2019 liepos 17 diena. Trečiadienis 

Nugalėti, bet nepalūžę. Turime tik 10 dienų ir begalę planų, darbų ir užduočių. 1/10 laiko jau beveik išnaudota, tik gaila, kad ne taip produktyviai, kaip norėtųsi. Mes vis dar kelyje, o tiksliau danguje. 23:18, visai neseniai pakilome iš Kijevo oro uosto. Diena tiesiog sprogo… Nuo išlydėjimo momento geležinkelio stotyje iki dabar. Po truputį save įtikinu ta mintimi, kad aš, būtent aš, papuoliau į galutinę komandą vykdyti šios kilnios misijos. Kol kas labai daug liaupsių dėl nieko, na taip atrodo, nes dar nieko nesam nuveikę, o atrodo, kad visi be proto mumis didžiuojasi. Tikiuosi, kad ne ką mažiau didžiuosis, kai grįšime ir visų nenuvilsime.  

Kol kas didžiausią nerimą kelia daiktų klausimas, ar jie tikrai saugiai pasieks mus, kadangi skrendame su persėdimu. Visi čia dažnai skraidantys lėktuvais prigąsdino, kad labai dažnai bagažas pasimeta kur nors, nukeliauja ne į tą lėktuvą, kurį turėtų… Būtų ne kas likti be savo daiktų, o baisiausia, kad ir be kryžiaus dalių, kurias visi išsidalinome ir susidėjome į savo kuprines, be darbo įrankių… Bandau išlikti optimiste. 

Galvoje tiek minčių ir įspūdžių, norisi visus aprašyti, bet vos pradėjus galvoti apie vieną, jį išstumia kitas… Ir galiausiai nugali nuovargis ir miego noras.  

Dar skrendant iš Vilniaus į Kijevą prisiminiau vaikystę. Kai išsitiesusi ant žolės stebėdavau debesis ir svajodavau, kaip būtų gera sėdėti ant jų krašto ir tabaluoti kojomis žiūrint žemyn. O dabar juos praskrodėme lyg niekur nieko. Aš visada maniau, kad jie mane sėdinčią atlaikytų… Kiek jie tokių svajonių, kaip manoji, nešioja. Visgi dar to norėčiau. Bet už viską labiausiai dabar norėčiau atsigulti ant lietuviškos žolės pas močiutę kaime, kaip tada, kai svajodavau žiūrėdama į debesis.  

Na, o šiandien yra apkabinimų, gražių žodžių, naujų potyrių, kelionių diena, kurios liko jau visai nedaug. 

 

2019 liepos 18 diena. Ketvirtadienis 22:51 

Kol kas sunkiai sekasi gaudytis laike. Diena atrodė tokia ilga, bet kartu to laiko ir trūko. Šiandien atvykome į savo pirmąjį „ofisą“, taip juokavo atstovas iš ambasados – Adomas. Atvykome į Astanos kapines, jos visiškai kitokios nei lietuviškos. Jose nėra jokios struktūros, kapai išmėtyti ir labai apleisti, pilna priaugusių krūmų, jaunų medelių. Bandėme apeiti dalį kapinių ir tai padaryti kuo labiau struktūrizuotai. Klaidžiojom ilgai ir be jokių radinių. Viltis šiose kapinėse rasti lietuvio kapą po truputį blėso, tačiau išgirdome Tomą šaukiant „Lietuvis, Lukša, radau lietuvį!“. Labai greit visi subėgome pažiūrėti to lietuviško kapo. Sutvarkę ir pažymėję jį, ėjome ieškoti toliau. Radome dar keturis lietuviškus kapus. Tai suteikė kiek motyvacijos, kad visgi verta brautis per tuos brūzgynus, negaila tų sudraskytų kojų ir rankų. Aptvarkę rastus kapus, išvykome į Karagandą. Kelionė ilga, tad išnaudojome ją poilsiui, nes neaišku, kada vėl turėsime progą nusnūsti. Atvykus mus į savo kiemą priėmė lietuvis Vitalijus, tik gaila, kad lietuviškai nelabai bekalba. Atvykome vėlai, tačiau dar reikėjo įsikurti. Tad vieni iškart kibo statyti palapines, kiti gaminti vakarienę, treti praustis kibirėlyje su vandeniu. Pasėdime prie laužo ir ilsėtis, nes diena buvo tikrai labai ilga. 

 

2019 liepos 19 diena. Penktadienis 22:29 

 Šiandieną viskas jau pradėjo panašėti į tai, kaip aš įsivaizdavau šią ekspediciją. Rytą pradėjome nuo „Misija Sibiras“ vėliavos išsikėlimo savo stovyklavietėje. Po pusryčių išvykome į dar porą ekskursijų, po kurių pagaliau vykome į kapines. Atvykome į Karagandos kapines, pagal visus Jurgio Dirvonskio pasakojimus manėme, kad jo prašytas surasti dukros kapas turėtų būti būtent šiose kapinėse. Arnoldas mus išlaipino, davė trumpą instruktažą, o pats išvyko ieškoti medienos, kad turėtume iš ko daryti koplytstulpius. Kadangi turėjome tik dvi radijo stoteles, pasiskirstėme į dvi grupeles, išsidalinome ir turimus įrankius: pjūkliukus, sekatorius, dratinius šepetėlius, dažus ir teptukus. Pasiskirstėme sektorius, kuriuos turime apžiūrėti, ir pradėjome paieškas. Radome gana nemažai lietuviškų kapų, kai kurie iš jų netgi buvo užrašyti lietuviškai, lotyniškais rašmenimis. Čia radau ir pirmąjį savo lietuvišką kapą. Iš viso radome septynis, tačiau Jurgio dukros kapelio taip ir neradome. Arnoldas grįžo su gera žinia, kad gavo medienos, tad tikriausiai vakare pradėsime daryti koplytstulpį. 

Pradedu šiek tiek ilgėtis namų, močiutės sodo vyšnių ir kaimiškų agurkų. 

 

2019 liepos 20 diena. Šeštadienis 16:32 

Šiandien mus pasitiko Dmitrijus, turintis lietuviško kraujo. Kaip jis pats pasakojo, jo seneliai iš tėvelio pusės buvo lietuviai. Senelis buvo miestelio policijos viršininkas, matyt už tai ir buvo ištremtas su visa šeima, Dmitrijaus tėveliui tuo metu buvo 7 metukai, sesei 9. Čia užaugęs Dmitrijaus tėtis susipažino ir susituokė su Dmitrijaus mama vokiete. Jis pats užaugęs dirbo anglies kasykloje, vėliau, kai buvo išmestas iš darbo, įsidarbino statybose, tačiau visada jautė, kad tai ne jam. Vieną kartą išvykęs su šeima į gamtą padarė kelis kadrus, peržiūrėjęs nuotraukas suprato, kokia graži gamta aplink jį ir panoro išmėginti fotografiją. Ir štai dabar jis yra „National Geographic Kazahkstan“ fotografas. Dmitrijus mums suorganizavo ekskursiją po šachtą, kurioje dirbo. Vaizdai tikrai, kaip sename filme, nes net nesitiki, kad vis dar egzistuoja tokie sovietiniai pastatai, o ką bekalbėt apie jų funkcionavimą. Bet šachtoje vis dar dirba žmonės.  

22:59 jau po dušo, vakarienės. Parašau dienoraštį ir kimbu į koplytstulpio gamybos darbus. Šiandien tikriausiai buvo ta diena, kada pajutau šios ekspedicijos prasmę, gaila, kad tik dabar. Aplankėme vienas labai dideles kapines, radome daug lietuvių kapų, kas stipriai pakėlė motyvaciją. Alkani, šiek tiek pavargę, prie kapinių tvoros sukritę ant žolės, jei ją taip galima pavadinti, papietavome. Paprasti sumuštiniai dar niekuomet nebuvo tokie skanūs. Puiki proga pietaujant apmąstyti jau praėjusią dalį dienos, pati radau lyg tris lietuvių kapus, iš viso radome 21. Patraukėme į mirusį miestą, kurį mums norėjo parodyti Dmitrijus. Taip pat jis mus nusivežė prie savo 10 metų statyto namo, kuriame pagyveno vos du metus ir teko parduoti, kadangi pasidarė per  brangu jį išlaikyti, vanduo sunkiai pasiekdavo namus, nes jis pastatytas ant kalno. Pats sakė, kad tokio namo idėją ir projektą parsivežė paviešėjęs Lietuvoje, namas taip pat buvo su rūsiu, kas buvo labai didelė naujovė kazachams, tad šią idėją jie perėmė iš Dmitrijaus statydami savo namus. Toje vietoje, šalia jos statyto namo, Dmitrijui įteikėme Lietuvos vėliavą, mačiau susijaudinimą jo veide ir ašarėlę akyse ją priimant. Paklausus, kaip jį pristatyti, sakė, kad save laiko kazachu, kadangi čia gimė ir užaugo. Būtent Kazachstane jis susiformavo, kaip asmenybė, tačiau Lietuva jam svarbi ir pats sakė, kad jau seniai svajoja vėl aplankyti Lietuvą. 

Išsiskyrus su Dmitrijumi atvykome į dar vienas kapines, kuriose radome tik vieną lietuvio kapą. Įvyko pirmasis konfliktas, kada sprendėme, ar vykti į stovyklavietę ir turint daugiau laiko daryti koplytstulpį, ar prašukuoti dar bent vienas ar dvi kapines. Galiausiai nusprendėme dar padirbėti „ofise“. Grįžome į vakar šukuotas kapines, tik iš kitos pusės, nes jas skiria geležinkelis, su viltimi surasti Jurgio dukros kapą. Ši paieška buvo viena svarbiausių ekspedicijoje, bent man. Tačiau kapinės atrodo labiau, kaip jaunuolynas nei kapinės. Tvoros iki pažastų, šiukšlių kalnai, kur tik yra laisvos vietos, nuvirtę paminklai ir visiški šabakštynai. Braidžiojome ten skersai ir išilgai apie dvi valandas. Atrodė lyg ieškom adatos šieno kupetoje. Išsiskirdavome ir vėl susitikdavome nusivylusiais veidais. Jaučiau ir mačiau visų komandos narių veiduose, kaip svarbu yra surasti būtent šį kapą. Tolumoje išgirdom kažką šūktelint, iš pradžių nesupratom nei kas, nei ką sako, tačiau iškart pajaučiau, kaip kaupiasi ašaros, nes giliai širdy tikėjau, kad rado būtent tai, ko ieškojom. Paprašėm pakartoti ir tada jau tvirtai išgirdom „radau“. Šalia manęs ėjo Rūta, Manvydas ir Audra, visi kartu pasileidome balso link, buvo jau nesvarbu per kokius šabakštynus braunamės. Atbėgus pamatėm ranka mums mojantį Egidijų, kuris ir rado kapelį. Paminklas atrodė ne visai taip, kaip nuotraukoje, nebebuvo vardo lentelės, angeliuko, pats antkapis buvo jau keli centimetrai po žeme, visgi tiek metų praėjo. Kapą sutvarkėme, kiek buvo įmanoma. Susirinko visa komanda, kuri buvo kapinėse. Ilgai bandėme prisiskambinti Jurgiui, kad praneštume, jog mums pavyko įgyvendinti jo prašymą. Galiausiai prisiskambinome į namų telefoną, Jurgis gan sunkiai mus girdėjo, bet pasakius, kad radome, iš jo balso buvo galima suprasti, kad susijaudino, gal net kiek susigraudino. Tai buvo geriausia ekspedicijos akimirka iki dabar. Jurgio dukra Jūratė mums taip pat stipriai dėkojo, per susijaudinimą sunkiai tardama žodžius. Mes pas juos sugrįšim, parvešim nuotraukų iš čia, tikiu, kad jiems tai reiškia daug, kaip ir mums. Akimirka buvo nepakartojama, susigraudinome ir mes visi, jaučiu, kad nei vienas neliko abejingas šiai akimirkai. Pagaliau įprasminome savo buvimą čia. O dabar laikas koplytstulpiui. 

 

2019 liepos 21 diena. Sekmadienis 10:33 

Jau spėjome aplankyti vienas kapines, radome 11 lietuvių kapų, vienas iš jų mano sąskaitoje. Atvykus į šias kapines, Arnoldas išvardino sąrašą šešių žmonių, kuriuos buvome prašyti surasti, tačiau nėra žinoma tiksli jų laidojimo vieta, net kapinės nežinomos. „Kažkur Karagandoje“, o ji didelė, kapinių taip pat ne vienos. Šitose neradome nei vieno prašyto surasti kapo. O dabar vykstam į lietuvišką bažnyčią.  

14:28 Išklausėme mišias rusų kalba, bet visiškai lietuviškas. Mišių eigoje porą maldų sukalbėjome lietuviškai, kadangi pats kunigas yra lietuvis, tačiau privengia kalbėti lietuviškai. Pats sako, kad jam prastai sekasi, bet mums atrodė, kad gan gerai. Kunigui padovanojome žvakę, perrištą trispalve juostele, kurią mums įteikė Prezidentas. Bažnyčia viduje tikrai įspūdingo grožio, kadangi iš išorės nebuvo leista jos išstatyti taip, kaip norėjo, bent viduje įrengė, kaip tikrą lietuvišką bažnyčią. Kunigas sakė, kad visi paveikslai, papuošimai, netgi vargonai yra atvežti iš Lietuvos. 

Išvykome į kapines, neįprastai greitai atvažiavome. Triados kapinės. Dydžiu tikrai įspūdingos, būtume užtrukę porą dienų norėdami jas visas prašukuoti. Tačiau atvykus Arnoldas pasakė, kad neverta šukuoti visas, nurodė kryptį ir plotą kurį turime apžiūrėti. Radome dar lietuviškų kapų, pati radau du. Bendrai iki šiandien jau esame radę apie 60 lietuvių kapų. Tai daug. Tikimės pasiekti 100. 

Šiandien užkaitino iki 37 laipsnių, na bent mums taip sakė, nes patys juk neturime, kur pasižiūrėti. Tad Arnoldas nusprendė, kad tai yra kiek per karšta klaidžioti po kapines ir išvykome pažiūrėti dar vieno memorialo skirto lagerio kaliniams atminti. Paminklai buvo pastatyti čia kalėjusiems kiekvienos tautybės žmonėms. Kapinės didelės, tačiau tai jau pradeda nebestebinti. Kapinės tokios senos, kad viskas, kas belikę, tai žemės kauburėliai ir duobutės tose vietose, kur buvo palaidoti žmonės. Tiesa, dar buvo pora metalinių kryželių iš kurių vienas nulūžęs. 

Pasiekėme dar vienas kapines. Pavaikščioję manėme, kad nieko neberasime, bet išgirdome „lietuvis“, dar vienas savas surastas čia. 

Atvykome į dar vienas standartinio dydžio apaugusias kapines, kuriose pavyko rasti lietuvių kapų. Dienos pabaigoje turėjome apie 70 surastų lietuvių kapų. 

Dabar jau yra pirmadienis 00:25, o koplytstulpio gamybos procesas dar tik įsibėgėja. Gal per naktį jau bus baigtas. 

 

2019 liepos 22 diena. Pirmadienis 10:14 

Šiandien rytas prasidėjo dar anksčiau. Atsikėlėme 6 valandą ryto, prasimankštinom, papusryčiavom ir išvykom. Išvykom apžiūrėti vietos mūsų surenkamam kryžiui pastatyti. Nusprendėme, kad vieta turi būti labai simboliška, juk Bronislovas jį šitaip kruopščiai pjovė, drožinėjo ir tekino ne tam, kad pastatytume jį bet kur. Karabasas. Mums tai pasirodė tinkamiausia vieta šiam kryžiui. Šalia Karabaso miesto buvo tremtinių ir politinių kalinių paskirstymo punktas, kuriame žmonės buvo nuprausiami, dezinfekuojami jie ir jų rūbai, kad būtų kuo mažiau pernešamų ligų. Vieta tikrai gniaužianti kvapą. Šalia geležinkelis, ko ir reikėjo tikėtis. Einant tais kalneliais, palei bėgius, kartkartėm sustojus ir užsimerkus pagalvodavau, kiek kojų žengė ten pat, kur dabar žengiu aš, kiek ašarų susigėrė į tą žemę, kiek nekaltų žmonių ten klupo ir vėl stojosi. 

Nuvykome į kapines ir vos įžengus, dar net nespėjus susiskirstyti eilėmis, pasipylė „lietuvis“, „radau“, „ir aš radau“. Pati radau visos šeimos bendrą kapą, kuriame net trys artimieji, panašu, kad mama, tėvas ir sūnus. Bei dar vieną lietuvišką kapą. Iš viso ten radome 9 lietuviškus kapus. Sekančiose kapinėse neradau nei vieno lietuvio kapo. 11:13 dar vienos kapinės be lietuvių. 11:48 dar vienos kapinės ir radau vieną savą su labai gražia ir prasminga mintimi ant paminklo. Tiesa, ji buvo užrašyta rusiškai, bet išvertus skamba kažkaip taip: „Koks žemiškas pokštas yra mūsų gyvenimas. Aš taip maniau. Dabar aš tai žinau.“ 

Važiuoji keliu ir matai po kokius 4 kilometrus į priekį, nes vien lygumos, kelio ženklas rodo stovyklavietę už 200 metrų, pažiūri į tą pusę, o ten visiškai plynas laukas, net kalvelės jokios nėra, už kurios galėtų būti ta nurodyta stovyklavietė.  Ironiška. 

16:22 Buvusios Prostornoje lagerio kapinės. Čia yra numanoma Ferdinando tėvelio laidojimo vieta. Tad pamanėme, kad bus labai simboliška vieta mūsų pirmam koplytstulpiui, kurį darėme dvi naktis. Vietiniams šis mūsų darbas pasirodė, kaip labai didelis įvykis, panašu, kad tame kaimelyje mažai kas apsilanko. Vietiniai traukė iš visų pusių link mūsų, visi bandė bendrauti, klausti, kas čia vyksta, ką mes darome. Vyrukai taip šauniai suprojektavo ir padarė koplytstulpį, kad nuvykus į vietą beliko jį tik surinkti, kaip dėlionę, nulakuoti ir įkasti į žemę. Kibome į darbus ir viskas vyko gana sklandžiai ir greitai. Surinkome, nulakavome ir pastatėme. Palikome visiškai lietuvišką simbolį kažkur ten, už kelių tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos, jos vaikams atminti. Prikalėme dailininko Vitalio Grigo mums padarytą saulutę, visi apsikabinę, glausdami trispalvę prie širdies, sugiedojome himną, vėliau Monikos kurtą dainą. Akimirka tikrai nepaprasta, tokia, kokias ir įsivaizdavau, kaip šios misijos pagrindą. 

Dar vienos kapinės ir nei vieno lietuvio. 

Jau antradienis… 00:32 darome antrąjį koplytstulpį. Tikimės, kad viskas pavyks sklandžiai, kaip su pirmuoju, bet atsiranda vis daugiau nuomonių, tada kivirčų. Šiandien dar pastatėme Bronislovo dovanotą surenkamą kryžių Karabase, šalia geležinkelio. Vien iš šios dienos įvykių būtų galima susukti neblogą filmą. Iš šono viskas manau taip ir atrodė, kaip gerame filme, kur susitinka seni geri draugai, nesimatę ilgus metus, norintys padaryti kažką prasmingo. Atvykę į vietą nebyliai pasiskirstėme darbus: kas pradėjo kasti duobę, kas rauti žoles ir tvarkyti aplinką, kas rinkti šiukšles, kas atnešti vandens, nes žemė buvo tokia kieta, kad reikėjo ją pirma gerai atmirkyti. Kryžių surinkome gan greitai, įstatėme jį į jo amžinąją vietą. Susikibę, apsikabinę ir tvirtai laikantys vėliavas sugiedojome himną, vakaras buvo toks gražus… Seniai tokį mačiau, bet viskas čia tikriausiai dėl žmonių. Kol vaikinai darė sunkiausius darbus, mes, merginos, dainavome dainas ir palaikėme juos morališkai, vien tai verta geros filmo scenos.

Šiandien vairuotojas Dumanas jau antra diena iš eilės nupirko mums ledų. Mielas žmogus, sakėm vešimės jį į Lietuvą, o jis prašė mūsų pasilikti čia. Pasidarėme momentinę nuotraukėlę su juo ir padovanojome, o jis tą nuotrauką užsikišo už veidrodėlio, rodė mums, kur padėjo ir šypsojosi. Pasiilgs jis mūsų, kaip ir mes jo. 

 

2019 liepos 23 diena. Antradienis 14:02

Nuo 9:30 pradėjome šukuoti kapines. Šitos buvo tikriausiai didžiausios, kokias aplankėme, ir, kadangi laikas spaudžia, visų nespėjome apžiūrėti. Bet nemeluosiu, jos milžiniškos. Momentais tikrai buvo apėmusi neviltis, nes eini ir galo nesimato… Brauniesi per brūzgynus, lipi per tvoras. Kartais eini, eini ir žiūri, kad jau stovi kape, o jis apjuostas tvorele ir net nesupranti, kaip ten įėjai. Kapai išmėtyti bet kaip, nėra visiškai jokios tvarkos. Čia buvo ir tokių momentų, kai sustodavau aptvarkyti rastą lietuvio kapą, o komandos draugams atsiplėšus ir nuėjus toliau, jų tiesiog nebematydavau. Buvo tikrai nejauku. Tose kapinėse buvo dar ypatingai daug varnų, kurios sėdi ant kas antro paminklo ar kryžiaus ir stebi. Net šiurpas krato. Kapines šukavome keturias valandas. O apėjome tik ketvirtadalį. Radau lietuvės mergytės kapą, mirusi vos trijų mėnesių, kol kas šis rastas kapelis labiausiai įsirėžė į širdį. Kažkur toli ir dar net nespėjusi pažinti gyvenimo.  

Jau įprasta tapo pietauti kapinėse, sumuštinius tepant autobusiuko bagažinėje. Labai greit užkandę išvykome namo į stovyklavietę susirinkti koplytstulpio dalių. Vykstame į buvusias Dolinkos lagerio kapines. Laukia įdomus išbandymas, kadangi kai buvome nuvykę apžiūrėti vietą mūsų koplytstulpiui statyti, atvyko pareigūnai, kurie išklausinėjo vairuotojo, kas mes ir ką čia veikiam. Apžiūrėjus vietą ir einant link autobusiuko, dalį atsilikusios grupės atsivijo, kaip spėjam, lagerio apsaugos ekipažas su automobiliu ir agresyviai sekant jiems iš paskos palydėjo juos iki autobusiuko. Kadangi mūsų išsirinkta vieta yra Dolinkos lagerio kapinės, tiesa, buvusios, dabar vis dar stovinčio ir funkcionuojančio moterų kalėjimo teritorija, apsaugai sukėlėme įtarimą savo pasivaikščiojimu po stepes. Tikimės, kad galėsime įprasminti šią vietą.  

17:26 lyja. Ką tik pradėjo, vėl. Labai simboliškai, palijo, kol važiavome į buvusias Dolinkos lagerio kapines. Skubėjome surinkti koplytstulpį, nes pasižiūrėjus į dangų atrodė, kad jis mus labai spaudžia. Operatyviai viską padarėme. Vaikinams beužkasinėjant koplytstulpį, juos truputį sustabdžiau. Domai („Misija Sibiras’18“ dalyvis), dabar tai skirta Tau. Įvykdžiau Tavo misiją. Ta lietuviška šventinta žemė, kurią Tau įteikė lankyti tremtiniai, dabar padeda tvirčiau stovėti „Misija Sibiras’19“ komandos iš visos širdies per naktį kurtam, darytam, pjaustytam, šveistam koplytstulpiui. Tie, kurie taip ir negrįžo į Tėvynę, bent taip palies lietuvišką žemę. Ačiū už šią gražią misiją, kurią man patikėjai. Ir vis prisimenu Tavo stiprų apkabinimą, kai atsisveikinome, ir žodžius, kad pasiimčiau iš šios misijos viską, ką galiu. Stengiuosi, pažadu! 

21:58 į mūsų koplytstulpio iškėlimą atvyko du lietuviai: tėvas ir sūnus Pakštai. Lietuviškai jie nekalbėjo, tik pasisveikino lietuviškai, ir tai jau suvirpino širdį. Paprašėme ir jų įkalti po vinį į mūsų koplytstulpį tvirtinant saulutę, juk mes visi lietuviai, nesvarbu, kuriame krašte gyvename ar kaip dažnai kalbame lietuviškai, bet širdyse mes visi savi, visi lietuviai. Net ir Dmitrijus buvo prisijungęs prie mūsų koplytstulpio statymo.  

~00:30 tiksliai nežinau, nes Paulius atėmė laikrodį. Pirmą kartą važiuoju tokiu traukiniu. Tiek daug naujų patirčių ir įspūdžių. Ir jau jaučiu, kaip bus sunku skirtis su visais šiais žmonėmis. Dar su niekuo nesu taip greit tapusi tokia artima, kai galim kalbėti apie bet ką ir visiškai būti savimi, nieko nevaidinti. Jau nesistengiam apsimetinėti kietais ir verkiam, jei norim verkti. Šiandien pastačius koplytstulpį ir giedant himną susigraudino visi – garantuoju.  

Žiūriu į juos visus ir galvoju, kaip gerai, kad tada sugalvojau pildyti anketą ir kad ir kiek darbų laukė tą pačią dieną, kai vyko bandomasis žygis, mečiau viską, kad tik būčiau ten. O dabar aš čia, su jais visais. Būsiu amžinai dėkinga už galimybę su jais susipažinti, būti čia, būti su jais.  

O važiavimas traukiniu tikrai romantiškas. 

 

2019 liepos 24 diena. Trečiadienis 22:03 Ekibastūzas 

Jau darosi baisu. Liko tiek nedaug, matau, kad visiems dėl to liūdna. Rytas prasidėjo traukinyje su Pauliaus žadinimu. Miegas nebuvo labai kokybiškas, buvo karšta ir ankšta, palapinėje 100 kartų geriau. Traukinių stotyje mus turėjo kažkas pasitikti, laukėme kiek daugiau nei pusvalandį ir supratome, kad nieko nebus, laikas senka, o mes turime daug ką suspėti nuveikti. Tad čiupome kuprines ir pasileidome į kelią. Pagaliau su visom pilnom kuprinėm. Nuėjome gal kokius 5 kilometrus, Arnoldas sustabdė mus, kad trumpam pailsėtume, pats su kažkuo kalbėjo telefonu. Baigęs pokalbį pasakė, kad turi gerą ir blogą naujienas. Blogoji, kad nuėjome per toli ir teks grįžti puskilometrį atgal, geroji ta, kad turime šiai nakčiai stogą. Tad apsisukome ir patraukėme link savo šiandienos nakvynės vietos. Miegosim didelėj aktų salėj. Pasidėjome ten daiktus, papietavome ir išėjome į kapines. Kapinės buvo gan nemažos ir dar pradėjo lyti. Buvome kiaurai šlapi, bet ėjome, ieškojome. Radome nedaug, bet bent kiek. Lietus tai nustodavo, tai vėl pradėdavo lyti. Iššukavus kapines patraukėme namo ir vėl pradėjo lyti, tik šį kartą smarkiau. Išėjus ant pagrindinio kelio pamatėme atvažiuojantį autobusą. Arnoldas nubėgo iki stotelės ir paklausė vairuotojo, ar važiuoja mums pakeliui. Ir spėkit! Mus išgelbėjo nuo lietaus. Kažkaip įtartinai visi vietiniai sekančioje stotelėje, po mūsų įlipimo, išlipo, matyt užuodė mus. Už poros stotelių į autobusą įlipo daugiau vietinių. Viena moteris davė velnių už tai, kad sėdim čia su šlapiais rūbais ir sušlapinsime sėdynes, tad mes pradėjom tai aptarinėti, kad negi ji įlipusi į autobusą irgi nusirengia savo šlapią striukę. Mums bekalbant šalimai stovintis vyras sako „tai kur važiuojat?“ Mes visi sutrikom, lietuvis? Čia? Už 4000 kilometrų ir būtent tame pačiame autobuse, kaip ir mes? Kažkokie stebuklai. Neturėjome galimybės ilgai kalbėtis, bet pasirodo tas žmogus rusas, iš Kaliningrado, tik 7 metus gyvenęs, dirbęs Kaune, išmoko lietuviškai ir vis dar moka. Tikrai labai gerai kalba. Diena kažkokia neįprasta, visi labai pasiilgo laužo ir koplytstulpių gamybos. 

 

2019 liepos 25 diena. Ketvirtadienis  

Keliamės, mankštinamės ir į „ofisą“! Vakar Arnoldas bandė surasti mums transportą nuvykti į kapines, bet papusryčiavę sėdome į viešąjį transportą ir važiavome iki paskutinės stotelės, išlipome ir ėjome. Kapinių toli gražu dar nematyti. Teko nueiti apie 3 kilometrus iki jų. Kapinės vėl standartinio dydžio. Vos pradėjus eiti per kapines, vienas po kito iš už paminklų išlindo šuneliai ir visur mus lydėjo, lyg tų kapinių šeimininkai. Vienas iš jų gulėjo ant antkapio, manom, kad ten tikriausiai buvo jo šeimininko kapas. Baigę savo darbą sumanėm papietauti gamtoje. Paėję kiek toliau nuo kapinių, susikūrėme lauželį, susitepėme sumuštinius, papietavome. O vėliau tiesiog sukritę gulėjome ant žolės. Buvo labai gera. Tiesa, Arnoldas sakė turintis tokią, kaip ir tradiciją, kad kiekvienoje šalyje, kur apsilanko, turi kažką nuo savęs palikti ir įmetė į laužą savo seniai nešiojamus ekspedicijose ir šioje jau suplyšusius šortus. Dar kiek pasėdėję susitvarkėme, susirinkome daiktus ir išėjome miesto link. Patraukėme namo krautis daiktų ir į stotį. Traukinys šį kartą buvo daug prastesnis nei važiuojant į priekį. Na, bet poilsio reikia, kad ir koks jis bebūtų. 

 

2019 liepos 26 diena. Penktadienis 

6:45 išlipome iš traukinio. Pagaliau. Mus pasitiko Dumanas, išvykome į savo pirmas lankytas kapines toliau jų tyrinėti. Radome dar 9 lietuviškus kapus. Sugrįžome jau kaip labai gerai susidirbusi komanda, turėjome savo sistemą, kaip einame per kapines. Juokavome, kad jau esame, kaip specialusis būrys. Tose kapinės palikome savo atminimo lentą su „MS’19“ ir žodžiais, kuriuos iškalė Egidijus. Išvykome į šiandienos nakvynės vietą. Pasidėjome daiktus ir išvykome į susitikimą su Kazachstano jaunimo asamblėja. Didžiausias iššūkis buvo neužmigti prie to stalo, ne todėl, kad būtų nuobodu, o dėl to, nes visi esam labai pavargę, neišmiegoję nei 5 valandų, karštis ir visa kita. Vėliau pasidarėme ekskursiją po miestą, atrodo gražiai, bet taip netikrai. Visi pavakarieniavome prie bendro stalo, pasišnekučiavome ir patraukėme namo nors porai valandų numigti. Einant namo pakeliui pasitaikė pagal muziką šokantis fontanas. Ir mes pradėjome šokti valsą. Tiksliau, mane mokė šokti, iš pradžių kojas mindžiau Augustui, vėliau Mantui. Vaikinai kantriai mokė šokių žingsnelių. Šita akimirka man viena gražiausių, nors ir nelabai ekspediciška, bet tokia tikra ir nesuvaidinta. Žmonės, kurie, palyginus, taip neseniai susipažino, visiškai nepažįstamam mieste, šalia fontano šoka valsą, scena, kaip iš labai romantiško filmo. Turėjome laiko numigti porą valandų ir tada vėl į kelionę. Kelionę namo. 

 

2019 liepos 27 diena. Šeštadienis 15:12 

Kažkur virš Kijevo lėktuve namo. Jausmų audra viduje, baisu grįžti, nesinori skirtis su jais visais. Viliuosi, kad viskas nesibaigs su šiandien ištartais žodžiais „pasiilgsiu, susitiksim“. Vilniaus oro uoste. Jaudulys, virpuliukas širdy, kas mūsų laukia ten, kas pirmas pagaus žvilgsnį ir lietuviškai nusišypsos Tėvynėj. Kristina sakė nesirašyti scenarijaus jausmams, bet galiu garantuoti, kad pravirksiu. Šiandien labai intensyviai mokėmės dainų žodžius, girdėjo tikriausiai visas Kijevo oro uostas, daugelis šypsojosi, kai kas filmavo, atėjo arčiau paklausyti ar net pasakyti porą žodžių. O mes patys manom, kad neblogai pažengėm su dainavimu, klausyt jau galima. Dar repeticijų pas Dumaną autobusiuke ir galėsim bandyt atgaivinti chorų karų projektą! 

2019-07-16, antradienis. 22:32, Vilnius 

-1 kelionės diena. Jau daugiau mažiau susidėjau visus daiktus ir esu pasiruošęs. Kažkoks didelis neramumas išvažiuot be Saulės, buvom sutarę su ja visad keliaut kartu, bet esu įsitikinęs, kad viskas bus gerai. Vakar lankėmės pas naujai išrinktą Prezidentą, buvom pirmi jo svečiai Prezidentūroj, šiandien filmavom LRT Opus studijoj Monikos dainą (naudosiu ją kaip filmo garso takelį, bus galima ir atskirą klipą sukalt). Jaučiu didelę atsakomybę sukurti gerą ir prasmingą dokumentiką. Laukia įdomi kelionė su ypatingai motyvuotais žmonėmis. Tikiuosi, kad viskas praeis sėkmingai ir grįšiu su daug geros medžiagos. O svarbiausia, kad viskas būtų gerai Saulytei. Ryt laukia pirmoji kelionės diena! Dar mikrafus reikia patikrint ryte. Labanakt. 

 

#1. 2019-07-18, ketvirtadienis. 14:34, Nur-Sultanas 

Vakar įvyko iškilmingas dalyvių išlydėjimas traukinių stoty Vilniuj ir tada iškart išskridom į Kijevą. Per išlydėjimą lijo. Režisierius Juzėnas davė įvairių patarimų, bet nelabai jų klausiau, nes labai norėjau daugiau pašnekėt su Saule. Labai jos pasiilgau. Atrodo, kad vis dar tęsiasi ta pati ilga diena, dar nenusikroviau medžiagos. Dabar šį tekstą rašau milžiniškose Astanos kapinėse, kur ieškom lietuvių kapų. Kapinių knygoj  jau radom lietuviškų pavardžių.

Nur-Sultanas — gigantiškas ir pilnas grandiozinės architektūros, čia mus pasitiko draugiškas ambasadoriaus atstovas. Vakar nufilmavau potencialiai gerą sceną filmui kaip dalyviai žiūri seną filmą. Einu ieškot, kur jie dabar. 

 

#2 2019-07-19, penktadienis. 13:28, Karaganda 

Vakar atvykom į Karagandą, kur įsikūrėm lietuvių kilmės vietinio gyventojo kieme. Dabar jau kita diena, laukiam maisto, apsilankėm Karlago muziejuj Dolinkoj.

23:02. Tęsiu dienoraštį. Jau esam stovykloj. Išsimaudėm prūde. Dieną aplankėm Mamyčių kapines, iškart po minėto muziejaus. Tada ieškojom lietuviškų kapų Dolinkos kapinėse, ten Mantas rado vieną kapą, pirmąjį tokį, kuriame antkapio užrašas lietuviškas. Tada ieškojom buvusios masinės kapavietės, norėjau išsikelt droną, bet atvažiavo vietinė policija ir mano skrydis baigėsi vos prasidėjęs. Stengiuosi susikaupt ir nusifilmuot kuo daugiau įdomios medžiagos. Šiandien nepavyko rasti Jurgio dukters kapo, kurio buvo daug ir ilgai ieškota. Dabar vyrai daro koplytstulpį, einu pafilmuot. 

 

#3 2019-07-20, šeštadienis 00:39, Karaganda [jau 21 diena] 

Ką tik pašnekėjau su Saule, tai ramiau kažkaip pasidarė. Nemaniau, kad taip jos pasiilgsiu. Šiandien t.y. vakar išmokau, kad niekada nereikia prarasti vilties. Egidijus rado Jurgio dukters kapą, kurio visi ilgai ieškojo pagal seną fotografiją. Visiškai nebesitikėjau, kad pavyks rasti, buvo labai jautrus momentas. Dieną galutinai sulaužiau droną. Buvom šachtoj. Daug prifilmavau Dmitrijaus (lietuvių kilmės fotografas, kuris ir dirbo toj šachtoj), tai vėliau trūko vietos. Ryt reik pasiimt daugiau kortelių. Ir nusifilmuoti dar portretų ir dar intervų. Dar šiandien buvom didžiuliame apleistame devynaukščių mieste, kadaise buvusiame prestižiniu sovietiniu rajonu. Labai daug visko. Smegenys jau sunkiai sudoroja informaciją, dar einu pafilmuot ir numigt, nes ryt laukia dar viena diena Kazachstane.

 

#4 2019-07-21, sekmadienis. 23:32, Karaganda 

Šiandien buvom mišiose lietuviškoj vietinėj bažnyčioj kaip ir pridera sekmadienį, prie vienų kapinių sutikau kazachišką Hitchio pusbrolį, suradau lietuvišką kapą, vėl pilnai prifilmavau 32GB. Dar filmavom linkėjimų perdavimą, bet adresatas jau miręs. Uodai labai puola, žiauriai pavargau, dronas po susidūrimo su policija pjauna grybą, bet laiko čia liko nedaug, o prasmės daug.  

 

#5 2019-07-22, pirmadienis. 01:33, Karaganda.

Jau laikas miegot, bet lauke dar girdžiu švitrinio garsus. Sumečiau 2 min. medžiagos montažiuką. Šiandien daug filmavau. Pastatėm koplytstulpį, vietinis rusų kilmės senukas pripasakojo istorijų Prostornaje kaime, parodė kur buvo lageris. Tada dar tą atsivežtą kryžių iš gabaliukų sudėliojom. Visi pavargę, bet vis tiek įkvepia savo motyvacija. Laukia dar tiek pat dienų, kiek jau praėjo. Einu numigt, nes jau nesiformuluoja mintys. Labanakt. 

 

#6 2019-07-23, antradienis. 21:48, Karaganda.

Kažkur nukišau savo tušinuką, besidėdamas daiktus, tai pasiskolinau iš Manto. Šiandien paskutinė diena stovyklavietėj, išvažiuojam į Ekibastūzą. Šiandien pastatė chebra dar vieną koplytstulpį, o aš viską filmavau. Dar prisijungė lietuvių kilmės fotografas iš National Geographic. Pasikalbinau visus dalyvius. Susigrūdau visus daiktus į kuprinę. Jau visur viešina tą 2 min. video, kur vakar sukūriau. Grįžęs galėsiu būt kapinių filmavimo profesionalus operatorius. Šiandien tris valandas ryte buvom milžiniškose kapinėse. Mintys. Mano. Kapotos. Svarbu būti čia ir dabar. Ir mėgautis tuo, ką darai. Ir būt geru žmogum. Ir tobulėt kasdien. Šiandien tiek. 

 

#7 2019-07-24, trečiadienis. 13:04, Ekibastūzas

Su traukiniu atvažiavom iki Ekibastūzo miestelio. Tada ėjom su visais daiktais. Apsistojom Tautų namų aktų salėj, dabar repetuoja chebrytė dainas, labai noriu miego, bet chebra labai rėksminga. Šiandien užklupo lietus nepasiruošusį, tai su kedukais klimpau po kapinių klemzynes. Išdalinau Saulės močiutės dovanotus obuolių sūrio gabaliukus (čia tą lauknešėlį, kur visą laiką nešiojaus). Ryt 06:00 keliamės. 06:30 mankšta. Reik pafilmuot kaip visi kelsis. Man rodos, jau visiems važiuoja stogas. 

 

#8 2019-07-25, ketvirtadienis. 22:02, Ekibastūzas

Šiandien buvom kapinėse, paskutinėse bent jau čia, šitam Dievo pamirštam krašte, skendinčiam smoge. Šitam mieste yra didžiausias pasaulyje šachtos bokštas, tolumoj jis matėsi. Užkūrėm paskutinį laužą, Arnoldas sudegino savo šortus. Nufilmavau viską. Dabar užsisakinėjam maistą. Arnoldas padarė staigmeną ir buvom vietinėj pirty. Ji visiškai damušė, nes vietiniai labai stipriai davė karščio. Šiandien dar prieš tai buvom vietiniame muziejuje. Pastebėjau, kad VISADA į šį dienoraštį rašiau ir rašau dalykus būdamas totaliai nusikalęs, todėl įrašai tokie pavargę. Laukia kelionė traukiniu į Nur-Sultaną. Bus fun. 

 

#9 2019-07-26, penktadienis. 13:42, Nur-Sultanas.

Traukiniu atkeliavom į didžiąją sostinę Nur-Sultaną. Vėl tas pačias kapines, kaip ir pačią pirmą dieną, šukavo chebrytė, rado dar 9 kapus. Dabar eisim į oficialų susitikimą. Miego trūkumas max. Sugebėjau kažkaip nusitrint abiejų kojų kulnus. Žiauriai skauda eit. Filmuoju jau kažkiek iš inercijos.  Paskutinį kartą ekspedicijoj visi kartu pavakarieniavom. Ši misija baigiasi, bet laukia daug kitų misijų grįžus atgal į Lietuvą. 

 

#10 

 

2019-07-27, šeštadienis 

8:19, Kijevas 

 

Atskridom iš Nur-Sultano į Kijevą, čia reikės laukti septynias valandos iki skrydžio į Vilnių. 

 

Faktai: 

• aplankėm 18 kapinių 
• radom/sutvarkėm 130 kapų 

• pastatyti 2 koplytstulpiai + kryžius 
• iš viso nukeliauta 1800km 
• nusifilmavau virš 1TB medžiagos 

  

Liepos 18 d., ketvirtadienis, 7:00 

Važiuojame ambasados link. Tik išlipus pamatau, kad draugų užrištos apyrankės ant riešo nebėra. Galvoje skamba „Difficult difficult lemon difficult“. Nežinau, ar taip graudu, nes ilgai nemiegota, ar todėl, nes atrodo, kad kažkas nebesaugo. Ekspedicijos draugai sako, kad taip turėjo būti. Draugai Lietuvoje, nepykit, tikiuosi, kad saugo jūsų mintys. 

 

Liepos 19 d., penktadienis, 22:44 

Ankstus rytas, puiki diena. Iš pradžių apie vakar, žinoma. Vienu metu atrodė, kad diena nesibaigs. Lankėmės Astanos / Nursultano kapinėse, kur pavyko rasti 5 kapus (pirmasis ir man!). Pirmą kartą taip aiškiai susidūrėme su tuo, kas laukia: kemsynai ir krūmynai, daug ryškių spalvų, jokios tvarkos, vokiškų kapų gausa, daug mašalų ir karščio. Kai miego nedaug, nesiskųsti pavyksta sunkiai, bet kiekviena užbaigta ir iššukuota eilė stumia pirmyn. Įspūdžių daug, gal net per daug, bet laimingi įsikuriame stovyklavietėje Vitalijaus kieme. Diena pavyko. 

 

* * * 

Pirma penktadienio stotelė – Karlago valdybos pastatas Dolinkoje. Kitoks, nei matėme filme „Karlagas – mirties žemė“. Dabar jau naujas ir gražus, o viduje – muziejus. Dokumentai, atkurti karceriai, asmeniniai daiktai, liudijimai nukelia į praeitį. Nors ekskursijos pabaigoje sunku atskirti, kurie atrodo labiau pavargę – mes ar gidė – išeiname tikėdami misija dar labiau. Norime atrasti ne skaičius ar daiktus, kurių pilni muziejai ir istorijos vadovėliai, bet jų šeimininkus, pavardes. Iš muziejaus keliaujame į Mamočkino kapines, randame praėjusių metų paliktą kryžių, užrišame trispalvę.

Tada – Dolinkos kapinės. Jose ir pirmasis šios dienos lietuviškas kapas ir dar su lietuvišku užrašu „Stasė Tamošaitėnė. Tragingai žuvus“. Plojame Mantui, sutvarkę rišame trispalvę. Viską iššukavę judame toliau. Kelias dulka, uodai kanda, kojos subraižytos, bet entuziazmo daug. Važiuojame pro buvusį lagerį, kuriame dabar moterų kalėjimas. Šalia laukai, kuriuose, pasak Arnoldo, greičiausiai buvusios kapinės. Dykynė, žemė sausa, duobėta, visai šalia ir pelkė, daug kuoliukų. Randame stačiatikių kryžių ir patys sau patvirtiname, kad tai – kapinės. Monika žiūri didelėmis akimis, jos reakcija bene ryškiausia. Sako, negalinti suvokti, kad čia, vidury nieko, niekaip nepažymėtame lauke ilsisi dešimtys (nors iš kur mums žinoti, greičiau jau šimtai ar tūkstančiai) žmonių. Negaliu patikėti ir aš.

Svarstome, kad galbūt čia galėtume palikti Bronislovo kryžių arba vieną iš koplytstulpių. Būtų atminimas tiems, kurie čia amžiams ilsisi. Pravažiuojantys ar praeinantys žmonės turbūt nė neįtaria, kokia čia vieta. Važiuojame toliau. 

Dar vienos kapinės. Jau imame nebesuskaičiuoti, trečios, o gal ir ketvirtos. Ir čia tikimės rasti Jurgio dukters, 8 mėnesių mirusios Nijolės, kapelį. Mūsų liūdesiui, nerandame, nors ieškome ir pagal paminklus, ir pagal kraštovaizdį nuotraukose. Randame kelis kitus kapus, sutvarkome ir įregistruojame. Paaiškėja, kad kapinių pabaigoje, už geležinkelio, yra dar vienos kapinės – kur kas sudėtingesnės. Bandome bent dalį jų apžiūrėti, tačiau rankos svyra – žolės kartais aukštesnės už mus, tankūs krūmai, kur ne kur atsidūrę musulmoniški kapai sukuria aklavietes. Pametu skaičių, kiek lietuviškų kapų pavyko rasti visiems ir man asmeniškai, nors ekspedicijos draugai juokauja, kad tai tampa savotiškomis varžybomis.

Žinoma, visi supranta, kad esmė ne skaičiuje, bet smagu skaičiuoti tas geras užplūdusias emocijas radus lietuvišką pavardę, ypač, jei dar ir lietuviškai užrašyta. Gera matyti trispalves ne tik kuprinėse, dėžutėse ar ant mūsų rankų, bet ir mirgančias kapinėse. Visų kapų lokacijas pažymime, kad jie neliktų pamiršti. 

Grįžtame Nijolės kapo neradę, tačiau mūsų jau laukia autobusiukas, o tada – vakarienė ir miegas, kurio visi nusipelnė. 

Po kažkurių iš kapinių, neatsimenu, kurių, mane pasitinka Alginta su didžiule šypsena.  

  ̶   Apsidžiaugsi,  ̶  juokiasi. – Tomas rado tavo apyrankę. Autobusiuke. Ačiū tau, gerasis žmogau.  

O dabar jau 23:53 val. ir mes turime svečių iš Tautų asamblėjos. Kol prie stalo kai kurie bendrauja aš, prisipažinsiu, rašau. Ir nors klausytis įdomu, miegmaišis šiuo metu domina kur kas labiau.

Gal ir banalu, bet patyriau visą jausmų amplitudę: nuo apsiašarojimo kelis kartus jau išvykimo dieną, iki  ilgesio, džiaugsmo, baimės, nusivylimo. Todėl labai sunku iškristalizuoti, kaip iš tiesų jaučiamės būdami čia, ir, manau, kad taip jaučiuosi ne aš viena. Esu tikra, kad nors prieš išvykstant Aistė davė patarimą būti kiek įmanoma labiau dabartyje ir misijoje, negalvoti apie Lietuvą, iš tikrųjų tai susivoksime tik grįžę. Ir dar  ž i a u r i a i  pavydžiu tiems, kurie neturi čia telefono. 

P.S. Pakeliui į kapines formuojasi choras. Misija dainuoja!

P.P.S. Pirkom arbūzą ir pamiršom suvalgyt.

P.P.P.S. Juokaujame, kad kadangi klausimai po ekspedicijos atsikartos, puikiai tiktų paruoštukė: 

K: Kas įsiminė labiausiai? 

A: Kazachstanas. 

K: O kas misijoje sunkiausia? 

A: Kuprinė. 

 

 

Liepos 21 d., sekmadienis, 00:06 

Nors techniškai jau sekmadienis, miegas dar toli. Ši diena įspūdžių pilna, kaip už tris (o šis posakis tuoj taps beverčiu, nes čia visos dienos tokios).  

Pradėjome nuo susitikimo su Dmitrijumi Rugiu – lietuvių kilmės fotografu, dirbančiu „National Geography Kazakhstan“. Buvęs šachtininkas, tad pakvietė mus pasivaikščioti vienos iš šachtų teritorijoje. Labai įdomus žmogus. Kol kalbėjomės dokumentiniam filmui, pasakė begalę gražių minčių (no spoilers). Seneliai lietuviai šiek tiek pasakojo apie mūsų šalį, bet jis sako, kad džiaugiasi ir gyvendamas Kazachstane. Gal Lietuvoje ir uždirbtų daugiau, bet ne tai jam svarbiausia. Kazachstane jis jaučiasi reikalingas. Prieš pirmą (ir paskutinį) savo apsilankymą Lietuvoje sako girdėjęs daug įspėjimų nekalbėti rusiškai – neva žmonės tada bandys apgauti ir paklaidinti, tačiau įvyko priešingai. Pavyzdžiui, Palangoje žmogus kilometrą ėjo kartu su juo, kad parodytų kelią, nes nemokėjo rusiškai paaiškinti. 

Judame prie jo tėvelio kapo, po to – į apleistą miestą, prie Dmitrijaus sau pasistatyto milžiniško namo. Kelių aukštų, kelių šimtų kvadratų, su rūsiu, nusižiūrėtu iš Lietuvos. Bet netoliese stovėjęs fabrikas bankrutavo, miestelio gyventojai išsikraustė ir namą teko parduoti už 1500 dolerių. Visiems atrodo, kad tai yra dienos kulminacija. O kad mes žinotume…

Pakeliui sustojame mažose kapinėse ir kyla dilema, ar grįžti į vakarykštes kapines, ar vis dėlto vykti į stovyklą. Pirmą kartą jaučiu, kad 10 dienų gal ir nėra toks trumpas laiko tarpas įžiebti, nors ir mažam, bet ginčui. Arnoldas liepia pasirinkti, tačiau akivaizdu – koplytstulpį, sako, galime ir miego sąskaita padaryti. Tik ar to reikia? 

Grįžtame į vakar dienos kapines, tačiau šį kartą keliamės į tas, už geležinkelio stoties. Čia jau buvo praėjusių metų komanda, ant kai kurių kapų matome nublukusias trispalves. Naršome ilgai, spėliojame pagal nuotrauką, kurią turime. Aš, Manvydas ir Sandra iš pradžių šventai tikime kapą esant vienoje pusėje, vėliau jau kitoje ir apima neviltis. Juk nežinome, kokiu rakursu fotografuota turima nuotrauka, cechų aplink taip pat daug, bokštų – dar daugiau. Kol mums taip besijaučiant vis labiau ir labiau beviltiškai, netoliese išgirstame Egidijų – RADO.

Kliūdami skuodžiam, susiplėšiau kelnes, bet kelios minutės viską pakeičia. Buvimas čia įgauna dar daugiau prasmės, o aš, pripuolusi prie Egidijaus, susivokiu jį ant „karštųjų“ filmuoti. Emocijos trykšta, Manvydas bėga pakviesti komandos narių. Sutvarkome kapą, skambiname Jurgiui. Visi sukalbame maldą. Ištrykšta ašara. 

Pirmi lietuviški kapai džiugino. Džiugina ir dabar. Bet kai jau sunku susekti skaičių, tai nebėra taip nežemiškai ypatinga (kartais truputį net supykstu už tai ant savęs).  Bet kai randi tai, ko specialiai ieškojai… Kas turi istoriją, kurią žinai. Nėra „-is“, „-as“, „-ienė“, „-aitė“.  Jausmas ypatingas. Visiems atsiranda antras kvėpavimas. Grįžtame į stovyklą koplytstulpio ir arbūzo.  

P.S. Egidijus jau antrą stovyklos dieną sumeistravo dušą ir niekada negalvojau, kad galiu būti kam nors tokia dėkinga. Gal nebent tik Rūtai, kai siuvo mano kelnes ir masiškai skalbė visų marškinėlius. 

 

Liepos 22 d., sekmadienis, 14:26 

Lauke karšta. Lankomės bažnyčioje, kurią pastatė lietuvis kunigas Albinas. Turėjo būti kietas vyras – visas vidus puoštas lietuviškomis relikvijomis. Kas gi būtų leidęs paprastam kunigėliui jas išvežti?

Nuo smilkalų man svaigsta galva ir temsta akyse. 

 

Liepos 23 d., pirmadienis, 10:05 

Vakar buvo mažai jėgų.

Ėjau per kapines, ieškojau, bet neapsimečiau turinti jėgų prisėsti prie dienoraščio. Valgėm daug arbūzo, apėjome dar kelias kapines, iš viso atradome 69 lietuviškus kapus.

Vyrai pjaustė, merginos šlifavo pirmojo koplytstulpio dalis, o kartu ir bandėme nuspręsti, kur stovės Bronislovo kryžius. Nors kunigas atkakliai siūlo bažnyčios kiemą (iš dalies suprantu – saugu), tačiau mums iki galo neįtinka. Juk ne saugumo atvykome. Galvojame apie Karabasą, kurį šįryt ir aplankėme. Rytas buvo ankstyvas. Naktį iš nuovargio miegojome, kaip užmušti ir net Pauliaus daina nepadėjo žvaliai busti. Tačiau melodijos lydi visur ir kol kas nei vienas negali atsakyti, kodėl taip graudu dainuoti net ir Hiperbolės „Vasarą“. 

 

* * * 

Karabaso stotin atveždavo ir išlaipindavo politinius kalinius. Čia jie praleisdavo nuo kelių valandų iki kelių mėnesių, kol būdavo kur nors paskiriami (jeigu pasisekdavo iki tol išgyventi). Keistas jausmas (ir vėl) – lyg ir tik bėgiai, o daug kam kartu ir kapas. Visi vienbalsiai sutinka, kad čia turėtų atsirasti Bronislovo kryžius.  

Jokio atminimo ženklo, jokios lentelės, paminklo. Negalėtum sugalvoti tinkamesnės vietos. Paraleliai svarstome ir apie koplytstulpius, mūkelę ir saulutes. 

Išlipame laukuose, dalis išeina ieškoti kapų, dalis lieka autobusiuke. Armas po truputį vedasi kiekvieną pokalbiui, o aš imu pastebėti, kad atsiranda bendra kalba. Ir ne tik apie ekspediciją, bet ir apie asmeninius dalykus. Negalime garsiai pasakyti nieko naujo – taip, kapai, taip, esame pavargę. Karšta, gelia uodai. Tačiau vis neapleidžia jausmas, kad po savaitės, kitos šito pasiilgsime. 

 

* * * 

Pastatome koplytstulpį Prostornoje miestelyje. Ferdinandas, su kuriuo buvome susitikę prieš ekspediciją, sako, kad čia, šiame lageryje (kurio jau nebėra) kalėjo jo tėtis, greičiausiai čia ir žuvo. Vietinis vyriausias gyventojas trumpai pavedžioja keletą iš mūsų po miestelį, rodydamas dabar jau nebeegzistuojančius objektus, tačiau pavyksta atrasti barako likučius, tad smalsiai apžiūrime. 

Pastatome koplytstulpį (kuris dabar jau completestulpis), sugiedame himną ir judame toliau. 

Po to statome kryžių Karabase. Gal kam ir juokinga, bet atrodo, kad tiek kartų čia atrandame prasmę iš naujo, kad nebepavyksta suskaičiuoti, o ji vis vėl ir vėl… Kol vyrai daužo suskeldėjusią žemę ir bando iškasti tinkamą duobę, merginos sutvarko aplinką, aš surišu puokštelę lauko gėlių. Visos susėdame šalia ir pradedame dainuoti. Vyrai pritaria. 

 

* * * 

00:18

Suvokiame, kad jau ekspedicijos vidurys, o mano galvoje išsibarstymas. Nežinau, ar esu pilna koja misijoje, ar esu pilna koja darbuose. Atrodo, kad manęs apskritai nėra nei ten, nei ten. Ima jaustis nuovargis, tačiau jis keistas, kitoks. Nieko neskauda, akys ryte prasimerkia, tačiau pagaunu nuotaikos šuolius, savo keistas ir ne visada teigiamas mintis. Ir šito nepavyksta nei apsakyti, nei aprašyti. 

Prie vakarienės laužo Manvydas įteikia dar dvi monetas (pirma buvo su Vilniumi, šios dvi – su dainų švente ir sutartinėmis). Vėliau paraginti visi išsakome savo mintis ar jausmus. Nenoriu seilėtis, bet žmonės čia neįtikėtini. Nežinau, kurioje dienoje ar minutėje iš stebėtojos tapau dalyve, tačiau jausmas labai geras. Visų išsakytos mintys nors ir skirtingos, bet vienija. Žiūriu į kai kuriuos iš jų ir tikiuosi, kad niekada neišeis. 

 

Liepos 23 d., antradienis, 21:30 

Stovyklavietė išardyta, daiktai supakuoti, lyja. Manvydas juokauja, kad Karaganda liūdi. Tikrinu orus Ekibastūze – su šypsenomis kol kas ten irgi niekas nepasitiks. Laukia naktis miegamajame traukinyje (pirmąkart!), matyti, kad komanda truputį jaudinasi. 

Ryte šukavome milžiniškas kapines, o po to skubėjome į Dolinką statyti antrojo koplytstulpio laukuose šalia buvusio lagerio, o dabar – moterų kalėjimo. Šį kartą koplytstulpį puošiame ir Gražinos perduota mūka. Skubame, nes jau tada mus vijosi lietaus debesys. Ir viskas sunku, jautru. Dar prieš pradėdama himną jaučiu, kad lūžta balsas. Giedame ir pirmą kartą visų akyse žiba ašaros. 

Šiandien kalbėti sekasi sunkiai, tad pati su savim žaidžiu tylos karalių. Pirmą kartą išdrįstu pati savęs paklausti, ko čia mane velnias nešė. Žinau, kad nesigailiu, tik ištinka, matyt, mini egzistencinė krizė – kas aš? Ką aš čia darau? Kodėl? Kam man to reikia? Kartu, žinoma, ir pykstu, kam keliu keistus klausimus. Todėl dedu dienoraštį į kuprinę ir lipu į autobusiuką. 

Labanakt, Karaganda. 

 

Liepos 25 d., ketvirtadienis, 21:50, Ekibastūzas 

Vakar lyg ir turėjome progą pildyti dienoraščius, tačiau užuot tai darę (ar bent jau aš), repetavome. Aplankėme vienas kapines, prieš tai, žinoma, pasisveikinę su Ekibastūzu.  Visur smogas, tad ir nuotaika slogi. Po truputį imame galvoti apie pabaigą ir vienas kitam pripažinti dalykus. Nuskamba graži mintis, kad draugais galima tapti per 2 metus, savaitę ar pusmetį. Tačiau draugais tampame ne po kažkokio konkretaus laiko tarpo, o po kartu patirtų dalykų, todėl nesistebiu girdėdama, kad praėjusios „Misija Sibiras“ komandos kartais save pavadina maža šeima ar kartu puošia Kalėdų eglutę.

Arnoldas mus supažindina su vietine pirtimi, nors šį faktą, išties, pasižymiu vien tik tam, kad atsiminčiau tą juoką ir klyksmus.

 

Liepos 26 d., penktadienis, 13:53, Nur-Sultanas 

Įsikūrėme ambasadoriaus rezidencijoje. Vakar nuėjome apie 30 kilometrų, aplankėme dar vienas kapines, tuomet – pėsčiomis į muziejų.

Kapinėse vakar su Rūta slėpėmės nuo šunų. Ir čia vėl trumpas faktas, kad būtų atsiminimui. Ir dar ateities Audrai – samčiai nuo šunų nepadės, bet padės kam nors kitam atiduoti kuprinę su dešrom.

Pirty buvo juokinga visiems, ypač Marijai, prie karščio nepratusiai. Bet po jos pėdinome į traukinių stotį, kur nuospaudos ir pūslės ant kojų gavo kiek pasiilsėti. Atrodė, kad kelias niekada nesibaigs. Kažkuriame etape su Tomu susilažinome dėl rytojaus tvarkaraščio. Aš esu įsitikinusi, jog ryt mūsų laukia kapinės, Tomas, tuo tarpu, sako, kad turistausime.

Po ne tokios malonios kelionės autobusu, kaip pirmąkart, keliaujame tiesiai į kapines, kurias šukavome pirmąją dieną. Eilę keitė eilė ir nors radome kelis kapus, ne kartą sau turėdavau priminti daugiau dairytis į antkapius ir mažiau sau po kojomis. Vėliau – susitikimas Tautų asamblėjoje (kur, prisipažinsiu, kilo mintis, kad kai kas nors paklaus, kas sunkiausia buvo ekspedicijoje, galėčiau pasakyti, kad neužsnūsti) ir viena didžiausių centrinėje Azijoje mečečių. Kad jau nei vienoje nesu buvusi, dairausi, čia be galo gražu. 

Laukia kelionė namo. 

 

 

 

 

 

 

 

Liepos 17 diena (23:00) 

Rašau skrisdamas lėktuvu į Astaną. Nors iki kelionės tikslo liko dar keturios valandos, man vis dar sunku įsivaizduoti save Kazachstane. Dėl to jaučiuosi neramiai, kadangi šiandienos mūsų ekspedicijos išlydėjimas buvo jautrus. Gali skambėti labai dramatiškai, bet pamačius visą tą minią, kuri atvyko į stotį išlydėti, buvo keistai gera. Gera, nes tie žmonės tiki mumis, keista – nes bijau nepateisinti jų vilčių. Tokioje situacijoje, tu iš tiesų matai, kad į misiją vyksta ne šešiolika žmonių, o visa Lietuva (ir tu neši atsakomybę už tuos žmones, kurie liko Lietuvoje). 

Gera. Labai gera, nes išlydėti atvyko ir draugai iš bandomojo žygio (taip, galiu sakyti draugai, nors, tiesą sakant, negalėčiau pasakyti jų vardų nesuklydęs). Mes nebendravome labai daug žygio metu, net nebuvome vienas kito matę, tik dainavom. Tai, kad žmogus aukoja savo laiką, atspausdina dainyną su mūsų „choro“ pavadinimu ir atvyksta tavęs išlydėti, man yra nepaprasta. Nuostabu, jog žmogus pats nevykdamas, daro daug dalykų, kurie padės vykstantiems, juos motyvuos / linksmins. Tada tu suvoki, koks žmogus gali būti nesavanaudis ir kaip stipriai tiki pačia projekto idėja. Jam svarbu, kad, jei ir važiuoja ne jis, darbas vis tiek bus atliktas ir mes vienaip ar kitaip keliausime geresnės Lietuvos link. Ačiū!

Labai labai keistas jausmas matyti didžiavimąsi tėvų veiduose, girdėti aibę komplimentų, sulaukti tiek visuomenės dėmesio. Jaučiuosi lyg pasiėmęs paskolą ir nusipirkęs gražų žaisliuką, kurį visi giria. Tik aš tų pinigų neužsidirbau, todėl nėra, ko girti mano žaisliuko. Be to, paskolą teks tuoj pradėti atidavinėti – vėl neramu, kaip seksis tai daryti. 

Pradžioje buvo truputį nerimo dėl komandos – jie nuostabūs žmonės, bet bijojau truputėlį likti nuošaly, tačiau šią minutę esu ramus ir labai džiaugiuosi, kad jie vyksta kartu su manimi. Nežinau kodėl, bet noriu prisiminti šią sceną. Vakar žiūrėjau filmą „Tarp pilkų debesų“ ir ta vieta, kai staiga pajuda vagonas iš geležinkelio stoties ir visi jame esantys tremtiniai pradeda giedoti himną, buvo labai jautri ir graži. Noriu, kad tokios akimirkos būtų mūsų tautos veidas. 

  

Liepos 18 diena (12:00) 

Šiandien atvykom į Kazachstaną. Buvo labai ilga diena su daug miego. 

06:00-08:00 – atvykimas ir pusryčiai. 

10:00-11:00 – Alžyras. Buvo labai sunku klausyti gidės, nes galėjome miegoti atsistoję ir atsimerkę. Pati vieta sutvarkyta labai gerai, bet kaip Arnoldas sakė, tokių vietų yra tik keletas, o kapinės nyksta be jokių ženklų. Keistas miestas, nes nėra jokio pastovumo, jokio numatyto scenarijaus, kaip kas turėtų būti.

13:00-18:00 – Astanos kapinės. Man yra nesuvokiama, kad tai tikrai gali būti kapinės. Jos ne tik kad yra apleistos, bet ir be laidojimo sistemos (eini pagal kapų eilę ir esi priverstas apsisukti, nes tiesiog negali praeiti toliau). 

Labai džiaugiuosi komanda, kad po tokios sunkios kelionės šiandien dirbome iš visų jėgų ir radome penkis lietuvių kapus. Esu laimingas, bet labai pavargęs, be to, pas mane kuprinėje baisi sumaištis, kuri mane erzina, bet ryt tikiuosi atsikelti energingas ir spėti susitvarkyti savo mantą. Labanakt. 

 

Liepos 19 diena (00:30) 

Dabar jaučiuosi labai labai laimingas ir sunku apibūdinti, kodėl. Atrodo, kad įdedame labai daug jėgų, bet realaus, apčiuopiamo darbo rezultato, kuriuo galėčiau džiaugtis, nėra. Darome daug, bet kažką konkretaus man yra sunku įvardinti. Kad ir kaip bebūtų, manau, jog norint daryti didelius darbus, reikia padaryti elementarių, neapčiuopiamų bei kitų nelabai matomų dalykų, kurie taip pat reikalauja laiko ir pastangų.

Šiuo metu esu labai laimingas dėl mane supančių žmonių. Jaučiuosi esantis šios šeimos narys. „Misija Sibiras“ nėra apie kapų tvarkymą, bet apie žmones. Žmones, kurie jaučia meilę Lietuvai, išvyksta svetur ją subrandinti ir grįžę ta šviesa dalijasi su visa tėvyne.  

 

Liepos 20 diena (23:30) 

Buvo varginanti, produktyvi bei su labai stipria pabaiga diena. Buvome ir kasykloje, ir miestelyje, kur gimė Kazachstano Prezidentas, ir su Kazachstano lietuviu buvome susitikę, bet svarbiausia – Jurgio prašymu surastas kapas (dar grįšiu prie to). Šiandien truputį išsiskyrė nuomonės, nes vieni norėjo grįžti ir dirbti su kryžiumi, o kiti – aplankyti kapines ir ieškoti lietuvių kapų.

Ieškojome Jurgio dukros kapo pagal nuotrauką. Sekėsi sunkiai, komanda buvo truputį irzli, nesutarė dėl kelių smulkmenų, tačiau, kai Egidijus jį rado, viskas pasikeitė. Surastas kapas buvo apčiuopiamas ir be galo saldus darbo vaisius. Buvome labai laimingi, kai jį radome, pradėjome jį tvarkyti, vaizdas tik gražėjo, buvo gera, džiaugėmės gražiu vakaru, nežinau, ar iš tiesų buvo ramu ir tylu, bet net pati aplinka buvo magiška. Tada atėjo akimirka, kai paskambinome Jurgiui. Išgirdome nuostabą, vėliau ir susigraudinimą. Patiems taip pat nesisekė sulaikyti ašarų. Tokie momentai atskleidžia, kokia mūsų veikla yra svarbi Lietuvoje esantiems tautiečiams. Regint tokius rezultatus, motyvacija tampa milžiniška ir skatina judėti tolyn. 

Kazachstano lietuvis Dimitrijus papasakojo istoriją apie savo senelį, kuri man yra protu nesuvokiama. Tu nuolatos girdi faktus apie tremtį, lagerius, jų siaubus ir tavęs tai kažkaip pradeda nebestebinti. Tu suvoki, kad tai yra be galo sunku ir nežmoniška, bet prie to pripranti. Dimitrijaus senelis, kai buvo ištremtas, čia neturėjo nieko, todėl jo pirmoji gyvenamoji vieta buvo duobė. Jis su šeima išsikasė duobę ir joje gyveno, stogas buvo padarytas iš lentų. Žiemos metu prisnigus, žmonės virš jų vaikščiojo, o norint išeiti į lauką tekdavo iš apačios pradaužti ledus (detalių neklauskite).  

Po kiek laiko, jie sugalvojo iš molio pasistatyti jurtą. Molį duobėje reikėdavo mindyti kojomis ir tai darė jo vaikai – tai buvo be galo sunkus ir alinantis darbas šaltyje ir drėgmėje. Negalėdamas to matyti, senelis (jis buvo tik su viena koja) savo amputuota koja pasiremdavo į duobės kraštą, o sveikąja koja minkydavo molį duobėje. Po tokio darbo visas duobės kraštas būdavo raudonas nuo kraujo. Po tokių istorijų iš naujo pažvelgi į okupacijos siaubus, taip pat permąstai savo gyvenimą ir tai, ką tu turi.  

 

Liepos 21 diena (01:00) 

Jaučiuosi gana kaltas dėl to, kad su Egidijumi nusipirkome tortą. Ačiū, Duman, už ledus. Geriausias vairuotojas!  

Šiandien Paulius rado kapą, kurio vaizdas, manau, man įstrigs ilgam. Tai buvo senas, lietuviškomis raidėmis, labai gerai išsilaikęs, bet gamtos pasiglemžtas kapas. Jį išvalius ir sutvarkius, norėjosi tik sėdėti ir džiaugtis visu vidumi. Gamtos prieglobstis, saulės spinduliai, krentantys ant Lietuvos vėliavos spalvomis išmargintos juostelės, kuri puošia paminklą. Viduje buvo taip gera, taip ramu, visu savo vidumi buvau ten. Po to, eidamas per kapines, aš buvau be galo laimingas ir užtikrintas savo buvimu šioje misijoje. Neklausk, kodėl.

Einu dirbti prie koplytstulpio. Iki! 

 

Liepos 22 diena (rašau 23 dieną) 

Tik dabar suvokiau, jog vakar buvo mano brolio gimtadienis. Atvykęs čia pradedi nebesiorientuoti, kokia dabar diena, nes fiziškai visada esi sūkuryje kažkokios veiklos, o jei nesi, tai visos mintys sukasi apie tas veiklas. Dėl to laikas čia taip skrenda. Grįžęs pasveikinsiu brolį (nupirksiu ką nors iš čia).

Vakar buvo stiprių, teigiamų emocijų kupina diena, nes pastatėme koplytstulpį ir Bronislovo pagamintą surenkamąjį kryžių. Pirmąjį koplytstulpį statėme kapinėse, kur pažymėta, jog yra memorialas (Prostornoje). Kylantis stogastulpis – nuostabus vaizdas, nes matai realų savo rankų darbo vaisių. Statėme gana atokiame kaimelyje. Buvo įdomu matyti Kazachstano periferiją, kur žmonės gyvena neturėdami brangių daiktų, bet vis tiek džiaugiasi gyvenimu. Tuo momentu greitai perverti dalykus savo viduje ir supranti, kad laimei susikurti nereikia didelių pinigų. Mačiau du mažus berniukus, kurie žaidė bei vėliau priėjo pabendrauti su mumis. Žiūrėjau į juos su plačia šypsena ir džiaugiausi, jog jų vaikystė yra būtent tokia – buvimas lauke ir darymas to, ką tavo vaizduotė geba išrasti. 

Vakaras po Bronislovo kryžiaus pastatymo buvo nuostabus ir jaučiau, jog nėra kitos vietos pasaulyje, kur norėčiau  būti labiau. Kryžiaus statymas vyko Karabaso traukinių stotyje, kur prasidėjo kiekvieno politinio kalinio kančios istorija Kazachstane. Esu labai laimingas, jog mes įamžinome ir pagerbėme šią vietą.  

 

Liepos 23 diena 

Mane nervina dvi traukinyje besijuokiančios ir nesąmones garsiai kalbančios damos. Gailiuosi, kad nemoku rusiškai, nes turėtume rimtą pokalbį. Šiandien man buvo labai sunki diena. Vėl miegojau apie keturias ar penkias valandas ir ryte buvau išsekęs. Nebuvo nuotaikos, sunkiai sekėsi vykdyti paiešką kapinėse. Manau, kad kaltas nuovargis. Mano dienotvarkė:

• Rytas – beveik nefunkcionuoju; 
• Pietūs – filmuoju vaizdą akimis;
• Vakaras – esu pats laimingiausias žmogus pasaulyje.

Dėl nuovargio visad nusmingu įsėdęs į autobusiuką. Dėl tokio snaudimo jaučiuosi labai „dužęs“, galva neveikia, sukasi, jėgų taip pat nėra. Atsibundi trenkęs galvą į langą, Egį arba nuo didelio karščio. Tai labai išsekina. 

Pastatėme dar vieną koplytstulpį – Dolinkos lagerio kapinėse. Jaučiausi truputį nuošalyje, nes visi dirbo tam tikrus darbus, į kuriuos man buvo sudėtinga įsilieti. Aš noriu, bet kažkaip ne visada pasiseka. Dėl to retkarčiais pasijaučiu nevisavertis komandos narys, mažiau reikalingas (retai, bet būna). Kai nedarai to, jautiesi kaltas, kad nepateisini žmonių vilčių ir kad gali juos nuvilti. 

Dabar važiuoju traukiniu į Ekibastūzą. Kai važiavome dar į stovyklą, dainavome „Kelelis tolimas“. Tai galėjo girdėti ir Lietuva, nes buvo bomba. Paliekant stovyklą, atėjo supratimas, kad:

• Paliekame vietą, kuri mums buvo tapusi tikrais namais; 
• Suvoki, kiek daug praėjo ekspedicijos laiko ir kiek mažai  jo liko. Liūdna, nes, rodos, čia galėtum daryti ir daryti dalykus, be to, prisiriši prie žmonių, kurie yra šalia tavęs. Nesinori, kad visa tai baigtųsi, nes po visko liks tik gražūs prisiminimai. 

 

Liepos 24 diena 

Pagaliau kelionėje pavyko pamiegoti apie šešias ar septynias valandas, todėl ryte buvau labai gyvas. Pats Ekibastūzo miestas įdomus, atrodo lyg Lietuva, ką tik atgavusi nepriklausomybę (apie 1990-1994 metus). Lyg aš atsiminčiau. Gyvename labai gerai, su visais patogumais (nakvojame „Draugystės namuose“). Gavome lietaus, kiaurai permirkome, bet esame laimingi. 

Jau atėjo supratimas, kad čia liko tik kelios dienos.

Liūdna, kad šis nuotykis ir jame patirti dalykai yra vienetiniai, daugiau tokių nebus. Dėl to jie įgyja ypatingą reikšmę. Tiesą sakant, niekad nemaniau, kad koks nors projektas paveiks mane taip stipriai, kad taip į jį įsikabinsiu. Jaučiuosi labai dėkingas visam pasauliui, kad esu čia.  

Noriu palinkėti, kad mūsų komandos užmegzti santykiai, sutarti dalykai dėl bendravimo, neliks tik tušti žodžiai ir „Misija Sibiras“ išliks mano gyvenime iki jo pabaigos.  

 

Liepos 25 diena (rašau 26) 

Vakar Ekibastūze buvome kapinėse, sutikome daug gyvūnų, daugiausia šunų, kurie ten gyvena. Gaila, bet labai smagu juos glostyti ir matyti jų šypsenas. Vos arklio neparsivedžiau į stovyklą, nes tik uždėjau ranką jam ant snukio ir jis pradėjo eiti kartu, buvo juokinga. 

Buvo gera žygiuoti ir kalbėti su draugais. Smagi akimirka buvo prie laužo, laukuose, išėjus iš kapinių. Sėdėjome, užkandžiavome ir džiaugėmės vienas kito draugija. Dabar prisiminus atsiranda šypsena. Tokiomis akimirkos tu supranti, jog mes esame ne tik komanda, mes – draugai, visi rūpesčiai ir darbai tampa daug lengviau įveikiami. 

Vėliau nukeliavome į Ekibastūzo muziejų. Ten mus be galo šiltai priėmė. Po jo atėjo kažkoks palinkėjimas sau – jei mane kada ištiks nuobodus gyvenimas – dink iš ten ir ieškok laimės kitur, būk drąsus. Jei jos nerasi, tu bent jau būsi pabandęs, nes gyvenimas per trumpas ir per daug gražus. 

Buvome pirtyje. Pirmo užėjimo į pirtį metu, vietiniai nusprendė parodyti mums (turistams), kaip jie čia kaitinasi ir kokie jie ištvermingi. Tai užpylė daug vandens, kad visiems pradėjo deginti viską, kas dega, ir tada patys išėjo. Su kitais pavyko draugiškai pasikalbėti, tad pirtis man labai patiko, manau, kad ir suartino vyriškąją komandos pusę. 

Buvo keista mieste matyti smogą, o ir jo kvapas buvo nekoks. Grįžęs pagalvojau, kaip mes gerai gyvenam. 

 

Liepos 26 diena (grįžus)

Kelionė traukiniu buvo kiek prastesnė nei pirmoji. Man pati kelionė buvo nebloga, tik mano kolegoms mažiau pasisekė. Vieni atėjo į prikvėpuotą, amoniaku atsiduodančią miegojimo vietą. Bet nieko tokio, buvo smagi patirtis. 

Ryte man buvo labai smagi nuotaika. Truputį gaila, kad pačiose paskutinėse kapinėse nepavyko rasti kapo ir pažymėti jo juostele. Užtat kitiems pavyko rasti, todėl nuotaika buvo pakili.

Po kapinių vykome į savo nakvynės vietą – ambasadoriaus rezidenciją. Turėjome pokalbį su Alginta ir Manvydu apie visą ekspediciją, iš pačios misijos pavyko išspausti, kiek įmanoma, daugiausia.   

 

Liepos 27 diena (grįžus) 

Sugrįžimas. Buvimas svetur leidžia suprasti, kokia brangi yra Lietuva. Buvo neapsakomai gera matyti jos miškus besileidžiant lėktuvu, net kvėpuoti Lietuvos oru yra šimtą kartų maloniau. Pats sutikimas mūsų oro uoste buvo labai jautrus. Susirinkusių žmonių veiduose tu matai, kiek šis projektas yra svarbus visiems Lietuvos žmonėms. Jų akyse degantis dėkingumas bei pasididžiavimas mumis yra kažkas nepaprasto. Tegu tik pabando man kas nors pasakyti, kad lietuviai yra savanaudiški ir nebendruomeniški. Pamirškime tuos laikus. Tautiečiai visada yra mintimis su tais, kurie daro kažką gero, o grįžus jiems savo veidais tai parodo. Šis projektas nėra misijoje dalyvaujančių žmonių, jis yra visų. Labai laukiu, kada galėsime tuo dalintis. 

Liepos 17 d.

Niekados gyvenime nesu rašęs dienoraščio, tad sunku nuspręsti, ką jame turėčiau rašyti, kadangi tikėtina, kad jį perskaitys ne vienas žmogus.  

 

23:28 

Sėdime visa komanda „AirAstana“ lėktuve, skrendančiame į Nur-Sultaną, Kazachstano sostinę. Jaučiu didelį fizinį ir emocinį nuovargį, kadangi diena buvo beprotiškai ilga. Atrodo, kad išlydėtuvės vyko prieš daugiau nei savaitę, nors dar prieš 8 valandas buvau apsuptas operatorių, fotografų, politikų, šeimos, draugų ir nepažįstamų žmonių dėmesiu.

Puikiai prisimenu, kaip traukinių stotyje vogčiomis žvilgčioju į savo žmoną ir jau jaučiuosi be galo pasiilgęs, nors tuo pačiu netveriu savame kailyje laukdamas bene svarbiausios kelionės savo gyvenime.

Apsikabinimai, bučiniai, rankų paspaudimai, palinkėjimo žodžiai ir po truputį auganti atsakomybė tinkamai atstovauti misiją, kuri svarbi ne tik mums, šešiolikai dalyvių, bet visai Lietuvai. 

Įlipus į traukinį, vežantį į Vilniaus oro uostą, vis dar jaučiu adrenaliną, nors pasibaigęs dėmesys džiugina, kadangi galima susikoncentruoti į darbus, kurie mūsų laukia. Oro uoste dalijamės įspūdžiais, emocijomis, daug juokaujame ir su nekantrumu laukiame, kada sėsime į lėktuvą, skraidinantį pakeliui link mūsų tikslo. Kelionės metu stengiuosi kuo įmanoma labiau pažinti kiekvieną bendražygį, sužinoti faktus, kurie nėra žinomi. Išties, komanda neeilinė, todėl labai sunku suprasti, dėl kokių savybių buvau atrinktas. 

 

Liepos 18 d. 23:20

Šiandien buvo ilgiausia mano diena gyvenime. Kadangi skridome per naktį, o vertikalioje pozicijoje užmigti praktiškai negaliu, todėl naktis buvo bemiegė.

Nur-Sultane nusileidome apie 6 val. ryto. Mus pasitiko Lietuvos ambasados Kazachstane diplomatas Adomas. Jis šiltai pasveikino kiekvieną iš mūsų ir palydėjo link mūsų mikroautobuso, kuris turėjo nuvežti į Lietuvos ambasadą Kazachstane.

Per pietus mes jau buvome Astanos kapinėse, kur tikėjausi, kad tiesiog aplankysime lietuvių kapus. Mano nuostabai, Arnoldas pasakė, kad šiose kapinėse nėra žinoma apie palaidotus lietuvius, todėl mes būsime pirmieji jų ieškantys ir inventorizuojantys. Labai apsidžiaugiau, kad tai nebuvo tiesiog ekskursija ir galėsime tuojau pat pradėti savo misiją.

Įžengęs į kapines buvau šokiruotas. Praktiškai visi kapai buvo apleisti, apaugę ilgomis žolėmis, medžiais, krūmais, o pačios kapinės visiškai neprižiūrimos. Teko sunkiai bristi per kliūtis, kadangi žmonės čia sulaidoti chaotiškai. Bandžiau įsivaizduoti, jeigu giminės norėtų savo artimąjį palaidoti šalia kito giminaičio, ko gero, nepavyktų, kadangi daugelis kapų yra tiesiog neprieinami. Didžiausią nusivylimą kėlė tai, kad nemažai kapų neturi atminimo lentelių, užrašai yra nublukę, arba nulupti metalo vagių, tai reiškė, kad galime praeiti nemažai lietuvių kapų.

Po maždaug pusantros valandos paieškų, radau pirmąjį lietuvio kapą. Viduje jaučiau malonų jausmą, nes tai buvo mano pirmasis prisilietimas prie istorijos išsaugojimo. Vakare vykome į Karagandą, miestą, kuriame buvo didžiausia lagerių koncentracija visame Kazachstane. Apsistojome Kazachstano lietuvio kieme, kuriame praėjusiais metais jau lankėsi 2018 m. ekspedicijos dalyviai. Įsikūrėme stovyklą, gaminomės valgyti ir su nekantrumu laukiame ateinančios dienos. 

 

2019 liepos 19 d.

Šiandien ryte kėliausi sunkiai. Nesu pratęs miegoti ant kieto pagrindo, o čia dar ir žemė ne kaip Lietuvoje, ne minkšta ir puri. Čia teko miegoti kone ant uolienos, tad kokybiško miego praktiškai neturėjau.

Pakeliui į kapines sustojome nusipirkti dažų. Visi misijos dalyviai buvo gerai nusiteikę, traukė dainas, o tai atkreipė prekybos centro administratorės dėmesį. Ji liepė mums nustoti dainuoti, nes pas juos prekybos centre tvarka neleidžia triukšmauti. Buvo sunku suprasti, kuo galėjome užkliūti, nes dainavome lauke, o ne prekybos centre.

Įsigiję dažų, pirmiausiai aplankėme 2018 m. ekspedicijos lankytas Mamyčių kapines. Jose „Misija Sibiras‘18“ pastatė gražų kryžių. Liūdniausia buvo žinoti, kad daugelių čia atgulusių vaikų atminimas niekados nebuvo paminėtas, kadangi vaikai nuo mamų buvo atskiriami labai ankstyvame amžiuje ir labai dažnai mirdavo nuo prastų gyvenimo sąlygų. Kalinčios motinos neturėjo galimybės jų deramai palaidoti.

Vėliau aplankėme kapines, esančias šalia veikiančio kalėjimo. Jos buvo nedidelės ir jaukios. Lyginant su Astanos kapinėmis, tai buvo malonus pasivaikščiojimas. Mantas rado lietuviškai užrašytą kapą. Tikrai netikėjau, kad šiose mažose kapinėse rasime lietuvių.

Paskutinė dienos stotelė – Dolinkos lagerio kapinės. Nors tiksliau reikėtų sakyti – vieta, kur kažkada buvo kapinės. Dabar radome tiesiog plyną lauką ir karvių ganymo pėdsakų. Pats Arnoldas negalėjo pasakyti, kur tiksliai yra kapinių vieta, nes jokių įrodymų apie jų buvimą nematėme. Komandai jau patraukus link autobusiuko aš, Mantas ir Augustas nusprendėme apžiūrėti vos kelis centimetrus nuo žemės išlindusius medinius stagarėlius, kurie pasirodė santykinai ne savo vietoje šiame lauke. Šalia stagarėlių pastebėjome duobes, kurios akivaizdžiai sufleravo apie iškastus palaikus. Galvoje sukosi mintis, kad mediniai kryžiai buvo nulaužti ir panaudoti vietoje malkų, kadangi stepėse jų rasti pratiškai neįmanoma.

Klaidžiodami tarp medinių stagarėlių, aptikome žolėse gulintį stačiatikių kryžių. Puoliau vytis komandą ir pranešti naujieną, kad radome užtikrintus įrodymus apie čia buvusias kapines. Labai tikiuosi, kad šioje vietoje pastatysime atminimo kryžių ar koplytstulpį, kurį šiandien pradėjome konstruoti.

Stovykloje išsprendžiu prausimosi problemą. Sukonstravau dušą, kuriuo labiausiai džiaugiasi merginos. Aš irgi džiaugiuosi, kadangi neturiu nei mažiausio noro maudytis dumbliname tvenkinyje. 

 

2019 liepos 20 d. 

Šiandien rytas nebuvo lengvesnis nei praėjusios dienos, kadangi pailsėti niekaip nepavyksta. Arnoldas praneša, kad šiandien vyksime susitikti su Kazachstane gyvenančiu lietuviu – Dmitrijumi Rugiu. Apie jį mums nieko nepasakoja, tad laukiame susitikimo.

Susitikę su Dmitrij, suprantu, kad be Arnoldo vertėjavimo neapseisime, kadangi Dmitrij lietuviškai nekalba. Didžiausią įspūdi palieka tai, kad ji šiuo metu dirba „National Geography“ fotografu. Mintyse bandau įsivaizduoti, kokius kadrus pavyksta užfiksuoti nesibaigiančioje Kazachstano stepėje.

Dmitrij mums pasiūlo ekskursiją po vieną didžiausių Karagandos anglies kasyklų. Nuvykus į vietą, mus pasitinka angliškai kalbantis vietinis darbuotojas. Akivaizdu, kad jis nepripratęs prie užsienio turistų, nes elgiasi labai kukliai. Ekskursijos metu paaiškėja, kad gido šaknys yra Lietuvoje. Joje gyvena jo pusseserė. Pasako kelių miestų pavadinimus ir objektus. Ekskursijos pabaigoje matau jo veide susijaudinimą. Tai patvirtina jis pats, pridėdamas, kad šalia mūsų jis jaučiasi esantis tarp saviškių.

Po ekskursijos nuvykome į kapines, kuriose yra palaidoti Dmitrij artimieji. Jose radome nemažai lietuvių kapų. Man pavyko aptikti lietuvio kapą, kurio atminimo lentelė praktiškai neįžiūrima. Taip pat buvo nulūžęs kryžius, todėl nusprendžiau pagaminti naują, iš kapinėse rastų medžiagų. 

Dienai perkopus į antrą pusę, Dmitrij aprodė apleistą miestą, kuris panašėjo į Černobylį, nors žmonės iš čia pasitraukė dėl uždarytos gamyklos. Vėliau nuvykome prie Dmitrij buvusio namo, kur įteikėme Seimo mums perduotą vėliavą.

Dienos pabaigoje Arnoldas pasiūlė dar sykį nuvykti į kapines, kuriose ieškojome Jurgio Dirvonskio dukros kapo. Priešingai nei vakar, šiandien jos kapo ieškojome kitoje geležinkelio pusėje, kurioje 2018 metų ekspedicija jau buvo naršiusi kapines. Turėjau milžinišką nuojautą, kad Jurgio dukros kapas yra šioje bėgių pusėje, todėl praktiškai iš karto pasileidau į plotą, kuriame maniau jį esant. Pradžioje nesisekė, nors nuojauta niekaip neapleido, kad tuoj tuoj rasiu.

Kadangi tame plote ieškojau vienas ir komandos horizonte nesimatė, pradėjau abejoti, ar tik nelaukia jie manęs prie mikroautobuso. Pasileidau eiti atgal link išėjimo ir išvydau kitą komandos narį, tolumoje vaikštantį tarp kapų. Supratau, kad dar turiu laiko, todėl pasileidau atgal į tą patį plotą, kuriame ieškojau. Užteko paeiti dar 100 metrų į priekį, nuo paskutinės būtos vietos ir staiga pamačiau tai, ko ieškojome. Nors kryžius buvo dar bent už 20 metrų, nekilo jokių abejonių, kad tai Jurgio dukros kapas. Priėjus prie kapo užplūdo džiaugsmas, nes pavyko išpildyti Jurgio prašymą. Pradėjau šaukti komandą ir laukiau jų reakcijų. Visi buvo euforijoje, nes viltį jau buvo praradę. Šios dienos nepamiršiu niekados gyvenime. 

 

2019 liepos 21 d.

Vakarykštę nuotaiką ryte slopina nuovargis. Nepadeda net Monikos vedama mankšta. Kūnas tiesiog nenori nieko daryti kol negaus pakankamai poilsio. Pirmiausiai vykstame į kapines, ten randame labai daug lietuvių kapų, nors pačios kapinės nėra tokios senos ir didelės. Šiandien lietuvių paieškoms trukdo karštis, kuris nuo atvykimo į Karagandą, kiekvieną dieną vis didėja. 

Po kapinių važiuojame į Albino Dumbliausko įsteigtą katalikišką bažnyčią, kurioje tarnauja kunigas iš Lietuvos į Karagandą atvykęs prieš 11 metų. Po mišių su Pauliumi spėjame įsmukti į Karagandos katalikų bendruomenės susirinkimą. Sunkiai, laužyta rusų kalba pasikalbame, nusifotografuojame ir skubame atgal pas komandą.

Aplankome Spasko lagerio kapinių vietą, kurioje įvairios tautos paliko savo atminimo paminklus čia mirusiems tautiečiams. Randame lietuvišką paminklą  su partizanų kryžiumi ir medinį kryžių, pagamintą kažkieno asmenine iniciatyva.

Į pavakarę aplankome dar vienas kapines, kurių prieigose galima pastebėti vietos gyventojų buitį. Galvoju, kad kiek save atsimenu, Lietuvoje tokių vaizdų nesu matęs. Dieną užbaigiame ilgomis ir varginančiomis koplytstulpio statybomis. Darbą apsunkina ilgos diskusijos dėl mažų smulkmenų ir techninių problemų sprendimas dėl patirties trūkumo arba jos tiesiog nebuvimo. Matau, kad šiąnakt miegosiu dar trumpiau nei anksčiau. 

 

2019 liepos 22 d.

Šiandien ryte kėlėmės anksčiau nei įprastai, į autobusiuką pasikrovėme vakar naktį pagamintą koplytstulpį ir iš Lietuvos atsivežtą kryžių.

Pirmiausiai sustojome Karabase, kuriame veikė politinių kalinių paskirstymo punktas. Čia randame traukinio bėgius, tačiau jokio kito ženklo apie čia buvusį paskirstymo lagerį. Komanda nusprendžia, kad čia, vėliau vakare, pastatysime iš Lietuvos atsivežtą kryžių, nors jau beveik buvome pažadėję, kad surenkamą kryžių pastatysime Albino Dumbliausko bažnyčios kieme.

Tada judame link kapinių. Autobusiuke visi bando atrasti patogią poziciją ir kažkiek numigti, tačiau nuolatinis kratymas tik laužo kaklus ir iš kolektyvo veidų matosi, kad atgauti jėgų nepavyksta. Mano galvoje sukasi susierzinimas, nes esu įsitikinęs, kad norint produktyviai dirbti, komanda privalo bent vieną naktį išsimiegoti. Dabar matau tik su nuovargiu kovojančius žmones, o ne energingai kapines šukuojančius ekspedicijos dalyvius. Pradedame kapinių šukavimą. Vėl ir vėl randame lietuviškų pavardžių. Pradedu įsitikinti, kad lietuvių šiame krašte buvo absoliučiai visur.

Per pietus vykstame į Prostornoje miestelį, apie kurį mums dar Lietuvoje papasakojo Ferdinandas Vaitiekūnas. Jis buvo įsitikinęs, kad šiame miestelyje buvo lageris, kuriame kalėjo ir mirė jo tėvas. Nesame 100 procentų tikri, ar čia tikrai buvo lageris, kadangi internete informacijos randame labai mažai.

Atvykus į vietą, radome labai apleistą kaimą, kuriame daugiausiai gyvena iš Mongolijos atvykę imigrantai. Apsidairau aplinkui ir matau, kad aukščiausias objektas šioje teritorijoje yra gyvulių mėšlo kalnas.  Greitai susilaukiame vietinių gyventojų dėmesio.  Prisistato miestelio seniūnas, atveža seniausią miestelio gyventoją, kuriam yra 71 metai ir jis pradeda pasakoti apie lagerio istoriją. Dalis komandos išvažiuoja apžiūrėti miestelio, kita dalis lieka sukalinėti koplytstulpio.

Kol dalis komandos bando sukalti koplytstulpį, aš su Augustu einame kasti duobės. Įsitikinu, kad žemė šiame krašte yra be galo kieta. Sunkiai dviese vargstame bandydami iškasti duobę. Vis matuojame su metru, ar jau pakanka, tačiau vis trūksta ir tęsiame toliau. Nekyla klausimų, kodėl čia taip skurdžiai auga medžiai, nes jų šaknims praktiškai neįmanoma įsiskverbti į žemę.

Prieš sugrįžtant komandai, Mantas papasakoja kuriozišką istoriją. Nuėjęs į lauko tualetą, jis sugebėjo į jį įmesti savo fotoaparatą, kurį jam paskolino dėdė. Jis bando svarstyti, kaip būtų galima ištraukti fotoaparatą, o aš su kolegomis tik juokiamės iš minties, kad Mantas vis dar tiki galintis jį išgelbėti. Sugrįžusi komanda patvirtina, čia buvus lageriui, todėl išdidžiai nešame koplytstulpį į jam skirtą vietą, įkasame, giedame Lietuvos himną ir džiaugiamės šiuo gražiu įamžinimu. 

Pakeliui į Karabasą sustojame mažose kapinėse, esančiose nuostabiausioje gamtos apsuptyje, kokią tik teko iki šiol čia pastebėti.  Nesinori nieko sakyti, nieko kalbėti, tik grožėtis.

Besileidžiant saulei esame Karabase, surinkinėjame kryžių, merginos dainuoja lietuviškas dainas, jaučiamės dvasiškai pakylėti. Pastatome kryžių, vėl giedame tautišką giesmę ir laimingi išvykstame atgal į stovyklą. Stovykloje skubame gaminti antrą koplytstulpį. Sekasi žymiai sklandžiau, tačiau vis tiek ne taip greitai, kaip norėtųsi.  

 

2019 liepos 23 d.

Šiandien paskutinė diena Karagandoje. Vykstame į kapines, kuriose Armui duodu interviu. Pasakoju apie savo įspūdžius, savijautą, nuotaikas. Buvo gera pasipasakoti, nors ir prieš mane buvo pastatyta kamera.

Po šių kapinių grįžtame atgal į stovyklą, pasiimame koplytstulpį ir vykstame atgal į Dolinką, kur nusprendėme, kad paliksime atminimą. Buvau labai patenkintas šiuo sprendimu, kadangi jaučiau didelį norą palikti atminimą vietoje, kurioje jokio atminimo tiesiog nėra.

Matau, kad ateina lietus, tad raginu komandos narius suktis greičiau, nes jeigu nespėsime nulakuoti koplytstulpio iki lietaus, tuomet jis nebus toks ilgaamžiškas.  Pastačius koplytstulpį, vėl giedame tautišką giesmę, tik šį kartą su mumis yra daugiau Kazachstano lietuvių. Jų veiduose mačiau didelį susijaudinimą. Pasidarome po atminimo nuotrauką ir skubame į stovyklą krautis daiktų.

Pakeliui sustojame parduotuvėje, nes reikia nusipirkti maisto pusryčiams. Stoviniuoju lauke ir prie manęs prieina vietos gyventoja ir klausia, ką čia veikiame. Trumpai ir laužytai papasakoju mūsų tikslą, ji labai nustemba, spaudžia ranką ir iš automobilio bagažinės traukia vyšnias ir juoduosius serbentus. Pripila du pilnus maišus ir sako, kad čia mums vitaminų. Lieku sujaudintas tokio poelgio, nes akivaizdu, kad moteris verčiasi sunkiai, o uogos yra jos papildomos pajamos.

Stovykloje užklumpa lietus, todėl stengiamės susipakuoti kuo įmanoma greičiau. Išvykstame į traukinių stotį, kurioje laukia kelionė traukiniu per naktį. Mane tai labai žavi, nes nesu to patyręs.  

 

 2019 Liepos 24 d.

Ryte pažadina Paulius. Taip gerai nemiegojau nuo pat išvykimo. Nors tai buvo tik 6 valandos miego, bet užtat pačios maloniausios. Iš vakaro buvau patingėjęs pasidomėti, kur tiksliai mes vykstame. Išlipame iš traukinio ir sako, taigi dvi dienas praleisime Ekibastūze. Kodėl gi ne, gal pamatysime dar kitokį Kazachstaną?

Mus turėjo kažkas pasitikti ir nuvežti į vietą, kurioje turėjome apsistoti, tačiau neatvažiavo. Arnoldas pranešė, kad pėsčiomis eisime iki muziejaus, o paskui į vietą, kurioje apsistosime. Labai nenorėjau matyti jokio muziejaus, o tik kuo greičiau pasidėti daiktus ir keliauti į kapines, nes liko labai mažai laiko.

Pakeliui į muziejų sužinome, kad į muziejų neiname, apsisukame ir patraukiame link Draugystės namų, kuriuos apibūdinčiau, kaip kultūros namus, kuriuos turime kiekviename Lietuvos miestelyje. Mums skiria visą aktų salę su scena ir šimtu kėdžių.

Palikę daiktus patraukiame link kapinių. Tuomet pirmą kartą pradedu pastebėti, koks keistas tas Ekibastūzas. Žmonių žvilgsniai ir komentarai stebina. Atrodo, kad jie nėra matę turistų.

Atvykome į kapines, kurios iš pirmo žvilgsnio pasirodė ganėtinai didelės, tačiau komanda taip gerai susidirbusi, kad jas išnaršome per 3 valandas, o į kitas šiandien neisime. Pasak Arnoldo, šiandien gavome sibirietišką dozę uodu.

Šiandien buvo pirmoji diena ekspedicijoje, kai neradau nei vieno lietuvio kapo. Vakare sužinojome, kad tokios užsieniečių grupės, kaip mūsų, šiame mieste iš viso nėra buvę. Pramoninis miestas su milžiniška, atviro anglies kasimo, šachta ir daugiau nieko. Norėčiau sakyti, kad priminė Lietuvą prieš daugelį metų, tačiau tikriausiai priminė Lietuvą dar prieš man gimstant.

Miegoti įsitaisome ant grindų, visi vienoje, atviroje patalpoje. Vėl nauja patirtis.  

 

2019 liepos 25 d.

Ryte einame valgyti į vietos kavinukę, kadangi neturime, kur užsikurti laužo. Kavinukėje užsisakome „amerikietiškus pusryčius“ ir juokiamės spėliodami, ką gausime. Gavome du kiaušinius ir dvi per pusę perpjautas dešreles. Vienintelis amerikietiškas dalykas šiuose pusryčiuose, tai užpilama kava, kurią gauni net neprašęs amerikietiškų pusryčių.

Pavalgę keliaujame link kapinių, matome rūką. Vėliau suprantu, kad tai ne rūkas, o smogas, kadangi per jį nesimato saulės. Niekur kitur keliaudamas nemačiau tokio akivaizdaus ir tiršto smogo. Bandžiau įsivaizduoti, kaip stipriai jis veikia žmonių sveikatą.

Kapinėse sekasi taip pat gerai, kaip ir vakar, todėl greitai baigiame. Baigę, čia pat vietoje užsikuriame paskutinį laužą, verdame arbatą, valgome ir dalinamės paskutiniais įspūdžiais. Po kapinių patraukiame link muziejaus, kurį turėjome šiandien aplankyti. Einame ilgai, tad pradedu svarstyti, ar muziejus vertas tiek daug mūsų energijos. Visgi laikas prabėga greitai, kadangi visą kelią juokaujame apie tai, kaip pigiai galėtume pertvarkyti šį miestą, nes čia kainos labai mažos. Pakeliui gaunu pravardę, kylančią nuo Ekibastūzo pavadinimo – Egis Bastūnas.

Muziejuje tuščia, esame vieninteliai lankytojai. Pasirodo, kad tokia didelė užsieniečių grupė šioje vietoje nėra lankiusis. Po muziejaus sužinome, kad aplankysime vietos pirty, kurioje galėsime atsipalaiduoti ir deramai nusiprausti. Pirtyje susipažįstame su vietos kultūra, kuri šiek tiek gąsdina ir tuo pačiu žavi. Išeiname švarūs ir laimingi.

Paskutinės vakarienės metu sužinau, kad aš, Monika ir Marijus miegosime kitame vagone, bet aš jaučiuosi per daug pavargęs, kad man tai rūpėtų. Bandau įsivaizduoti tą mielą gultą ir kaip jame jaukiai miegosiu, tačiau realybė kiek kitokia. Patekome į vietinį traukinį, kuriam tikriausiai virš 40 metų.

 

2019 liepos 26 d.

Traukinyje praktiškai nemiegojau, o kolegos irgi negalėjo pasigirti geru miegu. Prajuokina tik mano sugalvotas traukinio pavadinimas.

Nur-Sultane mus pasitinka ištikimasis Duman, kuris mus vežiojo Karagandoje. Vairuotojas per šį trumpą laiką tapo mūsų neblogu bičiuliu. Nuveža mus į Ambasadoriaus rezidenciją, kurioje visi skuba užsiimti miegamą vietą ant lovos.

Visą šią dieną neapleidžia mintys apie namus, artimuosius ir kaip jų pasiilgau.

2019-07-17

Išvykstant, vos tik leido prieiti draugams ir artimiesiems atsisveikinti, Serbintienė ištiesė man ranką, klausdama „Ar galėsi su savimi paimti?“ bei įdavė istorinę Lietuvos vėliavą – Vytį. Nors mano kuprinė svėrė gana daug ir joje beveik nebuvo laisvos vietos (po to, kai „Misija Sibiras“ biure susikrovėme visus įrankius, Bronislovo kryžių, palapines ir kitus daiktus), nė nedvejodamas atsakiau, kad rasiu, kur įsidėti. O mintyse kirbėjo, kad tą vėliavą vešiuosi net jeigu reikės visą kelionę rankoje nešiotis. Visą atsisveikinimą su draugais ir artimaisiais laikiau vėliavą rankose. Ko gero, man daugiau nieko ir nereikėjo. Juk šiame simbolyje telpa tiek daug. Ir nors visur keliauju su savo dabartine vėliava – trispalve, labai džiaugiausi, kad ekspedicijoje nešiu dvi vėliavas. Vieną istorinę, kitą dabartinę, vieną savo, kitą man įduotą išvykstant. 

Atsisveikinant manęs interviu paprašė „Lietuvos ryto“ žurnalistė. Neprisimenu, ką tada kalbėjau (rašau jau skrydžio iš Kijevo metu). Bet prisimenu emociją ir ką jaučiau. O jaučiau, kad ten susirinkę žmonės mumis tiki. Kad ši misija yra ne 16 žmonių misija šiais metais. Tai misija už Lietuvą. Jos istoriją ir ateitį. Labai tikiuosi, kad kažką tokio ir pasakiau kameroms.

Einant į oro uostą, kalbėjomės su Egidijumi dėl to, kad nepaisant griežtų nurodymų, ką galima / reikia pasiimti ir ko negalima / nereikia (pagal mums siųstą daiktų sąrašą), vis dėlto, abu iš vakaro patys vieni sprendėme, ką pasiimti, kaip „kontrabandą“. Ypač dėl to, kad po visų instrukcijų, vietos kuprinėje ir laisvo svorio likučio buvo galima kažką papildomai įsidėti (ko nors, ko nesiūlė ar nerekomendavo įsidėti). Arba ko nors, ko manėme, kad nors ir paprastai nereikia, bet norėtųsi. Nežinau, ką pasiėmė Egidijus, bet aš tai trijų rūšių lietuviškas euro progines monetas, 25 kiekvienos rūšies. Tiesiai iš Lietuvos banko. Bekalbant apie tai, pagalvojome, kad tie tremiami žmonės lygiai taip pat turėjo labai ribotą sąrašą to, ką gali pasiimti. Kai kurie vos spėjo išvis, ką nors pasigriebti. Bet buvo ir tų, kurie bandė nusivežti tai, ko negalima. Bet to, ko vėliau labiausiai ilgėtųsi.  

 

Kijevo oro uostas

Belaukiant skrydžio ir žiūrint filmą „Karlagas. Mirties žemė“ pro langą pamatėme, kaip atvežė ir į mūsų lėktuvą pradėjo krauti kuprines. Jeigu tai galima pavadinti krovimu. Bet mes vežėme svarbų krovinį – Bronislovo kryžių. Turbūt dėl to kiekvienas metimas ir stiprus kuprinės smūgis buvo smūgis ir mums. Juk kiekvieno kuprinėje dalis kryžiaus ir kiti brangūs iš Lietuvos pasiimti daiktai. Įsiminė pirmi Augusto žodžiai tai išvydus: „Ei, ten juk kryžius viduje…“ 

 

2019-07-18 

Atvykome į Nur-Sultaną. Kartu su Adomu (Lietuvos ambasados atstovas) lankėmės Alžyro muziejuje  – buvusiame moterų lageryje. Gidė informaciją apie lagerį ir jo istoriją pateikė automatu. Ten pastatytas didelis paminklas aukoms. Bet tokių kaip šis – vienetai. Daugelis kitų lagerių, kurie mūsų laukia, net nepažymėti.

Po to lankėmės Nur-Sultano kapinėse ir ieškojome lietuvių. Daugiau nei pusantros valandos prireikė, kad rastume pirmą lietuvio kapą. Šaunuolis Tomas! Nors kartais jau atrodė beviltiška brautis per tas džiungles, tačiau žengdami jau jautėme, ką darome, ir dėl ko tai darome. Tomui atradus pirmąjį kapą, burtas buvo išsklaidytas ir per likusį laiką radome dar keturis, kuriuos pavyko atpažinti ir identifikuoti. Pačiam pavyko rasti tik kapus, kuriuose galbūt ilsisi lietuviai (sprendžiant iš kryžiaus). Tačiau jokių užrašų ant jų rasti nepavyko. Taigi, nors ir nuojauta sako, kad galbūt ten ir lietuvių kapai, bet patvirtinimo trūko. Juk gali būti, ir vokiečiai, kurių čia gerokai daugiau. Bet kokiu atveju viską kompensuoja komandos draugų pasiekimai. Manau, kad ryt bus ir lengviau, ir produktyviau. Kilsime išsimiegoję ir tęsime darbus. Juk nuo pat išvykimo (jis buvo vakar) numigome tik protarpiais (lėktuve). Taigi, jau eina antra para ir miego stygius jaučiasi.

Turbūt dėl miego stygiaus tol, kol mus veža autobusiuku iki kapinių, muziejaus ar Karagandos, visa komanda išlūžusi, nepaisant to, kad vietos beveik nėra (16 žmonių ir jų milžiniškos kuprinės viename mikroautobuse). Mums viskas atrodo, kaip ta pati pirma para, nors rašydamas dienoraštį suprantu, kad baigiu rašyti apie antrąją dieną. 

Manau, ši diena yra svarbi komandai. Nuvyksime į savo pirmąją stovyklavietę, kur praleisime kelias dienas. Ta proga reikės pasidalinti Vilniaus monetomis. Simboliška. Karagandoje mus priėmė ir kieme leido apsistoti Vitalijus. Lietuvis, kuriam, kaip supratau, esame jau nebe pirma „Misija Sibiras“ komanda. Labai skaniai atrodo ant laužo verdama sriuba. Nekantrauju paragauti! 

 

2019-07-19

Valanda paieškų Dolinkos kapinėse ir vienas kapas, kurį rado Mantas. Šaunuolis! Labai džiaugėmės, ypač dėl to, kad po kelių parų pagaliau vėl pamatėme lietuvišką (ne kirilica parašytą) užrašą! Baigus paiešką papildomai nieko neradome, bet vis ne tuščiomis judame iš kapinių. 

Kitose kapinėse mums nurodė, kad reikia bandyti rasti ne tik lietuvių, bet ir Jurgio Dirvonskio dukros Nijolės kapą. Jausmas, kai vienas ar kitas komandos draugas randa lietuvio kapą, tikrai geras. Audra rado Vytauto Baristos kapą  –  vėl lietuviškas užrašas. Pats radau Prano Biliūno kapą, bet tik priėjęs prie pat ir apsidžiaugęs, kad radau, pamačiau, jog jau pririšta vėliavėlė. Tai reiškia, kad kita komandos dalis, ėjusi iš kitos pusės, čia jau praėjo, sutvarkė ir inventorizavo. Nesu pirmas radęs. Paieškų pabaigoje dalis komandos nusprendė nubėgti į kitoje geležinkelio pusėje pastebėtas kapines. Iš ten vaizdas panašesnis į nuotraukoje buvusį. Arnoldas sakė, jog ten lankėsi pernai metų komanda. 

Grįžus mus stovykloje pasitiko delegacija. Kaip supratau, jie Kazachstano Tautų asamblėjos jaunimo atstovai. Labai svarbūs asmenys Kazachstane. Pabendravome ir apsikeitėme kontaktais. Vėliau skubėjome į stovyklavietę, nes reikėjo paruošti koplytstulpio brėžinį.

Dirbau ties brėžiniu. Turime techninių problemų dėl gautų lentų pločio. Reikia kažką sugalvoti. Visą vakarą braižiau, skaičiavau, mąsčiau. Bet lentos atrodo per siauros. Norint padaryti stogą, reikės jungti bent dvi. Norint padaryti normalų stogą – tris. Kol kas dar nesugalvoju, kaip sujungti. Tikiuosi rytoj Egidijus (jis labai sumanus tokiuose techniniuose ir praktiniuose klausimuose) pasiūlys, kokią nors idėją. 

 

2019-07-20

Susitikome su lietuviškų šaknų turinčiu Dimitrijum Rugiu. Diskutuojant vienas iš mūsų paklausė, ar jam yra žinoma apie lietuvius, kurie būtų atvykę į Kazachstaną dėl darbo. Sakė, kad nei apie vieną tokį nėra girdėjęs. Visi tremtiniai arba politiniai kaliniai.

Dimitrijus didelę dalį savo jaunystės pradirbo anglių kasybos šachtose. Dėl to jis mus nusivedė į anglies kasyklų teritoriją, kur mus vedžiojo vietinis gidas ir pasakojo apie anglies kasimo šachtas. Tai labai didelės rizikos darbas, sakė, kad įvyksta apie 30 incidentų per metus. Po ekskursijos mūsų gidas padėkojo už tai, kad jam leidome mintimis sugrįžti į vaikystę. Jis vaikystėje yra lankęsis Vilniuje. Jo seneliai ten gyveno. Nors lietuviškų šaknų jie neturėjo. Per interviu žurnalistės klausė Dimitrijaus apie jo ryšį su Lietuva. Jo tėčio šeima buvo iš Lietuvos, bet užaugo Kazachstane. Jis čia tapo fotografu. Tačiau jis supranta, kad Lietuvoje gyventi būtų geriau, bet ne tai jam svarbiausia. Jis jaučia ir įsipareigojimus Kazachstanui už tai, kuo dabar yra ir ką daro.

Dimitrijus vėliau mums parodė kelią iki jo statyto namo. Pasakojo, kaip pabuvęs Lietuvoje, pamatė didelius mūrinius (plytinius) namus. Tada pagalvojo, kad ir pats grįžęs į Kazachstaną tokį pastatys. Grįžęs pastatė trijų aukštų mūrinį namą su rūsiu, kaip papildomu aukštu. Vėliau jo visi kaimynai ėjo pas jį žiūrėti rūsio ir patys bandė statytis tokį patį. Iki tol Kazachstane tai nebuvo nei žinoma, nei populiaru.

Vėliau šukuotose kapinėse Sandra rado savo pirmuosius lietuvių kapus. Ir ne šiaip sau, visą trejetuką! Kai rado, iškart balse pasigirdo džiaugsmingas „Valio!“. Šaunuolė!

Nuvykome į Dimitrijaus tėvų kapines. Jas taip pat šukavome. Ir čia lietuvių kapų buvo labai daug. Paulius, Mantas, Augustas vienas po kito rado lietuvius. Nuotaika labai kilo. Pirmą savąjį čia radau ir aš. Ulys Leonas – buvo parašyta kirilica ant antkapio. Tikrai didelis džiaugsmas atradus pirmąjį kapą po šitiek dienų paieškų. Viso šiose kapinėse radome virš 20 lietuvių kapų. Iš vienos pusės džiugu, kad produktyviai padirbėjome, iš kitos pusės suprantame, kiek lietuvių buvo priversti čia nugulti amžino poilsio.

Per pietus valgėme sumuštinius su „šlapianka“ ir agurkais. Bet svarbiausia, kad turėjom arbūzą.Pjaustant arbūzą buvo pasakyta labai tiksli frazė: „Juk taip nesunkiai laimė atsiriekia“.

Pabaigus numatytą dienos planą, Arnoldas pasakė, kad iki tol, kol sutems, dar turime truputį laiko. Paklausė, ką norime daryti. Buvo nuspręsta, kad vyksime į kapines, kurios buvo kitoje geležinkelio pusėje, kur ieškojome Jurgio dukros Nijolės kapo. Atvykę rikiavomės ir ieškojom. Vėliau, išsiskyrus nuomonėms, kur eiti ir kaip ieškoti, išsiskirstėm. Aš likau su Alginta, Audra, Rūta. Iš pradžių dar Rūta bandė ginčytis, kad pagal nuotrauką kapas turi būti kažkur kitur, bet paėmęs jos fotoaparatą padariau nuotrauką ir sakau vaizdas panašus, tik mums reikia eiti dar toliau. Ir beeinant išgirdome Egidijaus džiaugsmingą šūksnį. Rado!

Nuėję prie kapo bandėme prisišaukti komandą, bet atstumas, krūmai ir kita neleido likusiems mūsų išgirsti. Egidijus pasakė, kad kairėje kapinių pusėję, visiškai palei tvorą, yra tarsi takelis, kuriuo būtų galima patekti prie įėjimo į kapines. Pasisiūliau bėgti pakviesti visų. Bėgau tikrai kaip Maratonas po pergalingo mūšio pranešti apie didelį pasiekimą visai komandai. Labai geras jausmas. Reikėjo matyti jų akis ir džiaugsmą, kai surikau pamatęs mūsų sugrįžtančių laukiančią komandą! Visą komandą nuvedžiau prie kapo. Tuomet buvo susisiekta su Jurgiu ir jo kita dukra. Jausminga akimirka!

Grįžę į stovyklavietę iki 02:00, gal truputį ir ilgiau, darėm koplytstulpį. Esu be galo dėkingas ir labai džiaugiuosi komanda, kuri kaip tik galėjo, taip prisidėjo prie gamybos. Labai gerai padėjo apsispręsti Marijaus žodžiai, kai sprendėme, kaip darome. Jis sako, kad dvišlaitį nubraižysim ir išpjaustysim lengvai ir greitai, bandom keturšlaitį stogą padaryti. O jei nepavyks, bandysim paprasčiau. Labai gerai, kad prie skaičiavimų ir mano braižymo tikrinimo prisijungė Mantas. Tikrai genialus matematikoje. Manau, kad jo pagalba neabejotinai padėjo išvengti klaidų skaičiavimuose ir matavimuose. Egidijus labai gerai instruktavo likusius komandos vaikinus dėl to, kaip preciziškai atlikti tikslius koplytstulpio detalių pjovimus. Marijus, Tomas ir Augustas iš peties darbavosi ties kiekviena detale. Per vakarą buvo išpjauta apie 80% visų dalių bei padaryta apie 60% viso darbo vienam koplytstulpiui.

Tik gaila, kad merginų siūlytas antro koplytstulpio apdailos variantas nesusilaukė daug dėmesio ir jį nori atmesti. Jos irgi labai nori prisidėti ir prie gamybos darbų, bet dėl reikalingo didelio tikslumo ir lėtai vykstančio kiekvienos detalės apdirbimo, sunku į darbą įjungti visus. Žinoma, Alginta dirba tikrai ne mažiau nei vyrai. Galėčiau sakyti wow!

Juokinga buvo, kai bėgant 1-2 val. nakties, pjovimus atliekant tik pagal mūsų su Mantu nurodymus, mus ilgainiui pradėjo vadinti ir kviesti, kaip inžinierius. Dirbant tai iš vieno, tai iš kito darbų galo vis pasigirsdavo: „inžinieriai, ką toliau“ arba „laukiu tolesnių inžinierių nurodymų“, „eikit skaičiuot ir sakyt, ką toliau pjaut“. 

 

2019-07-21 

Pirmosios rytinės kapinės ir jau rasti 8 lietuvių kapai! Vos per pusantros valandos. Po to nuvykome į rytines mišias, kurias vedė Jurgis (Jurii), kunigas, kilęs iš Lietuvos (Naujosios Vilnios), dar kalbantis lietuviškai, nors ir sunkiai. Kai mišių metu jis lietuviškai pradėjo maldą „Tėve mūsų“, visa komanda vieningai kartu su juo sukalbėjo šią maldą. Ši bažnyčia įkurta lietuvio kunigo, bet, matyt, seniai buvo girdėjusi taip aiškiai ir garsiai kalbamą šią maldą lietuvių kalba. Mišių pabaigoje kunigas palaimino kiekvieną komandos narį. Po mišių mums pravedė trumpą ekskursiją po bažnyčią ir jos teritoriją.

Kol važinėjom iš kapinių į kapines, skambėjo dainos. Priedainį Monikos dainos jau mokam visi mintinai. Ji tikrai suskambės mums grįžus. Taip pat kai kurios kitos dainos skamba važiuojant, bet tik per Monikos dainą sudreba balsas arba sudrėksta akys.

Vykome į vieną vietą vienam iš politinių kalinių perduoti linkėjimus ir atnaujinti ryšius su jo giminėmis. Gaila, bet pavėlavome. Daliai komandos užsukus į jo butą paaiškėjo, kad jis jau miręs. Per šį laiką aš su likusia komanda laukiau prie autobusiuko. Egidijus, pamatęs netoliese kepyklėlę, nubėgo ir nupirko šviežią, ką tik keptą pyragą komandai. Vakarui.

Grįžę kibome prie koplytstulpio. Ir vieną baigėme. Negaliu nereikšti padėkų kiekvienam prisidėjusiam:

Mantas – didelė pagalba projektuojant ir atliekant sudėtingus stogo dalių ir kampų skaičiavimus,

Egidijus – genialūs montavimo ir kiti  inžineriniai sprendimai,

Marijus – preciziškas, daugiausiai tikslumo reikalavusių, dalių pjaustymas, 

Augustas, Tomas – daugybė laiko ir rankų darbo, skirto pagaminti krūvas dalių, 

Alginta – už visą pagalbą ir buvimą su mumis viso proceso metu. Ji, ko gero, nušlifavo didžiąją dalį detalių.  

Likusiems komandos nariams – Sandrai, Rūtai, Monikai, kurias mačiau dirbant su kai kurių dalių gamyba.

Taip pat visiems kitiems komandos nariams, kurie rūpinosi viskuo, ko mums dirbant reikėjo. Įskaitant maistą, vandenį, arbatą, saldumynus, palaikymą ir gerą nuotaiką aplink, filmavimus ir interviu darbo metu. Ačiū visiems!  Jūs esate tie, kurie iš neįmanomo padarė nuostabų koplytstulpį, kurį rytoj statysime Ferdinando Vaitiekūno tėvelio galimoje palaidojimo vietoje.  

 

2019-07-22

Kaip uždainavom ryte važiuojant į Karabaso lagerio vietą! Nerealu! Visų balsai dar niekad taip neskambėjo. O, kai atliekame Monikos dainą, suprantu, kodėl Daliai Grybauskaitei kaupiasi ašaros išgirdus ar pasakius žodžius „Lietuvos žemė“. Manau, kad per šią dainą man būna tas pats ties žodžiais „už Tėvynę“ ir „mūs žemės nelieskit“. 

Nuvykę į Karabasą nutarėme, kad šioje vietoje statysime Bronislovo mums įteiktą kryžių. Čia anksčiau buvo lageris – paskirstymo punktas, per kurį tikriausiai perėjo beveik kiekvienas politinis kalinys. Vieta nėra niekaip pažymėta, tad kryžius bus puikus simbolis.

Koplytstulpio statyba Prostornoje: 

Atsivežėme visą koplytstulpį dalimis. Dalis komandos išėjo į kapines kasti duobės, kiti apžiūrėti miestelio su seniausiu jo gyventoju tam, kad išsiaiškintų, kur buvo tikroji lagerio vieta ir kur stovėjo jo pastatai. Rinkti koplytstulpio likau aš, Mantas, Marijus, Egidijus, Augustas ir Tomas bei Alginta, Monika ir Rūta. Surinkimą baigėme tik komandai begrįžtant.

Dažyti koplytstulpį merginos pradėjo prieš pat surinkimo pabaigą, bet tai ilgai netruko. Visi sugrįžę prisijungė ir kaipmat kiekvienas milimetras buvo kruopščiai padengtas. Į pastatymo vietą koplytstulpį nešėme beveik visi vyrai. Ne dėl to, kad toks sunkus, visi labai norėjo. Įleidome į duobę ir pradėjome užkasinėti. Užkasus dar sykį nudažėme. Sandra, užlipusi Marijui ant pečių, nudažė koplytstulpio stogo saulutę dar sykį.

Pastačius atėjo laikas galutiniam akcentui. Mūsų misijai kalvio padarytos metalinės saulutės prikalimui. Man, kaip koplytstulpio projekto vadovui, buvo suteikta garbė įkalti pirmą vinį. Po to plaktuką perdaviau antrajam inžinieriui – Mantui. Jis – pjovėjui Marijui, kuris – Tomui, o šis – pusę vinies kitam pjovėjui Augustui. Paskui vinį įkalė Egidijus, kaip duobės kasėjas, nors mano akyse jis buvo technikos ekspertas ir pagrindinis asmuo, kuris rūpinosi konstrukcijomis ir tvirtinimu. Tada Paulius, Monika, Rūta. Paskui paprašiau, kad vieną vinį įkaltų Alginta, kuri labai daug prisidėjo prie darbo. Tuomet Sandra ir Audra.

Tylos minute pagerbėme Ferdinando Vaitiekūno tėtį ir kitus politinius kalinius, kurie ilsisi Prostornoje ir jos apylinkėse. Tada visi susikabinę sugiedojome himną. Nežinau, ar iš jaudulio, ar dėl to, kad į akis smarkiai švietė saulė, bet pajutau per žandą nuriedėjusią ašarą. Po himno sudainavome Monikos dainą. Per žodžius „už Tėvynę“ ir „mūs žemės nelieskit“ pajutau, kaip vėl drėksta akys. Tada jau buvo aišku, kad ne dėl saulės. Galiausiai Marija perrišo koplytstulpį  trispalve ir pajudėjome link autobusiuko, kuriuo keliavome į Karabasą.

Kelionė į Karabasą:

Važiuojant Arnoldas pasakė, kad kunigas minėjo, jog be Dulinsko kapo ten, bažnyčios teritorijoje, nėra jokio kito Lietuvos simbolio. Nutarėme, kad padarysime kryžių, kurį pastatysime prie bažnyčios. Arnoldas gaus dar medienos kryžiui. Taip pat grįžus reikės baigti antrą koplytstulpį (šiuo metu turim padaryta kokį 30%), skirtą Dolinkos masinei kapavietei. Dabar lekiam į Karabasą pastatyti Panevėžiečio Bronislovo mums įdėtą kryžių.

Karabasas:

Norint statyti kryžių, reikėjo iškasti duobę. O tai atrodė neįmanoma, nes žemė buvo kieta kaip betonas. Bene porą valandų daužėme ir kapojome kastuvais, kol pasiekėme apie 80 cm. gylį. Vykstant šiam procesui dalis komandos neturėjo daug darbo, apart akmenų rinkimo sutvirtinimui ir vietos tvarkymo, tad nuolat girdėjosi merginų dainavimas. Pastatėme kryžių ir sugiedojome himną. 

Manau, kad šio kryžiaus vieta labai svarbi, nes iki šiol ten buvo tik eilinė šalikelė prie geležinkelio, nors anksčiau toje vietoje stovėjo lageris, kurį perėjo, ko gero, beveik kiekvienas politinis kalinys. Būtent čia juos visus atveždavo ir tada paskirdavo į kitus lagerius.

Grįžus:

Labai emocingas vakaras prie laužo. Atidaviau abi likusias monetas (po vieną kiekvienos rūšies) visiems komandos nariams. Visi kalbėjom apie tai, kas kam ant širdies gulėjo. Vėliau, galima sakyti naktį, pradėjome daryti ir baiginėti antrą koplytstulpį. Buvo daug diskusijų dėl ko, kaip ir kas turi būti ir atrodyti. Truputį gaila, kad šitaip trūkstant laiko miegui, tiek jo sugaišome ne ginčydamiesi, o pilstydami iš tuščio į kiaurą.

Džiaugiuosi, kad net priešingoms nuomonėms  Egidijus išsakė argumentus, ir tada jau  galėjau sėsti prie braižymo lentos ir braižyti šio koplytstulpio saulutę bei modeliuoti stogą. Kitas apdailos dalis palikome norintiems toliau diskutuoti. Pabrėžtina, kad nors ir tai truko ilgiau nei kitas (paprastesnis variantas), rezultatai daug kartų įspūdingesni! Labai laukiu rytojaus, kol likusi komanda pamatys, kas buvo sumeistrauta per naktį. Manau, tai neįtikėtina! 

P.S. Special thanks to Egidijus! Jeigu ne jo aiškūs argumentai, pasakyti laiku ir vietoje, antro koplytstulpio projektas būtų nuėjęs kitu keliu. Taip pat Tomui, Augustui, Algintai ir Marijui, kurie visa laiką iki galo buvo, pjaustė ir šlifavo kiekvieną detalę. O taip pat Mantui, kuris sukūrė savo elementus, kuriais bus pagražintas antras koplytstulpis.

Laikas eiti miegoti, laukia dar įspūdingesnė diena! Jaučiu tai! 

 

2019-07-23 

Po vakar nuotaika iš ryto itin pakili! Aišku, miego trūksta ir keltis lengva nebuvo. Pirmasis dienos tikslas – didelės kapinės šalia Karagandos. Kelionė į ten nebuvo itin sklandi. Vyko kelio darbai, jokių ženklų apie aplinkkelį, tad teko nemažai paklaidžioti. Taip pat vairuotojai gana ramiai važiuoja kiaurai „plytos“ ženklą. Kapinės, į kurias galiausiai atvykome, buvo tikrai kietas riešutėlis. Bet komanda jau susidirbusi, tad viską įveikėme gana sklandžiai.

Greitai papietavus trumpam užsukome į stovyklavietę paimti antro koplytstulpio dalių. Tuomet išjudėjome į Dolinką. Į tą vietą, kur buvo masinė kapavietė. Ten prie mūsų prisijungė Dimitrijus Rugys ir du kiti lietuvių kilmės asmenys – tėvas Pakštas su sūnumi. Surinkimas vyko labai sklandžiai, o Egidijaus pasiūlytas saulutės variantas atrodė fantastiškai! Pasidarėme kelias nuotraukas. Giedant himną akys vėl sudrėko. Taip pat, kaip dainuojant Monikos dainą.

Džiaugiuosi, kad abu koplytstulpiai pavyko labai gerai ir gavosi labai kokybiški. Tikrai buvo verta sėdėti tiek naktų ir skaičiuoti, kokie ten turi būti suleidimo kampai ir kiekvienos dalies metmenys. Taip pat šaunu, kad visada buvo tų, kurie galėjo patikrinti, pakoreguoti ar patarti tose vietose, kur galėjo būti klaidos. Taip pat džiugu, kad buvo ir tų, kurie galėjo pasiūlyti praktinių problemų sprendimo būdų. Galų gale svarbiausia, kad niekada netrūko rankų visų idėjų įgyvendinimui.

Manau, kad mūsų pastatyti koplytstulpiai yra labai prasmingi paminklai tremtiniams ir politiniams kaliniams. Taip pat reiktų neužmiršti, jog jie statyti musulmoniškame krašte, tad kryžius mūsų pasirinktose, nieko nesaugomose, teritorijose galėjo ką nors žeisti ir kelti priešpriešą. Tuo tarpu koplytstulpis nėra iškart priimamas tik, kaip krikščionybės simbolis, todėl manau neigiamų emocijų vietiniams nekels.

Po statybų grįžome į stovyklavietę. Jau paskutinį kartą. Sutvarkėme ją ir susidėjome daiktus. Kol laukėme transporto, Egidijus pasižiūrėjęs į mane pasakė: „Tu tikrai turi vartoti kažką, pasižiūrėk į kitų veidus. Kai aš pasižiūriu į juos, visuose nuovargis. Pas tave tik žvilgsnis su entuziazmu…“  Matyt čia dėl to, jog šiame projekte matau milžinišką prasmę ir esu pasiruošęs atiduoti visą save. Juk tai dėl tos vienintelės ir mylimos Lietuvos istorijos išsaugojimo.

Iš Karagandos išvykome traukiniu. Man kliuvo boksas su Marija virš manęs ir moterimi su dviem vaikais šalia. Buvo momentas, kai grįžau vandens ir su ta moterimi pasikalbėjau.  Jai buvo labai įdomu, kaip mes gyvename Lietuvoje. Klausė, kokį skirtumą matome čia. Kaip supratau, jai nėra lengva, ypač su dviem vaikais, bet stengiasi. 

Buvo labai malonu pabūti „Misija Sibiras“ projekto ambasadoriumi dar kartą, skleidžiant žinutę apie projektą užsieniečiams (kaip, kad tada, kai Karagandos kapinėse sutikome amerikiečius). Tą syk irgi pateikiau tikrai stiprų ir įdomų pasakojimą bei pakviečiau mūsų veiklą sekti. Manau, labai svarbu, kad apie šį projektą išgirstų ne tik lietuviai užsienyje, bet ir užsieniečiai iš viso pasaulio.  

 

2019-07-24

Rytas prasidėjo pokalbiu su Ira (jos vaikai Denis ir Vika). Jiems po vakar vakaro diskusijos buvo įdomu išgirsti daugiau apie mūsų misiją, Lietuvą, dalyvius, jų profesijas ir pan. Pokalbis vyko gana įdomiai – aš pasakojau, bet kalbėjo Ira ir kiti susirinkę klausytojai (juk mano rusų kalba nėra tokia, kad galėčiau laisvai viską pasakoti. Na bent tuo metu tikrai nebuvo). Ira labai žavėjosi mūsų daromais darbais. Ją labai stebino, kad tai darome savanoriškai. Taip pat daug klausinėjo apie Lietuvą ir kaip ten žmonės gyvena. Supratau, kad jos gyvenimo sąlygos nėra labai geros. Kai papasakojau apie projektą, Irą ir kitus klausytojus labai žavėjo, kad suradę kapus juos sutvarkome, užrišame vėliavėlę, fotografuojame, fiksuojame koordinates, kad vėliau būtų galima internete šiuos duomenis rasti. Kadangi atsikėlus buvo pusryčių metas, Ira pavaišino mane viskuo, ką turėjo. Virtais kiaušiniais, bulvėmis, vištiena. Visi žmonės aplink siūlė saldainių ir pan. Pakalbėjome ir apie tai, kad jos vaikams reikia mokytis ir visas pasaulis bus jiems atviras. Ira ypač akcentavo anglų kalbos svarbą savo vaikams. Atsisveikinant Irai padaviau 3 progines lietuviškų eurų monetas (kiekvienos rūšies po vieną). Ant vieno iš savo žurnalų kraštų Ira pasižymėjo „Misija Sibiras“. Sakė grįžusi namo pa‘google‘ins. Manau, tokiais pokalbiais (kaip ir tąkart su amerikiečiais kapinėse) įgyvendinu vieną iš savo tikslų – apie misiją leidžiu išgirsti ir užsieniečiams. Bet ne tik išgirsti. Paaiškinu ir padedu suprasti, kodėl tai svarbu. 

Atvykus į Ekibastūzą laukėme, kol mus pasitiks, bet taip niekas ir neatvyko. Per tą laiką pažaidėme linksmų žaidimų. Aš išmokiau visus žaisti „Zuikučius“. Nesulaukę pasitikimo, pasiėmėm kuprines ir kaip reikiant pažygiavom su visa ekipuote (spėju, buvo apie 10 km, gal truputį mažiau). Po to, palikę kuprines, nuėjome į kapines. Ir ten gavome tokio lietaus, kad mano kelnės buvo kiaurai gręžiamos. Viršų apsaugojo šturmuotė, kurią pasiėmiau.

Grįžus iš kapinių, įsikūrėme Draugystės namų aktų salėje. Kad nebūtų liūdna, sugulėme, kaip palapinėje: Mantas, Tomas ir aš šalia.

 

2019-07-25

Keliamės su mankšta, kurią darome ant scenos. Manau, kad namų sargui linksma stebėti mus per kamerą.  Papusryčiavę vykstame į paskutines kapines (bent jau taip manėme). Ir ten radau paskutinį lietuvio kapą (bent taip maniau). Jo vardas buvo Kazimieras.

Eidami labai daug prisijuokėm rutuliodami ir diskutuodami apie Ekibastūzo, kuris po truputį juokais tapo Egiu Bastūnu (komandos draugo vardu), idėją ir santvarką. Apie tai parašysiu panašią knygą, kaip Platono „Valstybė“, tik, kad ten buvo filosofinė, o šita bus tiesiog aprašymas – dokumentika.

Po to sekė pirtis. Vietiniai labai norėjo pavaidinti, tai pripildavo vandens ant akmenų ir pabėgdavo iš pirties. Paulių, Arnoldą, Marijų, Mantą, Augustą gerai nuvanojau su vanta.

Svėriausi su ten esančiomis svarstyklėmis, šlapias, po pirties. Rodo apie 71 kg. Tai būsiu per ekspediciją numetęs tik apie 1 kg.

Paskutinė vakarienė ir išėjome į stotį. Vykstame į Nur–Sultaną. Laukia pirmosios kapinės ir renginys, kurioje, tikriausiai, reikės pasisakyti.  

 

2019-07-26 

Atvykome į Nur-Sultaną. Atvykę važiavome tiesiai į kapines. Tas pačias, kaip ir pirmą dieną. Ir viskas nebe taip baisu ir painu. Žymiai efektyviau išsirikiuojame ir šukuojame kapines. Radau dar vieno lietuvio kapą. Pavardė Veikutis. Džiugu, kad ir paskutinė diena produktyvi. Taip pat pavardė graži. Panaši į mano būdą.

Per kelias valandas komanda rado apie 10 kapų. Paskui mus priėmė Ambasadoriaus rezidencijoje. Po tiek dienų atrodo prabangiai. Grįžus teks miegoti kažkur ant žemės. Manau, jeigu bus kur vietos ant kilimo, neišsipakuosiu nei miegmaišio. Aišku, dar visai tikiu, kad iki išvykimo į oro uostą, kuris beje apie 02:30, gali būti, kad net nespėsime sugulti.

Vakare neskubėjau eiti miegoti. Nenoriu, kad kelionė jau baigtųsi. Jei bent vienas iš komandos dar būtų nenulūžęs, ko gero, sėdėčiau ir kalbėčiausi iki lėktuvo. Na, bet visi tikrai yra pervargę, tad negaliu jų kaltinti. Iki kėlimosi skrydžiui liko mažiau nei 2 valandos. Reikia ir man eiti nusnūsti kažkur.

Ryt laukia ilga kelionė namo. Teoriškai jau 2019-07-27 ir per ateinančią dieną pasieksime Lietuvą. Laukia ilga kelionė ir nepamirštamas sutikimas. Eidamas miegoti jau leisiu sau mintimis grįžti į Lietuvą. Pas draugus, artimuosius ir mylimuosius.  

07.17. Pirma diena. Lėktuvas Kijevas – Nur-Sultanas. Apie vidurnaktį.

Ilga diena. Iš tų, kur veiksmo ir įspūdžių užtektų kelioms. Spėju, tokių dienų greitoje ateityje pasitaikys ir daugiau. Svarbiausi momentai: sudalyvavimas „Labame ryte“, bendro inventoriaus pasiskirstymas tarp komandos narių, išlydėjimas. Labai simboliška, jog visi kuprinėse vežamės po dalelę nuostabaus sudedamo kryžiaus, kuris netrukus jau stovės Kazachstano stepėse, tyliai menančiose čia patirtas mūsų tautos kančias.

Labai įsiminė mūsų komandos išlydėjimas traukinių stotyje. Nors žygiuojant iki ten ir buvo nuojauta, jog ateis bičiulių, artimųjų, tačiau tokio didelio ir nuostabaus palaikymo nesitikėjau. Rodos, viską galima būtų atlikti paprasčiau. Kita vertus, ore tiesiog tvyrojo bendrumo jausmas, tikras pakylėjimas tiek išvažiuojantiems, tiek tiems, kurie atėjo išlydėti. Labai simboliškai mus palaimino ir dangus, atseikėdamas šiek tiek lietaus. „Lai lyn lytos“, kaip kad byloja mūsų kone mėgstamiausia tapusios dainos žodžiai (ją, kaip žadintuvą, Paulius naudoja mums žadinti). Šalia visų gražių ir įkvepiančių pasisakymų matėm ir žibančias akis, kurios primena, jog ši ekspedicija yra daug daugiau, negu tik tai, ką veiksime artimiausias 10 dienų. Tai kartu ir įpareigoja pasistengti atiduoti savo jėgas tam, kad praeitis liktų neužmiršta. Labai stiprus jausmas yra turėti tokį visuomenės palaikymą – tada įsitikini, jog ši misija svarbi mums visiems. „Toks jausmas, kad išlydim jus į kosmosą“,  ̶  sakė Užsienio reikalų ministras. Ir išties – juk važiuojam ne tokiam ir ilgam laikui, tačiau išlydėtuvės, neabejoju, įsiminė kiekvienam iš ten buvusiųjų. Kaip ir prieš kiekvieną kelionę, širdį kutena malonus jauduliukas, kai iki galo nežinai, kaip viskas bus, tačiau neabejoju, jog bus taip, kad dienos prabėgs akimirksniu, o kartu praleistą laiką ir nuveiktus darbus atsiminsime visą savo gyvenimą. 

P.S. Gyvensim be telefonų! Šiokia tokia prabanga, sakyčiau.

P.P.S. Paskutinį (ir vienintelį) sykį dienoraštį teko rašyti dar mokyklos laikais, vykdant mokytojos duotą užduotį. Paties nuostabai, „užkabliavo“, tad žiūrėsim, kaip seksis šio dienoraščio pildymas.  

 

07.18. Antra diena. Prie laužo. Apie pusę vienuoliktos vakaro.

Antra iš eilės labai ilga ir turininga diena. Rytas Lietuvos ambasadoje Nur-Sultane, kur mus šiltai priėmė diplomatas Adomas, mus, beje, lydėjęs kone visą dieną. Pusryčiai šalia ambasados esančioj kavinukėj. Pati Kazachstano sostinė, kaip gerai pastebėjo Manvydas, jaunesnė už kai kuriuos iš mūsų. Miestas įkurtas tik prieš 25 metus, o pagrindiniai pastatai iškilo per pastaruosius 10 metų. Jie, švelniai tariant, neįprasti mūsų akiai – daug kičo, didybės, keistų formų ir stilių (šalia stovi ir klasicistinis akropolis, ir kosminę lėkštę primenantis statinys). Aplankėme moterų ir vaikų lagerio atminimo vietą – ALŽYR. Gidė papasakojo apie iki tol negirdėtas kazachų istorijos žaizdas – virš 1 mln. žmonių pražudžiusį badą, kalinimus ir kitas Stalino režimo priemones žmonėms naikinti. Moterys su vaikais buvo kalinamos atskirai nuo vyrų ir tėvų – politinių kalinių, ir jų sąlygos buvo ne ką geresnės. 

Pagrindinis dienos akcentas – Astanos kapinių šukavimas ieškant lietuvių kapų. Praleidome ten keletą valandų, pavyko rasti penkis lietuvių kapus, juos aptvarkyti. Dar apie 20 lietuviškų pavardžių buvo rasta kapinių žurnaluose. Pačios kapinės – neįtikėtino dydžio, keli kilometrai į visas puses. O ir kapai apžėlę, netvarkyti   ̶ brauniesi lyg pro džiungles ir skaitai užrašus. Tautybių visokių – vokiečiai, ukrainiečiai, korėjiečiai. Dalis antkapių tiesiog su numeriais ant jų – svarstėme, galbūt politinių kalinių, o gal tiesiog nežinomų žmonių… Iš pradžių paieškos buvo bevaisės ir buvo apmaudoka, jog dalykai klostosi ne pagal optimistinį scenarijų   ̶atėjom, radom, sutvarkėm. Realybė kiek kitokia, tačiau toliau ieškant visgi buvo aptiktas pirmasis lietuviškas kapas – visi sugužėjom ir jautėsi tam tikras palengvėjimas. Nors kartu ir neįprasta taip toli nuo Lietuvos skaityti lietuvišką vardą ir pavardę, parašytą, žinoma, kirilica. Maniau, jog kapų ieškojimas   ̶paprastesnis reikalas. Kita vertus, ilgainiui atradom efektyvią ieškojimo sistemą, kai kiekvienas eina kas dvi, tris eiles, taip apžiūrint užrašus antkapiuose su kaip įmanoma mažiau spragų.

Vėliau važiavom į Karagandą, kur apsistojom ir įsikūrėm stovyklavietę lietuvių kilmės Vitalijaus Tvarijono namų kieme. Ta vieta lyg lietuvių oazė Karagandos mieste. Plevėsuoja vėliava, ten mus pasitiko ir daugiau lietuvių (kad ir nekalbančių mūsų kalba). 

 

07.19. Trečia diena. Mūsų autobusiukas. 16:50. 

Ką daro žmogus, kupinas įspūdžių? Skambina draugui, susirašo per Facebook ar tiesiog susitinka. Ką daro žmogus, neturintis telefono? Atsiverčia savo užrašinę ir rašo dienoraštį. Buvom Dolinkoje esančiame muziejuje, kurios patalpos praeito amžiaus viduryje tarnavo kitam „kilniam“ tikslui. Tai buvo Karlago (Karagandos regiono lagerių) valdžios būstinė, tad iš ten rimti ir solidūs dėdės dirigavo žmonių kankinimo orkestrui. Bevaikštinėjant po muziejų, aplankė garsiosios Alberto Einšteino citatos parafrazė: „Yra tik du dalykai be pabaigos – visata ir žmonių žiaurumas. Tiesa, dėl visatos aš nesu tikras“. Tikrai sunku suvokti, kiek stipriai nužmogintos buvo gyvenimo ir vergiško darbo sąlygos, ir kaip stipriai nužmogėję turėjo būti tų kalinamųjų budeliai. Statistika šitam kontekste visad būna apgaulinga – nors aukos skaičiuojamos šimtais tūkstančių ar net milijonais, tačiau patį tragedijos mastą suvokti ir pajusti nėra lengva. Nes mes tiesiog pripratę. Kalėjo tiek, mirė tiek, ištremta dar tiek ir tiek. Tačiau pabandžius tuos žmones individualizuoti, pabandyti įsivaizduoti, jog kartu nyko ir svajonės, gyvenimo tikslai, galbūt laiminga ateitis, net supurto. Juk už kiekvienos iš tų aukų slypi jų gyvenimo istorija, kuri dėl kažkokių bukagalvių liko neparašyta iki galo, išbraukta, ištrinta. Tada ir pajauti, jog visos istorijos, kurias pasakojo ten pabuvoję žmonės, visi atsiminimai ir liudijimai tampa neįkainojami siekiant išsaugoti šiuos gėdingus ir tamsius žmonijos puslapius. Nežinau, kaip kitiems, tačiau mane dažnu atveju toks gyvas žodis paliečia stipriau, negu žvalgymasis po muziejaus sales. Taip, tai irgi svarbu, netgi būtina, tačiau santykis tarp tavęs ir ekspozicijos yra kaip tarp turisto ir turistinės vietos. Atėjau, pasižvalgiau, bet išėjau plius minus toks pats. Prie ko vedu? Ogi prie to, kas vyko vėliau. Iš muziejaus vykome į Mamyčių kapines, kuriose stūksojo pernykštės ekspedicijos pastatytas kryžius. Gražu. Liūdna. Prasminga.

Tada važiavome į netoliese esančias kapines (šįsyk, palyginus, nedideles, tačiau irgi apžėlusias ir apleistas). Bešmirinėjant palei kapinių kraštą, akis netikėtai užkliuvo už lietuviško (!) „Čionai ilsisi…“ užrašo antkapyje. Lietuviškas kapas! Daug džiaugsmo ir tuo pačiu rimties skaitant gimtąja kalba užrašytus žodžius. Vėliau kitose kapinėse radome tokių ir daugiau, bet tas pirmasis suteikė motyvacijos bei tikėjimo, kad net geografiškai toli būnant nuo Lietuvos, santykis su ja ir jos istorija gali užsimegzti daug artimesnis. 

Vėliau aptikome visiškai pamirštas ir jau praktiškai pranykusias kapines visai netoli buvusio lagerio – dabar veikiančio kalėjimo. Apie laukų apsupty esančius kapus byloja kryžių liekanos, perkastų kapų duobės (matyt, kasėjai ieškojo auksinių dantų ar dar ko nors panašaus), vienas kitas kaulo fragmentas (šonkaulio fragmentas, taip pat galimai blauzdikaulio atlaužos). Kapines iš dalies pasiglemžė pelkė, iš dalies – elektros trasos perkasimas, o kapavietes – kapų plėšikai. Sunku suprasti, kaip kažkam kyla rankos kasti, tačiau turbūt tiesiog ne viską suprasim ir tiek. Bet kuriuo atveju, jausmas stiprus – ir pykčio dėl neteisybės, ir noro pastatyti vidur lauko kryžių, rodantį, jog ir čia būta žmonių kapų. Galbūt taip ir padarysim – šitą vietą svarstom kryžiaus ar koplytstulpio pastatymui. Įsiminė pats ėjimas link tos vietos – reikėjo paėjėti kelis šimtus metrų iki Arnoldo numatyto taško per pievas, stepes, horizonto tolius. Lyg ir laisvė, nepaisant greta stovinčio kalėjimo.

Po to šukavom Karagandos kapines, kuriose, pagal Lietuvoje aplankyto politinio kalinio Jurgio Dirvonskio pasakojimą, turėtų būti jo dukros kapas, kurį jis pats supylė. Deja, kapinės realybėje labai skyrėsi nuo Jurgio rodytos nuotraukos, tad rasti nepavyko. Komanda turi ryžto grįžti kitą dieną dar apeiti greta esančias kapines ir ten paieškoti. Radom aštuonis lietuviškus kapus, vieną ir su lietuvišku užrašu. Tas džiugina.  

 

07.20. Ketvirta diena. Stovyklavietė. Jau turbūt kokia antra valanda nakties.

Kibom gaminti koplytstulpį, tad tik dabar prisėdu raštelt šį bei tą. Diena tradiciškai turininga, o taipogi pažymėta įsimintinais įvykiais. Bet apie viską nuo pradžių. Pirmoj dienos pusėj apturėjom ekskursiją po anglies kasyklos šachtas (na, 500 metrų po žeme leistis nesileidom) ir jos pastatus – sovietinis architektūrinis palikimas. Jie per metus iškasa tūkstančių tūkstančius tonų anglies, iš kurios po to lydo plieną. Pavedžiojimą suorganizavo pats toje šachtoje dirbęs, lietuviškų šaknų turintis Dmitrijus Rugys. Po perestroikos netekęs darbo, kurį laiką dirbo statybose, o vėliau ilgainiui tapo „National Geographic Kazakhstan“ fotografu (ši aistra lydi jį nuo jaunystės). Labai šiltas ir nuoširdus žmogus. Šachtos darbas vyksta visą parą. Keturios pamainos po šešias valandas. 500 darbininkų, 500 metrų po žeme. Tuneliai po žeme siekia 5-7 kilometrus. Žodžiu, yra reikalų.

Taip pat Dmitrijus parodė apleistą miestą – jame kadais gyveno 20 tūkst. žmonių, tačiau bankrutavus gumos fabrikui, žmonės neteko darbo ir išsikėlė. Liko vos keli gyvenamieji namai. Vaizdai kaip po apokalipsės – skirtumas tas, jog šiuo atveju namai vaiduokliai iššluoti preciziškai – langai su rėmais, balkonų aptvarai, jau nekalbant apie vidų – nieko nėra. Važiuoji palei tą ilgą eilę negyvų daugiabučių ir jauties kaip kokiam filme. Vėliau Dmitrijus parodė savo rankomis 10 metų statytą namą su rūsiu, kuriam idėją „pasigavo“ Lietuvoje. Deja, dėl sunkumo tokį didelį (virš 300 m2) plotą išlaikyti, teko jį parduoti už absurdiškai mažą sumą, turint omeny įdėtą darbą. Padovanojome jam Lietuvos vėliavą, kas jį akivaizdžiai pradžiugino, žodžiu, jautrus momentas mums visiems.

Vėliau važiavom šukuoti kapinių. Didelės, tačiau rekordiškai gausios lietuvių. Viso radom, berods, 23 lietuvių kapus, kurių kai kurie ir po kelis palaidotus juose žmones. Vėliau nuvykom į dar vienas kapines, kuriose greitai apėję radom vieną lietuvio kapą. Aplankėm nuostabų pernykštės ekspedicijos kryžių, pastatytą tremtinių ir politinių kalinių atminimui Saranės lagerio vietoje (vidury plyno lauko jis atrodo tikrai įspūdingai).

Na, ir vakare darsyk grįžom tęsti Jurgio dukters kapo paieškų. Iš karto prisipažinsiu – į šansus rasti šį kapą žiūrėjau skeptiškai. Jausmas, lyg ieškotum adatos šieno kupetoj, ypač kai Jurgio rodyta nuotrauka kardinaliai skyrėsi nuo to, ką radome nuvykę tenai. Nuotraukoje paminklas atrodo vienišas, apsuptas laukų, o tolumoje matyti kaminas, gamyklos pastatų kontūrai. Vietoje tuščių laukų dabar driekėsi didžiulės kapinės, apaugusios medžiais, krūmais, žolėm, o ir patys pastatai per 70 metų galėjo būti ir nugriauti, ir perstatyti. Nepaisant to, paieškos vyko toliau, rastų lietuvių kapų tvarkymas taip pat. Tačiau artėjant vakarui jau ruošėmės vykti į stovyklavietę, tad išėję ant keliuko šnekučiavomės su kitais (kaip tik kalbėjom apie pesimizmą ir apgailestavom, jog mūsų paieškos liks bevaisės). Iš štai kur buvęs, kur nebuvęs atbėga triumfuojantis Manvydas, kaip tas graikų karys, nešinas žinia apie pergalę. RADOM! Negali būti – šita mintis manęs nepaleido iki kol sulyginau senąją nuotrauką su realybėje stovinčiu paminklu (kuris buvo ir be Kristaus statulėlės, ir be angeliuko, ir be lentelės su užrašu). Dalis antkapio slėpėsi po velėna. Taigi pagarba Egidijui, kuris, savo nuojautos ir užsispyrimo vedinas, paėjėjo geroką gabaliuką nuo mūsų vykdytos paieškos plotų ir atliko tai, kas jau visiem atrodė neįmanoma – rado Jurgio dukters kapą. Euforija jautėsi didžiulė – akyse tilpo ir džiaugsmas, ir palengvėjimas. Sunku žodžiais apibūdinti jausmą, kai paskambinom Jurgiui ir jo dukrai Jūratei ir pasakėm, kad štai dabar esam prie jo dukros kapo, už tūkstančių kilometrų nuo Lietuvos. Akimirka labai jautri, ypatinga ir absoliučiai nepakartojama. Lengvas šokelis visiems. Girdėjau sakant, kad dabar pagaliau galima bus sakyti, jog nuveikėm kažką prasmingo, tokio, ko iš mūsų prašė ar tikėjosi. Man pačiam tai buvo pamoka, jog net, rodos, labiausiai beviltiškai atrodančioje situacijoje tas krislas vilties išlieka, o kartais ir išsipildo. Nuostabus jausmas!

Vakarienei – puikūs koldūnai, o toliau – komandinis darbas projektuojant ir gaminant koplytstulpį. Viskas. Laikas valytis dantis. 

 

07.21. Penkta diena. Prie laužo. Gerokai po vidurnakčio.

Po dienos pertraukos ryte turėjom Monikos pravestą mankštą. Liuks. Užtat keliantis neskambėjo Pauliaus traukiama „Lai lyn lytos“. Tada: kapinės, mišios, kapinės, represijų pagerbimo vieta, kapinės, kapinės. Pirmosiose kapinėse labiausiai įstrigę dalykai: pirmąsyk gyvenime gamtoje sutikta pelėda, tupėjusi ant šakos visai prieš mane, tad kurį laiką vienas kitą stebėjom. Ji, matyt, nepatikliai vertindama po kapines besitrinantį nepažįstamąjį, o aš – besinervindamas, jog neturiu fotoaparato po ranka. Taip pat įsiminė paklaikusiu žvilgsniu į mane žiūrėjęs kažkoks vietinis, tuo pat metu skynęs ir valgęs vyšnias. Tose kapinėse pavyko rasti, berods, devynis lietuvių kapus.

Mišios vyko kunigo Albino Dumbliausko iniciatyva pastatytoje katalikiškoje bažnyčioje, o mišias laikė lietuvis (tiesa, virš 10 metų Kazachstane gyvenantis) kunigas. Dar viena Lietuvos oazė Kazachstane.

Manau, visus mus palietė apsilankymas memoriale represijų aukoms, esančiame netoli buvusio Spasko lagerio. Plati, atvira vieta, aplinkui kalvotos, skurdžios stepės, kaitina karštis, o tu žengi nuo vieno monumento, skirto savo tautos aukoms atminti, iki kito. Čečėnai, lenkai, latviai, estai, čekai, lietuviai… Kaip gerai kažkas pastebėjo, vieta graži, bet atmosfera labai slegianti ir verčianti susimąstyti, kiek daug bereikšmių mirčių (o ar būna reikšmingos?) pareikalavo šios nežmoniškos gyvenimo / kalėjimo sąlygos.

Po paskutines kapines braidžiojau apimtas savotiškos ramybės – gal tai lėmė besileidžianti saulė, gal pieva apaugę kapai (lyg vaikščiotum po pievą, tik šiuo atveju tarp nežinomų žmonių kapų), gal tiesiog patiko pajausti tą akimirką ir pagalvoti, jog ją dar tikrai prisiminsiu ateityje.

Ne į temą: mūsų vairuotojas labai fainas. Sakėm, kad vešimės jį kartu namo. Pvz.: šįvakar kurį laiką laukėm visi autobuse, spėliodami, kur jisai dingo, o šis pareina su dviem maišais ledų. Puikus vyrukas.

Grįžus į mūsų stovyklavietę, jausmas kaip grįžus namo. Visi jau turi savo roles – kas gamina maistą, kas kapoja malkas, kas rūpinasi komunikacine puse. Tarytum gerai veikiantis mechanizmas. Po labai skanios vakarienės, stipriai kibom koplytstulpiams į atlapus. Pasistūmėjom neblogai – visos dalys išpjautos, ryte jau ketinam statyti. Darbo tikrai nemažai, bet kai jauti komandinę dvasią, tai ir valandos greitai bėga. Sako, pusė trijų jau. Reik eit ruoštis miegui.  

 

07.22. Šešta diena. Autobusiukas. Per kelis kartus.

Šiandien nusimato daug veiklos (pastatyti kryžių, koplytstulpį, prašukuoti 5-6 kapinaites), tad jau 7:00 sėdam į busiką. Važiuojam į Karabasą – vietą, kur vykdavo politinių kalinių perskirstymas – lipi iš traukinio ir žingsniuoji kokius 30 km link savo būsimos kelerių metų ar net viso likusio gyvenimo rezidencijos – lagerio. Mąstom ten statyti mūsų iš Lietuvos atsivežtą kryžių – atminimo jokio ten nėra.

„Jau antros kapinės, kuriose neradom lietuvių. Komanda galėtų nusiminti, tačiau iš tiesų visa laimė, kad bent čia jų nebuvo“,  ̶   auksiniai Arnoldo žodžiai, pasakyti Armui į kamerą. Įdomu, kaip greitai priprantama prie dalykų. Juk dar prieš porą dienų man radus pirmą, lietuviškais rašmenim užrašytą, antkapį, tai buvo didžiulis įvykis, visi jautėsi pakylėtai ir, rodos, pralaužę ledus – visgi yra tų lietuvių! Dabar kai esam radę virš 70 lietuvių kapų, kiekvienas naujas radinys priimamas daug ramiau. Pripratom. Natūralu. Tačiau, kaip Rūta gerai pasakė, tokia statistika liūdina. Nes išties lengva persijungti į „ieškokim lietuvių“ žaidimą, sekti savo rastų kapų skaičių (prisipažinsiu, pats truputį seku) ir paversti visa tai tam tikrom lenktynėm ar žaidimu. O juk iš tiesų čia labai rimti ir skaudūs dalykai. Galim tik spėlioti, kaip tie žmonės mirė – sava mirtim, ar nuo budelių rankos, tačiau jų kapų suradimas, sutvarkymas, lietuviškos trispalvės juostelės užrišimas yra mažiausia, ką galime padaryti. Taip pat viliuos, jog bent kažkas iš Lietuvoje ar kur kitur gyvenančių jų giminaičių atras tarp pavardžių ir savo užmirštą ar nežinomos amžinojo poilsio vietos artimąjį. Kaip jau buvau rašęs anksčiau, tai lyg tam tikra jungtis tarp praeities ir to, kas vyksta dabar. Taip pat to, kas bus po mūsų. Esam už tai atsakingi.

Rašau pervažiavimuose tarp kapinių. Jau trečias toks. Radom vieną kapą ir su sekatoriais pravalėm žoles ir kemsynus. Iš esmės, tai pagrindinis dalykas, ką darom tvarkydami kapą – pasistengiam, kad antkapis vėl taptų matomas, o sklypelis – neapžėlęs. Ar uždegam žvakutę? Ne – kapinėse išvis niekur nėra žvakučių. Tradicijų skirtumai. Įdomybių yra ir daugiau – ryškios spalvotos dirbtinės gėlės, beveik visur tvorelės, saldainių popieriukai ir t.t. Kapų tvarkymo tradicijos jie irgi neturi – viskas paliekama savieigai. Tai nebūtinai yra blogai. Tiesiog kitaip ir tiek.

Ar dainuojam prie laužo? Žinokit, dar ne! Kažkaip gal dėl to, kad grįžtam vėlai ir turim darbų. Užtat traukiam dainas busike, pritariant ukulelei (Monika, beje, išvykimo dieną visiem išdalino savo padarytus dainynėlius – jie puikiai pasitarnauja).

Galvoju, bendras darbas ir bendra daina yra dalykai, kurie labai suartina ir buria žmones. Patys tuo vis įsitikinam. Dabar važiuojant aplinkui stepės, tolumoj dūluojantys kalnai, retsykiais šmėstelintys žalesnio ploto ruoželiai (buvo netgi upė ir miškas, kurių, supratau, kad labai pasiilgau. Lietuva išties labai graži). Iš esmės jauties lyg važiuotum pro kokį safarį. Ir kur tas liūtas ar begemotas? Prapučiantis vėjas taip pat sudaro nerūpestingos laisvės pojūtį. Tolimi horizontai, gamta, kuri puikiai apsieina ir be žmogaus įsikišimo. Palyginimui, mūsų „namai“   ̶ Karaganda   ̶pramonės centras, tad dangų dažnai raižo dūmų debesys ir tolumoje stovinčių gamyklų kaminai.

Jau dabar nujaučiu, kad grįžę Lietuvon jausimės lyg parvykę iš kitos planetos. Tiek dėl šalių skirtumų, tiek ir dėl įsigyvento ritmo: keliamės 6:30, mankšta, pusryčiai, važiuojam ko nors aplankyti, apžiūrėti, susitikti, šukuojam kapines, tada grįžtam, vakarienė, medžio darbai ir miegas. Dar yra abejotino švarumo prūdelis, o tiems, kas mėgsta civilizacijos patogumus – Egidijaus pagamintas dušas. Žodžiu, pasaka – gyvenimo sąlygom nesiskundžiu. Oras irgi puikus – kad ir karšta, bet nelyja. Berašydamas apsidairiau ir didžioji dalis komandos „išlūžę“ – snaudžia visokiom juokingom veido išraiškom. Kaip komanda? Superinė. Daug skirtingų ir savaip žavių žmonių, prieš porą mėnesių dar visai nepažįstamų. Visi su savo čiūdais ir linksmybėm. Ta įvairovė labai gerai. Tik įrodymas, jog bendro tikslo siekimas vienija žmones. Manau, su nostalgija visi prisiminsime šias dienas. Gerai, dedu dienoraštį į šalį ir einu dar pasigrožėti aplinkos vaizdais arba tiesiog pasnausti. Šiąnakt reiks pagaminti dar vieną koplytstulpį, tad miego vėl nebus daug. Na, bet ar išsimiegojus būtų ką prisiminti?

17:00, vėl autobusiukas. Pastatėm koplytstulpį! Didelis džiaugsmas ir pasididžiavimas visa komanda – kas planavo, kas pjovė, kas kalė, dažė ir panašiai. Štai toks mūsų visų darbo vaisius ir atminimo ženklas politiniams kaliniams. Šalia tos vietos kalėjo ir mirė mūsų Lietuvoje aplankyto Ferdinando tėtis. Pats koplytstulpio pastatymas buvo kone sakralus – visi stovėjom puslankiu, apsikabinę, su vėliavom. Po vieną ėjom įkalti vinį prie saulutės su lietuvių tautosakos motyvais ir mūsų komandos narių vardais bei užrašo „politiniams kaliniams atminti“. Tautiška giesmė, Monikos daina – labai įsimintinos akimirkos ir gerumas viduj. Neabejoju, kiekvieno. Kaip Arnoldas tarstelėjo, „kiekvienas gyvenime kala savo vinį“. Šiandien Arnoldo citatų diena.

Dabar važiuojam pastatyti iš Lietuvos atsivežto surenkamo kryžiaus, o vakarui / nakčiai turėsim darbelio – reiks padaryti ne tik koplytstulpį, bet ir dar vieną kryžių (Arnoldas pasiūlė, kad gautų medienos, o mes sutikom). Kryžius stovėtų vakar aplankytos bažnyčios šventoriuje. Manau, smagiai padirbėsim. Toks jausmas, kad tikrai verta čia tas kelias nakteles nepamiegoti ar pabūti nešvariam vardan šitų simboliškų, tačiau emocionaliai labai pakraunančių  dalykų.

Beje, vos nepamiršau: prateriojau savo (tiksliau, krikšto tėčio – tikiuos, labai nesupyks) fotoaparatą. Pats jo praradimo scenarijus tragikomiškas: nutariau nueiti trumpam į krūmus, bet pamačiau būdelę ir nuėjau tenai. Jau užsiseginėjant diržą, fotoaparatas, kuris buvo prisegtas prie diržo, nuslydo ir pliumptelėjo į duobę… O ta duobė – ko gero, giliausia, kokią esu matęs. Kokie 4 metrai, be jokių šansų tenai nusigauti (na, nebent su virvėm). Žodžiu, apmaudu ir dėl to, kad ne mano daiktas, nors ir ne pirmo naujumo, skaitmeninis, bet ir dėl to, kad  kartu prapuolė ir darytos nuotraukos. Na, ką jau padarysi. Tai tokios tokelės. 

  

07.23. Septinta diena. Stovyklavietė, besiruošiant į traukinį. Popiet.

Vakar po darbų jau nutariau eiti miegoti užuot dar sėdęs rašyti. Kas dar svarbesnio iš vakar? Pastatėm iš panevėžiečio Bronislovo gautą kryžių ties kalinių paskirstymo punktu Karabase, netoli traukinio bėgių. Gruntas labai kietas, tad užtruko, kol iškasėm 75-80 cm gylio duobę. Bet kasimas buvo smagus, tad neprailgo. Teko pilti vandenį, kad būtų galima greičiau ir lengviau kasti, tad vėliau užkasinėjant krovėm tą šlapią cemento konsistencijos masę. Kryžius atsistojo ne iki galo tvirtai, bet gal viskam išdžiūvus sutvirtės. Bet kuriuo atveju kryžiaus statymas yra labai jautri ir emocionali ceremonija, kaip koks ritualas. O šis kryžius – nuostabaus grožio. Tuo pačiu – labai simboliškoje vietoje, šitaip pagerbiant kalintųjų atminimą. Medienos gauti nepavyko, tad nakties lentpjūvės darbai apsiribojo koplytstulpio gamyba. Smagu, jog į veiksmą įsitraukė nemažai mūsiškių. O ir užtrukom trumpiau, negu kad teko paplušėti darant pirmąjį koplytstulpį.

Šiandieną – labai užtinęs rytas. Vėliau  ̶  labai didelės kapinės, po kurių jautėsi tikrai nemažas nuovargis. Koplytstulpis pastatytas šalia buvusio Dolinkos lagerio, kapinėse, kurios, rodos, visų pamirštos ir kone visai sulygintos su žeme. Nakties darbo vaisius – nuostabus koplytstulpis, tad visi labai juo džiaugėmės. Tai, kas vakar atrodė gan sunkiai įgyvendinama, šiandien jau atsistojo į tą plyną lauką. Vis gaunu pamokų dėl savo skepticizmo. Manau, Algimantas, kuris mus dar Lietuvoje mokė kryždirbystės subtilybių, neabejotinai mumis didžiuotųsi. Simboliška, kad visas dienas mus kepinusi saulė kaip tik užleido vietą vėjui ir lietui. Debesys grėsmingai artėjo, tad teko darbuotis greičiau.

Dabar jau išsiruošėme palikti savo stovyklavietę ir per naktį važiuosim į kitą miestą, Ekibasūzą. Man, kaip ir daugeliui, tai bus pirma tokia kelionė keleiviniu traukiniu su gultais ir pan. Tiesa, mūsų šaunusis vairuotojas Dumanas pastarosiom dienom vis prašo „Maestro, muziku“, tad Monika ima savo ukulelę ir traukiam įvairiausio plauko dainas. Šiandien „pramušė“ taip, kad kone stogas kilnojosi   ̶„Kelelis tolimas“, „Dalia dalužė“ ir kiti šlageriai skambėjo garsiai ir džiaugsmingai. Gal dėl to, jog visi jautėmės pakylėti po koplytstulpio pastatymo. Duobės iškasimas, detalių sukalimas, dažymas, pastatymas, užkasimas, saulutės ir lentelės prikalimas (vėl po vieną vinį kiekvienam).

Šiandien keturias valandas šukavom Karagandos kapines (vienas didžiausių), bet praėjom tikrai mažąją jų dalį. Lietuvių neradom tiek daug, bet ėjom eilė eilėn ir laikas neprailgo. Po šitiek praeitų kapinių jau esam įvaldę principą, tad viskas einasi daug sklandžiau, o ir mes patys jaučiamės labiau atsipalaidavę. 

 

07.24. Aštunta diena. Ekibastūzas. Kultūros namai, kur mus draugiškai priėmė apsistoti aktų salėje. Kokia 22-23 val. (visai smagu pernelyg nekreipti dėmesio į tikslų laiką).

Naktis ir rytas, miegas traukiny – liuks. Buvau antram aukšte, kojos išlindusios į praėjimą, tačiau teko sulenkti, nes visi nuolat kliudydavo beeidami į tualetą. Šiaip įspūdžiai geri – maniau, jog bus medinė lenta ir tiek. O čia ir patalynę davė, ir gultas minkštas.

Diena: pažygiavom mažumėlę (kokius 10 km) su kuprinėm, kol jau apsistojom minėtoje salėje, tada šturmavom kapines, buvom palaiminti lietaus ir pakramsnoti uodų. Nors sušlapo ir rūbai, ir batai, bet viskas gerai – būsim įvairesnių dalykų patyrę. O kadangi naktis po stogu, tai išvis pasaka – galim ir apsiprausti kažkiek, ir prasiskalbti. Vis dažniau pakalbam, kaip greitai viskas juda pabaigos link ir tai, be abejo, liūdina, bet taip jau būna tokio fainumo ir gerumo kelionėse. Grįžti ir junti nostalgiją nuveiktiems dalykams ir patirtiems įspūdžiams. Manau, pakankamai susibičiuliavom, jog ryšį palaikytumėm ir po ekspedicijos – visgi praeita daug kilometrų kapinėse, pagaminti du puikūs koplytstulpiai ir dar daug visko. Didžiuojuos mūsų komanda.

Dar vienas dalykas, kurį šiandien suvokiau: ekspedicijoje maitinuos daug geriau, negu kad būdamas Lietuvoj. Ten neretai paskubom perkandi kokį kebabą, sušlamšti picą ar nueini į KFC vištienos. O čia – košė pusryčiams, sumuštiniai (dažniausiai) pietums, sriuba, makaronai ar netgi koldūnai vakarienei. Virtuvės komanda yra jėga. Absoliučiai. Tikrai labai skanu – visi patvirtins. Beje, apetitas mano irgi didžiulis – visad imu pakartot. Vakar pabaigiau dar trijų merginų porcijas – žodžiu, grįšiu mažų mažiausiai nenumetęs svorio. 

 

07.25. Devinta diena. Kavinė. Apie 22:00, belaukiant vakarienės.

Ryte apspangę padarėm mankštą ant scenos, tada keliavom šukuoti antrųjų Ekibastūzo kapinių. Tada pėsčiomis į muziejų. Tada į pirtį. Kokią 01:00 šoksim į traukinį link Nur-Sultano. Ten būsim 06:00. 

 

07.26. Dešimta diena. Lietuvos ambasadoriaus rezidencija Nur-Sultano centre. 2:45 (bet vis tiek priskiriu 26d.).

Tuoj išvyksim į oro uostą, visi „išlūžinėję“ ir mieguisti – spėju, miegosim tiek lėktuve, tiek ir jo belaukdami. Keista bus šiandien vėl minti Lietuvos žemę, bet tuo pačiu ir gera. Pasiilgau jos žmonių. Lietuvoj tikrai geriau. Reikia tai vertinti, puoselėti.

Vakar ryte darsyk sugrįžom į Astanos kapines, nuo kurių pradėjom pačią pirmą buvimo Kazachstane dieną. Visai įdomu palyginti šiuos du kartus. Jeigu pirmąsyk ėmė nervas ir erzino, jog nepavyksta nuosekliai pereidinėti kapinių, jos apžėlusios, daugybė tvorų ir pan., tai dabar visi ėjom atsipalaidavę, jau būdami įvaldę sistemą. Radom apie 10 kapų. Žinoma, jautėsi nuovargis, bet čia natūralu – į ekspedicijos pabaigą visų akumuliatoriai buvo jau kiek išsikrovę.

Vėliau apsilankėme Nur-Sultano Tautų draugystės asamblėjoje. Kadangi Kazachstanas yra daugiakultūrė ir daugiatautė valstybė, jie mato didelę svarbą gerų santykių tarp tautų formavime, išsaugant savitumus, tradicijas, papročius. Aprodė muziejų, įvairioms tautoms skirtas erdves. Tačiau įdomiausia buvo sėdėti posėdžių salėje prie apskrito stalo ir diskutuoti bei dalintis pasisakymais per šį Kazachstano ir Lietuvos jaunimo susitikimą. Viskas oficialu, truputį pompastiška. Šiaip ir įdomu, egzotiška, jeigu ne faktas, jog daugelis kovojo su miegu ir vos išsėdėjo neužmigę.  

 

07.27. Vienuolikta diena. Kijevo oro uostas. 15:00. Lėktuvas „Kijevas – Vilnius“.

Anksti ryte nusileidome Kijeve ir turėjome 7 valandų persėdimą, tad įvairias būdais „užmušinėjome“ laiką. Ir, sakyčiau, labai sėkmingai – laikas tikrai neprailgo. Perbėgom per nuveiktus darbus, aplankytas vietas ir sutiktus žmones – kad viskas tvarkingiau sugultų atminties lentynėlėse. Bendravom, juokavom, dainavom. Jau kelintą kartą per viskas šias dienas įsitikinu bendros dainos galia – net pačiam to iki galo nesuvokiant ir nesugebant sukontroliuoti, akys nejučia ima drėkti, kai supranti, jog tos akimirkos tikrai vienintelės tokios. Bus jų ir ateity, bet šitas norisi įsidėti širdin ir prisiminus nusišypsoti.

Vakar visi buvom išlūžę – nuovargis, miego stoka, įspūdžiai ir visa kita daro savo – todėl visur ir visaip stengėmės tą miego stygių kompensuoti. Ką ten stengėmės – užsimerki ir, žiū, jau knapsai. Šįryt užrašėm ant futbolo kamuolio linkėjimus ir atsisveikinimo proga padovanojom mūsų mylimam vairuotojui Dumanui – puiki Marijos idėja. Jo posakis „Maestro, muziku“ visiems tikrai įsiminė, o grupė „Hiperbolė“ gavo naują faną.

O dabar (ir dar prieš skrydį, kai repetavom dainas, kurias atliksim Vilniaus oro uoste, ir besimaunant bei bandant išlyginti MS’19 marškinėlių raukšles) ore tvyrojo jauduliukas. Rodos, nieko ypatinga – parskrendam namo. Tačiau kartu ir džiugesys, nerimas, nekantravimas, džiaugsmas, na ir dar visa puokštė įvairiausių jausmų. Gal dėl to, jog jaučiasi, kad tai pabaiga. Ne, ne galutinė, bet šito etapo. Vėliau juk nieks nesustos, o gal net, spėčiau, dar labiau įsisiūbuos važinėjant po mokyklas ar aplankant prieš ekspediciją sutiktus politinius kalinius ir pasakojant, kaip mums sekės vykdyti jų prašymus ar pageidavimus. Tačiau čia, Kazachstane, padarėm savo darbą ir, manau, padarėm jį nuoširdžiai. Taip, kad gailėtis nėra ko. Reikia tik branginti šį kartu praleistą laiką, nueitus kilometrus, pastatytus koplytstulpius. Dabar viskas prasidės (o gal tęsis) jau kitaip.

Spėju, oro uoste bus šurmulys, daug blizgančių akių, stiprių apkabinimų ir prasmingų žodžių. Norėtųs, jog tai neliktų vien tame momente, kad galėtų kiekvienas tuo jausmu dalytis ir ateityje. Tokios akimirkos jungia žmones. O mums tikrai reikalingas bendrumas. Dar raštelsiu šįvakar vakare galbūt labiau apžvelgdamas šiandieną, o gal (jeigu neaptingsiu) ir visą ekspediciją.  

 

22:00. Vilnius, mano kambarys ir lova.

Na, ką – laikas pagaliau ištiesti kojas ir leisti miegui atsiimti už visas tas pusiau bemieges naktis. Nors telefoną jau turiu, tačiau nesinori jungtis interneto ir gauti tą visą pliūpsnį informacijos, nuo kurios taip sėkmingai pastarąsias 10 dienų pailsėjau. Taigi nepaisant to, jog labai knieti patikrinti, kaip tie internetai laikosi, savo paties nuostabai verčiu ne nešiojamojo kompiuterio ekraną, o savo užrašų knygutę tam, kad įvykdyčiau anksčiau šiandien žadėtą dienos aptarimą.

Pasitikimas oro uoste buvo labai džiugus ir jautrus. Susikabinus drauge su komanda ir visų susirinkusiųjų akivaizdoje traukiant dainas, jausmas buvo labai geras. Kaip jau kažkam minėjau, taip turbūt jaučiasi krepšininkai, grįžę iš čempionato su medaliais. Na, mes ne krepšininkai, o ir medalių neparvežėm, tačiau matyt tai, ką parvežėm, žmonėms taip pat labai svarbu ir rūpi. O parvežti dalykai yra begalė istorijų – ir linksmų, ir liūdnų, kurių pasisėmėme šioje ekspedicijoje ir kuriomis dalinsimės su kitais. Daug šypsenų, apkabinimų, ašarų – viskas tikra ir nesumeluota. Tikra laimė pajusti tokias akimirkas. Net stendai buvo su užrašu „Sveiki sugrįžę, mūsų herojai“. Vėlgi, kažkaip kuklumas norėtų prieštarauti, bet greičiausiai tiesiog reikia tai priimti, kaip vieną iš progų mums visiem pasijusti bendra šeima, bendra tauta, tad nepakartojama garbė būti viso to dalimi. Dainos netilo ir toliau – autobusas išleido mus prie Aušros vartų, tad kelią iki „Misija Sibiras“ būstinės traukėm savo hitus: „Vasara“, „Būkim draugais“, „Mūsų dienos kaip šventė“. Ir tikrai – šventė. Tad skubėkim gyventi, nes prabėgs, nebegrįš jos.

Tuo turbūt ir baigsiu šį dienoraštį. Pagarba tiems, kurie iki čia perskaitė visą šitą rašliavą. Būkit sveiki!

Liepos 17 d. 

Emotions overload – net nežinau, kaip kitaip apibūdinti visą dieną. Nežinau, kaip seksis bendrauti su komanda – esu vienintelė iš Amerikos, vienintelė gimusi ne Lietuvoje ir dar viena iš jauniausių. Iš ryto sakiau Redai, kad reikia būti penkiolika minučių anksčiau – American standards. Išsidalinom bendrus daiktus / įrankius. AND GET THIS: mes vežamės  40 kilogramų kryžių, kuris buvo išardytas dalimis, ir  kiekvienas savo kuprinėje turėjo sutalpinti dalį to kryžiaus. Aš savo kuprinėje turėjau daug vietos, tai galėjau sutalpinti kelias dalis. Išlydėjime buvo LABAI daug žmonių. Deja, praleidau beveik visą programą, nes mane kalbino kokie penki ar šeši žurnalistai. Net nežinau, ką sakiau interviu metu, buvau labai išsiblaškiusi. Liucija buvo išlydėjime ir dainavo savo dainas – gera buvo ją vėl pamatyt. Inesa man padovanojo Dirsytės maldaknygę. Mamytė skambino per Redos telefoną, tai galėjau su ja atsisveikint. Kai mačiau, kaip ji verkė, tai ir aš pradėjau verkti. Reda ir Inesa abi mane palaimino kryžiuku ant kaktos prieš mums išvažiuojant, taip, kaip mamytė vis darydavo prieš man išeinant į mokyklą kasdien. Važiavom traukiniu iki oro uosto (how symbolic) ir skridom per Kijevą į Nur-Sultaną.  

 

Liepos 18 d. 

Basically visai nemiegojau. Ir manau, kad niekas nemiegojo skrydžio metu, nes kai įlipom į autobusą, IŠ KARTO visi užmigo, it‘s actually really funny. Ryte buvome Lietuvos ambasadoje ir  viename muziejuje. Važiavome į pirmas kapines. Suradome tik 4 lietuvių kapus, bet mes nespėjome visko apeiti. Galvojau, kad kasnakt miegosime vis kitoje vietoje, bet pasirodo, kad turėsime pastovią vietą, kurioje gyvensime. Ši stovykla yra Lietuvos garbės konsulo kieme Karagandoje. Kai įsikūrėm stovykloje, vieni paruošė laužavietę, kiti gamino maistą, nelabai žinojau, kur ir kaip padėti. Atrodo, kad visi žino, ką daryt – jie visi eina tuo pačiu ritmu – matosi, kad jie vienas kitą gerai pažįsta po pasiruošimo žygio. Aš padėjau statyti palapines. Miegame trys žmonės vienoje palapinėje. Mano palapinėje miega Alginta ir Monika. Exhausted.  

 

Liepos 19 d.

Pusryčiai buvo LABAI skanūs – like wow, was not expecting that – avižų košė su uogiene. Iš ryto planavome medienos nusipirkti, bet parduotuvė buvo uždaryta, tad  laukdami lauke pradėjome dainuoti. Išėjo viena moteris ir supyko. It was pretty funny. Buvome dar viename muziejuje, kuris vienu metu buvo Karlago pagrindinis pastatas. Ten rodė, kaip gyveno politiniai kaliniai. Vėliau lankėmės dvejose kapinėse. Pirmose radome 7 lietuvių kapus. Aš radau vieną   ̶   vardas Тутинас Винцас. Radome ir aštuonių mėnesių mergaitės kapą. Buvome ir Dolinkos kapinėse, iš pažiūros nesuprastum, kad ten kapinės, nes nebuvo nei vieno kapo, paminklo, kryžiaus, lentelės. Svarstėme čia pastatyti kryžių. Mums sakė, kad ten, kur stovėjome, kadaise buvo kapinės, but now it‘s literally just a massive open field. Visa gamta Kazakhstane taip ir atrodo – massive, massiveopenprairies. All you can see for miles is just this burnt out grass. Antrose kapinėse ieškojome Dirvonskytės kapo. Neradom… 

 

Liepos 20 d. 

Atsikėliau totally zonked and completely out of it – reiškia, kad nuovargis jau prasideda. Pirmose kapinėse radau tris lietuvių kapus. Vienas iš jų – Mickevičiaus. Egidijus atėjo ir mes MAJORLY aptvarkėm kapą. Per tą laiką gerai susipažinau su Egidijum, turėjome visai malonų pokalbį. Jis domėjosi, ką veikiu Amerikoje ir t.t. I really value one-on-one time like that, especially on trips like this. Egidijus tada ėjo ieškoti kitų kapų, o aš iki pietų perdažiau tvorą. Tas kapas atrodė 100 kartų gražiau. Nuo to momento, kai sutvarkiau tą kapą, buvau labai laiminga. Turbūt dėl to, kad praleidau tiek laiko tvarkydama tą kapą. It‘s just so incredible, kad aš esu čia ir galiu atlikti šį darbą. Unreal.  

Ryte sutikom Dimitrijų Rugį, kuris yra fotografas „National Geographic Kazakhstan“. Jo seneliai ir tėvas buvo ištremti. Jis nebekalba lietuviškai, bet laiko save lietuviu. Su juo nuvažiavom į šachtą. 

Vakare grįžom į tas kapines, kuriose ieškojom Dirvonskytės kapo. Bet kai ten nuvažiavome, Arnoldas paprašė kad aš, Paulius, ir Monika nuvažiuotume nupirkti maisto ateinančiom trim dienom. From that point I felt more useful for the team, like I had a role. Parduotuvėje praleidome DVI VALANDAS nes reikėjo nupirkti maisto (ir vandens) šešiolikai žmonių. It took so long to pay for everything (five carts full of food and water) and get it onto the bus, but so so funny. Pagaliau grįžome į kapines po apsipirkinėjimo, ir iš karto supratau, kad jie surado Dirvonskytės kapą, kai mačiau, kaip visi plačiai šypsosi (kaip amerikiečiai). 

Grįžome į stovyklą, kur buvo bent 10 arbūzų, gal daugiau. Not complaining… 

Nuostabi diena. Visa diena devintame danguje. Iš ryto ypatingai gražiai sutvarkiau Mickevičiaus kapą. Pradėjau daugiau bendrauti su kitais komandos nariais, buvau įtraukta į virtuvės komandą, radome Dirovonskytės kapą. I am so happy to be here. 

„Šv. Dvasia, nušvieski mano ir mano Tautos kelius į laimingą ateitį, Šv. Dvasia, laimink mūsų pasiryžimus.“   ̶   A. Dirsytė, 1953 

 

Liepos 21 d.

Iš pradžių praleidome pusantros valandos kapinėse, vėliau važiavome į mišias. Mišios buvo laikomos lietuvių katalikų bažnyčioje, bet vyko rusų kalba. Ten sužinojome apie Kunigą Dumbliauską, kuris yra palaidotas šalia bažnyčios. Popiet aplankėm keturias ar penkias kapines   ̶   visos šiek tiek mažesnės. 

Po vakarienės darėme koplytstulpį. Mūsų vyrukai atliko didžiąją dalį koplytstulpio darbų, bet mes, mergaitės, daug prisidėjome jį dailindamos. Labai gražus vaizdas, kai visi kartu dirba aplink laužą, kiekvienas su savo ciklopu  ̶  žibintuvėliu ant galvos.  Ėjome miegot tik kokią pirmą ar antrą valandą nakties.

Kasdien einame miegot labai vėlai, nes vis turime daug darbo, daug ką paruošti kitai dienai. Grįžtame tik po aštuntos, vakarienę valgom devintą ar dešimtą valandą, tada einame prie darbų iki pirmos nakties ar net vėliau… 

 

Liepos 22 d.

Atsikėlėm valanda ankščiau, nes laukė labai daug darbų. Nuvažiavom į Karabasą, prie geležinkelio, kur buvo politinių kalinių skirstymo vieta. Galvojom čia pastatyti kryžių, nes nėra jokio ženklo, kuris žymėtų, kad tai buvo skirstymo punktas.

Vėliau nuvažiavome į Prostornoje. Ten pastatėm pirmą koplytstulpį. Kol dalis komandos rinko ir dažė koplytstulpį, kita dalis ėjo per kaimą su Valerijumi – vyriausiu to kaimo gyventoju ir vieninteliu, kuris pamena  prieš daugelį metų čia stovėjusį  lagerį. Jis mus vedžiojo po kaimą kokią valandą. „Čia stovėjo ligoninė… ten bokštas… ten barakai…“ Iš lagerio pastatų beveik nieko neliko, tik dalis vieno barako. Labai įspūdinga buvo išklausyti, kaip Valerijus pasakojo apie lagerį.

Grįžome sutikti komandos narių, kurie dirbo prie koplytstulpio. Kartu jį pastatėm, sugiedojom himną.

Grįžome į Karabasą ir ten sudėjome bei pastatėme Bronislovo kryžių. (Kuprinės tapo way lighter). Tuo laiku saulė nepaprastai gražiai leidosi. SUPER PRODUCTIVE DAY.  

Šis vakaras buvo mūsų paskutinis stovykloje (and so so sad because I was in a state of pure euphoria while here). Po vakarienės, kai mes visi sėdėjome prie laužo, Arnoldas pakvietė pasidalinti savo mintimis. Beveik visi kažką pasakė. Rūta labai gražiai kalbėjo apie komandos dinamiką ir, kad yra keista, jog mes jau tokie artimi, nors esame praleidę mažai laiko vienas su kitu. Kaip atėjo proga man pasidalinti savo mintimis… Oi, kaip apsiverkiau. Padėkojau komandai, kad jie mane taip gražiai priėmė. Dar pasakojau, kaip dažnai sunku būti Amerikos lietuve, kalbėjau apie sunkumus išlikti lietuve gyvenant kitoje šalyje. Dažnai jaučiuosi nepilnaverte lietuve, bet man ši ekspedicija patvirtino, kad Lietuva yra ne tik geografinė vieta. Lietuva – tai žmonės, gyvenantys visame pasaulyje, o kiekvienas pasaulio lietuvis yra reikalingas Lietuvai. 

Man taip gera būti čia, su šiais žmonėmis, ir džiaugiuosi, kad mes galim padaryti gerą darbą čia, kur yra dalis Lietuvos istorijos. 

„Don’t give up on something you can’t go a day without thinking about.“ I think throughout the last year or so, I’ve realized what that thing is in my life. For a while I thought it was volleyball, throughout most of college it was academics, but I think the most consistent and unchanging thing in my life is the fact that I have this relationship and deep connection to Lithuania and that it really does affect me on a daily basis. I somehow managed to write more than half of my papers and major essays on things related to Lithuania throughout college and I think everyone knows that I have this ethnic background and that it’s important to me and my family. It’s easy to say in America that I have this heritage and that I speak another language, but the reality is that it’s much harder to come off as a full-fledged Lithuanian when I actually travel there. I think this trip has been really crucial so far in proving that I really should and could live here in Lithuania; and that I, as someone living outside of Lithuania, have a purpose here and can do my part. I think I owe a lot to Lithuania, for giving me everything that’s important to me, for giving me purpose, and for filling me with joy and gratitude every day.“  

Vertimas 

 „Nepasiduok dėl dalyko, apie kurį galvoji kiekvieną dieną. Per pastaruosius metus supratau, kas yra tas dalykas, apie kurį visad galvodavau. Iš pradžių maniau, kad tinklinis, studijų metais – mokslai, bet vienintelis dalykas, kuris nesikeičia – mano santykis su Lietuva. Ši stipri sąsaja mane kasdien kažkaip veikia. Net pati to nepajusdama, sugebėjau parašyti pusę savo akademinių darbų apie Lietuvą. Tikiu, kad kiekvienas žino, kas aš esu, o tai man ir mano šeimai yra labai svarbu. Amerikoje pasakyti, kokios mano šaknys, kokią kalbą dar moku, nėra sudėtinga, gerokai sudėtingiau grįžus į Lietuvą iš tikrųjų būti lietuve. Ši ekspedicija man tik įrodė, kad iš tikrųjų turėčiau ir galėčiau gyventi Lietuvoje, bet, nors ir gyvenu ne Lietuvoje, turiu tikslą čia, ekspedicijoje, ir galiu jį įgyvendinti. Jaučiuosi skolinga Lietuvai už tai, kad ji suteikia tai, kas man svarbu, įkvepia prasmę ir kiekvieną dieną mane pripildo džiaugsmu ir dėkingumu.“

Lietuva manęs nepalieka… 

 

Liepos 23 d.

Mūsų pirma neįprasta diena. Iki pietų šukavome kapines. Kol vieni vaikščiojo kapinėse, savo įspūdžiais dalinausi su Armu, kuris atsakingas už šios ekspedicijos filmo sukūrimą. Po pietų grįžome į stovyklą ir paėmėm koplytstulpio detales, kurias iš vakaro buvome pasiruošę. Nutarėm pastatyti koplytstulpį prie Dolinkos kapinių. Dimitrijus ir kiti lietuviai mus ten sutiko. Koplytstulpį greit nudažėm ir pastatėm, nes artėjo audra. Labai susigraudinau, kai sugiedojom himną. 

Per naktį važiavom traukiniu iki Ekibastūzo. Man buvo nauja patirtis miegoti traukinyje. 

 

Liepos 24 d.

Nuo geležinkelio stoties iki mūsų nakvynės vietos reikėjo toli eiti. Bent 20 kilometrų. Manau, kad buvau vienintelė, kuri nepavargo eidama su kuprine, bet man labai patinka toks fizinis aktyvumas.  

Popiet, šukuojant kapines, pradėjo stipriai lyti. Tada buvo labai sunku ir nepatogu dirbti, nes mes visi sušlapome ir labai puolė uodai. Buvo tikrai baisiai nepatogu. Vienu momentu pagalvojau, kad šiuo metu galėčiau būti jaukiuose namuose – šilta, miela, gera. Bet greit susivokiau, kad reikia įvertinti, jog esu čia. Tinklinio komandos trenerė vis sakydavo, kad kasdien reikia įvertinti, kad turi galimybę žaisti tinklinį, kai kiti negali dėl sveikatos ar pinigų trūkumo. „Embrace the opportunity to play, there’s thousands of girls who would love to play college volleyball, there’s even more people who would love to even go to college… no complaining.“  

 

Liepos 25 d.

Jaučiuosi labai pavargusi, todėl daug nerašysiu.

Po kapinių ėjome bent 20 kilometrų iki muziejaus. Visi labai pavargę. Naktį vėl važiuojam traukiniu iki Nur-Sultano. 

 

Liepos 26 d.

Dumanas (mūsų autobusiuko vairuotojas) mus vėl sutiko geležinkelio stoty. Grįžome į kapines, kurias aplankėm pirmąją dieną. (Wow, full circle, how cute.) Praleidome keletą valandų mieste, supakavom kuprines ir antrą valandą ryto (liepos 27 dieną) išvažiavome į oro uostą. Vakaras laisvesnis – nuolat prisimindavome praėjusių dienų momentus. 

Oro uoste mus sutiko labai daug, gražių žmonių. Kai dainavom Monikos dainą, mane labai sugraudino, kai tarėme žodį „Tėvynė“ , nes jis buvo ištartas ne bet kaip, bet iš širdies – su tikėjimu, meile ir viltimi. 

Didžiausias šių metų iššūkis tapo prasmingiausia gyvenimo misija… 

Dabar manęs laukia antra misijos dalis – viską papasakoti lietuviams Amerikoje!   

2019.07.17 Vilnius 

Šiurpuliukų vandenynas užplūdo visą kūną, kai įžengėme į Geležinkelių muziejaus kiemelį. Pamačius pirmoje eilėje brolį, Vytautę, Luką ir Mindaugę – susigraudinau.  

Keista, bet su broliu seniai nebuvome apsikabinę. Ryšys labai stiprus, bet darome gana retai. Kodėl? 

Tokių stiprių apkabinimų, kaip šiandien, neturėjau niekada. Tai tikrai yra visos Lietuvos projektas, nes žmonės bėga tau į glėbį, nors ir mato pirmą kartą. 

Sutikome tiek daug žmonių, kurie yra svetimi, bet tą pačią akimirką ir tokie savi. Jaučiu, kad aš, Audra ir Kristina, Gražinai (tremtinei, kurią lankėme prieš ekspediciją) tapome tikrais anūkais. Pranui taip pat kažkokiais artimais žmonėmis, jis atsimena visus iš „Ištark, išgirsk, išsaugok“. Nors jaudulys kaustė visą renginį, tai tebuvo emocija, dėl gautos atsakomybės. Po renginio su žmonių apkabinimais pajutau ramybę. Kiek veidų ir šypsenų dabar stovi akyse!  

Oro uoste pajutau, kad emocijoms reikėjo minutės pertraukėlės. 10 minučių su savimi ir tiek nuotaika, tiek aš pats grįžau pas komandą. Emocijų tiek daug, kad neatsimenu nė vieno palinkėjimo ar patarimo, tačiau labai gerai atsimenu kiekvieną apkabinimą ar bučinį. 

 

2019.07.18 Karaganda 

Nors esame Kazachstane apie pusantros paros, toks jausmas, kad mes čia jau mažiausiai esame tris paras. Nuo išvykimo vis dar tęsiasi ta pati diena. 2 valandos miego lėktuve ir po 1–2 valandas autobusiuke, pervažiuojant iš vieno taško į kitą. Šiandien ieškojome palaidotų lietuvių Astanos kapinėse. Iki pietų sekėsi sunkiai – neradome nė vieno lietuvio kapo, neviltis ir krentanti motyvacija matėsi ne vieno akyse. Ir tada pagaliau Tomas sušuko „Radau!”. Visi subėgome iš visų kampų pažiūrėti. Ant antkapio aiškiai matėsi iškalta Lukšos pavardė. Po to radome antrą kapą, trečią… tik jau be garsių šūksnių. 

Kai ėjau visus surinkti ir kviesti prie autobusiuko, Egidijus ir Tomas per 5 minutes rado dar du lietuviškus kapus. Viso – 5. Misija įvykdyta.  

Ant lietuvio, pavarde Pirštelis, kapo užrišome Viltės įduotą lietuvišką juostelę. Viltė prašė ją palikti pasirinktoje vietoje, kuri man atrodys svarbi. Palikome viską, ką tą dieną turėjome su savimi – maldą ir lietuvišką pėdsaką atminčiai.

Duodamas Armui interviu apsiverkiau. Dabar rašydamas dienoraštį vėl graudinuosi. Nejau visi vakarai tokie ir bus?  O gal emocijos tiesiog veržiasi dėl to, kad trūksta poilsio.  

Visi jau palapinėse, einu ištiesti kojas ir aš. Labanakt! Laužas jau gęsta.  

 

2019.07.19 Karaganda

Šiandien buvome kapinėse, kur galimai palaidota Jurgio dukra. Šukuodami kapines radome 8 lietuviškus kapus,  bet nė vienas iš jų nebuvo Jurgio dukros. Su Egidijumi buvome įsitikinę, kad ne ten ieškome, todėl perėjome geležinkelio bėgius ir nuėjome į kitas kapines, motyvacija buvo aukščiausiame lygyje. Žolės kojas pjovė iki kraujo, bet visiškai nieko nejaučiau, lėkiau į priekį, nes jaučiau, kad kapas yra kažkur čia. Deja. Kapo šį kartą nepavyko rasti, neužteko tam duoto laiko. Tačiau tikrai žinau, kad kapas yra ten, toje vietoje, kur buvome su Egidijumi. Labai noriu ten grįžti. 

Gera buvo rasti kapą, ant kurio radau lietuvišką juostelę, paliktą „Misija Sibiras’18“ komandos. Palikome juostelę toje vietoje ir mes, taip savotiškai širdimis susijungėme su praeitų metų komanda.  

Po atgaivos prūde, pradėjome gaminti koplytstulpį. Gera. Jaučiu prasmę ir ramybę viduje.  

Monika parašė eilėraštį, paprašiau paskaityti. Kai skaitė, bėgo šiurpuliukai po kūną. Buvo labai gražu. Ačiū jai! 

 

2019.07.20 Karaganda 

Dabar 2 valanda nakties, įpusėjome koplytstulpio gamybą. Šiandien pakaks, darbus pratęsime rytoj vakare. 

Šiandien diena buvo pilna atradimų, rytinėje lietuviškų kapų paieškoje sekėsi puikiai. Vis per raciją šaukdavo „Marijau ateik, pažymėk koordinates“, „Radau kapą“ ir t.t. Įpusėjus paieškai, Alginta per raciją sako: „Marijau, ateik ir pažymėk Pauliaus kapą“, tada po sekundės „dar ir Manto… ir Augusto“. Nespėjus ateiti, Alginta stovėjo prie savo rasto lietuviško kapo. Eidamas nuo vieno prie kito, aš pats negalėjau eiti ir atidžiai ieškoti lietuviškų kapų. Jaučiau kažkokį nesuprantamą nusivylimą, į galvą pradėjo lįsti keistos mintys apie neatsidavimą misijai, apie netinkamai atliekamą darbą. Po kelių minučių, galvoje vis sukantis toms mintims, pralendu pro krūmus ir prieš mane stovi kapas, kapas su lietuviškomis pavardėmis. Ramu. Tiek mintyse, tiek širdyje. Viso tose kapinėse radome 23 lietuviškus kapus. 

Labai norėjau grįžti į kapines, kur praėjusiais metais buvo  „Misija Sibiras’18“ komanda, nes neapleido nuojauta, kad ten kažkur tikrai yra Jurgio dukters kapas. Arnoldo žodžiai „Nuojauta daug lemia“ buvo pranašiški – Egidijus rado Nijolės Dirvonskytės kapą!!!  

Manau, kad tą akimirką, kai kalbėjome su Jurgiu ir jo dukra Jūrate, net ir vyrukai buvo susigraudinę. Šiandien buvo beprotiškai turininga diena, bet savo misijoje padėjome tik pamatinius žingsnius. Šiandien daug galvojau, kad spausti iš savęs galime daugiau, nes pamiegoti spėsime grįžę į Lietuvą, o Kazachstane būsime tik 10 dienų – labai labai trumpai. Laikas tiksi ne mūsų naudai. Privalome padaryti kuo daugiau ir išspausti maksimumą! 

Laukiu rytojaus dienos, motyvacija kasdien kyla į neregėtas aukštumas. Labanakt! Pasiilgau! 

 

2019.07.22 Karaganda 

Vakar nieko neparašiau, nes koplytstulpį baigėme daryti po 03:00, tad vienintelis tikslas buvo – lova. Šiandien diena prasidėjo labai anksti, nors ir neišmiegota, bet su didele energija. Džiaugiuosi, kad energija yra ne kojose ir rankose, o galvoje, su turbo motyvacija!  

Dar niekada taip vieningai ir gražiai nedainavome, kaip šįryt autobusiuke. Tradiciškai sudainuojant kasryt kai kurias dainas, gimė mūsų širdžiai mielos dainos, kurias ne tik dainuojame dažniau, bet ir niūniuojame kapinėse, prie laužo ar darydami koplytstulpį.  

Šiandien supratau, kad radęs kapą, noriu vienas kelias minutes pastovėti prie jo, nes pajaučiu kažkokį nesuprantamą ir artimą ryšį. Apskritai kapinės čia man kelia kažkokią nesuvokiamą ramybę. Taip ramu būna eiti ir aplink girdėti ramumos garsą. Man patinka kartais atsiskirti nuo komandos ir vienam ieškoti lietuviškų kapų.  

Manau, kad šiandien dar labiau susiklijavome, kaip komanda. Tiksliau, mus suklijavo laikas praleistas kartu susikabinus prie mūsų pastatyto koplytstulpio ir kryžiaus. Kai Monika sudainavo savo dainą, pastačius koplytstulpį, per rankas pajutau bėgiojančius šiurpuliukus. Monikos daina nebėra tik Monikos daina, neabejoju, kad kiekvienas joje esame atradę kažką artimo ir savo. Tai tikrai mūsų komandos himnas.

Šiandien didžiavausi kiekvienu komandos nariu ir mačiau, kad kiekvienas didžiavosi vienas kitu, kai žvelgė į mūsų pirmąjį pastatytą bendrą kūrinį. Kalant vinį į saulutę apima atsakomybės ir pasididžiavimo jausmas. 

Šiandien paskutinis vakaras prie laužo, todėl Arnoldas paprašė tiesiog pareflektuoti kiekvienam. Buvo be galo jautri akimirka kartu. „Misija Sibiras’19“ komanda tikrai man yra kaip šeimos nariai, kuriuos norisi vis apkabinti. Taip ir darau. Tikiuosi nieko dar neerzinu. 

Vienintelis trūkumas, kad pradedu jausti miego trūkumą, bet tuo pačiu suprantu, kad liko nebe daug laiko, o norisi padaryti dar tiek daug. Todėl ir dabar lekiu pas komandą, gaminti dar vieną lietuvišką koplytstulpį.  

 

2019.07.23 Karaganda 

Keistai liūdna. Jausmas, kad nesinori išvykti iš Vitalijaus namų, tapusių ir mūsų namais. Ne kartą sakiau chebrai: „Šiandien jau baigėme darbus, lekiame namo“. Šiandien būtent toks jausmas ir yra, kaip išvyktum iš namų. Naujo etapo pradžia, naujas miestas – Ekibastūzas. Nauja mūsų istorija.  Keliausime traukiniu, laukia nuotykis, kurio laukiu, nes „Misija Sibiras“ ir traukinys – du neatsiejami dalykai. Dar vienas simbolis į mūsų asmeninę istoriją.  

Šiandien simbolių buvo daug: lietuviškas kryžius, Gražinos mūkelė, kaip ji sakė: „Paskutinis jai svarbus darbas šioje žemėje (palikti simbolį Kazachstane)“, lietuviška žemė į duobę, prieš užkasant koplytstulpį.  

Kai stovėjau prieš visus ir tariau žodį komandai, prieš kalant saulutę ant koplytstulpio, jaučiau beprotišką pasididžiavimą visais ir kiekvienu atskirai. Šią akimirką vėl lakstė šiurpuliukai ir ašaros buvo netoli nuriedėjimo skruostu. Monikos daina vėl, tradiciškai, pašiaušė visą kūną.  

Pridėjęs ranką prie širdies, galiu drąsiai sakyti, kad šitų nuostabių žmonių komanda himną gieda taip, kaip nesu dar girdėjęs niekad anksčiau. Lietuvą gali matyti kiekvieno akyse ir jausti kiekvienu oro įkvėpimu. 

Šiandien Audra atėjo ir apkabino ir kažkas sušuko „Apsikabiname visi Marijų“. Nežinau, ar kada mane vienu metu yra apkabinusi tokia krūva žmonių. Kaip buvo gera! Jaučiu, kad šis dalykėlis taps dar viena mūsų tradicija. Visi apsikabinome ir Arnoldą, nors jis ir bandė išvengti šio masinio apsikabinimo. Kalbant apie tradicijas, man labai svarbi tradicija – kas rytinis lietuviškos juostelės dalinimas, kiekvienam po gabaliuką, kad turėtume, ką užrišti ant savo rasto kapo.  

Šiandien žmones apkabinau nesuskaičiuojamai daug kartų. Be priežasties. Tiesiog. Ateini ir apkabini. Be priežasties, bet tuo pačiu ir su begaliniu noru. Pradedu įsimylėti šią beprotišką komandą. Pasigirsiu ir nesikuklinsiu – MES GAMINAME LABAI GRAŽIUS LIETUVIŠKUS KOPLYTSTULPIUS! 

Jau reikia nešti daiktus į autobusiuką, todėl pasakysiu paskutinį dalyką – šiandien mūsų dainos skambėjo tikriausiai ne tik autobusiuke, bet ir visoje Karagandoje. Šiandien jau galvojau, kad pasiilgau žmonių namuose. 

Dar atsiminiau, kad ryte jaučiau didelį nuovargį, bet darbai ir komanda po pietų įkvėpė naujam gyvenimui. AČIŪ!  

 

2019.07.24 Ekibastūzas  

Važiavimas traukiniu visiems buvo didelis nuotykis. Traukinyje visi buvo su plačiomis šypsenomis ir garsiai skambėjo juokas. Miegoti viename vagone, tarsi miegoti vienoje palapinėje, dauguma vaikščiojo vieni pas kitus pasidalinti įspūdžiais arba būrėsi į grupeles pabendravimui.

Galvojau, kad traukinyje labai patogiai išsimiegosiu, tačiau tenka pripažinti, kad palapinėje buvo kur kas patogiau. Visą naktį šalia mieganti moteris  LABAI GARSIAI KNARKĖ . Aš ir Monika jai sakome „Labai AČIŪ.“  Rytas buvo labai jaukus, nes niekur nereikėjo skubėti, tad galėjome ramiai papusryčiauti ir pasišnekučiuoti.  

Išlipę iš traukinio, smagiai paėjome keletą kilometrų. Nors papildomai nešti Armo kuprinę buvo tikrai sunku. Ši diena nebuvo pakylėjanti iki dangaus. Lietuviškų kapų ieškojimas nėra toks stiprus, kaip vieningas darbas ir pasididžiavimo jausmas prie koplytstulpio. Šiandien gavome lietaus, kuris atgaivino ir pažadino visą komandą, nes kapų ieškojimas tikrai vyko be didelio entuziazmo.  

Aš šiandien radau Vlado Urbono kapą, o po pusvalandžio jo sūnaus Jurij Urbono kapą, tik jau kitoje vietoje. Abu mirę tais pačiais metais. Buvo labai keista rasti abiejų kapus, galbūt abiems reikėjo mano maldos, todėl simboliškai juos ir radau. Vienam žmogui rasti tėvo ir sūnaus kapą skirtingose vietose tikimybė nedidelė.  

Šiandien miegame „Draugystės namuose“. Tikriausiai šis pastatas neatsitiktinai taip pavadintas, nes pirmą kartą visi miegame vienas šalia kito, t.y. vienoje patalpoje. Marija šiandien priėjo ir sako: „Visus per savaitę daug kartų apkabinai, o manęs nė karto“. Mantas išgirdęs sušuko: „Ir manęs!“. Rytoj stengsiuosi daugiau laiko ir pakabinimų skirti tiems žmonėms, kuriuos apkabinu rečiausiai ar su kuriais bendrauju rečiau. Smagu, kad žmonės baigia užsikrėsti aštuonių apkabinimų per dieną sindromu. 

Dar vienas geras dalykas nutikęs šiandien – komanda pradėjo planuoti susitikimus. Tikiu, kad prasideda pamatų klojimas ilgam bendravimui. Augustas pažadėjo visus pakviesti į savo gimimo dieną. Lauksime!   

 

2019.07.25 Ekibastūzas 

Šiandien aplankėme tikriausiai paskutines kapines. O išėję iš jų, užkūrėme tikriausiai paskutinį savo laužą. Kūrenant laužą visi buvo kažkokie ramūs, kas miegojo, kas apie kažką tyliai mąstė ar šiaip žvelgė tyliai į laužą. Šią tylą nutraukė Arnoldo atitarnavę ir iškilmingai ugniai paaukoti šortai. Prie laužo buvo labai karšta, ko gero karščiausia iš visų dienų, bent jau man taip atrodė.  

Ši diena buvo tikroji ekspedicijos diena, per visą dieną nuėjome apie 30 kilometrų. Atėjus į muziejų visi buvo pavargę. Šios visos dienos galutinai visus iškrovė. Tomas miegojo visur, kur stabtelėdavome. Tiesiog stovėdamas. Arnoldas, kuris atrodo niekad nepavargsta, taip pat buvo out of space.

Didžiausia šios dienos pramoga, kuri atgaivino ir pakėlė nuotaiką, buvo kazachų pirtis. Wow, ten buvo tiek nuostabos ir juoko, kad po pirties, bent kuriam laikui, dingo visas nuovargis.  

Parašyčiau šiandien daugiau, bet traukinys yra, švelniai tariant, baisokas, tad kišu dienoraštį ir kitus daiktus po pagalve ir bandau sulaukti rytojaus. Dar viena akim reikia pasaugoti Moniką ir Egidijų.  

 

2019.07.26 Nur-Sultanas  

Klydome, Ekibastūze nebuvo paskutinės kapinės. Grįžome ten, kur ir pradėjome – į Astanos senąsias kapines. Simboliškai užbaigsime ten, kur ir pradėjome. Tačiau šiandien visai neturiu noro rašyti dienoraščio. Nežinau, kodėl.  Galbūt dėl nuovargio, o galbūt dėl to, kad šiandien paskutinė misijos diena... Gaila.  

 

2019.07.27 Vilnius. Namai. 

Jau dvi valandos, kai grįžau iš oro uosto ir ramumoje guliu ant sofos bei žiūriu pro langą. Keista, kaip tylu. O dar labiau keista, kad praėjo tik dvi valandos, o aš jau jų visų pasiilgau ir galvoju apie juos... visus. 

Liepos 17 d. 21:07 Kijevo oro uostas. Pirmoji diena. 

Štai ir atėjo taip ilgai mūsų laukta ekspedicija. Jau atvykome iš Vilniaus į Kijevą. Sėdim oro uoste ir laukiame savo lėktuvo į Kazachstaną, Nur-Sultaną. Vis dar negaliu patikėti,
kad ši gyvenimo kelionė jau prasidėjo, o galvoje sukasi begalė minčių, kas mūsų laukia toliau. Žinoma, ilgai svajoti negalėjau. Vadovas neleidžia mums tinginiauti ir veltui švaistyti
laiko – įjungia filmą. Tai dokumentinis filmas apie 1990 m. lietuvių ekspediciją Kazachstane – „Karlagas – mirties žemė“. Apie vietą, kur, turbūt, ir patys lankysimės. Kai žiūri į
kompiuterio ekraną, atrodo, tai tik filmas, bet kai pamąstai iš tikrųjų –  tai skaudi mūsų tautos istorija ir grįžusių bei likusių ten žmonių likimai. 

 

Liepos 18 d. 07:06 (Kazachstano laiku). Antroji diena.

Ką tik atskridome į Astanos (Nur-Sultano) oro uostą. Visi žiauriai pavargę po dviejų skrydžių ir bemiegės nakties. Mus pasitiko Lietuvos ambasados Kazachstane darbuotojas ir supažindino su vietiniu kazachų vairuotoju, kuris mus lydės visą kelionę. Kol važiavom per sostinę, stebėjau aplinką, pastatus, namus ir pagalvojau, kad viskas atrodo nauja, didinga, gražu, bet tuščia, kažko trūksta. Gal aš ir gamtos vaikas, bet, manau, kad trūko gyvybės, žalumos, nes aplink vien blokai, mūrai, viskas per daug dirbtina.

Mūsų vairuotojas Duman pasirodė visai malonus, jis jau mus išmokė kazachų kalba pasakyti ačiū – rachmet. Papusryčiavome ir  vykome į ekskursiją po Alžyr lagerį, kurį, tiesa sakant, sunkiai atsimenu, nes akys tiesiog merkėsi dėl miego trūkumo. Iškart po to atvykome į pirmąsias Astanos kapines, kur pradėjome įgyvendinti savo misiją! 

 

Liepos 18 d. 23:30 Karaganda.

Vakarop atvykome į stovyklavietę Karagandoje. Iki tol visi buvome nežinomybėje, kur gyvensim ateinančias kelias dienas, ar turėsime, kur nusiprausti. Kai tikiesi blogiausio,
dažnai būna viskas daug geriau. Mes atvykome į lietuvio sodybą, kur įsikūrėme šalia tų namų esančiame kieme. Buvo ir stalas, ir lauko tualetas ir vandens nusiprausti, ir pastogė nuo lietaus – fantastika. Visi pavargę, bet nebuvo laiko ilsėtis, nes
lauke jau temo, reikėjo skubėti įkurti stovyklavietę: pastatyti palapines, įrengti laužavietę, o mums su Pauliumi paruošti skanią vakarienę šešiolikai beprotiškai išalkusių žmonių – čia tai iššūkis. 

 

Liepos 19 d. 06:56 Karaganda. Trečioji diena.

Labas rytas. Daug gražesnė diena, kai galėjome išsimiegoti po dviejų skrydžių ir bemiegės nakties, nors mums su Pauliumi reikia keltis dar valanda anksčiau negu visiems. Vakar nebebuvo jėgų papasakoti apie kapines, tai parašysiu dabar. Prieš ekspediciją įsivaizduodama, kaip ieškosime lietuvių kapų, galvojau, kad bus labai faina ir lengva. Kai vakar atvykome ir pamačiau kapines, truputį išsigandau. Kapinės nebuvo senos, bet buvo labai apleistos, apžėlę, kai kur buvo net neįmanoma praeiti. Pavargusiomis akimis pamatyti lietuvių kapus, apaugusius žolėmis bei krūmais, buvo dar sunkiau. Atrodo, pradedame eiti takeliu, ir staiga jo nebėra, nes kapai taip išdėstyti, kad tvorelės glaudžiasi viena prie kitos. Ten nėra, kaip pas mus, kur ant kapų pridėta daug žvakelių, pamerkta ar prisodinta gyvų gėlių, viskas gražiai sutvarkyta. Ten tiesiog kraute apkrauta ryškių, neoninių spalvų dirbtinėmis gėlėmis bei vainikais, kurie, atrodo, ten guli nuo poros iki kelių dešimčių metų. Kas buvo labai keista, tai, kad pas juos beveik prie kiekvieno kapo, tiksliau ant kapo, buvo pastatyta po stalą ir suolą. Daug kur matėsi, kad prie pat antkapių padėta saldainių, įvairaus maisto, alkoholio butelių, stikliukų ir kitų indų. Visi pagalvojom, kad tikriausiai šiuose kraštuose tokia tradicija, aplankant mirusius artimuosius, palikti maisto, išgerti, tarsi kartu su mirusiuoju, jį prisimenant.

Nuo to ilgo vaikščiojimo ieškant lietuvių kapų, pradėjau galvoti apie prievarta išvežtų, nukankintų politinių kalinių bei tremtinių skaičių. Kai girdi išvežimų statistiką, galvoji, kad
daug, bet kai pačiam tenka nuvažiuoti į įvykių vietas, pamatyti antkapius su lietuviškomis pavardėmis, tuomet tikrai pajunti, kokia tragedija įvyko ir kiek daug mes praradome savo tautos  šviesuolių… 

 

Liepos 19 d. 10:30 važiuojame iš Karagandos į Dolinką. 

Plyni laukai atgulę, 

Tušti kaip žudiko širdis. 

Mūsų protėviai čia sugulę 

Juos ne laiku pasikvietė mirtis. 

Didžių gamyklų kaminuos 

Kadais išrūko sielos. 

Nebėr šalelės mylimos, 

Prisiminimuos tiktai pievos. 

Ir kokią teisę tie pikti turėjo 

Atimt iš mūsų žemę Lietuvos. 

Juk mūsų žmonės niekuo nenusidėjo, 

Neišdavė tiktai tėvynės Niekados. 

 

Liepos 19 d. 16:44 Dolinka.

Ką tik lankėmės vietoje, tiksliau plyname lauke, kur kadaise, manoma, kad buvo kapinės. 1990 m. vykusios ekspedicijos filme buvo parodyta vieta, kurioje mes šiandien
lankėmės. Filmo kadruose buvo užfiksuoti besivoliojantys žmonių griaučiai, kaukolių liekanos. Kai pamačiau plyną lauką, pirma mintis buvo: ne, nesąmonė, kad čia kapinės, juk
aplink žėlė tik sudžiuvusi žolė ir žiojėjo suskilinėjusi žemė. Tik keletas faktų galėjo rodyti, kad tai buvo kapinės: tai už poros kilometrų stūksantis moterų kalėjimas, kur anksčiau buvo
lageris ir neaiškiai apkasta kvadrato formos teritorija. Vaikštant po tą lauką, draugai sušuko, kad rado nuvirtusį kryžių. Priėję pamatėm, kad ten tikrai guli stačiatikių kryžius su išraižytu vardu. Jie dar paminėjo, kad rado žmogaus šonkaulį. Tuomet ir išsiaiškinome, kad eina eilės
iškastų duobių viena po kitos, ir kai kur likę po medinį smaigaliuką šalia jų. Po to radom dar vieną kryžių ir tikrai supratom, kad tas didžiulis plynas laukas kadaise buvo kapinės, kur galėjo būti palaidoti ir lietuviai. Atrodė lyg tos kapinės būtų iškasinėtos, palaikai išdarkyti, ieškota papuošalų ar auksinių dantų karūnėlių, ir svaigsta galva pagalvojus, kad tai tikriausiai tiesa… 

 

Liepos 19 d. 20:19 stovykla.

Po kapinių plyname lauke, šiandien apsilankėme dar ir kitose kapinėse, vadinamose Michailovska, kur turėjome ieškoti Jurgio Dirvonskio dukros Nijolės kapo, kurios pavardė
turėjo būti Dirvonskytė. Iššukavę vienas kapines ir palypėję į kalniuką iki geležinkelio bėgių, pamatėme, kad visai šalia yra kitos kapinės. Nusprendėme eiti ten, nes vieta buvo labai
panaši, kaip nuotraukoje, kuri daryta prieš 70 metų. Bet 70 metų yra be galo didelis laiko tarpas. Darytoje nuotraukoje matosi paties Jurgio išlietas kapas dukrai, o tolumoje matėsi
laukas ir tik keli pastatai. Dabar ten didžiulės žolėmis ir medžiais apžėlusios kapinės. Buvom be galo užsidegę surasti šį kapą, ėjom, bridom, tačiau rasti nepavyko, labai nusivylėme. 

 

Liepos 20 d. 23:02 stovykla. Ketvirtoji diena.

Šiandien buvo labai įdomi ir tuo pačiu sunki diena. Susipažinome su Dmitrij Rugiu, kuris turi lietuviškų šaknų. Kai paklausėme, kaip jus pristatyti Lietuvoje, jis atsakė, kad
širdyje esu grynas kazachas, nes aš čia augau, gyvenau, čia mano žemė. Lietuvoje jis buvo vieną kartą, jei neklystu, 1989 m., o iš čia parsivežė idėją namo su rūsiu statybai, kas  Kazachstane buvo visiška naujiena. Dmitrij – „National Geography“ žurnalo fotografas Kazachstane, kas mus labai nustebino. Taip pat jis mums šiandien suorganizavo ekskursiją po savo buvusią darbovietę anglies šachtoje. Kai vaikščiojom po tuos pastatus, toks jausmas užplūdo, kad esu laike dar prieš man gimstant. Iš tiesų, buvo labai įdomu. Aplankėme trejas kapines, iššukavome begalę kapų beieškodami lietuvių. Iš pradžių nieko neradome, motyvacija labai nukrito, tačiau vėliau pradėjome atrasti lietuvių kapus vieną po kito. Visiems pakilo nuotaika ir pajutome, kad visa tai vyksta, ko mes ir
atvažiavome. Vienose kapinėse atradome net apie 23 lietuvių kapus.

Diena po dienos ieškant, braidant po tas kapines ir matant tiek mirusiųjų, aplanko įvairios mintys: apie tai, kiek trumpai kai kurie žmonės turėjo galimybę gyventi ir kaip reikia branginti savo artimuosius, laiką su jais, nes bet kada jie gali išeiti… Kai aplankėme dar vienas kapines, Arnoldas uždavė klausimą, ar važiuojam į stovyklą gaminti koplytstulpių, ar važiuojam į dar vienas kapines. Kai kurių veidai labai persikreipė, nuovargis spaudė kūną, nes norėjo bent truputį atsipūsti. Bet kadangi mūsų komanda be galo šauni, o vadovas dar šaunesnis, nes mus įkvėpė nepasiduoti, mes neleidome, kad nuovargis užgožtų norą pasiekti dar geresnių rezultatų. Važiavome link dar vienų kapinių. Kai atvykome prie kapinių, mums, virtuvės komandai, vadovas pasakė, kad reikės važiuoti nupirkti visiems maisto, kol kiti ieškos Jurgio Dirvonskio dukros kapo. Aš iškart šiek tiek nusivyliau, kad negalėsiu dalyvauti tame procese, nes giliai širdyje jaučiau, kad jie gali rasti. Paulius, Marija ir aš parduotuvėje praleidome gal pusantros valandos, kol nupirkome maisto trims dienoms, ir grįžome prie kapinių. Kai pamačiau likusių čia veidus, mane išpylė šaltas prakaitas, net nereikėjo žodžio pratarti, kad jie rado Nijolės kapą. Mačiau
jų akyse ugnį, šypsenas, užsidegimą ir dar didesnę motyvaciją, o aš jutau tik nusivylimą, kad negalėjau dalyvauti vienoje iš didžiausių užduočių, atsivežtų iš Lietuvos. Visą kelią,
važiuojant atgal į stovyklą, kaupėsi ašaros, o atvažiavusi, nesusilaikiau. Liūdna, kad negalėjau patirti tų emocijų, kurias patyrė visi likę, nes būtent jos, manau, įstringa visam gyvenimui. 

 

Liepos 21 d. 14:33

Po vakar Nijolės Dirvonskytės kapo radybų visi pakilios nuotaikos, o aš susitaikiau, kad manęs ten nebuvo. Be to, daug kas pastebėjo, kad buvau be nuotaikos, aišku, kaip nepastebės, kai visą vakarą akyse kaupėsi ašaros. Tačiau ne vienas parodė dėmesį, paguodė. Pasijaučiau daug geriau, vėl turiu jėgų dirbti.

Prabuvę kelionėje 5 dienas, visi suartėjome, visi tapo šiltesni, mielesni, vienas kitą palaikome, nuolat dalijamės apsikabinimais. 

 

Liepos 21 d., 14:35 

Kažkaip šiandien išgirdau kalbant apie Lietuvą ir pagalvojau: ką man reiškia Lietuva, ką aš parsivešiu iš čia. Tai va, pasakysiu viską, kas „ant liežuvio galo“. Lietuva, tai gražiausi miškai ir pievos, sodri žaluma, kuri simbolizuoja gyvybę. Tai
ežerai ir tekančios upės, kurios mumyse teka lyg kraujas. Mes, lietuviai, medžiai, įaugę šaknimis į savo mylimą žemę. Lietuva – tai lyg gyvenimo dalis, be kurios jis nebūtų toks prasmingas. Tai mano namai, kuriuose jaučiuosi saugi, mylima ir laiminga. O iš Kazachstano parsivešiu tik dar daugiau meilės. Parsivešiu po saujelę visko: dar labiau branginsiu savo šeimą ir artimuosius, branginsiu draugystę ir buvimą kartu, dar labiau didžiuosiuosi, jog esu lietuvė bei džiaugsiuosi, kokie nuostabūs, darbštūs, rūpestingi, ryžtingi bei vieningi yra lietuviai! 

 

Liepos 22 d. 00:43 Karaganda, stovykla.

Nežinau, kaip visa tai vyksta, bet kuo daugiau prabėga dienų, tuo mes daromės stipresni, ištvermingesni, vis daugiau pasiryžtam padaryti darbų, nors tuo pačiu esame vis labiau pavargę. Ta motyvacija padaryti gerą darbą savo tautiečiams varo į priekį! Iš viso jau suradome 60 kapų! 

 

Liepos 22 d. 00:49 Karaganga, stovykla.

Vakar, liepos 21 d., lankėmės bažnyčioje, kurią pastatė Karagandoje lietuvio kunigo Albino Dumbliausko iniciatyva. Buvome mišiose, kurias laikė kunigas iš Lietuvos. Neprisimenu, kodėl jis atsidūrė Karagandoje, bet jis čia jau 11 metų, ir buvo keista, kad nenorėjo kalbėti lietuviškai, prašė Arnoldo pavertėjauti. Vakare jis atvyko pas mus į stovyklavietę, pavaišinome vakariene ir jis tik tuomet įsidrąsino ir pradėjo laisvai kalbėti lietuviškai. Juk jis gimė Lietuvoje, gyveno daug metų, nesuprantu, kaip galima pamiršti savo gimtąją kalbą. Tai mane šiek tiek supykdė. 

 

Liepos 22. 01:06 Karaganda, stovykla.

Kai pastarosiomis dienomis vaikščiojom po kapines, apsidžiaugdavome, kuomet kažkuris iš mūsų rasdavo lietuvio kapą, bet pastebėjau, kad tos radybos peraugo, kone, į
lenktynes, kuris daugiau suras lietuvių kapų – suradęs daugiausiai, taps nugalėtoju. Aš labai džiaugiuosi, kad mums po truputį pavyksta išpildyti visus tikslus, ir suprantu, kad esame jau pavargę nuo visko, bet paversti kapų ieškojimu tarsi žaidimu – man tas tikrai nepriimtina! 

 

Liepos 22. 10:15 važinėjame po kapines, penktoji diena.

Vakar nuėjau miegoti apie pirmą valandą nakties, vyrai dar vėliau, nes ruošė mūsų koplytstulpį. O šiandien turėjome išvažiuoti ne 08:00, o 07:00. Visi jau ne tik sako, kad yra
pavargę, bet ir atrodo taip, matosi visų patinusiuose veiduose.

Va, prieš porą valandų buvome Karabase. Manoma, kad į tą vietą atveždavo politinius kalinius, tremtinius, suvarydavo į pirtį, visus prausdavo, drabužius dezinfekuodavo. Palaikydavo Karabase juos kelias dienas ar savaites, o tuomet išskirstydavo į įvairius lagerius Kazachstane. Ta vieta labai simboliška ir niekaip nepažymėta, todėl nusprendėme būtent ten ir statyti Bronislovo surenkamą kryžių. Aplink kalvotos stepės, o šalia nusidriekę traukinio bėgiai. Jau kirba širdelė nuo laukimo, kada pastatysime tą kryžių, ir įsivaizduoju, kaip viduryje
plačiausių laukų didingai stovės šis kryžius atminti mūsų mažos, bet tuo pačiu ir didelės šalies baisaus likimo nuskriaustiems žmonėms. 

 

Liepos 22 d. 11:16

Su kiekviena diena mes tampame artimesni, lyg draugai. Kelionės nuo vienų iki kitų kapinių nei kiek neprailgsta, net vairuotojas važiuojant nutildo muziką ir sako mums:
„maestro, muzika“. Mes plačiom gerklėm ir atvirom širdim kiekvieną kelionės etapą dainuojam lietuviškas dainas, ir vis garsiau ir daugiau mūsų prisijungia dainuoti, net ir tie,
kurie sakė, kad nemoka, tikrai nedainuos.

Aš esu be galo laiminga, kad turėjau galimybę atvežti čia ir savo dainą, nors ir ne į Sibirą. Tikrai nesitikėjau, kad mano daina taip visiems patiks ir taip visi nuoširdžiai dainuos. Dėka visos komandos, mano daina tapo dar stipresnė! 

 

Liepos 22 d. 16:34

Pusę dienos praleidome Prostornoje kaimelyje, kur anksčiau buvo lageriai. Kaip pasakojo Ferdinandas, kažkur tame kaimelyje buvo palaidotas jo tėtis. Jo tėtis tarnavo Lietuvos
kariuomenėje, buvo majoras ir vienas iš pirmųjų suimtųjų, kaip politinis kalinys. Deja, tose Prostornoje kaimelio kapinėse jo tėčio kapo neradome, nes mirė labai seniai, jam tuomet
buvo iki 30 m., o ir tų kapinių buvo beveik nebelikę, tik keletas kapų. Mes vis tiek nusprendėme ten statyti savo koplytstulpį.

Kol lankėmės tame kaimelyje, tikrai pajaučiau, kad esame istorijoje: apgriuvę pastatai, likę nuo sovietinių laikų. Kai kur laikomos karvės, arkliai, tuose pačiuose kiemuose sukrautos ir mėšlo krūvos. Kai mes atvažiavome, vietiniams buvo didžiulis įvykis. Jie visi sulėkė, kas su mašinomis, kas su dviračiais, pažiūrėti, kas čia vyksta. Kai kurie priėjo, kalbino, klausinėjo, ką mes čia veikiam. 

 

Liepos 23 d. 01:21 stovykla. 

Šiandien iš tikrųjų padarėme gerą darbą: pastatėme Ferdinando tėčiui ir kitiems lietuviams atminti Bronislovo sudedamą kryžių, į kurį sudėta be galo daug meilės. Šiandien prie laužo išgirdau Sandros mintį, kad turbūt viskas ne veltui vyksta: ne veltui gyvenimas atvedė čia, leido susipažinti su nuostabiais žmonėmis ir patirti iššūkių. Jaučiu, kad gyvenimas man turi paruošęs užduotį... 

 

Liepos 23 d. 14:24 pakeliui į Dolinką.

Septinta diena, kaip esame ekspedicijoje, visi nuo miego trūkumo labai išsekę. Aš šiandien vaikščiodama po kapines tiesiog vilkau kojas. Jos kliuvo už tvorelių, žolių, šakų. Einu ir bandau ieškoti kapų, bet mintys jau sukasi apie savus namus, šeimą. Bet tuo pačiu nutrūksta mintis ir susimąstau, kad man ir čia gera, nes supa nuostabūs žmonės – nuostabi komanda! Kaip vakar kažkas prie laužo pasakė: „Misija – tai žmonės, kurie buvo vieningi tada, tais laikais, kaip ir mes dabar, ši komanda“. Ir nesvarbu, kiek kapų surasiu aš, bet svarbu, kiek daug šiai misijai atiduosiu savęs. 

 

Liepos 23 d. 21:48 Karaganda.

Sėdim visi paskutinį vakarą pavėsinėje, jau susiruošę kelionei į Ekibastūzą. Kalbant apie šiandienos dieną ir apie visas bendrai, tai, jaučiu, kad pradedu vis geriau jaustis emociškai,
nors fiziškai ir sunku. Ir jeigu pirmosiomis dienomis daug galvojau apie namus, tai dabar džiaugiuosi buvimu čia ir dabar, su visais.

Tas koplytstulpis, kurį pastatėme šiandien Dolinkoje, laukuose, kur anksčiau buvo kapinės, atnešė daug šilumos į širdį. Kartu statyti koplytstulpio atvyko Dmitrijus ir du lietuviai Pakštai. Toks geras jausmas atrasti savų už kelių tūkstančių kilometrų ir susitikti dėl vieno tikslo – pagerbti protėvių istorijos. Stovėjom visi apsikabinę prieš koplytstulpį ir giedojom savo tautišką giesmę! Per visus mus lyg žaibas keliavo stipri energija, kurią skleidėm ne tik mes, bet ir žmonės, sudėję į mus ir mūsų misiją daug prašymų bei norų. 

 

Liepos 24 d. 22:08 Ekibastūzas. 

Traukiniu atvykome į Ekibastūzą. Naktis nebuvo taip gerai išmiegota, kaip tikėjausi, nes važiavome traukiniu su miegamais gultais. Šalia mūsų su Marijumi miegojo šeima. Kai jau buvome atsigulę miegoti, ir planavau, kaip gerai šiandien pagaliau išsimiegosiu, labai garsiai pradėjo knarkti moteris iš tos šeimos. Ilgai varčiausi, kol įsidėjau ausų kamštukus ir šiek tiek pamiegojau. Po kelių valandų pakėlė mus visus Paulius. Kilo saulė ir riedėjome traukiniu per milžiniškas stepes. Atvažiavę pėsti ėjome į Draugystės namus, kur šiame mieste renkasi skirtingų tautybių žmonės bendrauti, siekiant labiau suvienyti tautas. Mus nuvedė į aktų salę, kur turėjome miegoti.

Papusryčiavę kavinukėje, ėjome pėsti į kapines. Aplankėme vienas kapines. Pradėjo smarkiai lyti ir kasti uodai. Buvo taip negera: šlapia, kanda, net nesinorėjo šukuoti kapinių. Bet visa kita, laikas čia, Ekibastūze, su visais nuostabus. 

 

Liepos 25 d.​ 

Tai diena, kai mes viršijome savo nueitų žingsnių rekordą – nuėjome apie 30 km. Sutvarkėme priešpaskutines kapines. Aišku, tas skaičius nesvarbus, bet kai esi labai pavargęs, tau tiesiog automatiškai mintyse sukasi skaičiai. Norisi skaičiuoti, kiek dar liko kapinių, bet visai nesinori, kad laikas kartu baigtųsi, nes galbūt niekada jau nebepavyks visiems kartu susitikti.

Eidami mes dainavome lietuviškas dainas ir labai užstrigo A. Mamontovo dainos eilutė: „Šiandien paukščių pulkai sugrįžo namo, nes čia jiems geriau“. Jau kai ekspedicija eina į
pabaigą, norisi namo. Visada smagu pakeliauti, bet namai yra viskas, ypač po to, kai labiau pavaikštinėjome po Ekibastūzą.  Tikrai sulaukėme daug dėmesio iš aplinkinių: visi išpūstomis akimis žiūrėjo į mus ir klausinėjo, ką mes čia veikiame, nes nėra čia nieko gražaus, ką pamatyti. Žmonės prašė su mumis nusifotografuoti, o kavinėje, kurioje valgėme, darbuotoja sakė, kad mes pirmi turistai per visą laiką, kiek jie dirbo.

Arnoldas mums nusiprausti suorganizavo pirtį.

Atėjo laikas iškeliauti atgal į Nur-Sultaną. Mus tris: mane, Egidijų ir Marijų pasodino kitame vagone. Kai pamačiau, kokiu traukiniu važiuosime, truputį išsigandau, nes atrodė labai senas, o kai įėjome į vidų, iš viso buvo šokas. Vidus atrodė, kaip iš sovietinių laikų. Nors traukinys išvažiavo pirmą nakties, mums įlipus, pabudo žmonės ir spoksojo didelėmis akimis. Traukinys nepatikimai pradėjo judėti link sostinės ir užmigau porai valandų. 

 

Liepos 26 d. Nur-Sultanas 

Ankstus rytas prasidėjo 6 val., kai išlipome iš traukinio Nur-Sultane. Mus ir vėl pasitiko vairuotojas Duman. Dumanui taip patiko mūsų dainuojamos lietuviškos dainos, kad nuolat jis
mūsų prašydavo padainuoti. Hiperbolės daina „Vasara“ buvo mūsų kelionės hitas, o Dumanas mums ją net įjungė per savo automobilio garso aparatūrą. Matyt, mes jam tikrai patikom!
Pakalbėjom visi ir pagalvojom, kad mūsų visi prisiminimai siejasi su dainomis: kai visur važiuodavom, statėm Bronislovo kryžių, ėjome link kapinių, dainuodavom. Kaip mes  sugalvojom vieną eilutę dainai: „Mus sujungė daina, kuri visada liks širdyse!“ Taip ir yra!

Atvažiavę į Nur-Sultaną iškart lėkėme į paskutines kapines, tiksliau į tas, kuriose jau buvome patį pirmą kartą. Tai tokia mūsų simboliškai graži kapinių šukavimo pabaiga. Širdyje jaučiau šilumą, nes padarėme tikrai daug!

 

Liepos 27 d. 03:00 Nur-Sultanas.

Miegojome tik pusantros valandos. Turėjome keltis labai anksti ir išvykti į oro uostą. Štai ir baigėsi mūsų gyvenimo kelionė, kuri tikrai įstrigs visam laikui. Misija apie žmones: buvusius lietuvius, kentėjusius, kovojusius dėl mūsų šalies ir apie mus dabar, taip pat vieningus, mylinčius savo šalį ir besistengiančius išsaugoti šią skaudžią praeities istoriją. Jau laukiu, kada galėsiu skleisti šią žinią visiems Lietuvoje! 

Liepos 18 d., ketvirtadienis

Ryte atvykę po bemiegės nakties susitikom su Lietuvos atstovais ambasadoje. Kartu nuvykome į moterų lagerį Alžir, kur buvo kalinamos politinių kalinių žmonos. Lageris buvo skirtas vien moterims, čia jos dirbo ūkio darbus, siuvo drabužius. Kai kurios metų metus praleido tamsiuose drėgnuose lageriuose. O jame dažniausiai atsidurdavo inteligentų žmonos. Tai reiškia, kad ne visos mokėjo ir ūkio darbus, nebuvo pratę prie sunkių sąlygų. Baisiausia išgirst buvo, kad prižiūrėtojai jas prievartavo. O pagimdžius vaikus, vos kartą per dieną motinos galėjo juos aplankyti. Mažam kūdikėliui vienas susitikimas su mama per dieną? Todėl jų mirtingumas buvo toks didelis. Lageryje nei gydytojo, nei sąlygų užauginti sveiką vaiką nebuvo. Protu sunku suvokt, kaip jautėsi moterys, pažemintos ir išniekintos, likimo ir sistemos nuskriaustos. Ir kokį nužmogėjimą jos patyrė. 

Per pietus vykom apžiūrėti Astanos kapinių. Kokios jos kitokios nuo mums įprastų! Ir kokios negyvos. Žinau, kad gyvybė kapinėse skamba keistai, bet jos tokios apleistos, kad atrodo, jog mirę ne tik ten palaidoti žmonės, bet ir atsiminimai apie juos. 

Kapinės apaugę aukštomis žolėmis iki liemens, tankiais krūmais ir net medžiais. Pradėjom paieškos darbus. Bet kaip ieškoti ir nepraleisti užrašų ant antkapių? Atrodo, pasiskirstai po eilę ir eini. Bet eilė pasibaigia už trijų žingsnių. Kapai išdėlioti nelygiom linijom, rodos, net padrikai išmėtyti. Vienas kapas kitu užstatytas, praėjimo nėra. Negana, kad kapinėse tvarkos nėra ir vienas kapas su kitu ribojasi, jie dar apstatyti aukštomis tvorelėmis. Nei jų perlipsi, nei apeisi. Taip ir klaidžioji kapinių labirintuose. 

Ir dar tos šiukšlės kur bepasisuksi… Vidury kapinių, tarp kelių kapų, šiukšlynas. Pilna plastikinių gėlių ir vainikų. Apteršta viskas ir neprižiūrėta. Sakyčiau, kad kapinių priežiūros tradicija kitokia nei pas mus, bet jos visai nėra.  

Vakare įsikuriam Karagandoj. Čia geriau nei maniau, vis ne vidury lauko. Egidijus net dušą mums sumontavo.  

Jėgų nebėra, o dar tik pirma ekspedicijos diena. Kaip kitas 9 reikės išgyvent? Viskas, ko noriu, tai miegas. Ir jam mažai laiko lieka. Ryt anksti keliamės.  

 

Liepos 19 d., penktadienis 

Ryte važiuojam į Dolinką. Ten buvęs Karlago (lagerių tinklo) centras, valdybos pastatas. Pirmosios ekspedicijos filme matėme jį apleistą ir apgriuvusį, o dabar ten puikiai renovuotas, gražus pastatas. Bet kažkaip nejauku jame. Ir tas išpuošimas toks, kuriuo net grožėtis kažkaip neskanu, kai žinai, kad tame Karlago centre sprendėsi žmonių likimai ir iš ten buvo skirstomi nurodymai.

Aplankėm ir Mamočkino kapines. Skaudus memorialas. Nesinori nei galvot su kokiais jausmais turėjo gyvent moterys, kurių vaikai ten atgulė. Praėjusių metų ekspedicija ten pastatė kryžių. Stovi, žiūri ir supranti šios misijos prasmę: neužmiršti, pažymėti, įprasminti ir priminti. 

Mes praktiškai visą dieną šiandien praleidom Michailvos kapinėse. Jos milžiniškos. Eini eini, galo nematai. Išeini už tvoros, nebesupranti, kuria kryptim ėjai ir kaip čia atsiradai. Į šias kapines atvykom Jurgio Dirvonskio prašymu. Ieškojome jo mažos dukrytės antkapio, kurį jis pats pastatė. Turėjau susitikimo metu nufotografuotą nuotrauką. Kapinėse kapelio neradom, bandėm eiti aplink visas kapines palei tvorą ir ieškoti nuotraukoj esančio pastato fragmento. Bet nieko panašaus aplink kapines neradom. Grupė kuriam laikui buvo skilusi, susitikę dar paplepėjom, per dieną tikrai pavargom. Kol laukiam kitų, palypėjau ant bėgių pasižiūrėt į kapines iš aukšto. Gražiai saulė leidosi, pasikviečiau ir kitus pasižiūrėti, kaip gražu gali būt net ir šiame nykiame kraštovaizdyje, kur šalia kapinių matosi šachtos ir apgriuvę pastatai. Mums besižvalgant, Egidijus pastebėjo panašų į nuotraukoje esantį pastatą. Vis bandėm suprast, iš kurio kampo galėjo būt daryta nuotrauka. Arnoldas sakė, kad kapinės kitoj pusėj bėgių buvo šukuotos ir tvarkytos pernai metais. Bet vis tiek trumpam nubėgom jų apžiūrėt. Deja, mūsų pastangos bevaisės. Gal kitą dieną pavyks sugrįžt, nes iki galo taip ir neaišku, ar nuotrauka iš šių kapinių daryta.  

 

Liepos 20 d., šeštadienis 

Šiandien susipažinom su Dmitrijum Rugiu, jo tėtis buvo politinis kalinys. Dmitrijus daugybę metų buvo šachtininkas. Paskui per meilę gamtai ir norą būti joje atrado fotografiją. Dabar yra vienas iš dviejų „National Geographic Kazakhstan“ fotografų. Šiltas ir geras žmogus, man atrodo, kad kiekvienam buvo malonu bendraut, net jei mus šiek tiek skiria kalbos barjeras. Mes dar apsilankėm šachtoje. Įdomi patirtis. Kažin ar kitom sąlygom kada būčiau apsilankius tokioj vietoj. Ten, atrodo, sustojęs laikas. Taip niekas ir nekeista, nerenovuota nuo pat įsikūrimo pradžios. Ir žmonės atrodo baisiai nelaimingi. Kaip tu būsi laimingas, praleidęs 8 ar 9 valandas tamsoj, po žeme. Slogus darbas. 

Apsilankėm dar ir Saranės kapinėse, kur praėjusiais metais komanda statė kryžių. 

Diena super karšta, o mus, kuo toliau, tuo labiau kamuoja nuovargis ir miego stoka. Galima sakyt, kad net apsipykom diskutuodami, kaip toliau planuot dienotvarkę: keliaut į stovyklą ir pradėti kryžių ar toliau ieškot Jurgio dukters kapo ir kryžių daryt naktį, tamsoje ir dar miego sąskaita. 

Visgi mes misijoje. O tos misijos esmė žmonės ir jų prašymai. Ir tai, kas jiems brangu. Tad sukaupę jėgas vykome atgal į vakar trumpai apžiūrėtą vietą. Šiandien turime rasti kapą iki kol saulė nusileis. Negalime grįžti namo jo nesutvarkę ir nepalikę lietuviškos trispalvės juostelės. Ilgai vaikštome po kapines, randame nemažai lietuviškų, pernai metais rastų, sutvarkytų ir pažymėtų kapų. Saulė leidžiasi, kapinės apaugusios, praeiti sunku, vilties rasti kapą vis mažiau ir mažiau. Blaškomės padrikai, atrodo, vieni kitų stengiamės ieškot labiau nei kapų. Nesinori jose pasimest ir pasiklyst, visgi nei telefono, nei kitos įrangos neturim. Bet staiga per kapines išgirstu tylų aidą ,,radom“. Koks geras jausmas. Be žodžių visi pasileidom bėgt link to garso. Man atrodo bėgom su šypsena ir jauduliu ir pamačius Egidijaus akis, toks gėris ir šiluma užėjo. Dabar ir mūsų ekspedicija tikrai prasminga. Tvarkom, valom, antkapio vis daugiau ryškėja. Vos keli žingsniai į šoną, praėjusiais metais sutvarkytas kapas. Visai šalia kitas lietuvis palaidotas. Bet „Misija Sibiras‘18“ apie tai žinoti negalėjo. Ant Jurgio mergaitės kapo nebebuvo lentelės su vardu. Antkapis visai kitoks nei nuotraukoje. Susmukęs, pranykęs. Aplink nėra tvorelės, tas kryželis atrodo lyg vėjo atneštas, visai ne savo vietoje. Šonuose dideli antkapiai apjuosti tvoromis, o šis toks vienišas. Aptvarkėme, kiek galėjom, užrišom juostelę. Leidosi saulė. Vienas po kito ėmėm graudintis. Tos akimirkos jausmas ir vaizdas, vieningumas ir pasididžiavimas, užuojauta ir tuo pačiu palaima, matyt, liks visam gyvenimui. Sandra paskambino Jurgiui, pranešė žinią, kad jo prašymą mums įgyvendinti pavyko. Susigraudino ir Jurgis, visa širdim padėkojo. O mums, man atrodo, nebereikėjo jokių padėkų, nes dabar į priekį vedė prasmė. Vakare grįžę, atrodo, iš naujo radom jėgų. Pradėjom daryti koplytstulpį. Laikas spaudžia, procesas ne toks greitas, kaip norėtume. Tikiuos šiandien pasistūmėsime į priekį, o ryt pavyks jį užbaigti.  

Nieko naujo, bet aš labai noriu miego. Taip, kad atrodo pasidėsiu galvą ant šitos knygelės ir kelių ir užmigsiu čia, prie laužo.  

 

Liepos 17 d. Apie vidurnaktį. Lėktuve iš Kijevo į Nur-Sultaną.

Šiandien pirma ekspedicijos diena. Rytas prasidėjo su jauduliu ir pakilimu. Pirmą kartą gyvenime dalyvauju projekte, kurio prasmę jaučiu visa širdimi.

Šiandieną labiausiai prisimenu dėl „Misija Sibiras“ išlydėtuvių traukinių stotyje, šeimos ir draugų, kurie atėjo: mano vyras, sesuo, draugės, kolegos. Kokia aš dėkinga jiems už tą parodytą šilumą, apkabinimus, dėmesį, jausmą, kad esi jiems svarbus. Susigraudinau, kai pamačiau savo vyrą su mūsų šunimi, jau dabar ilgiuosi visų ir Lietuvos. Grįšim po 10 dienų, bet gerokai kitokie, bent taip manau. O dabar skrendam su Nur-Sultano oro linijom kaip karaliai.

Neturėjusi niekada jokios pravardės, su naująja komanda gavau net dvi – Simona ir Indiana Džouns dėl Manvydo skrybėlės, kuri puikiai visiems tinka. Kaži, kaip čia bus su jos atidavimu.

Išlydėdama draugė padovanojo labai gražų palaikantį laišką, gintaro pakabutį. Nenusiimsiu jo. Ačiū jai. Labanakt.

 

Liepos 18 d. Karaganda. Truputis iki vidurnakčio.

Diena buvo labai sunki. Nusileidus Nur-Sultane mus pasitiko ambasados darbuotojas, pavaišino pusryčiais, aprodė ambasadą. Nur-Sultanas  ̶  Kazachstano sostinė  ̶  atrodo dirbtina ir negyvenama. Keistas miestas. Karštis virš 30 laipsnių, labai bijau galvos skausmo, kuris jau buvo, nes jis muša mane iš vėžių.

Važiavome į muziejų ALŽYR. Tai lageris, į kurį buvo vežamos politinių kalinių žmonos, radom kelias lietuviškas pavardes atminimo akmenyje. Tvarkėm ir ieškojom lietuviškų kapų Nur-Sultano kapinėse, radom 5 lietuviškus kapus ir ant vieno iš jų palikau savo apyrankę, kuri Lietuvos vėliavos spalvų. Manau labai simboliška palikti čia lietuviškus ženklus.

Kapinėse žolės braižė kojas, prasidėjo alergija, todėl pasišoviau eiti ieškoti lietuviškų pavardžių  kapinių knygose. Kapinių knygos storos, sunkiai perskaitomos ir dulkėtos.

Pačios miesto kapinės labai neprižiūrėtos, netvarkingos. Prie kiekvieno kapo staliukas prisėsti ar išgerti.

Po visko sėdom į mikroautobusą ir išvažiavom į Karagandą. Šiandien valgėm „belenką“ ir „belenkaip“, bet sriubytė, virta mūsų virtuvės komandos ant laužo, buvo nuostabi.

Antra diena atrodo, kaip vis dar besitęsianti pirmoji.

Esame sodyboje pas Vitalijų, kuris yra lietuvių kilmės, bet nelabai kalba lietuviškai.

Einame miegoti. Labanakt. 

 

Liepos 19 d. 22:44 val. Vis dar pas Vitalijų Karagandoje.

Šiandien trečia diena kartu su „Misija Sibiras“ čia, Kazachstane, Karagandoje. Atrodo, jog čia viskas kitaip nei įsivaizdavau. Komandos draugai labai darbštūs, gabūs, viską moka. Klausi savęs, ar tikrai prisidedi pakankamai prie komandos. Buvimas čia su sutiktais naujais žmonėmis bus didelė pamoka gyvenime.

Tuo tarpu, jei rašant apie šiandieną, tai aplankėme Karlagą (visos lagerių sistemos valdybos pagrindinį pastatą / muziejų). Suremontuotas, gražus, bet tuo pačiu ir baisus. Kazachai turėjo du badmečius, tai tas pats, kas Ukrainoje holodomoras.

Iš muziejaus, kuris parodo sovietų valdžios baisumus, vykome į Mamyčių (Mamočkino) kapines, kur buvo laidojami vaikai iki 3 metų amžiaus. Pridėta žaisliukų, baisu. Mamos lageriuose sužalodavo savo vaiką ar vaikus taip, kad liktų kuo didesnis randas. Trijų metų sulaukę vaikai būdavo atimami, tad mamos norėdavo bent tokiu būdu vaiką pažymėti, kad išėjus iš lagerio vėliau galėtų jį atrasti.

Vykome ir į Dolinkos lagerio senąsias kapines. Jose radome moters kapą su lietuviškais užrašais bei ąžuolo lapais. Pačios kapinės didelės, su dideliais tarpais tarp kapų, tačiau praeinamos.

Dar vėliau vykome į vienas Karagandos kapines, kur ieškojome Jurgio Dirvonskio dukters kapo. Deja neradome, tačiau gal dar grįšime. Stovykloje jau visai šauniai įsirengėme, Egidijus sukonstravo dušą, tuo labiausiai džiaugėsi merginos. Šiandien atrodo, jog viskas einasi šauniai. Vaikinai pradėjo gaminti koplytstulpius, merginos rašo dienoraščius. Norėtųsi eiti miegoti, tačiau galbūt dar ką nors padėsim vaikinams, labiausiai skauda galvą.

Kaip man patinka, kad už mūsų stovyklavietės esančios tvoros yra didelė gatvė ir važiuoja mašinos, man tai kaip muzika, šalia svirpia svirpliai. Šiandien radome 5 lietuvių kapus, labai malonu juos rasti. Ant vieno kapo užrišau ir aš Lietuvos vėliavėlę, gera ją uždėti.

 

Liepos 20 d. 23:34 val. Karaganda

Šiandien buvo labai įdomi diena. Pirmiausia susitikome su čia gyvenančiu lietuviškų šaknų turinčiu Dmitrijumi. Jis save laiko kazachu, nekalba lietuviškai, tačiau jo seneliai iš Lietuvos. Jis mus nuvedė parodyti šachtos, kur kasama anglis, čia jis anksčiau dirbo. Gamykla primena sovietų laikus.  Tuo metu, kai vaikščiojome šachtos teritorijoje, po žeme dirbo 500 žmonių.

Dmitrijus padėkojo mums, jog bendraudamas su mumis kelias valandas, galėjo prisiminti Lietuvą, kuri jam kelia tik geriausius atsiminimus. Po šachtos važiavome į kapus, kuriuose radau pirmą savo kapą su dviem paminklais: vyro ir žmonos. Buvo labai smagu jį rasti, rišau Lietuvos trispalvę ir tai buvo ne paskutinis tądien rastas mano lietuvio kapas.

Po visko buvo nuspręsta aplankyti dar keletą mažų kapinaičių ir sugrįžti ieškoti Jurgio dukters kapo. Rastas kapas visus labai pakiliai nuteikė. Atrodo, kad įgavome antrą kvėpavimą, buvo nuostabu. Kapą rado Egidijus. Iš karto skambinome Jurgiui į Lietuvą pranešti, kad radome ir kaip tik esame prie jo dukters kapo. Tiek Jurgis, tiek kita jo dukra labai susijaudino. Buvo nuostabu. Vakarienei pavalgėm koldūnų, miego valandos trumpėja. Labai noriu čia būti, bet taip pat kartais svajoju ir apie namus.

Labanakt. 

 

Liepos 21 d. 23:58 val. Vis dar Karaganda.

Šiandien turbūt buvo mažiausiai emocinga diena. Organizmas pagaliau prisitaikė prie Kazachstano ir jo karščių, atrodo, kad čia esame amžinybę, nors tik ketvirta diena. Gal toks pojūtis yra todėl, kad neturime mobiliųjų, didžioji dalis neturi net laikrodžių.

Šiandien išvyka, kaip ir dažniausiai, prasidėjo 8 valandą ryto. Vykome šukuoti kapinių, o po jų keliavome į Spasko lagerio memorialines kapines. Ten stovi lietuviams ir kitų tautybių politiniams kaliniams pastatyti paminklai. Nepaprastai graži vieta. Lygumos, o tolumoje matosi kalnagūbriai – taip gražu! Šiandien tai paliko didžiausią įspūdį.

Likusią dienos dalį buvo vien kapai, kai kurie kaip kokios džiunglės, mat kazachai savo kapų netvarko, sako, tokios tradicijos. Kapuose sutikome karvių bandą, tai kėlė nuostabą, bet malonią.

Šiandien taip pat lankėmės lietuvių bažnyčioje, išklausėme mišių, susitikome su lietuvių kunigu. Jam įteikėme iš Lietuvos atvežtą žvakę, šventą paveiksliuką bei pakabutį su mūsų visų pavardėmis. Pavakariais dar vykome į miegamą Karagandos miesto rajoną ieškoti vieno žmogaus, kurį prašė surasti jo pusseserė, tačiau jis jau miręs, sutikome tik jo žmoną. Patirtis buvo labai įdomi. Vakare stovyklavietėje sulaukėme šiandien mišiose sutikto lietuvio kunigo. Kaip tik pataikė ant mūsų vakarienės. Šiandien radau ir dar vieną lietuvio kapą. Pradeda čia patikti, neapleidžia jausmas, kad čia esame labai senai.  

 

Liepos 22 d. (formaliai 23 d.). 00:45 val. Paskutinis vakaras jau namais tapusioje Karagandoje.

Šiandien diena prasidėjo mūsų Dumano pasveikinimu. Duman – mūsų vairuotojas. Pasidarėme nuotrauką, įteikėm lietuviškos arbatos. Tuomet važiavome į Karabasą. Šioje vietoje yra geležinkelio bėgiai, kuriais atveždavo politinius kalinius ir išskirstydavo po lagerius. Vieta tokia, kad net emociškai ją pajauti. Vėliau joje įvyko kryžiaus, atsivežto iš Lietuvos, pastatymas.

Po šios vietos vykome į Prostornoje kaimą, kuriame yra taip pat pavadintas buvęs lageris. Šiame lageryje žuvo dalis lietuvių, tarp jų – Ferdinando Vaitiekūno tėtis, vienas pirmųjų Lietuvos karininkų. Čia sutikę vyriausią kaimo senolį turėjome galimybę pamatyti vietinį kaimą, išgirsti pasakojimą apie lagerį, pamatyti likusius tikrus barakų likučius.  Čia buvo pastatytas ir pirmas mūsų darytas koplytstulpis. Daugiausia, žinoma, prie to dirbo mūsų vaikinai. Kaip gera statyti koplytstulpį, giedoti himną, būti drauge susikabinus.

Vėliau grįžome į Karabasą statyti kryžiaus, atsivežto iš Lietuvos. Šiandiena buvo ypatinga tuo, kad važiavome pro stepes ir kalnus. Toks Kazachstanas man labai gražus, dar kvepiantis pelynu. Mes su merginomis dainuojam, vaikinai stato kryžių, leidžiasi didelė ir raudona saulė. Buvo labai gražu, nepaprasta. Toks bus mano Kazachstanas, su mano naujais draugais.

Negaliu patikėti, kad taip gera būti be telefonų, be ryšio su pasauliu. Šita patirtis nepaprasta, linkėčiau, kad ir mano namiškiai galėtų tai patirti. 

Kazachstanas – tai „Misija Sibiras“ su savo stepėm, kalnais, pelynu ir nuostabiais saulėlydžiais. Tai bus nepamirštama gyvenimo kelionė, o ryt laukia pirma kelionė naktiniu traukiniu su nakvynės vietomis į „kažkokį“ Ekibastūzą.

Saldžių. Miego labai trūksta. 

 

Liepos 23 d. 21:40 val. Prieš išvažiavimą iš lietuvio sodybos Karagandoje.

Šiandien buvo labai trumpa ir pilna įvykių diena. Rytą pradėjau nuo ne kokio atsikėlimo, nenuėjau net į Monikos rytinę mankštą, kurią kiekvieną ryta ji mums veda. Išvažiavome į kapines, kurios buvo labai didelės. Radau du kapus, bet esame taip pavargę, todėl kai randame lietuvio kapą, meldžiamės, kad jis būtų kuo tvarkingesnis.

Iškart po kapų važiavome statyti dar vieno nuostabaus koplytstulpio į buvusio Dolinkos lagerio kapines. Statant koplytstulpį atvyko Dmitrijus – tas pats, kuris mus vedė į šachtą. Taip pat atvyko dar du lietuvių kilmės vietiniai gyventojai – Alek Pakštas ir Vytautas Pakštas. Pastatę koplytstulpį sugiedojome Lietuvos himną bei sudainavom Monikos dainą. Šį kartą buvo labai jautru, man atrodo daugelis net nubraukė ašarą. Visi apsikabinom, ekspedicija šiandien jau galutinai persirito į antrą pusę, todėl viskas atrodo įgavo pagreitį ir labai smarkiai juda į priekį. Dabar laukiu kelionės traukiniu, baugu tik tiek, jog būsime visi atskirai, bet ir įdomu, nes tai bus pirmas kartas, kai važiuosiu traukiniu per naktį.

Sekanti stotelė – Ekibastūzas. Pramoninis miestas. Dar nežinau plano, ką ten darysime, bet tikrai lankysime ir ten esančias kapines.

P.S. Alek Pakštas ir Vytautas Pakštas yra lietuviai, kuriems iš Lietuvos vežėme linkėjimus į Kazachstaną – tokia buvo visų mūsų užduotis.

Šiandien gavome ir lietaus, greitai atšalo. Laukia ilga naktis. Iki rytojaus. 

 

Liepos 25 d. 21:47 val. Ekibastūzas.

Vakar atvykome į Ekibastūzą, nakvynei keliavome į Tautų draugystės namus. Kazachstane yra labai daug tautų, todėl pasirodo tokie namai yra beveik kiekviename šalies mieste. Tautų draugystės namai šiek tiek priminė mokyklos aktų salę. Vykome ir į kapines, jose užklupo lietus. Taigi gavome lietaus apie kurį buvome svajoję arba labiau Arnoldas svajojo, kad mes gautume lietaus.

Uodai puolė spiečiais, tai buvo labai baisu, sukando visą veidą, kiek galėjau, bandžiau gintis. Po kapų grįžome į savo nakvynės vietą, nusiprausėm ir traukėm vakarienės. Apsilankėm vietinėje kavinukėje. Grįžę išsitiesėm miegmaišius aktų salėje. Tada visi sugulę miegojom. Ryte atsikėlus Armas visus filmavo. Kartojomės dainas. 

 

*

Paskutinę dieną Ekibastūze pradėjome nuo kapinių lankymo, tačiau buvome gana vangoki.  Radę keletą kapų, papietavę susėdę ant žolės, sudeginę Arnoldo šortus (tokia jo tradicija), keliavome net keliasdešimt kilometrų į muziejų. Muziejus gan plataus spektro, galima pamatyti eksponatų nuo paleolito iki dabartinių laikų. Bet darbuotojams mūsų atėjimas buvo tikra atrakcija. Pasirodo čia nėra buvę turistų, tad muziejuje darbuotojai vaikščiojo iš paskos ir norėjo nusifotografuoti. Muziejaus darbuotoja pasiūlė nueiti į viešą pirtį. Va čia tai buvo patirtis.

Pirtyje susirinko vien vyresnės moterys ir vaikai, jaunų žmonių nėra. Buvo labai gera nusiprausti, tačiau matant tą seną pirtį, fantazija irgi labai gerai veikia. Po pirties keliavome vakarienės. Kavinukės padavėja fotografavosi su mumis. Pavalgę keliavome į traukinių stotį, o iš jos į Nur-Sultaną.

Ekibastūzas – buvęs SSRS laikų pramoninis miestas, dabar tiesiog apleistas ir su likusiais gyventojais. Miestas įdomus, kuriame pabuvęs supranti, kaip bus gera grįžti į Lietuvą, kaip gera joje gyventi. Tačiau Ekibastūze sutikome rusų tautybės žmogų, kuris kalbėjo lietuviškai, nors gyveno Kaune tik 7 m. iki 1989 m. Pamaniau, jog tai labai geras pavyzdys prastai kalbantiems lietuviškai po keleto metų emigracijos.

Tame pačiame Ekibastūze paragavome turguje pirkto kurto (sūrio), kazachų batono, kuris kepamas, kaip blynas. Kažkaip gaila išvažiuoti, bet jau jaučiame, kad ekspedicija eina į pabaigą. Vidutiniškai miegame po 5 val. Na, ir kol kas daugiausia buvo 37 laipsniai karščio. 

 

Liepos 26 d. Paskutinės dienos užrašai iš atsiminimų.

Išlipus iš traukinio Ekubastūzas–Nur-Sultanas, mus pasitiko Duman, mūsų vairuotojas. O kaip buvo smagu jį pamatyti. Per laiką, kurį jis mus vežiojo pirmoje ekspedicijos pusėje, labai susidraugavome. Jis klausydavo mūsų dainų, prašydavo pakartoti, kartais nupirkdavo ledų, kai jau matydavo mūsų iš nuovargio ir karščio ištysusius veidus.

Duman nuvežė mus į Ambasadoriaus rezidenciją Nur-Sultano centre. Galėjome pirmą kartą švariai po dušu nusiprausti, pasidėti daiktus ir pasiruošti susitikimui su miesto valdžios atstovais.

Vykome apžiūrėti didžiausios sostinės mečetės. Nepaprastai gražus pastelinių spalvų statinys. Na ir prieš miegą ėjome patys apžiūrėti miesto centro. Sustojome vienoje iš kavinukių suvalgyti kažko gardaus, pasidaryti paskutinės vakarienės Kazachstane šventę. Labai visi susidraugavome, tapome artimi, neįtikėtina, kad ekspedicija baigiasi, kad rytoj tokiu pačiu laiku būsime Lietuvoje. 

 

Liepos 27 d. Užrašai iš atsiminimų.

Ambasadoriaus rezidencijoje pamiegojus 1,5 val. kėlėmės ir naktį vykome į oro, kur mūsų laukė ankstyvas skrydis. Virtuvės komandai dar paskutinį kartą padėjau sutepti sumuštinius, kad komanda turėtų, ko užkasti, kai išalks. Keista, tačiau oro uostuose laikas ėjo labai greitai, nors iš Kijevo į Lietuvą skrydžio laukėme 7 val.

Visi buvome labai pavargę, tačiau grįžus į Lietuvą, žengus pro oro uosto duris ir pamačius savo artimuosius ir draugus, visas nuovargis išsisklaidė. Tos emocijos niekada nepamiršiu. Mus pasitiko kaip didvyrius, pilna žiniasklaidos atstovų, žmonės mojuoja, iš oro uostų plakatų mus sveikina sugrįžusius, o širdy toks jaudulys.

Praėję vartus sustojome ir sudainavome dainą „Būkim draugais“. Per ją vos sulaikiau kylantį gumulą gerklėje, kai dainavome Monikos dainą – buvome jau stipresni, tačiau matėme, jog susirinkę namiškiai, žurnalistai, svečiai braukia ašarą.

Buvo sunku išsiskirti su savo komanda, spėjusiais savais tapti žmonėmis, apsikabinome.

Niekas iki galo nesupras, ką mes ten išgyvenome, tą žinome tik mes patys ir buvusių ekspedicijų dalyviai, bet ta patirtis labai praturtino mane, esu laiminga už šią gyvenimo man suteiktą progą.