne mes vieni. Kiškutis.

V diena

Baisiai lijo visą naktį. Vos užmigus vėl prabusdavau, nes buvo baisiai šalta. Panašiai kaip per bandomąjį žygį. Nors ne, šalčiau. Štai tau ir Kazachstanas. Man šalta palapinėje, miegmaišyje, vasarą, kai +9 laipsniai. O tai kaip jiems lageryje žiemą? Šilčiau nuo šitų minčių vis tik nepasidaro. Su Agne taip sušalom! Negalėjom toliau miegot, pradėjom kalbėt, skųstis, tai Juras atsikėlė ir kažkur išėjo. Grįžo su atsarginėm kelnėm (mums) ir keliais buteliais karšto vandens! Jie padėjo sušilt ir užmigt. Nesu tikra, ar po to nebuvo blogiau.

Šį rytą ruošiu pusryčius. Nors iš vakaro prašiau mane pažadinti, bet to neprireikė. Vėl pabudau nuo šalčio ir nebeužmigau. Sušalęs kūnas, apmūturiuotas krūva rūbų, pavargęs patinęs veidas, nesuvaidintos emocijos – pagalvojau, kad tai puikiausia medžiaga filmui. Pamėginau padaryt trumpą video dienoraštį. Gal tris kartus. Ar penkis. Nieko neišėjo, sunku man prieš kameras. Domukas atsikėlė kurt laužą. Supratom, kad iš vakaro neišsiaiškinom, kur degtukai. Gerai, kad turiu mažą dėžutę savo kuprinėj. Bet nežinau, ar rasim sausų malkų. Pusryčiams bus ryžių košė su sviestu ir uogiene!

„Nežinau, kodėl man taip gera“ (galvoj nenustoja skambėt daina). Matyt todėl, kad išlindo saulė ir nebedrebu.

Vėl kapinės. Vaizdai nekokie. Kažin, ar vėliau nesapnuosiu tvorų, paminklų, kryžių. Vėl tvoros, krūmai, žolės, vyšnios. Braunamės. Radom jau 36 lietuviškus kapus. Paieškas ir darbus kapinėse apsunkina oro sąlygos. Temperatūra nuo 10 iki 25 laipsnių. Pasidaro karšta, nespėji nusirengt, vėl lyja. Tada toks šaltas vėjas, kad rankos šąla kaip žiemą.

Į stovyklavietę grįžom tik apie 20 val. Kokią skanutę vakarienę virtuvės komanda patiekė! Meksikietiškas troškinys ant laužo. Beje, ryte gavom medieną kryžiams, turim skubiai du pagaminti. Komandos vyrai dar dvi ar tris valandas dirbo prie kryžių. Man buvo patikėta apskaičiuoti reikiamas proporcijas.

Tiesa, dėkoju mokyklos auklėtojai – rusų kalbos mokytojai. Pasirodo, moku rusų kalbą.

Gavome užklausimą iš Prezidentės. Turim suskaičiuoti, kiek kapų radome. Tad dar gerą valandą, gal ilgiau, tikrinom komandos narių fotoaparatus ir darėm kapų „surašymą“. Rašiau pavėsinėje ir vėl taip sušalau, kad jau pradėjau irzti. Be didelių prašymų pareiškiau, kad keičiu palapinę ir einu miegoti ten, kur, manyčiau, bus šilčiau. Turiu pagaliau išsimiegoti.

Diskomfortas mus visus suartino, privertė atsiverti, nusimesti kaukes. Komanda gyva! Visi išlaisvėjo, juokauja, dainuoja. Taip, kaip priklauso. Pietų grupė žengė į naują etapą. Labai džiaugiuosi. Ir labai gaila, kad liko tik 5 ar 6 dienos.

Grįžtant prie oro, vidutinė oro temperatūra turbūt 15 laipsnių. Rytojais orų prognozė – iki 12 laipsnių! Ir lietus. VALIO.

6 diena

Naktis – tragedija. +8, šalta nejuokingai, lyja. Užmigt vėl neišeina, palapinės pakeitimas nedaug pagelbėja. Per kūną vis perbėga šalčio bangos. Bandau visas rekomendacijas: į miegmaišį be rūbų – šalta, su visais turimais rūbais – šalta. Košmaras.

Rytas – lyja. Jaučiuos klaikiai nešvari. Susikaupiau lįst išsimaudyt po šlanga. Nepatogu ir baisiai šalta, bet žinau, kad po to bus labai gera. Neblogas egzorcizmo seansas išėjo. Ir švari, ir nakties šalčio vargai užsimiršo. Tiesa, kai kurie komandos nariai į šią ceremoniją žiūrėjo keistai.

Spaskas. Atvykom apžiūrėt čia esančių memorialų. Vėliau grįšim pabaigt paieškas Karagandos kapinėse.

Atrodo, kad saulė šiandien jau tikrai neišlįs. Su Luku vos velkam kojas ir kalbam, kad sunkoka tokiu oru „prabust“ ir atrast entuziazmo eit, ieškot. Bet einam. Randu kapą su lietuviška pavarde! Ir dar lietuviškom raidėm! 7 metų Vytautas, miręs 1965 m., liūdi tėvai ir brolis. Paminklas atnaujintas, vadinasi, kapas artimiesiems žinomas. Bet visas smarkiai apaugęs žolėmis ir erškėtrožėmis. Akimirksniu pamiršom apie motyvacijos paieškas, išsisklaidė visas apsnūdimas. Per gerą valandą „atvėrėm“ kapo plotą. Užrišom trispalvę juostelę.

Komandos nariai kiaurai šlapi. Iš batų tiesiogine to žodžio prasme pila vandenį. Kadangi aš išsaugojau nesuplėšiusi vakar pasigamintus bachilus, pavyko išvengti batų peršlapimo. Likau turbūt vienintelė sausomis kojomis.

Prašvito, oras šiek tiek pasitaisė, nebelyja, atšilo. Turim tikslą šiandien grįžę pabaigti gaminti savo du kryžius. Nerijus paskelbia gerąją naujieną – mūsų laukia PIRTIS! Žinia buvo sutikta ne tas žodis kaip džiaugsmingai ir palydėta šūksniais. Pavargusi, sušlapusi, sušalusi minia, kai kurie jau su sloga ir skaudančia gerkle. Po maudynių pasijutom kaip naujai gimę. Princai ir princesės. Atrodo, jau vėl pamiršom, kad buvo sunku ir šalta.

Ryt grįžta Šiaurės grupė, o mes išvykstame į Balchašą. Žada +25 laipsnius. TIKIUOSI. Ir tikiuosi, kad be lietaus. Laukia ilgas kelias ir daug darbo. Įdomu, kaip sekėsi Šiaurei. Mažai žinom apart to, kad buvo karšta.

Kaip gaila, kad dienos senka ir greit keliausim namo. Norėčiau pabūt su šia komanda dar bent porą savaičių. Karolis užklausė apie mūsų darbą, laukiantį po ekspedicijos. Taip, man pristatymai ir vieši pasakojimai nėra pats lengviausias ir maloniausias darbas. Gal netgi man tai bus didesnis iššūkis, nei pati ekspedicija. Neramu, ar sugebėsiu perteikti informaciją teisingai ir įdomiai. Labai norėčiau matyti susidomėjusius, besiklausančius veidus. Tikrai šiek tiek neramu.

Vakare prie laužo buvo išaiškintas labai įdomus ir kiek baugus sutapimas, kai Gintarė, ruošdama straipsnį suvedė keletą faktų. Tai trumpai: lyti pradėjo ir po trijų dienų baigė, kai mes buvome lygiai toje pačioje vietoje – Karagandos kapinėse. Ten Nerijus atrado seną ir labai gražų kapą. Buvo sunku įskaityti pilnus užrašus ant paminklų. Matėsi vyro pavardė. Ir tik ėmus lyti lietui, pasimatė pilnos pavardės (vyras ir žmona). Nuo kapo buvo nueita ir planuota vėliau grįžti jį sutvarkyti. Tačiau vėliau sugrįžęs Nerijus niekaip negalėjo jo rasti! Ir neberado. Pamenu, kaip kitą dieną papasakojo, kad vakare negalėjo užmigti, nes nerimą kėlė toks gražus kapas, kurio nesutvarkė, nes nerado. Pasakojo, kad labai nori jį rasti ir sutvarkyti, kai vėl grįšime į šias kapines. Ten grįžom už dviejų dienų. Kai tik priėjo tą kapelį ir pradėjo tvarkyti – lietus liovėsi! O lijo tris dienas! Tai ta pati diena, kai rašiau, kad rodės jog niekada neprašvis, kai su Luku bandėm rast motyvacijos toliau ieškot lyjant lietui.

Sėdėjom prie laužo, aiškinomės šias detales, vienas kitą papildėm savo prisiminimais ir įžvalgom, ir neįsivaizduojat kaip kūnas ėjo pagaugais ir bėgo ašaros. Skamba ir keistai, ir kiek juokingai. Bet emocijos buvo tokios stiprios! Atrodė neįtikėtina! Gal tikrai pervargom… Net pasidarė nejauku vienam tamsoje nueit toliau nuo laužo. Nusprendėm savotiškai pasimelsti, palinkėti ramybės ir šviesos – padainavom „Raudoni vakarai“. Draugams toliau bekalbant varčiau mūsų Dainų knygelę, nejučia atsiverčiau naują puslapį ir pradėjau grot dar mūsų neliestą dainą. Vytauto Kernagio „Baltas Paukštis“. Skaitau žodžius ir negaliu patikėti. Jie atitinka tai, apie ką mes šį vakarą kalbam. Tamsa, kapinės, Nerijaus rastas kapas, lietus, paukščio klyksmas Mamyčių kapinėse, lietuviai, ramybė.

“Po nakties diena,

Po lietaus miškai kvepia,

Po mirties šviesa

Amžina.

Tarp Lietuvos

Ir tarp dangaus aukšto

Gieda paukštis virš mūsų

Ir giedos.”

Perskaičiau juos šalia esantiems. Daina labai surezonavo. Ir, regis, užsiliks Pietų grupės mintyse.

Matyt, tikrai kiek išprotėjom. Nes nusprendėm, kad tikrai turim „palinkėti ramybės ir laimės“. Neva juokais 8 žmonės sustoję aplink laužą ir susikibę rankomis pakartojom: „ačiū, ramybės jums“ ir pan. Ir tuomet greit nusijuokę pabaigėm. Viskas lyg juokais, bet aš tyliai sau galvoju ir net neabejoju, kad tą minutę visi jautė darą teisingą dalyką, o po to jautėsi ramiau.

Dainuodama „Baltą paukštį“ pajutau visišką ramybę.

7 diena

Ir taip, lietus nebegįžo. Rytas su saule.

Iš Džezkazgano grįžo Šiaurė, bet pasidžiaugti teko labai trumpai. Palikę savo stovyklavietę Šiaurės draugams, išvykom į Balchašą.

Greitkelis nekokios būklės. Mikroautobusu dardėjom apie penkias valandas. Vaizdas per langus gerokai pasikeitė. Jokios žalumos, stepės, pusdykumės, nedideli kaimeliai. Skurdi gamta ir plikas vaizdas toli į priekį. Vietomis tolumoje matyti kalnai. Vienas kitas kupranugaris.

Miesteliai taip pat skurdūs. Atrodo, kad grįžom nemažai metų į praeitį. Žiūrint į miesto aplinką, gamtą, iš pradžių negali pilnai suprast, ar čia tikrai tokia gamta, ar viskas dar nesutvarkyta po statybų. Ten , kur šalia namo turėtų būti pievelės plotas – niekas neauga, tik kelios aštrios žolės.

Pastatėm pirmąjį kryžių Balchašo lagerio vietoje. Ten praktiškai nieko nelikę. Po kelių metų neliks nei tų kelių pamatų, žyminčių buvusias lagerio sienas, karcerius. Pastačius kryžių ir prikalus saulutę su „Misija Sibiras‘18“ dalyvių vardais, negali nepastebėt, kad šalia atliekamo fizinio darbo, darbas vyko ir kiekvieno viduje. Vėl stiprios emocijos.

Apsistojome vaikų internate.

8 diena

„Krauju buvo kuriama graži visuomenė, gražus rytojus.“

Balchašo kapinės. Šatkus. Ši pavardė įstrigo atminty ne vienam iš mūsų. Nežinau kelinta valanda jau naršome šias kapines ieškodami žmogaus, pavarde Šatkus, kapo. Kapinės didžiulės, tik užlipę į šalia esantį kalną pamatėm jų mastą. Čia radom labai daug lietuvių kapų. Tik ne minėtą.

Nuėjau viena tęsti paieškas į kitą kapinių galą. Nieko nepešiau, čia nei Šatkaus, nei apskritai lietuvių kapų neradau. Nebeturim vandens. Pravaikščiojau gerą valandą, aplink negirdėt ir nematyt nei vieno, apart juodas didžiules varnas. Pasidarė nejauku ir labai trošku, tai nusprendžiau grįžti. Pamačiau, kad grįžo autobusiukas, pasirodo ir su vandeniu, ir su ledais. Prisėdau jo pavėsyje. Trys komandos vaikinai kitiems betęsiant paieškas šalia kapinių gamina kryžių. Apsidangstę pečius, atrodo ne juokais sukaitę. Stebiu kryžiaus gamybą. Kiekvienas užsiėmęs savo darbais. Antanas užtraukia dainą, kažką apie bernelį. Juras bamba sau po nosim, kad „tuoj mirsiu“. Sakau, karšta ne juokais.

Aš taip dar nenoriu namo. Liko tik 2–3 dienos. Baisiai gaila.

9 diena

Per tą laiką, kiek trunka mūsų misija, sutikom visokių žmonių, su įvairiom nuomonėm. Yra ir tie, kuriems nerūpi, jie abejingi. Tiesiog nesupranta, kam reikia to, ką darom. Gali tai suprast iš jų reakcijų, žodžių. Iki jų žinutė neateina. Ir labai gaila. Apmaudu, kai tai pajauti. Tiesa yra dalis ir tų, kurių reakcija keičiasi, kai pasakoji toliau. Jie labai stebisi, bet kartu džiaugiasi. Gera pasidžiaugt, kai yra su kuo palyginti. Sakyčiau, kad mūsų šalies žmonės yra pilietiški. Išties džiaugiuosi, kuo esam. Nepaisant atskirų žmonių ar grupių nuomonių, aš džiaugiuos, kokie mes bendrai buvom ir esam. O esam stiprūs, ryžtingi, jautrūs. Ir mums neretai rūpi. Tie, kurie šalia. Tie, dėl kurių esam. Gera, kad greta yra tokių panašiai mąstančių žmonių (ir daug!). O apie komandą jau nė nekalbu. Su kuriais galim stovėt greta, apsikabint, dainuot, sėdėt ir žiūrėt į ugnį tylint, juoktis iki ašarų, ir paverkt visai be juoko. Ir žinot, kad ne tik žodžiuose, bet ir širdyse yra tas pats. Ta pati mintis, tas pats jausmas, tas pats nerimas, rūpestis. Tie patys namai. Nemoku gražiai išdėstyti minčių žodžiais, bet dabar apėmusi emocija, tai tokia visiško paverkimo.

Namo nenoriu todėl, kad išsiskirsim su komanda. Namo noriu todėl, kad ten sava.

Nerijus ryte pasakė labai jautrią kalbą. Paprašė ypatingos rimties, maksimalaus susikaupimo. Tonas užduotas visai dienai. Noriu kiek įmanoma tame ir likti. Susikaupti, susitelkti ties mintimis, dėl ko mes čia esame. Neleisti, kad smulkūs dalykai, aplinkybės nukreiptų mintis kitur. Maksimaliai išjausti, būti čia ir dabar. Aišku, labai norėčiau kylančius jausmus paverst teisingais žodžiais.

Rytinio Kounrado lageris. Istorijos čia ieškot toli nereikia, ji stepėsi mėtosi gabalais. Kaulų liekanos (ir gyvulių, ir žmonių), spygliuotos vielos likučiai. Po komandos vadovo rytinio įvado supratom, kad šiandien, taip kaip ankstesnėmis dienomis, kapų neieškosim. Visiems įstrigo žodžiai: „šiandien statysime kryžių tiems, kurių kapų jau niekas niekada nesuras”. Nes tokių nėra. Masinės kapavietės žmonėms, kuriuos sunkiai įmanoma identifikuoti. Nes čia jie gyveno ir mirė pažymėti numeriais, ne vardais. Šiame lageryje pastatėm pirmuosius atminimo simbolius, iki šiol čia nebuvo nieko.

Emociškai tai labai stipri ir sudėtinga diena. Prisiminus visa ekspediciją ši diena tikriausiai bus stipriausia. Lagerio teritorija atrodo labai didelė. Griuvėsiai parodo ribas, keleto pastatų vietas, lagerio sienų vietas, vartų likučius. Bet ir šie fragmentai, panašu, greit išnyks. Realiai ten nieko nelikę. Iš abiejų pusių tolumoj matyti nedidelės kapinaitės. Kol vieni tvarko aplinką aplink būsimą paminklą, kiti imasi kryžiaus paruošimo darbų. Mes trise išeinam ieškoti lietuviškų pavardžių kapinaitėse. Einam be žodžių, bet ta tyla tokia iškalbinga, emocijos išeina vienu kitu žodžiu ir viena kita ašara. Atrodo, kad ta žemė po kojom tokia smenganti, nors iš tiesų, tai visiškai kieta. Pusdykumės augalai traška ant jų užmynus. Kojos iki kelių apdulkėjusios, saulė kepina. Vėjas ir tyla. Kapinės kitokios, nei lankytos anksčiau. Kitokios, nes mažutės, nuošalios ir vienišos. Ir dar šalia įvykių vietos. Vidury stepių, be vartų, be tvoros, regis visai pamirštos. Radom lietuvišką pavardę, kitose taip pat radom vieną. Palaidota jau po lagerio ir tremties. Įdomu, kodėl atvežta laidoti į šią vietą. Simboliška? Nes čia anksčiau kalėjo? Visas kapo sutvarkymas apsiribojo kelių žolių išrovimu ir žemės išlyginimu, nelabai yra ką rauti ar pjauti. Sugalvojau iš plytgalių sustatyt žvakidę, kad stiprus vėjas bent trumpam netrukdytų degti žvakutei. Rišam tautinę juostelę. Dirbam be žodžių. Atsisveikinam. Kraudama į kuprinę daiktus ekspedicijai įsimečiau vieną mažą žvakutę. Čia ją ir uždegėm.

Nerijus prisėdęs nuošaliau besidarbuojančios komandos. Matyt, pabūt toje vėjo pučiamoje tyloje. Sako: „Giedre, gal kokią dainą?“ Taip, dainą.

Šiek tiek keista ir kartu gera buvo dainuot būtent tuo metu toje vietoje. Visai kitaip nei prieš tai. Dainavau keletą dainų ir jas kartojau, nė nelaukdama pritarimo. Išgirdau ir jaučiau, kad turiu tai daryt, kad to reikia. Negalvojau jauku man, ar ne.

Atvykęs kunigas su vienuolėmis pašventino mūsų kryžių! O jis pavyko labai šiltas. Ir su saulute.

„Kol dar matau, kol dar girdžiu. Kol dar į kalną mano kelias.“ Kernagio „Baltas paukštis“ ir čia labai tiko.

Diena ilga. Mums grįžus į Karagandą vėl susitiko abi grupės. Kartu pastatėme dar du kryžius. Vieną saulei leidžiantis (prie lietuvių partizano ir ryšininko kapų), kitą – jau tamsoje – Mamyčių kapinėse. Vėlgi ypatingai jautrios akimirkos. Norėčiau sakyt „didingos“, bet tai atmosferai skamba per grubiai.

O vakare būnant jau visiems kartu prie laužo jaučiaus neramiai. Diena labai ilga, atrodo, įvyko tiek, kiek per tris dienas. Grupių susitikimas lyg ir turėtų džiugint, bet šį vakarą nešė daugiau „neįprastumo“, nei džiaugsmo. Dvi grupės keletą dienų 24 val. praleidę kartu, su savo emocijomis ir stipriai susigyvenusios. Tai natūralu, kad susiformavo dvi stiprios, bet atskiros grupės. Savi juokai, savos istorijos, net savas bendravimo stilius. Man tai buvo lyg prisitaikymo ir apsijungimo laikas, bendraut nenorėjau. Šiaip įdomus jausmas, nežinau, ar kada teko, ką panaušaus patirt.

10 diena

Atsikėliau visiškai serganti. Vėl sušalau, miegojau gal keturias valandas. Jaučiuosi peršalus, sakyčiau, kad karščiuoju. Išgėriau vaistų ir laukiu pagėrėjimo.

Astanoje ambasadorius mus pasitiko su pietumis. Nors nepraėjo nei dvi savaitės, keistas jausmas pietauti normalioje restorano aplinkoje.

Kalbėt man sudėtinga, ypač prie kamerą! Todėl prieš ją beveik ir nekalbu. Mano video dienoraščiai yra gan apgailėtini. Jei kažką ir bandau pasakyt, tai pati save girdėdama nustembu, kaip pradėtą mintį pabaigiu kokia nors keverzone. Geriau jau man dainuot. Apskritai muzikoje tokia didžiulė energija. Ir išsiliejimas, ir paguoda, ir ramybė. Mes tiek daug dainavom. Mašinoje, prie laužo, kapinėse, statydami kryžius, lyjant lietui, ir pavėsinėje, ir palapinėje, ir per Kazachstano nacionalinę televiziją. Matyt dainuosim ir Lietuvoje.

„Rytoj skrisim, šiandien būnam, būnam čia, ir dabar!“

11 diena

Po vakarykščio dviejų grupių nejaukumo nerimas išsisklaidė. Apsijungimas įvyko sėkmingai.

Jau Kazachstano oro uoste sutikti lietuviai sveikinosi, klausinėjo, kaip mums sekėsi. Iš vieno tautiečio nuskambėjo žodžiai „baltai pavydžiu“. Ir pati sau pavydžiu šios patirties. Toks dėmesys glosto širdį. Gera jaust palaikymą, gera, kad žmonėms tai rūpi. O juk „Misija Sibiras“ užduotis ir yra tokia – kad rūpėtų kuo didesniam ratui žmonių. Tie keli oro uoste sutikti žmonės suteikė pasitikėjimo, kad pavyks. Bet kol kas labai sunku kažką papasakoti. Reikia laiko, kad susidėliotų informacija, patyrimai, įspūdžiai, emocijos. O jų tikrai daug. Vistik lankėmės vietose, kurios nėra labai emociškai lengvos ir malonios. Tačiau palikome jose šiek tiek savo šilumos.

Grįžtam. Ieškodami lietuvių politinių kalinių ir tremtinių kapų tikrąja to žodžio prasme iššukavome 16 kapinių, radom netoli 200 lietuvių kapų ir daugumą jų sutvarkėme. Pastatėm kryžius svarbiose vietose, kaip atminimo ir pagarbos ženklą. Palikome ten savo šilumos. Labai lengva nebuvo. Oro sąlygos nelepino, laiko mažai, darbo daug, o nori padaryti maksimumą. Bet nebuvo ir labai sunku. Nepaisant visko, ėjom ir darėm.

Šalia pagrindinių darbų, reikia nepamiršti dar vieno svarbaus darbo. Į Kazachstaną išvyko ne kokia nors seniai kartu dirbanti profesionalų komanda. Skirtingi, nepažįstami žmonės išvyko būti kartu 10 dienų 24 val. parą ir tikrai ne komforto sąlygomis, tad svarbi užduotis buvo suformuoti komandą. O pavyko puikiai. Gavę gamtos dovanėlę, gerai suliję ir sušalę suartėjom ir komandą sustiprinom labai greitai. Šie jauni žmonės yra nerealūs. Išsilavinę, intelektualūs, protingi, patriotiški ir tokie nuoširdūs. Labai paprasti ir dar labiau linksmi. Jūs mane praturtinot! Ir ačiū, kad dainavot! Mano mylimiausias choras.

Didžiausias ačiū Pietų grupės vadui Nerijui. Geresnio vadovo šioje vietoje neišsirinkčiau. Labai juo džiaugiuosiu. Ne tėvas jis mums, ne generolas, o gal veikiau vyresnis brolis ar protingas draugas. Galėjom juo pilnai pasitikėti ir kartu nejausti jokio atstumo ar baimės. O jam teko nelengva užduotis. Aš nežinau, kas jo galvoje, bet ekspedicijoje su juo paprasta ir aišku. Didžiuojuos!

Grįžus

Grįžus vakare ir kitą dieną pabudusi labai daug rašiau. Vis rašau ir rašau. Į sasiuvinį, į telefoną. Atrodo, lyg tuščia galvoj ir kalbėti su niekuo nenoriu, bet kartu ir krūvos minčių. Po truputį grįžta, dėliojasi, o norisi viską fiksuot. Nežinau, kiek tame vertės, bet fiksuoju.

Kas esat grybavę, turbūt žinot, kaip naktį toliau „grybauji“. Arba kai pardavinėji gėles per šventes mamos parduotuvėje: naktį toliau suki tulpes, merki chrizantemas, „ačiū, kad pirkote“. Va taip gerą savaitę naktimis, ar net ir dieną užsimerkus matau kapų tvoras. Metalines, aukštas, žemas. Einu, ieškau kaip prasibrauti, akys bėgioja antkapiais ir skaito vardus.

Nors sakiau, kad šiandien dar nenoriu kalbėti, nes galvoje košė, o emocijos vis dar ima viršų – darbai nejučiom tęsiasi. Dėkoju kaimynei, su kuria ką tik susipažinau. Ji netikėtai tapo mano pirmąja klausytoja. Dar emocingo ir kiek padriko pasakojimo.

O visas kitas mintis, kurios dabar išmėtytos ant popieriaus ir telefone, pasilieku sau.

2 savaitės po ekspedicijos

Prieš ekspediciją, prieš bandomąjį žygį galvojau ir rašiau sau, kad turbūt esu kiek nestandartinis „Misija Sibiras“ dalyvis (beje, pasirodė, kad jokių „standartų“ ten nėra). Niekada gerai neatsimindavau istorinių detalių, faktų, datų, esu absoliučiai nutolusi nuo politikos. Man patriotizmas labiau suprantamas per kokią tai jausminę, emocinę, pusę. O dabar štai aprodau Vilnių svečiui iš užsienio ir pastebiu save pasakojančią apie miesto gatves, apie praeinamą bažnyčią, apie Trijų kryžių kalną, Užupį, mūsų istoriją. Ir, pasirodo, vis tik kažką aš žinau, atsimenu. Ir man tai įdomu! Ir noriu pasakoti, ir noriu žinoti daugiau! Štai jau reiškiasi misijos efektas. Vienas iš momentų, kaip mes keičiamės.

Kaip dideli dalykai tapo mažais

Sugrįžau kūnu, bet mintys dar klajoja vėjų nugairintose ir sausros nualintose stepėse. Dar niekada gyvenime nebuvo taip sunku sudėlioti minčių ant lapo, nors, kiek save atsimenu, iš to valgau duoną.

Kai įžengėme pro oro uosto duris ir pamačiau tą minią žmonių, širdis nusirito į kulnus. Nežinau, ar todėl, kad dar visai neįsivaizdavau, ką pasakyti, ar todėl, kad neaprėpiamų platybių apleistose kapinėse sutikti žmogų buvo praktiškai neįmanoma.

Pirmas rytas namuose buvo mažų mažiausiai keistas. Užsikaičiau puodelį kavos ir ta kava jau buvo kitokia. Be kondensuoto pieno, ne tirpi, ne tokia skani, ne tokiom šaltom rankom paruošta.

Išvažiuodama galvojau, kad ši kelionė primins šuolį parašiutu. Iš pradžių lauki su jauduliu, pakilus grožiesi vaizdu, iššokus bijai, po to tampa sunku kvėpuoti, bet kai nusileidi ant žemės, apima milžiniškas laimės jausmas.

Klydau. Visai nepanašu. Nes po 10 dienų gyvenimo visai kitokioje realybėje nusileisti ant žemės ne taip paprasta. Dalykai, kurie atrodė tokie dideli išvažiuojant, dabar atrodo labai labai maži. Nebepykdo per kaitri saulė ar netikėtai užklupęs lietus.

Iš bėgimo rato, kuris taip greitai įsuka kasdienybėje, išeiti būnant namuose praktiškai neįmanoma. O mes visi gavome dovaną atsitraukti. Atsitraukti nuo pakoreguotų šypsenų socialiniuose tinkluose, nuo rutinos darbas-namai, nuo mandagumo klausimų „kaip sekasi“. Turėjome 10 dienų tikrumo, buvimo čia ir dabar. 10 dienų laisvės jausmams, mintims, išgyvenimams.

Dėkingumas už dėkingumą

Kai prieš išvažiuodami stovėjome stotyje, buvau tikra – manęs tai nepalies. Nemėgstu oficialių kalbų, pagal scenarijų suplanuotų žodžių. Bet tą akimirką, kai kalbėti pradėjo bendražygės Aistės mama, iš gelmių ašaromis prasiveržė jaudulys, suvokimas, kiek daug kitiems tai reiškia. Tąsyk gavau šansą į situaciją pažiūrėti kitomis, mamos akimis. Ir akimirką atrodė, kad jos žvilgsniu matau kartu su kitais 23žmonėmis prieš minią stovinčią dukrą. Dukrą, kuri pasiryžusi keliauti į pasaulio kraštą vardan atminimo tų, kurie negrįžo namo.

Aš nepamenu, ką Aistės mama pasakė. Pamenu tik virpantį balsą ir tas baimės, vilties ir pasididžiavimo pilnas akis. Pratrūkau. Skruostais riedėjo ašaros ir aš negalėjau sau pasakyti „stop“. Tai buvo dėkingumas už dėkingumą, tikėjimas už tikėjimą, meilė už atsidavimą, rūpestis už jaudulį.

Kai sėdėjome lėktuve, buvau rami kaip belgas. Dar nežinojau, ko tikėtis, ir vaizduotė tikrai nebūtų sukūrusi nieko panašaus, ką teko pamatyti, pajausti ir išgyventi.

Ekspedicijos pradžia nebuvo lengva. Kadangi paskutinėmis savaitėmis pasikeitė lokacija, nuvykus į vietą dažnai keitėsi planai. O planuoti Kazachstane – tikras iššūkis. Jei kazachas sako, kad atvyks 9 val., tai gli būti, jog vėluos pusvalandį. Jei bandai susiorganizuoti nakvynės vietą, tai gausi atsakymą – pirma pavalgykim, o po to viską sugalvosim. Toks neapibrėžtumas gyvenime mane itin erzina ir net kelia nerimą, bet ten kažkaip įsijungė kitoks režimas, net mane pačią nustebinęs gebėjimas priimti situaciją tokią, kokia ji yra, ir pabūti joje.

Bekraštė mirusiųjų žemė

Kelionės pradžioje turėjome nemažai susitikimų su mums gelbėjusiais Lietuvos ambasados darbuotojais, aplankėme kelis muziejus. Ten išgirstos istorijos leido labiau prisiliesti prie Kazachstane lietuvių išgyvento siaubo, kančios, nesuvokiamo žiaurumo, bejėgystės ir beprasmybės. Bet vieną akimirką pagavau save galvojant – nejaugi tokia ir bus ekspedicija, blaškymasis po ekspozicijas. Išsigandau. Per greitai.

Jau po kelių dienų Kazachstane įžengėme į Temirtau kapines ir ėmėme ieškoti čia atgulusių lietuvių kapų. Pirmoji mintis buvo – nėra jokių šansų. Atrodė, kad ieškome adatos šieno kupetoje. Kapas buvo prie kapo, tvora prie tvoros, stačiatikių kryžiai susimaišę su katalikiškais. Įėjus į kapines atrodė, kad tai bekraštė mirusiųjų žemė.

Kadangi buvo karšta, į kapines atėjau su šortais ir basutėmis. Po pirmųjų minučių mano kojos buvo suraižytos aukštų aštrių žolių, o pėdos juodos nuo dulkių ir žemių. Bet kažkur pasimetė mane neretai lydintis zyzimas „au, skauda, uoj išsipurvinau“. Gal todėl, kad nerūpėjo, gal todėl, kad tikslas atrodė svarbesnis. Nardėme tarp kapų, o su kiekvienu nusitrynusiu, surūdijusiu arba tik numeriu pažymėtu paminklu galvoje vis garsiau skambėjo nevalingas „nepavyks“. Ir tada kažkas sušuko: „Lietuvis!“. Po to dar vienas ir dar vienas. Kaskart rasta lietuviška pavardė atrodė maža pergalė ir maža duoklė tiems, kurie ne savo noru buvo priversti akis užmerkti sustabarėjusioje žemėje, iš kurios net žoles rauti sekėsi sunkiai.

Prisipažinsiu, aš nemėgstu mirusiųjų kulto. Dažnai Lietuvoje man kapinės primena kolektyvinius sodus ir varžytuves – kurio paminklas didesnis, brangesnis, kas gražesnių gėlių pasodino. Bet tai, ką pamatėme Kazachstane, sunku apskritai vadinti kapinėmis. Geriausiai tinkantys žodžiai – panika ir šiukšlynas. Vienaip ar kitaip visą gyvenimą mokiausi saugoti prisiminimus, o tose platybėse palikti ir pamiršti lietuvių kapai atrodė kaip našlaičiai. Vienose kapinėse, jau Balchaše, komandos draugai sakė, kad įpusėjus ekspedicijai jų niekas nebestebina, o aš nuoširdžiai sakiau, kad mane pamatyti vaizdai vis dar glumina. Kažkur radau dantų šepetėlį, o kelių kilometrų spinduliu voliojosi žmogaus kaukolė. Ir tada esmė atsiranda ne kapinėse, o, rodos, visiškai paprastoje pagarboje žmogaus gyvybei ir mirčiai.

Mirties aš bijau. Gyvenime esu pamačiusi jos veidą iš labai arti. Neromantizuotą, ne įsivaizduojamą, o brutalų ir tikrai visai negražų. Ir tose kapinėse pamačiau dar kartą. Kitaip. Turėjau akistatą su kūno ir atminimo laikinumu. Akistatą su mintimi, kad net ilgus kelius nuėjusieji, širdis atidavusieji ir kančias patyrusieji išnyksta. Išnyksta kaip užrašai ant paminklų. Išnyksta net iš širdžių ir minčių. O pasaulis toliau lekia. Ir apėmė rankas žemyn sverianti beprasmybė. Ir bejėgystė, nes pakeisti to tiesiog neįmanoma. Įmanoma tik nepraeiti, tyla pagerbti ir susitaikyti.

Kaip kotletas privertė perlipti per save

Trečiąją ekspedicijos dieną lankėmės Dolinkos kaime. Čia pasilikome ir pietums. Buvome jau gerokai praalkę, nes daug laiko praleidome kelyje, o po to mažiausiai kelias valandas vaikščiojome muziejuje, kuriame buvo viso Karlago vadavietė, tad ryte valgyta avižinė košė jau nebeteikė sotumo jausmo.

Pietums atėjome į vietinę valgyklą, įsikūrusią sename apgriuvusiame pastate. Šalimais buvo kaimo krautuvė ir akimirką atrodė, kad grįžome keliais dešimtmečiais į praeitį. Mano draugai puikiai žino, kad esu pasakiusi griežtą NE net Vilniaus valgykloms, kurios savo atmosfera ir švara šviesmečiais pranoksta tą mūsų aplankytąją Dolinkoje.

Ant stalų buvo ištiestos raudonos „klijonkės“ (taip vadina mano mama), o vos įžengus pro duris paklerusioje spintelėje buvo įtaisyta kriauklė. Tik vanduo baigėsi net pusei komandos nenusiplovus rankų. Ir čia aš visomis prasmėmis perlipau per save. Net be didelių pastangų. Suvalgiau viską ir pagalvojau: „Vau, Gintare, ar čia dar tikrai tu, ta kuri net salotų kavinėse nevalgo, nes atrodo per mažai higieniška?“

Lietus

Trečiąją ekspedicijos dieną komanda skilo į dvi grupes. Tąkart glėbesčiuodamiesi dar nežinojome, koks iššūkis laukia mūsų, pasilikusių Karagandoje. Ir prasivėrė dangus. Lijo be pertraukos, be atokvėpių. Ir net apsirengus visus šilčiausius rūbus (o jų buvo vos keli) kaulus vėrė šaltis. Šalčio pakęsti aš negaliu, bet šiandien aš daug atiduočiau už galimybę pabūti tame lietuje, pažiūrėti į tuos komandos draugų sustirusius veidus, nes tai buvo dienos, kai prapliupo ne tik lietus, bet ir juokas.

Tą juoką keitė pyktis, pyktį arbata, o tada vėl juokas. Ir kai grįžus namo, jau kitą dieną, Vilnių nuplovė lietus, veide suspindo nevalinga šypsena. Tai buvo dienos, kai išmokome nebijoti būti savimi. Kai nebeliko tavo-mano kava ir arbata. Dienos, kai šilčiausi vaikinų drabužiai pamainomis patekdavo vis pas kitą komandos merginą. Kai nebuvo gėda už tyčiom ar netyčiom išsprūdusį keiksmažodį.

Lijo tris dienas. Jau pirmąjį vakarą, kai temperatūra nukrito iki rudeniškų +8 laipsnių, ištuštėjusį arbatos puodelį keitė vis naujas. Nors toks iki kaulų čiulpų besiskverbiantis šaltis ir žinojimas, kad su savimi neturi to ilgo storo mamos megzto megztinio (apie jį aš svajojau ne kartą), kitomis aplinkybėmis man tikrai sugadintų nuotaiką, šį kartą buvo kitaip.

Taip, bambėjau. Net ne kartą. Bet komandos ištvermingumas ir išradingumas man kėlė šypseną. Jau pirmąjį vakarą prie laužo atsirado juokinga iš kelių statybinių palečių ir skardos gabalo suręsta būstinė. Nes juk gaminti valgyti ir prižiūrėti laužą tai reikia.

Kai pirmą kartą pamačiau po tuo menku savadarbiu stogeliu ant šieno ryšulių sėdinčius du susilenkusius komandos draugus, nuoširdžiai nusijuokiau. Gal truputį iš beviltiškumo, bet labiausiai žavesį kėlė staigus prisitaikymas prie situacijos.

Sutemo. Sėdėjau pavėsinėje, kurią kaip ir savo kiemą, mums sutiko užleisti Karagandoje gyvenantys lietuviai, ir bijojau eiti iki palapinės. Nenorėjau nė pagalvoti apie miegą šaltyje ir drėgmėje. Bet pirmasis vakaras buvo tik įžanga. Ir išmiegojau ne taip prastai, kaip tikėjausi. Tąkart.

Po nakties laukė darbas kapinėse. Tai reiškė braidžiojimą po šlapią, aukštą žolę ir krūmynus. Ir vėl – išradingumas. Kadangi buvo šiltų rūbų deficitas, reikėjo turimus rūbus pasistengti kuo ilgiau išlaikyti sausus. Ir aš nuoširdžiai buvau nustebinta sumanymo įdarbinti šiukšlių maišus. Taip, apsivynioję juos ant kojų tikrai atrodėme mažų mažiausiai juokingai, gal net kvailai, bet tą dieną galėjome visą savo dėmesį sutelkti į lietuvių kapaviečių paieškas dar vienose gigantiškose, sunkiai praeinamose kapinėse.

Po dienos sekė naktis. Dar viena lietaus naktis. Vėjas vis daužėsi į vartus. Temperatūra nekilo. Pavėsinėje ant mūsų ištemptų virvių kabojo šlapi, nė kiek nedžiūstantys rūbai. Ši naktis buvo baisiausia. Užmigau sunkiai, nes vis krėtė drebulys. Galiausiai pavyko nusnūsti kelioms valandoms, kol paryčiais, maždaug 3-4 ryto, pabudau nuo šalčio. Nebegelbėjo nei pirmos pagalbos antklodė, kuri, išvažiuodama buvau tikrai, sušildys, jei bus šalta, nei termo drabužiai, nei ant viršaus užsivilktas džemperis. Gerklės skausmas signalizavo apie pulti pasiruošusį peršalimą. Tą naktį pajutau keistą, iki šiol nepatirtą jausmą – norėjau, kad pradėtų švisti. Kad nebereikėtų miegoti. Norėjau keltis ir kažką veikti, nes atrodė, kad miegmaišyje ilgiau neišbūsiu nė minutės. Galiausiai, dar kelioms valandoms užsnūdau.

Atėjo rytas. Gerklės skausmas vis stiprėjo. Arbata nebešildė rankų. Aplink buvo šlapia, o apsiniaukęs dangus rėkte rėkė – bus dar lietaus. Juokas skambėjo tyliau, veiduose mačiau pavargusius šypsnius, matyt, ir maniškis buvo panašus. Gal dėl nuovargio, gal dėl skubėjimo tądien nebepasidarėme jau praktikoje patikrintų kelnių apsaugų iš šiukšlių maišų. O gal tiesiog atrodė, kad kitaip nebebus. Ir tai buvo rimta klaida, nes pasiekę kapines, kuriose tęsėme čia palaidotų tautiečių atminimo vietų paieškas, kiaurai šlapi buvome po pirmų 5 minučių.

Klaidžiojome kapinėse ir aš pagavau save, jog stengiuosi gerokai mažiau. Batuose kliuksėjo vanduo ir galėjau galvoti tik apie tai. Ir dar apie sušalusias rankas, į kurias, atrodė, šakos kaskart atsitrenkdavo vis skaudžiau.

Iš kapinių išėjome po geros valandos. Pietauti. Jaučiau, kad mano viduje plakasi pyktis, nuovargis ir beviltiškumas. Ir visa tai išsiliejo ašaromis. Būčiau galėjusi save sukontroliuoti. Bet nenorėjau. Ir supratau, kad verkti kartais man labai patinka. Ne dėl paties proceso, o dėl to, kad tai bene geriausiai man padeda išvaryti iš savęs visas laužančias emocijas ir mintis. Tai nebuvo ašaros iš liūdesio, skausmo ar ilgesio. Tai buvo neigiamų emocijų perteklius, kurio nešiotis su savimi nei norėjosi, nei buvo prasmės. Tos kelios minutės iškrovos vėl įjungė racionalų protą ir sugrąžino jėgas.

Mėgstamos alyvos gavo kitą prasmę

Toliau sekė kapinės. Vienos po kitų. Vienas jau Karagandos kapinėse rastas lietuvės kapas buvo taip apaugęs žolėmis ir krūmais, kad nesimatė net paminklo. O už to krūmo ant beveik visai surūdijusio paminklo slėpėsi lietuviška pavardė. Puolėme tvarkyti ir su kiekviena nupjauta alyvos šaka atrodė, kad jau tuoj tuoj kažką išlaisvinsim. Gal rimtį, gal ramybę. Tos kapinės buvo dar mažiau įžengiamos nei Temirtau, kurias aplankėme pirmiausiai. Vietomis teko lipti per tvoras ir aš jaučiausi lyg daryčiau rimtą nusikaltimą, nes juk tėvai visą gyvenimą mokė – nelipk ant kapo.

Po kelių apsilankymų kapinėse pasiklydau. Mintyse ir jausmuose. Vienodume. Iki šiol užsimerkusi matau aukštas, baltas, mėlynas, pilkas tvoreles, juosiančias kiekvieną kapą. Neperžengiamus brūzgynus. Surūdijusius ir nuvirtusius paminklus. Šiukšlių krūvas. Ir tas keistas jausmas vaikščioti mirusiųjų jūroje neapleidžia. Štai tiek mūsų išėjo. Ir kažkuri mano dalis išėjo kartu su jais. Ir mano taip mėgstamos, kvapnius žiedus mezgančios alyvos, ten pasiglemžusios nemažą dalį atminimo vietų, jau niekada neatrodys kaip pavasario simbolis.

Klykiantis paukštis

Negaliu prisiminti, kuri ekspedicijos diena tai buvo. Ėjome į „Mamočkino“ kapines, kuriose palaidoti politinių kalinių vaikai. Nemažai jų nesulaukė nė metų. Vaizdas nebuvo naujas – šiose kapinėse lankėmės dar trečiąją ekspedicijos dieną kartu su Šiaurės grupe. Kai kurie tąkart savyje neišlaikė emocijų pliūpsnio. Gal sukrėtė tie kone prie kiekvieno metalinio kryželio pakabinti pliušiniai žaisliukai, gal kur ne kur padėti saldainiai. Juos, beje, panašu, kažkoks prašalaitis kartas nuo karto paragauja, nes kapinėse mėtėsi ir ne vienas išlukštentas saldainio popierėlis.

Pirmasis apsilankymas šioje vietoje man buvo ramus. Gal todėl, kad tiesiog tyrinėjau aplinką ir į išgirstus pasakojimus žiūrėjau, kaip į mūsų šalies istorijos dalį. Gal savo darė žurnalistinis šaltumas. Tik kai Giedrė atsirėmė į gerokai parūdijusią kapinių tvorą ir nunarino galvą slėpdama ašaras, gerklėje stojo kažkoks gumulas. Atrodė, kad tą akimirką visu savo baisumu prieš akis išniro bejėgiškumas susimaišęs su sunkiai pamatuojamu apmaudu. Suvokimas, kad kartais esame tiesiog per maži ir per silpni sustabdyti ar pakeisti. Nusukau žvilgsnį, giliai įkvėpiau ir iš pasalų užklupęs silpnumas pasimetė.

Antrąjį kartą į šias kapines sugrįžome jau tik su Pietų grupe. Mūsų tikslas buvo jas sutvarkyti. Laiko turėjome nedaug, gal valandą ar pusantros. Sutarėme nuravėti takelius, aprauti žoles šalia kiekvieno paženklinto kapo ir nudažyti kryželius.

Žemė buvo sausa, o joje auganti žolė kažkodėl priminė kopų nendres. Tik šios buvo dar sausesnės, aštresnės ir įsikabinusios į žemę tiek, kad kartais išrauti buvo neįmanoma, pasiduodavo tik kerpamos. Kapinėse buvo tylu, visi buvo taip įnikę į tvarkymo darbus (o gal ir į mintis), kad tik retkarčiais pasigirsdavo vienas kitas trumpas bendražygių pokalbis. Tylėjau ir aš.

Priėjau prie dar vieno metalinio kryželio. Į šoną ir vėl patraukiau rožinį, dulkėtą pliušinį žaisliuką. Naikinau aplink esančias žoles ir viduje buvo kažkaip tylu, kol visai netikėtai pasigirdo keistas, mažo vaiko klyksmą primenantis garsas. Visi nusčiuvo. Atrodė, kad keliom sekundėm nustojau net kvėpuoti. Pakėliau akis į dangų, o ten ištiestais baltais sparnais virš kapinių sklandė paukštis.

„Kažkaip nejaukus garsas“ – garsiai pasakiau. „Atrodė, kad vaikas verkia?“ – lyg jau žinodamas atsakymą paklausė šalimais kapą tvarkęs ekspedicijos vadovas. Linktelėjau galva. Tylėjome toliau. Baigusi darbą atsargiai atgal prie kapo padėjau rožinį, dulkėtą žaisliuką.

Kitas kryžius, prie kurio patraukiau, buvo visai šalia kapinių tvoros. Darbų eiliškumas buvo tas pats – išrauti, kas išsirauna, nukirpti, ko įveikti negaliu. Betupinėdama aplink kryželį visai šalimais pamačiau žemos betoninės tvorelės gabalėlį. Atsistojau, priėjau arčiau ir supratau, kad čia yra dar vienas kapelis. Be kryžiaus, be vardo, be jokių žaisliukų ar ženklų. Apie jo buvimą bylojo tik žemas, aptrupėjęs betoninis aptvaras. Jaučiau, kaip staigiai padažnėjo pulsas, o galvoje skambėjo įkyri mintis – o jei būčiau jo taip ir nepamačiusi.

Kapas buvo įkritęs. Jo viduryje – nemaža duobė. Paprastai kapinėse taip nutinka tada, kai žemė pasiglemžia karstą. Bet duobė atrodė neproporcingai didelė suprantant, kokio dydžio galėjo būti vaikiškas karstelis. Neaišku, ar karstas ten apskritai buvo. Jei nebuvo, tai reikštų, kad tokia įgriuva gali atsirasti tik tuo atveju, jei ten kaip žiaurumo ir nužmogėjimo įrodymas buvo paslėptas ne vienas kūnas, ne vienas sutryptas gyvenimas. Gal keli, gal keliolika. Ir jei atvirai, nesu tikra, ar norėčiau žinoti atsakymą.

Šį kapą tvarkiau su dar didesne jėga ir energija. Tai buvo pats liūdniausias kapas visose kapinėse. Todėl kad jis buvo joks. Ir jo niekam nereikėjo. Tai buvo užmirštas taškas ir taip užmirštoje vietoje. Dabar, kai renku žodžius, nerandu tinkamų tam vaizdui aprašyti. Tik pajutau, kad traukdama kiekvieną žolės krūmą, ypač arčiau įdubimo, bijau, kad iš po žemių ištrauksiu ir tai, ko nenoriu matyti. Tai, kas jau labai seniai atiduota žemei. Galvoje pradėjo skambėti dainos žodžiai:

Mano saujoj dūzgia bitės, tavo plaučiuose vanduo,
Mano saujoj gęsta rytas, liūdnas kaip kareivio šuo.
Mano rankos žvyro pilnos, mala sniegą debesų,
Verkia, rauda mano girnos, aš smingu tau ant pečių. 

Niūniavau šią dainą visą laiką. Be pertraukos, be atokvėpių. Kaip mantrą. Kaip maldą. Kaip lopšinę. Tarsi tikėdama, kad bent taip atiduosiu pagarbą ir padėsiu rasti ramybę čia atgulusiems. Mirusiems be kaltės. Net negyvenusiems.

Tądien po darbų jau aš atsirėmiau į seną, parūdijusią kapinių tvorą. Komanda vis dar zujo aplink, šveitė ir dažė paskutinius kryžius. Mano žvilgsnis įsmigo į vieną tašką ir negalėjo pajudėti. Taškas buvo tolumoje. Niekur. Mintys nesidėliojo. Šalia atsistojo Evelina. Kurį laiką ji tylėjo kartu. Tada kiek atsargiai paklausė: „Kaip jautiesi?“ Aš vis dar tylėjau. Mintys toliau blaškėsi neįgaudamos jokio pavidalo. Skambėjo tik keli padriki žodžiai: „Nesąmonė, nesąžininga, absurdas“. Skruostais riedėjo karštos ašaros. Atsisukau į ją ir tyliai atsakiau: „Va taip“. Toliau tylėjome, nes žodžių buvo per daug arba nebuvo reikiamų. Nėra iki šiol.

Tiems, kurių kapų jau niekas neberas

Baigiantis ekspedicijai prieš susitikdami su Šiaurės grupe turėjome baigti darbus Balchaše. Paskutinė stotelė šiame mieste – Rytinio Kounrado lageris, kuriame kalėjusieji buvo verčiami dirbti su radioaktyviomis medžiagomis. Tai reiškia – pasiųsti tiesiai į mirtį.

Plikuose laukuose iki šiol yra lagerio vartų griuvėsiai. Pro juos buvo vedami visi čia kalėjusieji. Netoli lagerio teritorijos yra dvejos nedidelės kapinės. „Bent tiek“, – pagalvojau. Nes kitose vietose, kuriose lankėmės iki tol, nebuvo net jų. Tik pliki, žmonių kaulais nusėti laukai. Paradoksalu, bet žinojimas, kad bent dalis žmonių buvo palaidoti daugiau ar mažiau civilizuotai – guodė.

Kol dalis komandos vaikinų ant kryžiaus, kuris iškilo šioje vietoje, darė saulutę, mes tvarkėme teritoriją aplink vartų griuvėsius. Šukės, puodelių rankenos, spygliuotos vielos krūva bylojo, kad šiame pragare gyventa. Besimėtantys batai išdavė, kad kažkada su šiuo apavu čia vaikščiota. Gal net užbaigtas gyvenimo žygis.

Prieš važiuojant į Rytinį Kounradą mūsų grupės vadovas Nerijus pasakė: „Šiandien statysime kryžių tiems, kurių kapų neradome ir jau niekas neberas“. Nes arba jie paženklinti tik išblukti baigiančiais numeriais, arba jų atsiminimu atsikratyta saulės išgairintose stepėse, kurios iki šiol išspjauna krūvas kaulų.

Ir ta mintis neapleido visą dieną. Apie tuos, kurie negrįžo namo ir niekada nesugrįš. Apie nebepamatytas lietuviškas žydinčias pievas, ramybe alsuojančius žalius miškus. Apie tuos, kurie taip ir nerado ramybės. Apie tuos, kurie buvo kankinami, niekinami, žeminami ir iš jų neliko nieko. Net prisiminimo. Ir apie artimuosius, kurie gal iki šiol laukia. Apie gėlą, kuri veria, ir viltį, kuri po dešimtmečių pradeda žlugdyti. Apie tuos, kurie jau nesusitiks. Kurie negalėjo atsisveikinti, apsikabinti, prisipažinti meilėje ar atsiprašyti. Ir tuos, kurie mirė kančioje, baimėje ir vienatvėje.

Kryžius iškilo. Stovėjome apkabinę vienas kitą per pečius. Skambėjo Vytauto Kernagio „Baltas paukštis:. Ir eilutės „kol dar matau, kol dar girdžiu, kol dar į kalną mano kelias“ man kiaurai persmelkė visą kūną. Kažkas viduje tiesiog sulūžo. Gal tada prieš išvažiuojant dideli atrodę dalykai ir tapo tokiais mažais. Į galvą stuktelėjo suvokimas, kad ir koks didelis kalnas būtų, į kurį ketinu įlipti, man labai pasisekė. Nes kažkas savo viršūnės taip ir nepasiekė. Ir niekada niekada nebepasieks.

1 diena

Šis įrašas turėjo atsirasti dviem dienomis anksčiau, bet… Kaip visada vėluoju. Būtent taip man prasidėjo ir pati Misija. 15 minučių per vėlai. Atrodo, kad šioje srityje turėsiu pasitempti. Raminta sakė, kad Sibire traukiniai nelaukia, bet mes juk vykstame į Kazachstaną. Paskutinis karamelinio machiato puodelis „Caffeine“ ir kelionė pėsčiomis į stotį. Jaučiu, kad tik dabar iš tikrųjų supratau, kokį ilgą kelią nuėjau, kol patekau čia, ir kaip man dėl to pasisekė. Bandomasis žygis liko toli praeityje kartu su kitais, kurie ne mažiau nei aš, nusipelnė čia būti.

Bet grįžkime prie manęs ir mano šeimos. Tik sutikęs juos stotyje supratau, kad jiems ši Misija reiškia ne mažiau nei man arba netgi dar daugiau. Sėkmingai ekspedicijai užtikrinti dovanų nuo jų gautas gintarinis kryželis nuo šiol bus nuolatinis mano palydovas. Šilti apsikabinimai, keletas oficialių kalbų, žiniasklaidos dėmesys ir kelionė į oro uostą. Vėluojantis lėktuvas, keturios valandos skrydžio ir mes jau Astanoje.

Neslėpsiu, jog nesitikėjau, kad čia mus pasitiks pats Ambasadorius su dalimi Ambasados komandos. Tai tik dar labiau privertė susimąstyti, kiek ši Misija svarbi visai Lietuvai. Pirmas kartas vidurinėje Azijoje ir Astanos vaizdai, kurie stebėtinai panašūs į tuos, kuriuos iki šiol mačiau tik nuotraukose iš Baku. Vakarienė hostelyje ir pirma nakvynė po Kazachstano dangumi, kuri prasidėjo šiek tiek per anksti. Lietuvos laiku dar buvo tik 10 vakaro, todėl miegoti dar visai nesinorėjo, bet kadangi kambariu dalinausi su dar 7 žmonėmis, kito pasirinkimo nebuvo – teko keliauti į lovą. Vis dėlto, praėjusią naktį miegojau tik dvi valandas, todėl užmigti keblumų nekilo. Prieš tai dar apmąsčiau savo dieną ir supratau, kad mūsų laukia dideli darbai. Taigi, disciplina yra šios Misijos pamoka Nr. 1. Ji – neatsiejama sėkmingos Misijos dalis.

4 diena

Lietus. Nors Kazachstane, mūsų žiniomis, jo būti neturėjo, bet panašu, kad jis sekioja paskui mus iš Lietuvos. Iki tol, kol nepradėjau rašyti, šiek tiek stebėjausi, kodėl visi skundžiasi, bet dabar šalta darosi ir man. Nepaisant to, šiandien buvo geriausia ekspedicijos diena iki šiol. Pirmas darbas kapinėse ir pirmas sutvarkytas lietuviškas kapas. Gaila, kad kol kas vienintelis, nes likusias dvi valandas kartu su Giedre praleidome tiesiog klaidžiodami po lietaus merkiamas kapines, šifruodami kirilica ant paminklų užrašytas pavardes. Šįkart daugiau lietuvių kapų neradome, bet prieš akis dar laukia tolimas ir ilgas kelias.

5 diena

Iki jos pabaigos dar liko kelios minutės, todėl prieš miegą pasipasakosiu savo įspūdžius. Pirmiausia atkreipsiu dėmesį į tai, kad vakar be lietuviškų kapinių dar tvarkėme ir Mamyčių kapines, kuriose buvo laidojami trijų metų amžiaus sulaukti nespėję Karlago kalinių vaikai. Šiose kapinėse apsižvalgyti buvome apsilankę dieną prieš, todėl jau žinojome, ko tikėtis. Mūsų užduotis buvo perdažyti senus metalinius kryžius ir išvaduoti kapų teritoriją nuo peraugusių piktžolių. Kažkas tuo tarpu rado ir vaikų kaulų. Sunku net įsivaizduoti, kas galėjo niekuo nekaltus vaikus versti gyventi tokiomis sąlygomis, kokios daugumą jų tiesiog pasmerkė myriop. Vaikai, kurie niekada nežaidė su žaislais, kuriems trūko maisto, kurie niekada negavo saldainių ir kurie niekada nepažino gyvenimo šeimoje. Tokiomis akimirkomis supranti, kokia nuostabi buvo tavo vaikystė. Kaip tau nieko netrūksta ir kaip turi dėkoti likimui už suteiktą šansą. Ir dar kiek daug neįvertini, nes priimi tai, kaip savaime suprantamą įprastą dalyką. Ir visa tai tik laimingo atsitiktinumo dėka, nes kiekvieno iš tų vaikų vietoje galėjau būti ir aš. Ir netgi visai nesvarbu, kas tie vaikai – kazachai, lietuviai, rusai ar bet kurios kitos sąjunginės respublikos palikuonys. Svarbu, kad jie tik žmonės, kurie nenusipelnė to, ką jie gavo. Bet politinio sadizmo ribos tuomet tiesiog neegzistavo, todėl laukinę Kazachstano stepių žemę nuklojo niekuo nenusidėjusių vaikų kūnai. Tegul ilsisi jie ramybėje. Ten, kur jie šiuo metu yra, jiems geriau.

O mes grįžkime į penktą ekspedicijos dieną, kurios rytas mums nieko gero nežadėjo. Kaip ir sunki praėjusi naktis, kurios metu miegoti trukdė viskas, kas tik galėjo – pradedant neįsivaizduojama audra Karagandoje, gretimais pravažiuojančiais automobiliais, jų šviesomis, nuo stipraus vėjo besidaužančiais vartais ir baigiant nesiliaujančiais balsais iš gretimų palapinių. Panašu, kad miegoti sunku buvo visiems. Nepaisant to, pailsėjome visai neblogai, o iš ryto gavome sočius pusryčius, kurių pakako iki pat pietų. Per dieną aplankėme net ketverias kapines, bet asmeniški paieškų rezultatai nesiskyrė nuo vakarykščių – ilgos valandos paieškų rezultate reiškė tik vieną kartu su Agne rastą ir sutvarkytą kapą. Lietuvių šeima, kuri ten palaidota, buvo pagerbta mūsų vėliavos spalvomis papuošta juostele. Kita vertus, ši ekspedicija ne tik apie Lietuvą.

Tas jausmas, kai matai, tiek žmonių, kurie visai niekieno nelankomi ir užmiršti guli po žeme, labai sukrečia. Tada supranti, koks nereikšmingas ir mažas esi šiame pasaulyje. Toks pat kaip ir daugybė kitų, kurių laikas šioje žemėje jau baigėsi. Tada supranti, kaip reikia vertinti kiekvieną sekundę, kurią turi, ir ja džiaugtis, kad ir kas benutiktų. Nes visi mes šioje žemėje patiriame tą patį – džiaugsmą, laimę, liūdesį, skausmą. Visų mūsų balansas yra panašus ir nei vienas nepabėgsime nuo to, kas mums lemta. Žemė tikrai nėra rojus ir mes turime tai priimti. Svarbiausia stengtis palikti pėdsaką po savęs, kad gyvenimas nenueitų perniek. Kad galėtume savo darbais sukurti gėrį, nieko už tai mainais nesitikėdami ir nelaukdami. Galbūt tada mūsų kapai nebus apleisti ir vieniši, kaip daugybė čia, Karagandoje, ar bet kur kitur.

Šiandien pradėjome kryžių gamybą ir galiu pasakyti, kad nepaprastai malonus jausmas, kai kuri tai, kas prasminga kitiems. Ne dėl savęs, o dėl kitų. Ne dėl Facebook like‘ų ar aplinkinių vertinimo, o tik dėl to, kad kitiems būtų geriau. Nepaprastai geras jausmas, kai pavyksta tai, ko niekada anksčiau nesi išbandęs. Ir tas jausmas veda pirmyn. Verčia niekada nesustoti ir pajusti tą patį potyrį vis naujai. Jaučiu, kad darausi nuo to priklausomas ir tai, ko gero, pati geriausia mano turimų priklausomybių. Dar kartą įsitikinau, kad ši Misija iš tiesų yra geriausias dalykas, kuris galėjo nutikti man šią vasarą. Vien ką reiškia kartu esantys žmonės ir tai, jog iš kiekvieno jų gali kažką išmokti.

6 diena

Kol kas geriausia diena per visą Misiją. Ekspedicijos kreivė kyla aukštyn. Labai džiaugiuosi tiek ekspedicijos planu, tiek tuo, ką galiu iš jos gauti ir ką galiu per ją išjausti. Laukia dar keturios puikios dienos ir naktys, kurias turim maksimaliai išnaudoti, norėdami pasiekti tai, ko čia atvykome. Visi kartu ir kiekvienas atskirai. Šios dienos patirtys dar kartą leido suprasti tai, ką iš esmės žinojau jau seniau – svarbiausia niekuomet nesustoti ir visada kurti vardan kitų gerovės. Tik duodamas kitiems, gali kažką duoti ir pats sau. Šiandien gaminome kryžius. Niekada netikėjau ir negalvojau, kad tą daryti gali būti šitaip gera. Kad ir koks kreivas būtų mūsų kryžius, jis yra savas. Ir kai pamatai, ką gali savo rankomis sukurti, niekada jau daugiau nesinori sustoti. Šiuo atveju kryžiai skirti ne tik Kazachstane atgulusiems pagerbti, bet ir patiems sau. Kiekvienas iš mūsų per gyvenimą nešame savo kryžių ir privalome džiaugtis, galėdami tai daryti. Tik suvokę tai, galime tęsti kelionę. Kiekvienas turime susidraugauti su savo kryžiumi ir tada kelias bus lengvesnis. Be sunkios naštos vardan kitų ar paties savęs joks kelias nebus tinkamas. Jo apskritai nebus, nes lengvus kelius renkasi tik tie, kurie nieko nenori ir nieko negali. Aš suprantu, kad esu ne toks.

Šiandien suvokiau, jog kiekviena šalis yra tiek laisva, kiek joje gyvenančios asmenybės yra laisvos pasirinkti savo kelią ir juo eiti. Kiekvienas iš mūsų privalome išsilaisvinti, kad galėtum daryti tai, kam esame sukurti. Lygiai taip pat, kaip ir valstybė – tik būdami laisvi, galime pasirinkti. Kita vertus, laisvė neatsiejama nuo atsakomybės. Tik tada, kai galime atsakyti už savo veiksmus, galime būti visiškai laisvi. Kitokia laisvė yra tik iliuzija.

Rytoj vešimės mūsų kryžius į Balchašą ir statysime juos tiems, kurie paaukojo savo gyvybes už tai, kad dabar būtume laisvi. Tebūnie šie kryžiai Kazachstano žemėje mūsų visų laisvės simbolis. Tegu tie žmonės nebus paaukoję savo gyvybių veltui. Turime išnaudoti jų suteiktą šansą, suvokti, ko norime iš gyvenimo, laisvę pasirinkti ir veikti. Svarbiausia nebijoti. Laisvė negalima ten, kur egzistuoja baimė. Tegul šie kryžiai simbolizuoja baimės laidotuves. Pastatykime savo baimių kapines ir tebūnie jos lieka tik blankus prisiminimas iš tolimos praeities.

7 diena

Kelionė į Balchašą ir reunion su Šiaurės grupe. Viskas prasidėjo nuo pačios šalčiausios nakties per visą savaitę. Pabudau vidury nakties ir supratau, kad yra nežmoniškai šalta. Gaila, kad vienintelis pasirinkimas buvo susisukti dar giliau į miegmaišį ir sapnuoti, kad yra šilta. Sapnai Kazachstane, ko gero, būtų verti atskiro skyriaus, todėl šiuo klausimu labai nesiplėsiu. Po šaltos nakties laukė susitikimas su Šiaurės grupe, kurios nematėme jau tris paras. Atrodo, kad kartu prabuvome tik dvi dienas, bet to pakako, kad pradėtume jausti, jog jų trūksta. Nors dalies jų gerai net nepažįstu, jaučiu, jog esame komanda, kurią vienija bendras tikslas. Pats susivienijimas truko labai trumpai, kadangi Šiaurei atvykus į Karagandą ir paskubomis papusryčiavus, mes nedelsdami išvykome į Balchašą. Varginanti kelionė sausakimšu autobusu kartu su pačių pasigamintais kryžiais. Po 350 km ir 4,5 h kelio pasiekėme kelionės tikslą, kur mus pasitiko aukščiausias regioninės valdžios atstovas – akimas. Panašu, kad kazachams mūsų atvykimas didelis įvykis, nes esame nuolat supami vietinės žiniasklaidos atstovų. Vis dėlto, esminė šios dienos dalis – Karlago lankymas ir atminimo kryžiaus statyba. Karlago teritorijoje atstatėme prieš kelis dešimtmečius nugriuvusį lietuvių ekspedicijos anksčiau statytą kryžių. Savomis rankomis pastatytas kryžius palieka gilią emociją. Kiekvieną kartą, kai ką nors sukuri, apima neapsakomai geras jausmas. Tokiu būdu prisidedi prie išliekamąją vertę turinčių kūrinių atsiradimo ir žinai, kad jie bent vienam žmogui gali pakeisti gyvenimą. Bent vienas nepažįstamasis jausis kitaip tik dėl to, kad mes būsime sukūrę kažką gero.

Kurti, kurti ir dar kartą kurti. Niekada nesustoti ir daryti gera kitiems. Priešingu atveju rizikuoji atsirasti ten, kur laikas sustojęs. Mūsų internatas, kuriame apsistojome Balchaše, ko gero, puikiai atsimena Stalino laikus. Bet laikas niekuomet nestoja – sustoti gali tik tu pats. Niekada negalima to leisti. Visada judėti kartu su laiku, nes iš esmės viskas, ką mes turime, yra tik ši akimirka, o visa kita – tik iliuzija, sukurta mūsų galvose. Niekada neleiskite tai iliuzijai griauti dabarties, nes visų mūsų laikas yra ribotas. Tik kapinėse laikas sustoja, bet kol dar nesame ten, laikas keliauti pirmyn.

8 diena

Be įžangų. Ko gero, viską šiame gyvenime reikia daryti be didelių įžangų, nes kitaip gali nebelikti laiko dėstymui ir atomazgai. Kita vertus, jei pernelyg skubėsi, gali per greitai ateiti atomazga ir liksi neišgyvenęs dėstymo. Ir taip vėl viskas iš pradžių. Bet galbūt tame ir yra gyvenimo žavesys? Svarbiausia išlaikyti dinamiką, o aukso vidurys nuo šiol nėra vien tuščias žodžių junginys.

Be įžangų nesigavo, bet, matyt, taip ir turėjo būti. Šiandien diena prasidėjo nuo ekskursijos nacionaliniame Balchašo istorijos muziejuje ir lietuvių dekoruotuose Balchašo kultūros namuose. Vėl visur mus persekiojantys žurnalistai, bet prie jų jau spėjome įprasti. Juk jei jų čia nebūtų, vietiniai apie mūsų Misiją apskritai nežinotų. Panašu, kad esame pakankamai svarbi šio miesto vasaros dalis. Tai džiugina, nes galime kažką duoti kitiems.

Po ekskursijų centrinėje miesto dalyje sekė išvyka į Balchašo kapines, kuriose atgulė stebėtinai daug lietuvių. Šiandien radau net 6 kapus, kuriuose ilsisi mūsų tautos dalis. Įdomu, kokia jų istorija ir ką jie būtų parašę savo dienoraščiuose? Ką jie padarė savo gyvenime, kad už tai buvo išsiųsti kalėti į lagerius? Atsižvelgiant į tai, jog čia siųsdavo tik už gerus darbus, manytina, jog jie kažką savo rankomis sukūrė. Sukūrė tai, kas netiko sistemai. Įdomu, ką galėčiau iš jų išmokti ir sužinoti, kaip padaryti pasaulį geresne vieta visiems. Gaila, kad jie niekada jau neatskleis savo paslapčių, todėl kiekvienam iš mūsų teks išsiaiškinti viską patiems.

PRIEŠ IŠVAŽIUOJANT

Jaučiu, kad ši kelionė bus pati prasmingiausia ir sustiprinanti pamoka – istorijos, meilės, tautos, šalies, pasaulio… Jaučiu, kad savo pozityvia energija galime daug daugiau nei kiekvienas įsivaizduojame, daugiau nei kada nors kas nors mumis tikėjo. Jaučiu, kad iškeliauju su pačiu tikriausiu draugu pašonėje, kad grįšime kitokie, bet tokie pat pilni nuoširdumo, energijos ir noro kurti gėrį šalyje, kurią labai mylime.

2018.07.19. PRADŽIA

Kelionės laukimo kulminacija. Pagaliau po tiek daug kalbų, galime priartėti prie darbų. Šiandien ne kartą susikaupė ir nuriedėjo ašaros, bet iš gerumo, gražumo, komandiškumo, svajonės pildymosi jausmo. Kai pernai čia išlydėjau pusbrolį, žinojau, kad viską padarysiu, jog kitąmet jis išlydėtų mane, ir esu be galo dėkinga, kad toms prasmingoms svajonėms pildytis padėjo tiek daug žmonių ir gyvenimo įvykių. Esu tiesiog čia, kur ir turėčiau būti, apsupta nuostabių, įkvepiančių žmonių. Nepamačiau toje minioje žmonių, kuriuos labiausiai norėjau pamatyti ir apkabinti, bet dalis manęs žino, kad jie su manimi, kad bus su manimi, ir jie yra mano stiprybės dalis. O kita stiprybė yra čia, su manimi, dalinsimės kartu ir sunkumais, ir džiaugsmais, ir muzika, ir patirtimis, kurių tikrai gyvenime nepamiršiu. Taip gera, jausmas, lyg keliaučiau su geriausiais draugais.

2018.07.20 KURT IS A PRECIOUS STONE

Pabudome visi neišsimiegoję, bet dienos metu turėjome daug laiko snausti ir vieni kitus geriau pažinti autobuse. Aplankėme Alžyro lagerio memorialą ir muziejų (mintyse vis sukosi Azkabanas). Kurtas – džiovintas kumelės pieno sūris, kurį akmenėlių pavidalu į lagerį mėtydavo vietiniai gyventojai ir taip padėjo daug moterų ir vaikučių išgyventi. Sunki, slegianti, nenatūrali vieta. Niekaip nesuprantu, kodėl? Nenoriu suprasti, nesuprasiu, negaliu niekaip įsivaizduoti kaip jautėsi mamos, moterys, vaikai…

Visada mėgau pasivaikščioti po kapines, ta ramybė, mistika, daugybė istorijų, šių dienų, paslapčių, kažkokia taika su šiuo pasauliu mane žavėjo. Šiandien pirmą kartą po kapines vaikščiojome visiškai kitokiu tikslu – surasti lietuvaičių kapus bendrose kapinėse. Šukavome jas draugiškai ir po vieną, ramybėje ir triukšme,  regis sujaukėme tų kapinaičių ramybę, bet su gražiu tikslu – surasti savus… Buvo taip mistiška matyti šalia besiilsinčius įvairių religijų žmones, tokia tautų ir kartų bendrystė, tiek išėjusių nelaiku, ne savo vietoje, neapsuptų savo artimųjų, su neišsipildžiusiomis svajonėmis, nesugrįžusių į gimtinę. Bet ten visi vienodi, visi savi, visi apžėlę piktžolėmis nepelnytai, visi gyvi (tikiuosi) kažkieno atmintyje. Galvoje sukasi filmukas Koko. Jis taip gražiai papasakojo tokią sunkią istoriją, net daugeliui suaugusiųjų riedėjo ašaros. Atminty gyvi mano seneliai, kurie, ačiū Dievuliui, sugrįžo į Lietuvą, sugrįžo į svajonę ir išleido į pasaulį mano šeimą, mane, sukūrė vertybes, sukūrė tradicijas. Esu dalelė jų, ir žinau, kad jie mane ir mus visus saugo. Saugo, kad neiškrisčiau pro atsidariusio autobusiuko duris.

Trumpi dienos prisiminimai:

Viltės gimtadienis;

Dainos. grojant antikvariniu fortepijonu, vienas kito atradimai dvibalsėse dainose;

Šilta.

2018.07.21 NAKTINIS TRAUKINYS

Šviečiuosi patamsiais savo pasiimtomis Kalėdų lemputėmis traukinyje. Laukia labai ilga naktis, keistas jausmas. Esame viduryje plačiausių stepių, viduryje niekur, pilnutėliame traukinyje. Į dykynės vidurį, į radiacijos laukus, į tremties žemę, skundžiamės savo nepatogumais, bet retai prisimenam, kaip senoliai į Sibirą keliavo, ką jiems teko patirti, kiek valios ir vilties jiems ir šeimos nariams reikėjo, kad tai išgyventų.

Esu išlepusi, ir nuotykiuose jau ieškau išskirtinių potyrių. Šiuos tikrai prisiminsiu visą gyvenimą, nes tai ir prisimeni po viso kelio – sunkumus, o ne lengvą dieną.  Žmonės aplink labai geranoriški, žavisi tuo, ką darysime, įspėja dėl karščio ir nusikalstamumo. Tikiu, kad mus saugo daugybė mus lydinčių geranoriškų širdžių ir kažkas iš aukščiau.

Mamočkino kapinaitės – kalinių vaikų kapinės – šiandien sukėlė didžiausią sąmyšį širdy. Riedėjo ašaros ne man vienai, kai totaliame šiukšlyne, dykynėje, apleistose pievose išvydome mažą aptvertą teritoriją vaikučiams laidoti. Su mažyčiais žaisliukais ant kapų, su kuriais jie niekada neturėjo progos pažaisti. Neįtikima, žiauru, nežmoniška. Kiek lietuvaičių talentų, vaikiškų nekaltų širdelių netekome mes?  Kiek randų tai paliko visų tautų šeimose? Dabar daug mažiau stebiuosi, kodėl yra piktų žmonių šiame pasaulyje. Jie gyvena su žaizdom, jie gimė su prievartos randais, jie galėjo būti nemylimi. Teisti neturiu jokios teisės, kai nežinau žmonių šeimos istorijos. Tokie potyriai labai skaudina, bet ir gydo – žinau, kad būsiu daug jautresnė kiekvienai žmogaus emocijai.

Išsiskyrėm su Pietų grupe, išsiskyrėm su dainom, išsiskyrėm, kad dar labiau sutvirtėtumėm ir dar daugiau išmoktumėm. Pasiilgsiu. Pasiilgau. Bet tik truputį, turbūt Kalėdų lemputės daro savo jaukų darbą. Trys dienos taip toli, trys dienos taip augant. Grįžusi būsiu stipresnė turėti tai, ko visa širdimi trokštu. O juk ir turiu tiek nežmoniškai DAUG. Stepių vidury, vidury niekur.

2018.07.22 KAPINAIČIŲ DŽIUNGLĖSE

Ruošėmės tris dienas, prakeliavom tūkstančius kilometrų, kad pagaliau pradėtumėm darbus čia, Džezkazgane. Visiškoje kosminėje, blogąja prasme, vietoje. Užteršta, netvarkinga, apleista, negeros auros dykynė mus supanti iš visų pusių ir talžanti negailestingais vėjais bei emocijomis.

Kengyras – lageris, kuriame 1954 m. sukilimo metu daugybė dalyvių (ukrainiečių, latvių, lietuvių ir rusų) buvo nužudyti. Sutvarkėme prof. A. Vyšniūno sukurtą paminklą lietuvių aukoms atminti.  Dulkės ir vėjas, dažų kvapas ir tos vietos kraupi atmosfera tiesiogine prasme mums buvo tikras išbandymas . Laikas ten, atrodo, buvo sustojęs, dulkių ir teršalų debesys apsupo iš visų pusių, sukilęs švilpiantis vėjas privertė slėptis duobėje (daugiau mažiau žinome kieno duobėje). Vėliau vietiniai paaiškino, kad vėjas pakilo ir susikaupė debesys, nes vakar dieną Baikonuro kosmodrome turbūt buvo paleista raketa.  Niekada gyvenime nebūčiau į šitą kraštą savo noru atvažiavusi ir tai, ką čia patiriam, tikrai yra išskirtina ir nepakartojama. Kazachų laiko suvokimas yra kitoks, kultūra savotiška mūsų akims, nuoširdi, tačiau neatsakinga. Tie kvapai žygyje į Džezkazgano kapines, dulkės, ledai stotelėje ant statybinių blokų, autobusiuko sutranzavimas, ir atkeliavimas į tokį liūdną tikslą. Visa tai įsirėš atminty. Gilus kvėpavimas, sunkūs žingsniai stveriant +35 laipsniams, troškulys ir „ežero vandens“ gurkšnojimas norint nuplauti burnoje susikaupusias dulkes.Tuštuma galvoje, nenoras nieko mąstyti, noras tik kad truputį tavęs pagailėtų, bet tada ir vėl savęs už pakarpos čiupimas, kėlimas ir noras įvykdyti su kaupu tai, dėl ko čia atvažiavome. Kapinių tvarkymas, dažymas, komandinis darbas ir užsidegimas. Viso kūno spalvos, visos dvasios sopulys, kodėl ten žmonės tokie pamiršti, vaikų žūties beprasmybė, buvimas toli nuo namų, tėvynės… Kaip sunkiai vis dar protas išneša, kad tai ne tik praeitis – tai vyksta ir šiandien. Liūdna, bet stipru. Mokausi ramiai suvirškinti visą informaciją, sudėlioti ją į tinkamus stalčiukus, ieškau, kur tai galėčiau panaudoti, pritaikyti, skleisti žinią apie tai. Jau laukiu. Keista nieko nežinoti apie namus. Dabar čia yra mano namai. Tikiuosi miegoti, kaip namuose.

Dienos prisiminimai:

Didžiųjų nesusipratimų žemė;

12 valandų dardėjimas ir neramus miegas plackarte;

Lyg traukinio pervažiuota būčiau;

Kumyso pirkimas  vidurnaktį kažkurioje stotelėje;

Viltis, kad vieną dieną tokios vietos gyvenimas ir karma pasikeis.

Trūksta iš skausmo mintis, širdis netiki realybe, pilnas netikrumo pasaulis, staugia vidiniai vilkai, kodėl taip šis pasaulis sutvertas. Kodėl jį sutvėrė tokį piktą vienas kitam. Kodėl mažus pasaulėlius sutrypė didelės geležinės rankos, kodėl neišaušta diena vaikams ir tėvams, kurie tik norėjo laisvės. Meilės. Mintis trūksta. Bet gyventi tik dar labiau norisi taip, kad niekada toks skausmas nebepasikartotų, kad pasaulis tikrėtų, kad širdis tikėtų…

2018.07.23 STATYBOS

Šiandien jaučiuosi lyg pastačiusi namą. O iš tiesų padariau saulę. Toks šviesus jausmas. Medžio darbai, kryždirbystė mane taip pakerėjo. Medituoju ir savo rankomis taip greitai galiu padaryti tokius gražius, prasmingus stebuklus. Laukiu nesulaukiu, kada rytoj pastatysime savo rankomis sukurtą išdailintą, iščiupinėtą, išglostytą, geriausių intencijų pripildytą kryžių Rudniko kapinaitėse. Viduryje niekur, mirusiame mieste, sugriuvusiame, apleistame, dykame purviname, svilinančio karščio krašte. Baugu ten, ir kapinaičių likimas nežinomas, bet kai aplinkui viskas sugriuvę, taip gera prasmingus atminimo ženklus statyti, tvarkyti, ir tas kontrastas, kaip viskas atrodė ten mums atvykus, ir kaip rytoj ten viską paliksime – nerealu. Ką gali dvylika taip užsidegusių širdžių, jaunų labai šaunių žmonių. Esame tokie skirtingi, bet tokie vienodi.

Prieš kameras man sunku šnekėti, čia ne mano stichija, bet dainuoti visada galėjau ir galėsiu, kai esu apsupta tokio jaukumo. „Nežinau kodėl man taip gera“ skamba ir skambės, nes šios penkios dienos jau yra viena įspūdingiausių, įsimintiniausių kelionių. Dar niekad tiek nereflektavau, ką kiekviena diena man reiškia ir kokie jausmai aplanko, bet tikiu – bus labai svarbu tai išlaikyti atmintyje.

Trumpi prisiminimai

Saulutė. Jaukumo kūrimas;

Dainuojam. Kai pavargsiu ant širdies;

Dainuoti pirmą kartą kapinėse;

Autobusiuko kelionė namo, kai visi žinom, kodėl mums taip gera;

Saulės vonios. Nudegimai, bet taip ne be reikalo;

Grikiai šalia kapinaičių.

Kai man sunku, taip stoka minčių! Minčių pasakyti, kas iš tikro ten viduj kunkuliuoja, ar iš tikro kunkuliuoja, ar iš tikro suprantu, koks visos šios patirties ir įvykių mastas, ar suprantu koks negailestingas šitas pasaulis, koks išbarstytas likimas, koks nesuskaičiuojamas nelaimės jausmas… Ar parsivešiu šitą sopulį namo, kokia bus mano rankomis įdėto darbo prasmė, ar sugebėsiu išsakyti, ką visa tai reiškia? Bijau, kad per mažai sergu, kad per mažai trokštu žinoti, bijau, kad per daug save saugau, bijau, kad taip ir gyvensiu ateitimi, tik daug daugiau žinosiu, kokia ji niekada nebegali būti! Tuščia, ir vėl tuščia minčių. Atsibuskit, uždainuokit, turtėkit…

2018.07.24 SAULĖTAS KRYŽIUS

Iškilo. Nušvietė žydrą mus lydinčią padangę. Pasididžiavimo jausmas mumis, mūsų komanda, mūsų darbu kartu, kiekviena įkalta vinute, kiekvieno pjūklo, kalto įrėžimu, kiekvienu suneštu akmeniu. Dvi dienos tokių stiprių emocijų prasiveržė iškėlus kryžių ir sugiedojus Lietuvos himną. Visos žinios, surinkta ir papasakota informacija, aplankytos vietos ir jų atmosfera, pagaliau gula į vieną didelį, siaubingą paveikslą, koks beprotiškas buvo daugelio išėjusių likimas. Jų Tėvynę, už kurią kovojo, atvežėme jiems į amžino poilsio vietą ir sudainavome jiems dainų, kurios mums yra laisvė, kurios jiems būtų laisvė, jei jie ją būtų pamatę, sulaukę. Drąsūs, ryžtingi, pasiaukojantys buvo jie, dabar jau antra, trečia  karta gali pagerbti jų nuveiktus darbus. Kaip gražu, kad turiu galimybę būti čia ir dabar, ir ateityje sukurti dar daugiau istorijų, jas perpasakoti, sužinoti dar daugiau likimų. Kai suradome Jono Maurickio, Liudos brolio paminklą Nikolskio (Satpajevo) kapinėse, jai paskambinome. Kaip iš džiaugsmo verkė širdis, kaip gera tokius gerus darbus daryti, ir dabar kaupiasi ašaros pagalvojus, koks šitas pasaulis trapus buvo tiems žmonėms ir kaip svarbu daryti tokius žygius. Niekada nemėgau lankytis kapinėse, nemačiau tame prasmės, nes tikėjau, kad mirusieji yra visur, juos prisiminti nebūtini stabai, antkapiai, kryžiai, bet šiuo metu pergalvoju, performuoju savo mintis, tie rasti lietuvių antkapiai yra toks svarbus momentas, toks išsaugojimas, toks padėkojimas, toks saulės pliūpsnis. O geri darbai mano gyvenime tikrai sugrįžta nuostabiais nutikimais ir žmonėmis, ir meile, todėl duoti man taip neapsakomai gera.

Gerumas. Taip galima vienu žodžiu apibūdinti šią dieną, šią patirtį, ir jei jau būtų laikas važiuoti namo, aš jausčiausi nerealiai pakylėta. Liko dar penkios dienos ir man tikrai norisi padaryti daug daugiau, nes galim, norim, tikim ir matom, kodėl tai yra reikalinga. Tvirta, šypsenų apsupta, dainomis paglostyta, saulės nugairinta, atlapa krūtine. Net nežinau, kas galėtų būti geriau.

Vėl dardame naktiniu traukiniu atgal pas Pietų grupę Karagandoje. Bet grįžtame po trijų dienų kitokie. Geresni, dar labiau susidraugavę, vienas kitą pažinę, suklydę, pasitaisę, užaugę, laisvesni, jau turintys, ką papasakoti vaikams. Matau, kokia skirtinga, vieninga ir užsidegusi komanda esame, ir negaliu patikėti, kad vienas kitą pažįstame vos mėnesį.

Trumpi prisiminimai

Roko gimtadienis traukinyje;

Saulutė. Netobula, bet tobula, žydro dangaus fone, apsupta žmonių, kurie stipriai jaučia vienybę ir šilumą;

Kryžiai. Atmenantys visus, kurių kapų nepavyko surasti, bet pagerbiam juos ir linkime amžinos ramybės;

Rudnikas. Totaliai sugriuvęs vaiduoklių miestas. Neapsakoma patirtis ir aplinka. Lyg po Nepalo žemės drebėjimo, bet ten ne stichija viską griauna, o laikas;

Traukinys. Vėl ilga naktis skambant bėgių muzikai;

Karštis. Ir jis manęs nenugalės.

2018.07.25 SUSITIKIMAS

Trumputėlis mielas pasimatymas su Pietų grupe. Kiek įspūdžių galima perteikti per valandėlę? Labai daug. Atvežėm jiems saulę, naktį pirkto kumyso, savo šypsenas, atsivežėm ir atidavėm komandos narį Luką. Tikrai jaučiasi, kad jo trūksta.

Kaip gera buvo vėl pabūti kartu. Tik visi esam truputį kitokie, truputį sumišę, truputį ne viena komanda, bet kaip greitai apkabinimais tai galima pataisyti.

Tikėjimas komandos bendru darbu, toks stiprus visų tikėjimas, idėjos, juokas ir dainos, aidinčios prie laužo. Pagaliau stovyklaujam, visi kartu užsidegam lemputes ant galvos ir lemputes širdyse, dedam daug šilumos į kryžius.

Piešiu saulutę ir dreba rankos, ar tikrai pavyks? Ar atlaikys suskilusios lentutės? Ar tikrai galiu tai padaryti viena? Medituoju, paišau ir pjaunu, o komanda kuria antrąjį mūsų kryželį. Kuria dar vieną labai stiprų istorijos tęsinį. Kaip gerai miegoti ant žemės…

2018.07.26 KARABASAS

Tremtinių paskirstymo centras, šiuo metu – kalėjimas. Šalia jo kapinaitės, kuriose tikrai yra lietuvių, čia anksčiau buvo ir lietuviškas kryželis, tačiau nieko surasti nepavyko. Skubėjome statyti patį nejaukiausią kryžių, aidint sprogimams iš šalia esančio poligono. Labiausiai sugrąžinusi į realybę kryžiaus statymo vieta. Kryžius – toks tvirtas, žemaitukas, kuris stovės, atmins, sustiprins. Aplink lakstanti laisvų arkliukų banda truputį ramybės atnešė į tokią neramią žemę.

Ilga naktis statant pagrindinį, didžiausią 4,8 m aukščio kryžių. Daugybė juvelyrinio darbo, daugybė „9 kartus pamatuok ir 10 – pjauk” situacijų, o tai daryti patamsiais suteikia dar daugiau baimių, dar daugiau vienišumo, dar daugiau vienybės, dar daugiau silpnumo akimirkų, dar daugiau stiprybės. Kaip gražu, kad nė vienas nėjome gulti, kol nepabaigėme kartu pradėto darbo, kaip gražu, kad netyčiomis saulutės spinduliai nutvisko Karaliaus Mindaugo šviesa, kaip gražu, kad poilsio akimirkomis suskambus sutartinei sustodavo laikas, triukšmas ir sunkios mintys ir pasidarydavo taip nepakartojamai pilna, gera būti čia ir dabar. Tikiu – išsaugosim šių akimirkų tyrumą ilgai, tikiu – sugrįšim į šias naktis sunkiais gyvenimo momentais ir supulsuos vėl mūsų širdies stiprybė. Tie momentai buvo patys tikriausi gyvenime – kai savo rankomis iš visų jėgų ir gebėjimo kuriame, statome ir pagaliau suprantam, suvokiam, dėl ko, suprantam, kaip tai yra svarbu atminti.

2018.07.27 GRAND FINALE

Vakare daug sumišusių laimės ašarų nuriedėjo. Pastatėm mūsų didžiausią kryžių. Tiek daug juvelyrinio darbo, tiek daug matyti ir pjauti, man taip patiko. O kai matai saulute papuoštą kryžių, visų komandos narių keliamą į saulėlydžio dangų, visiems politiniams kaliniams, partizanams, apima nuostabus pasididžiavimo ir laimės tai daryti jausmas. Visos nemiegotos naktys buvo to jausmo vertos. Nužvelgiau visą susitikusią komandą, giedančią Lietuvos himną, ir kaupiasi tokios laimės ašaros, pažinti šiuos žmones, kartu kurti, juoktis, jausti jų palaikymą, energiją, meilę. Kad ir kaip būtumėm nusikalę, nevalgę, pavargę, buvome tokia energijos bomba, tokia vienybė. Ir skambančios dainos, giesmės šioje žemėje atgulusiems mūsų laisvės kovotojams, partizanams, turėjo dar labiau palengvinti amžinąjį gyvenimą. Ar jie bent kada pasvajojo, kad tokie vaikai jiems statys kryžių ir giedos Lietuvos himną laukuose Kazachstane?

Dar niekada Lietuvos himno žodžiai nebuvo tokie prasmingi, turtingi ir tiek jausmų sukeliantys. Jo skambėjimas iškilus kryžiui, giedojimas visiems ištremtiems ir nesugrįžusiems, visiems, kurių kapų nepavyko surasti, bet stengiantis išsaugoti jų svarbius, reikšmingus darbus vardan Lietuvos – tikrai labai jautrus momentas. Kažkas ten viduj visai kitaip sukirba, visai kitaip myli ir vertina, kažkas ten tamsumas prašalina. Ir visos komandos apkabinimas, vėliavų išskleidimas, balsai ir spindinčios akys būdavo nudirbto prasmingo darbo vainikavimas. Neįmanoma turbūt paaiškinti, kas tuo metu dėjosi kiekvieno mūsų galvose ir širdyse, bet tai buvo neapsakomai gražūs, taurūs ir stiprūs jausmai.

Širdis pilna nuo gerumo vienas kitam, nuo harmoningo dainų skambesio, nuo istorijų, kurių tikrai daug sužinosime sugrįžę į Lietuvą. Užtenka pažvelgti į akis, ir jauti, kad jaučiame tą pačią meilę ir gerumą, užtenka pažvelgti į akis, ir dainuoja siela.

Antrasis kryželis į nakties dangų iškilo Mamočkine. Mamyčių kapinaitėse. Tai stipriausia energetiškai vieta, kuri dvelkia tokia baisia beprasmybe, bet ten sudainuoti, suliūliuoti, švelniai, tyliai dainas groti buvo mano malda už juos, visas pasaulio žiaurumą patyrusias nekaltas sielas. Ir vėl kaupiasi ašaros, už viską, kas buvo, ko niekad nebus…

Čia dar niekas nebaigta. Dar daug galime nuveikti, kad atmintį išsaugotumėm, kad nepranyktų kapai, kad neišnyktų istorijos, kad ilgai mūsų kartos atmintų, kiek stipriai kovojo mūsų šeimos dėl Lietuvos laisvės. Vėl susitikom su komanda, vieningai užgiedojome tautinę giesmę, vėl džiaugėmės vieni kitais, dalinomės šiluma, kelionių įspūdžiais, jautėm, kad dar daug jausmų ir minčių nepasakyta. Leisime joms susidėlioti, leisime joms skristi namo.

2018.07.29 PAKELIUI NAMO

Sumišusios mintys ir jausmai, laimė buvimo kartu, džiaugsmas, išsiskyrimo nelaukimas, sugrįžimo į realybę suvokimas, lėtas ir greitas skrydis namo, perkalbant labiausiai įsiminusius momentus. Turbūt ne vienam iš mūsų tai nebuvo nufilmuota ar nufotografuota ir tik mums suprasti, kaip tuo metu jautėmės. Kiek daug laimės ir liūdesio ašarų kiekvienas nubraukėm, kiek viduje išgyvenimų ir vertybių, ir prisiminimų užvirė, kiek žodžių ir minčių liko nepasakyta. Atrodo grįžtame kitokie – šilkiniai, mielesni, susibičiuliavę iki gyvenimo galo, patyrę kartu tai, ko niekas daugiau nesupras. Ekspedicija baigėsi – teprasideda misija. Laukiu kada susigulės mintys, kada dar daugiau apie tai perskaitysiu, suprasiu ir dar sustiprinsiu savo tikėjimą tuo, ką kartu padarėm. Suradom ~117 kapų, iš jų sutvarkėm 62 (vien Šiaurės grupė). Kaip neįtikėtina atrodo, ir kaip realu, kad pasaulio ir žmonių žiaurumas tiek žmonių atvijo į Kazachstaną, tiek sudaužė likimų, tiek daug žmonių atgulė svetimoje žemėje. Jaučiu, kad niekada nesuprasiu, kaip jautėsi jie ir jų artimieji, bet taip pat jaučiu, kad emocijas, gilius išgyvenimus puikiai galėsim perteikti ateities kartoms. Koks nuostabus metas dar laukia su tokiais motyvuotais, sėkmingais ir laimingais žmonėmis. Tikiu, kad galėsim kartu daug ką pakeisti. Galbūt todėl ši komanda ir buvo tokia stipri, kad esame nuoširdūs, paprasti, mylime tai, ką darome visa širdimi, ir mums šiuo metu reikalinga ne keistis, o  keisti. Svarbiausios ir prasmingiausios pamokos man visada yra žmonės. Kiekvieno jų istorija, entuziazmas, branda, mintys, indėlis darbais ir idėjomis. Taigi kiekvienas komandos narys yra tarsi 24 skirtingos bet labai stiprios ir gražios pamokos.

Ir dar daug ašarų nutekės klausantis mūsų surastų žmonių istorijų. Gera. Ilgu. Stipru. Laukia naujas labai prasmingas kelias. Man labai, labai patinka lipti į kalnus, bet šitas kalnas darbų, kurį nudirbom, buvo pats įspūdingiausias, ir nuo jo labai, labai gražūs horizontai atsiveria. Myliu, kai tai pagimdo naujas svajones.

Liepos 19 d.

NEIŠGERTAS KAVOS PUODELIS, MINIA ŽMONIŲ, SKRYDIS IR NAKTIS ASTANOJE

Rytas, atrodo, viską susikroviau, bet tikrinu daiktus po keletą kartų. Užrakinęs duris, raktą dedu kuo giliau į kuprinę – juk jo neprireiks 10 dienų. Lauke dar tamsu, oras labai gaivus. Ant stalo liko puodelis su kava, kurios taip ir nespėjau išgerti, neramina ir mintys, jog kažką palikau. Prieš 77 metus, ankstų rytą šis jausmas apėmė ir tūkstančius mūsų tautiečių šeimų, į namus pasibendus sovietų kariams, jie per keletą minučių turėjo palikti savo daiktus, savo namus visam laikui.

Minia žmonių geležinkelio stotyje privertė susimąstyti. Supratau, kad ši ekspedicija yra svarbi ne tik man ir mano komandai, bet ir šiems žmonėms, kurie atvyko mūsų išlydėti. Didelė atsakomybė gula ant mūsų pečių prieš visą Lietuvą. Gražūs palinkėjimai ir be proto daug pagyrimų, net šiek tiek pikta, juk mes dar nieko nepadarėme.

Prieš akis laukia keturių valandų skrydis, groja ukulėlė, ramios dainos. Neramu, jaudinuosi, laukia visiškai nežinomas kraštas. Mūsų laukia tik keturios valandos laukimo ir nežinomybės, o jie traukinio vagonuose laukė keletą savaičių, daugelis iš jų nesulaukė… Lėktuve visi juokeliai dingo, juos pakeitė ramūs pokalbiai, daugelis snaudžia, kiti pildo dienoraščius. Pro lėktuvo langus žalius Lietuvos miškus greitai pakeis pilkos Kazachstano stepės.

Atsivėrus oro uosto durims, išvydau vaizdą, kurio nesitikėjau – prabanga, puošnumas. Važiuojant po naktinę Astaną dairiausi ir žavėjausi šiuo nauju miestu, jo architektūra, žibančiomis vitrinomis ir blizgančiais pastatais. Atvykus į vietinį hostelį įsikūrėme, pavalgėme ir sugulėme į lovas. Šviesa užgęsta, tyla, nesišnekame ir esame su savo mintimis. Užmigti sunku, galvoju apie šeimą ir draugus, likusius Lietuvoje, bei apie rytojų, laukiu nesulaukiu, kada prasidės mūsų misija.

Liepos 20 d.

LIETUVOS AMBASADA, ALŽYRAS, KELIONĖ Į KARAGANDĄ

Rytas, nuotaikos visų puikios, jaučiuosi žvalus ir nekantrauju palikti hostelį bei judėti pirmyn. Susitinkame su Lietuvos ambasados darbuotojais, apžiūrime jų biurą ir einame pusryčiauti. Esu alkanas, karštis ir sausas oras visą šį pojūtį tik sustiprina. Pokalbio su Ambasadoriumi metu sunkiai laiko kojos, trūksta gryno oro, staiga pasigirsta klyksmas. Atsisukęs pamatau ant žemės gulinčią komandos narę Aistę. Padavęs butelį šalto vandens, pats pasijaučiau labai blogai. Atsitraukiau ir atsitūpiau nuošaliau bijodamas, kad man nenutiktų tas pats, kas nutiko komandos draugei. Atsigavus Aistei sėdome prie stalų, nuotaika po truputį pradėjo gėrėti.

Astana pasirodė dvejopa. Pirma – miestas labai tvarkingas, pilnas įmantrių ir modernių pastatų. Žmonės pasirodė labai draugiški, tačiau mes jiems atrodome įdomūs ir keisti. Ne kartą pastebėjau, kaip mūsų komandą palydi keisti jų žvilgsniai. Pažiūrėjus iš kitos pusės, miestas gana padrikas. Įdomūs architektūriniai pastatai yra išsimėtę po visą miestą. Išvažiavus iš miesto visus dangoraižius staiga pakeičia stepės, lyg kirviu nukirsta.

Alžyre nepamirštamą įspūdį padarė mažas vagonas, kuris pastatytas muziejaus teritorijos kampe. Jo matmenys yra 4×3 m. Tiesiog neįmanoma patikėti, kaip į 12 kvadratinių metrų dydžio vagoną tilpdavo apie 70 žmonių.

Atvykome į Temirtau miestelį, jo pakraštyje – kapinės. Įžengus pro pagrindinius vartus iš pažiūros tai paprastos kapinės. Bet paėjėjus šiek tiek toliau, supratau, kad tai kapinės, kurių niekaip nepalyginsi su Lietuvos kapinėmis. Šios kapinės yra visiškai apleistos ir labai didelės. Už kapinių tvorų stovi milžiniški gamyklų kaminai. Pasiskirstę po du, pradedame jas „šukuoti“. Sausos žolės ir krūmai raižo kojas, o lietuvių kapų vis dar niekas neranda. Aplink tik kitų religijų simboliai, o katalikiškų kryžių tik vienas kitas. Maždaug po pusvalandžio pasigirsta šūksniai – „radau“! Visi, kurie išgirdo šį riksmą, sulėkė prie kapo, ant kurio lietuviškai parašyta „ilsėkis ramybėje“. Pagaliau sutvarkęs šį kapą jaučiuosi prisidėjęs prie istorijos išsaugojimo ir Lietuvos tremtinių pagerbimo. Aišku, tai tik lašas jūroje, bet nuo kažko reikia pradėti. Noriu kibti į rimtus darbus ir padaryti kiek įmanoma daugiau vardan tos Lietuvos.

Įvažiuojame į Karagandą, staiga prieš akis išnyra pakelėje plazdanti Lietuvos vėliava. Tai lėktuve sutikto mūsų tautiečio įkurtas lietuviškas restoranas. Sunku patikėti, kad viduryje Kazachstano gali užsisakyti cepelinų. Šiame restorane mes ir įsikūrėme, nusimaudėme šalia esančioje kūdroje ir susipažinome su mus pernakvoti įsileidusiu vyru.

Po vakarienės, dainų ir, atrodo, nesibaigiančių juokų bei kalbų sugulame į lovas, tiksliau ant žemės, į savo miegmaišius. Mąstau apie tai, jog kita komandos dalis rytoj ryte išvyksta į Džezkazganą, o mes liekame čia. Nenoriu išsiskirti, per šias dvi dienas mes suartėjome dar labiau, tapome vienas nuo kito priklausomi. Jie visą ateinančią naktį kratysis traukinyje, o mes patogiai gulėsime čia. Aš irgi noriu patirti šiuos nuotykius kartu su jais.

Liepos 21 d.

MUZIEJUS, SUDEGĘS FOTOAPARATAS, MAMOČKINO KAPINĖS, PERSIKĖLIMAS GYVENTI Į PALAPINES

Rytas vėl kupinas jėgų, plačiomis šypsenomis išvykstame į Dolinkos kaime esantį muziejų. Tai buvęs centrinis visų lagerių – Karlago – administracinis pastatas. Prieš įeinant į muziejų savo šortų kišenėje pajutau karštį, staigiai ištraukus iš jos savo fotoaparatą pamačiau, kad kampas yra išsilydęs, staigiai ištraukiau elementus ir atminties kortelę. Supratau, kad šis muziejus buvo paskutinis dalykas, kurį nufotografavau. Papietavus vietinėje kaimo valgykloje, kuri kai kuriems padarė didesnį įspūdį nei muziejus, patraukėme į Mamočkino – lageriuose kalėjusių kalinių vaikų kapines. Kaimo pakraštyje, tarp dviejų sodybų, dirbamų laukų ir šiukšlių kalnų išvydome mažas kapines. Jei ne ryškiai žydra tvorelė, šių kapinių tikriausiai jau nebūtų likę. Įėjus pro vartelius stojo tyla. Žiūrinėjome išlikusius kryželius, jei juos dar galima pavadinti kryžiais. Tai tiesiog iš žemės kyšantys surūdiję strypai. Perskaičiau pirmąją įskaitomą lentelę – tai kūdikio, kuris išgyveno tik kelis mėnesius kapas. Skaitant šias lenteles apėmė liūdesys, gailestis ir pyktis. Kaip kažkokio aukštesnio rango pareigūnai gali nulemti tūkstančių vaikų likimus? Eidamas per šį lauką supranti, kad po tavo kojomis vien vaikų kaulai, kadangi didelė dalis kapų jau išnykusi, o apie tai primena tik nelygi žemė. Eidami link autobusiuko daugelis tylėjo, mąsčiau apie šių vaikų gyvenimo prasmę, apie tai, kad galbūt jei jie būtų užaugę, būtu įžymūs mokslininkai, išradėjai ar tiesiog žmonės, kurie nedarytų taip, kaip padarė su jais.

Po greito persikraustymo į šalia esančių lietuvių namų sodą atėjo laikas išlydėti kitą komandos pusę. Po dainų ir juokų atėjo metas apsikabinti. Apsikabinimai buvo labai šilti, atrodo, jog atsisveikini su savo senais gerais draugais ir tai buvo be galo nuoširdu. Tik nuvažiavus autobusiukui pasijautė, kad šių žmonių trūksta ir stovykloje darosi vis tyliau ir tyliau.

Liepos 22 d.

SUGRĮŽIMAS Į VAIKŲ KAPINES, KARAGANDOS MIESTO KAPINĖS IR PRAKIURĘS DANGUS

Iš pat ryto atvykome į vakar apžiūrėtas Mamočkino kapines. Nusiteikėme darbingai dienai ir nieko nelaukdami kibome į darbus. Šveičiant surūdijusiu kryžius dažnai išryškėdavo iškalti vaikų vardai ir gimimo bei mirties datos. Dažnai jos būdavo tos pačios. Išrovus aukštas žoles, nušveitus ir perdažius kiekvieną kryžiuką užveriame kapinių vartus. Išeiti nesinori, kažkoks keistas jausmas, susimąstai apie šiuos per anksti savo gyvenimą pabaigusius vaikelius, apie tai kokia ateitis jų būtų laukusi. Nueinant nuo kapinių pasijaučiau ramus, tikriausiai dėl to, kad pagaliau pradėjome vykdyti savo užsibrėžtus tikslus. Esu tikras, kad padarysime dar daugiau.

Papietavus viduryje laukų išvykstame į Karagandos kapines. Nežinau, ar šitas kapines galima įvardinti kapinėmis. Tai tarsi neįeinamas miškas tiesiogine to žodžio prasme. Paėjėjęs kelis metrus dažnai turi apsisukti, nes patenki į medžių, krūmų ir metalinių tvorelių labirintą, kuriuo praeiti ar perlipti pasidaro labai sudėtinga.

Kapinėse išsirikiavome ilga eile ir pradėjome jas „šukuoti“. Jaučiausi kaip džiunglėse ir ne vieną kartą pasiklysdavau – eini skaitydamas ant paminklų parašyus žodžius kirilica, pakeli galvą, o aplinkui komandos draugo jau nėra. Vėliau mūsų paiešką „palengvino“ prasidėjęs lietus, nuo šlapių krūmų ir žolės visi permirkome ir sušalome, tačiau tai mūsų paieškų nenutraukė. Tikslas rasti lietuvių kapus buvo daug svarbesnis už tai, kaip išsidžiovinti rūbus ar pavalgyti.

Lietus nesustojo iki pat vakaro ir, panašu, kad lis visą naktį. Nors jau beveik vidurnaktis, eiti miegoti į drėgną palapinę nesinori. Laužas, karšta arbata bei nuostabių žmonių kompanija daro šį vakarą pačiu maloniausiu dalyku.

Naktis, užmigti sunku, palapinę be perstojo daužo lietaus lašai. Susišildęs savo miegmaišyje stengiuosi užmigti. Tačiau, kai į mane atsirėmė drebančios „kambariokės“ kojos, supratau, kad joms ne taip šilta, kaip man. Ignoruoti to neišėjo, negalėjau miegoti, kai šalia dreba dvi komandos draugės. „KIEKVIENA KOMANDA YRA STIRPI TIEK, KIEK YRA STIPRUS JOS SILPNIAUSIAS NARYS“. Prisiminiau savo vaikystę, kai sirgdavau. Tada mama pripildavo pūslę karšto vandens, kurią užsidėdavau ant krūtinės. Tą patį padariau ir aš. Atsikėlęs užvirinau karšto vandens ir supyliau į butelius. Manau, kad tai padarė „kambariokių“ naktį nors kiek šiltesne.

Liepos 23 d.

ORAS IR TOLIAU NELEPINA, KAPINĖS, KAPINĖS, KAPINĖS, KRYŽIŲ GAMINIMAS NAKTĮ

Rytas. Sprendžiant iš visų veidų miego šiek tiek trūko. Visi su vienas kito pagalba sukamės šiukšlių maišus aplink kojas, daromės „neperšlampamus“ rūbus. Pagaliau sulaukėme medienos kryžiams, iškrovę ją stovykloje pajudėjome link kapinių. Iki pietų lankėmės Zelionyje Balki kapinėse, čia lietuvių kapų radome daugiausiai. Pavalgę prie kapinių, ant kalvos su nuostabiu horizontu į miestą ir rūkstančiais fabrikų kaminais, patraukėme link kitų kapinių. Tačiau čia neradome nei vieno lietuviško kapo. Šaltas vėjas, lietus padaro savo. Krenta motyvacija. Visgi, einant keletą kilometrų link trečiųjų kapinių visas nuovargis transformavosi į visišką kvailumą. Pokštai, dainos iš visos gerklės, gitaros iš pjūklų ir kirviai vietoj mikrofonų, futbolas su akmeniu ant plento ir visos iškrovos formos mus atgaivino. Manau, kad vietiniai gyventojai mūsų tikrai nesuprato ir palaikė idiotais, bet tuo metu mums tikrai nerūpėjo, ką mano aplinkiniai, turėjome pakelti motyvaciją.

Apieškoję paskutines kapines grįžome namo. Taip, namo. Šis kiemas, kuriame apsistojome, mums jau tapo namais, nors esame čia tik antrą parą. Pats skaniausias troškinys vakarienei, kurį esu valgęs, ir kimbame į darbus – einame gaminti kryžius, kuriuos poryt vešimės į Balchašą. Vakaras daug malonesnis – nurimo vėjas ir lietus, tačiau esame pavargę. Matuodamas kryžius darau daug klaidų, atrodo, jog įrankiai mūsų nelabai klauso. Atsigulus į miegmaišį svajoju apie karštą dušą, esu nesimaudęs jau antrą parą. Noriu apsirengti į sausus ir švarius rūbus, tačiau to padaryti neįmanoma, nes rūbai tokiame ore visiškai nedžiūsta. Artėja vėl lietinga naktelė.

Liepos 24 d.

LAIKAS BĖGA LABAI GREITAI, SPASKAS, DŽIUNGLĖS, PASKUTINIAI PJŪVIAI

Dabar yra 00:00. Laužo šviesa, rašau dabar, nes dieną nebuvo laiko. Ryte buvome Spasko lagerio kapinėse. Tai negalią turinčių kalinių lageris, į kurį iš aplinkinių lagerių atsiųsdavo tokius politinius kalinius, kurie susižalodavo: netekdavo rankų ar kojų, sirgdavo labai sunkiomis ligomis. Čia jie visi taip pat turėdavo dirbti ir dažniausiai sulaukdavo mirties. Tai neapsakomo dydžio masinės kapinės tarp kalvų. Tiesa, dalis šių kapinių yra paversta tiesiog tankodromais. Oras buvo labai niūrus, pūtė stiprus vėjas ir lijo. Tai atitiko ir mūsų nuotaiką. Apžiūrėję čia pastatytus įvairių šalių monumentus, tarp kurių buvo ir Lietuvos, išvykome į kapines, kurių „iššukuoti“ nepabaigėme praeitą dieną. Tai tos pačios neįžengiamos kapinės, kurias gali vadinti džiunglėmis. Labiausiai trokštamas dalykas buvo šiltas autobusiukas, kuris mus parveš namo, tačiau kiekvienas iš mūsų žinojo, kad mes privalome užbaigti paieškas. Grįžę į stovyklavietę pabaigėme gaminti kryžius ir sėdime prie laužo. Skamba ukulėlė, žiūriu į laužo liepsnas ir jaučiuosi visiškai ramus. Jaučiuosi prisidėjęs prie žuvusių mūsų tautiečių atminimo, jaučiuosi padaręs tai, ką turėjau padaryti, kad nuraminčiau save. Taip pat matydamas tokias vietas kaip Spaskas  labiau suprantu, ką turėjo ištverti šie nekalti žmonės, labiau vertini gyvybę ir gyvenimą, labiau myli savo kraštą – Lietuvą. Rytoj ryte laukia trumpas susitikimas su grįžtančia kita komandos dalimi ir išvyka į Balchašą. Nekantrauju ten pastatyti pagamintus kryžius. Nuo šiandien pradėjau jausti, kokia ši misija yra svarbi, kaip svarbu neužmiršti savo istorijos ir visų tų, kurie kovojo dėl Lietuvos. Komanda tapo kaip šeima, su kuria išsiskirti nenoriu.

Liepos 25 d.

TRUMPI PUSRYČIAI SU GRĮŽUSIAIS DRAUGAIS, GREITAS ATSIVEIKINIMAS, KELIONĖ Į BALCHAŠĄ IR PIRMASIS KRYŽIUS

Ankstus rytas, skubame krautis kuprines ir stebime kiemo keliuką, kada įsuks mūsų sugrįžę draugai. Pusryčių nevalgome, laukiame kitų ir… Pagaliau atvažiavo! Stiprūs apsikabinimai, lyg būtume nesimatę begalybę. Lauktuvių mums parvežė kumyso – rauginto kumelės pieno, kuris nepasirodė labai skanus. Valgydami dalinamės savo įspūdžiais, nuotykiais ir tuo pat kraunamės kryžius į savo autobusiuką bei judame tolyn. Lipant į autobusiuką skamba išlydėtuvių dainos ir vairuotojas pasako „labas rytas“. Tai mus labai nustebino – per trumpą laiką mūsų vairuotojas išmoko lietuviškai!Taip pat ragino mus kuo daugiau dainuoti, nes tai jam labai patiko, kartais net įrašinėdavo ir filmuodavo.

Kelias buvo tolimas, kratėmės apie 300 kilometrų per stepes, kuriose vaizdai nesikeitė, gamta labai skurdi, pilka, aplinkui piemenys gano vieną kitą kaimenę arklių ar karvių. Prisiminiau Lietuvą, jos nuostabius žalius miškus ir pievas. Balchaše įsikūrėme vaikų internate ir nekantraudami išskubėjome pastatyti pirmojo savo kryžiaus buvusio Balchašo lagerio teritorijoje. Plazdant Lietuvos vėliavai giedoti tautišką giesmę prie pastatyto kryžiaus buvo pats nuostabiausias dalykas šioje ekspedicijoje, išspaudęs ašarą daugeliui iš mūsų. Pajaučiau mūsų komandos stiprybę ir artumą bei norą padaryti dar daugiau.

Liepos 26 d.

DIDŽIAUSIOS KAPINĖS, KAULAI, AŠAROS

Dienos bėga labai greitai, atrodo, jog ką tik atsikėlėme, o jau reikia vėl gesinti šviesas. Praradau laiko nuovoką. Dabar svarbiausia tik mūsų misija. Esu visiškai atsiribojęs nuo pasaulio, negalvoji apie darbus likusius Lietuvoje, apie visus rūpesčius, o tiesiog mėgaujiesi nuostabiomis akimirkomis su šiais nuostabiais žmonėmis. Visą dieną praleidome kapuose. Taip pasiilgta saulė negailestingai kepino mūsų odą. Priešingai nei Karagandoje mes troškome tik šalto dušo. Vakare nuvykome išsimaudyti Balchašo ežere, atrodo, tik tiek mažai reikia iki pilnos laimės. Sklido dainos, visi susikabinome ir supratęs, kad ši ekspedicija tuoj baigsis, susigraudinau bei žvelgdamas į horizontą  galvojau apie šią nuostabią akimirką. Norėčiau, kad tai nesibaigtų, noriu padaryti dar daugiau, noriu praleisti dar daugiau laiko su šia šeima. Šis Balchašo vaizdas – ežeras, saulėlydis ir rūkstantys fabrikų kaminai išliks mano atmintyje amžinai.

Liepos 27 d.

KRYŽIAUS PAŠVENTINIMAS BALCHAŠE, KELIONĖ Į KARAGANDĄ, SUSITIKIMAS SU KITA KOMANDOS PUSE IR KRYŽIŲ STATYMAS TAMSOJE

Iš pat ryto išvykome statyti savo antrąjį kryžių Balchašo lagerio padalinyje – Rytiniame Kounrade. Tik vakar vakare pabaigėme daryti saulę mūsų kryžiui, kuri jį padarė dar gražesniu. Pamatęs lagerio griuvėsius dar kartą įsitikinau, kad net šie griuvėsiai yra laikini, gamta viską stengiasi paslėpti ir sunaikinti, taip pat lagerio teritorijoje ganosi arklių banda, priversta šiukšlių kalnai ir niekas nesirūpina tuo, kad istorija būtų išsaugota. Mūsų pastatytas kryžius prie likusių pagrindinių lagerio varto kolonų atrodė labai išdidžiai. Jis parodo, kad istorija nėra užmiršta, ir tai mums rūpi. Atvykęs kunigas pašventino mūsų kryžių. Niekada gyvenime negalvojau, kad viduryje Kazachstano, tarp lagerio griuvėsių, mūsų pagamintą kryžių bučiuos atsiklaupęs kunigas. Ta akimirka buvo neapsakoma, tai buvo labai jautru, bet tuo pačiu ir išdidu. Kunigas su vienuolėmis prižadėjo, kad mūsų kryžiumi rūpinsis ir atvažiuos čia pasimelsti. Pasimelsti už visus čia kalėjusius žmones.

Į Karagandą grįžome jau saulei leidžiantis. Ten prie jau iškastos duobės ir sukalto kryžiaus mūsų laukė kita komandos dalis. Šis aukščiausias mūsų kryžius pakilo vos prilietus jį rankomis, užkasant duobę buvo mirtina tyla. Tik smėlio ir akmenų duslus dunksėjimas, kuris man priminė užkasamą karstą. Lietuvos himnas, kuris skambėjo prie šio kryžiaus tikriausiai buvo gražiausiai sugiedotas himnas, kokį tik teko girdėti. Norėčiau čia pabūti ilgiau ir pasėdėti šioje pievoje, tačiau skubėjome į Mamočkino kapines, kur planavome pastatyti paskutinįjį kryžių. Kai atvykome buvo jau visiškai sutemę. Buvo pilnatis, kryžių nušvietė mašinų lempos ir visa tai atrodė labai mistiškai. Nepaisant to, kad buvome kapinėse viduryje nakties, visa atmosfera buvo be galo jauki. Eiti atgal link mašinų niekas neskubėjo.

Grįžtant namo žiūriu pro autobusiuko langą į mėnulį ir ryškias žvaigždes – jos tokios gražios!Nors esu visiškai išsekęs, atidaviau visas savo jėgas šiai misijai, tačiau jaučiu neapsakomą ramybę. Man pavyko, mums pavyko!  Šie kryžiai primins visiems apie šiuos skaudžius įvykius dar ilgai. Miegoti nenoriu, žinau, kad tai paskutinis vakaras prie laužo ir kad viskas tuoj baigsis.

Liepos 29d.

NAMAI NAMUČIAI

Sėdžiu lėktuve, dar vis negaliu patikėti, kad viskas baigėsi. Tai buvo trumpas sapnas, kurį visi prisiminsime amžinai. Oro uoste mūsų laukė didelė minia žmonių, žurnalistų, fotografų. Tada pamačiau senuką, kuris su ramentais, alinančiame karštyje, viduryje minios, laiko gėlytę ir balionėlį. Atitraukti nuo jo akių negalėjau, juk mes jam tokie svarbūs, mes jam kaip didvyriai. Tokiomis akimirkomis supranti, kad tai, ką tu padarei, padarei ne dėl savęs, o dėl kitų, dėl Lietuvos. Papasakoti ką nors savo šeimai dar negalėjau, buvau savotiškoje euforijoje, atsiskyręs nuo realybės.

Vilnių palieku vėlai vakare, niekas nenorėjo išsiskirti. Važiuoju namo autobusu, žiūriu į žalias Lietuvos pievas, dangų. Aplinkui sėdi visiškai nepažįstami žmonės, tokie, kokie buvome mes prieš ekspediciją. Užsimerkus girdžiu dainas, juokus, pokalbius. Sunku bus sugrįžti prie buvusio gyvenimo būdo ir nemanau, kad tai pavyks.

Tai buvo atsiribojimas nuo pasaulio.

Tai buvo atsiribojimas nuo rūpesčių ir laiko.

Tai buvo susiliejimas su gamta.

Tai buvo naujos šeimos pažinimas.

Tai buvo tiesioginis prisilietimas prie istorijos.

Tai buvo ašarų kalnas.

Tai buvo skendimas juoke.

Tai buvo fantastiška.

Tai buvo nepakartojama.

Tai buvo geriausias nuotykis mano gyvenime.

Tikroji misija prasideda dabar.

2018.07.17

Paskutinis vakaras Kauno lovoje. Su didžiule nostalgija rytoj išvyksiu į Vilnių, į savo antrą nesuvokiamo mąsto kelionę. Kažkada palikau gimtąją Plungę su liūdesiu, kai baigiau 12 klasių, na, o dabar palieku Kauną, su širdgėla po 5 studijų metų. Ir į visą šitą jausmų mišrainę „Misija Sibiras“ atneša ir įdeda dar porą ingredientų. Keistai slogu.

2018.07.19

Atsibudęs ryte, jau būdamas Kazachstane, supratau, jog vakarykštis skrydis tikrai buvo į kitą žemę.

Pats išlydėjimas sukrėtė, o mintys buvo paruoštos tarsi žemė paruošiama dirvai. Nors, atrodo, buvo koks 100 žmonių, tačiau visi jie sukūrė begalinę palaikymo emociją. Dar stovint ten jautėsi, kaip jie jau laukia mūsų grįžtant. Ir daugelis, manau, jau ten išsivadavo iš emocijų kalėjimo ir išliejo pirmąsias ašaras ekspedicijoje.

2018.07.20

Pradėsiu nuo to, jog komanda darosi panaši į komandą daugeliu prasmių. Visi savotiškai palaiko vidinę emociją. Tai labai atsispindėjo, kai mūsų Aistė prasiskėlė smakrą. Visi labai norėjo padėti, nors kitiems tai ir atrodė baugu. Šyptelėjau, kai dalis išsigando, pamaniau: „Gi, čia tik pradžia“.

Kelionė į Karagandą nebuvo maloni, nors ir nebuvome „prievartaujami“ sėdynių. Autobuse sėdėjome sukritę tarp kuprinių be laisvos vietos tarpelio, kaip greito maisto restorane atmestinai pagamintas sumuštinis. Kas miegojo, kas tiesiog prakaitavo, kas bandė dainuoti, nors dar nelabai mums dainos dainavosi. Bet tikiu, jog tai labai greit pasikeis. Keista viską perpasakoti, nes pirmose dienose dar nebuvo tiek emocijos, nors mąsčiau, jog viduje turiu jos jau labai daug. Pirmos kapinės mus vienijo. Taip, turbūt vienijo, bet mes dar net nenutuokėme, kokią vienybę patirsime po keleto dienų. Buvo labai gera bendrai rasti pirmąjį kapą. Jį kruopščiai šveitė 5 žmonės, o po to uždegėme ten pat rastą žvakutę. Gera ir ramu.

2017.07.21

Ankstesnėje dienoje sakiau, kaip trūko bendro stimulo dainuojant, tą patį paminėjau ir video dienoraštyje. Tačiau per visą šitą parą supratau, jog tai buvo tik antroji diena. Šiandien nueinant nuo Šiaurės grupės autobusiuko, žinokit, šiauriečiai, kažko ėmė trūkti, liko tik pusė komandos. Ir tas momentas jiems mojant priartino prie minties, kaip visgi per tas dvi dienas mes suartėjome. Ir tiesa, dainavom šiandien važiuodami 16-os vietų autobusiuke visi labai nuoširdžiai. Ir jau juokėmės nebe kaip su užslėptu reikalu, o kaip bendra ekspedicijos šeima. Turbūt kažką pajausti šiems žmonėms pakako ir 2 dienų.

Kita dalis, kuri dienoje buvo svarbi, turbūt svarbiausia ir emocionaliausia, buvo matyti trykštančius visų jausmus prie Mamočkino kapinaičių. Ir tada pastebėjau, jog  asmenys, turintys glaudų ryšį su vaikais ar patys jų turintys, reagavo skaudžiausiai, bet kartu ir šilčiausiai. Tokiomis akimirkomis supranti, kaip organizatoriai puikiai atliko savo darbą. Man iš ten išėjus viduje buvo chaosas. Kur po velnių slypi viso šito priežastys? Tai prasidėjo dar muziejuje, kai buvo pristatyta bendra Kazachstano ir Karlago istorija sovietmečiu. Bet išėjus iš kapinių tapo nesuvokiama, kokia šizofreniška depresija turi valdyti žmogų, kūrusį šį smurtą. Tačiau tuo turbūt istorija ir yra unikali, jog ji tave sukrečia, tu nuo jos žagteli, kai tu ją suvoki, prie jos prisilieti.

Taip pat buvo nesuvokiama viduryje laukų matyti dviejų lietuvių kapus ir kryžius. Už daugiau nei 4000 km du pavieniai partizanų kapai. Abiejų mirusiųjų vardas Pranas, abu palinkę vienas į kitą, o jų vienišumą dangsto tik jų duetas, nors vieno iš jų palaikai jau yra pargabenti į Lietuvą.

Ir iš tikro koks gyvenimas nuostabus, kai tu gali kasdien kažką suprasti ir atrasti, net savyje. Stipru ir veža.

O gyvenimas be telefono visiškai nevargina. Penas smegenims ir poilsis. Kada tu daugiau gali bendrauti su savimi?

2018.07.22

Rašau būdamas jau liepos 23 dienos naktyje, prie laužo, kadangi vakar nuo pat 16 val. iki 4 val. ryto lijo. Surentėm stogelį, po kuriuo praleidom gal 4 valandas stipriai lyjant. Buvo vėsoka, visur šlapia, vienu metu nuo stogo vanduo nubėgo tiesiai ant mūsų nugarų. Bet vis tiek taip pat sėdėjom, kalbėjom, diskutavom, kažką į save sėmėm patys to nesuprasdami. Per tą vakarą taip ir neprisėdom prie dienoraščių. Bet pati 22 diena buvo atipinė! Atradau pirmąjį lietuvišką kapą su lietuviška abėcėle užrašytais inicialais didžiosiose Karagandos kapinėse. Per tą 2–3 val.klaidžiojimą nepavyko rasti nė vieno kapo iki kol pritūpiau prie vieno gana apžėlusio, prikaupusio šiukšlių. Priešais paminklą buvo išsiplėtęs krūmokšnis, o aš net nedėdamas didelių vilčių ir persisvėręs per tvorelę bandžiau lietuvišką užrašą perskaityti rusiškai. Ir kai vardas Marija dar kažkokiu nuvargusiu būdu buvo perskaitytas rusišku alfabetu, ties pavardės „Marcinkevičiūtė“ pirmosiomis raidėmis nustėrau. Nelabai supratau ir viduje krykštavau. Tai bent, mąsčiau, ar tu, Marcinkevičiūte, bent nutuokei, jog klūpėsiu prieš tavo kapą, kuris buvo supiltas dar 1955 metais, ir svarstysiu, kokia tavo istorija?

Bet mintis išblaškė kolegos, už 5 metrų radę kitą didelį šeimos kapą ir jau skleidę emocijas nebe viduje. Džiaugiausi regėdamas įdedamas visų pastangas, nes ir pats aplink tą pavargusį, apžėlusį ir įgriuvusį kapą ėjau keliais. Galiausia rišome trispalvės juostos atkarpą, apvijusią vieną iš mažumoje esančių katalikiškų kryžių ant paminklo. Apsiverkę ar suliję, patraukėme gilyn į kapines, aišku, nieko neberadome. Bet sėdint dabar prie laužo, kai viskas vyko vakar, keista suvokti, kaip dabar yra įprasminama ten palaidotų žmonių mirtis, o jie padėdami galvas net nesuprato savosios dalios reikšmės. Taip ir prabėgo ana diena kapinėse, o aš, vieningai neėmęs rūbų nuo lietaus, dabar sėdžiu vien su kelnėmis prie laužo. Drėgna ir šilta.

2018.07.23

Tas pats vakaras ir to paties laužo dūmai. Šiandien, tiesą pasakius, oras keitėsi dažniau nei apatiniai per šią ekspediciją. Mažiausiai tris kartus buvo karšta, tada gal 5 kartus lijo, o visą likusį laiką kol gamta „neišsidirbinėjo“, buvo apniukę ir vėjuota. Noriu priminti, jog esame Kazachstane ir dabar yra liepos vidurys, o vidutinė temperatūra buvo maždaug 15^oC. Tačiau oro sąlygos visko neblogino ir narstėme pirmas dvejas kapines su dideliu entuziazmu. Su kolega radome du lietuvių kapus, dvi skirtingas istorijas, o prie jų pirmiausia parymodavome. Viename iš kapų atlikome rekonstrukciją, teko atstatyti nupuvusį medinį 75-erių metų lietuvaitei priklausantį kryžių. Sukalėme iš naujo, su peiliu pagilinome duobę, susikabinę didžiavomės akimirka. Po to sekė daugel lengvo vidinio jaudulio akimirkų. Eini sau, nors labiau brendi ar brauniesi, per kapines ir pagauni akimirką savyje bemąstantis, jog tu esi vienas kažkur Kazachstano gilumoje. Pasukęs galvą į vieną pusę, išvysti į tave spoksančias pastovias kapinių gyventojas varnas, juodas tarsi smala, tupinčias ant pasirinkto kryžiaus, kraupinančias akimirką. Nerodydamas joms didelio dėmesio permeti žvilgsnį į priešingą pusę, kur nuo vėjo iškart girgžda gal 5 kapų varteliai. Ant paminklo akimis sutinki mirusiojo nuotrauką, kurioje be jokio klausiančio žvilgsnio, tave ima stebėti liūdnos akys. Taip ir žygiuoji skersai kapines, lydimas vidinio sukrėtimo, kurio tuo metu dar nesupranti. Mąstai kažką tik apie dabartį, nieko neprisimindamas iš likusios realybės Lietuvoje, nebent svarstydamas, kokios vilties yra genami likę draugai, siekiantys pamaloninti savo vidų dar vienu neįprastu atradimu prie kiekvieno naujai rasto kapo. Gaila tik tai, jog baigiasi arbata ir prasideda sloga. Visiškai nelaukiu pabaigos.

2018.07.24

Vėl rašau tik kitą dieną, jau būdamas Balchašo miesto internate. Guliu 1,80 m ilgio lovytėje, po miesto teritorijoje esantį internato kiemą laksto arklių pulkas, o juos vis dar gano piemenys. Kas įvyko 24 dieną, buvo įdomiai kraupu. Taip, greičiausia tai tobulas sutapimas racionaliai mąstančiam žmogui, tačiau sėdint prie laužo, pačiam viską išgyvenant ir įsigilinant į situaciją, pasidaro keista. Pamenat, sakiau, jog nebuvome pasiruošę lietui ir vanduo krito iš dangaus beveik 3 dienas? Mes paanalizavome lietaus startą ir jo pabaigą. Mūsų drabužių merkimas prasidėjo, kai buvome didžiosiose Karagandos kapinėse. Nors politiniai kaliniai dar Lietuvoje buvo pasakoję, jog Kazachstane lietus prilygsta dovanai, tą popietę jau jautėme lengvą purškimą. Nesukdami galvos dėl keleto lašų, tvarkėme kapą, kai pasirodė mūsų vadovas ir pasakė, jog turime jį pabaigti, o už gerų 200 metrų yra dar vienas, šiandienos kulminacinis lietuvių kapas. Baigiant tvarkyti, įsilijo stipriau, mes patraukėme link paskutinio kapo ir pravaikščioję gerą pusvalandį to kapo neberadome. Ėmė lyti stipriai, vakaras buvo taip pat šalia, kaip tas nerastas kapas, ir mes nieko padaryti nebegalėjome, tik susirinkti likusią komandą ir grįžti į stovyklavietę. Į tas pačias kapines grįžome ir šiandien, tai yra 24 dieną. Vieniems kažkas nedavė ramybės viduje, mąstant apie tas kapines, kiti tiesiog žinojo, jog didelė dalis jų liko neišnaršyta.

Tik prie jų atvykus mūsų vadovas su viena mergina patraukė būtent link to kapo, kurio mums keliems nebepavyko rasti užvakar. Mes su kolega labai nenoromis kirtome pirmąsias aukštas žoles, kadangi vis dar lijo, o augmenija buvo pasidengusi ištisa drėgme. Brovėmės pro neaukštus medžius, pasišūkaliodami vienas kitą, kai akiratyje atsirasdavo tik vienatvė. Nebekreipdami dėmesio į buvusią betvarkę kapinių planuotojo galvoje, iš tolo pamatėme trispalvės juostele perrištus du paminklus. Sparčiau einant iš batų jau sunkėsi vanduo, o pasiekę kapą pamiršome apie lietų. Kapas buvo apaugęs krūmais, netvarkytas, o greta augo kažkuo lietuvišką sodą primenanti vyšnaitė. Kadangi čia palaidotų mirusiųjų pavardžių iki tol užregistravę nebuvome, nustebome, jog kažkas paliko dalelę tautos ant paminklo. Palengvinome antkapių naštą su savimi pasiimdami visą nereikalingą bei skurdžią augmeniją. Vyro ir žmonos kapas liko švarus, įamžintas ir prisimintas. O man po kiekvieno tokio keliais apeito ir nuvalyto kapo likdavo mintis, jog laikinai palaidotiesiems atveriame dangų.

Maždaug tuo pat metu nustojo lyti, na, arba mums taip atrodė, nes vis tiek buvome šlapi iki apatinių. Tačiau grįžtant prie lietaus, kuris „prievartavo“ mus jau trečią dieną, sėdėdami prie laužo supratome, jog jis liovėsi būtent tada, kai mūsų grupės vadovas su viena mergina rado užvakar tarsi į žemę pradingusį kapą. Permąsčiau situaciją gal tuziną kartų ir taip, galime tai vadinti išskirtiniu sutapimu, tačiau visos detalės buvo sudėliotos tobulai. Daugeliui iš mūsų atrodė, jog tas kapas verkė ir prašėsi būti surastas, kol galiausia buvo paliestas šiltų tėvynainių rankų. Taip per visą dieną aplankėme tris kapines ir užbaigėme lietuviais pažymėtos Karagandos naršymą. Visa diena buvo šiurpiai miela.

2018.07.25

Šiandieną aprašinėju tame pačiame internate, tas pats vakaras. Kadangi vakar per visas patirtas emocijas tam nebeliko laiko, bandysiu pratęsti mintį. Atsigulęs į lovą šiandien suvokiau, jog nežinau nieko iš Lietuvos. Tai minutei grįžau į realų gyvenimą, tačiau skubėjau pamiršti rūpesčius, nes suvokiau, kiek visko daug laukia grįžus. Bandžiau tik apgalvoti, į kokią didžiulę platumą mane ši Misija įsuko ir kur ji mane veda. Bet galiausia prisiminiau, jog jaučiuosi laimingas, to užteko grįžti į minčių koncentravimą.

Komanda auga didžiuliu tempu. Keistai nuostabu, jog neužfiksavau nė karto, kai kažkas parodė neigiamą emociją ar pyktį. Pergalvodamas viską, suprantu, kaip dar ką tik nepažįstami žmonės, vejami bendrų emocijų ir nusiteikimo, stiprina vienas kitą, kokią bendrystę tai puoselėja. Faktas, jog net nereikia būti geriausiais draugais, ruošiantis bet kokiai kelionei, kadangi tik patiriant nekomfortą, susiduriant su emocinėmis kulminacijomis, tu pamatai, kaip žmonės vieni dėl kitų stengiasi, ir tada jauti, kokią draugystę tai gimdo.

Na, o pati liepos 25 diena išsiskyrė iki šiol nematytu vietinės žiniasklaidos dėmesiu. Jie šypsosi ir nedrąsiai į mus žiūri.

Kelias iki Balchašo nuo Karagandos buvo tarsi tankodromo išbandymas, kadangi vietinių vadinamoji autostrada, buvo tiesta turbūt dar man negimus. Tačiau kelią spartino vairuotojo šiltas prašymas dainuoti, nes jam mūsų merginų švelnūs balsai skambėjo jaudinančiai. Taip ir brovėmės per stepėse šiukšlėmis nuklotą autostradą, kai autobusiuke be 12 keliauninkų ir jų kuprinių gulėjo du apdirbti ir pasiruošę skleisti šilumą kryžiai.

Pirmąjį ir statėme šiandien. Pasikeisdami kalėme saulutes prie kryžiaus stuburo, o plaktukas aidėjo per buvusią lagerio teritoriją neprarasdamas skambesio. Giedojome pirmąjį himną, pirmąjį kartą stipriai suglaudėme pečius. Nerandu priežasties, kodėl ši akimirka turėtų nešiurpinti odos, bet tuo pačiu nerandu ir paaiškinimo. Taip pat negaliu paaiškinti, kokia jėga privertė kauptis ašaras, bet, manau, jog tai pavyks suprasti tik po kiek laiko. Laikas jungti šviesas mūsų jaukiame internate. Viskas dėliojasi stipriai ir vertingai.

2018.07.26

Ši diena startavo lėtai, nors gal labiau simboliškai, bet buvo kupina patirčių. Muziejus ir kultūros namai, dar vis kvepiantys praeito amžiaus dažais, toliau skleidė vietinių susidomėjimą mumis, o mes tik norėjom greičiau iš ten pabėgti į savo Misijos varomąją jėgą. Norėjom ištrūkti į tą tvorelėmis apstatytą erdvę, jaustis varomiems vilties surasti dar vieną nuvargusį kapą ir galiausia matyti spindinčias akis po visos dienos.

Pasigrožėję lietuvių architektų statytais kultūros namais, kurie viduje buvo išdabinti sovietinėmis freskomis, pasiekėme kalno papėdėje įtvirtintas ir vis dar pildomas kapines. Atvažiavus buvo įspūdinga jaustis naiviems ir nesuprasti kapinių dydžio einant visiškai kitokiu reljefu ir džiaugiantis saule. Tiesa, tas džiaugsmas greit išgaravo, kai artimiau susipažinom su kaitra visiškoje lygumoje. Šįkart veikėme taktiškiau, kadangi kapinės buvo išdėstytos ne taip problemiškai kaip Karagandoje, ir pasiskirstę juostomis naršėme didžiulę teritoriją. Vien man pavyko rasti 4 lietuvių kapus, o visi kartu šiandien sutikome virš 20 ten stovinčių lietuvių paminklų. Kadangi būdami šiose kapinėse žinojome, jog turime kažkur rasti 2 lietuvių kapus, apie kuriuos mums pasakojo jų palikuonys Lietuvoje, eidamas vis atkėlinėjau nuvirtusius paminklus. Dauguma jų buvo iš skardos, nupuvusiu pagrindu ir nebepalaikantys savo formos, tačiau viduje buvo stimulas, jog kažkur aplink mus šie žmonės tikrai ilsisi. Na, o jei paminklus taip būčiau atkėlinėjęs Karagandoje, turbūt bučiau atstatęs visos bendruomenės kapines.

Galiausia radome jaunos moters, pavarde Saveikytė, kapą, kurios paminklas buvo statytas 1956 metais. Pagalvojau, jog po žeme ji praleido du kartus ilgiau, nei turėjo galimybe pasidžiaugti dangumi, kadangi buvo gimusi 1926 metais. Tikiuosi, jog bent didžiąją gyvenimo dalį ji praleido apsupta Lietuvos žalumos. Vėl labai džiaugiausi komanda, visi labai darniai išnaršėme dulkėmis alsuojančias kapines. Ačiū už šiandienos patirtis.

2018.07.27

Jau pagavau madą rašyti kitą dieną. Dabar sėdžiu lėktuve, dideliu tempu artėjam link dar vieno emocijų antplūdžio, nusileidus Vilniuje, ir net neįsivaizduoju, kaip visa komanda pasakys „viso gero“ vieni kitiems. Nuo liepos 27 dienos praėjo beveik dvi paros, bet tą vakarą nebuvo tinkamiausias laikas reikšti prisipažinimams.

Ta diena, dabar jau būdamas Lietuvoje ir pildydamas šį raštą, galiu pasakyti, buvo emocionaliausia ir sudėtingiausia. Rytas prasidėjo su rimtimi, kurią mes išlaikėme iki paskutinių apsikabinimų kapinėse. Tada sekė spartus ir lauktas internato palikimas, kadangi ten svečiuotis buvo keistai nejauku. Nusigavome į paskutinį Balchašo tikslą – Rytinio Kounrado lagerį. Tiksliau į teritoriją už miesto, kuri plyti stepių apsuptyje, ir vienintelis dalykas, ką tu gali sutikti, yra horizonto lyguma. Apsižvalgėme lagerio likučiuose, kadangi čia dar buvo likusių pastatų griuvėsių ir didžiuliai buvę lagerio vartai. Saule jau galėjome pradėti skųstis, kadangi tvarkyti teritoriją darėsi vis šilčiau. Ką reiškia šilčiau, apibūdina faktas, jog vienas iš mūsų komandos narių nualpo. Džiaugiausi matydamas tobulą darbų pasiskirstymą – ne tik Misija, bet ir komanda įgavo kulminacinį pagreitį. Tupėjau prie savo darbo vietos, kasiau duobę būsimam kryžiui. Nors gal labiau tiktų žodis roviau akmenis, tobulai suguldytus į žemę. Kryžių nusprendėme statyti greta lagerio vartų, kurie buvo sujungti su ištisine lagerį juosusia tvora, todėl klūpėjau ir žiūrėjau į pamatų likučius. Mąsčiau, jog kažkada vargdieniai, galbūt net lietuviai, ten juos dėjo statydami šią velnio vietą. Tada pagavau save akimirkoje, kai iškeliant eilinį akmenį į ausis atsimušė vis stiprėjantis moteriškas balsas su lietuviška daina. Net nebandžiau surasti priežasties, kodėl ašarojo akys, tiksliau net nepajėgiau sutelkti į tai minčių, tai būtų buvę bergždžia. Apsidairiau, dar kartelį suvokiau, kur mes esame – pusdykumėje, be pavėsio ar augalo. Įsivaizdavau tuos žmones, kurie laukdami savo paleidimo dienos iš lagerio, išėję iš jo teritorijos atsimušdavo į gniuždančią laisvę. Neįsivaizdavau, koks pojūtis turėjo apimti iš čia ištrūkusius kalinius. Matyt, todėl dalis jų ir liko gyventi čia pat ar aplink,  nebepajėgdami ištrūkti toli nuo savo sunkiausių gyvenimo dienų. Galų gale, saulei persivertus per pietus, iškėlėme savo pirmąjį šios dienos kryžių. Jo dydis neatspindėjo ten sudėtų širdžių ir šilumos, tačiau mums jis buvo stulbinantis. Ir aš nežinau, negaliu paaiškinti, kas iššaukė visos komandos emocijas, tačiau būtent tas kryžius kažką sujungė tarp praeities ir dabarties. Jis įprasmino kažkokį ryšį, suvokimą, pagarbą, o visa tai įrodė nenustojanti šiurpti oda giedant himną ir, be abejo, riedančios ašaros. Akimirkos kulminacija tapo lietuviška daina, mūsų glaudžiai suremti pečiai ir klūpintis bei kryžių bučiuojantis kunigas. Turbūt tai buvo momentas, privertęs palikti dalelę savęs ten, toje chaosu perpildytoje teritorijoje, su raudančiu kunigu ir neslepiamomis akimis. Prisipildę save viskuo, ką radome Balchašo pakraštyje, susikrovę daiktus patraukėme jau išbandyta autostrada pas išsiilgtą Šiaurės grupę, kur mūsų laukė dar du kryžiai.

Diena prasitęsė su ilga kelione ir saulėlydyje statomu beveik 5metrų aukščio kryžiumi. Tačiau ta akimirka nebebuvo graudinanti, viduje spinduliavo džiugesys ir pasididžiavimas vieni kitais, kadangi abi grupės įvykdė savo Misiją atskiruose regionuose ir drauge iškėlė didžiausią ekspedicijos kryžių. Jis atsistojo šalia dviejų lietuvių kapų, viduryje aukšta žole apžėlusių laukų. Pranas, toks buvo abiejų ten palaidotų partizanų vardas, tik gaila, jog vieno iš jų kūnas buvo likęs gulėti Kazachstano žemėje, o kitas glaudėsi Lietuvos teritorijoje. Tačiau mes jam pastatėme sargą, 5 metrų aukščio sargą, kad jis globotų jo ramią dalią už daug kilometrų nuo gimtinės. Kas buvo unikalu, jog būdami greta šio didžiulio statinio, paskambinome ten likusio Prano giminaičiams Lietuvoje ir patikinome, jog jie savo senelio kapą galės rasti nuo netoliese esančio kelio. Sugiedoję himną ir sudainavę akimirkai artimiausias lietuviškas dainas, besileidžiant saulei, patraukėme prie kito, trečiojo šios dienos kryžiaus. Jo dalys jau gulėjo Mamočkino kapinėse, kur buvo palaidoti politinių kalinių vaikai. Jau buvo naktis, autobusiukų šviesoje gilinau metro gylio duobę, kol likę sukalinėjo išskirtinai išskaptuotą kryžių. Šviečiant mėnesienai įleidome didžiulį kryžių, sutvirtinome jį ir uždegėme tobulai akimirką išpildančias žvakes. Susikabinę, vienu balsu, tarsi su dirigentu, sugiedojome tautišką giesmę, o tada visus palietusią dainą „Ramuma“, kurią ir dabar niūniuoju. Vis dar skrendam, o aš skaitau neapsakomai tobulus žodžius: „Mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios.“ Matau tolumoje išnyrančią Lietuvos žalumą. Kaip gera grįžti.

Liepos 19 d.

Išlydėjimo įspūdžiai

Nors iki išlydėjimo tokios didelės atsakomybės nejaučiau, tačiau jau per patį išlydėjimą supratau, jog mūsų misija yra daug svarbesnė nei aš iš pradžių maniau. Tai, kad tiek ir tokių žmonių susirinko, nors ir šiek tiek baugina, tačiau tuo pat metu suteikia dar daugiau ryžto, motyvacijos. Nes kai šitiek žmonių stovi mums už nugaros, kuriems ši ekspedicija yra be galo svarbi, negali jai likti abejingas. Tiesiog negali sau leisti į ekspediciją nesudėti visos širdies. Toks mano nusiteikimas mane labai džiugina. Įtariu, kad pas kitus komandos narius jis ne ką prastesnis.

Telefonai

Labai geras sprendimas į ekspediciją nesivežti telefonų. Jaučiu, kad taip daug labiau susitelksime į ekspediciją ir ryšys tarp jos dalyvių užsimegs daug tvirtesnis, nei kad užsimegztų visiems turint mobiliuosius.

Atvykimas į Astaną

Atskridus į Kazachstano Prezidento vardu pavadintą oro uostą mus pasitiko Lietuvos ambasadorius Kazachstane bei keli lietuviškų šaknų turintys žmonės iš Karagandos. Pirma pažintis su Kazachstano žeme – kelionė iš oro uosto į Astaną. Pirmas dalykas, į kurį atkreipiau dėmesį – neįprastas lietuvio akiai lygumų kraštovaizdis. Bekeliaujant iš oro uosto, žiburius tamsoje pamatėme tik pavažiavus bene pusvalandį. Matant šias bekraštes stepių lygumas iš karto atmintyje iškilo prisiminimai iš lietuvių kalbos pamokų,kuomet skaitėme kirgizų rašytojo Čingizo Aitmatovo kūrybą. Prisimenu, kaip tuomet man visi tie pasakojimai apie stepes skambėjo magiškai, romantiškai… Tuo metu, nors ir apie tai svajodavau, bet tikrai netikėjau, kad kada nors tai išvysiu savo akimis. Turbūt nė nereikia pasakoti, kokią euforiją apie visa tai mąstydamas jaučiau. Svajonės pildosi!

Pirmas įspūdis Astanoje – gigantomaniškas miestas. Nors gyventojų skaičiumi ne ką didesnis už Vilnių, tačiau pastatai – keliskart didesni. 

Liepos 20 d.

Šiandieną daug važiavom. Ryte palikę spindinčią Astaną pamatėm ne tokį įspūdingą Kazachstano vaizdą – skurdus tiek kraštovaizdis, tiek kaimai, miestai, miesteliai. Tai matydamas, pradedi lyginti, ieškoti priežasčių, kodėl taip yra. Galbūt tokios atšiaurios gamtos sąlygomis ne taip lengva rūpestingai prižiūrėti savo aplinką, kurioje gyveni? Galbūt pernelyg daug laiko žmonėms atima čia tiesiog išlikimo rūpesčiai? Na, bet sostinė spindi.

Visą nykų vaizdą vainikavo Temirtau miestelis. Miestas išsiskiria ne tik lygumų, bet ir kaminų kraštovaizdžiu, iš kurių veržiasi tamsių dūmų debesys.

Pakeliui į Temirtau aplankėme ir pirmąsias kapines mūsų ekspedicijoje. Jose per pusantros valandos teradome keletą lietuvių kapų.

Vakarop atvykome į Karagandą. Apsistojome restorane, besivadinančiame „Lietuvišku dvaru“. Jo viduje mus pasitiko Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai.

Liepos 21 d.

Šiandien susipažinome su kazachišku planavimu. Nors išvykti turėjome anksti ryte, tačiau iš savo vietos pajudėjome tik apie 11 valandą.

Šiandieną buvo apžvalginė diena. Vykome į Dolinkos miestelyje esantį muziejų, kuriame buvo aukščiausioji Karlago valdyba. Nors autentikos muziejuje nedaug, tačiau ekspozicija buvo įdomi. Iš tikrųjų pats muziejaus egzistavimas nustebino. Netikėjau, kad kazachai taip atvirai kalbės apie lagerius, egzistavusius jų žemėje, apie svetimtaučius, kurie kaip politiniai kaliniai kalėjo šioje žemėje. Tikiuosi, kad mūsų ekspedicija jiems bus dar didesnis stimulas į tai atkreipti dėmesį.

Liepos 22 d.

Vakar vakare iš Karagandos traukiniu pajudėjome link Džezkazgano. Dar niekuomet nesu važiavęs taip vadinamu „plackartu“. Įspūdis buvo didžiulis. Jaučiausi kaip skruzdėlyne. Kaip Šanchajuje. Dėl įspūdžių gausos nebuvo lengva užmigti, nebuvo lengva susikaupti dienoraščiui. Šiuo metu važiuojame per stepes. Dešimtis kilometrų – nė gyvos dvasios.

Kumysas

Prieš ekspediciją negalvojau, kad išdrįsiu jo paragauti. Bet kai tam atsirado galimybė, tiesiog negalėjau ja nepasinaudoti. Prisimenu, kaip mokykloje skaitydavome apie paslaptingąsias stepes, kaip jose ganosi arklių kaimenės, o vietiniai labai mėgsta kumelių pieną. Tuomet tikrai negalvojau, kad man teks jo ragauti, tad atsiradus realiai galimybei nesudvejojau ir patenkinau dar iš vaikystės kilusį smalsumą. Pati procedūra man atrodė magiška. Vidurnakty sustojome kažkur vidury stepių, iš vietinio ūkininko nusipirkome pieno „Fantos“ butelyje. Pirma mintis pamačius tą butelį buvo maždaug tokia: „visai kaip vaikystėje, kai senelis kas vakarą panašiame butelyje atnešdavo skanaus šviežio karvės pieno“. Tačiau šį kartą tai nebuvo karvės pienas. Ir nebuvo skanus. Nors, kiek klausėm, vietiniai jį labai mėgsta, tačiau bent jau aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau kumysą pamėgti.

Šiandien prasidėjo tokia „Misija Sibiras“, kokią ją nuo pat pradžių ir įsivaizdavau – kapų, paminklų ieškojimas bei jų tvarkymas. Kaip patys pirmosiomis dienomis įsitikinome, ekspedicija susideda ne vien iš to. Ir neveltui. Tam, kad suprastume, ką ir kodėl tvarkome, būtinai reikia suprasti kontekstą. Būtent tam ir buvo skirtos pirmosios ekspedicijos dienos.

Labai smagu, kad ekspedicijos metu nėra kuriama dirbtinė liūdnumo atmosfera. Galime būti savimi. Juk tai yra labai svarbu, kad požiūris į praeitį mums nėra primetamas iš šono – jį patys galime formuoti visiškai autentiškai per savo asmeninę patirtį. Būtent tokią asmeninę patirtį mes daug lengviau perduosime grįžę namo.

Liepos 23 d.

Šiandien buvo išties darbinga diena. Iš ryto šukavome Satpajevo kapines, o vėliau darbavomės Rudniko kapinėse. Ten tvarkėme brolišką lietuvių kapą. Mane gerokai nustebino pats monumento egzistavimo faktas. Pasirodo, lietuviai mirusiems statė ne tik kryželius, bet ir masyvius monumentus! Labai džiugu, kad vieną jų teko sutvarkyti. Šiandien man asmeniškai buvo tikrai fiziškai sunki diena. Visą dieną teko tampyti akmenis monumento pagražinimui.

Liepos 24 d.

Smagi diena. Nors rytas prasidėjo sunkiai dėl prasto oro, prasto miego, nuovargio, tačiau dienai įsibėgėjus, net jei fizinis nuovargis nemažėjo, ji darėsi vis lengvesnė ir lengvesnė. Taip buvo dėl to, kad pagaliau užbaigėme planuotus darbus! Sutvarkėme brolišką lietuvių kapą, pastatėme pirmąjį mūsų kryžių, taip pat užbaigėme kapinių šukavimą bei kapų tvarkymą Satpajevo kapinėse. Šios kapinės ypatingos tuo, kad jose radome pirmąjį kapą, kurį surasti prašė Lietuvoje gyvenantys artimieji. Negana to, jau suradus Jono Maurickio kapą, dar paskambinome jo seseriai, esančiai Lietuvoje! Būtent tokiais momentais supranti, kad ši ekspedicija yra labai svarbi ne tik mums, tačiau ir daugybei žmonių Lietuvoje. Po šio įvykio jaučiausi tik dar labiau motyvuotas. Pažadėjau sau, jog, kad ir koks nuvargęs būsiu, kad ir kokį apleistą kapą rasiu, kad ir kaip sunkiai bus perskaitoma pavardė, tačiau nepraeisiu pro šalį nepatikrinęs, kas ten palaidota. Juk ką gali žinoti, galbūt kapas, pro kurį eini, gali būti lietuvio, apie kurio likimą giminaičiai Lietuvoje nieko nežino.

Liepos 25 d.

Šiandieną su dovanomis pietų komandai grįžome į Karagandą iš Džezkazgano. Juos išlydėjome į Balchašą, o patys pasilikome tvarkyti kapinių aplink Karagandą. Grįžę susitvarkėme, pavalgėme ir išvykome tvarkyti Karagandos Senamiesčio kapinių. Pavadinimas sufleruoja, kad tai senos kapinės. Jos iš kitų išsiskyrė tuo, kad jose buvo palaidoti labai įvairių tautybių žmonės: kazachai, rusai, ukrainiečiai, žydai, lenkai, lietuviai, vokiečiai, korėjiečiai. Visa tai atspindi, ką girdėjome muziejuose – Kazachstanas buvo virtęs daugybės tautų kalėjimu.

Šiose kapinėse taip pat aptikome ir lietuviškų kapų. Vienas jų – išskirtinis. Tai buvo labai gražus mūrinis antkapis, su lotyniškai parašyta lietuvės pavarde. Tokių paminklų lietuviams Kazachstane nėra daug. Dauguma jų labai kuklūs.

Lietuvio akiai Kazachstano kapinės yra neįprastas vaizdas. Lietuvoje mums įprasta, kad kapinėse dauguma paminklų yra akmeniniai, o čia – nieko panašaus. Didžioji dalis paminklų, tvorelių – iš metalo. Neveltui Kazachstanas – metalurgų žemė.

Su kapinių tvarkymų mūsų darbai nesibaigė. Grįžę, pailsėję ėmėmės kryžių gamybos. Mums su Roku teko kryžmų suleidimas. Nors iš pirmo žvilgsnio tai neatrodo sunki užduotis, tačiau nepatyrusioms mūsų rankoms teko gerokai pavargti net keletą valandų. Mažiuką kryžių darėme keturias valandas. Nesinori nė pagalvoti, kiek užtruksime rytoj darydami didįjį kryžių.

Liepos 26 d.

Tai buvo pirmoji diena, kuomet trūko miego. Visi temiegojome po maždaug 5 valandas. Tai labai stipriai jautėsi vaikštant Abajaus kapinėse.

Vakar lankėmės Karagandos katalikų bažnyčioje. Ten norėjome sutikti lietuviškai kalbantį dvasiškį, tačiau nesėkmingai. Šioje bažnyčioje pirmą sykį teko girdėti Romos katalikų pamaldas lenkų kalba. Nors suprasti sekėsi sunkiai, tačiau vis tiek šios mišios leido pasijusti kaip namuose. Juk mišių tvarka mums labai gerai pažįstama.

Liepos 27 d.

Vakar grįžę iš kapinių ėmėmės didžiojo kryžiaus. Jei suleidimas šį sykį mums pavyko labai greit, tai šį kartą didžiąją laiko dalį mums atėmė kiti dalykai. Pavyzdžiui, pagražinimų darymas. Labai džiaugiuosi, jog net ir visiems supratus, jog tai mums atims mažiausiai keletą valandų brangaus miego, nebuvo nė vieno tam prieštaraujančio. Man labai norėjosi, jog kiekvienas kryžius būtų vis kitoks. Juk bus labai smagu, kuomet po daugelio metų aplankysime ar pamatysime mūsų pastatytus kryžius nuotraukose, pasakoti istorijas apie kiekvieną kryžiaus detalę! Todėl kuo daugiau tokių detalių, kuo daugiau savęs į kryžius įdėsime, tuo prisiminimų bus daugiau. Man mūsų kryžiai atrodo be galo gražūs. Niekad prieš ekspediciją nebūčiau patikėjęs, kad tokie nepatyrę kryždirbiai kaip mes galime pagaminti tokius gražuolius!

Šiandien temiegojome 3-4 valandas. Tačiau, kad ir kaip paradoksalu tai būtų, ši diena buvo daug lengvesnė nei praėjusi. Kadangi jau ekspedicijos pabaiga, motyvacija aukščiausiame taške, tai mūsų kūnai jau mobilizavo paskutinius resursus, tad nuovargiu nesiskundėme.

Liepos 27 diena buvo ilgiausia ekspedicijoje. Maždaug 7.15 val. ryte jau kėlėme kryžius į sunkvėžimį, o grįžome tik apie 23 valandą. Ir iš kur tiek jėgų!Šiandienos darbai prasidėjo kryžių pristatymu į jų iškėlimo vietą. Toliau vykome ir iššukavome dar kelias kapines bei jau vėlai vakare pastatėme du kryžius – vieną leidžiantis saulei Saranėje prie dviejų lietuvių partizanų kapų, o kitą – Mamyčių kapinėse. Į kryžių pakėlimo „ceremoniją“ atvyko kukli lietuvių bendruomenė. Tiksliau tariant, lietuviškų šaknų turinčių žmonių bendruomenė. Po kryžių pakėlimo grįžome į stovyklavietę, kur susėdę aplink laužą valgėme kazachišką plovą, su Pietų grupe dalinomės įspūdžiais. Apie 2 ar 3 valandą nakties nuėjome miegoti.

Liepos 28 d.

Paskutinė mūsų diena Kazachstane. Nuo pat ryto jau ėmėmės pakuotis, ruoštis kelionei. Dar prieš pat išvykstant mus atvyko aplankyti lietuviškai kalbantis kunigas. Tuomet pajudėjome link Astanos. Ten mūsų laukė puikūs pietūs su ambasadoriumi. Po to  mus pasitiko žurnalistai ir televizijos kameros. Kadangi nelabai mokėjome rusiškai, tad iš mūsų kalbėjo tik vadovai. Susitikimą praskaidrino atliekamos lietuviškos dainos. Tiesą pasakius, man sunku vertinti mūsų dainavimo įgūdžius, nes nematau mūsų iš išorės, tačiau tikiu, kad susižavėjimo ženklai iš besiklausančiųjų nėra viena tik mandagumo gestas.

Liepos 29 d.

Skrendame namo. Ekspedicija jau baigėsi, tačiau tik ne mūsų misija. Jeigu iki šiol mums tekdavo atidžiai klausyti vadovų, tai dabar atėjo metas daugiau atsakomybės perimti ant savo pečių. Mūsų vadovai mėgsta mintį, jog iš ekspedicijos gausime tiek, kiek į ją įdėsime savęs. Tai reiškia, kad kuo daugiau iš ekspedicijos pasiėmėme, tuo daugiau galėsime atiduoti tiems, kurie lankysis susitikimuose su mumis.

Man ši ekspedicija buvo reikšminga tuo, kad  tik dar labiau sustiprino pasididžiavimą savo šalimi, jos žmonėmis. Visų pirma, netikėjau, jog čia rasime tiek daug lietuvių kapų. Turint omeny, jog į Kazachstaną buvo vežami tie, kurie tiesiogiai priešinosi režimui, galima suprasti, koks iš tiesų mūsų tautos ryžtas buvo priešintis raudonajam okupantui. Kiek daug tokių besipriešinančių buvo! Labai džiugu, kad lietuvis ne vien duona ir žaidimais gyvas. Jeigu anksčiau apie tai skaičiau tik knygose, tai dabar turėjau galimybę įsitikinti savo akimis.

Mūsų kartos pagrindinis uždavinys – išsaugoti protėvių palikimą. Mes turime ateities kartoms perduoti, kas iš tikrųjų yra svarbu žmogui, tautai. Labai džiaugiuosi, jog prie to būtent tokiu būdu galiu prisidėti ir aš. Vertinu šią Dievo dovaną ir esu pasiryžęs imtis šio atsakingo darbo.

2018-06-17

Sekmadienio vakaras, kada grįžome iš pasiruošiamojo žygio. Emocijos dar šiltos ir gaivios, didžiausią jų sūkurį sukėlė susitikimas su tremtine Genute iš Prienų. Tai buvo paskutinis dalykas įvykęs šį savaitgalį, ir dėl jo rašyti dienoraštį chronologine tvarka nuo pradžių jau neišeina. Todėl viskas pateikta chronologiškai atvirkščiai.

Atvykstame į Prienus, aš nedalyvavau kai buvo organizuojama ši dalis, todėl mano žinios apsiriboja tik faktu, kad turime susitikti su tremtine, galbūt susitiksime ir su antrąją.

Pirmas vaizdas patekus į globos namus yra labai slogi ir tamsi atmosfera. Nors globos namai ir buvo renovuoti vidų slegia seni, kelius dešimtmečius menantys įrenginiai. Galiausiai susitikima su Genute.

Genutė pasiūlo mums nueit į seklytėlę – tai yra pokylių salė įrengta globos namuose. Salė graži, papuošta, tik rakinama.

Genutės istorija iš tiesų yra skaudi. Ji yra tremtinė, kuri buvo ištremta į Sibira kai jai buvo vos 11 metų ir ten praleido gerą dešimtmetį. Genutė pradeda pasakoti istoriją nuo pradžių, nuo prisiminimų dar iš gyvenimo Lietuvoje, dar prieš tremtį, pereina per tremtį ir galiausia apie grįžimą atgal. Didžiausią įspūdį paliko Genutės pasakyta frazė:

– Kaip jūs jautėtes kai jus vežė traukiniu?

– Juokėmės ir dainavom! O ką? Ar verski ar dainuosi, vis tiek kitaip nebus!

Ši frazė buvo ištarta net keletą kartų skirtingame kontekste. Ir apie šią frazę negaliu nustoti galvoti. Tai puikiausiai apibūdina žmogaus emociją, kai jis yra paliktas nežinioje, atimta laisvė ir orumas, tačiau paliktas tikėjimas ir viltis. Ši viltis buvo matoma ir tolimesniame Genutės pasakojime. Ji niekados tremtyje nesimuliavo darbo, nepamynė savų vertybių. Ir visą laiką Genutės pasakojimą lydėjo dvi emocijos: sunkumas, nuoširdus fizinis sunkumas, ir pozityvumas. Manau, tik jis ir padėjo ištverti šią katorgą.

Jau kelintą kartą pastebime pasakojimą apie vykdytą diskriminaciją tremtinių ir jų palikuonių atvžilgiu. Šį sykį Genutė pasakojo, kaip jos sūnui sekėsi mokytis vien penketukais iki tol, kol mokykloje buvo sužinota, kad jis gimė Krasnojarske. Lukas Pačkauskas atkreipė dėmesį į tai, kad ne pirmas tremtinys panašia istorija dalinasi.

Pirma diena

Trumpai:

• Ankstyvas kėlimasis;
• Susitikimas organizatorių biure;
• Pasiruošimas prieš išlydėjimą (dainų pradžiamokslis);
• Kelionė link išlydėjimo;
• Išlydėjimo ceremonija;
• Kelionė traukiniu (kad ir trumpa);
• Daiktų pakavimas oro uoste;
• Powerbankų draudimas;
• Mokymasis kirilicos;
• Kelionė lėktuvu;
• Ieva: „Aš Vegetarė“;
• Nusileidimas;
• Susitikimas su Ambasados atstovais;
• Kelionė po miestą išsikeisti pinigų ir apsipirkti maisto;
• Kelionė į hostelį;
• Mini frustracija dėl naktinėjančių kambario draugų.

Pirmoji diena, visko pradžia, viskas priešaky. Ir ji prasideda vis dar Lietuvoje, ties keliomis minutėmis prieš 05:00 savoje lovoje. Nors žadintuvas dar tik turi nuskambėti, akys jau nebegali užsimerkti ir žiūri į lubas. Visas kūnas nekantriai laukia kilti iš lovos ir palikti namų duris užnugary.

Taip ir atsitinka, gan greitai atsiduriu organizatorių biure. Pats susitikimas, gan paprastas, visi rūpestingai ruošiamės laukiančiai kelionei, išsiskirstome bendrus daiktus, taip pat vis vienas ar kitas ekspedicijos narys pasidalina   savo atsineštomis lauktuvėmis, ar tai būtų apyrankė, ar tai bandelės. Aš ir pats tuo neišsiskiriu – pasidalinu dainų knygutėmis, vos vakar dar su tėčiu kartu surištomis. Likusiu laiku bėgame kavos ir mokomės dainuoti. Nors jau galima matyti, kad mūsų ekspedicija bus tikrai dainuojanti, šį pirmą ekspedicijos ryta mūsų balsai ir žodžiai dar tikrai stringa. Ach, žiūrėsim, kaip bus ateity.

Neužilgo pajudame į išlydėjimo ceremoniją. Kiek pačiam nesmagu, nes mes vėluojame, vėluojame į savo pačių išlydėjimą. Visgi, tik pasiekus traukinių stotį, bet kokios nerimastingos mintys dingsta. Čia sutinkame būrį pozityviausiai nusiteikusių žmonių, tarp kurių yra ir didelis ratas draugų. Išlydėjimo metu skambėjo įvairios kalbos, dainos, vienos ekspedicijos dalyvės mamos kalba, visgi net jeigu visa tai mielai priimta, dėmesys laikėsi ne ten. Didžiausias emocijas kėlė atėję palaikyti žmonės. Aš šį palaikymą supratau, ne kaip asmeninį mūsų palaikymą (visgi mes dar nieko nenuveikėme), tačiau kaip rūpestį dėl pačio ekspedicijos ir svarbos išreiškimą mūsų šalies istorijai, mūsų kultūrai – mane tai įkvėpė labiausiai. Esame ne vieni.

Ceremonija užsibaigė simboline kelione traukiniu nuo traukinių stoties link oro uosto. Ir čia emocija iškart pasikeitė, vis dar jautėsi labai šiltai užpildytas vidus, bet iškart tapome daug labiau orientuoti į darbą. Net juokinga, kad darbo norėjosi dar nesugebėjus išvykti. Kuprines sukome į plėvelę taip įnirtingai, kad iškart suprakaitavome. O tik praėję apsaugą iškart kibome mokytis kirilicos (gera dalis iš mūsų jos nėra net mėginę mokytis). Kai jaučiami tokie lūkesčiai tikrai nesinori sėdėti be darbo.

Nuskridus į Astaną mus pasitiko Lietuvos Ambasados atstovai. Jų lydimi mes nukeliavome iki parduotuvės, pinigų keityklos. Visos šios kelionės metu, mums aprodė kartu ir Astaną, bei papasakojo labai įdomių faktų apie patį Kazachstaną. Kokie yra tvarūs Lietuvos ir Kazachstano verslo ryšiai, apie kylančio Kazachstano ekonomiką, politinę ir socialinę padėtį. Ir iš tiesų pati Astana paliko labai gerą įspūdį.

Pirmoji diena užsibaigė nukeliavus į hostelį.

Antra diena

Trumpai:

• Kėlimasis, pusryčiai;
• Apsilankymas Lietuvos Ambasadoje;
• Aistė prasiskėlė smakrą;
• ALŽYR lagerio muziejaus aplankymas;
• Pirmosios aplankytos kapinės;
• Pirmieji lietuvių kapai;
• Kelionė į lietuvišką dvarkiemį;
• Trijų blynų porcija.

Antroji diena buvo labiau pažintinė. Iš pradžių mes atsikėlę nukeliavome į Lietuvos Ambasadą susitikti su Ambasadoriumi ir kartu papusryčiauti.Vienas įdomus dalykas, kurį tikrai verta minėti, tačiau nieko tuo nebenustebinsiu, tai Aistės smakro prasiskėlimo istorija. Aistei tuo momentu, kol Ambasadorius kalbėjo kalbą kažkodėl pasidarė bloga ir ji nualpo. Pats procesas atrodė ganėtinai įdomiai, nes iš pradžių niekas net nepagalvojo, kad taip galėtų būti ir tai nėra vieta, kur tipiškai žmonėms pasidarytų bloga. Visgi, tai vėdinama patalpa. Todėl ir pats alpimas iš pradžių atrodė kaip labiau noras atsiremti, negu kritimas. Dėl to mes jos ir nepagavome, visi jaučiamės kalti, kad nesuspėjome sureaguoti.

Užbėgant už akių į ateitį, visgi, ši istorija tapo labai linksmu atributu visos kelionės metu ir kiekvieną kartą, kai mes jau matydavome, kad mūsų laukia kalbos ir oficialios ceremonijos, mes jau klausdami juokaudavome: „Na, kas gi sekantis pasiaukos ir nualps?”

Nepaisant iškilusių nepatogumų, mes toliau tęsiame savo dieną. Keliavome aplankyti buvusio lagerio ALŽIR. Pavadinimas tariasi visiškai taip pat kaip ir šalis Alžyras, tačiau šiuo atveju, pavadinimas yra tiesiog akronimas, žodžių, kuriuos išvertus į lietuvių kalbą reikštų Akmolinsko tėvynės išdavikų žmonų lageris. Kitaip pasakius, tai yra lageris moterims.

Kiek po to keliavome į Karagandą, o čia aplankėme vienas iš keletos miesto kapinių. Čia kapinių mes dar netvarkėme, bet tai buvo pirmasis apsižvalgymas, kas mūsų laukia. Visgi, šio apsižiūrėjimo metu mes jau atradome pirmuosius lietuvių kapus. Dėmesį atkreipė, kokie išskirtiniai yra romų kapai, šie kapai buvo akivaizdžiai didesni ir ant jų išgraviruotas viso žmogaus portretas šalia turėto turto. Aišku, svarbesnis dėmesio atkreipimas buvo į pačias kapines. Jos tikrai skyrėsi nuo matytų Lietuvoje, beveik visi kapai buvo aptverti aukšta tvora, daug kur augo krūmai o praėjimą apsunkindavo faktas, kad kapų išsidėstymas neturėjo jokios aiškios struktūros, o tvoros dažnai liesdavosi tarpusavyje. Supratome, kad lengva ieškoti nebus, ir dėl to, kad ant labai didelės dalies kapų jau nebuvo įmanoma įskaityti užrašų, jie arba nukritę, surūdiję arba išvis pažymėti tik numeriu.

Dieną užbaigėme nukeliavę į lietuvišką dvarkiemį. Turėjome pakankamai laisvo laiko. Tačiau kartu nepaliaujama kirbėjo mintis, ar mes tikrai leidžiame savo laiką pagal paskirtį, ar tikrai 3 savaičių užteko persiorientavimui į kitą ekspedicijos lokaciją, ar tikrai mes spėjome susiruošti?

Trečia diena

Trumpai:

• Karlago muziejus;
• Vietinė valgykla – barsčiai vs makaronų sriuba ir kotletai;
• Mamočkino masinės kapinės (Mamyčių)
• Šiukšlynas;
• Upė, nunešusi kūnus;
• Randai, paliekami mamų savo kūdikiams, kad vėliau galėtų juos atskirti;
• Dviejų Pranų kapinės;
• Prasivėrusios autobusiuko durys;
• Išsikraustymas iš lietuviško dvarkiemio skubos tvarka dėl vaikų šventės;
• Paskutinė abiejų grupių vakarienė;
• Išsiskyrimas;
• Ramybė ir ramus vakarojimas su grupe.

Pirmiausia, ką aplankėme – tai muziejus, įrengtas Karlago vadovybės pastate. Lankant šį muziejų mums buvo pateikta įdomių faktų. Pirmiausia buvo pastebėta, kad visi skaičiai nėra tiksliai žinomi ir jie pradėti sistemizuoti tik po Stalino mirties, tačiau yra aišku, jog į Kazachstaną buvo ištremta apie 80 tūkstančių lietuvių, kasmet mirdavo 30% ar daugiau visų kalinių. Kalbant apie Karlago sistemą, čia net po Stalino mirties tebelaikyti ~20 000 kalinių, o iš jų ~3000 lietuvių. Skaičiuojama, kad Stalino laikais ten tuo pat metu kalėjo daugiau nei 60 000 žmonių. Buvo pasakojama apie žiaurias sąlygas, darbus šachtose, kurie stipriai kenkdavo sveikatai, minimalius maisto davinius. Istoriją, kurią labai sunku perteikti.

Iškart po Karlago mes nukeliavome aplankyti Mamyčių kapinių. Šios kapinės yra vadinamos taip, nes čia masiškai buvo palaidoti vaikai iki 3 metų. Lankant kapines, buvo galima pastebėti, kad greta yra palaidota ir kiek vyresnių vaikų, iki 4 metų ar politinių kalinių, tačiau žinoma, kad didžiausią dalį sudarė vaikai. Taip pat šias kapinės sunku vadinti kapinėmis, nes aptverta tik dalis visos masinės kapavietės. Šalia teka mažas upelis, kuris yra nuplukdęs vaikų kūnus. Netoli yra pievos, maži keliai, dirbami laukai, kurie taip pat patenka į masinės kapavietės teritoriją. Tai daugiau memorialas, kuris mena žiaurius išgyvenimus.

Būnant šioje vietoje teko prisiminti pasakotą istoriją iš ALŽIR muziejaus. Motinoms įkalintose ALŽIR lageryje buvo leidžiama su savimi savo vaiką turėti tik iki tol, kol jam sukanka 3 metai. Po to vaikas iš motinos būdavo atimamas. Negana to, vaiko tapatybė buvo atimama, pakeičiamas vardas ir pavardė, išvežamas į globos namus, toli nuo tėvų, taip siekiant, kad jie niekados nesusitiktų. Vien šis faktas – vaiko atskyrimas nuo motinos – jau yra emociškai traumuojantis. Tačiau kita istorijos dalis nepalieka abejingų – motinos, suprasdamos, kas laukia jų vaikų ir laikydamos viltį, kad kada nors šis pragaras pasibaigs, palikdavo savo vaikams randus. Taip jos tikėjosi, kad po daug metų pagal vienintelį išlikusį siejantį bruožą – randą – galės atskirti savo vaiką.

Paskutinis taškas, kurį mes turėjo aplankyti šią dieną, buvo dviejų Pranų kapai. Pranai buvo Lietuvos rezistencijos dalyviai, vienas partizanas, kitas ryšininkas, kurių likimas nutrenkė juos į Kazachstaną, kuriame juos pasitiko mirtis. Apie šiuos kapus buvo žinoma tik dalinė informacija, kad jie turi būti netoli tam tikros kelio atkarpos ir turi matytis du metaliniai kryžiai. Nors visiems ekspedicijos dalyviams buvo pasakyta ieškoti pro langus šių kryžių, atkarpą teko pravažiuoti bent keletą kartų, iki kol pamatėme tikslią vietą.  Sužinojome, kad netoli šių kapų yra daugybė nežymėtų kapų, daugelis iš jų yra japonų. Tačiau neturint šios informacijos, būtų labai sunku pasakyti, kad konkrečiai ši vieta yra kapinės. Daug labiau tai panašu į neišdirbtus žemės klodus, o šalia vykdoma žemdirbystė šį įspūdį tik padidina.

Grįžtame namo, atgal į lietuvišką dvarkiemį. Čia sužinome, kad mes turime gan greitai persikraustyti į kitą vietą, nes toje vietoje, kur mes miegojome, yra planuojamas vaikų gimtadienis. Tai atliekame vos per kelias minutes ir pradedame paskutinį vakarojimą kaip abi grupės vienoje vietoje. Šiaurės grupė neužilgo iškeliaus į traukinių stotį ir ten traukiniu keliaus į Džezkazganą.

Ketvirta diena

Trumpai:

• Atsikėlimas, valgymas;
• Nukeliavome į parduotuvę šalia sendaikčių turgaus;
• Nusipirkome dažų;
• Gytis nusipirko būgnelį.

Ketvirtos dienos rytas prasidėjo su juntamu emociniu trūkumu. Trūko dviejų dalykų: trūko tiek Šiaurės grupės ir daugiau nuveiktų darbų. Bet nieko! Mes esame motyvuotai nusiteikę, šiandien yra ta diena, kai mes jau kibsime į darbus.

Pirmas dalykas, kurį turime atlikti šią dieną, tai nukeliauti į turgų ir nusipirkti dažų, taip pat pasižiūrėti galbūt galėsime nusipirkti medienos kryžių gamybai. Nukeliavus į turgų aš pasijutau labiau kaip dar viename muziejuje, tik natūraliai susiformavusiame. Turguje iš esmės buvo pardavinėjami įvairūs sendaikčiai, per ilgą laiką užkauptas turtas, pakankamai daug sovietinės atributikos. Buvo daug daiktų, kurių mes jau nebegalvotume parduoti. Tai buvo įdomi patirtis, mūsų bendražygis Gytis čia pat nusipirko ir mažą būgnelį. Aišku, galiausiai nusipirkome ir to, ko mes čia atvažiavome – dažų.

Nuo Karlago muziejaus iki Mamočkino kapinių keliavome pėsčiomis. Šis sprendimas man išėjo labai į naudą, nes kol mes pasivaikščiojome, galėjau nusiraminti, nusiteikti ateinantiems darbams.

Mamyčių kapinėse mes perdažėme kryželius, aplink juos nupjovėme žolę. Taip pat sutvarkėme ir keliuką, vedantį link kapinėse įrengtų skulptūrų. Pagaliau! Pagaliau pirmieji darbai. Nors ir suvokiau, kad šie atlikti darbai nebus ilgaamžiai, po truputį pradėjau raminti save, kad darbai prasidėjo, jų netrūks ir mes galėsime pateisinti lūkesčius, sudėtus į mus mūsų gimtinėje.

Vienas iš keistesnių aspektų, ką mes radome Mamyčių kapinės, tai žmonių kaulai, tiksliau stuburkauliai. Šie kaulai buvo jauno žmogaus ir tikrai nebuvo sunku atspėti koks likimas turėjo ištikti šių kaulų savininką.

Baigus darbus Mamyčių kapinėse, mes nuėjome kiek toliau kapinių vietos, papietavome, sulaukėme išsikviesto autobusiuko ir nukeliavome į kitas kapines Karagandoje. Šiose kapinėse atlikome vieną iš pagrindinių visos ekspedicijos tikslų – šukavome kapines, tik jau daug atidžiau lyginant su pirmuoju apsilankymu kapinėse. Ieškojome lietuviškų pavardžių, o jas suradę iškart imdavomės tvarkyti kapą, kaip taisyklė palikdavome lietuviškos trispalvės juostelę pririštą greta.

Laikui senkant, kai jau turėtume keliauti atgal, radome dar keletą kapų, ne visus juos spėjome sutvarkyti, bet tai nebuvo didelė problema, nes žinojome, kad turėsime progą sugrįžti atgal. Tačiau kaip tik tuo metu prasidėjo lietus. Jau lyjant dar spėjome pabaigti jau pradėtus tvarkyti kapus ir turėjome keliauti namo. Visgi, spėjome sulyti, spėjome sušlapti. Ir tai mums išėjo stipriai į naudą – būtent lietus mus visus labai suvienijo, šis bendras nepatogumas iššaukė dainas, anekdotus. O visiškai sulaukus vakaro tie du ryte jausti emociniai trūkumai: trūkumas konkrečių darbų ir trūkumas dalies komandos, dingo. Jutome prasmingus darbus, jautėme, kad kartu mes esame pilna komanda.

Penkta diena

Penktos dienos užrašų neturiu, žinau tik tiek, kad ši diena buvo užimta nuo ryto iki vakaro, dėl to užrašams ir nebuvo palikta laiko.

Diena prasidėjo nuo džiugaus momento, prie mūsų stovyklavietės atvežė medienos, iš kurios mes darysime kryžius. Šią medieną mes staigiai sukrauname į krūvą ir keliaujame toliau –  į kapines.

Šią dieną svarbus aspektas buvo oras. Iš vakaro mes sulijo, šią dieną norėjome nuo to apsisaugoti. Visgi, daugelis iš mūsų sužinoję, kad keliauja į Kazachstaną, o ne į Sibirą nusprendė, kad kai kurių apsaugų nuo lietaus nebereikia, pavyzdžiui, bachilų, o mūsų Giedrė neturėjo net palapinsiaustės. Taigi, Giedrė buvo pirmoji, kuri pasigamino sau iš šiukšlių maišų lietpaltį (ji tai darė iš vakaro). O mes jos įkvėpti ir iš tų pačių maišų pasigaminome bachilus. Visgi, dieną oras buvo labai apgaulingas ir labai nepastovus: kai debesys nuplaukia ir pradeda šviesti saulė, iškart pasidaro taip karšta, kad norisi vaikščioti su šortais ir marškinėliais, o kai užplaukia debesys, sukyla vėjas ir pradeda lyti / lašnoti, norisi iškart įšokti į visus tuos drabužius, kuriuos nusimetei kiek anksčiau. Visgi, gan greitai išmokau, kad neapsimoka šio proceso kartoti ir persirenginėti, tad pasirinkimas buvo per vidurį – visada arba truputį šalti, ar truputį kaisti.

Šešta diena

Trumpai:

• Atsikėlėme 07:30;
• Pavalgėme, sutvarkėme Karagandos kapines (tam skirtos dvi valandos);
• Karagandos kapinės, kurios yra sunkiai praeinamos džiunglės. Pilna krūmų, medžių, o kapinių tvoros dažnai yra lig juosmens ir aukščiau. Dažnai remiasi viena į kitą;
• Nusiteikimą iš tiesų kiek temdė faktas, kad lyja ir yra šalta, o tose kapinėse, į kurias keliaujame, jau esame buvę ir, žinoma, kad jeigu bus šlapia, tai tiek kelnės, tiek batai bus kiaurai šlapi ir nuo to nėra jokių turimų apsaugų;
• Rastas Vytauto, 7 m. berniuko, kapas (1958-1965) kartu su Giedre;
• Papietavome, grįžome namo;
• Buvo pranešta, kad turėsime pirtį;
• Pradėjome gaminti kryžius. 3 m ir 3,5 m;
• Mes su Juru gaminome 3 m kryžių ir daugiausiai laiko sugaišome pjaudami kryžmą, gal 6 kartus (gal ir daugiau) matavome ir trukome kur kas ilgiau negu komandos draugai gaminę 3,5m. kryžių;
• Argumentavome, kad darome tiksliau, reziume – gavosi, kad tikslumo vis tiek stipriai pritrūko. Patirtis – geriau pjauti grubiau ir lyginti mažiau. Taip pat supratome, kad būtų labai gerai turėti grubaus švitrinio popieriaus arba tiesiog dildę;
• Lietaus istorija: surastas kapas, kurį Nerijus paliko nesutvarkytą. Tuo pat metu prasidėjo lietus ir lijo iki tol, kol buvo grįžta į tas pačias kapines ir sutvarkytas Junauskų kapas.

Septinta diena

Trumpai:

• 09:30 susitikome su Šiaurė grupe;
• Paragavome kumyso – man nepatiko;
• Kelionė autobusu 4,5 valandos;
• Man atrodė kaip 2 valandos, nes užmigau;
• Nukeliavome į Balchašo lagerį ir pastatėme kryžių;
• Dainavome himną;
• Miegame internate.

Atsikėlus septintos dienos rytą tempas buvo pakankamai didelis. Mums visiems buvo žinoma, kad netrukus atkeliaus Šiaurės grupė ir juos reikia pasitikti kaip įmanoma nuoširdžiau. Tokia užduotis buvo duota Nerijaus, tačiau ir be jo žodžio Šiaurės grupės sutikimas tikrai būtų įvykęs. Mes gan greitai susikrauname daiktus, tačiau labai nerangiai renkamės dainą, su kuria norėtumėme pasitikti mūsų komandos draugus, renkamės tai vieną dainą, tai kitą, galvojame patys rašyti žodžius, kol galiausiai mūsų šias dvejones nutraukia supratimas, kad tam tikrai nėra laiko – imame jau ir įkyrėti spėjusią dainą „Nežinau, kodėl“.

Matyt, mūsų puikus dainavimas ir sutiktuvės buvo atitinkamai įvertintos, nes jie mums parvežė ir pasiūlė atsigerti kumyso. Trumpai apibūdinant, kumelės pieno, kurio skonis primena kažką labai rauginoti. Pats ragavimo procesas irgi buvo įdomus, nes pirmasis ragavo Antanas, o mums pasirodė, kad tai labai skanus gėrimas. Koks aš buvau naivus, kad juo pasitikėjau.

Iškart po sutiktuvių ir greitų istorijų pasidalijimo, buvimu kartu ilgai džiaugtis negalėjome. Greitai apsikeitėme savomis vietomis. Mes jiems savas pastatytas palapines ir stovyklavietę, jie mums sulankstytas palapines ir autobusiuką. Ir kelionė tęsiasi. Kelionė truko 4, 5 valandos, bent jau taip įvardijo mano draugai, nes to paties visiškai pats pasakyti negalėčiau, pasirodo kelionės metu pramiegojau iki dviejų valandų ir visiškai to nejutau. Matyt, nuovargis jau daro savo.

Pasiekus Balchaša matėsi labai skirtingas kraštovaizdis. Jau iškart buvo galima pastebėti kupranugarių, žalumos trūkumą. Sustojome degalinėje prie miesto įvažiavimo, kur iškart pasijuto ir koks karštas Balchašo klimatas, ypač palyginus su prieš tai buvusiomis dienomis Karagandoje. Šioje degalinėje sulaukėme Balchašo miesto administracijos direktoriaus, kuris kaip vėliau paaiškės, mus lydės ir visą kelionę Balchašo mieste. Mes gan greit nukeliavome nusipirkti cemento ir leidomės tiesiai į buvusio lagerio vietą, kur jau dabar stovi trys memorialai tremtinių ir politinių kalinių atminimui, o mūsų tikslas ten – atstatyti buvusį medinį kryžių.

Sustoję prie buvusio lagerio gan greitai visi pasiskirstome darbais, kas kasa duobę, kas maišo cementą, kas ieško akmenų.

Galiausiai šį vakarą nukeliavome į vietinį internatą, kuriame mes apsistosime porai dienų. Internato kaip pastato paskirtis yra labai įdomi, sudaryta iš labirintą primenančių koridorių. Kėliau klausimą ar šis internatas yra laikinai nakvynei, pavyzdžiui, atostogoms, vasaros stovykloms, ar jis vis dar aktyviai veikiantis? Jutau dėkingumą už nakvynę ir stogą virš galvos.

Aštunta diena

Trumpai:

• Atsikėlėme;
• Kapinės, lietuvių paieška;
• Didelis vėjas;
• Surastos kaukolės tarp šiukšlių;
• Pertrauka,  pietų valgymas kapinėse;
• Susitikimas su politinių kalinių anūke;
• Karštis, nudegimas iki raudonumo;
• Grįžome į internatą;
• Kelionė į Balchašo ežerą;
• Dainavimas ir verkimas;
• Ašaros ir apsikabinimai;
• Grįžimas;
• Vakarojimas internate;
• Reikėjo kurti laužą, nes nebegavome „pečiuko“ ir virdulio;
• Sukūrenome langų rėmus;
• Užkūrėme laužą (tik arbatai);
• Bendravimas kambarėlyje.

Nukeliavome į Balchašo kapines. Balchašo kapinės pasižymėjo savo didžiu ir augalijos trūkumu. Tai labai skyrėsi nuo prieš tai buvusių kapinių, vien pačiu faktu, kad atradus lietuvio kapą, nebuvo daug dalykų, kuriuos reikėtų tvarkyti, Tiesiog tai buvo kapai ant plikos žemės. Kapų ieškojimas tą dieną taip pat pasižymėjo labai dideliu karščiu, kurį buvo lengviau ištverti dėl taip pat didelio vėjo, kuris mus gaivino. Tačiau galvoje vis šmirinėjo mintis, kuri liepė saugotis nuo saulės, kad nebūtų dar vienos alpimo istorijos.

Kapinėse radome pakankamai daug lietuvių, taip pat buvome susitikę ir vietinę gyventoją – lietuvių anūkę, kuri lietuviškai jau nebekalbėjo. Ji parodė mums savo močiutės kapą, bei papasakojo, kad senelio kapas yra kažkur Sibire.

Ne kiekviena istorija yra su laimingas pabaiga. Be sutiktos vietinės lietuvės, taip pat labai norėjome surasti vieno mums žinomo lietuvio kapą, dėl kurio buvo kreiptasi į „Misija Sibiras“. Bet jo surasti mums vis nepavyko. Atrodo, kad apieškoję visas kapines, mes vis dar kažką praleidome. Tuo metu mes visi susirinkome ir strategiškai pasiskirstę po 2 eiles kapų, vėl pradėjome jas šukuoti iš naujo. Praėjus dar gerai valandai ieškomo lietuvio kapo visgi neradome. Buvo, iš tiesų, labai skaudu ir nemalonu iškeliauti iš šios vietos iki galo neatlikus savos užduoties, šį akmenuką širdyje tenka nešiotis iki šiol. Tačiau taip pat reikia racionaliai pasižiūrėti, ne visada viskas pavyksta taip, kaip norisi ir nebūtinai iš pirmo karto.

Kapinėse matėsi labai daug išnykusių kapų, kurių vardai ir pavardės nusitrynę, kartais likusios tik nuotraukos, o kartais tik pats paminklas, be jokių užuominų, kam šis paminklas galėtų būti skirtas. Ši nepilna kapų priežiūra pasimatė ir kitame aspekte. Kapinėse buvo vietų, kuriose matomai buvo kraunamos šiukšlės, jos neišvežamos. Tarp šių šiukšlių Aistė rado suaugusio žmogaus kaukolę, dalinai įkastą į žemę, o apžiūrinėjant šią kaukolę, kartu radome ir kūdikio kaukolę. Tokiose situacijose jausmus lengviausia tiesiog atjungti ir negalvoti apie nieką.

Vakare grįžus į internatą, prižiūrėtojai sutiko, kad mes susikurtumėme laužą lauke. Visas šis procesas atrodė gan keistai, nes laužo kūrenimui mums leido pasiimti langų rėmus, kurių stiklus išdaužė vietoje. Patį laužą kurti leido vidiniame internato kieme, tačiau visą šį procesą atidžiai stebėjo.

Devinta diena

Trumpai:

• Kryžiaus ir memorialinės lentos statymas prie Rytinio Kounrado lagerio vartų;
• Aplinkos tvarkymas;
• Duobės kasimas buvusioje sienoje (tvoroje);
• Memorialinės lentos pricementavimas;
• Kunigo su dviem vienuolėmis atvykimas;
• Kryžiaus iškėlimas;
• Domo alpimas;
• Himnas, susidainavimas ir ašaros;
• Kryžiaus pašventinimas;
• Kunigo pasiryžimas lankyti ir prižiūrėti šią vietą;
• Vienuolių išdalinti Šv. Marijos pakabukai;
• Kelionė į Karagandą;
• Susitikimas su Šiaurės grupe;
• Padovanojo minkštų avižinių sausainių ir kolos (sausainiais džiaugiamės);
• Greitas įsitraukimas į darbą – iškart liepė imti akmenis;
• Aukščiausio kryžiaus pastatymas prie partizanų Pranų kapų;
• Himnas ir dainos;
• Skambutis Prano Perevičiaus anūkui;
• Kelionė į Mamočkin kapinies
•  Sutemimas;
• Duobės kasimas;
• Kryžiaus surinkimas;
•  Dainos;
• Kryžiaus iškėlimas;
• Himnas;
• Grįžimas namo;
• Refleksija prie laužo;
• Pamesta kuprinė.

Devinta diena prasidėjo kryžiaus ir memorialinės lentos statymu prie Rytinio Kounrado lagerio vartų. Pats lageris jau yra sunaikintas ir tik kelios liekanos yra likusios. Lageris buvo nedidelis, tačiau jame dažniausiai buvo kalinami išskirtiniai kaliniai, kuriems buvo paskirta padidinta priežiūra ir saugumas. Kiek žinoma, šiame lageryje taip pat buvo ir lietuvių.

Atvykus, pirmas dalykas, kurį puolėme daryti buvo aplinkos tvarkymas ir kryžiaus surinkimas. Buvo gera žiūrėti, kaip komanda sklandžiai dirbo. Visi iškart pasiskirstė darbais, buvo apgalvoti ir procedūriniai klausimai, kaip daiktų kaupimas vienoje vietoje, kiek atokiau nuo pagrindinės darbo vietos, tam kad neišsimėtytų ir nesimaišytų po kojomis dirbant. Stipriai jautėsi vienybė.

Dešimta diena

Trumpai:

• Kelionė į Astaną.

Patarimai kitiems metams

• Suvienodinti fotoaparatų laikrodžius ir laiko zonas;

• Paimti švitrinio arba dildę (medienos lyginimui);
• Kaip užtaupyto deserto įsidėti geros dešros, o ne saldainių;
• Visiems pasiimti po mažą kuprinėlę.

 

07.19

Prasideda naujas žingsnis – kelionė iš Lietuvos. Čia atlikome įmanomus darbus, tyrimus. Dabar laikas surinktą informaciją panaudoti Kazachstane. Emocijos ramios, jaučiuosi pasiruošęs, tinkamai nusiteikęs. Šiandien prasmingų darbų pradžia. Mes juos įgyvendinsim, nes suburta puiki, susidirbusi grupė pilietiškų žmonių. Lietuvą privalo pasiekti mūsų darbų rezultatai. Džiaugiuosi būdamas to dalimi.

Žmonės, kurie dalinosi su mumis savo istorijomis, tiki mumis ir mūsų ryžtu.

Šiandien mūsų laukia susipažinimas su jauna sostine Astana, iš kurios ir prasidės žygiai Kazachstane po lietuvių kalinių palaidojimo vietas, memorialus, vietinę gyvūniją ir netradicines gyvenimo sąlygas.

00.30 Atvykęs Lietuvos amabsadorius  Kazachstane supažindino su Astana. Paiaškėjo, kad tai gana saugus miestas. Įsikūrėme vietiniame hostelyje, miegojome lovose, soti vakarienė. Laukiu tikrosios Kazachstano tikrovės.

07.20

Astana. Diena joje ir Alžir memorialo lankymas. Du jausmai. Švaru, tvarkinga, gražūs pastatai, žiupsnelis gamtos, bet tuščia. Toks dirbtinis miestas. Jaukumo nėra. Alžir memorialas – kitas reikalas. Moterų ir vaikų kalinimo vieta, kur žmonės buvo atvežami tik už tai, kad jų vyrai buvo pripažinti tėvynės priešais. Stebiu vaikų nuotraukas ir tyla. Nėra, ką pasakyti. Režimo aukos. Nieko nepadarusios blogio aukos. Laikotarpio taikiniai.

Pačiame lageryje buvo ir 13 lietuvių. Kai kuriuos radome iškaltus sienoje. Visa tai panašu į mūsų tautiečių likimus. Bausti už laisvės troškimą.

Temirtau kapinės. Kai kalbėjome su ekspedicijos draugais, nutarėme, kad Lietuvoje kapavietės žymiai labiau gerbiamos, prižiūrimos. Čia geriau nei pasakoja apie Sibiro kapinaites, kur randa miškuose, bet Kazachstane – vien atverta tvora, o antkapių esama išverstų, apaugusių medeliais, aukšta žole. Visgi, šalia radome ir sutvarkytų. Ieškojome lietuvių, perėjus didžiulį plotą, radau tik vieną – Viktorą Mackų. Sutvarkėme amžino poilsio vietą, bet dar svarbiau, kad antrą kelionės dieną mes pradėjome tai, dėl ko atvykome – ieškome, tvarkome, įamžiname lietuvių likimus.

07.21

Dolinkos lageris. Politinių kalinių, aukų muziejus ir Mamyčių (Mamočkino) kapinės. Šiurpi vieta. Vos užėjus į tas kapines, norėjau išeiti. Kiekvieną jos palietė savaip. Nuriedėjo ne viena ašara. Aš susilaikiau ir greit išėjau. Man buvo nemalonu ir skaudu pagalvoti, kad vaikai mirdavo lageriuose. Juolab su žmona Kristina auginame dvejų metų sūnų. Nejučia susimąstai, ar tavo šeimai viskas gerai, nors tikriausiai žinai, kad gerai. Vistiek prigalvoji situacijų, kas galėtų nutikti. Emocijos savaime kaupėsi viduje. Nenorėjau niekam jų rodyti. Išėjau prie autobusiuko ir pradėjau juokauti su Roberta. Galbūt ir jai buvo per slogu būti tose kapinėse. Juokas tapo apsaugine priemone nuo emocijų išsiliejimo. Priėjome autobusiuką ir laukėme kitų grįžtančių po maldos.

Saranė. Radome du kryžiui viduryje nieko – stepėje, apie puskilometrį nuo pagrindinio kelio. Pranui Perevičiui (tarnavo Lietuvos kariuomenėje tarpukariu, buvo partizanų ryšininkas slapyvardžiu Klausa) ir Pranui Vitkauskui (geležinkelio tarnautojas, aktyvus partizanų rėmėjas). Du laisvės kovotojai. Išvežti ir įkalinti už tai, kad nesutiko atiduoti galimybės gyventi laisvoje tėvynėje. Jie nepasidavė. Pakalbėjau su ekspedicijos vadovais Arnoldu ir Nerijumi. Juk statysim čia kryžių? Nutarėm, kad potencialu ir itin prasminga. Kryžius stovėtų ir tarnatų ne tik kaip aiški rodyklė, kur palaidoti mūsų tautiečiai, bet taip pat saugotų istorinę atmintį – priverstinai lageriuose kalėjusių ir mirusių lietuvių atminimą. Visgi lieka klaustukas.

 

12 valandų kelionė Karaganda-Džezkazganas. Vienas įdomiausių kelionės išgyvenimų iki šiol. Senovinis traukinys, vadinamas „plackartu“. Lėtas ir prigrūstas žmonių. Išlipus tarpinėje stotelėje nakčia matai bėgiojančius vietinius ir girdi raginimus paragauti nacionalinio gėrimo – kumelės pieno.Vaizdas kito neatpažįstamai. Nuo žalumos iki visiškai bespalvės stepės. Atsikėlus naktį, pro langą mačiau vietinius klajoklius ir laukinius arklius. Tik klausimas iš kur medienos gausime? Čia tuščia. Matyt, atveš iš kitur. Kaip vadovai dažnai kartoja, Kazachstanas gyvena visai kitom taisyklėm, todėl dėl nieko negali būti tikras 100%. Šiose apylinkėse mūsų laukia rimtos paieškos ir bandymas įvykdyti prašymus, kuriuos atsivežėme iš Lietuvos. Laukia Džezkazgano kapinės, Satpajevo gyvenvietė, Rudniko lagerio teritorija ir kapinės bei Kengyro sukilimo aukų memorialo vieta. Tikiuosi rasti Raimondos Lipniūtės kapą. Prašymą gavau iš tremtinės Onos Butiškienės ir jos giminaičių. Taip pat manyje Satpajevo gyvenvietėje gyvenusio partizano Vytauto Balsio-Uosio prašymas surasti jo pastatytą namą. Turim nuotrauką ir tikimės rasti.

07.22

Kengyro sukilimo aukų memorialio vieta ir Džezkazgano kapinės. 2004 m. pastatytą monumentą tvarkė 2009 m. metais atvykusi „Misija Sibiras“ ekspedicija. Šiandien mes atnaujinome jį – nudažėme metalinį kryžių ir sutvarkėme monumento aplinką. Geriausia dalis – pirmas Lietuvos himno giedojimas simbolinėje vietoje, kurioje pažymimi ne tik lietuvių, bet ir latvių, ukrainiečių ir rusų likimai. Po sutvarkymo jautėsi pakylėjimas, nes pagaliau saugome istorinę atmintį, prisidedame prie jos tęstinumo. Istorija apie lietuvius politinius kalinius išliks gyva šiuose kraštuose.

Vakaro aptarimas. Visi pasidalinome mintimis apie 4 dienų išgyvenimus ir emocijas. Buvo įvairių pozicijų: vieniems patiko maždaug viskas, kiti, tarp jų ir aš, pastebėjo, kad norėtų daugiau veiksmo. Išties iki šiol man viskas tinka: tiek komanda, tiek organizavimas. Tiesiog norėčiau, kad daugiau galėčiau padaryti čia, nes man asmeniškai norisi, kiek tik galima daugiau pasiimti ir duoti ekspedicijai, ir visai misijai. Tikiu, kad jau įsibėgėjome, viskas tik gėrės.

Džezkazgano kapinės. Radome 7 kapus. Lietuvių kapus. Vienas buvo vienerių metų berniukas Vytautas (1959–1960). Kaip tėvui, turinčiam panašaus amžiaus sūnų, sugraudino vaikščiojant rasti ne tik jį, bet ir kitų tautybių kūdikius, mažus vaikus. Iškart susimąstau, kokia tai neteisybė. O kas būtų jei mano sūnui, kas nutiktų? Juk tie vaikai negalėjo savęs apginti, negalėjo net būti apginti, nes sovietinis režimas visiems buvo vienodai „teisingas“. Esi vaikas, vyras, moteris, neįgalusis, senolė – visiems vienodai skaudžiai teko iškentėti tą laikotarpį – būti išvežtiems iš namų, atskirtiems nuo šeimos.

Komanda. Esu labai ja patenkinta. Visais 24! Nors dabar esame tik 12, bet po poros dienų vėl susitiksime. Kievienas esame skirtingo amžiaus, profesijų, pažiūrių, bet matau vieną iš didžiausių stiprybių – sugyvename, daug juokiamės, sėkmingai susitelkiame darbui, padedame vieni kitiems. Aš jaučiuosi labai komfortabiliai. Misijos vadovai ne veltui sako, kad esame viena šeima. Tikriausiai tokiais ir tampame. Ai, ir geriame daug kolos, nes galbūt tik tai mus atgaivina.

Telefonas. Tiksliau jo neturėjimas. Visiškai to nejaučiu. Net keista man. Šiaip dažniausiai kasdien esu telefone, internete. Čia jaučiuosi labai atitrūkęs, net užsimirštu, kad turiu Lietuvoje telefoną. Sorry, Huawei, bet gal pavyks ir grįžus labiau tavęs atsisakyti. Giminaičių nebenervinsiu pastoviu naudojimu.

Kalba. Kaip blogai jaučiuosi nemokėdamas rusų kalbos. Negaliu  laisvai komunikuoti. Komanda patvirtintų, kad man tik kalbėti ir kalbėti. Kartais net per daug. Pats tai jaučiu. Kaip prisiversti pradėti jos mokytis? Dabar motyvacijos nemažai, bet ar jos bus Lietuvoje? Gal koks 30 proc. Manau ateityje atsiras ne vienas toks atvejis, kaip traukinyje Karaganda-Džezkazganas, kai būtų tiesiog malonu apsikeisti informacija, kad ir labai paprastais klausimais.

Šeima. Pasiilgau. Laukiu 25 dienos, kai bus mūsų su Kristina trečios vestuvių metinės. Galėsiu paskambinti, trumpai pasikalbėti. Gal Ąžuolas normalų sakinį jau sudėlios. Jie prie jūros, ne per daug bus pasiilgę, bet man jau jaučiasi. Vaikščiojant tarp vaikų kapelių, nejučia susimąstai, ar tikrai viskas gerai sūnui.

07.23

Satpajevo kapinės. Sėkmingas kapinių šukavimas. Radom 12 kapų. Pats vieną keturių Griciūnų kapą suradau. Juos tvarkysime ryt. Įspūdžiai puikūs, antra diena kaip tvarkome kapinaites, ištyrimas pasiskirsčius ir radimas, vėliau dažymas, žolių rovimas. Įdomiausia emocija buvo Enijos, vakar nieko neradusios, o šiandien radusios du kapus. Kaip žmogus džiaugėsi!Vienas iš dalykų, kodėl ši misija yra vertinga. Istorinė tremčių ir politinių kalinių atmintis perduodama iš kartos į kartą. Jaunimui rūpi. Po 10 metų gal žmonės Lietuvoje nebesistebės, kodėl mes ten važiuojam. Enija atvyko iš JAV, kad pagerbtų, ne tik savo giminačių atminimą Balchaše, bet ir skleistų žinią apie visus lietuvius, kurie nukentėjo nuo lagerių ir tremties.

Ekspedicijos draugai. Kristijonas – pats įdomiausias ekspedicijos dalyvis. Šis žmogus yra iš kitos planetos gerąją prasme. Jis kartais toks lengvai pasimetęs, bet tuo pačiu inventoriaus viršininkas. Susitvarko. O jau komiškų situacijų gausa, kurias jis sukelia net pats to nenorėdamas. Juokiamės iki ašarų!Mūsų komandos magija. Taip visos kelionės metu. Geros nuotaikos užtaisas penktąją dieną. Tikiuosi, kad žmogus nepriims to, kaip pašaipos. Jis kone labiausiai įsijungęs į mūsų darnią komandą. Kaip ir sakiau, jis yra įdomiausias komandos narys.

Rudniko lageris. Geriausia diena iki šiol. Super! Mes dirbom visą dieną Satpajevo gyvenvietės kapinėse ir Rudniko lagerio teritorijoje. Pirmosiose radom dvylika kapų. Ryt važiuosim tvarkyti, daugiausia darbo padaryta Rudniko lagerio vietoje, šalia esančiose kapinėse. Darėme svarbų darbą: ruošėme pirmąjį ekspedicijos kryžių, ryt jau bus paruoštas pilnai ir pastatytas 8 partizanų amžino poilsio vietoje. Be to, kita grupės dalis betonavo plokštę ir nešė akmenis sutvirtinti kapavietei. Visi esame žiauriai pavargę, bet toks geras jausmas, nes paliekame savo žymę politinių kalinių istorijose. Vienas iš ekspedicijos kertinių momentų ir labai atsakingas. Su Domu braižydami linijas apsitarėm, kad nedrąsu, nesinori suklysti išpjaunant kryžmą. Laukiam rytdienos ir tautiškos giesmės.

Satpajevo vietovė. Vis dar nesuprantu, kaip žmonės gali čia gyventi. Kultūrinis šokas. Namai, namukai, keliai, keliukai, skurdžios parduotuvės, kuriose sunkiai rasi daržovių. Ir ne tik jų. Turgelio dar neradom. Kaip būtų gerai gauti arbūzo ar daugiau obuolių. Pats Džezkazganas ir aplinkinės vietos atrodo kaip nepabaigtos statyti. Vis kažko pritrūko. Vietiniai nesiskundžia ir neverkia. Jie sako, kad dabar aukso amžius.

Smagiausia dienos procedūra – jos aptarimas neformaliai. Visi būna prisikaupę emocijų, matę daugiau ar mažiau. Kartu apmąstom, pasijuokiam. Jaučiuosi kaip šeimoje. Vienas draugelis, kitas pokštininkas. Mes, drįstu pasakyti, esam super komanda-šeimynėlė.

07.24

Daugiausiai emocijų sukėlusi diena. Roko 18-asis gimtadienis. Ryte sušokom ir pasveikinome taip ypatingai sutikus pilnametystę. Kiek žinau, jis 17-ąjį gimtadienį praleido vienas naktį išėjęs į mišką. Jis – būsimas Lietuvos kariuomenės karininkas, jau praėjęs atrankas, liko tik pabaigti gimnaziją.

Vėliau laukė ne mažiau svarbūs darbai – Satpajevo kapų, kuriuos radome vakar, sutvarkymas ir pastangos rasti Jono Maurickio kapavietę. Vakar nepavyko, privalėjom ir norėjom atsigriebti šiandien. Kartu su Simonu šukavome likusį kapinių trečdalį. Be vaisių. Kiti tuo metu tvarkė surastuosius kapus. Susirinkę į krūvą nutarėme, kad darysim dar vieną kapinių peržiūrą nuo pradžių. Kažką būsime praleidę, neapleido jausmas. Iš nuotraukos matėsi, kad tai masyvus kryžius ir turėtų aiškiai matytis, juolab vietovė nebuvo apaugusi krūmynais. Mus lydėjo sėkmė, ilgai laukti neteko. Po kokių dešimties minučių, pasigirdo Aistės balsas: „Man regis radau“. Visi nutilome. Kad tik būtų JIS, kad tik būtų JIS. Aistė šaukia.Taip, radom! Iš skirtingų kapinių kampų pasigirsta šūksniai ir pėdos. Visi artėja prie Jono kapo. Pribėgęs prie Aistės apsikabinau, mums visiems pavyko. Raimonda Lipniūtė, kurios ieškojome, jau buvo giminaičių išgabenta į Lietuvą. Po sutvarkymo sustojome išsimėtę ir tylėjome, nesitarę, bet faktas, kad jausdami tą patį. Tylos minute pagerbėme lietuvio atminimą. Užrišta lietuviška vėliavėlė žymės tai. Paskambinome giminaitei, kuri ir prašė rasti kapą. Tyla ir ašara, džiaugsmas ir mūsų ašaros. Koks pasididžiavimo jausmas, kad esame lietuviai ir tampame tokie artimi. Ne padėkos žodžiai, o nuoširdi emocija iš artimo Lietuvoje ir padaro šią misiją svarbia. Nurodo mūsų tolesnių darbų kryptį – mes išsaugosime politinių kalinių atminimą.

Laukia Rudniko lagerio kapinės ir kryžiaus statymas, pirmojo kryžiaus. Visi pasidalinome darbais, kad tik viskas greičiau: vieni nešė akmenis iš už 300 m esančios krūvos, kiti darė kryžiui lietuviškas saulutes, kiti tvarkė kitų lietuvių kapus, kuriuos papildomai radome. Ilgai laukėm, kada pirmas kryžius bus iškeltas. Jis išėjo su visais pagražinimais, kokį ir įsivaizdavo ekspedicijos vadovas Arnoldas. Įstatėme, prikalėme lenteles, visi po vieną vinį. Sugiedojome himną apsikabinę. Mums pavyko. Porą lietuviškų dainų savo mintyse paskendę sudainavome. Buvo jautru, buvo gera. Partizanų, Lietuvos karininkų ir Rudniko lagerio kalinių momumentas nebus pamirštas. Nunarinau akis ir apie nieką negalvojau, tik tai, kad džiaugiuosi galėdamas prisidėti prie šio nuostabaus proceso.

O kaip valgyt mes norėjom! Po pusryčių jau buvo keli praalkę, atėjo 17 val., bet visus vedė vidinė motyvacija pastatyti kryžių.

Kelionė traukiniu Džezkazganas-Karaganda. Antrasis reisas šiuo traukiniu. Jame tiek daug visko telpa ir turiu omeny ne vien žmones, kurių visada pilna. Dauguma jų draugiški, šnekina, atsakinėja, pavaišina kuo nors. Tik vieną piktą burbeklį sutikom, bet greit užsimiršom. Traukinys keliauja 12 valandų ir turi tris sustojimus. Pirmas į abi puses, maždaug tarp 23:30 ir 00:00 vietos laiku, kitas – naktį, po kelių valandų, ir paskutinis – paryčiais. Miegas? Galvojau bus sunkiau. Siaurokas gultas antrame aukšte neatrodo patikimai. Tačiau po pirmos kelionės jau esu ramus. Miegojau ¾ laiko ir patogiai, ir smagiai. Tik kiek karšta, nes šis senas traukinys neturi kondicionieriaus. Dabar kaip tik laukiu išlipimo 23:51 viename iš sustojimų, kurio pavadinimo nesuprantu, bet žinau, kad bus įdomu vien išlipti ir pasivaikščioti atsitiktinėje stotelėje. Joje tikriausiai daugiau gyvenime nesilankysiu. Kelionės traukiniais išvis yra magija, kuria itin retai naudojuosi Lietuvoje, bet Kazachstane patirsiu visą šarmą. Traukinių entuziastui tai yra kažkas stebuklingo.

07.25

Tuoj būsiu Karagandoje ir atrodo oras nebelepins. Pietų grupė tris dienas praleido lietuje. Gal šiandien jau nebelis. Viliuosi. Juolab, kad planas pastatyti dar tris kryžius.

Dvi dienos – du kryžiai. Turėjom visiškai kontrastingą dieną. Ryte parvykom į Karagandą, mus pasitiko Pietų grupė. Jie mums pusryčius, mes jiems kumyso. Mes su šortais, jie su striukėmis. Visiškai skirtingas oras sąlygas patyrė jie ir mes. Jei čia lijo tris dienas, mes perkepėm. Pokštų buvo iš abiejų grupių. Na, jautėmės laimėję Džezkazgano pasirinkime.

Dar vienas nuvykimas į kapinaites. Karagandos Senamiesčio. Ieškojom kapų, radom, kaip visada rovėm žoles, dažėm tvoreles, paminklus. Vienu metu buvome visi demotyvuoti. Prisėdom ir sėdim 10 minučių, nes reikia tik pasikalbėti su kitu ekspedicijos dalyviu. Tai ir parodė mūsų komandos stiprybę, vienybę. Vėliau vėl dažom. Visas emocijas atstatė kryžiaus gamyba po vakarienės. Visi pasiskirsto darbais ir iki 1 val. nakties dirbame su mediena ir su  savo mintimis. Visi buvo užsivedę, fantastiška nuotaika.

Vakaras. Grįžom po itin produktyvios darbo dienos Abajaus kapinėse. Virš 10 kapų radome. Kai kuriuos spėjome sutvarkyti, jaučiasi nuovargis, bet komandos atmosfera išlieka. Esame jau nebe tokie aktyvūs šnekėtis, bet palaikymo žodžio ar pokšto tikrai sulauksi. Įdomus momentas ir retas – Simonas Storpirštis rado Eduardo Storpirščio kapą. Sutvarkėm, bet geriausia vieta –  tai Simono malda prie galimo giminaičio kapo vietos. Palikome jį vieną su savo mintimis, jam to reikėjo. Apsipirkom likusioms dienoms Kazachstane. Tai didžiausia parduotuvė matyta Kazachstane. Pagaliau šįvakar bus troškinys ir didžiojo kryžiaus – esminio mūsų pėdsako – gamyba. Laukiu. Bus laužas, gera nuotaika ir bendras pasiektas rezultatas.

07.26–29

Šią dali rašau jau Lietuvoje. Neturėjau minutės brūkštelti žinutę į dienoraštį. Pasikeitė ir sąlygos: miegojom po 3–4 val., kai prieš tai susiplanuodavome 6–7 val. Nieko, tai nenusiskundimas, tiesiog nesinori rašyti, nesinorėjo tik sudėlioti faktus. Taško ant „i“ visada reikia. Pasistengsiu viską perteikti dabar atsidaręs saulėgražų, pirktų Kazachstane sunkiai dienai, bet taip ir nepanaudojęs. Kažkaip itin sunkių momentų, be emocinių, ir nebuvo.

***

Mūsų svarbiausis užduotis buvo iki penktadienio vakaro (27 d.) paruošti likusius du kryžius, kuriuos bendrai visa 24 žmonių komanda pakelsime. Tam dirbome 26 d. naktį ir nuėjome miegoti tik 3 val. nakties. 27 d. dieną dar laukė paskutinių didelių kapinių žvalgymas. Mes jas vadinome „Šachtininkų kapinėmis“, nes ten ir buvo momumentas būtent šachtose dirbusiems ir vėliau mirusiems, tikriausiai kai kada nuo ligų, žmonėms. Lietuvių memorialinėje lentoje nebuvo, bet esame tikri, kad ne vienas lietuvis mirė apsinuodijęs dirbdamas vienoje ar kitoje šachtoje. Nemeluosiu, paskutinės dienos dviejų kapinių šukavimas ir tvarkymas nekėlė didelių emocijų. Turėjome tai padaryti iki susitikimo su Pietų grupe. Laukėmė vakaro, kai kartu statysime du masyvius kryžius. Vienas iš jų Lietuvos garbės konsulo Vitalijaus Tvarijono gamintas ir su mūsų pagalba iškeltas, kitas – didžiausias mūsų rankų darbo 4,8 m lietuviškas kryžius. Toks, kokį mus mokė gaminti meistras Algimantas iš Prienų.

Pietų grupė kelyje iš Balchašo, 5 valandų kelionėje, be kondicionieriaus, prakaite, bet tarp draugų, šeimoje. Mes pasiruošime: iki 20:30 reikia iškasti dvi duobes po 1.2 m skirtingose vietose (Saranėje ir Mamyčių kapinėse), kad didžiuliai kryžiai stovėtų dar ilgai. Čia buvo iššūkis, pasidalinome į dvi grupes. Jau kasant teko net lįsti į pačią duobę, kišti galvą, kad tik žemės būtų ištrauktos. Niekas nesibaidė to, 3–4 žmonės pasikeisdami likusius 30 cm iškėlėm iš gilios duobės. Kitiems teko daryti saulutes, kiek sudėtingesnes nei pirmojo kryžiaus. Norėjome ir patys tobulėti, ir palikti gražiausia, ką galime pagaminti. Tiek merginos, tiek vaikinai griebėsi visų darbų, ar tai būtų skaptavimas, šlifavimas, braižymas, vinies kalimas ar duobės kasimas. Nepavykus visada gaudavai palaikymo, įveikus užduotį gaudavai plojimų bangą. Kaip paprasta buvo dirbti su šia komanda.

Susitikus turėjome itin greitai pastatyti kryžių. Po to reikėjo vykti į kitas kapines, nutolusias per dešimtis kilometrų. Su Pietų grupe susitikome jau temstant, pasilabinome ir kibome į darbus. Vaikinai ėmėsi statyti kryžių į duobę, merginos – susikibo ir užtraukė liaudies dainas. Kiek energijos ir jėgos buvo šiame procese. Žiūrint jau į stovintį kryžių buvo gera, buvo graudu, buvo įsimintina. Pirmas himnas kartu mus dar labiau apjungė. Kaip grįžus į stovyklavietę paminėjo Domas: „Mes buvome viena darni komanda. Tai buvo kažkas.“

Kam statėme kryžių būtent Saranėje? Pastatytas lietuviškas simbolis ne bet kam, o dviem lietuviam –  Pranui Perevičiui ir Pranui Vitkauskui. Du laisvės kovotojai. Išvežti ir įkalinti už tai, kad nesutiko atiduoti galimybės gyventi laisvoje tėvynėje. Jie nepasidavė. „Tegul kiekvieną kovos brolį pažadins giesmės ir šauksmai – mes norim keltis…“ Toks užrašas pasitiko mus. Jį iškalė kalėjimo draugai ant P. Perevičiaus kapo kryžiaus. Šiems laisvės kovotojams sugiedojome Lietuvos himną. Su keletu dalyvių kalbėjomės: neleisime, kad skaudžių patirčių atminimas išnyktų kažkur Kazachstano stepėje. Širdys virpėjo stovint šalia mūsų rankų darbo kryžiaus ir kaupėsi emocija, kurį ne vienam pavirto džiaugsmo ašaromis. Daug ryškiau supratome mūsų visų misijos reikšmę, kai prisiskambinome Prano Perevičiaus anūkui Dariui. Pasakėme, kad kryžius žymės jo senelio atminimą dar ilgai, o balso iš Lietuvos mes negirdėjome kurį laiką, tik ašaras. Mūsų darbas buvo padarytas. Nors Darius dėkojo ir žodžiais, bet tos ašarų tylos sekundės buvo aiškiausias įrodymas mums patiems, kad įvykdėme prasmingą užduotį.

Kryžius stovės ir tarnaus ne tik kaip aiški rodyklė, kur palaidoti mūsų tautiečiai, bet taip pat saugos istorinę atmintį – priverstinai lageriuose kalėjusių ir mirusių lietuvių atminimą.

Skirtinga istorija yra su Mamyčių (Mamočkino) kapinėmis. Tai buvo jausmų ir emocijų jūra. Kiekvienas bent viduje verkė ar braukė ašarą pastačius kryžių būtent šiose kapinėse. Minėjau jau anksčiau, kad man norėjosi kuo greičiau išeiti. Pastatęs kryžių išėjau iš kapinių greitai. Nerodžiau niekam savo ašarų, aš dainavau jiems, nes jų likimas buvo ne jų rankose, o beširdžio režimo. Jie neturėjo pasirinkimo. Jie buvo vaikai.

07.28 Paskutinė diena Astanoje ir 07.29 ryte jau grįžtame namo. Lietuvos ambasadorius pavaišino pagal vietines tradicijas ruoštu plovu ir desertais. Viskas buvo itin skanu, bet svarbiausias buvo kitas jausmas. Mums nebereiks kilti nuo valgio ir šukuoti kapinių, ar gaminti kryžiaus, ruoštis kitai dienai. Mūsų ekspedicija nuveikė savo darbus šioje kelionėje į Kazachstaną. Buvo keista, nes kai kurie dalyviai sakė, kad nenori grįžti. Turbūt tada ir supratome, keliausime namo ir prasidės kitas etapas – dalijimasis mūsų sukaupta patirtimi, informacija su jaunimu Lietuvoje. Rokas sakėsi nesulauksiąs, kol galės bendraamžius padrąsinti būti pilietiškais, sąmoningais lietuviais. Aš laukiau Lietuvos ne tik dėl to, bet ir todėl, kad pasiilgau nežmoniškai savo šeimos. Naršėm kitų šeimų istorijas šitas 11 dienų, o mūsų šeimos liko Lietuvoje. Liko laukti, kol mes įgyvendinsime misiją Lietuvai. Ne mažiau svarbi misija yra mūsų kiekvieno šeima. Tik darnios šeimos ir gali auginti Lietuvą, kurioje mes visi norime gyventi.

***

Grįžimas į mūsų ŽALIĄJĄ Lietuvą. Kaip čia žalia, kiek čia gamtos ir kiek čia ramumos. Sėdžiu dabar Kaune ir perrašinėju dienoraštį ir džiaugiuosi būdamas savo žemėje, gimtinėje.

Jautriausia mano akimirka buvo Vilniaus oro uoste. Kol nusileidę laukėme savo bagažo, kuprinių. Atsidarė durys ir pamačiau 9 manęs laukiančius žmones: žmoną, sūnų, tėvus, draugus, bendradarbius ir tą akimirką aš viduje sprogau, veidu riedėjo ašara, atsitraukiau kiek atokiau nuo kelionės draugų. Net dabar rašydamas graudinuosi. Iš Kazachstano grįžau kitoks, kiek ramesnis, mąslesnis, jautresnis. O ta akimirka, kai išėjom ir matėm visus tuos laukiančius žmones, man gražiausia akimirka buvo atbėgantis sūnus ir žmona. Nenorėjau duoti jokių interviu ar kalbėtis su kitais. Kalbėjau su jais, su šeima, nes tik ji yra prasmė tikroji.

07.31

Baigiu perrašyti dienoraštį, laukia daug darbo, susitikimų, pokalbių, dalijimosi ir esu visu 100 proc. tame. Ekspedicija buvo vienas geriausių mano gyvenimo momentų ir tikiu, kad ne tik prisidėjau prie Lietuvos skaudžiųjų istorijos puslapių išsaugojimo, bet ir suradau naujų draugų, su kuriais galime kalnus nuversti dėl Lietuvos.

Liepos 18 d.

Ši diena prasidėjo nerimu. Juk ne kiekvieną dieną tenka susitikti su Prezidente. Visgi, pusdienis praėjo sklandžiau nei iš pradžių tikėjausi, tikriausiai dėl stiprios, tačiau šiltos ir svetingos bei gerus komunikacijos įgūdžius turinčios Prezidentės asmenybės. Ji, panašu, tikrai žino, kaip užimti ir sudominti atvykstančius svečius. Prezidentė dar kartą priminė šios misijos svarbą – juk ne be reikalo pasikeitė ekspedicijos kryptis – tai parodo, kokie svarbūs mes, lietuviai, esame pasaulio kontekste.

Liepos 19 d.

Gerą dienos pradžią žadėjo nuo ryto šviečianti saulė ir šiltas oras. Nėra sunkūs ir atsisveikinimai su artimaisiais, kai mintyse nesąmoningai neigi būsimą ekspediciją – nejaugi tai tikrai vyksta, nejaugi man? Taip pat dėl išvykos neleidžia jaudintis ir nerimas dėl daiktų, kuprinės, paties skrydžio ir kelionės. Šį nerimą greitai keičia vis nauji ir dar nepažįstami jausmai – ėjimas link stoties dainuojant lietuviškas dainas turi kažką nepaprasto. Pakeliui sutinkami žmonės, kurie linki gero kelio ir sėkmės, mojuoja ir fotografuoja. Tai suteikia jėgų nešti sunkią kuprinę bei dar didesnės motyvacijos ekspedicijai.

Atvykusius į Vilniaus geležinkelio stotį mus pirmiausia pasitinka būrys fotografų, fiksuojančių, rodos, kiekvieną mūsų žingsnį. Nesitikėjau tokio kiekio žmonių ir buvo kiek neramu dėl mane išlydinčių draugų ir artimųjų – jų nepamačiau. Žinoma, aš to ir nereikalavau, net atgrasiau, jog nesitrukdytų (juk tokių dalykų nesureikšminu), tačiau negaliu žodžiais apsakyti, kaip apsidžiaugiau, kai akys užkliuvo už pažįstamų veidų minioje. Pasirodo, bendradarbiai sugalvojo padaryti staigmeną bei atvykti išlydėti į ekspediciją. Staigmena tikrai pavyko, nes vos sulaikiau ašaras, jog šių neužfiksuotų priešais dirbantys fotografai – tai buvo labai emocionali akimirka, kuri leido man suprasti, jog yra žmonių, ne iš artimųjų rato, kuriems rūpiu. Juk dažniausiai pati atkalbu juos nuo bet kokių nepatogumų, kurie galėtų kilti dėl manęs. Visgi, krūva bendradarbių mane tikrai pradžiugino, net jei jie ir atvyko vien dėl to, jog nereikėtų dirbti.

Kažkur įvykių sūkuryje, po keleto žinomų žmonių kalbų, buvau paprašyta duoti interviu tiesioginio eterio metu. Pati save nustebinau, jog neatsisakiau – galbūt kalta pakili nuotaika, o galbūt supratimas, jog nuo dabar – viskas bus kitaip, todėl ir man derėtų elgtis kitaip. Kiek keista, kad nejaučiau streso, netgi atvirkščiai – buvo malonu kalbėti apie misiją, kai savo akimis mačiau, kiek palaikymo iš žmonių sulaukiame bei kaip svarbu tai yra aplinkiniams. Šiek tiek nejauku gauti tiek dėmesio dar nieko nenuveikus, jausti ant pečių nugulusį lūkesčių svorį, tačiau kita vertus, vien misijos idėja yra didelis ir svarbus dalykas – vien emocijos, kuriomis dalijamės komandos viduje bei su tremtiniais ir politinių kalinių vaikais, vien faktas, jog kažkam tai svarbu ir turi prasmės – visa tai yra dar svarbiau nei pati ekspedicija.

Taigi, apsikarstę lietuviška atributika, atvykome į oro uostą bei po kelių valandų, kurių metu sulaukėme nedidelių nesklandumų (lėktuvas, kuriuo turėjome skristi, vėlavo), palikome Lietuvos žemę. Po kojomis guli maišas su saldainiais – leidžiame sau pasimėgauti cukraus teikiama energija – juk negalima leisti tokiems skanumynams ištirpti.

Iš tikrųjų, sunku numanyti, kas laukia ir ko galiu tikėtis. Juk laiką leisime ne Astanoje ir ne turistinėse vietovėse, o ten, kur galima pamatyti tikrąjį kazachų gyvenimą. Kažkodėl turiu nuojautą, jog ekspedicija bus lengvesnė už bet kurį iš bandomųjų žygių, nes šiuos organizatoriai stengėsi atkartoti pagal Sibiro sąlygas, o Kazachstano klimato zona visai kitokia. Nors, iš kitos pusės, kuprinė, kuri yra vos ne dvigubai sunkesnė nei bandomuosiuose žygiuose bei oro temperatūra, gali viską apversti aukštyn kojomis. Iš tikrųjų džiaugiuosi pasikeitusia kryptimi – dabar ekspedicijos eigos nuspėti nebeįmanoma, o tai ją daro tik įdomesne.

Mūsų pavežėti atvažiavo du autobusiukai – pirmuoju vyko Šiaurės grupė, o antruoju, kiek didesniu – Pietų. Kelionės metu teko daugiau sužinoti apie Astaną bei patį Kazachstaną iš ten dirbančio bei gyvenančio lietuvio diplomato lūpų. Jis, rodos, šalį yra visiškai įsimylėjęs. Įdomu tai, jog Astanoje yra kažkur milijonas gyventojų, bet lietuvių – vos keli. Pastarųjų daugiausia gyvena Karagandoje (senais duomenimis apie 2000), tačiau aktyvių lietuvių bendruomenės narių galima suskaičiuoti vos kelias dešimtis.

Kelionė per pagrindinę dar nepažįstamo miesto gatvę buvo daugiau nei įspūdinga. Visas miestas devintą valandą vakaro atrodė gyvas ir judrus, tiesa, daugiau dėl mašinų srauto nei gatvėmis klajojančių žmonių, kurių čia ne per daugiausiai. Pats miestas naktimis tiesiog šviečia, tad pasijutau labiau Niujorke nei Astanoje.

O dabar leisiu sau pasimėgauti lovos teikiamais privalumais…

Liepos 20 d.

Ryte nuvykome papusryčiauti su Ambasadoriumi. Turbūt dėl didelio karščio ir ne itin geros miego kokybės Aistė nualpo. Alpstantį žmogų teko matyti antrą kartą gyvenime ir tai buvo baisu – net jei manęs tai tiesiogiai nepaveikė, pradėjo stipriai plakti širdis ir greitai dingo apetitas. Galėjo baigtis ir blogiau, bet ji teliko su praskeltu smakru , kurį vėliau teko siūti ligoninėje.

Išvykome į moterų lagerį – Alžyrą. Be įspūdingo dydžio kazachų moters apdangalo formos monumento, galvoje įstrigo vienas gidės pasakojimas apie atvežtų politinių kalinių (politinių kalinių giminaičių) ir vietinių kazachų santykius. Ji kalbėjo, jog pastarieji atvykėlius sutiko nesvetingai – mėtydami baltus, neaiškaus aštraus kvapo akmenukus į jų barakus. Sargybiniai juokėsi, jog šių nekenčia visi – net vietiniai tautiečiai, tačiau neilgai trukus paaiškėjo, jog tai buvo visai ne akmenukai, o kurtas – kažkas panašaus į džiovintą sūrį.

Mieste susirinkome susiūtą Aistę ir patraukėme į vienišą parkelį ieškoti pavėsio, jog galėtume papietauti. Valgau, rodos, kone du kartus daugiau nei Lietuvoje – prie tokio varginančio karščio alkis nugali ir neįmanoma atsispirti net sausoms, bet riebaluotoms spurgoms. Dabar jau pajudėjome link Karagandos – dauguma išnaudoja kiekvieną akimirką miegui, kuris praranda savo malonumą dėl beprotiško karščio ir deguonies trūkumo (autobusas pergrūstas ant tako sukrautomis kuprinėmis – iš mūsų juokiasi net Šiaurės grupė, kuri, sakė, keliauja kur kas komfortabilesnėmis sąlygomis).

Atvykome į Temirtau kapines. Panašu, kad lietuviai kapinių puoselėjimą sureikšmina labiau nei kitos tautos – čia viskas apaugę žolėmis, krūmais, kai kur šviečia dirbtinių gėlių kampučiai. Mūsų tikslas – rasti katalikiškų kryžių su lietuviškais vardais bei pavardėmis, ir juos sutvarkyti. Mano žiniomis, iš milžiniško ploto kapų, aptvertų aukštomis metalinėmis tvorelėmis, lietuvių buvo vos keli. Viktoro Mockaus palaidojimo vietą sutvarkėme bei grįžome atgal į autobusiuką.

Kalbant apie patį miestą, dienos šviesoje viskas atrodo kitaip. Nors pastatų ir daug, ir jie sustatyti krūvomis, miestas vis tiek atrodo vienišas ir tuščias. Vykstant į Karagandą vietovaizdis dar labiau pasikeitė – horizonte pradėjo kilti pramoniniai rajonai, primenantys Stalino laikus.

Liepos 21 d.

Atvykome į Karlagą. Iš čia esančio pastato buvo tvarkomi visi administraciniai lagerių reikalai. Ekskursija buvo ilga ir varginanti, bet kartu ir naudinga – sužinojau nemažai dalykų, apie kuriuos anksčiau nė nenutuokiau. Taip pat aplankėme ir vaikų kapines – šios visiems paliko neišdildomą įspūdį, kuris privertė mąstyti apie šią dieną dar ilgai. O tuomet išvykome į Karagandos traukinių stotį.

Liepos 22 d.

Miegoti traukinyje, antrame dviaukštės lovos aukšte, buvo tiesiog nepakartojama. Jaučiausi kaip filme – senovinis traukinys, prieblanda, triukšmas, o kas keisčiausia – visa tai man leido beveik tobulai išsimiegoti. Kadangi naktį sapnavau, jog Arnoldas visus iš ketvirto vagono paliko išlipęs Džezkazgane, miegojau neramiai ir šiek tiek pabudinėjau. Vieno tokio pabudimo metu išvydau Matą, siūlantį kumyso, bet pasiūlymas nesuviliojo, tad atsisakiau ir toliau saldžiai miegojau. Pabudus ryte nustebino vaizdas už lango – visur aplink matėsi vienspalvės stepės, nebuvo jokio žalio krūmelio, tad susidarė nykaus ir negyvybingo miesto įspūdis, kuris neišnyko ir dienos eigoje.

Apsistojome bendrabutyje. Su Pietų grupe nuvykome apsipirkti. Po trumpo įsikūrimo atvykome prie Kengyro lagerio sukilimo monumento. Ten kelias valandas tvarkėme Algio Vyšniūno suprojektuotą kryžių kryžiuje – dažėme metalinius plotus, rovėme žoles, nešiojome akmenis bei kitaip bandėme išsaugoti lietuvių atminimo vietą. Į ją taip pat atvyko ir politinių kalinių, kalėjusių minėtame lageryje, sūnus Vladas. Šis šiek tiek kalba lietuviškai, daug ir supranta, todėl gebėjo kažkiek papasakoti apie savo šeimos likimą. Turbūt labiausiai užstrigo tai, jog jau užaugę Vlado vaikai išsibarstė po Kazachstaną, Rusiją. Jie nemoka lietuviškai, tad senelių atminimas ir palikimas kažkuriuo momentu, tikėtina, nutrūks ir istorija bus pamiršta.

Sutvarkę kapus sugiedojome Lietuvos himną. Nežinau kodėl, bet dar nejaučiu graudulį keliančio, pakilaus jausmo. Tikiuosi, jog kitą kartą himnas man sukels daugiau emocijų.

Pajudėjome link kito taško. Mūsų atvažiuoti turėjęs vairuotojas neatvyko (berods jam baigėsi darbo laikas), tad keliavome pėsčiomis. Iš dalies – pagaliau. Jau pasiilgau kažko panašaus į žygius, kuriuos tekdavo patirti kaip bandomuosius.

Vaizdas aplink buvo graudus. Kelyje mus supo seni, apgriuvę, bet panašu, jog dar veikiantys fabrikai. Horizonte švietė traukinių bėgių mazgai ir mazgeliai, lygūs ir tušti laukai ir statybinės atliekos, besimėtančios visiškai bet kur. Baisiausias dalykas čia – tarša. Į akis vėjas ištisai pūtė dulkes, gamyklų išmetamos dalelės kaupėsi plaučių dugne, saulė kepino neuždengtus plaukus, o kažkokių dujų kvapas, rodos, net graužė kvėpavimo takus. Ne kartą buvome įspėti, jog čia radiacija taip pat gerokai didesnė. Taigi, kepinant 36 laipsnių karščiui ir pučiant milžiniškam vėjui, pasiekėme savo tikslą (tiesa, vieną kilometrą pavažiavome ir senoviniu autobusiuku, kuriame visi žiūrėjo į mus kaip į ateivius – suprantama, į tokią dievo užmirštą vietą neužklysta net didžiausi kelionių entuziastai).

Kapinės – milžiniškos. Nesu tikra kiek kilometrų suvaikščiojau eidama į sutartą bendrų daiktų vietą atsigerti, ką jau kalbėti apie atstumus, ieškant lietuvių kapų.

Radau dvi lietuvaites ir lietuvį. Pastarasis palaidotas sąlyginai neseniai (jau šiame amžiuje), o moteris, matomai, jau buvo spėta užmiršti. Kapinėse prabuvome iki pat vakaro, tad spėjome sutvarkyti rastus kapus bei nudažyti juos juosiančias tvoreles. Jau net ir nusiprausus, gulint lovoje ir rašant dienos įspūdžius, vis tiek jaučiu dažus, aptaškiusius visą kūną – jie tarsi šios dienos darbus fiksuojantys įrodymai.

Lietuvių kapai išsiskyrė katalikiškais kryželiais, panašiomis lentelėmis, o jų vardai visada parašyti kirilica. Šios nemokantys mokėsi laukdami skrydžio į Astaną ir šiandien, panašu, tai davė vaisių. Tvarkant šias palaidojimo vietas labai pasijautė komandinė dvasia, turbūt pirmąkart nuo mūsų atvykimo niekas nesikratė darbo, visi buvo neįtikėtinai paslaugūs, draugiški, todėl ir visas renovacijos procesas vyko sklandžiai ir greitai.

Vakare temperatūra pasiekė 21 laipsnį, bet pūtė labai stiprus vėjas, buvo šiek tiek apsiniaukę, tad nepaisant oro temperatūros šiek tiek atšalau. Visgi, grįžus laukė dušas, kuris kūną atgaivino ir grąžino į normalią būseną. Prie vakarienės Arnoldas paklausė apie įspūdžius, paprašė pasidalinti teigiama ir neigiama ekspedicijos patirtimi, ir po kelių žmonių minčių susimąsčiau, kad nieko neparašiau apie vaikų kapinaites, kurias lankėme vakar.

Galbūt dėl menkos vizualinės medžiagos buvimas jose manęs taip stipriai nepaveikė tuo momentu, bet dabar susimąsčiau apie situacijos tragiškumą. Prie antkapių kabantys žaislai (vaikų amžius nuo gimimo iki 3–4 metų) priminė apie žmonių žiaurumą, tokį, apie kokį pasakojo ir Genutė (močiutė). Jai būnant Igarkoje, viena rusų šeima padarė žmogaus protui nesuvokiamą dalyką. Girtuoklis tėvas niekada nemėgo savo aštuonmetės dukters, tad aplinkiniams jau buvo kilęs įtarimas, kad šis gali įvykdyti nusikaltimą. Įtarimai pasitvirtino, kai vieną kartą mažametė atbėgo pasakodama, kaip tėvas liepė jai pasimatuoti jos dydžio dėžę, o po kiek laiko mergaitės niekas nebematė. Močiutė pasakojo, jog kažkas ją rado karste po žeme – visą suledėjusią, vienoje rankoje laikančią sausainį, kitoje – plaukų kuokštą. Amžino įšalo žemėje mergaitė amžiams ir užmigo – sakoma, jog tokia mirtis greita ir neskausminga.

Bet vaikų kapinėse palaidotiems mažyliams tokios „prabangos“ greičiausiai nebuvo. Ypač skaudu buvo matyti badaujančiųjų nuotraukas Karlage. Nežinau, ar turėčiau tiek stiprybės, kiek turėjo tuo laiku gyvenančios mamos. Vien žiūrint nuotraukas, akyse kaupėsi ašaros.

Grįžtant į vakar vakarą, dar niekada maistas (makaronai su konservais) ir dušas neteikė tiek malonumo. Nuovargis pasijautė iškart atsigulus, todėl užmigti per 5 sekundes problemų nekilo.

Liepos 23 d.

Šiandien ryte mane pakeitė Matas – nereikėjo keltis anksčiau už kitus bei ruošti pusryčių. Košė buvo kažkas nuostabaus – pagaliau gavau (pati ir suorganizavus) normalaus, nemiltinio maisto, tad negaliu tuo atsidžiaugti. Oro kontrastas, lyginant šiandieną ir vakar, milžiniškas. Šiandien oras vėsus, gaivus ir, rodos, tyras – malonu nejausti dulkių ant savo veido. Iš bendrabučio atvykome į Satpajevo kapines. Jos labai skyrėsi nuo pagrindinių (Džezkazgano), kuriose žvalgėmės ir dirbome vakar. Šio – mažesnės, mažiau tvarkingai išdėstytos, bet pačios komandos organizuotumas – daug geresnis. Sugebėjome pasiskirstyti eilėmis, o per šią valandą (ar kiek daugiau) radome berods 12 lietuvių kapų. Aš radau Vasiliauskų šeimyną (Vasiliauskas, matyt, buvo vedęs rusę / kazachę (matosi iš šios tėvavardžio), o šalia stovėjo ir mažas Vasiliauskaitės kapas, kuri paliko šį pasaulį būdama vos kelių dienų. Taip pat radau nutrintą Astrausko antkapį – be vardo ir datos, tačiau su šalia gulinčiomis dirbtinėmis gėlėmis. Visgi, daugiausiai emocijų sukėlė vakarykščio Pauliukonienės kapo radimas ir tvarkymas. Tai nebuvo tiesiog darbas – tai buvo užmiršto žmogaus pagerbimas. Žmogaus, palaidoto už 4000 kilometrų nuo lietuviškos, savos žemės.

Apsižvalgę Satpajevo kapinėse, nuvažiavome statybinių medžiagų bei maisto pietums į vietinę parduotuvę, o iš čia patraukėme į Rudniką. Ši diena, ko gero, buvo prasmingiausia, nes nuveikta ir daugiausia darbų. Šie lietuvių kapai buvo kitokie – labiau memorialas su 6 antkapiais ir metaliniu kryžiumi priekyje. Ant pačių antkapių vienų vardų nesimatė, kiti neturėjo gimimo datų, tačiau stebino tai, jog kas buvo išlikę, buvo parašyta ne kirilica, bet lietuvių kalba. Tai pradžiugino, nes ligšiol lietuviškų žodžių kapinėse matyti neteko.

Po darbų pasidalijimo ir visos dienos antkapių dažymo, likau išmarginta įvairių spalvų dažais, o tokią mane pagavo ir filmuotis nusivedė Lukas. Ilgiau laukti video dienoraščio nebepavyko, bet pasirodo ir nereikėjo – būti vienai su kamera visai nebaisu, mintys tiesiog liejosi, todėl tikrai norėsiu tai pakartoti dar kartą.

Kapinėse ir toliau dirbau su paminklų ir tvorelių dažymu, o tai vargino ne ką mažiau nei kiti darbai, ypač dėl aštraus dažų kvapo. Mano kolegos, tuo tarpu, sugebėjo išpjaustyti papuošimus kryžiui – tiesiog neįtikėtina, kiek daug žmogus gali išmokti per tokį trumpą laiką vien dėl begalinio noro. Rytoj pabaigsime kloti kapavietę akmenimis bei pastatysime kryžių – panašu, jog ši akimirka bus įspūdinga. Ypač įdomu bus pamatyti nuotrauką prieš ir po mūsų prisilietimo. Šis prisilietimas, tiesa, gali būti ir visai laikinas, nes Rudniko kapines norima nugriauti (geriausiu atveju – perkelti) dėl šachtų statybos darbų. Taigi, mūsų indėlis gali būti ir visai laikinas, tačiau tikrai nebeprasmis.

Visa miesto aplinka tiesiog neįtikima. Aplink – užmiršta žemė. Vien griuvėsiai, atliekos, surūdiję vamzdžiai. Nespėjau gerai susipažinti su šia vietove, kuri yra panaši į vieną tokių iš filmo „Ir kalnai turi akis“, bet tikiuosi, jog tai bus galima padaryti ir rytoj.

Oras šiandien buvo puikus, nes visą karštį nupūtė vėjas. Man patinka jausti šią malonią šilumą ant veido ir džiaugiuosi kiekvienu saulės gurkšniu. Sėdėdama prie stalo (jau po vakarienės), ir klausydama nepertraukiamo juoko, susimąsčiau, kad ši komanda man yra labai artima. Dažniausiai žmonių neprisileidžiu ir stengiuosi kuo greičiau nusikratyti net trumpų pokalbių, bet jie visi man labai savi ir neįsivaizduoju, kaip galėčiau nebranginti tiek jų, tiek laiko su jais. Nors pirmą dieną ir buvau skeptiška, bet dabar jau be proto pasiilgau ir kitos grupės, mirkstančios lietuje, o buvimas su saviške– tiesiog  Dievo dovana. Tą pagalvojau ir vykdama namo iš Rudniko – buvo nerealu dainuoti „Man taip gera“ kartu dardant senoviniu autobusiuku, ir man iš tiesų buvo taip gera.

Liepos 24 d.

Rytas praskriejo akimirksniu. Pabudus teko susipakuoti daiktus, nes vakare jau išvyksime bei pavalgyti ne tokius gausius pusryčius. Oras čia dažnai keičiasi, tad apsirengiau šilčiausiais drabužiais, o į maišą įsimečiau ir šortus. Mano kūnas vis dar padengtas įvairių spalvų dažų dėmėmis, kurias valiau vaitspiritu, bet įrodymas vis dar liko. Būtent todėl šiandien pasirinkau ravėti žoles, ieškoti naujų kapų, bet ne dažyti.

Grįžome atgal į Satpajevo kapines. Kadangi beveik visos jos jau buvo praieškotos, susitarėme tvarkyti jau rastas palaidojimo vietas, o pabaigus – ieškoti naujų. Su Enija padarėme labai daug darbo, laiką išnaudojome tikrai produktyviai – sutvarkėme šešias lietuvių kapavietes bei nufotografavome dar dvejas. Labai liūdna matyti visiškai apleistus ir nutrintus paminklus – iš apdailos matosi, jog statyta lietuvių, bet jų likimai nežinomi, nežinomos ir jų istorijos ir turbūt tokios pamirštos ir liks. O juk tvarkant taip norėtųsi žinoti to žmogaus istoriją, kaip klostėsi jo gyvenimas, gal net pakalbėti su gyvas likusiais artimaisiais.

Nemažai pakalbėjome su Enija – man labai patinka jos charakteris ir būdo savybės. Į Ameriką, kaip supratau, Enija išvyko dar vaikystėje, bet ji vis tiek paprasta, draugiška ir labai nuoširdi. Be galo man patinka ir jos pakabukas ant kaklo – tai Lietuvos kontūras su akute Kauno vietoje.

Po Satpajevo nuvykome į Rudniką, kuriame baigėme darbus. Tik atvykę puolėme ieškoti maisto, bet jis, pasirodo, gulėjo pamirštas bendrabutyje ant stalo. Tai buvo tik dar didesnė motyvacija dirbti, bet niekas nesitikėjo, jog užtruksime taip ilgai. Didžiausią įspūdį visiems paliko ceremonija pastačius mūsų pagamintą kryžių – dalyviai neslėpė ašarų ir susijaudinimo.

Dabar sėdžiu traukinyje, klausau Arnoldo, kalbančio su kazachėmis, žiūriu į nuostabiai oranžinį saulėlydį ir mąstau, ką parašyti. Manau, kad geriausia bus rašyti ne viską, ką veikėme nuo pat dienos pradžios, bet tai, kas sukasi galvoje.

Horizonte spindi didžiulis miestas. Matosi tik juodi kontūrai saulės fone. Dabar jau žinau, kad kontūrai ne miesto ir pilys visai ne pilys.

Jaučiuosi labai laiminga. Man gera, veidas vis dar dega nuo darbų atvirose vietose, bet tai yra šalutinis dalykas palyginus su tuo, kiek padarėme.

Miegoti traukinyje yra tiesiog pasaka. Besikeičiantys vaizdai per langą, sūpavimas į šonus, prieblanda, tyliai besikuičiantys žmonės ir šnabždėjimas – visa tai sukuria jaukią ir stebuklingą atmosferą. Miegojau neįtikėtinai gerai antrame lovos aukšte ir tai buvo turbūt geresnis miegas nei namuose.

Naktį, kaip ir paprašiau, mane pažadino Kristijonas – išlipome tarpiniame sustojime, kažkokio miestelio stoty. Atrodė, kad sapnuoju. Stotis, panašu, buvo veikianti, aplink nakties tamsoje žibėjo importinio maisto kioskeliai, o visai šalia bėgių, ant šaligatvio, moterys prekiavo gėrimais. Už stoties matėsi apgriuvę pastatai, bet visgi galima sakyti, kad nakties metu čia verda didesnis gyvenimas nei dieną: jaunimas, motociklai, kurie atrodo, jog tuoj subyrės, ir kumysu prekiaujančios močiutės, panašu, niekada nemiega. Iš pastarųjų ir nupirkome kumelės pieno Pietų grupei dovanų – nors jie ir neliko labai sužavėti.

Liepos 25 d.

Rytas, atrodo, buvo labai seniai. Traukiniu atvykome į Karagandą, kuri pasitiko maloniai vėsiu oru. Grįžus į Lietuvos garbės konsulo namus, Pietų grupė pasakojo apie savo kančias pasilikus – buvo taip blogai, jog merginos kiekvieną dieną verkė, pyko, buvo pasiektas ir emocinis dugnas, bet tai, jų teigimu, tik dar labiau suvienijo. Kiek paradoksalu, bet viso to, ką jie patyrė, mes jau nebesulaukėme – į Karagandą atsivežėme saulę, karštį ir sausrą.

Dabar jau 10 valanda vakaro ir jaučiuosi atsigavus vien dėl pokalbio su artimaisiais Aistės telefonu – nors jis ir buvo trumpas, bet be galo praskaidrino nuotaiką. Nuėjome miegoti gal apie 1-2 valandą nakties dėl kryžiaus gamybos. Teko ilgai dirbti ne vien dėl kryžiaus dalių įleidimo, bet ir dėl įmantrių papuošimų. Šioje vietoje dar kartą pasijautė komandos dvasia, visi visada buvo apsiėmę daryti kokį nors darbą, pjovėme ir šlifavome pakaitomis, todėl ir gavosi puikus rezultatas.

Liepos 26 d.

Miegojau apie 5 valandas ir kėliausi anksčiau pusryčių gaminimui. Palapinėje naktį šalta nebuvo, kad ir kaip tai keista rašyti. Turbūt todėl, jog miegojau tarp Aistės ir Roko bei turėjau šiltą pledą.

Pamiršau paminėti vakarykštę kelionę į lietuvio statytą bažnyčią, kurioje tuo metu vyko pamaldos. Čia pasijaučiau kaip Lietuvoje, tik užsimiršti neleido rusų kalba.

Liepos 27-29 d.

Miego būta mažai. 28 dieną praleidome Astanoje, tačiau laiko taip pat buvo gerokai per mažai.

Apibendrinant paskutinį vakarą – pagaliau komanda galėjo pasibūti tik sau, visai neapribota išorinių dalykų, galvosūkių dėl maisto, ar to, ką atneš sekanti diena. O ką ši atneš – niekas nežinojo. Ar tikėtis, jog kažkas visgi atvyks manęs pasitikti į oro uostą? O galbūt neturėsime nei akimirkos su artimaisiais ir skubėsime pas Prezidentę? Iš tikrųjų, kilo daug klausimų, bet jie nevargino, o džiugino nerimas,  nežinia buvo malonesnė nei galima pagalvoti.

Jau sėdint lėktuve kiek susigraudinau – tarsi noriu grįžti į Lietuvą, bet kartu ir gaila, jog šis laiko periodas baigėsi. Daug įspūdžių ir emocijų, o visu tuo reikės dalintis su laukiančiais jau nusileidus. Vilniaus oro uoste laukimas taip pat buvo malonus – ir toliau dainavome dainas, galbūt jau ir paskutinį kartą visi kartu. Ko nesitikėjau – tai tėvų atvykimo pasitikti ir negaliu apsakyti, kaip stipriai tai mane pradžiugino. Mama buvo tokia susijaudinus, kokią retai kada matau, todėl ir pati nubraukiau kelias ašaras. Sunku ir aprašyti, koks emociškai stiprus šis susitikimas buvo.

Na, o dabar šiomis emocijomis ir jausmais laikas dalintis su kitais.

„Tik į darbą greičiau, tik mylėkim karščiau, tik, vyrai, pajudinkim žemę“

2018-07-19 

1 diena

Komanda oro uosto laukiamajame: veiduose laukimas, nežinomybė, bet nuotaika tikrai gera, nes skamba dainos, o šypsenos iki ausų!

Astana. Pirmosios dienos vakaras. Vakarienės metu pasveikinome Viltę su gimtadieniu, visų veiduose matėsi šypsenos, o ypač valgant. Su kiekviena minute komanda auga ir tvirtėja, jaučiamas kažkoks bendras ryšys, o gal ir tikslas, kuris visus jungia ir vienys tada, kai to labiausiai reikės.

2018-07-20

2 diena

Kazachstane priskaičiuojama apie 130 tautų, o viena iš jų – lietuviai. Įdomu būtų susitikti su tautiečiais ir pamatyti jų gyvenimą, buitį, ar išlaikė jie mūsų kultūrą, tradicijas? Tikiuosi, kad pavyks.

Pusryčių metu pavyko pabendrauti su Ambasadoriaus žmona, kuri sėdėjo prie mūsų stalo. Tad sužinojome daug įvairių bei negirdėtų dalykų apie šią šalį.

Į Kazachstaną keliavome lėktuvu puikiomis sąlygomis, o dar pavalgyti gavome kelionės metu! Tačiau dabar pagalvojau, kaip turėjo ,,keliauti’’ tremtiniai, politiniai kaliniai? Į nežinomybę, per prievartą, baisiomis sąlygomis. Šias mano mintis patvirtino aplankytas muziejus Alžyras. Smagu buvo pamatyti ir monumentą lietuvėms, kurios čia kalėjo ir mirė. Milžiniški mirusiųjų skaičiai, tačiau tai tik skaičiai, o kiek istorijų, likimų, išgyvenimų pasislėpę po jais!

Temirtau – pirmosios kapinės. Man su Enija pavyko rasti vieną lietuvio kapą. Karpavičius Antanas Jono 1920–1975. Jausmas dvejopas: matant tiek apleistų kapų tikrai nesmagu, nepaisant to, mums pavyko sutvarkyti bent du kapus. Dabar pajaučiau tą tikrąją misiją. Perskaitytas pavardes ir amžinojo poilsio vietas nufotografavome, tad istorija bus išsaugota.

Vakaras. Atvykome į Lietuvos dvarkiemį, nes čia praleisime naktį. Kažkur viduryje Kazachstano yra tokia vieta. Ir jau atėjus akis užkliuvo už LDK kunigaikščių portretų, įvairių Lietuvos vietų nuotraukų, žemėlapių, lankstinukų su Lietuvos vaizdais, Kauno pilies paveikslo. Matosi, kad lietuvybė puoselėjama, o tai labai džiugu. Gaila, kad Lietuvoje kai kurie žmonės nevertina tokių dalykų, nežino savosios istorijos.

2018-07-21

3 diena

Labai laukiu komandos išsiskyrimo, nes, manau, galėsime dirbti produktyviau ir naudingiau. Laukia tikrai ilga kelionė traukiniu, bus gera patirtis. Iki šiol 25 žmonės buvo kartu, bet dabar bus keista matyti tik 12 žmonių.

Kaip smagu būti be telefono, nenaudoti laiko veltui. Tikrai matosi, kad komanda yra čia ir dabar.

Aplankėme lagerių administracinį pastatą – muziejų. Rūsiuose kaliniai buvo kankinami ir žudomi, o viršutiniuose aukštuose ,,valdovai’’ sau ramiai gyveno.

Saranė. Kažkur viduryje Kazachstano stepėse ilsisi miško broliai. Čia radome du kapus, bet vienas kapas iškastas, o kūnas parvežtas į Lietuvą. Pranas Perevičius-Klausa. Jis dar ilsisi ten. Ant jo antkapio užrašyta: „Tegu kiekvieną kovos brolį pažadina giesmės ir šauksmai: mes norime keltis!“ Pranciškus Vitkauskas. Jo kūnas parvežtas į Lietuvą, bet ant jo kapo parašyta: „…liūdi Tėvynė ir broliai LIETUVIAI!“.

Traukinyje į Džezkazganą. Labai įdomi ir naudinga patirtis. Mano lova šalia kazachų, rusiškai nemoku, bet susikalbam kažkaip. Žmonės atrodo malonūs ir mes jiems labai įdomūs. Keliauti yra žiauriai smagu, nes sutinki daug įvairių žmonių, gal net niekada nebūčiau keliavęs tokiu traukiniu, o dar tarp tokių žmonių.

Vaizdai pro langą tikrai įspūdingi. Lygumos, stepės ir nieko daugiau. Kai kazachai pamatė, kad mums tai neįprasta ir įdomu, nustebo ir nusijuokė.

Žiauriai keista miegoti tokioje vietoje, bet pripažinsiu, kad miegas tikrai geras.

2018-07-22

4 diena

Atsikėliau. Pažiūrėjęs pro langą pamačiau tokį vaizdą, kurį įsivaizduodavau skaitydamas knygas apie Čingischaną, žiūrinėdamas nuotraukas geografijos vadovėlyje. Čia yra tikra lyguma. Kartais galima pamatyti arklių bandas. Beje, vakar vakare paragavau kumyso. Skonis tikrai keistas, bet džiaugiuosi, kad pavyko paragauti.

Įsivaizduoju, kaip jautėsi žmonės sugrūsti į vagoną ir vežami per tokias stepes. Lietuvis, iš miškų krašto atvažiavęs, čia, tikrai nustebo. Deja, aplinkybės kitokios. Ką jie turėjo jausti? Daugiau turbūt neteks važiuoti tokiu traukiniu. Man čia savotiškai smagu. Stebiu vietinius: kaip valgo, bendrauja, sėdi, žiūri. Viskas man įdomu.

Vakaras. Diena tikrai produktyvi: sutvarkėm paminklą Kengyro sukilimui, kapinėse suradome net 7 lietuvių kapus, kuriuos nudažėme ir sutvarkėme. Labiausiai įstrigo kapas, kuriame ilsisi vienerių metukų lietuvis. Labai apsidžiaugiau, kai šį kapą radau. Užrišome trispalvę ir paminėjom. Prie paminklo sukilimui sugiedojom Tautišką giesmę apsikabinę rateliu. Va čia tai buvo jausmas!

Komanda tikrai linksma, dažnai tenka pasijuokti, nes juokingų momentų čia netrūksta!

2018-07-23

5 diena

Diena tikrai ilga ir nelengva. Trumpiau užtrukome Saptajevo kapinėse, nes ten tik apsižvalgėme, radome 12 lietuvių kapų, bet dar ne visus, nes yra prašymų iš Lietuvos, kuriuos norėtųsi įvykdyti. O Rudniko kapinėse praleidome tikrai daug laiko. Darbų daug ir nelengvų. Nešiojom akmenis, dažėm, gaminom kryžių, kasėm.

2018-07-24

6 diena

Vėl traukinyje. Diena nuostabi, nes tikrai daug padarėm: sutvarkėm ir nudažėm nemažai kapų, pavyko pabaigti tvarkyti keleto kapų kompleksą ir iškelti LIETUVIŠKĄ kryžių. Jautėmės nuostabiai, nes istorija bus išsaugota, mes jų nepamirštame. Kai giedojom himną, daugelio draugų akyse mačiau ašaras, tikras ir nesuvaidintas emocijas.

Mūsų komanda tikrai stipri, jaučiu nuostabią komandinę dvasią!

2018-07-26

8 diena

Pirma naktis, kai miegame palapinėse. Iki 01:00 darėme kryžių, darbas puikiai ėjosi, nes buvo įtraukta visa komanda: vieni dažė ir lakavo, kiti pjaustė papuošimus, pjovė. Šį pagamintą kryžių kelsime šiandien pasirinktoje vietoje. O vakare laukia dar vieno kryžiaus gamyba, tad vėl ilgiau nemiegosim, tačiau tai ekspediciją daro tik įdomesnę, nes bus ką prisiminti.

2018-07-29

Paskutinė diena

Jau ilgą laiką nepildau dienoraščio. Kiek daug per šias dienas įvyko, manau, kad dar nelengva kalbėti apie įspūdžius, emocijas, nes viskas dar turi susigulėti. Aš mintyse dar ir dabar regiu tuos pastatytus kryžius kažkur stepėse, toli toli nuo Tėvynės. Vaizdas įspūdingas.

Sėdžiu oro uoste ir žinau, kad ekspedicija baigiasi, bet prasideda dar svarbesnė misija – susitikimai ir pasakojimai!

Liepos 19 d.

Sunkiai miegojos, atrodė jau jau reikia keltis. O kai iš tikro reikėjo – nebesinorėjo, nes atrodė kątik užmigau.

Rytas chaotiškas pilnas kartais, atrodė, net dirbtinio entuziazmo. Daugelio akys išdavė suvokimą, kad išvykstam jau ne rytoj, ne po mėnesio, o TUOJ.

Traukinių stoties renginys vertas atskiro romano. Jeigu emocijos būtų spalvos, čia turėtume visą VDA tapybos dėstytojo paletę. Sunku kol kas kalbėt, nes iškart pasiilgsti šeimos. Tuo metu mane ramino tik tai, kad žinojau, kada grįšiu, skirtingai nuo žemiečių kurie tiesiog būdavo išgabenami. Neištverčiau… Arba būčiau pagarsėjęs kaip žmogus kuris daugiausia kartų bandė pabėgt ir grįžt atgal į gimtinę.

Vakaras. Jau Kazachstanas. Vietiniai žmonės nevengia tave nužiūrinėt, fotografuoti. Sakyčiau net mėgaujasi tuo. Pasijaučiau ne kaip kitatautis, o kaip koks kentauras, ar dar kažkokia mitinė būtybė, kuri neegzistuoja.

Dar labiau vakaras. Jaučiama įtampa tarp kelių žmonių. Norisi eit miegot, bet kol kas trūksta tarpusavio supratimo. Šaukštas deguto medaus statinėje.

Liepos 20 d.

Diena pilna įvykių, bet dauguma nesusiję su misija. Bet glaudžiai susiję su komanda. Pirmas – Aistės skrydis virš gegutės lizdo-nualpimas. Daug neverta išsiplėsti, bet emocija, rūpestis kurį tai visiems sukėlė, bendrumas, nerimas tik parodė kokie mes nors ir jauni (kaip komanda), bet artimi. Ir dar priminė kaip arti gali būti nelaimė.

„Šukavom“ kapines, ieškojom lietuvių kapų. Nesuprantu, kam laidoti žmones ir juos pamiršti, ką tada tas kapas simbolizuoja? Ir pati vieta kelia pasibaisėjimą. Gal labiau gailestį už mirusiuosius. Aplink vien gamyklų-kasyklų kaminai, dūmai ir sieros skonis burnoje: neleidžia žmonėms net po mirties ilsėtis.

Iškart pastebimas skirtingas tautų požiūris į kapavietes. Lietuviai patys kukliausi ir turintys daugiausiai „skonio“, jei taip galima išsireikšti. Kapavietės apleistos, bet iš tolo jau pamatęs katalikišką kryžių gali nuspėt, kad „taip, ten savas.“ Aišku koją dažnai pakiša vokiečių kapai, savo panašumais priviliojantys ir po to nuviliantys pavarde Müller ar kokia kita. Romai nusipelno atskiro esė, bet neverta turbūt išsiplėst apie skirtumus. Bet kokiu atveju, apie mirusius tik gerai, arba nieko. Ramybės jiems visiems.

Įsikūrėm pas vietinį lietuvį. Iškart tik įėjęs pastebi ant sienų sukabintus kunigaikščių portretus. Lietuvoj mažai kur taip rasi. Įdomu ar čia ilgesio išraiška, ar patriotiškumo?

Išsimaudėm vietiniam prūde. Varlės ir buožgalviai nebuvo patenkinti, nes panašu, kad iki mūsų, kokiu metus jų ramybės ten niekas nedrumstė. Bet mums buvo gerai, netgi labai gerai, nes nuo važiavimo „mikruške“ buvom sulipę į vieną didelį misijos dalyvį.

Lietuvis pasisiūlė pavaišinti mus vakariene. Nuostabu! Apie kazachų svetingumą skaičiau prieš išvažiuodamas, o kai sujungi tai su lietuvaičio nurodymais, kad saviems tik tai kas geriausia, turi gautis mažas vakarinis stebuklas. Laukiam valandą. Nieko, būna. Po antros valandos laukimo jau pradedam kurti mitus, kas galėjo atsitikt. Dar po pusvalandžio, kai jau žaidžiam trečią žaidimą esam kviečiami prie stalo – pagaminta! Gavom po 3 lietinius blynus su gabaliniu cukrum pašonėje, o po kurio laiko dar atnešė grietinės, bet man ji nebepasitarnavo, nes aš tada jau nebeturėjau blynų. Visi pasijuokėm ir kambary pasidarėm antrą vakarienę. Kas turėjo riešutų, kas batonėlių, kas sausainių. Laikas miegot.

Liepos 21 d.

Nuėjau miegot „žiemos sode“, atsibudau šiltnamy. Vėlgi gerai sušilęs ir kvepiantis vakarykščio prūdelio aromatu. Įdomus pastebėjimas, kad kažkodėl apie 12 valandą nakties visur išjungė vandenį, nei nusiprausi, nei į tualetą nueisi.

Prieš važiuojant į ekpediciją žiūrėjau beveik visus prieš tai buvusius filmus, kai kurie išliko atminty, kai kurie susiniveliavo su kitais. 2017 metų labiausiai prisimenu, gal dėl to, kad vienintelį žiūrėjau kino teatre. Kodėl apie tai rašau? Nes to filmo pavadinimas buvo „Dainuojanti ekspedicija. Į ekpediciją tiesiai iš mokyklos suolo“ ar kažkas panašaus. Kodėl apie tai galvoju? Nes mūsų kiekvienas važiavimas autobusiuku prasideda ir baigiasi dainomis. Dainuojanti ekpedicija 2. Pratęsimas. „Į ekspediciją su mokyklos suolu“, nes Rokas dar tik baigė 11 klasių. Pradedu sparčiai įsimylėt šituos žmones.

Du kryžiai plynam lauke. Lietuvių. Vienas kapas iškastas ir parvežtas į gimtinę, kitas tik planuojamas pargabenti. Tikiuosi, kad pavyks. Įdomu tai, kad turėjom pamatyt juos iš autobusiuko, bet tiesiai priešais kryžius užaugo tokie krūmokšniai, kad nuo kelio  nieko nebesimato, lyg pati gamta teikia prieglobstį ir ramybę mirusiems, kad jų nieks „nerušytų“. Palieku ten savo apyrankę su trispalve, negaliu paaiškint, kodėl, kartais tiesiog darai kaip tuo metu norisi.

Vaikų kapinės, Mamočkinas. Tiesiogine to žodžio prasme – trūksta žodžių. Viskas taip beprasmiška, liūdna, pikta. Maži kryželiai, ant pavienių kabo mažučiai pliušiniai žaisliukai. Atrodo iš vidaus pats protas ir visas kūnas sako gana! Kam tu čia esi? Nebeduok man daugiau šitos informacijos! Taip sunku su savim susitvarkyt jau seniai buvo. Ir rašymas nepadeda, nes bet kokie žodžiai čia per silpni… Dar kartą pasitvirtinu, kad šeima man svarbiausia ir kiek stiprus mano instinktas ją saugoti. Duok Dieve jiems ramybės.

Traukinys į Džezkazganą kol kas gryna egzotika. Visi į mane žiūri kaip į dangų – ilgai ir svajingai. Aš juos irgi stebiu. Pavieniai išdrįsta užkalbint, nes kaip po to suprantu, galvoja, kad mes kažkokia kariuomenė.

Pasiklojau gultą, kuris mano ūgiui manau bent 40 cm per mažas. Na ką, laukia ilga, įdomi, karšta, nepatogi naktis.

Liepos 22 d.

Nebuvo taip blogai, kaip save nuteikinėjau. Čia tokia atvirkštinė filosofija. Aišku, atsikėlinėjau tikrai daug kartų, pakeisdavau pozą į kitą pozą, kurioje taip pat neturėtų gulėti žmogaus kūnas ir miegodavau toliau. Tiek prieš užmiegant, tiek naktį vis grįždavo Mamočkino kapinės ir neleisdavo apie save taip lengvai pamiršti. Toks jausmas, kad būsiu truputį persistengęs įsileisdamas tą emociją apie vaikų kapines, ir tai liks visam gyvenimui. Tikrai taip stipru. Nuo vakar prasidėjęs ilgesys šeimai irgi niekur nedingo.

Kaip Kazachtane elgiamasi su vaikais man padarė labai gilų įspūdį. Vaikai gyvena laisvėje. Visai kaip prisimenu save. Niekas jiems neaiškina kiekviename žingsnyje, kad jie negali eiti ten arba ten lipti nesaugu. Jie karstosi visur kaip beždžionės, bėgioja po kupe, eina prie nepažįstamųjų,  o tuo tarpu jų globėjai net į juos nežiūri ir toliau tepa sumuštinį. Nuostabu. Po to visi draugiškai užkanda vakariene prie improvizuoto stalo ir mama su močiute nueina miegot. Taip. Vaikai lieka vieni stebėt pro langą nesikeičiančių vaizdų. Po to irgi nulūžta kas kur, bet greit susirango kas prie mamos, kas į savo gultus. Bet suprantu, kad ta perdėta kontrolė, kurią dažnai matau pas mus, atima visa pažinimo džiaugsmą. Neleidžia vaikams patiems klyst, nudegt ir taip mokytis. Labai įkvepia. Įdomu ar man užteks kantrybės ir drąsos tai pritaikyt.

Už lango stepės ir niekas nesikeičia jau daug valandų. Ir čia brėžiu liniją.

Neveltui. Prasidėjo grynai fiziniai išbandymai. Pirma pusę dienos plynam lauke tvarkėm memorialą Kengyro sukilimo aukoms atminti. Nuo karščio išvirė smegenys, bet kaip visada komandinis darbas pagydė visas negandas. Dar pasikalbėjom su Vladu, kurio tėveliai buvo politiniai kaliniai. Kuklus vyras, mylintis Lietuvą. Liūdna buvo tai, jog jis sakė, kad yra vienintelis likęs lietuvis Džezkazgane ir nebeturi su kuo pabendrauti gimtąja kalba. Kai jam nelabai išeidavo atsakyt į mūsų užduotą klausimą, bandydavom jam padėt versdami į rusų kalbą, bet jis mus tik sudrausmindavo, ir prašydavo kalbėti tik lietuviškai. Puikus bendrumo jausmas.

Po to atvažiavo vairuotojas. Sako: „važiuojam jau“, o mes jam bandėm sakyt, kad dar nebaigėm savo darbų, tai jis susuko planą, neva, jūs kai baigsit skambinkit ir aš atlėksiu jūsų paimti. Ne, ne. Kai mes baigėm jis jau turbūt buvo save atleidęs iš darbo ir nebeatvažiavo. Juokinga. Kad tik tokios bėdos. Bus pirmas žygis.

Ėjom pėsčiomis per tokį vėją, kad atsilikę ne daugiau nei 50 metrų (nes pirkom vandenį ir ledus komandai), bandėm prisišaukt, bet buvo neįmanoma. Atrodo, galima gulėt ant to vėjo. Žygiavom per tokias apleistas apylinkes, kad ačiū post-apokaliptinių filmų įtakai, taip ir tikėjaus, kad iš aptriušusio pastato išlėks koks alkanas laukinis su mečete. Aišku taip neįvyko, matėm tik porą normalių žmonių, be mečečių, ir vieną šunį. Irgi atrodė normalus. Gal prašėsi iššukuojamas ir pašeriamas, bet tikrai nebuvo su trim galvom. Normalus lenciūginis Kazachstano sarginis.

Priėjom Džezgazkano kapines, šukavom jas ir suradom 7 lietuvių kapus, juos sutvarkėm, perdažėm. Vienas kapas buvo berniuko kuriam vos 1 metai. Labai sunku tokius dalykus „suvirškinti“, gal tai vis dar Mamočkino kapinių pasekmė. Didelių emocijų kažkodėl kiti kapai nesukėlė, bet užtat pirmą kartą pamatėm gyvatę, kuri gyveno po lenko kapu. Iškart visi atsigavom. Dėl gyvatės, ne dėl lenko kapo. Ir jai nė motais, kad tai kapas – gyvatei tai namai.

Ar gali būti, kad emocijos, išnaudotos vakar dieną, ar tai tik vienkartinis nuovargis?

Vakare turėjom aptarimą, kas patiko per praėjusį laiką. Įdomu buvo išgirsti komandos mintis, nors jautėsi, kad kai kurie žmonės kalbėjo nenuoširdžiai. O gaila.

Gavau ir aš akmenį į savo darželį, bet negaliu pykt, pats buvau neteisus. Džiaugiuosi tik dėl to, kad man ne 14 metų ir pavyksta viską priimti neasmeniškai. Tikiuosi netapsiu komandai našta.

Pradedu suprast, kiek stipriai daugumos mūsų žinios yra „vadovėlinės“ ir kokios jos emociškai silpnos. Nieko keisto, kad kartais tikrai sunku išsėdėt istorijos pamokų tam tikrus kursus, nes tai tik žodžiai, jokių emocijų. Ir patys mokantieji atrodo dažnai nesupranta, kaip tą pateikti. Ot, taip juos visus savaitei čia!Iškart atgytų. Ir čia kyla labai svarbus klausimas, kaip įdomiai ir įtikinamai tai perteikt žmonėms, kuriems ruošim pristatymus? Vis tiek dauguma jų bus moksleiviai, kuriems ne tai, kad tremtis 86579 vietoj gyvenime, bet jiems atrodo išvis nelabai, kas rūpi kartais. Kaip padaryt taip, jog per tą trumpą paskaitą juos draskytų taip, kaip mane paskutinėm dienom? O gal kaip tik to nereikia?

Liepos 23 d.

Šiandien greičiausiai pralėkusi diena. Tik iš gerosios pusės! Jei mes su šita komanda galim dar labiau susižaisti, tai tada jau nebežinau, reikia galvot apie didžių dalykų kūrimą po misijos. Kažkoks visapusiškas pikas! Bet apie viską iš pradžių…

Satpajevo kapinės, kurios šiaip niekuo neišsiskiriančios, pakankamai (kaip šiam kraštui) tvarkingos. Radome 12 lietuvių kapų, bet tai dar ne viskas, liko nepatikrinta dar maždaug trečdalis kapinių. Ryt tvarkysim jas ir pabaigsim paieškas. Panašu, kad pagaliau supratom kaip vis tik reik šukuot tas kapines – našumas padvigubėjo.

Pasaulio kraštas – Rudnikas. Miestas kurio gyventojai iškeldinti prieš daugelį metų, nes buvo paskelbta, kad bet kurią minutę miestas gali prasmegti. Tokio mirusio miesto dar nesu matęs. Patiko Luko Pačkausko mintis: „Žmonės pasaulio krašte, kur viskas sugriuvę, stato kažką naujo.“ Tada supranti, kokį mes svarbų žingsnį darom, kad nebūtų preteksto tą vietą sulyginti su žeme. O toks tikslas sklando ore. Mums sakė, kad norima toje vietoje įteisinti atvirą kasimą, o tai reikštų, kad mes galbūt paskutiniai gyvi lietuviai buvę ten.

Visi darė viską ir su tokių pakilimu, kad gražu buvo stebėti. Nors tam stebėjimui nelabai buvo laiko, nes pastoviai buvo darbų. Beveik baigėm statyti pirmąjį mūsų kryžių, gal iš čia ir gimė tas entuziazmas? Lieka ryt sutvirtinti vinimis ir iškelti. Tada liks vienybės minutė, kurios visi taip laukia, ir kuri dar labiau mus visus suvienys. Žodžiu, šiandien yra būtent ta diena, apie kurią išvykstant sakė, kaip nereiktų rašyt – „viskas gerai, viskas patinka“ diena.

Bandysim Pietų grupės draugų daliai parvežti lauktuvių kumyso. Kiek žinom jie paskutines 3 dienas gyvena lietuje, tai nežinau ar šis pokštas nebus jiems druska ant žaizdos. Siunčiam jiems bent pusę mūsų šilumos, ir vis tiek pas mus lieka +30.

Liepos 24 d.

Atsikėliau anksčiau nei reikia, nes nesugebėjau nugalėt bendrabučio durų. Iki pat ryto mano galvai „nedašuto“, kaip jas užremti, nes skersvėjis jas daužė nemažiau nei mus emocijos. Nors miego valandų akivaizdžiai ir trūko, bet tas žinojimas, kad šiandien pagaliau kelsim savo pirmąjį kryžių viską kompensavo.

Išvažiavom į Satpajevo kapines, pasidalinom darbais, kas dažė, tvarkė kapus rastus dieną prieš, o mes su Matu ir Kristijonu norėjom rasti Jono Maurickio ir Raimondėlės kapus, apie kuriuos prieš kelionę pasakojo ir to paprašė Liudvika. Jonas jos brolis. Turėjom nuotrauką iš 1979 metų, tada paskutinį kartą ji buvo prie kapo. Praėjo 40 metų, buvo nerimas, ar išvis dar yra tie kapai… Tęsėm ten, kur iš vakaro buvom nebaigę ieškot ir… Nieko neradom. Negali taip būt! Taigi viską taip atidžiai šniukštinėjom, taigi jau puikiai žinom, kaip reikia šukuoti kapines, kaip tai nėra!? Dar kartą perėjom vietas su tankiausiais krūmynais. Nieko. Moralė iš aukščiausio taško labai staigiai krito, bet neleistų širdis išvykt neradus. Einam viską iš pradžių? Einam. Ir ėjom, nes tokio išskirtinio paminklo neįmanoma praeiti. Jis turi čia būti ir mes jį vistiek surasim.

Po kurio laiko šalimais pasigirsta Aistės žodžiai: „kažką panašaus matau“. Tyla. Bet visi manau jau jautė, kad tai bus JIS. Visi nevalingai, kaip kokios skruzdės, pradėjo artėti balso link. Ir tada gavom patvirtinimą. „Taip, čia!“, – šaukė Aistė. Atbėgom, apsikabinom, nesuvaidinamos emocijos parodė, kaip visiems tai buvo svarbu. Šitos pergalės mums reikėjo. Apimti euforijos net nepajutom kaip ėmėm tvarkyti kapavietę, ir skambinti Liudai į Lietuvą. Ten turėjo būti apie 7 valandas ryto, galėjo dar miegot, bet ne, pakėlė ragelį. Nupasakojom viską, kad radom, esam prie jos brolio kapo, iš pauzių buvo galima suprasti, kad susigraudino, sunkiai rinko žodžius, ir tai buvo TAIP TIKRA! Tokios akimirkos yra tai, dėl ko mes čia.

Sutvarkėm kapelį, užrišom trispalvę ant šalia kapo gulėjusio medinio kryžiaus ir tik po to  sužinojom, kad tai tas pats kryžius iš laidotuvių procesijos 1963 metais. Neįtikėtina. Dar sužinojom, kad anksčiau minėtos Raimondėlės palaikus parsigabeno į Lietuvą. Ramiau.

Išvažiavom į Rudniką pabaigti kryžiaus moralės aukštumose. Tik atvykę supratom, kad maisto maišas liko namuose. Kurį laiką neradau sau vietos, atrodė, kad aš vienas dėl to kaltas. Darbai po kurio laiko paėmė viršų, tas jausmas išėjo pailsėt.

Artėjo laikas. Paskutinės vinys. Viskas paruošta. Pradedam. Veikėm kaip gerai sutepta mašina, bet jei reikėtų pasakyt, kas ką tiksliai darė, negalėčiau. Toks jausmas, kad prisiminimai lyg skaidrėm, ir štai – kryžius jau stovi. Visų pamirštose kapinėse, iškeldintame mieste. Didingas, tvirtas, bet tuo pačiu lietuviškai skoningas. Tautiška giesmė, kalamos lentelės, ašaros. Nereikia čia žodžių. Darbas šneka pats už save. Patylėkim ir pabūkim dar bent minutę. Pasėdėkim. Kartu. Ačiū.

Tik įsėdus važiuot namo jėgų rezervas nukrito iki 0. Jaučiausi visapusiškai išsekęs. Norėjau valgyti, nieko nebešnekėjau, ir net nebuvo noro. Grįždami aplankėm dar kelias su Kengyro sukilimu susijusias vietas, bet negalėjau jų tinkamai įvertinti, nes šios dienos svarbiausią minutę jau išgyvenau.

Jau traukinys, laukia ilga ir įdomi naktis. Jaučiu dar norėsis rašyt. Greit pamatysim.

Liepos 25 d.

Taip ir nebegrįžau prie rašymo. Traukinys užbūrė savo naktine magija. Vien ko verti ilgesni sustojimai su vietinių pasirodymais – kaip koks spektaklis. Buvom sustoję kažkokiam kaimely, kur šitas traukinio sustojimas turbūt yra didžiausias paros džiaugsmas, nes pamatai ne tik tuos 26 žmones, gyvenančius kaime. Aišku, smagu pažiūrėt, bet jei ten būtume likę kiek ilgiau, turbūt būtume į traukinį sugrįžę taip, kaip Dievas sukūrė. Tai neužsibuvom. Cola – check, ir atgal į traukinį.

Apie 25 dieną rašau jau 26 dienos ryte. Vakar buvo keista dienelė. Grįžom ryte į bendrą stovyklavietę, pamatėm kitą komandos pusę, kurie paskutines dienas kentė šaltį ir lietų, tai net juokaut nesinorėjo per daug. Gaila buvo žmonių. Kaip šuniukai be šeimininkų, pabirę tokie, susivėlę. Bet išleidom į Balchašą – atsigaus.

Važiavom tvarkyt Karagandos Senamiesčio kapinių, kurios man beveik nesukėlė jokių emocijų. Bandau suprast, kodėl. Radom maždaug 20 kapų.

Vakarinė dalis sukėlė džiaugsmo. Visi ir vėl dirbom be priekaištų, ir labai linksmai iki 01:30. Padarėm mini kryžių. Mini tik dėl to, kad ryt laukia kryžius milžinas. Turėtų būti beveik 4,80 m aukščio, 2,70 m kryžmas. Bus įdomu.

Liepos 26 d.

Laiko rašyti vis mažiau. Darbai veja vienas kitą, nes jaučiasi, kad ekspedicija eina į pabaigą, o dar tiek norisi padaryt.

Savo „mažutį“ kryžių pastatėm kitam pasaulio krašte. Karabase. Kol kasėm duobę ir rūpinomės viskuo, už kelių kilometrų turbūt vyko karinės pratybos, buvo girdėti šūvių serijos. Jausmas dviprasmiškas, atrodė grįžom tiesiai į sukilimo laikus, tuoj iš už kalvos išvažiuos karinė technika. Ilgai nesinorėjo ten likti, nors vieta tikrai nuostabi ir užburianti. Kraštovaizdis kažkuo priminė „Milka“ šokolado reklamas. Aplink ganėsi karvės, kalnai, tokios Šveicarijos alpės. Rodos, nestovėtų kryžiai ir monumentai tuometiniams įvykiams atminti, būtų puiki vieta palapinei statyti. Bet kai žinai, neužsibūni.

Abajaus kapinės. Turbūt savo dydžiu primena Džezgazkano dičkes kapines. Pakankamai tvarkingos. Didžiausias įvykis – rastas Eduardo Storpirščio kapas. Negaliu patikėt. Niekas nieko nesakė išvažiuojant, nejaugi čia koks mūsų giminės paklydėlis? Jau negaliu sulaukt kol grįšiu namo ir pradėsiu savo atskirą misiją. Vis tiek, pavardė ne Kazlauskas, Petrauskas. Storpirštis turi būt mūsiškis. Ramybės jam ten. Būtinai išsiaiškinsiu.

Vakaras. Visi per tas dienas neprivalgę, o dar laukia ilgi naktinėjimai prie kryžiaus, tai vakarienė gaunasi trijų dalių. Visi pilnais pilvais turbūt pirmą kartą per visą laiką. Naktis neprailgsta. Kryžmo įleidimas šį kartą išeina iš pirmo karto! Pirmo karto! Kas nedarė šio darbo niekada gyvenime, turbūt nesupras, kaip tai sudėtinga ir kiek džiaugsmo ir papildomos motyvacijos tai mums suteikė. Šią naktį mūsų priešais tapo kryžmo išpjovimai. Bet dabar jau koks skirtumas, viską įveikėm juoku, užsispyrimu ir atrodo puikiai. Šita komanda gauna dar vieną didelį storą persivalgiusį pliusą. Pilnais pilvais ir šypsenom apsiginklavę, apie 02:30 einam pamiegot tas kelias valandas. Rytoj paskutinė darbinė ekspedicijos dalis. Turėsim pastatyti šitą didįjį kryžių, Karagandos lietuvių bendruomenės kryžius turės stovėti Mamočkino kapinėse, grįžta Balchašo užkariautojai. Emocijų tikrai netrūks.

Liepos 27 d.

Apie šią dieną niekaip nebūtų pavykę rašyt jos eigoje. Tai buvo labiausiai įtempta ir darbinga diena. Viskas prasidėjo, kad turėjom kryžius pakraut ir išvežt 17:00, bet vėlgi, Kazachstano laiko suvokimas yra atskiras pasaulio stebuklas. Vairuotojas prie vartų buvo 07:00, apsiriko tik 12 valandų. Tai kaip prasidėjo šita diena, taip ir nesustojo iki nakties. Teko viską paskubomis kraut, pusryčiaut ir pajudėt iškrovinėt. Lengvai patinę, neapšilusiais balsais, bet jau menkai pajudinami tokių negandų traukėm dainas.

Kol Arnoldas atlikinėjo žurnalistinius įsipareigojimus tvarkėm kapines. Nedidukes, vos 7 lietuvių kapai. Visus sutvarkėm. Vietoj kapinėse papietavom. Ir net pavyko 15 minučių numigt, kas buvo visiškais fantasmagoriškas jausmas, bet tuo metu, tai neatrodė bedieviška, ar nemandagu. Gal todėl, kad nei vienas iš mūsų neturėjo jokių piktų intencijų, tiesiog trūko miego.

Vakarinis „maratonas“ nenumaldomai artėjo. Išsiskirstėm į dvi grupes. Vieni ruošia vieną kryžiaus vietą, kiti – kitą. Vos spėjom iškasti duobę, šokam į autobusiuką, lekiam atgal į laukus kur buvo ankščiau aprašinėti 2 kryželiai. Dabar ten stovės ir mūsų milžinas. Daugiau šios vietos niekas neužmirš.

Grįžo mūsų draugai iš Balchašo, laimingi, išvargę, lengvas chaosas tvyro ore, jau pradeda leistis saulė. Reikia kelti kryžių. Tai įvyksta panašiai kaip su pirmuoju, negaliu pasakyt, kas ką tiksliai darė, bet šį kartą vykstant šiai ceremonijai jaučiausi visiškai ramus. Kazachstanietiška dzen būsena. Vėl visi kartu. Prie savo darbo vaisiaus. Šypsenos, laimė, ramybė. Važiuojam, laukia Mamočkinas.

Turbūt labiausiai magiškas vakaras. Tamsu. Autobusiuko šviesos pašviestos kapinės, tamsoje lakiojantys žmonės, skamba lietuviškos dainos. Vienybė težydi… Niekas per daug nekalba, visi žino, ką ir kaip reikia daryti. Pagalbos irgi nereikia prašyti, atrodo, visada kažkas yra šalimais ir ją suteikia. Petys petyn. „Išvien“ kaip pasakytų Svaras. Mes vienas organizmas.

Lieku maldai vietoje, kuri man sukėlė daugiausiai emocijų. Niekada nepamiršiu šitos vietos. Niekada. Ir šito vakaro. Ir ekspedicijos.

Grįžtam, kalbam, miegot. Visi išsitaškę ir beveik be emocijų. Bandom elgtis taip, kaip lyg turėtume paskutinį vakarą prieš pajudant į Astaną, bet dauguma labiau nori vienumos. Ramuma, ramuma, ramuma, ramuma…

Liepos 28 d.

Diena, apie kurią išvis nenoriu rašyt. Tai diena mums – ekspedicijos dalyviams, draugams, chebrai. Lankom konferencijas, pietus, muziejus. Bet tai yra mūsų istorijos dalis. Teisingi žodžiai Arnoldo buvo pasakyti per pasiruošimo žygį: „kurkit savo istoriją“. Tą mes ir darėm. Labai sėkmingai ir labai išskirtinai.

Liepos 29 d.

Keista diena. Jau. Viskas. Skrendam namo. Sunku patikėt. Taip greitai pralėkė tas laikas, nors atrodė nebuvo beveik laisvų minučių. Rytinis skruzdėlynas dedantis daiktus. Prausimasis kibire, kad įgaučiau reprezentacinę išvaizdą. Važiavimas į oro uostą. Priverstinis skubotas suvenyrų pirkimas. Arklienos ir kumyso pardavimus pakėlėm turbūt 300%. Įsilaipinam į lėktuvą. Dauguma pramiega. Man panašiai.

Pasitikimas sukėlė dviprasmiškus jausmus. Labai buvau pasiilgęs šeimos, bet jie išleisti atostogų, tai negalėjo atvykti į pasitikimą. Buvo baltai pavydu visiems, kurie puolė į glėbį artimiesiems. Man beliko džiaugsmingai pasitraukti į šešėlį. Bent gerai, kad ten sutikau vieną draugą, kuris nepasididžiavo atvykti manęs pasitikti. Ačiū jam. Ilgai, aišku, man neleido pasidžiaugti jo draugija, nes vėl buvau pričiuptas ir nuvestas į interviu. Kažkoks prakeikimas.

Prezidentės priėmimas labai šiltas, visi klega, džiaugiasi gardžiu, šviežiu, lietuvišku maistu. Elgiamės truputį kaip vaikai, nematę civilizacijos. Saldainius dedam ne tik į burną, bet ir į kišenes. Po to kai jau gaunam oficialų leidimą iš Prezidentės, viską dedam ir į maišus. Isteriškai juokingas susitikimas. Nors šiaip, visi drąsiai pilnom burnom dalinasi prisiminimais. Nuotaika šviesi.

Grįžtam į kiemą. Išsiimam bendrus daiktus. Žiūrim vieni kitiems į akis, dar nelabai suprantam, ką mes kartu nuveikėm ir ką išgyvenom. Bandom atsisveikint, apsikabint, bet atsisveikint nereikia. Mes niekur nedingsim iš vienas kito gyvenimo. Neįmanoma. Tik tie kas šitai praeina supras, kodėl.

Atsisveikinu žodžiais ir apsikabinimais, bet ne širdim. Žiūriu visiems į akis. O sielos veidrodis – nemeluoja. Mes dar susitiksim. Tuoj.

Tai, kas rašyta tomis ekspedicijos dienomis

1 DIENA

Skrendam jau 20 minučių, o aplink visi bemat sumigo. Jau ir aš nuvargusi jaučiuosi. Bet o kaip kitaip – keltasi juk 03:30. Galvoju, parašysiu, kol sukas mintys, o tada snausiu ir aš.  Tik, gaila, juodą tušinuką palikau kuprinėje, sveriančioje 16,5 kg be vandens ir maisto (meluoju – sūdytų lašinių, vytintos mėsytės ir sūrių tikrai turiu). Su tuo juodu rašosi maloniau.

Bet kad dabar kas matytų, kaip visi Misijos dalyviai smigę… Nufotografuosiu. Yra.

Užuodžiu, kad nešioja maistą. Skubu rašyti.

Pirmiausia, kai tik atvykome į oro uostą, norėjosi su kuo nors pasidalinti mintimis. Paklausti, kaip jie, bendražygiai, jaučiasi po išlydėjimo Vilniaus geležinkelio stotyje. Klausti norėjosi kuo greičiau, nes gumulas tiesiog stovėjo gerklėje (tiksliau, vis dar kažkur čia), o pagalvojus apie prieš valandą sutiktus žmones, tėtį, draugus, kurie ankstyvą ketvirtadienio rytą atvyko palinkėti gero vėjo, akys kaip mat prisipildydavo ašarų…

Klausiau Gintarės. Sakė, kad jaučia kažkokią kaltę, kad per mažai pabuvo su draugu. Klausiau Aistės, Kauno Aistės. Sakė, kad jai skauda širdį.

O aš tiesiog galvoju, kad netinkamai atsisveikinau su draugais. Įdomu, ar jie bent įsivaizduoja, kokie svarbūs man buvo jų apkabinimai? Kokie net širdį veriantys žodžiai „didžiuojuosi tavimi, Vilte“? Kaip buvo svarbu gauti tą šventintos duonos gabalėlį (kurį per klaidą tvarkydama namus norėjau išmesti)? Sakė, kad turiu jį parsivežti. Laikysiu kuo arčiau savęs, kad tik nepamesčiau. Ir jaučiu, kad saugos mane visos ekspedicijos metu.

Norėčiau tarti didžiausią kada nors ištartą AČIŪ visiems kartu ir kiekvienam atskirai. Už tai, kad buvo, kai to, kad ir ką besakytum, beprotiškai reikėjo. Ačiū tėčiui už ašarotas akis. Tik galėjo mažiau fotografuoti ir daugiau mojuoti.

Visas išlydėjimo renginys buvo kupinas palaikymo. Buvo itin daug tikrų momentų, bendrumo jausmo, supratimo ir tvardymosi ilgų sekundžių. O dar Ramintos „niekad dar nebuvo, kad artimieji taip skubėtų apkabinti išvykstančiųjų“…

Ir daug liūdesio. Kažkokios melancholijos.

Tiesiog atrodo, kad visi su kažkuo atsisveikinome. Kad tikrai kažkas baigiasi.

Bet kai baigiasi, kažkas prasideda. Manau visi esam pasiryžę tai priimti.

Viskas. Ramiau.

2 DIENA

Ką dar apie vakar…

Skridome kiek trumpiau nei tikėtasi (nors lėktuvas vėlavo gerą valandą). Išėjus iš oro uosto norėjosi fiksuoti kiekvieną vaizdą. Akys lėkte lėkė į visas puses. Nevalingai viską lyginau su Indija, bet čia viskas kitaip. Eismas tvarkingas, sostinė Astana visa šviečianti. Tvarkinga, šiukšlių nėra. Skubėjome išsikeisti pinigų, stojome parduotuvėje. Nieko labai įspūdingo, akį rėžiančio, nes ir parduotuvių, ir įmonių pavadinimai dauguma pažįstami. Miestas pernelyg nenustebino. Gal tamsoje gražu.

Miegojome hostelyje. Viskas labai paprastai, bet ne prastai.

***

Šiandien ryte keliavome į valstybines institucijas. Kai laukėme pusryčių ir klausėme kalbų apie Kazachstaną Aistė krito veidu į žemę, bet viskas baigėsi tikrai laimingai. Ambasadorius palydėjo ją iki ligoninės. Prakirstas smakras, susiūtas dvejomis siūlėmis.

Karštis nuo ryto. Kai pučia vėjelis, dar visai neblogai, bet autobusiuke, kur visi iki galvų suspausti ir apkrauti kuprinėmis, labai karšta ir trūksta oro. Po minutės prakaitas varva nuo nosies.

Po Aistės nualpimo jautėsi, kad visi nors ir nenori parodyti, bet jaučiasi sumišę. Juk tikrai nemalonus jausmas, kai supranti, kad bet kuris bet kuriuo metu gali tiesiog nukristi.

Keliavome toliau. Sustojome Alžyre. Taip dabar vadinamas muziejus ir monumentų kompleksas, kuriame kalėjo moterys. Jau vykstant į ten kiek keitėsi kraštovaizdis. Visur laukai. Žali, nes ten palyja, tačiau keista matyti, kad medžių yra tik ten, kur jie eilėmis susodinti. O tarp tų medžių eilių lygūs, lygūs plyšiai. Krūmų irgi nedaug. O vietomis matėsi dykumėjantys laukai. Visur taip lygu.

Mašinoje snausti sunku, kai taip apsikrovę ir karšta.

Nuo Astanos iki Alžyro apie 30 km. Atvažiavome gana greitai. O ten dideli monumentai, iš kurių vienas ir Prezidentės Dalios Grybauskaitės atidengtas. Daugelis šalių pagerbė savo moteris, taip žiauriai kalėjusias lageryje Stalino valdymo laikais.

Nuo vakar mokiausi kirilicą. Vis gaunam praktikos, kai reikia skaityti pavardes. Už keistos formos muziejaus plyti ilgas monumentas, kuriame išskaptuoti šimtai ar net tūkstančiai moterų pavardžių. Radom gal 10 lietuviškų taip pat užrašytų kirilica.

Muziejuje labiausiai mane sukrėtė vokietės nuotrauka, daryta jau kalėjime. Pasakojo apie ją istoriją, bet jau tiksliai nebepamenu, kuri toji iš daugelio buvo. Jos akys tokios tikros. Ir ta šypsenėlė. Kai taip sunku, bet ją vis tiek išspaudi.

Beprotiškai sunku suvokti tą žiaurumą, kurį jos visos patyrė.

3 DIENA

O, kokia kelionė!

Ką tik buvo priėjęs Arnoldas, pavaišino sausainiais, kuriuos įdavė Laimutė. Ta Laimutė, sakė, kiekvienais metais iškepa ką nors skanaus. Ir atneša į išlydėjimą. Dar sakė: „Oi tu, kaip tu moki gėrėtis mažais dalykais“. Oi, taip. Aš visada mokėjau. Bet kad ir sausainis skanus.

O šiaip jausmas labai keistas. Guliu jau įsitaisiusi traukinio gulte antrame aukšte. Ilgai galvojau, kaip ten užsiropšti. Pavyko. Ir visai nesunkiai. Aplink nei vienos laisvos vietos. Dauguma vietiniai, tad labai stebi, kai kalbame lietuviškai. Ką tik užtikau jaunos kazachės žvilgsnį. Labai maloniai viena kitai nusišypsojome.

Traukinys tvarkingas, bet sovietinių laikų. Mėlynas ir su raudona žvaigžde priekyje. Be kondicionieriaus. Tie, kurie guli ne palei takelį, gali prasiverti langelį. Tad, keletą pravertų matau, tačiau vis tiek labai tvanku. Tikiuosi, kad naktį atvės. Vakar dieną kažkas sakė, kad buvo 37 laipsniai karščio. Bet gal po saule? Taip, jauti, kaip saulė degina ir net kanda blauzdų odą, bet vis tiek dar nėra neįmanoma pakelti Kazachstano karščio. Gal tikrai apsipratau penkias savaites Indijoj praleidus, anksčiau po saule visai būti negalėjau.

Bet juk keliaujame dar 500-600 km piečiau! Į Džezkazganą. Girdėjau tą vietovę vadinant ir „mirties žeme“. O dar piečiau – milžiniška dykuma, kurioje nėra nieko. Nieko, nes ten kosmodromas, kur raketų dalys krenta žemėn. Čia paleista raketa pramuša atmosferos sluoksnį ir savaitei klimato sąlygas kardinaliai pakeičia šimtais kilometrų į visas puses. Karštis, smėlio audros, radiacija, įsisiautėjęs vėjas. Visa tai pažįstama Džezkazgane. Tikiuosi, kad paleistos raketos atvejis mums nepasitaikys, tačiau jau buvome įspėti, kad geriau nevaikščioti be kepurės ir burną geriau kuo nors prisidengti, nes užterštumas ten didelis ir tam tikras radiacijos kiekis nuolatos yra. Taip kaip ten kalėjo Lietuvos ir viso pasaulio žmonės..? Bet dar ten nebuvau, tad geriau parašysiu apie tai, su kuo jau teko susidurti.

O niekad negalvojau, kad ant popieriaus dėstyti mintis toks geras jausmas.

Visa limpu, kur tik prisiliečiu. Kas šiek tiek laiko užsimirštu, bet kai tik pajuda traukinys (o jis stoja gana dažnai), truktelėdamasis taip, kad net nusigąstu, visa sujudu ir vėl pajaučiu lipšnumą.

Jau dabar pagalvojus, ką veikėme vakar, sunku ir beprisiminti. Nors veiksmo, rodos, buvo ir nedaug, bet įspūdžių nemažai. Tad gal aš dar apie vakar. Ką tik teko su savais pasitikslinti, kas kurią dieną įvyko. O ji tik trečia.

***

Po Alžyro traukėme į Karagandą. Astanoje pasiėmėme „susiūtą“ Aistę. Manau, kad nuvažiavome apie 300 km, tikslių skaičių nežinau. Tad ir kelionė taip susispaudus atrodė ilgoka. Pavyko nusnausti.

Oi, kaip purtosi tas traukinys.

Man didelį įspūdį paliko Temirtau gyvenvietė. Ten, atrodo, pamatėme tikresnį Kazachstaną. Kažkas pasakojo, kad Romos bažnyčios atstovas apie tą vietą pasakė, kad būtent ten yra pragaro vartai. O ne ten, kur Dantė aprašė. O dar tiek visur veikiančių gamyklų.

4 DIENA

Vakar traukinyje išjungė šviesą, tad nebegalėjau rašyti.

Pabudome apie 7:00 ryte. Visai gerai miegojau. Tik kad buvo labai karšta ir besiversdama pabusdavau, nes per ilgį sunkokai tilpau.

Kai tik ryte pramerkiau akis, Rokas pasakė, kad pažiūrėčiau pro langą. Tai padariusi nutilau. Ten nebuvo nieko. Tik plieskė saulė ir driekėsi kilometriniai nuo jos išdegę laukai. Nei kelių, nei namų, nei medžių ar krūmų. Karts nuo karto pamatydavau elektros stulpus.

Laiko iki išlipimo nebuvo daug. Dar reikėjo pasirūpinti pusryčiais, tad apie persirengimą ar žmoniškesnį nusiprausimą nebuvo net kalbos.

Netrukus pasiekėme Džezkazganą. Ten vien gamyklos. Taip, vien gamyklos ir be paliovos iš kaminų besikverbiantys dūmai. Kai kur balti, kai kur tamsiai pilki. Kartais su liepsna. Kvapas toks, kad nesinori įkvėpti. Vėjas stiprus, vis pakyla dulkės, smėlis. Ir nebesimato tų kilometrų tolimo horizonto.

Išlipome iš traukinio ir nieko nelaukdami keliavome toliau. Mus pasitiko vietinės valdžios atstovai, miesto vicemerė. Dėmesio gauname daug, tik kad į kalbas leistis laiko nelabai turime. Atvykome į bendrabutį, daiktus nusimetėme keletui dienų. Palapinėse nemiegame. Bet ir nelabai įsivaizduoju, kaip tai būtų įmanoma tokiose dykynėse. Su maisto komanda išėjome ieškoti parduotuvės ir aprūpinti komandą pietumis. Mes rūpinamės ir maisto racionu, ir kiekiais. Niekas nesiskundžia, bet kartais, rodos, mažoka. Bet gerai, nes nesinori nešti prapjautos dešros tokiame karštyje. Iš traukinio ryte išlipus buvo 29 laipsniai šilumos.

Kad jau tokios mano pareigos, grįžusi turėjau vos keletą minučių susirinkti daiktams, kurių gali prireikti per visą dieną. Tik užsisukau skarą kaip turbaną, pakišau galvą po šaltu vandeniu ir ryžtingai išejau dienos nuotykių pasitikti. Jau buvau netoli tos ribos, kai visai nebesvarbu nei kaip atrodai, nei kiek nuo prakaito šlapias esi. Poros valandų bėgyje tą ribą peržengėme visi.

Per pusvalandį mikroautobusu pasiekėme vietą, kur turėjome sutvarkyti kartu su mumis vykusio profesoriaus A. Vyšniūno projektuotą ir 1990 m. pastatytą paminklą bei kryžių Kengyro sukilimo aukoms atminti. Dabar šalia stovi kitų šalių paminklai. Geru pavyzdžiu sekama. Viskas gana tvarkinga, ten lankėsi ir 2009 m. „Misija Sibiras“ komanda. Reikėjo akmenimis paslėpti pamatus, nušveisti monumente esantį metalą, kryžius ir juodai juos perdažyti. Viskas būtų gerai, tik ta varginanti saulė. Visur laukai, šešėlio nėra, pasislėpti nuo kaitros gali tik prie monumento sienos. Visą laiką pūtė stiprus vėjas, kuris vėliau visai pašėlo. Dažų purvus ant rūbų ir kūno papildė visur limpantis smėlis ir dulkės. Ant žemės reikėjo stovėti gerai įsispyrus, o matomumas nuolat keitėsi. Darbai buvo atlikti, valgėme gilioje duobėje, kad nors kiek galėtume nuo vėjo pasislėpti. Grįžus Arnoldui po susitikimų su vietiniais, užrišome trispalvę ant kryžiaus, sugiedojome himną ir patraukėme toliau dirbti suplanuotų šiandienos darbų.

Visai nenustebome, kad mikroautobusas neatvyko mūsų nuvežti į Džezkazgano kapines. Juk vairuotojas baigė darbą. Keli vyrukai nuėjo į parduotuvėlę šalia kelio pirkti vandens. Buvome viską išgėrę – labai tvanku. Žygiavome keliu, kuriuo kartkartėmis pravažiuodavo žigulys (jų čia daug) ar senas sunkvežimis, po nosimis mums išmesdamas bjauraus kvapo išmetamąsias dujas. Mus pasiviję vyrukai nustebino ledais. Sustojome jų suvalgyti prie apgriuvusios degalinės. Nustebinau kažką, kai pasakiau, kad tobula. Nes kas čia gali būti tobula? Mes vidury niekur, transporto nėra, saulė degina, vėjas stiprus, o darbų daug. Bet tuo metu tikrai nenorėjau būti niekur kitur.

Kiek atsigaivinome ledais. Kaip gerai, kad mes be didelių kuprinių. Dar laukė nemažai kelio ir netyčia pavyko susitranzuoti maršrutinį autobusą, kurio vairuotojas mielai sutiko mus pavežėti. Pasisekė, nes po to dar reikėjo nemažai paėjėti.

Paleido mus prie veikiančios gamyklos, nuo kurios kvapo nosį rietė. Teko įkvepiant dengtis skara. Nemažai ėjome žvyruotu keliu. Labai troškino. Jau buvome nuvargę, tačiau dar tik priėjome milžiniškas kapines, kuriose reikėjo ieškoti palaidotų lietuvių. Išsižiojau, kai Lukas iškėlė droną ir parodė, kokio dydžio jos yra.

Vaikščiojome gana ilgai, paskui sutvarkėme rastus lietuvių kapus. Bet tada, kai antrą valandą be vandens, po karšta saule kapinėmis ėjau nesutikusi nė vieno bendrakeleivio, vyliausi: kad tik ką nors sutikčiau. Buvau visiškai pametusi savo takus, nes tos kapinės – milžiniškas labirintas. Sekiau, pamenu, tada varnomis – gal kuri nutūps ant lietuvio kapo. Nenutūpė. Bet neturi žmogus kur dėtis. Pavėsio niekur nėra, apžiūrėti kapus vis tiek reikia, tad beviltiškumo jausmą geni šalin, privalai eiti toliau. Bet vienai eiti nebuvo nejauku.

Vis dar labai apmaudu, kad neradome trijų ieškotų kapų. Bet kur ten surasi, kai tos kapinės tokios milžiniškos.

5 DIENA

Anksti kilome, ką tik apėjome beveik visas Satpajevo kapines. Radome 11 ar 12 lietuvių kapų. Man, deja, nepavyko dar rasti nei vieno. Šiandien kapinių šukavimas buvo labiau koncentruotas nei vakar milžiniškose Džezkazgano kapinėse. Gal ir todėl, kad dar nenuvargę, o ir pasiskirstėme eiti linijomis. Turėtume dar čia sugrįžti, jei laiko atliks. O kapų čia ir tokių yra, kurie priverčia stabtelėti ir susimąstyti. Vos kelerių metų vaikai, dvidešimtmečiai jaunuoliai ir tiek kapelių su nukritusiomis lentelėmis ir krikščioniškais kryželiais.

Keliaujame Rudniko link. Sustojome nusipirkti statybinių medžiagų ir maisto pietums. Tikimės rasti vietą, kur galėtume pasigaminti grikių su sviestu ir tušonke. Krauna vyručiai jau į autobusiuką cementą, kastuvus ir 30 litrų vandens.

***

Jau po 23 val., tad vėl guliu lovoje.

Nuvykome į Rudniką ir visi spoksojome išplėtę akis. Rudnikas – miestas vaiduoklis, kuriame beveik nebėra gyventojų, tačiau ta vietovė garsėja kriminaliniu nusikaltamumu. Atvykę juokavome, kad dabar kapinėse daugiau gyvos dvasios nei visoje vietovėje. Taip ir buvo. Vėjas buvo smarkus, tad ieškojome bent kokios užuovėjos laužui. Visa laimė, kad šiandien nebuvo taip karšta (ryte net vėsu ir šaltas vėjas). Ir tas vėjas, ko gero, gerino aplinkybes darbui gamtoje. Visai maloniai pūtė vėjelis (Lietuvoje sakytume, kad labai stipriai), bet nepalyginsi jo su vakar diena ir dulkių kamuoliais.

Apskritai šiandien buvome visi labai gerai nusiteikę. Motyvacijos dirbti buvo itin daug. Gal todėl, kad ir darbo vaisiai šiandien ypač matėsi.

Bet dar norėtųsi aprašyti vietovę. Nors neturiu žalio supratimo, kaip galėčiau tai padaryti.

Prie metalo laužynų akys jau buvo kiek pripratę, bet šiandienos vaizdai dar kartą visus nustebino. Prie visų tų geležinkelio bėgių negyvuos laukuos prisidėjo apmiręs miestas. Pastatai be langų (čia viskas apleista), rausvas smėlis, kapinės be tvoros. Viskas kaip po karo. Bet tikrai kaip po karo. Net sunku nupasakoti. O dar atsargiai vaikščiodami išdžiūvusia žole (vakar Aistė nufilmavo į kapą lendančią didelę gyvatę), pamatėme mažą medinį kūdikio karstelį. Tiesiog kažkur besivoliojantį ir išmestą tarp gelžgalių, rausvų akmenų ir šiukšlių krūvų. Taip pat visai netoli kapinių aptikome gilioje duobėje suręstą nedidelį bunkeriuką. Tarp pamatais sudėtų akmenų iš lentų sutverti gyvenvietės šonai. Viskas apkamšyta apdulkėjusiais matrasais ir palomis. Šone, prie duobės, iš niekur kyšantis kaminėlis. Kažkas vidun buvo įkišęs galvą pažiūrėti. Sakė, kad yra krosnelė. Aptarėme, kad ten kas nors tikriausiai žiemojo, slėpėsi nuo stingdančio šalčio. Gal ir vertėsi kokio vario kasimu ir taip išgyvendavo. Ar šiaip elgetavo. Eik žinok, kai nežinai.

Visi nuolatos juokavome, bet atvykę šiek tiek baiminomės. Buvo gana nejauku. Juk galėjo būti ir sulaukėjusių šunų, tad stengėmės po vieną nevaikščioti. Buvo atklydę keli žmonės ir iš už krūmo stebėjo, iš kur čia tiek gyvybės atsirado. Bet greitai iš akiračio dingo. Tad tokie tie vaizdai. Turbūt įstrigs atmintin visam gyvenimui.

Rudniko kapinėse darbavomės beveik visą dieną. Labai džiaugiuosi šiandien nuveiktais darbais! Pagaliau ir aš suradau kapą, kuriame amžinam poilsiui guli lietuvis. Labai svarbu tai, ką mes čia darome. Juk parodome, kad yra tų, kuriems tai rūpi, kad yra tų, kuriems svarbu ir kurie atvyksta čia pagerbti sau artimų. Tikiuosi, kad tos kapinės nebus sulygintos su žeme.

Tada sutvarkėme kokius 4 pavienius kapus. Šį kartą trukome ilgiau, nes tvorelės lyg sraigtu susuktos. Igai trunka, kol nudažai. Bet ilgiausiai trukome tvarkydami lietuvių kapų monumentą. Nešėme daug akmenų, cementavome, gaminome 3 m aukščio kryžių. Prie kryžiaus daugiausia prisidėjau švitrindama, bet po visos dienos darbo ši veikla labai tiko. Galėjau nebekvėpuoti dažais. Kryžių iškelti grįšime rytoj, jis jau beveik paruoštas. Taip pat laukiu akimirkos, kai ant rasto kapelio paminklo galėsiu užrišti iš namų atsivežtą nuaustą lietuvišką trispalvę, kurią mamai kažkada atnešė jos ligonė. Kaip kartais kai kurie daiktai tikslingai atranda savo vietą.

Tikiuosi, kad ryt grįžę rasime viską taip, kaip palikome. Kryžių jau šiandien sujungėme vien tam, kad kas nors neišneštų geros medienos. Gal pasigėdys. O ir žinia apie mus, manau, jau apskriejo ne vienu kilometru.

Džiugu, kad šiandien pavyko išvengti intensyvaus įdegio. Buvo tokių, kurie nuskrudo kaip vėžiai. O mano kojos niekad neįdega, tegu saulėje pabūna ir neteptos. Tik veidą saugau. Akiniai nuo saulės, turbanu susukta skara, dengianti kaktą iki akinių ir ausis, ir ant kaklo besitampanti skarelė, kurią nuo sprando užsitempiu ir ant nosies. Ne tik dėl saulės, bet ir dėl smėlio, dulkių, švitrinamos medienos dalelių.

6 DIENA

Ir vėl guliu traukiny. Norėtųsi rašyti apie šiandien, bet gal derėtų prisiminti antrą ir trečią dienas. Baisu pamiršti.

Prisiminiau istoriją apie Alžyro muziejuje nuotraukoje matytą vokietę. Gidė pasakojo, kad prižiūrėtojai juokdavosi matydami, kaip per tvorą vietiniai kazachai mėto druskos gabalėlius. Sakydavo, kad jūsų, kalinių, net čia visi nemėgsta – tad ką jūs tokio savo Tėvyneje padarę. O, pasirodo, tai „kurtas“ – vietinis džiovintas kumelės pieno sūris. Mažas rutuliukas daug maistingesnis už stiklinę pieno. Moterys bemat suprato, kad gali juo maitintis. Taigi, vietiniai visokiais būdais stengdavęsi padėti nelaimingiesiems žmonėms. Turbūt taip išgelbėję jie ne vieną gyvybę.

Vėl ką tik išjungė šviesą traukinyje. Nėra laiko rašyti dienoraštį. Neįsivaizduoju, kiek dabar valandų, bet spėju, kad apie 22:30.

Mane išgelbėjo Kristijonas – gavau ciklopą! Jė!

Taigi, jau Alžyras sukėlė puokštę visokiausių emocijų. O kelionė buvo tik prasidėjusi.

Kaip jau rašiau, pasiekėme Temirtau gyvenvietę. Sustoję nebuvome, bet įspūdį didelį paliko. Girdėjau pasakojant, kad ten bedegant dujoms ir metalams, net oras dega visokiausiomis spalvomis. Ten matėme plieskiančią ugnį iš didžiulių kaminų. Išsižioję žiūrėjom. Turbūt nieko panašaus nebuvau mačiusi. Bet daugiau turbūt ir nebepamatysiu.

Šalia Karagandos sustojome apžiūrėti kapinių, užfiksavome ten esančius kapus. Skaityti kirilica tada buvo labai sudėtinga, bet dabar toks kapinių šukavimas jau tapo kasdienybe. Įgudome tai daryti operatyviai ir protingai pasiskirstę. Manau, kad ten dar sugrįšime atlikti savų darbų.

Pasiekę Karagandą apsigyvenome lietuviškame dvare. Jau sunku atsirinkti, kas, kur ir kada nutiko. Nebepamenu, kaip atrodė tas miestas. Tiek įspūdžių per 6 ekspedicijos dienas. Ir taip, šią kelionę aš jau drįstu vadinti tikra ekspedicija. Buvo visko: ir teorijos, ir muziejų, ir pasakojimų, ir susitikimų, ir gamtos iššūkių, ir naujų dalykų ne tik mums, atrinktiems keliauti kartu, bet ir ekspedicijos vadovams.

Lietuviškame dvare miegojome dideliuose kambariuose antrame aukšte. Prisipūtėme kilimėlius, išsitraukėme miegmaišius. Maudėmės prūdelyje, po kurio visi dar labiau smirdėjome ir išlipome aplipę dumbliais. Na ką dabar. Mus priglaudę žmonės pasisiūlė paruošti mums vakarienę. Labai ilgai laukėme, kol gavome po tris lietinius su grietine ir cukrumi. O buvome išbadėję. Kitą dieną nusprendėme tokios klaidos nedaryti ir pusryčius ruošėmės patys.

O dabar jau viskas. Kristijonas irgi nori rašyti.

7 DIENA

Šiuo metu esame Karagandoje, lietuvio statytoje bažnyčioje. Gieda vienuolės, vyksta mišios. Nesuprantu, ką sako, bet kontekstas žinomas. Nesijaučiu keistai čia berašydama. Žmonių nedaug, musų komandos čia daugiau. Ramuma rašyti.

Kelionė traukiniu Kazachstane buvo jau pažįstama, tad miegojau ramiau. Nebuvo taip karšta. Beužmiegant dar bandžiau įsidėmėti vaizdą, kurį matau gulėdama. Kad tik ilgiau prisiminčiau.

Atvykome į tuos pačius lietuvių namus, iš kurių iškeliavome į Džezkazganą. Taip gera buvo apkabinti kiekvieną iš Pietų grupės. Kol mes kaitome saulėje ir buvome kankinami ir karšto, ir šalto vėjo, juos visas tris dienas kankino šaltis ir lietus. Tikrai niekas iš komandos nesitikėjo tokių orų Kazachstane. Buvo sušalusių, susirgusių, sakė, kad ši naktis buvo šalčiausia. Net Pietų grupės vadas Nerijus pasakojo, kaip naktį purtėsi iš šalčio ir buvo sunku miegoti. Nepavydu jiems. Bet gal taip jie kaip tik sustiprėjo ir tapo vienu kumščiu? Daug apie tai nepakalbėjome. Visaip gali būti.

Jie, kad ir nebe tokiais linksmais veidais, pasitiko mus dainomis ir su pusryčiais. Tobulai pasirūpinta sugrįžtančia komandos dalimi. Manau, kad ir mes juos gražiai sutiksime. Na, o iš karto po pusryčių, nepraėjus nei valandai, jie šoko į mikroautobusą ir išrūko juo Balchašo link. Kartu su jais išvyko ir Lukas, mūsų operatorius. Kaip gi nenufilmuoti vaizdų ir ten. Kažkaip nebuvo lengva ir vėl taip greitai atsisveikinti. Linkėjome gero vėjo. Jau spėjau jų pasiilgti, nors su Šiaure tikrai sutariame puikiai.

Išvykus mūsų draugams reikėjo pasiskirstyti, kaip miegosime palapinėse. Tūkstantis juoko buvo. Nedegiau noru „gyventi“ su Simonu ar Matu, bet galima ir nebespėti, kad mano kompanjonais tapo jie abu… Po antros nakties niekur kitur nenorėjau. Tie plepučiai labai ramiai miega.

11 DIENA

Stengiuosi pasivyti dienas. Sudėtinga.

Skrendame šiuo metu į Vilnių. Jau nuo vakar vakaro apėmęs liūdesys. O šiandien apskritai net sunku. Seniai jaučiau tą jausmą, kai liūdna keliaujant namo. Ir atrodo, kad neatlikau kažko iki galo. Ar kažką praleidau. Gal kokį kapelį, kurį atpažintų artimieji čia, Lietuvoje. Kuriems svarbus būtų. Bet dar spėsiu daug nuveikti. Juk baigiasi tik ekspedicija. Misija tik prasideda.

Nors kai kurios dienos atrodė beprotiškai ilgos, vis tiek laikas pralėkė žaibo greičiu. Svarbu, kad ir toliau turėsime veiklos kartu. Dar net neatsisveikinome, o aš jau ilgiuosi komandos, naktimis gaminamų kryžių, laužo, dainų. Tai buvo vienas geriausių momentų mano gyvenime. Ar kažkuo pasikeičiau? Turbūt ne. Žmonės iš esmės nesikeičia. Bet faktas, kad susigulėjusios mintys kažką pakoreguos. Kažkuo mane ir mano dienas papildys.

Ramuma, ramuma, ramuma.

Norėčiau, kad ta ramuma man ir dėliotųsi toliau. Sunku dabar viską į vietas sudėti. Juk buvo 11 dienų, kupinų įvairiausių emocijų ir patirčių, dienų ir naktų. Lai viskas susiguli. Tada bus aiškiau, kas, kaip, ir ypač kodėl tai buvo skirta ir man.

***

Pirmąjį ekspedicijos vakarą (Lietuvoje dar liepos 19, tačiau Astanoje laikrodis jau mušė vidurnaktį, Kazachstanas žengė į liepos 20-ąją) sveikino visi mane su 26-uoju gimtadieniu. Gavau daug apkabinimų, bučinių į žandą, įsegamą medinę širdelę. Puošia ji mano marškinėlius. Nieko daugiau nereikėjo. Gimtadienis man apskritai galėjo būti paskutinėje vietoje. Bet buvo malonu, kai ekspedicijos dalyviai vis apie tai primindavo. Kur kas labiau man rūpėjo sužinoti, kas laukia toliau.

***

O jei labiau apibendrintai, negaliu apsakyti, kaip džiaugiuosi, kad išvykome į Kazachstaną. Nieko per daug nesitikėjau, tad nieko ir nepraradau. Tik labai daug gavau.

Ir komanda labai džiaugiuosi. Su Šiaure praleidome ypač daug laiko. Tikrai netikėjau, kad taip „sulipsime“. Kad taip bus iš ko juoktis, kad taip galėsiu prie jų lieti ašaras, kad taip bus apie ką kalbėti, kad bus toks jauduliukas viduje, verčiantis nuolat šypsotis.

Belieka saugiai nusileisti ir galėsime tuo džiaugsmu su kitais dalintis.

Labai norėčiau visus sutikti. Gal pavyks. Gal patiks. Norisi su jais dar prie laužo sėdėti.

Kam liūdėti, kai tam nėra priežasties. Juk dainavome: „mylėkime pabaigas, nes jos yra pradžios“. Šypsena vėl grįžta į veidą. Jau galiu visais didžiuotis.

Kaip gera ant Lietuvos žemelės!