Šįryt iškeliavo jau septyniolikta „Misija Sibiras‘18“, kurią šiemet sudaro net dvi komandos po 12 žmonių. Šiemet ekspedicija pasuko link Kazachstano, kur lietuvių kalinimo vietas tvarkys Karaganos, Balchašo ir Džezkazgano apylinkėse.

Iš Vilniaus geležinkelių stoties pajudėjusi ekspedicija skris tiesiai į Astaną ir kartu pradės savo misiją Karagandoje, o vėliau išsiskirs ir kalinimų vietas tvarkys skirtingais maršrutais. Šie metai projektui buvo išskirtiniai – paaiškėjus, kad Rusijos Federacijos ambasada Lietuvoje atsisako išduoti vizas vykti į Krasnojarską, ekspedicijos planas buvo perdėliotas vos per kelias savaites.

„Kiekviena ekspedicija kelia iššūkių, o ši dar labiau išskirtinė, nes planą teko keisti labai greitai. Mums padėjo neįtikėtinai daug žmonių – sulaukėme šimtų laiškų ir skambučių su patarimais, kur galima ieškoti pavienių lietuvių kapų ar sutikti Kazachstane vis dar tebegyvenančių tautiečių. Pasitikiu šiomis komandomis ir žinau, kad padarysime maksimaliai daug“, – sakė vienas iš ekspedicijų vadovų Arnoldas Fokas.

Ekspedicijos dalyviai teigia, kad darbai Kazachstane yra išties nemenkas iššūkis – Sibiro taigą pakeitė stepės, todėl keitėsi ir kuprinių turinys. Komandos laukia karštis siekiantis daugiau nei 40 laipsnių, o stepėse galima sutikti ir skorpionų, vorų bei gyvačių.

„Šis projektas – tai gyvenimo misija, kuri leidžia įrodyti savo norą dirbti Lietuvai. Esame viena didelė šeima, kurios tikslas išsaugoti ir papasakoti“, – teigia ekspedicijos dalyvis Domas Zenkevičius, šiemet baigęs vienuoliktą klasę. Jis priduria, kad laukiančios ekstremalios sąlygos negąsdina, kai už nugaros stovi tvirta komanda.

Šie metai yra unikalūs dėl daugybės priežasčių: keitėsi ekspedicijos maršrutas, išlydime net dvi ekspedicijos komandas, tvarkysime nebe atskirus lietuvių kapus, o masines kapavietes ir ieškosime atskirų lietuvių kapų bendrose kapinėse. Palaikymas, kurio sulaukėme, darkart įrodo, kad „Misija Sibiras“ yra reiškinys vienijantis visą šalį, o stipri komanda gali pasiekti bet kokį išsikeltą tikslą.