Irkutskas (2017)

Iš šių metų ekspedicijos į Tulūno ir Nižneudisnko rajonus parsivežėme daugybę istorijų ir emocijų. Šiemet čia iškilo net 9 nauji kryžiai, aplankėme ir sutvarkėme 9 kapines ir išgirdome neapsakomai daug gerų žodžių apie lietuvių tautą!

Jokios knygos, filmai ar nuotraukos nepapasakos tremties istorijos taip, kaip ją gali papasakoti žmonės, patyrę tremtį. Ekspedicijoje tokių sutikome ne vieną. Kai kurie buvo ištremti patys, kiti gimė tremtinių šeimose, o kitų draugai ir bičiuliai buvo tremtiniai.

Poroge sutikta Bronė į susitikimą su mumis atsinešė ne tik nuotraukų, bet ir senų lietuviškų laikraščių. Apie tai, kaip su tėvais ir broliuku buvo ištremta į Sibirą Bronė mums pasakojo lietuviškai. Nors šia kalba čia su niekuo pasikalbėti nebegali, bet ją puikiai prisimena.

Su mumis susitiko ir Porogo kaimo senolė – baba Tania, kuri noriai pasakojo apie tai, kaip lietuviai, atitremti į atokų kraštą, įnešė į vietinių gyvenimą daug kultūros. Taip pat mokė vietinius, kaip pasilengvinti sau darbą. Pavyzdžiui, vandenį iš šulinio vietiniai iki tol semdavo virve pririštą kibirą traukdami rankomis, o lietuviai visiems parodė pavyzdį naudodami svirtį.

Įveikus Sibire besidriekiančius kilometrus, istoriją svarbu ne vien išgirsti, bet ir prie jos prisiliesti. Tai padarėme apsilankydami net 9 kapinėse. Daugelis jų – tai bendros kapinės, kuriose greta vietinių būdavo laidojami ir lietuviai. Tokias bendras kapines radome Gadalėjuje, Tulūne, Jevdokimove, Soloncy, Poroge. Kiekvienos kapinės pasitikdavo mus skirtingai. Pavyzdžiui, Gadalėjuje ar Poroge kapinės naudojamos iki šiol, tad yra sąlyginai geros būklės. Tulūno ir Jevdokimovo kapinėse neseniai buvo praūžusi audra, tad teko rinkti nulaužtas šakas, atstatyti išverstus kryžius. Keliaudami į Soloncy kapines su savimi turėjome seną nuotrauką su lietuvišku kryžiumi, bet nuvykę į vietą, net po ilgų paieškų išbraidžius pievas, jo rasti mums nepavyko.

Kamenkoje ir Bogatyriuje radome atskiras lietuvių kapines. Kamenkoje lietuviai kapines buvo įkūrę ant skardžio, deja, iki šiol ant jo stovėję lietuviški kryžiai buvo nuvirtę šlaitu žemyn. Bendromis jėgomis vėjo nuverstus kryžius užkėlėme atgal ant kalno. Bogatyriuje radome tris puikiai išsilaikiusius ir tvirtai tebestovinčius kryžius, tad greta jų pastatėme dar vieną, „Misija Sibiras‘17” kryžių. Tokių Sibire šiemet iškilo iš viso 9: 3 Gadalėjuje, po 1 Jevdokimove, Bogatyriuje ir Vesiolij bei 3 Algatujyje.

Ekspedicijos metu siekiame patys paliesti istoriją, kad grįžę sukauptomis emocijomis galėtumėme pasidalinti pristatymuose ir susitikimuose. Visgi to, kas mūsų laukė Algatujyje, nesitikėjome nei vienas. Čia, atradę visiškai sudegusias kapines, supratome, kad šį kartą prie istorijos ne tik prisiliesime – mes ją išsaugosime! Miško gilumoje nebebuvo likę jokių ženklų, jog čia egzistuoja kapinės. Tai išdavė tik jaunuolyne ant žemės besivoliojantys kryžių nuodėguliai. Čia atvėrėme erdvę iškirsdami po gaisro beataugantį jaunuolyną bei pastatėme 3 naujus lietuviškus kryžius. Miško plotelis vėl tapo panašus į kapines, o Tautiška giesmė po darbų skambėjo stebuklingai!