Misija Sibiras’18 ekspedicijos rezultatai
Misija Sibiras’18 ekspedicijos rezultatai

Misija Sibiras’18 ekspedicijos rezultatai

Šiemet „Misija Sibiras’18“ vyko į Kazachstano Respubliką, kur tvarkė istorines vietas Karagandos, Balchašo bei Džezkazgano apylinkėse. Visos šios apylinkės telpa į vieną sąvoką – Karlagas, kuriame kalėjo tūkstančiai lietuvių politinių kalinių.

Per 11 ekspedicijos dienų, pavyko aplankyti net 16 kapinių. Tiesa, jos skyrėsi nuo tų, kurios yra lankomos Sibire – čia teko ieškoti pavienių lietuvių kapų bendrose miestų kapinėse. Bene sudėtingiausia užduotis buvo šukuoti kiekvienas kapines ir skaitant antkapius surasti mūsų tautiečius. Dauguma pavardžių yra užrašytos kirilica, o tai buvo iššūkis ne vienam ekspedicijos dalyviui. Su šiuo iššūkiu puikiai susitvarkėme – dar belaukiant skrydžio į Kazachstaną, kiekvienas praktikavosi skaityti kirilicą, tad kapinėse net tie, kurie niekada nesimokė rusų, kalbos atrasdavo dešimtis lietuviškų pavardžių. Pavyko inventorizuoti ir sutvarkyti beveik 200 lietuvių kapų, išsibarsčiusių po visą Kazachstaną. Net visai neseniai atsiradusių lietuviškų paminklų būklė kapinėse buvo labai prasta, tad teko daug darbuotis perdažant tvoreles, atstatinėjant antkapius, išplėšiant kapus iš krūmų ir žolių.

Dar vienas svarbus ekspedicijos tikslas buvo atrasti Kazachstane tebegyvenančių lietuvių, nes būtent jie yra gyvieji istorijos liudytojai. Ekspedicijos komandai pavyko susitikti su Lietuvos garbės konsulu Kazachstane Vitalijumi Tvarijonu, kuris sutiko padėti komandai įsikurti stovyklavietę Karagandoje, pasisekė surasti keletą politinių kalinių anūkų bei proanūkių bei susitikti su Vladu Račkaičiu, kuris save vadina vieninteliu lietuviu dar likusiu Džezkazgane. Politinių kalinių sūnus Vladas Lietuvoje buvo tik kartą, tačiau puikiai kalbėjo lietuviškai, o jeigu kažko ir nesuprasdavo vis tiek reikalavo girdėti tik lietuvių kalbą.

Kazachstane egzistuojančios kapinės skiriasi ne vien tuo, kad lietuviai čia buvo laidojami bendrose kapinėse, bet ir tuo, kad didelė dalis jų yra palaidoti masinėse kapavietėse, kurias žymi tik nedideli paminkliniai ženklai, o kartais jų visai nėra. Stengiantis išsaugoti šiuos memorialus Rūdniko ir Rytinio Kondrado lagerių teritorijose atsirado 2 akmeninės atminimo plokštės. Taip pat buvo suremontuoti 4 jau  esantys Kengyro, Rytinio Konrado, Rūdniko, Mamočkino (Mamyčių) kapinių memorialai.

Kone svarbiausia ir atsakingiausia šios ekspedicijos užduotis buvo kryžių gamyba. Lietuvoje pasisėmę patirties pas kryždirbį Algimantą Sakalauską, norėjome išbandyti savo žinias Kazachstane ir įamžinti mūsų tautiečių likimą lietuviškais kryžiais. Šiemet pavyko pagaminti ir iškelti net 6 kryžius, vienas iš jų buvo gamintas lietuvių bendruomenės Karagandoje. Lietuvių bendruomenė nusprendė leisti ekspedicijos dalyviams patiems išrinkti vietą, kur gali stovėti kryžius, pabaigti jo gamybą ir iškelti šį simbolį. Kadangi darbų buvo daug, kryžius teko gaminti ir visiškoje tamsoje naktį, miegant vos kelias valandas, bet rezultatas pranoko lūkesčius – kryžiai pakilo Rūdniko bei Mamočkino kapinėse, Saranėje, buvusiose Rytinio Konrado, Balchašo bei Abajaus lagerio teritorijose. Saranėje, šalia dviejų partizanų kapų plynuose laukuose iškėlėme net 4,8 m aukščio kryžių, kuris visiems, vykstantiems pro šalį, primena Saranės apylinkėse vykusią istoriją ir tai, kad ji nėra pamiršta.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *